Ir velnias dėvi Pradą Лорен Вайсбергер

Amerikiečių rašytojos romanas apie pačią nežmoniškiausią viršininkę, kokią tik pažinojo pasaulis. Linksmo ir žavaus romano autorė Lauren Weisberger (Loren Veisberger) – jauna, patraukli šviesiaplaukė, pasaulyje išgarsėjo parašiusi pirmąjį romaną „Ir velnias dėvi Pradą“. Ji, kaip ir jos herojė Andrėja, išaugo mažame Pensilvanijos miestelyje, baigė Ivy League koledžą, atvyko į Niujorką ir gavo darbą, dėl kurio „milijonai merginų kristų negyvos“ – tapo Annos Wintour, legendinės Amerikos Vogue žurnalo leidėjos asistente. Vis dėlto Lauren Weisberger nusprendė, kad neverta dėl jos „kristi negyvai“, ir dabar ji dirba vieno kelionių žurnalo redaktore. Romane veikėjų vardai pakeisti, o visa kita – tikra. Pagal šį romaną sukurtas filmas. Iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė

Versta iš:

Lauren Weisberger

THE DEVIL WEARS PRADA,

Doubleday

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Personažai ir jų vardai, firmos, organizacijos, vietovės, įvykiai ir atsitikimai yra tik autorės vaizduotės vaisius ir sukurti būtent šiam tikslui. Bet koks panašumas į realius asmenis, gyvus ar mirusius, įvykius ar vietoves yra visiškai atsitiktinis.

ISBN 9786090105559

(exactly as it appears in the original English-language edition)

Viršelio fotografija © Florelena | Dreamstime.com

Iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė

Redaktorė Rita Markulienė

Korektorės Gražina Stankevičienė, Giedrė Bulatovienė

Dailininkė Aida Čeponytė

Maketavo Albertas Rinkevičius

Skiriu trims vieninteliams gyviems žmonėms,

kurie nuoširdžiai tiki, kad ši knyga prilygsta

„Karui ir taikai“:

savo mamai Šerilei, mamytei,

„dėl kurios mano bendraamžės kristų negyvos“;

savo tėčiui Stivui, išvaizdžiam, sąmojingam,

nuostabiam ir talentingam,

primygtinai reikalavusiam parašyti jam šią dedikaciją;

savo fenomenaliai sesutei Deinai, tėvelių numylėtinei

(kol neparašiau knygos).

Padėka

Dėkoju keturiems žmonėms, padėjusiems man įgyvendinti savo svajonę:

Steisei Krimer – mano redaktorei. Jeigu jums ši knyga nepatiks, kaltinkit ją… Ji išbraukė visas žaismingiausias eilutes.

Čarlzui Zalcbergui – rašytojui ir mokytojui. Jis mynė man ant kulnų, kad tik šis projektas išvystų dienos šviesą, tad jeigu jums netiks, irgi kaltinkit jį.

Deborai Šnaider – nepaprastajai agentei. Ji nuolat mane įtikinėja besižavinti mažiausiai penkiolika procentų visko, ką aš darau, kalbu, o ypač – rašau.

Ričardui Deividui Stori – mano buvusiam šefui. Dabar, kai nebereikia kasdien dar prieš devynias lėkti pas jį į kabinetą, man jis darosi mielas.

Na ir, žinoma, nuoširdžiausias ačiū beveik niekuo nepadėjusiems, bet žadėjusiems pirkti daugybę mano knygų vien tik dėl pavardės:

Deivui Dajadai, Denui Barašui, Heterai Bergidai, Linai Bermštain, Denui Braunui, Betai Bušman-Keli, Helenai Koster, Odri Daimond, Lidijai Fakundini, Vendei Finerman, Krisui Fonzonei, Kelei Džilspai, Saimonui Girneriui, Keitei Glison, Džonui Goldstainui, Elizai Haris, Piteriui Hedžesui, Džulijai Hutkin, Berniui Kelbergui, Ali Kiršneriui, Džonui Knechtui, Anai Vėber Kneitel, Džeimiui Liuisonui, Bilui Makarčiui, Deinai Makmakin, Rikiui Mileriui, Darilui Nirenbergui, Vitni Rachlin, Driu Ridui, Edgarui Rozenbergui, Brajanui Seičikui, Džonatanui Sičikui, Marniui Senofontei, Šalomui Šoeriui, Džošui Ufbergui, Kailui Vaitui ir Ričardui Vilisui.

Taip pat Lėjai Džeikobs, Džonui Rotui, Džoanai ir Ebei Lichtenštein ir Vaisbergeriams: Širlei ir Edui, Džudei, Deividui ir Pemai, Maikui ir Mišelei.

Saugokitės verslovių, kur verčiama madingai rengtis.

HENRY DAVID THOREAU, VALDENAS, 1854

Septynioliktosios ir Brodvėjaus gatvių sankryžoje dar nespėjo įsižiebti žalia, o jau visa armija geltonų pernelyg savimi pasitikinčių taksi plūsteli pražūtingu plyšeliu, kuriuo ir aš tikėjausi sėkmingai prasmukti, maldamasi miesto gatvėmis. Sankaba, akseleratorius, pavara (iš nulinės į pirmą? ar iš pirmos į antrą?), atleisti sankabą, nuolatos kartoju mintyse tarsi maldą, mažai raminančią ir beveik niekuo negelbstinčią ieškant plyšelio stabdžių žviegimo kupinoje vidudienio kamšatyje. Mašina dukart smarkiai trūkteli ir nuvingiuoja per sankryžą. Man širdis apmiršta krūtinėj. Be jokio perspėjimo automobilis liaujasi vingiavęs į šonus ir ima sparčiai didinti greitį. Tiesiog skrieti. Dirsteliu žemyn, norėdama įsitikinti, ar tikrai važiuoju antra pavara, ir tuo tarpu man prieš nosį tiesiog iš po žemių išnyra milžiniškas taksi užpakalis, ir man nelieka nieko kito, kaip tik taip užsigulti stabdžio pedalą, kad net triokšteli pakulnė. Velnias! Dar viena septynis šimtus dolerių kainavusi batelių pora paaukota dėl visiško mano neišmanymo ir jaudinimosi: tai jau trečia nesėkmė šį mėnesį. Man smarkiai palengvėja, kai mašina sustoja it įbesta (aš tikriausiai pamiršau išminti sankabą, kai iš visų jėgų puoliau stabdyti). Turiu vos keletą sekundžių, keletą ramių akimirksnių, jeigu nepaisytum įnirtingo automobilių signalų kauksmo ir iš visų pusių įvairiom kalbom man siunčiamų keiksnojimų, – nusiauti Manolo batelius ir nusviesti juos ant keleivio sėdynės. Neturiu kur nusišluostyti suprakaitavusių delnų, todėl brūkšteliu jais per zomšines Gucci kelnes, tokias siauras ir ankštas per klubus ir šlaunis, kad vos tik įbraškinu paskutinę sagą, iškart ima tvinkčioti strėnas. Po pirštais pajuntu švelnius dryželius ant elastingos zomšos, tarsi tvarsčiu apmuturiavusios mano apmirusias šlaunis. Šitaip grumiantis su nesibaigiančia virtine įvairiausių gatvės kliuvinių pačiame miesto centre ir dar per pietų pertrauką, man trūks plyš prireikia užsirūkyti cigaretę.

– Šūdinai vairuoji, pupa! – rikteli man juodbruvas vairuotojas iš po dygsniuotos striukės atlapų virstančiais lauk gaurais apžėlusia krūtine. – Kas tau čia? Vairavimo mokykla? Traukis iš kelio!

Kyšteliu jam drebančią ranką su aukštyn iškeltu didžiuoju pirštu ir tuoj pat imuosi skubiausio reikalo: kuo greičiau aprūpinti nikotinu savo pulsuojančias venas. Man vėl drėksta delnai, turbūt nuo degtukų, kurie viens po kito krenta ant žemės. Žalia užsidega kaip tik tą akimirką, kai liepsnos liežuvis lyžteli mano cigaretės galą, ir ši lieka styroti tarp lūpų, nes man vėl mintyse žodžių painiava sankaba, akseleratorius, pavara (iš nulinės į pirmą? ar iš pirmos į antrą?), atleisti sankabą. Su kiekvienu kvėptelėjimu man iš burnos ūžteli dūmai. Tik pralėkusi tris kvartalus mašina pradeda važiuoti tolygiai, ir aš dabar galiu pasitaisyti cigaretę, bet jau per vėlu: ant prakaito dryžiais išvagotų kelnių pūpso nemaža susmilkusių pelenų krūvelė. Nuostabu! Vos spėju apsižiūrėti, kad mažiau nei per tris minutes sugebėjau prisidaryti nuostolių už visus tris tūkstančius ir šimtą dolerių, įskaitant ir Manolo batelius, garsiai sučirškia mobilusis telefonas. Tarsi iki visiškos laimės man trūktų tik šio skambučio, kaip tik tai, mano didžiausiam išgąsčiui, patvirtina užrašas telefono ekrane: čia Ji. Miranda Pristli. Mano šefė.

– An-drė-ja! An-drė-ja! Ar mane girdi, An-drė-ja? – pasipila trelės, vos tik atvožiu Motorolos dangtelį. Kad nors koks stovelis būtų, nes jau ir taip plušu abiem rankom ir basom kojom. Įspraudžiu telefoną tarp ausies ir peties ir sviedžiu cigaretę pro langą, ši per plauką nepataiko į dviratininką. Šis pasiunčia man keletą neoriginalių keiksmažodžių ir numina tolyn.

– Klausau, Miranda. Labas, aš jus girdžiu puikiai.

– An-drė-ja, kur mano mašina? Ar jau nuvarei į aikštelę?

Man prieš nosį kaip iš dangaus užsidegė raudona ir, atrodo, niekada nebeužges. Nieko nepartrenkusi ir niekur neatsitrenkusi mašina sustoja, ir aš palaimingai atsidūstu.

– Aš dabar kaip tik jūsų mašinoj, Miranda. Po kelių minučių būsiu aikštelėje. – Pamaniau, kad ji nerimauja, ar ko blogo neatsitiko, todėl patikinu, kad viskas gerai ir kad mudvi abi sveikut sveikutėlės tuoj pasieksim tikslą.

– Aišku, – šiurkščiai nukerta ji mane sakinio vidury. – Dar norėčiau, kad paimtum Madleną ir parvežtum ją namo, o tada skubėtum į biurą. – Trakšt. Ir kitam gale tyla. Aklai spoksau į telefoną keletą sekundžių ir tik tada suvokiu, kad ji sąmoningai padėjo ragelį, nes mano išklojusi viską iki menkiausių smulkmenų. Madlena. Kas, po velnių, ta Madlena? Kur ji dabar lindi? Ar ji žino, kad atvažiuosiu jos paimti? Ir ko jai dabar trenktis į Mirandos namus? Beje, kurių galų – turint omeny asmeninį Mirandos vairuotoją, namų šeimininkę ir auklę – aš privalau rūpintis tokiais reikalais?

Prisiminusi, kad Niujorke draudžiama kalbėtis telefonu už vairo, ir pabūgusi šiuo metu mažiausiai man pageidaujamo susidūrimo su Niujorko kelių policija, sukteliu į visuomeninio transporto juostą ir įsijungiu avarinio signalo šviesas. Įkvėpti, iškvėpti, treniruoju save ir visgi nepamirštu užtraukti rankinio stabdžio, o tik tada nukeliu koją nuo pedalo. Jau kelerius metus nevažinėjau mašina su rankinėmis pavaromis. Tiksliau – penkerius, nuo tada, kai vienas draugelis dar vidurinėj geranoriškai pasiūlė man savo mašiną važinėti į pamokas, kurių aš sąmoningai nelankiau. Bet Miranda, regis, šito nė neįtarė, kai prieš pusantros valandos pasikvietė mane į kabinetą ir išpyškino:

– An-drė-ja, norėčiau, kad paimtum mano mašiną ir nuvarytum į aikštelę. Tuoj pat imkis šio darbo, nes vakare ji bus man reikalinga – važiuosim pas Hemptonus. Viskas. – Stovėjau tarsi suakmenėjusi priešais milžinišką stalą, bet mano esybė jai jau nebeegzistavo. Ar bent man taip atrodė. – Viskas, An-drė-ja, marš prie darbo, – drėbtelėjo nė nepakėlusi į mane akių.

Taip, žinoma, Miranda, pamaniau sau išeidama ir sukdama galvą, koks bus mano pirmas žingsnis šitam duobėtam užduoties vykdymo kely. Aišku, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kur riogso jos mašina. Veikiausiai atiduota taisyti į kokio nors salono autoservisą, o gal tūno vienoj iš milijono remonto dirbtuvėlių, įsikūrusių vienam iš penkių miesto rajonų. O gal ji paskolino savo draugei ir dabar mašinytė ramiai ilsisi prabangiam visą parą saugomam garažėly Parko aveniu? Žinoma, nevalia atmesti ir tos galimybės, kad ji galėjo turėti omeny ir visiškai naują automobilį – dar niekam neregėtą, – kurį ką tik nusipirko ir kurį dabar reikia atsiimti iš (nežinia kokio) automobilių salono. Man pamėtėta darbelio iki ausų.

Pirmiausia paskambinu Mirandos vaikų auklei, bet jos mobilusis telefonas iš karto sujungia mane su balso paštu. Toliau mano sąraše namų šeimininkė, ir – ačiū Dievui – pasijuntu išgelbėta. Ji man paaiškina, kad automobilis toli gražu ne naujas, o tiesiog „žalias sportinis nudengiamu viršum“, ir kad jis dažniausiai laikomas aikštelėj netoli Mirandos namų. Deja, šeimininkė nežinojo nei kokio jis modelio, nei kur dabar galėtų kiurksoti. Trečias žmogus mano sąraše – Mirandos vyro padėjėja, kuri man paaiškina, kad, jos žiniomis, porelė turi naujutėlaitį juodą Lincoln Navigator ir kažkokį nediduką žalią Porsche. Valio! Užčiuopiau siūlo galą. Vienas trumpas skambutis į Porsche atstovybės saloną Vienuoliktajame aveniu ir man paaiškinama, kad taip, ką tik baigė dažyti ir montuoti naują kompaktinių plokštelių keitiklį žaliam kabrioletui Carrera 4, priklausančiam poniai Mirandai Pristli. Jėga!

Išsikviečiu taksi ir dumiu į autoservisą. Ten kyšteliu popierėlį su suklastotu Mirandos parašu, liudijantį man suteikiamą teisę atsiimti mašiną. Niekam nė motais pasidomėti, kas sieja mane su ta moterimi. O juk galėjo vietoj manęs apsireikšti koks pašalietis ir pareikalauti jam nepriklausančio Porsche. Man vyrukai mesteli raktelius ir tik kreivai šypteli, kai paprašau jų išvaryti iš garažo atitvaro mašiną, nes pati bijau nesugebėsianti susidoroti su atbuline pavara. Ištisą pusvalandį vilkausi per dešimt kvartalų ir dar dabar nesuvokiu, kaip ir kur apsisukau ir ėmiau šliaužti iš centro Mirandos namų link, į aikštelę, kurią man nupasakojo šeimininkė. Mano šansai nukakti į Septyniasdešimt šeštąją ir Penktąją, nesusižeidus pačiai, neapdaužius mašinos ir nepartrenkus dviratininko, pėsčiojo ar nebakstelėjus kitai transporto priemonei, buvo praktiškai nuliniai. O pastarasis skambutis tik dar labiau įkaitino man nervus.

Dar sykį paskambinu visiems iš eilės, ir šįkart Mirandos auklė atsiliepia po antro pyptelėjimo.

– Kara, sveika, čia aš.

– Labas. Kas atsitiko? Tu mieste? Kažkoks triukšmas.

– Taip. Beveik atspėjai. Miranda liepė parvaryti jos Porsche iš autoserviso. Bėda ta, kad nesusidoroju su pavarom. O čia ji dar paskambino ir paprašė paimti kažkokią Madleną ir parvežti namo. Kas ta, po velnių, Madlena ir kur man jos ieškoti?

Kara gal dešimt minučių kvatoja man į ausį, o paskui sako:

– Madlena yra prancūzų buldogo kalytė ir dabar ji veterinarijos gydykloj. Pašalino kiaušides. Turėjau ją parvežti aš, bet paskambino Miranda ir paprašė šiandien iš mokyklos paimti dvynukes anksčiau, nes vakare važiuos pas Hemptonus.

– Nejuokauk! Su šitokiu Porsche aš turiu lėkti kažkokio suknisto šuns? Ir nepadaryt avarijos? – Na jau šito tai nesulauksit.

– Kalytė yra Ist Saido gyvulių ligoninėj, Penkiasdešimt antrojoj, tarp Pirmosios ir Antrosios. Atleisk, Ende, skubu pas mergaites. Jeigu kas, skambink, gerai?

Tolstu nuo centro su šituo žaliu žvėrim ir mano dėmesio bei susikaupimo atsargos galutinai išsenka, o kai įvažiuoju į Antrąjį aveniu, po netikėto streso mano kūnas visiškai subliūkšta. Blogiau būt jau nebegali, nes dar vienas taksi tik per plauką negrybšteli man už galinio bamperio. Menkiausias brėžis, ir aš netenku darbo – šitas aišku kaip dieną, – bet dar įtikimiau – gali kainuot man gyvybę. Niekur aplink nematau nė siauriausio plyšelio pastatyti mašiną, nei leistino, nei neleistino, – juk dabar pietų metas, todėl paskambinu į ligoninę ir paprašau atvežti man Madleną. Po kelių minučių išdygsta miela moteriškaitė (aš kaip tik per tą laiką spėju išklausyti dar vieną Mirandos priekaištą telefonu, kodėl dar ne biure), nešina inkščiančiu, orą gaudančiu šunyčiu. Moteris rodo man užsiūtą Madlenos pilvuką ir liepia važiuoti kuo atsargiau, nes vargšui šuneliui „truputį skauda“. Gerai, ponia. Aš ir taip važiuoju kuo atsargiausiai dėl savo darbo ir galbūt gyvybės – ir jeigu šuneliui tai padės, man bus tik į naudą.

Kol Madlena susirangiusi snūduriuoja ant keleivio sėdynės, aš prisidegu naują cigaretę ir imu trinti šąlančius basų kojų pirštus, kad jie nors kiek apšiltų ir vėl galėtų minkyti sankabos ir stabdžio pedalus. Sankaba, akseleratorius, pavara, atleisti sankabą, skanduoju mintyse, nepaisydama gailaus šunelio inkštelėjimo kaskart, kai spusteliu akseleratorių. Veikiai jis pradeda staugti, urgzti ir purkšti, o kai prisiartinam prie Mirandos namų, vargšelį apima isterija. Bandau raminti, bet jis jaučia mano nenuoširdumą – juk visą kelią aš neturėjau nei laiko, nei laisvos rankos švelniai jį patapšnoti ar pamaloninti. Argi ketverius metus aš mokiausi kurti diagramas ir analizuoti knygas, pjeses, apsakymus ir eilėraščius tam, kad dabar glostyčiau mažulytį baltapūkį buldogą ir nesuknežinčiau kažkieno velniškai brangios mašinos? Tai bent gyvenimėlis. Apie tokį tik ir svajojau.

Pagaliau sėkmingai ir be didelių incidentų atboginu mašiną į aikštelę, šunelį įteikiu Mirandos durininkui, o mano pačios rankos vis dar mėšlungiškai dreba, kai sėdu į taksi, kuris visą kelią sekė man iš paskos. Vairuotojas su užuojauta žvilgteli į mane ir pritariamai burbteli kažką apie pavarų keliamus sunkumus, bet man nėra jokio noro su juo plepėti.

– Grįžkim prie Elias-Clark pastato, – paprašau giliai atsidusdama, ir vairuotojas, apsukęs ratą aplink kvartalą, spaudžia pietų kryptim Parko aveniu link. Kadangi šiuo maršrutu važinėju kiekvieną dieną – kartais net po dukart, – žinau, kad turiu lygiai aštuonias minutes atsipūsti, apsitvarkyti ir galbūt dar spėsiu kaip nors likviduoti tas baisias pelenų ir prakaito dėmes ant Gucci zomšos. Bateliai – na, jie jau beviltiški. Nebent juos taisyti griebtųsi visa batsiuvių armija, kurią Podiumas samdo kaip tik tokiems avariniams avalynės remontams. Mes atlekiam lygiai per šešias su puse minutės, ir aš be jokios kitos išeities it raiša žirafa klibikščiuoju viena plokščia, kita keturių colių pakulne, dar trumpam sukteliu į redakcijos drabužinę, viena ranka čiumpu visiškai naujus kaštonų spalvos Jimmy Choo aukštaaulius, puikiausiai derančius prie kita ranka nugriebto odinio sijono, kurį užsitempiu akimirksniu, o atgalia ranka nusviedžiu zomšines kelnes į dėžę su užrašu „Couture drabužių valykla“ (čia žemiausia vieno daikčiuko išvalymo kaina – septyniasdešimt penki doleriai). Lieka dar vienas trumpas stabtelėjimas mūsų kosmetikos salone, kurio darbuotoja, vos užmetusi akį į mano prakaito ir nutekėjusio makiažo išterliotą veidą, iškart griebiasi didžiulio kosmetinio krepšio.

Neblogai, pamanau sau, žvelgdama į vieną iš daugybės čia esančių žmogaus dydžio veidrodžių. Nė neįtartum, kad vos prieš keletą minučių aš buvau tik per žingsnį nuo savižudybės ar troškau nudėt visus, kas pasipainios man po kojų. Aukštai iškelta galva žengiu į padėjėjų kambarį priešais Mirandos kabinetą ir tyliai atsisėdu, tikėdamasi pasimėgauti keliom laisvom minutėm, kol Miranda grįš po pietų.

– An-drė-ja, – kviečia ji mane į savo šaltą ir atšiaurų kabinetą. – Kur mašina ir šunytis?

Strykteliu nuo kėdės it apiplikyta ir maunu kiek išgaliu prabangiu kilimu, smaigydama jį penkių colių pakulnėm, ir sustingstu priešais jos stalą.

– Mašiną atidaviau aikštelės prižiūrėtojui, o Madleną jūsų durininkui, Miranda, – išpyškinu didžiuodamasi, kad šauniai atlikau abi užduotis ir nenukentėjo nei mašina, nei šunelis, nei aš pati.

– Ir kodėl tu taip padarei? – šiurkščiai klausia ji ir pirmąsyk, kol čia stoviu, pakelia akis nuo dienraščio Women’s Wear Daily. – Aš juk aiškiai paprašiau, kad ir mašiną, ir šunį atvežtum į darbą, nes netrukus čia ateis mergaitės ir mes išvažiuosim.

– Žinot, man regis, jūs prašėt, kad aš…

– Užteks. Tavo nekompetentingumo smulkmenos manęs visai nedomina. Drožk atgal ir prisistatyk čia su mašina ir šuneliu. Aš manau, kad mes būsim pasirengusios kelionei po kokių penkiolikos minučių. Supratai?

Po penkiolikos minučių? Gal šita moteriškė haliucinuoja? Man prireiks minutės ar dviejų nuskrieti laiptais žemyn ir išsikviesti taksi, dar šešių ar aštuonių nulėkti iki jos namų, o paskui mažiausiai trijų valandų surasti šunėką jos aštuoniolikos kambarių apartamentuose, tada išvilkti iš aikštelės tą pavarinį griozdą ir dar spėti įveikti dvidešimt kvartalų iki mūsų įstaigos.

– Supratau, Miranda. Po penkiolikos minučių.

Vos tik išneriu iš kabineto, pradedu mėšlungiškai drebėti, vydama šalin mintį, kad pačiam jėgų žydėjime, vos sulaukus dvidešimt trejų, man gali sustoti širdis. Pirmoji prisidegta cigaretė nukrenta tiesiai ant batų. Užuot pasisveikinusi su grindiniu, jinai nutupia ant bato ir pradegina mažą dailią skylutę. Puiku, burbteliu. Tiesiog suknistai nuostabu. Šiandien mano sugadintų daiktų bendra vertė siekia lygiai keturis gabalus. Naujas asmeninis rekordas. Gal, kol grįšiu, jinai nugaiš? Pamanau pati sau ir nusprendžiu pažvelgti į situaciją iš gerosios pusės. Galbūt, tikrai, galbūt ji susižavės kuo nors ypač retu ar egzotišku ir daugiau savo bambėjimu mūsų nebekankins. Aš dar sykį trukteliu dūmo, paskui sutrinu nuorūką ir pasiryžtu mąstyti protingai. Tu juk visai nenori, kad ji mirtų, aiškinu sau ir protingai įsitaisau ant galinės sėdynės. Nes jeigu ji mirs, tu prarasi visas viltis pati ją nužudyti. O to jau būtų per daug.

Kai ėjau į savo pirmąjį pokalbį dėl darbo, neišmaniau apie jį absoliučiai nieko ir drąsiai žengiau į liūdnai pagarsėjusio Elias-Clark pastato liftą, tą pačią madingiausią šių laikų žmonių transportavimo priemonę. Nė nenumaniau, kad plačiausius ryšius šiame mieste turintys paskalų straipsnių rašytojai, aukštuomenės veikėjai ir žiniasklaidos gigantai tiesiog gyvena šių nepriekaištingai puikiai sukonstruotų, išdabintų, švarių ir tyliai veikiančių kėlimo priemonių kabinose. Niekur kitur nebuvau mačiusi blondinių tokiais švytinčiais plaukais ir nė neįtariau, kad išlaikyti tokį aukštos klasės švytėjimą per metus joms atsieina šešis apvalius gabalus ir kad šio reikalo žinovės vos užmetusios akį į galutinį produktą jau gali pasakyti plaukų dažytojo pavardę. Tokių nuostabiai gražių vyrų kaip čia irgi dar nebuvau regėjusi. Figūrytės kaip nulietos – raumenų ne per daugiausia, nes jie „neatrodo seksualiai“, o švelniai rumbuoti stačiomis apykaklėmis glaustiniai ir ankštos odinės kelnės tik dar labiau paryškina ilgametį triūsą sporto salėse. Etiketės ant batų ir rankinių, kurių niekad nebuvau mačiusi nešiojant eilinius gatvės žmones, šaukė: Prada, Armani, Versace. Sykį vienos mano draugės draugė – Chic žurnalo redaktorės padėjėja – pasakojo, kad gana dažnai šituose liftuose minėti aksesuarai sutinka savo gamintojus ir tada jaudinančių pasimatymų akimirkomis Mjučija, Džordžio ar Donatela dar sykį gauna progą pasižavėti savaisiais du tūkstančiai antrųjų vasaros sezono aukštakulniais ar pavasario couture kolekcijos lašo formos rankinėmis. Supratau, kad manęs tyko didžiulės permainos, tik nebuvau tikra, ar naudingos.

Iki šios akimirkos visus dvidešimt trejus metus aš buvau tipiška mažo Amerikos miestelio gyventoja. Visa mano egzistencija atitiko tobulą tos vietos šabloną. Aš augau Eivone, Konektikuto valstijoje, ir mano laisvalaikis bėgo vidurinės mokyklos sporto klube, jaunimo grupelių susiėjimuose, „išgertuvių vakarėliuose“ prašmatniose užmiesčio sodybose be tėvų. Į mokyklą mes eidavom apdribusiom sportinėm kelnėm, šeštadienio vakarais užsitempdavom džinsus, o į pusiau oficialius šokius užsivilkdavom puošniausias raukiniais dekoruotas sukneles. O koledže! Na, čia po mokyklos atsivėrė neištirti rafinuoto pasaulio lobynai. Brauno koledžas garsėjo didžiule įvairove būrelių, paskaitų ir klubų visokio plauko menininkams, nepritapėliams ir kompiuteriniams apkiautėliams. Nesvarbu, kokio intelektualinio ar meninio lygio pomėgius aš užsigeisdavau tobulinti – mažai kam girdėtus ar visiškai nepopuliarius, – Braune visados atsirasdavo būdų mano įgeidžiams tenkinti. Aukštoji mada turbūt buvo vienintelė išimtis šitai visų liaupsinamai taisyklei. Ketveri metai, praleisti klampojant po Providensą su multino kelnėm ir guminiais batais, studijuojant prancūzų impresionizmą ir kurpiant iki koktumo nuobodžius anglų kalbos kursinius darbus, anei trupučio – normaliam žmogui suvokiama prasme – neparuošė manęs pirmam būsimam darbui pabaigus koledžą.

Stengiausi kaip įmanydama ilgiau atidėlioti darbo paieškas. Tris mėnesius po koledžo dursčiau galą su galu ir spaudžiau centą prie cento, o tada pati sau viena leidausi į turistinę kelionę. Ištisą mėnesį traukiniu maliausi po Europą, kur kas daugiau laiko drybsodama paplūdimiuose, nei mindžikuodama muziejuose, ir visiškai nesistengiau palaikyti jokių ryšių su namiškiais, išskyrus Aleksą, su kuriuo draugavau jau trejetą metų. Jis vienintelis žinojo, kad jau po penkių savaičių klajonių aš pasijutau vieniša, o kadangi jo mokytojavimo praktika jau visai artėjo į pabaigą ir iki pat rugsėjo visa vasara bus laisva, jisai mane nustebino savo pasirodymu Amsterdame. Kadangi aš jau buvau išnaršius bemaž visą Europą, o jisai tą buvo spėjęs padaryti praėjusią vasarą, tad vieną popietę gerokai paraukę kažkokio miestelio kavinukėj mudu sumetėm savuosius kelionių čekius krūvon ir nusipirkom du vienpusius bilietus į Bankoką.

Drauge apkeliavom didžiąją dalį pietryčių Azijos, retai kada išleisdami daugiau nei dešimt dolerių per dieną ir nepaliaujamai svajodami apie savo ateitį. Aleksas baisiai nekantravo kuo skubiausiai kibti į mokytojo darbą kurioj nors neprivilegijuotoj mokykloj, nes įsivaizdavo vienintelis sugebėsiąs tinkamai formuoti jaunuomenės mąstymą ir auklėti varguolius bei nuskriaustuosius. Mano tikslai buvo ne tokie kilnūs: aš tikėjausi rasti darbą žurnalų leidykloj. Nors ir žinojau, kad tuoj po koledžo turiu labai mažai vilčių įsidarbinti žurnale The New Yorker, visgi buvau tvirtai pasiryžusi po penkerių metų rašyti jam straipsnius. Visą gyvenimą svajojau tik apie tokį darbą ir tik čia. Pirmą kartą nusipirkau šį žurnalą, kai išgirdau tėvus aptarinėjant ką tik perskaitytą straipsnį, ir tada mama tarė:

– Kaip nuostabiai parašyta. Tokių straipsnių nerasi jokiam kitam žurnale.

