Iš anglų kalbos vertė

Aneta Gudelytė

Turinys

Istorinė pastaba

Pirma knyga - Kserksas

Antra knyga - Aleksandras

Trečia knyga - Gaidys

Ketvirta knyga - Aretė

Penkta knyga - Polineikas

Šešta knyga - Dienekas

Septinta knyga - Leonidas

Aštunta knyga - Termopilai

Padėka

Išnašos

MOTINAI IR TĖVUI

ISTORINĖ PASTABA

480 m. pr. Kr. Karaliaus Kserkso vadovaujama Persijos imperijos kariuomenė, kurią, anot Herodoto, sudarė du milijonai vyrų, persikėlė per Helespontą ir įžygiavo į Graikiją pavergti jos.

Iš paskutiniųjų bandant sulaikyti priešą, į Termopilų perėją buvo pasiųstas rinktinis trijų šimtų spartiečių būrys. Kalnai ten išaugę labai arti jūros, tad milžiniška persų armija ir jos kavalerija tokioje vietoje turėjo prarasti dalį pranašumo. Buvo tikimasi, jog geriausi savo gyvybes paaukoti pasiryžę vyrai bent kelioms dienoms sustabdys plūstančius milijonus.

Trys šimtai spartiečių ir jų sąjungininkai laikė įsiveržėlius septynias dienas, o kai daugumai jų nuo kautynių sulūžo ginklai, kovojo jie „vienomis rankomis ir dantimis“ (kaip yra užrašyta Herodoto), kol buvo galutinai nugalėti.

Spartiečiai ir jų sąjungininkai tespėjiečiai žuvo visi, iki paskutinio vyro, tačiau jų parodyta narsa įkvėpė graikus suvienyti jėgas ir sumušti persus prie Salamino salos ir Platajų miesto kitą rudenį bei pavasarį ir taip išsaugoti Vakarų demokratijos ir laisvės užuomazgas nuo žūties lopšyje.

Termopiluose šiandien išlikę du paminklai.

Ant naujesnio jų, paminklo Leonidui, skirto kritusiam ten Spartos karaliui, yra įrašytas jo atsakymas Kserksui, kai šis pareikalavo spartiečių sudėti ginklus. Leonidas atsakęs dviem žodžiais: „Molon labe“. („Ateikite ir pasiimkite. “)

Antrasis ir senesnis paminklas — negludintas akmuo su išraižytais poeto Simonido žodžiais. Tai turbūt pati įžymiausia iš visų kariams skirtų epitafijų:

O svetimšali, praneški spartiečiams, kad mes šitoj vietoj

Esame žuvę, jų įsakams paklusę.1

Iš visų narsiųjų lakedaimoniečių ir tespijiečių, sakoma, vis dėlto labiausiai pasižymėjęs spartietis Dienekas. Kalbama, jog dar prieš susirėmimą vienas trakas pasakęs, kad persų lankininkų yra tiek daug, jog kai jie paleis salvę, galybė strėlių užtemdys saulę. O Dienekas, visiškai neišgąsdintas tokios galimybės, štai kaip atšovė:“ Gerai. Tada kovosim pavėsyje“.

Lapė moka daug gudrybių;

ežys — vieną gerą.

— ARCHILOCHAS

PIRMA KNYGA KSERKSAS

Jo didenybės Kserkso, Darėjo sūnaus, Didžiojo Persijos ir Medijos karaliaus, karalių karaliaus, didžiulės žemės karaliaus, Libijos, Egipto, Arabijos, Etiopijos, Babilonijos, Chaldėjos, Finikijos, Elamo, Sirijos, Asirijos ir Palestinos tautų viešpaties, Jonijos, Lidijos, Frygijos, Armėnijos, Kilikijos, Kapadokijos, Trakijos, Makedonijos ir Kaukazo, Kipro, Rodo, Šamo, Chijo, Lesbo ir kitų Egėjo jūros salų valdovo, Partų, Baktrijos, Kaspianos, Elamo, Paflagonijos ir Indijos suvereno, visų žmonių gyvenančių nuo ten, kur saulė teka, iki ten, kuri ji leidžiasi, Seimininko, Visų Švenčiausiojo, Teisingojo ir Aukščiausiojo, Neįveikiamojo, Nepaperkamojo, Dievo Ahūra Mazdos palaiminto ir Visagalio tarp mirtingųjų įsakymu. Taip įtvirtino Jo Didenybė ir užrašė Jo istorikas Gobartas, Artabazo sūnus:

Po šlovingos Jo Didenybės pajėgų pergalės prieš spartiečių ir jų sąjungininkų gretas prie Termopilų perėjos, sunaikinus priešą iki paskutinio kario ir iškėlus trofėjus šio šlovingo užkariavimo garbei, vedamas dievo įkvėptos išminties, Jo didenybė panoro daugiau sužinoti apie priešo pėstininkų taktikas, pasirodžiusias gana veiksmingas kovojant su Jo kariuomene, taip pat apie patį priešą, kuris nesaistomas jokių duoklės sistemų ar vergovės pančių ir regėdamas milžinišką Jo Didenybės pranašumą, suvokdamas neišvengiamą mirtį, vis dėlto pasirinko likti savo poste, kur ir krito iki paskutinio vyro.

Dievas Ahūra Mazda išgirdo Didžiojo Karaliaus apgailestavimus dėl žinių apie minėtus dalykus stygiaus. Po kovos vežimo ratais, tarp daugybės vyrų, žirgų ir nešulinių gyvulių lavonų buvo rastas labai sunkiai sužeistas, bet dar gyvas helenas (taip save vadina graikai). Jo Didenybė sukvietė savo gydytojus ir grasindamas lėtos mirties kančiomis privertė juos kiek tik įmanoma stengtis, kad belaisvis išgyventų. Ir dievas išpildė Jo Didenybės norą. Graikas išgyveno naktį ir rytą. O per kitas dešimt dienų jis atgavo sąmonę ir kalbos dovaną. Nors vis dar buvo prikaustytas prie guolio ir tiesiogiai prižiūrimas karališkojo gydytojo, jis pagaliau galėjo kalbėti ir netgi rodė karštą troškimą tai daryti.

Belaisvį apžiūrėję kariūnai pastebėjo keletą neįprastų jo šarvų ir aprangos detalių. Po jo kovos šalmu rado ne Spartos hoplitų2 nešiojamą veltinį gobtuvą, o helotams, Lakedaimono3 vergų sluoksniui, būdingą šuns odos kepuraitę. Nors belaisvio skydas ir šarvai (to Jo Didenybės kariūnai niekaip negalėjo suprasti) buvo pagaminti iš geriausios bronzos, inkrustuoti retu Hibernijos kobaltu, šalmą puošė lygiateisio spartiečio, vadovaujančio kitiems kariams, skiauterė.

Greitai paaiškėjo, kad vyro kalboje įmantrūs filosofiniai ir literatūriniai elementai, liudiję puikų jo helenų epų išmanymą, sumišę su šiurkščiausiu ir vulgariausiu žargonu, kurio dalies nesugebėjo suprasti net labiausiai išsilavinę Jo Didenybės vertėjai. Tačiau graikas mielai sutiko išversti tokias vietas pats ir darė tai pasitelkdamas šnekamųjų aramėjų ir persų kalbų nuotrupas, kurių, kaip pats teigė, išmoko keliaudamas laivais už Heladės ribų. Siekdamas apsaugoti Jo Didenybės ausis nuo nešvankių ir dažnai pasibjaurėtinų belaisvio svaidomų posakių, Aš, Karalių Karaliaus istorikas, norėjau pašalinti tokius žodžius, kad Jo Didenybei nereikėtųjų kęsti. Bet vadovaudamasis dievo įkvėpta išmintimi, Didysis Karalius nurodė savo tarnui perteikti vyro pasakojimą ir kalbos nuotaiką tiksliai — posakis į posakį. Tai aš ir stengiausi padaryti. Meldžiuosi, kad Jo Didenybė atmintų Jo paties man skirtą užduotį ir neapkaltintų savo tarno dėl kai kurių teksto vietų, kurios neabejotinai rėš bet kokio civilizuoto klausytojo ausį.

Užrašyta ir pateikta šešioliktą ululu mėnesio dieną, penktais Jo Didenybės įžengimo sostan metais.

PIRMAS SKYRIUS

Trečiąją penktų Jo Didenybės įžengimo sostan metų tašritu mėnesio dieną kirtusi Lokridės sieną ir toliau be jokio pasipriešinimo žygiuodama pietų kryptimi, į centrinę Graikiją, imperijos kariuomenė įkūrė stovyklavietę rytiniame Parnaso kalno šlaite. Kaip ir anksčiau žygyje iš Azijos, vietinių upelių vandens nepakako – jie buvo iki dugno išgerti karių ir jų žirgų.

Šis pirmas pokalbis vyko Jo Didenybės žygio palapinėje praėjus trims valandoms po saulės laidos, kai pasibaigė vakarienė ir buvo sutvarkyti visi karališkųjų rūmų reikalai. Susirinkus karvedžiams, patarėjams, karališkiesiems sargybiniams, žyniams ir valdytojams, buvo liepta atvesti graiką. Belaisvį atnešė ant neštuvų audeklu užrištomis akimis, idant jis nematytų Jo Didenybės. Užkalbėjimais žynys atliko apvalomąjį ritualą ir šitaip sudarė sąlygas vyrui kalbėti Karalių Karaliaus akivaizdoje. Belaisvis buvo perspėtas kreiptis ne tiesiai į karališkąjį asmenį, o į Nemirtinguosius — karaliaus asmens sargybinius, stovinčius Jo Didenybei iš kairės.

Nemirtingųjų vyresnysis Orontas liepė graikui prisistatyti. Šis atsakė esąs vardu Kseonas, Skamandrido iš Akarnanijos miesto Astako sūnus. Kseonas pareiškė visų pirma norįs padėkoti Didžiajam Valdovui už tai, kad paliko jį gyvą, taip pat karališkiesiems gydytojams, kurių sugebėjimai jį sužavėjo. Kalbėdamas iš ligos patalo ir sunkiai gaudydamas orą dėl iki galo neužgijusių žaizdų krūtinėje ir plaučiuose, jis atsiprašė Jo Didenybės, kad nežinąs, kaip deramai kalbėtis pagal persišką etiketą, ir, nelaimei, stokojąs poeto bei pasakotojo gabumų. Pridūrė, kad jo pasakojimas būsiąs ne apie karvedžius ir karalius, nes jis užėmė ne tokią padėti kuri jam būtų leidusi iš arti stebėti politines didžiųjų intrigas. Galįs papasakoti tik apie tai, kaip pats gyveno ir ką matė vaikystėje, eidamas sunkiojo pėstininko ginklanešio pareigas, tarnaudamas karinei gurguolei. Visai įmanoma, paaiškino belaisvis, kad jo pasakojimas apie paprastus karius,“rikiuotės vyrus “, Didžiajam Valdovui pasirodys ne itin įdomus.

Per Nemirtingųjų vyresnįjį Orontą Jo Didenybė patikino, kad kaip tik tai jis labiausiai ir nori išgirsti. Karalių Karalius pareiškė apsčiai prisiklausąs apie didžiųjų intrigas, tad labiausiai jį dabar domina „pėstininko istorija “.

Kokie gi vyrai tie spartiečiai, Jo Didenybės akivaizdoje per tris dienas sugebėję išžudyti ne mažiau kaip dvidešimt tūkstančių šauniausių Jo karių? Kas gi jie, tie priešai, kiekvienas kurių į mirusiųjų pasaulį su savimi nusinešė dešimt, o kai kuriais paskaičiavimais, net dvidešimt persų? Kas jiems patinka? Ką jie myli? Kas kelia jiems juoką? Jo Didenybė neabejojo, kad jie, kaip ir visos žemės būtybės, bijo mirties. Tai kokia gi filosofija pastūmėjo juos mesti mirčiai iššūkį? O labiausiai Jo Didenybė, kaip pats pasakė, nori suprasti juos kaip asmenybes, tikrus iš kūno ir kraujo sudarytus vyrus, kuriuos jis stebėjo pakilęs virš kovos lauko, bet tik iš miglotos tolumos, vos matomus, įlindusius į tiek šviežiu, tiek jau sukrešėti spėjusiu krauju aptaškytus šarvų ir šalmų kiaukutus.

Belaisvis nulenkė audeklu aprištą galvą ir sumurmėjo padėkos maldą kažkuriam vienam iš savo dievų. Jo Didenybė norėjo išgirsti kaip tik tai, ką šis geriausiai galėjo ir ką pats troško papasakoti.

Pasakojimas būsiąs apie jį patį ir kitus jo pažinotus karius. Ar užteks Jo Didenybei kantrybės visa to klausytis? Juk istorija neapsiribos vien tik kova, ją būtina pradėti nuo daug ankstesnių įvykių, nes tik tada karių, kuriuos Jo Didenybė stebėjo Termopiluose, gyvenimai ir veiksmai įgaus tikrąją prasmę ir reikšmę.

Jo Didenybė, karvedžiai ir patarėjai liko patenkinti graiku. Padavė jam taurę vyno su medumi troškuliui numalšinti ir paprašė pasakoti, kaip jis pats norįs. Vyras, vardu Kseonas, darkart nulenkė galvą ir pradėjo:

Visad norėjau sužinoti, koks jausmas mirti.

Mes, tarnavę kumštynių maišais spartiečių sunkiaginkliams pėstininkams, darydavom vieną pratimą. Vadinome jį „ąžuolu“, nes užimdavome padėtis palei ąžuolus Otonos lygumos pakraštyje, kur spartiečiai ir perioikai4 rudenį ir žiemą vykdydavo mokymus. Išsirikiuodavome dešimčia eilių, įsirėmę pintais kūno aukščio skydais į žemę, o jie, smogiamieji būriai, daužydavo mus: išsirikiavę aštuoniomis eilėmis, iš pradžių artėdavo žingsniu, paskui — bėgte ir galiausiai — kiek kojos įkabina. Jų suglaustų skydų smūgis atimdavo kvapą. Atrodydavo, tarytum ant mūsų būtų virtę kalnai. Kad ir kaip tvirtai įsispirdavome kojomis į žemę, keliai sulinkdavo kaip sodinukai po žemės nuošliauža; visa drąsa akimirksniu palikdavo širdį, ir mus apversdavo kaip sausus stagarus artojo ašmenys.

Štai koks jausmas mirti. Termopiluose mane į saulės rezginį kliudė egiptiečio ietis. Tačiau pojūtis nebuvo toks, kokio galėjau tikėtis, — ietis tarsi ne persmeigė mane, o galingai smogė, kaip tiems vyrukams po ąžuolais.

Įsivaizdavau, kad mirusieji turėtų būti nešališki. Kad į gyvenimą turėtų žvelgti grynosios išminties akimis. Tačiau patirtis parodė, kad yra priešingai. Užvaldė emocijos. Regis, neliko nieko, tik jos. Širdis man maudė ir plyšo į gabalus kaip dar niekad gyvenime. Praradimas apgaubė mane deginamu ir nenugalimu skausmu. Mačiau savo žmoną, vaikus ir brangią pusseserę Diomachę — tą, kurią mylėjau. Regėjau tėvą Skamandridą, motiną Eunikę, Bruksijų, Dektoną ir Savižudį, — visi šie vardai Jo Didenybei nereiškia nieko, tačiau man jie brangūs kaip gyvenimas, o tada, mirties akimirką, tapo net dar brangesni.

Tolyn jie lėkė. Tolyn ir aš nuo jų lėkiau.

Nė akimirkai nepamiršau drauge su manimi kritusių ginklo draugų. Dabar mane su jais siejo šimtąkart stipresni saitai, nei gyviems esant. Pajutau neapsakomą palengvėjimą ir supratau, kad išsiskyrimo su jais bijojau labiau nei mirties. Įsivaizdavau, kokia kankynė likti po karo gyvam, patirti tą vienatvės ir kaltės jausmą, neapleidžiantį žmogaus, išrinkto toliau kvėpuoti, kai jo bendražygiai buvo priversti kvapą išleisti.

Tas būvis, kurį vadiname gyvenimu, užsibaigė.

Buvau miręs.

Ir nors milžiniškas buvo šis praradimo jausmas, kai kas mane ir, kaip jaučiau, mano ginklo brolius jaudino dar labiau.

Kad mūsų istorija sunyks drauge su mumis.

Kad niekas to taip ir nesužinos.

Rūpinausi ne savimi, ne dėl savanaudiškų ar tuščiagarbiškų tikslų — rūpinausi jais. Leonidu, Aleksandru ir Polineiku, namų židinio netekusia Arete, o visų labiausiai — Dieneku. Nepakeliama buvo, kad visa jo narsa, visas sąmojis, mintys, kurių dalį išgirsti aš vienas turėjau išimtinę teisę — kad visa tai ir viskas, ką jis su savo draugais pasiekė ir už ką kentėjo, paprasčiausiai išnyks, išsisklaidys kaip laužo dūmas miškingoje vietovėje.

Štai mes jau pasiekėme upę. Ausimis, kurios jau nebebuvo ausys, ir akimis, kurios jau nebebuvo akys, girdėjome ir matėme Letos srovę ir aibes seniai kenčiančių mirusiųjų, kurių laikas po žeme pagaliau ėjo prie pabaigos. Atsigėrę šių visus atsiminimus apie jų žemiškąjį gyvenimą nuplaunančių vandenų, jie grįždavo į būtį.

Tačiau mums, žuvusiems prie Termopilų, dar liko laukti amžinybę, kol galėsime atsigerti Letos vandens. Mes viską atsiminėm.

Rauda, kuri išties buvo ne rauda, o bendras karių širdžių skausmas, kamavęs ir mane, suteikė grėsmingam gamtovaizdžiui nenusakomo liūdesio.

Tada man iš už nugaros (jei pasaulyje, kuriame visos kryptis susivienija, įmanomi tokie dalykai kaip „priekis“ ar “užnugarys“) suspindėjo tokio didingumo šviesa, jog aš supratau — mes visi iškart supratome — jog tai ne kas kita, o dievas.

Foibas Toliašaudis, pats Apolonas, apsitaisęs kovos šarvais nužengė tarp spartiečių ir tespėjiečių. Niekas neištarė nė žodžio; jų ir nereikėjo. Lankininkas jautė vyrų agoniją ir jie be kalbų žinojo, jog jis, karys ir gydytojas, atėjo čia jiems padėti. Taip greitai, kad net nespėjau nusistebėti, jis atsigręžė į mane — mane, kuris mažiausiai galėjo to tikėtis, tuo labiau kad šalia manęs buvo pats Dienekas, mano šeimininkas gyvenime.

Aš būsiu išrinktasis. Tas, kuris grįš ir viską papasakos. Mane suėmė skausmas, daug baisesnis už ankstesnį. Malonus gyvenimas, net beprotiškai laukta galimybė papasakoti apie mus žmonėms staiga tapo nepakenčiama dėl skausmo, kurį žadino būtinybė palikti taip mylimus žmones.

Tačiau priešais Dievo didybę nebuvo įmanomi jokie maldavimai.

Išvydau kitą šviesą, blankesnę, žemiškesnę, ir supratau, jog tai — saulė. Po truputį grįžau atgal. Fizines ausis vėl užplūdo garsai. Kareivių pašnekesiai egiptiečių ir persų kalbomis, odinėm pirštinėm apmautos rankos, traukiančios mane iš po krūvos lavonų.

Egiptiečiai jūrininkai vėliau man papasakojo, jog tada aš sumurmėjau žodį lokas, kuris jų kalba reiškia „šūdas“, ir prajuokinau juos visus, bevelkančius mano sumaitotą kūną dienos švieson.

Bet jie suklydo. Žodis, kurį ištariau, buvo Loksijas — taip graikai pagarbiai vadina Apoloną Dviprasmiškąjį, ar Apoloną Iškreiptąjį5, kurio pranašystės visad sunkiai suprantamos ir netiesioginės.

Kaip poetai šaukiasi mūzos, kad ji per juos prabiltų, aš savo nerišliu balsu sukrenkščiau Toliašaudžio vardą.

Jei Tu, Lankininke, išties pasirinkai mane, leisk iš mano lanko skrieti tavo dailiaplunksnėms strėlėms. Paskolinki savo balsą, Toliašaudi. Padėk man pasakoti.

ANTRAS SKYRIUS

Termopilai garsėja gydomaisiais šaltiniais. Žodis „Termopilai“ graikiškai reiškia „karštuosius vartus“. Vietos pavadinimas kilo nuo karštųjų versmių ir, kaip žino Jo Didenybė, siaurų bei skardingų tarpeklių, graikiškai pylae, arba pylai — rytinių ir vakarinių vartų, kuriais tik ir įmanoma prie tų versmių patekti.

Fokidės6 Sieną, prie kurios vyko dauguma pačių įnirtingiausių kautynių, pastatė ne spartiečiai ir ne jų sąjungininkai, ją, kaip apsaugą nuo šiaurinių kaimynų tesaliečių ir makedoniečių, senovėje surentė Fokidės ir Lokridės gyventojai. Spartiečiams atžygiavus į perėją, siena buvo gerokai apgriuvusi. Jie ją atstatė.

Helenų manymu, versmės ir perėja nėra išimtinai vietos gyventojų nuosavybė, o priklauso visai Graikijai. Sakoma, jų vanduo pasižymi gydomosiomis savybėmis, todėl vasarą čia knibždėte knibžda lankytojų. Jo Didenybė, be abejo, pastebėjo pavėsingų giraičių, baseinų ir amfiktionijos7 globojamų ąžuolų sąžalynų žavesį bei patrauklų akiai takelį, vingiuojantį palei Liūto Sieną, kurią iš akmenų sudėliojo, anot pasakojimų, pats Heraklis. Taikos metu šalia sienos paprastai savo ryškiaspalves palapines ir kioskus išstato prekiautojai iš aplinkinių miestų. Jie aptarnauja pavojų nepaisančius keleivius, atkakusius prie mineralinių šaltinių.

Po pačiu kriaušiu, šalia Vidurinių vartų, trykšta dviguba Persefonės globojama versmė. Ten, tarp Fokidės Sienos ir kalvelės, kur vėliau įvyko mirtina kova, spartiečiai įsikūrė stovyklavietę. Jo Didenybei žinoma, kaip striuka su vandeniu aplinkiniuose kalnuose. Žemė prie Vartų paprastai taip perdžiuvusi ir dulkėta, kad besimaudantieji pasamdo tarnus pašlakstyti takelius apie mineralinius šaltinius aliejumi. Taip, žemė čia kieta kaip akmuo.

Jo Didenybė matė, kaip greitai kovojančių karių pulkai sumušė marmuro kietumo molį į purvą. Tokio gylio purvynės, beje, niekad nebuvau matęs, o drėkino molį tik sužeistųjų kraujas ir siaubo apimtų karių šlapimas.

Kai priešakiniai kariuomenės būriai, Spartos žvalgai, keliomis valandomis aplenkę labai skubiai jiems iš paskos žygiuojančias pagrindines pajėgas prieš kovą atvyko į Termopilus, jie — neįtikėtina! — aptiko dvi karštųjų versmių lankytojų grupes, vieną iš Tirinto, kitą — iš Halkiono, iš viso trisdešimt vyrų ir moterų, apsistojusių nuošaliau viena nuo kitos; vieni buvo daugiau, kiti mažiau apsinuoginę. Išvydę ryškiomis spalvomis apsitaisiusius ir šarvuotus skiritus8, poilsiautojai, švelniai tariant, nusigando. Pirmieji visi buvo rinktiniai per trečią dešimtį dar neperlipę vyrai, pasižymėję tiek kojų eiklumu, tiek narsa kalnų kautynėse. Žvalgai išvaikė maudynių mėgėjus ir jų palydovus kvepalų pardavėjus, masažistus, prekiautojus pyragaičiais su figomis ir duona, aliejumi kūnus tepusias mergaites ir jį specialiais prietaisais nugrandantys berniukai (kurie kuo puikiausiai žinojo apie artėjančius persus, tačiau buvo nusprendę, jog neseniai slėnyje praūžusi audra kuriam laikui užvertė šiaurines perėjas). Kariai konfiskavo visą maistą, muilus, drobes ir gydomąsias priemones, taip pat poilsiaviečių palapines, vėliau taip niūriai suplazdėjusias vėjuje virš skerdynių. Žvalgai ištempė jas užnugaryje, spartiečių stovyklavietėje, šalia Vidurinių Vartų, ketindami pasiūlyti jas Leonidui ir jo karališkajai apsaugai.

Atvykęs Spartos karalius atsisakė pasinaudoti tokia prieglauda, nusprendęs, jog tai jam nepridera. Spartiečių pėstininkai taip pat atmetė šiuos patogumus. Todėl palapinės atiteko Spartos helotams (tikrai ironiška, kaip pasakytų karo laukų senbuviai), tespėjiečių, fokiečių ir lokriečių vergams bei kitiems karo vilkstinės nariams, kenčiantiems nuo strėlėmis ir ietimis padarytų žaizdų. Tačiau po antros dienos net ir jie atsisakė naudotis šia prieglauda. Skutais virtusios ryškiaspalvės poilsiautojų palapinės, pasiūtos iš egiptietiškos drobės, kaip turėjo progą matyti Jo Didenybė, tada tiko pridengti tik vilkstinės gyvuliams, mulams ir asilams. Jie, beje, taip paklaiko nuo kovos vaizdų ir kvapų, jog prižiūrėtojai vargiai bepajėgė juos suvaldyti. Galiausiai palapinės buvo visiškai sudraskytos ir šiais skarmalais ėmė tvarstyti spartiečių ir jų sąjungininkų žaizdas.

Minėdamas spartiečius, omenyje turiu formalų graikišką terminą spartiatai, kuris reiškia aukštesniąją lakedaimoniečių klasę, visateisius spartiečius (homoioi) — laisvuosius, ar lygiuosius. Prie Karštųjų Vartų iš pradžių nekovojo nė vienas iš perioikų, visų teisių neturinčių žemesniųjų spartiečių, taip pat nebuvo užverbuotųjų iš Lakedaimoną supančių miestų. Tačiau galų gale, kai gyvų spartiečių liko tiek nedaug, kad jie nebegalėjo sudaryti falangos, tuščias vietas buvo leista užpildyti, Dieneko žodžiais tariant, „išpurenančiam elementui“ — paleistiesiems vergams, nešikams ir ginklanešiams.

Vis dėlto Jo Didenybė gali didžiuotis, nes Jo pajėgos įveikė Heladės pažibas, geriausius ir narsiausius karius.

Norėdamas paaiškinti savo paties padėtį kovos vilkstinėje, turėsiu šiek tiek nukrypti nuo temos, bet tikiuosi Jo didenybės dėmesio.

Į nelaisvę buvau paimtas (ar, tiksliau, pasidaviau) būdamas dvylikos. Tokius kaip aš spartiečiai su pašaipa vadindavo žodžiu heliokekaumenos, kurio tiesioginė reikšmė yra „saulės nusvilintas“. Žodis reiškė beveik laukinius jaunuolius, kuriuos saulė buvo taip nujuodinusi, jog jie nedaug kuo besiskyrė nuo etiopų; prieš pirmąjį karą su Persija ir po jo kalnuose jų buvo apstu. Pradžioje mane įmetė tarp Spartos helotų, vergų klasės, kurią lakedaimoniečiai suformavo iš prieš daug amžių nukariautų gretimų Mesenijos srities ir Helo meisto gyventojų. Tačiau tie žemdirbiai atstūmė mane, nes dėl tam tikrų fizinių trūkumų buvau niekam tikęs lauko darbuose. Be to, helotai neapkentė visų tarp jų atsidūrusių svetimšalių ir nepasitikėjo jais, mat šie galėjo pasirodyti besą skundikai. Ilgai gyvenau šunišką gyvenimą, kol lemties, sėkmės ar maloningo dievo ranka atvedė mane į tarnybą Aleksandrui, jaunam spartiečiui, Dieneko auklėtiniui. Tai man išgelbėjo gyvybę. Nors ir ne be ironijos, spartiečiai pripažino, kad gimiau laisvas. Kadangi juos žavėjo kai kurios laukinį žvėrį primenančios mano savybės, buvau pakylėtas į parastates pais statusą: tapau kovos bei treniruočių partneris agogos jaunuoliams. Agoga — tai pagarsėjęs trylikos metų trukmės negailestingų treniruočių ciklas, paversdavęs berniukus Spartos kariais.

Kiekvieną į karą keliaujantį sunkiaginklį spartiečių pėstininką lydėdavo bent vienas helotas. Enomotarchai, būrio vadai, pasiimdavo po du. Toks buvo ir Dienekas. Jo rango vadai neretai pasirinkdavo sau į pagrindinius palydovus, ginklanešius, laisvėje gimusį užsienietį ar net jauną motaksą, piliečio teisių neturintį ar pavainikį spartietį, dar nebaigusį agogos lavinimo. Gerai tai buvo ar blogai, bet mano šeimininkas į šias pareigas pasirinko mane. Žygyje prižiūrėjau jo šarvus, tvarkiau asmeninę mantą, gaminau jam maistą, paruošdavau vietą miegui, tvarstydavau žaizdas, — žodžiu, dariau viską, ką reikėjo, kad jis galėtų rūpintis tik kovinėmis pratybomis ir pačia kova.

Vaikystėje, ligi tol, kol likimas nuvedė mane keliu, pasibaigusiu ties Karštaisiais Vartais, gyvenau Astake, Akamanijoje, į šiaurę nuo Peloponeso, kur kalnai atsiveria į vakaruose plytinčią jūrą, o už horizonto slepiasi Sikelija (taip graikiškai vadinama Sicilija) ir Italija.

Už sąsiaurio ten galima įžiūrėti Itakės salą, Odisėjo gimtinę, nors pačiam man nei vaikystėje, nei užaugus niekad nenusišypsojo sėkmė palytėti šią šventą didvyrio žemę. Teta ir dėdė žadėjo nuplukdyti mane ten dešimtojo gimtadienio proga. Tačiau nespėjus jam ateitį, mūsų miestą sugriovė, visus mūsų giminės vyrus išskerdė, o moteris pardavė vergėmis. Iš protėvių paveldėtą žemę atėmė, o mane vienui vieną, neskaitant pusseserės Diomachės, išvarė lauk telikus trims dienoms iki dešimtųjų metų kelionės dangun, kaip pasakytų poetas, sukakties.

TREČIAS SKYRIUS

Kai buvau visai mažas, tėvas ūkyje laikė vergą, vardu Bruksijus, nors aš šiek tiek abejoju, ar žodis „vergas“ čia tinkamas — pažvelgus iš šono atrodė, jog po Bruksijaus padu yra tėvas, o ne atvirkščiai. Ir taip galima buvo pasakyti apie mus visus, ypač — apie motiną. Kaip namų šeimininkė, ji nesugebėdavo nuspręsti net ir menkų dalykų (o ką jau kalbėti apie svarbesnius) visų pirma nepasitarusi su Bruksijumi. Aš irgi buvau visiškai jo apžavėtas.

Bruksijus gimė ir vaikystę praleido Elidėje9. Jį, devyniolikos metų jaunuolį, mūšio metu į nelaisvę paėmė argiečiai. Apakino jį verdančia smala, tačiau kadangi puikiai pažinojo įvairius gydomuosius tepalus, jis vėliau atstatė nedidelę dalelę buvusios regos. Ant kaktos jam buvo išdeginti jaučio ragai — taip Argo gyventojai žymėdavo savo vergus. Tėvas jį gavo jau perkopusį per ketvirtą dešimtį kaip kompensaciją už jūroje sunaikintą hiacintų aliejaus siuntą.

Kaip man tada atrodė, Bruksijus mokėjo viską. Be jokio gvazdikėlio ar oleandro galėjo išrauti skaudamą dantį. Plikais pirštais sugebėdavo nešioti žarijas. Tačiau visų svarbiausia, mano berniukišku požiūriu, buvo tai, jog Bruksijus mokėjo begalę užkeikimų ir užkalbėjimų, kuriais esą galima buvo apsisaugoti nuo blogos akies ir permaldauti likimą.

Kaip jau minėjau, vienintelė Bruksijaus silpnybė buvo rega. Toliau nei per tris žingsnius nuo savęs jis nematė nieko. Ir tai man buvo slapto pasitenkinimo šaltinis, nes jam nuolat reikėjo šalia savęs berniūkščio, kuris matytų už jį. Savaitėmis nesitraukdavau nuo jo šono, neišsiskirdavome net naktį — jis primygtinai reikalaudavo galimybės prižiūrėti mane, tad snausdavo ant avies kailio, patiesto mano mažos lovelės apačioje.

Tomis dienomis be karo, rodos, nepraeidavo nė viena vasara. Atsimenu, kiekvieną pavasarį, po sėjos, vykdavo kariniai mokymai. Tėvo šarvai, kyboję virš židinio, būdavo nukeliami, ir Bruksijus aliejumi sutepdavo kiekvieną apvadą ir sandūrą, ištiesindavo, naujai pritvirtindavo „dviejų iečių ir dviejų atsarginių“ (kaip pats sakydavo) antgalius ir kotus, pakeisdavo iš ąžuolo ir bronzos pagaminto skydo — hoplono — virves ir rankenas atstodavusius odinius diržus. Pratybos vykdavo plačioje lygumoje, į vakarus nuo puodžių kvartalo, visai šalia miesto sienų. Mes, berniukai ir mergaitės, nešdavom jiems skėčius nuo saulės ir pyragaičius su figomis, pešdavomės dėl patogesnių žiūrovų vietų ant sienos ir neatitraukdavom akių nuo apačioje mūsų pagal trimitininkų ir kovos būgnininkų signalus besitreniruojančių tėvų.

Tais metais, apie kuriuos kalbėsiu, nuvilnijo plačiai pagarsėjusios diskusijos dėl pritaniarcho (miesto tarybos pirmininko) žemvaldžio Onaksimandro pasiūlymo. Jis norėjo, kad visi vyrai nutrintų nuo savo skydų giminės ar asmeninius ornamentus ir pakeistų juos vienarūše alfa10, mūsų miesto Astako simboliu. Pagrindinis jo argumentas buvo toks: visi Spartos kariai išdidžiai nešioja ant savo skydų lambdą11, jų šalies Lakedaimono ženklą. „Na, ir puiku — nuskambėjo pašaipus atsakymas, — bet mes juk ne lakedaimoniečiai.“ Tada kažkas papasakojo apie spartietį, ant kurio skydo apskritai nebuvo jokio ornamento, išskyrus paprastą natūralaus dydžio kambarinę musę. Kai draugužiai ėmė dėl to iš jo šaipytis, spartietis atsakęs, jog mūšio metu jis prieinąs taip arti priešo, kad ta kambarinė musė anam atrodo sulig liūtu.

Karinės pratybos kiekvienais metais vykdavo pagal nusistovėjusią tvarką. Pirmas dvi dienas karaliaudavo entuziazmas. Vyrai taip džiūgaudavo išsivadavę iš žemdirbystės ar prekybos rutinos ir vėl susitikę su senais draugais, atitrūkę nuo vaikų ir šeimos moterų, kad pratybos būdavo panašios į šventę. Rytais ir vakarais būdavo aukojamos aukos. Visur tvyrodavo ant iešmo keptos mėsos kvapas, niekam nestigo kvietinių bandelių ir meduolių, šviežiai keptų pyragėlių su figomis, saldžiame ką tik išspaustame sezamų aliejuje spragintų ryžių ir miežių.

Trečią dieną nereguliarios kariuomenės kariams prisitrindavo pūslių. Sunkūs skydai — hoplonai — iki kraujo mitrindavo dilbius ir pečius. Nors regėjos, kad kariai, kurių dauguma buvo ūkininkai ar sodininkai, turi būti užgrūdinti sezoninių darbų, taip nebuvo — didžiąją dalį laiko jie praleisdavo pagalbinių patalpų vėsoje, o ne vaikščiodami paskui plūgą. Taigi dabar jie vargo ir prakaitavo. Su šalmu išties yra karšta. Ketvirtą pratybų dieną gyvenimo džiaugsmu trykštantys kovotojai užplūsdavo vadus su visiškai nuoširdžiomis dingstimis pasišalinti: ūkyje prireikė padaryti viena, nuosavoje krautuvėje — kita, vergai bebaigią išgrobstyti visą jų turtą, o tarnams esą tik ir rūpi ištvirkauti.

„Pažvelkite, kokia pasitempusi šiandien rikiuotė pratybų lauke, — kikendavo Bruksijus markstydamasis šalia manęs ir kitų berniūkščių. — Įdomu, kas nutiks visam jų šaunumui, kai iš dangaus pasipils strėlių ir iečių kruša. Kiekvienas jų slinksis dešinėn, slėpdamasis bendražygio šešėlyje. (Bruksijus čia turėdavo omenyje priedangą už dešinėje stovinčio vyro skydo.) Jei jiems galiausiai pavyktų pasiekti priešo gretas, dešinysis sparnas būtų atsilikęs per pusę lauko...

Vis dėlto mūsų piliečių armija (paskelbus šaukimą, lauke išsirikiuodavo keturi šimtai sunkiaginklių hoplitų), nors ir dideli buvo kareivių pilvai ir kiek skystokos blauzdos, save tikrai gerbė, bent jau taip buvo trumpo mano gyvenimo ten laikotarpiu. Tas pats pritaniarchas Onaksimandras turėjo dvi puikias poras galvijų, parsivarytų iš kaimyninių apylinkių, kurias mūsų pajėgos, susijungusios su argiečiais, negailestingai grobstė trejus metus paeiliui. Mūsiškiai tada sudegino šimtus ūkių ir nužudė daugiau nei septyniasdešimt vyrų. Mano dėdė Tenagras tų žygių metu praturtino savo ūkį tvirtu mulu ir įgijo visą šarvų komplektą. Nebuvo nė vieno, kuris namo būtų parkakęs tuščiomis.

Bet grįžkime prie mūsų karių mokymo. Penktą dieną miesto tėvai būdavo visiškai išsisėmę, pervargę ir viskuo pasibjaurėję. Aukos dievams padvigubėdavo, mat visi tikėdavosi, jog nemariųjų malonė atsvers mūsų kariuomenės polemike techne, ar ginklo valdymo įgūdžių, stygių, ir empeiria, arba patirties, stoką. Rikiuotėje jau žiojėdavo didžiuliai tušti tarpai, o mes, berniūkščiai, nusileisdavome į pratybų lauką ir kovodavome savo žaisliniais ginklais, skydais ir ietimis. Tai būdavo ženklas baigti mokymus. Pasigirsdavo baigiamąjį paradą skelbiantis signalas. Visų tuometinių sąjungininkų atstovai (metais, kai man turėjo sukakti dešimt, argiečiai atsiuntė strategos autokrater, aukščiausią didžiulio savo miesto karo vadą) būdavo džiugiai palydimi į geriausias stebėti vietas, o pagyvėję mūsų piliečiai-kariai, regėdami, kad sunkūs išmėginimai jau beveik baigti, užsiversdavo ant savęs visus turimus šarvus bei ginkluotę ir pasiruošdavo paradui.

Šis paskutinis pratybų etapas visiems būdavo didžiausio jaudulio šaltinis. Netrūkdavo puikiausio maisto ir muzikos, o ką jau kalbėti apie gausybę šviežio pavasarinio vyno... Viskas baigdavosi tuo, jog nakties sargyba vežimais namolio išgabendavo didžiulę krūvą bronzinių šarvų ir būrį garsiai knarkiančių didvyrių.

Tas lemtingas man rytas prasidėjo nuo kurapkos kiaušinių.

Tarp daugelio kitų Bruksijaus talentų ryškus buvo sugebėjimas gaudyti paukščius. Jis buvo tikras žabangų meistras. Priraizgydavo kilpų kaip tik tose šakose, kur ir mėgdavo tupėti būsimos jo aukos. Vos girdimas paukšt! — ir išmoningi spąstai paukštį švelniai pagriebdavo už „bato“ (kaip mėgdavo sakyti Bruksijus).

Vieną vakarą Bruksijus slapta pasišaukė mane į prietvartį. Dramatišku rankos mostu jis pakėlė apsiausto skverną ir parodė savo paskutinį laimikį — nepaprastai karingai nusiteikusį laukinės kurapkos patiną. Iš jaudulio visiškai pamečiau galvą. Vištidėje mes laikėme šešias prijaukintas pateles. Patinas reiškė viena — kiaušinius! O kiaušiniai buvo laikomi didžiausiu delikatesu, iš jų miesto turguje berniūkščiai galėdavo susikrauti neregėtus turtus.

Žinoma, nepraėjo nė savaitė, o mūsų mažasis gaidžiukas jau staipėsi po vištidę kaip tikras jos viešpats, ir neilgai trukus aš supau savo delnuose krūvelę brangių kiaušinių.

Mes vyksime miestan!.. Į turgų!.. Dar nepasibaigus vidurinei sargybai, pažadinau savo pusseserę Diomachę — taip labai nekantravau nusigauti iki mūsų ūkio prekybos palapinės ir išdėti ant prekystalio brangius kiaušinius. Turguje buvo galima nusipirkti aulą — dvigubą dūdelę, kuria Bruksijus žadėjo mane išmokyti vilioti laukius ir jerubes. Pardavęs kiaušinius svajojau gausiąs aukso kalnus, tad dviguba dūdelė dabar jau tikrai bus mano!

Diomachė ir aš, užkrovę ant pusiau luošos asilės, vardu Šlubė, du sunkius svogūnų laiškų krepšius ir tris į drobę suvyniotus sūrio ratus, išvykome likus dviem valandoms iki aušros. Šlubės asiliuką pririšome tvarte — mat taip pasielgę mamytę, nukrovę nuo jos prekes, galėdavome paleisti mieste ir ji pačiu tiesiausiu keliu grįždavo pas savo vaiką.

Tai buvo pirmas kartas, kai lankiausi turguje be suaugusiojo, taip pat pirmas, kai pats turėjau ką parduoti. Be to, jaudino mane ir Diomachė. Man, tiesa, nebuvo dar nė dešimties, o ji buvo trylikos. Tada ji man atrodė visiškai suaugusi moteris, beje, pati dailiausia ir sumaniausia visoje apylinkėje. Vyliausi, jog pakelėje sutiksiu daug draugų ir šie pamatys mane vienui vieną kartu su ja.

Saulę pamatėme vos pasiekę Akamanijos kelią. Dar besislėpdama už horizonto, ji tviskėjo ryškiu geltoniu purpurinio dangaus fone. Keista buvo viena — kilo ji šiaurėje.

— Tai ne saulė, — staigiai sustojusi ir truktelėjusi už apynasrio Šlubę tarė Diomachė. — Tai ugnis.

Priešakyje buvo mano tėvo draugo Pierono ūkis.

Degė jis.

— Turime padėti jiems, — pareiškė Diomachė ir iš jos balso buvo aišku, jog ginčytis nėra prasmės. Viena ranka spausdamas ryšulėlį su kiaušiniais, kita tįsdamas bliaunančią raišą asilę, pasileidau sparčiai bidzenti paskui pusseserę.

— Kaipgi tai galėjo atsitikti dar neatėjus rudeniui, — bebėgdama šaukė man Diomachė. — Laukai juk dar neperdžiūvę! Tik pažvelk į liepsnas, kaip jos gali būt tokios didelės?

Tada pamatėme dar vieną gaisrą. Ūkis į rytus nuo Pierono irgi degė. Diomachė ir aš sustingome viduryje kelio, o tada pasigirdo arklių kanopų bildesys.

Žemė mums po kojomis ėmė dundėti, tarsi būtų prasidėjęs debėjimas. Išvydome deglus. Raiteliai. Visas būrys. Mūsų link griausmingai artėjo trisdešimt šeši raiti vyrai. Regėjome jų šarvus ir šalmus su ašutiniais kuodais. Puoliau bėgti į juos, su palengvėjimu mojuodamas ranka. Kokia sėkmė! Jie mums pagelbės! Su tokiu būriu mes tuojau pat uždusinsim ugnį...

Diomachė aršiai mane sulaukė.

— Jie ne mūsiškiai.

Raiteliai šuoliavo visai pro pat mus, jie atrodė milžiniški, tamsūs ir nuožmūs. Jų skydai buvo pajuodę, visos baltos dėmės ant žirgų nuteptos suodžiais, bronziniai antblauzdžiai aplipę tamsiu purvu. Deglų šviesoje pastebėjau, kad po suodžiais jų skydai balti. Argiečiai. Mūsų sąjungininkai. Trys raiteliai vadelėmis pakreipė žirgus mūsų link. Šlubė subliovė, apimta siaubo, ir sutrepsėjo kanopomis norėdama ištrūkti, tačiau Diomachė tvirtai laikė ją už apynasrio.

— Ką čia turi mergužėle? — paklausė drūčiausias iš raitelių, pasukęs putomis apdribusį purviną žirgą prie mūsų maišų su svogūnais ir sūrių. Jis atrodė kaip bokštas, tikras Ajaksas, su atviraveidžiu šalmu, po akimis pasitepęs baltu tepalu, kad geriau matytų tamsoje. Naktiniai užpuolikai. Jis pasilenkė ir pamėgino pagriebti Šlubę. Diomachė spyrė jo arkliui į papilvę, šis sužvigo ir metėsi į priekį.

— Jūs deginate mūsų ūkius, išdavikiški velnio išperos!

Diomachė paleido Šlubės apynasrį ir iš visų jėgų plojo delnu paklaikusiai iš baimės asilei per pasturgalį. Gyvulys puolė kaip pasiutęs bėgti, o mes — jam iš paskos.

Ne kartą teko bėgti kiek kojos neša per mūšį, iš viršaus krintant strėlių ir iečių krušai, su šešias dešimtis svarų sveriančiais šarvais ant kupros... tūkstančius kartų mirtinai nusiplūkęs repečkojaus stačiu šlaitu aukštyn per karines pratybas. Tačiau dar niekad mano širdis ir plaučiai nedirbo taip žūtbūtinai kaip tą siaubingą rytą. Bijodami vėl sutikti raitininkus, nieko nelaukdami išsukome iš kelio ir leidomės tiesiai per laukus namų link. Skuosdami matėme, kaip dega ir kiti namai.

— Greičiau! — sušvokštė man atsisukusi Diomachė.

Iki to nelemto nutikimo buvom spėję nupėdinti dvi ar net beveik tris mylias keliu į miestą, ir dabar turėjome sukarti šį atstumą per akmenimis nusėtus ir apžėlusius kalvų šlaitus. Mus draskė gervuogės, basas pėdas raižė akmenys, o širdys, regėjos, tuoj iššoks iš krūtinių. Taip bebėgdamas pamačiau vaizdą, nuo kurio man sustingo kraujas — kiaules. Trys paršavedės su paršeliais viena vora turseno per lauką miškų link. Jos pernelyg neskubėjo ir nebuvo labai persigandusios, tiesiog nepaprastai guviai ir drausmingai traukė slėptis. „Šios kiaulės šiandien liks gyvos, o štai aš su Diomache — ne“, — šmėstelėjo mintis.

Vėl pamatėme raitininkų būrį. Ir anaiptol ne paskutinį. Tai buvo aitoliečiai12 iš Kalidono ir Pleurono miestų. Supratau, kad mus išdavė ne vienas kuris sąjungininkas, bet jie visi. Šūktelėjau Diomachei sustoti — bijojau, kad nuo įtampos sprogs širdis.

— Liksi čia, mažas snargliau! — atkirto ji.

Staiga iš miško išniro vyras — mano dėdė Tenagras, Diomachės tėvas. Jis buvo vienais naktiniais marškiniais, delne spaudė aštuonių pėdų ilgio ietį. Pamatęs dukrą, nutrenkė ginklą į šoną ir pribėgęs prispaudė ją prie savęs. Kurį laiką sunkiai gaudydami orą jie laikėsi įsikibę vienas į kitą. Tačiau užuot paguodusi ši sceną tik dar labiau mane nugąsdino.

— Kur mama? — išgirdau reiklų Diomachės balsą.

Tenagro akys buvo pamišusios iš širdgėlos.

— O kur mano mama? — surikau. — Ar mano tėvas su tavim?

— Negyvi... Visi negyvi...

— Iš kur žinai? Matei juos?

— Mačiau, bet jums geriau nematyti.

Tenagras pakėlė ant purvo numestą ietį. Rauda jam gniaužė kvapą ir jis buvo apsidergęs — vidinė šlaunų pusė buvo aplipusi skystomis išmatomis. Iš dėdžių jis man patiko labiausiai, bet dabar nekenčiau jo taip, kad būčiau įstengęs nužudyti.

— Tu pasprukai! — sviedžiau jam negailestingą vaikišką kaltinimą. — Parodei šūdinus kulnus, baily!

Tenagras įniršęs pasisuko į mane.

— Skubinkis į miestą ir slėpkis už sienų!

— O kur Bruksijus? Jis gyvas?

Tada Tenagras taip drožė man per ausį, jog išsitiesiau ant žemės.

— Kvailas varvanosis! Tau labiau rūpi aklas vergas, nei nuosavi motina ir tėvas!

Diomachė padėjo man atsistoti. Jos akyse išvydau įniršį ir neviltį.

— Ką ten spaudi rankoj? — suriko man Tenagras.

Rankoje vis dar atsargiai laikiau ryšulėlį su kurapkos kiaušiniais.

Sudiržęs Tenagro kumštis sumaitojo gležnus lukštelius, ir man ant pėdų ėmė dribti gliti pliurza.

— Į miestą, įžūlus vaikigali! Slėptis už sienų!

KETVIRTAS SKYRIUS

Jo Didenybė vadovavo nesuskaičiuojamų miestų plėšimams, tad smulkiai pasakoti jam tos savaitės įvykių nėra didelio reikalo. Pridėsiu tik įspūdžius nustėrusio iš siaubo berniuko, iškart netekusio motinos ir tėvo, šeimos, giminės, genties ir miesto. Tada pirmąkart mano akys regėjo be galo būdingus visoms kautynėms ir skerdynėms, kaip žinau dabar, vaizdus.

Tądien supratau: karas neatsiejamas nuo ugnies.

Ore dieną ir naktį tvyro aitri migla, šnerves erzina sieringi dūmai, saulė tampa pelenų spalvos, kelią nusėja pajuodę nuo suodžių akmenys. Visur, kur bepažvelgsi, kas nors dega. Mediena, kūnai, pati žemė. Vanduo — ir tas dega. Liepsnų negailestingumas sustiprina dievų pykčio, lemties, atpildo ir amžinos bausmės už praeities poelgius pojūtį.

Viskas tada atrodo išversta į kitą pusę.

Kas pirmiau stovėjo, guli ant žemės. Kas buvo pririšta, dabar laisvėje, o pririšta tai, kas turėtų būti laisva. Daiktai, kurie buvo slepiami ir saugojami, traukiami ir verčiami lauk, o tie, kurie juos saugojo, tik viską stebi bukomis akimis ir nieko negali padaryti.

Berniukai tampa vyrais, o vyrai — berniukais. Vergai tampa laisvi, o laisvieji piliečiai virsta vergais. Akimirksniu prabėga ir baigiasi vaikystė. Sužinojęs apie motinos ir tėvo nužudymą ne tiek išsigandau ir susisielojau dėl savęs, kiek mane pribloškė jų dabartinė padėtis. Kurgi, po galais, buvau rytą, kai juos žudė? Palikau juos bėdoje, vaikydamasis savo vaikiškų užgaidų. Kodėl nesugebėjau nujausti šio pavojaus? Kodėl nestovėjau petis į petį su tėvu, apsiginklavęs, sukaupęs vyro jėgą, kodėl nekovojau už gimtą židinį ar nekritau šalia namų slenksčio, kaip kovojo ir krito jis su motina?

Pakelyje visur tįsojo kūnai. Daugiausiai matėsi vyrų kūnai, bet nestigo ir moterų, vaikų. Po visais jais telkšojo ir negailestingon žemėn sunkėsi tamsaus skysčio klanai. Gyvieji sliūkino pro juos, susmukdyti sielvarto. Visi jie buvo apskretę purvu, dauguma basi. Žmonės bandė pasprukti ir nepatekti į vergų gretas, nes tuoj turėjo prasidėti apsuptis ir gaudynės. Skubėjo moterys, nešinos savo kūdikiais, kai kurios jau nebegyvais, kitos slinko prošal lyg šešėliai, pasitvėrusios kokį pasigailėtinai bevertį daiktą. Taikos metu miestiečių žmonos visur vaikščiodavo su karoliais, vėriniais aplink kulkšnis ir žiedais — dabar jokių puošmenų nebesimatė. Galbūt jos buvo kur paslėptos, kad būtų kuo užmokėti keltininkui ar nusipirkti sužiedėjusios duonos. Sutikdavome žmonių, su kuriais seniau bendraudavom, bet jų nepažindavome. Nepažindavo ir jie mūsų. Artimi draugai sausai apsikeisdavo žiniomis apie mirusiuosius ir greit mirsiančiuosius pakelėje ar krūmuose.

Labiausiai gaila buvo gyvulių. Tą pirmą rytą pamačiau degantį šunį ir mėginau uždusinti rusenantį jo kailį savo apsiaustu. Šuva, aiškus daiktas, bėgo nuo manęs ir aš jo nepavijau. Diomachė išbarė mane už kvailumą ir liepė niekur nesiblaškyti. Tas šuo buvo pirmasis iš daugelio. Ant žemės kupinomis nebylaus siaubo akimis gulėjo arkliai, kardais perkirstomis sausgyslėmis. Klaikiai mykė mulai su išvirtusiais viduriais, maurojo galvijai su šonuose styrančiomis ietimis, deja, jie buvo per daug išsigandę, kad prisileistų ką nors arčiau padėti. Kaip tik tokie vaizdai, vargšų ir kvailų gyvulių kančia, o labiausiai jų nesugebėjimas įsisąmoninti jos, skaudžiausiai draskė man širdį.

Užtai varnoms ir krankliams prasidėjo nepaprastas pokylis. Pirmiausia jie gardžiavosi akimis. Dievai žino, kodėl paukščiai snapu kapojo tiesiai į vyrų lavonų tarpvietes. Pradžioje gyvieji pasipiktinę baidė abejingai besistiprinančias maitėdas. Bet jos atsitraukdavo ne toliau, nei būdavo būtina, o ramybės drumstėjams pasišalinus, vėl nustriksėdavo į puotą. Pagarba reikalavo iš mūsų palaidoti žuvusius tėvynainius, tačiau priešo raitininkų baimė gynė mus pirmyn. Kartais kūnus nuvilkdavo iki griovio ir trumpai pasimeldę užmesdavo ant jų kelias menkas purvo saujas. Varnos tiek apsirijo, jog vargiai gebėjo pakilti bent porą pėdų aukštyn.

Diomachė ir aš į miestą nenuėjome.

Mus išdavė savi — aiškino ji be galo lėtai, kaip kokiam mulkiui, tardama žodžius ir taip siekdama užsitikrinti, jog suprantu. Pardavė mūsų pačių miesto piliečiai, viena valdžios siekianti grupuotė. Beje, paskui argiečiai apgavo juos ir su jais susidorojo. Nors ir nedidelis, Astakas buvo uostamiestis. O išėjimo į vakarus Argą seniai geidė. Dabar jį gavo.

Kitos dienos rytą radome Bruksijų. Jį išgelbėjo vergo ženklas ir balkšvos neką tematančios akys, iš kurių užkariautojai, nepaisydami piktų jo keiksmų ir lazdos rankose, tyčiojosi: „Tu laisvas, seni!“

Laisvas badauti ar dėl duonos kąsnio pačiam prašytis belaisvio jungo.

Tą vakarą pradėjo lyti. Tokia, regis, būna kiekvienų skerdynių pabaiga. Pelenai virto pilku purvu, o nurengti sūnų ir motinų nepasiimti kūnai, numazgoti gailesčio nepažįstančių dievų, dabar žvilgėjo šiurpiu balčiu.

Mūsų miestas liovėsi egzistavęs. Neliko ne tik sienų, ūkių ir piliečių. Liovėsi egzistuoti pati mūsų miesto dvasia, pats polis, protų visuma, vadinama Astaku. Jis, tiesa, dydžiu nė iš tolo neprilygo Atėnams, Korintui ar Tėbams, nebuvo toks turtingas, kaip Megara, Epidauras ar Olimpija, bet iki tol vis dėlto egzistavo kaip miestas. Mūsų miestas, mano miestas. Dabar jis buvo visiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus. Nušluoti buvome ir mes, tie, kurie save vadino astakiečiais. Kas mes tokie be miesto? Kas?

Nelaimė atėmė iš visų vyriškumą ir savitvardą. Niekas nebepajėgė mąstyti. Mūsų širdys nustėro ir sugrubo. Gyvenimas tapo labai panašus į vaidinimus, tragedijas, kurias seniau stebėdavome scenoje, — apie Iliumo žlugimą, Tėbų nusiaubimą. Tik dabar viskas buvo tikra. Likimas padarė mus savo scenos aktoriais.

Į rytus nuo lauko, kur laidodavo kritusius kovoje, sutikome vyrą bekasantį kapą kūdikiui. Šis, susuktas į vyro mantiją, gulėjo šalia duobės krašto ir priminė prekeivio ryšulį. Stovėdamas kapo dugne, vyras paprašė paduoti ryšulį jam. Jis bijąs, kad prie jo neprisikastų vilkai — štai kodėl išrausė tokią gilią duobę. Kūdikio vardo vyras nežinojo. Jį jam padavusi viena iš miesto bėganti moteris. Jis nešiojęsis kūdikį dvi dienas, trečiosios rytą jis miręs.

Bruksijus neleido man liestis prie mažo kūnelio — mat gyva jauna dvasia, prisilietusi prie negyvėlio, esą galinti užsitraukti nedalią. Jis tai padarė už mane. Tada pagaliau mes atpažinome tą vyrą. Jis buvo matematikos, miesto aritmetikos ir geometrijos mokytojas. Tuo metu iš krūmų pasirodė jo žmona ir duktė; supratome, kad jos visą laiką slėpėsi ten, kol neįsitikino, kad mes nepadarysim joms nieko bloga. Abidvi jos buvo visiškai paklaikusios. O pamišimas, kaip manė Bruksijus, — užkrečiamas dalykas, tad užsibūti su tokia draugija mums nedera.

— Mums reikėjo spartiečių, — tyliai pareiškė mokytojas, įsmeigęs pavandenijusias akis į tuščią erdvę. — Miestui apginti būtų užtekę viso labo penkiasdešimties jų.

Bruksijus kumštelėjimu paragino mus eiti.

— Matote, kaip mes priblokšti? — tęsė vyras. — Šlitinė jam kaip apsvaigę, pametę sveiką protą. Tokie būdami spartiečių niekad nesutiksime. Tai, — jis mostelėjo ranka į pajuodavusį gamtovaizdį, — jų stichija. Jie kiaurai eina per visus šiuos siaubus plačiai atmerktomis akimis, nė nesudrebėdami. Ir jie nekenčia argiečių. Jie — pikčiausi šių priešai.

Bruksijus jėga nutempė mus šalin.

— Penkiasdešimt jų! — šūkavo vyras, o žmona bandė nutempti jį į krūmų prieglobstį. — Penkių! Mus išgelbėjęs būtų vienui vienas!

Trečios dienos vakarą atradome Diomachės motinos ir abiejų mano tėvų kūnus. Netoliese mūsų namo griuvėsių stovyklavietę buvo įsirengęs Argo pėstininkų būrys. Iš miestų užkariautojų jau buvo spėję atvykti matininkai ir ribų žymėtojai. Lindėdami krūmuose stebėjome, kaip jie dalijo žemės sklypus, o ant baltos mano motinos virtuvės sienos užkeverzojo Argo klano, kuriam nuo šiol priklausys mūsų žemės, ženklą.

Vienas argietis pasitraukė nuo kitų nusišlapinti ir mus pastebėjo. Mes puolėme bėgti, bet jis mums pavymui kažką riktelėjo raminamu balsu. Supratome, kad nei jis, nei jo bendrai neketina mums daryti nieko bloga. Šiandien jie jau praliejo užtektinai kraujo. Argiečiai mojavo rankomis, kviesdami ateiti, o paskui atidavė mums artimųjų kūnus. Nutryniau nuo motinos lavono purvą ir kraujo krešulius sudrėkintais marškiniais, kuriuos ji pati man buvo pasiuvusi žadėtai kelionei į Itakę. Jos kūnas priminė atšalusį vašką. Neverkiau nei vyniodamas jos palaikus į laidojimo mantiją, nei laidodamas juos kartu su tėvo kaulais po akmeniu su mūsų protėvių herbu.

Tada man priderėjo atlikti laidotuvių apeigas, tačiau jų dar nebuvau išmokytas — juk neturėjau dvylikos, kai berniukus įšventina į giminę. Diomachė uždegė liepsnelę, o argiečiai užtraukė paeaną, vienintelę šventą giesmę, kurią mokėjo.

Išgelbėtojau Dzeusai, būk gailestingas

Mums, žengiantiems į tavo ugnį.

Apdovanok drąsa,

Kad skydas i skydą stotume su savo broliais.

Globojami tavęs, Galingasai,

Mes puolam.

Perkūno viešpatie,

Mūsų Viltie ir mūsų Sergėtojau.

Baigę himną, vyrai Diomachę išprievartavo.

Pradžioje jų kėslų nesupratau. Pamaniau, kad ji bus pažeidusi kokią nors apeigų dalį ir jie ruošiasi ją už tai prilupti. Vienas karys nutvėrė mane už plaukų, o kitos dilbiu užspaudė kaklą, pasiruošęs jį nusukti. Bruksijus pajuto į gerklę įremtą ietį, o iš kitos pusės, į nugarą, jam buvo įbestas kardas. Niekas nepratarė nė žodžio. Jie buvo šešiese, be šarvų, išskyrus patamsėjusius nuo prakaito krūtinšarvius, vešliomis barzdomis, į kurias buvo prisivėlę šapų, ir permirkusiais nuo lietaus, susivėlusiais, purvinais gaurais ant krūtinės. Jie spoksojo į Diomachę, jos glotnias mergaitiškas kojas, po palaidine bepradedančias augti krūtis.

— Nelieskit jų, — paprastai pasakė Diomachė, turėdama omenyje Bruksijų ir mane.

Du vyrai nusivedė ją už sodo sienos. Kai jie baigė, į jų vietą stojo kiti du, o po jų — paskutiniai. Po viso kardas nuo Bruksijaus nugaros buvo patrauktas ir jis nuėjo, norėdamas atnešti Diomachę. Tačiau ji nesileido. Pati atsistojo ant kojų, nors tam turėjo atsiremti į sieną, abi jos šlaunys buvo apsipylusios krauju. Argiečiai davė mums ketvirtį gertuvės vyno ir mes paėmėme jį.

Buvo aišku, kad Diomachė pati eiti negalės. Bruksijus paėmė ją ant rankų. Kitas argietis įspraudė man į rankas sudžiūvusios duonos.

— Ryt iš pietų atžygiuos dar du pulkai. Kilkite į kalnus ir eikite šiaurėn. Nenusileiskite žemyn, kol nepaliksite šių kraštų, — jis kalbėjo maloniai, tarsi su nuosavu sūnumi. — Jei prieisite miestą, nesiveskite į jį mergaitės, nes vėl nutiks tas pat.

Pasisukau ir spjoviau ant tamsaus ir prasmirdusio jo apdaro — taip išreiškiau savo bejėgiškumą ir neviltį. Jis griebė mane už rankos ir atgręžė į save.

— Ir atsikratykit to senio. Jis niekam tikęs. Galit tik galą gauti per jį abu su mergaite.

PENKTAS SKYRIUS

Sakoma, kad negalėdamos nutraukti ryšio su gyvaisiais mirusiųjų vėlės kartais užsibūna, plevena ore kaip bekūnės maitėdos, neklauso Hado nurodymo traukti į požemių valdas, šlaistosi vietose, kur gyveno po saule. Lygiai taip pat ir mes — Bruksijus, Diomachė ir aš — ištisas savaites klaidžiojom aplink mūsų miesto griuvėsius. Daugiau nei mėnesį (ką jau mėnesį — didžiąją vasaros dalį) negalėjom palikti ištuštėjusio mūsą polio. Bastėmės po laukinę gamtą, po pasėlių laukus supančias dykvietes, miegodami dieną, kai šilta, o nakčia šlitinėdami lyg šešėliai — ne kas kita mes ir buvom.

Diomachė visiškai pasikeitė. Ji viena eidavo į tamsias pragumas ir darydavo moteriškoms savo kūno vietoms dalykus, kurių geriau neminėsiu. Ji mėgino atsikratyti kūdikio, kuris galėjo būti užsimezgęs jos įsčiose.

— Ji mano įžeidusi dievą Himenėją, — paaiškino man Bruksijus, kai kartą užklupau ją, o ji nuvijo mane šalin keiksmais ir akmenų kruša. — Ji bijo, kad nebegalės tapti kieno nors žmona, o tik verge ar kekše. Bandžiau pasakyti, kad tai tikra kvailystė, bet ji neklauso mano, vyro, žodžių.

Tokių kaip mes kalnuose buvo ir daugiau. Pamatę kur prie šaltinių buvusius astakiečius, bėgdavome į juos ir mėgindavom atkurti bičiuliškus santykius. Bet drauge su polio žlugimu amžiams buvo nutraukti ir malonūs jo buvusių gyventojų saitai. Kiekvienas dabar buvo kas sau: kiekvienas klanas, kiekviena giminė.

Grupelė seniau pažinotų berniukų susimetė į gaują. Jų buvo vienuolika, nė vieno vyresnio už mane daugiau nei dvejais metais, visi — siaubingi padaužos. Tampėsi su savimi ginklus ir gyrėsi, esą užmušę suaugusių vyrų. Jie sumušė mane, kai atsisakiau prisijungti prie jų. Man, tiesą pasakius, norėjosi, bet negalėjau palikti Diomachės. Būtų jie priėmę ir ją, bet žinojau, jog ji prie jų niekad nesiartins.

— Tai mūsų kraštas, — perspėjo mane spuoguotas jų vadeiva, pasivadinęs Sferijumi. (Vardas reiškė „žaidžiantįjį kamuoliu“, o pasirinko jis jį todėl, kad savo rankomis nužudė argietį, prigrūdo jo kaukolę žolės ir žaidė su ja, kaip valdovas žaidžia skeptru. Argiečių būriams nepasiekiamas aukštumas šalia miesto jis laikė savo gaujos nuosavybe.) — Jei darkart pagausime čia slampinėjantį tave, tavo pusseserę ar vergą, išlupsim jūsų kepenis ir sušersim šunims.

Rudenį mes pagaliau palikom mūsų miestą užnugaryje. Tai įvyko rugsėjį, papūtus borėjui — šiaurės vėjui. Jei ne Bruksijus ir jo žinios apie šakneles ir žabangas, būtume seniai mirę iš bado.

Gyvendami tėvo ūkyje, laukinius paukščius gaudydavome savo paukštidei, kad jie ten poruotųsi, o kartais tiesiog valandą palaikę rankose paleisdavome juos į laisvę. Dabar mes juos valgėme. Bruksijus versdavo mus sudoroti viską, išskyrus plunksnas. Treškindavom mažučius tuščiavidurius kauliukus, valgydavome akis ir kojas, palikdavome tik nesukramtomus snapus ir nagus. Gerdavom žalius paukščių kiaušinius. Rydavome kirminus ir šliužus. Čiaumodavom lervas ir vabalus, kovojome dėl paskutinių driežų ir gyvačių, kol šaltis nenuvarė jų žiemoti į urvus. Tomis dienomis sukramtėme tiek pankolių, jog iki šiol baisiausiai raukausi, jei mėsą kas pagardina bent žiupsneliu šių prieskonių. Diomachė išdžiuvo kaip nendrelė.

— Kodėl nebesikalbi su manimi? — paklausiau jos vieną naktį, kai sunkiai kopėme į akmeningą šlaitą. — Kodėl nebegaliu padėti galvos tau ant kelių kaip seniau?

Ji pravirko ir nieko neatsakė.

Iš tvirto uosio pasidariau ietį, kokias nešioja pėstininkai, o smaigalį apdeginau ugnyje — tai jau nebuvo berniuko žaislas, bet ginklas, kurio paskirtis — žudyti. Širdį man maltinio keršto vaizdiniai. Gyvensiu tarp spartiečių. Atėjus laikui, išžudysiu argiečius. Treniravausi taip, kaip mačiau darančius mūsų karius, žygiavau, lyg būčiau būryje kitų, aukštai laikiau pakėlęs menamą skydą, tvirtai spaudžiau delne ietį virš dešinio peties, pasiruošęs smeigti. Kartą prieblandoje pamačiau šalimais stovinčią ir šaltai mane stebinčią pusseserę.

— Užaugęs būsi kaip jie, — pasakė.

Turėjo omenyje ją išniekinusius kareivius.

— Nebūsiu!

— Būsi vyras. Ir nieko negalėsi su savimi padaryti.

Vieną naktį, kai jau kelintą valandą žygiavome, Bruksijus pasiteiravo Diomachės, kodėl ji tokia tyli. Jam kėlė rūpestį tamsios jos protą nuodijančios mintys. Pradžioje ji atsisakė kalbėti. Bet galiausiai atsileido ir švelniu liūdnu balsu papasakojo apie savo vestuves. Ji mąsčiusi apie jas ir planavusi visą naktį. Kokią vilkės suknelę, kokios girliandos puoš ją ir kokiai deivei ji paskirs savo auką. Prisipažino ilgas valandas galvojusi apie basutes. Prote ji pergalvojusi kiekvieną jų dirželį, karoliukais išsiuvinėtus ornamentus. Jos vestuvinės basutės bus nepaprastai dailios! Bet tada jos akys apniuko ir ji nusigręžė nuo mūsų.

— Matot, kokia žiopla tapau. Manęs juk niekas neves.

— Aš vesiu, — išpyškinau tuojau pat.

Ji nusijuokė.

— Tu? Turi daug galimybių!

Kad ir kaip kvailai jausčiausi pasakodamas apie tai, bet jos atsainūs žodžiai nudiegė man širdį kaip niekas kitas per visą gyvenimą. Prisiekiau sau, jog vieną dieną vesiu Diomachę. Būsiu jos vertas vyras ir pajėgsiu ją apsaugoti.

Rudenį mėginome pagyventi prie jūros pakrantės, miegojome olose, klampojome po liūnus ir pelkėtas žemumas. Čia nors buvo galima išmisti. Rinkom kiaukutus ir krabus, midijas ir kitokius gyvius ir traiškėme juos tarp akmenų. Ant karčių pririštais tinklais įsigudrinom gaudyti kirus. Tačiau atėjus žiemai gyventi be stogo virš galvos tapo nebepakeliama. Bruksijus visai sunyko. Jis iš visų jėgų stengėsi neparodyti man ir Diomachei savo silpnumo, bet mačiau jį jo veide jam miegant. Iš pažiūros Bruksijui galėjai duoti septyniasdešimt. Nelengva jam buvo pakelti gamtos stichijų užgaidas ir vis dėlto jis aukojo savo dvasią, kad išsaugotų mane ir Diomachę. Kartais užtikdavau jį žiūrintį į mane, tiriantį mano veido išraišką ar balso toną. Taip jis bandė įsitikinti, ar man dar nepasimaišė protas, ar nesulaukėjau.

Ėmus šalti, maisto rasti darėsi vis sunkiau. Buvom priversti elgetauti. Bruksijus išsirinkdavo nuošalų ūkį ir vienas artindavosi prie jo vartų. Sulėkdavo garsiai skalijantys šunys, iš laukų ar iš grubiai suręstų ūkinių pastatų pasirodydavo bet kokiam netikėtumui pasiruošę vyrai; sudiržusiose nuo darbo rankose broliai su tėvais nešdavosi įrankius, kurie būtinybei prispyrus galėjo tapti ginklais. Kalvos buvo pilnos pabėgėlių, ir ūkininkai niekad negalėjo žinoti, kas ir su kokiais kėslais eina prie jų vartų. Bruksijus nusiimdavo kepurę ir laukdavo, kol iš namo išeis moteris, stovėdavo taip tol, kol neįsitikindavo, jog ji pastebėjo drumzlinas, balkšvas akis ir išsekusį kūną. Jis ranka parodydavo į mus, liūdnai virpančius ant kelio, ir prašydavo šeimininkės ne maisto — tokius duoneliautojus žemdirbiai paprastai užsiundo šunimis — o bet kokio sulūžusio nereikalingo daikto, grėblio, spragilo, sudėvėtos mantijos, — to, ką galėtume pataisyti ir parduoti kitame mieste. Jis neužmiršdavo pasiteirauti kelio jo link ir visaip rodydavo trokštąs ten nukakti. Taip jis elgėsi siekdamas įtikinti juos, jog bet koks mums parodytas gailestingumas nepastūmės mūsų čia užsibūti. Beveik visad šeimininkės pasiūlydavo kokio nors valgio, kartais net pasikviesdavo mus vidun, norėdamos pasiklausyti, kokių naujienų atnešėm iš tolimų kraštų, ir papasakoti savąsias.

Per vienus tokius pasigailėtinus pietus pirmąkart išgirdau žodį „Sepėja“13. Toje miškingoje vietovėje, kuri tada priklausė Argui, neseniai įvyko kova tarp argiečių ir spartiečių. Šią žinią atnešė nebylys mus priėmusio ūkininko sūnėnas. Jis su aplinkiniais bendravo ženklais ir net jo paties šeima vargiai jį suprato. Karaliaus Kleomeno vadovaujami spartiečiai, kiek mes įstengėme suprasti, pasiekė įspūdingą pergalę. Kovoje galvas padėjo du tūkstančiai argiečių, girdėjęs jis iš vienų, nors kiti kalbėję, jog jų žuvo keturi ar net šeši tūkstančiai. Širdis man kone sprogo iš džiaugsmo. Viską būčiau atidavęs už galimybę pabūti ten! Būti suaugusiu vyru, žengti pirmyn rikiuotėje, pulti į teisingą kovą su Argo vyrais, klastingai nužudžiusius mano motiną ir tėvą.

Spartiečiai man tapo keršto dievais. Be galo troškau daugiau išgirsti apie šiuos karius, taip triuškinamai nugalėjusius nekaltos mano pusseserės niekintojus ir motinos bei tėvo žudikus. Nė vienas pakelyje sutiktas nepažįstamasis neišvengdavo priekabių mano berniukiškų klausimų. Papasakok apie Spartą. Apie du jos karalius14. Ir tris šimtus juos sergstinčių didžiūnų. Miesto jaunimą lavinančią agogą, karių vaišes sisitijose15. Mus pasiekė Kleomeno istorija. Kažkas paklausė karaliaus, kodėl jis visiems laikams nesunaikino Argo, kai šis miestas paslikas gulėjo prie jo kariuomenės kojų. „Argiečiai reikalingi mums, — esą atsakęs Kleomenas. — Kaipgi be jų lavinsis mūsų jaunuoliai?“

Žiemą kalvose badavome. Bruksijus vis labiau silpo. Aš ėmiau vagiliauti. Gindamiesi nuo šunų pagaliais, mes su Diomache nakčia užpuldavome avių bandą ir jei pasisekdavo, čiupdavom po ėriuką. Dauguma piemenų nešiojosi lankus, ir mums iš paskos į tamsą švilpdavo strėlės. Kartais stabteldavome ir susirinkdavome jas — taip gana greitai sukaupėme jų gerą šūsnį. Bruksijus bjaurėjosi matydamas, kad virstame vagimis. Kartą mes iš pat snaudžiančio ožkaganio panosės nukniaukėme lanką. Tai buvo tikras vyriškas ginklas — Tesalijos raitininkų lankas, toks tvirtas, kad įtempti jo nepajėgė nei Diomachė, nei aš. Netrukus nutiko ir mano gyvenimą pakeitęs įvykis — jis įstatė mane į vėžes, atvedusias prie Karštųjų Vartų.

Mane pagavo vagiantį žąsį. Ji buvo riebi ir šeimininkai tikriausiai jau ruošėsi vežti ją į turgų. Aš nerūpestingai persiropščiau per sieną ketindamas čiupti ją ir sprukti. Tačiau mane apspito šunys. Ūkininkas nuvilko mane į galvijų išmintą purvą ir ten nutrenkė, o paskui abu delnus prikalė vinimis prie lentos, dydžio sulig durimis. Gulėjau aukštielninkas ir spiegiau iš beprotiško skausmo, kiek įstengdamas spardžiausi kojomis, kol ūkininkas pririšo jas prie lentos, dievagodamasis, kad papietavęs iškastruos mane lyg aviną ir pakabins mano kiaušus ant vartų, idant kiti vagys žinotų, kuo tokie dalykėliai baigiasi. Diomachė ir Bruksijus lindėjo krūmuose ant gretimo šlaito ir viską girdėjo...

Čia belaisvis nutraukė pasakojimą. Nuovargis ir neužgijusios žaizdos pasiėmė savo duoklę. O galbūt, kaip įsivaizdavo klausytojai, jis nugrimzdo į atsiminimus apie pasakojamą įvykį. Per Nemirtingųjų vyresnįjį Orontą Jo Didenybė pasiteiravo belaisvio, gal jam ko nors reikia. Šis atsakė neigiamai. Paaiškino, esą istoriją pristabdė ne dėl to, kad nesugebąs tęsti. Tai dievas, iš vidaus jam vadovaujantis, kokia tvarka dėstyti įvykius, dabar nurodė trumpam peršokti į priekį. Žmogus, vardu Kseonas, patogiau įsitaisė ir gavęs leidimą suvilgyti gerklę vynu pasakojo toliau.

Po šio nutikimo praslinkus dviem vasaroms, Lakedaimone turėjau progos stebėti, kaip rikiuotės mokytojai mirtinai nuplakė spartiečių berniuką, vardu Teriandras.

Jam tada buvo keturiolika. Aplinkiniai vadino jį Tripodu (Trikoju), nes nė vienas bendraamžis negalėdavo paguldyti jo ant menčių per imtynes. Per kelerius kitus metus mačiau, kaip nuo tos pačios bausmės kvapą išleido dar pora tuzinų berniukų. Visi jie, kaip ir Tripodas, buvo nusprendę, kad inkšti iš skausmo yra niekingas dalykas. Tačiau tas berniokas buvo pirmas.

Plakimas Lakedaimone yra tarsi berniukų apmokymo ritualas. Baudžiami jie taip ne už maisto vagystę (tokiems poelgiams berniukai net skatinami, nes šitaip jie ugdosi kare reikalingą išradingumą), bet už didesnį nusikaltimą — kad leidosi pagaunami. Plakdavo juos šalia Artemidės Ortijos šventyklos, siauroje gatvelėje, kurią vadino Taku. Virš gatvelės buvo išsikeroję platanai, taigi vieta buvo pavėsinga ir maloni, žinoma, ne tokiomis baisingomis aplinkybėmis.

Tripodą tądien plakė vienuoliktą. Du anksčiau bausmę vykdžiusius eirenus, rikiuotės mokytojus, neseniai pakeitė nauja pora ką tik agogą baigusių tvirtai sudėtų, kokie, beje, buvo visi miesto vaikinai, dvidešimtmečių. Paprastai viskas vykdavo taip: berniukas, kurį bausdavo, įsikibdavo į horizontalų geležinį strypą, įtvirtintą tarp dviejų medžių kamienų. Strypas nuo rituale per dešimtmečius (o kai kurių žmonių teigimu, per šimtmečius) dalyvavusių vaikinų delnų blizgėte blizgėjo. Tada du eirenai pasikeisdami imdavo čaižyti jį beržinėmis rykštėmis, storumo sulig vyro nykščiu, o du plakamo berniuko draugai iš pratybų būrio klūpodavo abipus jo, kad pagautų, kai šis grius. Berniukas bet kada galėjo nutraukti išbandymą-jam tereikėjo paleisti strypą ir drėbtis į purvą. Teoriškai taip pasielgti jaunuolis turėdavo tik nuo mušimo netekęs sąmonės, tačiau dauguma dribdavo tiesiog tada, kai jau nebegalėdavo pakelti skausmo. Tądien aplinkui buvo susirinkę nuo šimto iki dviejų šimtų žiūrovų: berniukai iš kitų būrių, baudžiamųjų tėvai, broliai ir auklėtojai, nuošaliau slapta ritualą stebėjo net kai kurių berniukų motinos.

Tripodas kentė ir kentė. Tuzine vietų jo nugaros raumenys buvo perplėšti; matėsi audiniai ir sausgyslės, mėsos, šonkauliai ir net stuburas. Tačiau strypo jis nepaleido.

„Mesk!“ — tarp kirčių vis ragino jį paleisti strypą ir pulti žemėn šalia klūpintys draugai. Tripodas jų neklausė. Net rikiuotės mokytojai ėmė šnypšti jam tą patį pro sukąstus dantis. Užteko žvilgtelėti į berniuko veidą, kad suprastum, jog jis neteko sveiko proto ir nusprendė geriau mirti nei prašyti pasigailėjimo. Eirenai pasielgė taip, kaip jiems buvo nurodyta elgtis tokiais atvejais: pasirengė iš visų jėgų pliekti Tripodui keturis kirčius, kurie turėjo atimti iš jo sąmonę ir taip išgelbėti gyvybę. Niekad neužmiršiu šių kirčių, kritusių ant berniuko nugaros, o koks buvo jų garsas... Tripodas griuvo ant žemės, ir rikiuotės mokytojai tučtuojau paskelbė, kad išbandymas baigtas. Tada iškvietė kitą berniuką.

Šiaip ne taip Tripodas atsistojo ant keturių. Iš burnos, nosies ir ausų jam plūste plūdo kraujas. Jis nei matė, nei galėjo ką pasakyti. Kažkokiu būdu jam pavyko apsisukti ir beveik atsistoti, tada jis lėtai susmuko ant užpakalio, kurį laiką taip pabuvo, o paskui sunkiai virto į purvą. Buvo visiškai aišku, kad niekad iš jo nebepakils.

Vėliau vakare, kai viskas pasibaigė (ritualas dėl Tripodo mirties nebuvo sustabdytas ir tęsėsi dar tris valandas), stebėjęs plakimą Dienekas pasivedėjo į šalį savo auklėtinį Aleksandrą, kurį anksčiau minėjau. Aš tuo metu jam tarnavau. Aleksandrui buvo dvylika, tačiau atrodė ne vyresnis nei dešimties. Šiaip jis buvo geras bėgikas, bet itin liaunas ir jautraus būdo. Maža to, jis buvo stipriai prisirišęs prie Tripodo, kuris, būdamas vyrėlesnis, globojo ir gynė jį. Tripodo mirtis Aleksandrą pribloškė.

Dienekas vienas, neskaitant savo ginklanešio ir manęs, nuėjo su Aleksandru į vietelę kiek žemiau miesto sargėtojos Atėnės šventyklos, baimės dievo Fobo statulos papėdėje. Tuo metu Dienekui būčiau davęs trisdešimt penkerius. Jis jau buvo gavęs du apdovanojimus už drąsą, parodytą kovose. Kiek atsimenu, jis dabar taip pamokė auklėtinį.

Pradžioje švelniu ir šiltu balsu jis papasakojo, kaip jam būnant dar jaunesniam už Aleksandrą buvo mirtinai nuplaktas jo draugas. Tada pasidalijo atsiminimais apie kelis nuosavus išbandymus rykštėmis Take.

O paskui pradėjo klausimų ir atsakymų seką, būdingą lakedaimoniečių lavinimo programai.

— Atsakyk man, Aleksandrai, kas nugali priešą, kai mūsiškiai švenčia pergalę?

— Mūsų plienas ir įgūdžiai, — glausta spartietiška maniera atsakė berniukas.

— Šie dalykai padeda taip pat, — ramiai pataisė jį Dienekas, — bet ne tik. Nugali štai kas, — jis mostelėjo į šlaitą Fobo link.

Baimė.

Priešą nugali jo paties baimė.

— Dabar sakyk, kur yra baimė?

Aleksandras užsikirto, o Dienekas apvedė ranką apie savo krūtinę ir pečius.

— Štai kur. Kūnas yra baimės saugykla.

Aleksandras klausėsi niūriai susikaupęs, kaip ir turėtų berniukas, suvokiantis, kad visas jo gyvenimas bus karas, kad Likurgo16 įstatymas draudžia jam ir visiems be išimties spartiečiams bet kokį kitą amatą, išskyrus karą, kad jo priedermė tęsis nuo dvidešimties iki šešiasdešimties metų ir kad jokia jėga po saule nepadės jam nuo jos išsisukti. Jau greit, labai greit jis turės stoti į kovos rikiuotę ir skydas skydan, šalmas šalman susidurti su priešu.

— Štai dar atsakyk man, Aleksandrai. Ar pastebėjai rykštes laikiusių ir jomis plakusių eirenų veiduose bet kokį pagiežos ženklą?

Berniukas atsakė neigiamai.

— Ar pavadintum jų elgesį žiauriu? Ar jie mėgavosi kankindami Tripodą?

Ne.

— Ar siekė jie sugniuždyti jo valią ar palaužti dvasią?

— Ne.

— Tai ko jie siekė?

— Suteikti jo protui atsparumo prieš skausmą.

Dieneko balsas buvo ramus ir rūpestingas. Joks Aleksandro poelgis nebūtų suerzinęs jo mokytojo, o mokytojas niekada nebūtų atstūmęs mokinio. Tokia yra spartietiška berniukų lavinimo sistema — kiekvienam skiriamas auklėtojas (juo, beje, negalėjo tapti berniuko tėvas). Auklėtojas gali sakyti dalykus, kurių nepasakytų tėvas, o berniukas savo ruožtu jam gali prisipažinti apie tai, ką tėvui atskleisti gėdytųsi.

— Šiandien nutiko blogas dalykas, mano jaunasis drauge, tiesa?

Kiek palūkėjęs, Dienekas paklausė berniuko, kaip šis įsivaizduojąs kovą, tikrą kovą, taip pat paprašė palyginti ją su tądien stebėtu įvykiu. Jokio atsakymo nereikėjo, auklėtojas jo ir nelaukė.

— Niekad neužmiršk, Aleksandrai, kad šis mėsos gniužulas, šis kūnas priklauso ne mums. Iš ačiū už tai dievams. Jei manyčiau, kad jis mano nuosavybė, net nesiartinčiau priešo link. Tačiau jis ne mūsų, drauge. Kūnas priklauso dievams ir mūsų vaikams, mūsų tėvams ir mūsų motinoms, taip pat tiems lakedaimoniečiams, kurie gims po šimto, po tūkstančio metų. Jis priklauso miestui, kuris mums suteikia viską, ką turime. Iš mūsų jis, beje, reikalauja ne mažiau.

Vyras ir berniukas pajudėjo nuokalne upės link. Jie ėjo takeliu į dvikamienių mirtų, vadinamų „dvyniais“, giraitę, Tindarėjo17 sūnų šventvietę. Į šią vietą iniciacijos naktį Aleksandras ateis patirti paskutinio savo išbandymo ir bus čia vienas, tik su savo motina ir seserimis, kad gautų jo giminę globojančių dievų palaiminimus ir pritarimą.

Dienekas atsisėdo ant žemės po dvyniais. Ženklu parodė Aleksandrui įsitaisyti šalimais.

— Manau, kad tavo draugas Tripodas buvo kvailys. Šiandieninis jo poelgis labiau rodo beatodairiškumą nei tikrą drąsą — andreia. Miestas neteko gyvybės, kurią kovos lauke paaukoti buvo galima daug prasmingiau.

Vis dėlto buvo akivaizdu, jog Dienekas jaučia žuvusiajam pagarbą.

— Kita vertus, jis mums šiandien parodė, kas yra didžiadvasiškumas. Tau ir visiems kitiems ritualą stebėjusiems berniukams jis atskleidė, ką reiškia pakilti aukščiau kūno, aukščiau skausmo ir mirties baimės. Jo agonija tave pribloškė. Tave tada užvaldžiusį jausmą tiksliausiai būtų pavadinti pagarbia baime, tiesa? Pagarba berniukui ir jame apsireiškusiai dieviškajai jėgai – daimonui. Tavo draugas Tripodas parodė mums, kas tai yra panieka šiam daiktui, — Dienekas vėl įbedė pirštu į kūną. — Išties didinga panieka.

Iš ten, kur stovėjau, mačiau, kaip berniuko pečiai ėmė trūkčioti. Dienekas apkabino jį ir paguodė. Berniukui pagaliau atgavus savitvardą, jo globėjas švelniai paleido jį.

— Ar mokytojai tau aiškino, kodėl Spartoje be jokios bausmės atleidžiama už kovoje pamestą šalmą ar krūtinšarvį, tačiau atimamos visos piliečio teises iš to, kuris grįžta be skydo?

— Aiškino, — atsakė Aleksandras. — Taip yra todėl, kad šalmą ir krūtinšarvį karys nešioja siekdamas apsisaugoti pats, o skydą — dėl visos rikiuotės saugumo.

Dienekas nusišypsojo ir savo globotiniui ant peties uždėjo delną.

— Atmink tai, mano jaunasis drauge. Yra jėga, kurios neveikia baimė. Stipresnė už savisaugos instinktą. Ir šiandien tu trumpam išvydai ją, tiesa, šiurkščiu, nesąmoningu pavidalu. Bet ji buvo ten ir ji buvo tikra. Todėl atminkime ir gerbkime už tai tavo draugą Tripodą.

Spiegiau prikaltas prie lentos. Girdėjau savo riksmą, aidu atsimušantį nuo aptvaro sienų ir toliau sklindantį po kalvų šlaitus. Supratau, kad taip elgtis gėdinga, bet liautis negalėjau.

Maldavau ūkininkų, kad paleistų mane, baigtų kankinti. Buvau pasiryžęs padaryti už tai bet ką ir stūgavau apie tai, kiek tik leido plaučiai. Kalnuose dingstančiu laibu mažo berniuko balseliu šaukiausi dievų. Žinojau, kad mane girdi Bruksijus. Ar neprivers jo meilė man įsiveržti čia ir leistis prikalamam drauge? Apie tai nemąsčiau. Norėjau vieno — kad skausmas baigtųsi. Maldavau, kad tie vyrai užmuštų mane. Abiejuose delnuose jaučiau vinių sutriuškintus kaulus. Niekad nebegalėsiu spausti juose ieties, ką jau ieties — net kastuvo. Būsiu klipata, luošys. Mano gyvenimas baigtas, o jo galas — pats menkiausias, pats negarbingiausias, koks tik būna.

Pajutau triuškinamą kumščio smūgį į skruostą.

— Užčiaupk kakarinę, apsisnargliavęs mažas šūdvabali!

Valstiečiai pakėlė lentą, atrėmę į sieną pastatė ją beveik stačią.

Taip prismeigtas aš raičiausi, stebėdamas, kaip dangumi lėtai slenka saulė. Išgirdę mano riksmus, iš kiek aukštėliau slėnyje įsikūrusių sodybų subėgo padaužos. Mergaitės nudrėskė nuo manęs drapanas ir pagaliais baksnojo man į genitalijas, berniūkščiai atlėkdavo ant manęs nusimyžti. Šunys uostinėjo basus mano padus, bet manęs ėsti kol kas dar nesiryžo. Klykti nustojau tik tada, kai visiškai užgniaužė gerklę. Mėginau atplėšti delnus ir palikti lentoje styroti vien tik vinis, tačiau vyrai tvirtai pririšo mane už riešų.

— Na, ir koks jausmas, sušiktas vagišiau? Pažiūrėsim, kaip dar ką nors pavogsi, mažas naktini žiurkiūkšti!

Kai urzgiantys mano kankintojų pilvai pagaliau nuginė juos vidun vakarienės, Diomachė atsėlino nuo kalvos ir nupjovė virves, kuriomis buvau pririštas. Vinių galvutės buvo giliai įsiskverbusios į delnus ir ištraukti jų jai niekaip nepavyko. Taigi savo durklu ji išdraskė medieną — ir aš išsilaisvinau su styrančiomis delnuose vinimis. Bruksijus nešė mane lygiai taip pat, kaip išprievartautą Diomachę.

— O Dieve, — teištarė ji išvydusi mano delnus.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Ta žiema, kaip pasakė Bruksijus, buvo pati šalčiausia, kokią jis tik galėjo atsiminti. Aukštikalnių ganyklose šalo avys. Kalnų perėjas užvertė storos pusnys. Bado apakinti ir paklaikę elniai, iš kurių tebuvo likę vieni griaučiai, patys prašėsi paskerdžiami — leisdavosi žemyn prie avių aptvarų, kur juos paguldydavo kerdžių strėlės.

Stūmėme laiką aukštai kalnuose, vietose, kur kiaunių ir lapių kailis baltas kaip sniegas. Miegodavome piemenų paliktose žeminėse ar pačių akmeniniais kirviais išsikirstose ledo olose, kurių grindis išklodavome pušų šakomis. Kaip šunyčiai glausdavomės vienas prie kito užsikloję visomis trimis mūsų mantijomis. Meldžiau Bruksijaus ir Diomachės, kad paliktų mane ir leistų numirti ramybėje ir speige. Jie primygtinai reikalavo, kad leisčiausi nunešamas žemyn į miestą, pas gydytoją. Aš besąlygiškai atsisakiau. Niekada daugiau aš nestosiu prieš nepažįstamąjį be ginklo rankose. Nejaugi Bruksijus įsivaizdavo, jog gydytojai yra garbingesni ir kilnesni už kitus žmones? Kokio užmokesčio paprašytų kalnų miestelio šundaktaris? Kokią naudą jis įžvelgtų pamatęs vergą ir suluošintą berniuką? Kaip galėtų pasipelnyti iš bado išsekintos trylikametės mergaitės?

Neiti į miestą turėjau dar ir kitą priežastį. Nekenčiau savęs už tai, kad niekaip negalėjau liautis gėdingai spygavęs viso to išbandymo metu. Pamačiau savo paties širdį – ji buvo bailio širdis. Jaučiau sau kandžią ir negailestingą panieką. Brangios istorijos apie spartiečius vertė mane dar labiau savęs nekęsti. Nė vienas iš jų nebūtų pasielgęs kaip aš — be mažiausio trupinėlio orumo maldavęs pasigailėjimo. Taip pat mano sąžinę ir toliau graužė tėvų nužudymo aplinkybės. Kur aš šlaisčiausi didžiausios jų nevilties valandą? Manęs šalia nebuvo, kai jiems labiausiai reikėjo. Vaizduotėje vis regėjau jų žūtį, vis dar skaudžiai suvokiau, kad manęs su jais nebuvo. Troškau mirti. Paguodą teikė tik aiškus suvokimas, kad išties greit mirsiu ir išsivaduosiu iš savo gėdingos būties pragaro.

Bruksijus nujautė, apie ką mąstau, ir švelniai bandė mane raminti. Tu juk dar vaikas, kalbėjo jis man. Kokių karžygiškų stebuklų galima tikėtis iš dešimties metų vaikigalio?

— Spartoje dešimtmečiai jau vyrai, — pareiškiau jam.

Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai mačiau Bruksijų išties ir akivaizdžiai supykusį. Jis pagriebė mane už abiejų pečių, smarkiai papurtė ir privertė pažvelgti į jį.

— Klausyk manęs, vaike. Tik dievai ir didvyriai gali likti narsūs vienumoje. Vyras drąsos įgauna tik vienu būdu — kai jis yra greta ginklo brolių, kai stovi savo genties ir miesto rikiuotėje. Labiausiai pasigailėjimo verta būsena vienišo žmogaus, netekusio savo namų, dievų ir savo polio. Žmogus be miesto — ne žmogus. Jis tik šešėlis, kiaukutas, juokų ir patyčių objektas. Štai kuo dabar tapai, mano vargšas Kseo. Negalima tikėtis didvyriškumo iš to, kuris paliktas vienas, atskirtas nuo dievų ir namų.

Tai taręs jis atsitraukė nuo manęs ir nukreipė šalin sielvarto pilnas akis. Virš jo antakių mačiau vergo ženklą. Supratau. Štai toks jis gyveno mano tėvo namuose visus tuos metus.

— Tačiau tu laikeisi kaip tikras vyras, dėdule, — pasakiau pavartodamas patį meiliausią astakiečių kreipinį. — Kaip tau tai pavyko?

Jis liūdnai ir švelniai nužvelgė mane.

— Meilę, kurią būčiau galėjęs skirti savo vaikams, atidaviau tau, mažasis sūnėne. Tai mano atsakymas į dievų kelių nežinomybę. Tačiau argiečiai jiems, regis, brangesni nei aš. Jie net ne vieną, o du kartus leido jiems atimti iš manęs viską.

Žodžiai, kuriais jis ketino nuraminti mane, tik dar labiau sustiprino pasiryžimą mirti. Mano delnai sutino ir tapo lyg kaladės, dukart didesni nei įprastai. Iš žaizdų sunkėsi pūliai, paskui stingo ir virsdavo šlykščia ledo mase, kurią kiekvieną rytą turėjau nukrapštyti, kad pasirodytų išdarkytos žaizdos. Bruksijus stengėsi kiek įmanydamas — tepė jas tepalais, dėjo karštus kompresus. Viskas buvo veltui. Abu viduriniai dešinės plaštakos delnakauliai buvo sutrupinti. Negalėjau ne tik kad suspausti kumščio, bet apskritai lankstyti pirštų. Niekada nepajėgsiu gniaužti ieties ar kalavijo rankenos. Diomachė pamėgino paguosti mane — ji palygino man padarytą žalą su savąja. Bet aš tik karčiai nusijuokiau:

— Tu ir toliau sėkmingai gali būti moterim. O ko dabar vertas aš? Kaip galėsiu užimti vietą kovos rikiuotėje?

Naktį karštligę keitė šalčio priepuoliai: virpėjau taip, kad net barškėjo dantys. Blaškiausi Diomachės rankose, o iš viršaus savo kūnu mus šildė Bruksijus. Vis nesilioviau šaukęsis dievų, tačiau atsakymo nesulaukiau jokio. Buvo akivaizdu, kad jie paliko mus, praradusius save ir nebepriklausančius poliui.

Vieną karštligišką naktį, po nutikimo pas ūkininką praėjus turbūt kokiai dešimčiai dienų, Diomachė su Bruksijum suvyniojo mane į odas, o patys leidosi ieškoti maisto. Jie tikėjosi netikėtai užklupti kokį kiškį ar žemėn nusileidusį tetervinų pulkelį.

Tai buvo proga. Pasiryžau ją išnaudoti. Palaukiau, kol sniego girgždėjimas po Bruksijaus ir Diomachės pėdomis visai nutilo. Palikęs jiems mantiją, kailius ir autus, basomis pasileidau į snaigių sūkurį.

Klampojau, kaip man atrodė, valandų valandas, tačiau iš tikrųjų, matyt, ne ilgiau nei penkias minutes. Karštinė nepaleido manęs iš savo gniaužtų. Buvau apakintas, kaip ir tie elniai, tačiau mane vedė neklystamas krypties pojūtis. Priėjau nedidukę laukyme tarp pušų ir supratau, kad tai ir yra mano vieta. Mane buvo užvaldęs nepaprastai stiprus noras viską atlikti kaip pridera. O visų svarbiausia — nepridaryti rūpesčių Bruksijui ir Diomachei.

Išsirinkau vieną medį ir atsirėmiau į jį nugara taip, kad jo dvasia, kuri siejosi tiek su žeme, tiek su dangumi, saugiai išvestų manąją iš šio pasaulio. Taip, būtent šis medis. Jaučiau, kaip nuo kojų pirštų ėmė kilti Miegas — Mirties brolis. Pamažu jis pakilo iki strėnų ir juosmens. Įsivaizdavau, kad sąstingis pasieks širdį ir aš iškeliausiu. Bet tada mane persmelkė siaubinga mintis.

O kas, jei išsirinkau netinkamą medį? Galbūt turėčiau būt atsišliejęs štai į tą. Arba aną. Mane pasigvelbė abejonių pagimdyta panika. Aš išsirinkau netinkamą vietą! Privalau pasikelti, bet nebepajėgiu valdyti galūnių. Ėmiau garsiai dejuoti. Ak, nesugebu net dorai numirti! Panika ir neviltis pasiekė viršūnę...

Ir tada krūptelėjau, nes išvydau tiesiai priešais save laukymėje stovintį vyrą!

Visų pirma šovė mintis, jog jis galėtų padėti man persikelti kitur. Galėtų ir patarti. Padėti apsispręsti. Kartu mes išrinktume tinkamą medį ir jis perneštų mane prie jo. Bet iš kažkokios mano sąmonės kertelės išsprūdo kita sustirusi mintis: ką šis vyras čia per tokį sniegą veikia?

Sumirksėjau ir iš visų beblėstančių jėgų pabandžiau sutelkti žvilgsnį. Ne, tai nebuvo sapnas. Žmogysta, kad ir kas ji buvo, išties stovėjo priešais mane. Į galvą atėjo miglota mintis, kad gal tai dievas. Dingtelėjo, kad elgiuosi jo atžvilgiu netinkamai. Įžeidžiamai. Man, be abejo, derėjo parodyti jam pagarbią baimę, siaubą ar — geriausia — pulti prieš jį ant kelių. Vis dėlto jo laikysena, ne tiek grėsminga, kiek keistai mįslinga, regis, sakė: „Mesk iš galvos rūpesčius.“ Pasistengiau tai ir padaryti. Jam tai lyg ir patiko. Žinojau, kad jis tuoj kažin ką pasakys ir kad tie jo žodžiai bus nepaprastai svarbūs man šiame žemiškajame gyvenime, tiksliau, tame, kuris turėjo netrukus prasidėti. Privalau klausytis įtempęs visą klausą ir nieko neužmiršti.

Švelnios ir gerumu spindinčios jo akys susitiko su manosiomis.

— Ietis man visad buvo labai negrakštus ginklas, — prašneko jis ramiu, didingu balsu, kokį turėti galėjo tik dievas.

Ėmiau svarstyti, ką jis tuo norėjo pasakyti. Kodėl negrakštus? Toptelėjo, kad šis žodis parinktas visiškai sąmoningai. Tai dievas jį parinko. Jis labai svarbus, nors dar nenutuokiau kodėl. Ir štai tada pamačiau per jo petį permestą sidabrinį lanką.

Lankininkas.

Apolonas Toliašaudis.

Akimirksniu, bet be jokio žaibo blyksnio ar apreiškimo, tai yra pačiu paprasčiausiu ir suprantamiausiu pasaulyje būdu suvokiau viską, ką reiškė ir jo žodžiai, ir pasirodymas. Žinojau, ką jis turėjo omenyje ir ką turiu daryti aš.

Mano dešinioji ranka. Sudarkytas jos raumenynas ir sausgyslės niekad neleis man suspausti delne ieties koto, kaip pridera kariui.

Tačiau nykščiu ir rodomuoju pirštu iš žarnų suvytą lanko templę įtempti sugebėčiau. Nors iš kairiosios ir visiems laikams atimta jėga gniaužti virvinę hoplono, skydo, rankeną, ji galėtų visai tvirtai laikyti medinę lanko dalį.

Lankas.

Mane išgelbės lankas.

Lankininko akys, prieš nusigręždamos, švelniai tyrė manąsias. Ar supratau? Jo akys ne tiek klausė, ar „Dabar tarnausi man?“, kiek patvirtino mano ligi tol nenujaustą faktą, jog tarnauju jam nuo pat gimimo.

Pajutau, kaip į juosmens sritį grįžta šiluma, kaip į kojas ir pėdas vėl plūsteli kraujas. Išgirdau, kaip iš pakalnės mane vardu šaukia pusseserė. Su Bruksijum ji naršė kalvos šlaitus ir ieškojo manęs.

Klampodama per užsnigtą gūbrį pušų giraitės link, Diomachė mane rado.

— Ką darai čia vienui vienas? — riktelėjo ji man. Jaučiau, kaip ji stipriai talžo man per skruostus, tarsi norėdama pabudinti iš miego ar gilaus svaigulio. Ji verkė, spaudė mane prie savęs ir glėbesčiavo, nusiplėšė savo apsiaustą ir apvyniojo juo mane. Tada ji pakvietė Bruksijų. Šis, nors ir iš visų jėgų skubėdamas, per savo aklumą vis dar keberiojosi šlaitu aukštyn.

„Man viskas gerai“, — išgirdau savo paties balsą. Ji nesiliovė plaukšėjus man per veidą, vis raudojo ir keikė mane, kad esu toks kvailas ir kad mirtinai juos nugąsdinau.

„Man viskas gerai, Dio“, — girdėjau, kaip tą patį vis kartojo mano balsas.

„Man viskas gerai“.

SEPTINTAS SKYRIUS

Pasakodamas visus šiuos įvykius, nutikusius po užgrobimo miesto, apie kurį Jo Didenybė nežino nieko, kuris apskritai mažai kam buvo žinomas ir ne kažin kuo galėjo pasigirti, kuris nepagimdė nė vieno legendinio didvyrio ir kuris niekaip nesusijęs su dabartiniu Jo Didenybės pajėgų mūšiu su spartiečiais bei jų sąjungininkais prie Termopilų perėjos, meldžiu Jo Didenybės kantrybės.

Per dviejų paauglių ir vergo išgyvenimus tenoriu perteikti tą dvasios siaubą, kurį priversti patirti bet kokie nugalėti gyventojai, nušlavus nuo žemės paviršiaus jų miestą. Nors Jo Didenybė vadovavo daugybei karų, vis dėlto žmonių kančias jis regėjo tik per atstumą, nuo purpurinio sosto aukštumų ar gūnia apdengto žirgo, apsuptas paauksuotų savo karališkosios sargybos iečių.

Per kitą dešimtį metų tarp įvairių Graikijos miestų įsiplieskė mažiausiai šeši karai. Buvo visiškai ar bent iš dalies nusiaubti bent keturiasdešimt polių. Sudegė nesuskaičiuojama daugybė ūkių ir šventyklų, paskendo aibės karo laivų, kovose žuvo šimtai tūkstančiai karių, o jų žmonos ir dukterys tapo vergėmis. Joks helenas, nesvarbu, koks galingas būtų buvęs jo miestas, nebūtų galėjęs užtikrintai teigti, kad jo namai tais metais liks stovėti ant žemės paviršiaus, galva ir toliau puikuosis ant pečių, o šalia jo ramiai gyvens žmona ir vaikai. Tokia padėtis nebuvo neįprasta — nei geresnė, nei blogesnė už bet kurią kitą epochą per tūkstančius metų nuo pat Achilo ir Hektoro, Tesėjo ir Heraklio, nuo pačių dievų gimimo laikų. Įprasti reikalai, kaip sako pirkliai — emporoi.

Kiekvienas Graikijos vyras žinojo, ką reiškia pralaimėti kare, taip pat suvokė, jog ši karti taurė anksčiau ar vėliau apsuks ratą apie stalą ir atsidurs priešais jį.

O Azijoje suspindėjus Jo Didenybės šlovei, tapo aišku, jog ši valanda ateis greičiau.

Po visą Graikiją iš lūpų į lūpas lydimas panikos keliavo gandas apie Jo Didenybės mobilizacijos mastus Rytuose ir apie jo ketinimus dūmais paleisti visą Graikiją. Kalbančiųjų apie tai buvo per daug, kad būtų likusi viltis tuo abejoti.

Taigi viską buvo persmelkusi panika. Jai net davė vardą.

Fobas.

Didžioji Baimė.

Žmonės bijojo Jūsų Didenybės. Taip, jiems kėlė siaubą Kserksas, Didysis Rytų Imperijos Karaliaus Darėjo sūnus, valdovas visų žmonių nuo ten, kur kyla saulė, iki ten, kur ji leidžiasi. Visa Graikija žinojo, kad nesuskaičiuojama daugybė karių jau išžygiavo po jo vėliava, idant ją pavergtų.

Dešimt metų jau praėjo nuo mūsų miesto apiplėšimo, tačiau tų dienų siaubas neišdilo ir toliau gyveno manyje. Buvau devyniolikmetis. Įvykiai, apie kuriuos atėjus eilei dar papasakosiu, atskyrė mane nuo pusseserės ir Bruksijaus ir nubloškė į Lakedaimonąkaip ir norėjau. Po kurio laiko gavau progą tarnauti savo šeimininkui, spartiečiui Dienekui. Aš ir dar trys ginklanešiai, lydintys kitus tris Spartos atstovus — Olimpijų, Polineiką ir Aristodemą — buvom išsiųsti į Rodo salą, priklausiusią Jo Didenybės imperijai. Kaip tik ten šie kariai ir aš pats pirmąkart išvydom karinių Persijos pajėgų galios trupinėlį.

Visų pirma pasirodė laivai. Buvau gavęs laisvą popietę ir leidau šį laiką siekdamas kuo daugiau sužinoti apie salą. Prisiartinęs prie besimiklinančių rodiečių svaidyklininkų stebėjau, kaip šie energija trykštantys vyrukai svaido švininius rutuliukus, dydžio sulig trimis vyro nykščiais. Šiais mirtį nešančiais sviediniais jie sugebėdavo pramušti už šimto žingsnių pastatytą pusės colio storio pušinę lentą, o žmogaus krūtinės dydžio taikinį iš tokio atstumo jie kliudydavo triskart iš keturių. Vienas iš jų, mano metų jaunuolis, rodė, kaip minkštame švininių sviedinių paviršiuje jie išraižo pašaipius sveikinimus: „Paskanauk šito“ arba „Su meile ir bučiniais“. Tik staiga pokalbis nutrūko, visi įsmeigė akis į jūrą ir ėmė rankomis rodyti į horizontą, Egipto link. Matėme bures, greičiausiai visos eskadros, bent už valandos kelio pėsčiomis nuo mūsų. Svaidyklininkai neilgai trukus užmiršo laivus ir pratęsė pratybas. Tačiau, regis, nepraėjo nė kelių akimirkų, kai vaikinai vėl atsigręžė į jūrą... šįkart jų veidai buvo apimti išgąsčio ir pagarbios baimės. Visi sustingo ir įsistebeilijo į vieną pusę. Artinosi eskadra tristiebių laivų. Apiplaukę kyšulį, jie jau suko prie kranto. Niekas dar nebuvo matęs tokio dydžio ir taip greit bangas skrodžiančių laivų.

Tai buvo karo laivai — tirėnų trieros18, tokios žemos, kad talamitų19 suolai buvo pakilę virš banguojančio vandens vos per delną. Laivai lenktyniavo vienas su kitu Jo Didenybės garbei. Jie ruošėsi žygiui į Graikiją. Karo žygiui. Stojus lemtingai dienai, bronza apkalti jų taranai pasiųs dugnan karinį Heladės laivyną.

Tą vakarą Dienekas ir kiti įgaliotiniai pėsčiomis nukako į Lindo miesto uostą. Karo laivai buvo išvilkti ant kranto, juos iš visų pusių supo egiptiečių jūrų pėstininkai. Šie spartiečius atpažino iš skaisčiai raudonų apsiaustų ir ilgų plaukų. Paskui įvyko gana ironiška scena. Jūrų pėstininkų vyresnysis šypsodamasis rankos mostu pašaukė spartiečius į priekį iš laivus apsupusios žioplių minios ir surengė mums eskadros apžiūrą. Padedami vertėjo, vyrai ėmė svarstyti, kaip greit jie atsidurs priešingose kovos pusėse ir ar likimas vėl nesuves jų akis į akį žudynių sūkuryje.

Egiptiečių jūrų pėstininkai buvo aukščiausi kada nors mano matyti vyrai, juoda buvo beveik juoda nuo karštos saulės. Jie avėjo elnio odos batus, vilkėjo žvynuotus krūtinę ir nugarą dengiančius šarvus ir stručio plunksnomis puoštus šalmus, inkrustuotus auksu. Ginkluoti buvo pikomis20 ir lenktais kardais. Linksmai nusiteikę, jie lygino savo sėdmenų ir šlaunų raumenis su spartiečių ir juokavo tarpusavyje kitiems nesuprantama kalba.

— Džiaugiuosi jus matydamas, hienasnukiai išgamos, — dorėnų dialektu šypsodamasis tarė Dienekas jūreivių vyresniajam ir šiltai paplekšnojo jam per petį. — Nekantrauju nupjauti tau kiaušus ir pasiųsti krepšelyje namo. Nieko nesupratęs egiptietis nusijuokė ir visas spinduliuodamas nesuprantama kalba metė neabejotinai nė kiek ne mažiau grėsmingą ir nešvankų įžeidimą.

Paskui Dienekas per vertėją paklausė vyresniojo, kuo šis vardu.

„Ptamitechas“, — gavo atsakymą.

Spartiečių liežuviams toks žodis buvo neįveikiamas, tad jie pavadino jūreivį „Tomiu“, o tai, regis, šiam suteikė daug pasitenkinimo. Dienekas pasiteiravo, kiek dar tokių karo laivų Didysis Karalius turi savo laivyne.

— Šešiasdešimt, — perdavė atsakymą vertėjas.

— Šešiasdešimt laivų? — perklausė Aristodemas.

Egiptietis vėl apakino pašnekovus šypsena.

— Šešiasdešimt eskadrų.

Jūrų pėstininkai leido spartiečiams atidžiau apžiūrėti ant kranto tįsančius karo laivus. Jie buvo paversti ant šono taip, kad matytųsi korpuso apačia ir ją galima būtų valyti bei sandarinti — tą entuziastingai ir darė tirėnų jūrininkai. Užuodžiau vašką. Jūreiviai tepė juo laivų pilvus, kad šie geriau slystu vandeniu. Korpuso lentos buvo sujungtos taip tiksliai, jog atrodė, kad visa tai darė ne laivų statytojai, o baldžiai. Jungiamosios plokštės tarp tarano ir korpuso buvo padengtos greitį didinančia keramika ir išteptos alyva. Šalia šių greitaeigių laivų spartiečių laivai priminė šiukšles gabenančius luotus. Vis dėlto gyviausią mūsų susidomėjimą sužadino kiti, su jūra nesusiję dalykai.

Turiu omenyje iš metalinių grandžių nunertas strėnjuostes, saugojusias intymias jūrininkų kūno vietas.

— Kas čia per vystyklai? — juokdamasis paklausė Dienekas ir timptelėjo už vyresniojo strėnjuostės kampo.

— Atsargiau, drauguži, — atkirto jūrininkas su teatrališka gestu, — girdėjau apie jus, graikus!

Egiptietis tada savo ruožtu pasiteiravo spartiečių, kurių galų šie nešioja tokius ilgus plaukus.

— Nes jokia kita puošmena nepadaro gražaus vyro dar dailesnio, o bjauraus — dar labiau atstumiančio, — cituodamas įstatymų kūrėją Likurgą atsakė Olimpijus. — Ir tai nieko nekainuoja.

Paskui jūrų pėstininkas ėmė tyčiotis iš trumpų spartiečių kalavijų — ksifų. Jis neva niekaip negalįs patikėti, kad tai tikri lakedaimoniečių kovos ginklai. Kiekvienam aišku, kad jie žaisliniai. Kaip tokiais mažutėlaičiais obuoliams pjaustyti skirtais peiliukais galima ką nors padaryti priešui?

— Visa gudrybė tą, — tarė Dienekas krūtine įsiremdamas egiptiečio krūtinėn, — kad reikia gerai priglusti.

Jiems persiskyrus, spartiečiai padovanojo jūreiviams du odinius maišus vyno, beje, geriausio, kokį turėjo, skirto Rodo valdytojui. Jūrininkai davė kiekvienam spartiečiui po auksinį dariką (mėnesio Graikijos irklininkų užmokestį) ir po maišioką šviežių Nilo granatų.