Mano tėvas jai pritarė:

– Be jokios abejonės, šiandien tai pats šmaikščiausias straipsnis.

Man jis irgi patiko. Aš žavėjausi trumpomis taikliomis recenzijomis bei sąmojingomis karikatūromis ir džiaugiausi galimybe būti priimtai į išskirtinai siaurą skaitytojų būrį. Pastaruosius septynerius metus perskaičiau visus aliai vieno žurnalo numerius, atmintinai žinojau skyrių pavadinimus ir jų redaktorių pavardes.

Mudu su Aleksu aptarinėjom savo naujo gyvenimo etapo pradžią ir džiaugėmės galėsiantys tą daryti drauge. Mudu visai neskubėjom grįžti namo, tarsi nujausdami, kad čia buvo mūsų paskutinė ramybės oazė prieš artėjančią beprotybę, ir todėl Delyje bukagalviškai ėmėm ir prasitęsėm vizas, kad galėtume dar keletą savaičių paklajoti po egzotiškąją Indiją.

Mūsų romantišką kelionę netikėtai nutraukė amebinė dizenterija. Aš visą savaitę prakiurksojau vienoje suskretusioje Indijos ligoninėje ir meldžiau Aleksą neatiduoti manęs mirčiai į nagus šitam baisiam pragare. Po keturių dienų mudu nusileidom Niuarke. Mano susirūpinusi mamytė įtaisė mane ant galinės sėdynės ir visą kelią iki namų kudakavo it višta. Tam tikra prasme mano mama, kaip ir kiekviena žydė, svajojo turėti realią dingstį nutempti savo vaikelį pas keliolika gydytojų iš eilės, kad šie viens už kitą geriau ir patikimiau išnaikintų net menkiausius parazitėlius, suvešėjusius dukrelės organizme. Tik po keturių savaičių aš vėl atgavau gyvastį, o dar po dviejų pradėjau suvokti, kad namie nebeištversiu nė dienos. Mano tėtis su mama buvo šaunūs, bet nuolatinis klausinėjimas, kur einu, vos tik kilsteliu koją iš namų, ar kur buvau, kai grįžtu, man veikiai įsipyko. Paskambinau Lili ir pasiprašiau leisti prisiglausti ant sofutės jos mažutėlytėj studijoj Harleme. Ji geraširdiškai sutiko.

Atsibudau Harlemo studijoj visa išpilta prakaito. Mano galvoje kalė kūjais, skrandyje kažkas teliūskavo, o kiekvienas nervas šoko šimį – visiškai nepatrauklų šimį. Ak, ir vėl prasidėjo, pamaniau apimta siaubo. Tie parazitai vėl atkuto mano organizme ir dabar teks kentėti amžinai! O jeigu dar blogiau? Gal užsikrėčiau reta pastaruoju metu smarkiai plintančios dengės karštligės forma? Gal maliarija? Ar net Ebolos virusu? Gulėjau spengiančioj tyloj ir laukiau, kada susigrumsiu su neišvengiama mirtimi. Lėtai mano atminty ėmė slinkti praėjusios nakties nuotrupos. Kažkoks prirūkytas baras Ist Vilidže. Panašu į džiazą sintezatoriais. Tamsus rožinis gėrimas martinio taurėje – ak, vėl pykina, oi, gana. Draugai stabteli ir sveikina sugrįžusią. Tostas, gurkšnis, dar vienas tostas. Oi, ačiū Dievui, kad tai – ne reta hemoraginės karštinės forma, o tik pagirios. Man nė netoptelėjo mintis, kad per dizenteriją netekusi devynių kilogramų nebesusidorosiu su įprastu kiekiu alkoholio. Šimto septyniasdešimt penkių centimetrų ir penkiasdešimt dviejų kilogramų personai triukšminga naktis bare nežadėjo nieko gero (nors, žvelgiant retrospektyviai, tokia išvaizda darbui madų žurnale būtų buvus kaip tik).

Ryžtingai atsiplėšiau nuo girgždančios sofutės, ant kurios pastarąją savaitę nakvojau, ir sukoncentravau visas mintis į tai, kad nesusirgčiau. Prisitaikymas prie amerikietiško gyvenimo būdo – maisto, elgesio, išganingojo dušo – nebuvo labai varginantis, užtat jausmas, kad esi tik viešnia po svetimu stogu, veikiai įsipyko. Paskaičiavau, kad galėsiu pratempti bemaž pusantros savaitės, iškeitusi dar užsilikusius batus ir rupijas, ir tada jau sėdėsiu be cento, o vienintelis kelias iškaulyti pinigų iš tėvų – grįžti prie niekados nesibaigiančių pamokslavimų. Su šita karčia tiesa mintyse tarsi su propeleriu tą lemtingąją lapkričio dieną stryktelėjau iš lovos, nes po valandos manęs jau laukė pirmasis pokalbis dėl darbo. Visą pastarąją savaitę drybsojau ant Lili sofutės, nusilpusi ir išsekusi, kol ji užstaugė ant manęs ir liepė lįsti lauk – nors kelioms valandoms per dieną – ir kur nors dingti. Nesuvokdama, ką man daryti, nusipirkau metro kortelę ir važinėjau metro, paskui save vangiai mėtydama savo gyvenimo aprašymus. Garsių žurnalų leidyklose apsaugininkams į rankas brukau atmestinai sukurptą laišką, kuriame buvo aiškinama, kad norėčiau dirbti redaktoriaus padėjėja ir įgyti žurnalistinės patirties. Aš buvau tokia nusilpusi ir išvargusi, kad man visai nerūpėjo, skaitys mano laiškus kas nors ar ne, o pokalbio dėl darbo nesitikėjau visiškai. Bet kaip tik prieš dieną suskambo Lili telefonas, ir mano didžiausiai nuostabai, kažkas iš Elias-Clark darbuotojų paieškos grupės pakvietė mane ateiti „pasikalbėti“. Nebuvau tikra, ar tas interviu dėl darbo bus oficialus, ar ne, bet kvietimas „pasikalbėti“ mano ausiai nuskambėjo maloniai.

Nurijau tabletę advilio, susiradau švarkelį ir kelnes, kurie nors tarpusavy beveik nederėjo ir mažai panėšėjo į vientisą kostiumėlį, visgi ant mano ligos nualinto kūno gulėjo pakankamai puikiai. Mėlynas nuo pakaklės iki apačios susagstomas švarkas, ant pakaušio į akis nekrintanti arklio uodega, pora nesmarkiai nudėvėtų žemakulnių užbaigė mano portretą. Jis nebuvo žavus – tiesą pasakius, buvo prie šlykštumo ribos, – deja, turėjo pakakti ir tokio. Juk negali manęs priimti į darbą arba išvyti lauk vien dėl išvaizdos, pamenu, tada pagalvojau. Neabejotinai man temo protas.

Į vienuoliktos valandos pokalbį atvykau laiku ir nė trupučio nepanikavau tol, kol neišvydau virtinės lieknų ilgakojų, laukiančių eilėje prie lifto. Jų lūpos be paliovos krutėjo, o įkyrų tauškėjimą pertraukdavo tik ritmingas jų aukštakulnių kleksėjimas į grindis. Kleksės, pamaniau. Nuostabu. (Ak, tie liftai!) Įkvėpti, iškvėpti, priminiau sau. Nebijok, neapsivemsi. Tu neapsivemsi. Atėjai čia viso labo tik pokalbiui dėl redaktoriaus padėjėjos darbo, o paskui – vėl tiesiai ant sofutės. Tu neapsivemsi. „Taip, žinoma. Mielai dirbčiau žurnale Reaction! Be abejonės, tiktų ir The Buzz. Ką? Galiu rinktis? Leiskite man pernakt pagalvoti ir nuspręsti, ar anuodu, ar Maison Vous (jūsų namas). Nuostabu!“

Po kelių akimirksnių jau klijavau visiškai nepatrauklų lipduką su užrašu „svečias“ ant savo dar nepatrauklesnio pseudokostiumėlio atlapo (ir tik gerokai vėliau pastebėjau, kad čia dažnai besilankantys svečiai klijuodavo šiuos leidimus tiesiog ant rankinių, o dar geriau – tuojau pat išmesdavo į šiukšlių dėžę, ir tik didžiausi netikšos likdavo pasiženklinę) ir nupėdinau lifto link. Ir pagaliau… ėmiau kilti. Aukštyn, aukštyn, aukštyn į dausas, pro virpančią beribę erdvę, laiką ir pakeleivių seksualumą… į darbuotojų paieškos skyrių.

Kol tyliai ir ramiai kėliausi liftu, leidau sau minutėlę atsipūsti. Nuo svaiginančiai sodrių kvepalų, sumišusių su natūralios odos kvapais, funkcionali liftų atmosfera pynėsi su beveik erotiška. Mes nardėm tarp pastatų aukštų, stabteldami išleisti gražuolių į Chic, Mantrą, The Buzz ir Coquette. Durys prasiverdavo tyliai, pagarbiai, atidengdamos šviesias, erdvias priėmimo sales. Švarūs, paprasto dizaino elegantiški baldai kvietė lankytojus prisėsti, bet, rodės, jie tuoj tuoj ims agoniškai klykti, jeigu kas – neduokdie! – išlies kavą. Ant koridoriaus sienų puikavosi žurnalų redakcijų pavadinimai, išspausti riebiais, juodais, savitais rašmenimis. Storo nepermatomo stiklo durys patikimai saugojo šių garsių pavadinimų privatumą. Eilinio amerikiečio ausiai jie tikrai girdėti, tik jis niekada nepamanytų, kad jų visų gyvenimas verda po vienu dangoraižio stogu.

Nors, reikia pripažinti, niekados neįsivaizdavau įdomesnio darbo už ledų pardavėjos, visgi iš savo draugių, pasirinkusių neįprastas profesijas, prisiklausiau pakankamai daug pasakojimų, kad kolektyvinis darbas visiškai nepanašus į mano įsivaizduojamą. Nė iš tolo. Laimei, čia nebuvo iki vėmimo šleikščių dienos šviesos lempų, purvo dėmėms atsparios kiliminės dangos. Nukvakusios neskoningai apsirengusios sekretorės jau seniai užleido vietą dailioms iščiustytoms merginoms iškiliais skruostikauliais ir prašmatniais kostiumėliais. Čia nebuvo jokių kanceliarinių priemonių! Net ir su žvake čia nerastum tokių būtiniausių dalykų kaip stalo kalendorių, šiukšlių dėžių ar paprasčiausiai knygų. Keldamasi per šešis aukštus ir grožėdamasi tobulu įstaigų baltumu, staiga išgirdau pagiežingą balsą.

– Ta. Sena. Karvė! Ilgiau jos nebepakęsiu! Kas gi šitaip? Klausiu – kas šitaip daro? – putojo dvidešimtmetė mergina, užsitempusi gyvatės odą primenantį sijonėlį ir stebėtinai trumpą palaidinukę, labiau derančią pobūviui naktiniame klube nei darbui kontoroje.

– Žinau. Žinauuuuuu. Kaip manai, su kuo aš turėjau taikstytis ištisus pastaruosius šešis mėnesius? Absoliuti ragana. Ir dar be jokio skonio, – pritarė jos draugė, išraiškingai kresteldama trumpai kirptą galvą.

Ačiū Dievui, atkakau į savo aukštą ir lifto durys atsidarė. Įdomu, pamaniau. Jeigu lygintum šią potencialiai darbinę atmosferą su eiline vidutiniokės, uždaros, koledžą baigusios mergaitės diena, tai gal ir visai neblogai. Jaudiniesi? Gal ne. Jautiesi maloniai, kilniai, brandžiai? Ne, nevisiškai. Argi čia nenorėtum tik šypsotis ir visa siela atsiduoti darbui? Ne, tikrai ne! Bet jeigu ieškai kažko greito, liekno, įmantraus, beveik neapčiuopiamo ir širdį draskančiai stilingo, tai Elias-Clark yra kaip Meka.

Įspūdingi darbuotojų paieškos skyriaus sekretorės papuošalai ir nepriekaištingas makiažas nė trupučio nesumažino mano milžiniško nepilnavertiškumo jausmo. Ji pakvietė mane prisėsti ir „nesivaržant pavartyti mūsų žurnalų“. Bet aš, nepaisydama kvietimo, įnirtingai puoliau kalti sau galvon atsakingų redakcijos darbuotojų pavardes ir pareigas – tarsi manęs lauktų šio dalyko egzaminas. Cha! Žinoma, aš jau seniai žinojau, kas yra Stivenas Aleksanderis iš žurnalo Reaction, ir visai lengvai prisiminiau Tanerį Maiklą iš The Buzz. Mano galva, tai buvo vieninteliai šiuo metu spausdinami įdomūs leidiniai. Ir man jų pakako.

Žema gracinga moteriškaitė prisistatė Šeron vardu.

– Tai, mieloji, bandai laimę žurnalų redakcijose, ar ne? – paklausė, vesdamasi mane pro virtinę ilgakojų, viena į kitą panašių gražuolių manekenių į savo erdvų, šaltą kabinetą. – Žinai, tuoj po koledžo šitoks darbelis ne iš lengvųjų. Konkurencija didžiulė, o darbo atsiras tik vienai kitai. Ir tas darbas, kurį galbūt gausi, Dieve dovanok! Apmokamas ne per geriausiai, jei nurauki, kur lenkiu.

Žvilgtelėjau į savo pigų, neskoningą kostiumėlį ir niekam tikusius batus ir pamaniau, ko aš čia vargstu. Mano galvoje jau šmėsčiojo mintis, kaip greičiau susirangyti ant savo mylimiausios sofutės, susižerti saują čiulpiamų tablečių ir pasidėti po ranka dviejų savaičių cigarečių normą. Taip užsisvajojau, kad vos išgirdau ją tyliai šnibždant:

– Turiu pasakyti, kad šiuo metu yra laisva nuostabi vietelė, ir ją greitai kažkas gali nugvelbti!

Hmm. Mano antenos stryktelėjo į viršų, o aš pati bandžiau akimis užmegzti su ja kontaktą. Nuostabi vietelė? Gali nugvelbti? Mano galvoje mintis vijo mintį. Ar ji nori man padėti? Aš jai patikau? Bet kaip? Aš dar nė burnos nepravėriau – kaip jai galėjau patikti? Ir kodėl ji suokia it automobilių salono pardavėja?

– Brangute, ar galėtum man pasakyti vyriausios Podiumo leidėjos pavardę? – išgirdau klausimą ir pirmą kartą, kai prisėdau, pajutau jos skvarbų žvilgsnį.

Tuštuma. Visiška ir absoliuti tuštuma. Ničnieko neprisiminiau. Neįtikėtina, kad ji imtų mane egzaminuoti! Per savo gyvenimą nebuvau skaičiusi nė vieno Podiumo numerio. Kas jai leido mane klausinėti? Dėl Podiumo niekas nesuko sau galvos. Tai madų žurnalas, dėl Dievo meilės, ir aš abejoju, ar jame rastum bent kelias eilutes teksto, vien tik perkarę modeliai ir rėkiančios reklamos. Akimirksnį kitą mikčiojau kažką sau po nosim, o tuo tarpu mano galvoj kadrilį šoko padrikos poros iš redaktorių vardų ir pavardžių, kurias prieš kelias minutes taip atkakliai stengiausi įsiminti. Buvau tikra, kad kažkur tolimiausioj mano atminties kertelėj tikrai tūno jos pavardė, – po galais, kas gi jos nežino? Bet mano paplėkusios smegenys jos neatgamino.

– Deja, šiuo metu jos pavardės neprisimenu, bet neabejoju, kad žinau. Tikrai žinau. Juk visi ją pažįsta, tik, gaila, niekaip negaliu prisiminti.

Akimirką ji stebeilijo mane savo didelėmis rudomis akimis, neatitraukdama žvilgsnio nuo prakaito išpilto mano veido.

– Miranda Pristli, – ištarė ji tyliai, su baime ir nuolankumu. – Ją vadina Miranda Pristli.

Stojo tyla. Gal kokią minutę mudvi nepratarėm nė žodžio, bet paskui Šeron turbūt nusprendė nekreipti dėmesio į mano netikusį išsisukinėjimą. Tuokart aš nežinojau, kad jai buvo pavesta trūks plyš surasti Mirandai padėjėją, nė nenumaniau, kad ji mirtinai troško kuo skubiausiai padaryt galą skambučiams, nesvarbu, diena ar naktis, kamantinėjantiems apie potencialiausią kandidatę. Ji troško surasti bet kokią merginą, kad tik ši patiktų Mirandai. Ir jeigu aš – nors mažai tikėtina – turiu bent mažiausią šansą būti priimta ir išgelbėti ją nuo šito lažo, tai kodėl gi neskyrus man šiek tiek laiko ir dėmesio.

Šeron vylingai šyptelėjo ir pranešė supažindinsianti mane su kitomis dviem Mirandos padėjėjomis. Su kitomis dviem?

– Na, taip, – patvirtino ji irzliu balsu. – Aišku, kad Mirandai reikia dviejų padėjėjų. Jos buvusi vyresnioji padėjėja Elison paaukštinta ir dabar dirba Podiumo kosmetikos skyriaus vadove, o Emilija, jaunesnioji padėjėja, užims Elison vietą. Todėl atsilaisvina jaunesniosios padėjėjos vieta!

– Andrėja, suprantu, kad tu ką tik baigei koledžą ir turbūt nė truputėlio neišmanai apie žurnalo redakcijos virtuvę… – ji dramatiškai stabtelėjo, mintyse rinkdama tinkamus žodžius. – Vis dėlto jaučiu pareigą, būtinybę tau pasakyti, kad ši proga yra vienintelė ir nepakartojama. Miranda Pristli… – stabtelėjo ji dar sykį taip dramatiškai, tarsi mintyse jai nusilenktų. – Miranda Pristli yra vienintelė pati įtakingiausia moteris madų pramonėje ir, be jokios abejonės, pati garsiausia pasaulyje žurnalo leidėja. Pasaulyje! Galimybė dirbti jai, stebėti, kaip ji leidžia žurnalą, susitikinėja su garsiais rašytojais ir modeliais, talkinti jai jos kasdieniuose žygiuose, na, turbūt neverta nė priminti, kad ši galimybė atveria kelius į darbą, dėl kurio milijonai tavo bendraamžių kristų negyvos.

– A, taip, žinoma, iš tiesų skamba viliojančiai, – tariau balsiai, o pati nusistebėjau, kodėl Šeron taip atkakliai įkalbinėja mane imtis darbo, dėl kurio milijonai kitų žmonių kristų negyvi. Bet aš tokiam galvosūkiui neturėjau laiko. Ji čiupo telefono ragelį, ištreliavo keletą meilių žodelių ir po kelių akimirksnių jau lydėjo mane į liftą pokalbiui su kitomis dviem Mirandos padėjėjomis.

Man pasirodė, kad Šeron pamažu darėsi panaši į robotą, bet mano įspūdį pakeitė susitikimas su Emilija. Pati pakilau į septynioliktą aukštą ir lūkuriavau bauginančiai baltoje Podiumo priėmimo salėje. Truputėlį ilgiau nei po pusvalandžio pro stiklines duris išplaukė aukšta, laiba mergina. Jai ant klubų karojo ilgas, bemaž iki žemės odinis sijonas, o jos vešlūs raudoni plaukai buvo sukelti ant pakaušio į išsidraikiusį, bet gana žaviai ir stilingai atrodantį kuodą. Merginos oda buvo nepriekaištingai lygi ir balta, nei raukšlelės, nei dėmelės, ir tobulai gulė ant man dar gyvenime neregėto aukštumo skruostikaulių. Ji visai nesišypsojo. Atsisėdo šalia ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, gana nuoširdžiai, bet be akivaizdaus susidomėjimo. Atsainiai. O tada spontaniškai ir nė neprisistačiusi mergina, kurią įsivaizdavau esant Emiliją, įniko pasakoti apie būsimą darbą. Jos monotoniškas balsas man bylojo daugiau nei žodžiai: veikiausiai ji jau šimtus kartų barškino šią litaniją ir mažai tikėjo, kad aš kuo nors skirčiausi nuo anksčiau čia sėdėjusiųjų, todėl stengėsi su manim gaišti kuo mažiau laiko.

– Be jokios abejonės, darbas sunkus. Teks dirbti ir keturiolika valandų per dieną – ne retkarčiais, o ganėtinai dažnai, – tratėjo ji, nė nežvilgteldama į mane. – Ir dar privalai suprasti, kad redaktorės darbo neteks nė pauostyti. Kaip jaunesnioji Mirandos padėjėja, tu būsi tiesiogiai atsakinga už visų jos įgeidžių tenkinimą. O jų bus įvairiausių – nuo jos mėgstamiausių kanceliarijos priemonių užsakymo iki lydėjimo apsipirkti. Vienaip ar kitaip, visados bus smagu. Turiu omeny, kad diena iš dienos, savaitė po savaitės tau teks būti šalia šios nepakartojamai žavios moters. O ji išties žavi, – atsiduso ji, pirmąsyk nuo mūsų pokalbio pradžios šiek tiek pagyvėjusi.

– Skamba gerai,– tariau iš širdies. Mano draugės, kurios kibo į darbą tuoj po koledžo, jau gerą pusmetį nuo aušros iki sutemų arė pradedančiųjų lygiu ir toli gražu nebuvo tuo patenkintos. Bankuose, reklamos firmose, knygų leidyklose – nesvarbu kur – jos jautėsi tikros nelaimėlės. Nuolat dejavo dėl nesibaigiančių ilgų darbo valandų, bendradarbių, biuro vidaus politikos, bet labiausiai – dėl darbo monotoniškumo. Palyginti su mokykla, joms skiriamos užduotys buvo nereikšmingos, niekam nereikalingos, beždžionės proto lygio. Jos pasakodavo apie daugybę nuobodžių valandų, praleistų suvedinėjant skaičius į duomenų bazes, skambinėjant žmonėms, kurie visiškai nepageidavo būti trukdomi. Joms tekdavo abejingai kataloguoti kompiuteryje metų senumo informaciją ir mėnesių mėnesiais knaisiotis internete, ieškant beverčių dalykų vien tik tam, kad jų vadovai manytų jas dirbant produktyviai. Kiekviena prisiekinėjo, kad per pusmetį po baigimo tik dar labiau atbuko ir nematė jokių padėties pagerėjimo prošvaisčių. Tegu aš per daug mada ir nesižaviu, bet verčiau jau kiaurą dieną veiksiu ką nors „smagaus“, užuot lindėjusi kokiame nors visai neįdomiame darbe.

– Taip, gerai. Išties gerai. Tikrai, tiesiog nuostabu. Malonu buvo susipažinti. O dabar pakviesiu Elison, tegu prisistato. Ji šauni mergina. – Vos tik Emilija baigė savo kalbą ir dingo už stiklinių durų, šiurendama odiniu sijonu ir savo garbanomis, prieš mane išdygo žaisminga asmenybė.

Ši pribloškiančio juodumo mergina prisistatė esanti Elison, vyresnioji Mirandos padėjėja, kurią neseniai paaukštino, ir aš akimirksniu padariau išvadą, kad ji pernelyg laiba. Aš negalėjau atplėšti akių nuo jos taip smarkiai įdubusio pilvo ir atsikišusių dubens kaulų, o svarbiausia, kad aš tiesiog negalėjau atsistebėti, kaip galima eiti į darbą visiškai nuogu pilvu. Ji dėvėjo juodas odines kelnes, minkštas ir neapsakomai ankštas, ir gauruotą (o gal kailinę?) glaustą palaidinukę, aptempiančią krūtinę ir besibaigiančią penkiais centimetrais aukščiau bambos. Jos plaukai buvo ilgi ir juodi kaip anglis ir dengė nugarą it stora, žvilganti paklodė. Rankų ir kojų nagai buvo nulakuoti baltu blizgiu laku ir tiesiog akinamai švietė. O atvirapirštės basutės jos šimto aštuoniasdešimties centimetrų figūrą aukštino dar septyniais centimetrais. Ji atrodė nepaprastai patraukli, nors ir pusnuogė, bet ganėtinai madinga. Vis dėlto pažvelgus į ją mane nukrėtė šaltis. Tiesiogine žodžio prasme. Juk dabar buvo lapkritis.

– Labas, turbūt jau žinai, aš – Elison, – pradėjo ji, atsargiai nuimdama nuo dilbio storumo šlaunies, aptemptos oda, plaukelį, išsipešusį iš jos palaidinės. – Mane neseniai paaukštino iki redaktorės pareigų, o tai tiesiog nuostabu, kai dirbi pas Mirandą. Iš tiesų, darbas sunkus ir diena neribotai ilga, bet dirbti čia neapsakomai smagu ir milijonai tavo draugių dėl tokio darbo kristų negyvos. O ir pati Miranda – žavi moteris, leidėja, asmenybė. Ji nuoširdžiai rūpinasi savo mergaitėmis. Prabėgs daug metų tavo kelyje į karjerą, bet vieninteliai pirmieji, praleisti dirbant šalia jos, bus nepamirštami; jeigu esi talentinga, su jos pagalba pasieksi pačią karjeros viršūnę, o tada… – tarškėjo ji padrikai, nė nesistengdama pažvelgti man į akis ar bent jau suvaidinti, kad kalba nuoširdžiai. Nors aš ir nesusidariau įspūdžio, kad ji visiška besmegenė, vis dėlto jos akys žvelgė blausiai, tarsi ji būtų sektantė ar užhipnotizuota. Staiga pajutau, kad galiu čia pat snūstelti, pasikrapštyti nosį ar tiesiog atsistoti ir išnykti, o ji nė nepastebėtų.

Kai pagaliau ji baigė savo tiradą ir pakilo, ketindama pranešti kitai kandidatei apie artėjantį pokalbį, aš vos nesusmukau ant atgrasaus priėmimo salės minkštasuolio. Viskas vyko kosminiu greičiu, sukosi nesuvaldoma spirale, bet man patiko. Na ir kas, kad aš nepažįstu tos Mirandos Pristli? Užtat visi ją tiesiog dievina. Taip, čia madų žurnalas, o ne kas nors įdomesnio, visgi geriau jau dirbti Podiume nei kokiame nors verslo informaciniame leidinyje, ar ne? Įrašas apie darbą prestižiniame Podiumo žurnale mano asmens biografijoje bus svaresnis ir įtikinamesnis, kai rašysiu pareiškimą žurnalui The New Yorker, nei, sakykim, kad būčiau dirbusi, pavyzdžiui, žurnale Popular Mechanics. Be to, nė trupučio neabejoju, kad milijonai mano bendraamžių dėl šito darbo tikrai kristų negyvos.

Po pusvalandį trukusių mano apmąstymų į priėmimo salę įžengė dar viena neapsakomai laiba mergina. Ji pasisakė savo vardą, bet aš nemačiau nieko kito, tik jos kūną. Mergina segėjo siaurą, išilginėm juostom karpytą džinsinį sijoną, vilkėjo baltą permatomą susagstomą palaidinę ir avėjo sidabrinės spalvos siaurais dirželiais basutes. Jos kūnas buvo puikiai įdegęs, išpuoselėtas ir toks matomas, kad normalus žmogus niekados šitaip neišsipustytų, kai už lango kalnai sniego. Rankos mostu ji pakvietė mane sekti paskui ją pro stiklines duris. Aš pakilau nuo minkštasuolio ir tada skausmingai nužvelgiau savo siaubingai šiai vietai netinkantį kostiumėlį, sulipusius riebaluotus plaukus; supratau, kad man trūksta aksesuarų, papuošalų ir apskritai – skonio. Net ir po šiai dienai mane persekioja baisūs prisiminimai apie tai, kuo aš tada vilkėjau ir kad nešiausi į lagaminą panašų portfelį. Jaučiu, kaip iš gėdos man užsiplieskia veidas, kai prisimenu, kaip man tada buvo nejauku ir nesmagu tarp pačių elegantiškiausių ir madingiausių Niujorko moterų. Tik vėliau, tapusi viena iš jų periferijos atstovių, sužinojau, kaip negailestingai jos šaipėsi iš manęs per tas nelemtas apklausas.

Nužvelgusi ekspertės akimis mano apdarus, Pribloškiančioji Gražuolė nuvedė mane į Šerilės Kerston, atsakingosios Podiumo redaktorės ir visų mylimos pamišėlės, kabinetą. Ji irgi pliurpė man, rodos, valandų valandas, bet šįkart aš atidžiai klausiausi. Klausiau jos pasakojimo dėl to, kad man pasirodė, jog ji myli savo darbą, nes gan entuziastingai porino apie „žodinį“ žurnalo aspektą, nuostabų kiekvieno numerio turinį, apie rašytojus, kurie jai pavaldūs, ir redaktorius, kuriems ji vadovauja.

– Aš neturiu nieko bendra su mada, – išdidžiai pareiškė ji, – todėl klausimus šia tema prašyčiau užduoti kam nors kitam.

Kai jai prisipažinau, kad mane pakerėjo jos meilė savo darbui, kad nesidomiu mada ir nieko apie ją neišmanau, jos veidą nušvietė plati šypsena.

– Na, tokiu atveju, Andrėja, jūs esat kaip tik ta, kurios mums čia labiausiai reikia. Atrodo, laikas susipažinti su Miranda. Ar galiu tau šnibžtelt patarimėlį? Žvelk jai tiesiai į akis ir nieko nebijok. Iš visų jėgų stenkis jai patikti, ir ji tave gerbs.

Tarsi kaip tik šitos akimirkos ir būtų laukusi, Pribloškiančioji Gražuolė įplaukė į kabinetą ir pasisiūlė palydėti mane pas Mirandą. Mudvi kelyje užtrukom vos pusę minutės, bet aš jaučiau į mane smingančius visų darbuotojų žvilgsnius. Jie svilino mane iš už nepermatomų stiklinių redaktorių kabinetų durų ir nuo jų padėjėjų darbo stalų. Viena gražuolė prie kopijavimo aparato atsisuko ir įdėmiai mane nužvelgė. Tą patį padarė ir stulbinamai patrauklios išvaizdos vyrukas, neabejotinai gėjus, kuriam terūpėjo tik mano drabužiai. Tuo metu, kai aš jau rengiausi žengti per slenkstį į priešais Mirandos kabinetą esantį padėjėjų kambarį, Emilija čiupo man iš rankų portfelį ir nusviedė po savo stalu. Tą trumpą akimirksnį aš supratau, kad šiuo veiksmu ji tarsi norėjo pasakyti: „Nueisi su šituo, manyk – žuvusi.“ Staiga aš atsidūriau jos kabinete, didžiulėje erdvioje patalpoje su milžiniškais langais ir pro juos srūvančia ryškia šviesa. Tądien mano atmintin neįstrigo jokios kitos aplinkos detalės, nes aš neįstengiau atplėšti nuo jos akių.

Kadangi Mirandos Pristli gyvos dar nebuvau mačiusi, mane pribloškė jos liesumas. Pasisveikinimui ištiesta ranka buvo smulkučiukė, labai moteriška ir minkšta. Ji kilstelėjo galvą, pažvelgė man į akis, bet neatsistojo. Profesionaliai nubalinti plaukai buvo sukelti į elegantišką kuodą, specialiai kiek laisvoką prie viršugalvio, kad šukuosena atrodytų kasdieniška, bet nepriekaištingai tvarkinga, ir nors ši moteris nesišypsojo, jos išvaizda tikrai nebuvo bauginanti. Veikiau ji atrodė kukli ir kiek susmukusi už grėsmingai didelio juodo stalo. Nors ji man ir nepasiūlė atsisėsti, aš jaučiausi gan laisvai ir pati žnektelėjau į vieną iš kelių nepatogių juodų kėdžių, pastatytų priešais ją. Ir tik atsisėdusi pajutau, kad ji atidžiai mane stebi, mintyse skrupulingai vertindama kiekvieną mano elgesio ir auklėjimo spragą. Didžiai maloninga ir nerangi, taip, bet gal ir ne, nusprendžiau aš. Vis dėlto man ji pasirodė velniškai šykšti. Miranda prabilo pirma.

– Kas tave atviliojo į Podiumą, An-drė-ja? – paklausė gracingu anglų aukštuomenės akcentu, neatitraukdama nuo manęs žvilgsnio.

– Matot, aš su Šeron kalbėjau dėl darbo, ir ji man pasakė, kad jums reikalinga padėjėja, – pradėjau mažumėlę virpančiu balsu. Kai ji linktelėjo galvą, man grįžo pasitikėjimas. – O po pokalbio su Emilija, Elison ir Šerile man pasidarė aišku, kokio tiksliai jums reikia žmogaus, ir aš esu tikra, kad šiam darbui puikiausiai tikčiau, – išpyškinau, prisiminusi Šerilės patarimą. Ji atrodė patenkinta ir visiškai rami.

Ir kaip tik tą akimirką aš pajutau beviltiškai trokštanti šito darbo, tarsi žmogus, visą gyvenimą puoselėjęs neįgyvendinamus troškimus. Galbūt šis darbas ir neprilygsta svajonei įstoti į teisės universitetą ar išspausdinti apybraižą vietos žurnale, bet mano sėkmės troškimo nualintai vaizduotei čia jau buvo pagarbos vertas iššūkis. Tikras iššūkis, nes aš pasijutau tarsi įsibrovėlė, ir dar ne per sumaniausia. Vos tik įkėlusi koją į Podiumo redakciją supratau, kad man čia ne vieta. Kaip dieną buvo aišku, kad čia netinku nei savo drabužiais, nei plaukais, o juo labiau savo požiūriu. Aš ničnieko neišmaniau apie madą ir man buvo į ją nusispjauti. Tfu! Ir vis dėlto aš privalėjau gauti šį darbą. Juk milijonai mano bendraamžių dėl jo kristų negyvos.

Savo pačios nuostabai, be galo drąsiai ir pasitikinčiai atsakinėjau į jos klausimus apie mano gyvenimą. Kažko bijoti nebuvo kada. Pagaliau Miranda su manim kalbėjosi pakankamai maloniai, ir aš jai pajutau simpatiją. Mažumėlę sutrikau, kai ji paklausė manęs, kokių moku užsienio kalbų. Kai prisipažinau mokanti tik hebrajų, ji pritilo, brūkštelėjo išskėstų rankų delnais per stalą ir šaltai drėbtelėjo:

– Hebrajų? Tikėjausi, moki prancūzų ar kokią kitą populiaresnę.

Vos nepuoliau atsiprašinėti, bet susilaikiau.

– Deja, prancūziškai nesuprantu nė žodžio, bet esu tikra, kad išmokti šios kalbos man jokių sunkumų nebus.

Ji vėl plekštelėjo delnais ir sunėrė pirštus.

– Anketoj rašei, kad mokeisi Brauno koledže.

– Taip, mano specialybė – anglų kalba ir literatūra. Rašymas – mano didžiausia aistra. – Kaip nuvalkiota, papriekaištavau sau. Ar negalėjau apsieiti be žodžio „aistra“?

– Ar tavo potraukis kūrybai nereiškia, kad nesidomi mada? – Ji gurkštelėjo iš stiklinės kažkokio skaidraus skysčio ir tyliai vėl pastatė ant stalo. Užteko žvilgtelti į stiklinę ir supratau, kad ji buvo viena iš tų retų moterų, kurios atsigėrusios ant indo kraštų nepalieka bjaurių lūpdažio pėdsakų. Bet kuriuo dienos metu jos lūpos visados buvo kruopščiai apvestos ir padažytos.

– O ne, žinoma, kad ne. Madą aš tiesiog dievinu, – gana tvirtai sumelavau. – Aš nekantrauju kuo daugiau sužinoti ir išmokti apie madą, nes nuoširdžiai tikiu, kad kada nors bus nepaprastai smagu apie ją rašyti. – Iš kur, po velnių, tokios mintys? Šitokių dalykų dar gyvenime nebuvau pliurpusi.

Reikalai klojosi ganėtinai sklandžiai, kol ji neuždavė man paskutinio klausimo: kokį žurnalą aš skaitau nuolat? Tarsi uoli mokinė palinkau į priekį ir ėmiau pyškinti:

– Žinot, aš prenumeruoju tik The New Yorker ir Newsweek, reguliariai skaitau The Buzz. Kartais perverčiu Times, bet jis man per nuobodus, o U. S. News – per daug konservatyvus. Žinoma, kaip atgaivą sielai, pavartau Chic, o kadangi neseniai grįžau iš kelionės po pasaulį, tai dabar perku visus kelionių žurnalus ir…

– O ar skaitai Podiumą, An-drė-ja? – nutraukė ji ir palinkusi virš stalo įrėmė į mane dar atidesnį nei anksčiau žvilgsnį.

Klausimas buvo toks trumpas ir netikėtas, kad aš pirmąkart per visą dieną pasijutau išmušta iš vėžių. Nesistengiau nei meluoti, nei kažko įrodinėti ar teisintis.

– Ne.

Po dešimt sekundžių trukusios mirtinos tylos ji pakvietė Emiliją ir paprašė palydėti mane iš kabineto. Aš buvau tikra, kad darbą jau turiu.

–Tikrai nepanašu, kad būtum gavusi darbą, – tarė mano draugas Aleksas, glostydamas man plaukus, kai po alinančiai sunkios dienos gulėjau padėjusi tvinksinčią galvą jam ant kelių. Po pokalbio nuvažiavau tiesiai pas jį į Brukliną, nes visai nebenorėjau ilgiau nakvoti ant Lili sofutės ir, be to, man magėjo kuo skubiau išpasakoti jam viską, kas šiandien nutiko. Svajojau visam laikui apsistoti pas Aleksą, bet bijojau pasidaryt jam našta. – Nesuprantu, ko tu užsigeidei to darbo. – Po minutės jis jau svarstė kitaip: – Tiesą pasakius, proga iš tikro fenomenali. Jeigu ta Elison pradėjo kaip Mirandos padėjėja, o dabar pakilo iki žurnalo skyriaus redaktorės, ką gi, aš neturiu nieko prieš. Pabandyti verta.

Aleksas labai stengėsi atrodyti besidžiaugiąs. Mudu draugavom jau nuo trečio kurso Brauno koledže ir man buvo puikiausiai pažįstama kiekviena jo balso gaidelė, kiekvienas žvilgsnis ar gestas. Prieš kelias savaites jis pradėjo dirbti 227-ojoje valstybinėje mokykloje Bronkse ir buvo taip nusikalęs, kad vos beapvertė liežuvį. Nors jo mokinukams buvo tik po devynerius metus, jis jau spėjo nusivilti jų proto bukumu ir cinizmu. Jis su pasibaisėjimu klausydavo, kaip vaikai nesivaržydami pasakodavo apie lengvai uždirbamus pinigus, žinojo dešimt sutartinių pavadinimų hašišui ir pasimėgaudami girdavosi, kas ką nugvelbęs ar kieno pusbrolis sėdęs į cypę. „Kalėjimų ekspertai, – Aleksas taip juos vadindavo. – Jie galėtų parašyti knygą apie valstybės kalėjimo Sing Singo pranašumų subtilybes prieš Rikerso, bet normalia anglų kalba neperskaito nė žodžio.“ Ir dar jis svajojo pakeisti pasaulį!

Mano ranka palindo po jo marškinėliais ir ėmė kasyti nugarą. Vargšelis atrodė toks nelaimingas, kad man net nebesinorėjo kvaršinti jam galvos smulkmenomis apie pokalbius dėl darbo. Bet aš troškau kam nors išsipasakoti.

– Žinoma. Suprantu, kad rašyti straipsnių šitam darbe man kol kas tikrai neteks, bet gal po kelių mėnesių man laimė nusišypsos, – pasiguodžiau. – Juk nemanai, kad aš apsigausiu nuėjusi dirbti į madų žurnalą, tiesa?

Jis spustelėjo man ranką ir išsitiesė šalia.

– Mažute, tu esi puiki, talentinga žurnalistė, ir aš galvą dedu, kad tau seksis visur. Ir tikrai tu neapsigausi. Tu tiesiog atliksi pareigą. Argi ne pati sakei, kad paaukojusi metus Podiumui išgelbėsi save nuo trejų beprasmių katorgos metų kur nors kitur?

Aš linktelėjau.

– Emilija su Elison man irgi taip sakė – natūriniai mainai. Padirbėk metelius pas Mirandą, pasistenk, kad tavęs neišvytų, o tada ji pati skambtels, ir darbelį gausi, kur tik panorėsi.

– Tai ko spyriojiesi? Pagalvok rimtai, Ende, metus pavargsi, užtat gausi darbą žurnale The New Yorker. Juk visados apie tai tik ir svajojai! O, kita vertus, iš čia į The New Yorker pakliūsi greičiau nei iš kur kitur.

– Tu teisus, tu visiškai teisus.

– Be to, įsikursi Niujorke. Drįstu prisipažinti, imu tau pavydėti. – Ir jis pradėjo mane bučiuoti ilgai, švelniai ir kartu tingiai, mudviejų abiejų susigalvotu stiliumi. – Ir liaukis pagaliau būgštavus. Juk pati sakei, kad dar nežinia, ar gausi tą darbą. Pagyvensim – pamatysim.

Mudu išsivirėm paprastą vakarienę ir užmigom, žiūrėdami Letermano pokalbių laidą. Aš sapnavau, kaip tie bjaurybės devynmečiai mylėjosi mokyklos kieme, maukė alų ir siuntė prakeiksmus mano mielam, brangiam draugužiui. Staiga suskambo telefonas.

Aleksas čiupo ragelį ir prispaudė sau prie ausies, nesivargindamas nei atsimerkti, nei pasisveikinti. Paskui staigiai kyštelėjo jį man. Bijojau, kad neturėsiu jėgų jo paimti.

– Klausau, – suveblenau ir mestelėjusi blausų žvilgsnį į laikrodį pamačiau, kad jis rodo penkiolika po septynių. Kas, po velnių, drįsta skambinti tokį ankstų rytą?

– Čia aš, – tarsi šuo amteli į ragelį įsiutusi Lili.

– Labas. Ar kas atsitiko?

– Manai, kad skambinčiau, jeigu nieko neatsitiktų? Vakar prisilakiau kaip plūgas, visą naktį lupau ožius, paryčiais maniausi užmigsianti, o čia žadina skambučiu kažkokia pasipūtėlė. Sakė, iš Elias-Clark darbuotojų paieškos grupės. Tavęs ieškojo. Penkiolika po septynių ryto! Gali įsivaizduoti? Paskambink jai ir paprašyk, kad užmirštų mano numerį.

– Atleisk, Lili. Daviau tavo telefono numerį, nes dar nenusipirkau mobiliojo. Neįtikėtina, kad skambintų taip anksti! Įdomu, tai gerai ar blogai? – pasiėmiau telefono aparatą ir išslinkau iš miegamojo, paskui save tyliai uždarydama duris.

– Nežinau. Sėkmės tau. Pranešk, jei ką sužinosi. Tik ne anksčiau kaip po dviejų valandų, gerai?

– Gerai. Ačiū. Ir dar sykį dovanok.

Žvilgtelėjau į laikrodį ir negalėjau patikėti, kad netrukus manęs laukia dalykinis pokalbis. Užsikaičiau kavinuką ir palaukiau, kol išbėgs kava, tada įsipyliau puodelį ir nusinešiau ant kanapos. Reikėjo skambinti. Kito kelio neturėjau.

– Sveiki. Čia Andrėja Sachs, – tariau tvirtai, nors mažumėlę džeržgiantis balsas išdavė, kad buvau ką tik pakirdusi.

– Labas rytelis, Andrėja! Tikiuosi, neprižadinau, – tarsi vieversys ankstų rytą sučiulbo Šeron. – Turbūt tikrai neprižadinau, brangute, juolab kad nuo šiolei teks keltis labai anksti! Turiu tau džiugią naujieną. Tu sužavėjai Mirandą, ir ji nekantriai laukia, kada pradėsi pas ją dirbti. Argi ne nuostabu? Sveikinu, mieloji. Argi ne malonu būti naująja Mirandos Pristli padėjėja? Nė neabejoju, kad…

Man sukosi galva. Norėjau atsiplėšti nuo sofos ir įsipilti kavos, vandens ar dar ko, kas bent kiek apramintų mano jaudulį ir išverstų jos žodžius į aiškią, suprantamą žmonių kalbą, bet tik dar giliau nugrimzdau tarp pagalvių. Ji manęs klausė, ar man tas darbas patinka? O gal tai buvo oficialus pasiūlymas? Niekaip nesuvokiau, ką ji man sako. Įstrigo tik vienintelė mintis, kad aš patikau Mirandai Pristli.

– …tave šita žinia nudžiugino. Ir kas gi nenudžiugtų, tiesa? Galėsi pradėti dirbti pirmadienį, ar ne? Ji dar atostogaus, todėl pats tinkamiausias metas kibti į darbus. Turėsi pakankamai laiko susipažinti su mūsų merginomis – o jos tokios mielos!

Susipažinti? Ką? Kibti į darbus pirmadienį? Mielos merginos? Mano iškankinta smegeninė vis tiek niekaip nesuvedė galo su galu. Aiškiai išgirdau tik vieną sakinį, ir jis man tebeskambėjo ausyse.

– Matot, vargu ar galėsiu pradėti pirmadienį, – tariau atsargiai, baimindamasi, kad kalbu nerišliai. Ištarusi šiuos žodžius, staiga pasijutau pusiau prasiblaiviusi. Dar vakar pirmąsyk pravėriau Elias-Clark duris, o jau šiandien žadina mane ankstų rytą ir kviečia po trijų dienų ateiti į darbą. Šiandien penktadienis – Dieve mano, septinta valanda ryto, – o pirmadienį jau turiu lėkti į darbą? Rodos, viskas lekia kosminiu greičiu ir žemė sprūsta man iš po kojų. Iš kur tokia skuba? Argi ta moteris – tokia svarbi persona, kad be manęs nebeapsieina? Ir kodėl man atrodė, kad Šeron pati tarsi prisibijo Mirandos?

Pradėti darbą pirmadienį negalėčiau niekaip. Juk neturiu nė kur gyventi. Mano pagrindiniai namai buvo Eivone pas tėvus, kur tuoj po baigimo nori nenori buvau priversta grįžti ir kur buvo likę visi mano daiktai, kai vasarą keliavau po pasaulį. Visi mano darbo paieškoms skirti drabužiai gulėjo sumesti į krūvą ant Lili sofos. Aš ploviau jai indus, kračiau pelenines ir tempiau namo alų, kad tik ji nepradėtų manęs nekęsti, visgi nujausdama, kad reikia leisti jai pailsėti nuo mano įkyraus lindėjimo namie, savaitgaliais išsidangindavau pas Aleksą. Todėl visi mano išeiginiai drabužiai ir geriausia kosmetika glaudėsi pas Aleksą Brukline, mano nešiojamasis kompiuteris ir padrikos kostiumėlių dalys voliojosi Lili studijoj Harleme, o visa, kas liko, rado prieglobstį tėvų name Eivone. Buto Niujorke aš neturėjau, ir niekaip nesuvokiau, iš kur man žinoti, kad Medisono aveniu driekiasi nuo miesto centro, o Brodvėjus į centrą. Aš nė nežinojau Niujorko priemiesčių. O ji kviečia mane į darbą jau pirmadienį?

– Žinot, bijau, kad pirmadienį dar negalėsiu ateiti, nes dar negyvenu Niujorke, – mikliai paaiškinau, spausdama prie ausies ragelį. – Man reiktų poros dienų susirasti butą, nusipirkti baldų ir persikraustyti.

– Na, ką gi. Tuomet gal trečiadienį? – šnirpštelėjo Šeron.

Dar keletą minučių pasiderėjom ir galiausiai abi sutarėm lapkričio septynioliktąją, dar kitą pirmadienį. Aš turėjau daugiau nei aštuonias dienas pačioje beprotiškiausioje pasaulyje nekilnojamojo turto rinkoje susirasti ir įrengti sau namus.

Padėjau ragelį ir sudribau ant sofos. Man rankos virpėjo, o telefono aparatas nuslydo ant grindų. Savaitė. Po savaitės aš pradėsiu darbą, į kurį ką tik sutikau eiti kaip Mirandos Pristli padėjėja. Bet, pala! Kaip tik tai mane labiausiai ir baugino… Faktiškai aš nedaviau jokio sutikimo, nes man niekas oficialiai jo ir nepasiūlė. Šeron nė puse lūpų nepasakė: „Mes norim tau pasiūlyti darbą.“ Tikriausiai ji ir taip žinojo, kad kiekvienas sveiko proto žmogus sutiks nė nedvejodamas. Nė viena su manim kalbėjusi moteris nepaminėjo žodžio „atlyginimas“. Aš vos nepratrūkau kvatotis. Gal čia kažkokia sėkmingai jų anksčiau išbandyta kovinė taktika? Palaukia, kol auka po stresų kupinos dienos nugrimzta į palaimingą miegą, o tada tėkšteli jai gyvenimą aukštyn kojom verčiančią naujieną? O gal ji tiesiog pamanė, kad pateikti oficialų pasiūlymą ir laukti kandidato sutikimo yra tiesiog tuščias laiko ir jėgų švaistymas, juolab turint galvoj, kad siūloma į Podiumo redakciją? Aišku, kad Šeron pamanė, jog aš išskėstom rankom čiupsiu šį šansą ir nė už ką nepraleisiu tokios progos. Ir, kaip ir visi iš Elias-Clark įstaigos, ji buvo teisi. Viskas vyko taip pašėlusiai greitai ir karštligiškai, kad aš nė sekundės neturėjau pamąstymams ar pasvarstymams. Vis dėlto aš jaučiau, kad būsiu visiška besmegenė, jeigu praleisiu pro pirštus tokią progą. Tai pirmasis reikšmingas žingsnis mano kelyje į The New Yorker. Aš privalau pabandyti. Juk man jau pasisekė.

Su nauja energija išmaukiau kavos likučius, užplikiau naujos Aleksui ir palindau po karštu dušu. Kai pravėriau kambario duris, jis jau kėlėsi.

– Jau spėjai apsirengti? – paklausė, atsargiai grabaliodamas savo mažulyčių metaliniais rėmeliais akinių, be kurių jis buvo it kurmis. – Ar kas šįryt skambino, ar man prisisapnavo?

– Neprisisapnavo, – tariau jam ir šmurkštelėjau po antklode, nors jau buvau su džinsais ir aukštakakliu nertiniu. Atsiguliau atsargiai, kad nuo šlapių plaukų nesudrėktų pagalvė. – Skambino Lili. O jai paskambino moteris iš Elias-Clark darbuotojų paieškos grupės, kur buvau palikusi Lili telefoną. Ir spėk!

– Tave priėmė?

– Mane priėmė į darbą!

– Eikš pas mane, – tarė jis, atsisėsdamas ir švelniai mane apkabindamas. – Kaip aš tavimi didžiuojuosi! Puiki žinia, išties.

– Ar tu tikrai manai, kad čia gera proga? Mes iš tiesų daug kalbėjom, bet man neleido nė pagalvoti. Ji tiesiog pamanė, kad aš mielai sutiksiu.

– Proga nuostabiausia! Mada juk nėra blogiausias dalykas pasauly. O gal tau ir labai patiks.

Aš pavarčiau akis.

– Gerai jau. Na ir kas, kad taip greitai. Betgi tavo gyvenimo aprašyme atsiras Podiumas, o su tos – kaip ten ji? – Mirandos rekomendaciniu laišku ir galbūt keliomis straipsnių iškarpomis tu pasieksi velniaižin ką. Žmonės iš The New Yorker patys bels tau į duris.

– Norėčiau, kad tu būtum teisus, labai norėčiau, – stryktelėjau iš lovos ir ėmiau grūsti daiktus į kuprinėlę. – Ar galiu pasiskolinti tavo mašiną? Kuo greičiau nudumsiu namo, tuo anksčiau grįšiu pas tave. Man tai labai svarbu, nes aš kraustysiuos į Niujorką. Nuspręsta!

Aleksas dukart per savaitę važinėdavo namo į Vestčesterį pasaugoti mažojo broliuko, kai mamai tekdavo ilgiau užsibūti darbe, todėl ji atidavė jam savo seną automobilį. Iki antradienio jam jo tikrai neprireiks, o aš jau būsiu grįžusi. Be to, aš ir taip ketinau šį savaitgalį parlėkti namo, todėl turėsiu puikią progą parvežti džiugią naujieną.

– Žinoma. Prašom. Aikštelėje už pusės kvartalo, netoli Didžiosios gatvės. Rakteliai virtuvėj ant stalo. Paskambink, kai nuvažiuosi, gerai?

– Būtinai. Ar tikrai nenorėtum važiuoti drauge? Gardžiai prisišveistume – juk žinai, kad mano mama užsako tik tai, kas skaniausia.

– Negundyk, žinai puikiai, kad neatsisakyčiau, bet rytoj po darbo organizuoju mokytojų naujokų vakarėlį. Pamaniau, kad gal pavyks artimiau susiburti į kolektyvą. Negaliu nenueiti.

– Nelemtas geradarys. Nesibaigiantys labdaringi darbai ir gera nuotaika, kur tik pasisuki. Jeigu taip aistringai tavęs nemylėčiau, tai imčiau nekęsti, – pasilenkiau ir pakštelėjau atsisveikinimui.

Jo mažutėlytę žalią Jetta suradau iš karto, užtat net dvidešimt minučių ieškojau bulvaro, vedančio į Šiaurės 95-ąją, kuris buvo visai šalia. Lapkričio diena pasitaikė ganėtinai šalta; temperatūra nukrito iki dviejų laipsnių ir šalikelėse telkšojo užšalusios balutės. Lauke skaisčiai švietė saulė, o baltas sniegas taip akino, kad prie tokio ryškumo nepratusios mano akys ašarojo ir markstėsi. Aš giliai į plaučius traukiau šaltą tyrą žiemos orą. Visą kelią važiavau nuleistu langu ir klausiausi nuolat besikartojančio „Beveik populiari“ garso takelio. Viena ranka prilaikiau aplink pirštą susuktus dar drėgnus plaukus, kad nelįstų į akis, retkarčiais patrindama sugrubusius nuo šalčio delnus, kad lengviau būtų vairuoti. Prabėgo vos šeši mėnesiai, kai baigiau koledžą, o mano gyvenimo kreivė visu statumu šoktelėjo į viršų. Miranda Pristli, dar iki vakar dienos buvusi man visiška pašalietė, nors ir be galo įtakinga, išsirinko mane ir pakvietė į savo redakciją. Dabar aš turėjau svarų pagrindą atsisveikinti su Konektikutu ir – visiškai savarankiškai, kaip tikra suaugėlė – įsikurti ir apsigyventi Manhatane. Įvažiavau į savo vaikystės namų kiemą ir mane užliejo nepaprastai pakili nuotaika. Galinio vaizdo veidrodėlyje pažvelgiau į save, raudonskruostę nuo vėjo išsidraikiusiais plaukais. Buvau nė kiek nepasidažiusi, skubėdama po pažliugusį miesto sniegą aptaškiau purvu džinsų apačią. Vis dėlto tą akimirką aš atrodžiau sau graži. Visai natūrali, gaivi, švari ir sužvarbusi plačiai atlapojau duris ir šūktelėjau mamą. Tai buvo paskutinis kartas mano gyvenime, kai jaučiausi tokia nerūpestinga.

– Kitą savaitę? Brangute, neįsivaizduoju, kaip tu pradėsi dirbti jau kitą savaitę, – nusistebėjo mama, šaukšteliu maišydama arbatą. Mudvi sėdėjom savo įprastinėse vietose už stalo virtuvėje, mama su savo įprastiniu puodeliu nestiprios arbatos su saldžia neriebia grietinėle, o aš su savo didžiuliu puodu rytinės angliškos su cukrumi. Nors namuose nebegyvenau jau ketverius metus, didžiulis puodelis mikrobangų krosnelėje pašildytos arbatos ir pora kaušelių žemės riešutų sviesto nuteikė mane taip, tarsi niekada nebuvau išvykusi.

– Matai, rinktis neturiu iš ko, o tiesą pasakius, džiaugiuosi, kad ir tokį gavau. Būtum girdėjusi, kokiu griežtu balsu ta moteris kalbėjo su manim telefonu, – paaiškinau jai. Mama dėbtelėjo į mane bejausmiu žvilgsniu. – Tiek to, neverta dėl to kvaršinti sau galvos. Gavau darbą viename iš garsiausių žurnalų su galingiausia pasaulyje moterimi vadove. Dėl šito darbo milijonai mano bendraamžių kristų negyvos.

Mudvi šyptelėjom viena kitai, bet jos šypsny atsispindėjo liūdesys.

– Aš labai dėl tavęs džiaugiuosi, – tarė ji. – Turiu žavią suaugusią dukterį. Brangioji, aš tvirtai tikiu, kad tu pradedi nuostabų naują gyvenimą. Pamenu, kaip aš pati baigiau koledžą ir išvažiavau į Niujorką. Vienut vienutėlė didžiuliame pamišusiame mieste. Buvo velniškai baisu, bet drauge ir įdomu. Mėgaukis kiekviena minute, praleista šiame mieste, pamatyk visus filmus ir spektaklius, susipažink su naujais žmonėmis, vaikščiok po parduotuves, pirkis knygas. Tai bus laimingiausios dienos tavo gyvenime. Aš tuo neabejoju. – Ji palietė savo ranka manąją, ko paprastai niekados nedarydavo. – Aš tavimi didžiuojuosi.

– Ačiū, mama. Ar tu manim didžiuojiesi taip smarkiai, kad galėtum nupirkti butą, baldus ir pilną spintą naujų drabužių?

– Taip, kurgi! – plekštelėjo man su žurnalu per pakaušį, eidama pro šalį prie mikrobangų krosnelės pašildyti dar dviejų puodelių arbatos. Ji man nepasakė „ne“, bet ir negriebė už čekių knygelės.

Visą vakarą prasėdėjau prie kompiuterio, siuntinėdama žinutes elektroniniu paštu ir klausinėdama, ar kam nereikia kambario draugės ir ar kas nors nepažįsta žmonių, kuriems reikėtų. Išspausdinau keletą skelbimų internete ir netgi paskambinau tiems pažįstamiems ir draugams, su kuriais nebuvau kalbėjusis jau keletą mėnesių. Nesėkmingai. Galiausiai nusprendžiau, kad vienintelis kelias – vengiant nuolatinio kiurksojimo ant Lili sofutės ir galutinio mūsų draugystės žlugimo bei įsikurdinimo pas Aleksą, kuriam mudu abu dar nebuvom pasirengę – buvo su kuo nors perpus išsinuomoti kambarį, kol normaliai įsikursiu naujame mieste. Geriausia būtų susirasti jaukų kambarėlį, o dar geriau – jau apstatytą baldais, kad nebereikėtų gaišti laiko.

Tuoj po vidurnakčio suskambo telefonas ir aš, siekdama ragelio, vos neišvirtau iš savo dvigulės vaikiškos lovos. Krisas Everetas, mano vaikystės herojus, maloniai šypsojosi iš savo portreto su parašu dailiuose rėmeliuose, kabojusio ant sienos priešais mano lovą, kiek aukštėliau iškarpų lentos, kurioje vis dar puikavosi žurnalų iškarpos su Kirku Kameronu. Priglaudžiau ragelį prie ausies ir nusišypsojau.

– Sveika, pupa, čia Aleksas, – pasisveikino jis tokiu balsu, kuris reiškė, kad atsitiko kažkas nepaprasto. Negalėjau nuspėti, gera ar bloga. – Ką tik gavau laiškelį, kad Klerė Makmilan ieško kambario draugės. Mergina iš Prinstono. Regis, esu ją kažkur sutikęs. Draugauja su Endriumi, visiškai patikima. Sudominau?

– Žinoma, kodėl gi ne? Ar turi jos numerį?

– Ne, tik elektroninio pašto adresą, bet aš persiųsiu tau jos laišką, o toliau su ja susisiek pati. Manau, kad tau ji tiks.

Baigiau kalbėti su Aleksu, išsiunčiau žinutę Klerei ir vėl susirangiau savo lovoje ir užsnūdau. Galbūt, Dievas duos, man pasiseks.

Klerės Makmilan variantas buvo nekoks. Butas mažas kaip kišenė ir niūrus. Be to, pačiame Velnio Pragaro centre. Atvažiavusi apsižiūrėti, prie durų radau bedrybsantį apsvaigusį narkomaną. Kiti pasiūlymai irgi buvo ne ką geresni. Viena porelė siūlė išnuomosianti kambarį savo bute, bet užuolankom davė suprasti, kad teks priprasti prie jų dažno ir garsaus mylėjimosi. Paskui dar buvo per trisdešimtį perkopusi menininkė su keturiomis katėmis ir nenumaldoma aistra priglobti kuo daugiau benamių gyvulėlių.

Kažkoks belangis apmūsijęs kambarėlis ilgo tamsaus koridoriaus gale; dvidešimtmetis gėjus ieškojo poros savo ištvirkėliškiems poreikiams tenkinti. Už kiekvieną mano aplankytą kambarį prašė tūkstančio dolerių, o turint omeny, kad mano metinės pajamos iš atlyginimo sieks trisdešimt du su puse tūkstančio, ir tą faktą, kad aš niekados gyvenime nemokėjau taupyti, nereikia būti genijumi, kad suskaičiuotum, jog nuoma suris per metus dvylika tūkstančių, o likučius – mokesčiai. Be to, tėvai rengėsi konfiskuoti mano ypatingiems atvejams skirtą kreditinę kortelę, nes jau buvau „suaugusi“. Puikumėlis!