Į Spartą misija grįžo nieko nepešusi. Rodiečiai (tai tikriausiai Jo Didenybei žinoma), kaip ir lakedairnoniečiai, yra dorėnai21, jų tarmė panaši į lakedaimoniečių, dievus jie vadina tais pačiais iš dorėnų dialekto kilusiais vardais. Tačiau jų sala buvo tapusi Imperijos protektoratu dar prieš prasidedant Persų karams22. Tad kokį kitą pasirinkimą, jei ne pasiduoti, turėjo rodiečiai — juk jų gyvenamosios vietos driekėsi po pat imperijos laivyno stiebų šešėliais? Per daug nesitikėdami, Spartos įgaliotiniai tik pabandė pasinaudoti giminystės saitais ir atkalbėti dalį rodiečių laivyno nuo tarnystės Jo Didenybei. Tačiau įkalbėti nepavyko nieko.

Į žemyną persikėlusi mūsų misija sužinojo, jog sėkmės nesulaukė ir kiti Spartos įgaliotiniai, siųsti į Kretos, Koso, Chijo, Lesbo, Šamo, Tašo, Skyro, Mikono, Paro, Teno ir Lemno salas. Nuolankumo persams ženklus rodė net paties Apolono gimtinė Delas.

Fobas.

Šį siaubą galima buvo įkvėpti kartu su oru Andro salos, kur išsilaipinom plaukdami į namus. Jutome jį kaip prakaitą ant odos Kėjoje ir Hermione, kur kiekvienoje uosto smuklėje ar prieplaukoje galėjai sutikti kokio nors laivo savininką ar irklininką, pasakojantį apie didžiulę mobilizaciją Rytuose ir nesuskaitomą priešų daugybę.

Fobas.

Šis pakeleivis lydėjo įgaliotinius jiems išsilaipinus Tirėjoje ir pradėjus dviejų dienų dulkėtą žygį per Pamoną į Lakedaimoną. Kopdami į rytinį kalnų masyvą, pasiuntiniai matė savo turtą į kalnus tempiančius žemdirbius ir miestelėnus. Saugomi ginkluotų šeimos vyrų, berniukai varė kviečių ir miežių maišais apkrautus asilus. Neilgai trukus paskui juos pasipils senukai ir vaikai. Aukštumose šeimos kasė po žeme puodynes su vynu ir aliejumi, rentė gardus avims ir rausė bei skaptavo stačiose uolose primityvius būstus.

Fobas.

Prie pasienio tvirtovės Karijoje mūsų grupė prisijungė prie pasiuntinių iš Graikijos miesto Platajų — tuzino vyrų su raitelių apsauga, vykstančių į Spartą. Jiems vadovavo Maratono didvyris Arimnestas. Sklido kalbos, jog šis karžygys, nors jau gerokai perkopęs per penkiasdešimt metų, to pergalingo mūšio metu su visais šarvais ir ginkluote brido per bangas ir kalaviju kapojo persietiškų trierų irklus, kai gelbėdami savo gyvybes jūreiviai stūmėsi nuo kranto. Spartiečiai mėgsta panašius dalykėlius. Jie užsispyrė, kad Arimnesto būrys pavakarieniautų kartu su mumis ir drauge žygiuotų likusį kelią iki miesto.

Platajietis pasidalijo savo žiniomis apie priešą. Pasak jo, persų armija, kurią sudarė du milijonai vyrų, sušauktų iš visų Imperijos tautų, praeitą vasarą susirinko prie Didžiojo Karaliaus sostinės Sūzų. Vėliau pajudėjo į Sardus, kur ir peržiemojo. Iš ten, kaip nesunkiai būtų nuspėjęs net mažiausiai prityręs karvedys, nesuskaitoma kariuomenė turėjo žygiuoti šiaurėn Mažosios Azijos pakrante per Ajoliją ir Troadą, pontoniniu tiltu arba valtimis persikelti per Helespontą ir toliau keliauti į vakarus, skersai kirsti Trakiją ir Chersonesą, pasukti į pietvakarius per Makedoniją, tada — į pietus, Tesaliją.

Į pačią Graikiją.

Spartiečiai kitiems atpasakojo, ką sužinoję Rodo saloje: kad persų armija jau žygiuoja iš Sardų, kad pagrindinė jos dalis dabar stovi ties Abidu, ruošdamasi keltis per Helespontą.

Po mėnesio jie bus Europoje.

Selasijoje mano šeimininko laukė pasiuntinys nuo Spartos eforų23 su diplomatiniu siuntiniu. Dienekui prireikė atsiskirti nuo grupės ir vykti tiesiai į Olimpiją. Lydimas manęs vieno, leidosi sparčiu žingsniu, nes ketino per dvi dienas sukarti penkiasdešimt mylių.

Tokiose kelionėse neretai aplink keliautoją nežinia iš kur susibėga visas būrys kuo geriausiai nusiteikusių šunėkų ir net puslaukinių benamių vietinių berniūkščių. Kartais šie rūpesčių nepažįstantys bendražygiai bidzena įkandin ištisą dieną, keldami aplink linksmą šurmulį. Dienekui patiko tokie laisvi bastūnai, jis niekad nepraleisdavo progos pasveikinti juos ir pasidžiaugti nuotaikinga jų kompanija. Tačiau tądien jis rūsčiai ignoravo visus, ką tik sutikdavome — tiek šunis, tiek žmones. Jis ryžtingai žengė pirmyn ir nesidairė nei kairėn, nei dešinėn.

Niekad nemačiau jo tokio susirūpinusio ir grėsmingo.

Mano įsitikinimu, šeimininko nerimo priežastimi tapo Rodo saloje nutikęs įvykis. Viskas vyko uoste, iškart po to, kai spartiečiai baigė keistis su egiptiečiais dovanomis ir jau rengėsi atsisveikinti. Stojo tokia akimirka, kai nepažįstamieji atmeta bendravimo formalumus, kuriais ligi tol grindė santykius, ir vienas su kitu pradeda kalbėti iš širdies — kaip vyras su vyru. Mano šeimininkas ir polemarchas24 Olimpijus, Aleksandro tėvas, aiškiai įgijo kapitono Ptamitecho akyse pasitikėjimą. Pastarasis pasišaukė pirmuosius į šalį, pareiškęs, jog nori šį tą jiems parodyti. Nusivedė spartiečius į pakrantėje pastatytą karinių jūrų pajėgų vado palapinę ir gavęs jo leidimą parodė stebuklą, kokio spartiečiai ir, savaime aišku, aš gyvenime nebuvom regėję.

Tai buvo žemėlapis.

Geografinis atvaizdas, kuriame buvo matyti ne tik Heladė ir Egėjo jūros salos, bet ir visas pasaulis.

Išvyniotas žemėlapis į plotį siekė beveik du metrus, su mažiausiomis smulkmenomis, meistriškai išrašytomis ant nepaprastos medžiagos — Nilo papiruso. Iškėlus jį prieš šviesą, buvo galima kiaurai permatyti, vis dėlto net stipriausio vyro rankos nebūtų pajėgusios jo perplėšti, pirmiau neįpjovus krašto peilio ašmenimis.

Jūrininkas išvyniojo žemėlapį ant eskadros vado stalo. Parodė spartiečiams jų tėvynę, esančią pačiame Peloponeso pusiasalio viduryje, nuo jos už 140 mylių į šiaurės rytus matėsi Atėnai, dar šiauriau buvo Tėbai ir Tesalija, o pačioje Graikijos šiaurėje stūksojo Olimpo kalnas. Vakaruose geografo ranka buvo pavaizdavusi Sikeliją, Italiją ir visą sausumą bei jūrą iki Heraklio stulpų25. O išvyniota buvo tik nedidukė žemėlapio ritinio dalis...

— Įspūdį siekiu jums padaryti tik jūsų pačių labui, — į spartiečius per savo vertėją kreipėsi Ptamitechas. — Noriu atskleisti Jo Didenybės imperijos platybes ir išteklius, kuriuos jis ketina atgręžti prieš jus. Kad apsispręstumėte — priešintis ar ne — remdamiesi faktais, o ne spėlionėmis.

Jis išvyniojo papirusą ir atskleidė teritorijas į rytus. Lempos šviesoje išryškėjo Egėjo jūros salos, Makedonija, Ilyrija, Trakija, Skitija, Helespontas, Lidija, Kariją, Kilikija, Finikija ir jonėnų miestai Mažojoje Azijoje.

— Visas šias tautas valdo Didysis Karalius. Visas jas jis privertė paklusti. Ir visos jos žygiuoja prieš jus. Pastebite, mes dar nepasiekėm Persijos, imperijos būstinės...

Ritiniui toliau vyniojantis, išniro dar daugiau žemių. Egiptiečio ranka apvedė Etiopijos, Libijos, Arabijos, Egipto, Asirijos, Babilonijos, Šumero, Kapadokijos, Armėnijos ir Kaukazo kontūrus. Nusakė kiekvienos šių karalysčių šlovę, karių skaičių ir jiems būdingą ginkluotę.

— Sparčiai keliaujantis vyras Peloponesą gali kirsti per keturias dienas. Pažvelkite štai čia, mano draugai. Vien norint nukakti nuo Tyro26 iki Didžiojo Karaliaus sostinės Sūzų, žygiuoti prireiktų tris mėnesius. Ir visos šios žemės, visi jose gyvenantys vyrai, visi jų turtai priklauso Kserksui. Šios tautos, beje, nesivaidija tarpusavyje, kaip esat pratę jūs, helenai, nesiskaldo į besikivirčijančias sąjungas. Kai Karalius paliepia susirinkti, jie susirenka. Kai jis paliepia žygiuoti, kariuomenė žygiuoja. Ir vis dėlto, — Ptamitechas padarė reikšmingą pauzę, — mes dar toli nuo Persepolio ir Persijos širdies.

Jis tęsė vynioti ritinį.

Į regos lauką pateko naujos žemės, pavadintos dar keistesniais vardais. Egiptietis pažėrė naujų skaičių krūvą. Du šimtai tūkstančių iš šios satrapijos27, trys šimtai tūkstančių iš anos. Vakaruose likusi Graikija atrodė vis menkesnė ir menkesnė. Ji tarsi traukėsi lyginama su begalinėmis Persijos imperijos platybėmis. Egiptietis dabar prakalbo apie keisčiausius gyvūnus ir Chimerą. Jis paminėjo kupranugarius ir dramblius, laukinius asilus, dydžiu prilygstančius sunkiesiems arkliams. Jis apmetė pačios Persijos žemes, tada Mediją, Baktriją, Partus, Kaspianą, Ariją, Sogdą ir Indiją — vietas, apie kurias klausytojai apskritai niekad nebuvo girdėję.

— Iš šių neapmatomų kraštų Jo Didenybė sutraukė begalę karių, užaugusių po karšta Rytų saule, pripratusių prie neįsivaizduojamų sunkumų, ginkluotų ginklais, su kokiais dar nesate susidūrę, tad nežinosite, kaip jiems atsispirti. O visas išlaidas jis padengia iš nesuskaičiuojamų savo aukso ir turtų atsargų. Kiekviena prekė, kiekvienas vaisius, grūdas, kiekviena kiaulė, avis, karvė ir arklys, visa, ką duoda kasyklos, ūkiai, miškai ir vynuogynai, — Jo didenybės nuosavybė. Ir visa tai jis skyrė sutvirtinti kariuomenei, kuri dabar žygiuoja pavergti jūsų. Paklausykite manęs, broliai. Egiptiečių tauta labai sena, atsigręžę į praeitį mes skaičiuojame šimtus kartų. Mes matėme, kaip atsiranda ir žlunga imperijos. Mes valdėme ir buvom valdomi. Net ir dabar formaliai mes esam nugalėta tauta, tarnaujam persams. Tačiau pažvelkit į mane, draugai. Ar aš atrodau nuskurdęs? Pažemintas? Štai užmeskit akį į mano kapšą. Su visa pagarba sakau: galėčiau lengvai nupirkti jus ir visa, kas jums priklauso, vien už tai, ką nešiojuos su savimi.

Olimpijus pertraukė egiptietį ir pareikalavo kalbėti trumpiau, nenukrypti nuo esmės.

— Noriu pasakyti štai ką, draugai: Jo Didenybė gerbs jus, spartiečius, ne menkiau nei gerbia mus, egiptiečius, ar bet kokią kitą didžių karių tautą, jei tik pasielgsite išmintingai ir savo valia stosite po jo vėliava. Rytuose mes pasiekėme tai, kas jums, graikams, kol kas nežinoma. Ratas sukasi ir žmogus turi suktis drauge su juo. Priešintis ne tik kvaila — tai beprotystė.

Tuo metu stebėjau savo šeimininko Dieneko akis. Jis suvokė, kad egiptiečio ketinimai nuoširdūs, kad kalbėjo jis draugiškumo ir pagarbos vedamas. Ir vis dėlto šeimininkas nesugebėjo suvaldyti užplūdusio pykčio.

— Tu, drauge, matyt, niekad neragavai laisvės, — tarė Dienekas, — kitaip žinotum, jog ji perkama ne auksu, o plienu.

Tačiau tai taręs jis skubiai užgniaužė beišsiplieskiantį pyktį ir ištiesęs ranką draugiškai kumštelėjo egiptietį į petį, su šypsena žvelgdamas jam į akis.

— O dėl rato, apie kurį kalbi, tai jis, kaip ir visa kita, sukasi dviem kryptim, — baigė pokalbį mano šeimininkas.

Išvykę iš Pelanos, antros dienos popietę pasiekėme Olimpiją. Olimpinės žaidynės, skirtos Dzeuso garbei, yra pats švenčiausias iš visų Graikijoje vykstančių renginių. Šventinių savaičių metu nė vienas graikas nepakels rankos prieš kitą, netgi prieš svetimšalius įsibrovėlius. Žaidynės turėjo vykti šiemet, už kelių savaičių. Tiesą sakant, į Olimpijos aikštes ir gyvenamuosius plotus iš įvairių Graikijos miestų jau plūdo sportininkai ir jų treneriai, norintys kaip pridera, pagal dangaus įstatymą, pasiruošti būsimoje varžybų vietoje. Tie jauni, augaloti ir niekam savo jėga bei greičiu neprilygstantys atletai apsupo mano šeimininką vos tik jam atvykus. Neslėpdami jaudulio jie klausinėjo naujausių žinių apie artėjantį pavojų, buvo matyti, kad juos slegia olimpinis draudimas turėti ginklą. Padėtis man neleido klausinėti šeimininko, kokiu reikalu jis čia atvykęs, galėjau tik numanyti, jog jis būtent ir ketino prašyti šventikų padaryti išimtį ir atšaukti šį draudimą.

Kol Dienekas tvarkė savo reikalus, laukiau jo lauke. Kai jis grįžo, buvo belikę vos kelios valandos dienos šviesos. Kadangi buvome dviese, be jokių kitų palydovų, maniau, kad nieko nelaukdami pasuksime Spartos link. Šeimininko susirūpinimas nebuvo dingęs. Jis įtemptai mąstė.

— Eime, — pagaliau tarė jis, rodydamas kelią į Čempionų alėją vakarinėje Olimpijos stadiono dalyje, — parodysiu šį tą, kas praplės tavo akiratį.

Apėjome aplink garbės plokštes, kuriose buvo surašyti žaidynių čempionų vardai ir gimimo vietos. Ten mano akis užkliuvo už Polineiko vardo. Polineikas buvo mano šeimininko bendrakeleivis, kai vykome su misija į Rodo salą. Tas vardas akmenyse už pergalę bėgimo su šarvais varžybose buvo iškaltas du kartus iš eilės. Dienekas atkreipė dėmesį į kitus Lakedaimono čempionų vardus: dabar jau ketvirtą ar penktą dešimtį einančius vyrus, pažinotus iš matymo, taip pat tuos, kurie jau buvo kritę kovose prieš dešimtmečius ar net šimtmečius. Galiausiai jis parodė man vardą žmogaus, laimėjusio pentatlono varžybas prieš keturias Olimpiadas.

Jatroklis,

Nikodiado sūnus,

Lakedaimonietis.

— Tai mano brolis, — tarė Dienekas.

Nakvoti mano šeimininkas nuėjo į bendrą spartiečių poilsiui skirtą patalpą. Jam buvo atlaisvintas gultas viduje, aš gavau vietą po portiku. Vis dėlto jo nerimas neatslūgo. Man dar nespėjus deramai įsitaisyti ant vėsių akmeninių grindų, jis pasirodė iš vidaus visiškai apsirengęs ir davė ženklą sekti paskui. Ištuštėjusiomis alėjomis atėjome prie stadiono, tada įsukome į tunelį, kuriuo vidun patekdavo varžybų dalyviai. Taip atsidūrėme plačioje, tylos persmelktoje erdvėje priešais areną, žvaigždžių šviesoje atrodančią violetinės spalvos. Dienekas palypėjo aukščiau teisėjų sėdynių ten, kur Žaidynių metu būdavo paliktos vietos spartiečiams. Išsirinko kampelį po pušimis ant šlaito, atgręžto į stadioną, ir atsisėdo.

Sako, kad įsimylėjėliai prabėgusį laiką asocijuoja su mylimosiomis, kurių grožis vienu ar kitu metu kaitino jų širdis. O motinai ir tėvui metus skaičiuoti padeda gimę vaikai: tais metais vienas iš jų žengė pirmą žingsnį, anais — kitas ištarė pirmus žodžius. Tokiomis jaukiomis akimirkomis nužymėtas mylinčių tėvų kalendorius, tokiu būdu metai įvardijami jų atminties knygoje.

Tačiau karys laiką skaičiuoja ne šiais mielais matais, net ne kalendoriniais metais, o kovomis, karo veiksmais, prarastais bendražygiais, įveiktais mirties išbandymais. Susirėmimai ištrina visus paviršutiniškus atsiminimus ir palieka vien kovos laukus ir jų pavadinimus — pastarieji kario atmintyje užima ypatingą vietą, juos jis perka už šventas kraujo monetas, už mylimų ginklo brolių gyvybes. Kario istorija rašoma plieno plunksna, neišdildomai išgraviruojama ietimi ir kalaviju ant jo paties kūno.

Dienekas sėdėjo medžių šešėlyje ant žemės, virš stadiono. O aš ėmiausi vykdyti savo, jo ginklanešio, pareigas: pašildęs aliejaus su gvazdikėliais ir taukės žole įtryniau jam kūną. To jis (kaip, beje, bemaž kiekvienas pilnateisis pilietis, peržengęs trisdešimties metų ribą) reikalaudavo kiekvienąkart prieš guldamasis ant žemės ir užsnūsdamas. Dienekas toli gražu nebuvo senukas — dar tik neseniai sulaukė keturiasdešimt dvejų, tačiau jo sąnariai traškėjo kaip tikro senolio. Ankstesnis jo skitų kilmės ginklanešys, vadintas Savižudžiu, parodė man, kaip tinkamai išmasažuoti gumbelius ir surambėjimus aplink nesuskaitomų žaizdų ant šeimininko kūno randus, taip pat sužinojau nedidelių gudrybių, kaip apkaustyti jį šarvais, kad šie jo negalavimai būtų nepastebimi. Kairiu petimi Dienekas negalėjo pasiekti ausies, o tos pačios rankos alkūnė nesidavė iškeliama aukščiau peties. Jo stuburas beveik nesilankstė ir jis nesugebėdavo pakelti skydo nuo žemės net tada, kai tas būdavo atremtas į jo kelį. Nelankstė Dienekas ir savo dešinės pėdos, nebent aš gerai išmasažuodavau sausgysles ir sąnarius — nervai tada atgydavo, sąstingis kuriam laikui praeidavo.

Tačiau apie šiurpiausią mano šeimininko žaizdą bylojo sukrečiantis dantytas randas, storumo sulig vyro nykščiu, einantis per visą kaktą truputį žemiau plaukų linijos. Paprastai jį dengdavo ilgoki ant kaktos krintantys plaukai, tačiau kai jis atmesdavo juos aukštyn, prieš man uždedant jam šalmą, ar surišdavo užpakalyje eidamas gulti, ši melsvai pilkšva žaizda pasirodydavo visu „gražumu“. Žvaigždžių šviesoje mačiau ją ir dabar. Smalsumas mano veide šeimininkui pasirodė juokingas, jis tyliai sukikeno ir pakėlęs delną pirštu perėjo per rando kontūrą.

— Tai korintiečių dovana, Kseo. Senas dalykėlis, gavau jį maždaug tada, kai tu gimei. Tiesa, jo istorija susijusi su mano broliu.

Mano šeimininkas pažvelgė į nuokalnę, Čempionų alėjos link. Galbūt jis netoliese jautė brolio šešėlį ar tiesiog jį trumpam užplūdo vaikystės, kovų ar agonių28 prisiminimų nuotrupos. Ženklu jis parodė, jog turiu įpilti jam taurę vyno, sau — taip pat.

— Tada dar buvau paprastas pėstininkas, — nesulaukęs mano klausimų tęsė Dienekas. — Būrio vado šalmą užsidėjau vėliau. Ar norėtum išgirsti šią istoriją, Kseo? Vietoj pasakos prieš miegą?

Atsakiau, kad labai norėčiau. Šeimininkas susimąstė. Buvo aišku, jog jis svarstė, ar norą perpasakoti tuos įvykius gimdo ne tuštybė arba pernelyg didelis plepumas. Jei taip, jis iškart būtų liovęsis ką nors pasakoti. Tačiau tas įvykis, matyt, galėjo kai ko pamokyti, tad vos pastebimai linktelėjęs galva, mano šeimininkas nutarė tęsti ir patogiau įsitaisė ant šlaito.

— Tai nutiko prie Achileono, kai kovėmės su korintiečiais ir jų sąjungininkais arkadais. Nebeatsimenu, dėl ko kilo karas, bet tie kekšių vaikai įsidrąsino pakelti prieš mus ginklą. Jie išsklaidė pirmas keturias mūsų karių eiles, ir tada visame kovos lauke užvirė grumtynės vyras prieš vyrą. Būriui vadovavo mano brolis, o aš stovėjau šešioliktoj eilėj. Mūšio įkarštyje atsidūriau šalia Jatroklio. Kovėmės kaip pora — dyas. Šitos taktikos mokėmės nuo pat vaikystės. Skirtumas tik tas, kad dabar tai buvo tikra kruvina beprotystė, o ne sportas. Staiga atsidūriau priešais pabaisą primenantį priešą, šešių su puse pėdų ūgio, su kuriuo būtų turėję ką veikti net du raitininkai. Jam ką tik buvo lūžusi ietis ir ši netektis taip jį įsiutino, jog palei šlaunis tabaluojantis kardas jam visiškai išgaravo iš galvos. Supratau, kad privalau suvaryt į tą niekšą kokį gelžgalį, kol jis neprisiminė turįs ginklą. Puoliau. Jis mane pasitiko skydu — švaistėsi juo kaip kirviu, briauna į priekį. Pirmuoju smūgiu į šipulius sudaužė manąjį skydą. Sugriebęs už koto ietį, bandžiau persmeigti jį iš apačios, bet antruoju smūgiu jis sutriuškino ir ją, tad prieš šį demoną likau visiškai beginklis. Tada jis sviedė tą savo skydą kaip lėkštę ir jis rėžėsi man į šalmą, truputį aukščiau akiaskylių. Pajutau, kaip šalmo viršus nuplėšė pusę kaukolės ir nulėkė šalin. Akiaskylių kraštas prakirto odą po antakiu ir mano kairė akis apsipylė krauju. Pajutau tą bejėgiškumo jausmą, visad apimantį, kai esi sužeistas ir žinai, kad žaizda sunki, tik nežinai, kaip labai, kai atrodo, kad jau esi žuvęs, bet dar nesi tuo visai tikras. Viskas tada vyksta lėtai, kaip sapne. Griuvau veidu žemyn. Žinojau, kad tas milžinas viršum manęs ir taikosi kitu smūgiu pasiųsti mane pragaran.

Bet staiga šalia manęs išdygo jis. Mano brolis. Mačiau, kaip jis žengė į priekį ir metė savo kardą — ksifą — į tą Korinto Gorgoną kaip svaidomąjį peilį. Pataikė tiesiai po nosimi. Geležis išdaužė žmogėnui dantis, sutrupino žandikaulio kaulą ir įstrigo gerklėje — iš burnos liko styroti rankena.

Dienekas papurtė galvą ir niūriai sukikeno. Jis kuo puikiausiai suprato, kaip arti mirties tądien buvo atsidūręs. Rodėsi, jog už stebuklingą išgelbėjimą jaučia begalinę pagarbą dievams.

— Tačiau tai anaiptol neprivertė to šūdžiaus nurimti. Jis metėsi ant Jatroklio plikomis rankomis ir strypu žandikaulyje. Čiupau jį už kojų, o brolis — už pečių. Pervertėm jį žemėn kaip per imtynes. Suvariau jam į žarnas savo ieties ašmenis (beje, tik tiek ir buvo iš jos likę), tada sugriebiau kažkieno į purvą numestą smaigą ir užgulęs visu svoriu sustūmiau jį į kirkšnį, prisegiau milžiną prie žemės. Mano brolis ištraukė to velnio išperos kardą ir nunešė juo pusę jo viršugalvio drauge su bronziniu šalmu. Bet šis vis tiek kėlėsi. Niekad lig tol nemačiau savo brolio iš rimtųjų išsigandusio, tačiau tąkart jis paklaiko. „Dzeusai visagali!“ — suriko jis, ir tai buvo ne prakeiksmas, o malda, taip, myžančio sau ant blauzdų vyro malda.

Naktis buvo vėsi. Šeimininkas apsigobė pečius mantija ir nurijo dar vieną gurkšnį vyno.

— Jis, mano brolis, turėjo ginklanešį iš Skitijos, greičiausiai girdėjai apie jį. Spartiečiai tą vyrą vadino Savižudžiu.

Mano išraiška, matyt, išdavė nuostabą, nes žvilgtelėjęs į mane Dienekas nusijuokė. Minėtas vyrukas iš Skitijos buvo Dieneko ginklanešys prieš mane. Tačiau tai, kad jis anksčiau tarnavo Dieneko broliui, man buvo naujiena.

— Tas pasileidėlis į Spartą, kaip ir tu, atėjo pats. Pamišęs šunsnukis! Jį gynė kaltės jausmas — mat per genčių kivirčą dėl mergelių jis nudobė savo tėvą ar uošvį, tiksliai ir nebeprisimenu. Atvykęs į Lakedaimoną, jis pristojo prie pirmo sutikto žmogaus, kad šis pasiųstų jį į pragarą. Tam atsisakius, lindo su šiuo prašymu prie daugelio kitų. Tačiau bijodami ritualinio užsiteršimo, žmonės nenorėjo prasidėti. Galiausiai mano brolis pasiėmė atvykėlį į kovą ir pažadėjo, jog ten jį greitai nudobs. Žmogėnas pasirodė besąs visiškas beprotis. Jis nemindžikuodavo užnugaryje, kaip kiti ginklanešiai, o be jokių šarvų verždavosi į patį kovos sūkurį, ieškodamas mirties ir jos šaukdamasis. Jo ginklai, kaip žinai, buvo svaidomosios ietys. Gamindavosi jas pats, jos būdavo trumputės, ne ilgesnės už vyro ranką, vadino jis jas „adikliais“. Prie savęs, susidėjęs į dėklą, primenantį strėlinę, nešiodavosi dvylika tokių iečių. Išsitraukdavo po tris iš karto — dvi mesdavo vieną po kitos į tą patį priešininką, o trečią pasilikdavo artimai kovai. Tas vyras išties buvo toks... Bebaimis iki beprotybės, visiškai nesirūpinęs savo gyvybe.

Taigi tą akimirką pasirodė šis skitų nevisprotis. Šmaukšt, šmaukšt, šmaukšt — dviem adikliais jis pervėrė Korinto pabaisai kepenis — smailūs jų galai išlindo nugaroje, o trečiąją įsodino tiesiai jam į kiaušinius. Ir tai suveikė. Titanas įsispoksojo į mane, kartą sumaurojo, tada dribo žemėn kaip maišas iš vežimo. Neilgai trukus susivokiau, kad nuo pusės mano kaukolės nudirta oda, visas veidas kruvinas, o visas dešinys barzdos kraštas ir skruostas sumaitotas.

— Kaip jūs ištrukote iš mūšio lauko? — paklausiau.

— Ištrūkom? Brovėmės pirmyn mojuodami ginklais dar gerą tūkstantį žingsnių, kol priešas galutinai atgręžė mums subines — ir viskas buvo baigta. Negaliu apsakyti, kokia buvo mano būsena. Brolis griežtai uždraudė man liesti savo veidą. „Ant jo keli įdrėskimai“, — pasakė jis. O aš jaučiau, kaip kaukolę glosto vėjas, ir žinojau, kad padėtis prasta. Paskui atsimenu tik tą šlykštų chirurgąmūsų draugą Savižudį, kuris dygsniavo mane jūreivišku špagatu, ir brolį — jis laikė mano galvą ir be perstojo pokštavo. „Nebebūsi didelis gražuolis po šių procedūrų. O aš galėsiu nebesijaudinti, kad nušvilpsi mano nuotaką.“

Čia Dienekas nutilo, jo veidas surimtėjo, tapo iškilmingas. Jis pareiškė, kad toliau istorija yra asmeniška, tad privaląs dėti tašką.

Maldavau tęsti. Jis, matyt, pastebėjo mano nusivylimą. „Kam pradėti ir paskui nutraukti pusiaukelėje“, — mąsčiau.

— Ar žinai, — tarė jis ironiškai perspėdamas, — kas nutinka ginklanešiams, dėl kurių kaltės pasakojimai pasklinda už mokyklos ribų, — paskui jis gurkštelėjo vyno ir minutėlę pamastęs tęsė: — Tu žinai, kad aš esu ne pirmas savo žmonos vyras. Aretė pirmiausia buvo ištekėjusi už mano brolio.

Apie tai buvau girdėjęs, bet ne iš savo šeimininko lūpų.

— Aš vis atsisakydavau ateiti į jo namus pietų (visad rasdavau kokį nors pasiteisinimą), todėl pasėjau šeimoje nesantaiką. Tai labai skaudino mano brolį, jis manė, kad negerbiu jo žmonos ar pastebėjau kokią jos ydą, kurios nenoriu atskleisti. Jis ją pasiėmė visai jaunutę, vos sulaukusią septyniolikos. Jis taip troško jos, jog negalėjo laukti — bijojo, kad į ją pretenzijas pareikš kas kitas. Tad man vengiant jo namų, jis nusprendė, jog kaltinu jį už tai. Jatroklis ėjo skųstis tėvui, net eforams, vildamasis, kad jie privers mane priimti jo kvietimus. Vieną dieną ėjom imtynių ir bemaž užsmaugęs mane (kovoje nebuvau vertas nė pusės jo), jis prisaikdino pasirodyti tą vakar pas jį geriausiais savo drabužiais ir manieromis. Dievagojosi, jog sulaužys man sprandą, jei dar bent kartą jį įžeisiu. Artėjant vakarui mankštinausi didžiajame ringe ir pamačiau jį vėl einantį pas mane. Juk žinai Aretę ir jos liežuvį. Pasirodo, ji buvo pasišnekėjusi su savo vyru. „Esi aklas, Jatrokli, — pasakiusi jam ji. — Negi nematai, kad tavo brolis mane įsimylėjęs? Štai kodėl jis atmeta visus tavo kvietimus. Jam gėda, kad jaučia tokią aistrą savo tikro brolio žmonai.“

Taigi jis tiesiai šviesiai paklausė manęs, ar tai tiesa. Melavau tarsi nususęs šuo, bet jis, kaip visad, regėjo mane kiaurai. Pats įsivaizduoji, kaip jis jautėsi. Stovėjo visiškai sustingęs — taip elgdavosi nuo pat vaikystės, kai labai rimtai mąstydavo. „Ji bus tavo, kai mane užmuš kovoje“, — galiausiai pareiškė. Rodės, tokiu būdu jis sau šį klausimą išsprendė.

Tačiau apie save to pasakyti negalėjau. Nepraėjus nė savaitei, radau dingstį palikti miestą — lydėjau vieną užjūrio pasiuntinybę. Sugebėjau išbūti išvykoje visą žiemą ir grįžau tik tada, kai Heraklio pulkas buvo šaukiamas žygiui į Pelaną. Ten brolis žuvo. Nesužinojau apie tai, kol neiškovojome pergalės ir buvom sukviesti susirinkti. Man tada buvo dvidešimt ketveri. Jis buvo trisdešimt vienerių.

Dieneko veidas dar labiau surimtėjo. Vyno, regis, nė nebuvo gėręs. Keletą ilgų akimirkų jis dvejojo, tarsi spręsdamas, tęsti pasakojimą ar nutraukti. Tada atidžiai nužvelgė mane, įsitikino, jog klausau įdėmiai ir pagarbiai, šliūkštelėjo vyno likučius lauk ir tęsė:

— Jaučiausi kaltas dėl brolio mirties, tarsi būčiau slapta to troškęs, o dievai kažin kokiu būdu būtų patenkinę šią mano gėdingą maldą. Skaudesnio įvykio per gyvenimą man nutikę nebuvo. Jaučiau, jog toliau gyventi negaliu, bet neįsivaizdavau, kaip garbingai tą gyvenimą užbaigti. Turėjau grįžti namo į laidotuves, juk laukė tėvas su motina. Prie Aretės nė nesiartinau. Ketinau palikti Lakedaimoną vos pasibaigus laidotuvėms, tačiau prie manęs priėjo jos tėvas. „Negi nepasakysi nė žodžio mano dukrai?“ Jis nenutuokė apie mano jausmus jai ir tiesiog turėjo omenyje dieverio mandagumą ir pareigą — aš turėjau pasirūpinti, kad Aretei tektų deramas vyras. Galiausiai jis pareiškė, jog jos vyru turiu tapti aš pats. Buvau vienintelis Jatroklio brolis, mūsų šeimos jau buvo glaudžiai persipynusios, o kadangi Aretė kol kas dar nebuvo sulaukusi vaikų, manieji su ja būtų tarsi mano brolio.

Aš atsisakiau.

Šis garbingas žmogus negalėjo nuspėti tikrosios mano sprendimo priežasties, jog man buvo nepakeliamai gėda — išpildyti slapčiausius savanaudiškus troškimus, paniekinti tikro brolio kaulus. Aretės tėvas to nesuprato, mano atsisakymas jį labai įskaudino ir įžeidė. Susidarė padėtis be išeities ir visose pusėse ji sėjo kančią bei sielvartą. Neįsivaizdavau, kaip būtų galima viską užglostyti. Vieną popietę draskomas vidinių kančių mankštinausi prieš imtynes gimnasijuje29. Staiga prie jo vartų pasigirdo sambrūzdis. Į vidų įėjo viena moteris. Į gimnazioną, kaip visi žino, moterims užginta. Pasigirdo pasipiktinusių murmėjimas. Visiškai nuogas, kaip ir visi kiti, pakilau nuo aikštelės ketindamas padėti vyrams išmesti įsibrovėlę lauk.

— Bet tada ją pamačiau. Tai buvo Aretė. Ji žengė pirmyn, ir vyrai skyrėsi į šalis kaip javai priešais pjovėją. Ji stabtelėjo tiesiai prie apskritimą juosiančios linijos, kur laukdami savo eilės kumščiuotis laukė nuogi stipruoliai.

„Kuris iš jūsų ims mane į žmonas?“ — paklausė ji visų susirinkusiųjų.

O jie stovėjo išsižioję, netekę žado — kaip veršeliai. Aretė net dabar, pagimdžiusi keturias dukteris, yra žavi moteris, o tada, vos sulaukusi devyniolikos, ji atrodė kaip deivė. Nebūtų atsiradę vyro, kuris jos nebūtų troškęs, tačiau visi jie buvo tokie priblokšti, jog nesugebėjo nė išsižioti.

„Negi nė vienas vyras nepareikš į mane teisių?“ Ji pasisuko ir ėmė eiti tiesiai į mane. „Tada tu privalai imti mane į žmonas, Dienekai, kitaip mano tėvas nepakels gėdos.“

— Mano širdis nuo tokių jos žodžių kone iššoko iš krūtinės. Apmiriau dėl tokio beatodairiško šios moters akiplėšiškumo, kita vertus, nepaprastai sujaudino jos drąsa ir išradingumas.

— Kas nutiko paskui? — paklausiau.

— Kas gi man beliko? Tapau jos vyru.

Dienekas papasakojo dar keletą istorijų apie savo brolio šaunumą žaidynėse ir drąsą kovoje. Visais atžvilgiais — ir greičiu, ir sąmoju, ir grožiu, dorybėmis ir susivaldymu, net muzikiniais gabumais — jo brolis jį lenkė. Dienekas gerbė jį ne vien kaip jaunesnysis vyresnįjį, bet ir kaip žmogų, sugebėjusį daugiau pasiekti.

— Kokia pora buvo Jatroklis ir Aretė! Visas miestas nekantriai laukė gimstant jų sūnų ir šnekėjo, kokius karius ir didvyrius pasauliui turėtų dovanoti tokie tėvai.

Bet vaikų Jatroklis su Arete sulaukti nespėjo, o nuo Dieneko jai gimė vien mergaitės.

Dienekas neprasitarė apie tai, tačiau veide nesunkiai buvo galima išskaityti liūdesį ir apgailestavimą. Kodėl dievai jam ir Aretei skyrė tik dukteris? Kas tai, jei ne jų prakeikimas, ar bausmė, už tokią savanaudišką meilę? Dienekas nuvarė šalin šias slogias mintis ir mostelėjo ranka į Čempionų alėją.

— Taigi matai, Kseo, kodėl būti narsiam priešo akivaizdoje man galbūt lengviau nei kitiems. Prieš akis visad turiu brolio pavyzdį. Kad ir kokį žygdarbį dievai leistų man atlikti, jam vis viena niekad neprilygsiu. Štai mano paslaptis. Tai leidžia man išlikti kukliam.

Jis nusišypsojo. Keista, liūdna šypsena.

— Dabar, Kseo, žinai mano širdies paslaptis. Ir kaip tapau tas šaunuolis, kurį regi šalia savęs.

Nusijuokiau, manydamas, kad to iš manęs nori šeimininkas. Tačiau jo veide nebuvo likę nė pėdsako linksmumo.

— O aš jau pavargau, — pasakė jis taisydamasis ant žemės. — Atleisk, bet, kaip sakoma, atėjo laikas atimti nekaltybę šiaudinei mergelei.

Su šiais žodžiais Dienekas susiraitė ant nendrinio patiesalo ir kaipmat nugrimzdo į miegą.

ANTRA KNYGA ALEKSANDRAS

AŠTUNTAS SKYRIUS

Ankstesni pokalbiai buvo užrašyti per keletą vakarų, Jo Didenybės pajėgoms toliau žygiuojant į Heladę ir vis nesutinkant jokio pasipriešinimo įveikus Termopilų gynėjus, be to, nuskandinus daugybą helenų laivų ir nukovus aibą karių per jūrų mūšį prie Artemisijo kyšulio, visos Graikijos ir jos sąjungininkų jėgos, tiek sausumos, tiek jūros, paliko kovos lauką. Heladės sausumos kariuomenė pasitraukė į pietus, prie Korinto sąsmaukos. Ten dabar telkėsi ir sieną Peloponeso gynybai statė Graikijos miestų būriai, tarp kurių galima paminėti ir visus ginklą laikyti pajėgiančius Spartos vyrus. O jūros pajėgos aplenkė Eubojos salą, kad susijungtų su pagrindinėmis Heladės laivyno jėgomis prie Atėnų ir Salamino, Sarono Įlankoje.

Jo Didenybės armija supleškino visą Fokidę. Imperatoriaus kariai iki pamatų sudegino Drimo polį, Charadrą, Erochą, Tetroniją, Amjikają, Neoną, Pediėjus, Tritėjus, Elatėją, Hiampolį ir Parapotamijus. Visos graikų dievų šventyklos ir šventovės, tarp jų ir Apolono šventykla prie Abu, buvo sulygintos su žeme, o jų turtai išgrobstyti.

Jo Didenybė beveik dvidešimt valandų per parą būdavo užimtas neatidėliotinais kariniais ir diplomatiniais reikalais. Nepaisydamas tokios galybės reikalų, Jo Didenybė neprarado noro išgirsti tolesnį belaisvio Kseono pasakojimą. Įsakė pokalbius tęsti Jam nesant ir užrašyti juos pažodžiui, kad radęs laisvą valandą galėtų juos perskaityti.

Užduoties graikas ėmėsi su entuziazmu. Nenugalimos persų kariuomenės naikinamos gimtosios Heladės vaizdas nepaprastai liūdino ir skaudino jį, drauge įplieskė ryžtą kuo greičiau užrašyti kiek įmanoma daugiau istorijos. Žinios apie Delfų nusiaubimą dar labiau padidino kalinio sielvartą. Slapčia jis išreiškė susirūpinimą, jog Jo Didenybė vis labiau nekantrauja klausydamas jo paties ir kitų žmonių asmeninių istorijų ir aiškiai nori greičiau pereiti prie aktualesnės jam spartiečių taktikos, lavinimosi ir karo strategijos. Graikas meldė Jo Didenybės kantrybės tvirtindamas, jog pasakojimo seką jam diktuoją dievai, tad jis, pasakotojas, tik vykdąs jų valią.

Vėl pradėjome devintos tašritu mėnesio dienos vakarą Nemirtingųjų vyresniojo Oronto palapinėje, Jo Didenybei nedalyvaujant.

Jo Didenybė panoro, kad smulkiai papasakočiau apie tam tikras spartiečių karines pratybas, konkrečiau-jaunimo lavinimo sistemą, jų ugdymą pagal Likurgo kario kodeksą. Puikiai ją iliustruoti galėtų tikras nutikimas, jis ne tik supažindintų su tam tikromis detalėmis, bet ir leistų pajusti dvasią. Šis įvykis jokiu būdu ne išimtinis. Papasakosiu jį, nes jis iškalbingas, be to, susijęs su keliais vyrais, kurių didvyriškumą Jo Didenybė turėjo progos stebėti savo paties akimis kovoje prie Karštųjų Vartų.

Tai nutiko maždaug prieš šešerius metus iki kautynių prie Termopilų. Tuo metu buvau keturiolikos, dar nepašauktas tarnauti savo būsimam šeimininkui ginklanešiu; tiesą sakant, Lakedaimone buvau išgyvenęs vos pora metų. Tarnavau kaip parastates pais, treniruočių partneris vienam bendraamžiui spartiečiui, vardu Aleksandras. Šį žmogų porąsyk jau minėjau bepasakodamas istoriją. Jis buvo polemarcho, karo vado, Olimpijaus sūnus, globojamas Dieneko.

Aleksandro šeima — viena kilmingiausių Spartoje; jo giminė per Euripontidų giminę ėjo tiesiog nuo Heraklio. Vis dėlto pagal kūno sudėjimą kario vaidmeniui jis nebuvo tikęs. Švelnesniame pasaulyje Aleksadras būtų galėjęs tapti poetu ar muzikantu. Niekas iš bendraamžių negalėjo prilygti jam grodamas fleita, nors instrumentą į rankas jis paimdavo ir lavindavosi tik retkarčiais. Dar didesniais gabumais pasižymėjo kaip dainininkas — tiek vaikystėje, kai dainavo altu, tiek subrendęs, kai jo balsas virto grynu tenoru.

Taip jau nutiko — galbūt panorėjus dievams — kad abudu mes, trylikamečiai paaugliai, vienu metu gavome perti už skirtingus nusižengimus priešingose to paties treniruočių lauko pusėse. Jis kažin kuo prasikalto savo pratybų būryje, o aš netinkamai nuskutau aukoti skirto ožio gerklę.

Plakamas Aleksandras krito anksčiau už mane. Apie tai užsimenu ne išdidumo skatinamas — aš tiesiog buvau labiau prie to pratęs. Šis mano pranašumas, Aleksandro nelaimei, tapo baisiausios jo negarbės dingstimi. Idant jis nuolat atmintų šią gėdą, jo rikiuotės mokytojai visam laikui paskyrė mane jam, nurodė muštis su manim tol, kol sumals mane į miltus. O man buvo pasakyta, jog jei kils mažiausias įtarimas, kad nuolaidžiauju, pasiduodu Aleksandrui iš baimės įskaudinti kilmingą spartietį ar dėl kitų priežasčių, būsiu plakamas tol, kol nugaroje ims boluoti kaulai.

Šiuose reikaluose lakedaimoniečiai ypač sumanūs. Jie žino, kad jokios kitos gudrybės nesusaistys dviejų paauglių taip tvirtai. Aiškiai suvokiau, jog deramai vaidindamas savo vaidmenį ir toliau liksiu prie Aleksandro, o kai jis sulauks dvidešimties ir užims vietą karių gretose, tapsiu jo ginklanešiu. Nieko geriau ir negalėjau norėti. Juk tam visų pirma aš ir atkeliavau į Spartą — kad atsidurčiau kuo arčiau karinių pratybų ir pats jose dalyvaučiau, kiek tik leis lakedaimoniečiai.

Tą tvankią vėlyvos vasaros popietę kariuomenė stovėjo prie ąžuolų Otonos slėnyje pasirengusi oktonitijai — aštuonių naktų pratyboms, kurios vykdomos tik Lakedaimone. Daugiau nei dvylika šimtų vyrų su visais šarvais ir ginkluote ir toks pat skaičius ginklanešių ir helotų išžygiavo į aukštikalnių slėnius ir treniravosi tamsoje keturias naktis paeiliui. Miegojo pasikeisdami dieną lauko stovykloje po atviru dangumi, pasirengę kovai. Likusias keturias paras treniravosi ir dieną, ir naktį. Sąlygos tyčia buvo sumanytos tokios rūsčios, idant pratybos kiek įmanoma labiau primintų tikrą karo žygį — imituojama buvo viskas, trūko tik sužeistųjų ir žuvusiųjų. Buvo rengiami naktiniai antpuoliai — su visa ginkluote ir šešiasdešimt penkis ar aštuoniasdešimt svarų sveriančiais skydu ir šarvais reikėdavo kopti stačiu šlaitu aukštyn. Pulti reikėdavo ir šlaitu žemyn. Taip pat išilgai jo. Vietovė buvo parinkta kuo akmeningesnė, ant atšlaičių augo daugybė gumbuotų, žemai išsišakojusių ąžuolų. Kariai mokėsi kaip vanduo tekėti aplink tuos riedulius ir medžius išlaikydami tiesią atakos liniją.

Visi patogumai ir malonumai paliekami namuose. Tiesa, pirmąsias keturias dienas vyrai gavo po šlaką vyno, kitas dvi — vandens, paskutines dvi apskritai turėjo kęsti be skysčių. Maisto davinį sudarė vargiai įkandamos sėmenų bandelės, kurios, kaip pareiškė Dienekas, tinkamos nebent plyšiams daržinėje kamšyti, ir kelios figos — jokio karšto patiekalo. Panašios pratybos naktiniams antpuoliams paruošia tik iš dalies. Svarbiausia jų paskirtis — išsiugdyti gebėjimą judėti nelygioje vietovėje naktį, kai akys niekuo negali padėti, ir išmokti tokiomis sąlygomis rast savo vietą falangoje30. Lakedaimoniečiams tai aksioma — kariuomenė privalo sugebėti ištiesinti rikiuotę ir persirikiuoti tiek dienos šviesoje, tiek aklai, nes, kaip žinoma Jo Didenybei, pirmojo susidūrimo — othismos — dulkių debesyje ir siaube matomumas visomis kryptimis tėra keli žingsniai, o visuotiniame krioksme kariai negirdi net savo pačių aimanų.

Neretai kiti helenai klaidingai mano (o spartiečiai tyčia kursto tokį požiūrį), jog lakedaimoniečių karinis parengimas iki kraštutinumų žvėriškas ir sausas. Menkiau tikrovę atitinkantį teiginį sunku būtų ir sugalvoti. Jokiomis kitomis aplinkybėmis nebuvau patyręs tokios nepaliaujamos linksmybės, kuri viešpatavo per šias visais kitais atžvilgiais sunkias pratybas. Pokštai pasigirsdavo vos nuskambėjus kovos signalui ir netildavo iki paskutinės minutės, kai vos kojas bepavelkantys kariai susisupdavo į apsiaustus ir griūdavo miegoti — bet net ir tada iš vieno ar kito laukymės krašto karius dar kuris laikas pasiekdavo taikliai sviestas sąmojis, priverčiantis raitytis juoku dar nepasidavusiuosius miegui.

Tai ypatingas kareiviškas humoras, kylantis iš drauge pergyventos kančios, jis dažniausiai vargiai suprantamas ten nebuvusiems ir nepatyrusiems tų pačių sunkumų.

„Kuo skiriasi Spartos karalius nuo eilinio kario?“ — klausia besitaisydamas guolį po atviru dangumi pliaupiant šaltam lietui vyras bendražygio. Šis akimirką teatrališkai mąsto. „Karalius miega šūde štai ten, — sako jis. — O mes miegame šūde štai čia.“

Kuo niūresnės sąlygos, tuo labiau vidurius paleidžiantys tampa pokštai ar bent taip atrodo. Man teko matyti, kaip garbingi penkiasdešimtmečiai ar net vyresni vyrai su vešliomis žilomis barzdomis ir veidais, panašiais į Dzeuso veidą, bejėgiškai griūna ant keturių, voliojasi žeme ant nugaros ir tikrąja to žodžio prasme juokiasi, kol apsimyža. Kartą netgi mačiau, kaip taikliai paleistas sąmojis paguldė patį Leonidą — kojos, nors jis labai stengėsi, visiškai atsisakė jo klausyti. Kiekvienąkart jam bandant pakilti, vienas iš jo bendražygių, žilaplaukių šeštą dešimtį baigiančių karvedžių, besikreipiančių į jį dar agogoje duota pravarde, persmeigdavo jį dar viena to paties pokšto versija ir priversdavo vėl susirietus kristi ant kelių.

Dėl šio ir kitų panašių įvykių Leonidas tapo brangus visiems vyrams, ne tik lygiateisiams spartiatams, bet ir visiems kitiems kariams ir perioikams. Jie regėjo, kaip jų beveik šešiasdešimties sulaukęs karalius drauge su jais kenčia visus vargus ir nepriteklius. Ir jie žinojo, kad prasidėjus kovai jis nesislėps užnugaryje, bet stos į pirmas gretas — kur karščiausia ir pavojingiausia.

Tokių pratybų tikslas — išmušti kariams norą juokauti. Sakoma, kad pokštams pasibaigus išeinamos tikrosios pamokos, tada kiekvienas karys ir visa kariuomenė padaro pažangą, nuo kurios viskas ir priklauso atėjus lemiamam išbandymui. Pratybų sunkumai skirti ne tiek sustiprinti raumenis, kiek užgrūdinti protą. Spartiečiai kalba, jog laimėti gali kiekviena kariuomenė, jei tik ji sugeba išsilaikyti ant kojų, nes tikrasis išbandymas prasideda tada, kai pasibaigia visos jėgos ir pergalė priklauso vien tik nuo valios.

Septintoji diena atėjo ir praėjo, kariuomenė pasiekė tą išsekimo ir suirzimo pakopą, dėl kurios ir buvo surengtos aštuonių nakčių pratybos. Atėjo vėlyva popietė, vyrai kaip tik kirdo iš pasigailėtinai menko snaudulio, buvo iškankinti troškulio, purvini, prasmirdę, nujausdami paskutiniosios nakties išbandymus. Visi buvo alkani ir išsekę, visiškai perdžiūvę dėl skysčių trūkumo. Tas pats pokštas apie kiekvieno vyro norą stoti į tikrą karą, kad pagaliau galėtų numigti ilgiau nei pusvalandį ir prikimšti pilną pilvą karšto maisto, buvo apipintas šimtais skirtingų variantų. Niurzgėdami ir skųsdamiesi, kariai šukavosi savo ilgus prakaite sumirkusius plaukus, o jų ginklanešiai ir helotai, tokie pat nelaimingi ir perdžiūvę, tiesė jiems paskutinį sausą figų pyragaitį, be jokio vyno ar vandens, ir rengė juos saulėlydžio aukojimui, o krūvon suguldyta ginkluotė laukė beprasidedančio nakties darbo.

Aleksandro treniruočių būrys buvo jau pabudęs ir rikiavosi. Tą patį nuokalnėje, žemiau kariuomenės stovyklos, darė ir kiti aštuoni ketvirtos amžiaus klasės (trylikos keturiolikos metų berniukų) būriai, vadovaujami dvidešimtmečių pratybų mokytojų. Kai su pranešimu skubėjau į aukštutinę stovyklą, žemumoje pasigirdo sambrūzdis.

Atsisukęs pamačiau kiek atsitraukusį nuo savo treniruočių būrio Aleksandrą, į jį įniršęs spoksojo narsus karys ir Olimpiados nugalėtojas Polineikas. Aleksandrui buvo keturiolika, Polineikui — dvidešimt treji. Net stoviniuojant už šimto žingsnių buvo matyti, kad berniukas smarkiai išsigandęs.

Visi žinojo, kad su karinguoju Polineiku geriau nejuokauti. Jis buvo Leonido sūnėnas, maža to — beprotiškai drąsus ir negailestingas. Jis, matyt, ėjo pro išsirikiavusius agogos berniukus ir pastebėjo taisyklių pažeidimą — berniukas prasikalto.

Pasirodė, kad Aleksandras nederamai pasielgė su savo skydu. Kalbant dorėnų terminais — etimasen. Tai reiškia, „suteršė“ jį. Jis paliko skydą voliotis ant žemės be priežiūros, per toli nuo savęs ir „veidu žemyn“, o įgaubta puse žvelgiančia į dangų.

Polineikas stovėjo priešais jį.

— Ką gi aš čia matau purve? — suriaumojo jis.

Aukštėliau susibūrę spartiečiai girdėjo kiekvieną skiemenį.

— Tikriausiai tai labai įmantrios formos naktipuodis? Ar čia naktipuodis?

Berniukas atsakė neigiamai.

— Kas gi tai?

— Tai skydas, pone.

Polineikas atkirto, kad tai neįmanoma.

— Tas daiktas ne skydas, — jo balsas galingai aidėjo per slėnio amfiteatrą. — Nes net kvailiausias per subinę dulkinamas mėšlinas vaikigalis-paidarionas — nepaliktų veidu žemyn gulinčio skydo, nes iš tokios padėties jo nepavyks akimirksnių pagriebti priešui užklupus.

Polineikas palinko virš tirtančio iš baimės berniuko.

— Tai naktipuodis, — pridūrė Polineikas. — Pripildyk jį.

Prasidėjo kankynė.

Aleksandras gavo įsakymą primyžti į skydą. Taip, tai buvo pratybų skydas. Tačiau drauge su kitais lygiaisiais žvelgdamas nuo atšlaitės Dienekas žinojo, kad šis ilgus dešimtmečius lopytas aspis priklausė Aleksandro tėvui, o prieš tai — seneliui.

Aleksandras buvo taip išgąsdintas ir taip perdžiūvęs dėl skysčių trūkumo, kad nesugebėjo išspausti nė lašelio.

Tada lygtyje atsirado dar vienas kintamasis. Tarp jaunimo, kuris tuo metu nebūdavo užsitraukęs vyresniųjų įniršio, pasitaikydavo nemažai mėgėjų piktdžiugiškai pasijuokti iš nemalonėn patekusio draugo bėdos. Nors visa rikiuotė sukando liežuvius slopindama baimės įkvėptą linksmumą, vis dėlto vienas nepaprastai dailus berniokas, vardu Arsitonas, garsėjantis kaip greičiausias sprinteris tarp bendraamžių, beje, labai panašus į Polineiką vaikystėje, susivaldyti nepajėgė. Pro sukąstus jo žandikaulius išsiveržė garsus prunkštimas.

Polineikas įtūžęs atsisuko į jį. Aristonas turėjo tris seseris ir visos jos, kaip sako lakedaimoniečiai, buvo „dvižiūrės“ — tokios gražios, kad žvilgtelėjęs vienąkart būtinai pakeldavai į jas akis ir antrąkart.

Polineikas paklausė Aristono, ar šis matąs čia ką nors juokinga.

— Ne, pone, — atsakė berniukas.

— Jei tau kažin kodėl labai linksma, palūkėk, kol atsidursi mūšyje. Tada bus dar linksmiau.

— Ne, pone.

— Taip taip. Tada kikensi kaip tavo prakeiktos seserys, — jis žengtelėjo Aristono link. — Ar taip tu įsivaizduoji karą, prakeiktas išsišokėli?

— Ne, pone.

Polineikas prikišo savo veidą prie pat berniuko veido, jo akys liepsnojo pykčiu.

— Atsakyk man. Kuris įvykis, tavo manymu, juokingesnis: ar kai priešas suvaro ietį tau į šiknaskylę, ar tavo dainorėlio draugo Aleksandro?

— Nei viena, nei kita, pone — akmeniniu veidu pratarė Aristonas.

— Bijai manęs, ar ne? Juk dėl to ir juokiesi — esi sušiktai laimingas, kad užsipuoliau ne tave?

— Ne, pone.

— Ką? Nebijai manęs?

Polineikas pareikalavo tiesaus atsakymo. Jei Aristonas bijotų jo — jis bailys. O jei ne — jis nutrūktgalvis žioplys, o tai dar blogiau.

— Ką reiškia tas „ne“, tu nelaimingas šūdo gabale? Geriau jau prisibijotum manęs, nes įgrūsiu savo kotą tau į dešinę ausį, prakišiu pro kairę ir pats pripildysiu tą naktipuodį.

Polineikas liepė kitiems berniukams padėti Aleksandrui. Menkutėms jų šlapimo čiurkšlėms ėmus tikšti į medinį oda išmuštą skydo karkasą ant Aleksandro motinos ir seserų pagamintų ir vidinėje skydo pusėje sukabintų sėkmės talismanų Polineikas vėl atsigręžė į Aleksandrą ir paklausė, kaip dera elgtis su skydu. Tai berniukui buvo žinoma nuo trejų metų.

— Skydas visą laiką turi būti laikomas stačias, — visu balsu paskelbė Aleksandras, — jo mova dilbiui ir rankena visad paruošta. Jei karys ilsisi stovėdamas, skydas turi būti atremtas į kelius. Jei jis sėdi ar guli, skydas vis tiek lieka vertikalus — jį prilaiko tripous basis (lengvas trikojis stovelis, kurį kiekvienas nešiodavosi pritvirtintą specialiai tam skirtame lizde vidinėje išgaubto skydo — hoplono — pusėje).

Polineiko paliepimu, kiti jaunuoliai nutraukė savo pastangas kuo daugiau prišlapinti į Aleksandro skydo įdaubą. Pažvelgiau į Dieneką. Jo veidas neišdavė jokių emocijų, nors gerai žinojau, jog jis myli Aleksandrą ir dabar tetrokšta vieno — mestis šlaitu žemyn ir užmušti Polineiką.

Tačiau Polineikas buvo teisus, o Aleksandras — ne. Berniukas turėjo išmokti pamoką.

Polineikas dabar rankoje laikė Aleksandro tripous basis. Nediduką trikojį sudarė trys viename gale odiniu diržu sujungti kuoliukai. Jie buvo vyro piršto storio, apytikriai aštuoniolikos colių ilgio.

— Kovos rikiuotėn! — subaubė Polineikas.

Berniukų būrys kaipmat išsirikiavo. Tada jis įsakė visiems jiems taip pat nepagarbiai, kaip buvo pasielgęs Aleksandras, suguldyti savo skydus į purvą veidu žemyn.

Dabar nuo kalno reginį stebėjo jau dvylika šimtų spartiečių ir toks pat skaičius ginklanešių bei patarnaujančių helotų.

— Griebti skydus!

Berniukai puolė prie savo sunkių ant žemės gulinčių hoplonų. Tuo metu Polineikas trikoju kirto Aleksandrui į veidą. Trykštelėjo kraujas. Nieko nelaukdamas Polineikas pliekė kitam berniukui, tada — dar kitam, kol galiausiai penktasis rikiuotėje spėjo atplėšti gremėzdišką skydą nuo žemės ir prisidengti juo galvą.

Ir šį pratimą jis kartojo, regis, be galo.

Pradėdavo tai viename, tai kitame rikiuotės gale, tai per jos vidurį. Kaip jau minėjau, Polineikas buvo Agiadas, vienas iš trijų šimtų didžiūnų, be to, olimpinis čempionas. Taigi jis galėjo daryti, kas tik jam šaus į galvą. Eirenui, rikiuotės mokytojui, neliko nieko kita, kaip stovėti nuošalyje ir nuolankiai stebėti, kas vyksta.

— Argi ne linksma? — klausė Polineikas berniukų. — Nežinau, kaip jūs, bet aš iš linksmybės nesitveriu savo kailyje. Negaliu sulaukti tikro mūšio, nes tada bus dar smagiau.

Jaunuoliai žinojo, kas jų laukia toliau.

Medžio krušimas.

Pailsęs kankinti juos aukščiau aprašytu būdu, Polineikas įsakys berniukų rikiuotės mokytojui nuvaryti juos į lygumos pakraštį prie vieno storo ąžuolo. Ten jie išsirikiavę turės stumdyti jį skydais kaip priešą atakos metu. Berniukai sustos į aštuonias gretas, kiekvienas jų įrems skydą į priešais stovinčiojo nugaros įlinkį, o priešakinis berniukas nukreips visą jų jėgą į ąžuolą. Taip vyks othismos pratybos.

Jie stums.

Stenės ir pūkš.

Jie kruš medį kiek pajėgdami.

Basomis savo pėdomis minkys purvą, kol išraus kulkšnių gylio vėžę, slėgdami vienas kito vidurius ir brūžindami nepajudinamą kamieną. Kai priešakinis berniukas nebenustovės ant kojų, pereis į patį voros galą, o į ąžuolą įsirėš antrojo berniuko skydas.

Praslinkus maždaug dviem valandoms netikėtai pasirodys Polineikas, greičiausiai su keliais kitais jaunais kariais, kurie patys ne kartą perėjo per šį pragarą agogos metais. Be galo nustebę, negalėdami patikėti savo akimis, jie apžiūrinės vis dar stovintį medį.

„Oho! Šunmušiai pluša jau pusę sargybos laiko, o tas apgailėtinas sodinukas stovi, kur stovėjęs!“

Tada į berniokų nusižengimų sąrašą būtų įtrauktas ir išlepimas. Neįsivaizduojamas daiktas, kad jiems būtų leista grįžti į miestą neįveikus to medžio: tokia nesėkmė užtrauktų gėdą jų tėvams ir motinoms, broliams, seserims, tetoms, dėdėms ir kitiems giminaičiams, visiems jų giminystės linijos dievams ir didvyriams, o ką jau kalbėti apie skalikus, katinus, avis ir ožkas, netgi žiurkes, besiveisiančias daržinėse jų helotų, kurie nuleidę galvas turės išsliūkinti į Atėnus ar kokią kitą šiknos skylę, kur vyrai vis dėlto yra vyrai ir žino, kaip reikia padoriai krušti.

Tas medis — priešas!

Iškrušk priešą!

Pratybos su skydu tęsis visą naktį. Apie antrosios sargybos vidurį berniukai ims vemti ir nevalingai dergti į kelnes, o jų kūnai virpės nuo išsekimo. Kai galiausiai rytinis aukojimas atneš malonę ir atleidimą, nė minutės nenusnūdusių berniukų lauks nauja pratybų diena.

Stovėdami priešais Polineiką berniukai žinojo, kad visos šios kankynės netrukus prasidės. Nieko kita tikėtis jie negalėjo.

Tuo metu visų išsirikiavusių berniukų nosys jau buvo sulaužytos. Visų jų veidai plūdo kraujais. Polineikas kaip tik bandė atgauti kvapą (nuo nenutrūkstamo talžymo pailso ir jo ranka), o Aleksandras tuo metu nesusimąstęs delnu nusivalė vieną kraujais aptekusią veido pusę.

— Ką čia sumanei, šiknakruši? — kaipmat atsigręžė į jį Polineikas.

— Šluostausi kraują, pone.

— Ir kurių galų tau tai?

— Kad galėčiau matyti, pone.

— Kas tau pasakė, kad turi teisę matyti?

Polineikas ir toliau tęsė sarkastiškas patyčias. Kam, Aleksandro manymu, jų būrys išvestas lavintis naktį? Ar tik ne tam, kad išmoktų kautis, kai nieko nematyti? O galbūt Aleksandras įsivaizduojąs, jog mūšyje jam bus duota pertraukėlė apsišluostyti veidą? Taip tikriausiai ir bus. Aleksandras šūktels priešininkui ir jie minutėlei mandagiai liausis daužęsi ginklais, kad berniukas galėtų pasikrapštyti nosį ar išsikratyti kelnes.

— Darkart klausiu tavęs: ar tai naktipuodis?

— Ne, pone. Tai mano skydas.

Trikojo kuolai ir vėl krito ant berniuko veido.

— Mano! — įtūžęs staugė Polineikas. — Mano!

Vargiai tvardydamasis Dienekas stovėjo aukštutinės stovyklos pakraštyje ir nenuleido akių nuo berniuko. Aleksandras skausmingai suvokė savo auklėtojo žvilgsnį; jis sukaupė visą šaltakraujiškumą, sutvardė visus jausmus. Tada žengė pirmyn aukštai iškėlęs skydą, pasitempė priešais Polineiką ir garsiai bei aiškiai ištarė:

Tai mano skydas.

Kovoj nešuos jį prieš save,

Bet jis — ne mano vieno.

Jis dengia brolį kairėje.

Jis gina mano miestą.

Niekad neleisiu savo broliui

Palikti skydo šešėlio.

Niekad nesiliausiu miesto gynęs.

Verčiau jau žūsiu su skydu ant rankos,

Žvelgdamas į priešą.

Berniukas baigė. Paskutinius žodžius jis išrėkė visa gerkle ir keletą ilgų akimirkų jie aidėjo tarp slėnio sienų. Du su puse tūkstančio vyrų stovėjo ir stebėjo šią sceną.

Visi jie matė, kaip Polineikas patenkintas linktelėjo. Tada sustaugė naują įsakymą. Berniukai vėl išsirikiavo; dabar atremti į kiekvieno jų kelius kaip ir pridera ilsėjosi jų skydai.

— Skydus aukštyn!

Berniukai palinko prie skydų.

Polineikas užsimojo trikoju.

Per visą slėnį nuskambėjo pliaukštelėjimas — negailestingi kuoliukai atsimušė į Aleksandro skydo bronzą.

Polineikas vėl užsimojo ties kitu berniuku, paskui — dar kitu. Visi skydai buvo vietoje, rikiuotė apsaugota.

Jis pakartojo tą patį iš dešinės į kairę ir iš kairės į dešinę. Skydai dabar greitai atsidurdavo berniukų gniaužtuose, tiesiai priešais juos.

Linktelėjęs būrio eirenui, Polineikas žengtelėjo atgal. Berniukai sustingo padėtimi „ramiai“, aukštai iškėlę skydus, kraujas baigė pridžiūti prie jų skruostų ir suknežintų nosių.

Polineikas pakartojo įsakymą rikiuotės mokytojui: tegul šie avinai, šie kekšių vaikai kruša medį iki antrosios sargybos galo, o tada iki aušros mankštinasi su skydais.

Jis darkart pražingsniavo išilgai rikiuotės pažvelgdamas į akis kiekvienam berniukui. Ties Aleksandru sustojo.

— Tavo nosis ligi šiol buvo per daug jau daili. Ne vyro, o mergaitės nosytė.

Taip taręs, jis nutrenkė į purvą šalia berniuko pėdų jo trikojį.

— O štai dabar ji visai nieko, — pridūrė.

DEVINTAS SKYRIUS

Tą naktį vienas iš berniukų mirė. Jo vardas buvo Hermionas, aplinkiniai vadino jį Kalnu. Būdamas keturiolikos, jėga jis nenusileido nė vienam bendraamžiui, taip pat ir metais vyresniems, tačiau išsekimo ir dehidracijos derinys jį įveikė. Artinantis antrosios sargybos pabaigai, jis susmuko, jį sukaustė nekrophaneia, arba mažąja mirtimi vadinamas stingulys, iš kurio ramybėje paliktas žmogus gali atsigauti, bet mirs, jei bandys kilti ar įsitempti. Kalnas suvokė savo padėties sunkumą, bet atsisakė tįsoti ant žemės, kai jo draugai toliau laikėsi ant kojų ir tęsė pratybas.

Kartu su savo draugu helotu Dektonu, kurį vėliau praminė Gaidžiu, bandžiau įsiūlyti šiam būriui vandens. Apie pirmosios sargybos vidurį vogčiomis atnešėm jiems odinį maišą, bet berniukai gerti atsisakė. Auštant jie išnešė Kalną ant pečių, kaip nešami kritusieji kovos lauke.

Aleksandro nosis niekad kaip reikiant nesugijo. Jo tėvas dukart ją vėl laužė ir bandė atstatyti pas geriausius karo chirurgus, tačiau kremzlė su kaulu deramai taip ir nesuaugo. Kvėpavimo takai nevalingai susitraukinėjo ir sukeldavo plaučių spazmus, kuriuos graikai vadino asthma. Skaudu būdavo net žiūrėti į jį iš šalies, o pačiam kęsti tikriausiai suvis nepakeliama. Aleksandras kaltino save už berniuko, vadinto Kalnu, mirtį. Minėti priepuoliai — jis dėl to buvo tikras — tai dangaus atpildas už menką susikaupimą ir kariui nederamą elgseną.

Spazmai sumažino Aleksandro ištvermę ir jam vis sunkiau sekdavosi prilygti bendraamžiams. Blogiausia, kad priepuoliai užeidavo visiškai nelauktai ir berniukas keletą minučių būdavo nieko vertas. Neradęs būdo pasveikti, sulaukęs pilnametystės jis negalės tapti kariu, taigi praras pilietybę ir turės rinktis viena iš dviejų: toliau gyventi gėdingą gyvenimą arba pačiam garbingai iš jo pasitraukti.

Be galo susirūpinęs jo tėvas nesiliovė vykdęs aukojimų ir net siuntė žygūnus į Delfus žynės pranašės Pitijos patarimo. Niekas negelbėjo.

Padėtį sunkino ir ta aplinkybė, kad Aleksandras išliko moteriškai dailus (nors Polineikas apie jo nosį pasakė kitaip). Beje, kvėpavimo bėdos kažkodėl nepaveikė jo, kaip dainininko, gebėjimų. Piršosi mintis, kad priepuolius sužadindavo ne kokie nors fiziniai sutrikimai, o baimė.

Spartiečiai buvo išplėtoję discipliną, kurią patys vadina fobologija, arba mokslu apie baimę. Aleksandro auklėtojas Dienekas asmeniškai dirbo su Aleksandru, kad pašalintų šią bėdą. Tai vykdavo po vakarinio erzelio ir prieš auštant, kol pajėgos rikiavosi atlikti aukojimo ritualą.

Fobologijos pagrindą sudaro dvidešimt aštuoni pratimai, kiekvienas jų nukreiptas į atskirą nervų sistemos grandį. Penkios pagrindinės grandys yra keliai ir sėdmenys, plaučiai ir širdis, strėnos ir viduriai, nugaros apačia ir pečių juosta (ypač pečius ir sprandą jungiantys trapeciniai raumenys).

Antrinėms grandims, esančioms veido, konkrečiau, žandikaulio raumenų, kaklo srityse ir keturiuose akiduobes supančiuose raumenyse, lakedaimoniečiai turi dar dvylika pratimų. Šios grandys spartiečių vadinamos fobosynakteriais, arba baimės kaupikliais.

Pasak fobologijos mokslo, baimė užgimsta kūne ir jame turi būti nugalėta. Nes vos ji užvaldo kūną, įsisuka pats save maitinantis baimės ratas — fobokyklos — ir galiausiai baimė tampa nevaldoma. O įvedus kūną į afobijos, arba bebaimiškumo, būseną, spartiečių įsitikinimu, bebaimis bus ir protas.

Dienekas sėdėjo su Aleksandru po plačiašakiais ąžuolais priešaušrio apyblandoje ir praktikavo. Dienekas palengva baksnojo alyvmedžio šakute vieną Aleksandro veido pusę — trapeciniai berniuko raumenys kaskart nevalingai susitraukdavo.

— Jauti baimę? Štai čia. Jauti? — tykiai skambėjo vyresniojo balsas. Taip dresuotojas ramina kumeliuką. — Dabar nuleisk petį, — jis darkart kepštelėjo berniuko skruostą. — Leisk baimei ištekėti. Jauti ją?

Vyras ir berniukas valandų valandas darbavosi su akis supančiais „pelėdos raumenimis“.

— Jie, — mokė Aleksandrą Dienekas, — daugeliu atžvilgių yra patys reikšmingiausi, nes išmintingieji dievai, norėdami gero mirtingiesiems, kaip tik šiuos raumenis apdovanojo pačiais staigiausiais apsauginiais refleksais, idant jie padėtų išsaugoti regėjimą. Atkreipk dėmesį į mano veidą, kai sutraukiu šiuos raumenis, — parodė Dienekas. — Kokią išraišką matai?

— Fobos. Baimę.

Gerai įvaldęs šį mokslą, Dienekas atpalaidavo veido raumenis.

— O dabar. Ką matai veide?

— Afobiją. Bebaimiškumą.

Dienekas tai darė, regis, be jokių pastangų, nesunkiai to išmokdavo ir kiti jaunuoliai. Tačiau su Aleksandru buvo kitaip. Jo širdis tikrai be baimės plakdavo tik tada, kai užlipdavo ant dainininko pakylos dainuoti per Gimnopediją ar kitas jaunuolių šventes.

Galbūt tikrosios jo sergėtojos buvo mūzos. Todėl, Dieneko nurodymu, Aleksandras aukojo joms aukas, taip pat jis aukojo Dzeusui ir Mnemosinei — atminties deivei ir devynių mūzų motinai. Agate, viena iš „dvižiūrių“ Aristono seserų, iš gintaro pagamino muzikos globėjos Polihimnijos amuletą, ir Aleksandras nešiojo jį pakabintą vidinėje skydo pusėje.

Dienekas skatino Aleksandrą dainuoti. Kiekvieną žmogų dievai apdovanoja talentu, kuriuo jis gali nugalėti baimę, ir Dienekas buvo tikras, kad Aleksandro talentas — balsas. Labiau už dainavimo meną Spartoje buvo vertinta tik karžygio narsa. Pasak fobologijos disciplinos, abu šie dalykai — narsa ir dainavimas — susiję su širdimi ir plaučiais. Štai kodėl žygiuodami į kovą lakedaimoniečiai dainuoja. Jie mokomi atverti gerklę ir pritraukti plaučius oro, laikyti jį kiek galima ilgiau, o tada iškvėpti jį drauge su baime.

Mieste buvo dvi bėgimo trasos: Mažasis ratas ir Didysis ratas. Didysis ratas juosė ir aplinkinius kaimus. Aleksandras bėgiodavo didžiuoju — prieš aukojimą ir po pietų bruzdesio basomis sukardavo šešias mylias. Virėjai helotai slapčia įdėdavo jam papildomą porciją. Pagal bežodį susitarimą jam treniruotis padedantys berniukai — boua — treniruočių metu jį globojo. Jie užstodavo Aleksandrą, kai plaučiai jo nebeklausydavo, kai jau atrodydavo, jog neišvengs bausmės. Nors viešai to ir neparodydavo, Aleksandras kentė gėdą, o šis jausmas vertė jį dar labiau stengtis.

Aleksandras pradėjo treniruotis pankrationą, kovą be jokių taisyklių, būdingą tik lakedaimoniečiams. Varžovai galėjo spardytis, kandžiotis, pirštais badyti akis, — žodžiu, buvo leidžiama viskas, išskyrus prašyti pasigailėjimo. Aleksandras visu greičiu bėgiojo trumpus nuotolius su papildomu svoriu, nuogais kumščiais daužė specialiai tam skirtas dėžes su smėliu. Liaunas jo plaštakas nusėjo randai, krumpliai sutino. Nosis jam vis lūždavo. Aleksandras mušėsi su bendraamžiais iš savo būrio, taip pat su kitais, mušėsi jis ir su manimi.

Augau greitai. Rankos vis stiprėjo. Lenkiau Aleksandrą visose sporto šakose. Kovos aikštelėje labai stengiausi dar labiau nesubjauroti jam veido. Jis turėjo manęs nekęsti, bet buvo kitaip. Dalijosi su manimi papildomu maisto daviniu ir nerimaudavo, kad galiu būti nuplaktas už pernelyg švelnų elgesį su juo.

Valandų valandas slapčia šnekėdavom apie ezoterinę harmoniją, savitvardos būseną kuri ir yra fobologijos pratybų tikslas. Kaip kitaros styga užgauta skleidžia tik vieną natą, taip ir kiekvienas karys privalo atsikratyti viso, kas nereikalinga jo dvasioje, kol jis pats ims virpėti tuo vieninteliu jo dvasios diktuojamu aukščiu. Pasiekti šį idealą Lakedaimone — daugiau nei būti narsiu kovos lauke. Jis laikomas aukščiausiu vyro ir piliečio dorybės — andreia — įsikūnijimu.

Anapus ezoterinės harmonijos yra egzoterinė harmonija — vienybės su bendražygiais būsena, atitinkanti daugiastygio instrumento ar balsų choro muzikinę harmoniją. Egzoterinė harmonija leidžia falangai judėti ir smogti kaip vienam kariui, turinčiam vieną protą ir valią. Ji sujungia vyrą ir žmoną, mylimąjį ir mylimąją tobuloje vienovėje, kurioje žodžiai nebereikalingi. Politikoje egzoterinė harmonija sukuria santarvės ir vienybės miestą, kuriame kiekvienas individas išsaugo galimybę kilniausiu būdu reikšti savo paties charakterį ir taip prisideda prie visų kitų gerovės, yra taip jai atsidavęs, kaip kitaros stygos nekintamai muzikos matematikai. Sakralinėje sferoje egzoterinė harmonija leidžia rastis tai tyliai simfonijai, kuri labiausiai glosto dievų ausis.

Pačiame tos vasaros įkarštyje prasidėjo karas su antirioniečiais. Buvo mobilizuotos keturios iš dvylikos armijos lokų31, iš viso sušaukta du tūkstančiai aštuoni šimtai vyrų. Įveikti tokias pajėgas anaiptol ne juokų darbas. Jas, beje, sudarė ne vien savojo karaliaus vadovaujami lakedaimoniečiai, bet ir kalnų gyventojai skiritai. Kariuomenės vilkstinė driekėsi ištisą pusmylį. Tai buvo pirmoji visuotinė kampanija nuo Kleomeno mirties ir trečioji, kuriai vadovavo karalius Leonidas.

Polineikas ėmė vadovauti asmeninei karaliaus sargybai, Olimpijus užėmė vietą Medžiotojos pentekostijoje Laukinės Alyvos lokoje, o Dienekas tapo būrio — enomotijos — vadu Heraklio lokoje. Pašauktas buvo net mano draugas maišyto kraujo jaunuolis Dektonas — jis gavo ganyti aukoms skirtus gyvulius.

Deukaliono sisitijose, kurioms retkarčiais patarnaudavo Aleksandras (įpildavo vyrams vyno ir panašiai — taip jam būdavo suteikiama proga stebėti vyresniuosius ir iš jų mokytis) buvo pašaukti visi išskyrus penkis daugiausia metų (nuo keturiasdešimties iki šešiasdešimties) sulaukusius vyrus. Nors Aleksandrui iki šaukiamojo amžiaus dar buvo likę šešeri metai, ši visuotinė mobilizacija, regis, jį pastūmėjo dar giliau į tamsią neviltį. Nepašaukti lygieji niūriai slampinėjo aplinkui. Ore tvyrojo įtampa ir, rodės, tuoj kažkas įvyks.

Vieną vakarą netoliese sisitijų tarp manęs ir Aleksandro užvirė muštynės be taisyklių. Aplinkui akimirksniu susirinko lygieji — kaip tik tokio reginio jiems dabar ir trūko. Girdėjau mus raginančio Dieneko balsą. Aleksandras užsidegė. Mušėmės plikomis rankomis ir smulkučiai jo kumščiai žiro į mane greit kaip strėlytės. Jis stipriai spyrė man į smilkinį ir iškart alkūne smogė į pilvą.

Griuvau. Griuvau neapsimetinėdamas. Man tikrai buvo blogai, tačiau žiūrovai buvo taip pratę matyti Aleksandro draugus jam nuolaidžiaujant, jog ir dabar nusprendė, esą aš vaidinu. Aleksandras irgi taip manė.

— Kelkis, tu, svetimšali šūdo gabale! — jis apžergė mane ir darkart smogė, kai bandžiau keltis. Tada pirmą kartą jo balse pajutau žudiko instinktą. Susirinkę lygieji irgi jį išgirdo ir jų gretomis nuvilnijo pasigėrėjimo šūksniai. Į susijaudinusius šeimininkų balsus iš visų pusių pašėlusiai lodami tuoj sulėkė skalikai, kurių popiet ir šiaip susirinkdavo ne mažiau nei dvidešimt.

Atsistojau ir trenkiau Aleksandrui. Nors jis buvo įtūžęs ir jį kurstė minia, aš žinojau, kad galiu lengvai jį nugalėti, tad pamėginau smogti ne iš visų jėgų, o vos silpnėliau, bet kad niekas to nepastebėtų. Bet jie pastebėjo. Pasigirdo pasipiktinimo šūksniai. Žiūrovai susispietė į žiedą, iš kurio ištrūkti nebūtų galėjęs nei Aleksandras, nei aš.

Pajutau kietus kelių suaugusių vyrų kumščių smūgius.

— Grumkis su juo, mažas šūdžiau!

Šunis užvaldė gaujos instinktas. Jie, rodės, tuoj visiškai pasiduos žvėries prigimčiai. Staiga du iš jų įsiveržė į uždarą ratą ir, vyrams nespėjus jų lazdomis išginti lauk, vienas iltimis griebė Aleksandrą. Tada ir prasidėjo...

Aleksandrą surietė plaučių spazmai. Jam suveržė gerklę ir jis ėmė dusti. Pakeltas mano kumštis sustingo ore, tačiau nugarą nudiegė trijų pėdų ilgio rykštė.

— Smok jam!

Paklusau. Aleksandras susmuko ant vieno kelio. Plaučiai visiškai atsisakė veikti, berniukas buvo bejėgis.

— Daužyk jį, kekšės vaike! — kriokė balsas iš už nugaros. — Pribaik jį!

Tai buvo Dieneko balsas.

Jis taip stipriai pliekė man rykšte, jog parklupau ant kelių. Aplinkinių balsai kurtino mane, visi jie ragino sudoroti Aleksandrą. Jie taip elgėsi ne todėl, kad būtų Aleksandro nekentę. Nedera taip pat manyti, kad jie buvo mano pusėje. Lygiesiems aš apskritai nė kiek nerūpėjau. Šaukė jie dėl jo, kad jis būtų pamokytas, kad išsrėbtų tūkstantąją karčią pamoką, vieną iš dešimties tūkstančių ateityje dar laukiančių, kol taps kietas kaip uola — štai ko iš jo reikalavo miestas, idant jis galėtų užimti vietą tarp lygiųjų, tarp karių. Aleksandras tai suprato. Beviltiško įsiūčio apimtas, burna gaudydamas orą, jis pakilo ir metėsi ant manęs lyg šernas. Pajutau rykštės smūgį. Atsivedėjau ir tvojau jam iš visų likusių jėgų. Aleksandras susvyravo ir dribo veidu į purvą, burnos kamputyje pasirodė kruvinos putos.

Ir liko gulėti ten kaip lavonas.

Lygiųjų riksmai akimirksniu nutilo. Tik šunys toliau skalijo lyg pasiutę. Dienekas priklaupė šalia savo kritusio globotinio, norėdamas paklausyti, ar plaka jo širdis. Praradęs sąmonę Aleksandras atsipalaidavo ir plaučiai vėl ėmė veikti. Dienekas delnu nuvalė nuo berniuko lūpų skreplius.

— Į ką čia spoksot? — užriko jis pakėlęs akis į apspitusius lygiuosius. — Spektaklis baigtas! Palikit jį ramybėje!

Kitą rytą armija išžygiavo į Antirioną. Priešakyje žingsniavo Leonidas su visa ginkluote, jo kaktą puošė vainikas, niekuo nepagražintas šalmas ilsėjosi ant susukto žygio ryšulio virš skaisčiai raudono apsiausto. Ilgi nepriekaištingai sušukuoti plieno spalvos plaukai krito ant pečių. Šalia žygiavo jo asmens sargybiniai iš didžiūnų. Garbingoje pirmoje gretoje ėjo Polineikas su kitais šešiais olimpiniais čempionais. Žygiavo jie ne rūsčiai, tylomis statydami koja kojon, o laisvai šnekučiuodamiesi ir juokaudami tarpusavyje ir su pakelėje stovinčiais draugais bei artimaisiais. Jei ne amžius ir garbingas stotas, patį Leonidą buvo galima palaikyti eiliniu pėstininku — tokia niekuo neišsiskirianti buvo jo ginkluotė, tokios nerūpestingos manieros. Vis dėlto visas miestas žinojo, kad šis žygis, kaip ir du ankstesni, kuriems jis vadovavo, yra tik jo sumanytas. O taikė juo Leonidas į persų pajėgas, kurios (dėl to karalius neabejojo) gal dar ne tais metais, gal net ne po penkerių, bet neišvengiamai užgrius juos.

Riono ir Antiriono uostai dvyniai valdė vakarinį Korinto įlankos kanalą. Ši vieta kėlė grėsmę Peloponesui ir visai centrinei Graikijai.

Rionas jau pripažino Spartos hegemoniją, prisijungė prie sąjungininkų, o štai anapus sąsmaukos įsikūręs Antirionas liko išdidžiai vienišas ir manėsi esąs nepasiekiamas Lakedaimonui. Tad Leonidas rengėsi parodyti jam, kaip labai jis klystąs. Ketino parklupdyti jį ant kelių, uždaryti sąsmauką ir bent jau iš šiaurės vakarų apsaugoti centrinę Heladę nuo Persijos laivyno antpuolių.

Paskui juos, Laukinės Alyvos pulko priekyje, drauge su savo ginklanešiu Merionu, penkiasdešimt penkerių metų karo belaisviu, buvusiu Potidėjos miesto karvedžiu, žygiavo Aleksandro tėvas Olimpįjus. Šis romus vyras buvo apžėlęs didžiule balta kaip sniegas barzda; šiame tankiame lizde jis slėpdavo mažutes brangenybes ir netikėtai ištraukęs dovanodavo jas Aleksandrui ir jo seserims, kai šie buvo vaikai. Taip pasielgė jis ir dabar: paėjęs šalikelėn, įspaudė Aleksandrui į delną mažutį skydo formos geležinį amuletą. Merionas mirktelėjo, paspaudė berniukui ranką ir nutolo.

Stovėjau minioje priešais Helenioną32 kartu su Aleksandru ir kitų pratybų būrių berniukais, moterimis ir vaikais, su visu miestu, kuris buvo susirinkęs po akacijomis ir kiparisais, kuris giedojo himnus Kastorui33 ir stebėjo žygiuojančius karius. Šie buvo su skydais, su pakeltomis ietimis rankose, su užnugariuose ant raudonų apsiaustų parištais šalmais ir žygio maišais, — tačiau visa tai lygieji dabar nešė tik dėl akių, nes armijai išsirikiavus į žygio koloną ir patraukus ilgu dulkėtu keliu šiaurėn viskas, išskyrus ietis ir kalavijus, atsidurs ant ginklanešių pečių.

Gražus Aleksandro veidas su sulaužyta nosimi, Heraklio lokos priekyje pasirodžius Dienekui, kurį lydėjo ginklanešys Savižudis, sustingo kaip kaukė. Kiekvieno pulko priešakyje ir paskui jį traukė maisto produktų atsargomis apkrauti nešuliniai gyvuliai, linksmai vytelėmis per pasturgalį raginami savo piemenų helotų. Po jų, apsupta tiršto kelio dulkių debesio, šliaužė vežimų su ginkluote vilkstinė, taip pat vežimai, prikrauti didelių aliejaus ir vyno puodynių, maišų su figomis, alyvuogėmis, porais, svogūnais ir granatais; ant vežimų šonų kabėjo puodai, žemiau jų ant kablių barškėdami siūbavo samčiai; pliauškėjo botagai, girgždėjo ratai, aimanavo ašys, klykavo vadeliotojai, — visa tai liejosi į vieną garsų kakofoniją.

Paskui visas šias atsargas keliavo kilnojamieji priekalai ir kiti kalvių reikmenys su atsarginiais kalavijų ašmenimis ir iečių smaigaliais, uosiniais ir seduliniais kotais ir pačiomis ietimis, suguldytomis išilgai vežimų. Šalia apsimaukšlinę šuns odos kepures su prijuostėmis pėdino ginklininkai helotai, jų delnai ir rankos iki alkūnių buvo išmargintos nudegimo randais nuo darbo kalvėje.

Pačiame vilkstinės gale bidzeno už pavadėlių helotų piemenukų vedamos aukoti skirtos avys ir ožkos apvyniotais ragais. Jų priešakyje žengė Dektonas, apsivilkęs jau spėjusiais apdulkėti baltais šventiko patarnautojo drabužiais, paskui save jis tempė už apynasrio parištą asilą. Gyvulys ant nugaros gabeno pašarinius grūdus ir du pergalės gaidžius, tupinčius ties abiem šonais pakabintuose narvuose. Eidamas pro šalį Dektonas parodė dantis, ir jei ne šis trumputis pašaipėlės blyksnis, jis būtų atrodęs nepriekaištingai religingas.

Tąnakt kietai miegojau ant portiko prie eforato, tik staiga mane kažkas papurtė už rankos. Atmerkęs akis išvydau Agatę, spartietę merginą, pagaminusią Aleksandrui Polihimnijos amuletą.

— Ei, kelkis! — tylomis sušnypštė ji, nenorėdama patraukti daugybės kitų jaunuolių, snaudžiančių ar šiaip besiilsinčių aplinkui minėtą pastatą, dėmesio. Prasitryniau akis ir apsidairiau. Aleksandro, užmigusio šalia manęs, nebebuvo.

— Greičiau!

Tarusi tai, mergina staiga išnyko naktyje. Bėgau paskui ją tamsiomis gatvelėmis, kol šiek tiek į vakarus nuo Mažojo rato pradžios pasiekėme dvikamienių mirtų dioskorėjų, vadinamųjų Dvynių, sąžalyną.

Ten pamatėme Aleksandrą. Jis išsėlino iš savo pratybų būrio be manęs (jei mus būtų nutvėrę, be jokios abejones, būtų nuplakę). Apsisiautęs juoda mantija ir su žygio krepšiu, jis stovėjo priešais savo motiną Paralėją, šalia buvo vienas iš jų šeimos helotų ir dvi jaunesnės jo seserys. Pamačiau, kad jie vaidijasi. Aleksandras ketino eiti paskui kariuomenę į kovą.

— Aš einu, — pareiškė jis. — Ir niekas manęs nesustabdys.

Aleksandro motina liepė man partrenkti jį žemėn.

Tuomet jo kumštyje kažin kas blykstelėjo. Delne jis laikė kseile — pjautuvą primenantį ginklą, kurį nešiodavosi visi berniukai. Moterys taip pat jį pastebėjo, be to, jos matė, kaip mirtinai niūriai spindi berniuko akys. Ilgai akimirkai visi sustingo. Padėties absurdiškumas tapo vis akivaizdesnis. Ir vis aiškiau buvo regėti, koks nepalaužiamas Aleksandro ryžtas.

Motina pasitempė.

— Jei taip, eik, — galiausiai tarė Paralėja sūnui. (O kad su juo turėsiu eiti ir aš, jai nė pridurti nereikėjo.) — Ir tegul pasigaili tavęs dievai, kai būsi baudžiamas sugrįžęs.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Sekti paskui kariuomenę buvo nesunku. Kelias buvo tiek ištryptas, jog iki kulkšnių smigome į dulkes. Selasijoje prie ekspedicijos prisijungė Stefanijos perioikų būrys. Nors ten mes su Aleksandru atvykome jau tamsoje, pamatėme karių išmintą aikštę ir šviežiai sudžiuvusį kraują ant altoriaus, kur buvo aukojami gyvuliai, skelbiamos pranašystės. Pati kariuomenė buvo mus pusdieniu pralenkusi, tad užuot apsistoję nakvynei visą naktį judėjome pirmyn.

Auštant sutikome pažįstamus vyrus. Ginklakalys helotas, vardu Eukratas, griūdamas susilaužė koją ir dabar, padedamas dviejų bičiulių, šlubčiojo namo. Jis papasakojo mums, esą Leonidas prie pasienio forto gavęs žinių, jog antirioniečiai anaiptol nėra persigandę ir nė nesiruošia pulti ant kelių, kaip kad tikėjosi mūsų karalius. Maža to — jie slapčia pasiuntė įgaliotinius, prašydamiesi Sikelijos tirono Gelono pagalbos. Gelonas, kaip Leonidas ir persai, suprato didžiulę strateginę Antiriono uosto reikšmę; jis kaip ir jie, norėjo jį užvaldyti. Dabar į pastiprinimą Antiriono gynėjams jau skubėjo keturiasdešimt Sirakūzų laivų su dviem tūkstančiais savų ir samdytų sunkiųjų pėstininkų. Taigi laukė tikra kova.

Spartos pajėgos ryžtingai judėjo pirmyn į Tegėjos miestą. Peloponeso sąjungos34 nariai tegėjiečiai, privalėję „sekti paskui spartiečius, kad ir kur šie vestų“, pastiprino pastarųjų kariuomenę šešiais šimtais sunkiaginklių pėstininkų — ir armija perkopė keturių tūkstančių vyrų skaičių. Leonidas nesiekė lemiamų kautynių su antirioniečiais. Bent iš pradžių jis tikėjosi tokiomis pajėgomis kaip reikiant juos prigąsdinti, kad jie suprastų, kaip beprasmiška priešintis, ir savo pačių valia stotų į sąjungą prieš persus. Dektono kaimenėje kėblino jautis, specialiai skirtas paaukoti per naujo nario į Peloponeso sąjungą priėmimo iškilmes. Deja, galbūt papirkti Gelono auksu ar pakurstyti puošniais, bet tuščiais kokio garbėtroškos demagogo žodžiais, o galbūt net išduoti melagio orakulo, antirioniečiai pasirinko kovoti.

Šnekučiuodamasis su pakeliui sutiktais helotais, Aleksandras kamantinėjo apie Sirakūzų pajėgas: kokie jų ginklai, kas jiems vadovauja, kokie pagalbiniai būriai. Tačiau helotai šito nežinojo. Bet kokioje kitoje kariuomenėje, išskyrus Spartos, už tokį nenusimanymą ar net aplaidumą žmogus geriausiu atveju būtų niršiai išplūstas. Bet Aleksandrui tokia mintis nekilo. Lakedaimoniečiams įprasta pernelyg nesukti sau galvos dėl priešo armijos sudėties.

Spartiečiai mokomi į priešus žvelgti kaip į beveidžius ir bevardžius asmenis. Taigi Aleksandrui, kuris būdamas keturiolikos jau mėgdžiojo miesto karvedžius, visi priešai buvo vienodi, visos jų strategijos — tos pačios. Vis tiek niekas neprilygs Lakedaimono kariams — tai aišku kiekvienam.

Demistifikuoti ir nuasmeninti karybos amatą Spartoje padeda pats žodynas, kuriame apstu tiek agrarinių terminų, tiek įvairiausių nešvankybių. Jų žodis, kurį anksčiau verčiau „krušti“ (kaip kad „medžio krušimas“), reiškia ne tiek „įsiskverbimo“, kiek „malimo“, „brūžinimo“ veiksmą, kaip viena į kita trinasi malūno girnapusės. Pirmosios trys karių eilės „kruša“, arba „mala“, priešą. Veiksmažodis „užmušti“, dorėnų kalba theros, taip pat reiškia ir „doroti derlių“. Ketvirtoje — šeštoje eilėse žygiuojantys kariai kartais vadinami „pjovėjais“. Toks pavadinimas kilo dėl jų daliai tenkančio darbo — smaigstyti ietimis, arba „driežų dygliais“, parblokštus priešus ir be gailesčio badyti juos trumpais kardais ksifais, kurie patys dažnai vadinami „pjautuvais“. „Nukirsti žmogui galvą“ spartietiškai bus tiesiog „apkirpti“. Nukirsti delną ar ranką — „nugenėti“.

Į stačią Riono pakrantę, kur į laivus būdavo laipinama kariuomenė, Aleksandras ir aš atkeliavome trečią dieną truputį po vidurnakčio. Anapus neplataus sąsiaurio aiškiai švietė Antiriono uosto žiburiai. Pakrantė jau buvo prisigrūdusi šventiškai nusiteikusių vyrų ir berniukų, moterų ir vaikų, atėjusių pažiūrėti įspūdingo reginio. Sąjungininkai rioniečiai iš anksto paruošė galeras, taip pat iš pirklių atimtus laivus, netgi plaustus ir žvejų luotus, — jie ketino paplukdyti kariuomenę palei krantą kiek į vakarus, kad ji nebūtų matoma nuo Antiriono, o paskui persikelti į kitą krantą. Gerbdamas antirioniečių, puikių karybos jūroje žinovų, vardą, Leonidas nusprendė pajėgas perkelti naktį.

Tarp daugybės gero kelio palinkėti susirinkusių Riono gyventojų mes su Aleksandru sutikome mūsų amžiaus berniuką kuris pasigyrė, esą jo tėvas turi spartų vienstiebį žvejų laivelį ir sutiktų mus perkelti per sąsiaurį mainais į Aleksandro delne spaudžiamas kelias drachmas35. Berniukas nusivedė mus žemyn pro žioplių minią į tamsią pakrantę, besidriekiančią už bangolaužio, pavadinimu Krosnis. Nepraėjus nė dvidešimties minučių po to, kai nuo kranto atsiskyrė ir tamsoje dingo paskutinis spartiečių laivas, mes taip pat pajudėjome į vakarus.

Jūra visada man keldavo baimę, tačiau dar niekad nebuvo taip baisu kaip tą nemėnesėtą naktį, kai atsidavėme į nepažįstamųjų rankas. Mūsų kapitonas užsispyrė, kad drauge su mumis vyktų ir du jo broliai, nors šį lengvą ir judrų laiviūkštį galėjo puikiai valdyti vyras ir berniukas. Pažinojau tokius pakrančių gyventojus jūreivius ir nepasitikėjau jais. Tie jo broliai, jei juos apskritai siejo kokie nors giminystės saitai, buvo nerangūs stačiokai, vargiai sugebantys suregzti du žodžius, apžėlę nuo pat akių prasidedančiomis tankiausiomis barzdomis, kurios tolygiai perėjo į susivėlusią krūtinės augmeniją.

Praėjo valanda. Žvejų laivelis nepaprastai greit slydo vandens paviršiumi, garsiai girgždėjo irklai, ir Aleksandras dusyk liepė piratui sulėtinti tempą, bet tas juokdamasis atsikirto, esą niekas mūsų neišgirs. O jei ir išgirstų, palaikytų savo laivų vilkstinės dalimi ar viena iš smalsių žiūrovų, sekančių paskui, valtimi.

Kaip ir buvo galima laukti, vos dingo kranto linija, iš tamsos išniro ir kelią mums užkirto spartiečių laivelis. Balsai dorėnų kalba pasveikino mus ir įsakė sustoti. Staiga mūsų kapitonas pareikalavo žadėtų pinigų. Aleksandras atkirto, kad atlyginimą, kaip ir buvo sutarta, jie gaus kitame krante. Barzdylos delnuose suspaudė irklus.

— Spartiečiai visai šalia. Kas bus, jei jie sugaus jus?

— Nieko jiems neduok, Aleksandrai, — sušnypščiau. Tačiau berniukas suprato mūsų padėties keblumą ir virš galvos kybantį pavojų.

— Žinoma, kapitone. Su malonumu.

Išsiviepęs kaip Charonas36, piratas susiglemžė pinigus.

— O dabar šokit už borto, vaikinai.

Tuo metu buvome plačiausioje įlankos vietoje.

Mūsų valtininkas parodė pirštu į skubiai besiartinantį spartiečių laivą.

— Kibkit į virvę ir tykiai kiūtokit ten, o mes tiems liurbiams iškrušim smegenis, — barzdylos grėsmingai įsmeigė į mus akis. — Kai tik atsikratysim jų, įtrauksim jus atgal sveikus sveikutėlius.

Atsidūrėme vandenyje. Netrukus priplaukė spartiečių laivas. Išgirdome peiliu pjaunamos virvės garsą.

Vienas jos galas liko mūsų rankose.

— Gerai pasiekti krantą, vaikinai!

Akimirksniu aplink giliai panardintą vairinį irklą sušniokštė didžiulis sūkurys, o du niekam tikę šunsnukiai pasirodė esą ne tokie jau vangūs. Trys spartūs grybšniai, ir laiviūkštis šovė į priekį kaip akmuo iš laidynės.

Likome plūduriuoti įlankos viduryje. Rėkdami pavymui tolstančiam iš akių vienstiebiam laivui priplaukė spartiečiai. Jie vis dar nepastebėjo mūsų. Aleksandras suspaudė mano ranką — atseit mes nesišauksim pagalbos, nes tai negarbinga.

— Sutinku. Daug garbingiau nuskęsti.

— Čiaupkis.

Tylomis kapanojomės vandenyje, o spartiečiai tuo metu zujo aplink ieškodami piratų laivo, įtardami jį šnipinėjimu. Galiausiai jie atsuko mums laivagalį ir nuplaukė. Likome vieni po spindinčiomis žvaigždėmis.

Kokia neaprėpiama atrodytų jūra nuo laivo denio, ji atrodo dar platesnė, kai tavo galva vos kyšo virš paviršiaus.

— Į kurį krantą plauksim?

Aleksandras pažvelgė į mane taip, tarsi būčiau ne viso proto. Žinoma, į priekį.

Kasėmės, regis, valandų valandas. O krantas nepriartėjo nė per ieties ilgį.

— O kas, jei srovė neša mus į priešingą pusę? — ėmiau abejoti. — Juk abudu matome, kad pliuškenamės vienoje vietoje ar net dreifuojam atgal.

— Artėjam, — nenusileido Aleksandras.

— Tikriausiai tavo akys aštresnės už mano.

Neturėjom kito pasirinkimo, tik irtis pirmyn ir melstis. Kokios jūros pabaisos tuo metu sėlino link mūsų gelmėse, pasiruošusios bjauriais čiuptuvais griebti mus už kojų ir nukąsti jas iki kelių ar nusitraukti mus abu dugnan? Girdėjau, kaip grumdamasis su astmos priepuoliu Aleksandras ryja vandenį. Įsikibom vienas į kitą. Akys degė nuo druskos, rankos pasidarė lyg švininės.

— Papasakok man ką nors, — paprašė Aleksandras.

Išsigandau, kad jis bus pamišęs.

— Kad padrąsintume kits kitą. Pakeltume vienas kitam ūpą. Papasakok kokią istoriją.

Padeklamavau keletą „Iliados“ posmų, kuriuos mane ir Diomachę antrą vasarą kalnuose mintinai išmokti privertė Bruksijus. Hegzametro neišlaikiau, tačiau Aleksandrui tai nerūpėjo, o žodžiai, rodos, įkvėpė jam daugybę jėgų.

— Dienekas sako, kad protas yra tarsi namas su aibe kambarių, — prabilo jis. — Į kai kuriuos iš jų eiti nedera. Vienas toks kambarys yra savos mirties nuojauta. Turime neleisti sau net galvoti apie ją.

Jis liepė man tęsti ir deklamuoti posmus apie drąsą bei karžygiškumą. Pareiškė, kad jokiomis aplinkybėmis negalime įsileisti minčių apie nesėkmę.

— Tikiu, kad dievai įmetė mus čia ne atsitiktinai. Gal norėdami pamokyti mus apie tuos kambarius.

Kapanojomės toliau. Kai pradėjome, medžiotojo Oriono žvaigždės kybojo mums virš galvų, dabar jo kardas nusileido pusę kelio iki horizonto. O krantas liko taip toli, kaip buvęs.

— Pažįsti Agatę, Aristono seserį? — nežinia iš kur išgirdau Aleksandro klausimą. — Noriu ją vesti. Šito dar niekam nesakiau.

— Sveikinu.

— Manai, juokauju? Ji neišeina man iš galvos net dabar, kai mirkstu čia, — kalbėjo jis rimtai. — Kaip tau atrodo, ar ji tekės už manęs?

Nemačiau prasmės kalbėti apie tokius dalykus vandenyje, nors, kita vertus, mūsų padėtyje ši tema buvo ne prastesnė už bet kurią kitą.

— Tavo šeima kilmingesnė už jos. Jei tavo tėvas paprašys, jos tėvas turės sutikti.

— Nenoriu gauti Agatės tokiu būdu. Juk matei ją. Sakyk tiesiai: ji tekės už manęs?

Susimąsčiau.

— Ji pagamino tau gintarinį amuletą. Kai tu dainuoji, ji neatitraukia nuo tavęs akių. Ateina į Didįjį ratą, kai juo bėgam. Apsimeta, kad mankštinasi, bet slapčia žiūri į tave.

Mano žodžiai Aleksandrą gerai nuteikė.

— Klausyk, mostelkim smarkiau. Dvidešimt minučių iš visų jėgų — tada bus matyti, kiek priartėjom.

Dvidešimčiai minučių prabėgus, nusprendėme paplušėti ir kitas dvidešimt.

— Juk ir tu turi mylimąją, ar ne? — tarp atokvėpių paklausė Aleksandras. — Iš tavo miesto. Tą, su kuria gyvenai kalnuose, pusseserę, kuri nukako į Atėnus.

Pareiškiau nesuprantąs, iš kur jis visa tai žino.

Jis nusijuokė.

— Žinau viską. Girdėjau apie tai šnekant mergaites, piemenukus, taip pat iš tavo draugo heloto Dektono.

Jis pasakė norįs daugiau sužinoti apie „manąją mergaitę“.

Atkirtau, kad nieko nepasakosiu.

— Galiu padėti tau su ja pasimatyti. Mano tėvo dėdė — proksenas37 Atėnuose. Jis gali surasti ją ir atvežti pas mus, jei tik nori.

Tuo tarpu sustiprėjo šaltas vėjas, bangos tapo didesnės. Mes yrėmės į nežinią. Vėl prilaikiau Aleksandrą, prasidėjus dar vienam dusulio priepuoliui. Jis įsikišo tarp dantų nykštį ir sukando iki kraujo. Skausmas jį, rodos, nuramino.

— Dienekas sako, kad einantys į mūšį kariai turi ramiai kalbėtis tarpusavyje ir vienas kitą drąsinti. Mums reikia nesiliauti kalbėti, Kseo.

Kraštutinėmis sąlygomis protas pradeda krėsti pokštus. Negaliu pasakyti, kiek ir apie ką aš kalbėjau su Aleksandru tomis valandomis, kai nesustodami stūmėmės link kranto, kuris atsisakė artėti.

Menu, kad pasakojau jam apie Bruksijų. Jei mano žinios apie Homerą buvo bent ko vertos, už tai dėkoti turėjau tik šiam likimo prakeiktam žmogui, tokiam pat neregiui, koks buvo ir pats poetas, ir nepalaužiamam jo ryžtui neleisti man ir pusseserei užaugti laukiniams ir beraščiams.

— Tas vyras buvo tavo auklėtojas, kaip Dienekas — mano, — oriai pasakė Aleksandras. Jis norėjo išgirsti, koks jausmas prarasti motiną ir tėvą, matyti, kaip dega gimtasis miestas. Kiek aš klaidžiojau su pussesere po kalnus? Kaip prasimanydavom maisto ir kaip apsisaugodavome nuo gaivalų ir žvėrių?

Springdamas sūriu vandeniu, nuotrupomis papasakojau jam tai.

Antrą vasarą kalnuose Diomachė ir aš taip įgudome medžioti, kad leistis žemyn į miestą ar ūkius maisto mums ne tik nereikėjo – to mes net nebenorėjom. Kalnuose jautėmės laimingi. Mūsų kūnai stiprėjo ir augo. Mėsą valgėme ne kartą ar porąkart per mėnesį ar tik per šventes, kaip būdavo tėvų namuose, o kiekvieną dieną. O šitaip sektis mums ėmė dėl vienos priežasties. Radome šunų.

Jei tiksliau, aptikome aklus ir tirtančius iš šalčio žinduklius arkadų piemenų skalikus, kuriuos prieš laiką atvedusi žiemos viduryje likimo valiai paliko motina. Vieną jų pavadinome Laime, o kitą Sėkme — jie išties tapo mūsų laime ir sėkme. Atėjus pavasariui, abudu jau lakstė, o vasarą instinktas padarė juos medžiotojais. Netrukus mes visiškai užmiršom, ką reiškia badauti ir alkti. Galėjome susekti ir užmušti bet kokį gyvą padarą. Galėjome miegoti it užmušti ir nebijoti, kad kas nors mus netikėtai užpuls. Dio, aš ir skalikai tapome tokia šaunia medžiotojų komanda, kad kartais net tyčia atsisakydavome progų, sekdavome žvėris dėl žaidimo ir paleisdavome juos su dievų palaiminimais. Puotavome kaip valdovai, su panieka žvelgėme į slėniuose prakaituojančius ūkininkus ir po kalnus pūškuojančius ožkaganius.

Bruksijus ėmė baimintis dėl mūsų. Augome laukiniai, be gimtojo miesto. Seniau Bruksijus vakarais deklamuodavo mums Homerą, dabar padarė iš to žaidimą — varžydavomės, kas daugiau posmų pakartos neužsikirsdamas. Tačiau Bruksijaus jėgos sparčiai seko ir mes tai matėme. Su mumis jis ilgai nebegyvens. Todėl jis jautė pareigą perduoti mums viską, ką žinojo.

Homeras buvo mūsų mokytojas, o vadovėliai — „Iliada“ ir „Odisėja“. Bruksijus be perstojo vertė mus deklamuoti posmus apie Odisėjo grįžimą, kai neatpažįstamas, skarmalais apsidangstęs teisėtas Itakės valdovas, Trojos karo didvyris, prašosi prieglobsčio prie savo kiaulininko Eumajaus lūšnelės. Nors Eumajus nė neįtaria, kad prie vartų atsiradęs klajūnas yra tikrasis jo karalius, ir laiko šį paprasčiausiu benamiu elgeta, iš pagarbos keliautojų užtarėjui Dzeusui pasikviečia jį vidun ir dalijasi kukliu savo maistu.

Posmai mokė nuolankumo, svetingumo, maloningumo. Turėjome įsisąmoninti tai, persismelkti šiomis savybėmis iki kaulų smegenų. Bruksijus nepailstamai puoselėjo mumyse atjautą — dorybę, kuri, kaip jis matė, su kiekviena diena nyko kietėjančiose nuo gyvenimo kalnuose mūsų širdyse. Turėjom iš atminties sakyti posmus, piešiančius palapinės sceną „Iliados“ pabaigoje, kai Priamas iš Trojos puola prieš Achilą ant kelių ir bučiuoja jam ranką, nors šis nužudė jo sūnus, tarp jų ir brangiausią Hektorą, didvyrį, Iliumo gynėją. Paskui Bruksijus priekabiai tardydavo mus, kaip mes būtume pasielgę Achilo ar Priamo vietoje. Ar dori buvo šių vyrų poelgiai dievų akyse?

Mes privalome turėti savo miestą, — kartą pareiškė Bruksijus.

Be miesto mes neką geresni už tuos laukinius žvėris, kuriuos persekiojam ir žudom.

Atėnai.

Būtent ten, tvirtu Bruksijaus įsitikinimu, Dio ir aš turėjome eiti. Atėnai buvo vienintelis išties atviras ir tikrai laisvas Heladės miestas. Labiau už viską jame vertinama išminties meilė — filosofija. Minties gyvenimas ten buvo puoselėjamas ir gerbiamas, jėgų jam teikė aukšta teatro, muzikos, poezijos, architektūros ir menų kultūra. Be to, Atėnai nė kiek nenusileido kitiems Heladės miestams sugebėjimu kariauti.

Atėnai tada mielai priėmė atvykėlius. Toks gabus ir stiprus berniukas, koks buvau aš, pasak Bruksijau, gali sudaryti sutartį su kokia nors krautuve, imtis prekybos. Atėnai, be to, turėjo laivyną. Irkluoti būčiau sugebėjęs net savo suluošintomis rankomis. Šaudymo iš lanko įgūdžiai būtų leidę man tapti taksotu — jūrų lankininku, pasižymėti kare ir užsitarnauti deramą padėtį visuomenėje.

Į Atėnus, kalbėjo Bruksijus, eiti turi ir Diomachė. Gimusi laisvų piliečių šeimoje, taisyklingai kalbanti ir trykštanti grožiu, ji be vargo rastų tarnybą garbinguose namuose ir nestokotų gerbėjų. Ji kaip tik buvo sulaukusi nuotakos amžiaus ir nors ištekinti ją už piliečio vilčių buvo nedaug, ji galėjo tapti svetimšalio žmona. Mes neišsiskirtume, ji tada padėtų man rasti darbą ir mane gintų.

Kuo labiau Bruksijus silpo, tuo tvirčiau jis tikėjo, kad mums dera daryti taip, kaip jis sako. Jis prisaikdino mus, jog atėjus jo valandai mes nusileisime nuo kalnų ir keliausim į Atiką, Atėnus.

Tų antrųjų metų spalį, vieną ilgą jau šaltą dieną, Dio ir aš medžiojome ir nieko nepešėme. Burbėdami vienas ant kito sunkiai vilkomės į stovyklą, nujausdami ten mūsų laukiančią menką ankštinių sėklų ir kalnų žirnių košę. Ir suvargusį Bruksijų, į kurį žiūrėti su kiekviena diena darėsi vis skaudžiau — tai dar labiau gadino nuotaiką. Išvydome jo kūrenamos ugnies dūmus, o šunys, tikėdamiesi savo draugo glamonių ir įprastų žaidimų, šuoliais pasileido įkalnėn.

Išgirdom juos lojant už tako posūkio kiek žemiau stovyklos. Tai nebuvo taip gerai pažįstamas žaismingas amsėjimas, garsas buvo šaižesnis, atkaklesnis. Tada šlaito viršuje pamatėme Laimę. Diomachė pažvelgė į mane ir mes abu viską supratom.

Praėjo valanda, kol surinkom laužą Bruksijui. Kada apvalančios ugnies liežuviai pagaliau apgaubė sulysusį vergo ženklu paženklintą kūną uždegiau sakuotą strėlę liepsnoje virš jo širdies ir iš visų jėgų įtempęs lanką paleidau ją švytinčią lyg kometą į slėnio tamsą.

Dešimt kartų pakilus saulei, Diomachė ir aš stovėjome prie Trijų Kelių Sankirtos, ant Atikos ir Megaros pasienio, kur Atėnų kelias nusidriekia į rytus, Šventasis Delfų kelias — į vakarus, o Korinto kelias, vedantis per Istmą38 į Peloponesą — pietvakarius. Mes, be abejo, atrodėme, kaip patys tamsiausi, niekad civilizacijos nematę driskiai. Buvom basi, saulės nusvilintais veidais, ilgus plaukus susirišę užnugaryje į arklio uodegas. Abu nešėmės po durklą ir lanką, o aplink mus liuoksėjo taip pat kaip ir mes purvini bei kibdagiais apkibę šunys.

Į visas puses šioje sankryžoje iš lėto pro mus slinko uždaros ir atviros vežėčios su įvairiausiomis prekėmis ar malkomis, apsikrovę sūriais, kiaušiniais ir svogūnų maišais turgun traukė kaimo vaikai — visai kaip mes su Diomachė aną rytą, kuris, regis, buvo taip seniai, nors nuo jo buvo prabėgę dar tik pora žiemų. Kiek pastoviniavę paklausėme krypties.

Vienas vadeliotojas parodė Atėnų kryptį ir pasakė, kad iki miesto — dvi dienos kelio, ne daugiau.

Per šį sunkų savaitę trukusį žygį nuo kalnų aš ir pusseserė pasakėm vienam vos keletą žodžių. Mąstėm apie miestus ir apie naują savo gyvenimą juose. Mačiau, kaip į Diomachę žvelgė mus lenkiantys keliautojai. Ji troško būti moterimi, ir nepastebėti to buvo neįmanoma.

— Noriu vaikučių, — nelauktai tarė pusseserė paskutinę mūsų žygio dieną. — Noriu turėti vyrą, kuriuo galėčiau rūpintis ir kuris rūpintųsi manimi. Noriu turėti namus. Nesvarbu, kokie kuklūs jie būtų, kad tik galėčiau šalia užvesti nediduką sodelį, pasodinti gėlių ir puoselėti jas dėl savo vyro ir vaikų.

Ji iš anksto nubrėžė ribą tarp savęs ir manęs, kad spėčiau su tuo apsiprasti.

— Ar supranti mane, Kseo?

Aš supratau.

— Kurį šunį norėsi pasiimti?

— Nepyk ant manęs. Tiesiog bandau paaiškinti tau, ką jaučiu ir kokį savo gyvenimą įsivaizduoju.

Nusprendėm, kad ji pasiliks Sėkmę, o aš — Laimę.

— Mieste kurį laiką galime gyventi kartu, — beeidama garsiai mąstė ji. — Pasakysim žmonėms, jog esam brolis ir sesuo. Tačiau privalai suprasti, Kseo, kad radusi tinkamą vyrą, kuris pagarbiai su manimi elgsis...

— Aš suprantu. Daugiau kalbėti tau nebūtina...

Kelyje mus pralenkė karieta keliaujanti kilminga moteris su vyru iš Atėnų ir linksmas jų draugų bei tarnų būrys. Ponią sukrėtė laukinės merginos Diomachės išvaizda ir ji užsispyrė, kad jos tarnaitės išmaudytų ją, išteptų jos kūną aliejais ir sušukuotų plaukus. Taip pat pasielgti norėjo ir su mano plaukais, bet aš neprisileidau jų artyn. Visa kompanija apsistojo ant pavėsingo upelio kranto pasimėgauti pyragaičiais ir vynu, o tarnaitės tuo metu kiek atokiau užsiėmė Dio. Pusseserei sugrįžus, vargiai ją bepažinau. Ponia iš Atėnų nesitvėrė džiaugsmu, ji nesiliovė gyrusi Dio žavesio ir tauškusi, kaip užvirs jaunas kraujas tokiam žydinčiam grožiui pasirodžius mieste. Ponia primygtinai reikalavo, kad vos atvykę į Atėnus Dio ir aš eitume tiesiai į jos vyro namus — ji pasirūpinsianti mūsų įdarbinimu ir tolesniu lavinimu. Jos tarnas lauksiąs mūsų prie miesto vartų. (Juos esą mums parodys kiekvienas sutiktas.)

Pėdinom toliau, paskutinė diena slinko lėtai. Ant mus lenkiančiuose vežimuose eilėmis sukrautų vyno puodynių ir dėžių su įvairiomis kitomis prekėmis matėm iškeverzotas paskirties vietas: „Faleronas“39, „Atėnai“. Žmonių kalboje girdėjosi Atikos akcentas. Įdomumo dėlei stabtelėjome pažiūrėti į pro šalį jojantį Atėnų kavalerijos būrį. Užsimetę ant pečių po irklą, kitoje rankoje laikydami po raištį ir pagalvėlę paskui juos pražygiavo keturi jūreiviai. Neilgai trukus būsiu kaip jie.

Dio ir aš kalnuose visad miegodavom apsikabinę, bet ne kaip įsimylėjėliai — tik dėl šilumos. Tomis paskutinėmis naktimis pakeliui į Atėnus ji susisupdavo į savo mantiją ir guldavosi atskirai. Galų gale auštant pasiekėme paskutinę sankryžą. Sustojau ir įsispoksojau į prošal slenkantį krovininį vežimą. Jaučiau, kad pusseserė žiūri į mane.

— Tu neisi, taip?

Aš neatsakiau.

Ji žinojo, kurį kelią rinksiuos.

— Bruksijus tavimi būtų nepatenkintas, — pareiškė ji.

Medžiodami Dio ir aš iš šunų išmokom susikalbėti žvilgsniais. Akimis atsisveikinau su ja, maldavau mane suprasti. Šiame mieste ja deramai pasirūpins. Jos, kaip moters, gyvenimas tik prasideda.

— Spartiečiai su tavimi bus negailestingi, — dar tarė ji.

Šunys nekantriai mindžikavo prie mūsų kojų. Kol kas jie dar nežinojo, kad ir jiems teks išsiskirti. Dio abiem delnais suėmė manuosius.

— Ir mes daugiau niekada nemiegosim vienas kito glėby, pusbroli?

Keliu dardantiems vadeliotojams ir į turgų tąryt skubantiems ūkininkų berniukams šie du pakelėje besiglėbesčiuojantys vaikigaliai su lankais, durklais ir ant nugaros parištomis mantijomis turėjo atrodyti keistai.

Diomachė nuėjo savo keliu, aš pasukau savuoju. Jai buvo penkiolika. Man — dvylika.

Negaliu pasakyti, kokią visų šių įvykių dalį perteikiau Aleksandrui. Man baigus, aušra dar nebuvo parodžiusi savo veido. Įsikibom į paviršiuje plūduriuojantį varganą stiebą, per mažą, kad dorai išlaikytų vieną žmogų, bet buvom per daug išsekę, kad nuplauktume dar bent sieksnį. Vanduo šalo. Vos jutom galūnes. Girdėjau, kaip kaupdamas jėgas kažką pasakyti košėja ir krenkščia Aleksandras.

— Privalom mesti šitą stiebą. Kitaip mirsim.

Įsmeigiau akis į šiaurę. Ten galima buvo įžiūrėti kalnų viršūnes, tačiau paties kranto — ne. Šalta Aleksandro ranka suspaudė manąją.

— Kad ir kas nutiktų, nepaliksiu tavęs, — davė žodį.

Jis paleido stiebą. Aš taip pat.

Po valandos mes kaip Odisėjas pargriuvome ant akmenuotos pakrantės po uolomis, ant kurių garsiai krankė perintys kovai. Godžiai traukėme gėlą nuo stataus skardžio krintančio upeliūkščio vandenį, nuskalavome jame nuo plaukų druską ir puolėme ant kelių dėkodami už išgelbėjimą. Pusę ryto pramiegojome kaip užmušti. Tada aš pririnkau kiaušinių ir mes juos išgėrėme žalius stovėdami ant smėlio.

— Ačiū, mano drauge, — labai tyliai pasakė Aleksandras.

Jis ištiesė delną. Spustelėjau jį.

— Ir tau ačiū.

Saulė kybojo ties zenitu. Sustirę nuo druskos apsiaustai baigė džiūti mums ant nugarų.

— Eime, — pasakė Aleksandras. — Praradome pusę dienos.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Kova įvyko dulkėtoje lygumoje, besidriekiančioje į vakarus nuo Antiriono, per lanko šūvį nuo paplūdimio, iškart po tvirtovės sienomis. Per lygumą padrikai vinguriavo ir į dvi dalis ją dalijo upelis. Lygiagrečiai su juo antirioniečiai greitosiomis surentė primityvią kovos sieną. Raižyti kalnai saugojo mūsų priešą iš kairės. Greta sienos esančią lygumos dalį užėmė pajūrio šiukšlynas: čia netvarkingai suversti puvo įvairiausi laivai ir laiviūkščiai, tarp apgriuvusių lūšnelių virš dvokiančių šiukšlių krūvų sukosi būriai kirų. Priešai, be to, vietovėje, kuria turėjo judėti Leonidas ir jo vyrai, primėtė riedulių ir į krantą išplukdytų medžių. O jų pusėje teritorija buvo išvalyta ir lygi kaip stalas.

Kai pavėlavę į būsimo mūšio lauką be kvapo atskubėjom mes su Aleksandru, spartiečių sąjungininkai skiritų žvalgai kaip tik padegė priešo šiukšlyną. Kariuomenės vis dar rikiavosi kiek mažiau nei per pusmylį viena nuo kitos, tarp jų degė laivų lūženos. Visus prekybinius ir žvejybinius laivus priešas buvo suplukdęs į saugias, įtvirtintas uosto vietas ar nuplukdęs į atvirą jūrą, kur įsiveržėliai negalėjo jų pasiekti. Visos šios apsaugos priemonės nesukliudė skiritams supleškinti prieplaukų ir uosto sandėlių. Jie apliejo nafta medines laivų pašiūres ir dabar jos buvo beveik iki pat vandens sudegusios. Antiriono gynėjai, kaip gerai žinojo Leonidas ir spartiečiai, buvo ūkininkai, puodžiai ir žvejai, panašiai kaip ir mano tėvas, vasarą tampantys kareiviais. Ir uostą mūsiškiai sunaikino siekdami atimti iš jų drąsą ir pasitikėjimą, išmušti iš vėžių nepratusius prie tokių vaizdų, įpūsti į jų neužgrūdintus protus artėjančių skerdynių siaubą. Buvo rytas, turgaus metas, nuo pakrantės pakilo švelnus vėjelis. Lauką ėmė temdyti juodi rusenančių laivų liekanų dūmai: smaluotos ir vaškuotos lentos įnirtingai liepsnojo vėjuje, kuris griuvėsius pavertė staugiančiais laužais.

Mes su Aleksandru užėmėm padėtį tarp stačių pakrantės uolų ne toliau kaip per porą šimtų žingsnių virš vietos, kurioje turėjo susidurti dvi armijos. Netrukus ėmėm springti nuo dūmų. Pajudėjome išilgai šlaito. Geriausias vietas pradžioje buvo užėmę lankais, svaidyklėmis ir įvairiais svaidomaisiais ginklais apsirūpinę Antiriono vaikėzai ir seniai. Jie rengėsi pasveikinti prisiartinusius spartiečius. Tačiau šias lengvai ginkluotas pajėgas greitai išvaikė skiritai, stoję į kovą garbingoje padėtyje — lakedaimoniečiams iš kairės. Skiritų žvalgai įsitvirtino artimiausiuose šlaituose ir nustumė priešo šaulius atgal, iš kur jų strėlės, akmenys ir ietys negalėjo padaryti puolančiai kariuomenei jokios žalos.

Tiesiai po mumis, už poros šimtų žingsnių, į eiles rikiavosi spartiečiai ir jų sąjungininkai. Ginklanešiai nuo pat pėdų kaustė karius šarvais: pradėdavo nuo sunkių jaučio odos padų, kuriais galima mindyti žarijas, tada dėdavo bronzinius antblauzdžius, užtvirdindami juos vien tik metalinėmis kabėmis užpakalinėse šeimininkų blauzdų pusėse. Matėme Aleksandro tėvą Olimpijų ir baltabarzdį jo ginklanešį Merioną.

Tada kariai kruopščiai apsirišdavo savo intymias vietas, o šiuos veiksmus lydėdavo storžieviški juokeliai — kiekvienas karys su apsimestiniu iškilmingumu pašlovindavo savo vyrišką pasididžiavimą ir imdavo melstis, kad išsaugotų ryšius su juo ir dienai pasibaigus.

Kitų polių piliečiai-kariai šarvais apsikaustyti gaudavo ne daugiau nei tuziną kartų per metus, per pavasario ir vasaros pratybas. O spartiečiai kartodavo ir kartodavo šį procesą du, keturis, šešis šimtus kartų kiekvieno karo žygio metu. Penkiasdešimtmetis vyras yra daręs tai dešimt tūkstančių kartų. Ši procedūra jiems visiškai įauga į kraują, kaip ir galūnių ištrynimas aliejumi ir dulkėmis prieš imtynes ar ilgų plaukų šukavimas — tą jie tarsi kokie puošeivos dabar ir darė, spinduliuodami klaikią ramybę ir nerūpestingumą.

Galiausiai jie išraižydavo savo vardus ar ženklus ant skytalidų — greitosiomis iš vytelių susuktų apyrankių. Jos leis atpažinti kritusįjį, jei jo kūnas bus pernelyg baisiai sumaitotas. Vyteles spartiečiai naudodavo todėl, kad priešui jos, kaip grobis, atrodydavo bevertės.

Išsirikiavusių karių užnugaryje buvo tiriami pranašingi ženklai. Skydai, šalmai ir pėdos ilgio iečių antgaliai buvo nublizginti kaip veidrodžiai. Saulės šviesoje jie akinamai blykčiojo ir jungtinė rikiuotė buvo panaši į milžinišką malimo mašiną, sudarytą ne tiek iš žmonių, kiek iš bronzos ir geležies.

Spartiečiai ir tegėjiečiai kaip tik užėmė padėtis rikiuotėje. Iš pradžių kairėje skiritai — keturiasdešimt aštuoni skydai eilėje ir aštuoni į gylį; paskui ėjo Spartos kaimynų selaziečių pulkas su vienuolika šimtų perioikų hoplitų. Jiems iš dešinės susitelkė šeši šimtai sunkiai ginkluotų Tegėjos pėstininkų, rikiuotės centre buvo agema — rinktinis didžiūnų sargybinių būrys: trisdešimt skydų eilėje ir penki į gylį. Jie turėjo kovoti šalia karaliaus ir saugoti jo asmenį; tarp jų ryškėjo Polineiko figūra. Dar dešiniau savo vietas užėmė Laukinės Alyvos būrys (šimtas keturiasdešimt keturi skydai eilėje) su Panteros būriu, prisišliejusiu prie didžiūnu, tada ėjo Medžiotojos pulkas su Olimpijum priešakyje, paskui — Menelajono.

Nuo aukštumos Aleksandras ir aš matėm Dektoną, tokį pat aukštą ir raumeningą kaip visi kariai, tačiau beginklį, apsisiautusį baltu šventiko patarnautojo apsiaustu, skubiai vedantį dvi ožkas prie Leonido, kuris drauge su kovos šventikais stovėjo prieš rikiuotę papuoštas girliandomis ir pasiruošęs atlikti aukojimo ritualą. Antros ožkos būtų prireikę tokiu atveju, jei pirmoji būtų nepalankiai kraujavusi. Nuo vadų, taip pat visų kitų išrikiuotų kareivių sklido visiškas nerūpestingumas.

Priešais spartiečius išsirikiavo antirioniečiai ir jų sąjungininkai Sirakūzų kariai. Jų rikiuotė buvo tokio pat pločio, tačiau šešiais ar net daugiau skydais gilesnė. Gremėzdai laivų kapinėse jau sudegė iki griaučių ir užtiesė lauką dūmų apklotu. Už jų vandenyje juodavo uosto akmenys ir nudegę medinių prieplaukos konstrukcijų smaigaliai — visa tai lyg antkapiai kyšojo iš plūduriuojančiomis nuolaužomis ir nuodėguliais užversto vandens paviršiaus. Viską, kas buvo likę iš uosto, dengė tiršta pelenų spalvos migla.

Vėjas nešė dūmus ant mūsų priešo pajėgų, ant vyrų, kurių keliai ir pečiai drebėjo nuo šarvų svorio, širdys daužėsi krūtinėse, o ausyse ūžė. Nereikėjo dieviškos įžvalgos, kad pastebėtum jų jaudulį.

— Stebėk jų iečių antgalius, — tarė Aleksandras, rodydamas į chaotišką bandančių savo vietas užimti ir vienas kitą stumdančių priešininkų minią. — Matai, kaip jie virpa. Dreba net jų šalmų plunksnos.

Apsižvalgiau. Spartiečių gretų aštuonpėdžių iečių miškas atrodė tankus ir nepajudinamas kaip tvora. Visos ietys žiūrėjo tiesiai į viršų, spindinčių jų antgalių eilė priminė nepriekaištingai nubrėžtą tiesę, nė viena ietis nejudėjo. O priešo gretose ietys siūbavo ir maišėsi tarpusavyje, barškėjo į kaimynų ietis kaip dantys į dantis. Visų, išskyrus Sirakūzų karius centre, tiek eilės, tiek voros buvo padrikos.

Aleksandras skaitė karius Sirakūzų gretose. Iš viso suskaičiavo du tūkstančius keturis šimtus skydų ir tūkstantį du ar penkis šimtus samdinių, be to, tris tūkstančius šauktinių paties Antiriono miesto piliečių. Priešo kariai spartiečius skaičiumi lenkė dvigubai. Tačiau to buvo maža ir priešas tai žinojo.

Kilo triukšmas.

Patys narsiausi (o galbūt labiausiai baimės suimti) pradėjo daužyti uosiniais savo iečių kotais į bronzinius skydus ir pasklido netikros drąsos — pseudoandrijos — bangos, jos vilnijo skersai ir išilgai kalnų apsuptos lygumos. Kiti prisidėjo prie šio tarškesio karingai badydami ietimis dangų, šaukdamiesi dievų ir laidydami pykčio kupinus grasinamus. Riaumojimas sustiprėjo triskart, paskiau — penkiskart, galiausiai — dešimtkart, nes skydus daužyti ėmė užpakalinėse priešo gretose ir sparnuose išsirikiavę kariai. Netrukus karo šūkį bliovė visi.

Jų vadas mostelėjo ietimi pirmyn ir minia siūbtelėjo paskui jį atakon.

Spartiečiai iš savo vietų nepajudėjo ir netarė nė garso.

Apsisiautę raudonais apsiaustais, nei paniurę, nei griežti, stovėjo jie gretomis ir kantriai laukė, patyliukais drąsindami vienas kitą, skaidrindami vienas kitam nuotaiką, atlikdami paskutinius pasiruošimus, prisimindami, ką šimtus kartų repetavo per pratybas ir tuzinus ar dar daugiau kartų darė tikroje kovoje.

O priešas artinosi vis spartindamas žingsnį. Žengė greitai. Fronto linija išsitęsė ir ėmė krikti — kai kurie persigandę vyrai lindo po savo bendražygių skydais, drąsiausieji veržėsi pirmyn, o neryžtingiausieji gūžėsi ir atsiliko.

Leonidas ir šventikai vis dar stovėjo Spartos pajėgų priešakyje.

Priešui buvo likę perbristi seklų upelį. Tikėdamiesi, kad spartiečiai puls pirmi, miesto gynėjų karvedžiai išrikiavo savo karius taip, kad tėkmė būtų pusiaukelėje tarp dviejų armijų. Jie, be abejonės, tikėjosi, kad rangyta upės vaga suardys lakedaimoniečių rikiuotę ir atakos akimirką jie bus lengviau pažeidžiami. Tačiau spartiečiai nurungė juos kantrybe. Vos tik antirioniečiai ėmė skalambyti ietimis į skydus, jų vadai suprato, kad nesugebės ilgiau suturėti savo gretų — vyrai turi pulti, kol jų kraujas verda, kitaip visa aistra netrukus išblės, o susidariusią tuštumą neišvengiamai užpildys siaubas.

Tačiau upė dabar jiems tapo kliūtimi. Pirmosios jų gretos nusileido žemyn į jos vagą, kai iki spartiečių dar buvo likęs ketvirtis mylios. Kai jie atsidūrė kitame krante, jų gretos buvo dar labiau pakrikusios, atstumai tarp karių — dar didesni. Priešas vėl žengė lyguma, upelis liko užnugaryje — tokia situacija, iškilus būtinybei trauktis, būtų nepaprastai pavojinga.

Apsuptas kovos šventikų ir Dektono su ožkomis, Leonidas kantriai stovėjo ir stebėjo. Penktoji mylios dalis dabar teskyrė jį ir priešus, šie vis greitino žingsnį. O spartiečiai vis dar nejudėjo. Žemė pradėjo dundėti po priešų pėdomis, oras suvirpėjo nuo baimės ir įniršio kupino riaumojimo. Dektonas nerimastingai apsidairė ir padavė Leonidui pirmosios ožkos pasaitą.

Leonidas atliko sfagiją — dievų numaldymo ritualą: balsu kreipėsi į medžioklės deivę Artemidę ir mūzas, tada kardu perpjovė ožkai gerklę, užpakalines jos kojas suspaudęs keliais, kaire ranka užvertęs gyvulio galvą, kad būtų matyti, kaip ašmenys perskrodžia gerklę. Neatsirado nė vieno visoje rikiuotėje, kuris būtų nepamatęs, kaip pliūpteli ir išsilieja ant Gajos, motinos Žemės, kraujas, kaip jis tykšta nuo bronzinių Leonido antblauzdžių ir tamsiu raudoniu nudažos iš jaučio odos pasiūtą jo kovos apavą.

Vis dar spausdamas tarp kelių nukraujuoti baigiančią auką, karalius atsigręžė į skiritus, spartiečius, perioikus ir tegėjiečius, — visi jie kantriai ir tyliai stovėjo rikiuotėje. Jis pakėlė tamsų šventos aukos krauju varvantį kardą į dangų, dievų, kurių pagalbos dabar šaukėsi, link, tada apsuko ratu ir nukreipė į sparčiai besiartinantį priešą.

— Gelbėtojau Dzeuse ir Erote! — sugriaudėjo jo balsas ir paskendo triukšme, bet jame nepradingo. — Lakedaimonas!

Suskambėjo komanda „Pirmyn!“. Kariams pajudėjus ir žengiant pirmus dešimt žingsnių, trimitininkai pūtė kurtinamą natą, tada prasimušė dūdininkų aimanos, veriami tonai perskrodė visuotinę garsų makalynę kaip tūkstančio furijų40 klyksmas. Užsivertęs abi ožkas — ir paskerstą, ir gyvą — sau ant pečių, Dektonas tekinas nuskuodė į saugų užnugarį.

Spartiečiai ir jų sąjungininkai kaip vienas pajudėjo pirmyn, stačiai laikydami ietis, kurių išgaląsti ir nublizginti antgaliai spindėjo saulėje. Priešas dabar galvotrūkčiais pasileido į ataką. Leonidas nė kiek neskubėdamas ir nesijaudindamas užėmė savo vietą pirmoje gretoje, o jo asmens sargybiniai tarsi augte priaugo jam iš dešinės ir iš kairės.

Tuo metu nuo lakedaimoniečių gretų kaip viesulas atsklido paeanas — himnas Kastorui. Nuskambėjo antrasis posmas, jo pakiliausia vieta:

Danguje spindintis brolis,

Padangių pagimdytas didvyris...

Ir tada pirmų trijų eilių kariai staigiai nuleido vertikaliai pakeltas ietis į atakos padėtį.

Žodžiais neįmanoma perteikti siaubo, kurį bet kokiam priešui įvaro šis iš pažiūros nesudėtingas manevras, lakedaimoniečių vadinamas „pasišiaušimu spygliais“ ar „pušies glostymu“. Jį lengva atlikti per paradą ir jis toks grėsmingas lemiamomis kovos akimirkomis. Matant, kaip tiksliai, be kruopelytės baimės jis atliekamas, kai nė vienas vyras nepameta galvos ir neišsišoka priekin, nė vienas apimtas panikos neatsilieka, neima gūžtis dešinėn, į kaimyno skydo šešėlį, kai visi išlieka tvirti ir nepalaužiami, standžiai susiglaudę kaip gyvatės žvynai, širdis krinta į kulnus, ant sprando piestu stoja plaukai, o nugara aukštyn žemyn laksto šiurpas.

Bronza ir tamsiu raudoniu spindintys lakedaimoniečiai visi kaip vienas pasirengė žudyti. Jie priminė į kampą užspeistą didžiulį žvėrį, kuris tuo metu užmiršęs bet kokią baimę ir sukaupęs visas jėgas kimiai urgzdamas apnuogina iltis ir pašiaušia šerius.

Kairysis priešo sparnas, aštuoniasdešimt skydų išilgai, subyrėjo anksčiau nei jo pirmosios gretos priartėjo per trisdešimt žingsnių prie spartiečių. Iš priešo gerklių išsiveržė siaubo kupinas riksmas, toks pirmykštis, jog iš pradžių stingdė kraują, o paskui ištirpo sąmyšyje.

Priešo kairė palūžo iš vidaus.

Greitai joje teliko trisdešimt skydų, paskui — dvidešimt... Pirmosios trys gretos puolė bėgti ir kaktomuša susidūrė su dar puolančiais savo kovos draugais — skydas su skydu, ietis su ietimi. Besitraukiantieji tapo kliūtimi tiems, kurie atakavo.

Kai tokia priešų sumaištis pasiekė kulminaciją, jiems smogė mūsų dešinysis sparnas. Net drąsiausieji iš priešų palūžo. Ir tikrai — kodėl jie turėjo žūti, kai kiti kovos draugai juos paliko? Jie metė skydus, sumynė ietis į purvą, pusė tūkstančio vyrų apsigręžė ant kulnų ir ėmė paniškai bėgti. O dešinįjį jų sparną ir centrą tada puolė centinės spartiečių gretos.

Mus pasiekė susidūrimo — othismos — žvangesys ir triukšmas, garsas, puikiai pažįstamas visiems kariams, bet negirdėtas ir naujas jaunuoliškoms Aleksandro ir mano ausims.

Kartą namuose, kai dar buvau vaikas, su Bruksijum padėjom kaimynui Pierionui perkelti tris į viena sukabintus medinius jo avilius. Kai bandėme pastatyti juos naujoje vietoje, vienas iš mūsų slystelėjo. Visi trys aviliai su trenksmu krito žemėn. Viduje kaiščiais užkištoms bitėms tai nepatiko ir jos pakėlė siaubingą triukšmą (ne riksmą ir ne verksmą, ne urzgesį ir ne riaumojimą, o tikrą pragaro griausmą), kuris kilo ne iš smegenų ar širdies, o iš aviliuose gyvenančių polių ląstelių ir atomų.

Lygiai toks garsas, tik šimteriopai ar tūkstanteriopai stipresnis, dabar sklido nuo milžiniškos minios šarvuotų karių, daužančių vienas kitą slėnyje po mumis. Supratau poeto frazę „Arėjo malūnas“41 ir visu savo kūnų įsisąmoninau, kodėl spartiečiai apie karą kalba kaip apie darbą.

Aleksandras nagais įsikibo man į ranką.

— Ar matai mano tėvą? O Dieneką?

Dienekas apačioje brovėsi per spūstį. Iš savo vietų įžiūrėjom jo šalmo skiauterę. Kiek suiro priešų gretos, tiek lygi, darni ir sugludusi liko spartiečių rikiuotė. Mūsų kariai visi kaip vienas metėsi pirmyn — kaip vilkų gauja puola sprunkantį elnią, taip spartiečiai užgriuvo Antiriono gynėjus...

Mes su Aleksandru nučiuožėme nuo šlaito ir įsiliejome į mūšio sumaištį tarp krauju besitaškančių ir įniršio ugnimi alsuojančių karių.

— Tėve! — išgąstingai suriko Aleksandras, kai priekyje išvydo polemarcho Olimpijaus šalmą, o netrukus ir jį patį, stačią ir nesužeistą. Iš nuostabos Olimpijaus veidas ištįso ir ėmė atrodyti komiškai — juk jis išvydo iš paties skerdynių sūkurio išnirusį ir jo link bėgantį sūnų. Berniukas ir vyras pasitiko vienas kitą plačiai išskėstomis rankomis. Aleksandro pirštai bėgiojo po tėvo liemenį ir krūtinę dengiančius šarvus, norėdami įsitikinti, kad pro kokią nors nepastebėtą kiaurymę nesisunkia tamsus kraujas, kad jo rankos nesužeistos.

Tuo metu iš knibždėlyno pasirodė Dienekas. Aleksandras puolė jam į glėbį.

— Tu sveikas? Jie nesužeidė tavęs?

Pribėgau prie jų ir aš. Šalimais stovėjo Savižudis, jo veidas buvo aptaškytas priešo krauju, o delne jis spaudė savuosius „adiklius“. Netoliese pamačiau susibūrusius kelis spartiečius, šalia jų kojų sudarkytas gulėjo Meriono, Olimpijaus ginklanešio, kūnas.

— Ką tu čia veiki? — pareikalavo Olimpijus sūnaus atsakymo. Jis pyko, nes suvokė, į kokį pavojų šis lindo. — Kaip čia atsiradai?

Aplinkinių vyrų veidai buvo ne mažiau rūstūs. Olimpijus stipriai tvojo ranka sūnui per galvą. Tada berniukas pastebėjo Merioną. Su skausmo kupina aimana jis susmuko ant kelių šalia kritusio ginklanešio.

— Perplaukėme, — pasakiau. Ir sunkus kumštis kirto man per veidą. Tada dar vienas, trečias.

— Ko tau čia prireikė, snargliau? Atėjai akių paganyt?

Vyrai tūžo. Kitaip, beje, ir būti negalėjo. Iš sielvarto užmiršęs visa kita ir nieko aplinkui negirdėdamas Aleksandras klūpojo šalia Meriono. Jam iš šonų tupėjo po karį, pats jis tįsojo ant nugaros, paguldęs šalmu nepridengtą galvą ant skydo, o vešli balta jo barzda buvo sumirkusi nuo kraujo, snarglių ir skreplių. Būdamas ginklanešys, Merionas nenešiojo krūtinę saugančio šarvo, ir priešų kario ietis kiaurai ją pervėrė. Kraujas iš atviros žaizdos plūdo į įdubimą ties krūtinkauliu, jo palaidinė buvo permirkusi tamsiu krešėti bepradedančiu skysčiu. Girdėjom, kaip jis švokščia bandydamas įkvėpti oro, tačiau į plaučius plūdo vien kraujas.

— Ką gi jis veikė mūšio lauke? — trūkinėjančiu nuo širdgėlos balsu į apspitusius karius kreipėsi Aleksandras. — Jam čia būti nederėjo!

Paskui jis suriko, kad atneštų vandens. Nusidrėskė savo palaidinę ir dvigubai sulenkęs lininę medžiagą prispaudė ją prie orą siurbiančios kritusio draugo krūtinės.

— Kodėl neperrišate jo? — skambėjo jaunatviškas jo balsas, o aplinkui tylomis niūriai stovėjo vyrai. — Jis miršta! Argi nematote, kad jis miršta!?

Tada vėl ėmė šaukti vandens nešėją, bet šis nepriėjo. Vyrai žinojo kodėl, ir pažvelgęs į juos Aleksandras suprato tai, kas buvo aišku ir pačiam Merionui.

— Aš jau viena koja kelte, mažasis sūnėne, — šiaip ne taip pavyko prastenėti senajam kariui.

Gyvybė greitai geso jo akyse. Kaip jau minėjau, Merionas buvo kilęs ne iš Spartos, o iš Potidėjos miesto šiaurės rytų Graikijoje. Gimtinėje jis vadovavo kariams, bet prieš daug metų pateko į nelaisvę ir nuo tada neteko galimybės kada nors vėl išvysti namus. Skaudžiomis pastangomis Merionas truputį pakėlė vieną juodą nuo kraujo ranką ir švelniai uždėjo ant berniuko delno. Jie apsikeitė vaidmenimis ir dabar jau mirštantysis guodė gyventi liekantį jaunuolį.

— Nėra laimingesnės mirties už tokią, — sugargaliavo jo kraujuojantys plaučiai.

— Tu grįši namo, — tarė Aleksandras. — Prisiekiu visais dievais, pats nugabensiu tavo kaulus.

Ant kelių šalia savo ginklanešio atsiklaupė, jo ranką paėmė ir Olimpijus.

— Sakyk, kur nori, senasis drauge. Spartiečiai tave ten nuneš.

Baltabarzdis bandė kažką pasakyti, bet gerklos jo neklausė.

Dar jis pamėgino pakelti galvą. Aleksandras sulaikė jį, švelniai apglėbė ją ir kilstelėjo. Merionas pažvelgė į priekį ir į šonus: ant išraustos ir krauju aplaistytos velėnos matėsi raudoni kitų kritusių karių apsiaustai; kiekvieną jų supo būrelis ginklo brolių, bičiulių. Tada, sutelkęs jėgas, rodos, sueikvojusias visą likusią gyvastį, jis prabilo:

— Pakaskit mane ten, kur guli jie. Čia mano namai. Nieko geriau nenoriu.

Olimpijus prisiekė išpildyti šį norą. Pabučiavęs Merionui kaktą, priesaiką pakartojo ir Aleksandras.

Vyro akis apgaubė tamsi ramybė. Praslinko akimirka. Tada švariu tenoru Aleksandras sugiedojo Atsisveikinimo su Didvyriu giesmę:

Tą dievų man per gimimą

Įkvėptą dvasią

Aš džiaugsmingai

Dabar jiems atgal grąžinu.

Pergalės garbei Dektonas atnešė Leonidui gaidį – padėkos auką Dzeusui ir pergalės deivei Nikei. Dektonas tiesiog spinduliavo iš džiaugsmo, rankos jam drebėjo, jis be galo troško leidimo įsitverti skydą ir ietį ir stoti į kovos rikiuotę.

O aš negalėjau atplėšti akių nuo karių, kuriuos pažinojau ir buvau daugsyk matęs pratybų ir treniruočių metu, bet pirmąkart regėjau aptaškytus krauju, apsuptus kovos baisybių. Mano akyse jie, jau ir anksčiau stipriai pranokę visų kitų miestų gyventojus, dabar pakilo iki didvyrių ir pusdievių lygio. Pats buvau liudytojas, kaip vien jų vaizdas privertė sprukti ne tokius jau skystablauzdžius antirioniečius, kovojusius prie gimtojo miesto sienų ir gynusius savo šeimas bei namus.

Niekur kovos lauke spartiečiai nebuvo praradę pusiausvyros ir šaltakraujiškumo. Net dabar, sutriuškinę priešą, jie sugebėjo išlikti paprasti ir kilnūs, nesipūtė ir nesigyrė. Jie nenurengė užmuštųjų kūnų, kaip nekantraudami, piktdžiugos apimti būtų pasielgę bet kokio kito miesto kariai, ir tuščiagarbiškai neiškėlė į orą pergalės trofėjų, nugalėtųjų ginklų. Išreikšdami padėką dievams, tepaaukojo jie gaidį, vertą mažiau nei vieno obolo42, ir ne todėl, kad būtų menkai gerbę dievus, o atvirkščiai -jautė jiems pagarbią baimę ir manė, kad nedera lieti per kraštus savo žmogiško džiaugsmo už dangaus dovanotą pergalę.

Žiūrėjau, kaip Dienekas perrikiuoja savo būrį, skaičiuoja kritusius ir suteikia pagalbą sužeistiesiems — traumatiai. Spartiečiai turi specialų terminą nusakyti proto būsenai, kurios dera bet kokia kaina vengti kovoje. Vadina ją katalepsija, arba apsėdimu, kai siaubui ar pykčiui užvaldžius protą visiškai pakrinka jausmai.

Stebėdamas vyrus telkiantį ir jais besirūpinantį Dieneką, supratau, kad toks ir yra karvedžio vaidmuo: saugoti savo karius nuo „pamišimo“ per visą karo žygį: prieš kautynes, per jas ir po jų. Ir pakurstyti jų narsą, kai ši išblėsta, suvaldyti jų įniršį, kai šis grasinasi padaryti juos nevaldomus. Tokia buvo Dieneko pareiga.

Jis, kaip man dabar buvo akivaizdu, nepasižymėjo Achilui būdingu didvyriškumu. Nebuvo antžmogis, be žaizdelės braidantis skersai išilgai skerdynių laukų ir plikomis rankomis išžudantis galybes priešų. Jis tiesiog buvo savo darbą dirbantis žmogus. Darbą, kuriame svarbiausia — savitvarda ir šaltakraujiškumas. Ir ne dėl savęs — dėl tų, kuriems vadovavo. To darbo esmę galima išreikšti vienintele kuklia fraze — kaip jis ir padarė prie Karštųjų Vartų auštant savo mirties dienai: „Atlikti įprastus dalykus neįprastomis aplinkybėmis.“

Kariai dabar rinko savo „žymes“. Kaip jau minėjau, tai apyrankės, kurias iš vytelių prieš kovą nusipina kiekvienas vyras, kad esant reikalui jį būtų galima atpažinti. Jis dukart — abiejuose vytelės galuose — išbraižo savo vardą, tada perlaužia ją per vidurį. „Kraujo puse“ jis apjuosia kairįjį riešą, sutvirtina galus virvele ir nešioja per kautynes; „vyno pusė“ lieka bendrame krepšyje, paliktame su karo vilkstine užnugaryje. Vytelė tyčia perlaužiama nelygiai, paliekant rantytus kraštus — mat jei vardas ant „kraujo pusės“ taptų sunkiai ar suvis neįskaitomas, sudėjus ją su dvyne, būtų galima įsitikinti kritusiojo tapatybe. Mūšiui pasibaigus kiekvienas vyras pasiima iš krepšio savo žymę. Krepšyje likusių puselių skaičius ir rodo, kiek vyrų padėjo galvas.

Išgirdęs savo vardą, karys žengia į priekį ir susiranda šūsnyje savo žymę, o jo rankos nevalingai dreba.

Tai šen, tai ten išilgai rikiuotės galima buvo matyti po du ar tris į grupeles susispietusius karius — siaubas, kurio jie sugebėjo neprisileisti artyn kovos metu, dabar nusidrėskė nuo pavadžio, užvirto ant jų, užvaldė jų širdis. Spausdami bendražygių rankas, jie nusileido ant kelių — ir ne vien iš pagarbos jiems, nors nestokojo ir tokių jausmų, bet todėl, kad keliai staiga visiškai neteko stiprybės ir nebepajėgė jų nulaikyti. Kai kurie raudojo, kai kurie be paliovos virpėjo. Ir toks elgesys nebuvo laikomas moterišku, jį dorėnų kalba vadino hesma phobou — baimės nusikratymu.

Leonidas pasitempęs vaikštinėjo tarp vyrų visiems parodė, kad jų karalius gyvas ir nesužeistas. Vyrai dideliais gurkšniais godžiai rijo stipraus, sunkaus vyno davinį, taip pat nesigėdydami dideliais kiekiais maukė ir vandenį. Vynas greitai nyko, bet vyrai nuo jo ne trupučio neapgirto. Tarsi tokiu būdu norėdami grįžti į įprastą būseną kai kurie kariai bandė šukuotis plaukus. Tačiau rankos per daug drebėjo, kad būtų susidorojusios su darbu. Matydami juos veteranai, žinantys, kad geriau to nė nebandyti, supratingai kikeno — galūnės, šiaip ar taip, tokiais atvejais būna visiškai neklusnios. Netrukus įsitikinę užmojo beviltiškumu niūriu juoku jiems atsakydavo ir pirmieji.

Taigi likusios krepšyje žymės rodė užmuštus ar sunkiai sužeistus ir negalėjusius į rikiuotę stoti karius. Jų pareikalaudavo broliai ir draugai, tėvai ir sūnus, mylimosios. Pasitaikydavo, kad pasiėmęs savąją žymę, karys vėliau su ašaromis akyse paimdavo dar vieną, o kartais ir trečią. Daugelis grįždavo prie krepšio vien pažvelgti į jį — taip sužinodavo, kiek karių krito.

Tą dieną dvidešimt aštuoni.

Galbūt palyginęs šį skaičių su tūkstančiais žuvusiųjų per daug didesnius mūšius Jo Didenybė nuspręs, kad jis nereikšmingas. Tačiau spartiečiams tai buvo netektis.

Kilo nedidelis sujudimas ir priešais susirinkusius karius pasirodė Leonidas.

Jis judėjo išilgai rikiuotės ir kalbėjo ne kaip koks išdidus valdovas, trokštantis mėgautis savo paties balso skambesiu, o švelniai, kaip draugas. Paliesdavo kiekvieno vyro alkūnę, kai kuriuos apkabindavo, kitus paplekšnodavo per petį, kiekvienam pasakydavo ką asmeniškai, kaip vyras vyrui, lygusis lygiajam, be jokio karališko maloningumo tviskesio. „Čionai!“ — gretomis pašnibždom iš lūpų į lūpas nuvilnijo žodis.

— Ar kiekvienas turi antrąją savo žymės pusę? Ar jūsų rankos liovėsi drebėjusios, kad pajėgtumėte sudurti vieną pusę su kita? — jis juokėsi ir visi juokėsi drauge. Jie mylėjo jį.

Nugalėtojai išsirikiavo įprastine tvarka, sužeistieji ir sveikieji, ginklanešiai ir helotai. Vyrai padarė vietos karaliui, pirmose gretose stovintieji atsiklaupė, kad galėtų matyti ir už nugaros esantys draugai. Pats Leonidas laisvai vaikštinėjo tai šen, tai ten palei rikiuotę, stengdamasis, kad kiekvienas išgirstų jo balsą, pamatytų veidą.

Karo šventikas, tąkart Olimpijus, laikė priešais karalių krepšį. Leonidas traukė paeiliui po vieną neatsiimtą žymę ir skaitė ant jos išrašytą vardą. Nebuvo jokios panegirikos. Jokio kito žodžio, tik vardas. Spartiečių manymu, tai tyriausia pašventinimo forma.

Alkamenas.

Deimonas.

Antalkidas.

Lysandras.

Ir taip toliau...

Ginklanešių jau parnešti iš mūšio lauko kūnai bus prausiami ir tepami aliejais. Bus kalbamos maldos, atliekami aukojimai. Kiekvienas kritusysis bus susupamas į savo paties ar draugo apsiaustą ir čia pat, po garbės sampyla, palaidojamas šalia kitų bendražygių. Jei tik koks pranašingas ženklas neduos suprasti, kad konkretų kūną garbingiau būtų pargabenti ir palaidoti Lakedaimone, į namus bendražygiai parneš tik žuvusiojo skydą, kalaviją, ietį ir šarvus.

Tuo metu Leonidas paėmė savo paties apyrankę ir sujungė abidvi jos puses.

— Broliai ir sąjungininkai, sveikinu jus. Susirinkite čia, draugai, išklausyti mano širdies žodžių.

Akimirkai jis nutilo, rimtas ir iškilmingas.

Tada visiems nutilus ir suklusus tarė:

— Užsidėdamas ant galvos veidą dengiantį bronzinį šalmą ir stodamas rikiuotėn, vyras padalija save, kaip ir žymę, į dvi dalis. Vieną pusę jis palieka užnugaryje. Tą, kuri džiaugiausi savo vaikais, dėl kurios jo balsas skamba chore, kuri saldžioje guolio tamsoje spaudžia prie savęs žmoną. Šios savo pusės, geriausiosios pusės, vyras kuriam laikui atsisako, palieka ją. Jis išveja iš širdies bet kokį švelnumą ir gailestingumą, bet kokią atjautą ir gerumą, bet kokią nuomonę ar supratimą, jog priešas — toks pat vyras, toks pat žmogus, koks ir jis. Spartietis išžygiuoja į kovą pasiėmęs tik antrąją, žemesniąją pusę savęs, tą, kuriai gerai pažįstamas žudymas ir skerdynės, kuri kurčia maldavimams pasigailėti. Būdamas kitoks, jis tiesiog negalėtų kovoti.

Vyrai tyliai ir iškilmingai klausėsi karaliaus. Leonidui tuo metu buvo penkiasdešimt penkeri. Nuo tada, kai sukako dvidešimt, jis dalyvavo daugiau nei keturiose dešimtyse kovų. Ant jo pečių ir blauzdų, ant sprando ir iš po plieno spalvos barzdos aiškiai buvo matomi šiurpių turbūt trisdešimties metų senumo žaizdų pėdsakai.

— Tada šis vyras grįžta iš žudynių gyvas, — tęsė karalius. — Išgirsta savo vardą ir žengia į priekį atsiimti žymės. Taip jis atgauna tą savęs dalį, kurios pirmiau buvo atsisakęs. Ši akimirka šventa. Tai akimirka, kai vyras dievus jaučia taip arti, kaip savo kvėpavimą.

Kokia nesuvokiama malonė apsaugojo mus šią dieną? Koks dieviškasis gailestingumas nusuko priešo ietį nuo mūsų gerklių ir pakreipė ją į mylimo bendražygio krūtinę? Kodėl mes vis dar čia, ant žemės, nors nesame nei geresni, nei narsesni, nei pagarbesni dangui negu tie mūsų broliai, kuriuos dievai išsiuntė požeminėn karalystėn? Sujungęs dvi savo žymės puses ir pamatęs, kaip jos susilieja į vieną, vyras pajunta, kad jį vėl užpildo meilė, gailestis ir atjauta. Štai dėl to jam ir pakerta kelius.

Ką dar, jei ne pačią nuoširdžiausią ir oriausią padėką dievams, dėl visiškai nesuvokiamų priežasčių išsaugojusiems jam gyvybę tądien, gali jausti vyras tokią akimirką? Ryt dievų norai gali pasikeisti. Kas žino, kokia bus jų valia kitą savaitę, kitais metais. Tačiau šiandien saulė vis dar šviečia jam, pečiais jis jaučia jos šilumą, aplinkui regi mylimų bendražygių veidus ir nesitveria džiaugsmu, kad jie ir jis liko gyvi, — stovėdamas viduryje jam karių paliktos erdvės, Leonidas patylėjo, paskui pridūrė: — Įsakiau liautis persekiojus priešą. Skelbiu, kad jų žudynės baigtos. Te jie grįžta į savo namus. Teapkabina savo žmonas ir vaikus. Te jie, kaip ir mes, lieja išsigelbėjimo ašaras ir užkuria padėkos aukurus dievams.

Nenoriu, kad bent vienas iš jūsų užmirštų ar klaidingai suprastų priežastį, dėl kurios mes šiandien kovojome prieš kitus graikus. Ne tam, kad užkariautume ar pavergtume šiuos savo brolius — siekėme įgyti sąjungininkų prieš daug didesnį priešą. Pradžioje tikėjomės palenkti juos savo pusėn gražiais žodžiais. Deja, prireikė prievartos. Kad ir kaip būtų, dabar jie mūsų sąjungininkai ir nuo šios akimirkos taip mes su jais ir elgsimės.

Persas!43 — Leonidas staiga suriko taip garsiai ir griausmingai, kad arčiausiai stovintys kariai iš netikėtumo krūptelėjo. Jis tęsė: — Priežastis, dėl kurios mes čia šiandien kovojome, yra Persas. Jo šešėlis, nors ir nematomas, kybojo virš mūšio lauko. Dėl jo krepšyje pasiliko gulėti žymės. Dėl jo dvidešimt aštuoni kilniausi miesto vyrai niekada daugiau nepamatys aplinkinių kalvų grožio, nebešoks pagal širdžiai mielą gimtinės muziką. Žinau, daugelis iš jūsų mano, kad man, kaip ir ankstesniam karaliui Kleomenui, pasimaišė galvoje, — gretose pasigirdo juokas. — Mane pasiekia šnabždesys, ir kartais tai netgi ne šnabždesys, — juokas tapo dar garsesnis, — jog Leonidas girdi balsus, kurie kitiems negirdimi. Visai ne kaip karalius, jis rizikuoja savo gyvybe ir ruošiasi karui su priešu, kurio niekada nematė ir kuris, daugelio nuomone, niekad neateis. Visa tai yra tiesa, — vyrai vėl nusijuokė, — tačiau išklausykite ir niekada neužmirškite, ką jums dabar pasakysiu: Persas ateis. Jis ateis su tokia kariuomene, kad ta, kurią jis atsiuntė prieš ketverius metus ir kurią Maratono lygumoje šlovingai įveikė atėniečiai ir platajiečiai44, atrodys menkutė. Ji bus dešimteriopai, šimteriopai galingesnė. Ir ateis Persas jau greit, — Leonidas vėl nutilo, aistra širdyje raudoniu nudažė jo veidą, akys degė įkarščiu ir tikrumu. — Paklausykite manęs, broliai. Persas nėra toks valdovas, koks jums buvo Kleomenas ar koks jums dabar esu aš. Jis nestoja į kovą paėmęs skydą ir ietį, bet iš tolo stebi ją nuo kalvos viršūnės, saugiai sėdėdamas auksiniame soste, — tarp karių pasigirdo niekinamas murmesys. — Jį supa ne lygiateisių, galinčių laisvai ir be baimės sakyti savo mintis žmonių bendruomenė, o vergai. Kad ir kilmingas būtų vyras, jis tėra to karaliaus nuosavybė kaip ožkos ir kiaulės. Į kovą eiti jį pastūmėja ne meilė tautai ar laisvei, bet kitų vergų botagų kirčiai. Šį valdovą sumušė helenai ir tai užgavo jo tuštybę. Dabar jis pats vyksta keršyti, tačiau ne kaip pagarbos vertas vyras, o kaip įniršio pagautas išpaikintas ir aikštingas vaikas, kuriam žaidimų draugas išplėšė iš rankų žaislą. Spjaunu į šio valdovo karūną. Šluostausi šikną į jo sostą, kuris iš tikrųjų yra vergo sostas. Vergo, kuris neturi jokio kilnesnio siekio — tik trokšta uždėti vergo pančius visiems kitiems.

Visa, ką padariau būdamas karalius ir ką iki manęs darė Kleomenas — pastangos susitaikyti su priešais, sudarytos sąjungos, parklupdyti kinkadrebiai — tebuvo pasiruošimas šiam vieninteliam įvykiui, dienai, kai Persas grįš į Heladę mums keršyti, — Leonidas paėmė krepšį su kritusiųjų žymėmis ir jį pakėlė. — Štai dėl ko šie geresni už mus vyrai šiandien atidavė čia savo gyvybes, štai kodėl jie pašventino žemę didvyrių krauju. Štai kokia jų aukos prasmė. Jie ištaškė savo vidurius ne šiame myžalo balutę primenančiame pasistumdyme, o per pirmąsias daug didesnio karo kautynes. Ir šis karas — dievai danguje ir visi jūs savo širdyse žinote — neišvengiamai artėja. Broliai, kurių žymės liko krepšyje, yra šio baisiausio ir pražūtingiausio karo istorijoje didvyriai.

Tą dieną, — Leonidas mostelėjo ranka įlankos link, — tą dieną, kai šiuo sąsiauriu ims plūsti nesuskaitomos galybės Perso suburtų priešų, jie čia ras ne atvirus vartus ir nupirktus draugus, o nepermaldaujamus priešus, susivienijusius helenus, kurie ginklu pasveikins juos iš abiejų kranto pusių. O jeigu Persas pasiriks kokį kitą maršrutą, jei šnipai įspės, kas čia jo laukia, ir jis nuspręs artintis kitu jūros ar sausumos keliu, ten mes turėsime tik dar daugiau pranašumų. Ir visa tai todėl, kad šiandien atlikome šį žygį dėka aukos mūsų brolių, kurių kūnus dabar laidojame didvyriu kape.

Todėl nelaukiau, kol šiandieniniai mūsų priešai, Sirakūzų vyrai ir antirioniečiai, kaip įprasta, atsiųs mums savo pasiuntinius, kurie maldaus leidimo susigrąžinti savųjų kūnus. Aš pirmas per mūsų žinianešius kilniai ir be jokios pagiežos pasiūliau jiems paliaubas. Tegul naujieji mūsų sąjungininkai atsiima neišniekintų savo kritusių karių ginkluotę, tegul parsigabena nesuterštus savo sūnų ir vyrų kūnus.

Tegu tie, kurių šiandien pasigailėjome, stoja rikiuotėn greta mūsų tą dieną, kai kartą ir visiems laikams pamokysime Persą, koks yra laisvo vyro pranašumas prieš vergą nesvarbu, kokią jų daugybę atgintų nuožmus jų vaikiščio valdovo botagas.

TREČIA KNYGA GAIDYS

DVYLIKTAS SKYRIUS

Toje pasakojimo vietoje nutiko apmaudus daiktas. Tvarstydamas graiko Kseono žaizdas, karališkojo gydytojo pavaldinys netyčia prasitarė jam, kokios lemties kovoje prie Karštųjų Vartų sulaukė Spartos karalius Leonidas, vadovavęs gynybai, ir kaip šventvagiškai, graiko akimis, Jo Didenybės kariuomenė pasielgė su jo kūnu tada, kai jis buvo ištrauktas iš po krūvos kitų kūnų pasibaigus skerdynėms. Belaisvis iki tol šito nežinojo.

Staigus vyro įniršis buvo nevaldomas. Jis atsisakė ką nors daugiau pasakoti ir pareikalavo jį supusių pagrobėjų, Oronto ir Nemirtingųjų kariūnų, taip pat jį nugalabyti ir nedelsti nė minutės. Žinia, kad jo karalius buvo nukirsdintas ir prikaltas prie kryžiaus, įvarė Kseoną į visišką siaubą. Jokie argumentai, grasinimai ir įkalbinėjimai nepajėgė išblaškyti jo sielvarto.

Vyresniajam Orontui buvo aišku, kad jei kas praneštų Jo Didenybei apie įžūlų belaisvio elgesį už įžeidimus šis būtų nužudytas, kad ir kaip labai Jo Didenybė norėtų išgirsti pasakojimo tęsinį. Tiesą sakant, Orontas taip pat baiminosi ir dėl savo paties ir savo kariūnų galvų, mat Jo Didenybę galėjo suerzinti graiko nepaklusimas karališkam norui kiek įmanoma daugiau sužinoti apie spartiečius.

Per apklausas draugiškai bendraudamas su Kseonu, Orontas spėjo įgyti šiokį tokį pastarojo pasitikėjimą, netgi tam tikra prasme jie tapo draugais. Todėl jis savo paties iniciatyva pabandė suminkštinti belaisvio nusistatymą. Siekdamas to, jis pasistengė išaiškinti graikui šiuos dalykus:

Jo Didenybė ėmė apgailestauti dėl fizinio Leonido kūno išniekinimo beveik iškart po to, kai liepė tai padaryti. Tokį įsakymą padiktavo širdgėla. Matydamas tūkstančius žuvusių geriausių Imperijos karių (kai kuriais paskaičiavimais, jų krito net dvidešimt tūkstančiu), Jo Didenybės pasidavė įniršiui. Kaip kitaip, jei ne Ahūros Mazdos įžeidimą, persas galėjo suprasti priešo kariuomenei vadovavusio Leonido nepaklusimą dangaus valiai? Maža to, spartiečiai ir jų sąjungininkai pasiuntė į mirusiųjų karalystę du paties Jo Didenybės brolius, Habrokomą ir Hiperantą, bei daugiau nei tris dešimtis karališkų giminaičių.

Kita vertus, pridūrė kapitonas, Leonido kūno sudarkymas liudija, kad Jo Didenybė Spartos karaliaus bijojo ir jį gerbė, nes dar niekad jis nebuvo nurodęs šitaip žiauriai ir, helenų požiūriu, barbariškai pasielgti su kritusiu priešo karvedžiu.

Kseono visi šie argumentai nė trupučio nepaveikė ir jis toliau kartojo, kad nori tuojau pat žūti. Atsisakė bet kokio maisto ir vandens. Rodės, jo pasakojimas šioje vietoje bus galutinai nutrūkęs.

Tuo metu, bijodamas, kad ilgiau apklausos aplinkybių slėpti nuo Jo Didenybės nepavyks, Orontas surado Demaratą, karališkuose rūmuose kaip svečią ir patarėją gyvenantį anksčiau nuverstą Spartos karalių, ir paprašė šio pagalbos. Demaratas pats atėjo į karališkojo gydytojo palapinę ir ten visą valandą ar daugiau akis į akį šnekėjosi su belaisviu Kseonu. Išžengęs iš jos, Demaratas pranešė Orontui, kad graikas pakeitė nuomonę ir pasirengęs tęsti savo pasakojimą.

Krizė praėjo.

— Sakyk, — su palengvėjimu paklausė Orontas Demorato, — kaip, kokiais argumentais, tau pavyko jį šitaip paveikti?

Šis atsakė, esą spartiečiai iš visų helenų garsėja didžiausiu religingumu, labiausiai gerbia dievus. Jo paties pastebėjimu, žemiausią padėtį užimantys lakedaimoniečiai, o ypač atėję iš kitų kraštų, koks ir yra belaisvis Kseonas, beveik be išimčių yra“ didesni spartiečiai už spartiečius.

Buvęs Spartos karalius paaiškino, jog bendraudamas su graiku kreipėsi į jo religinius jausmus, jei konkrečiau — jausmus Apolonui, kuriam vyras akivaizdžiai rodė didžiausią pagarbą. Jis pasiūlė belaisviui melstis, atlikti auką, kad jam kuo tiksliau būtų leista suvokti dievo valią. Juk būtent Toliašaudis, belaisviui kalbėjo Demoratas, ir vadovavo pasakojimui iki šiol. Kam tada jam dabar nutraukti pasakojimą? Ar nepaklusęs dievų valiai, Kseonas nestatąs savęs aukščiau jų, paklausė Demoratas.

Kad ir koks buvo atsakymas, gautas belaisvio iš dievų, jis aiškiai sutapo su Demorato duotu patarimu.

Ir keturioliktą tašritu mėnesio dieną mes vėl klausėmės pasakojimo.

Už narsą prie Antiriono Polineikas gavo apdovanojimą.

Tai buvo jau antras apdovanojimas, gautas tokioje negirdėtoje jaunystėje — tesulaukus dvidešimt ketverių. Jokiam kitam lygiajam, išskyrus Dieneką, nebuvo suteiktas garbės ženklas dukart, o ir šiam tik priartėjus prie keturiasdešimties. Už didvyriškumą Polineikas buvo paskirtas didžiūnų vyresniuoju — jam teks garbė pirmininkauti ceremonijai, per kurią bus atrinkti trys šimtai karaliaus palydovų kitiems metams. Šis labiausiai geidžiamas pasižymėjimo ženklas drauge su olimpiniu sprinto čempiono titulu padarė Polineiką šlovės švyturiu, kurio spindesys sklido daug toliau nei Lakedaimono sienos. Jis buvo laikomas visos Heladės didvyriu, antruoju Achilu, stovinčiu ant beribės ir nemarios šlovės slenksčio.

Polineikas, dera pažymėti, nepradėjo pūstis. Jeigu kiek ir didžiavosi, išoriškai tai pasireiškė tik dar nuožmesne savidrausme, nors toks jo tobulybės siekis, kaip akivaizdu iš įvykių, pasirodydavo pernelyg karštas, nes Polineikas primesdavo jį kitiems, mažiau gabiems nei jis pats.

Kalbant apie Dieneką, garbė būti įtrauktam į didžiūnų tarpą jam teko tik kartą, dvidešimt šešerių metų. Paskui jis mandagiai atsisakė dalyvauti visose kitose atrankose. Sakėsi, jog jam patinka eiti niekam į akis nekrintančio būrio vado pareigas. Tarp paprastų karių jis jautėsi puikiausiai. Dienekas buvo įsitikinęs, jog geriausia, ką jis gali padaryti dėl polio ir šalies — asmeniškai vadovauti vyrams, beje, ribotam jų skaičiui. Jis kratėsi bet kokių mėginimų pakelti jį aukščiau būrio lygmens. „Skaičiuoti moku tik iki trisdešimt šešių, — įprastai atsakydavo jis. — Paskui man susisuka galva.“

Mano paties stebėjimai leidžia teigti, kad gabiausias Dienekas buvo kaip mokytojas, o ne kaip karys ar vadas, didžiausią tam jautė ir pašaukimą.

Kaip visi tikri mokytojai, visų pirma jis buvo mokinys. Tyrinėjo baimę ir jos priešybes.

Tačiau toliau plėtodami šį ekskursą, pernelyg nuklystume nuo pagrindinės pasakojimo linijos. Taigi grįžkime į Antirioną.

Nubaustas už tai, kad lydėjau Aleksandrą paskui kariuomenę, kelyje atgal į Lakedaimoną buvau atskirtas nuo šio jaunuolio ir gavau pėdinti vilkstinės gale, paskendęs dulkių debesyje, kartu su aukoti skirta kaimene ir draugu pusiau helotu Dektonu. Beje, pastarasis Antirione dėl vieno nutikimo įgijo naują pravardę. Iškart po mūšio jis padavė Leonidui padėkos auką — gaidį, tačiau iš didžiulio kovos lauke tvyrančio ir jam persidavusio jaudulio, taip pat iš neišsipildžiusio troškimo pačiam kautis jis paukštį savo rankomis bemaž pasmaugė. Taigi spartiečiai praminė jį Gaidžiu ir pravardė prigijo. Dektonas išties buvo beatodairiškai karingas gaidys, pasirengęs pliektis su bet kokiu lygiu ar triskart didesniu už save priešu. Šią naują pravardę pasigavo visa kariuomenė, bepradedanti žiūrėti į berniuką kaip į kokį pergalę žadantį sėkmės talismaną.

Tai, savaime aišku, užgavo berniuko išdidumą. Vardas, jo supratimu, skambėjo žeminamai, dėl to Dektonui atsirado dar viena dingstis neapkęsti šeimininkų, niekinti savo paties tarnybą. O mane, kam sekiau paskui kariuomenę, jis išvadino bukagalviu.

— Tau nederėjo bėgti, — sušnypštė jis pasukęs galvą į šalį, kai pėdinome paskui vilkstinę apspisti musių. — Esi vertas visų tų priekaištų. Tik ne už tai, ką iškrėtei, o už tai, kad neprigirdei to giesmininko Aleksandro, kai turėjai tokią nuostabią progą, ir nenunešei kudašiaus tiesiai į Poseidono šventyklą. (Jis turėjo omenyje vietelę Tainarone45, kur pabėgėliai galėjo gauti prieglobstį.)

Mano ištikimybė spartiečiams tik žadino Dektono panieką ir pašaipą. Į šio berniuko valdžią patekau netrukus po to, kai prieš dvejus metus likimas atvedė mane į Lakedaimoną, abiem mums tada buvo po dvylika. Jo šeima dirbo Aleksandro tėvo Olimpijaus dvare. Pats Dektonas buvo nesantuokinis vaikas, pagal kraują – pusiau helotas. Sklido kalbos, kad jo tėvas yra lygusis, o jo antkapyje iškaltas toks užrašas:

Idotichidas,

Žuvęs kovoje prie Mantinėjos.

Antkapis esą guli prie kelio į Amiklų miestą, priešingoje pusėje nei eilė sisitijų, pastatų, kur spartiečiai bendrai valgydavo.

Spartietiško kraujo dalis Dektono gyslose niekaip nepakėlė jo visuomeninės padėties. Jis buvo helotas, ir tiek. Bendraamžiai ir lygieji į jį žvelgė itin įtariai ir tokį jų požiūrį, be kita ko, skatino neeilinė Dektono jėga ir atletiniai gabumai. Sulaukęs keturiolikos, jis buvo sudėtas kaip suaugęs vyras, beveik toks pat ir stiprus.

Vieną dieną jie bus priversti su juo skaitytis, ir jis tai žinojo.

Aš pats tada jau buvau praleidęs Lakedaimone pusę metų. Tik nusileidusį nuo kalnų, mane, laukinį berniūkštį, privertė dirbti pačius nemaloniausius ūkio darbus. Beje, taip buvo saugiau: niekas nenorėjo rituališkai užsiteršti užmušdamas mane. Tačiau netrukus pasirodžiau toks niekam tikęs darbininkas ūkyje, kad įsiutę šeimininkai helotai pasiskundė tiesiog savo valdovui Olimpijui. Galbūt dėl to, kad buvau gimęs laisvas, o gal todėl, kad miestui atsidaviau ir jo nuosavybe tapau laisva savo paties valia, ne sučiuptas jėga, šis kilniaširdžis žmogus pasigailėjo manęs.

Iškeliavau ganyti ožkų ir ožiukų.

Buvau paskirtas aukojamųjų gyvulių piemeniu, prižiūrėjau rytinėms ir vakarinėms ceremonijoms parengtų gyvulių voras, sekiojau paskui kariuomenę, jai vykstant į karines pratybas.

Vyriausias tarp mūsų buvo Dektonas. Aš jam nepatikau nuo pat pradžių. Neapdairiai prasitariau gavęs patarimą tiesiog iš Apolono Toliašaudžio, ir tai sukėlė jo panieką, kandžiausią, kokia tik gali būti. Dektono įsitikinimu, tai grynų gryniausi paistalai. Nejaugi aš tikrai manąs, kad Dzeuso Griausmavaldžio palikuonis, Spartos ir Amiklų globėjas, Delfų, Delo ir dar velniažin kiek polių saugotojas Olimpo dievas švaistytų į kairę ir į dešinę brangų savo laiką leisdamasis žemėn į pūgą ir plepėdamas su tokiu benamiu nusvilintuoju saulės — heliokekaumenu — kaip aš? Dektono galva, buvau paikiausias iš visų kada nors kalnuose šulą pametusių stuobrių, kokį jam yra tekę sutikti.

Jis paskyrė mane vyriausiuoju bandos gyvulių subinių šluostytuoju.

— Gal manai, aš leisiuos, kad man nudirtų nuo nugaros odą už tai, jog karaliui įteikiau apsišikusią ožką? Judinkis, ir kad po jų uodegomis neliktų nė trupinio!

Progos pažeminti mane Dektonas niekad nepraleisdavo.

— Aš auklėju tave, kamšti. Šios subinės — tavo akademija. Ir šiandienos pamoka tokia pati, kokia buvo vakar: iš ko susideda vergo gyvenimas? Iš nesibaigiančių pažeminimų ir nuniekinimų, iš suvokimo, kad vienintelis pasirinkimas — tai pakęsti. Sakyki, mano laisvai gimęs drauge, kaip tau tai patinka?

Aš jam nieko neatsakydavau, tiesiog paklusdavau. O jis mane dar baisiau engdavo.

Vieną popietę, kai su kitais berniukais ganiau gyvulius karaliaus ganykloje, jis stojo man skersai kelio.

— Juk nekenti manęs, tiesa? Nieko taip netrokšti, kaip sukapoti mane į gabalus! Kas gi tave stabdo? Pabandyk! Naktimis nemiegi planuodamas tai, — erzino mane Dektonas. — Ir tu puikiai žinai, kaip tai padaryti — savo tesalietišku lanku, jei tik tavo šeimininkai prileistų tave prie jo artyn. Arba tuo durklu, kurį slepi tarp lentų daržinėje. Tačiau tu neužmuši manęs. Nesvarbu, kiek pažeminimų užversčiau tau ant galvos ir kaip labai tave niekinčiau.

Jis pakėlė akmenį ir gerai prisitaikęs sviedė tiesiog į mane. Pajutau stiprų smūgį į krūtinę, kuris beveik parbloškė mane aukštielninką. Aplinkui susispietė kiti berniukai helotai.

— Jei tave stabdytų baimė, dar galėčiau gerbti. Bent jau būtų suprantama, — Dektonas sviedė dar vieną akmenį ir pataikė man į kaklą, nuo smūgio aš apsipyliau kraujais. — Tačiau turi visiškai nesuvokiamą priežastį. Nedarysi man nieko bloga dėl tos pačios priežasties, dėl kurios neužgausi nė vieno iš šių pasigailėtinų ir dvokiančių gyvulių, — taręs tai jis spyrė ožkai į pilvą, šį persivertė ant žemės ir bliaudama nuskuodė. — Nes taip tu nusižengtum štai tiems, — su karčia panieka jis mostelėjo į gimnastikos aikštelę anapus pievos, kur saulėkaitoje su ietimis lavinosi trys spartiečių būriai. — Nepaliesi manęs, nes esu jų nuosavybė, kaip ir tos šūdą čiaumojančios ožkos. Juk aš teisus, ar ne?

Už mane atsakė mano veidas.

Jis niekinamai dėbtelėjo į mane.

— Kas jie tau, idiote? Girdėjau, tavo miestą apiplėšė. Tu nekenti argiečių ir manai, kad šie Heraklio palikuonys, — sarkastiškai košdamas pro dantis paskutinius žodžius parodė ranka į besitreniruojančius lygiuosius, — yra jų priešai. Pabusk! Kaip būtų pasielgę spartiečiai, užgrobę tavo miestą? Taip pat ar dar šlykščiau! Kaip jie pasielgė su mano šalimi, Mesenija, ir manimi. Pažvelk man į veidą. Pažvelk į savo paties. Pabėgai nuo vergijos, kad taptum žemesnis už vergą.

Dektonas buvo pirmas mano sutiktas žmogus, visiškai nebijojęs dievų. Ne, jis nejautė jiems neapykantos, kaip kai kurie, ir nesišaipė iš jų žygdarbių, kaip, girdėjau, elgdavosi bedieviai laisvamaniai Atėnuose ir Korinte. Dektonas apskritai nepripažino dievų egzistencijos. Jam jų tiesiog nebuvo. Ir tai mane šiurpino. Vis stebėjau ir laukiau, kada gi jį nutrenks baisus smūgis iš dangaus.

Dabar, kai keliavome namo iš Antiriono, Dektonas (nors man derėtų sakyti Gaidys) giedojo senas giesmes. Kad spartiečiai apkvailino mane, kaip jie apkvailina kiekvieną kad jie išnaudoja savo vergus, leidę šiems palesioti trupinių nuo jų stalo, kad kartais mažumėlę pakylėja vieną vergą aukščiau kito ir apgailėtiną kiekvieno žmogaus troškimą išsikovoti bent kokią padėtį visuomenėje paverčia jo grandinėmis.

— Kurių galų per kautynes strakaliojai kaip blusa, pašėlusiai trokšdamas pats stoti į kovą, jeigu taip labai nekenti savo šeimininkų? — paklausiau aš.

Kaip žinojau, Gaidžio neviltį aitrino dar vienas dalykas. Jis neseniai užstatė savo daržinės draugužei (taip berniukai helotai vadindavo savo meilužes) vaiką. Netrukus jis turėsiąs tapti tėvu. Kaip tada jis galės pabėgti? Jis juk nepaliks vaiko, taip pat nesugebės sprukti vilkdamasis paskui save merginą su kūdikiu.

Pakeliui jis iškoneveikė vieną piemenuką, leidusį atsilikti nuo bandos dviem ožkoms, ir nuvijo jį paskui tas paklydėles.

— Pažvelk į mane, — suniurzgėjo vėl susilyginęs su manimi. — Bėgtynėse nenusileisčiau nė vienam iš šių Spartos krušlių. Man tik keturiolika, bet suriesčiau visus dvidešimtmečius grumtynėse vienas prieš vieną. Tačiau turiu eiti čia su tais idiotiškais naktiniais marškiniais ir laikyti rankoj ožkų pasaitus.

Paskui jis ėmė dievagotis vieną dieną pavogsiąs ginklą ir perrėšiąs juo kokiam spartiečiui gerklę.

Pasakiau, kad prie manęs jam geriau šitaip nekalbėti.

— Ir ką tu padarysi? Įskųsi mane?

Aš to nebūčiau daręs ir jis tai žinojo.

— Prisiekiu dievais, — tariau jam, — nudobsiu tave, jei pakelsi ranką prieš juos, prieš bet kurį iš jų.

Gaidys nusikvatojo.

— Nusiraškyk pora spyglių nuo pakelės krūmo ir susivaryk juos sau į akis. Nuo to netapsi aklesnis, nei esi dabar.

Baigiantis trečiai dienai, kariuomenė pasiekė Spartą. Žinianešiai pralenkė karius ir miestas jau dvi dienas žinojo, kas buvo sužeisti ir kas žuvo. Jau buvo ruošiamasi laidotuvių žaidynėms, kai geriausi atletai varžysis kritusiųjų kovoje garbei. Žaidynės turėjo prasidėti po karių žūties praėjus dviem savaitėms — ne vėliau.

Tą vakarą ir kitą dieną kraustėme gurguolę, valėme ir remontavome ginklus ir šarvus, keitėme per susirėmimą lūžusius ar išsiklibinusius iečių kotus, tvarkėme ąžuolines skydų rankenas, ardėme vežimus dalimis ir jas sandėliavome, rūpinomės nešuliniais gyvuliais, kad kiekvienas jų būtų pagirdytas, nuvalytas ir kartu su jo vadeliotoju helotu išsiųstas į jo klerą — ūkį, kuriam priklausė. Tą antrą vakarą su gurguole keliavę lygieji pagaliau grįžo prie savo sisitijų.

Paprastai vakaras po kovos būdavo iškilmingas: minėdavo žuvusius bendražygius, šlovindavo žygdarbius, smerkdavo negarbingą elgesį, aptardavo padarytas klaidas ir paversdavo jas pamokomis — svarbiu kovos turtu, kaupiamu ateities labui.

Lygiųjų sisitijos paprastai yra atokvėpio ir slaptumo prieglauda, vieta, kur galima kalbėtis apie bet ką. Po ilgos dienos draugai čia gali išsipasakoti slapčiausius dalykus, atverti vienas kitam savo širdis ir (žinoma, visad saikingai) pasinerti į svaigią vienos ar dviejų vyno taurių paguodą.

Tačiau ši naktis nebuvo skirta atsipalaiduoti ir linksmintis. Miestą sunkiai slėgė dvidešimt aštuonių žuvusiųjų sielos. Tada prabyla slapta kario gėda, jo širdyje tūnantis suvokimas, jog viską galima buvo atlikti geriau, greičiau ir mažiau rūpintis savo saugumu. Šie priekaištai, visad skaudžiausi, kai kyla iš savos širdies, tyliai ir nepailstamai graužė vyrus. Ir joks apdovanojimas už narsą, net pati pergalė negalėjo tos graužaties visiškai numalšinti.

— Na, — griežtai kreipėsi į Aleksandrą Polineikas, — kaip tau tai patiko?

Jis turėjo galvoje karą. Būti ten ir matyti jį visą, nepagražintą.

Naktis jau buvo visiškai nusileidusi. Epaiklos valanda, per kurią dalijami antrieji patiekalai, medžioklės laimikis ir kvietinė duona, jau buvo praėjusi, ir patenkinę alkį, šešiolika Deukaliono46 vardu pavadintos sisitijos lygiųjų įsitaisė ant kietmedžio suolelių. Dabar galima pakviesti ir „pagruzdinti ant žarijų“ šalimais stovinčius berniukus.

Prieš vyresniuosius stojo Aleksandras. Rankas jis laikė paslėptas po apsiausto klostėmis, akis buvo įbedęs į žemę, tarsi būtų nevertas pakelti jų ir pažvelgti tiesiai lygiateisių bendruomenės nario veidan.

— Tai kaip tau patiko kautynės? — pakartojo klausimą Polineikas.

— Man pasidarė bloga, — atsakė Aleksandras.

Toliau kvočiamas berniukas prisipažino, kad nuo kautynių iki šiol jis negalįs sudėti bluosto. Nemiegojęs jis ir kelionėje namo. Vos užmerkiąs akis, pareiškė jis, su nemąžtančiu siaubu prieš jį išnyra skerdynių vaizdai, o ypač negailestingai jį persekioja priešmirtiniai jo draugo Meriono traukuliai. Aleksandras prisipažino, kad priešo sužeistųjų jam buvo ne menkiau gaila nei jo paties miesto didvyrių. Prispirtas prie sienos, berniukas pasisakė, jog karo žudynės jam atrodančios „barbariškos ir nuodėmingos“.

— Vadinasi, barbariškos ir nuodėmingos, tiesa? — perklausė Polineikas, pamėlęs iš pykčio.

Sisitijų lygieji sujudo. Spartoje buvo manoma, jog kartais, auklėjant jaunuolį, yra naudinga išskirti kokį vieną bernioką ar net kitą lygiateisių bendruomenės narį ir išplūsti jį pačiais šiurkščiausiais ir negailestingiausiais žodžiais, kokie tik gali ateiti į galvą. Tai vadinama aroze — akėjimu. Juo, panašiai kaip fiziniu mušimu, siekiama pripratinti jausmus prie įžeidimų, užgrūdinti valią, išugdyti atsparumą įniršiui ir baimei — šioms dviem vyriškumą žudančioms blogybėms, kurios ir pastūmėja žmogų į pirmiau minėtą katalepsijos, arba pamišimo, būseną. O vertintinas atsakas į tai, kokio lygieji ir tikisi, yra humoras. Įžeidimus atremti reikia pokštu, ir kuo jis vulgaresnis, tuo geriau. Juoktis jiems į veidus. Tokiomis aplinkybėmis pusiausvyros neprarandąs protas neapvils ir kare.

Tačiau Aleksandras tokiais gabumais nebuvo apdovanotas. Jų jis neturėjo. Viskas, ką jis sugebėjo — kankinamai tiesiai atsakinėti savo skardžiu ir aiškiu balsu. Stebėjau jį iš savo tarnystės posto, kuris buvo į kairę nuo įėjimo į sisitijas, po lentele su išskaptuotu užrašu:

Exo tes thyras ouden

Tai reiškia: „Už šių durų tyla.“ Vadinasi, nė vienas viduje ištartas žodis negali būti pakartotas niekur kitur.

Stovėdamas priešais puolančius jį lygiuosius, Aleksandras be jokio pokšto ar melo pademonstravo pagirtiną drąsą. Bet kurią „akėjimo“ akimirką kankinamas jaunuolis gali duoti ženklą ir paprašyti jų liautis. Pagal Likurgo įstatymus jis turi tam teisę. Tačiau išdidumas neleido Aleksandrui pasinaudoti šia galimybe, ir visi tai suprato.

— Norėjai pamatyti karą, — pradėjo Polineikas. — Kokį tu jį įsivaizdavai?

Aleksandrui priklausė atsakyti spartietiška maniera — iškart ir kiek įmanoma glausčiau.

— Tavo akys buvo paklaikusios iš siaubo, o širdis, kai pamatei, kaip žudomi žmonės, susigūžė iš pasibjaurėjimo. Atsakyk: kam, tavo supratimu, skirta ietis? O skydas? Kardas?

Panašūs klausimai berniukui užduodami ne šiurkščiai ar užgauliai (tokį toną pakęsti būtų net lengviau), o šaltai ir racionaliai, reikalaujant trumpo ir pagrįsto atsakymo. Aleksandras buvo priverstas apibūdinti žaizdų, kurias galima padaryti ietimi, tipus, paaiškinti, kokia mirtis laukia kiekvienu atveju. Durti reikia į krūtinę ar į gerklę? Kaip dera pasielgti, jei priešas guli su perrėžta Achilo sausgysle: stabtelti ir pribaigti jį ar negaištant laiko žengti priekin? Jei suvarai ietį į kirkšnį, aukščiau sėklidžių, ar reikia ją tiesiog ištraukti, ar truktelėti aukštyn, pasukti ašmenis vertikaliai ir išversti to vyro žarnas? Kraujas užliejo Aleksandro veidą, jo balsas virpėjo ir trūkinėjo.

— Gal nori, kad liautumės, berniuk? Ši pamoka tau turbūt nepakeliama? Atsakyk trumpai: ar gali įsivaizduoti pasaulį be karo? Ar manai, kad iš priešo galima laukti gailestingumo? Kokia būtų Lakedaimono padėtis be kariuomenės, be jį ginančių karių? Kas geriau: pergalė ar pralaimėjimas? Valdyti ar būti valdomam? Padaryti priešo žmoną našle ar priversti našlauti savąją? Kokia yra aukščiausia vyro dorybė? Kodėl? Kuo visame mieste žaviesi labiausiai? Kodėl? Apibrėžk žodį „gailestis“. Apibrėžk „atjautą“. Kare ar taikos metu tai dorybės? Vyrų ar moterų? Ar jos apskritai laikytinos dorybėmis?

Nesvarbu, kaip nuožmiai vyrai tą vakarą svilino Aleksandrą savo klausimais, iš jų balsų jautėsi, kadjie jį laiko savu. Aleksandras juk buvo tokio paties kraujo kaip ir jie, buvo vienas iš jų. Viską tądien ar bet kurią kitą dieną jie darė ne tam, kad palaužtų jo dvasią ar sugniuždytų jį kaip vergą, o siekdami sutvirtinti jį, užgrūdinti jo valią, padaryti jaunuolį vertesnį vadintis kariu, kad jis, kaip ir jie, atėjus laikui užimtų savo vietą tarp spartiečių, tarp lygiųjų. Tik Polineikas elgėsi kitaip. Jis priėmė visa tai labai asmeniškai, nes nekentė berniuko, nors neapykantos priežastį nuspėti buvo sunku.

Stebėti šitą tardymą buvo sunku, dar sunkiau buvo jį pakęsti dėl nepaprasto Polineiko fizinio grožio.

Visais atžvilgiais, tiek veidu, tiek kūno sudėjimu, šis didžiūnas buvo nepriekaištingas kaip dievas. Polineikas aiškiai išsiskyrė iš kitų tarpo, pranoko juos savo kūno formų simetrija ir fizinės sandaros tobulumu net stovėdamas gimnasijuje, greta daugybės kitų patrauklumu gausiai apdovanotų ir geriausią fizinę būklę nuolatinėmis treniruotėmis pasiekusių apsinuoginusių jaunuolių. Apsisiautęs balta valdžios vyro mantija, jis spinduliavo kaip Adonis. O pasiruošęs karui, su nublizgintu bronziniu skydu, nuo pečių krintančiu skaisčiai raudonu apsiaustu ir iki antakių užsmauktu didžiūno šalmu su ašutine skiautere, jis švytėjo neprilygstamas kaip Achilas.

Net labiausiai užkietėję lygieji, besitreniruojantys kumštynių aikštelėje ar imtynių duobėse, mesdavo savo užsiėmimus ir eidavo pažiūrėti, kaip Polineikas ruošiasi žaidynėms Olimpijoje, Delfuose ar Nemėjoje, norėdami pamatyti, kaip jis ir kiti bėgikai, baigę triūsą bėgimo takelyje, prižiūrimi trenerių pastelinėje vakaro šviesoje dedasi lenktynių šarvus paskutiniam parodomajam bėgimui.

Paprastai su Polineiku treniruodavosi keturi bėgikai: broliai Malinėjus ir Gorgonas, abu trumpų nuotolių nugalėtojai Nemėjoje, didžiūnas Dorėjonas, šešiasdešimties metrų distancijoje sugebėdavęs aplenkti lenktyninį žirgą, ir kumštynių meistras Telamonijus, Laukinės Alyvos būrio vadas — enomotarchas.

Visas penketas stodavo į savo vietas, ir treneris pliaukštelėjimu paskelbdavo startą. Kokius trisdešimt metrų, kartais net iki penkiasdešimties, šie rinktiniai bėgikai judėdavo pirmyn viena linija kaip nesuvaldomai besiveržianti pirmyn bronzos ir po jos svoriu įtemptai plušančių raumenų lavina. Du tris širdies dūžius trunkančią laiko atkarpą žiūrovams atrodydavo, jog galbūt šįkart, šį vienintelį kartą, kuris nors jų nurungs Polineiką. Bet greitai priešakyje pasirodydavo pirmyn atgal krypuojantis Polineiko skydas, dvidešimt svarų ąžuolo ir bronzos, kybančios ant gumbuotų kairio jo dilbio raumenų ir sausgyslių. Akinamai sužėruodavo jo šalmas, tada — nublizginti antblauzdžiai, primenantys sparnuotus paties Hermio sandalus. Su širdį stingdančia jėga Polineikas staiga mesdavosi iš kitų tarpo kaip paleistas iš katapultos, jis skriedavo tokiu greičiu, lyg būtų nuogas ir sparnuotas, be slegiančio svorio ant liemens ir rankos. Jis prašvilpdavo posūkiu, o tarp jo ir jo persekiotojų suspindėdavo žara. Jis lėkdavo į finišą, iš viso keturis šimtus žingsnių, viduje nebesivaržydamas su atsilikusiais draugais, tais paprastais mirtingaisiais, kurių kiekvienas kitame mieste būtų tapęs garbinimo objektu ir tąsytųsi paskui save gerbėjų minią, tačiau stoję varžytis su šiuo neįveikiamu bėgiku buvo pasmerkti ryti jo pėdų sukeltas dulkes ir džiaugtis bent jau tuo. Toks buvo Polineikas. Prilygti jam negalėjo niekas. Veido bruožai, kūno sudėjimas ir kiekviena kūno pora skleidė palaiminimus, kuriuos dievai suteikia tik vienam vienos kartos mirtingajam.

Gražus buvo ir Aleksandras. Net su sulaužyta nosimi, to paties Polineiko dovana, kūno dailumu jis neatsiliko nuo neprilygstamojo bėgiko. Galbūt tai vyro širdyje ir įžiebė neapykantos berniukui kibirkštį. Jis, Aleksandras, kuriam didžiausias malonumas buvo dainuoti, o ne varžytis atletikos aikštelėje, nevertas tokio grožio. Jame jis neišryškina pagrindinės vyriškos vertybės — andreia — kurią taip akivaizdžiai buvo įkūnijęs Polineikas.

Mano paties įtarimu, bėgiko neapykantą dar kurstė ir Dieneko palankumas Aleksandrui. Nes iš visų vyrų, su kuriais dorybėmis ir meistriškumu jis rungėsi, labiausiai Polineikas nemėgo mano šeimininko. Ir kalti čia tikriausiai buvo ne apdovanojimai, gauti Dieneko už narsą kovoje — Polineikas, kaip ir mano šeimininkas, tokius apdovanojimus gavo dusyk, o buvo dvylika metų už pastarąjį jaunesnis.

Ne. Dienekas turėjo tam tikrų menkiau pastebimų charakterio bruožų, dėl kurių visas miestas gerbė jį nesąmoningai, be jokio raginimo ir ceremonijų. Polineikas matė, kaip jaunuoliai ir jaunuolės pokštauja su Dieneku, kai šis per pietų pertrauką žingsniuoja pro jų žaidimų aikšteles. Jis regėjo, kaip šypsosi Dienekui garbingos miesto ponios ir jų tarnaitės. Mano šeimininką mėgo ir su džiaugsmu pagarbą jam reiškė net helotai, o štai Polineikas, nors buvo pelnęs pasakišką šlovės visur kitur, iš jų nieko panašaus nesulaukdavo. Tai jį siutino. Ir glumino. Juk jis, Polineikas, paleido į pasaulį du sūnus, o visos Dieneko atžalos buvo moteriškos lyties. Pastarasis teturėjo keturias dukteris, ir jei tik Aretė nepagimdys sūnaus, jo giminė nutrūks, o Polineiko augaloti ir žvitrūs berniokai vieną dieną taps kariais, tikrais vyrais. Dar labiau Polineiką erzino tas faktas, kad Dienekas pagarbą priimdavo visiškai nerūpestingai, su kuklia ironija, lyg ji būtų reikalingajam kiek šuniui penkta koja.

Žvelgdamas į Dieneką, bėgikas nematė nei grožio, nei pastebėjo jį turint eiklias kojas. Užtai akin jam krito vidinės mano šeimininko savybės, savitvardos galia, ko jam pačiam stigo, kad ir kaip dosniai jis buvo apdovanotas dievų. Polineiko drąsa priminė liūto ar erelio drąsą, ji buvo jo kraujyje, kaulų smegenyse, ji rasdavosi savaime, be jokių minties pastangų, iš instinktyvaus savo pranašumo suvokimo.

Dieneko drąsa buvo kitokia — dorybė klystančio mirtingojo, kuris jėgų atlikti žygdarbį semiasi iš pačios širdies. Toks vidinis vientisumas Polineikui buvo nežinomas. Ar dėl to jis nekentė Aleksandro? Ar dėl šios priežasties jis sumalė berniukui nosį aštuonias naktis trunkančių pratybų vakarą? Šiaip ar taip, dabar Polineikas siekė daugiau nei sudarkyti veidą. Čia, sisitijose, jis geidė sugniuždyti jį matyti, kaip jis palūžta.

— Atrodai neliksmas, drauguži. Tarytum mintis apie būsimas kovas neteiktų tau džiaugsmo.

Polineikas liepė Aleksandrui padeklamuoti apie karo malonumus. Berniukas atsakė mintinai iškaltais posmais, kurie šlovino draugiškumą, pergalę prieš nesėkmes ir meilę ginklo broliams – filadelfiją.

Polineikas suraukė antakius.

— Ar tau malonu dainuoti, berniuk?

— Taip, pone.

— O rėžti sparną apie tą šliundrą Agatę?

— Taip, pone.

— Tada įsivaizduok tą malonumą, kuris tavęs laukia, kai tu skydu į skydą trenkiesi į priešo rikiuotę, priešo, kuris dega troškimu nužudyti tave, bet tu nužudai jį patį. Ar suvoki, kokia tai ekstazė, mažas šūdvabali?

— Stengiuosi, pone.

— Leisk man tau padėti. Užsimerk ir įsivaizduok, ką sakau!

Polineikas aiškiai suvokė, kaip labai kankina Dieneką, kuris išoriškai susivaldęs ir abejingas sėdėjo ant medinio suolo vos per dvi vietas nuo Polineiko.

— Suvaryti ietį per visus ašmenis vyrui į žarnas — tas pats, kas dulkintis, tik smagiau. Juk mėgsti pasidulkinti, tiesa?

— Dar nežinau, pone.

— Baik čirškaut su manim kaip žvirblis!

Tuo metu ant kojų jau ištisą valandą prastovėjęs Aleksandras sugebėjo visiškai susitvardyti. Sustingęs padėtimi „ramiai“, įsmeigęs akis į purvą, atsakinėjo į savo kankintojo klausimus pasirengęs iškęsti bet ką.

— Žudymas, berniuk, labai primena dulkinimą, tik užuot suteikęs gyvybę, tu ją atimi. Išgyveni skverbimosi vidun ekstazę — priešui į pilvą susminga ieties antgalis, o paskui jį — kotas. Per priešo šalmo akiaskyles regi, kaip išsprogsta jo akys. Tada sulinksta jo keliai ir visas virpančio kūno svoris užvirsta ant tavo ieties. Ar pieši sau šį vaizdą?

— Taip, pone.

— Ar tavo daiktas jau stovi?

— Ne, pone.

— Ką? Suvarei savo ietį žmogui į žarnas, o tavo šunytis vis dar suglebęs? Gal tu merga?

Sisitijose susirinkę pilnateisiai piliečiai pradėjo barbenti krumpliais į kietmedį, tuo duodami Polineikui suprasti, jog jis nuėjęs per toli. Tačiau bėgikas nekreipė į tai dėmesio.

— Įsivaizduokim drauge, berniuk. Jauti, kaip priešo širdis daužosi virš tavo geležies, o tu grudi ją dar giliau, beje, sukdamas. Uosiniu tavo ieties kotu pliūpteli džiaugsmo pojūtis, pasiekia rankas, kyla jomis į širdį. Ar tau gera?

— Ne, pone.

— Tą akimirką jautiesi kaip dievas, mėgaujiesi tik jam ir kariui tekusią privilegija — išlaisvini kito žmogaus sielą ir siunti ją į požeminį pasaulį. Trokšti mėgautis toliau, įsukti ašmenis dar giliau ir išlupti lauk to nelaimėlio širdį ir žarnas ant geležinio ieties antgalio, tačiau negali. Kodėl negali?

— Nes turiu žengti toliau ir žudyti kitus vyrus.

— Ar tik neketini apsiašaroti?

— Ne, pone.

— Ką darysi, kai ateis Persas?

— Žudysiu juos, pone.

— Kas, jei karo rikiuotėje stovėsi man iš dešinės? Ar dengsi mane savo skydu?

— Taip, pone.

— Kas, jei aš žengsiu pirmyn, dengiamas tavo skydo šešėlio? Ar pakelsi jį aukščiau, priešais mane?

— Taip, pone.

— Užmuši savo priešininką?

— Taip.

— Ir kitą?

— Taip.

— Netikiu tavim.

Tada lygieji vėl subarbeno krumpliais, šįkart smarkiau.

— Čia nebe mokymas, Polineikai. Čia pagieža.

— Tikrai?.. — nesiteikdamas atsigręžti į balso pusę atsiliepė bėgikas. — Pasiteirausime apie tai paties berniūkščio. Ar tau jau gana, tu giesmeles giedantis šūdo gniužule?

— Ne, pone. Maldauju lygiojo tęsti.

Tada įsiterpė Dienekas. Švelniai, su atjauta jis kreipėsi į savo globojamą jaunuolį.

— Kodėl kalbi tiesą, Aleksandrai? Galėtum meluoti, kaip daro visi kiti berniukai, gali prisiekti, kad džiūgavai stebėdamas skerdynes, mėgavaisi regėdamas nukirstas galūnes, karo nasruose suluošintus ir užmuštus vyrus.

— Mąsčiau apie tai, pone. Tačiau lygiateisių bendruomenė būtų mačiusi mane kiaurai.

— Esi sušiktai teisus. Būtume matę, — driokstelėjo Polineikas, — jis pagaliau išgirdo savo balse pyktį ir skubiai pasistengė susivaldyti. — Tačiau iš pagarbos savo didžiai vertinamam gerbiamam draugui, — sakydamas tai jis pajuokiamai mandagiai nusilenkė Dienekui, — kitą klausimą užduosiu ne šiam vaikui, bet visiems čia susirinkusiems, — jis trumpam nutilo, tada parodė pirštu į priešais jį stovintį berniuką. — Kas iš jūsų stos karo rikiuotėje su šita merga iš dešinės?

— Aš, — nesvyruodamas tarė Dienekas.

Polineikas prunkštelėjo.

— Tavo globėjas bando užstoti tave paidarion. Didžiuodamasis savo narsa, jis įsivaizduoja galįs kautis už du. Tai nutrūktgalviška. Miestas negali rizikuoti tokiu kariu vien dėl to, kad jis nusižiūrėjo tavo mergaitišką veidelį.

— Gana, mano drauge, — pareiškė Medonas, sisitijų vyresnysis.

Lygieji pritarė jam sutartinai barbendami krumpliais.

Polineikas nusišypsojo.

— Priimu jūsų priekaištus, kilmingieji vyrai ir vyresnieji. Prašau atleisti man už šį pernelyg didelį uolumą. Noriu tik padėti mūsų jaunajam draugui kai ką suprasti apie tikrovę, apie vyrą, kokį jį sukūrė dievai. Ar galiu užbaigti pamokymą?

— Kuo glausčiau, — įspėjo Medonas.

Polineikas vėl atsigręžė į Aleksandrą. Į berniuką jis kreipėsi jau švelniu balsu, be pagiežos. Balsas, net keista, regis, turėjo gerumo ir net liūdesio atspalvį.

— Žmonija, — tarė Polineikas, — sudaryta iš šunvočių ir opų. Pažvelk į bet kurią šalį, išskyrus Lakedaimoną. Žmogus yra silpnas, godus, bailus, pilnas geismų, lengvai pasiduodąs bet kokioms ydoms, ištvirkimui. Jis meluos, vogs, apgaudinės, žudys, išlydis pačių dievų statulas ir nusikaldins iš to aukso pinigų kekšėms. Štai kokia jo prigimtis, irtai liudija visi poetai. Laimei, iš savo malonės dievai suteikė būdą, kaip atsverti mūsų rūšiai įgimtą pasileidimą. Ši malonė, mano jaunasis drauge, yra karas.

Karas, o ne taika išugdo dorybę. Karas, o ne taika išrauna ydas. Karas ir pasiruošimas jam sužadina visa, kas žmoguje yra kilnu ir garbinga. Jis sujungia jį su jo broliais, suriša juos nesavanaudiškos meilės saitais, per sunkius išbandymus išnaikina visa, kas žema ir niekinga. Ten, šventame žudynių malūne, pats nedoriausias iš žmonių gali atrasti spindinčią ir žaižaruojančią, dorybingą, vertą dievų pagarbos savęs dalį, kuri ligi tol buvo paslėpta po storu ydų sluoksniu. Neniekink karo, mano jaunasis drauge, ir neapgaudinėk savęs, manydamas, jog gailestingumas ir atjauta — aukštesnės vertybės už andreia — vyrišką narsą.

Baigęs Polineikas atsigręžė į Meldoną ir vyresniuosius.

— Atleiskite už pernelyg ilgą gražbyliavimą.

„Akėjimas“ baigėsi ir lygieji išsiskirstė. Lauke, po ąžuolais, Dienekas suieškojo Polineiką ir kreipėsi jį šlovinamuoju vardu „Kalistas“, kurį būtų galima išversti kaip „harmoningai gražus“ ar „tobulai simetriškas“, nors savo intonacija Dienekas suteikė jam kiek kitokią — „gražučio berniuko“ ar „angeliško veido“ reikšmę.

— Ko tu šitaip baisiai nekenti to jaunuolio, — prispyrė jį Dienekas.

— Nes jis nemyli šlovės, — nedvejodamas atkirto bėgikas.

— Argi meilė šlovei — aukščiausia vyro dorybė?

— Kario — taip.

— Ir lenktyninio žirgo, ir skaliko.

— Tai dievų dorybė, o mes, jų valia, turim juos mėgdžioti.

Kiti iš sisitijų greičiausiai nugirdo šį pokalbį, nors išoriškai niekaip to neparodė, nes pagal Likurgo įsakymus jokie už tų durų svarstyti reikalai negalėjo iškeliauti anapus. Puikiai tai suvokdamas Dienekas susivaldė ir su linksma ironija kreipėsi į olimpietį Polineiką:

— Linkiu tau, Kalistai, išgyventi tiek pat kovų tikrovėje, kiek tu jau kovojai jų vaizduotėje. Galbūt tada įgysi žmogiško kuklumo ir nebesielgsi kaip pusdievis, kuriuo save dabar aiškiai laikai.

— Patausok energiją, Dienekai, ir verčiau pasirūpink savo jaunuoju draugužiu, ne manimi. Jam to labiau reikia.

Atėjo valanda, kai visi kariai apleido išilgai Amiklų kelio besidriekusias sisitijas. Vyrai, kuriems buvo per trisdešimt, išvyko namo pas žmonas, o jaunesnieji, priklausę pirmoms penkioms amžiaus klasėms, su ginklais iškeliavo prie visuomeninių pastatų portikų, kur eis naktinę sargybą arba susisuks į apsiaustus ir užmigs. Dienekas praleido šias paskutines akimirkas su Aleksandru.

Vyras uždėjo ranką berniukui ant pečių ir jie dviese lėtai pajudėjo po tamsiais ąžuolais.

— Žinai, — pradėjo Dienekas, — tas Polineikas kovoje už tave atiduotų gyvybę. Jeigu sužeistas parkristum žemėn, jo skydas pridengtų tave, o ietis apgintų. O jeigu ten pat tave pasiektų mirtinas dūris, Polineikas nesvyruodamas mestųsi į kovos sūkurį ir iki paskutinio atodūsio kautųsi dėl tavo kūno, kad priešas nenudraskytų nuo tavęs šarvų. Jo žodžiai gali būti žiaurūs, Aleksandrai, bet dabar, pamatęs karą, tu žinai, jog jis žiauresnis už juos šimtą kartų.

Iš tavęs šįvakar šaipėsi. Tau tai pratybos. Būk pasirengęs dar daugybę kartų pakęsti tokias pašaipas, kol tau jos nebereikš nieko, kol atvira širdimi galėsi juoktis girdėdamas Polineiko įžeidimus.

Atmink, kad Lakedaimono berniukai šimtus metų kenčia tokius „akėjimus“. Liejame ašaras dabar, kad vėliau išsaugotume kraują. Polineikas nesiekė sužaloti tavęs šį vakarą. Jis stengėsi pamokyti tave tos dvasinės disciplinos, kuri suvaldo baimę pasigirdus trimitų garsams ir kovos birbynių ritmui. Atmink, ką tau sakiau apie namą su daugybe kambarių. Į kai kuriuos kambarius mums eiti nedera. Tai pyktis. Baimė. Bet kokia protą apsėdanti ir vyrą kare žlugdanti aistra.

Įprask nugalėti. Kai ištreniruoji protą mąstyti tik taip ir ne kitaip — kai tiesiog nebeleidi jam mąstyti kitaip — kovos lauke įgyji milžinišką jėgą.

Jie sustojo po ąžuolu ir prisėdo.

— Ar kada pasakojau tau apie žąsį, kurią laikėme tėvo ūkyje — klere — tęsė Dienekas. — Dievai žino kodėl, ši žąsis, prieš nukrypuodama į vandenį su savo sesėmis ir broliais, buvo pratusi triskart peštelėti snapu vieną velėnos lopinėlį. Mane, berniuką, tai labai stebino. Žąsis neįlipdavo į vandenį neatlikusi šio veiksmo. Niekad.

Vieną dieną man atėjo į galvą mintis sutrukdyti jai. Norėjau pamatyti, kas bus tada. Atsistojau ant to ypatingojo lopinėlio (tada buvau ne vyresnis nei penkerių metų) ir neprileidau tos žąsies artyn. Ji siuste pasiuto. Metėsi ant manęs ir ėmė plakti sparnais, iki kraujo žnaibyti snapu. Aš gėdingai pasprukau. O žąsis kaipmat nurimo. Tris kartus peštelėjo savąjį lopinėlį ir nuslydo vandenin be galo patenkinta.

Vyresni lygieji tuo metu keliavo namo, jaunesni vyrai ir berniukai grupelėmis pėdino į postus.

— Įprotis yra galingas sąjungininkas, mano jaunasis drauge. Galima įprasti bijoti ir pykti, galima įprasti visad išlikti susitvardžiusiam ir drąsiam, — Dienekas šiltai paplekšnojo berniukui per petį, tada abudu atsistojo. — Dabar eik. Šiek tiek numik. Pažadu tau, kad kai vėl išvysi kovą, būsi apginkluotas pačiais geriausiais įpročiais.

TRYLIKTAS SKYRIUS

Jaunimui išsivaikščiojus po postus, Dienekas su ginklanešiu Savižudžiu prisijungė prie būrio kitų karvedžių, besirenkančių eiti į piliečių susirinkimą — ekleziją — kur turėjo dalyvauti organizuojant artėjančias laidotuvių žaidynes. Ten prie Dieneko pripuolė berniukas helotas su pranešimu. Aš ir Aleksandras jau ruošėmės žingsniuoti atvirų prieangių aplinkui Laisvės aikštę link ir įsitaisyti ten nakčiai, tik staiga išgirdau kažką šaižiai švilpiant.

Mano nuostabai, švilpė Dienekas.

Kuo greičiau atbėgau pas jį ir pagarbiai atsistojau jam iš kairės, „skydo pusėje“.

— Ar žinai, kur mano namai? — paklausė jis.

Tai buvo pirmi jo žodžiai, pasakyti tiesiai man. Atsakiau, kad žinau.

— Tada eik ten. Tave palydės štai šis berniukas.

Nieko daugiau netaręs, Dienekas nusisuko ir su visais kitais kariūnais nuėjo į susirinkimą. Nė nenutuokiau, ką man reiks padaryti. Paklausiau berniuko, ar tik čia neįsivėlė kokia klaida, ar jis tikras, jog aš — tas žmogus, kurio reikia.

— Taip, tu. Ir mums geriau paskubėti.

Dieneko giminės miesto namai, skirtingai nuo ūkio, esančio už trijų mylių, kur dirbo jų helotų šeimos, stovėjo per du skersgatvius nuo Eventidos kelio, vakariniame Pitanos kaimo gale. Jis nebuvo sujungtas su jokiais kitais pastatais, kaip dauguma tame kvartale, ir stūksojo vienišas giraitės pakraštyje po senais ąžuolais ir alyvmedžiais. Kažkada praeityje tas namas buvo ūkio dalis ir iki šiol neprarado kaimietiškam klevui būdingo nedailinto praktiško žavesio. Pats namas buvo itin kuklus, vos didesnis už paprasčiausią vienaukštę trobelę ir akį traukė net menkiau nei mano tėvo namukas Astake, nors tarp mirtų ir hiacintų paskendęs kiemas ir sodas aplinkui atrodė kaip jaukumo ir žavesio prieglobstis.

Namas stovėjo eilės gėlėmis apraizgytų skersgatvių gale; kiekvieno jų vaizdas vis giliau gramzdino į ramybę ir vienumą. Kai ėjome pro kitus namelius, mačiau vakaro vėsoje spindinčius jų židinius, girdėjau skambantį vaikų juoką, linksmą šunų skalijimą už tvirtų sienų. Atrodė, kad ši vieta ir pavėsingos jos apylinkės nepaprastai toli nuo karo ir karinių pratybų ir kad čia galima puikiai atsigauti nuo visų tų dalykų.

Pro vartus mane įleido vyriausioji Dieneko duktė Eleirija, kuriai tuo metu buvo vienuolika. Mačiau žemas baltas sienas, supančias nepriekaištingai iššluotą plytomis klotą kiemą, moliniuose puoduose ant palangių susodintas gėles. Išilgai paprastai tašytų pavėsinės gegnių žydėjo jazminai, fasadą puošė visterijos ir oleandrai. Palei šiaurinę sieną ne platesniu už delną akmeniniu vandentakiu gurgėjo vanduo. Šalia pavėsyje pastatyto iš vytelių nupinto suolo laukė tarnaitė.

Mane nukreipė prie akmeninio dubens, kuriame turėjau apsiplauti delnus ir pėdas. Ant sijos kybojo keletas švarių lininių rankšluosčių; nusišluostęs vienu jų, kruopščiai pakabinau atgal. Širdis krūtinėje daužėsi, nors nieku gyvu nebūčiau galėjęs pasakyti kodėl. Eleirija įvedė mane į vidun, į salę su židiniu, vienintelį kambarį, be Dieneko ir Aretės miegamojo.

Kambaryje pamačiau visas keturias Dieneko dukteris. Viena jų buvo vos pradėjusi vaikščioti, kita — visai naujagimė, o Aleksė buvo trečioji pagal amžių. Ji drauge su Eleirija sėdo šukuoti vilnos, tarsi tai būtų buvusi normaliausia vidurnakčio veikla. Mergeles prižiūrėjo ant žemos kėdutės netoli židinio atsisėdusi ponia Aretė, prie krūtinės ji glaudė jauniausiąją — kaip sakiau, dar kūdikį.

Vis dėlto iškart supratau, kad mano paslaugų prireikė ne Dieneko žmonai. Šalia jos, arčiau kambario vidurio, sėdėjo ponia Paralėja, Aleksandro motina, polemarcho Olimpijaus žmona.

Be jokios įžangos ji ėmė kvosti mane apie „akėjimą“, kurį jos sūnui teko atlaikyti ne seniau kaip prieš pusvalandį sisitijose. Stebino jau vien tai, kad ji apskritai žinojo apie šį įvykį, tuo labiau kad jis vos tik pasibaigė. Kažin kas jos akyse įspėjo mane, jog turiu itin rūpestingai rinktis žodžius.

Ponia Paralėja pareiškė, kad ji kuo puikiausiai žinanti ir gerbianti draudimą skleisti už sisitijų sienų vykusius pokalbius. Bet vis dėlto gal aš, nepažeisdamas įstatymo šventumo, galėčiau malonėti perteikti jai, savo sūnaus gerove ir ateitimi susirūpinusiai motinai (tai juk visiškai suprantama), kai kurias gaires, jei ne tikslius žodžius ir veiksmus, tai bent jau jų toną ir nuotaiką.

Lygiai tokia pačia intonacija, kaip Aleksandrą kvotę pilnateisiai piliečiai, ji užklausė manęs, kas gi valdo miestą. Karaliai ir eforai, neužsikirsdamas atsakiau, ir, žinoma, įstatymai. Ponia nusišypsojo ir mestelėjo žvilgsnį į šeimininkę Aretę.

— Taip, — tarė ji, — be abejo, taip turi būti.

Šitokiu būdu ji davė man suprasti, kad padėties šeimininkės čia moterys, ir jei aš nenorįs vėl ir visam laikui murkdytis mėšle pas ūkininkus, turėčiau nedelsdamas kloti joms deramą informacijos kiekį. Po dešimties minučių ji jau žinojo viską, ką buvo galima žinoti. Suokiau kaip paukštelis.

Pradžioje ponia Paralėja pareiškė, jog ją domina tai, kas nutikę jos sūnui nuo pat valandos, kai nepaklusęs jos valiai Dvynių giraitėje, jis nusekė paskui kariuomenę į Antirioną. Ji tardė mane kaip kokį šnipą. Ponia Aretė nė karto neįsiterpė. Vyresniosios jos dukterys nė karto nepakėlė akių nei į mane, nei į ponią Paralėją, nors buvo akivaizdu, jog kukliai tylėdamos jos ryte ryja kiekvieną žodį. Jos taip mokėsi. Tai buvo pamoka, kaip kamantinėti tarną. Jos klausė, kaip tai darė ponia, kokia intonacija, kokius klausimus ji žeria, kada jos balsas grasinamai pakyla, kada nusileidžia skatindamas pasitikėti ir atsiverti.

Kokio maisto mes su Aleksandru pasiėmėme? Kaip apsiginklavome? Kada maistas baigėsi ir ką valgėme tada? Ar kelyje sutikome nepažįstamųjų? Kaip su jais elgėsi jos sūnus? Kokia buvo nepažįstamųjų reakcija? Ar jie išreiškė jam pagarbą, kurios vertas spartietis? Ar buvo vertos šios pagarbos sūnaus manieros?

Ponia dėjosi į galvą mano atsakymus, niekaip neišduodama savo nuomonės, nors buvo aišku, kad tam tikrais atvejais ji nepritarė sūnaus poelgiams. Tik kartą ji leido prasiveržti tikram pykčiui — kai aš prievarta verčiamas prisipažinau, jog Aleksandras nepasirūpino sužinoti to mus plukdžiusio ir išdavusio valtininko vardo. Ponios balsas sudrebėjo. Kas gi tam berniukui? Ką jis išmoko per visus tuos metus prie tėvo stalo ir sisitijose? Argi jam neatrodo, kad tas šliužas, tas žvejys, turi būt nubaustas, gal net mirties bausme, idant tie niekšai suprastų, kokia kaina mokama už klastą prieš Lakedaimono lygiateisių bendruomenės nario sūnų? Arba, jei tam pritartų sveikas protas, šiuo valtininku galima būtų pasinaudoti savais tikslais. Prasidėjus karui su persais, žvalgybininku padarytas šis nevidonas galėtų suteikti neįkainojamų žinių kariuomenei. Net jei jis vėl pamėgintų dviveidžiauti, tai būtų galima pastebėti ir gauti naudos. Kodėl mano sūnus neišsiaiškino jo vardo?

— Jūsų tarnas šito nežino, ponia. Galbūt jūsų sūnus ir išsiaiškino tai, tik be jūsų tarno žinios.

— Sakyk „aš“, kai kalbi apie save, — užsipuolė mane Paralėja. — Tu ne vergas, tai ir nekalbėk, kaip kalba jie.

— Taip, ponia.

— Mama, berniukui skubiai reikia susidrėkinti gerklę, — galiausiai išsižiojo panelė Eleirija. — Tik pažvelkit į jį. Jei jo veidas dar bent truputį paraudonuos, sprogs kaip pernokęs pomidoras.

Kvota tęsėsi dar valandą. Be visa kita, sunku sėdėti ten man buvo dėl Paralėjos išvaizdos — ji buvo nepaprastai panaši į savo sūnų. Ponia, kaip ir jis, stulbino grožiu, o jos grožis buvo toks pat neišpūstas ir spartietiškai santūrus kaip ir jo.

Mano gimtajame Astake, taip pat ir visuose kituose Heladės miestuose, norėdamos atrodyti patrauklesnės, žmonos ir merginos kiekvieną dieną dažėsi. Jos kuo puikiausiai suprato, kaip į jų kerų zoną patekusius vyrus veikia dirbtinis garbanų blizgesys ar lūpų rausvumas.

O Paralėjos ir Aretės tai nedomino. Ilgas Paralėjos apsiaustas — peplas — spartietiška stiliumi skilo šone, apnuogindamas iki šlaunies jos koją. Bet kokiame kitame mieste tokia apranga būtų palaikyta skandalingai nepadoria. Tačiau čia, Lakedaimone, į tokius dalykus niekas nekreipė dėmesio. Juk tai koja. Moterų kojos tokios pat kaip ir vyrų. Tiesiog neįsivaizduojama, kad spartietis gašliai su geismu įsispoksotų į taip apsirengusią ponią. Nuo pat kūdikystės jie matė nuogas savo motinas ir seseris, vėliau — dukteris merginų ir moterų sporto pratybose ir šventėse, moterų eitynėse.

Ir vis dėlto negalima sakyti, jog abi šios ponios nieko nenutuokė apie savo žavesį ir magnetizmą — tą jaučiau netgi aš, pasitempęs prieš jas berniukas. Galų gale ar nebuvo spartietė pati Helenė? Kalbu apie gražuolę karaliaus Menelajaus žmoną, kurią pagrobė ir Trojon nusigabeno Paris.

Spartos moterys grožiu lenkia visas kitas Heladėje, o kadangi pačios nelabai kreipia į tai dėmesį, yra dar žavingesnės. Jų deivė — ne Afroditė, o medžiotoja Artemidė. Pažvelk į mūsų plaukų puikumą, tarsi sako jų laikysena — juk spindesį jiems suteikia ne kirpėjo gudrybės, o sveikata ir dorybė. Pažvelk mums į akis, kuriose paskęsta vyro akys — jos nei nudelbtos žemyn iš dirbtinio kuklumo, nei šmižinėja už dažytų blakstienų, kaip Korinto kekšių. Mes savo moteriškuose kambariuose netepame kojų vašku ir mirta, o mankštiname jas saulėje.

Svarbiausias šių ponių, žmonų ir moterų pašaukimas buvo gimdyti sūnus, kad užaugę šie taptų kariais ir didvyriais, miesto gynėjais. Spartos moterys buvo veislinės kumelės, iš kurių galėjo pasišaipyti išpaikintos kitų miestų merginos. Bet jei ir galima laikyti spartietes kumelėmis, tai jos buvo lenktyninės kumelės, olimpinės čempionės. Moterų sporto pratybos — gynaikagoge — apdovanojo jas įkarščiu ir energija. Tai buvo didžiulė jėga, kurią jos gerai suvokė.

Kad ir kaip stengiausi susivaldyti, mano mintys, kai dabar stovėjau prieš šias moteris, ėmė veržtis praeitin, pas Diomachę ir motiną. Atmintyje išniro stiprių, lieknų ir nuogų pusseserės kojų švytravimas, kai kokiu akmenuotu šlaitu bėgdavome paskui kiškį vejančius skalikus. Mačiau glotnią ir tviskančią jos rankų odą, kai ji tempdavo lanką, jos nieko nebijančias akis, jaunystės ir laisvės antplūdį, užliedavusi jos veidą, kai ji šypsodavosi. Vėl regėjau savo motiną, kuri mirė būdama vos dvidešimt šešerių ir kuri liko man nepranokstamo švelnumo ir taurumo įsikūnijimu. Šios mintys buvo, Dieneko žodžiais, tarytum kambarys proto name, į kurį aš dar prie Trijų Kelių Sankirtos prisiekiau niekad negrįžti.

Bet dabar, atsidūręs visiškai tikrame šio namo kambaryje, pripildytame moteriško šiugždesio ir kvapų, priešais šių žmonų ir motinų, dukterų ir seserų moterišką spindesį, kai tiek moteriškumo buvo sutelkta tokioje mažoje erdvėje, prieš savo valią persikėliau į praeitį. Prireikė didžiulės savitvardos, kad bent išoriškai neišsiduočiau mąstąs apie šiuos dalykus ir galėčiau rišliai atsakinėti į neišsemiamus ponios klausimus. Galiausiai man pasirodė, jog tardymas artėja prie pabaigos.