Po trijų nesėkmingų paieškos dienų pagaliau nusišypsojo laimė. Norėdama kuo skubiausiai išguiti mane iš savo studijos, Lili išsiuntinėjo elektroniniu paštu žinutes visiems savo pažįstamiems. Jos draugės draugė iš Kolumbijos universiteto doktorantūros studijų grupės sakėsi pažįstanti vieną šefą, kurio dvi pažįstamos merginos ieško buto draugės. Tuojau pat paskambinau ir susipažinau su viena iš tų merginų, vardu Šanti, ir ji man papasakojo, kad jiedvi su Kendra ieško draugės, su kuria galėtų kartu gyventi jų naujame bute Ist Saide. Kambarėlis mažutėlytis, bet su langeliu, drabužių spinta ir netgi tikrų plytų siena. Aštuoni šimtai dolerių per mėnesį. Paklausiau, ar bute yra vonios kambarys ir virtuvė. Man atsakė, kad taip (tik nėra indaplovės, pačios vonios ir, žinoma, lifto, nors kas drįstų tikėtis iškart pakliūti į prabangą). Valio! Pasirodo, Šanti ir Kendra iš tiesų buvo mielos ramios indėniukės, ką tik baigusios Djuko universitetą ir dabar iki išnaktų plušančios investicijų bankuose. Pirmosiomis dienomis, o ir vėliau, man jos buvo tokios panašios viena į kitą, kad niekaip jų neatskyriau. Pagaliau aš suradau namus.

Savo naujajame kambaryje jau buvau nakvojusi tris naktis, bet vis dar jaučiausi tarsi atvykėlė svetimame krašte. Kambarėlis buvo mažučiukas. Gal tik šiek tiek didesnis už mūsų lauko sandėliuką prie namų Eivone, ir tai vargu. Priešingai nei paprastai, kai tuščia patalpa atrodo daug didesnė nei su baldais, mano kambarėlis jau dabar atrodė kur kas mažesnis. Aš naiviai apmečiau akimis man priklausantį plotelį ir nusprendžiau, kad jis maždaug vidutinio kambario dydžio ir kad aš galėsiu nusipirkti tradicinį miegamojo komplektą: didelę dvigulę lovą, komodą ir gal vieną ar dvi spinteles prie lovos. Mudvi su Lili pasiskolinom iš Alekso automobilį ir nuvažiavom į Ikea, studentų naujakurių meką, ir aš išsirinkau puikią šviesios spalvos medinę lovą ir austą kelių spalvų kilimą – šviesiai, tamsiai ir ryškiai mėlynos bei indigo. Ir vėlgi, kaip ir mada, taip ir buto apstatymas nebuvo mano stiprioji vieta: ko gero, Ikea išgyveno savo „mėlynąjį periodą“. Mudvi nupirkom pūkinę mėlynais taškeliais ir minkštučiukę vatinę antklodes. Lili mane įkalbėjo paimti vieną kinišką šviestuvą ryžių popieriaus gaubtu spintelei prie lovos, aš pati dar išsirinkau keletą jau įrėmintų nespalvotos grafikos paveikslų, puikiai kontrastuojančių su mano nebaigta tamsiai raudonų plytų siena. Kasdieniškai elegantiška ir nė trupučio dzenbudizmo. Idealu mano pirmam suaugusio žmogaus būstui didžiuliame mieste.

Idealu buvo tol, kol neatkeliavo baldai. Pasirodo, kad apmesti akimis ir tiksliai išmatuoti kambarį yra du visiškai skirtingi dalykai. Netiko niekas. Aleksas surinko lovą, ir kai pristūmė ją prie atvirų plytų sienos (Manhatane tai dar vadinama „nebaigta siena“), ji užgriozdė visą kambarį. Vairuotojams teko vežti atgal į parduotuvę šešių stalčių komodą, dvi nuostabias spinteles ir didžiulį žmogaus ūgio veidrodį. Aleksui su dviem baldų išvežiotojais vargais negalais pavyko kilstelti lovą ir aš pakišau po ja trispalvį kilimą, kurio tik keli coliai liko kyšoti iš po monstriškai didžiulio medinio rėmo. Lempai su ryžių popieriaus gaubtu nebuvo nei spintelės, nei komodos, ant kurių ji galėtų prisiglausti, todėl aš paprasčiausiai pastačiau ją ant žemės, įspraudusi į kelių dešimčių centimetrų plyšelį tarp lovos ir spintos stumdomosiomis durimis. Ir nors aš išbandžiau visas įmanomas parankines tvirtinimo priemones – nuo specialios lipnios juostos, vinių, sandarinimo juostos, varžtų, vielyčių, momentinių klijų iki dvipusės lipnios juostelės ir aibės keiksmažodžių, – mano paveikslai prie nebaigtos plytų sienos nepriaugo niekaip. Tris valandas plušėjau išsijuosusi, iki kraujo nusidaužiau į plytas krumplius ir galiausiai atrėmiau paveikslus į stiklą ant palangės. Taip dar geriau, pamaniau sau. Bent kiek užstos vaizdą į mano kambarį tai moteriškei, kur gyvena priešais mane prie ventiliacijos šachtos. Bet man dabar jau neberūpėjo niekas. Nei ventiliacijos šachta vietoj modernaus kondicionieriaus, nei parduotuvėn sugrįžusi komoda, nei drabužių spinta, į kurią vargiai tilptų net ir vienas žieminis paltas. Kambarėlis dabar priklausė man – pirmoji nuosava mano pačios, be tėvų ar draugių pagalbos, dekoruota patalpa. Man jis patiko.

Sekmadienio vakarą, savo pirmosios darbo dienos išvakarėse, nieko daugiau neveikiau, tik kankinausi svarstydama, ką man rytoj reikės apsirengti. Kendra, man labiau patikusi buto dalininkė, vis kaišiojo nosį į mano kambarėlį ir klausinėjo, ar negalėtų kuo padėti. Matydama, kaip jos į darbą kasdien rengiasi itin konservatyviais kostiumėliais, aš jų pagalbos mados klausimais atsisakiau. Nervingai myniau taką mūsų bendroje svetainėje nuo vienos sienos iki kitos, kur atstumas buvo vos keturi žingsniai, paskui susirangiau ant sofutės priešais televizorių. Ką apsirengti pirmą darbo dieną pačios madingiausios madų žurnalo leidėjos padėjėjai, dirbančiai pačiame madingiausiame pasauly madų žurnale? Man teko girdėti apie Prada (iš kelių japoniukių, kurios Brauno koledže vaikščiojo su jos kuprinaitėm) ir Louis Vuitton (nes abi mano senelės turėjo po rankinę su vardiniu užrašu ir nė pačios nenutuokė, kokios buvo madingos), gal dar šiek tiek apie Gucci (kas gi apie jį negirdėjo?). Aš, deja, neturėjau nė vieno anksčiau išvardinto daikčiuko, nors, ko gero, nebūčiau ir žinojusi, prie kokių drabužių juos derinti, net jeigu ir mano mažulytė spinta būtų buvusi prigrūsta drabužių iš visų trijų firminių parduotuvių. Grįžau į savo kambarėlį – tiksliau, prie besidriekiančio nuo vienos iki kitos sienos čiužinio – ir išsitiesiau ant savo milžiniškos gražuolės lovos, per masyvų kraštą nusvarinusi kojas. Velnias! Ką man daryti?

Galiausiai po kankinančių galvosūkių, kaip man apsirengti, išsirinkau šviesiai mėlyną megztuką ir juodą sijoną iki kelių bei juodus aukštaaulius. Jau iš anksto žinojau, kad mano portfelis čia visai netiks, todėl be jokios alternatyvos pasirinkau juodą kietos drobės rankinę. Dar man iš to vakaro atminty liko prisiminimas, kaip aš laviravau aplink savo didžiulę lovą su aukštakulniais batais, sijonu ir be palaidinukės, o paskui žnektelėjau ant patalų, nes nuo begalinių pastangų buvau velniškai išsekusi.

Po tokio jaudinimosi smigau į miegą kaip į vandenį ir tik dėl pulsuojančio adrenalino atsibudau lygiai pusę šešių. Stryktelėjau iš lovos kaip įgelta. Jau visą savaitę mano nervai buvo įtempti lyg gitaros stygos, o galva, rodės, tuoj tuoj sprogs. Turėjau lygiai pusantros valandos palįsti po dušu, apsirengti ir iš savo jaukaus lizdelio Devyniasdešimt šeštojoj ir Trečiojoj gatvėj nusikasti iki centro visuomeniniu transportu, kurio vien pavadinimas man kėlė siaubą ir pasidygėjimą. Tai reiškė, kad visą valandą turiu skirti kelionei ir tik pusvalandį pasipuošimui.

Dušas buvo tikras košmaras. Iš čiaupo tekėdamas vanduo taip garsiai ir įkyriai cypė, tarsi šunų dresuotojo švilpukas, ir buvo vos drungnas tol, kol nusipraususi nužengiau ant ledinių vonios plytelių, o tada ėmė pliaupti tiesiog verdantis. Šitaip kankinausi gal tris dienas, paskui įsigudrinau penkiolika minučių anksčiau stryktelti iš lovos, atsukti čiaupus ir vėl atgal nerti po antklode. Spėdavau dar posmą kitą numigti, bet užtat kai įžengdavau į vonią, per veidrodį nuo palaimingai karšto vandens garų jau nieko nebesimatydavo.

Įlindau į savo nepatogius ir judesį kaustančius drabužius ir išlėkiau pro duris per dvidešimt penkias minutes – rekordas! Per dešimt minučių susiradau artimiausią metro stotelę, nors šitą darbą, savo mamos patarimu, kad naujoj vietoj nepasiklysčiau, turėjau atlikti dar vakar. Kai praėjusią savaitę ėjau kalbėtis dėl darbo, važiavau taksi, nes buvau įsitikinusi, kad eksperimentuoti su metro, nepažįstant miesto, labai rizikinga. Vis dėlto man pasisekė, nes budinčiojo būdelėje sėdėjo angliškai kalbanti moteris. Ji man patarė sėsti į šešto maršruto traukinį, važiuojantį į Penkiasdešimt devintąją gatvę. Ji patikino, kad išlipsiu Penkiasdešimt devintojoj ir turėsiu paėjėti porą kvartalų vakarų kryptimi Medisono link. Visai paprasta. Važiavau šaltame vagone spengiančioje tyloje, tarsi kokia nevisprotė kažkur susiruošusi tokį ankstyvą metą lapkričio vidury. Kol nereikėjo išeiti į gatvę, rodės, viskas ėjosi kaip sviestu patepta.

Užkopiau artimiausiais laipteliais ir žengiau į šalčiu alsuojančią gatvę, kurioje buvo visiškai tamsu ir šviesa sklido tik iš visą parą veikiančių vyno rūsių. Man už nugaros stūksojo Blumingdeilas, o daugiau – nieko pažįstamo. Elias-Clark, Elias-Clark, Elias-Clark. Kurgi tas pastatas? Pasisukau šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu ir priešais save išvydau gatvės užrašą: Šešiasdešimtoji ir Leksingtono. Na, Penkiasdešimt devintoji turėtų būti netoli Šešiasdešimtosios, bet kur man pasukti ir kurios gatvės veda vakarų kryptimi? Ir į kurią pusę nuo Leksingtono gatvės yra Medisono gatvė? Nemačiau jokių pažįstamų vaizdų iš mano kelionės į tą pastatą praėjusią savaitę, nes tada buvau išlaipinta prieš pat duris. Paėjėjau keletą žingsnių, širdyje džiaugdamasi, kad dar turiu šiek tiek laiko, nors ir pasiklydau kaip akla višta miške, ir galiausiai šmurkštelėjau į mažą kavinukę puodelio kavos.

– Labas rytas, pone. Nežinau, kaip man nukakti į Elias-Clark. Ar neparodytumėt, kuria kryptimi eiti? – paklausiau, kaip man pasirodė, gan suirzusio vyriškio už prekystalio. Stengiausi sutramdyti šypseną, nes prisiminiau savo draugių pamokymus, kad čia, visai ne taip kaip Eivone, kultūringas elgesys ne visados sulaukia lygiaverčio atsako. Vyrukas dėbtelėjo į mane kažkaip gan rūsčiai, ir aš išsigandau, kad jis nepalaikytų manęs nemandagia, todėl švelniai šyptelėjau.

– Vienas doleris, – tarė, tiesdamas man ranką.

– Ar už tai, kad pasakysit, reikia mokėti?

– Vienas doleris, baltos ar juodos, kaip norit.

Spoksojau į jį gal minutę, kol pagaliau suvokiau, kad jis angliškai moka tik tiek, kiek tai susiję su kava.

– Man, prašau, baltos. Labai jums ačiū, – kyštelėjau jam dolerį ir smukau į gatvę, dar labiau sutrikusi nei iki šiolei. Klausinėjau spaudos kioskų pardavėjų, gatvės šlavėjų, netgi vairuotojo, snūduriuojančio prie greitų pusryčių vežimėlio. Nė vienas iš jų manęs nesuprato tiek, kad galėtų parodyti, į kurią pusę Penkiasdešimt devintoji ir Medisono gatvės. Ir staiga mane užplūdo trumpi prisiminimai iš Delio: depresija, dizenterija. Ne! Aš būtinai surasiu!

Dar keletą minučių bergždžiai klaidžiojau po centrą, kai staiga nosim atsitrenkiau tiesiai į paradines Elias-Clark duris. Ankstyvo ryto tamsoje pro jų stiklus tvieskė akinanti vestibiulio šviesa. Pirmosiomis akimirkomis man šis pastatas pasirodė šiltas ir mielas. Bet kai stumtelėjau sukamąsias duris, norėdama įeiti, jos nepasidavė. Aš stūmiau vis stipriau ir stipriau, paskui užguliau visu svoriu taip, kad nosim beveik prisiplojau prie stiklo, ir tik tada jos lėtai sujudėjo. Vos krustelėjusios durys iš pradžių slinko lėtai, tarsi ragindamos mane jas dar sykį stumtelti, bet staiga kažkurią akimirką visas stiklinis masyvas ūžtelėjo ir kad šnios man iš nugaros taip smarkiai, jog vos išsilaikiau ant kojų. Vyras už apsaugininkams skirto stalo garsiai nusijuokė.

– Sudėtinga, ar ne? Ne pirmą sykį regiu tokį vaizdelį, ir ne paskutinį, – prunkštelėjo vyriškis, o jo riebūs žandai net subangavo. – Štai ir atsidūrei viduj.

Mikliai įsidėmėjau jo veidą ir nusprendžiau, kad mudu viens kitam liksim amžini priešai, nors aš jam dar nieko nei pasakiau, nei padariau. Tik atsainiai šyptelėjau.

– Aš Andrėja, – prisistačiau, nusimaudama megztą kumštinę pirštinę ir per stalą tiesdama jam ranką. – Šiandien pradedu dirbti Podiume. Mirandos Pristli naujoji padėjėja.

– Užjaučiu! – jis pratrūko kvatotis, net atlošdamas savo apskritą galvą. – Vadink mane „Šimtas gramų užuojautos“. Cha! Cha! Cha! Ei, Eduardai, ateik, pasižiūrėk! Naujoji Mirandos vergė! Iš kur tu, mergužėle, atsiradai – tokia draugiška ir mandagi? Gal iš to suknisto Kanzaso? Jinai tave gyvą suės, cha, cha, cha!

Bet aš nespėjau jam atsikirsti, nes staiga išdygo stotingas vyrukas tokia pačia uniforma, priėjo ir be jokių ceremonijų nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Aš pasirengiau dar vienai įžeidimų ir patyčių atakai, bet jų nesulaukiau, nes jis tik nutaisė malonią miną ir pasižiūrėjo tiesiai man į akis.

– Mano vardas Eduardas, o tas kvailys – Mikis, – parodė jis į storulį, atrodo, susierzinusį, nes Eduardas prakalbo į mane mandagiai ir sugadino jam visą malonumą. – Nekreipkit į jį dėmesio, jis taip pokštauja. – Jo ispaniškas akcentas buvo mažumėlę susipynęs su niujorkietišku. Eduardas paėmė registracijos žurnalą ir paaiškino: – Prašom užrašyti savo duomenis, ir aš jums išduosiu laikiną leidimą, o darbuotojų paieškos skyriuje pasakykit, kad jums reikalinga kortelė su nuotrauka.

Jisai mano veide turbūt įskaitė pernelyg didelį dėkingumą, nes mažumėlę sutriko ir stumtelėjo man per stalą registracijos žurnalą.

– Nagi, greičiau pildykit. Linkiu jums begalinės sėkmės. O jos jums tikrai prireiks.

Aš buvau tokia įsitempusi ir susinervinusi, kad jau nieko net nebeklausinėjau, o, be to, ir nereikėjo. Per visą savaitę nuo gauto pasiūlymo į darbą dienos ir iki šio ryto aš turėjau laiko šiek tiek daugiau susižinoti apie savo būsimą šefę. Panaršiau internete ir, savo didžiai nuostabai, išsiaiškinau, kad tikroji Mirandos Pristli pavardė buvo Mirjam Prinček, kad ji gimusi rytiniame Londono pakraštyje, kad jos šeima, kaip ir visos žydų ortodoksų šeimos toje miesto dalyje, buvo pribloškiamai neturtinga, bet pamaldi. Jos tėvas tik kartkartėmis griebdavosi padienių darbų, šeima dažniausiai versdavosi iš bendruomenės teikiamos paramos, nes šeimos galva kiauras dienas studijavo žydų religines knygas. Mama mirė gimdydama Mirjam, todėl moteris, kuri atsikraustė gyventi pas juos ir padėjo auginti vaikus, tapo tikrąja mama. O vaikų buvo daugybė! Net vienuolika. Beveik visi jos broliai ir seserys pasirinko darbininko profesiją, kaip ir tėvas, ir visą po darbo likusį laiką vien melsdavosi. Tik porai pavyko įstoti ir baigti universitetą, anksti sukurti šeimas ir prisidaryti vaikų. Mirjam buvo balta varna savo šeimoje.

Susitaupiusi šiek tiek pinigų, iškaulytų iš savo vyresnių brolių ir seserų, Mirjam sąmoningai metė vidurinę, vos sulaukusi septyniolikos ir likus trims mėnesiams iki baigimo, įsidarbino sparčiai garsėjančio anglų dizainerio padėjėja, kuriai buvo pavesta organizuoti sezono mados pristatymus. Per kelerius metus ji spėriai išgarsėjo, tapo Londono klestinčios mados pasaulio numylėtine, naktimis studijuodavo prancūzų kalbą ir netrukus pradėjo dirbti jaunesniąja prancūzų mados žurnalo Chic leidėja Paryžiuje. Per visą tą laiką ji beveik nepalaikė jokių ryšių su šeima: artimieji nesuprato jos ambicijų ir nepritarė jos gyvenimo būdui, o ją tiesiog trikdė toks jų senamadiškas dievobaimingumas ir atsilikimas nuo laikmečio. Galutinis atsiskyrimas nuo šeimos įvyko tuoj po to, kai sulaukusi dvidešimt ketverių ir pradėjusi dirbti prancūziškajame Chic žurnale, Mirjam Prinček pasivadino Miranda Pristli, atsisakiusi savo neginčijamai etninės pavardės ir iškeitusi ją į daug išraiškingesnę. Šiurkštų koknišką akcentą veikiai pakeitė rūpestingai ištobulinta išsilavinusio žmogaus kalbėjimo maniera, o į trečio dešimtmečio pabaigą Mirjam transformacijos procesas iš žydų valstietės į siauro rato aukštuomenės garsenybę ir visai buvo baigtas. Žurnalų redakcijose karjeros laiptais ji kilo sparčiai ir negailestingai.

Dešimt metų Miranda praleido už prancūziškojo Podiumo vairo, paskui Elias perkėlė ją į vadovaujantį Podiumo postą Amerikoje. Didžiausias pasiekimas! Ji atsivežė savo dvi dukreles ir tuometinį vyrą – roko žvaigždę (kuris Amerikoje tikėjosi didesnių šansų išgarsėti), apsigyveno apartamentuose Penktajame aveniu ir Septyniasdešimt šeštojoj ir pradėjo naują žurnalo Podiumas erą: Pristli epochą, kurios šeštieji metai jau artėjo į pabaigą tomis dienomis, kai aš atėjau dirbti pas ją.

Man pasisekė kaip aklai vištai, nes beveik visą mėnesį galėsiu ramiai sau plušėti, kol ji sugrįš į biurą. Kiekvienais metais ji išeidavo atostogų maždaug savaitę prieš Padėkos dieną ir sugrįždavo tuoj po Naujųjų metų. Dažniausiai ji keletą savaičių gyvendavo savo bute Londone, bet šiemet, man sakė, ji dviem savaitėm nusitempė savo vyrelį ir dukrytes į Oskaro de la Rentos dvarą Dominikos Respublikoje, o Kalėdas ir Naujuosius metus rengėsi švęsti Ritz viešbutyje Paryžiuje. Mane taip pat perspėjo, kad nors ji oficialiai ir „atostogauja“, visgi jos tvirta ranka ir nematomas buvimas darbe jaučiamas visą laiką, todėl personalas turi likti budrus. Mane turėjo tinkamai apmokyti ir parengti darbui, kol jos šviesybė dar negrįžo. Šitokiu būdu Mirandai netektų vargti su neišvengiamai atsirasiančiomis mano klaidomis mokantis naujo darbo. Man tas visiškai tiko. Taigi lygiai septintą aš užsiregistravau Eduardo žurnale ir kaip naujokė buvau palydėta pro sukamąjį užtvarą iki lifto.

– Nutaisyk rimtą veidą! – šūktelėjo man pavymui Eduardas, ir lifto durys užsivėrė.

Emilija, užsitempusi nelygintus, bet tviskančiai baltus medvilninius marškinėlius ir palaidas lyg vagonų kroviko kelnes atrodė pavargusi ir visai be nuotaikos. Ji sėdėjo laukimo salėje su puodeliu Starbucks kavos ir lūkuriavo manęs, tingiai vartinėdama būsimąjį gruodžio numerį. Kojas su aukštakulniais bateliais ji buvo tvirtai atrėmusi į stiklinį žurnalinio stalelio viršų, o pro plonyčius permatomus marškinėlius ryškiai prasišvietė juodų nėrinių liemenėlė. Lūpdažiu ištepliotais lūpų krašteliais, nešukuotais išsidraikiusiais ant pečių ir nugaros ugniniais plaukais ji darė tokį įspūdį, tarsi būtų neišlipusi iš lovos visas tris paras.

– Ei, sveikutė, – murmtelėjo ji, pirmąsyk oficialiai nužvelgdama mane nuo galvos iki kojų. – Gražūs batai.

Man širdis pradėjo daužytis krūtinėje. Ar ji kalba rimtai? O gal sarkastiškai? Iš balso tono sunku buvo spėti. Man jau gėlė padus, o kojų pirštai it kamštis spyrėsi į batų nosis, bet jeigu mano apavas sulaukė rimtų komplimentų iš podiumietės, tai verta buvo ir pakentėti.

Emilija dar minutėlę spoksojo į mane, paskui nukėlė kojas nuo stalo ir dramatiškai atsiduso: – Na, ką gi, kimbam. Tau iš tiesų labai pasisekė, kad jos šiuo metu nėra, – toliau aiškino ji. – Ne dėl to, kad ji kam nepatiktų. Priešingai, ji tiesiog šauni. Tikrai labai šauni, – pridūrė ji tokiu balsu, kuriuo – kaip aš vėliau supratau ir pati veikiai pripratau – šefė apibūdinama kaip klasikinė Podiumo paranojinė karuselė. Jeigu tik kas nors neigiamo išsprūsta iš Kleksės lūpų apie Mirandą, – tegu ir visiškai pateisinamo, – vargšelę apima paranoja, kad Miranda būtinai viską sužinos, ir ji akimirksniu keičia savo nuomonę. Netrukus vienas iš mano mėgstamiausių laisvalaikio darbo metu užsiėmimų buvo stebėti koleges, kaip šios užsirašinėja viena kitos šventvagiškus burnojimus prieš Mirandą.

Emilija brūkštelėjo savo kortelę per elektroninį užraktą ir mudvi petys į petį tylomis nužingsniavom vingiuotais koridoriais į aukšto vidurį, kur buvo Mirandos biuras. Aš stebėjau, kaip ji atrakino dideles stiklines duris ir švystelėjo savo paltą ir rankinę ant vieno iš kelių stalų, esančių priešais duris į Mirandos kabinetą.

– Šitas stalas bus tavo, – parodė ji ranka į lakuotą medinį L formos stalą, pastatytą tiesiai priešais jos. Ant stalo stovėjo dar visiškai naujas iMac kompiuteris, telefonas ir keletas padėkliukų segtuvams, o stalčiuose buvo rašiklių, sąvaržėlių ir bloknotų užrašams. – Kai ką iš savo daiktų palikau tau. Bus paprasčiau, jei sau užsisakysiu naujų.

Emilija neseniai buvo paaukštinta iki vyresniosios padėjėjos, todėl laisva jaunesniosios padėjėjos vieta liko man. Ji man paaiškino, kad porą metų dirbs pas Mirandą vyresniąja padėjėja, o tada jau kaip raketa šaus į vieną iš pačių atsakingiausių Podiumo mados postų. Ji tikėjosi baigti trejų metų padėjėjų programą, kuri užtikrins jai išėjimą į plačiausius mados pasaulio vandenis, o aš tuo tarpu guodžiausi mintimi, kad man užteks ir vienų metų tremties pakeliui į The New Yorker. Elison jau išskrido iš Mirandos biuro patalpų į naujas pareigas kosmetikos skyriuje, kur dabar bus atsakinga už naujų makiažo, drėkinamųjų veido bei plaukų priežiūros priemonių testavimą ir atsiliepimų rinkimą. Aš nelabai suvokiau, kaip, dirbdama Mirandos padėjėja, ji galėjo išmokti tokių subtilių dalykų, bet, kita vertus, manęs tai labai ir nestebino. Pažadai pildydavosi: žmonės, dirbę pas Mirandą, kildavo į aukštus postus.

Apie dešimtą pradėjo rinktis kolektyvas, maždaug penkiasdešimt redakcijos darbuotojų. Žinoma, didžiausias skyrius buvo mados, arti trisdešimties žmonių, įskaitant ir aksesuarų asistentus. Grožio, meno ir literatūros skyriuose dirbo likusios dvi dešimtys. Vos ne kiekvienas užsukdavo į Mirandos biurą šnektelti su Emilija, pasidalyti kokiu nors gandeliu apie šefę ir užmesti akį į naujokę. Patį pirmą rytą susipažinau su daugybe žmonių. Visi mane apdalijo plačiomis didžiulių baltų dantų šypsenomis ir dėjosi nuoširdžiai besidžiaugią naująja pažintim su manimi.

Vyrai tryško perdėtu žaismingumu, mūvėjo ankštas odines kelnes ir vilkėjo rumbuotus nertinius stačiomis apykaklėmis, apglėbiančius galingus bicepsus ir tobulus krūtinės raumenis. Meno skyriaus direktorius, pagyvenęs atletiško sudėjimo plinkantis blondinas, atrodė taip, tarsi visą gyvenimą būtų sekęs Eltono Džono pavyzdžiu, avėjo triušių kailiukų mokasinais, o jo akys buvo paryškintos kosmetiniu pieštuku. Niekas į jį nekreipė dėmesio. Pamenu, koledže būdavo gėjų grupelių, ir aš pažinojau keletą žmonių, nukrypusių į netradicinę orientaciją, bet nė vienas iš jų neatrodė šitaip. Čia jauteisi tarsi tarp filmo Rent herojų ir kūrybinės grupės, tik, žinoma, su daug geresniais kostiumais.

Moterys, tiksliau, merginos, buvo kiekviena savaip gražios. O visų kartu žavesys buvo tiesiog pribloškiantis. Man atrodė, visoms joms buvo apie dvidešimt penkerius, tik viena kita vos vos persiritusi per trisdešimt. Nors ant bemaž visų jų bevardžių pirštų puikavosi vestuviniai žiedai su didžiuliais tviskančiais briliantais, man buvo sunku patikėti, kad bent viena būtų gimdžiusi ar kada nors rengtųsi gimdyti. Lakstė jos pirmyn ir atgal, kaukšėdamos aštuonių centimetrų adatiniais kulniukais, vis pripuldamos prie mano stalo ir tiesdamos pasisveikinimui pieno baltumo rankutes su išpuoselėtais ilgais nagučiais, ir vis prisistatydavo: „Džozelina, dirbu su Hope“, „Nikolė iš madų skyriaus“, „Stefa, vadovauju aksesuarų skyriui“. Tik viena Šajana buvo žemesnė nei metro septyniasdešimties centimetrų, bet jau tokia smulkučiukė, kad, rodės, atimk dar kelis centimetrus, ir ji subyrės į šipulius. Visos svėrė mažiau nei penkiasdešimt kilogramų.

Sėdėjau savo sukamojoj kėdėj ir bandžiau įsiminti prisistačiusiųjų vardus. Staiga į kambarį įplaukė man dar neregėto grožio mergina. Ji vilkėjo rožinės spalvos kašmyrinį megztuką, kuris atrodė taip, tarsi būtų nunertas iš rausvų debesėlių siūlų. Neapsakomo baltumo vešlūs plaukai vilnijo jai per nugarą. Ant metro ir aštuoniasdešimt dviejų centimetrų skeleto nebuvo nė gramo nereikalingo svorio. Ji laikėsi tiesiai kaip smilga, o jos eisena buvo grakšti kaip šokėjos. Skruostai švytėjo raudoniu, o jos vestuvinis žiedas su dievaižin kelių karatų milžinišku deimantu žaižaravo neapsakomai švelnia šviesa. Ji veikiausiai pastebėjo mane spoksančią į žiedą, todėl kyštelėjo savo ranką man panosėn.

– Pati sukūriau, – pareiškė ji garsiai, su šypsena pažvelgusi pirma į savo ranką, paskui į mane. Dėbtelėjau į Emiliją paaiškinimo ar užuominos, kas ji tokia galėtų būti, bet ši vėl plepėjo telefonu. Pamaniau, kad mergina turėjo omeny žiedą, sakydama, kad sukūrė pati. Bet staiga ji paklausė: – Pasakiška spalva, ar ne? Vienas sluoksnis „Svilarožės“, kitas – „Balerinos batelio“. Jeigu tiksliau, tai pagrindas yra „Balerinos batelio“, o paskui vienas sluoksnis sutvirtinimui. Nuostabu – spalva šviesi ir visai neatrodo, kad būtum nusilakavusi nagus baltu permatomu laku. Ko gero, po kiekvieno manikiūro dabar lakuosiu tik šitaip. – Apsisuko ant kulniuko ir išėjo. O, taip, ir man buvo malonu su jumis susipažinti, tariau sau mintyse ir nulydėjau ją akimis.