— Dabar atsakyk į paskutinį klausimą. Kalbėk tiesiai. Iškart suprasiu, jei meluosi. Ar mano sūnus drąsus? Įvertink jo andreia, jo vyrišką dorybę. Juk jam neilgai trukus reikės užimti vietą karo rikiuotėje.

Nereikėjo didelio proto, kad suprasčiau, jog teks žengti per ploniausią ledą. Kaip įmanoma atsakyti į tokį klausimą? Dar labiau pasitempiau ir kreipiausi į ponią:

— Agogos treniruočių būriuose lavinasi tūkstantis keturi šimtai berniukų. Ir tik vienas iš jų parodė beatodairišką narsą — pasiryžo sekti paskui kariuomenę, nors ir teko atvirai nepaklusti motinos valiai, o ką jau kalbėti apie tai, kad jis aiškiai suvokė, kokią bausmę turės iškentėti grįžęs.

Ponia minutėlę pamąstė.

— Atsakymas diplomatiškas, bet geras. Priimu jį.

Ji pakilo ir padėkojo poniai Aretei už šio pasimatymo organizavimą ir jo slaptumo užtikrinimą. Man buvo pasakyta palaukti kieme. Išėjęs pamačiau kvailai besišypsančią ponios Paralėjos tarnaitę. Ji, be jokių abejonių, girdėjo kiekvieną mūsų pokalbio žodį ir vos tik patekėjus saulei puls pasakoti jį kiekvienam sutiktajam Euroto slėnyje47. Po akimirkos išniro ir pati ponia; nesiteikusi pažvelgti į mane ar bent ką pasakyti, ji be jokio žibinto nuskubėjo tamsia gatvele lydima tarnaitės.

— Ar tau jau galima gerti vyną? — nuo tarpdurio kreipėsi į mane Aretė ir ženklu pakvietė vėl įeiti vidun.

Visos keturios dukros jau miegojo. Aretė pripylė man taurę ir šešiskart praskiedė vyną vandeniu, kaip buvo įprasta berniukams.

Su dėkingumu gurkštelėjau. Buvo aišku, kad klausimai šiąnakt dar nesibaigė.

Ponia pasiūlė man atsisėsti, o sau pasiliko šeimininkės vietą prie židinio. Įdėjo lėkštėn riekę alfitos, miežių duonos, ir pastūmė ją man, tada atnešė truputį alyvuogių aliejaus, sūrio ir svogūnų.

— Pakentėk, ši naktis tarp moterų greitai pasibaigs. Vėl grįši pas vyrus, su kuriais, aišku, jautiesi daug geriau.

— Man čia gera, pone. Iš tikrųjų. Didžiulė paguoda bent valandai ištrūkti iš kareivinių gyvenimo, net jei tektų basomis šokti ant įkaitintos keptuvės.

Ponia nusišypsojo, bet aš mačiau, kad jos mintis pasigvelbę daug rimtesni dalykai. Ji privertė mane pažvelgti jai į akis.

— Ar kada nors girdėjai Idotichido vardą?

Girdėjęs buvau.

— Jis spartietis, žuvęs per Mantinėjos mūšį. Mačiau paminklą jam priešais Sparnuotosios Nikės sisitijas šalia Amiklų kelio.

— Ką dar gali pasakyti apie tą vyrą? — paklausė ponia.

Aš pradėjau nerišliai murmėti, o ji klausimą pakartojo.

— Sako, kad Dektonas, helotas berniukas, pramintas Gaidžiu, yra jo pavainikis. Jo motina, mesenietė, mirė gimdydama.

— Ir tu tuo tiki?

— Taip, ponia.

— Kodėl?

Pats save įvariau į kampą ir mačiau, kad ponia tai suvokia.

— Dėl to, — atsakė ji už mane, — kad tas berniukas, Gaidys, labai nekenčia spartiečių?

Mane apstulbino, kad ji tai žino. Kelias ilgas akimirkas buvau be žado.

— Ar pastebėjai, — toliau kalbėjo ponia, o jos balse, mano nustebimui, nebuvo justi nei apmaudo nei pykčio, — kad žemiausieji iš vergų be didesnio sielvarto neša savo naštą, o kilniausieji iš jų, kuriems nedaug trūksta iki laisvės, piktinasi labiausiai? Tarytum kuo labiau tarnas jaučiasi vertas pagarbos, kai galimybių jos sulaukti nėra, tuo sunkiau pakeliama jam ta tarnystė.

Toks, trumpai sakant, ir buvo Gaidys. Man pačiam tokios mintys niekad nebuvo šovusios į galvą, bet kai jas išsakė ponia, suvokiau, kad jos teisingos.

— Tavo draugužis Gaidys per daug plepa. O ką nutyli liežuvis, labai aiškiai pasako elgesys ir manieros, — tada ji beveik pažodžiui pacitavo kelis maištingus Dektono teiginius, pasakytus tik man vienam, kai mes žygiavome iš Antiriono.

Vėl netekau žado, pajutau, kaip apsipilu prakaitu. O ponios Aretės veidas ir toliau liko mįslingas.

— Ar žinai, kas tai yra kriptija? — paklausė ji.

Žinojau ir atsakiau:

— Tai slapta lygiųjų piliečių bendrija. Niekas nenutuokia, kas tokie jai priklauso, žinoma tik tai, kad jos nariai yra patys jauniausi ir stipriausi spartiečiai, ir dirba jie savo darbus naktį.

— Ir kokie tai darbai?

— Jie priverčia žmones išnykti.

Sakydamas „žmonės“, turėjau omenyje helotus. Helotus išdavikus.

— Dabar atsakyk dar į vieną klausimą. Bet pirmiau pamąstyk, — ponia Aretė nutilo, taip pabrėždama būsimo klausimo svarbą. — Tarkime, būtum kriptijos narys ir žinotum tai, ką neseniai pasakiau tau apie šį helotą, apie Gaidį — kad jis maištingai nusiteikęs miesto atžvilgiu, kad netgi ketina imtis tam tikrų veiksmų. Kaip pasielgtum?

— Jei būčiau kriptijos narys, jausčiau pareigą užmušti jį.

Ponia įdėmiai išklausė, bet jos veido išraiška ir toliau nieko nesakė.

— Atsakyk štai ką: kaip elgtumeis, jei pats būtum heloto Gaidžio draugas?

Ėmiau mikčioti apie lengvinančias aplinkybes, esą Gaidys karštakošis, dažnai kalbąs prieš tai dorai neapsvarstęs, be to, didelė dalis to, ką jis sakąs, tėra tuščios pagyros, ir visi tai žino.

Ponia pasuko galvą į tamsią kambario kertę.

— Ar šis berniukas meluoja?

— Taip, mama!

Krūptelėjęs pasisukau į šoną. Įsižiūrėjęs pamačiau nė nemanančias miegoti ir kiekvieną žodį gaudančias vyresnėles.

— Leisk man atsakyti į šį klausimą už tave, jaunuoli, — tarė ponia, gelbėdama mane iš keblios padėties. — Turbūt padarytum štai ką: manau, įspėtum tą berniuką, pramintą Gaidžiu, daugiau nekalbėti tokių dalykų tau girdint, lieptum jam mesti iš galvos visas piktas užmačias ir pridurtum, kad priešingu atveju pats su juo susidorosi.

Tai mane visiškai suglumino. Ponia nusišypsojo.

— Esi nekoks melagis. Šio talento tikrai neturi, ir mane tai žavi. Tačiau žinok, kad eini slidžiu keliu. Galbūt Sparta ir didingiausias Heladės miestas, bet tuo pat metu jis labai nedidukas. Nespėja čia pelė nusičiaudėti, o jau visi katinai sako „Į sveikatą!“ Tarnai ir helotai girdi viską, o jų liežuviai atsiriša už vieną saldų pyragaitį.

Susimąsčiau.

— O manasis — už vyno taurę? — paklausiau.

— Berniūkštis tave erzina, mama! — šūktelėjo devynerių metų Aleksa. — Liepk jį išperti!

Ponia Aretė nužvelgė mane žibinto šviesoje be jokio pykčio ir rūstybės, ramiai ir tiriamai. Man palengvėjo.

— Tavo padėties berniukas turėtų virpėti iš baimės prieš tokio lygiojo, kaip mano vyras, žmoną. Sakyk, kodėl nebijai manęs?

Iki pat tos akimirkos nesusivokiau išties jos nebijąs.

— Nežinau, ponia. Galbūt dėl to, kad jūs man kai ką primenat.

Ponia keletą sekundžių tylėjo toliau įdėmiai mane stebėdama.

— Papasakok man apie ją, — liepė ji.

— Ką tokią?

— Savo motiną.

Veidą man vėl išmušė raudonis. Susigūžiau nuo minties, jog ši ponia regi mano širdies turinį man dar nespėjus apie jį prabilti.

— Išgerk dar šiek tiek vyno. Tau nėra jokio reikalo vaidinti prieš mane užsispyrėlio.

Paklausiau jos ir tai iš tiesų padėjo. Trumpai papasakojau poniai apie Astaką, apie tai, kaip jį užgrobė, o paskui naktį atsėlinę Argo kariai nužudė motiną ir tėvą.

— Argiečiai visad buvo bailiai, — tarstelėjo ji, niekinamai prunkštelėjo ir tapo man daug brangesnė, nei pati galėjo įsivaizduoti. Mano varginga istorija, žinoma, jau buvo pasiekusi jos ilgas ausis, tačiau ji įdėmiai ir, regis, atjausdama klausėsi pasakojimo iš mano paties lūpų.

— Tau teko patirti daug sunkumų, Kseo, — tarė ji pirmąkart per visą pokalbį paminėdama mano vardą.

Net pats nustebau, kaip tai mane sujaudino, tad turėjau tvardytis, kad neišsiduočiau.

Prisipažinsiu, kiek išgalėdamas stengiausi kalbėti taisyklinga graikų kalba, kaip ir dera laisvai gimusiam žmogui, idant išlaikyčiau pagarbą ne tik jai, bet savo paties šaliai ir giminei.

— Ir kodėl, — paklausė ponia, — gimtąjį miestą praradęs berniukas yra toks ištikimas svetimai Lakedaimono šaliai, kurios pilietis jis nėra ir niekada netaps?

Žinojau atsakymą, bet nebuvau tikras, kiek galima šia moterimi pasitikėti. Atsakiau netiesiogiai, trumpai užsiminęs apie Bruksijų.

— Mano auklėtojas mokė, kad berniukas privalo turėti miestą, kitaip iš jo neužaugs tikras vyras. Kadangi gimtojo miesto netekau, galėjau rinktis kurį panorėjęs.

Toks požiūris nebuvo įprastas, tačiau ponia, kaip mačiau, pritarė jam.

— Kodėl nepasirinkai turtingo polio, kuriame atsiveria daug galimybių? Tėbų, Korinto ar Atėnų? Visa, ką čia gali gauti, tėra rupi duona ir nučaižyta nugara.

Atsakiau patarle, kurią Diomachei ir man kartą pacitavo Bruksijus: „Kiti miestai gimdo paminklus ir poeziją, o Sparta gimdo vyrus.“

— Ir tai tiesa? — toliau klausinėjo ponia. — Sakyk visiškai atvirai, juk gyvendamas čia turėjai progą pamatyti tiek tai, kas mieste blogiausia, tiek tai, kas geriausia.

— Tiesa, ponia.

Mano nuostabai, šie žodžiai labai stipriai paveikė Aretę. Ji nusuko akis į šalį ir kelissyk sumirksėjo. O jos balsas, kai ji vėl susikaupė kalbėti, nuo jaudulio buvo kimus.

— Tai, ką girdėjai apie Idotichidą, yra tiesa. Jis yra tavo draugužio Gaidžio tėvas. Ir ne tik. Taip pat jis mano brolis.

Ji pastebėjo mano reakciją.

— Tu to nežinojai?

— Ne, ponia.

Ji šiaip ne taip prislopino besiveržiančius jausmus, širdgėlą, kuri grasinosi išmušti ją iš pusiausvyros.

— Taigi matai, — tarė ji sunkiai išspaudusi šypseną, — kad šis jaunuolis, pravarde Gaidys, tam tikra prasme yra mano sūnėnas. O aš — jo teta.

Įsipyliau dar vyno. Ponia nusišypsojo.

— Gal galėčiau paklausti, kodėl ponios šeima nesiėmė globoti Gaidžio, kad ateityje jis taptų motaksu!

Turėjau omenyje ypatingą išimtį, kuri Lakedaimone buvo taikoma „įbroliais“ vadintiniems jaunuoliams, daugiausia nesantuokiniams spartiečių tėvų sūnums. Sulaukę paramos ir laidavimo, nors ir būdavo žemos kilmės, jie patekdavo į agogą ir galėdavo lavintis drauge su lygiųjų bendruomenės narių sūnumis. O parodę deramą narsą kovoje, turėdavo galimybę netgi tapti piliečiais.

— Ne kartą siūliau tai tavo draugužiui Gaidžiui, — atsakė ponia. — Bet jis kategoriškai atmesdavo pasiūlymą.

Pastebėjusi mano veide netikėjimą, ponia pridūrė:

— Pagarbiai, labai pagarbiai ir mandagiai. Bet ryžtingai ir nepalaužiamai.

Ji minutėlę mąstė.

— Tarp vergų, ypač kilusių iš užkariautos tautos, kaip ir yra su tuo Gaidžiu, kurio motina mesenietė, galima pastebėti dar vieną keistenybę. Jie būna išdidūs ir dažnai tapatinasi su žemesne savo kilmės linijos puse — galbūt elgiasi taip stumiami pagiežos, o galbūt nenori pasirodyti, kad siekia prisiplakti prie geresnės pusės ir taip pelnyti malonę.

Toks išties ir buvo Gaidys. Jis save suvokė kaip mesenietį ir ne kitaip.

— Pasakysiu tau štai ką, jaunasis drauge, tiek tavo, tiek savo sūnėno labui: kriptija žino. Ji stebi jį nuo tada, kai jam suėjo penkeri.

Tave taip pat stebi. Tavo žodžiai nepriekaištingi, esi drąsus ir išradingas. Niekas nelieka nepastebėta, neįsidėmėta. Pasakysiu dar daugiau. Tarp kriptijos narių yra tau bent šiek tiek pažįstamas žmogus — didžiūnų vyresnysis Polineikas. Jis nesusvyruos perrėžti gerklę išdavikui helotui, o tavo draugas Gaidys, nors turi stiprų kūną ir dvasią, nepaspruks nuo olimpinio čempiono.

Tuo metu jau visos merginos buvo pasidavusios miegui. Namo sienas apgaubė grėsminga tyla.

— Artėja karas su persais, — pareiškė ponia. — Miestui reikia kiekvieno vyro. Graikijai reikia kiekvieno vyro. Bet ne mažiau svarbu ir tai, kad šis, dėl ko niekas nesiginčija, didžiausias istorijoje karas taps puikiausia arena didybei išsikovoti. Tai bus laukas, kuriame vyras galės žygdarbiais parodyti kilnumą, kurio neįgijo gimdamas.

Ponia žvilgsniu sugavo mano akis ir prikaustė jas prie savųjų.

— Noriu, kad šis berniukas Gaidys būtų gyvas prasidėjus karui. Noriu, kad apsaugotum jį. Jei tik tavo ausis pasieks bet kokia užuomina apie pavojų, menkiausias gandas, turi eiti tiesiai pas mane. Ar padarysi tai?

Pasižadu, kad padarysiu.

— Pasirūpink šiuo berniuku, Kseo. Nors jis tave ir kankindavo, jus sieja draugystė. Meldžiu tavęs dėl savo brolio, dėl jo kraujo, tekančio Gaidžio gyslomis. Ar sergėsi jį? Ar padarysi tai?

Dar kartą pasižadėjau, kad darysiu viską, ką sugebėsiu.

— Prisiek.

Prisiekiau visais dievais.

Man tai atrodė absurdiška. Kaip galėčiau pasipriešinti kriptijai ar bet kokiai kitai Gaidį nužudyti siekiančiai jėgai? Vis dėlto mano berniukiškas pažadas, atrodo, numaldė ponios nerimą. Jį ilgai tyrė mano veidą.

— Sakyk man, Kseo, — švelniai prabilo ji. — Ar tu kada nors... ar kada nors esi prašęs ko nors grynai sau?

Atsakiau nesuprantąs, ko ponia nori manęs paklausti.

— Pareikalausiu iš tavęs dar kai ko. Ar išpildysi tai?

Prisiekiau išpildyti.

— Įsakau tau vieną dieną padaryti ką nors grynai dėl savęs, o ne tarnaujant kitiems. Žinosi, kai tam ateis laikas. Pažadėk man. Pažadėk balsu.

— Pažadu, ponia.

Tada ji pakilo su miegančiu kūdikiu ant rankų, priėjo prie lopšio, kabančio tarp kitų mergaičių lovų, paguldė į jį vaikelį ir apklostė minkštais apklotais. Tai man buvo ženklas, jog metas pasišalinti. Poniai atsistojus, atsistojau ir aš, nes to reikalavo pagarba.

— Ponia, ar galėčiau prieš eidamas užduoti jums vieną klausimą?

Jos akys žaismingai žybtelėjo.

— Leisk man jį atspėti. Jis apie mergaitę?

— Ne, ponia, — jau gailėjausi pasidavęs impulsui. Klausimas, kurį norėjau užduoti, buvo absurdiškas. Joks mirtingasis nebūtų į jį atsakęs.

Tačiau poniai pasidarė įdomu ir ji primygtinai prašė, kad tęsčiau.

— Klausimas apie draugą, — pasakiau. — Esu jaunas ir per mažai suprantu pasaulį, tad pats atsakymo į jį rasti nepajėgiu. Galbūt pajėgsite jūs, išmintinga ponia. Bet turite duoti žodį, kad nesijuoksite ir nesityčiosite.

Ponia sutiko.

— Ir neišduosite to niekam, net savo vyrui.

Ji pažadėjo.

Įkvėpiau į plaučius oro ir išpyškinau:

— Tas draugas... jis tiki, kad kartą vaikystėje, kai buvo ant mirties slenksčio, su juo kalbėjo dievas.

Sustojau ir įsmeigęs į ją akis laukiau kokių nors paniekos ar pasipiktinimo ženklų. Su palengvėjimu pripažinau sau, jog ponios veide jų neatsirado.

— Tas berniukas... mano draugas... nori sužinoti, ar toks daiktas įmanomas. Ar... ar teiktųsi dieviškoji būtybė kalbėti su berniuku, kuris yra be miesto ir padėties, su visiškai beturčiu vaiku, neturinčiu jokios dovanos, kurią galėtų paaukoti, net nemokančiu deramai melstis? Ar šis mano draugas tik gimdė šmėklas, iš nevilties ir vienatvės kūrė tuščias vizijas?

Ponia Aretė pasiteiravo, kuris dievas kalbėjęs su mano draugu.

— Lankininkas. Apolonas Toliašaudis.

Susigūžiau. Ponia, be abejonės, išjuoks tokią akiplėšišką prielaidą. Geriau jau niekad nebūčiau pravėręs savo nevalyvos burnos.

Tačiau ji nepasityčiojo iš mano klausimo, nepalaikė jo bedievišku.

— O tu juk, kaip suprantu, pats esi lankininkas, ir gana meistriškas pagal metus. Jie atėmė iš tavęs lanką, tiesa? Konfiskavo tau pirmąkart pasirodžius Lakedaimone?

Ji pridūrė, kad tikriausiai pati sėkmės deivė atvedė mane prie jos židinio šįvakar, nes žemės deivių čia, aplink, gausu. Ji jas jaučianti. Vyrai, ponios teigimu, mąstą protu, o moterys — krauju, kuris priklausomai nuo mėnulio pakyla ir atslūgsta.

— Aš ne šventike, — tęsė ji. — Atsakyti galiu tik remdamasi savo moteriška širdimi, kuri tiesiogiai nujaučia ir skiria tiesą.

Atsakiau, jog kaip tik to ir norėčiau.

— Pasakyk savo draugui štai ką, — tarė ponia. — Visa, ką jis regėjo, buvo tiesa. Jį išties buvo aplankęs dievas.

Man iš akių visiškai netikėtai ištryško ašaros, užvaldė jausmai. Užsidengiau veidą rankomis ir ėmiau raudoti. Buvau nepaprastai sukrėstas, kad šitaip praradau savitvardą, kad nežinia iš kur mane užklupo tokia galinga aistra. Prisidengęs veidą kūkčiojau kaip vaikas. Ponia priėjo prie manęs ir švelniai apkabino. Kaip motina tapšnodama per petį, ji tyliai ramino mane.

Po kelių akimirkų susivaldžiau. Ėmiau atsiprašinėti dėl tokio gėdingo silpnumo. Tačiau ponia manęs nė neklausė ir išbarė, pareiškė, kad ši aistra buvo šventa, įkvėpta dangaus, tad dėl jos nedera atgailauti ar teisintis.

Ji atsistojo ant slenksčio. Pro atviras duris vidun krito žvaigždžių šviesa, buvo girdėti romus per kiemą tekančio upelio čiurlenimas.

— Gaila, kad neturėjau progos pažinti tavo motinos, — tarė ponia Aretė meiliai žvelgdama į mane. — Galbūt kurią dieną mes susitiksime anapus gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius skiriančios upės. Pakalbėsime apie jos sūnų ir dievų jam skirtą liūdną dalią.

Atsisveikindama ji darkart palietė man petį.

— Dabar eik ir pasakyk savo draugui štai ką: jis gali ateiti su savo klausimais, jei panorės. Tačiau privalo ateiti pats. Norėčiau pažvelgti į veidą to, kuris sėdėjo ir šnekėjo su Dzeuso Sūnumi.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Už Antirioną Aleksandrą ir mane išplakė kitą vakarą. Jį nubaudė pats jo tėvas Olimpijus priešais savo sisitijos lygiuosius. Mane be jokių ceremonijų laukuose išvanojo sporto aikštelės prižiūrėtojas helotas. Gaidys paskui padėjo man tamsoje nusileisti prie Eurato, į Priekalu pramintą giraitę, nusimaudyti ir sutvarstyti sučaižytą nugarą. Ši vieta buvo laikoma laukų globėjos Demetros šventove ir pagal papročius skiriama helotams iš Mesenijos (kadaise ten stovėjo kalvė, nuo to ir kilo vietos pavadinimas).

Laimei, šįkart Gaidys nesiėmė, kaip buvo pratęs, tulžingai postringauti apie vergo gyvenimą ir apsiribojo pastaba, jog Aleksandras buvo išplaktas kaip berniukas, o aš — kaip šuo. Su manimi jis buvo malonus ir, svarbiausia, puikiai mokėjo gydyti specifines plėštines žaizdas, kurias ant nuogos nugaros palieka gumbuotos beržinės rykštės.

Gydymas prasidėjo vandeniu: iki kaklo panirau į stingdomą srovę. Gaidys prilaikė mane už pažastų iš užpakalio, nes ledinio vandens ir atvirų visą nugarą raižančių žaizdų sąveika retai kada neatima iš žmogaus sąmonės. Šaltis greitai sustingdo raumenis ir atima iš jų jautrumą, dėl to tampa įmanoma pakęsti ant žaizdų pilamą dilgėlių ir kitų žolių nuovirą. Taip sustabdomas kraujavimas, paspartinamas žaizdų gijimas. Net švelniausi bandymai aprišti žaizdas vilnoniais ar lininiais tvarsčiais šiame etape būtų nepakeliami. O pradžioje lengvai, paskui stipriau ant virpančių suplėšytų raumenų priglaustas draugo delnas suteikia į ekstazę panašų palengvėjimą. Gaidys pats buvo ne kartą luptas, todėl gerai žinojo, kaip galima padėti.

Po penkių minučių tapo įmanoma kentėti. Po penkiolikos ant mano odos jau buvo galima uždėti minkštą Gaidžio sugniaužtą kiminų gumulą, kuris sugėrė nuodus ir sutepė žaizdą subtiliomis skausmą malšinančiomis medžiagomis.

— O dievai, nekaltos vietos nelikę, — tarė jis matydamas vieną ant kito lipančius senus ir naujai atsiradusius randus. — Jaučiu, visą mėnesį netampysi ant nugaros to giesmininko skydo.

Jis jau ketino apipilti mano jaunąjį šeimininką pagiežingų priekaištų kruša, bet tuo metu nuo pakrantės aukščiau mūsų pasigirdo šiugždesys. Pasirengę viskam, abudu atsisukome atgal.

Pamatėme Aleksandrą. Jis išėjo į priekį, po platanais, susuktas į ritinį jo apsiaustas kybojo priekyje, sučaižyta nugara buvo nuoga. Gaidys ir aš sustingom. Aptiktas šią valandą čia, su mumis, Aleksandras neabejotinai užsidirbtų pakartotinės pylos.

— Štai, — tarė jis šliuoždamas šlaitu žemyn pas mus, — įsigavau į vaistininko spintelę.

Berniukas įbrido srovėn šalia mūsų ir ištiesė į žalius šermukšnio lapus suvyniotą aukso vertės miros tepalo gumulą.

— Kuo čia gydai jam nugarą? — paklausė Aleksandras Gaidžio, o šis išsižiojęs iš nuostabos žengtelėjo atgal. Lygieji Spartos piliečiai mira tepdavo kovos žaizdas, nors gauti tokio tepalo buvo retenybė. Jie būtų primušę Aleksandrą iki sąmonės netekimo, jei tik būtų sužinoję, kad jis nugvelbė šios brangenybės.

— Ištepk šiuo tepalu, kai nuimsi samanas, — nurodė Aleksandras Gaidžiui. — Nuplauk gerokai iki auštant, nes jei kas nors užuos, iš mūsų nugarų ne kažin kas liks.

Jis įspaudė lapų ritinėlį Gaidžiui į delnus.

— Turiu grįžti iki patikrinimo, — pareiškė Aleksandras. Po akimirkos jis dingo mums iš akių, kurį laiką dar girdėjome jo žingsnių garsus, kai jis skuodė tamsoje į naktinę berniukų stovyklavietę.

— Laikyk mane, nes apalpsiu, — kraipydamas galvą į šalis prabilo Gaidys. — Tas vieversėlis turi didesnius rutuliukus nei maniau.

Auštant, kai išsirikiavome prieš aukojimą, Dieneko ginklanešys skitas Savižudis iškvietė mane ir Gaidį į priekį. Mes pabalome iš baimės — kas nors bus mus pamatęs ir netrukus mums atsivers Hado vartai.

— Jūs, maži šūdo gabalėliai, tikriausiai gimę po laiminga žvaigžde, — buvo viskas, ką pasakė Savižudis. Jis nuvedė mus už rikiuotės, kur priešaušrio tamsoje tylėdamas stovėjo Dienekas. Pagarbiai atsistojome jam iš kairės, jo skydo pusėje. Suskambo trimitai, rikiuotė pajudėjo. Gaidžiui ir man Dienekas nurodė likti vietoje.

Jis nejudėdamas stovėjo priešais mus. Jam iš dešinės, persimetęs per petį krepšį su savaisiais „adikliais“, laukė Savižudis.

— Patyrinėjau įrašus apie tave, — kreipėsi Dienekas į mane ir tai buvo pirmieji jo žodžiai, pasakyti tiesiog man, neskaitant pakvietimo eiti su patarnaujančiu berniuku į jo namus prieš dvi naktis. — Helotai pasakoja, kad, kaip laukų darbininkas, esi niekam tikęs. Stebėjau tave aukojimo vilkstinėje — net nesugebi deramai nuskusti ožkai kaklo. O iš tavo elgesio su Aleksandru akivaizdu, kad vykdysi bet kokį įsakymą, nesvarbu, koks jis būtų kvailas ar absurdiškas, — jis ženklu liepė man apsisukti, kad galėtų dirstelėti į mano nugarą. — Vienintelis tavo talentas, regis, yra greitai gyti.

Pasilenkęs jis nugarą pauostė.

— Jei nežinočiau, kad tai neįmanoma, — sumurmėjo, — galėčiau prisiekti, jog ji buvo sutepta mira.

Savižudis grubiai sugriebė mane ir atgręžė veidu į Dieneką.

— Darai Aleksandrui blogą įtaką, — tarė man lygusis. — Berniukui iš kito berniuko jokios naudos, jam reikalingas subrendęs vyras, kuris galėtų sustabdyti jį, kai šiam į galvą ateina tokia patrakusi mintis kaip sekti paskui kariuomenę. Todėl atiduodu jį savo žmogui, — galvos linktelėjimu jis parodė į Savižudį.

— Daugiau nebetarnauji Aleksandrui, — pasakė man. — Tu atleistas.

Dievai! Vėl į mėšlyną.

Tada Dienekas pasisuko į Gaidį.

— Tu irgi. Spartiečio didvyrio sūnus, o nesugebi nulaikyti rankose aukojamo gaidžio jo neužsmaugęs. Esi apgailėtinas. Tavo burna kaip korintiečių subinės, ji drabsto išdavystes, vos tik tu ją praveri. Padaryčiau tau paslaugą, jei perpjaučiau gerklę, be to, sutaupyčiau kriptijai laiko.

Tada jis priminė Gaidžiui apie Merioną, Olimpijaus ginklanešį, taip narsiai kritusį praeitą savaitę prie Antiriono. Nė vienas iš mudviejų negalėjom suprasti, kur link jis suka.

— Olimpijus jau perkopė penkias dešimtis, jis labai išmintingas ir apdairus. Naujas jo ginklanešys turėtų atsverti šias jo savybes jaunatve. Jis turi būt žalias, stiprus ir nutrūktgalvis, — Dienekas su pašaipia panieka pažvelgė į Gaidį. — Dievai žino, kas susuko Olimpijui smegenis, bet jis išsirinko tave. Meriono vietą užimsi tu. Nuo šiol patarnausi Olimpijui. Dabar pat pristatyk jam. Esi jo pirmasis ginklanešys.

Mačiau, kaip Gaidys sumirksėjo akimis. Tai tikriausiai būsiąs pokštas.

— Aš nejuokauju, — pasakė Dienekas. — Ir patariu tau taip pat nejuokauti. Žengsi pėdomis vyro, kuris geresnis už pusę lygiųjų vyrų. Pabandyk spyriotis, ir aš pats iškepsiu tave pamovęs ant iešmo.

— Nesispyriosiu, pone.

Dienekas ilgai ir tiriamai žiūrėjo į jį.

— Užsičiaupk ir nešdinkis iš čia.

Gaidys bėgte pasileido paskui rikiuotę. Prisipažinsiu, kone paspringau iš pavydo. Tapti pirmuoju kario ginklanešiu! Ir dar ne bet kokio kario — polemarcho, besiilsinčio vienoje palapinėje su karaliumi. Pasijutau nekenčiąs Gaidžio dėl tokios nesuvokiamos atsitiktinės sėkmės.

Bet ar tikrai ji buvo atsitiktinė? Šitaip bestypsodamas, sukaustytas pavydo, mintyse išvydau ponios Aretės atvaizdą. Už visa to stovėjo ji. Tada pasijutau dar blogiau ir net ėmiau apgailestauti išpasakojęs jai apie Apoloną Toliašaudį.

— Leisk dirstelėti į tavo nugarą, — nutraukė mano nelinksmas mintis Dienekas. Vėl atsukau jam nugarą, o jis pritariamai švilptelėjo. — Prisiekiu Dzeusu, jei į Olimpijos žaidynes įtrauktų nugaros čaižymo rungtį, būtum favoritas, — jis liepė man atsigręžti ir pasitempti. Mąsliai pažvelgė į akis ir jo žvilgsnis perskverbė mane, regis, iki pat stuburo. — Reikalavimai geram ginklanešiui gana paprasti. Jis turi būti kvailas kaip mulas, bejausmis kaip baslys ir paklusnus kaip idiotas. Skelbiu, jog šiais atžvilgiais tu, Kseonai iš Astako, nepriekaištingas.

Savižudis niūriai sukikeno. Tada kažką išsitraukė iš per nugarą sau permestos strėlinės.

— Nagi, pažiūrėk, kas tai, — įsakė Dienekas.

Pakėliau akis.

Skitas rankose laikė lanką. Mano lanką.

Dienekas liepė man jį paimti.

— Tu dar nesi tiek stiprus, kad būtum mano pirmuoju ginklanešiu, bet jei mąstysi galva, o ne subine, pusėtinas antrasis iš tavęs išeis.

Savižudis įspraudė man į delną lanką, didžiulį tesaliečių raitininko ginklą, kurį iš manęs, dvylikamečio, atėmė tada, kai pirmąkart kirtau Lakedaimono sieną.

Rankos man ėmė nevaldomai drebėti, jaučiau šiltą uosį, aukštyn žemyn juo tekančią ir mano delną užliejančią gyvybės srovę.

— Nešiosi mano maisto davinį, patalynę ir gydymo reikmenis, — aiškino Dienekas. — Virsi kitiems ginklanešiams ir medžiosi man per pratybas Lakedaimone ir žygiuose už jo ribų. Ar sutinki?

— Taip, pone.

— Namuose galėsi medžioti kiškius sau, tik nepradėk puikuotis.

— Nepradėsiu, pone.

Tada jis pažvelgė į mane su ironišku linksmumu, kurį buvau matęs jo veide iš tolo ir kurį dar daug kartų man buvo lemta išvysti iš arti.

— Kas žino, — tarė mano naujasis šeimininkas, — jei pasiseks, gal kada net gausi progą pašaudyti į priešą.

KETVIRTA KNYGA ARETĖ

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Per artimiausius penkerius metus Lakedaimono kariuomenė žygiavo į dvidešimt vieną karo žygį. Visi žygiai buvo nukreipti prieš kitus helenus. Priešiškumo užtaisas, kurį Leonidui žadino besiartinantis Persas, dabar liejosi ant artimesnių taikinių — tų Graikijos miestų, kurie siekdami išsaugoti savo kailį pirma laiko išdavikiškai palinko į sąjungą su grobiku.

Tai buvo galingieji Tėbai — ištremta jų aristokratija nepaliaujamai rezgė sąmokslus su Persijos imperatoriaus rūmais. Trokšdama susigrąžinti padėtį savo krašte, ji buvo pasiruošusi parduoti jį priešui.

Pikčiausias ir artimiausias Spartos konkurentas buvo pavydusis Argas, kurio kilmingieji atvirai vedė derybas su persų pasiuntiniais. Jau seniai nuolankumo ženklus reiškė Aleksandro valdoma Makedonija. Išvyti Atėnų aristokratai taip pat patogiai įsikūrė Persijos menėse, kur mintijo, kaip tapti valdovais po Persijos vėliavėlėm.

Nebuvo apsaugota nuo išdavysčių ir pati Sparta — nuverstas jos karalius Demaratas įsisuko tarp tunto aplink Persijos valdovą besitrinančių palaižūnų. Ko dar galėtų geisti Demarato širdis, jei ne atsiimti valdžią Lakedaimone tapus Rytų Viešpaties satrapu?

Trečiais metais po Antiriono mirė Darėjas Didysis. Kai žinia apie tai pasiekė Graikiją, laisvieji miestai atgavo viltį. Galbūt dabar Persas nutrauks mobilizaciją. Ar neišsiskirstys Imperijos kariuomenė mirus karaliui? Ar nebus užmiršta Perso priesaika nukariauti Heladę?

Ir tada į sostą įžengė Jūsų Didenybė.

Ir priešo armija nebuvo išformuota.

Jos laivynas neišsiskirstė.

Užuot nutrūkusi, Imperijos mobilizacija įgavo dvigubą pagreitį. Jo Didenybės krūtinėje įsiplieskė ką tik karūnuoto princo aistra. Istorija Darėjo sūnaus Kserkso nenuvertins žemiau tėvo ir kitų garsių protėvių, tokių kaip Kambizas ir Kyras Didysis. Prie jų, nukariavusių ir pavergusių visą Aziją, šlovės panteono dabar prisijungs ir jų palikuonis Kserksas, į Imperijos provincijų sąrašą įrašęs Graikiją.

Per visą Heladę tarsi požeminiu tuneliu sklido Fobas. Ankstyvo ryto tyloje galima buvo užuosti jį, žingsnis po žingsnio plintantį į priekį po miegančiais žmonėmis. Iš visų galingųjų Graikijos miestų tik Sparta, Atėnai ir Korintas išsaugojo tvirtybę. Į svyruojančius polius jie siuntė pasiuntinį po pasiuntinio, siekdami įtraukti juos į sąjungą. Mano paties šeimininkas per vieną sezoną keliavo į penkias skirtingas užjūrio misijas. Vėmiau į jūrą per tokios daugybės laivų turėklus, kad nebeskiriu jų vieno nuo kito.

Kad ir kur nuvykdavo mūsų misija, visur Fobas jau būdavo pralenkęs ją. Baimė atimdavo iš žmonių protą. Vieni skubėjo išparduoti viską, ką turį, o kiti, nerūpestingesni, pirko.

— Tegul Kserksas patausoja kalaviją ir atsiunčia savo piniginę, — su pasibjaurėjimu tarė mano šeimininkas po to, kai dar viename polyje gavom neigiamą atsakymą. — Graikai vienas per kito galvas lėks parduoti savo laisvės.

Keliaujant su šiomis diplomatinėmis misijomis dalis mano proto nuolat būdravo laukdama kokių nors žinių apie pusseserę. Triskart per septynioliktuosius mano gyvenimo metus tarnystė šeimininkui atvedė mane į Atėnų miestą ir kiekvienąkart bandžiau suieškoti namus tos kilnios damos, kurią Diomachė ir aš sutikome rytą eidami Trijų Kelių Sankirtos link. Dama tada liepė Dio vykti į jos valdas mieste ir užsiimti tarnyba. Galiausiai man pavyko išsiaiškinti kvartalą ir gatvę, bet jos namų taip niekad ir neradau.

Kartą Atėnų akademijos svetainėje išvydau žavingą dvidešimties metų moterį, tų namų šeimininkę, ir akimirkai patikėjau, kad ji — Diomachė. Širdis ėmė taip patrakusiai daužytis, jog iš baimės griūti ant grindų be sąmonės turėjau priklaupti ant vieno kelio. Tačiau ta moteris buvo ne ji. Kaip ir šaltinio vandeniu Nakse nešina gražuolė, sutikta po metų. Kaip prabėgus dar šešiems mėnesiams po arkada Histėjoje matyta vieno gydytojo žmona.

Vieną alpų vasaros vakarą, dveji metai prieš Karštųjų Vartų kovą, laivas su mano šeimininko misija trumpam stabtelėjo Atėnų uoste Falerone. Kai baigėm reikalus, iki potvynio dar buvo likę pora valandų. Man buvo leista trumpam pasišalinti. Tada prabėgom naršydamas kvartalą pagaliau radau kilmingos ponios, sutiktos prieš Trijų Kelių Sankirtą, šeimos namus. Jie buvo apleisti — Fobas iš čia išvarė visą giminę, bent taip man pasakė aplinkui slampinėjantys skitų lankininkai, galvažudžiai, kuriuos atėniečiai samdydavo tvarkai mieste palaikyti. Taip, tie gyvuliai atsiminė Diomachę. Kas būtų galėjęs ją pamiršti? Jie mane palaikė dar vienu, rėžiančiu apie ją sparną, ir atsakė šiurkščia gatvės kalba.

— Paukštytė išskrido, — tarė vienas jų, — pernelyg buvo laukinė, kad būtų galėjusi gyventi narve.

Kitas pareiškė matęs ją po to turguje su vyru, laivyne tarnaujančiu Atėnų piliečiu.

— Paika kalė, — žvengė jis, — susimazgė su druskos laižytoju, o galėjo būt su manimi!

Grįžęs į Lakedaimoną pasiryžau išrauti tą kvailą ilgesį iš savo širdies taip, kaip žemdirbys išdegina užsispyrusį kelmą. Pasakiau Gaidžiui, kad man laikas vesti. Jis surado man nuotaką — pusseserę Teriją, savo motinos sesers dukterį. Kai mus sutuokė pagal meseniečių papročius, man buvo aštuoniolika, jai — penkiolika. Po dešimties mėnesių ji pagimdė sūnų, o vėliau, man išvykus į žygį, ir dukterį.

Vedęs daviau sau žodį nebemąstyti apie pusseserę. Išnaikinsiu su visomis šaknimis tas negarbingas mintis ir daugiau negaišiu laiko fantazijoms.

Metai greitai bėgo. Aleksandras baigė apmokymus agogoje; jam buvo įteiktas skydas ir jis užėmė savo vietą armijoje tarp kitų lygiateisių bendruomenės narių. Kaip ir žadėjo, paėmė į žmonas mergelę Agatę. Dar nesulaukusiam dvidešimties, ji pagimdė jam dvynukus — berniuką ir mergaitę.

Polineikas antrą kartą buvo vainikuotas Olimpijoje, vėl laimėjo sprintą su šarvais. Jo žmona pagimdė jam trečią sūnų.

Ponia Aretė Dienekui vaikų daugiau nepadovanojo. Po keturių dukterų ji nebegalėjo gimdyti, taigi vyriškų įpėdinių nepaliko.

Gaidžio žmona Harmonija susilaukė antro kūdikio, berniuko, kurį tėvas pavadino Mesenijumi. Per gimdymą dalyvavo ir ponia Aretė. Ji atsivedė savo pribuvėją, be to, padėjo ir pati. Aš gavau palydėti ją į namus su deglu. Eidama ji nepratarė nė žodžio — taip ją draskė džiaugsmas pagaliau išvydus, kaip gimė vyriškas jos giminės atstovas, Lakedaimono gynėjas, tačiau ir sielvarto šaltinis – ji suvokė, jog šiam nesantuokiniam jos brolio vaiko Gaidžio sūnui dėl atviro ir išdavikiško tėvo nepaklusnumo spartiečiams (tai aiškiai atsispindėjo ir sūnui parinktame varde) į vyriškumą teks eiti pačiu rūsčiausiu ir pavojingiausiu keliu.

Nesuskaitoma daugybė persų jau stovėjo Europoje. Jie pastatė tiltą per Helesponto sąsiaurį ir užplūdo visą Trakiją. O Heladės sąjungininkai ir toliau kivirčijosi. Į Tesalijos sritį į šiaurę nuo Peloponeso buvo išsiųsta spartiečio Eueneto vadovaujama kariuomenė, kurią sudarė dešimt tūkstančių sunkiųjų pėstininkų. Ten, ties pačia šiauriausia Graikijos siena, ji turėjo sutikti įsiveržėlius. Tačiau vieta pasirodė netinkama gynybai. Ją buvo galima apeiti žeme ar apiplaukti jūra. Be galo nusiminusi ir susigėdusi dešimttūkstantinė kariuomenė atsitraukė ir išsiskirstė po gimtuosius miestus.

Graikų tarybą sukaustė neviltis. Palikta likimo valiai, Tesalija atiteko Persui ir sustiprino priešą savo neprilygstama kavalerija. Buvo matyti, kad Jo Didenybei pasiduos ir svyruojantys Tėbai. Argas kol kas laukė. Visur netrūko blogą lemiančių ženklų ir pranašysčių. Apolono orakulas Delfuose davė atėniečiams tokį patarimą:

Skubėkite į žemės kraštus.

O Spartos Vyresniųjų taryba, liūdnai pagarsėjusi savo lėtapėdiškumu, vis dvejojo ir gaišo. Kažkur privalu įsitvirtinti gynybai. Bet kur?

Galiausiai spartiečius veiklai pažadino jų moterys. Viskas vyko maždaug taip.

Į paskutinius tris laisvus miestus plūste plūdo pabėgėliai, tarp kurių buvo daug jaunamarčių su kūdikiais. Jaunos motinos bėgo į Lakedaimoną, ten pat nuo Egėjo jūra puolančio Perso prieglobsčio ieškojo ir aplinkinių salų gyventojai su giminėmis. Šios moteriškaitės įkvėpė klausytojų širdyse neapykantos priešui liepsnas pasakojimais apie žvėrišką atėjūnų elgesį. Išsilaipinę Chioso, Lesbo ir Tenedo salose užkariautojai pakrantėje išsirikiuodavo viena greta ir taip žygiuodavo per visą salą, naršydavo kiekvieną užkaborį ir slaptavietę, vilkdavo iš jų lauk berniukus, suvarydavo gražiausius į krūvą ir iškastravę paversdavo eunuchais. Persai žudė vyrus ir prievartavo moteris, o paskui parduodavo jas į vergiją. Kūdikių galvutes šie Persijos didvyriai knežindavo į sienas ir aptaškydavo jų smegenimis grindinio akmenis.

Spartiečių žmonos klausėsi šių baisybių su lediniu įtūžiu ir spaudė prie krūtinių savo pačių kūdikius. Tuo metu persų ordos šlavė Trakiją ir Makedoniją. Kūdikių žudikai stovėjo ant Graikijos slenksčio. O ką veikė Sparta ir jos gynėjai? Neišlieję nė lašo kraujo, jie bidzeno po idiotiško žygio į Tempą.

Niekada nemačiau miesto tokios būsenos, kaip po šios nesėkmės. Už narsą apdovanoti didvyriai slapstėsi nudelbę iš gėdos akis, o moterys niekinamai šaipėsi iš jų ar net nežiūrėjo į jų pusę. Kaip galėjo nutikti toks dalykas? Juk daug geriau net triuškinamai pralaimėti, nei iš viso nestoti į kovą. Surinkti tokią didingą kariuomenę, išpuošti ją girliandomis dievų garbei, nužygiuoti tokį kelią ir... neišlieti nė lašo kraujo! Tai jau net ne gėdinga, pareiškė žmonos, tai — tiesiog šventvagiška.

Moterų panieka stipriai paveikė spartiečius. Į eforus kreipėsi žmonų ir moterų delegacija, reikalaudama, kad kitąsyk jie į kovą išsiųstų jas, ginkluotas plaukų smeigtukais ir verpstėmis — spartietės moterys jau tikrai neužtrauks miestui tokios nešlovės ir nenuveiks mažiau, nei nuveikė išliaupsinta dešimties tūkstančių kariuomenė.

Karių sisitijose nuotaika buvo dar niūresnė. Kiek dar svyruos Sąjungininkų taryba? Kiek dar savaičių dels eforai?

Ryškiai atsimenu rytą, kai pagaliau pasirodė atsišaukimas. Heraklio pulkas tądien treniravosi išdžiūvusioje upės vagoje, pavadintoje Koridoriumi — pragariškai karštame piltuve tarp smėlėtų krantų į šiaurę nuo Limnų kaimo. Žymus vyresnysis, vardu Charilajus, anksčiau buvęs eforu ir Apolono šventiku, dabar visų pirma einantis vyresniojo patarėjo ir pasiuntinio pareigas, pasirodė ant kranto keteros ir pasikvietė į šalį pulko vadą polemarchą Derkilidą. Senis jau buvo persiritęs per septynias dešimtis ir praeitų dienų kautynėse netekęs kojos iki kelio. Tai, kad jis atklibikščiavo su savo lazda tokį kelią nuo miesto, tegalėjo reikšti, kad nutiko svarbus dalykas. Patriarchas akis į akį kalbėjosi su polemarchu. Pratybos tęsėsi. Niekas į juos nežiūrėjo, nors kiekvienam buvo viskas aišku.

Metas.

Dieneko vyrus žinia pasiekė per gretimo būrio vadą Lateridą.

„Vartai, vyrai.“

Karštieji Vartai.

Termopilai.

Nebuvo sušauktas joks susirinkimas. Visų nuostabai, vyrus paleido. Jie gavo visą dieną poilsio.

Kiek galiu atminti, tokias atostogas mačiau tik pustuzinį kartų. Ir visais atvejais lygieji su džiaugsmu skubėdavo namo. Bet šįkart niekas nepajudėjo iš vietos. Visas pulkas stovėjo, kur stovėjęs. Kepino išdžiuvusios upės vagos karštis, o vyrai gaudė kaip avilys.

Pranešimas buvo toks.

Penki tūkstančiai karių žygiuos į Termopilus. Kolona, sustiprinta keturiais perioikų pulkais, ginklanešiais ir ginkluotais helotais — po du vienam vyrui — išžygiuos vos pasibaigus Apolono šventei, kurios metu draudžiama imtis ginklo. Po dviejų su puse savaičių.

Taigi perėjoje įsitvirtins dvidešimties tūkstančių vyrų kariuomenė, dukart skaitlingesnė, nei buvo išsiųsta į Tesaliją.

Dar trisdešimt ar net penkiasdešimt tūkstančių sąjungininkų pėstininkų išvyks pavymui šioms priešakinėms jėgoms, o pagrindinės sąjungininkų laivyno pajėgos, šimtas dvidešimt karo laivų, užtvers sąsiaurį prie Artemisijo kyšulio ir apgins kariuomenę prie Karštųjų Vartų nuo antpuolio iš jūros.

Artėjo visuotinis šaukimas. Dienekas, kaip ir visi kiti, tai žinojo.

Mano šeimininkas grįžo į miestą lydimas Aleksandro, dabar jau visateisio rikiuotės kario, ir bičiulių Biaso bei Juodojo Leono su jų ginklanešiais. Įveikę trečdalį kelio, pasivijom senolį Charilajų, kuris padedamas tokio pat seno palydovo Stenisto skausmingai lėtai kėblino namo. Už apynasrio vedantis vilkstinės asilą, Juodasis Leonas ėmė primygtinai siūlyti jam sėsti raitam. Charilajus pats atsisakė, bet užleido vietą savo tarnui.

— Padėsi išsikeberioti iš mėšlyno, tėtuk? — šiltai, bet kartu kariškai nekantraudamas išgirsti tiesą kreipėsi į valstybės veikėją Dienekas.

— Sakau tik tai, ką esu lieptas, Dienekai.

— Vartuose netilps penkiasdešimt tūkstančių. Netilps ten nė penki.

Veteranas ironiškai vyptelėjo ir visą jo veidą išvagojo raukšlės.

— Matau, laikai save geresniu karvedžiu už Leonidą.

Vienas dalykas buvo akivaizdus net mums, ginklanešiams. Perso armija dabar stovėjo Tesalijoje. Nuo ten iki Vartų žygiuoti dešimt dienų. Galbūt ir trumpiau. Po dviejų su puse savaičių jų milijonai bus seniai perėję Vartus ir nukakę dar aštuoniasdešimt mylių. Jie jau lūkuriuos prie mūsų namų slenksčio.

— Kiek vyrų priešakiniame dalinyje? — pasiteiravo senolio Juodasis Leonas.

Jis turėjo omenyje priešakines Spartos pajėgas, kurios, kaip ir visad, dabar pat, prieš mobilizaciją, bus išsiųstos į Termopilus, kad įsitvirtintų ten iki pasirodant persams ir prisijungiant pagrindinei sąjungininkų kariuomenei.

— Išgirsi tai rytoj iš Leonido, — atsakė senis, bet pastebėjęs jaunesniojo kario veide neviltį atlyžo ir pridūrė: — Trys šimtai. Tik lygieji. Tik tėvai.

Mano šeimininkas turėjo įprotį smarkiai sukąsti dantis. Taip darydavo būdamas sužeistas ir nenorėdamas parodyti savo vyrams, kaip kenčia. Dabar jis pasielgė taip pat.

Būrį sudarė gyvus sūnus turintys vyrai.

Tokia tvarka buvo nustatyta tam, kad žuvus kariui jo giminės linija nenutrūktų.

„Tik tėvų“ būrys buvo savižudžių būrys.

Jį siųsdavo laikytis iki mirties.

Įprastai grįžus iš pratybų man priklausė išvalyti ir tvarkingai sudėti šeimininko aprangą ir su sisitijų tarnais prižiūrėti vakarienę. Tačiau tądien Dienekas paprašė Juodojo Leono ginklanešio pasidarbuoti už du. O man liepė pirma jo skuosti į namus. Turėjau pranešti poniai Aretei, kad pulkas dienai paleistas ir jos vyras trumpam grįžta namo. Man buvo pavesta perduoti jo vardu pakvietimą: ar ji su dukterimis nesutiktų pasivaikščioti su juo vakare po kalvas?

Nuskuodžiau pirmyn, perdaviau žinią ir galėjau drožti savais tikslais. Bet pats nesuprantu, kodėl užgaišau.

Stovėdamas ant kalvos virš savo šeimininko namelio mačiau, kaip pro vartus išlėkė jo dukterys ir nekantriai leidosi sutikti parvykstančio tėvo. Aretė buvo suruošusi krepšį su vaisiais, sūriu ir duona. Visa draugė ėjo basomis, ant galvų užsidėjusios didžiules minkštas skrybėles nuo saulės.

Mačiau, kaip mano šeimininkas pasivedė žmoną į šalį, po ąžuolais, ir kurį laiką vienumoje su ja kalbėjo. Nežinau, ką pasakė, bet ji pravirko ir stipriai jį apkabino apie kaklą. Pradžioje Dienekas lyg ir priešinosi, bet po akimirkos nusileido ir švelniai prispaudė žmoną prie krūtinės.

Nekantraudamos eiti toliau, dukterys ėmė klegėti. Joms po kojų zujo du šunyčiai. Dienekas ir Aretė paleido vienas kitą iš glėbio. Mačiau, kaip šeimininkas kilstelėjo aukštyn savo jaunėlę, Elandrą, ir pasisodino ją sau ant pečių. Jiems vėl pajudėjus pirmyn, paėmė Aleksiją už rankos; mergaitės juokavo ir krykštavo, Dienekas ir Aretė atrodė susimąstę.

Jokios pagrindinės pajėgos į Termopilus nežygiuos. Tai tebuvo pasakaitė miniai.

Išsiųsti su įsakymu laikytis iki mirties tebus Trys Šimtai.

Ir Dienekas nepateks į jų tarpą.

Jis neturi sūnų.

Jo imti negalėjo.

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Dabar privalau papasakoti apie susirėmimą, įvykusį keleriais metais anksčiau. Jo pasekmės stipriai paveikė Dieneko, Aleksandro, Aretės ir kitų susijusių žmonių gyvenimus. Tai nutiko žygyje prieš tėbiečius, prabėgus metams po Antiriono.

Turiu omenyje nepaprastą mano draugo Gaidžio tada parodytą didvyriškumą. Jam, kaip ir man, tuomet tebuvo penkiolika, ir jis tarnavo Aleksandro tėvo Olimpijaus ginklanešiu dar tik dvylika mėnesių.

Priešakinės kariuomenių gretos susidūrė. Menelajaus, Polijo ir Laukinės Alyvos pulkai susikibo įnirtingoje kovoje su kairiuoju tėbiečių sparnu, kurį sudarė ne įprastinės aštuonios, o dvidešimt eilių. Jie gynė savo pozicijas su beprotišku užsispyrimu.

Siautulingų grumtynių įkarštyje Olimpijus gavo sunkią žaizdą ieties smaigaliu į pėdos išlinkį. Tai nutiko didžiausios sumaišties kovos lauke akimirką, kai priešo dešinė subyrėjo ir spartiečiai puolė persekioti ją, o priešo kairė, palaikoma gausios kavalerijos, nesutikdama pasipriešinimo veržėsi pirmyn.

Sužeistas Olimpijus atsidūrė vienas kovos sūkuryje ir jo karvedžio šalmas tapo taikiniu, prieš kurį nebūtų susilaikęs joks didvyrio šlovę trokštantis pelnyti priešo raitelis.

Link jo pasileido trys tėbiečių raitininkai.

Išvydęs tai, Gaidys, beginklis ir neapsišarvavęs, strimgalviais puolė į kovos sūkurį, pakeliui griebęs ant žemės gulinčią ietį. Prišokęs prie Olimpijaus, jis ne tik pridengė jį jo skydu nuo svaidomųjų ginklų, bet ir pats be niekieno pagalbos sutaršė užgriuvusius raitininkus. Du iš jų jis nusmeigė ietimi, o trečiojo kaukolę suknežino jo paties šalmu, kurį beprotiško siautulio apimtas plikomis rankomis nulupo raiteliui nuo galvos, o jį patį išvertė iš balno. Gaidys net sugebėjo pagauti gražiausią iš tų trijų žirgų, nuostabų kovos ristūną, kuriuo mūšiui pasibaigus išgabeno Olimpijų.

Po šios kampanijos kariuomenei grįžus į Lakedaimoną, apie Gaidžio žygdarbį kalbėjo visas miestas. Lygieji ilgai aptarinėjo jo perspektyvas. Ką derėtų su šiuo ginklanešiu daryti? Nors jo motina buvo helotė iš Mesenijos, visi atsiminė, kad tėvas, Idotichidas, Aretės brolis, yra Spartos didvyris, žuvęs kovoje prie Mantinėjos, kai Gaidžiui buvo dveji.

Kaip jau minėjau, Spartoje egzistuoja jaunų karių kategorija, vadinta „įbroliais“, ar motaksais. Tokie pavainikiai kaip Gaidys ir net santuokiniai lygiųjų, dėl nelaimės ar skurdo praradusių pilietybės teises, sūnūs, įrodę savo vertę, galėjo pelnyti malonę ir patekti į piliečių tarpą.

Ir ši garbė dabar buvo pasiūlyta Gaidžiui.

Jis jos atsisakė.

Pasiaiškino tuo, kad jam jau penkiolika. Jam esą jau per vėlu, tad jis renkasi toliau tarnauti kaip ginklanešys.

Kilniaširdiško pasiūlymo atmetimas įsiutino lygiuosius, sukėlė pasipiktinimo bangą visame mieste — kiek, žinoma, galėjo sukelti pavainikio heloto reikalas. Pasigirdo pareiškimai, jog šis užkietėjęs savavalis garsėja neištikimybe Spartai. Jis priklausąs ne tokiam jau retam išdidžių ir užsispyrusių vergų tipui. Laiko save meseniečiu. Jį reikia arba nužudyti kartu su visa šeima, arba kitaip užtikrinti, kad jis nepakenks Spartai.

Tąkart Gaidys išvengė mities nuo kriptijos nagų labiausiai dėl jaunatvės ir Olimpijaus užtarimo. Sujudimas kuriam laikui pritilo, bet vėl atgydavo po vėlesnių žygių, per kuriuos Gaidys vėl pasirodydavo esąs drąsiausias ir šauniausias iš jaunų ginklanešių, pranokdavo visus, išskyrus Savižudį, Ciklopą, pagrindinį olimpinio pentatlono laimėtoją Alfėjų ir Polineiko ginklanešį Akantą.

Persas jau stovėjo ties Graikijos slenksčiu. Prasidėjo Trijų Šimtų, žygiuosiančių į Termopilus, atranka. Labiausiai akis draskė Olimpijus su Gaidžiu už pečių. Ar galima pasitikėti šiuo išdavikišku jaunuoliu? Stypsančiu su peiliu kumštyje per delną nuo polemarcho nugaros.

Mažiausiai šią lemtingą valandą Spartai reikėjo vidinių vaidų su helotais. Maištas, net nepavykęs, dabar miestui būtų pragaištingas.

Jau sulaukęs dvidešimties, Gaidys buvo įgavęs svorio tarp darbininkų, žemdirbių ir vynuogynų prižiūrėtojų, kilusių iš Mesenijos. Jis buvo jų didvyris, jaunuolis, galėjęs išnaudoti savo narsą kovoje kaip keltą į laisvę. Galėjo vilkėti skaisčiai raudoną spartiečių apsiaustą ir valdyti savo nekilmingus brolius. Tačiau jis paniekino tokią galimybę. Liko ištikimas Mesenijai ir to jo draugai niekad nepamirš. Kas žino, kiek jų troško juo sekti? Kiek gyvybiškai reikalingų amatininkų ir pameistrių, ginklininkų ir ginklanešių, nešikų ir maisto produktų tiekėjų? Sakoma, kad nėra to blogo, kuris neišeitų į gera, tad ir persų antpuolis helotams galėjo tapti didžiausia švente. Jis galėjo reikšti išsilaisvinimą. Laisvę. Ar liks jie ištikimi? Kaip galingos tvirtovės vartai laikosi ant vienintelio užgrūdinto vyrio, taip dauguma meseniečių buvo nukreipę savo žvilgsnius į Gaidį ir pasirengę eiti paskui jį.

Artinosi naktis, po kurios turėjo būti paskelbtas Trijų Šimtų sąrašas. Gaidį iškvietė į Belerofoną, Olimpijaus vadovaujamas sisitijas. Ten oficialiai ir geranoriškai jaunuoliui darkart buvo pasiūlyta garbė apsigobti skaisčiai raudonu Spartos apsiaustu.

Ir darkart jis atstūmė ją.

Tuo metu tyčia slampinėjau šalia Belerofono norėdamas pamatyti, kaip pakryps reikalai. Nereikėjo didelės vaizduotės, kad suprastum padėties rimtumą ir pavojingumą viduje pasigirdo piktas murmesys, pamačiau, kaip greit ir tyliai išnėrė Gaidys lauk.

Šalia Mažojo rato, kur stovi startą duodančio varžybų teisėjo pakyla, auga giraitė su išdžiuvusiu į tris šakas skylančiu upeliu. Gaidys, aš ir kiti berniukai susitikdavome ten, kartais net atsivesdavom mergaičių. Vieta mums patiko, nes kam nors pasirodžius buvo galima nesunkiai pranykti tamsoje viena iš trijų išdžiuvusių upės vagų. Žinojau, kad rasiu jį ten dabar, ir radau. Mano nuostabai, su juo buvo Aleksandras. Jie kivirčijosi. Vos po kelių akimirkų supratau, jog vienas jų siūlo draugystę, kitas ją atmeta. Keisčiausia, kad draugauti su Gaidžiu norėjo Aleksandras. Užtiktas čia vos po iniciacijos į karius, jis būtų patekęs į baisią bėdą. Man slepiantis išdžiuvusios vagos šešėlyje, Aleksandras plūdo Gaidį, vadino jį kvailiu.

— Jie dabar tave nudobs, ar tau tai neaišku?

— Šikau. Šikau ant jų visų.

— Liaukitės! — iššokau iš tamsos ir atsistojau tarp jų. Pakartojau tai, ką gerai žinojom visi trys: Gaidžio autoritetas tarp žemesniųjų sluoksnių neleidžia jam elgtis pagal savo įnorius, nes jo poelgiai stipriai atsilieps jo žmonai, sūnui, dukteriai, jo šeimai. Jis sudirbo gyvenimą sau ir jiems taip pat. Kriptija pribaigs jį šią pačią naktį, ir Polineikas jau dabar trinasi rankas.

— Jis nepričiups manęs, jei dingsiu.

Gaidys buvo nusprendęs tuoj pat sprukti į Poseidono šventyklą Tainarone, kur helotas galėjo gauti prieglobstį.

Norėjo, kad aš keliaučiau kartu. Išvadinau jį bepročiu.

— Ką sau galvojai atmesdamas pasiūlymą? Juk jie tau siūlė garbę.

— Šikau ant tos jų garbės. Kriptija medžioja mane tamsoje, beveidžiai kaip bailiai. Tau tai garbė?

Pareiškiau, jog jo vergiškas išdidumas aprūpino jį leidimu į Hadą.

— Čiaupkitės abudu jūs! — atrėžė.

Aleksandras liepė Gaidžiau mauti į savo kiautą taip spartiečiai vadina menkas helotų lūšneles.

— Jei ruošies bėgti, bėk dabar pat!

Mes pasileidom tekini sausa vaga žemyn. Harmonija jau buvo suruošusi abu vaikus, Gaidžio dukrytę ir neseniai gimusį sūnelį. Pilname dūmų heloto kiaute Aleksandras įspraudė Gaidžiui į delną saują egėjietiškų monetų obolų — ne kažin kiek, bet pakankamai, kad padėtų šiam pabėgti, daugiau polemarcho sūnus ir neturėjo.

Gaidys prarado žadą.

— Žinau, kad negerbi manęs, — tarė jam Aleksandras. — Manai, kad geriau už mane valdai ginklą, esi stipresnis ir drąsesnis. Dievai mato, aš stengiuos — kiekviena savo esybės dalele, nors kaip kovotojas nesu vertas nė pusės tavęs. Ir niekad toks netapsiu. Tu turėtum būti mano vietoj, o aš — tavo. Dievai pasielgė neteisingai padarę tave vergu, mane — laisvu.

Tokie Aleksandro žodžiai visiškai nuginklavo Gaidį. Priešiškumas jo akyse ėmė blėsti, pasipūtimas išnyko.

— Turi daugiau drąsos, nei aš kada nors turėsiu, — atsakė pavainikis, — nes tavoji kyla iš minkštos širdies, o mane dievai pradėjo kumščiuoti ir spardyti nuo pat lopšio. Toks atvirumas tau daro garbę. Neklydai — niekinau tave. Iki šios akimirkos.

Tada Gaidys pasisuko į mane. Jo akyse mačiau sumaištį. Jį stipriai paveikė Aleksandro tiesumas, jo širdį akivaizdžiai užplūdo noras likti, net nusileisti. Valios pastangomis jis užgniaužė tą norą.

— Tačiau tu, Aleksandrai, nepriversi manęs persigalvoti. Tegu Persas ateina. Tegu sumala Lakedaimoną į miltus. Aš pašoksiu ant jo kapo.

Išgirdom Harmonijos aiktelėjimą. Lauke pasirodė deglai. Kiautą apsupo šešėliai. Kažkieno ranka nuplėšė vietoj durų kabančią medžiaginę uždangą. Tarpduryje pasirodė apsišarvavęs Polineikas, už nugaros jam stovėjo keturi kriptijos žudikai. Visi jie buvo jauni, sportiško sudėjimo, beveik nenusileidžiantys pačiam olimpiečiui ir negailestingi kaip geležis.

Spartiečiai įsiveržė ir virve surišo Gaidį. Motinos rankose klykė kūdikis. Vargšei Harmonijai tebuvo septyniolika metų, ji virpėjo ir verkė, siaubo apimta spaudė sau prie šono dukrytę. Polineikas stebėjo tai su panieka. Jo žvilgsnis perbėgo Gaidį, jo žmoną, vaikus, mane ir įsmigo į Aleksandrą.

— Galėjau tikėtis tave čia išvysti.

— Aš tave taip pat, — atsakė jaunuolis.

Jo veide akivaizdžiai atsispindėjo neapykanta kriptijai.

Polineikas vos tvardėsi tai matydamas.

— Tai, kad esi čia, šioj patalpoj, reiškia išdavystę. Tu pats tai žinai, kaip ir visi kiti čia esantys. Šįkart vien iš pagarbos tavo tėvui sakau: išeik. Nedelsdamas keliauk lauk ir viskas bus užmiršta. Išaušus dienai, pasiges tik keturių helotų.

— Neisiu, — atkirto Aleksandras.

Gaidys nusispjovė.

— Užmuškite mus visus! — suriko jis Polineikui. — Parodykit mums spartietišką narsą, jūs, tamsoje besislapstantys kinkadrebiai!

Kumščio smūgis į dantis privertė jį nutilti.

Pamačiau Aleksandrą sugriebiančias rankas, pajutau, kaip čiumpa už pakarpos mane; odiniai diržai suveržė mano riešus, į burną buvo įgrūstas drobinis kamšalas. Kriptijiečiai pastvėrė ir Harmoniją su vaikais.

— Išveskite visus, — įsakė Polineikas.

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Ant šlaito už Deukaliono sisitijos driekiasi giraitė, kurioje prieš leisdamiesi medžioklėn įprastai susiburdavo vyrai ir skalikai. Per keletą minučių ten susirinko lauko teismas.

Vieta buvo šiurpi. Po ąžuolais kiurksojo grubiai sukaltų šunidžių eilė, ant stogelių virš lovių ėdalui kybojo tinklai laimikiui ir kita medžioklės įranga. Keliuose ūkiniuose pastatuose po dvigubais užraktais čia laikomi skerdyklos reikmenys. Ant vidinių durų kabo mėsininko kirviai, skrodimo peiliai, kapokliai mėsai dalyti ir kaulams skaldyti. Palei sieną matyti juodos nuo kraujo medinės lentos laukiniams ir naminiams paukščiams doroti: jiems čia nukertamos galvos ir metamos purvan į skalikų būrį. Iki pusės blauzdų grindys ten padengtos plunksnų sluoksniu, ant kurio vis naujai liejamas nelaimingų paukščių, ištempusių kaklą po kapoklių, kraujas. Aukščiau pritaisyti sunkūs geležiniai kabliai, ant kurių pakabintam laimikiui išverčiami viduriai ir išleidžiamas kraujas.

Buvo iš anksto nuspręsta, kad Gaidys, o kartu su juo ir žinduklis sūnus, privalo mirti. Kol kas nebuvo aišku tik dėl Aleksandro likimo. Pasklidusios po miestą kalbos apie jo išdavikišką elgesį šią pavojingiausią valandą būtų pragaištingos ne tik jo, naujai inicijuoto kario padėčiai, bet ir visos jo giminės, žmonos Agatės, motinos Paralėjos, tėvo polemarcho Olimpijaus ir neką mažiau jo auklėtojo Dieneko garbei. Paskutiniai du vyrai dabar niūriai stovėjo tamsoje kartu su kitais šešiolika Deukaliono sisitijų lygiųjų. Gaidžio žmona tyliai verkė, dukrytė stovėjo šalia; motinos rankose apmuturiuotas klykė kūdikis. Supančiotas Gaidys klūpėjo sausose vidurvasario dulkėse.

Laukdamas sprendimo, Polineikas nekantriai žingsniavo pirmyn atgal.

— Galėčiau tarti žodį? — sušvokštė Gaidys gerkliniu balsu, mat tempdami į paskutinio teismo vietą vyrai jį gerokai prismaugė.

— Ką gali pasakyti toks šunsnukis kaip tu? — užriko Polineikas.

Gaidys mostelėjo galva į Aleksandrą.

— Tas žmogus, kurį tariasi „sučiupę“ tavo galvažudžiai... jie turėtų paskelbti jį didvyriu. Jis paėmė mane į nelaisvę, jis ir Kseonas. Štai kam jie atėjo į mano kiautą — kad suimtų mane ir atvestų čia.

— Be abejo, — sarkastiškai atšovė Polineikas. — Kaip tik dėl to jie tave taip kietai ir supančiojo.

— Ar tai tiesa, sūnau? Tu iš tikrųjų sulaikei jaunąjį Gaidį? — kreipėsi į Aleksandrą Olimpijus.

— Ne, Tėve. Tai netiesa.

Visi žinojo, kad šis teismas ilgai netruks. Naktį miestą saugantys jaunuoliai iš agogos neišvengiamai aptiks juos, net stovinčius šešėliuose, tuo labiau kad karo metu sargyba būna dvigubai sustiprinta. Susirinkimas turėjo trukti ne ilgiau kaip penkias minutes.

Po dviejų trumpų pasisakymų paaiškėjo, kad Aleksandras vienuoliktą valandą bandė įtikinti Gaidį liautis spyriotis ir priimti miesto garbę, kad jam to padaryti nepavyko ir kad jis nepaisydamas to nesiėmė jokių veiksmų.

Tai aiški ir tikra išdavystė, — pareiškė Polineikas. Vis dėlto jis asmeniškai nenorėtų teršti Olimpijaus sūnaus ir netgi mano, Dieneko ginklanešio, vardo ir mus bausti. Tegul viskas čia ir baigiasi.

— Pasišalinkit, kilmingieji vyrai. O šį helotą ir jo vaikigalį palikit man.

Prabilo Dienekas. Padėkojo Polineikui už maloningumą. Tačiau didžiūno pasiūlyme esama užuominos, kad Aleksandrui atleidžiama. Atleidžiama prasikaltusiam. Imkime ir visiškai apvalykime šio kario vardą. Dienekas paprašė visų leidimo kalbėti jaunuolio vardu.

Sisitijų vyresnysis Medonas sutiko, kiti lygieji jam pritarė.

Dienekas tarė:

— Jūs, kilmingieji vyrai, visi žinot mano jausmus Aleksandrui. Niekam ne naujiena, kad globojau ir auklėjau jį nuo pat vaikystės. Jis man kaip sūnus, taip pat — draugas ir brolis. Bet ginsiu jį ne šių jausmų skatinamas. Tiesiog apsvarstykite štai ką: Aleksandras šiąnakt bandė daryti lygiai tą patį, ko siekėjo tėvas — jis neoficialiai, iš draugiškumo, pasitelkęs sveiką protą norėjo įtikinti šį jaunuolį Dektoną, vadinamą Gaidžiu. Suminkštinti tą kartėlį, kurį jis jaučia spartiečiams už tai, kad jie, jo supratimu, pavergėjo tėvynainius, ir parodyti jam didingą spartiečių tikslą.

Siekdamas to Aleksandras šiąnakt nė negalvojo apie naudą sau. Kokia jam gali būti nauda iš to, kad šis persimetėlis apsisiaustų raudonu spartiečio apsiaustu? Pažaboti šį didelę jėgą ir drąsą parodžiusį jauną vyrą, nesantuokinį lygiojo ir didvyrio, mano žmonos brolio, Idotichido sūnų Aleksandras stengėsi vien dėl miesto gerovės. Tiesą sakant, kartu su Aleksandru kaltinti galite ir mane, nes ne sykį elgiausi su šiuo berniuku Gaidžiu kaip su nesantuokiniu giminaičiu.

— Taip, — įsiterpė Polineikas, — pašaipiai.

— Šiąnakt čia mes nejuokaujam, Polineikai.

Pasigirdo lapų šlamesys ir staiga, visų nuostabai, skerdynių aikštelėje pasirodė ponia Aretė. Dar spėjau pastebėti pora į tamsą neriančių ūkio berniūkščių; šie šnipeliai aiškiai matė sceną Gaidžio kiaute ir nieko nelaukdami nuskuodė persakyti to poniai.

Dabar priešais mus išėjo ji pati. Su paprastu peplu, palaidais plaukais, be abejonių, atitraukta tiesiai nuo vakarinių lopšinių. Nustėrę iš nuostabos ir nesipriešindami lygieji prasiskyrė.

— Kas čia? — niekinamai paklausė ji. — Mirtinas teismas po ąžuolais? Kokį didingą nuosprendį šįvakar paskelbs narsieji kariai? Nužudyti merginą ar perpjauti gerklę kūdikiui?

Dienekas, kaip ir kiti susirinkusieji, bandė nutildyti ją tvirtindami, esą moteriai čia nėra kas veikti, esą ji turinti tučtuojau pasišalinti, nes jie tikrai jos neklausys. Tačiau Aretė visiškai nekreipė į šias kalbas dėmesio, nesvyruodama priėjo prie susigūžusios Harmonijos, čiupo iš jos Gaidžio kūdikį ir prispaudė prie savęs.

— Sakote, man čia nėra kas veikti. Priešingai, — kreipėsi ji į lygiuosius, — galiu suteikti jums itin reikalingą pagalbą. Matote? Galiu atlošti šio vaikelio smakriuką, kad jums lengviau būtų perrėžti jam gerklę. Kuris iš jūsų tai padarys, Heraklio sūnūs? Tu, Polineikai? Tu, mano vyre?

Pasigirdo nauji pasipiktinimo šūksniai, reikalaujantys, kad ponia kaipmat eitų šalin. Dienekas pats išsakė tai pačia stipriausia forma. Bet Aretė nė nepajudėjo.

— Jeigu pavojuje būtų vien šio jaunuolio gyvybė, — mostu ji parodė į Gaidį, — nedelsdama paklusčiau savo vyrui ir jums, kiti lygiateisiai piliečiai. Bet ką dar jaučiate pareigą nužudyti? Jo dėdes ir tetas, pusbrolius, jų žmonas ir vaikus — visiškai nekaltus žmones, be galo reikalingus miestui šią pavojaus valandą?

Vėl buvo pakartota, kad šie klausimai — ne ponios reikalas.

Kumštynių meistras Akteonas tiesiai tarė jai:

— Su pagarba jums, ponia, turiu pareikšti tai, kas akivaizdu mums visiems — čia stengiatės apsaugoti nuo išnykimo savo gerbiamo brolio giminę, — jis parodė ranka į klykiantį berniuką, — net nepaisydama, kad palikuonys nesantuokiniai.

— Mano brolis jau pelnė neblėstančią šlovę, — su įkarščiu atšovė ponia. — Ir to net daugiau negu pakanka. Ne, aš siekiu tik teisybės. Kūdikis, kurį jūs pasiruošę nužudyti, ne šio jaunuolio, vadinamo Gaidžiu, palikuonis.

Pastarasis teiginys visiems pasirodė esąs už absurdo ribos.

— Tai kieno gi jis? — nekantriai pareikalavo atsakymo Akteonas.

Kiek pasvyravusi ponia tarė:

— Mano vyro.

Šiuos žodžius visi pasitiko nepatikliu prunkštimu.

— Tiesa, ponia, yra nemirtinga deivė, — griežtai pasakė Medonas, sisitijų vyresnysis. — Dera labai gerai pagalvoti prieš ją išniekinant.

— Jei netikit manim, paklauskit šios merginos, kūdikio motinos.

Nors lygieji nė akimirkai nepatikėjo tokiu pritrenkiamu ponios tvirtinimu, visi dabar sužiurto į vargšę Harmoniją.

— Šis vaikas mano, — užriaumojo Gaidys, — ir niekieno kito.

— Leiskim kalbėti motinai, — nukirto Aretė. Tada pasisuko į jaunąją moterį ir paklausė: — Kas sūnelio tėvas?

Nelaiminga mergina persigandusi kažką suvebleno. Aretė laikė iškėlusi kūdikį priešais lygiuosius.

— Tegu visi mato — vaikelis gerai sudėtas, jo galūnės ir balsas tvirti, jis kupinas gyvasties, kuri jam suteiks jaunatviškos jėgos ir vyriškos drąsos.

Ji vėl atsigręžė į merginą.

— Pasakyk šiems vyrams. Ar mano vyras miegojo su tavimi? Ar šis kūdikis jo?

— Ne... taip... aš negaliu...

— Kalbėk!

— Ponia, jūs kankinate mergaitę.

— Kalbėk!

— Jis tavo vyro, — išpyškino mergina ir ėmė kūkčioti.

— Ji meluoja! — suriko Gaidys ir už tai tuoj buvo pavaišintas stipriu smūgiu į veidą; iš plyšusios lūpos pliūptelėjo kraujas.

— Savaime aišku, tau, savo vyrui, ji to neprisipažintų, — pasakė Gaidžiui ponia. — To nepadarytų jokia moteris. Tačiau reikalo tai nekeičia.

Polineikas parodė pirštu į Gaidį.

— Tas niekšas pirmąkart gyvenime sako tiesą. Jis padarė tą šunytį.

Jo nuomonei energingai pritarė visi kiti.

Medonas vėl kreipėsi į Aretę.

— Mieliau plikomis rankomis eičiau į liūtės urvą, nei kurstyčiau tavo, garbioji ponia, rūstybę. Be to, kiekvienas pripažins tavo paskatų kilnumą — kaip motina ir kaip žmona sieki apsaugoti nekaltos būtybės gyvybę. Vis dėlto šių sisitijų nariai pažįsta tavo vyrą nuo tų laikų, kai jis buvo ne didesnis už šį vaikelį. Niekas visame mieste nepranoks jo garbe ir ištikimybe. Teko dalyvauti su juo ne viename žygyje, kai jam buvo puikiausių ir gundančių progų sulaužyti ištikimybę. O jis niekad nė nesusvyravo.

Pasigirdo karšti lygiųjų pritarimo šūksniai.

— Tada paklauskite jo paties, — pareikalavo Aretė.

— Mes to nedarysim, — atšovė Medonas. — Gėdinga būtų net kelti klausimą dėl jo garbės.

Sustoję glaudžiai, kaip falangoje, lygieji nukreipė į Aretę rūsčius žvilgsnius. Bet nė kiek neišsigandusi ji sutiko juos įsakmiu balsu.

— Tada aš pasakysiu, ką darysit, — pareiškė ji žengtelėjusi sisitijų vyresniojo Medono link. — Pripažinsite, kad šis vaikas — mano vyro palikuonis. Tu, Olimpijau, tu, Medonai, ir tu, Polineikai, laiduosit už šį berniuką ir įtrauksit jį į agogą. Mokėsite už jį mokesčius. Jis gaus padorų vardą ir tas vardas bus Idotichidas.

To lygiesiems jau buvo per daug. Prakalbo kumštynių meistras Akteonas.

— Vien tokiu pasiūlymu žeidi savo vyro ir brolio garbę, ponia.

— Palaikytumėt jį, jei vaikas išties būtų mano vyro?

— Bet jis ne tavo vyro.

— O jeigu būtų?

— Ponia kuo puikiausiai žino, jog nubaudę mirtimi už išdavystę tokį vyrą kaip šis Gaidžiu pramintas jaunuolis, — nutraukė ponią Medonas, — privalome neleisti toliau gyventi ir jo vyriškos lyties palikuonims. Nes šie, sulaukę pilnametystės, jei tik jiems ne svetimas garbės supratimas, sieks atkeršyti už tėvą. Taip elgtis prisako ne tik Likurgas, tokie pat visų kitų Heladės miestų, net barbarų, įstatymai.

— Jei tikite tuo, perrėžkite kūdikiui gerklę dabar pat.

Aretė pripuolė prie Polineiko. Nespėjus bėgikui sureaguoti, ji ištraukė prie šlaunies jam kabantį kardą. Įbruko ginklą jam į delną ir iškėlė kūdikį aukštyn, apnuoginusi jo gerklę prieš išgaląstą plieną.

— Pagerbkite įstatymą, Heraklio sūnūs. Bet atlikite tai čia, šviesoje, visiems matant, o ne patamsy, kurį taip pamėgusi kriptija.

Polineikas sustingo. Mėgino atitraukti ašmenis, bet ponios ranka neleido.

— Nepajėgi? — sušnypštė ji. — Leisk, padėsiu. Laikyk, kalaviją, aš pati brūkštelėsiu jo gerklę...

Tuzinas balsų, tarp kurių garsiausias buvo Dieneko, suriko Aretei sustoti. Harmonija nevaldomai raudojo. Gaidys stebėjo viską nustėręs iš siaubo, surištas.

Ponios akyse dabar degė toks laukinis nirtulys, kokio pagauta tikriausiai pati Medėja48 pakėlė mirti nešantį ginklą virš savo pačios kūdikių.

— Paklauskite mano vyro, ar jo šis vaikas, — vėl pareikalavo Aretė. — Klauskite jo!

Nors pasigirdo pasipiktinimo niumesys, lygieji pasirinkimo neturėjo. Visų akys dabar nukrypo į Dieneką-vyrai ne tiek laukė atsakymo į tokį absurdišką kaltinimą, kiek buvo suglumę dėl ponios beatodairiškumo. Jie nežinojo, ką daugiau daryti.

— Pasakyk jiems, mano vyre, — švelniai paragino Aretė. — Sakyk prieš dievus, ar šis vaikas tavo?

Aretė atitraukė kūdikį nuo Polineiko kalavijo ir ištiesė jį priešais savo vyrą.

Lygieji buvo tikri, kad ponios teiginys negali būti tiesa. Tačiau Dienekui davus parodymus, be to, prisiekus dievais, kaip reikalavo Aretė, visi susirinkusieji, taip pat miestas, turėtų juo patikėti, kitaip būtų paminta šventa kario garbė. Suprato tai ir Dienekas. Jis ilgai žiūrėjo savo žmonai į akis, kurias Medonas taikliai palygino su liūtės akimis.

— Prisiekiu visais dievais, — pagaliau tarė Dienekas, — kad šis vaikas yra mano.

Ponios Aretės akys paplūdo ašaromis, bet ji tuoj susivaldė.

Lygieji ėmė murmėti apie žodžio išniekinimą.

— Pamąstyk, ką sakai, Dienekai. Patvirtindamas tokią „tiesą“, tu suterši gerą žmonos vardą, melagingai prisiekdamas, apdergi save.

— Jau pamąsčiau, mano drauge, — atsakė Dienekas.

Jis vėl pakartojo, kad vaikas yra jo.

— Tada paimk jį, — liepė Aretė, žengė žingsnį vyro link ir švelniai perdavė jam į rankas kūdikį. Dienekas paėmė ryšulį tarsi tai būtų gyvačių lizdas.

Jis dar vieną ilgą akimirką žvelgė žmonai į akis, tada pasisuko ir tarė lygiesiems:

— Kas iš jūsų, draugai ir bendražygiai, laiduos už mano sūnų ir įrašys jį į piliečių sąrašą prieš eforus?

Stojo mirtina tyla. Jų ginklo brolis davė baisią priesaiką — ar neprisiims jo kaltės tas, kuris palaikys šį jo nusikaltimą?

— Man bus garbė užstoti vaiką, — prabilo Medonas. — Pristatysime jį eforams ryt. Kaip ponia ir norėjo, vadinsim jį Idotichidu, kaip ir jos žuvusį brolį.

Harmonija su palengvėjimu kūkčiojo. Gaidys dairėsi į susirinkusiuosius su bejėgišku įniršiu.

— Tada viskas sutvarkyta, — pasakė Aretė. — Vaiką užaugins jo paties motina už mano vyro namų sienų. Sulaukęs septynerių, jis ims lavintis kaip motaksas, bus apmokomas kaip kiekvienas kitas piliečio palikuonis. Parodęs deramą narsą ir drausmę, sulaukęs vyrystės, jis bus įšventintas į karius ir užims vietą tarp kitų Lakedaimono gynėjų.

— Tebūnie taip, — pritarė Medonas, kiti sisitijų nariai, nors ir nenoriai, irgi sutiko.

Tačiau tuo viskas dar nesibaigė.

— O šitas, — Polineikas parodė į Gaidį, — tegu miršta.

Kriptijos kariai kilstelėjo Gaidį ant kojų. Nė vienas iš sisitijų nė nebandė užstoti jo. Žudikai jau ėmė vilkti savo belaisvį šešėlių link. Po penkių minučių jis žus. O kūno niekas taip ir neatras.

— Ar galiu tarti žodį?

Tai buvo Aleksandro balsas. Jaunuolis žengė pirmyn, norėdamas sustabdyti budelius.

— Ar galiu kreiptis į sisitijų lygiuosius?

Vyriausiasis iš visų Medonas pritariamai linktelėjo.

Aleksandras parodė ranka į Gaidį.

— Su šiuo išdaviku pasielgti galima ir kitu būdu, taip, mano nuomone, miestui būtų daugiau naudos, nei tiesiog jį nudobti. Juk būriai helotų gerbia šį vyrą. Nužudytas jų akyse jis taptų kankiniu. Susidoroję su juo, kuriam laikui įbaugintume jo draugužius, tačiau vėliau, kovos lauke, jų pyktis gali pakenkti Heladei ir Lakedaimonui. Jie gali išduoti mus pavojaus minutę ar smogti mūsų kariams, kai jie bus lengviausiai pažeidžiami.

— Kodėl gini šį šunsnukį, Olimpijaus sūnau? — pertraukė jį Polineikas, nesuvaldęs pykčio.

— Jis man nereiškia nieko, — atsakė Aleksandras. — Pats žinai, kad Gaidys niekina mane ir mano esąs drąsesnis vyras. Ir čia jis neabejotinai teisus.

Lygiuosius suglumino toks jaunuolio atvirumas. Aleksandras tęsė:

— Štai ką siūlau aš: tegul šis helotas gyvena, bet pereina į Perso pusę. Nuveskite jį prie sienos ir paleiskite. Niekas geriau neatitiks jo maištingų užmačių. Priešas priims pabėgėlį vergą. Jis jiems galės pasakoti apie spartiečius viską, ką tik panorės. Galbūt jie net apginkluos jį ir leis žygiuoti po savo vėliava prieš mus. Tačiau jokie jo žodžiai mums nepakenks, nes tarp Kserkso dvariškių jau sukasi Demaratas, o kas gali suteikti daugiau žinių apie lakedaimoniečius, nei nuo sosto nuverstas jų pačių karalius? Šio jaunuolio pasitraukimas mums neatneš jokios žalos, tačiau taip mes gausime neįkainojamą naudą: neleisime jam tapti kankiniu ir didvyriu visų jo bendrų, gyvenančių tarp mūsų, akyse. Taip jis jiems pasirodys toks, koks ir yra iš tikrųjų — nedėkingas niekšas, kuriam buvo pasiūlyta galimybė vilkėti raudoną Lakedaimono apsiaustą, bet kuris atstūmė ją išdidumo ir tuštybės apakintas. Paleisk jį, Polineikai, ir aš tau pažadu štai ką: jei dievų valia šis išsišokėlis vėl stos prieš mus kovos lauke, tada tau neprireiks teptis į jį rankų — aš pats jį nužudysiu.

Aleksandras baigė ir žengtelėjo atgal. Pažvelgiau į Olimpijų – jo akys spindėjo pasitenkinimu, kad sūnus taip glaustai ir išraiškingai suformulavo pasiūlymą.

— Pasirūpink tuo, — tarė Polineikui polemarchas.

Kriptijos vyrai nutempė Gaidį tolyn.

Medonas baigė susirinkimą liepęs lygiesiems tuojau pat skirstytis į namus ar poilsio vietas ir niekam nepasakoti vakaro įvykių iki tos valandos, kai rytoj reikėsią stoti prieš eforus. Griežtai pabarė ponią Aretę, kad ji šįvakar pernelyg įžūliai bandė dievų kantrybę. Aretė, kurios rankos ir kojos dabar pradėjo virpėti kaip kariams po mūšio, nesipriešindama priėmė visus vyresniojo priekaištus. Ponios keliai, jai pasisukus eiti takeliu į namus, sulinko. Ji susvyravo ir neteko jausmų, būtų griuvusi žemėn, jei ne šalia stovėjęs vyras.

Dienekas apsiautė žmonos pečius savo apsiaustu. Mačiau, kaip jis rūpinosi ja, kol ji iš paskutiniųjų stengėsi susitvardyti. Jis dar niršo už tai, ką ji privertė jį ką tik padaryti. Kita vertus, negalėjo atsigėrėti ja ir jos atjauta, ryžtingumu ir, jei tik šis žodis čia tinkamas, strateginiu mąstymu.

Kiek atsigavusi ir pakėlusi akis ponia pamatė tiriamą vyro žvilgsnį. Nusišypsojo jam.

— Kokius žygdarbius esi atlikęs praeityje ar kokius dar atliksi, nė vienas jų neprilygs tam, ką padarei šį vakarą.

Dienekas, rodos, abejojo.

— Tikiuosi, tu teisi, — pasakė.

Lygieji jau išsivaikščiojo, palikę po ąžuolais Dienekąsu kūdikiu rankose. Spartietis kaip tik ruošėsi atiduoti jį jo motinai.

— Pažvelkim, kas šio mažo gniutulo viduje, — tarė Medonas.

Žvaigždžių šviesoje vyresnysis priėjo prie mano šeimininko peties. Paėmė kūdikį ir švelniai perdavė Harmonijai. Tada Medonas išbandė mažylį ištiesė priešais jį randuotą nuo nesuskaitomų kovų smilių. Šis suspaudė jį stipriu kūdikio kumšteliu ir energingai, su pasitenkinimu timptelėjo. Vyresnysis pritariamai linktelėjo. Meiliai laimindamas paglostė mažyliui viršugalvį, tada patenkintas atsisuko į ponią Aretę ir jos vyrą.

— Tu turi sūnų, Dienekai, — pasakė jis. — Dabar gali būti išrinktas.

Mano šeimininkas klausiamai pažvelgė į vyresnįjį, nesuprasdamas, ką šis turi omenyje.

— Į Trijų Šimtų tarpą. Į Termopilus.

PENKTA KNYGA POLINEIKAS

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Jo Didenybė didžiai susidomėjęs perskaitė šiuos graiko Kseono žodžius, kuriuos aš, jo istorikas, pateikiau Jam, prieš tai juos perrašęs. Tuo metu persų armija jau buvo giliai įsiskverbusi į Atiką ir įsirengusi savo stovyklas toje kryžkelėje, kurią helenai vadino Trijų Kelių Sankirta — žygiuojant į šiaurės vakarus nuo Atėnų ją galima pasiekti labai greitai. Čia Didysis Valdovas paaukojo auką savo dievui Ahurai Mazdai ir įteikė apdovanojimus už drąsą patiems geriausiems imperijos kariams. Jo Didenybė buvo taip smarkiai pasinėręs į begalę rūpesčių dėl savo kariaunos, judančios į priekį tiek sausuma, tiek jūra, jog jau keletą dienų nebuvo liepęs atvesti kalinio Kseono, kad išklausytų jo pasakojimo tęsinį. Tačiau laisvą valandą Didysis Valdovas vis dėlto nepraleisdavo progos paskaitinėti perrašytą pasakojimą, kurį kiekvieną dieną Jam pateikdavo Jo istorikas.

Tiesą sakant, kelias pastarąsias naktis Didysis Valdovas jautėsi prastai. Jį kankino neramus miegas, todėl buvo iškviestas karališkasis gydytojas. Jo Didenybės poilsį trikdė keisti sapnai, kurių turinį jis atskleidė tiktai žyniams ir patiems patikimiausiems savo patarėjams: karvedžiui Hidarnui, Nemirtingųjų vadui ir Termopilų mūšio nugalėtojui; Mardonijui, Jo Didenybės sausumos kariuomenės vadui; Demaratui, nuverstajam Spartos karaliui, o dabar gerbiamam svečiui; ir karingajai Artemisijai, Halikarnaso49 karalienei, kurios išmintingus patarimus Valdovas vertino labiau nei visų kitų.

Jo Didenybė prisipažino, kad piktoji Jo neramių sapnų dvasia yra sąžinės priekaištai dėl spartiečio Leonido. Valdovas jau ne pirmą kartą išreiškė apgailestavimą dėl šio kario ir karaliaus kūno išniekinimo po pergalės prie Karštųjų Vartų.

Karvedys Mardonijus meldė Didžiojo Valdovo prisiminti, kad Jis skrupulingai atliko visus šventus ritualus, skirtus kraujo kaltei išpirkti, jeigu tokią buvo tikrai užsitraukęs. Ar Didysis Valdovas neįsakė nubausti mirties bausme visų, kurie dalyvavo tame įvykyje, įskaitant ir savo paties sūnų princą Reodoną? Ką dar galima padaryti? Tačiau Jo Didenybė pareiškė, kad karališkasis miegas vis dar buvo neramus ir nesveikas. Liūdnu balsu Valdovas svarstė: gal panardintas į transą ar specialiai sukeltose vizijose Jis galėtų susipažinti su to vyro, Leonido, dvasia ir pasidalyti su juo taure vyno.

Po šių Jo žodžių sekė ilga tyla.

— Karštinė užtemdė Jūsų aštrų protą, — galiausiai išdrįso prabilti karvedys Hidarnas. — Maldauju Jūsų Didenybės daugiau taip nekalbėti.

— Taip, taip, tu teisus, mano drauge, — atsakė Valdovas. — Kaip visada.

Karvedžiai ėmėsi svarstyti karinius ir diplomatinius reikalus. Buvo išklausyti pranešimai. Priešakiniai persų pėstininkų būriai ir penkiasdešimt tūkstančių raitininkų įžengė į Atėnus ir užėmė miestą. Visi Atėnų piliečiai pabėgo, su savimi pasiėmę tiktai tiek, kiek patys galėjo panešti; jie pasitraukė per sąsiaurį į Triziną ir Salamino salą, kurioje dabar, susiglaudę kalvose aplink laužus, apraudojo savo dalią.

Mieste niekas nesipriešino. Tik nedidelė saujelė fanatikų buvo užėmę miesto aukštumą, Akropolį, kurio prieigos buvo aptvertos medine aštriatvore. Šie nevilties apimti gynėjai įsitvirtino aukštumoje, pasitikėdami, atrodo, tiktai Apolono orakulo žodžiais, kuris prieš kelias savaites buvo išpranašavęs:

„...vien tik medinės sienos jus apsaugos.“

Imperijos lankininkai lengvai įveikė tuos apgailėtinus kovotojus, išžudė juos visus iš didelio nuotolio. Štai kiek tiesos toje pranašystėje, pareiškė Mardonijus. Atėnų Akropolyje dabar dega imperijos kariaunos stovyklų laužai, o rytoj Jo Didenybė pats galės Įžengti į miestą. Buvo nuspręsta sugriauti visas graikų dievų šventyklas ir šventoves, o visą miestą sudeginti. Vienas iš žvalgybos vadų pranešė, kad už sąsiaurio kylančius dūmus ir liepsnas galės matyti Atėnų gyventojai, baimingai susigūžę Salamino salos ožkų ganyklose.

„Savo pasaulio sunaikinimą jie galės stebėti sėdėdami pirmoje eilėje “, — su šypsena pasakė jaunas kariūnas.

Metas jau buvo vėlyvas, ir Jo Didenybės veide pasirodė nuovargio šešėlis. Žynys, pastebėjęs tai, pasiūlė baigti šį vakarinį susirinkimą. Visi pakilo iš savo vietų, sukniubo priešais Didįjį Valdovą, paskui išsiskirstė, pasiliko tiktai karvedys Mardonijus ir Artemisija, kuriems Valdovas parodė vos pastebimą ženklą neišeiti. Taip pat ženklą pasilikti Jis davė ir savo istorikui, kad šis galėtų viską užrašyti. Buvo akivaizdu, jog kažin kas neduoda Jo Didenybei ramybės.

Likęs palapinėje vienas su dviem savo artimiausiais patikėtiniais, Jis prakalbo apie savo sapną:

— Aš buvau mūšio lauke, kuris, atrodo, neturėjo nei pradžios, nei pabaigos. Aplinkui, kiek tik akys užmato, visa žemė buvo nuklota žuvusiųjų kūnais. Skambėjo pergalės šūksniai, karvedžiai ir kariai džiūgavo. Staiga mano akis užkliuvo už begalvio Leonido kūno, jo galva buvo užsmeigta ant baslio, taip, kaip mes padarėme prie Termopilų, o pats kūnas prikaltas kaip trofėjus prie vienišo nudžiūvusio medžio lauko vidury. Mane apėmė sielvartas ir gėda. Aš puoliau prie medžio šaukdamas savo vyrams, kadjie paguldytų šį spartietį ant žemės. Sapne man atrodė, kad jei aš galėsiu vėl sujungti karaliaus galvą su jo kūnu, viskas bus gerai. Jis atgis ir netgi susidraugaus su manimi — štai ko aš taip troškau. Kai priėjau prie baslio, ant kurio buvo užsmeigta nukirsta galva...

— Pamatėte, kad tai Jūsų Didenybės galva, — įsiterpė Artemisija.

— Nejau mano sapnas toks aiškus? — paklausė Valdovas.

— Jis niekuo neypatingas ir nesvarbus, — tvirtai pareiškė kariūnė ir tęsė lengvabūdišku tonu, siekdama kuo greičiau įtikinti Valdovą išmesti visa tai iš galvos. — Jis reiškia tik tai, kad Jūsų Didenybė, pats būdamas karalius, suvokėte, jog visi karaliai yra mirtingi, taip pat ir Jūs. Šis suvokimas yra išmintis, kaip pasakė pats Kyras Didysis50, dovanodamas gyvybę Krezui, Lydijos karaliui.

Didysis Valdovas ilgai mąstė apie tai, ką pasakė Artemisija. Jis norėjo, kad jos žodžiai jį įtikintų, tačiau buvo akivaizdu, kad Artemisijai nepavyko visiškai nuslopinti Valdovo nerimo.

— Jūs pasiekėte pergalę, Didysis Valdove, ir niekas negali jos iš Jūsų atimti, — prabilo karvedys Mardonijus. — Rytoj mes sudeginsime Atėnus. Toks buvo Jūsų tėvo Darėjo tikslas, kaip ir Jūsų paties, ir tai buvo ta priežastis, dėl kurios Jūs subūrėte šią puikią armiją ir laivyną, dėl kurios Jūs taip ilgai dirbote ir kovojote, dėl kurios įveikėte tiek daug kliūčių. Džiaukitės, mano Valdove! Visa Graikija guli prie Jūsų kojų. Jūs nugalėjote spartiečius ir nukovėte jų karalių. Atėnų gyventojus Jūs išgynėte iš miesto kaip gyvulių bandą, privertėte juos palikti savo dievų šventyklas, visas savo žemes ir turtus. Jūs triumfuojate, Valdove, savo pėda prispaudęs Graikijos kaklą.

Jo Didenybės pergalė yra tokia įtikinama, pareiškė Mardonijus, kad Karališkajam Asmeniui nereikia daugiau gaišti nė vienos valandos šiose pragaro prieigose pasaulio pakraštyje.

— Palikite šį purviną darbą man, Jūsų Didenybe, — tęsė Mardonijus, — o Jūs jau rytoj sėskitės į laivą, plaukiantį namo į Sūzus, į savo sostinę. Ten būsite pagerbtas ir išliaupsintas už savo žygius, galėsite imtis daug svarbesnių imperijos reikalų, kurie dėl rūpesčių Heladėje jau per ilgai buvo apleisti. Aš sutvarkysiu viską už Jus. Viskas, ką Jūsų armija daro Jūsų vardu, yra padaroma Jūsų Paties.

— O kaipgi Peloponesas? — įsiterpė Artemisija, primindama pietinį Graikijos pusiasalį, vienintelę visos šalies dalį, kuri dar buvo neužkariauta. — Ką darysi su juo, Mardonijau?

— Peloponesas yra ožkų ganykla, — atsakė karvedys. — Dykuma, pilna akmenų ir avių mėšlo, kurioje nėra nei turtų, nei kokių kitų vertybių, ten nėra nė vieno uosto, kurio prieplaukoje tilptų daugiau nei tuzinas šiukšlių baržų. Peloponesas — tai tuščia vieta ir ten nėra nieko, ko reikėtų Jūsų Didenybei.

— Išskyrus Spartą.

— Sparta? — paniekinamai ir šiek tiek susijaudinąs atsiliepė Mardonijus. — Sparta yra kaimas. Visa ta pasmirdusi vietelė tilptų į Jo Didenybės pasivaikščiojimų sodą Persepolyje ir dar vietos liktų. Tikras užkampis, viso labo akmenų krūva. Ten nėra nei šventyklų, nei vertų dėmesio lobių, nei aukso. Tai tik daržas, užsėtas porais ir svogūnais, o dirva ten tokia plona, kad jos derlingą sluoksnį galima nubraukti vienu kojos spyriu.

— Ten gyvena spartiečiai, — prabilo Artemisija.

— Kuriuos mes sumušėme, — atkirto Mardonijus, — ir kurių karalių Jo Didenybės kariai nukovė.

— Mes sumušėme tris šimtus jų, — paprieštaravo Artemisija, — ir tam prireikė dviejų milijonų mūsų karių.

Šie žodžiai taip įsiutino Mardonijų, jog atrodė, kad jis tuoj pašoks iš savo krėslo ir puls Artemisiją.

— Mano bičiuliai, mano bičiuliai, — ramus Valdovo tonas užgesino akimirksnio įkarštį. — Mes pasilikome pasitarti, o ne peštis kaip maži vaikai.

Tačiau Artemisijos įkarštis nenuslūgo.

— Kas tau tarp kojų, Mardonijau? Ropė? Tu kalbi kaip vyras, kurio kiaušiniai žirnio dydžio.

Ji kreipėsi tiesiai Į Mardonijų, kalbėdama aiškiai ir be užuolankų, stengėsi sutramdyti savo pyktį.

— Jo Didenybės kariai dar nebuvo susikovę su spartiečių armija, juo labiau jos nenugalėjo, jie jos dar net nematė, nes ji laukia Peloponese visoje savo galybėje. Nėra jokių abejonių, kad jie gerai pasiruošę karui ir nekantriai laukia kovos. Taip, mes nužudėme Spartos karalių. Bet, kaip pats žinai, jie turi du karalius. Dabar valdo Leotichidas ir Leonido sūnus Pleistarchas. Jo dėdė ir regentas Pausanijus, kuris vadovaus armijai, nė per nago juodymą nenusileidžia Leonidui drąsa ir įžvalgumu. Taigi karaliaus praradimas jiems nieko nereiškia — tai tik dar labiau sustiprino jų ryžtą ir įkvėpė juos dar didesniems žygdarbiams, nes jie visi dabar sieks pelnyti tokią šlovę, kokią užsitarnavo jų kritęs karalius. Nepamiršk ir jų skaičiaus. Vien tik Spartos lygieji sudaro aštuonių tūkstančių sunkiųjų pėstininkų būrį. Pridėk sąjungininkus ir šis skaičius išaugs penkis kartus. Apginkluok jų belotus — o jie tikrai tai padarys! — ir armija padidės dar keturiasdešimčia tūkstančių. Sumesk į šį mišinį visų aplinkinių miestų karius. Aš jau net nekalbu apie atėniečius, kuriuos mes įvarėme į kampą ir kurių neviltis dabar pagimdė bebaimiškumą.

— Atėniečiai jau yra pelenai, — nutraukė Mardonijus. — Kaip ir jų miestas, kuris virs pelenais rytoj dar prieš saulei nusileidžiant.

Atrodė, kad Didysis Valdovas dvejoja, negalėdamas apsispręsti, ar rinktis savo karvedžio protingą patarimą, ar pasiduoti aistringam kariūnės įtikinėjimui. Jis kreipėsi į Artemisiją:

— Pasakyk man, garbingoji, ar Mardonijus teisus? Ar aš turėčiau įsitaisyti ant pagalvių ir išplaukti namo?

— Niekas neužtrauktų Jums didesnės gėdos, Jūsų Didenybe, — atsakė karalienė nė akimirką nesudvejojusi, — ir niekas taip nesumenkintų Jūsų didybės.

Ji pakilo ir ėmė kalbėti žingsniuodama pirmyn atgal priešais Didįjį Valdovą po išlenktu Jo paviljono skliautu.

— Mardonijus kalba apie Heladės miestus, kurie mums pasidavė ir jų, pripažinsiu, yra ne taip jau mažai. Tačiau ryškiausia Heladės šviesa dar neužgesinta. Mes tiktai truputį sukruvinome spartiečiams nosį, o atėniečiai, nors juos ir išvarėme iš jų žemių, vis dar išlieka poliu — grėsmingu poliu. Jų laivyną, patį didžiausią visoje Heladėje, sudaro du šimtai karo laivų ir kiekvieno įguloje — tiktai rinktiniai piliečiai. Jie nugabens atėniečius į bet kurią pasaulio vietą, kur jie iš naujo įsikurs ir kels grėsmę Jūsų Didenybei — kaip ir anksčiau. Taip pat mes nesunaikinome jų gyvosios jėgos. Hoplitų armija nė nepaliesta, o jų vadai mieste yra gerbiami ir visapusiškai palaikomi. Mes apgaudinėjame save neįvertindami tų vyrų. Galbūt Didysis Valdovas nepažįsta jų, bet pažįstu aš. Temistoklis, Aristidas, Ksantipas, Arijrono sūnus, — jie visi jau yra įrodę savo didybę ir aistringai trokšta pelnyti dar didesnę šlovę. Mardonijus teigia, kad Graikija yra neturtinga šalis, ir aš negaliu tam paprieštarauti. Šiose skurdžiose pakrantėse nėra nei aukso, nei brangenybių, nei derlingos žemės ar gausių kaimenių. Bet ar mes atėjome plėšti? Ar dėl šios priežasties Jūsų Didenybė surinko ir atvedė iki čia galingiausią kariauną, kokią tik pasaulis yra matęs? Ne! Didysis Valdovas atėjo parklupdyti graikų, priversti juos pačius pasiūlyti Jam savo žemes ir vandenis, bet šie paskutiniai nepaklusnūs miestai atsisakė tai padaryti! Ir iki šiol nepasiduoda! Išmeskite iš galvos tą nuovargio sukeltą sapną, Jūsų Didenybe. Tai melagingas sapnas, iliuzija. Tegu graikai pasiduoda prietarams, o mes privalome būti kariai ir karvedžiai, turime pasikliauti orakulais ir pranašiškais ženklais, kai jie atitinka mūsų tikslus, ir nekreipti į juos dėmesio visais kitais atvejais. Prisiminkite pranašystę, kuri buvo skirta spartiečiams, apie kurią žinojo visa Heladė ir visa Heladė žino, kad ją girdėjome ir mes. „Arba Sparta praras savo karalių mūšyje, o tokios nelaimės spartiečiai nebuvo patyrę jau šešis šimtus metų, arba žlugs pats miestas.“ Ką gi, jie prarado karalių. Ir ką dabar nuspręs jų pranašai, Valdove? Aišku, jie nuspręs, kad miestas nežlugs. Jeigu Jūs pasitrauksite dabar, Didenybe, graikai sakys, kad išsigandote sapno ir pranašystės.

Tada ji sustojo priešais Didįjį Valdovą ir kreipėsi tiesiai į jį:

— Priešingai, nei tvirtina mūsų draugas Mardonijus, Jūsų Didenybė dar neįtvirtino savo pergalės. Ji laukia Jūsų visai čia pat, kaip prinokęs vaisius laukia, kad jį nuskintų. Jeigu Jūsų Didenybė dabar išvyks į savo prabangius rūmus ir paliks ką nors kitą skinti vaisių, net jei tai bus labiausiai nusipelnęs ir ištikimiausias Jūsų tarnas, Valdovo šlovė bus sutepta. Pergalė negali būti tiesiog paskelbta, ji turi būti pasiekta. Ir pasiekti ją reikia, jeigu leisite man taip pasakyti, asmeniškai. Tada ir tiktai tada Jūsų Didenybė galės garbingai sėsti į laivą ir grįžti namo.

Karingoji karalienė nutilo ir vėl atsisėdo į savo krėslą. Mardonijus neištarė nė žodžio. Didysis Valdovas pažvelgė į vieną, tada — į kitą.

— Atrodo, mano moterys tapo vyrais, o mano vyrai — moterimis.

Jo Didenybės balse nesigirdėjo pykčio ar nepritarimo, jis ištiesė dešinę ranką ir su meile uždėjo ją savo draugui ir giminaičiui Mardonijui ant pečių, lyg norėdamas pranešti karvedžiui, kad pasitikėjimas juo nesumažėjo ir išliko toks pats nepajudinamas.

Paskui Didysis Valdovas išsitiesė, į jo balsą ir visą povyzą grįžo jėga ir karališka didybė.

— Rytoj, — pareiškė Jis, — mes sudeginsime Atėnus iki pamatų, tada to žygiuosime į Peloponesą ir sulyginsime Spartą su žeme taip, kad akmens ant akmens neliktų, nesiliausime, kol nesumalsime jų į dulkes — visiems laikams.

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Tą naktį Didysis Valdovas nemiegojo. Jis įsakė tučtuojau atvesti pas jį graiką Kseoną — nepaisydamas vėlyvo meto, ketino pats jį apklausti. Jam norėjosi kuo daugiau sužinoti apie spartiečius, nes šie dabar niekaip neišėjo Valdovui iš galvos ir kėlė Jam daug didesnį nerimą nei atėniečiai. Kariūnei Artemisijai kartu su Mardonijumi buvo leista išeiti ir ji jau pasuko link Valdovo palapinės išėjimo, bet išgirdusi Jo įsakymą grįžo atgal ir susirūpinusi kreipėsi į Jo Didenybę:

— Valdove, prašau dėl armijos ir dėl tų, kurie Jus myli: saugokite savo Karališkąjį Asmenį. Nors Jūsų Didenybės dvasia yra dieviška, bet ji gyvena mirtingame kūne. Pamiegokite. Nekankinkite savęs tais rūpesčiais, kurie iš tikrųjų tėra iliuzija.

Karvedys Mardonijus aistringai pritarė jos žodžiams:

— Kam graužtis, Valdove, klausantis vergo pasakojimų? Kokią įtaką gali turėti istorijos apie mažai žinomus kariūnus ir jų nereikšmingas kovas tiems didingiems įvykiams, kurie laukia mūsų? Nekamuokite savęs daugiau tomis gudriai suregztomis istorijomis, kurias pasakoja tas laukinis, nekenčiantis Jūsų ir Persijos kiekviena savo esybės dalele. Šiaip ar taip, mano manymu, visas jo pasakojimas yra grynas melas.

Išgirdęs šiuos savo karvedžio žodžius, Jo Didenybė nusišypsojo.

— Priešingai, mano drauge, aš tikiu, kad kiekvienas šio žmogaus pasakojimo žodis yra tiesa. Nors tu tikriausiai kol kas su tuo nesutiksi, jis kalba apie tuos sunkumus, su kuriais mums teks susidurti.

Didysis Valdovas parodė į savo žygio sostą, nušviestą žibintų šviesomis palapinės viduryje.

— Matai tą krėslą, mano drauge? Nė vienas mirtingasis nesijaučia vienišesnis ir labiau atskirtas nuo viso pasaulio už tą, kuris jame sėdi. Tu negali to suprasti, Mardonijau. Niekas negali, kuris ten nesėdėjo. Pamąstyk: kuo karalius gali pasitikėti iš visų tų, kurie į Jį kreipiasi? Kas ateina pas Jį be jokių slaptų troškimų, aistrų, nuoskaudų ar reikalavimų, bandomų paslėpti gudrumu ir klasta? Kas pasakys karaliui tiesą? Žmonės kalba su karaliumi arba bijodami, ką Jis gali iš jų atimti, arba godžiai trokšdami to, ką Jis gali jiems duoti. Pas karalių ateina tiktai prašytojai. Apie savo širdies troškimus meilikautojas garsiai nekalba ir visus juos paslepia po melo ir veidmainystės skraiste. Kiekvieną balsą, kuris prisiekia ištikimybę, kiekvieną širdį, kuri esą dega meile, Karališkasis Klausytojas privalo atidžiai įvertinti ir pasverti — kaip turgaus prekiautojas, ieškodamas menkiausių išdavystės ir apgaulės ženklų. Kaip tai vargina! Karaliaus žmonos šnabžda Jam švelnius žodelius tamsiuose karaliaus miegamuosiuose. Ar jos Jį myli? Kaip Jis gali tuo patikėti, kai mato, kad savo tikrąją aistrą jos eikvoja sąmokslams ir intrigoms regzti, siekdamos naudos savo vaikams arba pačioms sau. Niekas nepasako visos teisybės karaliui, net Jo paties brolis, net ir tu, mano drauge ir giminaiti.

Mardonijus suskubo tai paneigti, bet Jo Didenybė su šypsena nutraukė jį:

— Iš visų, kurie pas mane ateina, tik vienas žmogus, kaip esu įsitikinęs, kalba nesiekdamas jokios asmeninės naudos. Tai tas graikas. Tu nesupranti jo, Mardonijau. Jo širdis trokšta tik vieno dalyko: prisijungti prie savo ginklo brolių po žeme. Net užsidegimas papasakoti man savo istoriją kilęs ne iš jo širdies — tai įpareigojimas, skirtas jam vieno iš jų dievų. Jam tai našta ir prakeikimas. Iš manęs jam nieko nereikia. Ne, mano bičiuliai, graiko žodžiai neskaudina manęs ir nekelia man nerimo. Jie teikia man malonumą. Gaivina.

Jo Didenybė atsistojo prie palapinės slenksčio ir parodė į lauke degančius sargybos laužus.

— Pagalvokite apie šią kryžkelę, kurioje mes pasistatėme savo stovyklą. Helenai vadina ją Trijų Kelių Sankirta. Mums ji nereiškia nieko, tik purvą po kojomis. Tačiau ar šis išmintas laukas neįgyja reikšmės ir net žavesio, kai prisimeni belaisvio pasakojimą, kaip jis, dar būdamas vaikas, išsiskyrė čia su mergina Diomache, savo pussesere, kurią taip mylėjo?

Artemisija susižvalgė su Mardonijumi.

— Didysis Valdovas pasidavė jausmams, — kreipėsi ji į savo karalių, — tuštiems jausmams.

Tą akimirką užsklanda prie įėjimo į palapinę prasiskleidė ir kalinių prižiūrėtojas paprašė leidimo užeiti. Du Nemirtingųjų kariūnai, sekdami paskui savo vyresnįjį Orontą, įnešė vis dar ant neštuvų gulintį graiką; jo akys, kaip ir pirmiau, buvo užrištos.

— Leisk mums pažvelgti į šio žmogaus veidą, — įsakė Jo Didenybė, — ir tegu jo akys susitinka su mūsiškėmis.

Orontas pakluso. Raištis buvo nuimtas.

Belaisvis Kseonas kelis kartus prisimerkė nuo žibintų šviesos ir pirmą kartą pažvelgė į Didįjį Valdovą. Jo veide pasirodė tokia neįprasta išraiška, kad Orontas piktai suriko ant kalinio ir pareikalavo atsakyti, kaip jis drįsta taip įžūliai spoksoti į Karališkąjį Asmenį.

— Esu žiūrėjęs į Jo Didenybės veidą ir anksčiau, — atsakė vyras.

— Virš mūšio lauko, kaip ir visi priešai.

— Ne. Čia, šioje palapinėje. Penktos dienos naktį.

— Melagis! — piktai suriko Orontas.

Priešpaskutinį mūšio prie Karštųjų Vartų vakarą iš tikrųjų įvyko susidūrimas, apie kurį užsiminė belaisvis. Tą naktį saujelė spartiečių sugebėjo prasibrauti prie pat Jo Didenybės palapinės, jie atsidūrė vos per ieties skrydžio atstumą nuo Karališkojo Asmens, tačiau Nemirtingieji ir Egipto jūrų pėstininkai, supuolę gelbėti Valdovo, įsibrovėlius išvarė.

— Aš buvau čia, — ramiai pakartojo graikas, — ir mano kaukolę būtų pers kėlęs kirvis, kurį sviedė kažkuris iš karių, jeigu tas kirvis nebūtų įsmigęs į palapinės stulpą ir įstrigęs jame.

Išgirdęs šiuos žodžius, karvedys Mardonijus pabalo. Prie vakarinio įėjimo į palapinę, kaip tik ten, pro kur bandė įsiveržti spartiečiai, ir dabar dar matėsi kirvis, įsmigęs į kedrinį stulpą taip giliai, kad jo negalima buvo ištraukti neperskeliant stulpo, todėl staliai nusprendė jį ten palikti. Jie tik nupjovė kotą ir sutvirtino stulpą virve.

Graikas atidžiau įsižiūrėjo į Mardonijų.

— Štai šis žmogus metė kirvį. Aš atpažįstu ir jo veidą. Karvedys akimirkai sustingo. Jis išsidavė, jog kalinio žodžiai yra tiesa.

— Jo kardas, — tęsė graikas, — nukirto riešą vienam spartiečių kariui, kuris kaip tik buvo užsimojęs ietimi, taikydamas ją į Jo Didenybę.

Valdovas paklausė Mardonijaus, ar tai tiesa. Karvedys patvirtino, kad jis iš tiesų taip sužeidė puolantį spartietį, vieną iš daugelio, pasirodžiusių tą pavojaus ir sumaišties akimirką.

— Tas karys, — pasakė Kseonas, — buvo Aleksandras, Olimpijaus, apie kurį pasakojau, sūnus.

— Tas pats berniukas, kuris išsekė paskui spartiečių armiją? Kuris perplaukė kanalą prie Antiriono? — paklausė Artemisija.

— Tas pats, bet jau suaugęs vyras, — atsakė graikas. — Kariai, kurie pridengdami jį savo skydais išvedė iš šios palapinės, buvo Polineikas ir mano šeimininkas Dienekas.

Visi kelioms akimirkoms nutilo, mąstydami apie tai, ką išgirdo.

Tada prabilo Didysis Valdovas:

— Jie iš tiesų buvo tie vyrai, kurie įsiveržė į mano palapinę?

— Jie ir dar grupė kitų, Valdove. Jūsų Didenybė pats matė. Karvedys Mardonijus nepatikėjo tais žodžiais ir netgi įniršo.

Jis apkaltino belaisvį, esą šis sukūrė savo pasakojimą iš nuogirdų, pasiklausęs, ką kalba pas jį apsilankantys virėjai ar gydytojai. Belaisvis pagarbiai, bet tvirtai tai paneigė.

Orontas pareiškė Mardonijui, kad jis, kaip sargybos vadas, gali užtikrinti, jog kalinys tikrai nesužinojo apie šiuos įvykius iš virėjų ar gydytojų, nes jis, Orontas, asmeniškai prižiūrėjo kalinį. Niekam, netgi maisto nešėjams ar karališkiesiems gydytojams, nebuvo leidžiama nė akimirkai pasilikti vieniems su kaliniu. Šalia visuomet būdavo Jo Didenybės Nemirtingieji, o jiems, kaip visi žino, niekas negali prilygti sąžiningumu ir griežtumu.

— Tuomet jis sužinojo apie tą įvykį iš gandų, iš tų spartiečių, kurie tikrai buvo prasiveržę pro Jo Didenybės sargybą.

Visų dėmesys dabar buvo nukreiptas į kalinį Kseoną. Tačiau šie kaltinimai, kurie, jei būtų pasitvirtinę, grėsė mirties bausme, jo visiškai nesutrikdė. Jis pažvelgė į Mardonijų ramiu žvilgsniu ir kreipėsi į jį be jokios baimės:

— Aš galėjau sužinoti apie šiuos įvykius tokiu būdu, kaip jūs sakote. Bet kaipgi tuomet iš visų čia esančių aš būčiau atpažinęs jus kaip tą žmogų, kuris paleido į mane kirvį?

Didysis Valdovas priėjo prie tos vietos, kur buvo įstrigę kirvio ašmenys, ir savo durklu perkirto apie stulpą apvyniotą virvę, kad galėtų geriau apžiūrėti ginklą. Ant plieninės kirvio galvos Valdovas pamatė dvigalvį Efeso51 grifą. Šį antspaudą naudojo ginklų meistrai, kuriems buvo suteikta privilegija aprūpinti Mardonijų ir jam pavaldžius vadus visais aštriabriauniais ginklais ir durklais.

— O dabar sakyk man, — savo karvedžiui tarė Valdovas, — ar ne dievo ranka čia įsikišo?

Didysis Valdovas pareiškė, kad Jis ir Jo patarėjai jau sužinojo daug naudingų ir negirdėtų dalykų iš kalinio pasakojimo.

— Kiek daug vertingų žinių mes galime dar išgirsti?

Jo Didenybė, širdingai mostelėjęs, įsakė prinešti Kseoną arčiau ir patogiai į ką nors atremti jo sunkiai sužeistą kūną.

— Prašau, mano drauge, tęsti pasakojimą. Pasakok, kaip tik nori, tokia tvarka, kokia tau liepia tavo dievas.

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Per paskutinius devynerius metus aš turbūt penkiasdešimt kartų stebėjau, kaip lygumoje, šalia ant kalvos iškilusios Atėnės šventyklos, rikiuojasi kariuomenė, kartais didesnė, kartais mažesnė, pasiruošusi žygiuoti į kokį nors mūšį. Armija, kuri ruošėsi išžygiuoti prie Karštųjų Vartų, buvo pati mažiausia iš visų mano matytų.

Trys šimtai.

Menka saujelė, pabirusi lygumoje kaip pupos inde. Prie kelio stovėjo tik trys tuzinai nešulinių gyvulių, tik aštuoni dengti vežimai, o visą aukoti skirtą bandą varė vos du jauni išsigandę piemenukai. Gurguolė su atsargomis jau buvo išvykusi į šį šešių dienų žygį, kad pakeliui įrengtų stovyklas. Be to, buvo tikimasi, jog maistu aprūpins miestai sąjungininkai, nes į visas puses išsiųsti Spartos pasiuntiniai jau rinko karius, kurie turėtų prisijungti prie armijos ir papildyti ją iki keturių tūkstančių.

Per paskutinę aukojimo ceremoniją, kurią atliko Leonidas, kaip vyriausiasis žynys, aikštė skendėjo didingoje tyloje. Leonidui patarnavo Olimpijus ir Megistijas, aiškiaregys iš Tėbų, atvykęs į Lakedaimoną savo noru, vedamas meilės ne vien tik savo miestui, bet ir visai Heladei. Jis nusprendė prisidėti prie kovos savo sugebėjimu pranašauti, nelaukdamas už tai jokio atlygio ar apdovanojimo.

Visa armija, visi dvylika jos padalinių — lokų — neginkluoti dėl Apolono šventės metu galiojančių draudimų, bet užsimetę savo raudonus apsiaustus, susirinko išlydėti Trijų Šimtų į žygį. Per visą aukojimo ceremoniją šie Trys Šimtai stovėjo su vainikais ant galvų, rankose laikydami kardus ir skydus, su raudonais apsiaustais ant pečių, o greta stovintys ginklanešiai laikė ietis. Tai buvo Kamėjos mėnesis — vidurvasaris, kai pagal graikų kalendorių prasideda naujieji metai. Visi vyrai turėjo gauti naujus apsiaustus ir pakeisti jais savo senuosius, jau susidėvėjusius per praėjusius keturis metų laikus. Tačiau Trims Šimtams Leonidas įsakė neišduoti naujų apsiaustų. Jis pareiškė, kad duoti naujus rūbus vyrams, kurie nešios juos labai trumpai, būtų miesto išteklių švaistymas.

Kaip ir numatė Medonas, Dienekas buvo išrinktas į Trijų Šimtų būrį. Pats Medonas taip pat buvo išrinktas. Būdamas penkiasdešimt šešerių metų amžiaus, jis tapo ketvirtu tarp vyriausiųjų būryje. Vyresni už jį buvo tiktai pats Leonidas, kuris jau buvo peržengęs šeštąją dešimtį, ir Olimpijus bei aiškiaregys Megistijas. Dienekas turėjo vadovauti enomotijai. Taip pat buvo išrinkti ir Olimpijos žaidynių nugalėtojai broliai Alfėjus ir Maronas; jie turėjo prisijungti prie Laukinės Alyvos būrio, kuris stovi rikiuotės centre didžiūnams iš dešinės. Jie visada kaudavosi poroje, penkiakovininkas ir imtynininkas, sudarę nenugalimą duetą. Jų prisijungimas prie būrio visus nepaprastai padrąsino. Pasiuntinys Aristodemas taip pat buvo išrinktas. Tačiau visus labiausiai nustebino ir daugiausia ginčų sukėlė sprendimas įtraukti į Trijų Šimtų būrį Aleksandrą.

Dvidešimties metų amžiaus, jis buvo pats jauniausias iš visų karių ir vienas iš viso labo tuzino karių, kurie dar neturėjo kovinės patirties. Šiam tuzinui priklausė ir jo treniruočių draugas Aristonas (vienas iš Polineiko „sulaužytų nosių“). Lakedaimone yra toks posakis: „Nendrė prie lazdos.“ Tai reiškia, kad viena nepatikrinta grandis sustiprina grandinę. Taip viena silpna sausgyslė priverčia imtynininką kompensuoti šį silpnumą vikrumu ir gudrumu, taip šveplumas priverčia oratorių nuolatos tobulinti savo iškalbą. Leonidas jautė, kad tie Trys Šimtai kovos geriausiai ne kaip būrys pavienių stiprių kovotojų, o kaip miniatiūrinė armija, sudaryta iš jaunų ir senų, iš nepatyrusių ir užgrūdintų karių. Aleksandras prisijungė prie Dieneko vadovaujamos enomotijos; jis ir jo mokytojas turėjo kautis kaip pora.

Aleksandras ir Olimpijus buvo vieninteliai tėvas ir sūnus, išrinkti į Trijų Šimtų būrį. Tęsti giminės liniją pasiliko Aleksandro sūnus, dar kūdikis, taip pat pavadintas Olimpijumi. Buvo nepaprastai graudu matyti, kaip jaunoji Aleksandro žmona devyniolikmetė Agate stovėdama laikė iškėlusi kūdikį, kad šis paskutinį kartą atsisveikintų su tėvu. Šalia jos, prie to paties mirtų sodelio, iš kurio prieš keletą metų mes su Aleksandru leidomės paskui armiją į Antirioną, stovėjo Aleksandro motina Paralėja, ta pati, kuri taip meistriškai iškvotė mane po tos kelionės.

Skambėjo atsisveikinimo žodžiai, rikiuotė iškilmingai žygiavo pro didvyrių Lelekso ir Amfiarėjaus šventoves, šalia buvo susirinkę būriai berniukų. Aš stebėjau, kaip Polineikas atsisveikino su trimis savo sūnumis; vyresnieji, vienuolikos ir devynerių metų, jau lavinosi agogoje. Jie stovėjo apsigaubę juodais apsiaustais, išdidžiai pasitempę ir pasiruošę paaukoti savo dešinę ranką už galimybę žygiuoti dabar kartu su tėvu.

Dienekas sustojo prie Aretės kelio pakraštyje šalia Heleniono, papuošto Kamėjos šventės proga lauro lapais su geltonais ir mėlynais kaspinais; ji laikė ant rankų Gaidžio sūnų, dabar pavadintą Idotichidu. Mano šeimininkas apkabino vieną po kitos visas savo dukteris, dvi jauniausias jis paėmė ant rankų ir švelniai pabučiavo. Tada apkabino Aretę ir priglaudė savo skruostą prie jos kaklo, kad paskutinį kartą įkvėptų jos plaukų kvapo.

Kai dar buvo likusios dvi dienos iki šio jaudinančio momento, Aretė, kaip visada prieš mūšį, išsikvietė mane asmeniškai pakalbėti. Spartiečiai turi tokį paprotį: likus savaitei iki išvykimo į mūšį, vieną dieną lygieji praleidžia ne mokymuose ir treniruotėse, bet ilsėdamiesi savo ūkiuose — Meruose. Pagal Likurgo įstatymus kiekvienas karys turi savo ūkį, iš kurio gauna visus produktus, reikalingus tam, kad jis pats ir jo šeima galėtų gyventi, kaip dera piliečiui ir lygiajam. Šios „ūkio dienos“, kaip jas paprastai vadino, jau tapusios tradicija, kilusia, kaip manoma, iš natūralaus kario noro prieš mūšį apsilankyti laimingose savo vaikystės vietose ir atsisveikinti su jomis. Yra ir kitas, praktiškesnis, tikslas, bent jau taip būdavo senais laikais — karys pats iš savo ūkio sandėlių susirenka maistą, aprangą ir visa kita, ko gali prireikti žygyje. Diena ūkyje — tai šventė, viena iš tų retų progų, kai lygieji ir žmonės, dirbantys jo žemėje, gali susirinkti kaip draugai ir pernelyg niekuo nesirūpindami prisikimšti pilvus. Taigi likus kelioms dienoms iki žygio, mes išvykome į ūkį, pavadintą Dafneonu.

Ūkyje darbavosi dvi Mesinijos helotų šeimos, iš viso dvidešimt trys žmonės, įskaitant dvynes močiutes, kurios buvo tokios senos, kad jau nebeprisiminė, kuri buvo kuri, ir tik truputėlį mažiau pakvaišęs negu dvynės vienakojis Kamerionas, praradęs savo dešinę koją, kai tarnavo Dieneko tėvui ginklanešiu. Šis bedantis seniokas, savo burnojimu galėjęs nurungti didžiausią keikūną, jam pačiam reikalaujant ir visų kitų didžiam pasitenkinimui, buvo paskirtas vadovauti visoms dienos ceremonijoms.

Mano žmona ir vaikai taip pat dirbo tame ūkyje. Suvažiavo kaimynai ir iš aplinkinių Merų. Buvo teikiami apdovanojimai už įvairiausius laimėjimus: šalia laurų giraitės, nuo kurios ir buvo kilęs ūkio pavadinimas, buvo surengtos šokių varžytuvės ir vaikų rungtynės; vakarop sode po medžiais buvo padengti stalai ir svečiams patarnavo pats Dienekas, jo žmona Aretė ir jų dukterys. Buvo dalijamos dovanos, sprendžiami ginčai ir atlyginamos skriaudos, keliami reikalavimai ir išsakomi nusiskundimai. O jei koks vaikinas turėjo mylimąją gretimame ūkyje, dabar jis galėjo kreiptis į Dieneką ir prašyti jo palaiminimo vedyboms.

Kaip visada, du ar trys tvirtesni helotai buvo išrinkti lydėti armiją kaip amatininkai, ginklakaliai ar ginklanešiai. Jauni vyrai nesispyriojo ir nebandė išsisukti nuo tokio pavojingo žygio, jie mėgavosi jiems rodomu dėmesiu, jų mylimosios visą dieną neatstojo nuo jų nė per žingsnį, o vyno sukeltas svaigulys tą nuostabų vakarą privertė ne vieną įsimylėjėlį pasipiršti.

Kai visi pasisotino ir puota baigėsi, prie Dieneko kojų buvo sukrauta daugiau grūdų, vaisių, vyno, pyragų ir sūrio, nei jam būtų prireikę šimtuose mūšių. Tada jis su ūkio prižiūrėtojais susėdo prie atskiro stalo kieme aptarti likusių reikalų.

Tuo metu, kai vyrai buvo užsiėmę savo rūpesčiais, Aretė davė man ženklą sekti paskui ją. Mes susėdome virtuvėje prie stalo. Čia buvo jauku ir šilta, o pro atviras kiemo duris skverbėsi besileidžiančios saulės spinduliai. Berniukas Idotichidas, Gaidžio sūnus, žaidė lauke kartu su dviem kitais nuogais padaužomis, vienas jų buvo mano sūnus Skamandridas. Keletą akimirkų ponia su liūdesiu, kaip man pasirodė, žvelgė į šėlstančius berniukus.

— Dievai mus visada lenkia vienu žingsniu, ar ne taip, Kseo?

Tai buvo pirmas kartas, kai aš iš jos lūpų išgirdau užuominą, patvirtinančią tai, ko iki šiol niekas neišdrįso paklausti: ar ponia tikrai numatė visas savo poelgio pasekmes tą naktį, kai gelbėjo kūdikiui gyvybę?

Nuvaliusi stalą, ponia sudėjo ant jo visus reikmenis, kuriuos privalo suruošti žmona išeinančiam į mūšį vyrui: medicinos rinkinį, suvyniotą į storą jaučio odą, kurią vėliau, perlenkus per pusę, galima panaudoti kaip įtvarą arba užrišti ant kūno kaip tvarstį kraujavimui sustabdyti; tris kreivas adatas, padarytas iš egiptietiško aukso, spartiečių vadinamas „žvejo kabliukais“, ritę ketguto ir plieninį lancetą, skirtą kūno odai susiūti; balinto lino kompresus, odinius raiščius, varinius gnybtus, vadinamus „šuns sukandimu“, smailias žnyples, kuriomis ištraukiami iš kūno strėlių smaigaliai arba šipuliai ir atplaišos, skriejantys į visas puses, kai plienas trenkiasi į geležį ir geležis į bronzą.

Tada ji padavė pinigus — krepšelį obolų. Kariams buvo draudžiama turėti su savimi bet kokių pinigų, bet jeigu jie „stebuklingu“ būdu atsirasdavo ginklanešio krepšyje, tai tikrai visuomet praversdavo kur nors pakelės turguje ar šalia armijos tiekėjo vežimo, kai reikėdavo įsigyti trūkstamų reikmenų ar nusipirkti kokį skanėstą nuotaikai pataisyti.

Ir galiausiai ji padavė kelis tik jai pačiai ir jos vyrui reikšmingus asmeninius daiktus, nedidelius amuletus ir slaptus meilės talismanus: mergaitės atvaizdą ant spalvoto vaško, dukters kaspiną, gintarinį pakabuką, išraižytą neišlavinta vaiko ranka. Tada ponia man patikėjo maišelį su saldumynais, sezamo pyragėliais ir cukruotomis figomis.

— Galėsi nugvelbti savo dalį, — pasakė ji šypsodamasi, — tačiau palik ir mano vyrui.

Aš taip pat visada ką nors gaudavau. Tą dieną gavau maišelį atėniškų monetų, iš viso dvidešimt tetradrachmų — tiek Atėnuose uždirba patyręs irkluotojas ar jų armijos pėstininkas per beveik tris mėnesius. Mane be galo nustebino, kad ponia turėjo tokią didelę sumą, jos nepaprastas dosnumas atėmė man žadą. Šios monetos dėl ant jų iškalto vaizdo vadinamos „pelėdomis“, jos vertinamos ne tik Atėnuose, bet ir visoje Graikijoje.

— Kai lydėjai mano vyrą kelionėje į Atėnus praeitą mėnesį, — nutraukė mano bežadę tylą ponia, — ar radai laiko aplankyti savo pusseserę Diomachę? Juk toks jos vardas?

Aš buvau susitikęs su ja ir Aretė tai žinojo. Šis mano noras, taip ilgai puoselėtas, pagaliau išsipildė. Dienekas pats mane pas ją nusiuntė. Dabar aš supratau, kad čia nebuvo apseita be ponios įsikišimo, ir tiesiai paklausiau jos, ar tai ji, Aretė, viską surengė.

— Mums, Lakedaimono žmonoms, uždrausta nešioti gražius rūbus ar papuošalus, neleidžiama dažytis. Ar nemanai, kad būtų visiškai beširdiška, jei iš mūsų, be viso to, dar būtų atimta teisė suregzti mažą nekaltą intrigą?

Ji nusišypsojo, laukdama atsakymo.

— Na? — paklausė.

— Na, kas?

Mano žmona kieme plepėjo su kitomis ūkio moterimis. Aš nesmagiai pasimuisčiau.

— Mano pusseserė yra ištekėjusi moteris, ponia. O aš esu vedęs vyras.

Aretės akyse sužibo šelmiškos ugnelės.

— Tu būtum ne pirmas vyras, kurį sieja meilės ryšys su kita moterimi. Ir ji nebūtų pirma žmona.

Staiga iš jos akių dingo visas linksmumas. Jos veidas tapo rimtas, jį palietė liūdesio šešėlis.

— Dievai buvo iškrėtę šią išdaigą ir man bei mano vyrui, — ji pakilo ir mostelėjo ranka į duris. — Eime, pasivaikščiosime.

Ponia basomis užkopė šlaitu ant kalvos, pasislėpusios ąžuolų šešėliuose. Kokioje kitoje šalyje, išskyrus Lakedaimoną, kilmingos damos pėdos yra tokios kietos, kad ji gali žengti per dygius ąžuolo lapus ir nejausti jų dūrių?

— Tu žinai, Kseo, kad, prieš ištekėdama už savo vyro, aš buvau jo brolio žmona.

Taip, aš tai žinojau — man tai pasakojo pats Dienekas.

— Jo vardas buvo Jatroklis. Žinau, tu jau esi girdėjęs šią istoriją. Jis žuvo didvyrio mirtimi prie Pelenos, būdamas trisdešimt vienerių. Jatroklis buvo tauriausias savo kartos karys, didžiūnas ir Olimpijos žaidynių nugalėtojas, dievų apdovanotas dorybėmis ir grožiu, panašiai kaip Polineikas savo kartoje. Jis taip karštai ir su tokiu užsispyrimu siekė manęs, kad kviesdavosi mane iš mano tėvo namų į svečius dar tada, kai buvau mergaitė. Spartiečiai visa tai žino. Bet aš papasakosiu tau tai, ką žino tiktai mano vyras.

Ponia nuėjo prie žemai nulinkusio ąžuolo kamieno, pačios gamtos suformuoto suolelio ūksmingoje giraitėje. Ji atsisėdo ir parodė man ranka sėstis šalia.

— Štai ten, — pasakė ji, rodydama į erdvę tarp dviejų ūkio pastatų ir tarp jų vingiuojantį taką. — Kaip tik toje vietoje, kur takas užsisuka, aš pirmą kartą pamačiau Dieneką. Buvo šventės diena, kaip ir šiandien, prieš pirmąjį Jatroklio žygį. Jam tada buvo dvidešimt metų. Mano tėvas atsivedė mane į šventę kartu su broliais ir seserimis; iš savo ūkio nešėme dovanoti vaisių ir metų ožką. Kai aš, laikydama tėvo ranką, užlipau ant šios kalvelės, toje vietoje, kaip ir šiandien, žaidė berniukai.

Aretė išsitiesė. Kelias akimirkas ji atidžiai žvelgė man akis, lyg norėdama įsitikinti, kad aš dėmesingai klausausi ir suprantu ją.

— Pirmiausia pamačiau Dieneką iš nugaros. Tik plikus jo pečius ir viršugalvį. Tą pačią akimirką supratau, kad mylėsiu jį ir tiktai jį visą savo gyvenimą.

Kai prisiminė tą paslaptį, tą Eroso pasireiškimą ir nesuvokiamą širdies šauksmą, jos veidas nušvito.

— Atmenu, kaip laukiau, kada jis atsisuks į mane, kad galėčiau pažvelgti į jį, išvysti jo veidą. Tai buvo taip keista. Tai buvo lyg pirmas susitikimas su tėvų tau išrinktu vyru, kai tu drebančia širdimi lauki, kada pamatysi veidą, kurį tau lemta mylėti. Pagaliau jis, rungdamasis su kitu berniuku, atsisuko į mane. Net anuomet, Kseo, Dienekas nebuvo gražus. Buvo sunku patikėti, kad jis yra Jatroklio brolis. Tačiau mano akyse jis buvo eueidestatos — grožio siela. Dievai nebūtų sugebėję sukurti atviresnio ir labiau jaudinančio mano širdį veido. Tada jam buvo trylika metų. Man buvo devyneri.

Ponia trumpam nutilo, susimąsčiusi žvelgdama į tą vietą, apie kurią kalbėjo. Prabėgo visa jos jaunystė, o ji taip ir negavo progos pasikalbėti su Dieneku vienumoje. Ji dažnai stebėdavo jį bėgimo takuose ir agogos pratybose. Bet jie nė karto nebuvo likę dviese. Aretė net neįsivaizdavo, ar jis apskritai nutuokia, kad yra tokia mėgina kaip ji.

Tačiau ji puikiai žinojo, kad ją išsirinko jo brolis ir jau kalbėjosi apie tai su jos šeimos vyresniaisiais.

— Kai tėvas pasakė, kad pažadėjo mane Jatrokliui, aš apsiverkiau. Keikiau save už savo beširdišką nedėkingumą. Kaip gali mergina norėti ko nors daugiau, kai ją išleidžia už tokio kilnaus ir doro vyro? Bet man nepavyko apgauti savo širdies. Aš mylėjau to puikaus drąsaus vyro brolį. Kai Jatroklis žuvo, niekas negalėjo manęs paguosti. Tačiau mano sielvarto priežastis buvo ne ta, apie kurią visi galvojo. Aš baiminausi, kad šia mirtimi dievai atsiliepė į savanaudiškas mano širdies maldas. Laukiau, kol Dienekas išrinks man naują vyrą, kaip jam liepė įstatymas, bet jis to taip ir nepadarė. Tada aš begėdiškai nuėjau pas jį ir pati priverčiau, kad jis paimtų mane į žmonas. Dienekas priėmė mano meilę ir atsakė tokia pat meile virš dar šiltų brolio kaulų. Tarp mūsų užgimė toks stiprus jausmas, slapti mūsų vedybinio guolio džiaugsmai teikė mums tokią palaimą, kad ši meilė tapo mums prakeiksmu. Savo kaltę aš sugebėjau išpirkti — moteriai lengviau, nes ji jaučia, kaip viduje auga nauja gyvybė, pasėta jos vyro. Tačiau visi vaikai buvo moteriškos lyties, keturios dukterys, o tada aš praradau pradėjimo dovaną. Tiek aš, tiek mano vyras pajutome, kad šitaip dievai nubaudė mus už mūsų aistrą.

Ponia nutilo ir vėl pažvelgė žemyn nuo šlaito. Berniukai, tarp jų ir mano sūnus su mažuoju Idotichidu, išbėgo iš kiemo ir dabar nerūpestingai žaidė kalvos papėdėje tiesiai po mumis.

— Tada buvo pradėtas rinkti Trijų Šimtų būrys žygiuoti į Termopilus. Pagaliau, pamaniau aš, pagaliau suvokiau visą dievų plano gudrumą. Mano vyras negali būti pašauktas, nes neturi sūnaus. Jam neteks ši didžiulė garbė. Bet širdyje man tai nerūpėjo. Svarbu buvo tik tai, kad jis dar gyventų. Galbūt tik dar vieną savaitę ar mėnesį — iki kito mūšio. Bet vis tiek jis dar gyventų. Aš dar galėčiau jį apkabinti. Jis dar būtų mano.

Dienekas, baigęs visus reikalus, taip pat pasirodė pievelėje prie kalvos. Jis žaismingai prisijungė prie rungtyniaujančių berniukų, jau dabar paklūstančiųjų kraujyje slypinčiam kovos instinktui.

— Dievai verčia mus mylėti tuos, kurių mes nesugebame pamilti, — vėl prabilo Aretė, — ir keršija tiems, kuriuos mes mylime. Jie žudo tuos, kurie turėtų gyventi, ir pasigaili tų, kurie nusipelno mirti. Jie viena ranka duoda, o kita atima, jie paklūsta tik nesuvokiamiems savo pačių įstatymams.

Dienekas pastebėjo Aretę, sekančią jį nuo kalvos. Jis linksmai pakėlė Idotichidą ir paėmęs mažą jo rankelę pamojo su ja Aretei, o ji pamojavo jiems atgal.

— Pasidavusi aklam impulsui, — toliau kalbėjo ji man, — aš išgelbėjau šio berniuko, mano brolio pavainikio, gyvybę ir drauge praradau savo vyrą.

Ji ištarė šiuos žodžius taip tyliai ir su tokiu liūdesiu, kad man užspaudė gerklę ir ėmė perštėti akys.

— Žmonos iš kitų miestų stebisi Lakedaimono moterimis, — tęsė ji. — Jos klausia, kaip pajėgia tos spartiečių žmonos stovėti tiesiai ir net nemirktelėti, kai sudarkyti jų vyrų kūnai parvežami namo palaidoti arba, dar blogiau, užkasami svetimoje žemėje ir nieko nelieka, kas nuramintųjų širdis, tik blėstantys prisiminimai. Tos moterys sako, esą mes padarytos iš „tvirtesnės medžiagos“. O aš pasakysiu tau tiesą, Kseo: mes esam kaip ir jos. Nejau jos mano, kad Lakedaimono žmonos mažiau myli savo vyrus? Kad mūsų širdys padarytos iš akmens ar plieno? Nejau jos įsivaizduoja, kad mūsų sielvartas mažesnis, nes mes laikome jį giliai viduje?

Ji sumirksėjo, bet jos akys liko sausos. Tada ji pažvelgė tiesiai į mane ir pridūrė: — Ir su tavimi dievai žaidžia savo žaidimus, Kseo. Bet gal dar ne per vėlu sugriebti riedantį žaidimo kauliuką. Štai kodėl aš daviau tau maišelį „pelėdų“.

Aš jau žinojau, ką jos širdis sumanė.

— Tu nesi spartietis. Tai kodėl turėtum susisaistyti žiauriais Spartos įstatymais? Argi dievai dar nepakankamai pavogė iš tavęs?

Aš paprašiau jos daugiau nekalbėti apie tai.

— Ta mergina, kurią tu myli, aš galėčiau atvežti ją čia. Tik pasakyk.

— Ne! Prašau — nereikia.

— Tai pabėk. Dink šiąnakt. Bėk pas ją.

Aš iš karto atsakiau, kad negaliu taip pasielgti.

— Mano vyras susiras kitą ginklanešį. Tegul tavo vietoje miršta kitas.

— Prašau jūsų, ponia... Tai būtų negarbinga.

Mano skruostas užsidegė — ponia skėlė man antausį.

— Negarbinga? — ji tiesiog išspjovė tą žodį su pasibjaurėjimu ir panieka.

Šlaito apačioje prie berniukų ir Dieneko prisijungė kiti ūkio vaikinai. Prasidėjo žaidimas su kamuoliu. Pasigirdo garsūs kovos ir varžybų šūksniai.

Jutau tiktai dėkingumą už tą kilnų, iš pačios širdies kylantį Aretės norą dovanoti man tą malonę, kurios ji pati iš Moirų, likimo deivių, nesulaukė. Suteikti man ir tai, kurią aš myliu, galimybę išsilaisvinti iš pareigos pančių, tvirtai laikančių ją ir jos vyrą.

Bet aš negalėjau pasiūlyti jai nieko, išskyrus tai, ką ji jau ir taip žinojo. Aš negalėjau išeiti.

— Net jei ir pabėgčiau, dievai jau lauktų manęs ten. Kaip visada — vienu žingsniu priekyje.

Mačiau, kaip ji vėl visa pasitempė ir jos valia užgniaužė taurų, bet neįvykdomą širdies troškimą.

— Prisiekiu, kad tavo pusseserė sužinos, kur guli tavo kūnas ir kaip garbingai tu žuvai.

Aretė pakilo nuo ąžuolinio suolelio. Pokalbis buvo baigtas. Ji vėl virto spartiete.

Ir štai dabar, mūsų išėjimo į mūšį rytą, jos veide aš vėl pamačiau tą pačią rūsčią kaukę. Paleidusi vyrą iš savo glebioji surinko aplink save vaikus ir oriai pasitempė kaip ir kitos spartiečių žmonos, susirinkusios po ąžuolais.

Mačiau, kaip Leonidas apkabino savo žmoną Gorgą („Šviesios akys“), dukteris ir sūnų, jaunąjį Pleistarchą, kuris vieną dieną taps karaliumi.

O mane stipriai apkabino mano žmona Terėja, ji prisispaudė, prie manęs visu kūnu, viena ranka laikydama mūsų kūdikius. Ji neilgai bus be vyro.

— Palauk bent jau, kol dingsiu iš akių, — pajuokavau aš ir apkabinau savo vaikus, kurių iš tiesų beveik nepažinojau. Jų motina buvo gera moteris. Gaila, kad negalėjau jos mylėti taip, kaip ji to buvo nusipelniusi.

Buvo paaukotos paskutinės aukos, perskaityti ir užrašyti pranašiški ženklai. Trijų Šimtų būrys išsirikiavo ilguose Pamono52 šešėliuose, kiekvienas lygusis su savo ginklanešiu, stebimi visos armijos, susirinkusios kairiojoje šlaito pusėje. Leonidas, vainikuotas, kaip ir visi kiti, užėmė savo vietą prie akmeninio altoriaus. Dešinėje šlaito pusėje susibūrė visi likę miesto gyventojai, seni vyrai ir berniukai, žmonos ir motinos, helotai ir amatininkai. Diena dar nebuvo prasidėjusi, saulė dar nebuvo išlindusi iš už Pamono keteros.

— Mirtis jau stovi visai šalia mūsų, — prabilo karalius. — Ar jaučiate ją, broliai? Aš jaučiu. Esu žmogus ir bijau jos. Mano akys ieško vaizdo, kuris sutvirtintų širdį ir paruoštų ją tai akimirkai, kai man teks pažvelgti mirčiai tiesiai į veidą.

Leonidas savo kalbą pradėjo tyliai, bet visi aiškiai girdėjo jo balsą toli sklindantį priešaušrio tyloje.

— Ar žinote, kur aš surandu tą tvirtybę, draugai? Aš randu ją mūsų sūnų akyse, stovinčių čia priešais mus su raudonais apsiaustais. Jų draugų, išeisiančių į kitą mūšį, veiduose. Bet daugiausia drąsos mano širdis pasisemia iš mūsų moterų, kurios neišliedamos nė vienos ašaros tyliai žiūri, kaip mes išeiname.

Jis mostelėjo ranka į tą pusę, kur buvo susirinkusios kilmingos damos, ir parodė į dvi vyriausias, Pyro ir Alkmenę:

— Kiek kartų šios dvi moterys jau stovėjo šaltame Pamono pavėsyje ir stebėjo, kaip į mūšį išeina tie, kuriuos jos myli? Pyro, tu matei, kaip mūsų seneliai ir tėvai išžygiavo Afetaidės keliu ir jau nebesugrįžo. Alkmene, tavo akyse nesublizgo ašaros, kai pasitikti mirties išėjo tavo vyras ir broliai. O dabar jūs ir vėl čia stovite, kartu su kitomis, pagimdžiusiomis tiek pat ar dar daugiau, ir stebite, kaip į pragarą išeina jūsų sūnūs ir anūkai.

Tai buvo tiesa. Pyro sūnus Dorionas stovėjo vainikuotas tarp karių; čempionai Alfėjus ir Maronas buvo Alkmenės anūkai.

— Vyro skausmas lengvai gimsta ir greitai baigiasi. Mūsų žaizdos yra kūniškos ir tai menkniekis; moterų žaizdos — tai širdies žaizdos, nesibaigiantis sielvartas, kurį pakelti yra daug sunkiau.

Leonidas vėl parodė į žmonas ir motinas, sustojusias ant vis dar prietemoje skendinčio šlaito.

— Mokykitės iš jų, broliai, iš dievų joms lemto skausmo, kurį jos kenčia gimdydamos vaikus. Išmokite šią pamoką: už visus gerus dalykus gyvenime reikia sumokėti. Pats saldžiausias dalykas — laisvė. Mes ją pasirinkome ir už ją mokame. Mes laikomės Likurgo įstatymų, o jie rūstūs. Jie išmokė mus atsisakyti lengvo gyvenimo, kurį turtingos mūsų žemės suteiktų mums, jei tik panorėtume. Mes renkamės drausmę ir pasiaukojimą. Vadovaudamiesi šiais įstatymais, mūsų protėviai, net dvidešimt jų kartų, kvėpavo palaimintu laisvės oru ir, kai ateidavo laikas, už viską sumokėdavo. Mes, jų sūnūs, padarysime ne mažiau.

Kiekvienam kariui ginklanešiai padavė po taurę vyno — jų asmeninę ritualinę taurę, kurią jie gavo tą dieną, kai tapo lygiaisiais ir kuri buvo paliečiama tiktai per pačias iškilmingiausias ceremonijas. Leonidas aukštai iškėlė savąją ir kreipdamasis su malda į Dzeusą Griausmavaldį, Eleną ir Dvynius53 atliko vyno aukojimo ritualą.

— Poetai sako, kad jau šešis šimtus metų nė viena Spartos moteris nėra mačiusi priešo laužų dūmų.

Leonidas iškėlęs abi rankas išsitiesė ir pakėlė veidą į dangų.

— Dzeusu ir Erosu, Gynėja Atėne ir Sąžiningąja Artemide, ir visais dievais bei herojais, ginančiais Lakedaimoną, ir savo paties krauju prisiekiu, kad mūsų žmonos ir dukterys, mūsų seserys ir motinos taip pat neišvys priešo laužų.

Jis išgėrė savo taurę ir juo pasekė visi kariai.

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Jo Didenybė gerai pažįsta perėją ir aplinkines vietoves, taip pat ir siaurą mūšio lauką prie Karštųjų Vartų, kur Jo armija susidūrė su spartiečiais ir jų sąjungininkais. Aš praleisiu visa tai ir papasakosiu apie graikų kariuomenės sudėtį ir apie tą nesantaiką bei netvarką, kuri viešpatavo stovykloje, kai mes atvykome ginti perėjos.

Pakeliui prie Trijų Šimtų būrio prisijungė penki šimtai sunkiųjų pėstininkų iš Tegėjos ir tiek pat iš Mantinėjos, du tūkstančiai karių, surinktų Orchomene, Arkadijoje, Korinte, Fliuse ir Mikėnuose, taip pat septyni šimtai iš Tespijos ir keturi šimtai iš Tėbų. Kai jie visi atvyko į Opuno Lokridę, esančią už dešimties mylių nuo Karštųjų Vartų, kad čia susijungtų su tūkstančiu sunkiųjų pėstininkų iš Fokidės ir Lokridės, rado tiktai visiškai tuščius kaimus.

Buvo likę tik keli berniūkščiai ir jauni vyrukai, jie plėšė paliktus kaimynų namus ir savinosi visas vyno atsargas, rastas savo tėvynainių slėptuvėse. Pamatę spartiečius, jie puolė bėgti, bet žvalgai juos pavijo. Kariuomenė ir Lokridės gyventojai, pranešė spuoguoti plėšikai, pasitraukė į kalvas, o vietiniai vadai nulėkė į šiaurę pas persus taip greitai, kaip tik jų ilgos kojos leido. Iš esmės, pareiškė tie padaužos, Lokridės vadai jau pasidavė.

Leonidas įsiuto. Tačiau po skubotos ir tikrai grubios šių kaimo plėšikų apklausos paaiškėjo, kad vietiniai gyventojai blogai suprato susitikimo laiką. Mėnuo, Spartoje vadinamas kamėjos mėnesiu, Lokridėje yra vadinamas lemendionu. Be to, jo pradžia skaičiuojama nuo mėnulio pilnaties atgal, o ne į priekį nuo jaunaties. Lokridės gyventojai laukė spartiečių atvykstant dviem dienom anksčiau ir, kai šie nepasirodė, nusprendė, kad Sparta paliko juos bėdoje. Keikdami spartiečius, jie puolė bėgti, o gandai apie tai labai greitai pasiekė kaimyninę Fokidę, kurios teritorijoje yra ir patys Vartai. Jos gyventojai jau ir taip buvo apimti siaubo, todėl, išgirdę žinią, irgi puolė į kojas.

Sąjungininkų kolona, žygiuodama į šiaurę, vis sutikdavo vietinių genčių žmones ir kaimų gyventojus, einančius į pietus karo keliu — tiksliau tuo, kuris dabar buvo virtęs karo keliu. Grupelės apiplyšusių žmonių bėgo nuo persų, nešdamiesi savo menką mantą ant pečių, maišuose, padarytuose iš lovų užtiesalų ir surištų apsiaustų, apdriskusius ryšulius gabendami ant galvų kaip indus su vandeniu. Ūkininkai įdubusiais skruostais stūmė vežimus, kartais prikrautus baldų, bet daug dažniau su žmonėmis: vaikais, išsekusiais nuo ilgo ėjimo, arba senukais, per daug sukriošusiais, kad galėtų paeiti savo kojomis. Kai kurie turėjo jaučių tempiamus vežimus ar nešulinius asilus. Po kojomis grūdosi naminiai gyvuliai, sulysę šunys kaulijo bent kokio kąsnelio, o apgailėtinai atrodančios kiaulės, spyriais varomos į priekį, atrodė, suprato, kad po dienos ar dviejų taps kieno nors vakariene. Didžiąją dalį pabėgėlių sudarė moterys; jos sunkiai vilkosi keliu basos, užsimetusios batus ant kaklo, kad nepradiltų odiniai padai.

Pastebėjusios besiartinančią sąjungininkų koloną, moterys persigandusios traukdavosi nuo kelio, ropšdavosi į kalvas, spausdamos prie savęs kūdikius ir barstydamos mantą. Tačiau kai tik jos pamatydavo, kad žygiuojantys kariai yra tėvynainiai, jų širdis užplūsdavo visai kitokie jausmai, jas bemaž apimdavo ekstazė. Moterys kliūdamos lėkdavo žemyn nuo akmenuotų šlaitų, spausdavosi kuo arčiau kolonos, vienos buvo apstulbusios iš nuostabos, kitos braukė ašaras nuo savo dulkėtų veidų. Senutės spraudėsi į priekį norėdamos išbučiuoti jauniems kariams rankas; ištekėjusios moterys puolė šiems ant kaklo — šie momentai buvo tikrai griebiantys už širdies ir kartu visiškai absurdiški.

„Ar jūs spartiečiai?“ — klausinėjo jos saulėje įdegusių pėstininkų, tegiečių, mikėniečių, korintiečių, tėbiečių, filistiečių ir arkadijiečių; ir daugelis jų melavo, atsakydami, kad jie spartiečiai. Kai moterys išgirdo, kad armijai vadovauja pats Leonidas, dauguma negalėjo tuo patikėti — taip jau buvo įpratusios, kad jas nuolatos išduoda ir palieka. Kai joms parodydavo Spartos karalių, apsuptą didžiūnų sargybos, ir moterys galiausiai patikėdavo, kad tai tiesa, daugelis jų, pasidavusios užplūdusiam palengvėjimui, susijaudindavo, užsidengdavo veidą rankomis ir susmukdavo pakelėje.

Tokios scenos kartojosi aštuonis, dešimt, tuziną kartų per dieną, ir sąjungininkų širdis pamažu užvaldė nuožmus ryžtas. Reikėjo skubėti. Visi gynėjai bet kokia kaina privalėjo pasiekti perėją ir ten įsitvirtinti, kol priešas dar nepriartėjo. Visi vyrai neliepti paskubino žingsnį. Netrukus kolona ėmė judėti taip greitai, kad vilkstinė su atsargomis nebespėjo paskui ją. Tada vežimai ir nešuliniai asilai buvo paprasčiausiai palikti eiti iš paskos tokiu greičiu, kokiu sugeba, o pačius būtiniausius daiktus pėstininkai susivertė sau ant nugarų. Aš pats žygiavau nusiavęs batus, sulankstęs savo apsiaustą ir permetęs jį per pečius; šeimininko skydą nešiau už vidinės rankenos kartu su antblauzdžiais ir krūtinės šarvais, kurie svėrė truputį daugiau nei šešiasdešimt penkis svarus, be to, dar nešiau mūsų abiejų užklotus ir lauko rinkinį, savo paties ginklus, tris strėlines strėlių su geležiniais antgaliais, suvyniotas į aliejuje mirkytą ožkos odą, ir įvairius kitus būtinus reikmenis: „žvejo kabliukus“ ir ketgutą, maišelius su gydomosiomis žolėmis: čėru, rusmene, karpažole ir rūgštyne, mairūnu ir pušies sakais; raiščius venoms, rankų tvarsčius, drobinius kompresus, bronzinius „šunis“, kurie įkaitinti kišami į durtines žaizdas, kad pridegintų mėsą, „grandinėles“, skirtas prideginti paviršinėms plėštinėms žaizdoms; muilą, autus, kurmio odeles, siuvimo rinkinį, be to, dar virimo reikmenis — iešmą, puodą, rankinį malūnėlį, titnagą ir pagaliukus ugniai įžiebti; smėlį ir aliejų bronzai valyti, aliejuje mirkytą audinį nuo lietaus, kirtiklį ir semtuvą, dėl savo formos vadinamą hyssaks — tai šiurkštus karių žodis, reiškiantis moters angą. Be to, dar nešiau maisto: nemaltų miežių, svogūnų ir sūrio, česnakų, figų, rūkytos ožkos mėsos; ir galiausiai — tempiau pinigus, amuletus bei talismanus.

Mano šeimininkas nešė atsarginį skydą su dviguba bronzine danga, mūsų abiejų batus, diržus, kniedes ir įrankių rinkinį, savo apsauginę liemenę iš odos, dvi uosines ir dvi sedulos medžio ietis su atsarginiais geležiniais antgaliais, šalmą ir tris kardus, vadinamuosius ksifus, vieną prisisegęs sau prie šono, o kitus du pririšęs prie ant pečių nešamo ir gal keturiasdešimt svarų sveriančio maišo, kuriame buvo sukrauti kiti maisto produktai ir nemaltai grūdai, du odiniai maišai su vynu ir vienas su vandeniu, be to, dar „skanėstų maišelis“ su Aretės ir jo dukterų paruoštais saldumynais, suvyniotais į dvigubą aliejuje mirkytą audinį, kad neprisigertų svogūnų kvapo. Visoje kolonoje, ar pirmyn žvelgsi, ar atgal, vienas šalia kito žygiavo karys ir jo ginklanešys, kartu jie nešė nuo dviejų šimtų iki dviejų šimtų dvidešimties svarų nešulius.

Prie kolonos buvo prisijungęs vienas nešauktas savanoris — tai buvo margas medžioklinis šuo, kalė, vardu Stikse. Ji priklausė Pereintosui, žvalgui skiritui, kuris buvo vienas iš Leonido „karaliaus išrinktųjų“. Kalė sekė paskui savo šeimininką nuo kalnų iki Spartos ir dabar, jau negalėdama grįžti namo, toliau jam tarnavo. Šiek tiek daugiau nei per valandą ji dalykiškai apibėgdavo visą koloną, pagal kvapą įsimindama kiekvieno vyro vietą, tada grįždavo pas savo šeimininką, kuriam dabar buvo duota Šuns pravardė, ir toliau nepailsdama bidzendavo šiam prie kojų. Nebuvo jokių abejonių, kad kalės galvoje visi šie vyrai priklausė jai. Ji gano mus, tarstelėjo Dienekas, ir daro tai labai uoliai.

Su kiekviena nueita mylia žmonių sutikdavome vis mažiau. Visi pabėgo. Kai pagaliau įžengėme į Fokidę, jau netoli Vartų mus pasitiko visiškai tuščia ir apleista žemė. Leonidas išsiuntė pasiuntinius į kalnų tvirtoves, į kurias buvo pasitraukę vietiniai kariai, kad praneštų šiems, jog sąjungininkai atvyko ir ketina ginti Fokidę ir Lokridę nepaisydami, ar vietinės kariuomenės pasirodys, ar ne. Karaliaus pranešimas buvo užrašytas ne ant įprastinio kariniams pranešimams skirto ritinio, bet skubiai brūkšteltas ant drobinės skiautės, kokios paprastai yra naudojamos šeimos ir draugų pakvietimams į puotas. Paskutinis sakinys buvo toks: „Ateikite, kokie esate.“

Tą pačią popietę, praėjus šešioms dienoms nuo žygio pradžios Lakedaimone, sąjungininkai pasiekė Alpenojaus gyvenvietę, o dar po pusvalandžio — ir pačius Termopilus. Priešingai nei kaimo vietovės, mūšio laukas — tiksliau, būsimas mūšio laukas — buvo toli gražu ne tuščias. Netolimų kaimų gyventojai buvo pasistatę čia laikinas prekybos palapines. Kai kurie kepė miežinę ir kvietinę duoną. Vienas vyrukas pardavinėjo vyną ir kitus gėrimus.

O dvi sumanios kekšės apleistoje pirtyje įrengė viešnamį. Jis iš karto pagarsėjo kaip Puolusios Afroditės šventykla, arba „dvi skylės“ — tai priklausė nuo to, kas klausė kelio į jį ir kas tą kelią parodydavo.

Žvalgai pranešė, kad persai dar nepasiekė Trachidės54 — nei sausuma, nei jūra. Šiaurinėse lygumose dar neįsikūrė priešų stovyklos. Imperijos laivai išplaukė iš Termės uosto Makedonijoje prieš vieną ar dvi dienas. Tūkstančiai jų karo laivų dabar plaukia išilgai Magnezijos krantų ir per dvidešimt keturias valandas pirmieji laivai pasieks išlaipinimo vietą prie Afetos, už aštuonių mylių į šiaurę.

Priešo sausumos pajėgos iš Termės išėjo dešimčia dienų anksčiau; jų kolonos, pasak pabėgėlių iš šiaurės, judėjo ir pakrantės, ir krašto gilumos keliais, kad būtų greičiau, kirto tiesiai per miškus. Jų žvalgai turėjo pasirodyti tuo pačiu metu kaip ir laivynas.

Leonidas ėmėsi darbo.

Sąjungininkai dar nespėjo pastatyti savo stovyklų, o karalius jau išsiuntė raitininkų grupes į Trachidės apylinkes, esančias tuojau už Vartų į šiaurę. Jiems buvo įsakyta sudeginti visus javus, nepalikti nė vieno stiebelio, sugauti arba išvyti visus gyvius, net ežius ir kates, kad priešas nerastų nė kąsnio maisto.

Tada iš kiekvieno sąjungininkų būrio buvo išsiųstos žvalgų grupės, taip pat paišytojai ir inžinieriai, kuriems buvo įsakyta prasibrauti kuo toliau į šiaurę, iki pat išsilaipinimo pakrantės, kuri jau tikriausiai bus užimta persų. Šie vyrai turėjo nubraižyti kuo tikslesnį vietovės žemėlapį, kiek tai leis sutemos, ypatingą dėmesį jie turės skirti visiems keliams ir takams, kuriais persai gali pasiekti Karštųjų Vartų prieigas. Nors sąjungininkų pajėgos neturėjo atskiro raitininkų būrio, Leonidas pasirūpino, kad tarp žvalgų būtų ir patyrusių jojikų: net ir pėsti jie puikiai sugebės įvertinti priešo raitininkų galimybes. Ar Kserksas galės pravesti savo raitelius siaurais takais? Jei taip, tai kiek jų? Ar ilgai tai užtruks? Kaip sąjungininkai galėtų geriausiai juos atmušti?

Be to, žvalgams buvo įsakyta sulaikyti ir atvesti į stovyklą visus vietinius gyventojus, kurių vietovės išmanymas galėjo praversti sąjungininkams. Leonidas norėjo žinoti apie kiekvieną žemės pėdą į šiaurę nuo tarpeklio, taip pat jis pareikalavo kruopščiai iššniukštinėti visas kalnų perėjas į pietus ir vakarus, kad neliktų nepastebėtas nė vienas takelis, kuriuo būtų galima apeiti graikus ir užpulti juos iš užnugario.

Tuo metu atsitiko keistas dalykas, vos nepalaužęs sąjungininkų valios jiems dar net nespėjus nusiimti nuo pečių savo nešulių. Vienas tėbiečių pėstininkas netyčia užlipo ant gyvačių lizdo ir pusė tuzino jaunų gyvačiukų suleido savo nuodus į jo pliką kulkšnį. Kaip visi medžiotojai žino, jaunų gyvačių įkandimas yra gerokai pavojingesnis nei suaugusių, nes jos dar nemoka padalinti savo nuodų į mažesnes dalis, todėl iš karto suleidžia visą turimą kiekį. Pėstininkas numirė per valandą baisiose kančiose, nors gydytojas nuleidinėjo jam kraują tol, kol šis visai nubalo.

Kol tėbietis dar raitėsi skausmuose, buvo iškviestas aiškiaregys Megistijas. Kariai, kuriems Leonidas buvo įsakęs įvertinti Vartus saugančios senosios Fokidės Sienos ilgį ir tvirtumą, metė savo darbus ir apimti siaubo žiūrėjo, kaip gyvybė greitai palieka agonijos apimtą vyro kūną.

Galiausiai Megistijo sūnus susiprotėjo paklausti, koks buvo tėbiečio vardas.

Jo draugai atsakė, kad jį vadino Persu.

Niūri atmosfera, kurią buvo sukėlęs tas blogą lemiantis ženklas, iš karto išsisklaidė. Megistijas pareiškė, kad šio įvykio reikšmė yra akivaizdi: šis žmogus, kuriam motina išrinko tokį nelemtą vardą, simbolizuoja priešą, kuris įsiveržęs į Graikiją įžengė į gyvačių lizdą. Nors gyvatės vaikai buvo neprityrę ir veikė ne išvien, jie vis tiek sugebėjo suleisti savo nuodus į priešo kūną ir pribaigti jį.

Kai šis lemties paženklintas žmogus išleido paskutinį kvapą, buvo jau naktis. Leonidas įsakė tučtuojau jį su pagarba palaidoti, o tada visiems kuo greičiau grįžti prie kitų darbų. Jis liepė prisistatyti visiems tarp sąjungininkų esantiems akmenskaldžiams. Buvo surinkti visi kaltai, kirtikliai ir svertai, buvo išsiųsti žmonės atvežti dar daugiau įrankių iš Alpenojaus ir kitų aplinkinių gyvenviečių. Akmenskaldžių būrys leidosi keliu link Trachidės. Jiems buvo įsakyta kuo smarkiau suardyti kelią, taip pat pačioje matomiausioje vietoje iškalti akmenyje šiuos žodžius:

Graikai, Kserkso pašaukti i kariuomenę:

Jeigu jums prievarta reikės kautis su mumis, jūsų broliais, kaukitės blogai.

Tuo pat metu imta atstatinėti senąją Fokidės Sieną, kuri užtvėrė Siaurumą — Karštųjų Vartų prieigas. Kai atvyko sąjungininkai, ši gynybinė Siena buvo viso labo nuolaužų krūva. Leonidas įsakė pastatyti tikrą mūšiui tinkamą sieną.

Juokingas dalykas atsitiko, kai visi sąjungininkų statybininkai susirinko į iškilmingą pasitarimą, norėdami apžiūrėti vietovę ir aptarti galimus statybos būdus. Siaurumai apšviesti buvo atnešti fakelai, ant žemės buvo braižomi brėžiniai. Tada vadai pradėjo ginčytis. Vieni sakė, kad Siena turėtų būti pastatyta tuojau prie įėjimo į Siaurumą, kad užtvertų visą praėjimą. Kiti siūlė geriau statyti pačioje perėjoje penkiasdešimt žingsnių nuo įėjimo ir sukurti „mirties trikampį“ tarp uolų ir Sienos. Dar vienas ragino padidinti atstumą nuo įėjimo dvigubai, kad sąjungininkų pėstininkams užtektų erdvės išsirikiuoti ir manevruoti. O kariai tuo metu slankiojo aplinkui, dalindami savo išmintingus neprašytus patarimus į kairę ir į dešinę, kaip tai mėgsta daryti graikai.

Leonidas tiesiog paėmė didelį akmenį ir padėjo jį ant žemės paties išrinktoje vietoje. Tada pakėlė kitą akmenį ir padėjo jį šalia pirmojo. Vyrai nebyliai stebėjo, kaip jų vyriausiasis karvedys, kuris jau senokai buvo persiritęs per šeštąją dešimtį, pasilenkė prie trečio akmens. Vienas vyras suriko:

— Kiek laiko jūs, kvailiai, dar ketinate stovėti išsižioję? Lauksite visą naktį, kol karalius pats pastatys Sieną?

Su pritarimo šūksniais kariai griebėsi darbo. Leonidas, pamatęs, kiek daug rankų atėjo į pagalbą, vis tiek nesiliovė dirbti ir statė kartu su visais, kol akmenų krūva virto tikra tvirtove.

— Nereikia nieko įmantraus, broliai, — pasakė karalius statytojams. — Akmenų siena neapsaugos Heladės, ją išgelbėti gali tik žmonių siena.

Karalius elgėsi kaip ir visuomet, kada man tekdavo garbė jį stebėti. Jis nusirengė ir plušėjo petys į petį su savo kariais, nevengdamas jokio darbo ir stabtelėdamas tiktai tada, kai norėdavo ką nors pasakyti, kreipdamasis vardais į tuos, kuriuos pažinojo, įsimindamas vardus ir net pravardes kitų, iki šiol nesutiktų, dažnai draugiškai paplekšnodamas per petį naujiems bendražygiams. Tie nuoširdūs žodžiai, skirti tik vienam ar dviem vyrams, buvo neįtikėtinai greitai perduodami iš lūpų į lūpas, jie pripildydavo karių širdis drąsos.

Atėjo laikas pakeisti sargybą. Pirmos sargybos laikas ėjo į pabaigą.

— Atveskite man tą nenaudėlį.

Šiais žodžiais Leonidas liepė atvesti vietinį plėšiką, kuris pakeliui prisijungė prie mūsų vyrų ir už užmokestį pasiūlė savo pagalbą žvalgyti apylinkes. Du skiritai jį atvedė. Mano didžiam nustebimui, aš jį pažinojau.

Tai buvo mano žemietis, vadinęs save Sferijumi, „žaidėju su kamuoliu“. Jis buvo pasiutęs berniūkštis, žlugus mūsų miestui pasitraukė į kalvas ir vėliau spardė kimštą žmogaus kaukolę kaip savo viršenybės tarp kitų ištremtųjų ženklą. Dabar šis nusikaltėlis žengė į karaliaus laužo apšviestą ratą, jau nebe švelniaskruostis berniukas, o randuotas ir barzdotas vyras.

Aš priėjau prie jo ir jis mane pažino. Sferijus su džiaugsmu atnaujino mūsų pažintį ir linksmai nusistebėjo lemtimi, atvedusia mus, du našlaičius, į pavojingiausią Heladės vietą.

Plėšikas laukdamas artėjančio karo nesitvėrė džiaugsmu. Jis klajos po kaimus plėšdamas palūžusius ir nugalėtus. Karas jam reiškė didelį pelną. Ir be žodžių buvo aišku, kad jis laikė mane tikru bukagalviu, nes aš pasirinkau tarnybą, kuri neduos man nė menkiausios naudos.

— Kaip sekasi tai karštai garo srovelei, su kuria tu anuomet valkiojaisi? — paklausė jis. — Koks ten buvo jos vardas, tavo pusseserės?

Žodis „garas“ mano mieste buvo vartojamas nešvankiai kalbant apie gražią jauną merginą.

— Ji mirė, — sumelavau, — o tu irgi būsi miręs, jei pasakysi dar bent žodį.

— Ramiau, žemieti! Pristabdyk arklius. Aš tik liežuviu malu.

Karaliaus sargyba nuvedė plėšiką, ir daugiau pasikalbėti mes nespėjome. Leonidui reikėjo drąsuolio, kuris sugebėtų užsikarti sunkiai įveikiamu ožkų taku į stačią Kalidromo viršūnę, aukštai iškilusią virš Siaurumos. Karalius norėjo sužinoti, kas yra viršuje, jį domino, ar labai sunku ten užkopti. Kai priešas užims Trachidės lygumą ir šiaurinius kelius, ar galėtų sąjungininkai pasiųsti grupelę karių ar bent jau vieną žmogų kalno šlaitu į priešo užnugarį?

Sferijus su džiaugsmu ėmėsi šio rizikingo žygio.

— Aš eisiu su juo, — pasisiūlė skiritas Šuo, pats kilęs iš kalnuotos vietovės. — Tai geriau, nei statyti šitą apgailėtiną sieną.

Leonidas noriai sutiko su jo pasiūlymu. Jis įsakė savo iždininkui sumokėti plėšikui, kad šis sutiktų lipti, bet nepemelyg dosniai — kad jam būtų verta grįžti.

Apie vidurnaktį iš kalnų pradėjo leistis fokiečiai ir lokriečiai. Karalius šiltai pasveikino naujuosius sąjungininkus ir nė žodeliu neužsiminė apie jų pabėgimą, paskui nuvedė juos į jiems skirtą stovyklos dalį, kur jų laukė karšta sriuba ir šviežiai iškepta duona.

Šiaurėje, netoli pakrantės, įsisiautėjo baisi audra. Iš tolumos sklido griausmingi perkūno trenksmai. Nors dangus virš Vartų dar buvo neapsiniaukęs ir nusėtas žvaigždžių, vyrų veiduose pasirodė nerimas. Jie buvo pavargę. Šešių dienų žygis su sunkiais nešuliais atėmė daug jėgų; neišsakytos baimės ir nematomi demonai pradėjo sėlinti į jų širdis. O ką tik atvykusios negausios fokiečių ir lokriečių pajėgos nesutrukdė pamatyti, kokia nedidelė, netgi savižudiškai maža kariuomenė ruošėsi atremti nesuskaitomus priešo pulkus.

Vietiniai prekeiviai ir netgi kekšės dingo kaip žiurkės savo urvuose prieš žemės drebėjimą.

Tarp aplink slampinėjančių vietinių buvo vyras, prekybinio laivo jūreivis, kuris sakėsi daug metų plaukiojęs po Egėjo jūrą. Aš kaip tik buvau netoliese, prie arkadijiečių laužo, kai šis žmogus pradėjo kurstyti baimės ugnį. Jis tvirtino savo akimis matęs persų laivyną ir sukurpė tokią istoriją:

— Praėjusiais metais aš plaukiau su grūdus gabenančia galera iš Mitilėnės55. Mus užgrobė finikiečiai, kurių laivai priklauso Didžiojo Valdovo laivynui. Jie pasisavino visą mūsų krovinį — mes buvome priversti sekti paskui juos ir iškrauti viską viename iš jų sandėlių ant Strimono upės kranto Trakijoje. Tai, ką aš ten pamačiau atėmė, man žadą.

Aplink jį susispietė dar daugiau vyrų, visi atidžiai klausėsi.

— Tas sandėlis buvo didelis kaip miestas. Žiūrint iš tolo atrodė, kad ten stovi kalvos, bet priėjus arčiau paaiškėdavo, kad tai galybė viena ant kitos sukrautų statinių, pilnų sūdytos mėsos. Aš mačiau ginklus, broliai. Dešimtis tūkstančių lentynų su ginklais. Grūdus ir aliejų, palapines su duona — didžiules kaip stadionas. Viską, ko tik gali prireikti kare. Svaidyklių sviedinius. Švininius sviedinius, sukrautus į pėdos aukščio krūvą, užimančią akrą ploto. Lovys su avižomis Valdovo arkliams buvo mylios ilgio. O pačiame viduryje buvo iškilusi aliejuje mirkytais audeklais uždengta piramidė, didžiulė kaip kalnas. „Kas tai galėtų būti?“ — paklausiau aš mus saugančio jūrų pėstininkų vado. „Eime, — atšovė šis, — aš tau parodysiu“. Ar galite atspėti, mano draugai, kas ten buvo sukrauta iki pat dangaus po tais audeklais? Popierius, — atsakė pats pasakotojas.

Nė vienas klausytojas nesuprato, kodėl popierius buvo toks svarbus.

— Popierius! — pakartojo trakas, lyg būtų siekęs įkalti šio žodžio reikšmę į storas savo klausytojų makaules. — Popierius užrašams. Kad būtų galima surašyti visus vyrus. Arklius. Ginklus. Grūdus. Įsakymus kariams ir kitus nurodymus, popierius ataskaitoms ir reikalavimams, šauktinių sąrašams ir skubiems pranešimams, kariniams teismams ir apdovanojimams už drąsą. Popierius, skirtas surašyti kiekvienam daikteliui, kurį Didysis Valdovas ima į žygį, ir aprašyti visam grobiui, kurį jis ketina iš ten parsigabenti. Popierius, ant kurio galima surašyti visas sudegintas šalis ir apiplėštus miestus, paimtus belaisvius, grandinėmis surakintus vergus...

Tuo metu pro šalį kaip tik ėjo mano šeimininkas. Jis iš karto klausytojų veiduose pastebėjo didelę baimę ir nesakydamas nė žodžio prasibrovė į priekį, arčiau laužo. Pasakotojas, pamatęs tarp savo klausytojų spartiečių vadą, tęsė toliau su dar didesniu įkarščiu. Jis mėgavosi ta baimės atmosfera, kurią gimdė jo žodžiai.

— Bet aš dar nepapasakojau jums paties baisiausio dalyko, broliai, — toliau kalbėjo trakas. — Tą pačią dieną, kai sargybiniai vedė mus vakarieniauti, mes praėjome pro besitreniruojančius persų lankininkus. Net patys Olimpo dievai negalėtų surinkti tokio milžiniško būrio! Prisiekiu, bičiuliai, lankininkų buvo tokia daugybė, kad kai jie vienu metu paleido savo strėles, jos visiškai uždengė saulę!

Gandų nešiotojo akys džiaugsmingai sužibo. Jis pasisuko į mano šeimininką, lyg norėdamas pasimėgauti baime, kurią jo pasakojimas sukėlė net spartiečiui. Tačiau Dienekas pažvelgė į jį šaltu ir abejingu žvilgsniu.

— Gerai, — pasakė jis. — Vadinasi, mes kausimės šešėlyje.

Trakas aiškiai nusivylė.

Įpusėjus antrajai sargybai, kilo pirma panikos banga. Aš dar nemiegojau. Bandžiau kaip nors apsaugoti šeimininko skydą nuo artėjančio lietaus, tik staiga išgirdau šnarėjimą, kurį kėlė judantys kūnai, ir pakitusius vyrų balsus. Kai stovykla būna apimta baimės, joje sklinda kitokie garsai, nei tada, kai joje ramu. Dienekas pabudo iš gilaus miego kaip aviganis, pajutęs savo bandos nerimą.

— Motinėle visų kalių, — suniurnėjo jis, — jau prasideda.

Į stovyklą grįžo pirmas žvalgų būrys. Jie pamatė deglus, persų raitųjų žvalgų ženklą, ir atsargiai atsitraukė, kol persai nespėjo jų atkirsti nuo stovyklos. Nuo kalno šlaito, pranešė jie, priešas jau aiškiai matyti už dviejų ar mažiau mylių taku žemyn. Priešakiniai sargybos postai, savo iniciatyva taip pat atlikę kelis žvalgybinius žygius, dabar grįžo į stovyklą ir patvirtino šiuos pranešimus.

Už Kalidromo kalno nugaros per toli besidriekiančią lygumą artinosi priešakiniai persų armijos būriai.

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Kai tik buvo pastebėti priešo žvalgai, Leonido įsakymu, visi Spartos kariai per kelias minutes sukilo ir apsiginklavo, sąjungininkams buvo įsakyta rikiuotis ir pasiruošti judėti į priekį. Likusi nakties dalis ir visa kita diena prabėgo iš pagrindų naršant Trachidės lygumą ir kalnų šlaitus, besitęsiančius pakrante į šiaurę iki pat Sperchėjos upės, o krašto viduje — iki citadelės ir Trachidės uolų. Visoje lygumoje buvo uždegti sargybos laužai — ne maži lauželiai, kaip paprastai, o didžiuliai spragantys laužai, kad sukurtų didelės kariaunos iliuziją. Sąjungininkų būriai šūkčiojo tamsoje įžeidimus ir prakeiksmus, stengdamiesi atrodyti kuo linksmesni ir pasitikintys savimi. Kai išaušo rytas, visą lygumą nuo vieno krašto iki kito dengė ugnies dūmai ir nuo jūros kylantis rūkas — būtent to ir siekė Leonidas. Kai virš įlankos ėmė brėkšti miglota aušra, aš buvau su vienu iš keturių paskutinių būrių, kurstančių laužus. Mes matėme persus, raitus jų žvalgų būrius ir lankininkus greitaeigiuose laivuose, stovinčiuose prie kito Sperchėjos upės kranto. Saukėme jiems įžeidimus, o jie mums atgal.

Praėjo viena diena, kita. Pasirodė pagrindinės persų pajėgos. Priešo armija pradėjo plūsti į lygumą. Visi graikų būriai atsitraukė. Mūsų žvalgai matė, kaip Valdovo kariai užėmė geriausias vietas Jo Didenybės palapinėms ir vešliausias ganyklas Jo Didenybės žirgams.

Persai žinojo, kad graikai yra čia, kaip ir graikai žinojo apie persų atvykimą.

Tą naktį Leonidas pasišaukė mano šeimininką ir kitus enomotarchus, būrių vadus, į savo vadavietę, kurią buvo įrengęs ant žemos kalvelės už Fokidės Sienos. Čia karalius kreipėsi į spartiečių vadus. Tuo metu pradėjo rinktis ir kitų miestų sąjungininkų vadai, kurie taip pat buvo sukviesti į pasitarimą. Viskas vyko taip, kaip karalius ir buvo suplanavęs. Jis norėjo, kad sąjungininkų vadai nugirstų tuos žodžius, kurie tariamai buvo skirti tiktai spartiečių ausims.

— Broliai ir bendražygiai, — kreipėsi Leonidas į aplink jį susibūrusius lakedaimoniečius, — atrodo, jog mūsų įspūdingas vaidinimas neįtikino Perso, kad protingiausia būtų susirinkti savo daiktus ir nešdintis namo. Atrodo, kad mums vis tik teks su juo susikauti. Todėl paklausykite, ko aš iš kiekvieno jūsų tikiuosi. Jūs esate Heladės išrinktieji, Lakedaimono krašto kariai ir vadai, jums lemta suduoti pirmąjį smūgį ginant mūsų žemę. Nepamirškite, kad mūsų sąjungininkai seks jūsų pavyzdžiu. Jeigu jūs rodysite baimę, bijos ir jie. Jeigu jūs demonstruosite drąsą, jie irgi bus drąsūs. Mūsų elgesys čia turi būti toks pats kaip ir kituose žygiuose. Nereikia imtis jokių ypatingų atsargumo priemonių, kita vertus, jokio neįprasto nerūpestingumo. Svarbiausiai — nepamirškite smulkmenų. Nekeiskite savo vyrų pratybų režimo. Nepraleiskite nė vieno aukojimo dievams. Tęskite gimnastikos užsiėmimus ir pratybas su ginklais. Kaip ir visada, nepamirškite susišukuoti plaukų. Raskite laiko viskam.

Tuo metu visi sąjungininkų vadai jau buvo susibūrę aplink laužą ir užėmę vietas tarp anksčiau susirinkusių spartiečių. Leonidas tęsė kalbą, lyg būtų kreipęsis į savo kraštiečius, bet, aišku, jis puikiai matė, kad jo klausosi ir kiti.

— Nepamirškite, kad mūsų sąjungininkai nebuvo visą gyvenimą mokomi kariauti kaip mes. Jie yra ūkininkai ir prekybininkai, jie — piliečiai, priklausantys nereguliarioms savo miestų kariuomenėms. Tačiau jiems netrūksta drąsos, kitaip jų nebūtų čia. Fokiečiai ir lokriečiai iš Opuno kausis, kad apgintų savo namus ir šeimas, nes čia yra jų žemė. Vyrai iš kitų miestų — tėbiečiai, korintiečiai ir tegiečiai, orchomeniečiai ir arkadijiečiai, filistiečiai, tespijiečiai, mantiniečiai ir mikėniečiai — jų rodoma drąsa yra dar kilnesnė, nes jie atvyko čia savo noru ginti ne nuosavo namų židinio, o visos Graikijos, — jis mostelėjo visiems, neseniai prie jų prisijungusiems, prieiti arčiau. — Būkite pasveikinti, broliai. Kadangi dabar susirinko ir sąjungininkai, pasakysiu ilgesnę kalbą.

Vadai susėdo neramiai šypsodamiesi.

— Aš pasakiau spartiečiams tą patį, ką dabar sakau jums, — tęsė Leonidas. — Jūs esate vadai, jūsų vyrai žiūrės į jus ir elgsis taip, kaip elgsitės jūs. Neatsiskirkite kas sau ir nesibūriuokite tik su kitais vadais, o praleiskite visą dieną tarp savo vyrų. Tegu jie jus mato — tegu mato, kad jūs nebijote. Jeigu reikia ką nors nudirbti, pirmi griebkitės darbo, tada kariai seks jūsų pavyzdžiu. Aš matau, kad kai kurie iš jūsų pasistatėte palapines. Tučtuojau išardykite jas. Mes visi miegosime po atviru dangumi. Užimkite kuo nors savo vyrus. Jeigu nėra jokio darbo, sugalvokite ką nors. Nes kai kariai turi laiko kalboms, jų kalbos gimdo baimę. O veiksmas pažadina norą veikti toliau. Nuolatos palaikykite žygio drausmę. Neleiskite nė vienam vyrui pasitraukti toliau tvarkyti gamtinių reikalų be ieties ir skydo. Prisiminkite, kad grėsmingiausias persų ginklas yra jų raitininkai, galybė lankininkų ir svaidytojų, tačiau šioje vietovėje jie yra bejėgiai. Kaip tik todėl mes ją ir pasirinkome. Siaurumoje telpa ne daugiau kaip dvylika vyrų vienoje gretoje, o priešais Sieną Persas gali suburti ne daugiau kaip tūkstantį. Mūsų yra keturi tūkstančiai. Vienas persas prieš keturis graikus.

Šie žodžiai pirmą kartą sukėlė nuoširdų visų juoką. Leonidas siekė įkvėpti karius ne tik savo žodžiais, bet ir ramia povyza, dalykiškumu. Karas — tai darbas, ir jokio paslaptingumo čia nėra. Karaliaus nurodymai apsiribojo praktiniais dalykais. Jis kalbėjo apie fizinius veiksmus, nesistengdamas pakelti žmonių dvasios, nes žinojo, kad visas pakilimas išgaruos iš karto, kai tik vadai pasitrauks nuo karaliaus laužo šviesos, kuri kol kas visiems teikė stiprybės.

— Rūpinkitės savimi. Tegu jūsų plaukai, rankos ir kojos būna švarūs. Valgykite, net jei jums tektų ryti per prievartą. Miegokite ar bent jau apsimeskite, kad miegate. Neleiskite, kad jūsų vyrai matytų jus besiblaškančius. Jeigu išgirsite blogą žinią, pirmiausia perduokite ją savo vyresniesiems vadams, neskubėkite iš karto visko pasakoti kariams. Liepkite ginklanešiams nublizginti visų karių skydus, kad jie spindėtų. Noriu, kad skydai švytėtų kaip veidrodžiai, nes vien toks vaizdas sukelia priešui baimę. Duokite kariams laiko gerai pagaląsti savo ietis, nes tas, kuris galanda plieną, žadina savo drąsą. Savaime suprantama, kad kariai nerimauja dėl to, kas įvyks jau per kelias artimiausias valandas. Pasakykite jiems štai ką: aš manau, kad karo veiksmai neprasidės nei šiąnakt, nei rytoj ir net ne poryt. Persui reikia laiko išrikiuoti savo vyrus, bet kuo didesniu karių skaičiumi jis save apsunkino, tuo ilgiau tai užtruks. Jis turi sulaukti, kol atvyks visas jo laivynas. Išsilaipinimo vietų šiame nesvetingame krante yra nedaug ir jos siauros, todėl Persas sugaiš kelias dienas, kol paruoš prieplaukas tūkstančiams savo karo laivų. Mūsų laivynas, kaip žinote, užtvėrė sąsiaurį prie Artemisijo kyšulio. Kad prasiveržtų, priešas turės kautis didžiuliame jūrų mūšyje, pasiruošimas jam užims dar daugiau laiko. O prieš užpuldami mus čia, perėjoje, persai dar turi išžvalgyti mūsų pozicijas ir apgalvoti, kaip geriausiai pasiruošti mūšiui. Nėra jokių abejonių, kad iš pradžių jie atsiųs savo pasiuntinius, bandydami diplomatijos keliu pasiekti tai, ko nesiryžta siekti krauju. Tačiau dėl to nesirūpinkite, nes visas derybas su priešu vesiu aš.

Leonidas pasilenkė ir paėmė akmenį, dydžio sulig trimis vyro kumščiais.

— Patikėkite manimi, draugai, jeigu Kserksas norės su manimi kalbėtis, tai bus tas pats, kaip kalbėti su šiuo akmeniu.

Tada spjovė ant jo ir nusviedė tolyn į tamsą.

— Ir dar vienas dalykas. Visi girdėjote orakulą skelbiant, kad Sparta arba praras savo karalių mūšyje, arba bus sunaikintas pats miestas. Klausiau pranašo ir dievai man atsakė, kad aš ir esu tas karalius ir kad šita žemė taps mano kapu. Tačiau būkite tikri — šis žinojimas neprivers manęs lengvabūdiškai elgtis su kitų vyrų gyvybe. Prisiekiu jums visais dievais ir savo vaikų sielomis: padarysiu viską, ką įstengsiu, kad išsaugočiau jus ir jūsų vyrus, kiek įmanoma daugiau jų, ir kartu aš sieksiu apginti perėją. Baigdamas broliai ir sąjungininkai, noriu pasakyti jums, kad visada, kai mūšis bus kruviniausias, pirmose gretose pamatysite lakedaimoniečius. Tačiau visų svarbiausia perduokite savo vyrams štai ką: tegu jie savo drąsa nenusileidžia mums, bet stengiasi pralenkti mus. Prisiminkite, kad kare sugebėjimas valdyti ginklą nedaug reiškia. Viską nulemia drąsa ir mes, spartiečiai, neturime išimtinės teisės į ją. Veskite į kovą savo karius su šia mintimi, ir viskas bus gerai.

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Mano šeimininkas buvo įsakęs žadinti jį kiekvieną rytą dvi valandos prieš aušrą, viena valanda anksčiau, nei keliasi jo būrio vyrai. Jis norėjo, kad jie pabudę niekuomet nepamatytų jo išsitiesusio ant žemės, bet visada rastų savo vadą jau atsikėlusį ir ginkluotą.

Tą naktį Dienekas miegojo dar mažiau. Aš pajutau, kaip jis sujudėjo, ir iš karto pakilau pats.

— Gulėk ramiai, — įsakė jis man ir ranka spustelėjo mane atgal prie žemės. — Dar net nepasibaigė antroji sargyba.

Jis miegojo nenusiėmęs apsauginės liemenės ir dabar iš lėto atsistojo, girgždindamas savo skaudančius sąnarius. Aš girdėjau sutraškant jo kaklą, kai jis pasukinėjo galvą, ir sausą jo kosulį, likusį nuo senų mūšių, kai jis prisikvėpavo ugnies dūmų — ši žaizda, kaip ir kitos, taip niekada iki galo ir neužgijo.

— Leiskite padėti jums, pone.

— Miegok. Neversk manęs kartoti du kartus.

Jis pasiėmė ietį iš sudėtų į krūvą savo ginklų ir užsidėjo ant rankos skydą. Ant pečių užsimetęs ryšulį su būtiniausiais reikmenimis, užkišo už jo šalmą ir šlubuodamas sužeista koja nuėjo link tos vietos, kur apsuptas didžiūnų sargybos ilsėjosi Leonidas. Karalius taip pat negalėjo užmigti ir galbūt stokojo draugijos.

Įsprausta tarp kalnų, stovykla skendėjo tyloje, visi dar miegojo. Virš sąsiaurio kabojo mėnulio priešpilnis, oras kaip vasaros metą buvo pernelyg vėsus, nuo jūros traukė drėgmė, dėl neseniai praūžusios audros dar žvarbesnė nei įprastai. Aiškiai girdėjosi, kaip apačioje į uolas dužo didžiulės bangos. Pažvelgiau į Aleksandrą, padėjusį galvą ant savo skydo; šalia jo knarkė Savižudis. Sargybos laužai po truputį geso, kitoje stovyklos pusėje matėsi sustingusios miegančių karių figūros — susisukę į apsiaustus ir užklotus jie buvo labiau panašūs į maišus su senais skalbiniais nei į žmones.

Pažvelgus į Vidurinių Vartų pusę, matėsi pirtys, pastatytos prie mineralinių šaltinių. Tai buvo netašyto medžio statiniai, kurių akmeninius slenksčius jau ne pirmą amžių mynė nesibaigianti eilė maudynių mėgėjų. Tarp ąžuolų gražiai vingiavo takeliai, apšviesti aliejiniais žibintais. Po kiekvienu žibintu kabojo nugludinto medžio lentelės, ant kurių buvo išraižytos eilėraščių ištraukos. Vieną jų atsimenu:

Kaip siela gimusi

įžengia į kūno skystį,

Taip dabar ir tu įženk, bičiuli,

į šiuos vandenis,

leisk kūnui ir sielai

vėl susijungti dieviškoje vienybėje.

Prisiminiau, ką man kartą buvo sakęs šeimininkas apie mūšio lauką. Tai buvo Tritajoje, kai mūsų armija susitiko su achajais56 dygstančių miežių lauke. Žiauriausios skerdynės vyko tiesiai priešais šventyklą, į kurią taikos metu artimieji atvesdavo pamišusius ir apsėstuosius, norėdami pasimelsti už juos ir paaukoti auką deivei Demetrai Gailestingajai ir jos dukrai Persefonei.

— Nėra buvę, kad matininkas, išmatavęs žemės plotą, pareikštų: „Čia vyks mūšiai.“ Dažniausiai žemė yra skiriama taikiems tikslams, joje žmogus gali sulaukti pagalbos ir atjautos. Gyvenimo ironija kartais būna tikrai karti.

Ir vis dėlto Heladėje, jos kalnuotoje ir atšiaurioje teritorijoje, yra vietovių labai tinkamų karui. Oenofita, Tanagra, Koronėja, Maratonas, Chaironėja, Leuktra — šiose lygumose ir tarpekliuose jau daug amžių susiremia kariaunos.

Karštųjų Vartų perėja taip pat viena iš tų vietų. Čia, tarp stačių uolų, priešininkai kaunasi jau nuo Heraklio ir Jasono laikų. Čia grūmėsi kalnų gentys, laukinės tautos, jūrų plėšikai, klajoklių ordos, barbarai ir grobikai iš šiaurės ir vakarų. Čia per amžius karus keitė taika, maudynių mėgėjus — kariai, vieni ateidavo gydomojo vandens, kiti — kraujo.

Gynybinė Siena buvo jau pastatyta. Vienas Sienos kraštas rėmėsi į stačią uolą jos tvirtas bokštas buvo prigludęs prie pat akmens, kitoje pusėje Siena kampu leidosi šlaitu žemyn link uolų prie jūros. Tai buvo gera Siena. Prie pagrindo ji buvo dviejų ieties ilgių storio, o jos aukštis dvigubai viršijo žmogaus ūgį. Iš priešo pusės Siena nebuvo stati kaip miestų įtvirtinimai, ji kilo nuožulniai iki pat išpuolio angų viršuje, nuo kurių paskutinės keturios Sienos pėdos kilo vertikaliai kaip tvirtovėse. Taip buvo statoma sąmoningai, kad mūsų kariai, jeigu reikės, galėtų atsitraukti ir nebūtų pritrėkšti prie savo pačių akmenų.

Kitoje pusėje Sienos nuolydis buvo suformuotas iš laiptų, kad gynėjai galėtų lengvai užkopti į viršų. Pačiame Sienos viršuje stovėjo tvirta medžio aštriatvore, pridengta odiniu apdangalu, kurį sargybiniai galėjo nuleisti žemyn neįtemptą — taip, kad degančios priešo strėlės negalėtų uždegti tvoros. Lygiais tarpais vienas nuo kito stovėjo bokštai, sutvirtinantys atramas kairėje, dešinėje ir centre bei už jų esančias papildomas sienas. Šie masyvūs atsparos punktai siekė pagrindinės Sienos viršų, o ant jų dar buvo užridenti sunkūs akmenys aukščio sulig žmogumi. Prireikus šiuos akmenis galima buvo nuridenti žemėn. Dabar ant Sienos mačiau sargybinius ir tris mūšiui pasiruošusius būrius su visa ginkluote, du arkadijiečių ir vieną spartiečių, po vieną būrį prie kiekvieno bokšto.

Leonidas iš tikrųjų nemiegojo. Jo ilgi plieno spalvos plaukai aiškiai išsiskyrė vadavietės laužo šviesoje. Dienekas prisijungė prie kitų šalia laužo susirinkusių vadų. Aš įžiūrėjau ten sėdintį Ditirambą, tespijiečių vadą, Leontiadį, Tėbų karvedį, Polineiką, brolius Alfėjų ir Maroną bei dar kelis spartiečius.

Dangus pradėjo šviesėti. Pajutau, kaip šalia manęs kažkas sujudėjo. Tai buvo Aleksandras ir Aristonas. Jie ką tik pabudo, o dabar pakilo ir susėdo šalia manęs. Šie jauni kariai, kaip ir aš, negalėjo atitraukti akių nuo aplink karalių susispietusių vadų ir čempionų. Visi žinojo, kad šie patyrę kariai kausis garbingai.

— Kaip seksis mums? — Aleksandras žodžiais išreiškė tą nerimą, kuris slypėjo kiekvieno mūsų širdyje. — Ar mes rasime atsakymą; Dieneko klausimą? Ar rasime savyje „baimės priešybę“?

Atsimenu, kai dar buvome Spartoje ir kai iki žygio pradžios buvo likusios trys dienos, mano šeimininkas surinko visus savo būrio karius ir ginklanešius ir už savo lėšas surengė medžioklę. Tai buvo lyg atsisveikinimas — ne su vienas kitu, bet su gimtosios žemės kalvomis. Niekas neištarė nė žodžio apie Vartus ar apie mūsų laukiančius išbandymus. Tai buvo šauni išvyka, palaiminta dievų keliais puikiais laimikiais, įskaitant ir stambų šerną, kurį nudobė Savižudis ir Aristonas su ietimi ir iešmu.

Temstant medžiotojai, kurių buvo daugiau nei tuzinas ir dar dvigubai tiek ginklanešių bei helotų, tądien tarnavusių varovais, gerai nusiteikę susėdo aplink kelis laužus tarp Terajos kalvų. Baimė — Fobas — taip pat įsitaisė tarp mūsų. Kai prie gretimų laužų medžiotojai linksminosi, draugiškai juokaudami ir pasakodami vieni kitiems išgalvotas istorijas, Dienekas, padaręs šalia savęs daugiau vietos, pakvietė prisėsti Aleksandrą ir Aristoną. Šeimininkas norėjo pakalbėti apie baimę. Nors abu kraujo dar neragavę jaunuoliai nieko nesakė, o galbūt būtent dėl to, Dienekas pajuto, kad artėjantys išmėginimai kelia jiems vis didesnį nerimą.

— Visą gyvenimą, — pradėjo Dienekas, — man nedavė ramybės vienas klausimas. Kas yra baimės priešingybė?

Kalvos apačioje buvo baigta kepti šerniena ir pradėta dalinti nekantriai laukiantiems vyrams. Savižudis užkopė į kalvą nešinas dubeniu su maistu Dienekui, Aleksandrui ir Aristonui ir atskiru dubeniu sau, Aristono ginklanešiui Demadui ir man. Jis atsisėdo ant žemės priešais Dieneką, o šalia jo išsyk įsitaisė du šunys, kurie tikėjosi gardaus kąsnelio ir gerai žinojo, kad Savižudžio širdį visuomet galima suminkštinti.

— Pavadinti tai afobia, bebaimiškumu, nėra prasmės. Tai būtų viso labo pavadinimas, teiginys, išreikštas priešingu teiginiu. Pasakyti, kad baimės priešingybė yra bebaimiškumas — tai nepasakyti nieko. Aš noriu sužinoti, kokia yra tikroji baimės priešprieša, kaip diena yra nakties, o dangus yra žemės priešprieša.

— Kitaip sakant, kokia yra jos teigiama išraiška, — išdrįso įsiterpti Aristonas.

— Kaip tik taip! — Dienekas pritariamai pažvelgė jaunuoliui į akis ir šiek tiek patylėjo, atidžiai stebėdamas abiejų veidus. Ar jie klausysis? Ar jiems tai rūpi? Ar jie norės nuoširdžiai, taip, kaip jis, įsigilinti į šį klausimą?

— Kaip nugalima mirties baimė, pati pirmapradiškiausia iš visų baimių, gyvenanti mūsų kraujyje, kaip ir visame kame, kas gyva, slypinti tiek žvėryje, tiek ir žmoguje? — jis parodė į šalia Savižudžio tupinčius šunis. — Šunys, susitelkę į gaują, išdrįsta pulti liūtą. Kiekvienas šuo žino savo vietą ir bijo tų, kurių padėtis gaujoje yra aukštesnė, kita vertus, jie patys kelia baimę tiems, kurie yra žemiau jų. Baimė nugali baimę. Štai kaip mes, spartiečiai, ją nugalime: mirties baimę sugretiname su dar didesne baime — nešlovės baimę. Baimę būti pašalintam iš gaujos.

Tuo momentu Savižudis numetė šunims kelis gabaliukus mėsos. Šie įnirtingai čiupo juos nuo žemės, stipresniajam atiteko daugiau.

Dienekas niūriai nusišypsojo.

— Bet ar tai yra drąsa? Juk iš esmės veiksmas, kylantis iš nešlovės baimės, vis tiek yra veiksmas, kylantis iš baimės.

Aleksandras paklausė, kokio atsakymo Dienekas tikisi.

— Kilnesnio. Yra didingesnė šios paslapties forma. Tyra. Neginčijama.

Jis pridūrė, kad, ieškodami atsakymų į kitus klausimus, galime kreiptis į dievus.

— Bet tik ne tada, kai kalbame apie drąsą. Ko gali mus išmokyti nemirtingieji? Jie nemiršta. Jų siela negyvena baimės dirbtuvėje, kaip mūsiškė, — pasakė jis, rodydamas į kūną.

Dienekas vėl pažvelgė į Savižudį, tada — į Aleksandrą, Aristoną ir mane.

— Jūs, jauni vyrai, įsivaizduojate, kad mes, patyrę kovų senbuviai, esame įveikę baimę. Tačiau mus ji kankina taip pat stipriai kaip ir jus. Netgi stipriau, nes mes artimiau ją pažįstame. Baimė gyvena mumyse, mūsų raumenyse ir kauluose, dvidešimt keturias valandas per parą. Ar kalbu tiesą, mano drauge?

Savižudis, užuot atsakęs, tik niūriai šyptelėjo.

Mano šeimininkas taip pat jam nusišypsojo.

— Lemiamu momentu mes paskubomis surenkame savo drąsą iš įvairių skiautelių ir gabaliukų. Pagrindą sukuriame iš to, kas svarbiausia. Iš baimės užtraukti nešlovę miestui, karaliui, mūsų giminės didvyriams. Iš baimės pasirodyti nevertiems savo žmonų ir vaikų, savo ginklo brolių, bendražygių. Aš žinau visas kvėpavimo gudrybes, dainų poveikį, esu perskaitęs šūsnis tetrathesis fobologijos mokslo veikalų. Žinau, kaip pajusti savo priešininką, kaip įtikinti save, kad jo baimė didesnė negu mano. Galbūt taip ir yra. Man rūpi mano būrio kariai ir aš stengiuosi pamiršti savo baimę, pakeičiu ją nerimu dėl saviškių gyvybių. Bet baimė visuomet šalia. Daugiausia, ką man pavyko pasiekti, tai kovoti ir baimės nepaisyti. Vis dėlto tai nėra ta drąsa, apie kurią aš kalbu. Kalbu ne apie žvėrišką įniršį ar paniką, kuri pažadina savisaugos instinktą; beje, žiurkėms šios savybės būdingos taip pat kaip ir žmonėms.

Dienekas pridūrė, kad dažnai žmonės, bandantys įveikti mirties baimę, meldžiasi, kad kartu su kūnu nemirtų ir siela.

— Aš manau, kad tai beprasmiška. Tai tik miražas — įsitikinimas, kad tai, ko trokšti, yra tiesa. Kiti, ypač barbarai, teigia, kad po mirties mes patenkame į rojų. Aš klausiu jų visų: jeigu jūs tikrai tuo tikite, tai kodėl iš karto nenusižudote ir nepriartinate tos nuostabios akimirkos? Achilas, pasak Homero, pasižymėjo tikrąja drąsa. Bet ar tai iš tikrųjų taip? Nemirtingos motinos palikuonis, kūdikystėje panardintas į Stikso upės vandenis, žinantis, kad, išskyrus vieną kulną, jis yra nepažeidžiamas? Jeigu mes visi žinotume apie save tokį dalyką, bailys būtų sutinkamas rečiau nei plunksnos ant žuvies.

Aleksandras paklausė Dieneko, ar, jo nuomone, mieste yra bent vienas, pasižymintis ta tikrąja drąsa.

— Visame Lakedaimone mūsų draugas Polineikas yra prie jos priartėjęs labiausiai. Bet net ir jo narsa manęs netenkina. Jis kaunasi ne iš baimės užsitraukti nešlovę, bet todėl, kad trokšta garbės. Galbūt tai yra kilnu, bet ar tai yra tikroji drąsa?

Aristonas paklausė, ar ta ypatinga drąsa iš tiesų egzistuoja.

— Tai nėra iliuzija, — karštai pareiškė Dienekas. — Aš esu ją matęs. Kartais tokią drąsą parodydavo mano brolis Jatroklis. Kai aš pirmą kartą pamačiau jos grožį, netekau amo. Jis spinduliavo, nuo jo sklido didybė. Tomis valandomis jis kaudavosi ne kaip vyras, o kaip dievas. Kartais tokią drąsą parodo Leonidas. Olimpijus jos neturi. Aš taip pat neturiu. Nė vienas iš mūsų, čia susirinkusių, neturi, — jis nusišypsojo. — O žinote, kas šios drąsos turi daugiausia?

Niekas neatsakė.

— Mano žmona, — pasakė Dienekas, tada pasisuko į Aleksandrą, — ir tavo motina Paralėja. — Jis vėl nusišypsojo. — Čia slypi atsakymas. Aš spėju, kad grynoji drąsa kyla iš moteriškojo prado. Patys drąsą apibūdinantys žodžiai — andreia ir aphobia — yra moteriškos giminės, o phobos ir tromos, reiškiantys siaubą, — vyriškos. Galbūt dievas, kurio mes ieškome, yra visai ne dievas, o deivė. Nežinau.

Buvo matyti, kad Dienekui patiko apie tai kalbėti. Jis padėkojo savo klausytojams už kantrybę.

— Spartiečiams paprastai pristinga kantrybės gilintis į šiuos klausimus. Atsimenu, kartą, vieną iš tų dienų, kai mano brolis kovėsi kaip nemirtingasis, aš paklausiau jo, ką jis tuo metu jaučia, kokia yra tų vidinių išgyvenimų esmė? Jis pažvelgė į mane, kaip į pamišėlį: „Mažiau filosofijos, Dienekai, daugiau drąsos.“

Paskui jis nusijuokė:

— Na, pakaks apie tai.

Mano šeimininkas pasisuko, lyg norėdamas užbaigti šį pokalbį, bet jo dėmesį patraukė Aristonas, kurio veide matėsi tokia pati išraiška, kokią matome veide berniuko, nedrįstančio kalbėti vyresniųjų akivaizdoje.

— Klok, kas tau ant širdies, mano drauge, — paragino jį Dienekas.

— Aš mąsčiau apie moters drąsą. Manau, kad ji skiriasi nuo vyro drąsos.

Jaunuolis dvejojo. Jo veidas aiškiai bylojo, kad, jo manymu, yra nekuklu ir arogantiška kalbėti apie dalykus, kurių jis pats nėra išgyvenęs ir patyręs.

Tačiau Dienekas jį vėl paragino:

— Kuo skiriasi?

Aristonas pažvelgė į Aleksandrą, o šis drąsinama šypsena sustiprino draugo ryžtą. Jaunuolis giliai įkvėpė ir pradėjo:

— Vyro drąsa atiduoti gyvybę dėl savo šalies yra didi, bet niekuo neypatinga. Juk pati vyriška prigimtis, tiek žvėrių, tiek žmonių, ragina kovoti ir varžytis. Tam mes ir gimėme, tai yra mūsų kraujyje. Pažiūrėkite į bet kurį berniuką. Dar neišmokęs kalbėti, jis, raginamas instinkto, jau siekia lazdos ar kardo. O jo sesuo nesąmoningai vengia šių ginklų ir glaudžia prie širdies kačiuką ar lėlę. Pats natūraliausias dalykas vyrui yra kovoti, o moteriai — mylėti. Duoti ir maitinti — štai kas yra kiekvienos motinos kraujyje, o ypač kai kalbama apie jų pačių įsčių vaisių, apie vaikus, kuriuos ji pagimdė skausmuose. Mes žinome, kad liūtė ar vilkė nedvejodama paaukos gyvybę, idant išgelbėtų savo vaikus. Moterys taip pat. O dabar pasvarstykime, bičiuliai, kokia yra moters drąsa. Kas galėtų labiau prieštarauti moteriškai prigimčiai, motinystei, kaip ramiai stovėti tuo metu, kai sūnūs išeina į mirtį? Argi tuo metu kiekviena gyslelė motinos kūne neplyšta iš skausmo? Ar jos širdis nešaukia kančioje: „Ne! Tik ne mano sūnų! Išgelbėkite jį!“ Tos moterys iš kažin kokio mums nežinomo šaltinio semiasi stiprybės, kuri padeda joms nugalėti pačią prigimtį. Ir aš manau, kad kaip tik todėl mes su didžia pagarba žvelgiame į savo motinas, seseris ir žmonas. Manau, Dienekai, kad tai ir yra moters drąsos esmė. Todėl ji pranoksta vyrišką drąsą.

Mano šeimininkas pritarė šioms mintims, bet šalia jo sukruto Aleksandras. Buvo akivaizdu, kad jis dar nėra įtikintas.

— Ką tu sakai, Aristonai, yra tiesa. Aš niekuomet anksčiau nesu apie tai pagalvojęs. Vis dėlto noriu kai ką pridurti. Jeigu moterų pergalė prieš savo prigimtį reikštų vien tiktai ramų stovėjimą ir žiūrėjimą, kaip sūnūs išeina mirti, tai būtų ne tik nenatūralu, bet ir nežmoniška, kvaila ir netgi siaubinga. Manau, kad tokiam elgesiui kilnumo suteikia tai, kad jo priežastis yra tarnystė aukštesniam nesavanaudiškam tikslui. Moterys, kurias mes taip gerbiame, atiduoda savo sūnus gimtajai šaliai, visiems jos žmonėms, tautai — net jeigu tai reiškia brangaus vaiko žūtį. Mes visi nuo vaikystės girdėjome istoriją apie motiną, kuri, sužinojusi, kad visi penki jos sūnūs žuvo tame pačiame mūšyje, paklausė: „Ar mes nugalėjome?“. Kai jai buvo pasakyta, kad taip, ji ištarė „tada aš laiminga“ ir nuėjo namo neišliejusi nė vienos ašarėlės. Toks kilnumas, kai visumos gerovė iškeliama aukščiau vieno žmogaus laimės, mus jaudina ir sukrečia.

— Išmintis iš kūdikio lūpų! — nusikvatojo Dienekas ir jausmingai apkabino abu jaunuolius per pečius. — Bet jūs dar neatsakėte į mano klausimą. Kas yra baimės priešingybė? Aš papasakosiu jums vieną istoriją, mano jaunieji bičiuliai, bet ne čia ir ne dabar. Jūs išgirsite ją prie Vartų. Istoriją apie mūsų karalių Leonidą ir paslaptį, kurią jis atskleidė Aleksandro motinai Paralėjai. Šis pasakojimas leis geriau suprasti, kas yra drąsa, jums taip pat paaiškės, kodėl Leonidas į Trijų Šimtų būrį išrinko būtent šiuos karius. Tačiau dabar laikas baigti mūsų šnekas, nes spartiečiai, ką nors nugirdę, dar pasakys, kad mes sumoteriškėjome. Ir jie bus teisūs!

Dabar stovykloje prie Karštųjų Vartų mes, trys jaunuoliai, stebėjome, kaip mūsų vadas su pirmu aušros spinduliu pakilo iš vietos prie karaliaus laužo, grįžo prie savo būrio ir nusimetęs apsiaustą sušaukė vyrus rytinei gimnastikai.

— Keliamės, — Aristonas pašokęs nutraukė Aleksandro ir mano svarstymus. — Baimės priešingybė visų pirma yra darbas.

Vos vyrai pradėjo miklintis paėmę ginklus, nuo Sienos atsklido šaižus švilpimas ir įspėjo visus apie pavojų.

Prie Vartų prieangio, prie Siaurumos, artėjo priešo šauklys.

Jis sustojo tolumoje ir graikiškai sušuko Aleksandro tėvo, polemarcho Olimpijaus, vardą. Kai šaukliui buvo leista priartėti, jis vėl pajudėjo į priekį, lydimas vieno priešų pasiuntinio ir berniuko. Tada jis sušuko dar trijų spartiečių vadų vardus: Aristodemo, Polineiko ir Dieneko.

Sargybos vadas tučtuojau pakvietė šiuos keturis vyrus. Visus, girdėjusius šauklį, be galo nustebino toks konkretus priešo pageidavimas. Mūsų vyrai nesitvėrė smalsumu.

Saulė jau buvo pakilusi. Ant Sienos susirinko daugybė pėstininkų pasižiūrėti, kas bus. Kai persų pasiuntinys priartėjo, Dienekas iš kartoji atpažino. Tai buvo egiptiečių laivyno vyresnysis Ptamitechas, kurį spartiečiai praminė Tomiu. Prieš ketverius metus Rodo saloje mes buvome su juo susitikę ir apsimainėme dovanomis. Berniukas, kaip paaiškėjo, buvo jo sūnus. Jis puikiai mokėjo Atikos graikų kalbą ir tarnavo vertėju.

Pasisveikinimas buvo labai šiltas su paplekšnojimais per nugarą ir rankų paspaudimu. Spartiečiai nusistebėjo, kodėl egiptietis buvo sausumoje — juk jis yra jūrų karys. Tomis atsakė, kad jis pats pasiprašė į sausumos karių gretas siekdamas vienintelio tikslo: tapti neoficialiu spartiečių derybininku. Jis labai šiltai prisiminė pažintį su spartiečiais ir labiau už viską norėjo pagelbėti jiems nelaimėje.

Aplink pasiuntinį susibūrė daugiau nei šimtas vyrų. Egiptietis išsiskyrė iš visų, jis buvo puse galvos aukštesnis net už patį aukščiausią graiką, o tiara57 iš kietos drobės darė jį dar aukštesnį. Jo veide, kaip ir anuomet, švytėjo šypsena. Ptamitechas pareiškė atnešęs žinią nuo paties karaliaus Kserkso ir šią žinią jam įsakyta pranešti tiktai spartiečiams.

Deryboms ėmė vadovauti Olimpijus, kuris pirmiau buvo vyriausias pasiuntinys Rodo saloje. Jis pranešė egiptiečiui, kad apie jokius susitarimus tarp Spartos ir persų negali būti nė kalbos. Graikai susivienijo ir tartis galima tiktai su visais ir niekaip kitaip.

Puiki egiptiečio nuotaika nė kiek nesugedo. Tuo metu pagrindinis spartiečių būrys, vadovaujamas Alfėjaus ir Marono, visai netoli Sienos atliko pratybas su skydais; iš jų mokėsi du tespijiečių būriai. Tomis ilgai susižavėjęs stebėjo karius.— Jeigu taip, aš pakeisiu savo prašymą, — kreipėsi jis šypsodamasis į Olimpijų. — Jei jūs palydėsite mane pas savo karalių Leonidą, aš perduosiu savo žinią jam, kaip visų sąjungininkų vadui.

Buvo akivaizdu, kad mano šeimininkas mėgo šį puikų vyrą ir džiaugėsi vėl jį matydamas.

— Vis dar nešioji apatines kelnes iš plieno? — paklausė jis per berniuką vertėją.

Tomis nusikvatojo ir pralinksmino visus susirinkusius — parodė savo baltus Nilo drobės apatinius. Tada, tarsi trumpam pamiršęs pasiuntinio vaidmenį, jis draugiškai kreipėsi į senus savo pažįstamus:

— Meldžiuosi, kad mums niekada netektų susikauti, broliai, — paskui jis parodė į stovyklą, Siaurumą, jūrą, į vieną mostą sutalpinęs viską, kas saugo Heladę nuo priešų. — Kas žino, kaip visa tai gali pasibaigti? Galbūt priešas jus apeis, kaip apėjo jūsų dešimties tūkstančių armiją prie Tempės. Bet jei man, kaip jūsų draugui, leisite kreiptis tik į jus keturis, aš patarsiu štai ką: neleiskite, kad šlovės troškimas ir išdidumas paslėptų nuo jūsų tikrovę, su kuria tuoj susidurs jūsų pajėgos. Čia jūsų laukia tiktai mirtis. Jums nepavyks išsilaikyti nė vienos dienos prieš tą didžiulę jėgą, kurią Jo Didenybė čia atvedė. Ir net visoms Heladės armijoms nepavyks nugalėti persų būsimuose mūšiuose. Be abejo, jūs tai žinote, kaip ir jūsų karalius, — Tomis trumpam nutilo, kad jo sūnus galėtų visa tai išversti, ir ėmė stebėti spartiečių reakciją jų veiduose. — Maldauju jūsų paklausyti šio patarimo, draugai, patarimo, einančio tiesiai iš mano širdies, kurioje glūdi gili pagarba jums asmeniškai ir jūsų miestui, jo plačiai pasklidusiai ir tikrai užtarnautai šlovei. Susitaikykite su tuo, kas neišvengiama, ir jūs būsite valdomi garbingai.

— Čia gali ir sustoti, bičiuli, — nutraukė jį Aristodemas.

Polineikas su įkarščiu pridūrė:

— Jeigu tai viskas, ką nori mums pasakyti, broli, verčiau pasilaikyk tai sau.

Egiptietis liko ramus ir malonus.

— Galite pasikliauti mano ir Jo Didenybės žodžiu: jeigu spartiečiai dabar nusileis ir sudės ginklus, jiems teks pati garbingiausia vieta po Didžiojo Valdovo vėliava. Nė vieno perso koja nepalies Lakedaimono žemės nei dabar, nei kada nors ateityje. Jo Didenybė duoda žodį. Jūsų šalis valdys visą Graikiją. Jūsų pajėgos stovės pirmosiose Jo Didenybės armijos gretose ir dalinsis sėkme bei šlove, kurią suteikia tokia reikšminga padėtis. Jums tereikia išsakyti savo norus, ir Jo Didenybė išpildys juos. Pažinodamas jo kilnią širdį, galiu pridurti, kad jis dosniai apipils savo naujuosius draugus dovanomis, neįsivaizduojamai brangiomis ir puikiomis.

Kai jis ištarė šiuos žodžius, visi tarp klausytojų buvę spartiečių sąjungininkai užgniaužė kvapą. Visų akys su siaubu įsmigo į spartiečius. Jeigu egiptiečio perduotas pasiūlymas buvo tikras, o abejoti tuo nebuvo jokios priežasties, Lakedaimonui tai reikštų išsigelbėjimą. Jiems tereikėjo išsižadėti bendro Heladės tikslo. Ką šie vadai į tai atsakys? Ar jie nedelsdami nuves pasiuntinį pas savo karalių? Leonido žodis prilygtų įstatymui — tokia reikšminga buvo jo padėtis tarp lygiųjų ir eforų.

Netikėtai Heladės likimas pakibo virš bedugnės krašto. Sąjungininkai stovėjo kaip įkalti ir sulaikę kvapą laukė, ką atsakys šie keturi Lakedaimono kariai.

— Man atrodo, — visai nedvejodamas kreipėsi į egiptietį Olimpijus, — jog jei Jo Didenybė tikrai nuoširdžiai nori, kad spartiečiai taptų jo draugais, jis tai pasiektų daug greičiau, jeigu neprašytų mūsų sudėti ginklų.

— Be to, patirtis mums sako, — pridėjo Aristodemas, — kad garbės ir šlovės neįmanoma dovanoti plunksnos brūkštelėjimu, visa tai reikia išsikovoti ietimis.

Peržvelgiau sąjungininkų veidus. Daugelio iš jų akyse blizgėjo ašaros; kitus, atrodo, apėmė toks palengvėjimas, kad net jiems keliai ėmė linkti. Egiptietis taip pat tai pastebėjo. Jis nusišypsojo, maloningai ir kantriai, nė trupučio nesutrikęs.

— Ponai, ponai. Aš varginu jus reikalais, kuriuos reikia svarstyti ne čia, turgaus aikštėje, taip sakant, bet siaurame rate, dalyvaujant jūsų karaliui. Jei neprieštaraujate, nuveskite mane pas jį.

— Jis pasakys tau tą patį, broli, — pareiškė Dienekas.

— Bet daug grubiau, — įsiterpė vienas spartietis iš minios.

Tomis palaukė, kol nutils juokas.

— Jei taip, ar galėčiau išgirsti šį atsakymą iš paties karaliaus lūpų?

— Jis įsakys išplakti mus, Torni, — pasakė Dienekas su šypsena.

— Nudirs mums odą vien todėl, kad išdrįsome pasiūlyti tokį negarbingą dalyką, — vėl įsiterpė tas pats spartietis iš minios.

Dabar egiptietis pažvelgė į jį ir pamatė, kad tuos žodžius tarė pagyvenęs vyras, apsirengęs tuniką ir paprastą namuose austą apsiaustą. Šis spartietis dabar išėjo į priekį ir atsistojo šalia Aristodemo. Kelias akimirkas pasiuntinys apstulbęs žvelgė į žilabarzdį, kurio amžiaus naštoje tikrai buvo daugiau nei šešiasdešimt vasarų, ir vis tiek jis stovėjo su pėstininko apdaru tarp kitų, kur kas jaunesnių, karių.

— Mano bičiuliai, — tęsė egiptietis, — prašau neleisti, kad jūsų atsakymą padiktuotų išdidumas ar akimirkos įkarštis, suteikite man galimybę paaiškinti jūsų karaliui visas tokio sprendimo pasekmes, be to, norėčiau atskleisti jam tolesnes Persijos Valdovo užmačias. Graikija yra tiktai atspirties taškas. Didysis Karalius jau valdo visą Aziją, dabar jo tikslas yra Europa. Iš Heladės Jo Didenybės armija žygiuos užkariauti Sicilijos ir Italijos, o iš ten — Helvetijos, Germanijos, Galijos ir Iberijos. Jeigu būsite mūsų pusėje, kokia jėga galės prieš mus atsilaikyti? Mes triumfuodami nužygiuosime net iki Heraklio stulpų ir dar toliau — iki pačių Vandenyno sienų! Broliai, prašau apgalvoti savo pasirinkimą. Jei dabar išdidūs kausitės, būsite sutriuškinti, jūsų šalis nusiaubta, žmonos ir vaikai paversti vergais, Lakedaimono šlovė išnyks, o jis pats bus amžiams nušluotas nuo žemės paviršiaus. Verčiau paklausykite, kaip aš siūlau, proto balso. Garbingai užimkite jums teisėtai priklausančią vietą neišvengiamų pokyčių bangos priešakyje. Žemės, kurias jūs dabar valdote, bus niekas, palyginus su tomis teritorijomis, kurias jums atiduos Didysis Valdovas. Prisijunkite prie mūsų, broliai. Užkariaukite su mumis visą pasaulį! Kserksas, Darėjo sūnus, prisiekia: visose Jo Didenybės pajėgose nė viena kita tauta, jokia armija nepranoks jūsų šlovės! Ir jeigu, mano draugai spartiečiai, jums atrodo negarbinga išsižadėti savo brolių helenų, Karalius Kserksas šį savo pasiūlymą pateikia visiems graikams. Visiems sąjungininkams helenams, kurie stos šalia jūsų, jis suteiks laisvę ir iš visų savo pavaldinių tik jus pačius gerbs labiau!

Nei Olimpijus, nei Aristodemas, nei Dienekas, nei Polineikas nieko į tai neatsakė. Egiptietis pamatė, kad jie visi žvelgia į senąjį spartietį ir perleidžia žodį jam.

— Visi spartiečiai turi teisę kalbėti, ne tik šie pasiuntiniai, nes mes visi esame lygūs, lygūs prieš įstatymą, — senis žengė žingsnį į priekį. — Ar leisite man, pone, pasiūlyti jums kitą kelią, kuriam tikrai pritars ne tik lakedaimoniečiai, bet ir visi graikai?

— Klausau, — atsakė egiptietis.

Visų akys susmigo į seną karį.

— Tegu Kserksas mums pasiduoda, — pasiūlė jis. — Mes nė kiek nenusileisime jam kilnumu ir iš visų savo sąjungininkų jį bei jo pajėgas vertinsime labiausiai, suteiksime jam visą garbę ir šlovę, kurią jis taip dosniai siūlosi dovanoti mums.

Egiptietis pratrūko juoku.

— Ponai, mes eikvojame brangų laiką, — jis šiek tiek nekantriai nusisuko nuo senio ir kreipėsi į Olimpijų. — Tučtuojau nuvesk mane pas savo karalių.

— Tai beprasmiška, drauge, — atsakė Polineikas.

— Mūsų karalius yra irzlus senas kelmas, — pridūrė Dienekas.

— Iš tikrųjų, — įsikišo senis, — jis yra bjauraus būdo ūmus tipas, beveik neraštingas, be to, kalbama, kad apie pusiaudienį dažniausiai jau būna įkaušęs.