Man iš tiesų buvo malonu susipažinti su visais bendradarbiais; kiekvienas stengėsi būti švelnus ir malonus, išskyrus tą keistą gražuolę – nagų lako fetišistę. Atrodė, kad visiems mirtinai knietėjo su manim susipažinti. Emilija nė akimirkai nepaliko manęs vienos ir vis naudojosi kiekviena pasitaikiusia proga ko nors mane išmokyti. Ji trumpai man išdėstė, kas čia pats svarbiausias, į ką nekreipti dėmesio, su kuo būtų naudinga susidraugauti ir kas rengia smagiausius vakarėlius. Kai užsiminiau apie Ilganagę Gražuolę, Emilijos veidas nušvito.

– Ak! – šūktelėjo ji su dvigubai didesniu entuziazmu nei anksčiau. – Ji tikrai stulbinanti, ar ne?

– Taip, man ji irgi patiko. Tiesa, mudvi neturėjom progos pasikalbėti, nes ji man tik pademonstravo savo nagų laką.

Emilija plačiai ir išdidžiai nusišypsojo.

– Na, tu juk žinai, kas ji tokia, ar ne?

Kračiau savo smegeninę, bandydama atgaivinti atmintį, ar ji neprimena man kokios nors aktorės, dainininkės ar manekenės, bet nesėkmingai. Vadinasi, ji įžymybė! Turbūt dėl to ir neprisistatė – pati turėjau ją atpažinti. Bet man nepavyko.

– Ne, tikrai nežinau. Ar ji įžymi?

Žvilgsnyje, kurio sulaukiau vietoj atsakymo, įskaičiau ir netikėjimą, ir pasibaisėjimą.

– A, taip, – kirto Emilija, pabrėždama žodį „taip“, ir sušnairavo akimis, tarsi norėdama pasakyti: Višta tu, višta. – Čia Džesika Djučemps. – Ir tyla. Aš irgi tyliu. Nieko. – Tu juk žinai, kieno šita pavardė, ar ne? – Ir vėl rausiausi savo atminty, bandydama su kuo nors susieti šitą informaciją, bet buvau visiškai tikra, kad niekados gyvenime nebuvau tokios pavardės girdėjusi. Be to, šitas žaidimas man jau pradėjo nusibosti.

– Emilija, niekad anksčiau nebuvau jos mačiusi ir jos pavardė man visai negirdėta. Ar nepasakytum, kas ji tokia? – paklausiau, stengdamasi išlikti rami. Ironiškiausia buvo tai, kad man visai nerūpėjo, kas ji tokia, bet aiškiai mačiau, kad Emilija nenurims tol, kol aš nepasijusiu visiška besmegenė ir idiotė.

Šįkart jos šypsena buvo globėjiška.

– Žinoma. Taip ir reikėjo sakyti. Džesika Djučemps yra iš Djučempsų! Juk žinai tą patį prašmatniausią prancūzų restoraną mieste! Jos tėvai – jo savininkai. Įdomu, ar ne? Jie velniškai turtingi.

– Tikrai? – bandžiau suvaidinti augantį susidomėjimą faktu, kad šita supergražuolė verta mano dėmesio dėl to, kad jos tėvai turi restoraną. – Nuostabu.

Atsiliepiau į keletą skambučių su privalomuoju „Mirandos Pristli biuras“, nors mudvi su Emilija būgštavom, kad bet kada gali paskambinti pati Miranda, ir tada aš nežinosiu, ką man daryti. Netrukus kilo panika, kai paskambino neprisistačiusi moteris ir burbtelėjo kažką nesuprantamo ryškiu anglišku akcentu, ir aš iš karto perjungiau Emilijai, nė nepaprašiusi palaukti.

– Čia ji, – numykiau, – atsiliepk.

Emilija dėbtelėjo į mane savo išraiškinguoju nepakartojamu žvilgsniu. Niekas taip nesugebėtų veide suderinti emocijų kaip ji – kilstelti antakių ir atkraginti smakrą, kas lygiomis dalimis reikštų pasidygėjimą ir užuojautą.

– Miranda! Čia Emilija, – atsiliepė ji, o jos veide nušvito šypsena, tarsi Miranda lindėtų telefono ragelyje ir ją matytų. Tyla. Rūškana mina. – Oi, Mimi, atleisk! Naujokė palaikė tave Miranda! Dar ir kaip juokinga. Reikės paaiškinti, kad ne kiekvienas balsas su anglišku akcentu yra mūsų šefės! – Ji įsispitrijo į mane, dar aukščiau išriesdama antakius.

Emilija ramiai sau plepėjo, o aš tuo tarpu atsiliepinėjau į skambučius ir užrašinėjau jai skirtas žinutes, pažadėdama, kad ji būtinai paskambins, atsižvelgdama į skambinusiojo svarbą pagal Mirandos skalę. Apie pietus, kai jau ėmė reikštis pirmieji alkio priepuoliai, pakėliau ragelį ir kitam laido gale išgirdau balsą su anglišku akcentu.

– Alio. Ar čia tu, Elison? – paklausė ledinis valdingas balsas. – Man reikia sijono.

Pridengiau delnu ragelį ir nė nepajutau, kaip išverčiau akis.

– Emilija, čia ji, tikrai ji, – šnipštelėjau prislopintu balsu ir pamojau rageliu, norėdama atkreipti Emilijos dėmesį. – Jai reikia sijono!

Emilija pakėlė akis ir, išvydusi mano panikos iškreiptą veidą, padėjo ragelį nė neištarusi tradicinio „aš dar paskambinsiu“ ar „viso geriausio“. Ji spustelėjo mygtuką, persimetė Mirandą į savo liniją ir padabino lūpas dar viena plačia šypsena.

– Miranda, čia Emilija. Kuo galėčiau padėti? – Ji čiupo rašiklį ir ėmė kažką energingai užsirašinėti, o jos veidas darėsi vis rūškanesnis. – Taip, žinoma. Be abejo.

Staiga pokalbis nutrūko taip nelauktai, kaip ir prasidėjo. Pažvelgiau į ją klausiamai. Ji kilstelėjo į mane akis ir pasižiūrėjo pranašingu žvilgsniu.

– Na, regis, jau turi pirmąją užduotį. Rytoj Mirandai reikia sijono ir dar keleto daiktų, taigi vėliausiai šįvakar turim suspėti išskraidinti juos lėktuvu.

– O kokio sijono jai reikia? – paklausiau, vis dar niekaip neatsigaudama nuo šokiruojančios minties, kad reikės skraidinti sijoną į Dominikos Respubliką vien todėl, kad jai staiga jo prireikė.

– Tiksliai nepasakė, – murmtelėjo Emilija ir greitai čiupo ragelį.

– Sveika, Džozelina, čia aš. Jai reikia sijono ir aš turėsiu įduoti jį į ponios de la Rentos lėktuvą šįvakar, nes ji skrenda pas Mirandą. Ne, nė neįsivaizduoju. Ne, nieko ji nepasakė. Tikrai nežinau. Gerai, ačiū, – Emilija atsigręžė į mane ir tarė: – Būna labai sunku, kai nepasako tiksliai. Tokioms smulkmenoms ji paprasčiausiai neturi laiko, todėl nepasakė, kokios medžiagos, spalvos, stiliaus ar firmos pageidautų. Bet niekis. Kokį dydį ji nešioja, aš žinau, be to, žinau ir jos skonį, todėl nesunkiai nuspėsiu, ko ji norėtų. Skambinau Džozelinai iš madų skyriaus. Tuoj paskambins savo tiekėjams ir užsakys.

Man prieš akis iškilo vaizdelis, kaip Džeris Luisas veda sijonų aukcioną televizijoje, stovi prie švieslentės, mosteli plaktuku ir – valio! Laimi Gucci, griaudi aplodismentai.

Deja, buvo ne taip. Sijonų „užsakymas“ buvo mano pirmoji pamoka iš Podiumo absurdo kursų, nors, turėčiau pripažinti, kad procesas buvo organizuotas profesionaliai kaip karinė operacija. Mudvi su Emilija paskambinom asistentams mados klausimais – iš viso net aštuoniems, – iš kurių kiekvienas palaikė ryšius su tam tikrais dizaineriais ir jų parduotuvėmis. Šie padėjėjai savo ruožtu visuomeniniais ryšiais turėjo tuoj pat susisiekti su modelių namais ir, jei reikia, su pačiomis geriausiomis Manhatano parduotuvėmis ir pranešti, kad Miranda Pristli – taip, Miranda Pristli asmeniškai sau ieško tam tikro drabužėlio. Per keletą minučių net ir menkiausias ryšių su visuomene valdininkėlis ar atsakingas darbuotojas iš Michael Kors, Gucci, Prada, Versace, Fendi, Armani, Chanel, Barney, Chloe, Calvin Clein, Bergdorf, Roberto Cavalli ar Saks modelių namų per pasiuntinį ar (daugeliu atvejų) net patys siųs mums visus turimus atsargose sijonus, kurie galbūt galėtų patikti Mirandai Pristli. Aš stebėjau šį besirutuliojantį procesą tarsi puikiai surežisuotą baletą, kur kiekvienas dalyvis tiksliai žino, kada, kur ir kaip žengti kitą žingsnį. Kol visi buvo užsiėmę šia vos ne kasdieniška veikla, Emilija pasiuntė mane atvežti keleto daiktų, kuriuos turėsime šįvakar išsiųsti kartu su sijonu.

– Tavęs mašina lauks Penkiasdešimt aštuntojoj gatvėj, – paaiškino man, vis dar kalbėdama iš karto su dviem pašnekovais ir mikliai užrašinėdama nurodymus ant Podiumo bloknotėlio. Akimirksnį ji stabtelėjo ir švystelėjo man mobilųjį telefoną sakydama: – Štai, imk, jeigu kartais man prireiktų su tavim susisiekti ar norėtum ko paklausti. Nebandyk išjungti. Ir visados atsiliepk.

Čiupau telefoną bei popieriaus lapelį ir nudūmiau prie išėjimo iš pastato į Penkiasdešimt aštuntąją gatvę, sukdama galvą, kaip aš žinosiu, kokia mašina manęs laukia. Ir apskritai, ar aš ką nors čia supratau. Vos spėjau žengti žingsnį ant šaligatvio ir nedrąsiai žvilgtelti į šalis, kai priešais mane išdygo kresnas, žilstelėjęs vyriškis su pypke dantyse.

– Ar tu Pristli naujokė? – kranktelėjo jis, vos krutindamas nuo tabako pajuodusias lūpas ir nė nemėgindamas iš dantų paleisti pypkės. Aš linktelėjau. – Aš Ričis. Ekspeditorius. Reiks mašinos – kreipkis į mane. Aišku, baltaplauke? – Dar kartą linktelėjau ir įsitaisiau ant galinės juodo kadilako sėdynės. Jis užtrenkė dureles ir mostelėjo ranka.

– Kur važiuojam, panelyte? – paklausė vairuotojas, staiga sugrąžindamas mane į realybę. Susigriebiau nežinanti ir išsitraukiau iš kišenės lapelį popieriaus.

Pirmas sustojimas: Tomio Hilfigerio studija, vakarinė Penkiasdešimt septintosios gatvės dalis, numeris 355, šeštas aukštas. Susirask Lini. Ji duos viską, ko mums reikia.

Pasakiau vairuotojui adresą ir įsispoksojau pro langą. Buvo pirma valanda po pietų, vieną šaltą žiemos dieną. Man dvidešimt treji, sėdžiu ant galinės kadilako sėdynės ir mane vairuotojas veža į Tommy Hilfiger studiją. Esu alkana kaip vilkas. Sugaišom bemaž keturiasdešimt penkias minutes, kol per pietų pertrauką miesto centru pravažiavom pro penkiolika kvartalų, ir aš pirmąkart pamačiau tikrąją didmiesčio automobilių spūstį. Vairuotojas paaiškino, kad jis suks ratus aplink kvartalą tol, kol aš sugrįšiu, ir aš išlipau prie studijos. Kai šešto aukšto administratorės pasiteiravau Lini, po akimirkos laiptais atkaukšėjo jaunutė, gal aštuoniolikos metų, žavi mergaičiukė.

– Sveika, – šūktelėjo man, net kelias sekundes nutęsdama garsą „a“. – Turbūt būsi Andrėja, naujoji Mirandos padėjėja? Mes labai džiaugiamės, kad ji čia lankosi, tad mielai prašom į mūsų komandą, – šyptelėjo ji. Aš jai atsakiau irgi šypsena. Lini ištraukė iš po stalo didžiulį plastikinį maišą ir pažėrė jo turinį tiesiai ant grindų. – Štai čia mėgstamiausi Karolinos trijų spalvų džinsai. Be to, įmetėm keletą vaikiškų marškinėlių, o Kesidi tiesiog dievina Tomio chaki sijonėlius, bet mes parinkom jai dar alyvų ir pilko akmens spalvos. – Iš maišo pabiro džinsiniai sijonai, brezentiniai švarkeliai, net keletas porų kojinių, o aš stovėjau ir spoksojau, netekusi žado: visais šitais drabužiais galėjai užgrūsti keturias ar daugiau mažamečio spintas. Kas, po velnių, ta Kesidi ar Karolina? Žiūrėjau į šį turtą ir kamantinėjau save. Koks save gerbiantis žmogus gali mūvėti Tommy Hilfiger džinsus – ir net trijų spalvų?

Aš tikriausiai atrodžiau velniškai sumišusi, nes Lini, kraudama atgal į maišą daiktus, mandagiai atsuko man nugarą ir lyg tarp kitko tarė:

– Neabejoju, kad Mirandos dukrytėms šitie drabužėliai patiks. Mes jau daug metų jas rengiam, o Tomis dažniausiai pats išrenka joms apdarą. – Mečiau jai padėkos kupiną žvilgsnį ir švystelėjau maišą sau per petį.

– Sėkmės! – šūktelėjo ji man kaip tik tuo metu, kai užsidarė lifto durys, ir aš dar spėjau pamatyti jos veidą nušvietusią nuoširdžią šypseną. – Tau labai pasisekė, kad turi tokį nuostabų darbą! – Ji, žinoma, daugiau nieko nespėjo pasakyti, o aš sugavau save mintyse dėliojant sakinio pabaigą: dėl kurio milijonai mano bendraamžių kristų negyvos. Ir tą akimirką, apsilankiusi garsaus dizainerio studijoje ir rankoj laikydama kelių tūkstančių dolerių vertės drabužių maišą, pagalvojau, kad vis dėlto ji teisi.

Kai su reikalingais daiktais užduotis jau buvo atlikta, kita dienos dalis pralėkė nepastebimai. Minutę kitą svarsčiau, ar niekas nesupyks, jeigu sugaišiu valandžiukę ir sušveisiu sumuštinį, bet nelabai turėjau iš ko rinktis. Nuo pat septynių ryto, kai stačiom prarijau bandelę, dar nieko burnoj neturėjau, o jau buvo antra valanda. Paprašiau vairuotojo stabtelti prie kulinarijos parduotuvės ir pačią paskutinę akimirką toptelėjo mintis nupirkti ir jam kažką. Vyrukui net akys ant kaktos išsprogo, kai ištiesiau jam sumuštinį su kalakutiena ir švelnių garstyčių padažu. Man pasirodė, kad jis pasijuto gana nejaukiai.

– Pamaniau, kad ir jūs išalkot, – tariau. – Visą dieną sukat ratus po miestą, tai turbūt neturit kada nė užkąsti.

– Ačiū, panele. Jūs tokia miela. Jau dvylika metų vežioju Elias-Clark merginas, bet nė viena nebuvo tokia kaip jūs. Esat nepaprastai maloni. – Jis kalbėjo sodriu, mažumėlę virpančiu balsu ir žiūrėjo į mane pro galinio vaizdo veidrodėlį. Mandagiai jam nusišypsojau ir vieną akimirką mane apėmė gera nuotaika, o jau kitą mudu abu čiaumojom kalakutieną, striginėjom automobilių grūstyje ir klausėmės jo mėgstamos kompaktinės plokštelės, kurioje moteriškas balsas ne dainavo, o veikiau klykavo kažką ta pačia gaida ir man visai nepažįstama kalba, pritariant sitarų muzikai.

Kita Emilijos užrašyta užduotis buvo paimti baltus šortukus, kurių Mirandai mirtinai prisireikė teniso treniruotėms. Įsivaizdavau, kad važiuosime į Polo, bet Emilijos buvo užrašyta Chanel. Chanel siuva baltus teniso šortus?! Vairuotojas nuvežė mane į privačią parduotuvę, kur garbaus amžiaus pardavėja, kurios veide po plastinių odos tempimo operacijų iš akių buvo likę tik siauri pailgi plyšeliai, padavė man baltas medvilnines su laikra nulinio dydžio trumpikes, užtemptas ant permatomos pakabėlės ir įvilktas į aksominį maišelį. Aš pažvelgiau į šortukus, kurie man pasirodė per maži net šešiametei, ir vėl į tą moterį.

– Ar neabejojat, kad Mirandai reikia būtent šitų? – paklausiau jos nedrąsiai, išsigandusi, kad moteris išžios savo pitbulišką burną ir vienu ypu praris mane visą. Bet ji nė neatitraukė nuo manęs akių.

– Nė trupučio, panele, juolab kad jie pasiūti pagal specialų užsakymą ir pagal tikslius jos išmatavimus, – piktai atkirto ji ir įbruko man trumpikes. – Perduok linkėjimus nuo pono Kopelmano. – Būtinai, ponia. Kad ir kas jis toks būtų.

Kitas mano sustojimas, kaip buvo užrašiusi Emilija, turėjo būti pačiame centre, „J&R kompiuterių pasaulis“ prie miesto Rotušės. Pasirodo, tai buvo vienintelė parduotuvė visame didžiuliame mieste, kur buvo galima nusipirkti „Vakarų užkariautojus“ – žaidimą, kurį Miranda norėjo padovanoti Oskaro ir Anetės de la Rentų sūnui Moiziui. Kai po geros valandos atsibeldėm į miesto centrą, aš pagaliau suvokiau, kad mobiliuoju telefonu galima pasiskambinti į kitą miestą, todėl nedelsdama surinkau savo tėvų numerį ir ėmiau pasakoti, kokį nuostabų darbą gavau.

– Tėti! Labas, čia Endi. Spėk, iš kur skambinu? Aišku, kad iš darbo, tik dabar sėdžiu juodam kadilake, o vairuotojas suka ratus po Manhataną. Jau pabuvojau Tommy Hilfiger ir Chanel, o kai nupirksiu kompiuterinį žaidimą, važiuosiu į Oskaro de la Rentos apartamentus Parko aveniu atiduoti jam visų daiktų. Ne, žaidimas ne jam. Miranda dabar DR, o Anetė šįvakar išskrenda pas ją. Nuosavu lėktuvu, taip! Tėti! Taip trumpinamas Dominikos Respublikos pavadinimas.

Tėtis atrodė pavargęs, bet kartu ir džiaugėsi, kad aš tokia laiminga. Supratau, kad jis mano darbą įsivaizduoja kaip pasiuntinukės su aukštuoju mokslu. Bet aš dėl to visai nesukau sau galvos. Atidavusi maišą su Tomio drabužiais, teniso šortukus ir kompiuterinį žaidimą orios išvaizdos durininkui, pasitikusiam mane prabangiame Parko aveniu vestibiulyje (tai štai kokia ta išgirtoji Parko aveniu prabanga!), aš grįžau į Elias-Clark pastatą. Įžengiau į savo kabinetą ir pamačiau Emiliją, indiška poza sėdinčią ant grindų, į visiškai baltą popierių vyniojančią dovanas ir rišančią baltus kaspinėlius. Iš visų pusių ją supo kalnai baltų ir raudonų dėžučių, absoliučiai vienodo dydžio bei formos ir šimtais, tūkstančiais nuklojusių grindis, stalus ir netgi srūvančių pro praviras duris į Mirandos kabinetą. Emilija nė nenumanė, kad yra stebima, o aš žiūrėjau, kaip ji lygiai per dvi minutes gražiausiai suvyniodavo viena nuo kitos nesiskiriančias dėžutes ir dar per penkiolika sekundžių perrišdavo baltu atlasiniu kaspinėliu. Ji darbavosi kaip tikra profesionalė, nesugaišdama veltui nė vienos sekundės ir aplink save augindama didžiulius kalnus baltų dėžučių. Suvyniotų dėžučių kalnai vis augo ir augo, o laukiančių suvynioti visai nemažėjo. Apmečiau, kad šitaip jai teks darbuotis dar mažiausiai keturias dienas ir tai vargu ar pabaigs.

Šūktelėjau ją vardu, prisijungusi prie kompiuterio, per kurį ji klausėsi kompaktinės plokštelės.

– Emilija! Sveika, aš jau grįžau!

Ji atsisuko į mane ir, rodės, akimirksnį kitą nesusigaudė, kas aš tokia. Visiška tuštuma. Bet staiga prisiminė, kad esu ta naujokė.

– Kaip sekėsi? – mikliai paklausė ji. – Ar gavai viską, ką buvau užrašiusi?

Aš linktelėjau.

– Ir žaidimą? Kai skambinau į parduotuvę, tebuvo likęs tik vienas. Ar tu jį gavai?

Aš ir vėl linktelėjau.

– Ir viską atidavei de la Rentų durininkui Parko aveniu? Drabužius, šortukus, viską?

– Taip. Jokių problemų. Viskas klojosi kaip per sviestą ir prieš kelias minutes atidaviau tiesiai į rankas. Sakyk, ar Miranda iš tiesų rengiasi įsisprausti į tuos?..

– Klausyk, aš labai noriu į tualetą. Visą laiką laukiau, kol sugrįši. Pabudėk prie telefono minutę kitą, gerai?

– Kai išvažiavau, tu nebuvai net nubėgus į tualetą? – netikėdama savo ausimis, paklausiau jos. Ištisas penkias valandas! – Kodėl?

Emilija baigė rišti kaspinėlį ant ką tik suvyniotos dėžutės ir šaltai pažvelgė į mane.

– Miranda netoleruoja, kai į jos skambučius atsiliepia kas nors kitas, o ne padėjėjos, todėl kol tavęs nebuvo, aš niekur negalėjau išbėgti. Gal ir būčiau spėjus atlikti reikalą per minutę, bet žinau puikiai, kad ir ji velniškai užsiėmusi, todėl visados privalau būti čia, kai tik ji paskambina. Tad ne, mes niekados nevaikštom į tualetą – ar kur kitur – nesusitarusios tarpusavy. Mes privalom dirbti išvien ir užtikrinti, kad mūsų darbą ji įvertintų kuo puikiausiai. Aišku?

– Žinoma, – tariau. – Eik. Aš pabūsiu. – Ji apsisuko ir išėjo, o aš atsirėmiau į stalo kraštą, kad nepargriūčiau. Nesuderinusi kovos veiksmų plano, negali nueiti net į tualetą? Nejaugi ji iš tiesų pratūnojo šitam kambary ištisas penkias valandas, tramdydama prisipildžiusią pūslę, nes bijojo, kad kaip tik per tas dvi su puse minutės, kol ji nubėgs į tualetą ir sugrįš, gali paskambinti ta moteriškė iš anapus Atlanto? Ko gero, taip. Man tai pasirodė pernelyg sudramatinta, bet veikiausiai čia kaltas tik perdėtas Emilijos entuziazmas. Niekaip netikėjau, kad Miranda reikalautų iš savo pavaldinių tokio elgesio. Buvau visiškai tuo tikra. O gal ji iš tiesų reikalavo?

Paėmiau nuo spausdintuvo keletą popieriaus lapų ir perskaičiau užrašą „Gautos Kalėdų dovanos“. Vienas, du, trys, keturi, penki, šeši puslapiai suspausta eilute prirašyto dovanų su siuntėjo pavarde ir kiekvienu įvardintu daiktu sąrašo! Iš viso du šimtai penkiasdešimt šešios dovanos. Man čia buvo veikiau panašu į Anglijos karalienės kalėdinių dovanų registrą, kuriame aš mažai tesusigaudžiau. Čia buvo Bobby Brown kosmetikos rinkinys nuo pačios Bobi Braun, vienintelė unikali odinė Kate Spade rankinė nuo Keitės ir Endžio Speidų, Smythson iš Bond Strito burgundiškos odos darbo kalendorius nuo Greidono Karterio, audinės kailių miegmaišis nuo Mjučijos Prados, plati Verdura karoliukų apyrankė iš Aerinos Lauder, deimantais inkrustuotas rankinis laikrodis nuo Donatelos Versači, suvenyrinė dėžė šampano nuo Sintijos Rauli, karoliukais siuvinėta skraistė ir vakarinė rankinė nuo Marko Badžlio ir Džeimso Miškos, Cartier plunksnakočių rinkinys nuo Irvio Ravico, šinšilų kailiukų šerpė nuo Veros Vang, dryžuotas švarkelis nuo Alberto Ferečio, Burberry kašmyrinė antklodė nuo Rouzmari Bravo. Ir čia tik pradžia. Sąraše buvo įvairiausio dydžio ir formos rankinukų nuo ko tik nori: Herbo Rico, Briuso Vėberio, Žizelės Bundchen, Hilari Klinton, Tomo Fordo, Kalvino Kleino, Anės Leibovic, Nikolės Miler, Adriano Vitadinio, Maiklo Korso, Helmuto Lengo, Džordžo Armanio, Džono Sahago, Bruno Maljo, Mario Testino ir Narcisko Rodrigeso, neskaitant dar kelių. Taip pat čia buvo dešimtys labdaros dovanų Mirandos vardu – šimtai butelių vyno ir šampano, aštuoni ar dešimt Dior kosmetikos rinkinių, keli tuzinai kvapnių žvakių, keletas rytietiško porceliano indų, šilkinių pižamų, knygų odiniais viršeliais, vonios reikmenų, šokoladinių saldainių, apyrankių, ikrų, kašmyrinių megztinių, rėmintų fotografijų, o jau vazoninių gėlių ar gyvų puokščių būtų užtekę dekoruoti visą futbolo aikštę, kokiose Kinijoj dažniausiai tuokiami penki šimtai jaunavedžių porų. O, Dievulėliau! Ar aš nesapnuoju? Ar tokie dalykai iš tikrųjų būna? Nejaugi aš dirbu pas moterį, kuri Kalėdoms gauna du šimtus penkiasdešimt šešias dovanas iš pačių garsiausių pasaulio žmonių? Ir ne visai garsių? Aš nesuvokiau. Atpažinau keletą tikrai garsių ir žymių asmenybių bei dizainerių, bet tuomet dar nežinojau, kad visi kiti tame sąraše irgi žymūs ir populiarūs fotografai, vizažistai, modeliai, visuomenės veikėjai ir visa plejada Elias-Clark valdininkų. Kaip tik tuo metu, kai aš svarsčiau, ar Emilija iš tiesų pažįsta ar bent yra girdėjusi apie šiuos žmones, ji sugrįžo į kambarį. Bandžiau nuslėpti, kad skaitinėjau sąrašą, bet jai jis visai nerūpėjo.

– Beprotybė, ar ne? Nuostabiausia moteris pasauly, – pačiupo lapus nuo savo stalo ir su neslepiama aistra ėmė berti žodžius: – Ar teko kada nors gyvenime regėti kažką panašaus? Šitas sąrašas yra praėjusių metų. Išsitraukiau palyginimui, kad žinotume, iš ko ir ko tikėtis, nes dovanos jau ėmė plūsti. Man šitas darbas patinka labiausiai dėl to, kad tenka atplėšinėti jai skirtas dovanas. – Aš sutrikau. Mes atplėšinėsim jos dovanas? Kodėl ji neapžiūri dovanų pati? Ėmiau ir paklausiau.

– Gal tu kuoktelėjai? Mirandai nepatinka apie devyniasdešimt procentų dovanų, kurias jai atsiunčia. Kai kurios iš jų tiesiog įžeidžiančios, ir aš nedrįsčiau net jai parodyti. Kaip štai šita, – tarė ji ir paėmė į rankas mažą dėžutę. Tai buvo Bang and Olufsen nešiojamasis telefonas su jų sidabru inkrustuota monograma, apvaliais kraštais ir galimybe palaikyti ryšį net dviejų tūkstančių mylių atstumu. Prieš kelias savaites buvau parduotuvėje ir mačiau, kaip Aleksas varvino seilę prie jų garso aparatūros. Aš pastebėjau, kad ten toks aparačiukas kainuoja nuo penkių šimtų dolerių ir turi daugybę galimybių, pradedant laisvų rankų režimu ir dar daug kuo. – Telefonas! Ar gali įsivaizduoti, kad kažkas drįstų dovanoti Mirandai telefoną?! – Emilija mestelėjo jį man. – Jeigu nori, pasiimk. Nedrįstu jai tokio daikto net parodyti. Pasiustų, jeigu pamatytų, kad kažkas atsiuntė jai elektroninę dovaną. – Žodis „elektroninė“ iš jos lūpų nuskambėjo tarsi sinonimas „aplipęs žmogaus kūno išskyrom“.

Kyštelėjau telefoną po savo rašomuoju stalu ir iš visų jėgų bandžiau paslėpti šypseną. Kaip nuostabu! Nešiojamasis telefonas buvo mano reikalingiausių daiktų naujam butui sąraše, ir aš ką tik gavau penkių šimtų dolerių vertės daikčiuką visiškai už dyką.

– Žinai ką, – tęsė ji, indiška poza vėl įsitaisiusi ant grindų Mirandos kabinete, – dar keletą valandėlių pavyniokim šituos vyno butelius, o tada galėsi atplėšti ir apžiūrėti šiandien gautas dovanas. Jos ana ten, – galvos linktelėjimu parodė į už jos stalo riogsantį kur kas mažesnį kalną įvairiaspalvių dėžučių, krepšių ir maišų.

– Vadinasi, šitos dovanos bus išsiųstos Mirandos vardu, ar ne? – ramiai paklausiau ir paėmusi dėžutę ėmiau uoliai vynioti ją į baltą storą popierių.