Tomio veide pasirodė plati šypsena. Jis pažvelgė į mano šeimininką ir į Olimpijų.

— Aišku, — ištarė jis.

Jo žvilgsnis vėl grįžo prie senio. Egiptietis dabar jau suprato, jog šis buvo ne kas kitas, o pats Leonidas.

— Ką gi, garbusis pone, — kreipėsi Tomis tiesiai į Spartos karalių, pagarbiai nulenkdamas galvą, — kadangi mano noras pasikalbėti asmeniškai su Leonidu, atrodo, neišsipildys, galbūt iš pagarbos savo žiliems plaukams barzdoje ir gausiems randams ant kūno, kuriuos regi mano akys, tu pats vietoj savo karaliaus priimsi šią Kserkso, Darėjaus sūnaus, dovaną.

Egiptietis ištraukė iš maišelio auksinę taurę su dviem ąselėm, nuostabaus darbo, inkrustuotą brangakmeniais. Jis paaiškino, kad ant taurės yra išgraviruotas didvyris Amfiktionas, Termopilų perėjos globėjas, taip pat kaip ir Heraklis bei jo sūnus Hilas, iš kurio save kildina spartiečiai, ir pats karalius Leonidas. Taurė buvo tokia sunki, kad egiptietis turėjo laikyti ją abiem rankomis.

— Jeigu aš priimsiu šią brangią dovaną, — pasakė Leonidas, — ji turės būti atiduota į sąjungininkų karo iždą.

— Kaip jūs pageidaujate, — nusilenkė egiptietis.

— Tokiu atveju perduok savo Valdovui helenų padėką. Ir pasakyk jam, kad mano pasiūlymas lieka galioti, jeigu kartais dievai suteiktų jam išminties jį priimti.

Tomis perdavė taurę Aristodemui, o šis ją priėmė karaliaus vardu. Tada egiptietis pažvelgė į akis Olimpijui, paskui jo sunkus žvilgsnis nukrypo į mano šeimininką. Ptamitecho akyse pasirodė iškilminga ramybė, besiribojanti su liūdesiu. Jis jau aiškiai suvokė, kad armijos mūšio neišvengs, kad ir kaip jis stengėsi.

— Jei papulsite į nelaisvę, — kreipėsi jis į spartiečius, — pasakykite mano vardą. Aš padarysiu viską, kad jūs būtumėte išgelbėti.

— Taip ir padaryk, broli, — atsakė Polineikas, jo balsas nuskambėjo tvirtai ir atšiauriai.

Egiptietis atšoko kaip įgeltas. Čia skubiai įsiterpė Dienekas, jis šiltai suspaudė atvykėliui ranką ir ištarė:

— Iki vėl susitiksime.

— Iki, — atsakė Tomis.

ŠEŠTA KNYGA DIENEKAS

DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Jie dėvėjo kelnes.

Purpurines kelnes, platėjančias nuo kelių, dengiančias ilgus batus, pasiūtus iš elnio ar kokios kitos brangios odos. Po šarviniais marškiniais, nukaltais iš žuvies žvynus primenančių plokštelių, jie vilkėjo išsiuvinėtas tunikas ilgomis rankovėmis; jų geležiniai kupolo formos šalmai nedengė veido ir buvo papuošti plunksnomis. Jų skruostai buvo dažyti, o ausyse ir ant kaklo jie nešiojo papuošalus. Jie atrodė kaip moterys ir vis dėlto jų apranga, be galo keista heleno akiai, kėlė ne panieką, o siaubą. Atrodė, tarsi žiūrėtum į žmones iš požeminio pasaulio, iš kokios nors neįtikėtinos šalies, plytinčios už Vandenyno, kur apačia yra viršus, o diena yra naktis. Ar jie žinojo ką nors, ko nežinojo graikai? Ar jų lengvi skydai, kurie atrodė beveik absurdiškai nepatvarūs, kokios nors nelabos jėgos paveikti, buvo tvirtesni nei masyvūs iš ąžuolo ir bronzos pagaminti helenų skydai, dengiantys karį nuo kelių iki pečių ir sveriantys dvidešimt svarų? Jų ietys buvo ne iš tvirto uosio ar sedulos medžio kaip graikų, bet daug lengvesnės ir plonesnės. Kaip jie su jomis kaunasi? Sviedžia ar duria iš apačios? Ar toks būdas yra pavojingesnis, nei graikų dūris iš viršaus?

Jie — tai medai58. Armijos, kuri pirmoji turėjo atakuoti sąjungininkus, avangardas, nors tuo metu niekas iš gynėjų šito dar nežinojo. Graikai neskyrė persų, medų, asirų, babiloniečių, arabų, frigų, karų, armėnų, kišų, kapadokų, paflagoniečių, baktrų nei daugybės kitų Azijos tautų, išskyrus Jonijos helenus, lidiečius, indus, etiopus ir egiptiečius, kuriuos buvo lengva pažinti iš jų ginklų ir šarvų. Sveikas protas ir puikus karo meno išmanymas sakė spartiečiams, kad imperijos karo vadai garbę pralieti pirmą kraują atiduos kuriai nors vienai tautai iš tarnaujančių po persų vėliava. Be to, pirmą kartą išbandyti priešo jėgų protingas karvedys niekada nesiųstų pačių geriausių savo karių — Jo Didenybės atveju tai būtų Jo paties dešimt tūkstančių būrys, Persijos karališkoji armija, žinoma Nemirtingųjų vardu. Protingas karvedys šiuos rinktinius karius laikys atsargoje, nenumatytiems atvejams.

Tiesą sakant, šią strategiją pasirinko ir Leonidas bei sąjungininkų vadai. Po ilgų ginčų garbė stovėti pirmose gretose atiteko kariams iš Tespijos. Penktos dienos rytą jie išsirikiavo „šokių aikštelėje“ pačioje Siaurumos pradžioje, kur vienoje gretoje tilpo šešiasdešimt keturi skydai. Iš vienos pusės „aikštelė“ ribojosi su kalnais, iš kitos pusės — su aukštu uolėtu įlankos krantu, tespijiečiams už nugarų stūksojo atstatyta Fokidės Siena.

Taigi kautynių laukas buvo buko trikampio formos, pats ilgiausias jo šonas buvo pietinis — tas, kuris rėmėsi į kalną. Šioje pusėje tespijiečių rikiuotės gylis buvo aštuoniolika vyrų. Priešingoje pusėje, išilgai jūros skardžio — dešimt vyrų. Tespijiečių pajėgas iš viso sudarė apie septyni šimtai karių.

Jiems už nugarų, ant Sienos, stovėjo spartiečiai, filistiečiai ir mikėniečiai — iš viso šeši šimtai karių. Už jų buvo išsirikiavę visi kiti sąjungininkų būriai.

Buvo praėjusios dvi valandos nuo to momento, kai už pusės mylios kelyje link Trachidės lygumos pasirodė pirmi priešų būriai, bet puolimas vis dar neprasidėjo. Rytas buvo karštas. Žvalgai pastebėjo, kaip toje vietoje, kur kelias išplatėja ir atsiremia į atvirą lauką, dydžiu sulig nedidelio miesto turgaus aikšte, rikiuojasi medų kariai. Jų buvo maždaug keturi tūkstančiai. Tačiau tai buvo tik tos priešo pajėgos, kurios matėsi, mat kelias sukosi už kalno ir galiniai armijos daliniai į spartiečių bei jų sąjungininkų regėjimo lauką nepateko. Girdėjosi trimitų garsai ir vadų šaukiami įsakymai. Už kalno rinkosi vis daugiau priešo karių. Kiek dar tūkstančių slėpėsi nuo mūsų akių?

Praslinko ketvirtis valandos. Medai vis dar rikiavosi, bet į priekį nejudėjo. Graikų žvalgai pradėjo šūkauti jų pusėn užgauliojimus. Siaurumoje karštis ir kitos aplinkybės pradėjo varginti suirzusius ir nerimstančius graikus. Nebuvo prasmės toliau prakaituoti po sunkia visos ginkluotės našta.

— Nusimeskit šarvus, bet būkit pasiruošę greitai juos užsidėti! — sušuko savo tėvynainiams tespijiečių karvedys Ditirambas.

Ginklanešiai ir tarnai puolė į priekį tarp išsirikiavusių karių, kad padėtų savo šeimininkams nusiimti krūtinės šarvus ir šalmus. Odinės liemenės buvo atlaisvintos. Skydai jau stovėjo ant žemės, atremti į kelius. Permirkusios prakaitu veltinio kepurės, kurias vyrai dėvėjo po šalmais, buvo nuimtos ir išgręžtos kaip pirties paklodės. Ietys buvo susmeigtos bukuoju galu į kietą žemę ir dabar priminė tankų geležinių smaigų mišką. Kariams buvo leista atsiklaupti. Aplinkui zujo ginklanešiai su vandens maišais, girdydami ištroškusius vyrus. Ir galima buvo drąsiai lažintis, kad daugelyje maišų buvo kur kas stipresnis gėrimas nei tas, kuris pasemiamas šaltinyje.

Laikas slinko. Regėjos, viskas čia aplink netikra. Tas jausmas vis stiprėjo. Ar tai buvo dar vienas klaidingas aliarmas? Ar persai apskritai ruošiasi pulti?

— Užteks svajoti! — suriko vienas iš vadų.

Kariai, nudegę saulėje, apsiblaususiomis akimis, toliau stebėjo ant Sienos stovintį Leonidą ir kitus karvedžius. Apie ką jie kalbasi? Gal bus duotas įsakymas skirstytis?

Net Dieneko kantrybė išseko: „Kodėl kare niekada nepavyksta užmigti, kai to norisi, ir taip sunku likti budriam, kai privalai?“

Jis kaip tik žengė į priekį, norėdamas tarti padrąsinamąjį žodį savo būriui, bet tą akimirką iš pirmųjų gretų atsklido garsūs riksmai. Visų akys nukrypo į viršų.

Dabar graikai suprato, kodėl priešas taip ilgai delsė.

Ant vienos tolimesnės kalvos kelių šimtų pėdų aukštyje grupė persų tarnų, lydima būrio Nemirtingųjų, statė pakylą su sostu ant jos.

— Motinėle visų kalių, — nusišaipė Dienekas, — patsai jaunasis Purpuriniai Pautai.

Aukštai virš abejų kariaunų galima buvo neryškiai įžiūrėti vyrą tarp trisdešimties ir keturiasdešimties metų amžiaus, apsivilkusį purpurinę auksiniais spurgais puoštą mantiją. Jis užlipo ant pakylos ir atsisėdo į sostą. Iki jo buvo gal aštuoni šimtai pėdų, bet ir iš tokio atstumo neįmanoma buvo nepamatyti Persijos monarcho nepaprasto grožio ir didingo stoto. Taip pat neįmanoma buvo nesuprasti, ką sako nuo jo sklindantis begalinis pasitikėjimas. Jis atrodė kaip žmogus, atėjęs pasižiūrėti smagaus reginio, malonaus spektaklio, kuris, nors jo pabaiga ir nulemta iš anksto, vis dėlto žada neblogą pramogą. Jis įsitaisė savo soste, o tarnai iškėlė baldakimą, saugantį nuo saulės. Mes matėme jam prie šono pastatytą stalą, nukrautą užkandžiais ir gėrimais, o jo kairėje buvo pastatyti du stalai, prie kiekvieno sėdėjo po raštininką.

Iš keturių tūkstančių graikų gerklių pasipylė įžeidinėjimai, buvo rodomi įvairiausi nepadorūs gestai.

Jo Didenybė, atsakydamas į užgauliojimus, ramiai atsistojo ir grakščiai, atrodė, net su humoru, pamojavo, lyg būtų dėkojęs savo pavaldiniams už liaupses. Tada įmantriai nusilenkė ir lyg nusišypsojo — iš tokio atstumo gerai nesimatė. Pasveikinęs savo karvedžius, jis vėl išdidžiai įsitaisė soste.

Aš stovėjau ant Sienos, trisdešimtas nuo kairiojo, į kalną besiremiančio, krašto. Stebėjau, kaip ir visi priešais Sieną išsirikiavę tespijiečiai bei ant jos stovintys lakedaimoniečiai, mikėniečiai ir filistiečiai, priešo karvedžius, kurie dabar, skambant trimitų garsams, pradėjo žygiuoti link mūsų, paskui save vesdami sutelktas pėstininkų gretas. Dievai mato, kaip gražiai jie atrodė... Šeši būrių vadai, vienas aukštesnis ir didingesnis už kitą. Vėliau sužinojome, kad jie ne tik priklausė Medijos aukštuomenės žiedui, bet jų gretose taip pat kovėsi sūnūs ir broliai tų, kurie prieš dešimt metų žuvo nuo graikų rankos Maratono mūšyje, kai persai pirmą kartą buvo įsiveržę į Graikiją. Tačiau tai, nuo ko kraujas gyslose stingo, buvo jų laikysena. Reginys buvo tikras iššūkis, mūsų priešai atrodė įžūlūs ir mus niekino. Atrodė, jie tiesiog nušluos gynėjus nuo žemės paviršiaus — štai ką jie sau galvojo. Jų stovykloje jau buvo kepama mėsa pietums. Jie greitai su mumis susidoros, neišlieję nė lašelio prakaito, ir ramiai grįš valgyti.

Aš žvilgtelėjau į Aleksandrą, jo veidas blizgėjo nuo prakaito ir buvo išblyškęs kaip paklodė, kvėpavo jis dusdamas ir švokšdamas. Mano šeimininkas stovėjo šalia jo, vienu žingsniu priekyje. Visas Dieneko dėmesys buvo sutelktas į medus, kurie dabar glaudžiomis gretomis plūdo į Siaurumą, ir atrodė, kad galo jų pulkams nebus. Tačiau jokios emocijos netemdė šeimininkui proto. Jis įgudusia akimi šaltakraujiškai vertino priešo ginkluotę, vadų laikyseną, aprangą ir tarpus tarp karių. Jie buvo tokie patys mirtingieji kaip ir mes. Ar jiems padarė įspūdį mūsų pajėgos? Leonidas ne kartą priminė tespijiečių vadams, kad kiekvieno jų kario skydas, antblauzdžiai ir šalmas turi būti nublizginti iki švytėjimo. Dabar jie blizgėjo kaip veidrodžiai. Virš bronza dengtų skydų akinamai žvilgėjo šalmai, puošti aukšta ašutų ketera, kuri pučiant vėjeliui drebėjo ir virpėjo — tada vyras atrodydavo didesnis ir tvirtesnis, jo veidas imdavo kelti baimę, kurios neįmanoma nusakyti žodžiais. Kad tai suprastum, privalai pamatyti.

Tačiau didžiausią siaubą, man regis, kėlė jokios išraiškos neturintys graikų šalmų antveidžiai su bronziniais nykščio storumo antnosiais, platėjančiais antskruosčiais ir kraupiai atrodančiomis akiaskylėmis. Jie dengė visą veidą, ir priešui turėjo atrodyti, kad jis žvelgia ne į tokią pačią būtybę iš kūno ir kraujo, kaip jis pats, bet į nesužeidžiamą mašiną negailestingą ir nepailstančią. Vos prieš dvi valandas mes su Aleksandru gardžiai pasijuokėme, kai jis dėjosi savo veltinę po šalmu dėvimą kepurę ir patį šalmą; vieną akimirką su ant pakaušio nustumtu šalmu jo veido bruožai atrodė tokie švelnūs ir vaikiški, beveik moteriški. Tada jis paprasčiausiai suėmė antskruostį ir patraukė žemyn tą šiurpią kaukę — akimirksniu iš jo veido dingo visas žmogiškumas, jo romios, išraiškingos akys virto neįžvelgiama juoda bedugne, slypinčia po bronzinėmis išpjovomis. Jo išraiškoje neliko nė užuominos į gailestingumą – jį pakeitė šalta ir abejinga žudiko kaukė.

— Nusiimk, — sušukau aš. — Tu mirtinai mane gąsdini.

Ir aš nejuokavau.

Dienekas stebėjo, kokį įspūdį priešui daro graikų šarvai. Mano šeimininko akys atidžiai nužvelgė priešų gretas, kai kurių karių kelnės priekyje buvo patamsėjusios nuo šlapimo. Šen bei ten ieties galas virpėjo. Medai pradėjo rikiuotis kovai. Kiekviena greta surado savo poziciją kiekvienas vadas užėmė savo vietą.

Praslinko dar kelios begalinės akimirkos. Nuobodulį pakeitė siaubas. Nervai įsitempė, širdis daužėsi, kraujas ūžė ausyse, rankos tirpo ir apmirė. Atrodė, kad kūnas pasunkėjo trigubai ir visas tapo šaltas kaip akmuo. Girdėjai savo balsą, besišaukiantį dievų, ir negalėjai suprasti, ar jis skambėjo tik tavo galvoje, ar gėdingai šaukė garsiai.

Jo Didenybės sostas stovėjo gana aukštai ir iš ten turbūt nebuvo galima įžvelgti, kas atsitiko prieš pat susirėmimą, kokį ženklą pasiuntė dangus. O buvo taip. Netikėtai nuo uolų pasirodė kiškis ir pasileido bėgti tiesiai tarp dviejų kariaunų, ne toliau kaip per trisdešimt pėdų nuo tespijiečių karvedžio Ksenokratido, kuris stovėjo pačiame savo armijos priekyje. Jam iš šonų stovėjo jo vadai Ditirambas ir Protokreonas, visi jie buvo su vainikais, šalmus pasikišę po ranka. Pamačiusi per lauką skuodžiantį grobį, kalė Stikse, kuri jau ir pirmiau įnirtingai lojo laisva bėgiodama prie dešiniojo graikų sparno, dabar metėsi į priekį ir pasileido paskui kiškį. Tai būtų buvę juokinga, jeigu helenai nebūtų pažvelgę į įvykį kaip į dangaus siųstą ženklą. Jie visi užgniaužę kvapą laukė, kuo pasibaigs gaudynės.

Himną Artemidei giedoję kariai nutilo nebaigę. Kiškis nudūmė tiesiai link pirmųjų medų armijos gretų, o Stikse, apimta persekiojimo įkarščio, neatsilikdama nukūrė iš paskos. Matėsi tik neryškūs jų kontūrai dulkių kamuoliuose, kurie, atrodo, taip ir liko nejudėdami kaboti ore paskui iš visų jėgų skuodžiančius gyvūnus. Kiškis lėkė tiesiai į medus, bet priartėjęs išsigando, bandydamas staigiai pasukti į šoną susimėtė ir kelis kartus persivertė. Stikse žaibiškai atsidūrė šalia ir jau atrodė, kad kiškis tuoj atsidurs jos nasruose, bet, visų didžiam nustebimui, šis ištrūko nesužalotas ir vėl visu greičiu nuskuodė tolyn.

Per neįtikėtinai trumpą laiką gyvūnai, lėkdami zigzagais, tris kartus kirto oudenos chorion — tarp dviejų kariaunų besidriekiantį niekieno žemės ruoželį. Norėdami pasprukti, kiškiai visada bėga į kalną nes jų priekinės kojos yra trumpesnės nei užpakalinės. Ir šis greituolis puolė link stataus kalno šlaito, bandydamas surasti ten išsigelbėjimą Tačiau šlaitas buvo pernelyg status, bėglio kojos ėmė slysti ir jis nusirito atgal. Ir netrukus jo kūnelis jau kabojo suglebęs Stiksės nasruose.

Džiaugsmingas šūksnis išsiveržė iš keturių tūkstančių graikų gerklių. Jie buvo įsitikinę, kad tai yra pergalės ženklas, atsakymas į himną, kuris buvo taip netikėtai nutrauktas. Tačiau dabar iš medų gretų į priekį žengė du lankininkai. Kai Stikse pasisuko ieškodama šeimininko, kad galėtų parodyti jam savo grobį, dvi bambukinės strėlės, vienu metu paleistos iš ne daugiau kaip dvidešimties žingsnių atstumo, įsmigo jai į šoną ir gerklę.

Skiritas, kurį visi buvo pradėję vadinti Šunimi, sielvartingai suriko. Dar kelias slogias akimirkas jo šuo trūkčiojo ir raitėsi, mirtinai sužeistas priešo strėlių. Mes išgirdome, kaip priešininkų vadai kažką sušuko savo kalba ir tūkstantis medų lankininkų pakėlė lankus.

„Prasideda!“ — kažin kas suriko ant Sienos.

Visi helenai tučtuojau pakėlė savo skydus. Pirmiausia iki mūsų atskriejo garsas, kuris labiau priminė ne garsą, o tylą. Lyg audeklo plyšimas vėjyje. Priešo lankininkai vieną akimirką visi kaip vienas atleido temples ir į orą pakilo miškas strėlių, jos zvimbdamos sukosi, nešdamos į priekį savo tribriaunius bronzinius smaigalius.

Kol strėlės plačiu lanku dar skriejo ore, tespijiečių karvedys Ksenokratidas pasinaudojo šiuo mirksniu:

— Dzeusas Griausmingasis ir pergalė! — suriko jis, sviedė į šoną vainiką ir vienu mostu užsidėjo ant galvos šalmą kuris uždengė visą jo veidą liko tik akiaskylės. Visi helenai iš karto pasekėjo pavyzdžiu. Tūkstantis strėlių nukrito ant jų mirtį nešančiu lietumi. Pasigirdo graikų trimito gaudimas.

„Tespija!“ — suriko kažkas.

Nuo Sienos, kur aš stovėjau, atrodė, kad tespijiečiai prisiartino prie priešo per vieną trumpą akies mirksnį tarp dviejų širdies dūžių. Priekinės gretos trenkėsi į medus ne su perkūno griausmą menančiu garsu, bronza į bronzą kurį helenai žino iš tarpusavio mūšių, bet su ne tokiu dramatišku, beveik keliančiu šleikštulį girgždesiu, tarsi vienu metu kas būtų perlaužęs dešimt tūkstančių glėbių sausų vytelių — tai metalu dengti graikų skydai susidūrė su pintų medų skydų siena. Priešo gretos susvyravo. Tespijiečių ietys kilo ir leidosi. Netrukus skerdynių juosta paskendo dulkių verpete.

Spartiečiai nejudėdami stovėjo ant Sienos ir stebėjo, kaip karių gretos susispaudė lyg dumplės; trys priekinės tespijiečių gretos susiglaudė ir ėmė spausti priešą kaip judanti siena; tada ketvirta, penkta, šešta, septinta, aštunta greta ir kitos, tarp kurių per skubėjimą buvo atsiradę tarpai, ėmė vytis, lietis į priekį kaip banga paskui bangą. Laikydami skydus priešais save, kariai įrėmė juos į priešaky esančių bendražygių nugaras taip tvirtai, kaip tik leido jų iš baimės nusilpusios rankos; kairiuoju petimi remdamiesi į viršutinį skydo kraštą, pėdomis ir kojų pirštais rausdamiesi į žemę, kad galėtų kuo tvirčiau įsispirti, jie iš visų jėgų stūmėsi į priekį. Vien nuo šio vaizdo stojo širdis. Visi kariai šaukė, kiekvienas kreipdamasis į savo dievus, vaikų sielas ar motinas, į įvairiausias esybes, didžias ir absurdiškas, į bet ką, iš ko tikėjosi sulaukti pagalbos, ir negalvodami apie savo gyvybes su neįmanoma drąsa brido į mirties jūrą.

Armijos, kuriose ką tik aiškiai matėsi tiesios gretos ir net atskiri kariai, per kelis mirksnius virto į suplaktą žudančią masę. Tespijiečių rezervo būriai nesusilaikė ir taip pat metėsi į priekį, visu svoriu spausdami iš nugaros savo brolius, stumdami atgal susigrūdusią priešų minią.

Už jų kaip skruzdės ant keptuvės šokinėjo tespijiečių ginklanešiai, neišsirikiavę ir neginkluoti, kai kurie išsigandę traukėsi atgal, kiti bėgo į priekį, šaukdami vieni kitiems sukaupti visą drąsą ir nenuvilti karių, kuriems tarnauja. Ant šių pagalbininkų pasipylė antra, paskui trečia strėlių kruša. Galybė priešo lankininkų buvo išsirikiavę ietininkų užnugaryje ir jų strėlės dideliu lanku praskrisdavo virš priekyje besikaunančių bendražygių galvų. Bronziniai strėlių smaigaliai smigo į žemę panašiai kaip audros genamos bangos mušasi į krantą. Matėsi, kaip šis mirtinas lietus pasistūmė atgal, kai medų lankininkai atsitraukė nuo ietininkų, stengdamiesi išlaikyti distanciją kad jų strėlių salvės kristų ant puolančių graikų, o ne tuščiai praskristų jiems virš galvų. Vienas tespijiečių ginklanešys neatsargiai puolė į priekį link mūšio linijos ir strėlė prismeigė jo pėdą prie žemės. Jis pasišokčiodamas nuklibikščiavo į šoną, keikdamas savo kvailumą.

„Pirmyn prie Liūto Akmens!“

Su šiuo šūksniu Leonidas paliko savo postą ant Sienos ir puolė akmeniniu nuolydžiu žemyn, į atvirą erdvę priešais spartiečius, mikėniečius ir filistiečius, o šie pasekė jam iš paskos. „Apšaudymo zona“ jau buvo pasitraukusi atgal, priešui neatlaikius įnirtingo tespijiečių spaudimo. Pastarąsias keturias dienas Tespijos kariai gal pusšimtį kartų aikštelėje priešais Sieną treniravosi, mokindamiesi išlaikyti lygias gretas atakos metu, ir dabar jiems tai puikiai pavyko.

Prie kairėje pusėje stūksančio kalno matėsi trys mūšio sukeltų dulkių debesyje stovintys akmenys, visi dvigubai aukštesni už žmogų. Šie akmenys buvo išrinkti kautynių lauko gairėmis.

Driežo akmuo, taip pavadintas vieno ypač drąsaus šios rūšies atstovo garbei, kuris čia nerūpestingai kaitinosi saulėje, stovėjo toliausiai nuo Fokidės Sienos ir arčiausiai Siaurumos, maždaug šimtas penkiasdešimt pėdų nuo paties įėjimo į perėją. Jis žymėjo liniją, iki kurios priešui buvo galima leisti prieiti. Buvo apskaičiuota, kad šiame plote, nuo Driežo akmens iki Siaurumos, susispaudę tilps tūkstantis priešo karių. Šis tūkstantis, nusprendė Leonidas, ir bus „pakviestas šokti“. Ten, prie Driežo akmens, reikia stoti su priešu į mūšį ir sustabdyti jį.

Karūnos akmuo, antras iš trijų, nuo Driežo nutolęs per šimtą pėdų, žymėjo liniją, prie kurios prieš pat stodami į kovą rikiuosis pastiprinimo būriai.

Liūto akmuo, paskutinis iš trijų ir stovintis tiesiai priešais Sieną, žymėjo laukimo liniją. Čia rinksis rezerviniai būriai, jie paliks priešais save pakankamai vietos, kad besikaunantys paskutinėse gretose galėtų laisvai manevruoti ir prireikus galėtų atsitraukti ar persigrupuoti, kai vienam sparnui bus reikalinga kito pagalba; taip pat toks išsidėstymas turėjo leisti atsitraukti sužeistiesiems.

Prie šio akmens dabar užėmė savo pozicijas spartiečiai, mikėniečiai ir filistiečiai.

— Išsirikiuoti — suriko Olimpijus. — Suglausti gretas!

Jis žingsniavo pirmyn atgal visų priešakyje ir nekreipdamas dėmesio į krintančias strėles šaukė įsakymus būrių vadams, o šie perdavinėjo juos savo kariams.

Leonidas, išėjęs į priekį dar toliau už Olimpijų, stebėjo prie Siaurumos vykstančias kautynes, beveik paskendusias milžiniškame dulkių debesyje. Mūšio garsai darėsi vis stipresni. Kardų ir iečių žvangėjimas, varpo gaudimą primenantis bronzinių skydų skambėjimas, karių riksmai, šaižus lūžtančių iečių poškėjimas — visi šie garsai aidu sklido tarp kalnų ir užpildė Siaurumą. Gamtos sukurtame kalnų amfiteatre vyko mirtinas spektaklis. Leonidas, vis dar su vainiku ir be šalmo, atsisuko ir davė ženklą Olimpijui.

— Nuleisti skydus! — nugriaudėjo Olimpijaus balsas.

Spartiečiai pastatė savo skydus ant žemės, viršutinį jų kraštą atrėmę į šlaunį rankenos diržą laikydami rankoje. Visų šalmai buvo nustumti ant pakaušio, veidai vis dar atidengti. Šalia Dieneko kaip blusa šokinėjo jo aštuoneto vadas Bijąs:

— Štai ir prasidėjo, štai ir prasidėjo, štai ir prasidėjo...

— Ramiai, vyrai, — Dienekas žengė žingsnį į priekį, kad jo kariai galėtų jį matyti. — Nuleiskite tas lėkštes.

Trečioje eilėje Aristonas, visiškai užvaldytas jaudulio, vis dar laikė savo skydą iškeltą. Dienekas ištiesė ranką ir trinktelėjo jam ieties kotu.

— Nori pasirodyti?

Jaunuolis krūptelėjo ir sumirksėjo kaip berniukas, ką tik pabudęs iš košmaro. Matėsi, kad kelias sekundes jis niekaip negalėjo suprasti, kas buvo Dienekas ir ko jis iš jo norėjo. Tada atsipeikėjo ir šiek tiek susigėdęs nuleido savo skydą ant žemės.

Dienekas pradėjo žingsniuoti priešais savo būrį.

— Visų akys į mane! Į mane, broliai! — suriko jis savo atšiauriu ir kimiu balsu. — Žiūrėkit į mane, ne į kautynes!

Vyrai atitraukė akis nuo priešais juos putojančios kraujo jūros. Dienekas sustojo, atsukęs nugarą į priešą.

— Kas ten vyksta ir aklas gali pasakyti vien iš garso, — tęsė jis nepaisydamas nuo Siaurumos sklindančių kovos garsų. — Priešo skydai yra per maži ir per lengvi, kad jie galėtų jais apsiginti.

Persvara tespijiečių pusėje, — karių žvilgsniai vis nuslysdavo į mūšio lauką. — Žiūrėkit į mane, kad jus kur galas! Priešas dar nepalūžo. Jie jaučia savo karaliaus žvilgsnį. Jų kariai krinta kaip lapai, bet drąsa jų dar neapleido. Aš liepiau žiūrėti į mane! Kautynių vietoje dabar matosi mūsų sąjungininkų šalmai, iškilę aukščiau visko, atrodo, lyg jie liptų per sieną. Taip ir yra. Jie lipa per persų kūnų sieną.

Tai buvo tiesa. Aiškiai matėsi karių juosta, iškylanti virš verdančio mūšio tarsi banga.

— Tespijiečiai išsilaikys tik kelias minutes. Jie jau išseko nuo žudymo. Tai kurapkų medžioklė. Žuvis tinkle. Klausykitės! Kai ateis mūsų eilė, priešas bus beveik palaužtas. Aš jau dabar girdžiu, kaip juos apleidžia jėgos. Atminkite: mes einame į trumpą mūšį. Pirmyn ir atgal. Niekas nežūsta. Jokių žygdarbių. Nueiname, nužudome, kiek pajėgiame, ir suskambėjus trimitui grįžtame.

Nuo Sienos, ant kurios stovėjo trečioji pamaina — tegiečiai ir Opuno lokriečiai, iš viso dvylika šimtų vyrų — pasigirdo trimito garsas. Leonidas iškėlė į viršų savo ietį ir užsidėjo šalmą. Jam iš šonų stojo Polineikas ir didžiūnai. Tespijiečiams mūšis baigėsi.

— Kepures žemyn! — suriko Dienekas. — Lėkštes aukštyn!

Spartiečiai pajudėjo visu frontu, aštuoniomis eilėmis, gretose palikę dvigubus tarpus tarp žmonių, kad pro juos galėtų atsitraukti tespijiečiai. Atsitraukimas vyko be jokios tvarkos, tespijiečiai tiesiog griuvo ant žemės nuo išsekimo, o lakedaimoniečiai lipo per juos. Kai spartiečių priekinės gretos –promachoi — priartėjo per tris skydus prie mūšio linijos, jų ietys pradėjo smigti į priešą virš sąjungininkų pečių. Nemažai tespijiečių tiesiog nukrito ir leido save trypti, o jų bendražygiai stengėsi ištempti juos už kojų.

Viskas, ką sakė Dienekas, pasitvirtino. Medų skydai buvo per lengvi ir per maži, masės trūkumas neleido jiems atsilaikyti prieš plačius ir sunkius helenų skydus. Be to, priešų ietininkų skydai slysdavo nuo išgaubto graikų skydų paviršiaus į viršų arba į apačią į kairę arba į dešinę, atidengdavo sprandą ar šlaunį, gerklę ar kirkšnį. Spartiečių ietys be paliovos smigo iš viršaus priešams į veidus ir gerkles. Medų ginkluotė tiko susirėmimams tarp nedidelių grupių kur nors lygumose. Ji buvo skirta greitiems antpuoliams, kai galima pasilikti už ieties dūrio ribų ir pasiųsti priešininkui mirtį iš toli. Kautis prieš graikų falangą kūnas prie kūno jiems buvo tikras pragaras.

Ir vis dėlto jie nepasidavė. Jų drąsa buvo stulbinama, beatodairiška, beprotiška. Jų kova buvo tikra auka — medai stabdė spartiečius savo kūnais. Jau po kelių minučių spartiečiai buvo pervargę. Neabejoju, kad taip pat greitai išseko ir mikėniečiai bei filistiečiai, nors aš ir negalėjau jų matyti. Pervargo tiesiog nuo žudymo. Tiesiog nuo ieties kėlimo ir smeigimo, nuo skydo stūmimo petimi, nuo venose verdančio kraujo, nuo krūtinėje besidaužančios širdies. Žemė buvo ne nuklota priešo kūnais, bet nukrauta jais. Jie gulėjo vienas ant kito krūvomis. Kalvomis.

Paskui spartiečius sekantys jų ginklanešiai atsisakė bet kokios minties kautis šalia savo šeimininkų. Jie vos spėjo traukti į šonus sumindžiotus priešo kūnus, kad kariams būtų lengviau išstovėti ant kojų. Mačiau, kaip Demadas, Aristono ginklanešys, per penkiolika sekundžių perrėžė trims sužeistiems medams gerkles ir numetė jų kūnus atgal į besiraitančių ir dejuojančių vyrų krūvą.

Priešakinėse medų gretose nebebuvo jokios tvarkos. Vadai visa gerkle šaukė įsakymus, tačiau per mūšio triukšmą jų niekas negirdėjo, be to, kariai buvo taip pakrikę spūstyje, kad net ir išgirdę, jie nebūtų galėję įvykdyti jokio nurodymo. Vis dėlto jie nepuolė į paniką Iš nevilties jie metė į šoną lankus, ietis bei skydus ir tiesiog plikomis rankomis kabinosi į spartiečių ginklus. Sugriebę ietį abiem rankomis jie pakibdavo ant jos visu svoriu bandydami taip išplėšti ją iš spartiečio gniaužtų. Kiti mesdavosi visu kūnu į skydą ir sučiupę viršutinį kraštą tempdavo jį žemyn, tada kabindavosi į spartiečius pirštais, draskydavo juos nagais.

Dabar priekinėse gretose kariai kovėsi vienas prieš vieną rikiuotė beveik visiškai suiro. Spartiečiai žiauriai sėkmingai darbavosi savo trumpais kardais — ksifais. Mačiau, kaip Aleksandras, jau praradęs skydą kirto kardu tiesiai į veidą medui, kuris rankomis daužė jam per pilvą.

Į šią suirutę įsiveržė vidurinės lakedaimoniečių gretos, visi dar su ietimis ir skydais. Tačiau atrodė, kad medų pajėgos niekada neišseks. Pažvelgus į tolį matėsi kitas tūkstantis, besiliejantis į Siaurumą kaip potvynio banga, o dar toliau laukė nesuskaitoma daugybė kitų. Nors priešų krito labai daug, nesibaigiantis jų antplūdis pradėjo duoti vaisius. Jau vien milžiniškos masės spaudimas įlenkė spartiečių gretas. Vienintelis dalykas, neleidęs priešui visiškai sutrypti graikų, buvo Siauruma — ten tiesiog netilpo daugiau karių. Be to, dabar laisvai judėti neleido ir kritusių medų kūnų siena, užtvėrusi kelią kaip kalnų nuošliauža.

Spartiečiai kovėsi iš už šios mėsos sienos, tarsi ji būtų buvusi akmeninis įtvirtinimas. Priešai pradėjo lipti per ją. Dabar mes galėjome juos matyti net iš užnugario; jie virto taikiniais. Savižudis du kartus paleido ietis tiesiai pro Aleksandro petį į medus, puolančius ant jaunuolio nuo lavonų krūvos viršaus. Po kojomis visur gulėjo kūnai. Aš užlipau ant kažkokio daikto, iš pradžių pasirodė, jog tai — akmuo, bet staiga pajutau, kaip tas daiktas po manimi rangosi ir raitosi. Tai buvo medas, dar gyvas. Jis čiupo nulūžusį lenkto rytietiško kardo — machaeros — galą ir smeigė jį man į blauzdą. Surikęs iš išgąsčio, nuvirtau į kraujais tykšančių galūnių raizgalynę. Tada medas puolė mane dantimis. Jis įsitvėrė man į ranką lyg norėdamas atplėšti ją nuo kūno; aš trenkiau jam į veidą savo lanku, kurį vis dar tvirtai spaudžiau rankoje. Staiga kažkieno koja sunkiai prispaudė mano nugarą. Švystelėjo kovinis kirvis ir priešo kaukolė šiurpiai trekštelėjusi perskilo kaip melionas.

— Ko tu ten apačioje ieškai? — suriaumojo kažkas.

Tai buvo Akantas, Polineiko ginklanešys, visas aptiškęs kraujais ir išsišiepęs kaip beprotis.

Priešai nesustodami vis lipo per kūnų sieną. Kai aš šiaip ne taip atsistojau ant kojų, jau buvau pametęs Dieneką iš akių; nebežinojau nei kur yra kuris būrys, nei kur aš pats turėčiau būti. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kiek laiko mes jau kovėmės. Dvi minutes ar dvidešimt? Prie nugaros turėjau prisirišęs dvi atsargines ietis, jų smaigaliai buvo įvynioti į odą kad netyčia suklupęs nesužeisčiau saviškių. Visų kitų ginklanešių nešuliai buvo tokie pat kaip ir mano ir visi jie buvo taip pat apdaužyti.

Girdėjosi, kaip traška medų ietys, susidūrusios su spartiečių skydais. Spartiečių aštuonių pėdų ilgio tvirtos ietys skleidė kitokį garsą nei trumpesnis ir lengvesnis priešo ginklas. Lakedaimoniečiams buvo vis sunkiau atsilaikyti prieš be sustojimo plūstančius medus. Ne todėl, kad jiems būtų trūkę narsos — tiesiog juos spaudė neįtikėtino dydžio žmonių masė. Aš kaip paklaikęs stengiausi surasti Dieneką kad galėčiau atiduoti jam ietis. Aplinkui viešpatavo chaosas. Girdėjau, kaip griūna vyrai kairėje ir dešinėje, mačiau, kaip šoninės spartiečių gretos linksta, nes centrinės eilės neatlaikė įnirtingo medų puolimo. Turėjau pamiršti savo šeimininką ir pagelbėti ten, kur galėjau.

Puoliau į tą vietą kur gretos buvo silpniausios, vos trijų karių gylio, ir jau nedaug trūko, kad būtų visiškai pralaužtos. Vienas spartietis neišsilaikęs virto aukštielninkas ir medas savo lenktu kardu nukirto jam galvą Atskirta nuo kūno galva nuriedėjo su visu šalmu ant žemės, taškydama kraują ir apnuoginusi pilkšvą stuburkaulį. Galva su šalmu dingo šarvuotų, apautų ir plikų kojų miške. Žudikas triumfuodamas suriko, iškėlęs aukštyn kardą tačiau tą pačią akimirką karys su raudonu apsiaustu taip giliai suvarė ietį jam į pilvą kad ji išlindo per nugarą. Mačiau, kaip kitas medas iš siaubo apalpo. Spartietis negalėjo ištraukti ieties, todėl perlaužė ją per pusę, viena koja įsispyręs į dar gyvo priešo pilvą. Aš nepažinojau šio didvyrio, vėliau man taip ir nepavyko sužinoti, kas jis toks. „Ietį!“ — tik išgirdau jo riksmą.

Pro siauras akiaskyles pragariškai žibančios jo akys pažvelgė atgal, ieškodamos ieties ar bet kokio kito ginklo. Aš nuplėšiau abi atsargines ietis sau nuo nugaros ir mečiau jas nepažįstamam kariui į rankas, bukuoju galu į priekį. Čiupęs vieną jis pasisuko ir abiem rankomis sugrūdo bukąjį ieties galą kitam puolančiam medui į gerklę. Jo skydo diržas buvo nukirstas arba nutrūkęs iš vidaus ir pats skydas nukrito ant žemės. Aplinkui neužteko vietos, kad būtų galima pasilenkti ir pasiimti jį. Du medai puolė link spartiečio iškėlę ietis, tačiau jiems kelią pastojo masyvus kito spartiečio skydas. Abiejų priešų ietys lūžo, atsitrenkusios į tvirta bronza padengtą ąžuolą. Iš inercijos priešai griuvo į priekį, tiesiai po pirmojo spartiečio kojomis. Šis suvarė savo kardą pirmajam į pilvą ir tučtuojau ištraukęs jį su žvėrišku riksmu kirto antrajam įstrižai per abi akis. Medas paklaikęs iš siaubo užsidengė rankomis veidą pro jo pirštus upeliais ėmė veržtis kraujas. Spartietis abiem rankom pakėlė skydą ir apatiniu jo kraštu taip stipriai tvojo priešui į gerklę, kad beveik atskyrė galvą nuo kūno.

„Persirikiuoti! Persirikiuoti!“ — suriko vienas iš vadų. Kažin kas iš užpakalio patraukė mane į šoną. Į priekį pradėjo veržtis kitas spartiečių būrys ir sutvirtino nusilpusias, linkstančias pirmąsias gretas, kurios buvo jau beveik visai pakrikusios. Kvapą gniaužė, kai stebėjau, kaip narsiai jie kovėsi. Vos per kelias akimirkas situacija pasikeitė. Ką tik nuo katastrofos mus skyrė tik vienas žingsnis, o dabar gretos vėl drausmingai susitelkė. Visi kariai, kurie atsidūrė priekyje, nesvarbu, kokią padėtį rikiuotėje užimdavo anksčiau, ėmėsi vado vaidmens. Jie greitai išsirikiavo glaudžia greta, vienas skydas dengė kitą. Priešais pakrikusią medų masę iškilo bronzos siena, likusiems užnugaryje buvo padovanotos brangios sekundės, per kurias jie galėjo persirikiuoti, suformuoti antrą trečią ketvirtą gretą ir vėl pasiruošti kovai.

Kario širdis užsiliepsnoja didžiausiu ryžtu tais momentais, kai jis pats ir jo bendražygiai atsiduria ant mirties slenksčio, per plauką nuo sutriuškinimo ir visiško sunaikinimo. Tada reikia kautis pasitelkus ne tik savo instinktus ir drąsą bet ir mokymų metu įgytas žinias, išsiugdytą drausmę, šaltakraujiškumą kuris neleidžia pasiduoti panikai ir pulti į neviltį, verčia daryti tai, ką Dienekas visuomet vadino pačia svarbiausia kario užduotimi: atlikti įprastus veiksmus neįprastoje situacijoje. Tačiau tai daryti reikia ne kiekvienam atskirai, kaip Achilas ar kiti senų laikų didvyriai — ne, kiekvienas turi veikti, kaip visumos dalis. Sugebėti didžiausiame chaose pajusti šalia savęs ginklo brolius, bendražygius, kurių galbūt net nepažįsti, su kuriais niekuomet neteko kartu treniruotis; pajusti, kaip jie užpildo erdvę aplink tave: iš ieties pusės ir iš skydo pusės, priešais tave ir už tavęs; pamatyti, kaip tavo bendražygiai susitelkia kovai — ne karštligiškai, apimti beprotybės, bet tvarkingai, išsaugodami savitvardą; suprasti, kad kiekvienas karys žino savo vietą ir daro tai, ką privalo daryti, kad tu gali pasisemti iš jo stiprybės, kaip ir jis iš tavęs. Tokiais momentais karys pajunta pakylėjimą, lyg jį būtų palietusi dievo ranka. Jis negali pasakyti, kur baigiasi jo paties esybė ir kur prasideda jo bendražygio, stovinčio šalia. Tomis akimirkomis falangos vienybė yra tokia tvirta ir visa apimanti, kad veikia ne tik kaip karo mašina, bet pakyla į aukštesnį lygmenį — virsta vienu organizmu, žvėrimi su viena širdimi ir vieno kraujo.

Priešo strėlių kruša krito ant spartiečių. Aš atsidūriau iš karto už galinių gretų ir iš ten regėjau, kaip kariai, iš pradžių netvarkingai trepsėję, ieškodami, kur galėtų įsispirti ant gličios nuo kraujo žemės, dabar judėjo vieningai, negailestingu triuškinamu ritmu. Per ginklų žvangėjimą ir įsiūčio riksmus skverbėsi taktą grojanti fleitos aimana, kuri iš dalies priminė muziką, iš dalies — širdies plakimą. Vienu iškvėpimu kariai skydo puse palinkdavo į priekį, žengdami žingsnį priešo link, tada žengdavo kita koja, iš ieties pusės, statydami pėdą ant žemės devyniasdešimties laipsnių kampu; kai karys visu svoriu tvirtai įsispirdavo vidine pėdos puse į žemę, jis iš visų jėgų užguldavo skydą, įsirėmęs į jį kairiu petimi, plačiu išoriniu paviršiumi spausdamas priešais stovinčio bendražygio nugarą. Kaip irklininkai, paklusdami ritmui, sutartinai užgula vieną irklą, taip ir spartiečiai vieningais stūmiais judėjo į priekį.

Kariai, stovintys priešakinėse gretose, kovėsi ietimis. Vienoje rankoje laikydami skydą, kita ranka durdavo ietimi iš viršaus į apačią, priešams į veidus, gerkles, pečius. Besidaužančių skydų garsas jau nebebuvo toks pats gaudimas ir žvangėjimas kaip susirėmimo pradžioje, bet daug gilesnis ir kraupesnis metalinis džeržgesys, tarsi jį būtų skleidusios lėtai besisukančios siaubingo mirties malūno girnos. Daugiau nebesklido ir karių šūksniai, nei spartiečių, nei medų — jų balsai daugiau nesiliejo į beprotišką įsiūčio ir baimės chorą. Kiekvieno kario plaučiai tik traukė orą, krūtinė kilnojosi kaip kalvio dumplės, prakaitas tekėjo žemyn upeliais, o iš gerklės veržėsi kimus gergždimas, panašus į tokį, kuris sklinda iš akmenų skaldyklos darbininkų lūpų, kai šie, įsikinkę po du, dejuodami ir pūškuodami tempia didžiulius akmenis.

Karas — tai darbas, visada sakydavo Dienekas, siekdamas nuplėšti nuo karo bet kokią paslaptingumo skraistę. Medai pasižymėjo drąsa, nesuskaičiuojama gausa ir neabejotinai puikiais įgūdžiais, kurie padėjo jiems užkariauti visą Aziją ir kuriuos jie geba pademonstruoti tada, kai mūšis vyksta visai atvirame lauke. Tačiau šiame sunkiųjų pėstininkų mūšyje jie nė iš tolo neprilygo graikams. Jie nemokėjo išlaikyti puolimo linijos, suglausti gretų ir darniai spausti priešininko; jie nesitreniravo kiekvieną dieną kaip spartiečiai, kad išlaikytų lygią gretą ir tarpus, pridengdami vienas kitą. Prasidėjus skerdynėms, medai virto paprasčiausia minia. Jie bandė prasisprausti pro lakedaimoniečius kaip avinų banda, bėganti iš gardo nuo gaisro be jokios tvarkos ir susitelkimo, vedami tiktai savo drąsos, kuri, nors ir buvo verta susižavėjimo, nepadėjo atsilaikyti prieš drausmingą ir gerai organizuotą puolimą.

Nelaimėliams, atsidūrusiems minios priekyje, nebuvo kur dėtis. Iš nugaros juos spaudė ir mindė saviškiai, o priekyje laukė aštrios spartiečių ietys. Kariai tiesiog duso spūstyje, jų širdys neatlaikydavo. Aš prabėgomis žvilgtelėjau į Alfėjų ir Maroną broliai surėmę pečius kaip pora įkinkytų buivolų stovėjo pačiame dvylikos karių gylio pleišto smaigalyje, kuris dabar už šimto pėdų nuo kalno šono įsiveržė į priešų minią ir pradėjo ją skirti į dvi dalis.

Didžiūnų būrys su Leonidu priešakyje pradėjo įnirtingai spausti priešą į šoną atakuodami juos iš skydu neapsaugotos dešinės pusės. Dievai, padėkite tiems imperijos sūnums, kurie ten stojo prieš Polineiką ir Doreoną Terklėjų ir Patroklą Nikolajų ir du Agisus — visi kaip vienas, neprilygstami atletai pačiame jėgų žydėjime, kovėsi petys į petį su savo karaliumi ir troško šlovės, kuri laukė jų visai čia pat — per ištiestos rankos atstumą.

Aš pats turiu prisipažinti, kad mane beveik užvaldė siaubas. Nors buvau pasiruošęs dvi pilnas strėlines, iš viso dvidešimt keturias strėles, tačiau puolimas buvo toks nuožmus ir įnirtingas, kad nespėjęs nė mirktelti jau stovėjau tuščiomis rankomis. Šaudžiau pro karių šalmų tarpus tiesiai priešams į veidus ir gerkles. Tai buvo ne šaudymo iš lanko menas — tai buvo tiesiog žudymas. Aš traukiau strėles iš vis dar gyvų vyrų kūnų, kad vis iš naujo papildyčiau savo išsekusias atsargas. Uosiniai strėlių kotai slydo man iš rankų, glitūs nuo sukrešėjusio kraujo ir gleivių, dar nespėjus strėlės iššauti, nuo jos smaigalio jau lašėjo kraujas. Buvau toks sukrėstas tų siaubingų vaizdų, kad mano akys pačios nevalingai merkėsi; turėjau atmerkti jas jėga, abiem rankomis drėksdamas veidą. Ar aš išsikrausčiau iš proto?

Troškau rasti Dieneką kad galėčiau užimti savo vietą šalia jo ir pridengti jį, tačiau ta nedidelė sveiko proto dalis, kuri dar nebuvo manęs apleidusi, liepė man pasilikti ten, kur esu, ir padėti kitiems kariams.

Visi susispaudę į falangą kariai pajuto pokytį: gaivališkas siautulys nusirito tolyn kaip banga, jį pakeitė raminantis nykstančios baimės ir grįžtančios savitvardos jausmas. Kas pasakys, koks negirdimas balsas daugybei karių pašnabžda apie mūšio lauke įvykusią permainą? Visi kovotojai pajuto, kad spartiečiai prie kalno šlaito palaužė medus. Triumfo šūksnis išsiveržė iš lakedaimoniečių gerklių ir aidu nusirito tolyn kaip griaustinio griausmas. Priešai tai irgi žinojo. Jie jautė, kaip silpsta jų gretos.

Pagaliau man pavyko rasti šeimininką. Džiaugsmingai šūktelėjau pastebėjęs jo šalmą su vado skiautere pačiame priekyje. Jis nuožmiai stūmė atgal susigrūdusius medų ietininkus, kurie jau nebepuolė, o persigandę bandė atsitraukti, metė savo skydus ir brovėsi atgal, ardydami vis dar besiveržiančias į priekį užpakalines gretas. Aš puoliau link Dieneko per atvirą erdvę spartiečių užnugaryje. Ši erdvė buvo vienintelė ramesnė juosta visame mūšio lauke, įsispraudusi tarp kovojančių pusių ir medų lankininkų „apšaudymo zonos“, kurioje dabar stovėjo helenų būriai, laukiantys savo eilės stoti į kovą.

Į šį saugų lopinėlį šliaužė sužeisti medai, apimti siaubo, bandantys apsimesti žuvusiais, išsekę. Priešų kūnai gulėjo visur, kur pažvelgsi, negyvi ir mirštantys, sumindžioti ir suniokoti, suluošinti ir sukapoti. Mano dėmesį patraukė vienas medas su nuostabia barzda, ramiai sėdintis ant žemės ir spaudžiantis rankomis savo žarnas. Kai bėgau pro šalį, viena jo bendražygių paleista strėlė pataikė tiesiai į jį ir prismeigė jo šlaunį prie žemės. Maldaujantis pasigailėjimo jo žvilgsnis susidūrė su manuoju. Pats nežinau kodėl, bet patempiau jį pustuzinį žingsnių į šoną, į iliuzinio saugumo salos vidurį. Pažvelgiau atgal. Tegiečiai ir Opuno lokriečiai, netrukus stosiantys į mūšį, klūpojo rikiuotėje prie Liūto akmens, iškėlę skydus, kad apsisaugotų nuo priešo strėlių liūties. Žemė priešais juos buvo taip tankiai nusėta strėlėmis, kad priminė ežio nugarą. Aštriatvore ant Sienos liepsnojo, neatsilaikiusi prieš šimtus priešo strėlių su degančiomis pakulomis.

Galiausiai medų ietininkai visiškai palūžo. Kaip vaikų žaidime su rutuliais, jų eilės ėmė virsti atgal; kariai griuvo ir kliuvo vieni už kitų; tie, kurie buvo priekyje, puolė bėgti, o galinės gretos susipainiojo, nežinodamos, kur mestis — pirmyn ar atgal. Laukas priešais puolančius spartiečius virto kyšančių galūnių ir kūnų jūra, medų kariai keturiomis ropojo vienas per kitą per savo žuvusius bendražygius, kiti, prispausti ir negalintys pajudėti, rangėsi, kažką šaukė savo kalba ir iškėlę rankas prašė pasigailėjimo.

Skerdynių mastas pralenkė visas protu suvokiamas ribas. Mačiau Olimpijų, skubantį atgal, žengiantį ne žeme, bet kritusių priešų kūnais, sužeistųjų ir mirusių kilimu. Jo ginklanešys Abatas neatsilikdamas ėjo šalia ir darbavosi ietimi kaip valtininkas irklu — praeidamas smaigstė dar gyvus priešus, lyg norėdamas atsistumti nuo dugno. Prisiartinęs prie išilgai Sienos išsirikiavusių sąjungininkų būrių, Olimpijus nusiėmė šalmą, kad vadai galėtų matyti jo veidą, ir tris kartus iškėlė savo ietį į viršų, laikydamas ją horizontaliai.

„Pirmyn! Pirmyn!“

Saukdami, kad net kraujas stingo gyslose, jie puolė į priekį.

Mačiau, kaip Olimpijus akimirkai stabtelėjo ir pažvelgė į priešų kūnais nuklotą žemę, pats pasibaisėjęs žudynių mastu. Tada vėl užsidėjo šalmą paslėpė veidą po krauju aptaškyta bronza ir lydimas ginklanešio grįžo atgal prie kruvino darbo.

Besitraukiančių ietininkų užnugaryje stovėjo jų broliai, medų lankininkai. Jie vis dar buvo tvarkingai išsirikiavę po dvidešimt karių eilėje, kiekvienas pasislėpęs už žmogaus ūgio pinto skydo, tvirtai įsmeigto į žemę geležiniais smaigais. Nuo šios lankininkų sienos spartiečius skyrė šimtas pėdų niekieno žemės. Dabar lankininkai pradėjo šaudyti tiesiai į savo ietininkus, paskutinius narsuolius, kurie dar drįso susigrumti su puolančiais lakedaimoniečiais.

Medai šaudė saviškiams į nugarą.

Jie buvo pasiryžę nužudyti kad ir dešimt savo brolių, jei tik viena laiminga strėlė pakirstų spartietį.

Per šią ilgą ir siaubingą dieną graikai ne kartą rodė neprilygstamą drąsą, tačiau tai, ką ant Sienos stovintys sąjungininkai išvydo dabar, pralenkė viską, ir niekas negalėjo prisiminti, kad būtų matęs ką nors panašaus anksčiau. Kai spartiečiai sutriuškino paskutinius medų ietininkus, priešakinės jų gretos atsidūrė atvirame lauke tiesiai priešais lankininkus. Pats Leonidas, savo nebejauname amžiuje atlaikęs šį žiaurų mūšį, pareikalavusį tiek fizinių jėgų, kad galėjo išsekinti ir stipriausią vyrą pačiame jėgų žydėjime, ryžtingai žengė į priekį, įsakė spartiečiams išlyginti gretas ir tęsti puolimą. Lakedaimoniečiai pakluso ir įvykdė įsakymą gal ne taip tiksliai, kaip parodomosiose pratybose, tačiau drausmingai ir tvarkingai, nors tai atrodė beveik neįmanoma tokiomis aplinkybėmis. Medai dar nebuvo spėję paleisti antros salvės, kai prieš pat nosį išvydo daugiau nei šešiasdešimties skydų sieną. Lakedaimono lambdos ant skydų buvo padengtos šleikštulį keliančiu sluoksniu iš purvo, gleivių ir kraujo, kuris lėtai tekėjo bronza žemyn ir lašėjo nuo šlaunis dengiančių odos gabalų, prikabintų iš vidinės skydo pusės. Šių jaučio odos „prijuosčių“ paskirtis buvo apsaugoti karių kojas nuo strėlių būtent tokiose situacijose kaip ši. Blauzdas saugojo bronziniai antblauzdžiai, tad virš skydo matėsi tiktai šalmai su ašutinėmis keteromis. Vienintelė neuždengta kario kūno vieta buvo akys.

Bronzos ir raudonos spalvos siena artėjo prie medų lankininkų. Į spartiečius žudančiu greičiu lėkė bambukinės strėlės. Apimti siaubo, lankininkai šaudė per aukštai — girdėjosi, kaip jų strėlės zvimbia virš priešakinių gretų karių galvų ir tarškėdamos skyla, atsitrenkusios į vertikaliai laikomų iečių mišką, tada, praradusios greitį, krinta ant šarvuotų gretų. Bronziniai jų smaigaliai atšokdavo nuo skydų su garsu, primenančiu kūjo smūgį į priekalą. Į šį pašėlusį būgnijimą kartais įsiterpdavo šiurpus čiaukštelėjimas — tai tiesiai paleista strėlė pramušdavo bronzą bei ąžuolą ir jos smaigalys perskrosdavo skydą kaip vinis lentą.

Aš pats petimi įsirėmiau į Medono nugarą, kuris buvo Deukaliono sisitijos vyriausiasis, o dabar stovėjo paskutinis pirmoje Dieneko būrio eilėje. Pačiame formuotės gale pasislėpę tupėjo fleitininkai. Neginkluoti ir neprisidengę šarvais jie gūžėsi kiek įmanoma arčiau galinių gretų be perstojo pūsdami dvigubą dūdelę — aulą, kuri skleidė veriamą ritmingą garsą. Nesigirdėjo jokių laukinių riksmų, nebuvo jokios netvarkingos skubos. Tankios gretos judėjo į priekį mirtinoje tyloje, ramiai ir beveik iškilmingai, jų žingsnis, paklūstantis vien tik šaižiam aulo ritmui, buvo bauginamai lėtas. Atstumas tarp kovojančių pusių sumažėjo nuo šimto iki šešiasdešimties pėdų. Medų šaudymo intensyvumas padvigubėjo. Aiškiai girdėjosi priešo vadų šūksniai, nuo vis dažniau ir įnirtingiau leidžiamų salvių virpėjo oras.

Užtenka vienos strėlės, prašvilpusios pro pat ausį, kad keliai pavirstų į drebučius. Tuomet atrodo, kad išgaląsti strėlių antgaliai piktai spiegia, kotai nebyliai sukasi, nešdami savo mirtiną krovinį, o plunksnos tyliai šnabžda į ausį apie kruvinas priešo užmačias. Šimtas skriejančių strėlių skleidžia kitokį garsą. Tada, atrodo, net oras sutirštėja, įkaista ir ima vibruoti kaip stangrus kūnas. Karys pasijunta taip, lyg būtų uždarytas į gyvo metalo koridorių, tikrovė dingsta, lieka tiktai žudynių zona, kurioje jautiesi įkalintas; net ir dangaus negali įžiūrėti ar apskritai prisiminti, koks jisai yra.

O į mus dabar lėkė tūkstantis strėlių. Garsas nenutrūkstantis ir slegiantis kaip siena. Mirties daina. Šios strėlės buvo paleistos ne į dangų, kad skristų lanku ir taikinį pasiektų krisdamos žemyn, varomos savo pačių svorio, o iššautos tiesiai, tokiu greičiu ir iš tokio nedidelio atstumo, kad lankininkui nė nereikėjo skaičiuoti, kiek strėlė gali nukrypti nuo taikinio. Tai buvo geležies lietus, tikra pragaro ugnis.

Ir į šią ugnį judėjo spartiečiai. Vėliau nuo Sienos viską stebėję sąjungininkai pasakojo, kad tą akimirką kai spartiečiai vienu metu iškėlė ietis atakai ir falanga paspartino žingsnį, Jo Didenybė pašoko ant kojų, išsigandęs dėl savo armijos.

Spartiečiai žinojo, kaip reikia atakuoti pintus skydus. Nesuskaičiuojamą daugybę kartų jie to mokėsi po ąžuolais Otonos lauke, o mes, ginklanešiai ir helotai, įsispyrę į žemę ir įtempę visas jėgas, laikydavome skydus, laukdami galingo smūgio. Spartiečiai žinojo, kad ietys prieš pintą skydą yra bevertės — jos pereina kiaurai ir įstringa taip, kad jau nebeištrauksi. Neką daugiau naudos ir iš kardo dūrio ar kirčio — jis atšoka nuo pynimo kaip nuo geležies. Vienintelis būdas juos įveikti — smogti ir parblokšti. Smogti reikia taip stipriai, kad priekinės gretos virstų aukštielninkos, viena ant kitos, kaip sustatytos lentynoje lėkštės per žemės drebėjimą.

Taip ir atsitiko. Medų lankininkai buvo išsirikiavę ne tankiu kvadratu su tiesiomis eilėmis, kuris leidžia kiekvienam kariui paremti prieš jį stovinčius ir padėti atlaikyti smūgį, bet kaip medaus korys: kiekvienas paskesnės gretos lankininkas buvo įsitaisęs už priešais jį stovinčio lankininko peties ir šaudė per pirmosios gretos paliktą tarpą. Negana to, tarpai buvo gana dideli, kad kiekvienas turėtų pakankamai erdvės įtempti lanką. Todėl viskas vyko kaip tik taip, kaip lakedaimoniečiai ir tikėjosi: pirma greta nuvirto jau nuo pirmo smūgio; priekyje stovintys lankininkai buvo tiesiog partrenkti, skydai krito ant jų kaip tvirtovės vartai nuo tarano smūgio. Spartiečiai lipo tiesiai per juos ir vieną po kitos parbloškė antrą bei trečią gretą. Būrys vidurinių gretų lankininkų desperatiškai bandė įsirausti kojomis į žemę ir atremti smūgį. Susidūrus krūtinė į krūtinę su rinktiniais Spartos kariais, jų lankai buvo visiškai beverčiai. Jie metė juos į šoną ir griebėsi savo trumpų lenktų kardų. Mačiau, kaip neprisidengę skydais ir su kardais abiejose rankose jie įnirtingai švaistėsi ir kirto, kur papuolė. Visi medų lankininkai, be jokių abejonių, pademonstravo nepaprastą drąsą tačiau jų lengvi ašmenys prieš sunkius spartiečių šarvus buvo tik nekalti žaislai, taip pat sėkmingai jie galėjo gintis ir nendrinėmis lazdelėmis ar žolynų stiebais.

Tą vakarą iš helenų perbėgėlių, kurie pirmiau tarnavo persams, bet sumaišties metu grįžo į mūsų pusę, sužinojome, kad galinės priešo gretos, pradedant trisdešimta ir keturiasdešimta nuo priekio, neatlaikiusios priešakinių gretų griūties ir stipraus spaudimo, pradėjo kristi nuo Trachidės kelio į jūrą Šis pragaras užvirė kelių šimtų žingsnių ilgio atkarpoje už Siaurumos, kur iš vienos kelio pusės stūkso status kalnas, o iš kitos — atsiveria aštuoniasdešimties pėdų aukščio skardis, besileidžiantis tiesiai į jūrą. Buvę perbėgėliai pasakojo, kad nuo šio stataus skardžio nelaimingieji ietininkai ir lankininkai krito dešimtimis, bandydami išsilaikyti, jie kabinosi į stovinčiuosius priekyje ir tempėsi juos į mirtį kartu su savimi. Jo Didenybė buvo priverstas visa tai stebėti, kadangi jo pakyla stovėjo beveik tiesiai virš šios vietos. Ir tai buvo antras kartas, kai valdovas pašoko ant kojų, išsigandęs dėl savo karių likimo.

Žemė spartiečiams už nugarų, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo nuklota sužeistais ir žuvusiais priešais. Tačiau buvo ir šis tas naujo. Spartiečiai atakavo su tokia jėga ir tokiu greičiu, kad nemaža dalis medų lankininkų buvo paprasčiausiai parblokšti ir liko sveiki gyvi. Dabar jie kėlėsi ir bandė vėl rikiuotis, tačiau juos iš karto atakavo glaustos sąjungininkų gretos, atskubėjusios į pagalbą spartiečiams. Tegiečiai ir Opuno lokriečiai įnirtingai puolė šiuos medų armijos likučius, ir prasidėjo naujos skerdynės. Tegėjos žemės ribojasi su Lakedaimonu. Daug amžių spartiečiai kovojo su tegiečiais pasienio lygumose, tačiau trys paskutinės kartos sugebėjo sudaryti ir išsaugoti tvirtą sąjungą ir tapo bendražygiais. Visame Peloponese Tegėjos kariai garsėjo kaip patys geriausi ir nuožmiausi po spartiečių. O Opuno lokriečiai dabar gynė savo žemes, savo namus ir šventyklas, savo laukus, plytinčius vos už valandos kelio nuo Karštųjų Vartų. Jie puikiai žinojo, kad priešo žodyne nėra žodžio „pasigailėjimas“, todėl ir patys jo nesiūlė.

Aš tempiau sužeistą Polineiko draugą Doreoną į saugią vietą lauko pakraštyje, bet slystelėjau ir mano pėda iki kulkšnies prasmego upelyje. Du kartus bandžiau atsistoti, bet vis klupau. Nusikeikiau. Kodėl tas nelemtas upelis staiga pradėjo trykšti šioje vietoj, nors niekada anksčiau jo čia nebuvo? Žvilgtelėjau žemyn. Per mano pėdas tekėjo kraujas, jis sruveno žemėje išgraužtu grioveliu tolyn kaip skerdyklos lataku.

Medai buvo visiškai palaužti. Tegiečiai ir Opuno lokriečiai skverbėsi pro išvargusių spartiečių gretas į priekį, toliau spausdami besitraukiančius priešus. Dabar atėjo sąjungininkų eilė pasidarbuoti.

„Pribaikit juos, vyručiai!“ — sušuko kažkuris spartietis, kai sąjungininkai prasiveržė į priekį, suglaudė gretas ir paliko spartiečius savo užnugaryje.

Spartiečiai pagaliau galėjo atsitraukti. Drebančiomis iš nuovargio kojomis ir rankomis jie ramstėsi vienas į kitą arba tiesiog griuvo ant žemės.

Galų gale man pavyko rasti savo šeimininką. Jis klūpojo ant vieno kelio, visiškai išsekęs, abiem rankomis įsikibęs į savo žemėn įsmeigtą ietį su nulūžusiu smaigaliu. Sunkus šalmas lenkė jo galvą žemyn ir jam jau nebeužteko jėgų jį nusiimti. Šalia ant visų keturių susmuko Aleksandras. Jo krūtinė sunkiai kilnojosi, o iš po šalmo lašėjo seilių, skreplių ir kraujo putos.

Pro mus vis dar žengė tegiečių ir lokriečių būriai, varydami priešą tolyn.

Pirmą kartą per visą šią dieną, kuri, atrodė, tęsis amžinai, dingo baimė, kad mes visi tuojau neišvengiamai žūsime. Lakedaimoniečiai griuvo ant žemės ten, kur stovėjo. Pirma susmukdavo ant kelių, tada — ant alkūnių, o paskui tiesiog išsitiesdavo ant žemės, virsdavo ant šono ar ant nugaros, sunkiai gaudydami orą. Jų akys be jokios išraiškos, tarsi aklos, spoksojo į tuštumą. Niekam neužteko jėgų kalbėti. Ginklai ir skydai vis dar buvo suspausti gniaužtuose taip stipriai, kad net valios jėga negalėjo priversti raumenų atsipalaiduoti ir ištiesti mėšlungiškai sugniaužtų pirštų. Kariai tįsojo ant žemės, neberasdami jėgų net pasukti galvos į šoną, kad būtų lengviau kvėpuoti.

Aleksandras išspjovė pilną saują dantų. Truputį atsigavęs, šiaip taip nusiėmė šalmą ilgi jo plaukai prie šaknų buvo sulipę nuo sudžiūvusio prakaito ir kraujo. Jo žvilgsnis buvo tuščias kaip mirusiojo. Jis susigūžė lyg vaikas ir paslėpęs veidą ant mano šeimininko kelių pravirko be ašarų — išsekusiame kūne ašaroms skysčių nebeliko.

Pasirodė Savižudis, pašautas į abu pečius, bet apsvaigęs iš džiaugsmo. Jis sustojo virš suvirtusių karių, žiūrėdamas į sąjungininkus, kurie kapojo paskutinius dar gyvus medus su tokiu baisiu triukšmu, kad atrodė, jog susirėmimas vyksta ne už šimto, o už dešimties žingsnių nuo mūsų.

Aš pasižiūrėjau šeimininkui į akis, dvi juodas duobes šalmo plyšiuose. Silpnai kilstelėjęs ranką, jis parodė į tuščius iečių dėklus man už nugaros.

— Kas atsitiko mano ietims? — kimiai sukrenkštė.

— Aš jas atidaviau.

Kelias akimirkas jis dusdamas gaudė orą, tada tarė:

— Mūsiškiams, tikiuosi.

Padėjau jam nusiimti šalmą. Atrodė, kad užtrukau kelias minutes, toks išbrinkęs nuo prakaito ir kraujo buvo jo veltinis pošalmis, plaukai susivėlę ir sulipę. Pasirodė vandens nešėjai. Niekam neužteko jėgų ištiesti rieškučių, todėl vanduo buvo pilamas tiesiog ant skudurų ir apiplyšusių drabužių, juos kariai spaudė prie lūpų ir siurbė iš jų skystį. Dienekas nusibraukė nuo veido plaukus. Jo kairės akies nebuvo. Toje vietoje veidas buvo prakirstas ir žiojėjo tiktai siaubinga duobė, pilna sukrešėjusio kraujo ir audinių.

— Žinau, — tepasakė jis.

Dabar pamačiau ir kitus būrio vyrus: Aristomeną ir Biją, Juodąjį Leoną ir Leoną Asilapimpį; išsitiesę ant žemės jie gaudė orą, ant rankų ir kojų matėsi daugybė pjūvių ir kirčių, padengtų purvu ir krauju.

Atsiklaupiau šalia šeimininko ir prispaudžiau sudrėkintą skudurą prie tos vietos, kur anksčiau buvo jo akis. Audeklas iš karto prisigėrė skysčio kaip kempinė.

Toliau priekyje, kur netvarkingai ir paniškai bėgo priešo kariai, stovėjo Polineikas. Jis nusitraukė nuo galvos šalmą taškydamas kraują ir prakaitą triumfuodamas sviedė jį ant žemės ir ištiesęs ranką į bėgančių priešų pusę suriaumojo:

— Ne šiandien, kekšės vaikai! Ne šiandien!

DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Negaliu tiksliai pasakyti, kiek kartų tą pirmą dieną visi sąjungininkų būriai keitė vienas kitą trikampyje, kurio smaigalys rėmėsi į Siaurumą iš šonų spaudė kalnas ir pajūrio uolos, o galą juosė Fokidės Siena. Tiksliai galiu pasakyti tik tiek, kad mano šeimininkas pakeitė keturis skydus. Du iš jų reikėjo keisti, kadangi nuo smūgių suskilo jų ąžuolinis korpusas, trečiojo skydo neatlaikė bronza, o ketvirtojo trūko diržas ir rankenos. Pakeisti skydus buvo nesunku, reikėjo tik pasilenkti — mūšio lauke buvo pilna ginklų, gulinčių šalia savo mirusių ar mirštančių šeimininkų.

Iš šešiolikos mano šeimininko būrio — enomotijos — karių pirmą dieną žuvo Lampitas, Sobiadas, Telemonas, Stlenelaidas ir Aristonas. Nikandras, Myronas, Charilonas ir Bijąs buvo sunkiai sužeisti.

Aristonas krito ketvirtojo, paskutinio, puolimo metu, kai kovėmės su Jo Didenybės Nemirtingaisiais. Aristonas buvo tas dvidešimties metų jaunuolis, vienas iš Polineiko „sulaužytų nosių“, kurio sesuo Agate buvo atiduota į žmonas Aleksandrui.

Paieškos grupė Aristono kūną rado apie vidurnaktį prie kalno šlaito. Ant Aristono gulėjo jo ginklanešys Demadas, rankoje jis vis dar laikė skydą kuriuo norėjo pridengti šeimininką. Abu Demado antblauzdžiai buvo suskilę nuo kovos kirvio smūgių, o iš jo krūtinės šiek tiek žemiau kairiojo spenelio kyšojo nulaužtas ieties galas. Nors Aristono kūne matėsi daugiau nei dvidešimt įvairiausių žaizdų, jis mirė nuo vienintelio smūgio į galvą. Trenkta, matyt, buvo kažkokiu vėzdu, nes nuo vieno smūgio skilo ir šalmas, ir kaukolė iš karto virš akių linijos.

Žuvusiųjų daiktus paprastai surinkdavo ir išdalindavo vyriausiasis kariuomenės žynys, šiame mūšyje tai buvo Aleksandro tėvas polemarchas Olimpijus. Tačiau jis ir pats žuvo. Valandą prieš sutemas, iš karto prieš paskutinį susidūrimą su Nemirtingaisiais, jį pakirto persų strėlė. Olimpijus su savo vyrais sėdėjo šalia Sienos, aštriatvorės užuovėjoje, ruošdamasis tuoj stoti į paskutinę tos dienos kovą. Visus įvykius jis aprašinėjo savo dienoraštyje. Polemarchas tikėjosi, kad nesudegę aštriatvorės rąstai apsaugos jį, tad nusiėmė šalmą ir krūtinės šarvus. Bet strėlė, tarsi vedama kažkokios paslaptingos jėgos, rado kelią tiesiai pro vienintelį tarpą tvoroje, ne platesnį už žmogaus delną. Ji įsmigo Olimpijui į kaklą ir pažeidė stuburo smegenis. Olimpijus mirė po kelių minučių ant savo sūnaus rankų neatgavęs sąmonės ir netaręs nė žodžio.

Aleksandras tą pačią popietę prarado ir tėvą ir svainį.

Spartiečių gretose pirmąją dieną daugiausia žuvusių ir sužeistų buvo tarp didžiūnų. Iš trisdešimties septyniolika žuvo arba buvo sužeisti taip sunkiai, kad daugiau negalėjo kautis. Leonidas buvo sužeistas šešis kartus, tačiau iš mūšio lauko grįžo savo kojomis. Visų nuostabai, Polineikas, visą dieną kovęsis priekinėse gretose per pačius kruviniausius susirėmimus, atsipirko tiktai keliais įbrėžimais ir įpjovimais, kurių didžioji dalis buvo netyčia padaryta savo paties ar bendražygių ginklu. Tačiau jis smarkiai pasitempė pakinklines sausgysles ir kairį petį. Jo ginklanešys Akantas žuvo gindamas šeimininką. Jam nepasisekė taip pat, kaip ir Olimpijui — jis krito likus vos kelioms minutėms iki skerdynių pabaigos.

Antroji ataka tą dieną prasidėjo vidurdienį. Turėjome atremti kalnų karius iš Kisijos. Niekas iš sąjungininkų neturėjo nė menkiausio supratimo, kur ta prakeikta Kisija yra, tačiau kad ir kur ji buvo, ten gyveno neįtikėtinos drąsos kariai. Vėliau sąjungininkai sužinojo, kad Kisija yra atšiaurus kalnuotas kraštas, plytintis netoli Babilono, pilnas kalnų ir tarpeklių. Kisų nė trupučio nebaugino status Kalidromo kalnas. Jie kopė šlaitu į viršų ir judėjo juo į priekį neprarasdami pusiausvyros, pakeliui rideno žemyn akmenis nežiūrėdami, ar pataikys į saviškius, ar į graikus. Aš pats negalėjau stebėti tų kautynių, nes jų metu buvau už Sienos ir rūpinausi savo šeimininko bei kitų jo būrio karių žaizdomis. Tačiau aš girdėjau. Aidėjo toks garsas, lyg visas kalnas būtų virtęs žemyn. Dienekas su Aleksandru gulėjo spartiečių stovykloje, šimtas pėdų už Sienos. Iš tos vietos mes matėme kovai pasiruošusius sąjungininkų būrius, mantiniečius ir arkadiečius. Jie ropštėsi ant Sienos įtvirtinimų ir iš ten svaidė ietis bei suskaldytų riedulių gabalus į priešo karius, kurie, įsitikinę, kad pergalė jau jų rankose, aršiai puolė leisdami iš krūtinės šaižų, kraują stingdantį garsą, kuris mano ausiai skambėjo kaip „Elelelelele...“

Tik vakare sužinojome, kad kisiečių puolimą pavyko atremti tėbiečiams. Jie kovėsi dešiniajame sparne, išilgai pajūrio uolų. Tėbiečių vadui Leontiadžiui kartu su geriausiais jo būrio vyrais pavyko įsiskverbti į priešų minią maždaug dvidešimt gretų gilyn, per keturiasdešimt pėdų nuo uolų. Paskui juos į šį tarpą suplūdę tėbiečiai pradėjo stumti atkirstus priešų karius link jūros skardžio. Ir vėl sunki sąjungininkų ginkluotė priešui tapo neįveikiama siena. Kisai, kovęsi tame šone, ėmė kristi į jūrą, kaip pirmiau krito medai, neatlaikę saviškių spaudimo. Jie kabinosi savo bendražygiams į kelnes, į diržus, į kulkšnis ir nutempdavo juos paskui save žemyn. Labai greitai šiurpia mirtimi mirė labai daug žmonių. Nukritę iš šimto aštuoniasdešimties pėdų aukščio jie ištiško į uolas, o tuos, kurie įkrito į jūrą, greitai paskandino jų šarvai. Net ir mūsų stovykloje per mūšio triukšmą aiškiai girdėjosi krintančių vyrų riksmai.

Kita tauta, Kserkso išrinkta pulti sąjungininkus, buvo sakai. Į Siaurumą jie pradėjo plūsti įpusėjus popietei. Šių rytinės imperijos dalies karių gretose buvo ir kalniečių, ir lygumų gyventojų. Jie kovėsi kovos kirviais ir buvo patys drąsiausi iš visų, su kuriais sąjungininkams tą dieną teko susidurti. Per šį mūšį graikai prarado daugiausia karių. Tačiau pražūtį galų gale priešams atnešė jų pačių drąsa. Jie nepalūžo ir nepuolė į paniką, o tiesiog ėjo nesustodami į priekį, lipdami per savo kritusius brolius, verždamiesi prie graikų skydų ir aštrių iečių, lyg būtų skubėję kuo greičiau pasitikti savo mirtį. Į kovą su sakais pirmi stojo mikėniečiai, korintiečiai ir filistiečiai, o juos pakeisti turėjo spartiečiai, tegiečiai ir tespijiečiai. Bet į mūšį pastariesiems teko stoti beveik iš karto, nes mikėniečiai ir korintiečiai, atsidūrę beprotiškame mirties malūne, labai greitai išseko. Rezervo būrius nuovargis pakirto taip pat greitai ir juos turėjo pakeisti orchomeniečiai ir arkadiečiai. Pastarieji vos spėjo atsigauti po savo paskutinių kautynių, jiems užteko laiko tik šį tą užkąsti ir nuryti po gurkšnį vyno.

Kai sakai buvo sumušti, saulė jau leidosi už kalno. „Šokių aikštelė“, dabar visa paskendusi šešėlyje, atrodė kaip pragaro jaučių suartas laukas. Neliko nė vieno sveiko žemės lopinėlio. Pirmiau kieta kaip akmuo, žemė dabar buvo persisunkusi krauju, šlapimu ir tuo siaubingu skysčiu, kuris išbėga iš prakirstų žarnų; vietomis kojos smigo į tą košę iki kelių. Netoli lakedaimoniečių stovyklos buvo šaltinis, skirtas deivei Persefonei. Tą rytą iš karto, kai buvo sumušti medai, prie šaltinio sukrito pervargę, bet triumfuojantys spartiečiai ir tespijiečiai. Po pirmosios tos dienos pergalės per visą stovyklą nusirito nepaprasto džiaugsmo banga, nors visi puikiai suprato, kad ši pergalė tik laikina. Ginkluoti kariai, sustoję vienas priešais kitą daužėsi skydais tiesiog iš linksmumo, kaip berniukai, kuriems patinka klausytis, kaip bronza atsitrenkia į bronzą. Du arkadiečių kariai draugiškai kumščiavosi, jiems per veidą bėgo džiaugsmo ašaros. Kiti šūkčiojo ir šoko. Vienas filistietis įsikibo abiem rankomis į sienos kraštą ir ėmė daužyti savo šalmuotą galvą į akmenį — bumbt, bumbt, bumbt — kaip pamišėlis. Kiti, nežinodami, kaip išreikšti savo džiaugsmą tiesiog vartėsi ant žemės kaip į smėlį besitrinantys arkliai.

Kartu su džiaugsmu per stovyklą nusirito ir maldos banga. Karštos padėkos maldos sklido iš pačios širdies ir niekas nesigėdijo tarti jų balsu. Stovykloje matėsi gausybė besimeldžiančių karių. Vieni dėkojo dievams susikibę rankomis į ratelius po tuziną kiti buvo apsikabinę per pečius po tris ar keturis, dar kiti — sulinkę po du vienas priešais kitą ar tiesiog suklupę ant žemės po vieną — visi buvo pasinėrę į maldą.

Paskui maldos nutilo. Vyrai tuščiomis akimis žvelgė į šiurpų mūšio lauko vaizdą. Mirties arimai buvo nusėti tokios daugybės lavonų ir skydų, skilusių šarvų ir sulūžusių ginklų, kad joks protas negalėjo suvokti tokios tikrovės. Nesuskaičiuojama daugybė sužeistųjų vaitojo ir šaukė, raitydamiesi sudarkytų kūnų ir nukirstų galūnių krūvose, kuriose viskas buvo taip susipynę, kad atskiro žmogaus buvo neįmanoma įžiūrėti, o visuma buvo panaši į pabaisą Gorgonę su dešimčia tūkstančių galūnių, į klaikų monstrą išsiperėjusį prasiskyrusioje žemėje ir dabar lėtai, lašas po lašo, besiskverbiantį atgal į jį pagimdžiusį požemių pasaulį. Kalno apačia iki kelių buvo nusidažiusi raudoniu.

Sąjungininkų veidai buvo virtę mirties kaukėmis be jokios išraiškos. Įdubusios akys žvelgė bereikšmiu žvilgsniu, lyg viduje slypinti dieviškoji jėga — daimonas — būtų užgesusi kaip žibintas, užleidusi vietą neapsakomam nuovargiui ir tuštumai. Pažvelgiau į Aleksandrą. Jis atrodė kaip penkiasdešimtmetis vyras. Jo akyse pamačiau savo atspindį ir neatpažinau jame savęs.

Gimė naujas, anksčiau nepatirtas, jausmas priešui. Tai nebuvo neapykanta, greičiau bet kokio pasigailėjimo išnykimas. Žmones užvaldė žiaurumas, iki šiol net neįsivaizduotas barbariškumas. Karo scena, dvokas ir skerdynių vaizdai savo neišpasakytu siaubu numarino jausmus, aptemdė ir atbukino protą. Ir dabar tas protas reikalavo dar daugiau ir dar didesnio siaubo.

Visi žinojo, kad kitas puolimas bus paskutinis šią dieną nes nakties tamsa privers nukelti skerdynes į rytojų. Taip pat buvo aišku, kad dabar į mūšio lauką priešas išves pačius geriausius savo karius, saugotus tai valandai, kai helenai bus pervargę ir išsekę, kai bus lengviausia juos sutriuškinti. Leonidas, nors nemiegojęs jau daugiau nei keturiasdešimt valandų, vis dar vaikščiojo tarp gynėjų, rikiuodamas sąjungininkų būrius ir kalbėdamas kiekvienam atskirai:

— Prisiminkite, broliai: paskutinė kova yra pati svarbiausia. Viskas, ką mes šiandien pasiekėme, bus prarasta, jeigu neįveiksime priešo dabar, pabaigoje. Kaukitės taip, kaip dar niekada nesikovėte.

Tarpuose tarp pirmų trijų puolimų visi kariai, ruošdamiesi kitam susidūrimui, stengėsi vėl nušveisti savo skydus ir šalmus, kad priešas pamatytų baimę keliantį bronzos žvilgėjimą. Tačiau dienai slenkant, šį ritualą atlikti buvo vis sunkiau, kadangi kiekvienas skydo griovelis ir iškilimas buvo padengtas kraupiu mišiniu iš kraujo ir žemės, purvo ir išmatų, kūno audinių atplaišų, mėsos, plaukų ir krešulių. Be to, vyrai buvo pervargę. Jiems tai daugiau neberūpėjo. Tada Ditirambas, tespijiečių vadas, pasistengė neišvengiamybę paversti privalumu. Jis įsakė savo vyrams ne šveisti savo skydus, o dar smarkiau išterlioti juos ir šarvus krauju.

Ditirambas, pats būdamas ne profesionalus karys, o architektas, dienos mūšiuose pademonstravo tokią išskirtinę drąsą, kad jei už ją šiandien būtų skiriamas apdovanojimas, jis, vieningu visų pritarimu, atitektų jam. Savo narsa jis užsitarnavo tarp karių tokią pagarbą, kad jį pranoko tiktai Leonidas. Dabar Ditirambas atsistojo priekyje, kur jį gerai galėjo matyti visi kariai, ir pradėjo tepti ant savo skydo, ir taip jau beveik juodo nuo išdžiūvusio kraujo, dar daugiau krešulių, gleivių ir kitų varvančių kūno skysčių. Mūšiui išsirikiavę sąjungininkai, tespijiečiai, tegiečiai ir mantiniečiai, pasekė jo baisiu pavyzdžiu. Susilaikė tiktai spartiečiai — ne siekdami pademonstruoti padorumą, o tiesiog paklusdami savo karo įstatymams, kurie liepė jiems visada laikytis įprastos drausmės ir tvarkos.

O paskui Ditirambas pasiuntė į mūšio lauką savo karius, įsakęs jiems suguldyti žuvusiųjų kūnus taip, kad vaizdas būtų kuo siaubingesnis ir išgąsdintų naujus priešo būrius, kurių rikiuotės trimitai jau aidėjo už Siaurumos.

— Broliai ir sąjungininkai, mano nuostabūs pragaro šunys! — kreipėsi jis į karius, žingsniuodamas be šalmo rikiuotės priekyje. Jo galingas balsas atsklido ir iki tų, kurie stovėjo ant Sienos, ir iki už jos besirikiuojančių pamainos būrių. — Šis puolimas bus paskutinis šiandien. Priešas mano, kad mūsų jėgos jau išseko, ir tikisi, kad jo žvalūs ir pailsėję kariai mikliai pasiųs mus visus į požemio karalystę. Bet priešas nežino, kad mes jau esame ten. Tą ribą mes jau seniai peržengėme, — jis parodė ranka į Siaurumą ir ją dengiantį siaubingą kilimą. — Mes jau pragare. Tai mūsų namai!

Rikiuotėje pasigirdo džiaugsmingi šūksniai, grubūs prakeiksmai ir grėsmingas kvatojimas.

— Atminkite, vyrai, — dar garsiau prabilo Ditirambas, — tie šunsnukiai mūsų dar nematė. Iš to, ką matė, jie žino tik tiek, kad trys stipriausios jų armiją sudarančios tautos išėjo prieš mus su kiaušais ir grįžo be jų. Ir aš prižadu jums: jie tikrai nėra žvalūs ir pailsėję. Jie visą dieną sėdėjo ir stebėjo, kaip atgal parnešami ir partempiami jų draugų kūnai, mūsų sukapoti į gabalus. Jų vaizduotė tikrai netinginiavo. Taip, kiekvienas jų įsivaizdavo, kaip jo galva nusirita nuo pečių, kaip jo žarnos ištyška į purvą kaip jo kiaušiniai tabaluojasi ant graikų ieties smaigalio! Ne mes esame išsekę, o jie!

Sąjungininkų gretose vėl nuskambėjo riksmai. Tylėjo tiktai spartiečiai. Pažvelgiau į Dieneką. Jis stebėjo įvykius su niūria grimasa veide.

— Prisiekiu dievais, — pratarė jis, — tai jau darosi šlykštu.

Pasirodė Spartos didžiūnai, vedami Polineiko ir Doreono. Jie susirinko prie Leonido, rikiuotės priekyje. Nuo tolimiausio posto bėgte atlėkė žvalgas. Tai buvo Šuo, Spartos skiritas; jis nubėgo tiesiai prie Leonido ir pranešė žinią kuri greitai pasklido po visą stovyklą: link mūsų žygiuoja Nemirtingieji, asmeninė Kserkso kariuomenė. Graikai žinojo, kad ją sudarė patys geriausi Jo Didenybės išrinkti kariai, persų aukštuomenė, princai, nuo gimimo mokyti „tempti lanką ir sakyti tiesą“.

Be to, jų buvo dešimt tūkstančių, o graikų, dar galinčių kautis, buvo likę mažiau nei trys tūkstančiai. Visi žinojo, kad Nemirtingieji taip pavadinti buvo dėl Persijoje įsigalėjusio papročio iš karto pakeisti kiekvieną mirusį ar pasitraukusį dėl senatvės karį, idant Kserkso rinktinėje kariuomenėje visada būtų lygiai dešimt tūkstančių karių.

Šie geriausi iš geriausių dabar pasirodė prie įėjimo į Siaurumą Ant galvų jiems buvo ne šalmai, bet tiaros — minkštos veltinio kepurės, apjuostos metaline karūna, blizgančia kaip auksas. Tie pusiau šalmai nedengė nei ausų, nei kaklo ar žandikaulio, visas veidas ir gerklė buvo atviri. Ausyse kariai segėjo auskarus, jų akys buvo paryškintos anglimi, o skruostai parausvinti kaip moterų. Vis dėlto tai buvo puikios išvaizdos vyrai, išrinkti į karališkąją armiją ne tik dėl savo drąsos ir aukštos kilmės, bet taip pat dėl ūgio ir grožio — vienas puikesnis už kitą. Po berankoviais šarviniais marškiniais jie vilkėjo šilkines purpurinės spalvos tunikas ilgomis rankovėmis, jų kraštai buvo apvesti raudonai. Kojas dengė ilgi elnio odos batai ir kelnės. Apsiginklavę jie buvo lankais, lenktais prie diržo kabančiais kardais ir trumpomis persų ietimis, o jų pinti skydai, tokie patys kaip medų bei kišų, dengė kūną nuo pečių iki pilvo apačios. Tačiau labiausiai stebino auksinių papuošalų gausa: visi Nemirtingieji buvo pasipuošę sagėmis, apyrankėmis, amuletais ir įvairiausiais kitokiais papuošalais. Į priekį išjojo jų vadas Hidamas, vienintelis iki šiol matytas raitas priešininkas. Jo tiara buvo aukšta kaip valdovo karūna, o iš po nujuodintų vokų blizgėjo akys. Žirgas baidėsi, nenorėdamas žengti ant tos klaikios lavonų vejos. Per už Siaurumos plytinčią lygumą artėjo priešų gretos. Jų rikiuotė, kaip ir patys kariai, buvo nepriekaištinga.

Dabar Leonidas išėjo į priekį ir kreipėsi į visus sąjungininkus. Jis patvirtino tai, ką visi helenai matė: kad artėjantys priešo būriai yra Kserkso Nemirtingieji ir kad jų skaičius, vertinant iš akies, yra visi dešimt tūkstančių.

— Gal kam nors atrodo, — nugriaudėjo garsus Leonido balsas, — kad susidūrimas su pačiais geriausiais visos Azijos kariais turėtų mus bauginti. Bet prisiekiu jums, kad šis mūšis sukels mažiausiai dulkių.

Čia karalius tarė graikišką žodį akoniti, kuris paprastai vartojamas norint pabrėžti, kad imtynėse, bokse ar pankrationo kovoje nugalėtojas įveikė savo priešininką taip greitai, kad arenoje net nespėjo pakilti dulkės.

— Ir aš jums pasakysiu kodėl, — tęsė Leonidas. — Kariai, kuriuos Kserksas siunčia į mūšį dabar, yra pirmieji, kurių gyslose teka tikras persiškas kraujas. Jiems vadovauja paties Valdovo giminaičiai. Tarp jų yra jo brolių, pusbrolių, dėdžių ir meilužių. Taip, tai kariai, priklausantys jo paties giminei, kurių gyvybė jam yra neįkainojama. Matote jį ten viršuje, savo soste? Tautos, kurias jis siuntė į mūšį su mumis ligi šiol, buvo viso labo jo vasalai, karo mėsa, gyvybės, kuriomis despotas švaistosi neskaičiuodamas. Tačiau šitie, — Leonidas parodė į Siaurumą kur Hidamo vedami rinkosi Nemirtingieji, — šitie yra jo turtas. Šituos jis myli. Jų žūtį jis pajus kaip ietį savo paties žarnose. Prisiminkite, kad ši kova prie Karštųjų Vartų yra ne ta, dėl kurios Kserksas čia atvyko.

Heladės gilumoje jo laukia daug nuožmesni susirėmimai su pagrindinėmis mūsų pajėgomis. Tiems būsimiems mūšiams jis nori išsaugoti geriausius savo karius — tuos, kuriuos matote prieš save dabar. Šiandien jis tausos jų gyvybes, pažadu jums. Dabar pakalbėkime apie jų skaičių: jų yra dešimt tūkstančių, mūsų — keturi. Tačiau kiekvieno kario netektis grauš jų Valdovą taip, lyg jis būtų praradęs visą pulką. Nes šie kariai jam — kaip šykštuoliui auksas, kurį jis kaupia ir kuris yra jam brangesnis nei visi kiti jo lobyno turtai. Nukaukite vieną tūkstantį, ir likusiems jų šeimininkas lieps trauktis. Ar galite padaryti tai, vyrai? Ar gali keturi iš jūsų nužudyti vieną iš jų? Ar galite duoti man tą tūkstantį?

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Jo Didenybė gali pats įvertinti Leonido prognozės tikslumą. Gana pasakyti, kad nakties tamsa užklupo Nemirtinguosius, kai jie netvarkingai traukėsi paklusę savo Valdovo įsakymui, kaip Leonidas ir buvo pranašavęs. „Šokių aikštelėje“ Siaurumoje liko gulėti jų sužeisti ir mirštantys bendražygiai.

Ne mažiau baisus reginys atsivėrė ir sąjungininkų stovykloje. Kai tik nusileido sutemos, stovyklą permerkė smarki liūtis, ji užgesino paskutinius dar degusius laužus, nes nebuvo kam jų kurstyti. Ginklanešiai ir tarnai visas savo jėgas skyrė sužeistų ir suluošintų karių priežiūrai. Nuo Kalidromo pradėjo slinkti nuošliaužos, jos užtvindė aukštutinę stovyklos dalį purvu ir akmenimis. Tame pažliugusiame lauke vienas šalia kito gulėjo ir mirę, ir sužeisti, daugelis vis dar buvo su šarvais. Išsekusių karių miegas buvo toks gilus, kad gyvo negalėjai atskirti nuo mirusio. Viskas permirko ir apsinešė purvu. Audiniai sužeistiesiems tvarstyti jau seniai buvo pasibaigę, todėl dabar tam tikslui buvo naudojamos pirtininkų palapinės. Po stovyklą sklido toks aitrus kraujo ir mirties dvokas, kad nešuliniai asilai visą naktį bliovė ir niekas nepajėgė jų nuraminti.

Be plėšiko Sferijaus ir kalės Stiksės, prie sąjungininkų buvo prisijungęs dar vienas savanoris. Tai buvo Elefantinas, prekeivis iš Mileto. Sąjungininkų kolonos užtiko jo sulūžusį vežimą žygiuodamos per Doridę, likus vienai dienai iki atvykimo prie Vartų. Šis žmogus, nekreipdamas dėmesio į kelyje jį ištikusią nelaimę, sugebėjo išsaugoti puikią nuotaiką jis dalijosi pietumis, kuriuos sudarė tik žali obuoliai, su savo šlubu asilu. Vežimo priekyje buvo pritvirtinta vėliava, ant kurios puikavosi ranka rašytas užrašas, turėjęs paskelbti apie malonų prekeivio būdą ir jo troškimą įsiteikti klientui. Norėta užrašyti „Geriausios paslaugos tiktai tau, mano drauge“, tačiau žmogelis sumaišė raides ir vietoj žodžio „draugas“, philos, parašė phimos, o šiuo žodžiu Doridės gyventojai apibūdina odą, dengiančią vyro organą. Taigi užrašas ant vežimo vėliavos skambėjo maždaug taip:

„Geriausios paslaugos tiktai tau, mano apyvarpe.“

Toks išskirtinis šūkis akimirksniu išgarsino Elefantiną. Jam į pagalbą buvo nusiųsti keli ginklanešiai, ir už šią malonę prekiautojas iš visos širdies dėkojo.

— Ir kurgi, jei leisite pasiteirauti, keliauja ši puiki armija?

— Mirti už Heladę, — vienas ginklanešys atsakė.

— Kaip nuostabu!

Artėjant vidurnakčiui, Elefantinas pasirodė stovykloje, atsekęs paskui koloną iki pat Vartų. Jis buvo pasitiktas su dideliu entuziazmu. Prekiautojas puikiai mokėjo dirbti su plienu ir, jo paties teigimu, šiame darbe jam nebuvo lygių, nes jis jau ne pirmą dešimtmetį galando ūkininkams dalgius ir šeimininkėms peilius. Jis žinojo, kaip pagaląsti net ir bukiausią negrūdinto plieno įrankį ir pasižadėjo už pagalbą kelyje atsilyginti armijai savo įgūdžiais.

Kiekvieną kartą, kai norėdavo ką nors pabrėžti, Elefantinas sakinio pabaigoje sušukdavo: „Būkit dėmesingi!“ Tačiau dėl jo joniško akcento tai nuskambėdavo kaip: „Pūkit temėsingi!“

Labai greitai šį posakį su didžiu pasimėgavimu perėmė visa armija.

„Vėl sūris ir svogūnai, pūkit temėsingi!“

„Dvigubi mokymai visą dieną pūkit temėsingi!“

Vienas iš dviejų Dieneko būrio Leonų, Leonas Asilapimpis, kitą rytą pažadino prekiautoją mosikuodamas prieš jo apmiegotas akis savo įspūdinga erekcija.

— Ir jie vadina tai „phimos“, pūkit temėsingi!

Kariams šis prekiautojas tapo visos armijos simboliu ir talismanu. Jis buvo mielai laukiamas prie kiekvieno laužo, jo draugiją vertino tiek jauni kariai, tiek mūšių laukų senbuviai, taip pat jis buvo puikus pasakotojas, juokdarys ir nuoširdus draugas.

Be to, po pirmos skerdynių dienos prekiautojas pats save paskyrė neoficialiu jaunų karių, kurie pastarosiomis dienomis tapo jam artimesni nei sūnūs, dvasininku ir nuodėmklausiu. Jis praleido visą naktį tarp sužeistųjų, nešė jiems vyną vandenį ir paguodą. Savo įprastinį linksmumą jis sugebėjo padvigubinti; suluošintus ir sužalotus karius prekiautojas linksmino grubokais pasakojimais apie savo keliones, nesėkmes, apie savo bandymus sugundyti namų šeimininkes, apie tai, kaip jį kelyje plėšdavo ar duodavo į kailį. Taip pat jis suspėjo apsiginkluoti, prisirinkęs kitiems jau nebereikalingų ginklų, ir buvo pasiruošęs rytoj stoti į kovą. Daugelis ginklanešių taip pat patys, neverčiami savo šeimininkų, pasiryžo stoti į karių gretas.

Visą naktį girdėjosi kūjų dundėjimas. Kalviai, nesustodami nė minutei, taisė iečių antgalius ir kardų ašmenis, kalė bronzines skydų dangas, o dailidės drožė naujus iečių kotus ir ąžuolinius skydų karkasus. Sąjungininkai ruošė maistą ant laužų, kurstomų priešo strėlėmis ir sulūžusiomis ietimis. Alpenojaus gyventojai, dar vakar pardavinėję kariams savo prekes, dabar, išvydę tokį sąjungininkų pasiaukojimą atidavė už dyką visus maisto produktus bei kitas gėrybes ir išskubėjo su savo vežimais ir vežimaičiais atvežti dar daugiau.

Kur buvo pastiprinimas? Ar kas nors apskritai dar ateis? Leonidas, jausdamas karių susirūpinimą atšaukė visus susirinkimus bei karinius pasitarimus ir pats vaikščiojo tarp vyrų, atlikdamas žemesniųjų vadų darbą. Jis vėl išsiuntė į miestus pasiuntinius, prašydamas pagalbos. Kariams nepraslydo pro akis tai, kad šioms užduotims jis išrinko pačius jauniausius. Ar jis taip elgėsi dėl jaunų kojų spartumo, ar tiesiog norėjo išgelbėti tuos, kurie dar galėjo nugyventi daugiausia metų?

Visų karių mintys sukosi apie jų šeimas, apie namuose likusius mylimus žmones. Išsekę vyrai drebančiomis rankomis rašė laiškus žmonoms ir vaikams, motinoms ir tėvams. Dauguma šių laiškų buvo viso labo keli brūkštelėjimai ant audinio ar odos gabalėlio, ant molinės ar medinės nuolaužos. Tai buvo palinkėjimai, testamentai ir paskutiniai atsisveikinimo žodžiai. Mačiau vieno išvykti besiruošiančio pasiuntinio krepšį; jis buvo kimšte prikimštas papiruso ritinėlių, vaškinių lentelių, puodų šukių ir net veltinio skiaučių, išplėštų iš pošalmio. Daugelis karių tiesiog išsiuntė namo amuletus, kuriuos galės atpažinti tik jų mylimieji, talismanus, kabėjusius vidinėje jų skydo pusėje, laimę nešančias monetas su išgręžtomis skylutėmis, kad būtų galima nešioti pasikabinus ant kaklo. Ant kai kurių buvo išraižyti įrašai: „Mylimam Amariui“... „Delijas iš Teagono su meile“. Ant kitų nebuvo jokių vardų. Galbūt kai kurių miestų pasiuntiniai pažinojo adresatus asmeniškai ir žinojo, kam pristatyti kiekvieną daiktelį. O jei ne, visi siuntiniai bus išdėlioti viešoje aikštėje ar priešais miesto globėjos šventyklą. Ten su viltimi ir nerimu rinksis šeimos ir lauks savo eilės apžiūrėti šį brangų krovinį, trokšdami rasti jiems pasiųstą žinią su žodžiais ar be jų nuo tų, kuriuos jie mylėjo ir baiminosi išvysti jau tiktai mirusius.

Atvyko du pasiuntiniai iš Atėnų korvetės, kuri kursavo su žiniomis tarp sąjungininkų laivyno ir sausumos armijos. Sąjungininkai tą dieną buvo susidūrę su persų karo laivais. Lemtingos pergalės jie nepasiekė, bet ir nepralaimėjo. Mūsų laivai turėjo užkirsti Kserksui kelią sąsiauryje, kad jis negalėtų savo armijos išlaipinti gynėjų užnugaryje ir neatkirstų jų nuo pagrindinių pajėgų, o sausumos kariuomenė turėjo saugoti Termopilų perėją kad Kserksas negalėtų sausuma pasiekti Euripo sąsiaurio ir apsupti mūsų laivyno. Kol kas tiek laivynas, tiek sausumos pajėgos sugebėjo išsilaikyti savo pozicijose.

Pasirodė Polineikas ir kelioms minutėms prisėdo prie laužo, šalia kurio buvo susirinkę likę gyvi Dieneko būrio kariai. Jis susirado garsų atletą ir sporto mokytoją Miloną su kuriuo buvo susipažinęs per varžybas Olimpijoje. Šis perrišo Polineikui sausgysles ir davė jam vaistą nuo skausmo.

— Ar jau pakankamai šlovės išsikovojai, Kalistai? — paklausė didžiūno Dienekas.

Polineikas atsakė tiktai nepaprastai niūriu žvilgsniu. Jis buvo neįprastai tylus ir bent kartą atrodė sunerimęs.

— Sėskis, — pasakė mano šeimininkas, rodydamas į sausą lopinėlį šalia savęs.

Polineikas dėkingas įsitaisė ant sausos žemės. Sugulę aplink laužą būrio kariai miegojo kaip numirę, padėję galvas vienas ant kito ir ant savo vis dar kruvinų skydų. Tiesiai priešais Polineiką sėdėjo Aleksandras, įsmeigęs tuščią žvilgsnį į laužą. Jo žandikaulis buvo sulūžęs, visa dešinė veido pusė degė raudoniu; kad laikytųsi savo vietoje, kaulas buvo parištas odiniu diržu.

— Leisk pažiūrėti į tave, — pasilenkė į priekį Polineikas, paskui Milono duotame ryšulėlyje surado vaškuotą karpažolės ir gintaro gniužulą, vadinamą „boksininko pietumis“ — kovotojai naudoja juos tarp rungtynių lūžusiems kaulams ir dantims įtvirtinti. Polineikas minkė gniužulą, kol jis sušilo ir tapo minkštas. Tada pasisuko į mokytoją: — Verčiau tu tai padaryk, Milonai.

Paėmęs dešinę Aleksandro ranką, Polineikas pasakė jam:

— Laikykis. Suspausk taip, kad man pirštai lūžtų.

Mokytojas iš savo burnos įspjovė Aleksandrui į burną truputį neskiesto vyno, kad išplautų sukrešėjusį kraują, o tada su pirštais išvalė iš burnos seiles, skreplius ir gleives. Aš laikiau Aleksandro galvą, jo ranka spaudė Polineiko delną. Dienekas stebėjo, kaip mokytojas įstatė Aleksandrui į burną lipnų gintaro gabalą ir iš apačios atsargiai prispaudė prie jo sulūžusį kaulą.

— Skaičiuok iš lėto, — pasakė jis savo pacientui, — kai suskaičiuosi iki penkiasdešimties, negalėsi atplėšti žandikaulio nė su laužtuvu.

Aleksandras paleido Polineiko ranką. Šis liūdnai pažvelgė į jaunuolį.

— Atleisk man, Aleksandrai.

— Už ką?

— Už tai, kad sulaužiau tau nosį.

Aleksandrą ėmė purtyti juokas, bet dėl sulūžusio žandikaulio jo veidas tik persikreipė.

— Dabar tai geriausia tavo veido dalis.

Aleksandras vėl sudrebėjo nuo juoko.

— Apgailestauju dėl tavo tėvo, — ištarė Polineikas. — Ir dėl Aristono.

Jis pakilo eiti prie kito laužo, bet žvilgtelėjęs į mano šeimininką vėl kreipėsi į Aleksandrą:

— Turiu tau kai ką prisipažinti. Kai Leonidas išrinko tave į Trijų Šimtų būrį, aš nuėjau pas jį ir iš visų jėgų bandžiau įtikinti, kad pakeistų savo sprendimą Maniau, kad tu nekovosi.

— Žinau, — atsakė Aleksandras per sukąstus dantis.

Polineikas kurį laiką žiūrėjo į jį, tada ištarė:

— Aš klydau.

Ir nuėjo.

Buvo duotas įsakymas pasiųsti būrius rinkti niekieno žemėje kritusių kūnų. Tarp siunčiamų buvo ir Savižudis. Jis negalėjo pajudinti savo peršautų pečių, tad Aleksandras primygtinai siūlėsi užimti Savižudžio vietą.

— Karalius jau bus sužinojęs apie mano tėvo ir Aristono žūtį — kreipėsi jis į Dieneką kuris, būdamas Aleksandro būrio vadas, galėjo uždrausti jam išeiti su paieškos būriu. — Leonidas bandys išsaugoti mano gyvybę dėl šeimos. Jis išsiųs mane namo su kokiu nors pavedimu ar skubiu pranešimu. Aš nenorėsiu atsisakyti vykti ir taip parodyti jam nepagarbą.

Niekada nebuvau matęs savo šeimininko veide tokios niūrios išraiškos kaip tą akimirką. Jis parodė į permirkusią laužo apšviestą žemę šalia savęs.

— Stebėjau šiuos mažus sutvėrimus.

Purve vyko tikras skruzdžių karas.

— Tik pažvelk į šiuos kovotojus, — Dienekas parodė į pulkus skruzdėlių, drąsiai besigrumiančių ant savo kritusių draugų krūvos dėl išdžiūvusio vabalo kūno.

— Štai šitas bus Achilas, o anas — Hektoras. Mūsų drąsa, palyginus su šių didvyrių, yra niekas. Žiūrėk, jie net ištempia savo bendražygių kūnus iš mūšio lauko — kaip ir mes.

Jo balsas buvo kupinas pasidygėjimo ir ironijos.

— Kaip tu manai, ar dievai stebi mus iš viršaus, kaip kad mes stebime šiuos vabzdžius? Ar nemirtingieji liūdi dėl mūsų žūties tiek pat, kiek mes liūdime dėl šių skruzdžių?

— Dienekai, pamiegok truputį — švelniai tarė Aleksandras.

— Taip, kaip tik to man ir reikia. Grožio miego.

Jis pažvelgė savo likusia sveika akimi į Aleksandrą. Ant sienos antra sargybos pamaina klausėsi nurodymų ir ruošėsi pakeisti pirmąją.

— Tavo tėvas buvo mano mokytojas, Aleksandrai. Tą naktį, kai tu gimei, aš nešiau taurę. Menu, kaip Olimpijus padavė tave vyresniesiems, kad šie nuspręstų, ar esi pakankamai stiprus, kad tau būtų leista gyventi. Magistratas panardino tave į vyną ir tu iškilai garsiai rėkdamas savo vaikišku balseliu ir mojuodamas mažais suspaustais kumštukais. „Duok berniuką Dienekui, — liepė tavo tėvas Paralėjai. — Mano sūnus bus tavo globotinis, — pasakė jis man. — Tu mokysi jį taip, kaip aš mokiau tave.“

Dienekas smeigė savo kardą į žemę.

— Dabar visi miegot! — riktelėjo jis likusiems gyviems savo būrio vyrams, o pats pakilo, nekreipdamas dėmesio į raginimus taip pat numigti, ir nužingsniavo vienas link Leonido vadavietės, kur karalius ir kiti vadai, vis dar nemigę, tarėsi ir planavo rytojaus mūšį.

Pastebėjau, kad Dienekas viena koja šlubčioja — ne ta, kuri jau seniau buvo sužeista, bet sveikąja. Jis slėpė nuo savo vyrų dar vieną žaizdą — sprendžiant iš jo eisenos, gilią ir rimtą. Aš iš karto pakilau ir nuskubėjau jam į pagalbą.

DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Demetrai ir Persefonei skirtas šaltinis tryško pačioje Kalidromo papėdėje, iš karto už Leonido vadavietės. Mano šeimininkas pasuko link akmenimis grįsto takelio, kuris vedė prie šaltinio. Aš greitai jį pavijau. Jokie keiksnojimai ir įsakymai negalėjo priversti manęs apsisukti. Aš užmečiau jo ranką sau aplink kaklą ir perkėliau ant savo pečių jo svorį.

— Aš atnešiu vandens, — pasakiau.

Prie šaltinio buvo susispietusi grupelė įsiaudrinusių karių. Pranašas Megistijas taip pat ten buvo. Kažkas atsitiko. Aš priėjau arčiau. Šaltinis buvo pagarsėjęs savo permainingumu — iš jo tryško tai karštos, tai šaltos srovės. Nuo pat sąjungininkų atvykimo jis sruveno nedidele srovele, bet vanduo buvo skanus ir šaltas — tikra palaima ištroškusiam kariui. Tačiau dabar staiga pradėjo veržtis karšta ir dvokianti srovė. Lyg pragaro upė, iš požemių kilo garuojanti siera. Vyrus toks stebuklas išgąsdino. Jie pradėjo giedoti maldas Demetrai ir Persefonei. Aš paprašiau Doreono, kad jis iš savo vandenmaišio įpiltų man pusę šalmo vandens, ir grįžau pas šeimininką nusprendęs nieko jam apie šaltinį nesakyti.

— Šaltinio vanduo pavirto siera, ar ne taip?

— Tai pranašauja mirtį priešams, ne mums.

— Tu toks pats pilnas mėšlo kaip ir žyniai.

Mačiau, kad jis jau vėl gerai jaučiasi.

— Sąjungininkams šioje stovykloje reikia tavo pusseserės, — tarė jis susiraukęs iš skausmo ir sėsdamas ant žemės. Ji užtartų juos prieš deivę.

Jis turėjo galvoje Diomachę.

— Sėskis šalia manęs, — pasakė.

Tai buvo pirmas kartas, kai mano šeimininkas garsiai paminėjo Diomachę, paprastai jis net neužsimindavo, kad apskritai žino apie jos egzistavimą Nors man per visus tuos metus nė karto nebuvo kilusi mintis apsunkinti jo smulkmenomis iš savo ankstesnio gyvenimo, aš žinojau, kad jis viską apie mane bus išgirdęs iš Aleksandro ir Aretės.

— Deivės Persefonės man visuomet būdavo gaila, — prakalbo šeimininkas. — Šešis mėnesius per metus kaip Hado žmona ji valdo požemių karalystę. Tačiau karaliavimas neteikia jai džiaugsmo. Ji sėdi savo soste kaip kalinė, pagrobta pragaro valdovo dėl savo grožio. Hadas, Dzeuso įsakymu, išleidžia karalienę iš požemių tiktai pusei metų. Ji grįžta ir atneša žemei pavasarį, atgimimą. Ar kada nors žiūrėjai atidžiai į jos statulas, Kseo? Ji atrodo rimta net ir per derliaus nuėmimo šventes. Ar ji, kaip ir mes, prisimena jai skirtą nuosprendį — vėl neišvengiamai nusileisti po žeme? Dėl to Persefonė sielvartauja. Ji vienintelė iš visų nemirtingųjų yra priversta nuolatos keliauti iš mirties į gyvenimą ir vėl atgal, pažinti abi monetos puses. Nenuostabu, kad šis šaltinis, kurio versmės kyla tai iš dangaus, tai iš pragaro, buvo skirtas Persefonei.

Aš įsitaisiau ant žemės šalia savo šeimininko. Jis rimtai pažvelgė į mane.