– Taip. Kasmet vis tas pats. Aukščiausio rango žmonės gauna butelius Dom. Tai Elias viršininkai ir žymūs dizaineriai, dar netapę asmeniniais draugais. Taip pat jos advokatas ir finansininkas. Vidurinio rango gauna po butelį Veuve. Tokiems priklauso praktiškai visi – dvynukių mokytojos, kirpėjos, Juris ir kiti. Nepasižymėjusieji gauna po butelį Rufino Chianti. O tokiems dažniausiai priklauso visokio plauko tarnautojai, kurie siuntinėja mažas bendro pobūdžio nesuasmenintas dovanas. Chianti butelius siųsime jos veterinarui, mergaičių auklėms, kurios kartais pavaduoja Karą, parduotuvių, kuriose ji dažniausiai apsipirkinėja, pardavėjams ir kasininkams, ir visiems jos namų Konektikute prižiūrėtojams ir tvarkytojams. Beje, lapkričio pradžioj alkoholio butelių užsakiau bemaž už dvidešimt penkis tūkstančius dolerių. Sherri-Lehman juos atveža, o vyniojimui prireikia viso mėnesio. Gerai, kad dabar ji išvykusi, kitaip būtų tekę temptis visą šitą mantą vynioti į namus. Visai neblogas bizniukas, nes Elias apmoka visas išlaidas.

– Jeigu pakuotų Sherri-Lehman komanda, turbūt kainuotų dvigubai brangiau? – paklausiau, vis dar mintydama dovanų teikimo hierarchijos nustatymo procesą.

– O kas mums rūpi? – purkštelėjo ji. – Patikėk manim, netrukus suvoksi, kad kaina čia visiškai nesvarbu. Esmė ta, kad Mirandai paprasčiausiai nepatinka jų firmos vyniojamasis popierius. Pernai pripirkau ir nuvežiau jiems šito balto popieriaus, bet supakavo toli gražu ne taip šauniai kaip mes, – paaiškino ji išdidžiai.

Šitaip mudvi vyniojom iki pat šeštos valandos. Emilija man pasakojo biuro įvairenybes, o aš bandžiau visas išgirstas šio pasaulio keistenybes kruopščiai suvynioti į savo atminties lakštus ir sudėlioti į atitinkamas lentynėles. Tuo metu, kai ji pasakojo, kokią Miranda mėgsta kavą (nestiprią latte su dviem gabalėliais cukraus), į kabinetą įėjo uždususi šviesiaplaukė, kurią prisiminiau esant vieną iš daugybės madų skyriaus padėjėjų, nešina pintu krepšiu, dydžio sulig vaikišku vežimėliu. Ji mindžikavo prie Mirandos kabineto durų, tarsi bijodama, kad už slenksčio esanti stora pilka kiliminė danga po jos Jimmy Choo aukštakulniais nepavirstų į liūną.

– Labas, Ema. Atnešiau sijonus. Atleisk, kad taip ilgai užtrukau. Prieš Padėkos dieną visi užsiėmę, nėra nė vieno laisvesnio žmogaus. Tikiuosi, kad čia rasi šį tą jai patinkančio, – ir ji pasižiūrėjo į pilnutėlaitį tvarkingai sulankstytų sijonų krepšį.

Emilija nužvelgė ją su beveik neslepiama panieka.

– Palik ant mano stalo. Kurie netiks, grąžinsiu. Praktiškai visi, turint omeny tavo skonį, – paskutinį sakinį ji ištarė taip tyliai, kad išgirdau tik aš viena.

Šviesiaplaukė mergina atrodė suglumusi. Aiškiai ne ryškiausia šios padangės žvaigždė, bet gana miela. Mąsčiau, kodėl Emilija taip akivaizdžiai jos nekentė. Bet kadangi diena buvo ilga ir sunki, su galybe naujų pažinčių, svarbių užduočių, lakstymo po miestą ir šimtais privalomų įsiminti pavardžių ir veidų, aš nieko nebeklausinėjau.

Emilija prisitraukė nuo stalo didžiulį krepšį ir pažvelgė į jį, įsisprendusi rankomis į šonus. Kiek įstengiau įžvelgti iš savo buvimo vietos Mirandos kabinete ant grindų, spėjau, kad sijonų buvo ne mažiau kaip dvidešimt penki, iš įvairiausio asortimento medžiagų, spalvų ir dydžių. Negi ji iš tiesų neapibūdino tiksliau, kokio jai reikia? Negi ji nė žodeliu neužsiminė Emilijai, ar jis bus reikalingas iškilmingai vakarienei, ar kelių porų susiėjimui, o gal net apsisegti ant maudymosi kostiumėlio? Ar jis turėtų būti iš džinso, o gal geriau tiktų iš šifono? Iš kur mums nuspėti, kas tiksliai ją pradžiugintų?

Veikiai man viskas paaiškėjo. Emilija atsinešė pintą krepšį į Mirandos kabinetą ir atsargiai, labai pagarbiai, pastatė ant kilimo šalia manęs. Pati priklaupė greta ir pradėjo vieną po kito išiminėti iš krepšio sijonus ir dėlioti aplink save. Čia buvo nuostabus nėriniuotas ryškiai rožinės spalvos Celine sijonėlis, pilko perlamutro spalvos susisiaučiamas Calvin Clein ir juodos zomšos su juodais karoliukais siuvinėta apačia – paties pono de la Rentos. Sijonų buvo visokiausių spalvų: raudonų, nebalintos drobės, levandų, vieni su nėriniais, kiti iš kašmyro. Keletas visiškai ilgų, gracingai krintančių iki pat kulkšnių, o kiti tokie trumpučiai, kad labiau panėšėjo į apatinę kūno dalį pridengiantį vamzdelį. Pakėliau vieną tokį iki pusės blauzdų, mėlyno šilko gražuolį ir prisidėjau prie juosmens, bet jis uždengė tik vieną mano šlaunį. Kitas iš krepšio išniro visas šiurendamas tiulio ir šifono raukiniais ir, mano supratimu, labiausiai tiko uždaram čarlstono tipo vakarėliui nuosavame sode. Vienas džinsinių sijonų buvo blukintas ir prie jo puikiausiai derėjo rudas jau įvertas natūralios odos diržas, o kitas buvo sudarytas iš dviejų dalių – viršutinės iš lengvutės glamžytos metalo spalvos medžiagėlės, lengvai krintančios ant kiek tamsesnio sidabro spalvos pamušalo. Kur, po galais, mes čia sukam?

– Vaje, atrodo, kad sijonai – Mirandos silpnybė, a? – paklausiau tiesiai, nes jau nieko gudresnio nebesugalvojau.

– Tiesą pasakius, ne. Mirandai artimesnė manija šalikėliams, – Emilija vengė pažvelgti man į akis, tarsi ką tik būtų prisipažinusi serganti pūslelinės virusu. – Tai viena tokia nekalta jai būdinga keistenybė, apie kurią turėtum žinoti.

– Tikrai? – paklausiau, nutaisiusi miną, reiškiančią labiau nustebimą nei nusivylimą. Manija šalikėliams? Man, kaip ir kiekvienai normaliai merginai, irgi patinka gražūs drabužiai, rankinės ir bateliai, bet niekados nepavadinčiau to manija. Be to, ir tai, kaip Emilija ištarė šiuos žodžius, nuskambėjo visai nekasdieniškai.

– Na, matai, sijoną ji renkasi tam tikromis progomis, o šalikėlius ryši kasdien. Čia tarsi jos vizitinė kortelė, supranti? – Ji pakėlė į mane akis. Mano veide turbūt galėjai įskaityti visišką nesusigaudymą. – Juk prisimeni, kaip ji atrodė per tavo pirmąjį pokalbį dėl darbo, tiesa?

– Žinoma, – suskubau atsakyti, nes nujaučiau, kad būtų visiškai neprotinga leisti šitai merginai suprasti, kad per pirmąjį mudviejų pokalbį aš vos prisiminiau Mirandos pavardę, o jau apie tai, ką ji vilkėjo, negalėjo būti nė kalbos. – Bet šalikėlio lyg ir nepastebėjau.

– Ji visada, visada, visada ryši vienintelį baltą Hermes šalikėlį, priderinusi prie savo aprangos. Dažniausiai ant kaklo, kartais paprašo kirpėjos įpinti į plaukus, o kartais tiesiog susijuosia vietoj diržo. Tai tarsi jos parašas. Visi žino, kad Miranda, kad ir kas nutiktų, visados ryši baltą Hermes šalikėlį. Nuostabu, ar ne?

Kaip tik tą akimirką pastebėjau per Emilijos kelnių kilpeles perjuostą salotinės spalvos lengvutį šalikėlį, nežymiai krintantį į akį iš po trumpų baltų marškinėlių.

– Kartais jos pomėgiai mados atžvilgiu susijaukia, ir man atrodo, dabar ji kaip tik išgyvena tokį periodą. Kad ir kaip ten būtų, bukagalviai iš madų skyriaus niekada nesusigaudo, kas jai patinka. Tu tik pažiūrėk į šituos. Tikra šlykštynė! – Ji pakėlė tiesiog nuostabų laisvai krintančios medžiagos sijonėlį, kiek puošnesnį už visus kitus dėl auksu tviskančių juostelių, vilnijančių tamsiai rudame fone.

– Taip, – aš sutikau su ja, ir tai buvo pirmas iš vėliau sekusių kelių tūkstančių ar net milijonų kartų, kai aš sutikdavau su viskuo, ką ji pasakydavo, kad tik ji užsičiauptų. – Baisu net pažiūrėti. – O man jis buvo toks gražus, kad su didžiausiu malonumu būčiau juo segėjusi savo vestuvių dieną.

Emilija toliau be paliovos tauškėjo apie sijonų raštus ir medžiagas, apie Mirandos poreikius ir troškimus, kartkartėmis pažerdama užgaulių pastabų savo kolegų adresu. Galiausiai ji išrinko Mirandai tris visiškai skirtingo stiliaus sijonus ir atidėjo į šalį, vis čiauškėdama, čiauškėdama ir čiauškėdama. Bandžiau įsiklausyti, ką ji kalbėjo, bet jau buvo netoli septynių ir aš svarsčiau, ar mane pykina nuo košmariško alkio, ar nuo absoliutaus nuovargio. Ko gero, nuo abiejų kartu. Aš nė nepastebėjau, kaip į kabinetą įžirgliojo gyvenime dar neregėto dydžio žmogysta.

– TU! – išgirdau sau už nugaros balsą. – ATSISTOK! NORIU ATIDŽIAU TAVE APŽIŪRĖTI!

Pasisukau šonu ir kaip tik tuo metu išvydau vyriškį, mažiausiai dviejų metrų ir dešimties centimetrų ūgio, tamsaus įdegio ir juodais plaukais, rodantį tiesiai į mane. Ant jo stebėtinai aukšto skeleto karojo apie šimtą penkiolika kilogramų raumenų, taip tobulai išrangytų ir taip išsišovusių, kad, rodės, tuoj suplėšys į skutelius jo džinsinį… kombinezoną? O, Dievulėliau! Jis vilkėjo kombinezoną. Taip, taip, ištisinį džinsinį kombinezoną su aptemptom kelnėm, per juosmenį suveržtą diržu ir paraitotom rankovėm. Ir dar su kepure. Iš tiesų tai buvo kailinė kepurė-šalikas dukart aplink masyvų kaklą apvyniotais galais. Jo milžiniškos pėdos buvo apautos lauko teniso raketės dydžio juodais tviskančiais kareiviškais auliniais batais. Jam galėjai duoti apie trisdešimt penkerius metus, nors galingi raumenys, tamsus įdegis ir švariai nuskustas smakras galėjo nuslėpti dešimtį ar net pridėti penkerius metus. Jis skėsčiojo ir plekšnojo į mane atsuktom didžiulėm letenom, ragindamas kuo greičiau stotis. Aš pakilau nuo grindų, neatplėšdama nuo jo akių, ir jis ėmė atidžiai mane nužiūrinėti.

– NA, IR KAS GI TU TOKIA BŪSI? – užriaumojo jis skardžiu falcetu. – GRAŽUTĖ, BET PER DAUG SVEIKOS IŠVAIZDOS. ŠITIE DRABUŽIAI TAU VISAI NETINKA!

– Mano vardas Andrėja. Esu naujoji Mirandos padėjėja.

Jis klaidžiojo akimis po mano kūną nuo galvos iki kojų, įvertindamas kiekvieną kauliuką. Emilija stebėjo šitą spektaklį su neslepiama pašaipa veide. Tyla darėsi nebepakeliama.

– BATAI IKI KELIŲ? IR SIJONAS IKI KELIŲ? KĄ TAU – PASIMAIŠĖ? PUPA UOGA, JEIGU DAR NEPASTEBĖJAI – JEIGU DAR NEPERSKAITEI ANT DURŲ DIDELĖM RAIDĖM UŽRAŠO, – TAI TAU PASAKYSIU, KAD ČIA YRA PODIUMO – PATIES STILINGIAUSIO ŽURNALO PASAULYJE REDAKCIJA! BET TIEK JAU TO, NESIJAUDINK. NAIDŽELAS NETRUKUS TAU IŠMUŠ NORĄ PUOŠTIS KAIP KALIAUSEI RUGIŲ LAUKE.

Jis uždėjo savo masyvias letenas man ant juosmens ir apsuko mane. Jaučiau, kaip jis savo skvarbiomis akimis svilina man šlaunis ir užpakalį.

– LABAI GREITAI, PUPYTE, PRISIEKIU, TU PASIKEISI, NES ESI PUIKIAUSIA ŽALIAVA. GRAKŠČIOS KOJOS, VEŠLŪS PLAUKAI IR VISAI NEAPKŪNI. MAN PATINKA DIRBTI SU NEAPKŪNIOM. LABAI GREITAI, PUPYTE…

Nenorėjau, kad mane įžeidinėtų, norėjau ištrūkti iš jo geležinių gniaužtų, kuriais jis buvo surakinęs mano apatinę kūno dalį, keletą minučių kvėptelti ir apmąstyti tą faktą, kad visiškas pašalietis – o mažiausiai bendradarbis – ką tik išrėžė man neprašytą, bet velniškai tvirtą nuomonę apie mano drabužius ir figūrą. Bet atsitiko kitaip. Man patiko jo žalios akys, kurios veikiau juokėsi, nei šaipėsi, bet labiausiai mane žavėjo tai, kad aš išlaikiau egzaminą. Tai buvo Naidželas – vien tik vardas, kaip Madona ar Princas – mados pasaulio autoritetas, kurį net aš atpažinau iš televizoriaus ekrano, žurnalų, laikraščių skilčių apie įžymybes, iš kur tik nori. Ir štai jis pavadino mane gražia. Dar pagyrė mano kojas! Praleidau pro ausis sulyginimą su kaliause. Man šitas vyrukas patiko.

Lyg pro rūką girdėjau Emiliją raginant jį palikti mane ramybėje, bet aš visai nenorėjau, kad jis išeitų. Deja, jis jau skubėjo durų link, o ant nugaros plevėsavo kailinės kepurės kutai. Norėjau šūktelti jam pavymui ir prisipažinti, kad buvo malonu pabendrauti, kad aš visiškai neįsižeidžiau dėl to, ką jis man prišnekėjo, ir kad mielai leisčiau pakeisti savo išvaizdą. Bet man nespėjus nė žioptelti, Naidželas apsisuko ir dviem didžiuliais žingsniais, prilygstančiais normalaus žmogaus šuoliui į tolį, perskrodė mūsų patalpą. Jis atsidūrė tiesiai prieš mane, apglėbė mano gležną kūną savo galingomis milžiniškomis rankomis ir tvirtai prispaudė prie savęs. Mano galva atsidūrė jam po krūtine, ir aš užuodžiau neklystamai švelnų Džonsono vaikiško kūno pienelio kvapą. Kai man toptelėjo mintis jį irgi apkabinti, Naidželas stumtelėjo mane atbulą, suėmė mano rankas savosiomis ir subaubė:

– SVEIKA ATVYKUS Į LĖLIŲ NAMUS, PUPYTE!

–Ką jis pasakė? – paklausė Lili, lyžteldama šaukštelį žaliosios arbatos ledų. Mudvi devintą valandą susitikom Sushi Samba bare, nes norėjau pasipasakoti įspūdžius apie pirmąją darbo dieną. Mano tėvai, nors ir labai šykštėdami, visgi išstenėjo padovanoti man kreditinę kortelę kritinėms išlaidoms, kol gausiu pirmąją algą. Sūrios bandelės su tunu ir jūros kopūstų salotos, be jokios abejonės, pritiko šiai kritinių išlaidų kategorijai, todėl mintyse nuoširdžiai dėkojau mamai su tėčiu už tokį mudviejų su Lili palepinimą gardumynais.

– Jisai sako: „Sveika atvykus į lėlių namus, pupyte!“ Tikrai, kaip Dievą myliu. Jėga, ar ne?

Ji spoksojo į mane atvipusia lūpa, o šaukštelis su ledais sustingo pusiaukelėje ore.

– Tu turi patį nuostabiausią darbą, apie kokį man dar neteko nė girdėti, – pareiškė Lili, kuri man nuolatos zyzdavo, kad prieš grįždama į studijas būtinai metus padirbės.

– Darbas iš tiesų puikus, ar ne? Ganėtinai keistas, bet puikus. Žinai, – tęsiau aš, suleisdama dantis į šokoladu persisunkusį pyragėlį, – aš truputį gailiuosi, kad nebestudijuosiu toliau, o dirbsiu šitą darbą.

– Taigi. Neabejoju, kad mielai kibtum į pusę etato, kad tik įstengtum susimokėti už velniškai brangias ir niekam nereikalingas tavo pasirinktos specialybės studijas. Juk taip, ar ne? Tu juk man pavydi, kad aš užsidirbinėju mokyklos kavinėj, iki paryčių kas vakarą kenčiu pirmakursių užgauliojimus, o paskui visą dieną sėdžiu paskaitose. Pavydi, tiesa? Tačiau, turint omeny, kad jeigu – o šitas jeigu labai didelis ir storas – jeigu tau pavyks per artimiausius septyniolika metų baigti aukštesnį mokslą, tai darbo tikrai nebegausi. Niekur. – Ji plačiai išsiviepė savo dirbtine šypsena ir gurkštelėjo Sapporo. Lili Kolumbijos universitete studijavo rusų literatūrą, o kiekvieną laisvą nuo studijų minutę vis kur nors uždarbiaudavo. Jos senelė vos įstengė pati sudurti galą su galu, o Lili stipendijos galėjo tikėtis tik gavusi magistro laipsnį, tad aš džiaugiausi, kad šįvakar ji surado laiko su manim susitikti.

Aš užkibau ant kabliuko, kaip ir visada, kai tik ji prabyla apie savo gyvenimą.

– Tai ko tu taip plėšaisi, Lili? – paklausiau, nors atsakymą jau buvau girdėjusi milijoną kartų.

Lili dar sykį gurkštelėjo iš savo taurės ir pavartė akis.

– Nes man taip patinka! – paaiškino sarkazmo kupinu balsu. Ir nors ji nieku gyvu nebūtų prisipažinusi esant kitaip – o pasiskųsti juk visados daug lengviau, – jai iš tiesų patiko mokytis. Ji susižavėjo rusų kultūra dar aštuntoje klasėje, kai literatūros mokytojas Lili išvaizdą sulygino su jo įsivaizduojamos Lolitos. Apskritas veidelis ir juodi garbanoti plaukai. Ji pardūmė namo, čiupo į rankas Nabokovo šedevrą apie ištvirkavimą, vienu prisėdimu jį perskaitė, ne per daugiausiai imdama į širdį mokytojo palyginimą. O paskui pervarė visus Nabokovo parašytus kūrinius. Ir Tolstojaus. Ir Gogolio. Ir Čechovo. Kai reikėjo rinktis, į kokį koledžą stoti, ji kreipėsi į vieną Brauno koledžo rusų literatūros profesorių, kuris, pasikalbėjęs su septyniolikmete Lili, pareiškė, kad tokios apsiskaičiusios ir nusimanančios apie rusų literatūrą būsimos studentės jam dar nėra tekę sutikti nei tarp besimokančiųjų, nei tarp jau baigusių. Ir po šiai dienai Lili mylėjo literatūrą, mokėsi rusų gramatikos, skaitė originalo kalba viską, kas pakliūdavo į rankas, bet kartais jai patikdavo ir padejuoti.

– Žinoma, iš visų pažįstamų man pasisekė geriausiai. Tommy Hilfiger, Chanel, Oskaro de la Rentos apartamentai. Kaip pirmai dienai, turiu prisipažinti, visai neblogai. Deja, nesu tikra, ar man šis darbas padės greičiau prisikasti iki The New Yorker, bet gal dar ir per anksti daryti išvadas. Man dar viskas atrodo kaip sapne, supranti?

– Na, kai sumanysi atsibusti iš šito puikaus sapno ir susidurti su realybe, žinai gerai, kur mane rasti, – pareiškė Lili, iš rankinės išsitraukdama metro kortelę. – Jeigu kada užsigeisi paslampinėti po getą ir pasimėgauti tikru Harlemo gyvenimu, ką gi, mano dvidešimt trijų kvadratinių metrų studija tavo paslaugoms.

Aš sumokėjau sąskaitą ir mudvi atsisveikinimui apsikabinom. Lili man tiksliai paaiškino, kaip iš Septintojo aveniu ir Kristoferio gatvės nusigauti iki mano lizdelio, ir aš jai prisiekinėjau, kad tikrai tikrai žinau, kur sėsti į L traukinį, paskui persėsti į šeštą, tada kaip iš stotelės Devyniasdešimt šeštojoj gatvėj susirasti namus. Bet vos tik išėjau, iš karto įšokau į taksi.

Tik šį kartelį, pamaniau sau ir nugrimzdau į minkštą sėdynę, vis sukdama nosį į šalį nuo prasto vairuotojo kūno kvapo. Juk dabar aš esu podiumietė.

Nuoširdžiai džiaugiausi, kad visos kitos šios savaitės dienos buvo panašios į pirmąją. Penktadienį lygiai septintą ryto mudvi su Emilija vėl susitikom šaltai baltame vestibiulyje ir ji man įteikė asmens kortelę su nuotrauka, nors aš neprisiminiau, kad būčiau fotografavusis.

– Iš apsaugos vaizdo kamerų, – paaiškino ji, kai pamatė mane įsistebeilijusią į nuotrauką. – Čia jų visur pilna, taip kad žinok. Turėjom nemažai bėdų dėl smulkių vagysčių. Dingdavo daiktai, drabužiai, papuošalai. Pasirodo, kartais pailgapirščiaudavo kurjeriai ar netgi redaktoriai. Todėl dabar visi stebimi. – Ji brūkštelėjo savo kortele per elektroninę spyną ir klektelėjusios storo stiklo durys atsidarė.

– Stebimi? Ką reiškia „stebimi“?

Ji sparčiu žingsniu tipeno mūsų biuro link, grakščiai kairėn dešinėn krypuodama klubais, lyg antra oda aptemptais rudo velveto džinsais. Prieš porą dienų ji gana rimtai mane perspėjo, kad nusipirkčiau keletą porų tokių džinsų, nes tik su tokiais Miranda leisdavo pasirodyti biure. Su tokiais arba su MJ, ir tai tik penktadieniais ir prie aukštakulnių batelių. Kas yra MJ? Mark Jakobs, paaiškino net pridususi.

– Matai, stebėdami vaizdo kameromis ir fiksuodami korteles, apsaugininkai žino, ką kiekvienas darbuotojas veikia, – dėstė Emilija, nusviesdama ant savo stalo rankinę su Gucci logotipu ir tuo pat metu atsisagstydama odinį prie kūno prigludusį švarkelį, visai netinkantį lapkričio pabaigos orams. – Manau, kad vaizdajuostės peržiūrimos tik tada, kai kas nors dingsta, o jau iš kortelių gali pasakyti viską. Pavyzdžiui, kaskart, kai pirmame aukšte brūkšteli kortele, išeidama pro apsaugos pultą arba bet kokiame aukšte eidama pro duris, jau iš karto žinoma, kur tu esi. Šitaip sekama, ar darbuotojai savo vietose, todėl jeigu būtinai reikia kur nors išeiti, o privalai sėdėti darbe, tai tiesiog gali perduoti man savo kortelę ir aš ją brūkštelsiu, kur reikia. Šitaip gausi atlyginimą ir už praleistas dienas. Be to, tu man irgi tuo pačiu pagelbėsi. Visi šitaip daro.

Man vis dar tebeskambėjo žodžiai „privalai sėdėti darbe“, o ji sau ramiai porino toliau:

– Valgykloje už maistą irgi mokama kortele. Įnešk į debitinę sąskaitą šiek tiek pinigų, ir kasoje tau kiekvieną sykį nurašys. Žinoma, šitokiu būdu bus aišku, ką tu valgai, – tęsė ji, atrakindama Mirandos kabineto duris ir įsitaisydama ant grindų. Ji tuojau pat čiupo butelį vyno su dėžute ir puolė vynioti.

– Ar taip svarbu, ką žmonės valgo? – paklausiau taip, tarsi būčiau atsidūrusi filmo Atskalūnas kadre.

– Nežinau. Galbūt. Girdėjau, kad tai įmanoma. Taip pat ir sporto salėje. Čia privalai lankytis sporto salėje, o knygyne pirktis knygų ir žurnalų. Turbūt šitai padeda valdžiai palaikyti kolektyve darbo drausmę.

Palaikyti darbo drausmę? Sykį teko dirbti kompanijoj, kur „gera darbo drausmė“ buvo suvokiama kaip žinojimas, kuriame aukšte yra tam tikras tarnautojas, ką valgo pietums – svogūnų sriubą ar Cezario salotas, ir kiek ilgai gali pakęsti kopijavimo aparato tarškėjimą. Man labai labai pasisekė.

Pavargusi nuo kėlimosi pusę šešių jau ketvirtą rytą iš eilės, gal penkias minutes kamavausi išsinerdama iš savo palto ir įsitaisydama prie darbo stalo. Jau rengiausi kokią minutę kitą priglausti galvą ant stalo, bet Emilija reikšmingai krenkštelėjo. Gana garsiai.

– Ar nenorėtum ateiti čia ir man padėti? – paklausė, nors tai veikiau buvo įsakymas nei klausimas. – Čiupk ir vyniok. – Ji stumtelėjo man krūvą balto popieriaus, o pati vyniojo toliau. Pro prijungtas prie kompiuterio papildomas garso kolonėles plyšavo Džuelas.

Atkirpti, padėti, suvynioti, apklijuoti. Visą rytą mudvi su Emilija dirbom nepakeldamos galvų, išskyrus tuos atvejus, kai suvyniojusios dvidešimt penkias dėžutes kuri nors nusileisdavom į apačią ir iškviesdavom kurjerį. Mūsų liepimu jie turės palaikyti dėžutes savo kontoroje tol, kol mes duosim nurodymą gruodžio vidury išbarstyti jas po visą Manhataną. Per pirmąsias dvi mano darbo dienas mes įvykdėm užduotį supakuoti butelius adresatams, esantiems už Niujorko ribų, ir dabar jie sieninėje spintoje kantriai laukė DHL kurjerio. Turint omeny, kad visos paruoštos dovanos turėjo būti paimtos tam tikrą dieną ir didžiausios svarbos tvarka pristatytos adresatui kitos dienos ankstyviausią rytą, niekaip nesupratau, iš kur ir kam tokia skuba, juolab kad dabar buvo viso labo tik lapkričio vidurys. Bet aš jau pasimokiau neuždavinėti bergždžių klausimų. Į visą pasaulį per FedEx kompaniją bus išsiuntinėta per šimtą penkiasdešimt butelių. Pristli buteliai keliaus į Paryžių, Kanus, Bordo, Milaną, Romą, Florenciją, Barseloną, Ženevą, Stokholmą, Amsterdamą ir Londoną. Dešimtys į Londoną! FedEx nuskraidins juos į Pendžabą ir Honkongą, Keiptauną, Tel Avivą ir Dubajų (Dubajų!). Į Mirandos sveikatą bus keliamos taurės Los Andžele, Honolulu, Naujajame Orleane, Čarlstone, Hiustone, Bridžhamptone ir Nantakete. O dar didžiulė daugybė išsibarstys po visą Niujorką – miestą, kuriame gyvena Mirandos draugai, gydytojai, kambarinės, kirpėjos, auklės, vizažistės, psichologai, jogos instruktoriai, sporto treneriai, vairuotojai ir asmeniniai apipirkinėtojai. Žinoma, čia gyvena ir beveik visi mados pramonės atstovai: dizaineriai, modeliai, aktoriai, leidėjai, visuomeninės informacijos ir reklamos pardavėjai. O visa išmanantys stiliaus ir mados žinovai gaus atitinkamai pagal rangą ir su didžiule meile Elias-Clark kurjerio pristatytą butelį vyno.

– Kaip manai, kiek visa tai galėtų kainuoti? – paklausiau Emilijos, pasiimdama gal milijoninį lapą iš nemažėjančios balto popieriaus krūvos.

– Juk sakiau, kad užsakiau alkoholio už dvidešimt penkis tūkstančius dolerių.

– Ne, ne. Kaip manai, kiek kainuotų viskas kartu? Turiu omeny, per naktį išsiuntinėti šitas dovanas po visą pasaulį. Spėju, kad daugeliu atvejų pristatymas kainuoja brangiau nei pats butelis vyno, juolab kai išvežiojama visai nereikšmingiems žmonėms.

Ją mano klausimas suintrigavo. Pirmąsyk Emilijos veide pamačiau žvilgsnį kitokį nei pasibjaurėjimo, susierzinimo ar abejingumo.

– Nagi, pažiūrėkim. Jeigu skaičiuotume, kad vietinis FedEx mokestis už dovaną vidutiniškai yra dvidešimt penki doleriai, o tarptautinis – apie šešiasdešimt, tai iš viso kompanijai FedEx liekam skolingi apie devynis tūkstančius. Kažkur girdėjau, kad vietiniai kurjeriai ima po vienuolika dolerių už paketėlį, tad už du šimtus penkiasdešimt dovanų turėsime pakloti dar du tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt. O mūsų darbo laikas, jeigu viskam supakuoti prireiks visos savaitės, dar padauginus iš dviejų, turime dvi pilnas darbo savaites, už kurias turėtume gauti dar keturis gabalus…

Kaip tik sulig šitais žodžiais man net viduriai susitraukė. Aš supratau, kad mudviejų visos savaitės darbas ir už jį priklausantis atlyginimas buvo visiškai nereikšmingi.

– Taigi, iš viso apie šešiolika tūkstančių. Nesąmonė, ar ne? Bet kitos išeities nėra. Jinai juk Miranda Pristli, supranti?

Apie pirmą valandą dienos Emilija pareiškė išalkusi ir su keliomis merginomis iš aksesuarų skyriaus išsirengė į apačią pietauti. Aš maniau, kad ji atsineš valgyti į biurą, kaip kad mudvi darėm visą savaitę. Taigi aš laukiau dešimt minučių, penkiolika, dvidešimt, bet ji nesirodė. Nė viena iš mūsų nepietavom bendrojoj valgykloj, nes bet kada galėjo paskambinti Miranda, todėl man jau pasidarė neramu. Išmušė antrą, paskui pusę trijų, o pagaliau ir trečią, ir aš jau nebetvėriau, nes man žarna rijo žarną. Paskambinau Emilijai į mobilųjį, bet atsiliepė pašto dėžutė. Gal ji valgykloj numirė? – pagalvojau. Užspringo žaliom salotom ar parkrito, išvydusi kokį dabitą? Jau rengiausi paprašyti ko nors iš kolegų atnešti man šio to užkąsti, bet pagalvojau, kad palaikytų mane pasipūtėle, jei paprašyčiau atnešti man valgyti. Juk, šiaip ar taip, aprūpinti priešpiečiais buvo mano pareiga. Ak, mieloji, aš esu tokia svarbi persona. Sėdžiu štai, vynioju dovanas ir negaliu palikti darbo vietos, tad ar negalėtum atnešti man gabalėlio kalakutienos su prancūziška bandele? Būčiau dėkinga. Šitaip pasielgti aš negalėjau. Taigi, kai laikrodžio trumpoji rodyklė artėjo prie keturių, o Emilijos vis dar nebuvo nė kvapo, neskambino ir Miranda, aš iškrėčiau neįtikėtiną dalyką: atsistojau ir išėjau iš biuro.

Kyštelėjau galvą pro duris į koridorių ir pasižiūrėjau, ar neateina Emilija, tada galvotrūkčiais nėriau į vestibiulį ir gal dvidešimt kartų spaudžiau lifto mygtuką „žemyn“. Sofi, žavioji azijietiškos kilmės administratorė, tik kilstelėjo antakius ir nusuko akis į šalį. Aš nesupratau, ar dėl to, kad lėkiau kaip nuplikyta, ar dėl to, kad ji nujautė, jog Mirandos biuras liko be priežiūros. Tokiems svarstymams aš neturėjau laiko. Atvažiavo liftas ir aš stačia galva nėriau į kabiną, o sudžiūvęs, panašus į narkomaną vaikinukas, ežiuku kirptais plaukais ir šviesiai žaliu Puma sportiniu kostiumu, jau spaudė mygtuką „durys užsidaro“. Nė vienas iš lifte esančių nepasislinko ir nepriėmė manęs draugėn, nors toliau buvo daug laisvos vietos. Paprastai tokiu atveju aš būčiau supykusi ir paleidusi gerklę, bet šįkart mano tikslas buvo kuo greičiausiai nusipirkti ko užkąsti ir dumti atgal į biurą.

Prie įėjimo į stiklo ir marmuro valgyklą mindžikavo būrelis kleksių-praktikančių, tarpusavy sukišusių galvas ir aptarinėjančių kiekvieną išlipantį iš lifto. Elias darbuotojų draugės, akimirksniu prisiminiau Emilijos apibūdinimą, nes šitą aiškiai galėjau spręsti iš neužmaskuoto merginų susižavėjimo būti dėmesio centre. Lili jau kartą manęs prašė nusivesti į mūsų valgyklą, nes apie ją buvo rašę beveik visi Manhatano laikraščiai ir žurnalai, nepagailėję liaupsių patiekalų kokybei ir pasirinkimo įvairovei, ką jau kalbėti apie būrius čia besirenkančių įspūdingų pietautojų. Bet aš dar tam nebuvau pasirengusi. Be to, spaudžiant griežtai sudarytam budėjimo biure grafikui, mudvi su Emilija kasdien vis dar karštai diskutuodavom, ar aš spėčiau per dvi su puse minutės subėgioti pirmyn ir atgal, išrinkti ir nupirkti priešpiečių, todėl šį darbą kol kas patikėdavau jai.

Prasibroviau pro merginas, kurios net atsisuko pasižiūrėti, ar nesu kokia įžymybė. Deja, ne. Mikliai ir atkakliai nardydama tarp pietautojų, aš sėkmingai prasmukau pro įspūdingus padėklus su ėrienos ir veršienos asorti šaltų užkandžių ruože ir tik didžiulės valios pastangomis pramoviau pro kalną ypatingųjų picų su džiovintais pomidorais ir ožkų sūriu (sukrautą ant atskiro staliuko, kuris stūksojo pasienyje tarsi koks atstumtasis ir kurį čia vadino „atliekų kampu“). Sunku buvo prasibrauti pro piece de resistance, salotų skyrių (kurį dažnai vadindavo „žalumynų“ ir sakydavo „susitiksime prie žalumynų“ ). Ši atkarpa buvo ilga kaip lėktuvų pakilimo takas oro uoste ir prieinama iš visų keturių pusių, bet minia mane praleido tik tada, kai aš garsiai šūktelėjau, kad nesirengiu atimti iš jų paskutinio tofu kubelio. Pačiame salės gale, tiesiai už dengto saldumynų prekystalio, veikiau primenančio vizažisto stalelį, buvo įsitaisęs „atsiskyrėlės“ karštos sriubos skyrius. „Atsiskyrėlės“ dėl to, kad virėjas buvo vienintelis iš viso valgyklos personalo, kuris kategoriškai pasisakė prieš neriebų, liesą, visai be riebalų, be druskos ar be angliarūgštės maistą. Tiesiog buvo prieš, ir viskas. Todėl prie jo niekados nebūdavo žmonių, nesidriekdavo eilės, ir aš kasdien puldavau būtent prie jo. Kaip paaiškėjo, aš buvau vienintelė iš visų besimaitinančių, kuri valgiau sriubą, ir jau po savaitės virtuvės valdžia jo meniu susiaurino tik iki vienos rūšies sriubos dienai. Meldžiau Dievą, kad tik būtų pomidorų su čederiu. Tačiau jis man kyštelėjo angliškos moliuskų žuvienės ir išdidžiai pareiškė dar įkrėtęs šaukštą riebios grietinės. Trys žmonės nuo „žalumynų“ net atsisuko pasižiūrėti į mane. Vienintelė likusi kliūtis buvo prasmukti pro minią aplink karštų patiekalų skyrių, kur vyriausiasis virėjas balta it sniegas prijuoste dėliojo į lėkštes didžiulius gabalus žalios žuvies garbintojams. Kortelėje, prisegtoje ant baltų krakmolytų marškinių kišenėlės, perskaičiau jo pavardę: Nobu Matsuhisa. Mintyse ją įsidėmėjau, nes grįžusi į biurą rengiausi pasidomėti, kas jis per vienas, kadangi aš buvau vienintelė iš visų darbuotojų, nepuolanti jam po kojų dėl gabalėlio žuvies. Koks skirtumas, kad prieš kiek laiko nebuvau girdėjusi nei apie poną Matsuhisą, nei apie Mirandą Pristli?

Smulkutė kasininkė pirmiausia nužvelgė mano sriubą, paskui mano klubus. O gal man taip tik pasirodė? Aš jau seniai pripratau prie skvarbių žvilgsnių, lydinčių mane kiekviename žingsnyje, visgi dedu galvą, ji į mane žiūrėjo taip, kaip kad aš pati būčiau spoksojusi į dviejų šimtų kilogramų storulį su priešais jį išrikiuotais aštuoniais didžiuliais mėsainiais. Jos žvilgsnyje galėjai įskaityti klausimą: „Ar tau iš tiesų reikia šitos sriubos?“ Bet aš drąsiai nuvijau šalin savo paranojiškus būgštavimus ir pasiguodžiau mintimi, kad šita moteriškė viso labo tik eilinė valgyklos kasininkė, o ne mitybos ir svorio reguliavimo specialistė ar mados kritikė.

– Mažai kas šiais laikais valgo sriubą, – tyliai ištarė ji, maigydama skaičiukus ant kasos aparato.

– Taip, nedaug kas šiais laikais mėgsta žuvienę, – murmtelėjau po nosim ir brūkštelėjau kortele per plyšelį, melsdama ją suktis greičiau. Greičiau.

Ji stabtelėjo ir pakėlė į mane siauras rudas akis.

– Ne, tikrai ne. Turbūt dėl to, kad virėjas sriubą verda labai riebią. Ar bent nutuoki, kiek joje kalorijų? Ar žinai, kiek dubenėlis sriubos tau mestels kalorijų? Noriu pasakyti, kad vien tik į ją pažiūrėjusi, gali prisiauginti penkis kilogramus. (O tau jų tai tikrai nereikia, – bylojo žodžius palydėjęs žvilgsnis.)

Dieve! Tarsi negana to, kad aš nuolat įtikinėdavau save esant normalaus svorio ir normalaus ūgio kaip visos Podiumo perkarėlės, kurios kasdien mane atvirai nužiūrinėdavo, tai dar kažkokia nusususi „kasininkė“ ims man aiškinti, kad aš stora?! Čiupau kartoninį krepšelį su maistu ir šmurkštelėjau pro susibūrusius žmones į patogiai šalia valgyklos įsikūrusį tualetą, kur kiekvienas galėdavo laiku atsikratyti virškinimą užklupusių bėdų. Nors ir žinojau, kad veidrodyje neišvysiu nieko kitokio, ką buvau mačiusi šį rytą, vis dėlto nedrąsiai dėbtelėjau į jį. Į mane spoksojo pykčio perkreiptas veidas.

– Ką, po velnių, čia veiki? – suspigo Emilija mano atvaizdui veidrodyje. It viesulas atsisukau atgal ir išvydau ją, per Gucci rankinės dirželį veriančią savo odinį švarkelį ir ant viršugalvio keliančią akinius nuo saulės. Man tik dabar toptelėjo, kad prieš tris su puse valandos pasakiusi, jog eina pietauti, ji iš tikrųjų buvo išėjusi į miestą. Nė neperspėjusi paliko mane trims valandoms vienut vienutėlę, prirakintą prie telefono ir be jokių vilčių nubėgti į tualetą ar pavalgyti. Jai į viską nusispjauti, nes žinojau puikiai, kad niekur nevalia pasitraukti, todėl dabar būsiu savo vienmetės aprėkta ir iškoneveikta. Lyg gerajai apvaizdai paliepus, durys atsidarė ir į patalpą įėjo vyriausioji žurnalo Coquette redaktorė. Ji nužvelgė mudvi abi nuo galvos iki kojų, o Emilija čiupo mane už rankos ir nutempė prie lifto. Mudvi stovėjom susiglaudusios, ji spaudė man virš alkūnės ranką, o aš jaučiausi taip, lyg būčiau prišlapinusi lovą. Iš šalies mudvi atrodėm kaip iš kino filmo, kur pagrobėjas vidury baltos dienos įremia moteriai į nugarą pistoletą ir tyliai grasindamas vedasi į rūsį kankinimams.

– Kaip tu šitaip galėjai?! – sušvokštė man į ausį, stumdama priešais save pro Podiumo biuro duris. Netrukus mes jau sėdėjom savo darbo vietose už stalų. – Kaip vyresnioji padėjėja, esu atsakinga už tvarką biure. Suprantu, kad esi naujokė, bet jau pačią pirmą dieną sakiau, kad mes Mirandos be priežiūros nepaliekam.

– Betgi Mirandos čia nėra, – spygtelėjau aš.

– Kai tu išėjai, ji galėjo paskambinti, ir niekas nebūtų atsiliepęs į tą prakeiktą jos skambutį! – subliuvo Emilija ir užtrenkė mūsų kabineto duris. – Mudviejų pagrindinė pareiga – vienintelė pareiga – yra Miranda Pristli. Baigta! O jeigu tau šitas nepatinka, tai nepamiršk, kad milijonai tavo bendraamžių dėl šitos vietos kristų negyvos. O dabar pasiklausyk savo balso pašto. Jeigu ji skambino, tai mums galas. Tau galas.

Norėjau prasmegti skradžiai žemę ar numirti. Kaip aš galėjau šitaip apsikiaulinti pačią pirmą darbo savaitę? Miranda dar nė nepasirodė, o aš ją jau spėjau nuvilti. Na ir kas, kad buvau išalkusi? Galėjau pakentėti. Mūsų kolektyve dirba nuoširdūs, atsidavę žmonės, vieni nuo kitų priklausomi, ir aš juos nuvyliau. Surinkau savo balso pašto numerį.

– Sveika, Ende, čia aš. – Aleksas.– Kur prapuolei? Dar nė sykio nebuvo taip, kad neatsilieptum. Nekantrauju su tavimi šįvakar pavakarieniauti. Juk niekas nepasikeitė, tiesa? Beje, išsirink, kur norėtum. Paskambink, kai grįši. Aš būsiu fakulteto skaitykloje tuoj po keturių. Myliu.

Akimirksniu pasijutau kalta, nes jau po pirmųjų priešpiečių žlugimo ženklų buvau nusprendusi susitarimą atšaukti. Mano pirmoji savaitė buvo tokia pamišėliškai įtempta, kad mudu vakarais beveik nesimatėm, todėl šįvakar specialiai susitarėm pavakarieniauti drauge. Tik mudu abu. Bet aš jaučiau, kad jam su manimi visai nebus smagu, jei nuvargusi užsnūsiu ant stalo su taure vyno rankoj. Be to, šį vakarą norėjau ramiai pabūti viena. Reikės jam paskambinti ir paprašyti susitikti rytoj.

Emilija stovėjo man už nugaros, jau spėjusi patikrinti savo balso pašto dėžutę. Iš jos palyginti ramaus veido galėjau spręsti, kad Miranda nepaliko jokių grėsmingų nurodymų. Papurčiau galvą, duodama suprasti, kad ir aš jokių naujienų neturiu.

– Sveika, Andrėja, čia Kara. – Mirandos auklė. – Prieš kelias minutes mums į namus skambino Miranda… – man apmirė širdis. – Sakė skambinusi į biurą, bet niekas neatsiliepęs. Pamaniau, kad kas nors ten pas jus atsitiko, todėl jai pasakiau tik prieš minutę kalbėjusi su tavim ir su Emilija. Taigi nesijaudink. Viskas gerai. Ji paprašė nufaksuoti jai Women’s Wear Daily. Kaip tik turėjau po ranka, tai ir išsiunčiau. Jau patvirtino, kad gavo, tad be reikalo nesinervink. Pasakiau, kad žinotum. Gero savaitgalio. Vėliau dar paskambinsiu. Iki.

Išgelbėtoja! Ta mergina – tikra šventoji. Sunku ir patikėti, kad pažinojau ją viso labo tik savaitę, ir tai ne asmeniškai, o tik per telefoną, ir iš karto pajutau jai didžiulę simpatiją. Visais atžvilgiais ji buvo absoliuti Emilijos priešingybė: rami, santūri ir visiškai abejinga madai. Ji matė visą Mirandą gaubiantį absurdą, bet nuoširdžiai jį toleravo. Ji turėjo gan retą nuostabų charakterio bruožą: nepiktai pasišaipyti iš savęs ir aplinkinių.

– Ne, ne ji, – iš dalies pamelavau Emilijai ir pergalingai nusišypsojau. – Mudvi išsivyniojom.

– Šįkart tu išsivyniojai, – rėžė tiesiai šviesiai. – Mudvi atsakingos abi, bet mano pareigos aukštesnės. Jeigu kartais sumanysiu išeiti pietauti į miestą, tau teks mane pridengti. Aš tam turiu teisę. Ir daugiau šitaip nebepasikartos, tiesa?

Man taip knietėjo drėbtelti jai ką nors atžaraus, bet susilaikiau.

– Žinoma. Be abejonės.

Tą vakarą iki septynių baigėm vynioti likusius butelius ir atidavėm kurjeriams. Emilija daugiau nė žodeliu nebeužsiminė apie kivirčą dėl be priežiūros palikto biuro. Lygiai aštuntą aš susmukau ant galinės taksi sėdynės (tik šį vienintelį kartą), o dešimtą nukryžiuotojo poza su batais ir drabužiais jau drybsojau ant nepaklotos savo lovos. Vis dar nieko nebuvau turėjusi burnoje, nes vien tik nuo minties eiti ir ko nors nusipirkti man darėsi bloga. Be to, bijojau pasiklysti, kaip kad atsitiko pastaruosius keturis vakarus. Paskambinau Lili pasiguosti iš savo naujojo Bang and Olufsen telefono.

– Labas! Maniau, kad šįvakar susitinki su Aleksu.

– Turėjom, bet aš mirštu. Sutiko pasimatyti rytoj. O aš turbūt užsisakysiu ko nors į namus. Tiek to. Kaip tau šiandien sekėsi?

– Tinka tik vienas žodis: kvailiau nebūna. Tiek to, du. Niekada neatspėtum, kas šiandien nutiko. Na, gal ir atspėtum, nes man taip dažnai būna…

– Trumpiau, Lili. Aš tuoj nusmigsiu.

– Gerai. Šiandieną į mano paskaitą atėjo toks gražuolis. Sėdėjo išpūtęs akis ir ištempęs ausis, o po paskaitos priėjo ir paklausė, ar negalėtų pakviesti manęs ko nors išgerti ir pasikalbėti apie mano diplominį, kurį išspausdino Brauno koledžas ir kurį jis jau buvo skaitęs.

– Nuostabu. Kas jis toks? – Bemaž kiekvieną vakarą po darbo Lili eidavo į pasimatymą vis su kitu vaikinu, atitinkančiu jos skalę. Ji sukūrė nuosavą trupmeninę meilės skalę tuoj po to, kai vieną vakarą pasiklausė mūsų draugų vaikinų apie tai, kaip jie pagal savo sumanytą dešimt-dešimt skalę vertino merginas, su kuriomis vaikščiojo į pasimatymus. „Ji yra šeši-aštuoni-Bė-plius“, – kartą pareiškė Džekas apie vieną reklamos asistentę, su kuria buvo susipažinęs iš vakaro. Kaip visi gerai žinojo, šita jo dešimtbalė skalė buvo sudaryta iš kelių dalių, iš kurių pirmoji skirta veidui, antroji – kūnui, paskutinioji – trečioji – asmenybei, kurią patikslino dar ir raidinė gradacija. Kadangi vaikinams apibūdinti paprastai imama daugiau veiksmingų veiksnių, tai Lili sukūrė trupmeninę skalę, sudarytą iš dešimties punktų, kur kiekvienas duodavo taškus. Tobulas vaikinas turėdavo surinkti daugiausia balų pagal pirmuosius penkis punktus: protas, humoro jausmas, padori figūra, gražus veidelis ir bet koks darbelis, kuris tiktų bendram apibrėžimui „normalus“. Aišku, sutikti tobulą vaikiną praktiškai beveik neįmanoma, todėl savo skaičių daugeliui iš jų pavykdavo pasididinti iš antrojo penketuko, kurį sudarė: kuo mažesnis skaičius nesveikų buvusių draugužių, psichopatų tėvų ar iškrypėlių ir prievartautojų kambariokų, ir bet kokie pomėgiai ar potraukiai, nesusiję su sportu ar pornografija. Taigi aukščiausias kada nors pasiektas rezultatas buvo devynios dešimtosios, bet jis ją paliko.

– Iš pradžių jis rodėsi surinkęs septynias dešimtąsias. Jeilio universitete studijuoja teatro magistrantūrą. Labai sąžiningas ir labai protingai gali diskutuoti apie Izraelio politiką. Jis nė sykio nepasiūlė nušluoti jo branduoliniu ginklu. Man jis patiko.

– Atrodo, visai neblogai. Ir koks gi lemiamas argumentas? Kas pakišo koją? Ar jis pliurpė apie savo mėgstamiausią Nintendo žaidimą?

– Dar blogiau, – atsiduso ji.

– Ar jis už tave lieknesnis?

– Blogiau, – jos balsas skambėjo visai prislėgtai.

– Kas, po galais, gali būti blogiau?

– Jis gyvena Long Ailande…

– Lili! Jis tau netinka geografiškai. Ir todėl tu negali susitikinėti! Argi verta?..

– Su savo tėvais, – pertraukė ji mane.

Ak!

– Pastaruosius ketverius metus.

O, Dieve!

– Ir jam tai patinka. Sako neįsivaizduojąs savęs gyvenančio tokiame dideliame mieste vieno, kai mama su tėčiu tokia šauni jam draugija.

– Vaje! Daugiau nebepasakok. Bijau, kad dar niekados septynioms dešimtosioms neteko po pirmo pasimatymo nukristi iki nulio. Taviškis vaikinas suskėlė naują rekordą. Sveikinu. Tavo diena oficialiai prastesnė už manąją, – pasislinkau arčiau lovos krašto, kad koja užtrenkčiau duris, nes išgirdau iš darbo grįžusias Šanti su Kendra. Išgirdau jų draugijoje vyrišką balsą ir pagalvojau, katra iš merginų įsitaisė vaikiną. Per pastarąją savaitę su jomis mačiausi iš viso gal dešimt minučių, nes juodvi dirbdavo ilgiau už mane.

– Ir tau nepasisekė? Kuo bloga ši diena tau? Juk dirbi mados srity, – kamantinėjo Lili.

Į duris kažkas tyliai pasibeldė.

– Palauk, kažkas beldžiasi. Užeikit! – riktelėjau į duris, aiškiai per garsiai tokiam mažam kambarėly. Tikėjausi, kad įeis kuri nors iš nuolankiųjų buto draugių ir kukliai paklaus, ar nepamiršau paskambinti buto šeimininkui ir susitarti dėl nuomos (pamiršau), ar nepamiršau nupirkti vienkartinių lėkščių (pamiršau) ir ar niekas joms neskambino (ne). Bet tarpdury išdygo Aleksas.

– Ei, aš tau paskambinsiu. Atėjo Aleksas.

Man visada buvo malonu jį matyti ir aš tiesiog apstulbau, kad jis man padarė tokią staigmeną, bet kažkuri šimtoji dalelė mano kūno būtų mieliau troškusi palįsti po dušu ir susiraityti lovoje.

– Gerai. Perduok jam labų dienų. Ir nepamiršk, kad esi pati laimingiausia mergina, nes jo trupmeninė skalė pati aukščiausia. Jis nuostabus, Ende. Nepaleisk iš nagų.

– Tarsi nežinočiau. Tikras šventasis, – šyptelėjau jam.

– Iki.

– Sveikas! – Iš visų dar likusių jėgų prisiverčiau atsisėsti, paskui pasikelti nuo lovos ir prieiti prie jo. – Tai bent staigmena! – Norėjau jį apkabinti, bet jisai atšlijo ir toliau laikė už nugaros paslėptas rankas. – Kas atsitiko?

– Visiškai nieko. Žinau, kad tau šita savaitė buvo velniškai ilga ir sunki, ir pagalvojau, kad turbūt neturėjai laiko nė kada pavalgyti, todėl atnešiau tau šio to užkąsti, – jis ištraukė už nugaros slepiamą rudą popierinį maišą, tokį, kokiame koledžo laikais tempdavom namo maisto produktus. Jo kraštai jau buvo išteplioti riebalais, o iš vidaus gardžiai kvepėjo. Staiga aš pasijutau baisiai išalkusi.

– Negali būti! Iš kur sužinojai, kad sėdžiu namie ir suku galvą, kaip prasimanyti ko nors užkrimsti? Jau buvau netenkanti vilčių…

– Tai eikš ir valgom, – jis buvo linksmai nusiteikęs ir atlapojo krepšį. Bet mudu netilpom susėsti ant grindų mano miegamajame. Ketinau pasiūlyti vakarieniauti svetainėje, nes bute nebuvo valgomojo, bet Kendra su Šanti jau buvo įsitaisiusios priešais televizorių su paskleistomis ant žemės vakarienės dėžutėmis. Pamaniau, kad jos laukia, kada pasibaigs „Gyvojo pasaulio“ serija, kurią dabar žiūrėjo, bet paskui pamačiau, kad jos saldžiai sau pučia į ūsą. Tai bent gyvenimėlis!

– Palauk, man šovė mintis, – tarė Aleksas ir tyliai nutipeno į koridorių, iš kur atsitempė du didžiulius plastikinius šiukšlių maišus ir patiesė juos ant mano lovos. Jis įkišo ranką į popierinį maišą ir ištraukė du milžiniškus mėsainius su visais priedais ir didele porcija bulvyčių. Nepamiršo ir kečupo, ir dar druskos man, taip pat ir servetėlių. Aš taip susijaudinau, kad net plekštelėjau delnais. Akimirksnį man prieš akis šmėstelėjo nusivylimo kupinas Mirandos veidas, tarsi klaustų: „Tu? Tu rengiesi šveisti mėsainį?!“

– Čia dar ne viskas. Štai, žiūrėk. – Iš savo kuprinės Aleksas dar ištraukė saują vanilinės arbatos maišelių, butelį raudonojo vyno atsukamu kamščiu ir dvi vienkartines plastikines stiklinaites.

– Nejuokauk, – tariau jam meiliai, vis dar netikėdama, kad jis man surengė tokią puotą po to, kai aš atšaukiau mudviejų pasimatymą.

Jis padavė man stiklinaitę vyno ir tarkštelėjo su savąja.

– Aš visai nejuokauju. Manai, kad man neįdomu išgirsti apie tavo pirmąją darbo savaitę? Į mano merginos sveikatą.

– Ačiū, – padėkojau jam ir lėtai siurbtelėjau vyno. – Ačiū, ačiū, ačiū.

–ODievulėliau! Ar tik čia ne pati madų žurnalo redaktorė? – pašaipiai spygtelėjo Džila, atrakindama paradines duris. – Prašom į vidų. Leisk savo vyresnėlei pulti ant kelių prieš jaunėlę.

– Madų žurnalo redaktorė? – burbtelėjau. – Nepasakyčiau. Veikiau jau madinga nevykėlė. Sveika sugrįžusi į civilizuotą pasaulį. – Gal dešimt minučių laikiau glėbyje seserį ir vis nenorėjau paleisti. Man buvo labai sunku, kai ji išvažiavo į Stenfordą, palikusi mane vos devynerių vienui vieną su tėvais, bet buvo dar sunkiau, kai ji išlėkė paskui savo vaikiną – dabartinį vyrą – į Hiustoną. Į Hiustoną! Ten viskas persismelkę drėgme, iki šleikštumo nusėsta uodų, ir, negana to, mano sesuo – mano išprusėlė vyresnioji sesutė, taip karštai mylėjusi neoklasicizmo meną ir iki ašarų graudinusi savuoju poezijos skaitymu, – dabar kalba su pietietišku akcentu. Ne tuo švelniu akcentu su miela, subtilia pietietiška gaidele, bet grubiu, ausį rėžiančiu, nutęsiančiu prasčiokišku veblenimu. Vis negalėjau prisiversti atleisti Kailui už tai, kad nutempė ją į tą pasigailėjimo vertą miestą. Nors ir koks puikus ir patrauklus svainis jis man buvo, bet kai tik prasižiodavo – mirtis viskam.

– Ei, sveikutė, mieloji Ende. Kaskart tu vis gražesnė ir gražesnė. (Kaskart tujen vis gražasne ir gražasne!) Kuo jūs ten Podiume ir maitinatės, a?

Norėjau švystelt jam į nasrus teniso kamuoliuką, kad užsičiauptų, bet jis taip meiliai nusišypsojo, kad priėjau arčiau ir apkabinau jį. Nors jis kalba kaip gūdžiausio kaimo stuobrys ir kas žingsnis šiepiasi nuo ausies iki ausies, vis dėlto jis labai nuoširdus ir aiškiai dievina mano seserį. Prisiekiau daugiau niekados, kai jis prabyla, akivaizdžiai nebesigūžti.

– Na, ten sočiai nepavalgysi, bet maukti vandens gali, kiek tik telpa. Užtat tu, Kailai, atrodai šauniai. Spėju, kad dar neišgabenai mano sesers iš to vargetų miesto?

– Ende, širdele, imk kada ir atvažiuok pasisvečiuoti. Drauge su Aleksu smagiai paatostogautumėte. Ne taip jau ten ir blogai. Patys įsitikintumėte, – jis šyptelėjo pirma man, paskui Džilai. Ši atsakė tuo pačiu ir švelniai paglostė jam skruostą. Jiedu buvo įsimylėję iki ausų.

– Tai iš tiesų didelės kultūros miestas, Ende, ir ten yra kas veikti. Galėtum dažniau pas mus atvažiuoti pasisvečiuoti. Juk negalima visą laiką susitikinėti tik šituose namuose, – tarė sesuo, išraiškingai apvesdama ranka tėvų svetainę. – Jeigu jau ištveri Eivone, tai, be abejonės, ištversi ir Hiustone.

– Ende, pagaliau atvažiavai! Džėjau, atvažiavo mūsų šaunioji mergaitė iš Niujorko! Eikš, leisk su tavimi pasisveikinti, – šūkavo mama, išeidama iš virtuvės. – Maniau, kad atvykusi į geležinkelio stotį mums paskambinsi.

– Ponia Mejers pasitiko Eriką, atvykusią tuo pačiu traukiniu, tai pasisiūlė pavežti. Kada sėsim prie stalo? Mirštu iš alkio.

– Tuoj pat. Ar nenorėtum apsiprausti? Mes palauksim. Po kelionės atrodai pavargusi. Nebijok, jeigu nori…

– Mama! – dėbtelėjau į ją įspėjančiu žvilgsniu.

– Ende, atrodai pribloškiančiai! Eikš, leisk savo tėtušiui tave apkabinti, – mano tėtis, aukštas ir išvaizdus, nors jau įpusėjęs šeštą dešimtmetį, pasitiko mane koridoriuje su nuoširdžia šypsena. Už nugaros jis laikė žodžių dėlionės dėžutę ir trumpai šmėstelėjęs ją taip, kad pamatyčiau tik aš viena, vėl greitai paslėpė už šlaunies. Palaukė, kol visų akys nukrypo į mane, tada be garso, tik krutindamas lūpas, ištarė: „Sumalsiu į skutus. Nepamiršk, aš įspėjau.“

Šyptelėjau ir linktelėjau jam. Negalėjau paaiškinti sveiku protu, kodėl aš taip troškau ateinančias dvi paras praleisti savo namiškių apsupty. Šįkart daug stipriau nei per pastaruosius ketverius metus, kai išvykau iš namų. Iš visų švenčių man labiausiai patiko Padėkos diena, ir šiemet aš ketinau pasidžiaugti šita švente kaip niekad anksčiau.

Mes visi susirinkom valgomajame ir puolėm prie karališkų patiekalų, kuriuos taip meistriškai užsakė mama. Tai buvo tradicinė žydiška puotos, surengtos Padėkos dienos išvakarėse, atmaina. Apskritos bandelės ir rūkyta lašiša, tepamas sūris ir baltamėsė žuvis – viskas skoningai išdėliota ant vienkartinių padėklų ir laukė, kada išalkusieji ims krautis į popierines lėkštes ir šveisti plastikiniais peiliais ir šakutėmis. Mano mama palaimingai šypsojosi, matydama, kaip jos šeimynėlė kimba į maistą. Jos veidas spindėjo pasididžiavimu, tarsi ji pati visą savaitę būtų plušėjusi prie viryklės, kad pamaitintų savo jauniklius.