— Ar nemanai, — paklausė, — kad mums jau atėjo laikas atskleisti vienas kitam visas paslaptis?

Pritariau, kad ši valanda jau seniai išmušė.

— Tačiau vienos paslapties tu man dar neatskleidei.

Aš supratau, kad jis nori išgirsti apie mano kelionę į Atėnus, apie tą vakarą kai aš, jam tarpininkaujant, vėl susitikau su savo pussesere. Tai buvo vos prieš mėnesį.

— Kodėl tu nepabėgai? — paklausė Dienekas. — Juk žinai, aš norėjau, kad tu pabėgtum.

— Aš bandžiau. Bet ji man neleido.

Žinojau, kad šeimininkas nevers manęs kalbėti. Jis nieko nesiekdavo per prievartą. Tačiau nuojauta man sakė, kad atėjo laikas prabilti. Blogiausiu atveju mano pasakojimas atitrauks jį nuo siaubingos dienos prisiminimų, o geriausiu atveju nukreips jo mintis į gražesnius dalykus.

— Papasakoti apie tą naktį Atėnuose, pone?

— Tiktai jeigu nori.

Aš jam priminiau, kad tai atsitiko, kai jis, Polineikas ir Aristodemas buvo pasiųsti į Atėnus su užduotimi. Jie išėjo iš Spartos pėsčiomis, lydimi tiktai savo ginklanešių. Šimto keturiasdešimties mylių kelią įveikėme per keturias dienas, dar keturias dienas praleidome Atėnuose, Alkibiado sūnaus Kleinijaus, Spartos pasiuntinio — prokseno — namuose. Pasiuntinių užduotis buvo suderinti paskutines armijos ir laivyno veiksmų detales: laiką, susisiekimo būdus, siunčiamų žinių šifravimą, slaptažodžius ir kitus panašius dalykus. Garsiai neišsakytas, bet ne mažiau svarbus buvo abipusis spartiečių ir atėniečių noras paskutinį kartą pažvelgti vieni kitiems į akis, kad galėtų įsitikinti, jog nustatytu laiku ir vieni, ir kiti prisistatys ten, kur reikia.

Trečios dienos vakare žymaus atėniečio Ksantipo namuose pasiuntinių garbei buvo surengtos vaišės. Aš mėgau dalyvauti tokiuose susitikimuose, klausytis karštų diskusijų ir įdomių pokalbių. Tačiau, didžiam mano nusivylimui, šeimininkas pasišaukė mane ir pasakė turįs skubų pavedimą.

— Man labai gaila, — pasakė jis, — bet tau teks praleisti vaišes.

Jis padavė man užantspauduotą laišką ir liepė nunešti jį į Atėnų priemiestį Faleroną. Lauke manęs laukė berniukas, jis turėjo parodyti man kelią tamsoje. Šeimininkas nenurodė jokių smulkmenų, tiktai adresato vardą. Aš pamaniau, kad tai koks nors svarbus pranešimas laivynui, todėl iškeliavau apsiginklavęs.

Kol perėjau visus Atėnus supančių gyvenviečių labirintus, praėjo nemažai laiko. Pakeliui mačiau į būrius besirenkančius ginkluotus vyrus, jūreivius, ginkluotos apsaugos lydimi riedėjo dengti vežimai, pakrauti laivynui skirtais produktais. Tuo pačiu metu šimtai šeimų krovėsi vertingiausius daiktus ir bėgo iš miesto. Uoste buvo daug tvarkingai vienas šalia kito prišvartuotų karo laivų, tačiau juos nustelbė purvini prekybos laivai, keltai, maži vienastiebiai žvejybiniai laiveliai ir iškylų valtys, — jie plukdė bėgančius Atėnų piliečius į Troidzeno miestą Peloponese ir Salamino salą. Kai kurios šeimos traukėsi net į Italiją. Kai aš su berniuku priartėjau prie Falerono uosto, gatvėse degė tiek daug deglų, kad buvo šviesu kaip dieną.

Kuo arčiau uosto, tuo kreivesnės buvo gatvelės. Dėl atoslūgio pakilusi smarvė gniaužė kvapą. Kanalais tekėjo įvairiausi nešvarumai, praskiesti išdorotos žuvies, porų ir česnakų atliekomis. Gyvenime dar nebuvau matęs tiek daug kačių. Abipus gatvelių rikiavosi užeigos ir prastos reputacijos namai. Gatvelės buvo tokios siauros, jog valantys saulės spinduliai tikrai niekada neprasiskverbdavo iki šių duobių dugno, kad išdžiovintų naktinės prekybos žmonių ydomis bjaurastį. Mums einant pro šalį, kekšės įžūliai šūkavo, girdamos savo prekę grubia, nors viliojančia kalba. Vyro, kuriam turėjau atiduoti laišką vardas buvo Terentajus. Paklausiau berniuko, ar jis žino, kas per vienas tas žmogus, tačiau mano palydovas atsakė, kad jam buvo pasakytas tiktai namo pavadinimas.

Kai pagaliau atėjome, pamačiau, kad tai keturių aukštų namas, pavadintas „Keptuvė“. Pirmame jo aukšte buvo drabužių parduotuvė ir užeigos namai. Užėjęs į vidų, paklausiau, kur galėčiau rasti Terentajų. Man buvo atsakyta, kad jis laive. Paklausiau, kokiame laive. Kokiam laivui jis vadovauja? Šis klausimas visus pralinksmino.

— Jis vadovauja uosiui, — pareiškė vienas girtas jūreivis, turėdamas omenyje, kad vienintelis dalykas, kuriam Terentajus vadovauja, yra jo traukiamas irklas. Nieko daugiau sužinoti nepavyko.

— Tada, pone, mes turime nunešti laišką jo žmonai, — kreipėsi į mane berniukas.

Aš atmečiau jo pasiūlymą kaip visišką nesąmonę.

— Ne, pone, — tvirtai pareiškė berniukas, — jūsų šeimininkas pats taip nurodė. Mes turime atiduoti laišką šio vyro žmonai, vardu Diomachė.

Man nereikėjo ilgai mąstyti, kad suprasčiau, jog visa tai Aretės rankų (reikia pasakyti, labai ilgų rankų) darbas. Kaip ji, gyvendama Lakedaimone, sugebėjo rasti šį namą ir šią moterį? Tokiame dideliame mieste, kaip Atėnai, turėjo būti šimtas Diomachių. Nėra jokių abejonių, kad Aretė laikė savo ketinimus paslaptyje, numanydama, jog aš, iš anksto apie tai sužinojęs, surasiu kokią nors dingstį, kaip išsisukti nuo šios pareigos. Ir ji tikrai buvo teisi.

Tačiau mano pusseserės nebuvo namuose ir niekas iš jūreivių negalėjo pasakyti, kur ją galima būtų rasti. Tada mano palydovas, labai sumanus berniokas, tiesiog išėjo į gatvę ir ėmė šaukti jos vardą. Jau po akimirkos pro skalbiniais nukabinėtus langus išlindo pusė tuzino žilų šio skersgatvio moterų galvų. Jos pasakė mums uosto šventyklos pavadinimą ir kaip ją rasti.

— Ji bus ten, berniuk. Tiesiog eik palei krantą.

Mano palydovas vėl ėjo pirmas, rodydamas kelią. Mes kirtome dar kelias pasmirdusias pajūrio priemiesčio gatves, dar kelis skersgatvius, pilnus bėgančių miestiečių. Berniukas papasakojo, kad dauguma šios miesto dalies šventyklų yra ne dievų šventovės, o greičiau prieglaudos išvarytiems iš namų ir vargšams, o ypač žmonoms, kurių „atsisakė“ jų vyrai. Tai reiškia, kad jos laikomos nepajėgiomis, užsispyrusiomis ar net išprotėjusiomis. Berniukas linksmai nusiteikęs skubėjo į priekį. Jam tai buvo didelis nuotykis.

Pagaliau mes sustojome priešais šventyklą. Tai buvo paprastas namas, anksčiau galbūt priklausęs kokiam nors pasiturinčiam prekiautojui, stovintis stebėtinai patogioje vietoje ant šlaito, tik dvi gatvės nuo jūros. Pabeldžiau į vartus. Praėjo šiek tiek laiko, ir juos atidarė žynė, jeigu galima taip didingai pavadinti penkiasdešimties metų namų šeimininkę, susisupusią į platų apsiaustą ir prisidengusią veidą. Ji pasakė mums, kad šventykla yra skirta Demetrai ir Slėpiningajai Korei59 — Persefonei Šyduotajai. Įžengti čia gali tiktai moterys. Per jos veidą dengiančią skraistę matėsi, kad moteris išsigandusi; beje, niekas nebūtų galėjęs jos dėl to kaltinti: gatvėse knibždėte knibždėjo sąvadautojų ir vagių. Ji mūsų neįsileido. Nepadėjo jokie prašymai ir įtikinėjimai — moteris atsisakė patvirtinti, ar mano pusseserė tikrai yra šventykloje, nesutiko net perduoti jai žinutės. Ir vėl mano palydovas nesutriko — jis visa gerkle ėmė šaukti Diomachės vardą.

Galiausiai mus įleido į galinį kiemą. Įėjus pro vartus, namas pasirodė daug didesnis ir gyvesnis, nei atrodė iš gatvės. Mums nebuvo leista įeiti į vidų, į galinį kiemą buvome nuvesti aplink namą vedančiu taku. Dabar moteris patvirtino, kad tarp naujokių, neseniai apsigyvenusių šventykloje, tikrai yra viena, vardu Diomachė. Šiuo metu ji dirbo virtuvėje, tačiau su prieglaudos vyresniosios sutikimu galės išeiti trumpai pakalbėti. Berniukui buvo pasiūlyta užkąsti, ir moteris išsivedė jį su savimi.

Kai atėjo mano pusseserė, aš stovėjau kieme vienas. Į jos sijoną buvo įsikibusios dvi išsigandusios mergaitės, jos dukros, viena gal penkerių metukų, kita metais ar dvejais vyresnė. Kai aš priklaupiau ir ištiesiau ranką jos prie manęs nepribėgo.

— Atleisk joms, — ištarė mano pusseserė. — Jos drovisi vyrų.

Ją atlydėjusi ta pati moteris išsivedė mergaites ir paliko mus dviese.

Kiek kartų aš įsivaizdavau ir repetavau mintyse šį momentą! Visuomet matydavau savo pusseserę jauną ir gražią aš bėgau į jos glėbį, o ji — į mano. Dabar nieko panašaus neįvyko. Diomachė žengė į žibinto nušviestą plotą mus skyrė visas kiemas. Ji buvo apsirengusi juodai, neprisidengusi veido nei visai trumpai nukirptų plaukų. Jos išvaizda mane pribloškė. Nors jai buvo ne daugiau kaip dvidešimt ketveri, atrodė ji kaip keturiasdešimtmetė — taip, gyvenimo mėtyta ir vėtyta keturiasdešimtmetė.

— Ar tai tikrai tu, pusbroli? — paklausė ji su ta pačia juoko gaidele, kurią girdėdavau jos balse nuo pat vaikystės. — Štai tu ir tapai vyru, kuriuo taip nekantravai tapti.

Toks lengvabūdiškas tonas tiktai padidino mano sielvartą. Tame paveiksle, kurį aš taip ilgai nešiojau mintyse, ji buvo pačiame savo jaunystės žydėjime, moteriška ir stipri, kaip tą rytą kai mes išsiskyrėme Trijų Kelių Sankirtoje. Kokius siaubingus sunkumus jai teko iškęsti per tuos praėjusius metus? Prisiminiau ką tik matytas pilnas gatves kekšių, šiurkščius jūreivius ir šių dūstančių nuo atmatų gatvelių vargą. Apimtas širdgėlos ir gailesčio, susmukau ant prie sienos stovinčio suolelio.

— Man nereikėjo tavęs palikti, — pasakiau iš širdies. — Dėl visko kaltas aš, nes nebuvau šalia ir neapsaugojau tavęs.

Ką mes kalbėjome kitas kelias minutes? Atmintyje užsiliko tik keli epizodai... Pusseserė atsisėdo šalia. Ji manęs neapkabino, o tik švelniai palietė man petį.

— Ar prisimeni tą rytą, Kseo, kai mes iškeliavome į turgų su Šlube ir tavo nedideliu krepšeliu kurapkos kiaušinių? — jos lūpose pasirodė liūdna šypsena. — Tą dieną dievai mus abu pasiuntė savu gyvenimo keliu. Keliu, nuo kurio nei aš, nei tu neturėjome galimybės nuklysti.

Ji paklausė, ar norėčiau atsigerti, ir atnešė dubenį vyno. Prisiminiau laišką ir atidaviau jį pusseserei. Jį išvyniojus paaiškėjo, kad jis buvo adresuotas ne jos vyrui, o jai pačiai. Laiškas buvo rašytas Aretės ranka. Man jo Diomachė neparodė ir netarusi nė žodžio paslėpė po savo apsiaustu.

Mano akys priprato prie kieme uždegto žibinto šviesos ir aš atidžiai įsižiūrėjau į pusseserės veidą. Jos grožis nedingo, bet tapo kitoks — liūdnas ir kartu rūstus. Dabar aš supratau, kad iš jos akių sklindanti senatvė, kuri mane iš pradžių sukrėtė ir atstūmė, iš tiesų yra atjauta ir net išmintis. Jos tylėjimas buvo reikšmingas kaip ir Aretės; jos laikysena — spartietiška, net labiau spartietiška nei pačių spartiečių. Tai mane pribloškė ir aš pajutau jai didelę pagarbą. Diomachė priminė deivę Persefonę — merginą, tamsių jėgų be laiko nutrenktą į požeminį pasaulį, bet dabar grįžusią iš ten ir sugebėjusią susitarti su negailestingais dievais. Jos akys skleidė tą pirminę moterišką išmintį, kuri vienu metu buvo ir žmogiška, ir nežmogiška, asmeninė ir beasmenė. Mano širdį užliejo meilė Diomachei. Ji atrodė didinga kaip nemirtingieji. Nors ji sėdėjo visai šalia manęs, atrodė tokia pati nepasiekiama kaip ir jie.

— Ar jauti šitą miestą? — paklausė ji. Už šventyklos sienų aiškiai girdėjosi triukšmas, bėgančių miestiečių ir jų pakrautų vežimų dundėjimas. — Kaip ir tą rytą Astake, ar ne? Galbūt jau po kelių savaičių šis galingas miestas bus padegtas ir sugriautas iki pamatų, kaip mūsų miestas aną dieną.

Paprašiau papasakoti, kaip ji gyvena. Nuoširdžiai.

Ji nusijuokė.

— Aš pasikeičiau, taip? Jau nebe ta vyrų viliotoja, kokia tu mane visada laikei. Buvau paika anuomet, tiek daug tikėjausi iš savo ateities. Bet šis pasaulis ne moterų, pusbroli. Niekada toks nebuvo ir niekada nebus.

Iš mano lūpų staiga ėmė piltis aistringi žodžiai. Ji turi eiti su manimi. Dabar. Į kalvas, kuriose mes vieną kartą jau slėpėmės ir buvome laimingi. Aš būsiu jos vyras. Ji bus mano žmona. Jos daugiau niekas niekada nenuskriaus.

— Mano mielas pusbroli, — atsakė ji švelniai, jos balse girdėjosi nuolankus susitaikymas, — aš turiu vyrą, — tada ji parodė į laišką, — o tu turi žmoną.

Jos iš pirmo žvilgsnio pasyvus susitaikymas su likimu supykdė mane. Kas tai per vyras, kuris palieka savo žmoną? Kokia tai žmona, jeigu ji buvo imta ne iš meilės? Dievai reikalauja iš mūsų, kad mes veiktume, kad pasinaudotume savo laisva valia! Neįsikinkyti į neišvengiamybės naštą, lyg būtum kvailas gyvulys, vadinasi, paklusti dievams!

— Čia tavo lūpomis Apolonas kalba, — nusišypsojo Diomachė ir vėl švelniai mane palietė.

Tada paklausė, ar gali papasakoti man vieną istoriją. Ar aš išklausysiu? Šios istorijos ji dar niekam nebuvo pasakojusi, ją žinojo tik šios šventyklos seserys ir brangus mūsų draugas Bruksijus. Mums liko tik kelios minutės. Tad aš privalau būti kantrus ir dėmesingas.

— Ar prisimeni tą dieną, kai argiečiai išniekino mane? Tu žinojai, kad aš nužudžiau tos prievartos vaisių. Nutraukiau nėštumą. Bet tu nežinai, kad tą naktį aš smarkiai nukraujavau ir buvau visai netoli mirties. Kai tu miegojai, mane išgelbėjo Bruksijus. Liepiau jam prisiekti, kad niekada tau to nepapasakos.

Ji pažvelgė į mane tokiu pačiu giliu žvilgsniu, kokiu kartais žvelgdavo Aretė — pilnu moteriškos išminties ir per kraują pažintos grynos tiesos, netemdomos primityvių samprotavimų.

— Kaip ir tu, pusbroli, aš tada nekenčiau gyvenimo. Norėjau mirti ir beveik numiriau. Tą naktį, kai tįsojau karščiuodama, jausdama, kaip iš manęs teka kraujas lyg alyva iš apversto žibinto, aš susapnavau sapną. Virš manęs stovėjo deivė, jos plaukus dengė gobtuvas, o veidą — šydas. Nors mačiau tik deivės akis, jos buvimą jaučiau taip aiškiai, kad net neabejojau, jog visa tai yra tikra, net tikriau nei tikra — lyg gyvenimas būtų sapnas, o sapnas — gyvenimas.

Deivė netarė nė vieno žodžio, tiktai žiūrėjo į mane, jos akyse švietė išmintis ir atjauta. Mano siela buvo pilna skausmingo troškimo išvysti jos veidą. Ėmiau maldauti, kad ji pakeltų šydą leistų man pažvelgti į ją. Mano malda buvo ne žodžiai, o aistringas širdies šauksmas. Aš žinojau, kad tai, kas bus man atskleista, viską pakeis. Siaubingai bijojau ir drebėjau iš nekantrumo. Deivė pakėlė šydą atidengė savo veidą Ar suprasi, Kseo, jeigu pasakysiu, kad tai, ką pamačiau, buvo tikrovė už kūniško pasaulio ribų? Ta aukštesnė, didingesnė visuma, kurią pažįsta dievai ir į kurią mums, mirtingiesiems, leidžiama žvilgtelėti akies krašteliu tiktai vizijose ir ekstazėse. Jos veidas buvo gražesnis už grožį. Kaip tiesos įsikūnijimas grožyje. Ir jis buvo žmogiškas. Toks žmogiškas, kad mano širdis vos neplyšo iš meilės ir pagarbos. Aš be žodžių supratau, kad regiu vienintelę tikrovę. Taip, tikrovė nėra tas pasaulis, kurį mes matome diena iš dienos. Dar daugiau — aš supratau, kad tas grožis egzistuoja čia, aplink mus, kiekvieną akimirką. Tiesiog mūsų akys jo nemato. Taigi mūsų misija šioje tamsioje ir pilnoje sielvarto šydo pusėje yra įkūnyti tas savybes, kurios gimsta kitoje šydo pusėje ir kurios yra amžinos, šventos. Supranti, Kseo? Drąsa, pasiaukojimas, atjauta ir meilė, — ji pasisuko į mane ir nusišypsojo. — Manai, kad man pasimaišė, ar ne? Kad tikėjimas man susuko protą. Kaip būna moterims.

Aš taip nemaniau. Juk ir pats aną naktį apsnigtame miške pamačiau, kas yra kitoje šydo pusėje. Papasakojau apie tai Diomachei. Ji klausėsi labai rimtai.

— Ar tu vėliau pamiršai savo viziją Kseo? Aš savąją buvau pamiršusi. Čia, mieste, gyvenau siaubingą gyvenimą Kol vieną dieną deivės ranka atvedė mane į šią šventyklą.

Ji parodė į nedidelę nuostabią statulą sienos nišoje. Įsmeigiau į ją žvilgsnį. Tai buvo bronzinė Persefonė Šyduotoji.

— Šiai deivei aš tarnauju, — pasakė mano pusseserė. — Tai, kuri keliauja iš gyvenimo į mirtį ir vėl atgal. Korė išgelbėjo mane, kaip tave apsaugojo lanko dievas.

Ji uždėjo savo rankas ant manųjų ir pažiūrėjo man tiesiai į akis.

— Taigi, Kseo, kaip matai, niekas nebuvo veltui. Tu manai, kad tau nepavyko manęs apsaugoti. Tačiau iš tiesų viskas, ką tu darei, saugojo mane. Taip, kaip tu saugai mane dabar.

Ji ištraukė iš apsiausto Aretės rašytą laišką.

— Žinai, kas jame? Pažadas man, kad tavo mirtis bus pagerbta, kaip tu ir aš pagerbėme Bruksijų ir kaip mes trys stengėmės pagerbti savo tėvus.

Iš virtuvės vėl pasirodė moteris. Viduje laukė Diomachės vaikai, mano palydovas jau buvo pavalgęs ir nekantravo leistis į kelią. Diomachė pakilo ir ištiesė man abi rankas. Švelnioje žibinto šviesoje jos veidas švytėjo tuo grožiu, kurį mano įsimylėjusios akys regėjo visus tuos trumpus metus, kurie, atrodo, liko tokioje tolimoje praeityje. Aš taip pat atsistojau ir apkabinau ją. Diomachė užsimetė ant savo nukirptų plaukų gobtuvą ir nuleido ant veido šydą.

— Nesigailėkime vienas kito, — tarė ji atsisveikindama. — Mes esame ten, kur privalome būti, ir darysime tai, ką privalome.

DVIDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

Likus dviem valandoms iki aušros, mane prižadino Savižudis.

— Žiūrėk, kas pas mus atšliaužė.

Jis rodė į kalvelę už arkadiečių stovyklos, kur šalia sargybos laužų buvo apklausiami persų armijos perbėgėliai. Prisimerkiau, bet nieko negalėjau įžiūrėti.

— Pažiūrėk dar kartą, — pasakė Savižudis. — Juk ten tavo maištingasis draugas Gaidys. Jis prašė pakviesti tave.

Nuėjau ten kartu su Aleksandru. Ir nuėję tikrai radome Gaidį. Jis perbėgo pas mus kartu su grupele kitų karių. Skiritai buvo pririšę jį nuogą prie stulpo ir ruošėsi nužudyti. Jis paprašė, kad prieš perrėždami jam gerklę jie leistų pasikalbėti su manimi.

Stovykloje kilo kariai. Pusė armijos jau buvo išsirikiavusi ir pasiruošusi mūšiui, kita pusė ginklavosi. Nuo Trachidės kelio girdėjosi priešo trimitų garsai, jie taip pat jau rikiavosi antros dienos mūšiui. Gaidį radome šalia poros medų vyrų, kurie tiek visko pripasakojo, kad gavo net papusryčiauti. Priešingai nei Gaidys. Skiritai taip su juo pasidarbavo, kad jis jau nebepastovėjo ant kojų ir susmuko prie stulpo, kur jam turėjo būti perpjauta gerklė.

— Ar tai tu, Kseo? — jis primerkė savo užtinusias, pamuštas akis.

— Aš atsivedžiau Aleksandrą.

Mums pavyko įpilti Gaidžiui į gerklę truputį vyno.

— Apgailestauju dėl tavo tėvo, — tokie buvo pirmieji jo žodžiai Aleksandrui.

Gaidys šešerius metus tarnavo Olimpijui ginklanešiu ir viename mūšyje, kai šį buvo apsupę priešo raitininkai, išgelbėjo jam gyvybę.

— Jis buvo kilniausias miesto vyras, — pridūrė. — Kilnesnis nei Leonidas.

— Kuo mes galime tau padėti? — paklausė Aleksandras.

Pirmiausia Gaidys norėjo sužinoti, kas dar liko gyvas. Aš paminėjau Dieneką Polineiką ir kai kuriuos kitus, taip pat išvardinau, kurie jo pažįstami žuvo.

— O tu vis dar gyvas, Kseo? — jo veidą iškreipė šypsnys. — Tavo bičiulis Apolonas turbūt paruošė tau šį tą ypatinga.

Gaidžio prašymas buvo paprastas: pasirūpinti, kad jo žmonai būtų nusiųsta senovinė jo gimtinės Mesenijos moneta. Jis pasakė, kad šį apsitrynusį obolą paslapčia nešiojosi su savimi visą gyvenimą ir dabar atidavė jį man. Aš prisiekiau išsiųsti jį su kitu pasiuntiniu. Jis dėkingai suspaudė man ranką Tada patraukė mane su Aleksandru arčiau savęs ir prakalbo daug tyliau.

— Klausykitės atidžiai. Aš perbėgau norėdamas jums pranešti štai ką...

Gaidys išbėrė viską labai greitai. Perėją ginantiems helenams liko ne daugiau kaip viena diena. Jo Didenybė pasiūlė visos apylinkės turtus tam, kas parodys jam kelią per kalnus, kad Karštuosius Vartus galima būtų apsupti iš abiejų pusių.

— Dievai nėra sukūręs nė vienos tokios stačios uolos, kad žmogus negalėtų į ją įlipti, o ypač tada, kai jį gena aukso ir šlovės troškimas. Persai suras kelią į jūsų užnugarį, o net jei ir nesurastų, jų laivai prasilauš pro Atėnų laivyną jei ne šiandien, tai rytoj. Iš Spartos pastiprinimas neateis — eforai žino, kad tai beprasmiška, pastiprinimas taip pat būtų apsuptas. Leonidui nei jo vyrams nepavyks iš čia ištrūkti.

— Tu leidaisi šitaip sumušamas vien tam, kad galėtum pranešti mums šią žinią?

— Paklausykite manęs. Kai aš perbėgau pas persus, pasakiau jiems, kad esu helotas, ką tik atvykęs iš Spartos. Mane tardė patys artimiausi valdovui vadai. Aš buvau per du žingsnius nuo Kserkso palapinės. Žinau, kur Didysis Valdovas miega ir kaip nuvesti vyrus tiesiai prie jo palapinės slenksčio.

Aleksandras garsiai nusikvatojo.

— Tu siūlai mums užpulti jį jo palapinėje?

— Kai krinta galva, dvesia ir gyvatė. Įsidėmėkite: valdovo palapinė stovi prie pat uolų šalia upės, kad jo žirgai galėtų gerti kitų nesudrumstą vandenį. Ten iš siauro tarpeklio tarp uolų veržiasi kalnų šaltinis, persai mano, kad tarpeklis yra neįžengiamas, todėl toje pusėje budi visai nedaug sargybinių. Tamsoje į stovyklą galėtų prasmukti pusė tuzino vyrų, o gal net ir sugrįžti atgal.

— Taip. Mes tuoj išskleisim savo sparnus ir nuskrisim ten.

Dabar jau visa stovykla buvo sukilusi. Prie Sienos rikiavosi spartiečių pajėgos, jeigu galima pajėgomis vadinti tokį menką jų skaičių. Gaidys pasakė mums, kad pasiūlė pats nuvesti graikų karius į persų stovyklą mainais į laisvę Lakedaimone savo žmonai ir vaikams. Dėl to skiritai jį taip ir sumušė; jie manė, jog šis pasiūlymas yra tik gudrybė — kad drąsiausi mūsų vyrai patektų priešams į rankas ir būtų nukankinti.

— Jie net neperdavė mano žodžių savo vadams. Maldauju jūsų: papasakokite visa tai kam nors iš vadų. Tai gali pavykti ir be manęs. Prisiekiu visais dievais!

Mane prajuokino toks Gaidžio atsivertimas.

— Atrodo, kad būsi tapęs pamaldžiu patriotu.

Skiritai griežtai riktelėjo ant mūsų. Jie norėjo greičiau pribaigti Gaidį ir pasiruošti mūšiui. Du žvalgai pakėlė jį ant kojų, kad pririštų stačią prie stulpo, o nuo stovyklos krašto pasigirdo triukšmas. Mes visi nusisukome pasižiūrėti, kas ten vyksta.

Naktį iš stovyklos bandė pabėgti keturiasdešimt tėbiečių. Pusę jų nužudė sargybiniai, bet kitiems pavyko pasprukti. Visiems, išskyrus tris, kurie buvo surasti tiktai dabar. Jie bandė pasislėpti tarp daugybės lavonų.

Dabar tespijiečių būrys atvilko šių nelaimėlių trijulę prie Sienos ir numetė į besiruošiančių mūšiui karių vidurį. Pakvipo krauju. Tespijietis Ditirambas išėjo į priekį ir ėmėsi vadovauti.

— Kokia jiems bus bausmė? — suriko jis į susispietusią aplinkui minią.

Tuo metu už Aleksandro peties pasirodė Dienekas, atėjęs pasižiūrėti, kas čia per triukšmas. Aš pasinaudojau proga užtarti Gaidį ir išgelbėti jam gyvybę, tačiau Dienekas nieko neatsakė. Jo dėmesį prikaustė įvykiai šlaito apačioje.

Iš karių minios pasigirdo daugybė pasiūlymų, kokią mirties bausmę reikėtų skirti bėgliams. Ant persigandusių belaisvių pasipylė smūgiai. Ditirambas buvo priverstas išsitraukti kardą ir nuvyti į šoną įtūžusius karius.

— Sąjungininkai visiškai nesivaldo, — nerimaudamas iškošė Aleksandras.

Dienekas kurį laiką abejingai stebėjo, kas vyksta, tada tarė:

— Neketinu žiūrėti į visa tai antrą kartą.

Jis nužingsniavo į priekį, skirdamas minią priešais save, ir atsistojo šalia tespijiečio Ditirambo.

— Šiems šunims pasigailėjimo nėra! — suriko Dienekas. Netoli jo klūpojo surišti ir užrištomis akimis belaisviai. — Jiems turi būti skirta pati žiauriausia bausmė, kad nė vienas neišdrįstų pasekti jų bailiu pavyzdžiu.

Pasigirdo pritarimo šūksniai. Dienekas pakėlęs ranką visus nutildė.

— Jūs pažįstate mane. Ar sutiksite su tokia bausme, kurią aš pasiūlysiu?

Tūkstantis balsų sušuko „Taip“.

— Neprieštaraudami? Nesiginčydami?

Visi prisiekė neprieštarauti bausmei, kurią skirs Dienekas.

Nuo už Sienos stūksančios kalvelės viską stebėjo Leonidas ir didžiūnai, tarp jų buvo Polineikas, Alfėjus ir Maronas. Visi nutilo, girdėjosi tiktai vėjo ūžimas. Dienekas nuėjo prie belaisvių ir nuplėšė jiems nuo akių raiščius.

Tada savo kardu perkirto virves ir išlaisvino suimtuosius.

Iš visų pusių pasigirdo įsiutusių karių riksmai. Dezertyrai turi būti baudžiami mirties bausme. Kiek dar vyrų pabėgs, pamatę, kad išdavikų pasigailima? Visa armija išsilakstys!

Iš visų sąjungininkų karių vienintelis Ditirambas, atrodo, suprato įžvalgų Dieneko planą. Jis atsistojo šalia spartiečio, o jo iškeltas kardas nutildė vyrus. Dienekas vėl prabilo:

— Aš niekinu šių bailių bandymą išsaugoti sveiką kailį. Praeitą naktį savisaugos instinktas pasiglemžė visą jų drąsą. Bet dar labiau aš nekenčiu šito dabar jus apėmusio pamišimo.

Jis mostelėjo į klūpančius belaisvius.

— Šie vyrai, kuriuos jūs šiandien vadinate bailiais, vakar kovėsi su jumis petys į petį. Galbūt netgi narsiau už jus.

— Abejoju! — suriko vienas karys.

Vėl pasipylė pykčio pilni šūksniai, reikalaujantys bėglių kraujo.

Dienekas palaukė, kol triukšmas nurims.

— Lakedaimone mes turime žodį, apibūdinantį dvasios būseną, kuri dabar, broliai, yra apėmusi jus. Mes vadiname ją „apsėdimu“. Tai reiškia pasidavimą baimei ar pykčiui, kuris suardo kariuomenės tvarką, paverčią ją minia.

Jis žengė žingsnį atgal ir kardu parodė į bėglius.

— Taip, šie vyrai praeitą naktį pabėgo. O ką darėte jūs? Aš pasakysiu. Jūs visi iki vieno negalėjote sumerkti akių. Ir kokia buvo pati slapčiausia jūsų širdies malda? Tokia pati, kaip ir jų, — jo kardas vėl parodė į apgailėtinus vargšus, susigūžusius prie jo kojų. — Kaip ir jie, ilgėjotės savo žmonų ir vaikų. Kaip ir jie, troškote išsigelbėti. Kaip ir jie, sukote galvą, kaip pabėgti ir išgyventi!

Pasigirdo vienas kitas protesto šūksnis, tačiau visi greitai nutilo, neatlaikę griežto Dieneko žvilgsnio ir jame glūdinčios tiesos.

— Ir mane kankino panašios mintys. Visą naktį svajojau apie pabėgimą. Kaip ir visi kiti vadai, kaip visi lakedaimoniečiai ir pats Leonidas.

Minia nutilo, visi susimąstė.

— Taip! — pasigirdo balsas. — Bet mes to nepadarėme!

Per minią vėl nusirito pritarimo murmesys, vis garsėjantis.

— Tas tiesa, — tyliai tarė Dienekas, jo žvilgsnis, kietas kaip akmuo, dabar buvo nukreiptas ne į karius, o į tris sugautuosius. — Mes to nepadarėme.

Kurį laiką jis be gailesčio žvelgė į bėglius, tada žengė žingsnį atgal, kad visi kariai galėtų matyti juos, klūpančius minios viduryje, per žingsnį nuo kardo ašmenų.

— Leiskite šiems vyrams nugyventi jiems skirtas dienas su savo poelgio prakeiksmu. Tegu jie kiekvieną rytą atsibunda su šia nešlove ir kiekvieną vakarą gulasi su šia gėda. Tai bus jų mirties nuosprendis — lėtas nykimas, daug skausmingesnis už tą niekniekį, kurį patirsime mes iki rytojaus vakaro.

Dienekas žengė bėgliams už nugaros, prie to minios krašto, nuo kurio vingiavo takas į saugų užnugarį.

— Duokite kelią!

Dabar bėgliai pradėjo maldauti. Pirmasis, bebarzdis jaunuolis, ką tik persiritęs per dvidešimt metų, prisipažino, kad jo varganas ūkis yra viso labo už pusės savaitės kelionės nuo čia. Jis baiminosi dėl savo jaunos žmonos ir neseniai gimusios dukrelės, dėl savo ligoto tėvo ir motinos. Tamsa atėmusi iš jo drąsą bet dabar jis atgailaująs. Sudėjęs rankas kaip maldai, jis kreipėsi į Dieneką ir tespijiečius. Jo nusikaltimas buvęs tik akimirkos silpnybė. Ta akimirka jau praėjo. Šiandien jis kausis ir niekas negalės suabejoti jo drąsa.

Čia įsiterpė kiti du, abu vyrai virš keturiasdešimt, ir taip pat prisiekė viskuo, kas brangiausia, kad garbingai tarnaus toliau.

Dienekas pakartojo:

— Duokit kelią!

Karių minia prasiskyrė ir atvėrė kelią kuriuo trijulė galėjo išeiti iš stovyklos.

— Ar yra norinčių prisijungti? — kaip iššūkis nuskambėjo garsus Ditirambo balsas. — Kas dar nori pasivaikščioti? Pasinaudokite proga dabar arba užsikimškite visiems laikams.

Be jokių abejonių, nebuvo po saule niūresnio ir gėdingesnio vaizdo kaip tie trys apgailėtini niekšeliai, susigūžę pėdinantys gėdos taku tarp tylomis juos stebinčių bendražygių.

Aš nužvelgiau karių veidus. Įsiūtis, su apgaulingu teisuoliškumu reikalavęs kraujo, buvo išgaravęs. Dabar jų prašviesėjusiuose veiduose įsispaudė apvalanti ir negailestinga gėda. Žemas veidmainiškas įtūžis, kurį jie norėjo išlieti ant pabėgėlių, įsikišus Dienekui buvo nukreiptas į vidų. Ir šis įtūžis, vėl slapta įsižiebęs kiekvieno vyro širdyje, pavirto tvirtu apsisprendimu pasmerkti kiekvieną bailį tokiai deginančiai gėdai, kad šalia jos nublanktų ir pati mirtis.

Dienekas apsisuko ir grįžo atgal ant kalvelės. Ten prie jo priėjo vienas skiritų vadas ir paspaudė jam ranką.

— Nuostabu, Dienekai. Sugėdinai visą armiją. Dabar niekas nedrįs pajudėti iš šito mėšlo.

Tačiau mano šeimininko veide nesimatė pasitenkinimo, jis buvo apsiniaukęs ir pilnas širdgėlos. Pasižiūrėjęs atgal į tris nenaudėlius, apgailėtinai sliūkinančius tolyn, jis tarė:

— Tie nelaimingi šunsnukiai vakar visą dieną išstovėjo mūsų gretose. Man jų nuoširdžiai gaila.

Nusikaltėliai jau buvo perėję visą gėdos kelią ir paliko karių minią sau už nugarų. Antrasis vyras, tas, kuris ką tik keliaklupsčiavo labiau už visus, atsisuko ir suriko:

— Kvailiai! Jūs visi mirsite! Nusispjaut man ant jūsų visų, būkit prakeikti!

Atgrasiai kvatodamas jis dingo už kalno šlaito, o paskui jį nulėkė ir kiti du, gręžiodamiesi atgal kaip šunys.

Leonidas iš karto davė įsakymą polemarchui Derkilidui, o ši perdavė jį kitiems vadams: nuo šiol užnugaryje sargybos nestatyti ir nesiimti jokių priemonių dezertyrams sulaikyti.

Vyrai triukšmingai išsiskirstė į savo vietas.

Dienekas priėjo prie mūsų. Šalia stovėjo skiritų vadas Lachidas, žvalgo, pravarde Šuo, brolis.

— Atiduok šitą niekšą man, bičiuli, — pavargusiu mostu Dienekas parodė į Gaidį. — Jis mano pavainikis sūnėnas. Aš pats perrėšiu jam gerklę.

DVIDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

Jo Didenybė daug geriau nei aš žino, kaip sąjungininkai buvo išduoti ir galutinai pasmerkti. Jam žinoma, kad išdavikas buvo vietinis Trachidės gyventojas, papasakojęs Jo Didenybės vadams apie kalnų taką, kuriuo galima apeiti Karštuosius Vartus. Jam žinoma ir tai, kokį tas nusikaltėlis gavo atlyginimą iš Persijos iždo.

Graikai numanė apie šį pražūtingą sumanymą: iš pradžių tai paliudijo kai kurie ženklai, pastebėti antros dienos rytą, vėliau juos patvirtino gandai ir dezertyrų pasakojimai, o galiausiai, šeštą dieną nuo sąjungininkų atvykimo į Termopilų perėją, įtarimus patvirtino savo akimis viską matęs liudytojas.

Praėjus maždaug dviem valandoms po dienos mūšių, kai keitėsi pirmoji sargyba, į graikų pusę perėjo vienas priešų didikas. Jis prisistatė Tirastiadu iš Kymo, tūkstančio karių, pašauktų iš to krašto, vadu. Šis princas buvo pats aukščiausias, gražiausias ir puikiausiai apsirengęs iš visų priešų, kurie iki šiol buvo perbėgę į mūsų pusę. Jis kreipėsi į susirinkusius nepriekaištinga graikų kalba. Jo žmona buvo Elena iš Halikamaso, papasakojo jis; dėl šios priežasties, taip pat skatinamas garbės jausmo, jis perėjo į graikų pusę. Tirastiadas papasakojo Spartos karaliui, kad pats buvo prie Kserkso palapinės tą vakarą, kai išdavikas, kurio vardą aš žinau, bet neketinu minėti nei dabar, nei kada nors ateityje, atėjo pareikalauti Jo Didenybės skirto apdovanojimo, už tai žadėdamas parodyti persams slaptą kelią per kalnus.

Kilnusis Tirastiadas patvirtino, kad savo akimis matė, kaip Jo Didenybė įsakė rikiuoti karius ir sekti paskui išdaviką. Nemirtingieji, suradę pamainą savo žuvusiems bendražygiams ir vėl surinkę įprastinę dešimties tūkstančių armiją, pajudėjo iš stovyklos iš karto, kai tik nusileido sutemos, vedami karvedžio Hidamo. Šiuo metu jie seka paskui išdaviką kalnų keliu. Auštant jie jau bus sąjungininkų užnugaryje pasiruošę mūšiui.

Jo Didenybę, žinantį, kokios katastrofiškos buvo išdavystės pasekmės, gali nustebinti graikų susirinkimo reakcija į šį netikėtai ir labai laiku išgirstą perspėjimą.

Jie nepatikėjo.

Nusprendė, kad tai gudrybė.

Tokią neprotingą reakciją, tokį stebėtiną troškimą nematyti tiesos, matyt, lėmė sąjungininkų nuovargis ir jų širdis užvaldžiusi neviltis. Be to, vyrai buvo atsidavę dviem visiškai priešingiems, bet neatskiriamiems kaip dvi monetos pusės jausmams: jie aukštino mirtį ir tuo pat metu ją niekino.

Pirmos dienos mūšiai pasižymėjo ypatinga drąsa ir heroizmu.

Antrą dieną prasidėjo stebuklai.

Labiausiai stebino ta paprasta aplinkybė, kad mes vis dar laikėmės. Kiek kartų per paskutines keturiasdešimt aštuonias valandas skerdynių įkarštyje kiekvienas karys stovėjo per plauką nuo žūties? Tačiau jis vis dar buvo gyvas. Kiek kartų nesuskaičiuojama priešo armija, savo dydžiu smarkiai pranokstanti graikų pajėgas, puolė sąjungininkus su neįtikėtina jėga ir drąsa? Tačiau graikų gretos vis dar buvo nepralaužtos.

Antrą dieną jos tris kartus sudrebėjo ir buvo ant lūžio ribos. Jo Didenybė matė vieną šių momentų, kai prieš sutemas persai prasiveržė iki pat Sienos ir tūkstančiai imperijos karių su pergalės šūksniu lipo akmenimis į kitą pusę. Tačiau kažkokiu būdu Siena išsilaikė, perėja liko užtverta.

Visą antrąją dieną prie Skiato vyko jūrų mūšis, lyg veidrodinis prie Vartų besikaunančių armijų atspindys. Po stačiomis Artemisijo kyšulio uolomis bronziniai laivų taranai smigo į medinius bortus, o tuo pačiu metu sausumoje plienas daužėsi į plieną. Perėjos gynėjai matė horizonte kylančius dūmus ir degančius laivus, o arčiau kranto — sudužusių laivų likučius, lūžusias sijas ir stiebus, irklus ir pakrantės srovių nešamus jūreivių kūnus, plūduriuojančius veidu žemyn. Atrodė, kad graikai ir persai kovėsi jau ne kaip priešininkai, o kaip sąjungininkai, sudarę nežmonišką sutartį, kurios tikslas buvo ne pergalė ar išsigelbėjimas, o tiesiog žemės ir jūros nudažymas bendromis jėgomis tamsia kraujo spalva. Ir netgi dangus tą dieną atrodė nepanašus į dievų karalystę, kuri vien savo buvimu suteikia reikšmę tam, kas vyksta apačioje; dabar jis buvo tiesiog tuščia niūri pilkuma, abejinga ir negailestinga. Aukštai virš skerdynių lauko iškilęs Kalidromo kalnas savo nebyliu akmeniniu veidu geriausiai įkūnijo šį bet kokio gailestingumo praradimą. Ore neskraidė joks paukštis, joks vabzdys. Nei ant žemės, nei uolų plyšiuose nesimatė nė vieno žalio daigelio.

Tiktai pati žemė buvo gailestinga. Tik ta dvokianti košė po karių kojomis teikė atramą ir atokvėpį. Žemės paviršius buvo išmintas į pliurzą kurioje pėda smigo iki kulkšnių, gretoms judant į priekį įsispirti bandančių karių kojos lindo vis giliau ir giliau, kol jie ėmė kautis paskendę iki kelių. Pirštai kabinosi į pajuodusį nuo kraujo purvą, pėdos skverbėsi gilyn, ieškodamos kieto pagrindo, mirštantys vyrai kabinosi į žemę dantimis, lyg būtų norėję taip išsikasti sau kapą. Valstiečiai, kurių rankos anksčiau su malonumu panirdavo į tamsią gimtų laukų dirvą ir trindavo tarp pirštų derlingos žemės grumstelius, dabar šliaužė per ją ant pilvų, kasdamiesi gilyn savo sulaužytais pirštais, bandydami pasislėpti po žemės skraiste ir apsaugoti savo nugaras nuo negailestingo plieno.

Graikai mėgsta imtynes. Kai tik berniukas išmoksta stovėti, jis pradeda grumtis su savo bendraamžiais smėlio duobėse ir purve. Dabar helenai grūmėsi ne tokiose nekaltose vietose; čia grioviais tekėjo ne vanduo, o kraujas, ir aukščiausias teisėjas atmesdavo visus prašymus sustoti ar pasigailėti. Antrosios dienos mūšiuose ne kartą mačiau, kaip helenų karys, kovęsis be sustojimo dvi valandas, pasitraukia dešimčiai minučių pailsėti ir vėl grįžta į kovos lauką nespėjęs nė pavalgyti, tik nurijęs kelis gurkšnius vandens. Taip pat ne kartą mačiau, kaip smūgis, nuo kurio išbyra visi dantys arba skyla peties kaulas, neparklupdo kario ir jis kaunasi toliau.

Antrą dieną regėjau, kaip Alfėjus su Maronu nužudė šešis priešų karius taip greitai, kad paskutiniai du numirė pirmai porai dar nespėjus nukristi ant žemės. Kiek priešų broliai išguldė tą dieną? Penkiasdešimt? Šimtą? Persui reikėjo ne vieno Achilo savo gretose, kad galėtų įveikti brolius — ne tik todėl, kad jie išsiskyrė iš visų savo jėga ir įgūdžiais, bet ir todėl, kad jie abu kovojo viena širdimi.

Visą dieną geriausi Jo Didenybės kariai plūdo į mūšio lauką, banga ritosi po bangos be jokios pertraukos, ir niekas negalėjo atskirti vienos tautos ar vienos armijos nuo kitos. Kovojančių karių kaita, kaip kad sąjungininkai elgėsi pirmą dieną, tapo neįmanoma. Kariai savo valia pasilikdavo kovos lauke. Ginklanešiai ir tarnai pakeldavo savo kritusių šeimininkų ginklus ir stodavo į jų vietą.

Vyrams jau nebeužteko jėgų šūksniais raginti vienas kito, jie daugiau nedžiūgavo ir nesididžiavo savo žygdarbiais. Atokvėpio akimirkomis jie tiesiog griūdavo ant žemės, nebylūs ir atbukę tarp tokių pačių bežadžių kūnų. Sienos prieglobstyje kiekviename išdraskytos žemės įdubime gulėjo kariai, po aštuonis ar dešimt, dvylika ar dvidešimt, visi nukamuoti nuovargio ir nevilties, sustingę pasibaisėjimo ir sielvarto pozomis. Niekas nekalbėjo ir nejudėjo. Tiktai nematančiomis akimis spoksojo kiekvienas į savo neapsakomą skausmą.

Būtis tapo tuneliu, kurį supo tiktai mirtis, o viduje nebuvo nei vilties, nei išsigelbėjimo. Dingo ir dangus, ir saulė su žvaigždėmis. Liko tiktai žemė, išmintas ir išvagotas purvas, kuris, atrodo, laukė po kiekvieno kario kojomis pasiruošęs sugerti jo išvirtusius vidurius, suskaldytus kaulus, jo kraują ir gyvybę. Žemė buvo visur: kario ausyse ir nosyje, jo akyse ir gerklėje, panagėse ir sėdynėje, ir ant jo nuo prakaito sulipusių plaukų; vyrai išspjaudavo žemę iš plaučių ir iššnypšdavo iš nosies.

Kiekvienas karys turi savo paslaptį, tokią intymią, kad neišdrįsta jos atskleisti niekam, išskyrus gal tik tuos bendražygius, kurie po išmėginimo ginklu tapo jiems artimesni už brolius. Tos paslaptys — tai poelgiai, kuriuos paskatino bailumas. Nedideli dalykai, kurių niekas kitas nepastebėjo. Sužeistas draugas pašaukė tave į pagalbą. Praėjai pro šalį? Savas kailis pasirodė brangesnis? Tai tavo nusikaltimas, kuriuo tu kaltini save prieš savo paties teismą ir tavo paties širdis pripažįsta tave kaltu.

Žmogus nori tiktai gyventi. Jam tai yra svarbiau už viską — kvėpuoti iš paskutiniųjų. Išgyventi.

Tačiau net ir savisaugos instinktą patį svarbiausią iš visų, šį kraujo šauksmą valdantį ir žvėris, ir žmones, net ir jį gali įveikti pervargimas ir siaubo perteklius. Tada širdį užpildo savotiška drąsos išraiška — ne drąsa, o greičiau neviltis, ir net ne neviltis, o egzaltacija. Antrą dieną vyrai pranoko patys save. Nepaprastos drąsos žygdarbiai sekė vienas paskui kitą, o tie, kurie juos atliko, jų net neprisiminė.

Mačiau, kaip vienas filistiečių ginklanešys, dar visai berniukas, apsiginklavęs savo šeimininko ginklais puolė į mūšį. Jam dar nespėjus nė užsimoti, jo blauzdą pervėrė persų ietis. Vienas jo draugų atskubėjo į pagalbą jis norėjo perrišti kraujuojančią žaizdą ir nutempti savo bičiulį į saugią vietą tačiau sužeistas ginklanešys atstūmė gelbėtoją. Jis kovėsi toliau, pasiramčiuodamas ietimi, paskui kritęs ant kelių ir net gulėdamas ant žemės kirto priešą kol mirė.

Kiti ginklanešiai ir tarnai, prisirinkę geležinių iečių smaigų, basi ir be šarvų lipo į kalną kaldavo smaigus į tarpus uolose, kad turėtų kur įsispirti, ir nuo šių aukštai iškilusių visiškai atvirų vietų mėtė į apačioje besikaunančius priešus akmenis ir uolų nuolaužas. Persų lankininkai pavertė šiuos berniukus adatų pagalvėlėmis; jų kūnai likdavo kaboti prismeigti prie uolos arba nusirisdavo žemyn į apačioje verdančio mūšio sūkurį.

Prekiautojas Elefantinas šoko gelbėti vieno dar gyvo berniuko, kuris nusiritęs pakibo ant uolos atbrailos apačioje. Persų strėlė pervėrė šiam senyvam vyrui gerklę ir jis griuvo taip žaibiškai, jog tiesiog pranyko purve. Kodėl jis puolė į kovą? Juk buvo ne karalius ir ne didikas, o tiesiog pašalietis, slaugęs sužeistus karius ir linksminęs juos savo „pūkit temėsingi“.

Temo. Helenai svirduliavo nuo žaizdų ir nuovargio, o į mūšio lauką vis plūdo nauji rinktiniai persų būriai. Vienus jų vadai varė į priekį rimbu, kiti patys su užsidegimu spaudė bendražygius, stumdami juos į priekį, į graikus.

Ar Jo Didenybė prisimena? Virš jūros įsišėlo stipri audra, lietus pradėjo pilti kaip iš kibiro. Tuo metu beveik visi sąjungininkų ginklai buvo sulūžę ar netinkami kovai. Kiekvienas karys jau buvo pakeitęs po tuziną iečių, nė vienas neturėjo savo skydo — jie jau seniai buvo sutrupinti. Likę gyvi gynėsi aštuntu ar dešimtu skydu, pasičiuptu nuo žemės. Net trumpi spartiečių kardai — ksifai — neatlaikė tokios daugybės smūgių: skilo ir lūžo rankenos. Vyrai kovėsi su geležtėmis ir lūžusiomis ietimis be smaigalių.

Persai išsikirto sau kelią į priekį ir priartėjo prie Sienos per keliolika žingsnių. Priešais įtvirtinimus liko tiktai spartiečiai ir tespijiečiai, visi kiti sąjungininkai buvo nustumti už Sienos arba ant jos. Daugybė priešo karių užpildė visą Siaurumą ir šimto žingsnių skersmens erdvę priešais pat Sieną.

Spartiečiai atsitraukė. Aš atsidūriau šalia Aleksandro ant Sienos. Mes kėlėme vieną vyrą po kito į viršų, o sąjungininkai tuo metu mėtė į puolančius priešus viską kas pasitaikė po ranka: lūžusias ietis, akmenis ir net šalmus bei skydus.

Sąjungininkų pajėgos palūžo ir ėmė netvarkingai trauktis atgal — iki penkiasdešimties, šimto pėdų už Sienos. Netgi mano šeimininkas, Polineikas, Alfėjus ir Maronas, išsekinti žaizdų ir nuovargio, traukėsi padrikai.

Priešas tiesiogine prasme išdraskė akmenis iš Sienos pagrindo. Dabar visa jų nesuskaičiuojama daugybė pasipylė per Sienos griuvėsius į atvirą erdvę priešais neapsaugotas sąjungininkų stovyklas. Pergalė jau buvo beveik jų rankose, tačiau dėl kažkokios visiškai nepaaiškinamos priežasties apimti baimės jie sustojo ir nerado savyje drąsos pulti ir galutinai sutriuškinti mūsų armijos.

Jie atsitraukė, pasidavę tam nežinia iš kur atsiradusiam siaubui.

Protu nesuvokiama, kokia jėga atėmė iš jų visą ryžtą ir narsą Galbūt imperijos kariai negalėjo patikėti savo pergale. Galbūt jie taip ilgai kovėsi priešais Sieną kad dabar nesugebėjo patikėti, kad ją įveikė.

Kad ir kaip kas buvo, priešo jėga nusilpo. Vieną akimirką virš lauko įsiviešpatavo nežemiška tyla.

Tada orą perskrodė galingas griausmas, lyg būtų suriaumoję penkiasdešimt tūkstančių vyrų. Man ant sprando pasišiaušė plaukai. Pasisukau į Aleksandrą jis, kaip ir visi kiti vyrai mūšio lauke, stovėjo sustingęs iš siaubo.

Į Kalidromą trenkė nepaprastos jėgos žaibas. Nudundėjo griaustinis, nuo uolos atskilo keli didžiuliai akmenys ir nuskriejo žemyn, ore pakvipo dūmais ir siera. Vėl nugriaudėjo tas nežemiškas garsas. Visi suakmenėjo iš siaubo. Vienintelis Leonidas neprarado žado, jis išėjo į priekį ir iškėlė į viršų savo ietį.

— Dzeusas Gelbėtojas! — kaip griausmas nuskambėjo jo balsas. — Už Heladę ir laisvę!

Su triumfo šūksniu jis puolė priešą. Sąjungininkų karius užplūdo naujos jėgos ir jie šaukdami metėsi iš paskos. Po šio dangiško stebuklo priešo kariai, apimti panikos ir klupdami, pradėjo trauktis. Netrukus aš vėl atsidūriau ant slidžių išardytos Sienos riedulių ir ėmiau svaidyti akmenis bei iečių kotus į bėgančių persų ir baktrų, medų ir ilyrų, lidiečių ir egiptiečių knibždėlyną.

Visą vėlesnių įvykių baisumą Jo Didenybė regėjo savo akimis. Priekinės persų gretos apimtos siaubo bėgo atgal, o pačiame gale stovinčių vadų rimbai varė pastiprinimo pajėgas į priekį. Kaip dvi bangos per audrą — viena besiritanti į krantą, kita atsimušusi į stačias pakrantės uolas ir grįžtanti jūron — susiduria ir sunaikina viena kitą purslų ir putų verpete, taip susidūrę imperijos būriai nukreipė savo jėgą prieš save. Sutrypta buvo tūkstančiai vyrų, kurie pateko į to mirtino sūkurio vidurį.

Šiek tiek anksčiau Leonidas buvo prašęs sąjungininkų pastatyti antrą sieną — iš persų kūnų. Dabar taip ir atsitiko. Nepaprastai greitai žuvo tokia daugybė priešo karių, kad neliko plikos žemės kojai pastatyti. Reikėjo lipti ant kūnų. Ant kūnų, kurie gulėjo ant kitų kūnų.

Helenai stebėjo, kaip priešo kariai paniškai bėgdami pradėjo ietimis ir kardais kapoti savo bendražygius, bandydami išsiveržti iš tos pamišusios minios. Šimtai jų nukrito į jūrą. Mačiau, kaip priekinės spartiečių gretos tiesiog kopė į sieną iš persų kūnų kaip į kalną, o už nugaros stovintys draugai turėjo juos prilaikyti ir kilstelėti.

Staiga lavonų kalnas neišlaikė spaudimo ir pradėjo griūti. Siaurumoje esantys sąjungininkai lavonų nuošliaužos viršumi suskubo ropštis atgal į saugų užnugarį, o griūvanti lavonų siena įgavo pagreitį ir stumiama savo pačios svorio pradėjo ristis ant Trachidės keliu bėgančių persų. Šis vaizdas buvo toks absurdiškai keistas, kad helenų kariai, paklusdami ne įsakymui, o savo pačių instinktui, sustojo ir apstulbę stebėjo, kaip nesuskaičiuojama daugybė priešų žūsta palaidoti po šiurpia mėsos lavina.

Sąjungininkai, susibūrę naktį po mūšio, įvykusį stebuklą aiškino kaip dievų įsikišimo įrodymą. O Tirastiadas stovėjo šalia Leonido prieš susirinkusius graikus ir su nuoširdžiu užsidegimu ragino juos atsitraukti. Didikas pakartojo savo pranešimą apie dešimt tūkstančių Nemirtingųjų, šiuo metu žygiuojančių kalnų taku į graikų užnugarį. Mažiau nei tūkstantis graikų vis dar turėjo jėgų priešintis. Tačiau ko galima tikėtis, kai iš nesaugomo užnugario puola dešimt kartų didesnis skaičius priešų, o iš priekio spaudžia dar tūkstantį kartų gausesnės pajėgos?

Tačiau neseniai įvykęs stebuklas taip visus pakylėjo, kad sąjungininkai nesiklausė atvykėlio. Susirinkime buvo skeptikų ir agnostikų — jie abejojo dievais ar net niekino juos, tačiau dabar davė skambias priesaikas ir tvirtino, kad šis žaibas ir jį lydėjęs nežemiškas griausmas buvo ne kas kita kaip paties Dzeuso karo šūksnis.

Iš laivyno taip pat atėjo gera žinia. Praeitą naktį netikėtai įsisiautėjusi audra prie Eubojos salos krantų Egėjo jūroje sudaužė į šipulius du šimtus imperijos karo laivų. Penktadalis Jo Didenybės laivyno, džiaugsmingai pranešė atėniečių korvetės kapitonas Habronichas, nuskendo su visomis įgulomis; jis matė laivų nuolaužas savo akimis. Argi tai nebuvo dievų pagalba?

Tėbiečių vadas Leontiadis žengė į priekį ir dar labiau sudrumstė protus. Kokia žmogiška jėga, klausė jis, gali atsilaikyti prieš dievų įniršį?

— Nepamirškite, broliai ir sąjungininkai, kad devynias dešimtąsias visos persų kariaunos sudaro pavergtos tautos, atvestos čia prieš savo valią grasinant kardu. Kaip Kserksas išlaikys juos mūšio lauke? Gal kaip šiandien — tarsi gyvulių bandą gindamas juos į priekį botagu? Patikėkite manimi, vyrai, persų sąjungininkai dreba. Nepasitenkinimas plinta jų stovykloje kaip maras. Nuo maišto ir pabėgimo juos skiria tik dar vienas pralaimėjimas. Jei mes atsilaikysime rytoj, broliai, Kserksas bus priverstas pasikliauti tiktai savo laivynu. Žemės drebintojas Poseidonas kartą jau nusiaubė Persijos pasididžiavimą. Galbūt jis padarys tai dar kartą.

Graikai, užsidegę tėbiečių vado aistra, šiurkščiai atsikirto Tirastiadui iš Kymo. Jie pareiškė, kad dabar pavojus gresia ne jiems, o Kserksui, savo išpuikimu užsitraukusiam dievų rūstybę.

Aš nė nepažvelgęs į savo šeimininką žinojau, ką jis galvoja. Sąjungininkų protus sudrumstė apsėdimas — katalepsija. Tai, ką jie kalbėjo, buvo beprotybė, ir net patys kalbėtojai tai suprato, kai taškėsi sielvarto ir siaubo pagimdytu įniršiu, radę patogų taikinį — perbėgėlį Tirastiadą. Princas kentė užgauliojimus tylėdamas, jo ir taip jau paniurusį veidą temdė liūdesio šešėlis.

Leonidas baigė susirinkimą ir liepė visiems ruošti ginklus. Atėniečių kapitoną Habronichą jis išsiuntė atgal, įsakęs perduoti laivyno vadams Euribiadui ir Temistokliui viską, ką šiandien čia matė ir girdėjo.

Sąjungininkai išsiskirstė, prie vadavietės laužo liko tiktai spartiečiai ir Tirastiadas.

— Nepaprastai įspūdingas tikėjimo demonstravimas, mano valdove, — prakalbo princas. — Tokios karštos kalbos tikrai sustiprins jūsų vyrų drąsą. Valandai. Kol tamsa ir nuovargis neišblaškys akimirksnio aistros. Tada baimė dėl savęs ir savo šeimos vėl įsiskverbs į jų širdis.

Didikas dar kartą pakartojo pasakojimą apie kalnų taką ir dešimt tūkstančių persų karių. Jeigu dievai tikrai įsikišo į šios dienos įvykius, pareiškė jis, tai jų įsikišimas buvo ne palankumo graikams ženklas, žadantis išsigelbėjimą, o sunkiai suvokiamas siekimas atimti graikams protą. Žinoma, toks įžvalgus karvedys kaip Leonidas supranta tą dalyką taip pat aiškiai, kaip aiškiai matosi žaibų paliktos žymės ant Kalidromo uolų, kurias jau daugelį šimtmečių talžo audros — juk Kalidromo viršūnė yra pati aukščiausia visoje pakrantėje.

Tirastiadas primigtinai ragino Leonidą ir kitus vadus patikėti jo atnešta žinia. Demos, eiliniai susirinkimo dalyviai, gali juo netikėti. Jie gali pasmerkti jį ir net nužudyti kaip priešo šnipą. Jų protas gali apsigauti ir patikėti palankiomis pranašystėmis. Tačiau jų karalius ir vadas tokios prabangos sau leisti negali.

— Sakykite, kad aš rezgu pinkles. Tikėkite, kad mane pasiuntė Kserksas, kad jam yra naudingi mano įtikinėjimai, kad aš klasta ir gudrybe bandau išvilioti jus iš perėjos. Jeigu jums taip ramiau, tikėkite. Tačiau mano pranešimas yra gryna tiesa. Nemirtingieji ateina. Jie pasirodys čia, sąjungininkų užnugaryje, iš ryto. Dešimt tūkstančių vyrų.

Žengęs žingsnį į priekį, jis atsistojo tiesiai priešais Spartos karalių ir užsidegęs kreipėsi tiesiai į jį kaip vyras į vyrą:

— Šis susirėmimas prie Karštųjų Vartų nėra lemiamas, mano valdove. Lemiamas mūšis įvyks vėliau Graikijos gilumoje, galbūt prie Atėnų sienų, galbūt prie sąsmaukos, galbūt Peloponese šalia pačios Spartos. Jūs tai žinote. Kiekvienas karvedys, pažįstantis vietovę ir suprantantis topografiją, tai žino. Šaliai reikia jūsų. Jūs esate armijos siela. Jūs galite atsakyti, kad Lakedaimono karalius niekada neatsitraukia, tačiau drąsa turi remtis išmintimi, kitaip tai bus tiesiog neatsargumas. Pamąstykite apie tai, ką jums ir jūsų vyrams jau pavyko pasiekti prie Karštųjų Vartų. Šlovė, kurią jūs užsitarnavote per tas šešias dienas, gyvuos amžinai. Neieškokite sau mirties vien dėl pačios mirties ir nesistenkite išpildyti tuščios pranašystės. Gyvenkite ir stokite į kovą kitą dieną kai jums už nugaros stovės visa jūsų armija. Kitą dieną kai galėsite iškovoti pergalę — lemtingą pergalę.

Persas parodė į aplink laužą susibūrusius Spartos karius: polemarchą Derkilidą didžiūnus Polineiką ir Doreoną būrių vadus ir eilinius karius, Alfėjų su Maronu ir mano šeimininką.

— Maldauju valdove: turite išsaugoti šiuos rinktinius Lakedaimono karius, tegu jie paaukoja savo gyvybes kitą dieną. Išsaugokite ir save tai valandai. Jūs jau įrodėte savo drąsą. Dabar, maldauju jūsų, parodykite savo išmintį. Atsitraukite. Išsigelbėkite pats ir išgelbėkite savo vyrus, kol dar turite laiko.

SEPTINTA KNYGA LEONIDAS

TRISDEŠIMTAS SKYRIUS

Vienuolikos vyrų grupė bandys įsiveržti į Jo Didenybės palapinę.

Leonidas nesutiko rizikuoti didesniu skaičiumi karių. Jis nenoromis siuntė ir šiuos vienuolika iš šimto aštuonių, kurie buvo likę gyvi iš Trijų Šimtų ir dar galėjo kautis. Į būrį jis leido įtraukti tik penkis lygiuosius — ir tai vien tik todėl, kad sąjungininkų akyse būrys atrodytų patikimas.

Vyriausiuoju buvo paskirtas Dienekas — kaip pats sumaniausias mažų padalinių vadas. Didžiūnai Polineikas ir Doreonas buvo įtraukti į būrį dėl savo greitų kojų ir narsos, o Aleksandras, nors Leonidas tam ir prieštaravo, siekdamas išsaugoti jį, buvo paskirtas mano šeimininko partneriu, jie turėjo kautis kaip pora — dyas. Skiri tai Šuo ir Lachidas taip pat buvo įtraukti į būrį — jie buvo kalniečiai ir mokėjo kopti stačiomis uolomis. Plėšikas Sferijus turėjo parodyti kelią per Kalidromą, o Gaidys — nuvesti būrį į priešo stovyklą. Savižudžiui ir man buvo prisakyta padėti Dienekui su Aleksandru, taip pat mūsų ietys ir lankai turėjo padidinti smogiamąją būrio jėgą. Ir paskutinis į būrį paimtas Spartos karys buvo Telamonijus, boksininkas iš Laukinės Alyvos pulko; po Polineiko ir Doreono jis buvo greičiausias iš Trijų Šimtų, o šioje grupėje jis vienintelis buvo dar nesužeistas.

Užpuolimo planą pasiūlė tespijietis Ditirambas, kuriam kilo ta pati mintis kaip ir Gaidžiui, nors su pastaruoju nebuvo kalbėjęs. Mano šeimininkas Gaidžio taip ir nenužudė, bet liepė jam pasilikti stovykloje ir antrą mūšių dieną prižiūrėti sužeistuosius bei taisyti ginklus. Ditirambas atkakliai įkalbinėjo Leonidą surengti išpuolį, ir dabar, šiek tiek nusivylęs, kad pats nebuvo įtrauktas į būrį, atėjo palydėti mūsų ir palinkėti sėkmės.

Stovyklą apgaubė nakties vėsa. Kaip Tirastiadas ir pranašavo, sąjungininkus vėl užvaldė baimė. Dabar bet koks gandas galėjo įvaryti jiems siaubą, bet koks pranašiškas ženklas — pagimdyti paniką. Ditirambas suprato, ką jie jaučia. Jiems reikėjo už ko nors užsikabinti, kad šią naktį neprarastų vilties. Nesvarbu, ar išpuolis pavyks, ar ne. Tiesiog išsiųskite vyrus. O jeigu dievai iš tikrųjų stojo mūsų pusėn, na, tuomet... Ditirambas šyptelėjo ir atsisveikindamas paspaudė mano šeimininkui ranką.

Dienekas padalijo būrį į dvi dalis: penki, vadovaujami Polineiko, ir likę šeši, vadovaujami jo paties. Abi grupės turėjo atskirai viena nuo kitos kopti į Kalidromą ir pereiti juo į kitą pusę, o tada po Trachidės uolomis grupės turėjo vėl susitikti. Jei kur nors lauks pasala ar viena grupė bus pastebėta, galbūt kitai pavyks prasiveržti iki tikslo.

Kai visi vyrai apsiginklavo ir pasiruošė leistis į kelią, abi grupės išsirikiavo priešais Leonidą išklausyti paskutinių įsakymų. Karalius kalbėjosi su jais vienas, be sąjungininkų ir net be spartiečių vadų. Pakilo šaltas vėjas. Dangus sudundėjo. Virš vyrų galvų dunksojo tamsus kalnas, pro vėjo draskomą tirštą rūką matėsi iš debesų išlindęs mėnulis.

Leonidas pasiūlė išeinantiems vyno iš savo asmeninių atsargų ir davė jo gerti iš savo taurės. Jis kreipėsi į kiekvieną vyrą taip pat ir į ginklanešius, ne vardu, o pravarde — ir dargi mažybine forma. Doreoną jis pavadino „Zuikučiu“, kaip jį vadindavo vaikystėje. Į Dektoną kreipėsi ne „Gaidžiu“, o „Gaideliu“ ir švelniai paplojo jam per petį.

— Aš paruošiau tavo išlaisvinimo raštą — pranešė karalius helotui. — Šiąnakt jis iškeliaus į Lakedaimoną pasiuntinio maiše. Pagal šį raštą bus suteikta laisvė tau, tavo šeimai ir tavo mažajam sūnui.

Tai buvo tas pats kūdikis, kurio gyvybę išgelbėjo Aretė ir kurio išgelbėjimas pagal Lakedaimono įstatymą padarė Dieneką gyvo sūnaus tėvu ir todėl tinkamu į Trijų Šimtų būrį.

Šio kūdikio gyvenimas reiškė Dieneko mirtį, taip pat ir su Dieneku susijusių Aleksandro bei Savižudžio mirtį. Ir mano.

— Jeigu nori, — Leonidas pažvelgė į Gaidį, stovintį vėjo blaškomo laužo šviesoje, — gali pakeisti kūdikio vardą. Dabar jis vadinamas Idotichidu. Tai spartietiškas vardas, o mes visi žinome, kad tavo jausmai mums nėra patys šilčiausi.

Idotichidu, jei pamenate, vadino Gaidžio tėvą, Aretės brolį, žuvusį mūšyje prieš daugelį metų. Tą naktį Aretė primygtinai pareikalavo, kad kūdikiui būtų suteiktas šis vardas.

— Gali duoti savo sūnui mesenietišką vardą — tęsė karalius, — tačiau privalai pasakyti jį dabar, prieš man uždedant antspaudą ant išlaisvinimo rašto.

Per visą laiką kiek mes dirbome ir vykdėme įvairias užduotis Lakedaimone, aš daug kartų mačiau Gaidį išplaktą ar sumuštą. Tačiau iki šio momento nė karto nebuvau matęs, kad jo akys būtų prisipildžiusios ašarų.

— Aš degu iš gėdos, pone, — kreipėsi jis į Leonidą — kad išplėšiau šią malonę prievarta.

Tada jis išsitempė prieš karalių ir pareiškė, kad Idotichidas yra taurus vardas ir kad jo sūnus didžiuosis taip vadinamas.

Karalius linktelėjo ir tėviškai uždėjo ranką Dektonui ant peties.

— Grįžk šiąnakt gyvas, Gaideli, ir iš ryto aš išsiųsiu tave į saugią vietą.

Dieneko grupei dar nespėjus kalnuotoje vietovėje įveikti pusės mylios, iš dangaus pradėjo kristi dideli lietaus lašai. Šioje vietoje nuožulnus šlaitas virto stačia kalno siena, padengta akmenukais ir sudūlėjusia kreidine uoliena. Pasipylus lietui, kalno paviršius virto koše.

Sferijus kopė pirmas, rodydamas kelią tačiau greitai tapo akivaizdu, kad tamsoje jis pasiklydo. Mes nukrypome nuo pagrindinio tako ir pasimetėme statų šlaitą vagojančių ožkų takelių raizgalynėje. Vyrai kopė vorele, apgraibomis ieškodami kelio tamsoje, iš eilės keisdami vienas kitą priekyje. Pirmasis ėjo be nešulio, o einantys iš paskos nešė skydus ir ginklus. Visi buvo be šalmų, tiktai su veltinio pošalmiais, kurie greitai permirko ir vanduo upeliais pradėjo tekėti veidu. Kabarojomės į kalną kaip tikri kalniečiai, kabindamiesi kojų ir rankų pirštais, skruostu prisispaudę prie pažliugusio paviršiaus. Mus merkė ledinis lietus, nuo kalno slydo purvo nuošliaužos, riedėjo akmenys — ir visa tai tamsoje.

Mano sužeistą blauzdą sutraukė mėšlungis ir dabar ji degė taip, lyg kas būtų įkišęs į žaizdą karštą žarsteklį. Kiekvienas pasistūmėjimas aukštyn kėlė tokį skausmą kad aš vos nepraradau sąmonės. Dienekas judėjo dar sunkiau. Žaizdos neleido jam iškelti kairės rankos į viršų, o dešinės kojos pėda buvo visai nelanksti. Negana to, jo išmuštos akies akiduobė vėl pradėjo kraujuoti; kraujas maišėsi su lietumi ir tekėjo per barzdą žemyn. Jis pažvairavo į Savižudį; šis su peršautais pečiais šliaužė kaip gyvatė, rankas nuleidęs ir prispaudęs prie kūno rangėsi į netvirtą padengtą purvu šlaitą.

— Prisiekiu dievais, — suburbėjo Dienekas, — šis būrys tikrai rinktinis.

Po valandos mes pasiekėme pirmą viršūnę. Dabar jau buvome iškilę virš rūko, nustojo lyti ir naktis iš karto tapo giedra, vėjuota ir šalta. Apačioje, tūkstančiu pėdų žemiau, šėlo jūra, užklota tiršto rūko, kurio minkšti kamuoliai bolavo mėnulio pilnaties šviesoje. Staiga Sferijus davė ženklą nutilti. Visi griuvome ant žemės. Plėšikas parodė į kitą bedugnės pusę.

Ant priešais esančios viršūnės, maždaug už trečdalio mylios, galima buvo įžiūrėti Jo Didenybės sostą kuriame jis stebėjo pirmų dviejų dienų mūšius. Tarnai ardė pakylą ir baldakimą.

— Jie nešdinasi. Kodėl?

— Galbūt jiems jau gana. Ruošiasi namo.

Mes greitai nučiuožėme nuo viršūnės ant žemiau esančios atbrailos, pasislėpusios šešėlyje, kur mūsų niekas negalėjo matyti. Visi buvome kiaurai permirkę. Aš išgręžiau savo šeimininko tvarstį ir iš naujo perrišau jo akį.

— Tikriausiai kartu su krauju išteka ir mano smegenys, — pasakė jis. — Nesugalvoju kitokio paaiškinimo, kodėl aš apsiėmiau vykdyti šią kvailą užduotį.

Jis liepė visiems išgerti vyno, kad jis sušildytų kūną ir nuslopintų skausmą. Savižudis toliau stebėjo, kas vyksta ant gretimos viršukalnės, kur tarnai ardė savo šeimininko sostą.

— Kserksas tikisi, kad rytoj viskas baigsis. Galime lažintis: auštant pamatysime jį Siaurumoje ant žirgo, atjojusį iš arti pasimėgauti savo triumfu.

Kalno ketera buvo plati ir lygi. Su Sferijumi priešakyje mes visą valandą sparčiai žingsniavome žvėrių takais, vingiuojančiais tarp krūmokšnių ir ožkarožių. Kelias dabar vedė tolyn nuo jūros ir netrukus ji dingo mums iš akių. Mes perėjome dar du kalvagūbrius ir aptikome upelį, vieną iš daugelio, maitinančių Asopo upę. Bent jau taip nusprendė mūsų vedlys. Dienekas palietė man petį ir parodė į vieną šiaurėje stūksančią viršukalnę:

— Tai Oitos kalnas. Ten mirė Heraklis.

— Manai, kad jis mums šią naktį padės?

Priėjome miškingą statų šlaitą, į kurį reikėjo lipti kabinantis rankomis. Staiga iš tankmės viršuje pasigirdo traškesys. Visų rankos iš karto atsidūrė ant ginklų.

„Žmonės?“

Triukšmas greitai tolo.

„Elniai.“

Po akimirksnio gyvūnai jau buvo dingę. Tyla. Tik vėjas mums virš galvų plėšė medžių viršūnes.

Nežinau kodėl, bet šis netikėtas susidūrimas visus labai padrąsino. Aleksandras prasibrovė į tankmę. Žemė, kur susiglaudusi gulėjo elnių banda, buvo sausa ir ištrypta.

— Pačiupinėkit žolę. Ji vis dar šilta.

Sferijus susiruošė nusišlapinti.

— Tik ne čia, — kumštelėjo jį Aleksandras. — Kitaip elniai daugiau niekada negrįš į šią gūžtą.

— O tau kas?

— Jei nori myžti, eik žemiau, — įsakė Dienekas.

Kad ir kaip keistai tai skamba, bet šis jaukus krūmynas visiems priminė namų židinį, saugų prieglobstį. Dar galima buvo užuosti elnius, tą ypatingą jų kailio kvapą. Niekas neištarė nė žodžio, tačiau esu tikras, kad visi pagalvojo tą patį: kaip būtų gera atsigulti čia, kaip gulasi elniai, ir užmerkti akis. Išlaisvinti kūną nuo visų baimių. Bent akimirkai užsimiršti.

— Čia geri medžioklės plotai, — tariau. — Mes ką tik kirtome šernų taką. Čia tikrai turi būti lokių, o gal net ir liūtų.

Dienekas su šypsena pažvelgė į Aleksandrą:

— Mes atvyksime čia pamedžioti. Kitą rudenį. Ką pasakysi?

Sudarkytą jaunuolio veidą iškreipė šypsena.

— Prisijunk ir tu prie mūsų, Gaidy, — pasiūlė Dienekas. — Praleisime čia kokią savaitę. Praleisime ją taip, kad ilgai prisimintume. Be arklių ir be varovų, tik po du šunis vyrui. Pamedžiosime ir grįšime namo susisukę į liūtų kailius kaip Heraklis. Pasikviesime ir mūsų brangų draugą Polineiką.

Gaidys pažvelgė į Dieneką kaip į beprotį. Tada jo veide pasirodė kreiva šypsenėlė.

— Vadinasi, sutarta. — pasakė mano šeimininkas. — Kitą rudenį.

Perėję dar vieną gūbrį, pradėjome palei upelį leistis į apačią.

Vanduo garsiai čiurleno ir mūsų grupelė pasidarė neatsargi. Netikėtai nežinia iš kur atsklido balsai.

Visi apmirė.

Priekyje žengiantis Gaidys pritūpė. Grupė buvo išsirikiavusi vorele — pati netinkamiausia rikiuotė kovai.

— Ar jie kalba persiškai? — sušnibždėjo Aleksandras, ištempęs ausis į tą pusę, nuo kurios sklido garsas.

Staiga balsai nutilo.

Jie mus išgirdo.

Mačiau, kaip Savižudis tyliai ištraukė iš savo strėlinės dvi strėles. Dienekas, Aleksandras ir Gaidys suspaudė ietis, Sferijus pasiruošė mesti kirvį.

— Ei, Šūdžiai, čia jūs?

Iš tamsos pasirodė skiritas Šuo, vienoje rankoje laikydamas kardą, kitoje — durklą.

— Prisiekiu dievais, jūs mirtinai mus išgąsdinot!

Tai buvo Polineiko grupė, sustojusi pagraužti sausos duonos.

— Susiruošėt paiškylauti? — Dienekas nusileido žemyn pas juos.

Mes visi su palengvėjimu patapšnojome draugams per pečius. Polineikas pranešė, kad jo grupė, pasirinkusi žemąjį taką, ėjo greitai ir lengvai. Jie laukia šiame skynime jau ketvirtį valandos.

— Ateik čia, — Polineikas pamojo mano šeimininkui. — Pažvelk į tai.

Visi nusekėme iš paskos. Kitoje upelio pusėjo už dešimties pėdų šlaitu į viršų vingiavo takas, toks platus, kad juo vienas šalia kito galėjo žygiuoti du vyrai. Net ir tamsoje matėsi išmindžiota žemė.

— Tai kalnų takas, kuriuo praėjo Nemirtingieji. Kas gi dar, jei ne jie?

Dienekas priklaupęs pačiupinėjo žemę. Ji buvo išminta visai neseniai, ne daugiau kaip prieš dvi valandas. Ten, kur takas kilo į kalvą, aiškiai matėsi daugybės pėdų palikta gili vėžė ir nuo jų svorio žemyn nuslinkusi žemė.

Dienekas liepė vienam iš Polineiko vyrų, boksininkui Telamonijui, grįžti tuo pačiu taku, kuriuo ėjo jų grupė, ir pranešti viską Leonidui. Vyras nusivylęs sunkiai atsiduso.

— Jokių prieštaravimų, — nukirto Dienekas. — Iš visų, žinančių tą kelią, esi pats greičiausias. Privalai grįžti.

Boksininkas bėgomis leidosi atgalios.

Polineiko grupėje trūko dar vieno kario.

— Kur Doreonas?

— Apačioje. Šniukštinėja.

Netrukus didžiūnas, kurio sesuo Altėja buvo ištekėjusi už Polineiko, išniro iš tamsos. Jis buvo nuogas, kad galėtų greičiau judėti.

— Kas atsitiko tavo galui? — linksmai pasveikino jį Polineikas. — Vargšelis susitraukė kaip džiovinta vynuogė.

Doreonas šyptelėjo ir pasičiupo savo apsiaustą, kabojusį ant šakos. Jis pranešė, kad takas baigiasi maždaug už ketvirčio mylios apačioje. Ten buvo iškirsti visi medžiai — tikriausią praėjusį vakarą, kai tik persai sužinojo apie kalnų perėją. Nėra jokios abejonės, kad Nemirtingieji, prieš leisdamiesi į kelią ten rikiavosi.

— O dabar ten kas nors yra?

— Raitininkai. Maždaug trys ar keturi šimtai.

Tai buvo tesaliečiai — graikai, kurių žemes persai jau buvo užgrobę.

— Dabar jie knarkia kaip žemdirbiai, o rūkas apačioje tirštas lyg košė. Visi savo nosis sukišę po apsiaustais, taip pat ir sargybiniai.

— Ar mes galime juos apeiti?

Doreonas linktelėjo.

— Ten visur vien pušys. Žemė padengta minkštais spygliais. Gali bėgti visu greičių nesukeldamas visiškai jokio triukšmo.

Dienekas parodė į aikštelę, kurioje dabar visi buvo susirinkę:

— Čia po visko susitiksime. Tu, Doreonai, ar kuris kitas iš jūsų grupės parodys mums kelią atgal, tą trumpąjį, kuriuo atėjote.

Dienekas liepė Gaidžiui dar kartą visiems paaiškinti priešo stovyklos išdėstymą, jeigu kartais einant žemyn jam kas nors atsitiktų. Visi išsidalino paskutinius vyno likučius. Taip jau išėjo, kad Polineikas vynmaišį turėjo perduoti šalia stovinčiam Gaidžiui. Helotas pasinaudojo šia artumo akimirka ir paklausė:

— Pasakyk man tiesą. Ar tu aną naktį būtum nužudęs mano sūnų?

— Aš jį vis dar galiu nužudyti, jeigu tu šiąnakt mus išduosi.

— Jeigu taip, tai aš dar labiau lauksiu tavo mirties.

Atėjo laikas Sferijui pasitraukti. Jis buvo sutikęs atvesti grupę tik iki čia, ne toliau. Bet dabar, visų nustebimui, plėšikas dvejojo.

— Klausykit, — pradėjo jis netvirtai, — aš norėčiau pasilikti su jumis, jūs esate geri vyrai ir aš jumis žaviuosi, bet man sąžinė neleidžia pasilikti be užmokesčio.

Jo žodžiai visus pralinksmino.

— Tavo sąžinės balsas tikrai griežtas, plėšike, — mestelėjo Dienekas.

— Nori užmokesčio? — Polineikas sugriebė savo genitalijas. — Aš pasaugosiu tau štai šitą.

Nesikvatojo tiktai pats Sferijus.

— Prasmekit, — sumurmėjo jis labiau sau nei kam kitam. Nenustodamas keiktis ir burbėti, jis atsistojo šalia kitų. Pasiliko.

Būrys toliau ėjo kartu. Jis buvo padalytas į dvi grupes po penkis žmones — Sferijus prisijungė prie Polineiko ketveriukės, stojęs į Telamonijaus vietą; abi grupės nenutolo viena nuo kito, kad galėtų veikti kartu.

Visi tyliai, kaip vaiduokliai, prasmuko pro miegančius tesaliečius. Šie graikų raitininkai stovyklos pakraštyje buvo tikra sėkmė.

Atsitraukimas neišvengiamai bus netvarkingas, jei apskritai bus kam trauktis. Iškirstas miškas bus puikus orientyras tamsoje, o norint sukelti didesnę sumaištį galima bus pavaryti tesaliečių arklius. Jeigu bėgant per stovyklą mums reikėtų susišaukti graikiškai, mes vis tiek neišsiduotumėme tarp graikiškai kalbančių tesaliečių.

Po pusės valandos išėjome į pamiškę, tiesiai virš Trachidės citadelės. Apačioje, po miesto sienomis, triukšmingai tekėjo Asopas. Jo vandenys kurtinamai šniokštė, o iš tarpeklio pūtė šaltas kiaurai veriantis vėjas.

Pagaliau mes išvydome priešo stovyklą.

Tikriausiai joks kitas reginys — nei Trojos apgultis, nei pačių dievų kova su titanais — nebūtų galėjęs prilygti tam vaizdui, kuris dabar atsivėrė priešais mus.

Kiek tik akys užmatė — trys mylios iki jūros, penkios mylios skersai ir visa tolumoje plytinti lyguma, užsisukanti už Trachidės uolų — tūkstančiai akrų žemės buvo nusėta priešų laužų.

— Regis, namo jie vis dėlto nesiruošia.

Gaidys pakartojo Dienekui viską ką buvo įsiminęs:

Kserkso arkliai geria aukščiau už visus kitus pagal upės tėkmę. Persams upės yra šventos ir jas privalu saugoti nuo išniekinimo. Visą viršutinę slėnio dalį užima ganyklos. Didžiojo Valdovo palapinė stovi lygumos pradžioje, per strėlės skrydį nuo upės.

Būrys nusileido žemyn prie citadelės sienų ir įžengė į upelį. Lakedaimone iš kalnų tekantis Eurotas net ir vasarą būna toks šaltas, kad stingsta kaulai. Asopas buvo dar šaltesnis. Kojas iš karto sukaustė ledas. Vanduo buvo toks šaltas, kad mes išsigandome dėl savo gyvybės — jeigu tektų šokti iš vandens ir bėgti, gali būti, kad kojos mūsų neklausys.

Laimei, už kelių šimtų žingsnių upė tapo seklesnė. Mes susukome savo apsiaustus, sudėjome juos ant apverstų skydų ir plukdėme upe priešais save. Persai buvo pastatę kelias užtvankas, kad susilpnintų srovę ir arkliams bei žmonėms būtų lengviau atsigerti. Prie užtvankų stovėjo sargyba, tačiau rūkas buvo toks neperregimas, valanda tokia vėlyva, o sargybiniai tokie tikri, jog niekam nė į galvą nešaus mintis čia brautis, kad mes lengvai prasmukome pro juos, peršliaužėme ant pilvų upės slenksčius ir greitai išnykome pakrantės šešėliuose.

Mėnulis nusileido. Gaidys niekaip negalėjo rasti Jo Didenybės palapinės.

— Ji buvo čia, prisiekiu! — pasakė jis, rodydamas į kalvelę, ant kurios stovėjo tiktai arklininkų palapinės ir stovyklą supantys raiti sargybiniai, išsirikiavę į liniją vienas šalia kito, gūždamiesi nuo stipraus šalto vėjo. — Turbūt ją perkėlė, — pridūrė.

Dienekas išsitraukė kardą, pasiruošęs perpjauti Gaidžiui gerklę už išdavystę. O šis prisiekinėjo visais dievais, kad nemeluoja.

— Tamsoje viskas atrodo kitaip, — sumikčiojo jis.

Jį išgelbėjo Polineikas:

— Aš juo tikiu, Dienekai. Jis toks kvailas, kad kitaip tiesiog elgtis negali.

Mes nuslinkome toliau, iki kaklo panirę į stingdančią ledinę srovę. Vienoje vietoje Dieneko koja taip įsipainiojo į susiraizgiusias nendres, kad jis turėjo panerti ir išsilaisvinti su kardu. Išniro prunkšdamas.

Paklausiau, kodėl jis juokiasi.

— Susimąsčiau, ar įmanoma atsidurti dar labiau apgailėtinoje situacijoje, — jis vėl niūriai nusijuokė. — Tikriausiai jeigu man į subinę įšliaužtų vandens gyvatė ir atsivestų ten gyvačiukų...

Staiga Gaidys kumštelėjo mano šeimininkui į petį. Priekyje, už kokių šimto žingsnių, buvo dar viena užtvanka. Netoli gražios smėlėtos pakrantės stovėjo trys drobinės palapinės, iki jų šlaitu aukštyn vingiavo žibintais apšviestas takelis, vedantis pro užtvarus, kuriuose stovėjo gal tuzinas apklotais pridengtų karo žirgų, tokių nuostabių, kad vieno jų vertė tikriausiai prilygo kokio nors nedidelio miesto pajamoms.

Tiesiai virš mūsų buvo tanki ąžuolų giraitė, apšviesta vėjyje siūbuojančių geležinių žibintų, o už jos buvo išsirikiavusi egiptiečių jūrininkų sargybos grandinė. Per sargybinius galima buvo įžiūrėti karaliaus vėliavas, iškeltas prie vienos iš palapinių, kuri buvo tokia didžiulė, jog atrodė, kad ten apsistojo keli šimtai karių.

— Štai ten, — mostelėjo Gaidys. — Ten Kserkso palapinė.

TRISDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Mano šeimininkas, mėgdavęs vadinti save baimės tyrinėtoju, dažnai sakydavo, kad kario mintys prieš pat mūšį neišvengiamai sukasi vis apie tuos pačius dalykus. Visuomet būna minutė, dažnai trumpa, kaip akies mirksnis, kai mintyse iškyla šios trys vizijos:

Pirmiausia prieš akis išnyra veidai tų, kuriuos karys myli ir kurie dabar yra toli nuo jo — tai žmona ir motina, vaikai, ypač jeigu tai dukros ir ypač jeigu jos dar visai jaunos. Šiuos žmones, kurie liks gyventi ir saugos savo širdyse jo atminimą, karys prisimena su švelnumu ir gailesčiu. Jiems jis siunčia savo meilę ir su jais atsisveikina.

Tada prieš akis iškyla tie, kurie jau persikėlė per gyvenimo ir mirties upę ir laukia jo ant tolimojo mirties kranto. Mano šeimininko ten laukė jo brolis Jatroklis, jo tėvas ir motina, taip pat Aretės brolis Idotichidas. Su jais karys pasisveikina tylioje vizijoje ir paprašo jų pagalbos.

Galiausiai prieš jį iškyla dievai, tie, kurie jam buvo palankiausi, į kuriuos jis pats dažniausiai kreipdavosi. Jų globon jis atiduoda savo sielą, jeigu gali.

Tiktai atlikęs šią savo trigubą prievolę, karys grįžta į dabartį ir lyg pabudęs iš sapno pažvelgia į tuos, kurie stovi šalia jo, į tuos, kurie po akimirkos kartu su juo žengs į mirtiną išmėginimą. Būtent čia, kaip dažnai sakydavo Dienekas, spartiečiai turi didžiausią pranašumą prieš savo priešininkus. Po kokia svetimšalių vėliava šalia savęs galima išvysti tokius vyrus kaip Leonidas, Alfėjus, Maronas arba dabar šalia per purvą brendančius Doreoną, Polineiką ir mano šeimininką Dieneką? Tuos, kurie kartu su juo kelsis per upę, karys savo širdyje apkabina su didžiausia meile, pranokstančia visas kitas, dievų dovanotas mirtingiesiems, išskyrus galbūt tik motinos meilę kūdikiui. Jiems karys patiki visą save, kaip ir jie patiki save jam.

Mano akys dabar nukrypo į Dieneką pritūpusį ant upės kranto, be šalmo, susisukusį į raudoną apsiaustą, kuris tamsoje atrodė visiškai juodas. Dešine ranka jis trynė savo nejudrią kulkšnį, siekdamas sugrąžinti jai nors truputį lankstumo, tada glaustais sakiniais išdėstė vyrams puolimo planą. Šalia jo priklaupęs Aleksandras, paėmęs saują smėlio, trynė savo ieties kotą kad jį tvirčiau būtų galima suimti. Polineikas, tyliai keikdamasis, bandė įkišti ranką į odinę skydo rankeną visą permirkusią nuo vandens. Šuo ir Lachidas, Sferijus, Gaidys ir Doreonas taip pat ruošėsi puolimui. Aš pažvelgiau į Savižudį. Kaip gydytojas renkasi instrumentus, taip atidžiai Savižudis dabar rūšiavo savo mažąsias metimo ietis. Išsirinko tris, kurių svoris ir balansas žadėjo tiksliausią metimą. Šiame antpuolyje jis buvo mano porininkas. Susilenkęs prisiartinau prie jo.

— Susitiksime ant kelto per mirusiųjų upę, — pasakė jis ir nusitempė mane į tą pusę, iš kurio mes turėjome pulti.

Ar tai bus paskutinis mano matytas veidas? Šis skitas buvo mano globėjas ir mokytojas nuo to laiko, kai man suėjo keturiolika metų. Jis išmokė mane, kaip reikia pridengti puolančiuosius ir laikytis atstumo, rikiuotis ir slapta ką nors sekti, sustabdyti iš žaizdos plūstantį kraują ir atstatyti sulaužytą raktikaulį, pagauti per lauką lekiantį žirgą ir ant apsiausto ištempti iš mūšio lauko sužeistą karį. Šį vyrą jei žinotų jo įgūdžius ir bebaimiškumą mielai nusamdytų kiekviena pasaulio armija. Jei jis panorėtų, galėtų stoti samdiniu kad ir pas persus. Jis būtų paskirtas šimto karių būrio vadu, užsitarnautų garbę ir šlovę, gautų moterų ir turto. Tačiau jis pasiliko griežtoje Lakedaimono armijoje ir tarnavo už dyką.

Prisiminiau prekiautoją Elefantiną. Savižudis labiau už visus mėgo šį linksmuolį ir jie abu greitai tapo draugais. Vakarą prieš pirmąjį mūšį, kai mano šeimininko būrys susirinko vakarieniauti, prie mūsų laužo netrukus pasirodė Elefantinas. Jis jau buvo išpardavęs visas savo prekes, išmainęs vežimą ir asilą pardavęs net savo apsiaustą ir batus, o dabar vaikščiojo nuo laužo prie laužo su krepšiu kriaušių ir saldumynų, dalindamas juos vakarieniaujantiems kariams. Mano šeimininkas vakarais dažnai atlikdavo aukojimo ritualą — nieko didingo, tiesiog paaukodavo miežinės duonos plutą ir vyno, garsiai netardamas jokių žodžių, tiktai širdimi tyliai kreipdamasis į dievus. Jis niekada neatskleisdavo, kam skirtos jo maldos, tačiau aš skaitydavau iš jo lūpų ir kartais nugirsdavau jo tylaus murmėjimo nuotrupas. Jis melsdavosi už Aretę ir savo dukteris.

— Šie jauni vaikinai turėtų rodyti tokį pamaldumą, — tarstelėjo prekiautojas, — o ne pradilę kovų senbuviai!

Dienekas šiltai pasveikino Elefantiną.

— Tu turbūt norėjai pasakyti „pražilę“, mano drauge.

— Aš norėjau pasakyti „pradilę“!

Jis buvo pakviestas prisėsti. Bijąs, kuris tada dar buvo gyvas, pajuokavo apie prekiautojo neapdairumą. Kaip šis ketina dabar išvykti neturėdamas nei vežimo, nei asilo?

Elefantinas nieko neatsakė.

— Mūsų draugas neketina išvykti, — tyliai pasakė Dienekas, žiūrėdamas į žemę.

Grįžo Aleksandras su Aristonu, nešini kiškiu, kurį mainais gavo iš vietinių berniukų. Senyvas prekiautojas nusišypsojo, klausydamas, kaip bičiuliai juos draugiškai erzina dėl tokio laimikio. Tai buvo „žieminis kiškis“ — toks liesas, kad juo nebūtų pasisotinę ir du vyrai, o ką jau kalbėti apie šešiolika. Tada Elefantinas vėl kreipėsi į mano šeimininką:

— Kai žiūriu į jus, žilabarzdžius senbuvius, man atrodo, kad buvo tikrai teisinga išrinkti jus ginti Karštųjų Vartų. Tačiau šie berniukai... — jis parodė į Aleksandrą su Aristonu, taip pat į mane ir į dar kelis ginklanešius, kuriems visai neseniai suėjo tik dvidešimt metų... — kaip aš galiu iš čia iškeliauti, kai šitie kūdikiai pasilieka? Aš pavydžiu jums, bičiuliai, — tęsė prekiautojas, kai nuslūgo gerklę užgniaužusios emocijos. — Visą savo gyvenimą ieškojau to, ką jūs turite nuo pat gimimo — didingo miesto, kuriam galėčiau priklausyti, — jo nuo darbo kalvėje randuota ranka mostelėjo į stovykloje liepsnojančius laužus ir prie jų dabar besirenkančius karius, senus ir jaunus. — Tai bus mano miestas. Aš būsiu jo teisėjas ir gydytojas, jo našlaičių tėvas ir juokdarys.

Jis išdalino mums kriaušes ir nuėjo tolyn. Iki mūsų atsklido juokas, kurį jis atnešė prie kito laužo, o paskui — dar prie kito.

Tai buvo ketvirtas sąjungininkų vakaras prie Karštųjų Vartų. Mes jau buvome spėję pamatyti visą persų armijos galybę, sausumoje ir jūroje, ir puikiai žinojome, su kokiais neįveikiamais sunkumais teks susidurti. Tačiau aš pajutau, kad kariai, bent jau mano šeimininko būrys, šio Heladei gresiančio pavojaus tikrumą ir savo pačių neišvengiamą žūtį visiškai įsisąmonino tiktai dabar. Besileidžiant saulei visi tarsi išblaivėjo.

Ilgai niekas netarė nė žodžio. Aleksandras lupo kiškį, aš malūnėliu maliau miežius, Medonas žemėje darė krosnį, Juodasis Leonas kapojo svogūnus, Bijąs sėdėjo atsirėmęs į gulintį ąžuolą, nukirstą malkoms, jam iš kairės sėdėjo Leonas Asilapimpis. Kai Savižudis prakalbo, visi krūptelėjo.

— Mano šalyje yra deivė, vardu Na’an, — nutraukė tylą jo žodžiai. — Mano mama buvo jos kulto žynė, jeigu galima taip įspūdingai pavadinti beraštę kaimo moterį, kuri visą savo gyvenimą praleido vežimo gale. Mūsų draugas prekiautojas ir jo dviratis vežimas, kurį jis vadina savo namais, vėl man ją priminė.

Tai buvo pati ilgiausia kalba, kokią aš ar kas nors kitas buvome girdėję iš Savižudžio lūpų. Visi manė, kad čia jis ir sustos. Tačiau, didžiam mūsų nustebimui, jis tęsė toliau.

Jo mama žynė aiškino jam, kad po saule nėra nieko tikro. Žemė ir viskas, kas ant jos yra — tai viso labo priedanga, materialus įsikūnijimas daug subtilesnės ir gilesnės tikrovės, egzistuojančios visai čia pat, bet nematomos mirtingųjų akims. Viskas, ką mes vadiname tikrove, stovi ant to beveik neapčiuopiamo pamato, nesugriaunamo ir neįžvelgiamo.

— Mano motinos tikėjimas moko, kad tikra yra tik tai, ko negalima pajusti kūno pojūčiais. Siela. Motinos meilė. Drąsa. Ji manė, kad šie dalykai priartina prie Dievo, nes jie yra tokie patys abiejose mirties pusėse, priešais uždangą ir už jos. Kai aš pirmą kartą atsidūriau Lakedaimone ir pamačiau falangą, — tęsė Savižudis, — pamaniau, kad tai pats kvailiausias kautynių būdas iš visų mano matytų. Mano šalyje buvo kovojama raitomis. Man atrodė, kad tai yra vienintelis kovos būdas, šaunus ir garbingas. Reginys, griebiantis už širdies. Falanga man pasirodė juokinga. Tačiau aš žavėjausi vyrais, jų privalumais, kuriais jie akivaizdžiai lenkė visas kitas mano matytas tautas. Mane tai glumino.

Pažvelgiau į Dieneką, sėdintį kitoje laužo pusėje, mėgindamas suprasti, ar jis jau yra girdėjęs šias Savižudžio mintis anksčiau, galbūt, kai aš dar netarnavau pas jį ir Savižudis buvo jo vienintelis ginklanešys. Iš mano šeimininko veido matėsi, kad jis dėmesingai klausosi. Jam, kaip ir visiems likusiems, šis Savižudžio pasakojimas buvo dar negirdėtas.

— Pameni, Dienekai, kai mes kovėmės su tėbiečiais prie Eritrėjos? Kai jie palūžo ir ėmė bėgti? Tai buvo pirmasis priešo sutriuškinimas, kurį man teko stebėti. Aš buvau sukrėstas. Ar gali būti kur nors po saule niekingesnis ir gėdingesnis reginys už iširusią falangą ir baimės apimtus bėgančius jos karius? Kai matai tokį žemą elgesį, net jeigu bėgantieji yra tavo priešai, pajunti gėdą, kad ir tu esi toks pats mirtingasis kaip jie. Tai pažeidžia aukščiausius dievo įsakymus, — iškreiptas paniekos Savižudžio veidas dabar prašviesėjo. — Tačiau to priešprieša yra tvirta falanga! Kas gali būti didingesnio, garbingesnio? Vieną naktį sapnavau, kad žygiuoju falangoje. Mes žygiavome per lygumą, o priekyje mūsų jau laukė priešas. Mano širdis apmirė iš siaubo. Apsidairiau ir pasižiūrėjau į savo bendražygius iš visų pusių. Jie visi buvau aš. Aš senatvėje, aš jaunystėje... Išsigandau dar labiau, jaučiausi, lyg būčiau byrėjęs į gabalus. Tada visi uždainavo. Visi tie „aš“. Kai balsai susiliejo į melodingą ir darnią visumą, visa mano baimė dingo. Pabudau visiškai ramus, žinodamas, kad šį sapną man atsiuntė dievai. Tada supratau, kad falangos vienybė padaro ją neįveikiamą. Nematomi saitai, jungiantys ją į vientisą kūną. Aš suvokiau, kad visi tie pratimai ir drausmė, kurią jūs, spartiečiai, taip mėgstate, iš tiesų yra skirti ne įgūdžiams lavinti, o tam, kad būtų sukurti tie klijai, kurie sujungia karius į vieną visumą.

Medonas nusikvatojo:

— O kokius klijus tu ištirpinai, Savižudi, kad pagaliau leidai savo žandikauliui taip neskitiškai be saiko klapsėti?

Savižudis šyptelėjo. Buvo kalbama, kad Medonas pirmasis davė šiam skitui jo pravardę, kai šis, savo šalyje apkaltintas žmogžudyste, pabėgo į Spartą ir čia nuolatos prašėsi mirties.

— Kai mane Lakedaimone praminė Savižudžiu, iš pradžių negalėjau to pakęsti. Tačiau bėgant laikui pamačiau šioje pravardėje slypinčią išmintį. Kas gali būti kilniau, nei nusižudyti, nužudyti save? Ne tiesiogine prasme. Ne peiliu į pilvą. Kalbu apie savanaudiškumo savyje sunaikinimą, tos dalies sunaikinimą, kuriai rūpi tik išsigelbėjimas, tik savo kailio išnešimas. Ir aš pamačiau, kad jūs, spartiečiai, pasiekėte šią pergalę prieš save. Tai jus vienija. Jūs to mokotės ir tai privertė mane pasilikti, kad ir aš galėčiau to išmokti. Kai karys kaunasi ne už save, bet už savo brolius, kai jis siekia ne šlovės ar savo gyvybės išsaugojimo, bet nori atiduoti visą save bendražygiams, stengdamasis neapleisti jų bėdoje, įrodyti, kad yra vertas kovoti kartu su jais, tada jo širdis iš tiesų prisipildo paniekos mirčiai, jis peržengia savo paties ribas ir savo veiksmais prisiliečia prie dievų. Štai kodėl tikras karys apie mūšį kalbasi tiktai su savo broliais, kurie buvo ten kartu su juo. Tai yra pernelyg šventa, kad būtų galima švaistytis žodžiais. Aš pats niekur kitur ir su niekuo apie tai nekalbėčiau, tik čia ir dabar, su jumis.

Juodasis Leonas, visą laiką atidžiai jo klausęsis, įsiterpė:

— Tai, ką tu sakai, yra tiesa, Savižudi, jei leisi taip į tave kreiptis. Tačiau ne visi dalykai, kurių negali pamatyti, yra kilnūs. Žemi jausmai taip pat nematomi. Baimė ir gobšumas, gašlumas. Ką pasakysi apie tai?

— Taip, — sutiko Savižudis, — bet jų niekingumas juntamas, jie dvokia, kelia šleikštulį, nuo jų ant širdies pasidaro sunku. Kilnūs nematomi dalykai juntami kitaip. Jie tarsi muzika, kurioje aukščiausios natos skamba gražiausiai. Tiesą sakant, tai buvo dar vienas dalykas, kurio aš atvykęs į Lakedaimoną negalėjau suprasti. Jūsų muzika. Jos buvo visur tiek daug — ne tik žygio ir karo dainų, kurias jūs traukiate eidami susitikti su priešu, bet ir skirtų šokiams, šventėms, aukojimams. Kodėl šie įgudę kariai taip gerbia muziką nors draudžia teatrą ir įvairius menus, klausiau aš savęs. Turbūt jie jaučia, kad dorybės yra kaip muzika. Jų virpesiai yra aukštesni, kilnesni, — jis pasisuko į Aleksandrą ir pridūrė: — Štai kodėl Leonidas išrinko tave į Trijų Šimtų būrį, mano jaunasis šeimininke, nors ir žinojo, kad dar nesi žygiavęs pagal karo trimitą Jis tiki, kad čia, prie Vartų, tu dainuosi ne šiuo instrumentu, — jis parodė į gerklę, — o šiuo, — ir jis parodė į širdį.

Savižudis nutilo, staiga pasijutęs nejaukiai ir sumišęs. Visi aplink laužą susėdę vyrai žiūrėjo į jį susimąstę ir su pagarba. Dienekas nutraukė tylą savo juoku.

— O tu filosofas, Savižudi.

Skitas nusišypsojo jam:

— Taip, — linktelėjo jis, — pūkit temėsingi!

Pasirodė pasiuntinys ir pakvietė Dieneką į pasitarimą pas Leonidą. Šeimininkas mostelėjo man, kad eičiau su juo. Jis persimainė. Jaučiau tai, kai mes ėjome siaurais takeliais, skersai ir išilgai išraižiusiais visą stovyklą.

— Meni tą naktį, Kseo, kai mes su Aristonu ir Aleksandru kalbėjomės apie baimę ir jos priešpriešą?

Pasakiau, kad menu.

— Aš radau atsakymą į mano klausimą. Jį padiktavo mūsų draugai Elefantinas ir Savižudis.

Jis nužvelgė stovyklą prie laužų susibūrusius sąjungininkų būrius, jų vadus, kurie, kaip ir mes dabar, ėjo link karaliaus laužavietės, pasiruošę išklausyti jo įsakymų ir vykdyti jo skirtų užduočių.

— Baimės priešingybė, — tarė Dienekas, — yra meilė.

TRISDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Jo Didenybės palapinės užpakalinę dalį saugojo du sargybiniai. Dienekas nusprendė pulti iš šios pusės, nes ji buvo mažiausiai matoma, panirusi į tamsą, be to, šia kryptimi pūtė labai stiprus vėjas. Iš visų šio labai trumpo antpuolio vaizdų, kurie kaip atskiros nuotrupos liko mano atmintyje, labiausiai man įstrigo pirmasis sargybinis — šešių pėdų ūgio egiptietis su aukso spalvos šalmu, papuoštu sidabriniais grifo sparnais. Jo Didenybė žino, kad Egipto jūrų pėstininkai kaip garbės ženklą nešioja ryškių spalvų juostas iš vilnos. Stovėdami sargyboje, jie paprastai sukryžiuoja juostas ant krūtinės ir suriša ant juosmens. Šią naktį sargybinis, norėdamas apsisaugoti nuo stipraus vėjo ir jo nešamo aštraus smėlio, buvo apvyniojęs juostomis savo nosį ir burną, taip pat ausis ir kaktą, palikęs tiktai siaurus plyšelius akims. Aukštą, sulig kaklu, pintą skydą jis laikė priešais save, iš visų jėgų stengdamasis atsilaikyti priešais stiprų vėją. Nereikia labai lakios vaizduotės, kad suprastum, kaip apgailėtinai jis turėjo jaustis, stovėdamas visiškai vienas šaltyje šalia tokio paties vienišo vėjyje kaukiančio žibinto.

Savižudis ant pilvo prašliaužė pro užsegtas Jo Didenybės arklininkų palapines ir garsiai pliaukšinčias vėjyje drobines pertvaras, saugančias žirgus nuo audros, paskui nepastebėtas prisiartino prie sargybinio per trisdešimt pėdų. Aš šliaužiau iš paskos ir išgirdau jo trumpą maldą savo žiauriems dievams: „Patiek jį man“, — sumurmėjo jis, turėdamas, žinoma, galvoje priešą.

Sargybinis pakėlė pavargusias akis ir pamatė iš tamsos išnyrantį Savižudį su dviem ietimis kairėje rankoje ir iškelta ietimi dešinėje. Šis vaizdas tikriausiai buvo toks keistas ir netikėtas, kad sargybinis net nesureagavo. Dešine ranka jis atsainiai, beveik susierzinęs, pataisė ant akių smunkančią juostą, tarsi būtų labai nustebęs, kad čia įvyko šis tas netikėta.

Savižudis su tokia jėga paleido ietį į egiptiečio gerklę, kad ši perskrodė kiaurai kaklą ir jos nuo kraujo paraudęs kotas per pusę rankos išlindo kitoje pusėje. Vyras griuvo ant žemės kaip akmuo. Tą pačią akimirką Savižudis užšoko ant jo ir vienu stipriu trūktelėjimu ištraukė ietį jam iš gerklės, kartu išplėšė ir pusę gerklų. Už dešimties pėdų stovintis antrasis sargybinis, kai Polineikas puolė jį, sutrikęs ir akivaizdžiai negalėdamas patikėti savo akimis spėjo tiktai suktelėti galvą. Polineikas trenkė skydu tokį galingą smūgį, kad sargybinis nuskriejo į šoną ir žnektelėjo ant žemės praradęs kvapą. Tada Polineiko ietis pervėrė sargybinio krūtinę ir net per kaukiantį vėją girdėjosi, kaip sutraškėjo kaulai.

Mes puolėme prie palapinės. Aleksandras kardu įstrižai perrėžė tvirtą drobę. Dienekas, Doreonas, Polineikas, Lachidas, po jų Aleksandras, Šuo, Gaidys ir Sferijus įsiveržė į vidų. Mus pamatė. Iš abiejų pusių sargybiniai pradėjo skelbti pavojų. Tačiau viskas įvyko taip greitai, kad sargybiniai, kaip ir pirmieji du, iš pradžių negalėjo patikėti savo akimis. Be abejo, jiems buvo įsakyta nepalikti postų, nes beveik visi liko savo vietose, išskyrus du arčiausiai stovėjusius, kurie nedrąsiai ir aiškiai sutrikę ėmė iš lėto artintis prie Savižudžio ir manęs (mes vieninteliai dar nebuvom sulindę į palapinę). Aš įdėjau strėlę į lanką, dar tris strėles laikiau paruoštas kairėje rankoje, ir jau ruošiausi šauti, bet Savižudis mane sulaikė ir šūktelėjo man tiesiai į ausį:

— Palauk! Nusišypsok jiems.

Pamaniau, kad jam pasimaišė protas. Tačiau jis nejuokavo. Skitas pradėjo kaip pamišėlis mojuoti rankomis, šaukti sargybiniams kažką savo kalba, lyg visa tai būtų vaidinimas ar kokios nors pratybos, apie kurias sargybiniams nebuvo pranešta. Tai kelioms akimirkoms juos sulaikė. Tada priekyje iš palapinės išlėkė dar tuzinas karių. Mes apsisukom ir nėrėm pro prarėžtą vietą į vidų.

Palapinės viduje buvo tamsu, klykė moterys. Mūsų bendražygių niekur nesimatė. Kitame gale sumirgėjo šviesa. Pamatėme Šunį ir prie jo kojų besiraitančią nuogą moterį, suleidusią dantis jam į blauzdą. Paskui pamatėme, kaip skirito kardo ašmenys perkirto moters kaklo slankstelius. Tada jis mostelėjo į pilną moterų patalpą:

— Padekit! — riktelėjo.

Pasirodo, mes netyčia pataikėme į haremą. Didžiulėje palapinėje iš viso buvo gal dvidešimt atskirų patalpų. Kas, po galais, galėjo žinoti, kuri iš jų yra karaliaus? Aš puoliau prie vienintelio degančio žibinto ir mečiau jį į tą pusę, kur buvo sukrauti moterų rūbai; netrukus visas tas viešnamis liepsnojo.

Prie mūsų pro klykiančias paleistuves artinosi kariai ir mes nulėkėme paskui Šunį palapinės koridoriumi į priekį. Kita patalpa tikriausiai buvo skirta eunuchams. Pamačiau, kaip Dienekas su Aleksandru suglaudę skydus prasiveržė pro du plikai nusiskutusius titanus ir nulėkė tolyn net nesustodami jų pribaigti, tiesiog parbloškę juos ant žemės. Gaidys kardu tuojau vienam perskrodė pilvą, o antrąjį kirviu pribaigė Sferijus. Priekyje staiga išniro Polineikas, Doreonas ir Lachidas, nuo jų iečių varvėjo kraujas.

— Prakeikti šventikai! — suirzęs riktelėjo Doreonas.

Paskui jį perpjautu pilvu išsvirduliavo žynys ir čia pat susmuko.

Kai mūsų būrys pagaliau įsiveržė į Jo Didenybės salę, visų priešakyje buvo Polineikas su Doreonu. Salė buvo nepaprastai erdvi ir didelė kaip daržinė; visur stovėjo tiek daug atraminių stulpų iš juodmedžio ir kedro, kad atrodė, jog atsidūrėme miške. Palubėje kabantys žibintai ryškiai nušvietė visą patalpą. Persų ministrai buvo susirinkę į pasitarimą Galbūt jie buvo anksti atsikėlę, o gal visai nebuvo nuėję miegoti. Aš įėjau tą akimirką kai Dienekas, Aleksandras, Šuo ir Lachidas pasivijo Polineiką su Doreonu ir visi išsirikiavo į gretą skydas prie skydo, pasiruošę pulti. Priešais save matėme Jo Didenybės armijų vadus ir ministrus, sėdinčius už kokių trisdešimties pėdų ant žemės — ne ant plikos žemės, o ant medinių lentų, storų ir lygių kaip šventykloje, padengtų storais kilimais, sugeriančiais visus artėjančių žingsnių garsus.

Buvo neįmanoma nustatyti, kuris iš visų persų yra Valdovas — visi buvo apsirengę nuostabiais rūbais, aukšti ir gražūs. Iš viso jų buvo gal tuzinas, neskaičiuojant raštininkų, sargybinių ir tarnų. Ir visi buvo ginkluoti. Buvo aišku, kad apie užpuolimą jie sužinojo vos prieš akimirką: rankose vieni spaudė savo trumpus kardus, kiti — lanką ar kirvį, tačiau jų nustebę veidai kalbėjo apie tai, kad jie vis dar netiki savo akimis. Netarę nė žodžio, mes puolėme.

Staiga aplinkui atsirado daugybė egzotiškų paukščių. Tikriausiai jie buvo atvežti iš Persijos Jo Didenybės pramogai ir dabar būriai jų tarškėdami kilo į viršų spartiečiams iš po kojų. Gal kas iš mūsų per neatsargumą nuvertė narvus ir šie sulūžo, o gal narvus atidarė kuris nors sumanus ir greitas Jo Didenybės tarnas — nežinau, kas tiksliai atsitiko, tačiau visą patalpą užpildė šimtai klykiančių ir ulbančių įvairiaspalvių paukščių, kurie kaip pamišę plasnojo sparnais ir blaškėsi į visas puses.

Tie paukščiai ir išgelbėjo Jo Didenybę. Paukščiai ir atraminiai stulpai, tarytum šventyklos kolonos laikantys palapinės skliautą. Šios dvi netikėtos kliūtys tiktai truputį sulėtino mūsų puolimą, bet to pakako, kad Jo Didenybės sargybiniai ir keli stovykloje likę Nemirtingieji supultų į tarpą tarp savo Valdovo ir mūsų.

Persai palapinėje kovėsi taip pat kaip ir jų bendražygiai perėjoje. Jie paprastai kaunasi svaidomaisiais ginklais — lengvomis ietimis, kirviais — tad dabar jiems buvo reikalinga erdvė, kad galėtų užsimoti. O spartiečiai buvo įgudę kautis artimoje kovoje. Po akies mirksnio bronzinis mūsų skydų paviršius trenkėsi į chaotiškai bandančių susitelkti priešų būrį. Kurį laiką atrodė, kad persai bus paprasčiausiai sumindžioti. Mačiau, kaip Polineikas smarkiai smeigė ietį vienam didikui į veidą, tada ištraukė ją ir dar varvančią krauju suvarė į krūtinę kitam. Jam iš kairės Dienekas su Aleksandru susidorojo su trimis persais taip greitai, kad akys nespėjo sužiūrėti. O iš dešinės kaip pamišėlis kirviu švaistėsi Sferijus — jis kapojo susigūžusius ant žemės klykiančius šventikus ir raštininkus.

Jo Didenybės tarnai narsiai aukojosi. Du jaunuoliai, kuriems dar nė barzda nebuvo pradėjusi želti, kartu nutraukė nuo grindų kilimą, storą kaip žieminis aviganio apsiaustas, ir atkišę jį kaip skydą puolė Gaidį ir Doreoną. Jeigu būtume turėję laiko juoktis, tai įpykusio Gaidžio vaizdas, kai jis įnirtęs bandė prakirsti tą kilimą kardu, būtų sukėlęs tikrą juoko audrą. Galiausiai jis vienam perplėšė gerklę plikomis rankomis, o kitam praskėlė kaukolę su degančiu žibintu.

Aš pats paleidau visas keturias rankoje laikytas strėles taip greitai, kad nespėjęs nė mirktelėti jau vėl siekiau strėlinės. Nebuvo laiko net pasižiūrėti, ar mano strėlės pasiekia taikinį. Kyštelėjau dešinę ranką į ant peties kabančią strėlinę ir sugriebiau kelias strėles, bet staiga pakėlęs akis pamačiau tiesiai man į kaktą lekiantį kovos kirvį. Instinktas liepė kristi ant žemės, tačiau atrodė, kad praėjo visa amžinybė, kol kūnas paklausė. Kirvis buvo taip arti, kad girdėjau, kaip jis švilpia oru, mačiau stručio plunksnomis puoštą jo kotą ir ant plieninių ašmenų įspaustą dvigalvį grifą. Mirtį nešančiam ginklui, kai iki mano tarpuakio buvo likęs gal pusės rankos atstumas, kelią pastojo kedrinis stulpas. Kirvis įsmigo giliai į medį. Aš spėjau tik trumpam mesti akį į žmogų, kuris paleido jį į mane, nes tuo metu nugriuvo visa salės siena.

Į vidų pasipylė egiptiečių kariai, vieną dvidešimtį sekė kita. Ta palapinės pusė dabar buvo atvira iš lauko pučiančiam stipriam vėjui. Visur blaškėsi tie pamišę paukščiai. Šuo krito. Dvipusis kirvis prakirto jam pilvą. Strėlė persmeigė Doreonui gerklę ir jis susverdėjo, spjaudydamasis kraujais. Sužeidė Dieneką ir šis sulinkęs pasitraukė atgal prie Savižudžio. Priekyje liko tiktai Aleksandras, Polineikas, Lachidas, Sferijus ir Gaidys. Mačiau, kaip plėšikas susvyravo. Polineiką ir Gaidį apsupo vidun suplūdę egiptiečiai.

Aleksandras liko vienas. Jis pastebėjo būryje žmonių Jo Didenybę, o gal kokį kitą didiką, kurį palaikė valdovu, ir pakėlė savo ietį prie dešinės ausies, pasiruošęs permesti ją per aplink taikinį susispietusių gynėjų sieną. Mačiau, kaip jis įsiremia dešine koja į žemę, stengdamasis sudėti į metimą visą savo jėgą. Kai tik jo ranka pajudėjo į priekį, vienas persų didikas, kaip vėliau sužinojau, karvedys Mardonijus, taip stipriai ir taikliai smogė trumpu lenktu kardu, kad nukirto Aleksandrui visą riešą.

Kartais didžiulės įtampos akimirkomis atrodo, kad laikas sulėtėja ir akys aiškiai mato, kaip vieną vaizdą keičia kitas. Mačiau, kaip Aleksandro kumštis, vis dar spaudžiantis ietį, sustingo ore ir staigiai krito žemyn. Tačiau ranka ir petys toliau su visa jėga judėjo į priekį, o iš riešo veržėsi kraujas. Aleksandras ne iš karto suvokė, kas atsitiko. Jis buvo sutrikęs ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl ietis nenuskrido į priekį. Kovinio kirvio smūgis į jo skydą privertė Aleksandrą suklupti. Buvau per arti, kad būčiau galėjęs iššauti iš lanko ir jį apginti, todėl puoliau prie jo nukritusios ieties, tikėdamasis persmeigti persų didiką, kol jo kardas dar nerado Aleksandro kaklo.

Tačiau man nespėjus prisiartinti Aleksandrą užstojo didžiulis Dieneko skydas.

— Traukiamės! — perrėkė jis visą triukšmą ir vienu truktelėjimu pastatė Aleksandrą ant kojų.

Mes vėl atsidūrėme lauke, audroje.

Dienekas man kažką šūktelėjo, tačiau nors jis buvo visai netoli, neišgirdau nė žodžio. Jis prilaikė Aleksandrą ir rodė į kalno šlaitą už miesto sienos. Bėgti palei upę jau nebegalėjome.

— Pridenk juos! — suriko Savižudis tiesiai man į ausį.

Mačiau, kaip pro mane lėkė figūros su raudonais apsiaustais, bet negalėjau pasakyti, kuris yra kuris. Du buvo nešami. Iš paviljono išsvirduliavo Doreonas, mirtinai sužeistas, apsuptas egiptiečių. Savižudis taip greitai vieną po kitos paleido tris ietis, kad atrodė, jog jos stebuklingu būdu išdygo kariams iš pilvų. Aš leidau savo strėles. Vienas egiptietis nukirto Doreonui galvą, beveik tuo pačiu metu pirmajam į nugarą įsmigo Sferijaus kirvis, pats Sferijus netrukus irgi krito nuo iečių ir kardų smūgių. Mano strėlės baigėsi, Savižudžio ginklai — taip pat. Jis jau norėjo pulti priešus plikomis rankomis, bet aš griebiau jį už diržo ir nusitempiau su savimi į priekį. Doreonas, Šuo ir Sferijus jau buvo negyvi, gyviesiems mes būsim reikalingi labiau.

TRISDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Į rytus nuo paviljono buvo tiktai Jo Didenybės žirgų aptvaras ir arklininkų palapinės. Mūsų būrys spruko per aptvarą. Drobinės pertvaros dalino jį į kvadratus ir atrodė, lyg būtume bėgę tarp išdžiaustytų skalbinių kokioje nors vargingoje miesto dalyje. Kai mes su Savižudžiu, vos atgaudami kvapą nuo greito lėkimo, tarp apdujusių nuo vėjo žirgų pasivijome bendražygius, Gaidys, bėgantis grupės gale, mostu parodė mums sulėtinti greitį. Mes sustojome ir pradėjome eiti.

Išėję į atvirą lauką pamatėme šimtus ginkluotų vyrų, artėjančių į mus. Laimei, jie nebuvo sukelti ant kojų dėl Jo Didenybės užpuolimo – jie net nežinojo apie tai. Tiesiog ką tik nuskambėjo rytinis trimitas ir kariai, dar apsimiegoję, burbėdami ir skųsdamiesi audra bei tamsa, ginklavosi ateinančios dienos mūšiui. Kaukiantis vėjas nustelbė pavojų skelbiančius egiptiečių šūksnius, o mūsų persekiotojai tamsoje tarp galybės kylančių karių pametė pėdsakus.

Mūsų pabėgimas iš persų stovyklos, kaip ir daugybė kitų įvykių, dažnai pasitaikančių per karą, buvo visiškai neįtikėtinas, keistas ir absurdiškas. Mes pasitraukėme iš stovyklos ne lėkdami kiek kojos neša, bet iš lėto kėblindami ir šlubuodami. Ėjome tiesiai per stovyklą ir nė nemanėme slėptis nuo priešo karių — priešingai, patys prieidavome prie jų ir užkalbindavome. Kokia ironija — mes patys paskleidėme žinią apie užpuolimą. Visi buvome be šalmų, kruvini, turėjome savo skydus, bet Lakedaimono simbolis lambda buvo nuo jų nutrintas, ant pečių nešėme sunkiai sužeistą Aleksandrą ir jau mirusį Lachidą. Visiems mes atrodėme kaip sargybiniai, kurie buvo netikėtai užpulti. Dienekas stengėsi kalbėti Bojotijos60 dialektu ar bent jau panašiai, Savižudis kalbėjo savuoju skitų dialektu; jie kalbino besiginkluojančių karių vadus, vis minėjo žodį „maištas“ ir rodė į Jo Didenybės palapinę.

Tačiau ši žinia niekam nerūpėjo. Paaiškėjo, kad didesnę armijos dalį sudarė šauktiniai iš užkariautų tautų, atvykę čia ne savo noru. Šį drėgną ir šaltą rytą jie norėjo tiktai sušilti, prikimšti pilvą ir išgyventi ateinančią dieną su galva vis dar ant pečių.

Trachidės raitininkai, bandantys kaip nors užkurti pusryčių laužą, netgi suteikė Aleksandrui pagalbą. Jie palaikė mus tėbiečiais — tais, kurie stojo tarnauti persams ir šią naktį buvo atsakingi už saugumą stovyklos viduje. Raitininkai davė mums ugnies, vandens ir tvarsčių, o Savižudis savo patyrusiomis rankomis geriau nei bet kuris karo gydytojas užspaudė kraujuojančią Aleksandro arteriją variniu gnybtu.

Aleksandrą jau buvo ištikęs šokas.

— Aš mirštu? — paklausė jis Dieneko liūdnu vaikišku balsu, tokiu nežemišku, kad atrodė, jog jis viena koja jau anapus.

— Tu mirsi, kai aš leisiu, — švelniai atsakė Dienekas.

Nors arterija jau buvo užspausta, iš Aleksandro riešo vis dar plūdo kraujas — iš nukirstų venų ir šimtų kapiliarų. Įkaitinta ant laužo kardo plokštuma Savižudis pridegino žaizdą ir aprišo ją. Tačiau niekas tamsoje, net ir pats Aleksandras, nepastebėjo durtinės žaizdos šalia antro šonkaulio; dėl tos žaizdos kraujas plūdo į plaučius.

Dienekas buvo sužeistas į koją — į tą pačią, kuria šlubčiojo dėl anksčiau sutraiškytos kulkšnies. Netekęs daug kraujo, jis jau nebepajėgė nešti Aleksandro ir jį pakeitė Polineikas.

Savižudis susmuko lipdamas į kalvą priešais miesto sieną. Palapinėje jis buvo strėle sužeistas į kirkšnį ir pats to net nepastebėjo. Aš paėmiau jį, o Gaidys nešė Lachido kūną. Dieneko koja neklausė, jis vos galėjo paeiti. Žvaigždžių šviesoje jo akyse mačiau neviltį.

Mes visi jautėme gėdą dėl to, kad palikome priešui Doreono ir Šuns kūnus; net ir plėšiko kūno buvo gaila. Gėda varė mus pirmyn kaip rimbas, vertė mūsų išvargusias kojas lipti vis aukštyn negailestingai stačiu šlaitu.

Palikę sau už nugaros miesto sieną, pagaliau priėjome iškirstą mišką šalia kurio buvo Tesalijos raitininkų stovykla. Dabar jie visi jau buvo atsikėlę ir apsiginklavę, pasiruošę stoti į mūšį. Po kelių minučių pasiekėme giraitę, kurioje ateidami išgąsdinome miegančius elnius.

Išgirdome šūktelėjimą. Tai buvo boksininkas Telamonijus, tas pats, kurį Dienekas pasiuntė pranešti Leonidui apie kalnų taką ir dešimt tūkstančių artėjančių karių. Jis atsivedė į pagalbą tris spartiečių ginklanešius ir pusę tuzino tespijiečių. Mes išsekę kritome ant žemės.

— Ant kelio atgal pritvirtinome virves, — pranešė Dienekui Telamonijus. — Bus lengviau lipti.

— Kas girdėti apie persų Nemirtinguosius? Apie dešimt tūkstančių?

— Kai mes išėjome iš stovyklos, jų dar nebuvo nė ženklo. Tačiau Leonidas liepė sąjungininkams trauktis. Pasilieka tiktai spartiečiai.

Polineikas atsargiai paguldė Aleksandrą ant ištryptos žolės giraitėje. Čia vis dar jautėsi elnių kvapas. Dienekas bandė įsiklausyti į Aleksandro kvėpavimą tada pasilenkė ir pridėjo ausį prie jo krūtinės.

— Nutilkit! — suriko jis likusiems. — Nutilkit, po galais!

Jis dar stipriau prispaudė ausį prie Aleksandro krūtinės. Ar nesumaišė jis savo paties neramiai besidaužančios širdies su tuo garsu, kurį taip troško išgirsti savo auklėtinio krūtinėje? Praėjo kelios labai ilgos akimirkos. Galiausiai Dienekas išsitiesė ir atsisėdo. Atrodė, kad dabar ant savo pečių jis pajuto visų kada nors gautų žaizdų ir matytų mirčių naštą.

Jis švelniai pakėlė jaunuolio galvą ranka prilaikydamas jo kaklą. Tada iš jo krūtinės išsiveržė toks sielvartingas riksmas, kokio aš dar niekada iš savo šeimininko nebuvau girdėjęs. Jo nugara sulinko, pečiai sudrebėjo. Jis pakėlė bekraujį Aleksandro kūną ir apkabino jį, jaunuolio rankos be gyvybės pakibo ore. Polineikas priklaupė šalia mano šeimininko, užmetė jam ant pečių savo apsiaustą ir prilaikė jį, kol jis verkė.

Dar niekada mūšyje ar kitomis aplinkybėmis nei aš, nei kiti ten po ąžuolais stovintys vyrai nebuvo matę, kad Dienekas prarastų savitvardą. Dabar jam reikėjo sutelkti visą savo valią, kad vėl taptų rūsčiu spartiečiu ir vadu. Jis giliai atsiduso ir šis jo atodūsis labiau priminė paskutinį iškvėpimą, su kuriuo dvasia palieka kūną. Tada jis atsargiai paguldė Aleksandro kūną ant išskleisto raudono apsiausto. Dešinę ranka apkabinęs jaunuolį, kuris buvo jo globotinis ir auklėtinis nuo pat gimimo dienos, ištarė:

— Tu pamiršai apie mūsų medžioklę, Aleksandrai.

Giedrą be debesėlio dangų nušvietė Eos61, mes jau galėjome įžiūrėti žvėrių išmintus takus ir elnių pėdsakus. Akyse ėmė ryškėti statūs šaltinų išvagoti skardžiai, ąžuolų giraitės ir ūksmingi takeliai, kuriuose tikrai laikėsi elniai, šernai, o gal net ir liūtai.

— Mes būtume čia surengę puikią medžioklę kitą rudenį.

TRISDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Šie puslapiai buvo paskutiniai, pateikti skaityti Jo Didenybei prieš sudeginant Atėnus.

Tuo metu, praėjus maždaug šešioms savaitėms po pergalės prie Termopilų, imperijos armija dvi valandos prieš saulėlydį išsirikiavo prie vakarinių Atėnų sienų. Padegėjų būrys, kurį sudarė šimtas dvidešimt tūkstančių vyrų, sustojęs į liniją per dvi ištiestas rankas žmogus nuo žmogaus, ėjo per miestą ir degino šventyklas, gimnasijus, gyvenamuosius namus, dirbtuves, mokyklas ir sandėlius.

Kseono žaizdos, gautos mūšyje prie Karštųjų Vartų, visą laiką iki šiol gerai gijo, tačiau dabar jo sveikata staiga pablogėjo. Suprantama, jį sukrėtė liepsnojančių Atėnų vaizdai. Karščiuodamas jis ne kartą klausė, koks likimas ištiko Falerono uostą. Tame uoste, kaip jis pasakojo, stovi Persefonės šventykla, kurioje prieglobstį buvo radusi jo pusseserė Diomachė. Tačiau niekas nežinojo, kas ten įvyko. Belaisvio sveikata vis blogėjo, todėl buvo iškviestas karališkasis gydytojas. Jis nustatė, kad krūtinėje vėl atsivėrė kelios durtinės žaizdos, sustiprėjo vidinis kraujavimas.

Tuo metu Jo Didenybė buvo nepasiekiamas. Imperijos laivynas ruošėsi kovai su graikais, kurių laivai turėjo pasirodyti auštant, ir Jo Didenybė išvyko stebėti jūrų mūšio. Šiame mūšyje, kurio taip nekantriai laukė Jo Didenybės laivyno vadai, buvo tikimasi visiškai nuslopinti graikų pasipriešinimą jūroje. Sparta ir Peloponesas, vienintelės neužkariautos Graikijos teritorijos, bus bejėgės prieš galutinį Jo Didenybės jūros ir sausumos pajėgų puolimą.

Aš, Jo Didenybės istorikas, gavau įsakymą su kitais raštininkais atvykti stebėti jūrų mūšio ir užrašyti visus didvyriškus imperijos karių veiksmus, vertus paminėjimo. Tačiau prieš išvykdamas didžiąją dalį vakaro praleidau šalia graiko. Naktis su kiekviena valanda darėsi vis grėsmingesnė. Virš degančio miesto kilo tiršti juodi dūmai, liepsnojantis Akropolis, degantys prekybininkų ir gyvenamieji kvartalai nušvietė visą dangų. Negana to, pakrantę sudrebino stiprus požeminis smūgis, jis sugriovė daugybę pastatų ir net dalį miesto sienų. Atrodė, kad dangus ir žemė, kaip ir žmonės, rengiasi karui.

Visą šį laiką Kseonas buvo aiškaus proto ir ramus. Oronto pastangomis gydymo palapines pasiekė žinia, kad Persefonės šventyklos žynės, su jomis turbūt ir Kseono pusseserė, persikėlė per įlanką į Triziną. Atrodo, ši žinia nuramino graiką. Jis buvo įsitikinęs, kad ateinančios nakties jau nebeišgyvens, ir jaudinosi tik dėl to, jog teks sutrumpinti savo pasakojimą. Kseonas norėjo, kad per tas jam dar likusias valandas būtų užrašyta apie mūšio pabaigą viskas, ką jis sugebės papasakoti, ir iš karto mintimis vėl grįžo prie Karštųjų Vartų.

Kai mūsų būrys grįždamas į stovyklą leidosi nuo paskutinio stataus šlaito, horizonte suspindo pirmieji saulės spinduliai. Aleksandro ir Lachido kūnai buvo nuleisti į apačią virve, taip pat ir Savižudis, kuris dėl sužeistos kirkšnies nebegalėjo eiti. Dienekui irgi prireikė virvės. Kabarodamasis žemyn, aš pažvelgiau per petį į apačią ir pamačiau besiruošiančius išvykti karius — arkadiečius, orchomeniečius ir mikėniečius. Akimirką pamaniau, kad spartiečiai taip pat išvyksta. Ar gali būti, kad Leonidas, supratęs padėties beviltiškumą davė įsakymą visiems trauktis? Tada pakėliau akis ir susidūriau su Polineiko žvilgsniu. Jis perskaitė mano veide troškimą išsigelbėti. Ir tiktai šyptelėjo.

Prie Fokidės Sienos dar galintys kautis spartiečiai, šiek tiek daugiau nei šimtas lygiųjų, jau buvo baigę savo gimnastiką ir apsiginklavę. Dabar jie šukavosi ir ruošėsi mirčiai.

Aleksandrą ir Lachidą palaidojome prie Vakarinių Vartų. Jų šarvus ir ginklus padėjome šalia kitų ginklų stovykloje — jų dar prireiks. Aleksandro krepšyje neradome nė vienos monetos mirusiųjų upės valtininkui. Mano šeimininkas ir aš taip pat neturėjome nė monetos. Net pats nežinau kaip, bet pamečiau visą krepšelį su pinigais, kurį man buvo davusi Aretė atsisveikinimo vakarą Lakedaimone.

— Imkit, — pasiūlė Polineikas.

Jis ištiesė mums savo žmonos nublizgintą monetą, vis dar įvyniotą į aliejuje mirkytą drobę. Tai buvo sidabrinė tetradrachma, jo, Polineiko, garbei nukalta Elio miestiečių, taip pagerbusių antrąją jo pergalę Olimpijos žaidynėse. Vienoje monetos pusėje buvo įspaustas Dzeuso Griausmavaldžio atvaizdas su sparnuotąja Nike ant dešiniojo peties, kitoje pusėje — pusmėnuliu išlenkta laukinės alyvos šakelė, o virš jos — Heraklio kuoka ir liūto kailis.

Polineikas pats įdėjo monetą į vietą Jis turėjo atplėšti Aleksandro žandikaulį toje pusėje, kuri nebuvo surakinta „boksininko pietumis“ iš gintaro ir karpažolės, vis dar tvirtai laikančiais lūžusį kaulą. Dienekas sugiedojo maldą už kritusius ir kartu su Polineiku nuleido kūną suvyniotą į raudoną apsiaustą į negilią duobę. Užversti ją žeme truko visai neilgai. Abu spartiečiai sustojo šalia.

— Jis buvo geriausias iš mūsų visų, — pasakė Polineikas.

Nuo kalno viršūnės vakaruose atskubėjo sargybiniai. Buvo pastebėti Dešimt Tūkstančių. Jie baigė savo nakties žygį ir dabar buvo už šešių mylių graikų užnugaryje, jau spėję sutriuškinti Fokidės gynėjus ant kalno viršūnės. Graikams prie Vartų buvo likusios maždaug trys valandos, iki persų Nemirtingieji nusileis nuo kalno ir pasiruoš puolimui.

Kiti žvalgai atskubėjo nuo Trachidės pusės. Jo Didenybės sostas, kaip naktį matė mūsų būrys, buvo išardytas. Kserksas savo karališkame kovos vežime pats vedė milžinišką kariauną į puolimą ruošdamasis atakuoti helenus iš priekio.

Laidojimo vieta buvo nutolusi per daugiau nei pusę mylios nuo spartiečių susirinkimo vietos prie Sienos. Kai mano šeimininkas ir Polineikas grįžo, sąjungininkų būriai jau traukėsi. Leonidas, laikydamasis duoto žodžio, paleido visus, išskyrus spartiečius.

Mes stebėjome juos einančius pro šalį. Pirmieji ėjo mantiniečiai. Jų gretose nebuvo jokios tvarkos, jie kėblino sulinkę, lyg juos būtų apleidusios visos jėgos. Niekas nekalbėjo. Vyrai buvo tokie purvini, kad atrodė, lyg jie būtų nulipdyti iš purvo. Smėlis dengė kiekvieną kūno porą jo buvo pilna net ir raukšlelėse apie akis, o lūpų kampučiuose buvo susikaupę sudžiuvę skrepliai. Jų dantys buvo pajuodę, jie dažnai spjaudėsi ir juodos seilės krito ant juodos žemės. Kai kurie buvo užsidėję šalmus ir nerūpestingai nustūmę juos ant pakaušio, lyg jų galva būtų tik patogus gumbas dubeniui užkabinti. Dauguma savo šalmus buvo pakabinę ant susuktų apsiaustų, kuriuos nešė kartu su skydais persimetę per petį kaip ryšulius. Nors rytas buvo vėsus, vyrai prakaitavo. Dar niekada nebuvau matęs tokių išsekusių karių.

Po jų ėjo korintiečiai, tada — tegiečiai ir Opuno lokriečiai, filistiečiai ir orchomeniečiai, susimaišę su arkadiečiais ir likusiais gyvais mikėniečiais. Iš aštuoniasdešimties to miesto pėstininkų tik vienuolika galėjo paeiti patys, dar du tuzinai gulėjo ant neštuvų arba ant valkčių, kuriuos tempė nešuliniai gyvuliai. Tiek vyrai, tiek gyvuliai svyravo ir ramstėsi vienas į kitą. Kai kurie dėl galvos sužeidimų nebežinojo nei kas jie tokie, nei kur esą, kiti buvo tiesiog apmirę nuo per pastarąsias šešias dienas patirto siaubo. Beveik visi buvo daug kartų sužeisti, daugiausia — į kojas ir į galvą; nemažai buvo praradusių regėjimą ir jie dabar iš lėto vilko kojas įsikibę savo draugams į rankas arba ėjo šalia nešulinių gyvulių laikydami virvės galą, kuria buvo pririšti nešuliai.

Paskui sužeistuosius pavargusiu žingsniu ėjo sveikieji, nejausdami nei gėdos, nei kaltės, o tik pagarbą ir dėkingumą, apie kurį kalbėjo Leonidas po mūšio prie Antiriono. Tai, kad jie dar kvėpuoja, buvo ne jų nuopelnas ir jie tai žinojo. Jie nebuvo nei drąsesni, nei labiau įgudę už savo kritusius ir sužeistus draugus — tiesiog jiems labiau pasisekė. Šį žinojimą iškalbingai liudijo bereikšmiai jų žvilgsniai ir pavargę veidai.

— Tikiuosi, mes atrodome ne taip prastai kaip jūs, — suniurnėjo Dienekas einančiam pro šalį filistiečių vadui.

— Jūs atrodote dar prasčiau, broliai.

Kažkas padegė maudyklas ir kitus statinius prie šaltinių. Vėjas jau buvo nurimęs ir šlapias medis degė aitriai rūkdamas. Dūmai ir smarvė pridėjo dar daugiau niūrumo ir šiaip jau grėsmingai aplinkai. Karių kolonos išnirdavo iš dūmų ir vėl pranykdavo juose. Vyrai metė į ugnį savo tuščius krepšius, kruvinus apsiaustus ir tunikas, suplyšusius maišus ir skudurus — viską, kas dega. Atrodė, kad sąjungininkai atsitraukdami neketina priešui palikti nė vieno skutelio. Palengvinę savo naštą, jie žengė toliau.

Praeidami pro šalį vyrai tiesė spartiečiams rankas, susiliesdavo delnais, pirštais. Vienas korintiečių karys atidavė Polineikui savo ietį. Kitas padavė Dienekui kardą.

— Paspirginkite tuos šunsnukius.

Eidami pro šaltinį mes susidūrėme su Gaidžiu, kuris taip pat ruošėsi išeiti. Dienekas sustojo paduoti jam rankos. Gaidžio veide gėdos nesimatė. Be jokių abejonių, jis jautė atlikęs savo pareigą su kaupu ir Leonido dovanota laisvė Gaidžio akyse buvo jo prigimtinė teisė, kuri buvo iš jo atimta ir dabar, gerokai pavėluotai, jis sąžiningai ir garbingai ją susigrąžino. Paspaudęs Dienekui ranką, Gaidys prižadėjo grįžęs į Lakedaimoną aplankyti Agatę ir Paralėją. Jis papasakosiąs joms, kaip drąsiai kovėsi Aleksandras ir Olimpijus ir kaip garbingai jie kritę. Taip pat viską papasakos ir Aretei.

— Jeigu galima, — paprašė Gaidys, — norėčiau prieš išeidamas pagerbti Aleksandrą.

Dienekas padėkojo jam ir pasakė, kur rasti Aleksandro kapą. Mano nuostabai, Polineikas taip pat paspaudė Gaidžiui ranką — Dievai myli šunsnukius, — pasakė jis.

Gaidys pranešė mums, kad Leonidas garbingai suteikė laisvę visiems armiją lydėjusiems helotams. Mes matėme gal tuziną jų, išeinančių kartu su tegiečių kariais.

— Leonidas paleido ir ginklanešius, — pareiškė Gaidys, — ir visus svetimtaučius, tarnavusius armijoje.

Tada jis kreipėsi į Dieneką:

— Tai reiškia, kad Savižudis gali išvykti, taip pat ir Kseo.

Gaidžiui už nugaros nesustodami ėjo sąjungininkų būriai.

— Nejau tu jį sulaikysi čia, Dienekai? — paklausė Gaidys.

Jis kalbėjo apie mane.

Mano šeimininkas, nežiūrėdamas į mano pusę, atsakė Gaidžiui:

— Aš niekada neverčiau Kseo tarnauti. Ir dabar neverčiu.

Tada jis pasisuko į mane. Saulė jau buvo pakilusi, rytuose, prie Sienos, suskambėjo trimitai.

— Vienas iš mūsų turėtų iššliaužti iš šios skylės gyvas, — pasakė Dienekas man ir liepė išvykti su Gaidžiu.

Aš atsisakiau.

— Tu turi žmoną ir vaikų! — Gaidys sugriebė mane už pečių ir įsiaudrinęs parodė į Dieneką su Polineiku. — Tai jų miestas, ne tavo. Tu jiems nieko neskolingas.

Aš pasakiau jam, kad apsisprendžiau prieš daug metų.

— Matai? — Dienekas kreipėsi į Gaidį, rodydamas į mane. — Jis niekada nepasižymėjo sveiku protu.

Prie Sienos pamatėme Ditirambą. Jo vadovaujami tespijiečiai nesutiko paklusti Leonido įsakymui. Visi iki vieno atsisakė trauktis ir pasiryžo numirti kartu su spartiečiais. Jų buvo apie du šimtus. Nė vienas iš jų ginklanešių taip pat nesitraukė. Keturios dvidešimtys išlaisvintų spartiečių ginklanešių ir helotų taip pat nusprendė pasilikti. Nesitraukė ir aiškiaregys Megistijas. Iš trijų šimtų į mūšį išėjusių lygiųjų visi buvo čia, gyvi arba mirę, išskyrus du: Aristodemą, anksčiau tarnavusį pasiuntiniu Atėnuose ir Rodo saloje, ir Euritą, imtynių čempioną. Dėl akių uždegimo, gauto mūšio lauke, jie abu beveik prarado regėjimą ir buvo išsiųsti į Alpenojų.

Prie Sienos išsirikiavo truputį daugiau nei penki šimtai karių.

Prieš išeidamas laidoti Aleksandro, mano šeimininkas buvo liepęs Savižudžiui pasilikti prie Sienos ant neštuvų. Dienekas numanė, kad visi ginklanešiai bus paleisti, todėl įsakė išnešti Savižudį su išeinančių ginklanešių kolona. Tačiau kai šeimininkas grįžo, skitas jau stovėjo ant kojų, išsišiepęs, užsidėjęs krūtinės šarvus; jo strėnos buvo apvyniotos drobe ir aprištos odiniais diržais, nuimtais nuo nešulinių arklių.

— Aš negaliu nusišikti, — pareiškė jis, — bet prisiekiu pragaro ugnimi, kad kautis dar sugebėsiu.

Kita valanda prabėgo perrikiuojant pajėgas, kad gretos būtų pakankamo pločio ir gylio, buvo renkami būriai iš vyrų su nevienodais kovos įgūdžiais, skiriami vadai. Pasilikę spartiečių ginklanešiai ir helotai buvo tiesiog įtraukti į lygiųjų, kuriems tarnavo, būrius. Dabar jie buvo jau nebe pagalbininkai ir užsidėję šarvus stojo į falangą. Šarvų netrūko, trūko tiktai ginklų — daug jų buvo sulaužyta ir sutrupinta per paskutines keturiasdešimt aštuonias valandas. Ginklų atsargos buvo sudėtos į dvi krūvas — viena prie pat Sienos, o kita toliau užnugaryje, pusiaukelėje link dalinai įtvirtintos kalvelės, pačios patogiausios vietos, kurioje apsiaustos pajėgos galės persirikiuoti ir laikytis iki galo. Šios ginklų atsargos buvo visai nedidelės — tik ašmenimis į žemę subesti kardai ir ietys.

Leonidas sušaukė visus vyrus. Užteko šūktelėti tik kartą — tiek nedaug karių buvo likę. Stovykla dabar atrodė didelė ir talpi. „Šokių aikštelė“ vis dar buvo nuklota tūkstančiais persų kūnų, kuriuos priešas paliko pūti mūšio lauke. Išgyvenę naktį sužeistieji dabar vaitojo, iš paskutinių jėgų šaukėsi pagalbos, prašė nors gurkšnio vandens, daugelis maldavo paskutinio gailestingumo kirčio. Mintis vėl kautis tame pragaro lauke sąjungininkams buvo nepakeliama.

Toks buvo ir Leonido sprendimas. Vadai tarpusavyje nutarė, pranešė karalius, kad šiandien bus kaunamasi ne taip, kaip per pastarąsias dvi dienas. Visi gynėjai išsirikiuos plačiausioje perėjos vietoje. Šimtai sąjungininkų prieš tūkstančius persų. Karalius norėjo, kad kiekvienas vyras parduotų savo gyvybę kiek įmanoma brangiau.

Kai tik buvo paaiškinta būsimo mūšio tvarka, nuo Siaurumos atsklido priešo trimitų garsas. Nešini derybų vėliava pasirodė keturi raiteliai su švytinčiais šarvais; jie atsargiai perėjo lavonų kilimu ir sustojo prie Sienos. Leonidas buvo sužeistas į abi kojas ir vos paėjo. Jis sunkiai užkopė ant įtvirtinimų, paskui jį pakilo ir keli kariai. Visos likusios graikų pajėgos dabar žiūrėjo nuo Sienos viršaus į apačioje stovinčius raitelius.

Pasiuntinys buvo tas pats Ptamitechas, egiptietis, pravarde Tomis. Šį kartą jo nelydėjo sūnus, vertėjo pareigas buvo perėmęs vienas persų karys. Juos abu lydėjo du šaukliai. Visi keturi žirgai šėlo ir baidėsi tarp po kojomis besivoliojančių lavonų. Tomiui dar nespėjus pradėti savo kalbos, Leonidas sušuko nuo Sienos:

— Atsakymas yra „ne“!

— Jūs dar negirdėjote pasiūlymo.

— Į šikną susikiškite savo pasiūlymą, — sušuko Leonidas šypsodamasis. — Ir patys eikit ten pat!

Egiptietis nusijuokė, jo šypsena buvo švytinti, kaip visada. Jis įtempė savo nerimstančio žirgo vadeles ir vėl sušuko:

— Kserksas nenori jūsų gyvybių. Tik jūsų ginklų.

Leonidas nusijuokė:

— Perduok jam, kad ateitų ir pasiimtų.

Jis nusisuko ir baigė pokalbį. Nekreipdamas dėmesio į sužeistas kojas ir atsisakęs pagalbos, jis pats nusileido nuo Sienos ir sušvilpęs sušaukė aplink save karius. Spartiečiai ir tespijiečiai stebėjo, kaip persų pasiuntiniai apsuka savo žirgus ir nujoja.

Tada Leonidas kreipėsi į savo karius. Jo kairės rankos raumuo buvo perkirstas ir šiandien jam teks kautis prisirišus skydą prie peties odiniais diržais. Tačiau Spartos karaliaus nuotaika buvo puiki. Jo akys švytėjo, o balsas skambėjo lengvai ir tvirtai.

— Kodėl mes čia pasiliekame? Tik išprotėjęs žmogus neužduotų sau šio klausimo. Dėl šlovės? Jeigu tik dėl jos, tai patikėkite manimi, broliai, aš būčiau pats pirmas, kuris atsuktų priešui šikną ir nulėktų kaip patrakęs nuo šios kalvos.

Karaliaus žodžiai buvo sutikti juoku. Jis nuramino karius, iškėlęs savo sveikąją ranką, prašydamas tylos.

— Jeigu mes šiandien būtume pasitraukę nuo Vartų, broliai, tai šis mūšis būtų laikomas pralaimėtu, nesvarbu, kokią neįtikėtiną drąsą mes parodėme anksčiau. Šiuo pralaimėjimu mes patvirtintume visai Graikijai tai, kuo priešas taip trokšta ją įtikinti: kad priešintis Persijai su jos milijonais yra beprasmiška. Jeigu mes šiandien būtume išgelbėję savo kailius, graikų miestai vienas po kito pasiduotų ir greitai visa Heladė būtų užkariauta.

Kariai atidžiai klausėsi, žinodami, kad karaliaus žodžiai tiksliai atspindi tikrovę.

— Tačiau garbingai kritę mūšyje su šia milžiniška kariauna, mes paversime savo pralaimėjimą pergale. Paaukoję gyvybes, mes pasėsime drąsą savo sąjungininkų ir brolių širdyse. Ne mes, o jie iškovos lemiamą pergalę. Mums tai niekada nebuvo lemta. Mes šiandien privalome padaryti tai, dėl ko čia atvykome: laikytis iš visų jėgų ir numirti. Tai mes žinojome jau tada, kai atsisveikindami apkabinome savo žmonas ir vaikus. Mes prisiekėme įvykdyti savo užduotį ir mes ją įvykdysime.

Karaliaus pilvas garsiai sugurgė nuo alkio. Per susirinkusių karių gretas vėl nuvilnijo juokas. Leonidas šyptelėjęs gestu parodė ginklanešiams, ruošiantiems duoną, paskubėti.

— Mūsų sąjungininkai dabar yra pakeliui į namus, — karalius parodė į kelią, vedantį į Graikijos pietus, į ten, kur saugu. — Mes privalome pridengti juos, kitaip priešo raitininkai pralėks nekliudomi pro šiuos vartus ir pasivys mūsų bendražygius jiems dar nespėjus nueiti ir dešimties mylių. Jeigu mes atsilaikysime kelias valandas, mūsų broliai bus saugūs.

Jis paklausė, ar kas nors iš susirinkusių nori kalbėti.

Į priekį žengė Alfėjus.

— Aš taip pat alkanas, todėl kalbėsiu trumpai.

Tik dabar atkreipiau dėmesį, kad niekur nesimato jo brolio Marono. Išgirdau vyrus šnabždant, kad šis didvyris numirė naktį nuo praeitos dienos mūšiuose gautų žaizdų.

Alfėjus kalbėjo greitai ir nors nebuvo apdovanotas oratoriaus gabumais, visus sužavėjo paprasčiausiu nuoširdumu.

— Dievai leido mirtingiesiems pralenkti save tik vienu būdu. Žmogus gali atiduoti tai, ko dievai negali — savo gyvybę. Savąją aš atiduosiu su džiaugsmu už jus, bičiuliai, tapusius man broliu, kurio jau nebeturiu.

Jis greitai nusisuko ir grįžo į savo vietą.

Vyrai pradėjo šaukti Ditirambą. Tespijietis žengė į priekį su jam įprastu pasitikėjimu. Jis mostelėjo ranka į Siaurumą, kurioje jau pasirodė pirmieji persų būriai ir pradėjo rikiuotis mūšiui.

— Tiesiog eikit ten ir pasilinksminkit! — pareiškė jis.

Tarp susirinkusių nuskambėjo niūrus juokas. Labai trumpai kalbėjo dar keli tespijiečiai. Jiems baigus, į priekį žengė Polineikas.

— Vyrui, išauklėtam pagal Likurgo įstatymus, yra nesunku paaukoti gyvybę už savo šalį. Man ir visiems šiems spartiečiams, turintiems gyvus sūnus ir nuo pat vaikystės žinantiems, koks galas jų laukia, tai tiesiog dievų valios įvykdymas.

Jis iškilmingai pasisuko į tespijiečius ir laisvę atgavusius ginklanešius bei helotus.

— Tačiau jums, broliai ir draugai... jums, kurie šiandien užgesit amžiams...

Jo balsas užlūžo ir nutilo. Jis užsikosėjo ir išsišnypštė nosį, užuot leidęs išriedėti ašaroms. Dar kelias ilgas akimirkas jis negalėjo prakalbėti. Tada mostelėjo ranka, kad jam paduotų skydą, gavęs iškėlė jį aukštyn.

— Šis skydas priklausė mano tėvui, o dar pirmiau — jo tėvui. Aš prisiekiau dievams numirti tik tada, kai kas nors paims jį iš mano rankų.

Polineikas nuėjo prie tespijiečių ir atidavė savo skydą vienam niekuo neišsiskiriančiam kariui.

Vyras sujaudintas paėmė jį ir atidavė Polineikui savąjį. Paskui sekė kitas apsikeitimas skydais, tada — dar vienas, kol galiausiai dvidešimt ar trisdešimt skydų pakeitė šeimininkus. Kiti pasikeitė savo šarvais ir šalmais su išlaisvintais ginklanešiais ir helotais. Juoda tespijiečių apranga maišėsi su raudonais lakedaimoniečių apsiaustais, kol galų gale visi skirtumai tarp tautų išnyko.

Vyrai pradėjo šaukti Dieneką. Jie norėjo išgirsti kokią nors sąmojingą pastabą, trumpą ir taiklią, kokiomis jis garsėjo. Tačiau jis spyrėsi. Matėsi, kad nenorėjo kalbėti.

— Broliai, aš ne karalius ir ne karvedys. Niekada nevadovavau didesniam kiekiui karių už vieną būrį. Todėl pasakysiu jums tik tai, ką pasakyčiau savo būrio vyrams, žinodamas, kokia baimė dabar glūdi kiekvieno širdyje — ne mirties baimė, ne, blogiau — baimė susvyruoti ir neatsilaikyti, baimė pasirodyti nevertiems šios paskutinės, lemiamos valandos.

Jo žodžiai pataikė tiesiai į tikslą. Tai buvo aiškiai matyti nutilusių, susikaupusių vyrų veiduose.

— Darykite štai kaip, broliai. Pamirškite šalį. Pamirškite karalių. Pamirškite žmoną, vaikus ir laisvę. Pamirškite visas idėjas, net ir pačias kilniausias, dėl kurių privalote šiandien kovoti. Kaukitės dėl vienintelio dalyko: dėl žmogaus, stovinčio šalia jūsų. Jis yra viskas ir viskas yra jame. Tai viskas, ką aš žinau. Tai viskas, ką aš galiu jums pasakyti.

Dienekas nutilo ir grįžo į savo vietą. Galinėse gretose pasigirdo bruzdesys, tada kariai prasiskyrė ir į priekį išėjo spartietis Euritas. Tai buvo tas pats karys, kuris mūšyje prarado regėjimą ir buvo išsiųstas į Alpenojų kartu su Aristodemu. Dabar Euritas grįžo, beveik nieko nematantis, tačiau užsidėjęs šarvus ir apsiginklavęs, vedamas ginklanešio. Nesakydamas nė žodžio jis atsistojo į gretą šalia kitų.

Vyrų drąsa ir pasiryžimas dar labiau išaugo.

Į priekį vėl išėjo Leonidas. Jis pasiūlė tespijiečių vadams pasinaudoti šiomis paskutinėmis akimirkomis ir pasikalbėti su savo žemiečiais, o jis pasikalbėjęs atskirai su spartiečiais.

Dviejų miestų kariai išsiskirstė. Buvo likę tik šiek tiek daugiau nei du šimtai Lakedaimono lygiųjų ir išlaisvintų vyrų. Jie visi, nekreipdami dėmesio į rangą ar vietą rikiuotėje, susispaudė aplink karalių. Visi žinojo, kad Leonidas neragins jų kovoti dėl kokių nors aukštų tikslų — dėl laisvės, įstatymo ar Heladės išgelbėjimo nuo tirono jungo.

Jis kalbėjo trumpai, paprastais žodžiais apie Euroto slėnį, apie Pamoną ir Taigetą apie tas penkias gyvenvietes, kurių nesupo sienos ir kurios sudarė polį, visų vadinamą Sparta. Po tūkstančio metų, pasakė Leonidas, po dviejų, po trijų tūkstančių metų šimtų dar negimusių kartų žmonės dėl kokių nors priežasčių atvyks į mūsų šalį.

— Galbūt tai bus mokslinčiai, gal užjūrių keliauninkai, vedami smalsumo ir noro sužinoti apie praeitį. Jie apžiūrės mūsų lygumą ištyrinės akmenis ir griuvėsius. Ką jie sužinos apie mus? Jų kastuvai neatkas nuostabių rūmų ar šventyklų, jų kirtikliai neatkapstys amžinų statinių ar meno kūrinių. Kas išliks po spartiečių? Ne paminklai iš marmuro ir bronzos, o tai, ką mes šiandien darome čia.

Nuo Siaurumos vis sklido priešo trimitų garsai. Jau aiškiai matėsi priešakinės persų gretos, jų karaliaus kovos vežimai ir šarvuoti jo palydovai.

— O dabar gerai papusryčiaukite vyrai, nes vakarieniausime pragare.

AŠTUNTA KNYGA TERMOPILAI

TRISDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Jo Didenybė savo akimis matė, kokį nepaprastą didvyriškumą parodė spartiečiai, tespijiečiai ir jų išlaisvinti ginklanešiai bei tarnai tą paskutinį rytą Todėl man nėra reikalo atpasakoti visos mūšio eigos. Aš papasakosiu tiktai apie kai kuriuos atskirus momentus, į kuriuos Jo Didenybė galbūt neatkreipė dėmesio ir kurie padės atskleisti, kaip Jo Didenybė ir pageidavo, helenų būdą. Helenų, kuriuos jis prie Termopilų vadino savo priešais.

Pačiu iškiliausiu ir neginčijamai pranašiausiu iš visų vyrų galima pavadinti vieną žmogų — Spartos karalių Leonidą. Kaip Jo Didenybė žino, pagrindinės persų armijos pajėgos, kurios, kaip ir ankstesnėmis kautynių dienomis, atėjo nuo Trachidės, dar ilgai po saulės patekėjimo nepradėjo puolimo. Puolimas prasidėjo ne ryte, o arčiau vidudienio, nors tuo metu dešimt tūkstančių Nemirtingųjų dar nebuvo pasirodę sąjungininkų užnugaryje. Artėjanti mirtis Leonido visiškai negąsdino ir jis visą tą laiką pramiegojo. Tiksliau, prasnaudė — tokia nerūpestinga buvo karaliaus povyza. Jis pasitiesė ant žemės savo apsiaustą ir patogiai įsitaisė ant jo, sukryžiavęs kojas per kulkšnis, rankas susidėjęs ant krūtinės, akis nuo saulės prisidengęs šiaudine kepure, o galvą pasidėjęs ant savo skydo. Karalius priminė berniuką ganantį ožkas kokiame nors apsnūdusiame vasaros slėnyje.

Kokia karaliaus valdžios prigimtis? Kokias savybes ji suteikia tam, kuris tampa karaliumi? Jei drįsčiau spėlioti, apie ką dažnai susimąsto Jo Didenybė, sakyčiau, kad būtent šie klausimai labiausiai neduoda jam ramybės.

Ar Jo Didenybė prisimena tą akimirką ant šlaito už Siaurumos, kai Leonidas krito pervertas pustuzinio iečių, praradęs regėjimą su šalmu, skilusiu nuo kovos kirvio smūgio? Ar prisimena Jo Didenybė tą galingą smūgį pražūtingoje spūstyje, kai spartiečiai visa jėga puolė į priekį, į džiūgaujančių priešų minią ir nusviedė juos atgal, kad pasiimtų savo karaliaus kūną? Aš kalbu ne apie pirmą kartą, taip pat ne apie antrą ir trečią, bet apie ketvirtą kartą, kai prieš tūkstantines priešo pajėgas stovėjo mažiau nei šimtas lygiųjų, didžiūnų ir išlaisvintųjų.

Aš pasakysiu Jo Didenybei, kas yra karalius. Karalius nesėdi savo palapinėje, kai jo vyrai lieja kraują ir miršta kovos lauke. Karalius nepietauja, kai jo vyrai alksta ir nemiega ar kai stovi sargyboje. Karalius pelno savo vyrų ištikimybę ne laikydamas juos baimėje, jis neperka ištikimybės už auksą; jis užsitarnauja jų meilę savo prakaitu ir skausmu. Pačią sunkiausią naštą karalius pakelia pirmas ir padeda paskutinis. Karalius nereikalauja tarnystės iš tų, kuriuos jis veda. Jis pats tarnauja jiems.

Paskutinėmis akimirkomis prieš prasidedant mūšiui, kai persai, medai, sakai, baktrai, ilyrai, egiptiečiai ir makedoniečiai taip priartėjo prie gynėjų, kad galima buvo įžiūrėti jų veidus, Leonidas pražingsniavo pro priešakines spartiečių ir tespijiečių gretas ir persimetė žodžiu su kiekvieno būrio vadu. Kai jis stabtelėjo šalia Dieneko, aš buvau pakankamai arti, kad išgirsčiau jo žodžius.

— Tu nekenti jų, Dienekai? — paklausė karalius draugišku tonu, neskubėdamas, lyg šiaip šnekučiuotųsi, ir parodė į persų vadus, gerai matomus nuo oudenos chorion — niekieno žemės.

Dienekas iš karto atsakė, kad taip nėra.

— Aš matau kilnius veidus. Daugelis jų, manau, būtų sutiktas prie draugų stalo su juoku ir paplekšnojimu per petį.

Leonidas pritarė mano šeimininkui, tačiau jo akis aptemdė liūdesys.

— Man gaila jų, — prisipažino jis, rodydamas į tuos šaunius priešais mus stovinčius karius. — Ką jie atiduotų, patys narsiausieji iš jų, kad galėtų dabar stovėti čia su mumis?

Tai yra karalius, Jūsų Didenybe. Jis nesistengia paversti žmonių vergais, bet savo elgesiu ir pavyzdžiu juos išlaisvina. Jo Didenybė gali paklausti, kaip klausė Gaidys ir Aretė, kodėl toks žmogus, kaip aš, kurio padėtį išdidžiai galima būtų pavadinti tarnyste, o menkinamai — vergyste, kodėl toks žmogus noriai sutinka numirti už svetimą tautą ir svetimą šalį. Atsakymas toks: jie nebuvo man svetimi. Aš su džiaugsmu rizikavau gyvybe — ir dar šimtą kartų būčiau pasielgęs lygiai taip pat — už Leonidą, Dieneką Aleksandrą ir Polineiką už Gaidį ir Savižudį, už Aretę ir Diomachę, už Bruksijų, savo motiną ir tėvą už savo žmoną ir vaikus. Aš ir visi ten buvę vyrai niekada nesijautėme laisvesni kaip tuomet, kai savo valia paklusome tiems griežtiems įstatymams, kurie atima gyvybę ir vėl ją sugrąžina.

Visiškai nesvarbu, kaip vyko mūšis, nes iš esmės jis pasibaigė dar neprasidėjęs. Aš, sekdamas Leonido pavyzdžiu, sėdėjau atsirėmęs į Sieną ir snūduriavau, kol mes keletą valandų laukėme, kada Jo Didenybės armija pradės puolimą.

Snausdamas aš vėl nukeliavau į kalvas virš savo vaikystės miesto. Jau nebuvau mažas berniukas, bet dabartinis suaugęs vyras. Ten buvo ir mano pusseserė, vis dar jauna mergaitė, mūsų šunys Sėkmė ir Laimė, atrodantys lygiai taip pat kaip ir tomis dienomis po Astako užgrobimo. Diomachė nusivijo kiškį ir nepaprastai lengvai basomis kojomis įkopė į statų šlaitą kuris, atrodė, kilo iki pat dangaus. Viršūnėje laukė Bruksijus, taip pat ten buvo mano motina ir tėvas. Aš tai žinojau, nors ir negalėjau jų matyti. Nusivijau Diomachę, iš visų savo, jau suaugusio, jėgų stengdamasis ją pralenkti. Bet man nepavyko. Kad ir kaip greitai aš lipau, ji liko nepasiekiama, visada priekyje manęs, linksmai šaukdama man ir erzindama, esą man niekada nepavyks jos pagauti.

Krūptelėjęs pabudau. Arčiau nei per strėlės skrydį stovėjo persų kariauna.

Leonidas jau buvo atsistojęs ir išėjęs į patį priekį. Dienekas, kaip visada, stovėjo savo būrio priešakyje. Šiandien būrys buvo mažesnis nei praėjusiomis dienomis. Aš stovėjau antroje eilėje trečias. Pirmą kartą gyvenime neturėjau savo lanko, vietoj jo dešinėje rankoje spaudžiau sunkią ietį, kuri anksčiau priklausė Doreonui. Kairėje rankoje laikiau ąžuolinį bronza kaustytą skydą anksčiau priklausiusį Aleksandrui. Šalmas man ant galvos anksčiau priklausė Lachidui, o pošalmis — Aristono ginklanešiui Demadui.

— Visų akys į mane! — riktelėjo Dienekas ir vyrai, kaip visada, atitraukė akis nuo priešų, kurie dabar buvo taip arti, kad galėjome matyti jų akis po blakstienomis ir plyšius tarp dantų. Jų buvo nesuskaičiuojama daugybė. Aš sunkiai įkvėpiau, jausdamas, kaip smilkiniuose ūžia kraujas. Mano kojos ir rankos suakmenėjo, aš jų net nejaučiau. Iš visos širdies meldžiausi, kad man užtektų drąsos nenualpti. Man iš kairės stovėjo Savižudis. Priekyje stovėjo Dienekas.

Pagaliau prasidėjo mūšis, primenantis potvynį, kuriame esi banga, genama šėlstančių dievų užgaidų ir laukianti, kada dievai leis jai užgesti. Laikas išnyko. Viskas apsiblausė ir susiliejo. Menu vieną bangą, išnešusią spartiečius į priekį ir nusviedusią gausybę priešų nuo uolos į jūrą, ir kitą bangą, kuri nubloškė falangą atgal, kaip audringa jūra blaško valteles. Prisimenu savo pėdas, iš visų jėgų įremtas į žemę, slidžią nuo kraujo ir šlapimo.

Mačiau, kaip Alfėjus pats vienas užšoko ant persų vežimo ir užmušė karvedį, jo ginklanešį ir du iš šonų stovėjusius sargybinius. Kai jis krito, persų strėlei pervėrus gerklę, Dienekas nutempė jį tolyn. Tačiau Alfėjus vėl atsikėlė ir tęsė kovą. Mačiau, kaip Polineikas su Derkilidu išvilko Leonido kūną, abu viena ranka įsikibę į viršutinį apdaužytų karaliaus šarvų kraštą, o kita ranka skydais daužydami priešus. Spartiečiai persirikiavo ir puolė, atsitraukė pralaužtomis gretomis ir vėl persirikiavo. Aš užmušiau vieną egiptietį savo perlūžusios ieties galu, o jis tuo pačiu metu suvarė savąją man į pilvą. Po akimirkos griuvau nuo smūgio koviniu kirviu ir šliauždamas per vieno spartiečio kūną po perskeltu šalmu atpažinau sudarkytą Alfėjaus veidą.

Savižudis ištempė mane iš kovos lauko. Galiausiai pasirodė dešimt tūkstančių Nemirtingųjų, išsirikiavusių mūšiui. Likę gyvi spartiečiai ir tespijiečiai pasitraukė iš lygumos per landas Sienoje prie paskutinių įtvirtinimų ant kalvelės.

Sąjungininkų buvo likę tiek mažai, o jų ginklai buvo tokie prasti ir sulūžę, kad persai išdrįso paleisti į puolimą raitininkus, kaip paprastai daroma, kai priešininkas bėga. Savižudis griuvo. Jo dešinė pėda buvo nukirsta.

— Užsikeik mane sau ant nugaros! — liepė jis.

Be papildomų žodžių aš supratau, ką jis norėjo pasakyti. Girdėjau, kaip strėlės ir netgi ietys smigo į jo dar gyvą kūną, pridengiantį mane kaip skydas.

Mačiau dar gyvą Dieneką metantį į šoną sulūžusį kardą ir ieškantį purve kito. Pro mane prabėgo Polineikas, tempdamas šalia savęs šlubuojantį Telamonijų. Polineiko veidas buvo prakirstas, iš atviros žaizdos plūdo kraujas.

— Atsargos! — šaukė jis, turėdamas galvoje ginklus, kuriuos Leonidas buvo liepęs sukrauti už Sienos. Pajutau, kaip plyšta pilvo audiniai ir viduriai pradeda virsti lauk. Savižudis jau nebegyvas kabojo man ant nugaros. Aš pasukau atgal link Siaurumos. Tūkstančiai persų ir medų lankininkų leido savo strėles į atsitraukiančius spartiečius ir tespijiečius. Tie, kurie spėjo nusigauti iki atsarginių ginklų krūvos, prie Sienos buvo sudraskyti strėlių į gabalėlius.

Gynėjai puolė prie kalvelės, kur buvo sukrauti paskutiniai ginklai. Buvo likę ne daugiau kaip šešiasdešimt karių. Derkilidas, stebuklingu būdu dar nesužeistas, rikiavo likusius karius į ratą. Aš radau tvirtą juostą ir apsirišau ja liemenį, kad neišvirstų viduriai. Vieną labai trumpą akimirką mano dėmesį patraukė nuostabus šios dienos grožis. Pirmą kartą perėjos netemdė rūkas, ant kalvų galima buvo aiškiai įžiūrėti kiekvieną akmenėlį ir žvėrių takus, kylančius šlaitais į viršų.

Mačiau, kaip Dienekas susvyravo nuo smūgio kirviu, bet jau nebeturėjau jėgų nusigauti iki jo. Medai, persai, baktrai ir sakai jau ne plūdo per Sieną, o įsiutę ją griovė. Už jų mačiau arklius. Priešo karvedžiams jau nebereikėjo rimbais varyti savo karių į priekį. Per išardytą Sieną nudundėjo Jo Didenybės raitininkai, o paskui juos nudardėjo jo karvedžių vežimai.

Nemirtingieji apėjo aplink kalvelę iš arti leisdami strėles tiesiai į spartiečius ir tespijiečius, prisidengusius savo apdaužytais ir suskilusiais skydais. Derkilidas vadovavo puolimui. Mačiau, kaip jis krito, taip pat ir Dienekas, kovęsis šalia jo. Nė vienas jų neturėjo skydų ir, kiek man pavyko įžiūrėti, abu buvo be jokio ginklo. Jie krito ne kaip Homero didvyriai, triukšmingai žvangindami šarvais, bet kaip vadai, baigę savo paskutinį, patį nešvariausią, darbą.

Priešai stovėjo neįveikiami už savo strėlių sienos, bet spartiečiai vis dėlto sugebėjo iki jų nusigauti. Jie kovėsi be skydų, tiktai kardais, paskui — plikomis rankomis ir dantimis. Polineikas puolė vieną iš vadų. Jam buvo pavykę išsaugoti savo kojas nesužeistas. Jis taip greitai įveikė erdvę kalno papėdėje, kad jo rankos spėjo susirasti priešo gerklę anksčiau, nei persų strėlių kruša sukapojo jam nugarą.

Paskutiniams keliems tuzinams ant kalvos dabar vadovavo Ditirambas. Abi jo rankos buvo sudraskytos priešo strėlių ir bejėgiškai kabojo prie šonų. Jis bandė išrikiuoti karius paskutinei atakai, tačiau persų raitininkai ir jų vežimai tiesiog užlėkė ant spartiečių. Degantis kovos vežimas pervažiavo man per abi kojas. Prieš iš visų pusių ant kalvelės apsuptus graikus Nemirtingieji išrikiavo savo lankininkus. Jų strėlės pasipylė ant paskutinių neginkluotų ir sužeistų gynėjų. Iš užnugario, per savo bendražygių galvas, dar daugiau lankininkų pradėjo leisti strėles į išgyvenusius helenus. Jų nugaros ir pilvai atrodė kaip pasišiaušę nuo gausybės į juos susmigusių strėlių; sudraskyti į gabalus vyrai tįsojo bronzos ir raudonos spalvos krūvose.

Visai netoliese pravažiavo Jo Didenybė, girdėjosi jo šaukiami įsakymai. Ar jis savo kalba šaukė kariams nutraukti šaudymą ir sučiupti paskutinius gynėjus gyvus? Ar tie, kuriems jis šaukė, buvo egiptiečiai jūrininkai, vadovaujami Ptamitecho, paniekinusio savo valdovo įsakymą ir paskubėjusio apdovanoti spartiečius ir tespijiečius mirties palaima? Sumaištyje buvo neįmanoma nieko nei matyti, nei girdėti. Jūrininkai išsiskyrė į šonus. Persų lankininkai pradėjo šaudyti su dar didesniu įniršiu, siekdami sunaikinti paskutinius užsispyrusius priešus, kurie privertė juos taip brangiai sumokėti už šį nedidelį purvinos žemės gabalėlį.

Būna, kad nuo kalnų netinkamu metų laiku ateina audra su kruša ir viską naikindama pasipila ant neseniai prasikalusių ūkininko javų. Taip tūkstančiai persų strėlių pasipylė ant spartiečių ir tespijiečių. Ūkininkas nerimdamas stovi tarpduryje, klausydamasis, kaip liūtis daužo stogą matydamas, kaip ledo gabaliukai krinta ir atšoka nuo tako akmenų. Ar gyvi dar pavasarinių miežių daigai? Lyg per stebuklą šen ir ten dar matosi keli išgyvenę želmenys, besistiebiantys į dangų. Tačiau ūkininkas žino, kad ši malonė ilgai netruks. Jis nusisuka, paklūsta dievų įstatymams, o lauke po nesulaikomai siautėjančios audros kirčiais lūžta ir miršta paskutinis daigas.

TRISDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Toks buvo Leonido ir Termopilų perėjos gynėjų galas, pagal graiko Kseono pasakojimą užrašytas Jo Didenybės istoriko Gobarto, Artabazo sūnaus. Pasakojimas buvo užbaigtas ketvirtą arahsamnu mėnesio dieną, penktaisiais Jo Didenybės valdymo metais.

Karti buvo Dievo Ahuros Mazdos ironija: tą pačią dieną Persijos imperijos laivynas patyrė baisų pralaimėjimą prieš helenų laivyną Salamino sąsiauryje netoli Atėnų. Ši katastrofa atėmė gyvybes daugybei drąsių Rytų sūnų, dėl sutrikusio išteklių tiekimo armija buvo pasmerkta, visas žygis žlugo.

Apolono orakulo pranašystė skelbė:

„...vien tik medinės sienos jus apsaugos.“

Pasirodo, tai buvo tikra tiesa. Tik ta medinė siena buvo ne Atėnų Akropolio tvora, taip greitai nugriauta Jo Didenybės karių, o mediniai laivų korpusai ir puikūs Heladės jūreiviai — jie sudavė mirtiną smūgi Jo Didenybės siekiams.

Nelaimės mastas privertė visus pamiršti kalini Kseoną ir jo pasakojimą. Buvo nustota rūpintis ir jo sveikata, kadangi visi gydytojai išskubėjo į pakrantes, kad suteiktų pagalbą gausybei imperijos armados sužeistųjų, išmestų į krantą kartu su jų laivų nuolaužomis.

Kai tamsa pagaliau sustabdė skerdynes jūroje, imperijos stovyklą apėmė dar didesnė baimė. Jo Didenybės rūstybės baimė. Pagal mano užrašus buvo nukirsdinta tiek daug rūmų tarnautojų, kad raštininkai maldavo nebereikalauti surašyti visų pasmerktųjų vardų.

Baimė pasklido po visą Jo Didenybės stovyklą. Ją dar labiau sustiprino galingas požeminis smūgis, sudrebinąs miestą besileidžiant saulei, ir siaubingi vis dar rūkstančių Atėnų vaizdai.

Įpusėjus antrai sargybai, karvedys Mardonijus užsidarė Jo Didenybės salėje, uždraudęs ten Įeiti visiems kitiems vadams. Jo Didenybės istorikas sužinojo tik Įvykusio pokalbio nuotrupas. Jau išeidamas aš prisiminiau graiką Kseoną ir jo pasakojimą ir paklausiau, ar nebus kokių nurodymų.

— Nužudyk ji — atsakė karvedys Mardonijus nė nesudvejojęs, — ir sudegink visus to melo lapus. Nuo pat pradžių tie užrašai buvo kvailystė, o šią valandą vien tik jų paminėjimas sukeltų dar vieną Jo Didenybės Įsiūčio priepuolį.

Kelias valandas buvau užsiėmęs kitų pareigų vykdymu. Viską atlikęs, leidausi ieškoti Oronto, Nemirtingųjų vyresniojo, kurio prievolė buvo Įvykdyti ŠĮ Mardonijaus Įsakymą. Radau Orontą ant jūros kranto. Jis buvo išsekęs ir apimtas sielvarto tiek dėl patirto pralaimėjimo, tiek dėl savo karių, kuriems, kad ir kaip norėjo, jau negalėjo niekuo padėti, tik ištraukti jų kūnus iš vandens. Tačiau jis atidžiai mane išklausė.

— Jeigu nori rytoj rasti savo galvą vis dar ant pečių, — tarė Orontas, išgirdęs Mardonijaus Įsakymą, — apsimesk, kad Mardonijaus nematei ir nieko iš jo negirdėjai.

Aš paprieštaravau, kad Įsakymas buvo duotas Jo Didenybės vardu, todėl negalima nekreipti į jį dėmesio.

— Negalima, ar ne? O ką pasakys karvedys rytoj arpo mėnesio, kai jo Įsakymas jau bus Įvykdytas, o Jo Didenybė pasišauks tave ir pareikš norintis matyti graiką ir jo užrašus? Aš tau pasakysiu, kas tada atsitiks, — tęsė Orontas. — Šiuo metu Jo Didenybės patarėjai bando Įtikinti jį pasitraukti laivu į Aziją, kaip jau anksčiau ragino Mardonijus. Ir šį kartą, manau, Jo Didenybė paklausys jų patarimo.

Orontas pareiškė esąs įsitikinęs, kad Jo Didenybė lieps pagrindinėms pajėgoms pasilikti Heladėje ir paskirs joms vadovauti Mardonijų, kuris užbaigs Graikijos užkariavimą. Kai ši užduotis bus įvykdyta, Jo Didenybė paskelbs apie savo pergalę ir šios dienos pralaimėjimas bus užmirštas skaisčiame triumfo spindesyje.

— Tada mėgaudamasis pergale, — tęsė Orontas, — Didysis Valdovas pareikalaus atnešti graiko Kseono pasakojimo užrašus kaip saldėsi, vainikuojanti pergalės puotą. Kai mes abu stovėsime priešais Jį tuščiomis rankomis, katras iš mūsų parodys pirštu į Mardonijų ir kas patikės mūsų nekaltumu?

Aš paklausiau jo, ką gi mums daryti.

Buvo akivaizdu, kad Oronto širdis plyšta į dvi dalis. Atmintis kuždėjo, kad jis, kaip Nemirtingųjų karo lauko vadas, kartu su karvedžiu Hidarnu vedė dešimt tūkstančių būrį į spartiečių bei tespijiečių užnugarį prie Termopilų ir parodė neregėtą drąsą rytinio puolimo metu, kai susidūrė su spartiečiais akis į akį. Oronto paleistos strėlės buvo tarp tų, kurios pervėrė paskutinis gynėjus ir galbūt tuos pačius vyrus, apie kuriuos taip daug pasakojo belaisvis Kseonas.

Šis žinojimas, lengvai perskaitomas Oronto veide, tik padidino jo nenorą žudyti graiką, į kurį jis dabar žiūrėjo kaip į lygiavertį karį ir netgi, turėčiau pasakyti, kaip į draugą.

Vis dėlto Orontas prisivertė vykdyti savo pareigą. Jis pasiuntė du Nemirtinguosius, kad šie paimtų graiką iš gydytojo palapinės ir atneštų jį pas Nemirtinguosius. Po kelių valandų, kurias praleidome vykdydami skubesnes užduotis, mes kartu nuėjome pas jį. Kseonas buvo sąmoningas ir sėdėjo ant savo neštuvų, nors jo veidas buvo persikreipęs nuo skausmo, jis atrodė nusilpęs.

Jis, aišku, numanė, koks yra mūsų apsilankymo tikslas. Jo nuotaika buvo puiki.

— Prieikite, ponai, — prakalbo jis, Orontui dar nespėjus pranešti apie mums duotą pavedimą. — Kuo galiu jums padėti?

Tada jis pareiškė, kad jam pribaigti neprireiks ašmenų.

— Manau, kad užteks plunksnos prisilietimo, ir jūsų darbas bus atliktas.

Orontas paklausė graiko Kseono, ar šis supranta, kokią svarią pergalę jūroje šiandien iškovojo Helenai. Vyras patvirtino, kad supranta, ir išsakė savo nuomonę, kad iki karo pabaigos dar toli. Ir jo baigtis dar labai neaiški.

Orontas atvirai prisipažino, kad labai nenori vykdyti graikui paskirto mirties nuosprendžio. Imperijos stovykloje dabar viešpatauja tokia suirutė, pareiškė jis, kad būtų visiškai nesudėtinga niekieno nepastebėtiems išnešti sužeistąjį. Jis paklausė, ar Kseonas dar turi Atikoje draugą ar tėvynainiu, pas kuriuos būtų galima jį nugabenti. Belaisvis nusišypsojo.

— Jūsų kariai puikiai pasidarbavo, kad tokių nebeliktų, — atsakė jis. — Be to, Jo Didenybei reikės visų jo vyrų, kad išneštų daug svarbesnį krovinį.

Ir vis dėlto Orontas ieškojo bet kokios dingsties atidėti egzekuciją.

— Jeigu jau tu nieko nenori iš mūsų, — kreipėsi jis į belaisvi — gal galiu aš tavęs kai ko paprašyti?

Vyras atsakė, kad mielai įvykdys viską, kam dar užteks jėgų.

— Tu apgavai mus, mano drauge, — su šypsena pareiškė Orontas. — Neleidai mums išgirsti istorijos, kurią tavo šeimininkas spartietis Dienekas, kaip pats sakei, žadėjo papasakoti per paskutinę jūsų medžioklę prie laužo, kai jis su Aleksandru ir Aristonu svarstė baimės prigimtį. Ar atsimeni? Tavo šeimininkas nutraukė jaunuolių pokalbį pažadėjęs, kad jiems atvykus prie Karštųjų Vartų papasakos apie Leonidą ir Paralėją, apie drąsą ir apie tai, kuo remdamasis Spartos karalius atrinko karius į Trijų Šimtų būrį. Ar Dienekas taip ir nespėjo apie tai papasakoti?

Belaisvis Kseonas patvirtino, kad šeimininkas rado laiko ir persakė jiems tą istoriją. Tačiau dabar, paklausė jis, kai Jo Didenybė atšaukė savo įsakymą užrašyti belaisvio pasakojimus, ar Orontas tikrai norįs klausytis toliau?

— Mes, kuriuos tu vadini savo priešais, taip pat esame iš kūno ir kraujo, — atsakė Orontas, — ir mūsų širdys sugeba prisirišti taip pat kaip ir tavoji. Nejau tavęs nenustebino, kad Jo Didenybės istorikas ir aš atėjome čia pasirūpinti tavimi ne tik kaip belaisviu, kuris suteikė žinių apie mūšį, bet ir kaip žmogumi, netgi kaip draugu?

Orontas paprašė papasakoti paskutinę šios istorijos dalį — tai esą būsianti paslauga jam, taip įdėmiai klausiusiam graiko istorijos. Papasakoti kaip draugui, kiek graikui leis jėgos.

— Ką Spartos karalius pasakė apie moterų drąsą ir kaip tavo šeimininkas Dienekas perdavė visa tai savo jauniesiems draugams ir globotiniams?

Kseonas didelėmis pastangomis pasirėmė ant alkūnių, mūsų padedamas atsisėdo tiesiai, sutelkė paskutines jėgas, giliai įkvėpė ir pradėjo:

Aš persakysiu jums šią istoriją, mano draugai, taip, kaip mano šeimininkas papasakojo ją Aleksandrui ir Aristonui prie Karštųjų Vartų — ne savo žodžiais, o Aleksandro motinos Paralėjos žodžiais, kuri papasakojo šią istoriją Dienekui su Arete praėjus tik kelioms valandoms po to, kai viskas įvyko. Tada dar buvo likusios trys ar keturios dienos iki mūsų išėjimo iš Lakedaimono link Karštųjų Vartų. Tą vakarą ji atvyko į Dieneko ir Aretės namus, kartu atsivedė dar kelias moteris. Jos visos buvo motinos ir žmonos karių, išrinktų į Trijų Šimtų būrį. Nė viena iš moterų nežinojo, ką Paralėja nori pasakyti. Mano šeimininkas iš karto atsistojo manydamas, kad ponios norės aptarti tarpusavyje savo reikalus, tačiau Paralėja paprašė jo pasilikti. Jis taip pat privaląs tai išgirsti, pasakė ji. Visi susėdo aplink ją ir ji pradėjo:

— To, ką aš dabar papasakosiu tau, Dienekai, tu negalėsi persakyti mano sūnui, kol jūs nepasieksite Karštųjų Vartų ir kol neateis tinkamas momentas. Jeigu tokia bus dievų valia, šis momentas bus tavo arba jo mirties valandą. Tu suprasi, kada jis ateis. O dabar atidžiai klausykitės.

Ši priešpietį mane išsikvietė karalius. Aš iš karto išvykau į jo namus ir atėjau šiek tiek per anksti. Leonidas dar nebuvo grįžęs, jis tvarkė įvairiausius reikalus, susijusius su žygiu. Tačiau kieme, platano šešėlyje, manęs laukė jo karalienė Gorga. Ji pasveikino mane ir pakvietė prisėsti šalia. Mes buvome vienos, be tarnų ir be palydovų.

„Tu turbūt spėlioji, kodėl mano vyras nori tave matyti, — pradėjo ji. — Aš pasakysiu tau. Jis nori kreiptis į tavo širdį. Karalius mano, kad tu nepritari jo sprendimui, nes jis tau, vienintelei iš visų, atneš dvigubą sielvartą. Leonidas puikiai supranta, kad išrinkęs į Trijų Šimtų būrį Olimpijų ir Aleksandrą jis atėmė iš tavęs du mylimus žmones, vyrą ir sūnų, paliko tiktai mažylį Olimpijų tęsti giminės linijos. Jis kalbės su tavimi apie tai, kai sugrįš. Bet pirmiausia aš pati noriu nuoširdžiai su tavimi pasikalbėti kaip moteris su moterimi.“

Mūsų karalienė dar gana jauna, aukšta ir graži, tačiau medžio šešėlyje jos veidas atrodė labai rimtas ir liūdnas.

„Aš buvau vieno karaliaus dukra, o dabar esu kito žmona, — tęsė Gorga. — Moterys pavydi man aukštos padėties, tačiau nedaugelis supranta, kokias sunkias pareigas ji užkrauna. Karalienė negali būti tiesiog moteris kaip kitos. Ji negali turėti savo vyro ir vaikų kaip kitos žmonos ir motinos. Jos vyras ir vaikai gyvena tam, kad tarnautų šaliai. Karalienė tarnauja savo tėvynainių širdims, ne sau ir ne savo šeimai. Dabar ir tu, Paralėja, esi pašaukta į šią rūsčią seseriją. Privalai užimti savo vietą šalia manęs šioje širdgėloje. Toks yra dievų skirtas moters išmėginimas ir toks yra jos triumfas: iškęsti skausmą, pakelti sielvartą, išgyventi liūdesį ir taip suteikti drąsos kitiems.“

Kai išgirdau šiuos karalienės žodžius, prisipažinsiu, mano rankos pradėjo taip drebėti, kad aš išsigandau, jog nebegalėsiu susivaldyti. Buvau ne tik prislėgta skausmingos žinios, bet ir įtūžusi ant Leonido, kam jis beširdiškai įpylė į mano taurę dvigubą saiką liūdesio. „Kodėl aš?“ — virdama pykčiu šaukė mano širdis. Aš jau buvau beišsakanti garsiai savo pasipiktinimą, kai atsidarė vartai ir įžengė pats Leonidas. Jis grįžo iš rikiuotės lauko ir rankoje nešėsi dulkėtą apavą. Pamatęs savo žmoną ir mane, iš karto suprato, apie ką mes kalbamės. Atsiprašęs už pavėlavimą, jis atsisėdo šalia, padėkojo man už punktualumą ir pasiteiravo, kaip laikosi mano ligotas tėvas ir kiti šeimos nariai. Jis turėjo tūkstančius rūpesčių dėl armijos ir Spartos, be to, jau žinojo apie savo paties artėjančią mirtį ir išsiskyrimą su mylima žmona, tačiau atsisėdęs ant suoliuko pamiršo viską ir skyrė man visą savo dėmesį.

„Tu manęs nekenti, Paralėja? — tokie buvo jo pirmieji žodžiai. — Tavo vietoje aš nekęsčiau. Mano rankos dabar drebėtų nuo slopinamo įniršio, — jis pasislinko ant suoliuko prie krašto ir pakvietė: Ateik čia, dukra, atsisėsk šalia manęs.“

Aš paklusau. Gorga taip pat nežymiai pasislinko arčiau. Užuodžiau karaliaus prakaitą jutau jo kūno šilumą kaip ir tada, kai aš, dar būdama mergaitė, sėdėdavau šalia savo tėvo. Mano širdį vėl suspaudė sielvartas, pyktis grasinosi išsiveržti į paviršių. Iš visų jėgų stengiausi susivaldyti.

„Miestas svarsto ir spėlioja, — vėl prabilo Leonidas, — kodėl aš išrinkau į Trijų Šimtų būrį būtent tuos karius. Gal dėl jų puikių kovos įgūdžių? Bet kodėl tada tarp tokių kovotojų kaip Polineikas, Dienekas, Alfėjus ir Maronas atsidūrė nepatyrę jaunuoliai, tokie kaip Aristonas ir tavo Aleksandras? Mieste kalbama, kad aš galbūt įžvelgiau kažin kokią neapčiuopiamą paslaptingą jėgą slypinčią šių atskirų karių visumoje. O gal aš buvau papirktas arba grąžinu kam nors senas skolas. Aš niekada nepaaiškinsiu miestiečiams, kodėl išrinkau kaip tik šiuos vyrus. Niekada nepasakysiu ir jiems patiems. Tačiau dabar pasakysiu tai tau. Aš pasirinkau juos ne dėl jų pačių didvyriškumo, o dėl jų moterų narsos.“

Su šiais karaliaus žodžiais man iš krūtinės išsiveržė skausmingas šūksnis, nes aš jau iš anksto žinojau, ką jis dabar pasakys. Ant pečių pajutau jo guodžiančią ranką.

„Graikijai gresia didelis pavojus. Jeigu ji išsigelbės, tai įvyks ne prie Vartų (mūsų ir mūsų sąjungininkų ten laukia tiktai mirtis), o vėlesniuose jūros ir sausumos mūšiuose. Tuomet Graikija, jeigu tokia bus dievų valia, sugebės apsiginti. Ar supranti tai, Paralėja? Gerai. Dabar klausykis. Kai mūšis baigsis ir Trys Šimtai bus žuvę, visa Graikija žiūrės į spartiečius, norėdama pamatyti, kaip jie tai pakelia. O į ką žiūrės spartiečiai? Į tave. Į tave ir į kitas kritusių karių žmonas, motinas, seseris, dukras. Jeigu jie pamatys, kad jūsų širdys plyšta iš sielvarto, kad jūs palūžusios nuo skausmo, jie taip pat pasiduos. Ir Graikija žlugs kartu su jais. Bet jeigu jūs iškęsite skausmą neliedamos ašarų, jeigu ne tik ištversite savo praradimą bet paniekinsite jo nešamą agoniją ir suvoksite jį kaip garbę — tada Sparta atsilaikys. Ir visa Heladė stos jai už nugaros. Kodėl aš pasirinkau tave šiam pačiam sunkiausiam išbandymui, tave ir kitas tavo seseris iš Trijų Šimtų? Todėl, kad tu sugebėsi jį išlaikyti.“ Iš mano lūpų išsprūdo priekaišto karaliui žodžiai: „Ir tik toks atpildas už moters dorybes, Leonidai? Nešti dvigubą naštą ir kęsti dvigubą skausmą?“

Karalienė Gorga pasislinko arčiau, norėdama pasiūlyti man savo paramą, tačiau Leonidas ją sulaikė ir vis dar laikydamas savo šiltą ranką man ant pečių tęsė: „Mano žmona palinko į tave, Paralėja, ji nori savo prisilietimu palengvinti tavo naštą, kurią pati nesiskųsdama neša visą gyvenimą. Jai niekada nebuvo leidžiama būti tiesiog Leonido sutuoktine — ji privalėjo būti Lakedaimono žmona. Dabar ši dalia teko ir tau. Daugiau tu nebūsi Olimpijaus žmona ir Aleksandro motina, bet tarnausi mūsų tautai kaip žmona ir motina. Tu ir tavo seserys iš Trijų Šimtų esate visos Graikijos motinos, pačios laisvės motinos. Tai sunki pareiga, Paralėja, kuriai aš pašaukiau savo paties mylimą žmoną ir mano vaikų motiną, o dabar pašaukiau jai ir tave. Pasakyk man, ar aš klydau?“

Po šių karaliaus žodžių mano savitvarda išgaravo. Aš neišlaikiau ir pradėjau raudoti. Leonidas geraširdiškai mane apkabino, o aš paslėpiau savo veidą jam ant krūtinės, prisiglaudusi kaip maža mergaitė prie tėvo, verkiau niekaip nepajėgdama susitvardyti. Karalius tvirtai mane laikė ir ramino.

Kaip liepsna, kuri viską sudeginusi išnyksta pati, taip sudegė ir išnyko mano sielvartas. Mane aplankė ramybė — dovana ne tik tos tvirtos rankos, vis dar laikančios mane, bet atėjusi iš daug gilesnio šaltinio, neapsakomo, dieviško. Stiprybė grįžo į mano kūną drąsa — į mano širdį. Aš pakilau prieš karalių ir nusišluosčiau akis. Kreipiausi į jį žodžiais, kurie mano lūpose atsirado tarytum ne mano valia, o buvo pašnibždėti nematomos ir man nepažįstamos deivės. „Šios ašaros buvo paskutinės, valdove, kurios nutekėjo mano skruostais.“

TRISDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Tai buvo paskutiniai belaisvio Kseono žodžiai. Jo balsas nutilo ir visi gyvybės ženklai greitai išnyko. Po kelių akimirkų jis jau gulėjo sustingąs ir šaltas. Dievai išsekino visas jo jėgas ir pagaliau leido jam grįžti ten, kur jį labiausiai traukė — pas savo bendražygius, gulinčius po žeme.

Pro pat Oronto palapinę triukšmingai iš miesto traukėsi Jo Didenybės pajėgos. Orontas įsakė išnešti Kseono kūną ant neštuvų iš palapinės. Visur viešpatavo chaosas. Nemirtingųjų vyresnysis jau ir taip buvo per ilgai užtrukęs, ir su kiekviena minute laikas spaudė vis labiau.

Jo Didenybė prisimena suirutę, siautėjusią tą rytą mieste. Daugybė plėšikų ir Atėnų padugnių, taip žemai kritusių, kad bėgantys miestiečiai nusprendė juos esant nevertus išsigelbėjimo ir paliko mieste likimo valiai, dabar kaip grobuonys bastėsi gatvėmis ir netgi išdrįso prasibrauti į Jo Didenybės stovyklos pakraščius. Šie plėšikai graibstė viską, kas tik pakliūdavo jiems po ranka. Kai mes išėjome į plačią nuniokotą gatvę, atėniečių vadinamą Šventuoju Keliu, Jo Didenybės sargyba pro šalį kaip tik vedė saujelę tų piktadarių.

Mano nuostabai, Orontas liepė sargybiniams palikti nusikaltėlius jo žinioje ir patiems keliauti toliau. Plėšikų buvo trys ir visi atrodė, kaip tikri niekšai. Jie pasitempė prieš Orontą ir kitus Nemirtingųjų karius, aiškiai manydami, kad dabar bus nužudyti vietoje. Man buvo liepta versti.

Orontas paklausė, ar jie yra atėniečiai. Ne piliečiai, atsakė jie, bet gyvenantys šiame mieste. Orontas parodė į šiurkštų audeklą, į kurį buvo suvyniotas Kseono kūnas.

— Ar jūs žinote, kieno tai apdaras?

Vyriausias iš plėšikų, jaunuolis, kuriam dar nebuvo ir dvidešimties, atsakė, kad tai raudonas Lakedaimono apsiaustas, kokius dėvi tiktai Spartos kariai. Buvo aišku, kad plėšikai niekaip negalėjo suprasti, iš kur pas persus atsirado šio vyro, heleno, kūnas ir kodėl jie juo rūpinasi.

Orontas klausinėjo toliau. Ar jie žiną, kur yra Falerono uostas ir Persefonės Šyduotosios šventykla?

Jie atsakė žiną.

Tada, didžiam mano ir kitų karių nustebimui, Nemirtingųjų vyresnysis išėmė iš savo krepšelio tris auksines persų monetas (kiekviena prilygo mėnesiniam pėstininko atlyginimui) ir ištiesė šį turtą tiems nedorėliams.

— Nuneškite šio vyro kūną į šventyklą ir pasilikite su juo, kol grįš žynės. Jos žinos, ką su juo daryti.

Vienas iš Nemirtingųjų pradėjo prieštarauti:

— Pažiūrėkite į šiuos nusikaltėlius, pone! Jie tikri kiaulės! Tik atiduokite jiems auksą, ir jie išmes kūną kartu su neštuvais į artimiausią griovį.

Laiko ginčams nebuvo. Orontas, aš ir kiti kariai turėjome skubiai grįžti į savo postus. Nemirtingųjų vadas užtruko dar trumpą akimirką ir atidžiai įsižiūrėjo į plėšikų veidus.

— Ar jūs mylite savo šalį? — paklausė jis.

Žiaurios jų veidų išraiškos atsakė už juos.

Orontas parodė į kūną neštuvuose.

— Šis vyras paaukojo už ją savo gyvybę. Elkitės su juo garbingai.

Mes palikome spartiečio Kseono kūną ir netrukus visi buvome įtraukti į nesulaikomą skubaus atsitraukimo tėkmę.

TRISDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

Teliko pridėti du paskutinius prierašus, susijusius su tuo žmogumi ir jo padiktuotu rankraščiu — tai užbaigs visą šią istoriją.

Kaip Orontas ir buvo numatęs, Jo Didenybė išplaukė laivu į Aziją, palikęs Graikijoje geriausius savo karius, vadovaujamus Mardonijaus, iš viso maždaug tris šimtus tūkstančių vyrų, įskaitant patį Orontą ir dešimt tūkstančių Nemirtingųjų. Jiems buvo įsakyta peržiemoti Tesalijoje ir tęsti kovinius veiksmus, kai ateis pavasaris. Mardonijus prisiekė, kad pavasarį nenugalima Jo Didenybės armija kartą ir visiems laikams užkariaus visą Heladę. Aš pats taip pat likau su armija toliau vykdyti istoriko pareigų.

Pavasarį Jo Didenybės sausumos pajėgos pagaliau susidūrė su helenais lygumoje šalia graikų miesto Platajų, esančio už dienos žygio į šiaurės vakarus nuo Atėnų.

Prieš tris šimtus tūkstančių persų, medų, baktrų, indų, sakų ir po Jo Didenybės vėliava kovojančių helenų stojo šimtas tūkstančių laisvų graikų. Tai buvo pagrindinės jų pajėgos, kurias sudarė visa Spartos kariuomenė — penki tūkstančiai lygiųjų, septyniasdešimt penki tūkstančiai perioikų, ginklanešių ir helotų. Sparnuose stovėjo jų sąjungininkai iš Peloponeso — tegiečių hoplitai. Šią kariuomenę papildė mažesnės armijos iš kitų Graikijos miestų, tarp jų geriausi kariai buvo atėniečiai, surinkę aštuonis tūkstančius vyrų.

Manau, nereikalinga perpasakoti to pražūtingo pralaimėjimo smulkmenų ar prisiminti, kiek daug geriausių imperijos karių mirė nuo bado ir ligų ilgo atsitraukimo į Aziją metu. Jo Didenybė žino visas liūdnas šių įvykių detales. Užtenka pasakyti, kad išsipildė viskas, ką pranašavo Kseonas. Mūsų kariai vėl išvydo liniją lambdų — spartiečių simbolių — ant jų skydų, tačiau šį kartą tai buvo ne penkiasdešimties ar šešiasdešimties karių greta kaip prie Karštųjų Vartų, o dešimt tūkstančių išilgai ir aštuoni gilyn.

Kseono žodžiais tariant — neįveikiama raudonai bronzinė banga. Ir vėl Persijos vyrų drąsa neprilygo Lakedaimono karių, kovojančių už savo šalies laisvę, didvyriškumui ir puikiai drausmei. Manau, kad jokia kariauna, kad ir kokia milžiniška, nebūtų tą dieną prieš juos atsilaikiusi.

Po kautynių į istoriko raštinę už persų įtvirtinimų įsiveržė du būriai ginkluotų helotų. Vyriausias spartiečių vadas Pausanijus buvo įsakęs neimti belaisvių, tad helotai pradėjo be pasigailėjimo skersti visus azijiečius, kurie tik pakliuvo jiems po ranka. Aš puoliau į priekį šaukdamas graikiškai, maldaudamas nugalėtojų pasigailėti mūsų žmonių.

Tačiau graikai taip bijojo milžiniško rytiečių, net sutrikusių ir nugalėtų, skaičiaus, kad niekas manęs nesiklausė ir nesustojo. Aš taip pat pajutau jų rankas ant savęs ir ašmenis prie pat gerklės. Galbūt įkvėptas dievo Ahuros Mazdos, o gal vedamas vien siaubo, aš staiga pradėjau šaukti iš atminties tų spartiečių vardus, apie kuriuos pasakojo Kseonas. Leonido. Dieneko. Aleksandro. Polineiko. Gaidžio. Helotai iš karto nuleido savo kardus.

Pjautynės pasibaigė.

Pasirodė spartiečių kariai ir grąžino tvarką tarp įsisiautėjusių vergų. Aš surištomis rankomis buvau išvilktas į priekį ir nutrenktas ant žemės priešais vieną kraujais aptaškytą spartietį. Helotai pranešė jam, kokius vardus šaukiau. Karys stovėjo virš mano suklupusio kūno ir rūsčiai žiūrėjo į mane.

— Ar žinai, kas aš? — paklausė jis.

Atsakiau, kad ne.

— Aš Dektonas, Idotichido sūnus. Tai mano pravardę tu ištarei, kai sušukai „Gaidys“.

Šioje vietoje sąžinė verčia mane pasakyti, kad kalinio Kseono duotas kuklus Gaidžio apibūdinimas visiškai neatitiko tikros šio žmogaus išvaizdos. Virš manęs stovintis karys puikiai atrodė, tai buvo vyras pačiame jaunystės ir jėgų žydėjime, daugiau nei šešių pėdų ūgio, gražaus veido ir kilnios laikysenos, kalbančios apie aukštą jo kilmę ir visiškai nesuderinamos su ta žema padėtimi, kuria jis vienu metu turėjo tenkintis.

Dabar aš buvau jo valdžioje ir maldavau pasigailėjimo. Papasakojau jam, kad jo bendražygis Kseonas išliko gyvas po paskutinio mūšio prie Termopilų, Jo Didenybės gydytojų dėka atsigavo ir papasakojo savo istoriją, iš kurios aš, ją užrašinėjęs, ir sužinojau visus tuos spartiečių vardus, kuriuos šaukiau, prašydamas pasigailėjimo. Aplink mane jau buvo susirinkę tuzinas Spartos karių. Jie visi paniekino rankraštį, kurio net nebuvo matę, ir išvadino mane melagiu.

— Kokių prasimanymų apie persų didvyriškumą pats sukurpei? — paklausė vienas iš jų. — Nupynei kilimą iš melo, kad įsiteiktum savo karaliui?

Kiti pareiškė, kad gerai pažinojo Kseoną Dieneko ginklanešį. Kaip drįstąs aš minėti jo ir jo kilnaus šeimininko vardą — matyt, vien siekiu išgelbėti savo kailį?

Visą šį laiką Dektonas, pravarde Gaidys, tylėjo. Kai kitų įsiūtis nuslopo, jis spartietiškai trumpai uždavė man vienintelį klausimą: kur paskutinį kartą buvo matytas Kseonas?

— Jo kūną persų karys Orontas su pagarba išsiuntė į Atėnų šventyklą helenų vadinamą Persefonės Šyduotosios vardu.

Čia spartietis Dektonas gailestingai iškėlė ranką.

— Šis atvykėlis sako tiesą.

Jis patvirtino, kad jo bendražygio Kseono pelenus prieš kelis mėnesius į Spartą atvežė tos šventyklos žynė.

Kai išgirdau šiuos žodžius, mano kūną paliko paskutiniai stiprybės likučiai. Susmukau ant žemės, persigandęs dėl mūsų armijos ir savo paties likimo. Kokia ironija: dabar aš klūpojau prieš spartiečius lygiai taip pat pat, kaip Kseonas priešais Azijos karius — įveikto ir pavergto žmogaus poza.

Karvedys Mardonijus žuvo Platajų mūšyje. Orontas žuvo irgi.

Tačiau manimi spartiečiai patikėjo.

Jie pasigailėjo manęs.

Beveik visą mėnesį buvau laikomas prie Platajų, mane saugojo sąjungininkai. Su manimi jie elgėsi dėmesingai ir mandagiai. Vėliau mane paskyrė tarnauti vertėju.

Taigi lemiamu momentu šis rankraštis išgelbėjo man gyvybę.

Dar noriu pridurti kelis žodžius apie mūšį. Jo Didenybė turbūt prisimena Aristodemą spartietį, kurį keletą kartų minėjo Kseonas, iš pradžių — kaip pasiuntinį, vėliau — kaip vieną iš Trijų Šimtų. Šis vyras vienintelis iš lygiųjų išgyveno Termopilų mūšį. Paskutinį rytą jis buvo išvežtas į užnugarį, kadangi beveik nieko nematė.

Kai Aristodemas grįžo į Spartą jam teko iškęsti daug pašaipų. Miestiečiai vadino jį bailiu, arba tresante — „drebančiuoju“. Platajų mūšis Aristodemui buvo galimybė susigrąžinti gerą vardą ir jis parodė išskirtinį didvyriškumą pranoko visus kitus mūšio lauke, nes troško visiems laikams ištrinti savo gėdą.

Tačiau spartiečiai nesuteikė jam apdovanojimo už drąsą paniekinę jo didvyriškumą. Apdovanoti buvo kiti trys kariai — Posidonijus, Filokionas ir Amomfaretas. Vadai nusprendė, kad Aristodemo didvyriškumas buvo beatodairiškas ir melagingas. Apimtas aklo įsiūčio, jis akivaizdžiai ieškojo mirties, norėdamas bendražygių akyse nusiplauti prie Termopilų užsitrauktą gėdą. O Posidonijaus, Filokiono ir Amomfareto drąsa buvo pati gryniausia, nes jie troško likti gyvi, bet vis tiek kovėsi didvyriškai.

Na, o apie savo likimą galiu pasakyti, kad Atėnuose buvau laikomas dvi vasaras. Aš tarnavau vertėju ir raštininku. Tai leido man iš arti stebėti visus neįprastus ir iki šiol dar nematytus pokyčius.

Sugriautas miestas vėl iškilo. Nepaprastai greitai buvo atstatytos sienos bei uostas, susirinkimų ir prekybos namai, teismai ir valdžios pastatai, gyvenamieji namai, prekyvietės ir amatų dirbtuvės. Kitoks gaisras dabar buvo apėmęs visą Heladę, o ypač Atėnų miestą — drąsumo ir savikliovos liepsna. Regėjos, dievų rankos laimindamos nusileido ant žmonių pečių, išlaisvino juos nuo baimės ir neryžtingumo. Per vieną naktį graikai pasuko likimą. Jie nugalėjo pačią galingiausią istorijoje armiją ir laivyną. Nejau dabar juos būtų galėjusios išgąsdinti lengvesnės užduotys? Ar buvo toks dalykas, kurio jie dabar nebūtų drįsę imtis?

Atėnų laivynas išstūmė Jo Didenybės karo laivus atgal į Aziją. Egėjo jūrą tapo laisva. Suklestėjo prekyba. Į Atėnus plūstelėjo lobiai ir prekės iš viso pasaulio.

Šis nepaprastas ūkio atsigavimas užgožė kitą labai svarbią permainą — tai, kokią įtaką pergalė padarė paprastiems žmonėms. Jie visi užsidegė optimizmu ir noru veikti, patikėjo savo jėgomis ir savo dievais. Kiekvienas pilietis ir karys, kuris kovėsi falangoje arba traukė irklą jūroje, dabar buvo įsitikinęs, kad nusipelnė dalyvauti visuose miesto reikaluose.

Ta ypatinga helenų valdymo forma, pavadinta žodžiu democratia — žmonių valdžia — sutvirtinta kare pralietu krauju įleido gilias šaknis, o dabar, po pergalės, jos ūgliai išsikerojo ir sužydėjo. Susirinkime ir teismuose, turguose ir valdžios rūmuose paprasti žmonės energingai ir su pasitikėjimu veržėsi į priekį.

Pergalė graikams buvo jų dievų galybės ir didingumo įrodymas. Tos dievybės, kurios mūsų civilizuotiems protams atrodo tokios pasipūtusios ir apsėstos aistrų, kaprizingos ir kupinos žmogiškų ydų bei silpnybių, kad yra net nevertos vadintis dievybėmis, graikams įkūnija jų tikėjimą didingesniais dalykais už žmogų, kita vertus, jų tikėjimo esmė yra pats žmogus. Graikų skulptūra ir sportas aukštino žmogaus kūną, jų literatūra ir muzika — žmogaus aistrą, jų mokslai ir filosofija — žmogaus protą.

Suklestėjo menai. Nebuvo nė vieno namo, net ir paties kukliausio, kuris būtų prikeltas iš griuvėsių be ištapytų sienų, statulų ar paminklų, šlovinančių dievus ir žmonių drąsą Suklestėjo teatras ir chorai. Aischilo ir Frinicho tragedijos sutraukė į teatrą minias žmonių, kilmingų ir paprastų, miestiečių ir atvykėlių, — visi jie susižavėję ir pilni pagarbos stebėjo nemirtingus, kaip tvirtino graikai, kūrinius.

Antrų mano nelaisvės metų rudenį, Jo Didenybei sumokėjus išpirką aš kartu su kitais imperijos tarnautojais buvau išsiųstas atgal į Aziją.

Grąžintas į Jo Didenybės tarnybą vėl ėmiausi imperijos raštininko pareigų. Atsitiktinumas, o gal dievo Ahuros Mazdos ranka, kitų metų vasarą nuvedė mane į Sidono uostamiestį. Ten man buvo pavesta dalyvauti apklausiant vieno laivo kapitoną graiką. Jo laivas plaukė iš Graikijai priklausančios Aigino salos, audra nubloškė laivą prie Egipto krantų, o ten jį užgrobė finikiečių jūreiviai, tarnaujantys Jo Didenybės laivynui. Gilindamasis į kapitono užrašus, aš atkreipiau dėmesį į vieną įrašą kuriame buvo minima kelionė iš Epidauro uosto šiaurės rytų Peloponese į Termopilus. Tai įvyko praeitą vasarą.

Man primygtinai reikalaujant, Jo Didenybės tarnautojai paklausė belaisvio apie šią kelionę. Aiginietis kapitonas pareiškė, kad jo laivas buvo vienas iš tų, kurie plukdė Spartos karius ir pasiuntinius statyti paminklo Trims Šimtams.

Laive taip pat buvo ir Spartos moterų, žuvusių karių žmonų ir giminių.

Nei jam, nei jo žmonėms nebuvo leista bendrauti su tomis kilmingomis poniomis. Aš atkakliai kamantinėjau kapitoną tačiau man nepavyko sužinoti, ar tarp tų moterų buvo Kseono pasakojimuose minėtos Aretė ir Paralėja.

Jo laivas nuleido inkarą Sperchėjos upės žiotyse, papasakojo kapitonas, rytinėje pusėje tos pačios lygumos, kurioje stovėjo Jo Didenybės armijos stovykla per Karštųjų Vartų puolimą.

Ten laivu plaukę keleiviai išlipo ir likusį kelią nuėjo pėsčiomis.

Prieš kelis mėnesius vietiniai gyventojai persų stovyklos vietoje, kur stovėjo Jo Didenybės palapinė, buvo radę trijų graikų karių kūnus. Trachidės gyventojai išsaugojo palaikus ir su pagarba grąžino atvykusiems lakedaimoniečiams.

Nors tokiais atvejais niekada negali būti visiškai tikras, tačiau sveikas protas man kalba, kad šie kūnai galėjo būti tiktai spartiečio Doreono, skirito Šuns ir plėšiko Sferijaus, — jie, be kitų, dalyvavo naktiniame Jo Didenybės palapinės užpuolime.

Aiginiečio laivu buvo atvežti dar vieno Lakedaimono kario pelenai, kuriuos kažkas grąžino iš Atėnų. Kapitonas nežinojo, kieno sudegintus palaikus vežė, tačiau mano širdis pradėjo smarkiau plakti ir aš buvau įsitikinęs, kad tai buvo mūsų pasakotojo palaikai. Puoliau dar atkakliau kamantinėti kapitoną Jis papasakojo, kad šie paskutiniai kūnai ir urna su pelenais buvo užkasti lakedaimoniečių laidojimo pylime prie pat Karštųjų Vartų ant kalvos tiesiai virš jūros. Smulkiai išklausinėjęs kapitono apie tą vietovę, aš padariau išvadą, kad tai buvo ta pati kalvelė, ant kurios žuvo paskutiniai gynėjai.

Žuvusiųjų atminimui nebuvo surengtos jokios sportinės žaidynės, o tik atliktos iškilmingos apeigos ir sugiedotos padėkos giesmės Dzeusui Gelbėtojui, Apolonui, Erosui ir Mūzoms. Viskas baigėsi greičiau nei per valandą.

Kapitonui tą dieną savaime suprantama, labiau rūpėjo potvynis ir jo laivo saugumas, nei žuvusiųjų paminėjimo apeigos, tačiau jam į atmintį įstrigo vienas keistas dalykas. Viena iš spartiečių moterų visą laiką laikėsi atokiau nuo kitų, o kai jos seserys jau susiruošė grįžti į laivą ji dar pasiliko ant kalvelės. Ten ji užtruko taip ilgai, kad kapitonas buvo priverstas pasiųsti vieną iš savo jūreivių pakviesti jos.

Man labai norėjosi sužinoti tos moters vardą tačiau kapitonui jos, aišku, niekas nepristatė, o jis pats taip pat nepasidomėjo. Aš toliau klausinėjau, siekdamas sužinoti jos aprangos ar išvaizdos detales, kurios būtų galėjusios padėti man atspėti, kas ji tokia. Aiginietis tvirtino, kad nieko neįsidėmėjo.

— O koks buvo jos veidas? — neatstojau aš. — Ar ji buvo jauna, ar sena? Kokio amžiaus atrodė?

— Negaliu pasakyti, — atsakė vyras.

— Kodėl?

— Jos veidas buvo pridengtas, — paaiškino kapitonas. — Iš po šydo matėsi tiktai akys.

Paskui paklausiau apie paminklus, apie akmenis ir užrašus ant jų. Aiginietis išklojo viską ką prisiminė, nors prisiminė jis nedaug. Ant akmens virš spartiečių kapo buvo iškaltos poeto Simonido eilės. Pats poetas taip pat dalyvavo apeigose.

— Ar prisimeni tas eiles? — paklausiau. — O gal jos buvo per ilgos, kad išliktų tavo atmintyje?

— Visai ne, — atsakė kapitonas. — Eilės buvo parašytos spartietiška maniera. Trumpos. Nieko nereikalingo.

Jos buvo tokios paprastos, pasakė jis, kad lengvai išliko net jo prastoje atmintyje.

O xein angellein Lakedaimoniois hoti tede

keimetha tois keinon rhemasi peithomenoi

Šias eiles, kiek leido mano sugebėjimai, išverčiau taip:

O svetimšali, praneški spartiečiams, kad mes šitoj vietoj

Esame žuvę, jų įsakams paklusę.

PADĖKA

Nereikia nė sakyti, kad rašytojas, siekiantis pavaizduoti išnykusius pasaulius ir kultūras, labiausiai turi būti dėkingas autentiškų rašytinių šaltinių autoriams, šiuo atveju Homerui, Herodotui, Plutarchui, Pausanijui, Diodorui, Platonui, Tukididui, Ksenofonui ir kitiems. Be jų neįmanoma sukurti nieko tikra.

Tačiau taip pat būtų sunku apsieiti be nuostabių mūsų laikų mokslininkų ir istorikų, kurių spausdintą išmintį aš begėdiškai pasisavinau. Tikiuosi, jie atleis šio kūrinio autoriui jo ne tokį gilų išmanymą jeigu jis su padėka išvardins keletą šių išskirtinių klasikų. Štai jie: Paul Cartledge, G. L. Cawkwell, Victor Davis Hansen, Donald Kagan, John Keegan, H. D. F. Kitto, J. F. Lazenby, E. V. Pritchett, W. K. Pritchett, o ypač — Mary Renault.

Taip pat norėčiau padėkoti dviem kolegoms, kurių patarimai ir įžvalgos man buvo nepaprastai svarbūs:

Hunter B. Armstrong, tarptautinės hoplologijos draugijos direktoriui, už dosniai suteiktas žinias apie hoplitų ginklus, kovos taktiką ir įgūdžius bei už jo neįkainojamą antikos mūšių supratimą ir vaizdingą jų atkūrimą. Pats būdamas pripažintas kovų meistras, ponas Armstrongas neapsakomai daug padėjo man bandant įsivaizduoti sunkiųjų graikų pėstininkų kovos būdus.

Dr. Ippokratis Kantzios, graikų kalbos ir literatūros profesoriui adjunktui iš Naujojo Džersio už jo enciklopedines žinias, kuriomis jis dosniai su manimi pasidalijo, už pagalbą išsaugant istorinį ir lingvistinį autentiškumą už šioje knygoje panaudotų epigrafų, ištraukų ir terminų išvertimą (tiek laisvą tiek tikslų), ir už daugybę kitų išmintingų bei įkvepiančių patarimų. Nėra nė vieno puslapio šioje knygoje, prie kurio tu nebūtum kuo nors prisidėjęs, Hipai. Dėkoju už tavo didžiulį kūrybinį įnašą nuolatinį padrąsinimą ir olimpines rekomendacijas.

Išnašos

Jono Dumčiaus vertimas iš Herodoto „Istorijos“ (vert.).

Hoplitas - šen. Graikijoje sunkusis pėstininkas (vert.).

Lakedaimonas - taip antikoje buvo vadinama Sparta (vert.).

Visi Spartos gyventojai buvo dalijami į tris grupes: spartiatus, perioikus ir helotus. Valdantysis sluoksnis buvo spartiatai. Tiek žygyje, tiek ir taikos metu spartiatai atlikdavo karinius, gimnastikos, fechtavimo, imtynių, bėgimo pratimus ir tik nakčiai grįždavo namo į savo šeimas. Spartiatai sudarė „lygiųjų bendruomenę“. Perioikai - „aplinkui gyveną“ - Spartos sąjunginių sričių gyventojai. Tarp perioikų buvo žemdirbių, amatininkų ir prekybininkų. Palyginus su beteisiais vergais helotais, perioikai buvo geresnėje padėtyje, jie tarnavo kariuomenėje ir galėjo turėti žemės, bet neturėjo politinių teisių ir neįėjo į „lygiųjų bendruomenę“ (vert.).

Dievo Apolono epitetai (vert.).

Fokidė - šen. Graikijos provincija, kurioje vyksta didžioji dalis šioje knygoje aprašomų įvykių (vert.).

Amfiktionija — genčių ir miestų (polių) sąjunga (vert.).

Skiritai - spartiečiams pavaldūs Skiritijos gyventojai. Jų statusą Spartoje galima lyginti su perioikais. Kariuomenėje jie sudarė elitinius lengvai ginkluotų pėstininkų dalinius (vert.).

Elidė - sritis Peloponeso šiaurės vakaruose; Argas - miestas Peloponeso pusiasalyje (vert.).

Alfa - pirmoji graikų abėcėlės raidė (vert.).

Lambda - vienuoliktoji graikų alfabeto raidė (vert.).

Aitolija - Graikijos sritis (vert.).

Istoriniame Sepėjos mūšyje Kleomeno I vadovaujami spartiečiai nugalėjo Argą ir visiškai įtvirtino savo valdžią Peloponese (vert.).

Spartoje vienu metu būdavo po du karalius, kilusius iš dviejų atskirų giminės linijų - Agiadų ir Euripontidų. Abi jos pagal tradiciją ėjo nuo Heraklio, bet Agiadai buvo viršesni (vert.).

Sisitijos - vietos, kur Spartos kariai valgydavo ir bendraudavo (vert.).

Likurgas - Spartos įstatymų ir viuomeninių institucijų kūrėjas (vert.).

Tindarėjas - mitinis Spartos karalius (vert.).

Triera - karo laivas su trimis eilėmis, ar aukštais, irklų kiekvienoje pusėje (vert.).

Žemutinė eilėje sėdintys irkluotojai (aukščiau buvo zigitai ir taranitai) (vert.).

Ilga ietis briaunotu antgaliu (vert.).

Dorėnai - šen. graikų gentis. Iš pradžių gyveno Šiaurės ir Vidurio Graikijoje, nuo 12 a. pr. Kr. ėmė plisti po kitas Graikijos sritis (vert.).

Persų ir graikų karai prasidėjo 20 metų prieš čia aprašomus įvykius (vert.).

Eforai - penki aukščiausieji Spartos pareigūnai (vert.).

Polemarchas - aukšto rango karvedys (vert.).

Heraklio stulpai - du kalnai Gibraltaro sąsiaurio krantuose iš Europos ir Afrikos pusių; šen. Graikijoje buvo tikima, jog tai yra pasaulio kraštas (vert.).

Tyras - miestas senovės Finikijoje; Sūzai ir Persepolis - svarbiausi Persijos miestai (vert.).

Satrapija - Persijos provincija; satrapijų valdytojai buvo vadinami satrapais (vert.).

Agonės — graikų šventės, sportinės žaidynės, muzika ar dramos, rengiamos dievų garbei; garsiausios buvo Olimpijos žaidynės (vert.).

Gimnasįjus - fizinio lavinimo mokykla aukštuomenės jaunuoliams (vert.).

Falanga - kovinė karių rikiuotė (vert.).

Loka – spartiečių armijos padalinys joje buvo apie 640 vyrų; vieną loką sudarė keturios pentekostijos po 160 karių, o vieną pentekostiją – keturios enemotijos po 40 karių. Dvi lokos sudarė vieną morą – stambiausią armijos junginį. Paminėtieji skaičiai kišdavo priklausomai nuo konkrečių užduočių (vert.).

Dzeuso šventykla Spartoje (vert.).

Kastoras - legendinis Spartos karalius, karaliaus Tindarėjo sūnus (vert.).

Peloponeso sąjunga - Spartos ir aplinkinių miestų sąjunga, jos tikslas buvo dominuoti Graikijoje (vert.).

Drachma - senovės graikų sidabrinis pinigas (vert.).

Charonas - mitologinis Hado keltininkas, keliantis mirusiųjų sielas per Acherono upę (vert.).

Proksenas - pasiuntinys, kitoje šalyje atsovaujantis savo miestui (vert.).

Atiką - Graikijos provincija, kuroje yra Atėnai; Megara - antikinis miestas Atikos pakraštyje; Istmas - siaura sąsmauka, jungianti Vidurinę Graikiją su Peloponesu (vert.).

Faleronas - Atėnų priemiestis, uostas (vert.).

Autorius vartoja romėnišką keršto deivių, atkeliaujančių iš pragaro ir persekiojančių auką tol, kol ji išprotėjanti, vardą; senovės graikai jas vadindavo erinijomis (vert.).

Arėjas - graikų karo dievas, jo atitikmuo romėnų mitologijoje yra Marsas (vert.).

Obolas - sidabrinė moneta, viena šeštoji drachmos (vert).

Persas - mitologinis persų protėvis (vert.).

Platajai - miestas centrinėje Graikijoje (vert.).

Tainaronas - iškyšulys Graikijos pietuose (vert.).

Deukalionas - mitologinis Prometėjo sūnus (vert.).

Slėnis Euroto upės krante, kuriame įsikūrusi Sparta (vert.).

Senovės graikų mitologinė herojė; mitas pasakoja, kad, jos vyrui Jasonui panorus vesti kitą moterį, Medėja nužudė ją ir du su Jasonu sugyventus vaikus (vert.).

Halikamasas - nedidelės Karijos karalystės Mažojosios Azijos pusiasalyje sostinė (vert.).

Kyras Didysis - Persijos karalius ir valstybės įkūrėjas; Lydija - karalystė Mažosios Azijos vakaruose (vert.).

Efesas - miestas Mažojoje Azijoje (vert.).

Pamonas - kalnas prie Spartos (vert).

Elena - legendinė Spartos karalienė; Dvyniai - Elenos broliai dvyniai Kastoras ir Polideukas (vert).

Trachidė - regionas į vakarus nuo Termopilų; Magnezija - vietovė Tesalijos regione (vert.).

Mitilenė - Lesbo salos Egėjo juroje sostinė (vert.).

Achajai - viena iš graikų genčių (vert.).

Tiara - pailgas į viršų smailėjantis didikų, aukštų šventikų ir karvedžių galvos apdangalas (vert.).

Medai - viena iš Persijoje gyvenusių tautų; medai garsėjo kaip nuožmūs kariai (vert.).

Korė - graikiškai reiškia „mergina“, „mergelė“ (vert.).

Bojotija — šen. Graikijos regionas (vert.).

Eos - aušros deivė (vert.).