Namiškiams aš papasakojau apie savo naują darbą. Kaip įmanydama stengiausi išaiškinti tai, ko ir pati gerai nesupratau. Vieną akimirką pagalvojau, ar nepasirodys juokinga, jei papasakosiu apie tai, kaip buvo užsakinėjami sijonai ir kaip valandų valandas teko vynioti dovanoms skirtus butelius vyno, apie elektroninę asmens identifikavimo kortelę, kuria galima sekti kiekvieną darbuotojo žingsnį. Man buvo sunku nupasakoti žodžiais visų šitų darbų svarbą, paaiškinti, kad tai, ką dariau darbe, tuo metu buvo nepaprastai svarbu ir gyvybiškai reikalinga. Aš be paliovos kalbėjau, bet vargu ar sėkmingai išaiškinau šio pasaulio žmonėms, kurie, nors geografiškai nuo manęs buvo nutolę tik dviejų valandų atstumu, iš tiesų gyveno kitoje planetoje. Visi man linkčiojo ir šypsojosi, klausinėjo, nuduodami, kad labai įdomu, bet aš supratau, kad jiems tai buvo visiškai svetima ir nesuvokiama, lygiai kaip ir man, kai prieš kelias savaites pati nebuvau girdėjusi Mirandos Pristli pavardės. Aš ir pati suvokiau ne viską, ką dariau. Kartais atrodydavo, kad mano darbas pernelyg sureikšmintas ir dramatizuotas. Bet man patiko. Buvo smagu. Tai buvo neabejotinai ir neginčijamai puikus darbelis. Ar ne?

– Kaip manai, Ende, ar ištversi metus? O gal sumanysi pasilikti ilgiau? – paklausė mama, užsitepdama sūrio ant sūrios bandelės.

Pasirašydama sutartį, aš sutikau dirbti pas Mirandą metus – jeigu nebūsiu išvyta, nors šiuo atveju reikalas buvo labai slidus. Jeigu aš savo pareigas atliksiu pavyzdingai, stropiai ir kompetentingai (deja, viso šito sutarty raštu išdėstyta nebuvo, o tik kasdien pabrėžiama personalo skyriaus darbuotojų, Emilijos ir Elison), tai turėsiu teisę pasirinkti kitą darbą. Žinoma, aš tikiu, kad nepaisant visų įmanomų darbų Podiume ar bet kokiame kitame Elias-Clark biure, aš galėsiu rinktis nuo recenzijų rašymo literatūros skyriuje iki tarpininkės tarp Podiumo ir Holivudo garsenybių. Iš dešimties pastarųjų Mirandos kontoroje metus laiko išdirbusių padėjėjų visos visu šimtu procentų pasirinko Podiumo madų skyrių. Bet aš dėl to visai nesukau sau galvos. Vieni tarnybos metai Mirandos kontoroje bus vienintelis sėkmingas išsigelbėjimas nuo trejų ar penkerių lažo metų eilinėje įstaigėlėje, po kurių seks šuolis į atsakingą darbą kokioje nors prestižinėje įstaigoje.

– Žinoma. Kol kas su visais sutariu puikiai. Gal kiek sunkiau su Emilija, bet šiaip viskas nuostabu. Nežinau, kai pasiklausau Lili aimanų dėl artėjančių egzaminų ar Alekso dejonių dėl visokių nesklandumų darbe, tai manau, kad man labai pasisekė. Ar kam nors teko pačią pirmą dieną lakstyti po miestą mašina su asmeniniu vairuotoju? Tikrai, tik pagalvokit. Manau, šitie metai bus nuostabūs. Nekantriai laukiu, kada Miranda sugrįš į darbą. Aš jau pasirengusi.

Džila pavartė akis ir dėbtelėjo į mane tokiu žvilgsniu, tarytum sakytų: „Liaukis paisčius, Ende. Visi žinom puikiai, kad dirbi pas kažkokią psichopatę, kuriai tarnauja šutvė anoreksiškų puošeivų, tik tu mums viską pieši rožinėmis spalvomis, nes pati jautiesi įklimpusi iki ausų.“ Deja, garsiai ji ištarė kitką:

– Nuostabu, Ende, tikrai nuostabu. Žavinga proga.

Ji buvo vienintelė iš sėdėjusių prie stalo, kuri iš tiesų galėjo mane suprasti, nes prieš išvykdama į trečiojo pasaulio miestą ji vienus metus dirbo mažame privačiame muziejuje Paryžiuje ir aistringai susidomėjo haute couture mada. Jos pomėgis buvo labiau meninis ir estetinis nei vartotojiškas, visgi ji artimiau pažinojo mados pasaulį.

– Mes irgi turim gerų naujienų, – tęsė ji, per stalą siekdama Kailo rankos. Jis sėdėjo su puodeliu kavos, ant stalo plačiai išskėtęs rankas.

– Ačiū Dievui, – šūktelėjo mama ir tą pačią akimirką pašoko nuo kėdės, tarsi kažkas būtų jai nuo pečių nukėlęs šimto kilogramų nešulius, kuriuos ji atkakliai vilko pastaruosius du dešimtmečius. – Jau seniai laikas.

– Sveikinu judu abu! Turiu pripažinti, dėl judviejų mama smarkiai nerimavo. Patys suprantat, jau seniai esat nebe jaunavedžiai. Dažnai pagalvodavom… – tėtis, sėdėjęs kitam stalo gale, kilstelėjo antakius.

– Ei, tai bent šaunuoliai! Jau seniai troškau tapti teta. Kada sulauksim mažylio?

Sesuo su vyru sėdėjo be žado, ir aš kažkaip pagalvojau, kad, ko gero, būsim apsirikę, kad jų „gera“ naujiena reiškia, jog jie rengiasi statyti naują, gražesnį namą toj neišbrendamoj pelkynėj ar kad pagaliau Kailas ryžosi išeiti iš savo tėvo advokatų biuro ir padėti mano seseriai įkurti meno galeriją, apie kurią ji jau seniausiai svajojo. Gal mes pernelyg pasiskubinom ir perlenkėm lazdą, laukdami žinių, kad štai jau beldžiasi į duris būsimoji dukterėčia ar anūkas. Pastaruoju metu mano tėvai apie nieką kita ir nekalbėjo, tik apie priežastis, dėl kurių mano sesuo su Kailu, jau būdami gerokai per trisdešimt ir santuokoj praleidę ketverius metus, dar nesusilaukė palikuonių. Pastaruosius šešis mėnesius ši tema iš įtempto šeimyninio pokalbio išaugo į rimtą kritinę situaciją.

Sesuo atrodė susirūpinusi. Kailas sėdėjo suraukęs kaktą. O tėvai, rodės, tuoj tuoj nualps, neatlaikę įtampos. Tyla buvo nebepakenčiama.

Džila pakilo nuo savo kėdės ir priėjusi prie Kailo įsitaisė jam ant kelių. Ranka apkabino jį per pečius ir skruostu prigludo jam prie veido, kažką tyliai šnibždėdama į ausį. Aš žvilgtelėjau į mamą, kuri, rodės, dar po dešimties sekundžių kris be sąmonės. Jos veide, kur anksčiau buvo tik smulkios raukšlelės apie akis, dabar žiojėjo gilūs grioviai.

Pagaliau jiedu tyliai sukikeno ir atsisukę į mus kartu pareiškė:

– Mes turėsim kūdikį.

Ir tada visiems nušvito akyse. Pasigirdo klyksmas. Visi puolėme glėbesčiuotis. Mama pašoko nuo kėdės taip ūmai, kad ši net nuvirto, paskui save nusitempdama vazoną su kaktusu, kuris stovėjo prie suveriamų stiklinių durų. Tėtis čiupo Džilą į glėbį ir pabučiavo į abu skruostus, paskui į kaktą. O tada, kiek prisimenu, pirmą sykį nuo vestuvių dienos jis pabučiavo ir Kailą.

Plastikine šakute keliskart tarkštelėjau į juodųjų serbentų sulčių skardinėlę ir pareiškiau, kad reikia paskelbti tostą.

– Kviečiu visus pakelti taures už būsimąjį Sachsų kūdikį, kuris netrukus ateis į mūsų šeimą. – Kailas su Džila nusmelkė mane daugiareikšmiu žvilgsniu. – Na, formaliai vaikelis bus Harisonų, bet giliai kiekvieno širdyje jis bus ir Sachsų. Už Kailą ir Džilą – būsimuosius nuostabius nuostabaus kūdikėlio tėvus.

Mes visi susidaužėme limonado skardinėlėmis ir kavos puodeliais ir dar ne kartą skelbėme tostus už besišypsančius tėvelius ir padidėjusį mano sesers pilvuką. Aš nukrausčiau stalą ir visus maisto likučius bei vienkartinius indus sugrūdau tiesiai į šiukšlių dėžę, o mama tuo tarpu atkakliai įkalbinėjo Džilą pavadinti būsimąjį vaikelį kurio nors iš mirusių giminaičių vardu. Kailas tyliai siurbčiojo kavą ir atrodė gan patenkintas savimi. Prieš pat vidurnaktį mudu su tėčiu niekieno nepastebėti šmurkštelėjom į jo kabinetą sulošti partijos.

Jis įjungė garso slopintuvą, kurį naudodavo, kai dienos metu pas jį lankydavosi pacientai, kad nesigirdėtų namų triukšmo ar pašaliniai nesiklausytų, kas kalbama kabinete. Kaip sumanus psichiatras, mano tėtis tolimiausioje kambario kertėje buvo pastatęs pilkos odos minkštasuolį, tokį minkštą, kad aš dažnai ilsėdavausi ant ranktūrio padėjusi galvą, ir tris kėdes, kurios stačiu kampu uždarydavo erdvę ir sukurdavo jaukią ramią atmosferą. Tarsi motinos įsčiose, – mėgdavo sakyti mano tėtis. Jo darbo stalas buvo juodas ir žvilgantis, ant jo stovėjo plokščiaekranis monitorius, o už stalo puikavosi tokia pat juoda, labai ištaiginga kėdė aukšta atkalte. Palei sieną stiklinėje knygų spintoje ant lentynų rikiavosi eilės psichologijos knygų ir vadovėlių, šalia aukštoje krištolinėje vazoje buvo primerkta ilgų bambuko šakelių. Ant sienų kabojo keletas įrėmintų spalvotų graviūrų – vienintelės žaismingos spalvos šiam kambariui teikė futuristinio atspalvio. Aš susirangiau ant grindų tarp minkštasuolio ir jo darbo stalo, o jis įsitaisė šalia manęs.

– Na, tai klok, kokie iš tiesų tavo reikalai, Ende, – paragino jis mane, tiesdamas dangtelį su mediniais kvadratėliais. – Spėju, kad dabar jautiesi smarkiai prislėgta.

Išsirinkau septynis kvadratėlius ir stropiai išsidėliojau priešais save.

– Tikrai. Dvi beprotiškos savaitės. Pirma kraustymasis, paskui darbas. Aplinka labai keista, sunku net nupasakoti. Visi tokie žavūs, liekni, įspūdingai apsirengę. Be to, nepaprastai meilūs. Ir labai draugiški. Tarsi būtų prisigėrę švelnius jausmus skatinančių vaistų. Tiesiog nežinau.

– Ką norėjai tuo pasakyti?

– Nerandu tinkamų žodžių. Jaučiuosi taip, tarsi gyvenčiau kortų namelyje, kuris tuoj tuoj sugrius. Niekaip negaliu nusikratyti jausmo, kad dirbti madų žurnale nerimta, supranti? Iki šiolei tai, ką darau, atrodo visai beprasmiška, bet tiek to. Kol viskas nauja, tai ir įdomu, supranti?

Jis linktelėjo.

– Mano darbas prestižinis, tik aš nesuvokiu, kaip jis man padės pasirengti darbui žurnale The New Yorker. Jaučiu, kad kažkas turi įvykti negero, nes ilgiau taip sklandžiai viskas eitis negali. O gal aš tiesiog kuoktelėjau?

– Nepasakyčiau, kad kuoktelėjai, širdele. Manau, kad esi pernelyg jautri. Vis dėlto turiu prisipažinti, tau tikrai velniškai nuskilo. Kitiems prireiktų viso gyvenimo, kad patirtų tai, ką tu pamatysi ir išgyvensi per šiuos vienus metus. Tu tik pagalvok! Pirmas darbas po koledžo pas pačią garsiausią paties pelningiausio žurnalo leidėją ir dar pačioje prestižiškiausioje pasaulyje leidykloje. Tu turėsi šansą pamatyti visą leidybos virtuvę nuo apačios iki viršaus. Jeigu būsi budri ir nesnausi, dorai atliksi savo pareigas, per vienus metus išmoksi daugiau, nei kiti šioje srityje per visą savo darbinę karjerą, – jis sudėliojo pirmą savo žodį: „ŠLEPT“.

– Kaip pradžiai, visai neblogai, – tariau jam ir suskaičiavusi taškus padauginau iš dviejų, nes pirmasis žodis visados duoda daugiausia balų ir pradeda skaičiavimą. Tėtis: 22 taškai, Endi: 0. Mano raidės nieko gero nežadėjo. Prie „L“ pridėjau „U“, „O“, „Š“, „A“ ir „S“ ir surinkau varganus šešis taškus.

– Aš tik noriu pasakyti, kad nepraleistum progos iš viso šito ką nors laimėti, – tarė jis ir ranka pamaišė savo kvadratėlius. – Kuo daugiau apie tave galvoju, tuo įkyriau peršasi mintis, kad tavęs šiame darbe laukia didelė ateitis.

– Norėčiau, kad tavo žodžiai išsipildytų, tėti, nes man dar liko krūvos sukarpyto ir nesunaudoto vyniojimui skirto popieriaus. Kad tik kam būtų naudos.

– Bus, širdele, tikrai bus. Pamatysi. Gal tau kartais ir atrodo, kad dirbi beprasmiškai, bet patikėk, taip nėra. Jaučiu, kad netrukus atsitiks kažkas fantastiško. Be to, aš pasiskaitinėjau apie tavo šefę. Be jokios abejonės, Miranda Pristli – kieta moteriškė, bet, man regis, tu ją pamilsi. Pamils ir ji tave, pamatysi.

Jis sudėliojo žodį „LAŠAI“, panaudojęs mano raidę „L“, ir patenkintas nusišypsojo.

– Kad tik tavo žodžiai pasiektų Dievo ausį, tėti, kad tik pasiektų…

– Jinai – vyriausioji Podiumo redaktorė ir leidėja, supranti? Madų žurnalo, – nekantriai murmėjau į ragelį, stengdamasi neparodyti savo susierzinimo.

– Oi, žinau, apie katrą kalbi, – prisipažino Julija, knygų vaikams leidyklos reklamos asistentė. – Puikus žurnalas. Man patinka paskaitinėti laiškus, kur merginos pasakoja apie savo pereinamojo amžiaus bėdas. Ar ten iš tiesų viskas tikra? Ar neskaitei to, kur?..

– Ne, ne, ne. Šitas žurnalas – ne paauglėms, o suaugusioms moterims. – Bent jau teoriškai. – Ar tikrai nesi varčiusi Podiumo? – Negi šiais laikais įmanoma nebūti varčiusiai Podiumo? – Taigi, jos pavardė P-R-I-S-T-L-I. Taip, Miranda Pristli, – paaiškinau jai, atkakliai slėpdama nekantrumą. Pagalvojau, kaip reaguotų Miranda, jei pasakyčiau, kad kalbu telefonu su žmogum, kuris nė sykio negirdėjo jos pavardės. Turbūt pasiustų.

– Būčiau nepaprastai dėkinga, jeigu man paskambintum, – paprašiau Julijos. – O jeigu kartais pasirodytų vyriausioji reklamos specialistė, tegu man būtinai paskambina.

Buvo puikus gruodžio vidurio penktadienio rytas ir iki išsvajotojo nuostabaus savaitgalio likę tik dešimt valandų. Kaip įmanydama stengiausi įtikinti Juliją, knygų vaikams leidyklos darbuotoją ir visišką mados profanę, kad Miranda Pristli yra nepaprastai reikšminga persona, dėl kurios verta mažumėlę nusižengti taisyklėms ir nepaklusti sveikai logikai. Tačiau man sekėsi kur kas sunkiau, nei tikėjausi. Kaip galėjau žinoti, kad man teks aiškinti Mirandos einamų pareigų svarbą kažkokiai atsilikėlei, gyvenime negirdėjusiai apie patį prestižiškiausią pasaulyje madų žurnalą ar jo leidėją? Per keturias darbo savaites Mirandos padėjėjos pareigose aš jau spėjau įsikalti galvon, kad toks šefės pareigų sureikšminimas ir nuolankus meilikavimas buvo viena iš mano darbo krypčių, todėl gana dažnai klientas, kurį tekdavo įtikinėti, mulkinti ar kaip kitaip spausti, vos tik paminėjus mano šefės garbiąją pavardę, iš karto susileisdavo.

Labai gaila, bet Julija dirbo mokyklinių knygų leidykloj, kur „labai svarbaus asmens“ statusą greičiau gaudavo kokia nors Nora Efron ar Vendi Vaserstein, o ne maniškė šefė su nepriekaištingu skoniu kailiams. Aš jau šitą seniai supratau. Bandžiau prisiminti laikus, kai prieš penkias savaites pati nieko nebuvau girdėjusi apie Mirandą Pristli, bet man sekėsi sunkiai. Visgi jaučiau, kad toks stebuklingas laikas tikrai egzistavo. Pavydėjau Julijai jos abejingumo, bet man reikėjo atlikti užduotį, o ši mergina man mažai kuo gelbėjo.

Rytoj, šeštadienį, turi pasirodyti ketvirtoji Hario Poterio knyga, ir Mirandos dešimtmetės dvynukės norėjo turėti kiekviena po egzempliorių. Pirmieji šios knygos egzemplioriai knygynų lentynas pasieks ne anksčiau kaip pirmadienį, bet aš turėjau kažkokiu stebuklingu būdu jas gauti jau šeštadienio rytą – prabėgus vos kelioms minutėms, kai tik knyga iškeliaus iš leidyklos sandėlio. O tada Haris su savo komanda turės spėti į nuosavą lėktuvą skrydžiui į Paryžių.

Mano mintis nutraukė telefono skambutis. Atsiliepiau kaip ir visada, nes pastaruoju metu Emilija vis dažniau patikėdavo man pokalbius su Miranda. Ir, Dievulėliau mano, mudvi kasdien kalbėdavom ne mažiau kaip porą dešimčių kartų per dieną. Net ir būdama toli nuo čia, Miranda sugebėjo įsiveržti į mano gyvenimą ir užvaldyti mano jausmus, kaip kulkosvaidis nuo septintos ryto iki devintos vakaro tratindama paliepimus, įsakymus ir nurodymus.

– An-drė-ja! Alio! Ar mane girdi? An-drė-ja! – Vos tik išgirdau jos balsu tariamą savo vardą, stryktelėjau nuo kėdės kaip nuo žarijų. Prabėgo kelios akimirkos, kol atsitokėjau, kad jos nėra ne tik kabinete, bet ir šalyje, ir kad kol kas man niekas negresia. Emilija mane patikino, kad Miranda dar nė nežino, jog Elison paaukštinta, kad priėmė mane ir kad Mirandai tokios smulkmenos absoliučiai nereikšmingos. Svarbu, kad būtų kam atsiliepti į jos skambučius ir vykdyti jos užgaidas, o asmenybei čia reikšmės neteikiama.

– Nesuprantu, kodėl pakėlusi ragelį kurį laiką tyli? – papriekaištavo ji. Iš bet kokio kito žmogaus lūpų šie žodžiai būtų nuskambėję kaip verkšlenimas, o iš Mirandos – kaip šaltas ir tvirtas priekaištas. Tokia jau ji. – Negi dar nespėjai per tiek laiko čia sėdėdama įsikalti galvon, kad kai paskambinu, privalai atsiliepti. Juk taip paprasta. Matai? Aš paskambinu, tu atsiliepi. Ar mane aiškiai supratai, An-drė-ja?

Linktelėjau lyg šešiametė, kurią ką tik nubaudė už spagečių mėtymą ant sienų, nors ji to ir nematė. Susikaupiau, kad tik nepasakyčiau „taip, ponia“. Tokią klaidą buvau padariusi praėjusią savaitę ir vos neišskridau iš darbo.

– Taip, Miranda. Labai atsiprašau, – ištariau tyliai, nuolankiai nunarinusi galvą. Ir tą akimirką mintyse aš iš tiesų atsiprašinėjau už tai, kad jos žodžiai įsmigo mano galvon trim dešimtosiom sekundės dalim vėliau, nei reikėjo, kad savo nerangiu „Mirandos Pristli biuras“ pasveikinau ją kažkuria sekundės dalimi vėliau, nei ji tikėjosi. Jos laikas, kaip kad man nuolatos buvo primenama, šimtus kartų brangesnis nei mano.

– Ką gi, tiek to. Kai jau šitiek sugaišom, gal jau galim pradėti? Ar užsakei ponui Tomlinsonui staliuką? – paklausė ji.

– Taip, Miranda, užsakiau ponui Tomlinsonui staliuką pirmai valandai Keturių metų laikų restorane.

Nujaučiau kažką negero. Prieš dešimt minučių ji man paskambino ir paprašė užsakyti staliuką Keturių metų laikų restorane, paskambinti ponui Tomlinsonui, jos vairuotojui ir auklei ir pranešti apie tai, kad keičiasi planai.

– Žinai, aš persigalvojau. Keturių metų laikų restoranas nelabai tinka pietums su Irvu. Užsakyk staliuką dviem Le Cirque restorane ir nepamiršk įspėti metrdotelio, kad ponai pageidauja sėdėti salės gilumoje, ne priekyje, o salės gale. Viskas.

Kai pirmą kartą kalbėjausi telefonu su Miranda, įsitikinau, kad sakydama „viskas“, ji turi omeny „ačiū“. Bet kitą savaitę savo nuomonę pakeičiau.

– Žinoma, Miranda. Ačiū, – padėkojau jai ir nusišypsojau. Tiesiog jaučiau, kaip kitame laido gale ji akimirksnį dvejojo, ką čia atsakius. Ar ji numanė, jog aš atkreipiu jos dėmesį į tai, kad ji vengia dėkoti? Ar jai neatrodo keista, jog aš jai dėkoju už tai, kad ji mane visur siuntinėja ir varinėja? Pastaruoju metu pradėjau jai dėkoti už kiekvieną sarkastišką pastabą ar šlykštų telefoninį nurodymą. Mano taktika buvo velniškai veiksminga. Ji nujautė, kad aš iš jos kažkaip šaipausi, bet ką gi ji galėjo pasakyti? „An-drė-ja, kad daugiau negirdėčiau tavęs man dėkojant. Griežtai draudžiu tau reikšti man tokią padėką!“ O kai gerai pagalvoji, tai čia – joks padorumo ribų peržengimas.

Le Cirque, Le Cirque, Le Cirque kartojau sau mintyse, pasiryžusi kuo skubiausiai užsakyti staliuką, kad vėl galėčiau grįžti prie daug svarbesnės Hario Poterio užduoties. Le Cirque administratorius, negaišdamas nė minutės, sutiko paruošti staliuką ponui Tomlinsonui ir Irvui, kai tik jie atvyks.

Pasivaikštinėjusi po biurus, į kabinetą sugrįžo Emilija ir pasiteiravo, ar neskambino Miranda.

– Tik tris kartus, ir nė sykio negrasino išvysianti mane lauk, – pasigyriau jai. – Žinoma, mintis tokia šmėsčiojo, bet garsiai nepasakė. Pažanga, ar ne?

Ji nusikvatojo taip, kaip juokdavosi tik tada, kai aš pasišaipydavau iš savęs, ir dar pasidomėjo, ko Miranda – jos guru – pageidavo.

– Tiesiog paprašė perkelti į kitą restoraną A-KIK’o susitikimą pietums. Nelabai suprantu, kodėl šitą darbą turiu daryti aš, kai jis pats turi savo padėjėją, bet tiek to, aš klausimų neuždavinėju.

Ponas Aklas, Kurčias ir Kvailas – tokia buvo Mirandos trečiojo vyro pravardė. Nors visų akivaizdoje jis toli gražu nebuvo nė vienas iš ankščiau minėtų, mes visi čia dirbantys nė sekundės neabejojom, kad jam tinka visa trijų dalių kombinacija. Kaip kitaip galima būtų paaiškinti faktą, kad toks šaunus vyrukas kaip jis gyvena su tokia boba kaip ji?

Dabar reikėjo paskambinti pačiam A-KIK’ui. Jeigu nepaskambinsiu tuojau pat, tai jis gali nesuspėti laiku nuvykti į restoraną. Jis porai dienų svarbiems verslo susitikimams atskrido iš atostogų, o jo susitikimas pietums su Irvu Ravitzu – vienu iš Elias-Clark vadovaujančių pareigūnų – buvo bemaž svarbiausias. Miranda siekė, kad viskas iki smulkmenų būtų atlikta tobulai. Lyg tai man būtų naujiena. Tikroji A-KIK’o pavardė buvo Hunteris Tomlinsonas. Jiedu su Miranda susituokė tą vasarą, kai aš rudeniop pradėjau pas ją dirbti. Kiek teko girdėti, jų draugystė buvo ne itin tradicinė: jinai užsispyrė, jisai pakluso. Pasak Emilijos, jinai nepaliaujamai jį persekiojo, ir šis jai pasidavė, nes jau nebeįstengė ilgiau jai priešintis. Jinai paliko savo antrąjį vyrą (vienos garsiausių septintojo dešimtmečio grupių vokalistą ir savo dvynukių tėvą) nė neperspėjusi, o tik per savo advokatą pasiuntusi jam skyrybų dokumentus, ir lygiai po dvylikos dienų, kai baigėsi skyrybų byla, ištekėjo už Hunterio. Ponas Tomlinsonas stropiai vykdė visus jos nurodymus ir tuoj pat persikraustė į apartamentus Penktajame aveniu. Mirandą mačiau tik sykį, o jos vyro – nė karto, bet kadangi kasdien tekdavo telefonu prašnekėti su jais abiem net po kelias valandas, tai net ir prieš savo valią pajutau, kad jie visgi darni šeima.

Trys pyptelėjimai, keturi, penki… Įdomu, kur dingo jo padėjėja? Meldžiau Dievą, kad atsilieptų atsakiklis, nes visai neturėjau noro beprasmiškiems, nors ir draugiškiems pliurpalams, kuriuos taip mėgo A-KIK’as. Deja, atsiliepė sekretorė.

– Pono Tomlinsono biuras, – nuaidėjo sodrus žemas balselis su pietietišku akcentu. – Kuo galėčiau jums padėti? (Kuo galėč jum padiet?)

– Sveika, Marta, čia Andrėja. Klausyk, man visai nereikia kalbėti su ponu Tomlinsonu, tu tiesiog jam perduok žinutę, gerai? Aš užsakiau jam staliuką…

– Brangute, juk žinai, kaip ponas T mėgsta su tavimi paplepėti. Vieną sekundėlę. – Aš nespėjau nė prasižioti ir užprotestuoti, kai kitame laido gale jau skambėjo improvizuota Bobio Makferino Don’t Worry, Be Happy versija. Nuostabu. Nieko keisto, kad A-KIK’as išsirinko pačią įkyriausią melodiją pašnekovams erzinti, kai prašoma jų palaukti.

– Ende, čia tu, širdele? – paklausė jis žemu, su niekuo nesupainiojamu balsu. – Dar ims ponas Tomlinsonas ir pagalvos, kad imi jo vengti. Jau taip seniai mudu nesikalbėjom. – Jei tiksliau, tai prieš pusantros savaitės. Negana aklumo, kurtumo ir kvailumo, ponas Tomlinsonas dar turėjo vieną visus iš proto varančią savybę – vadinti save trečiuoju asmeniu.

Aš giliai atsikvėpiau.

– Sveiki, pone Tomlinsonai. Miranda prašė jums paskambinti ir pasakyti, kad šiandieną pietausite lygiai pirmą Le Cirque restorane. Ir dar ji sakė, kad jūs…

– Širdele, – pradėjo jis lėtai ir ramiai, – gana to planavimo ir organizavimo. Verčiau suteik šitam dėdulei akimirką malonumo ir papasakok dėdei Tomlinsonui apie savo gyvenimą. Ar sutinki? Taigi, pasakyk, mieloji, ar tau patinka dirbti pas mano žmoną? – Ar man patinka dirbti pas jo žmoną? Hmm, tuoj pagalvosiu. Ar jaunikliai dažnai krykščia iš laimės, kai prisėlina plėšrūnas ir kėsinasi praryti juos gyvus? Žinoma, besmegeni tu, man taip patinka dirbti pas tavo žmoną, kad nors nusišauk. Kai turim laisvą minučiukę, apmėtom viena kitą purvais ir liežuvaujam apie viena kitos meilės nuotykius. Tai tarsi smarkios išgertuvės artimų draugų ratelyje, supranti? Virsk iš koto, kaip juokinga.

– Pone Tomlinsonai, man patinka šitas darbas ir aš džiaugiuosi, kad galiu dirbti pas Mirandą. – Prikandau liežuvį ir laukiau, kada jis padės ragelį.

– Ką gi, ponui T džiugu girdėti, kad tau taip šauniai sekasi. – Kurgi, šikniau tu! Ar tikrai tau jau taip džiugu?

– Labai jums ačiū, pone Tomlinsonai. Skanių jums pietų, – išpyškinau vienu atsikvėpimu ir padėjau ragelį, nespėjus jam pasidomėti apie mano planus savaitgaliui.

Atsilošiau kėdėje ir apsidairiau po kabinetą. Emilija net suraukusi kaktą, įnikusi į popierius bandė šifruoti vieną po kitos Mirandai atsiųstas dvidešimties tūkstančių dolerių vertės American Express sąskaitas. Man vėl prieš akis išniro Hario Poterio projektas, ir aš nedelsdama turėjau jo griebtis, jeigu norėjau šį savaitgalį kur nors ištrūkti.

Mudvi su Lili šiam savaitgaliui numatėme kino filmų maratoną. Buvau pavargusi nuo darbo, o ji – nuo stresų paskaitose, todėl abi nusprendėme visą savaitgalį praleisti ant jos lovos, palaikydamos gyvybę tik alumi ir sumuštiniais. Jokių traškučių, jokios dietinės kolos. Ir nieku gyvu nesirengti išeiginiais drabužiais. Nors mudvi ir dažnai pasikalbėdavom, bet kai išsikrausčiau į miestą, viena kitos draugijoje būdavom labai retai.

Mudvi tapom geriausios draugės aštuntoje klasėje. Kartą mokyklos valgykloje pamačiau ją užsikniaubusią ant stalo ir graudžiai verkiančią. Ji ką tik buvo apsigyvenusi pas savo senelę ir pradėjusi lankyti mano mokyklą, nes vargšelei buvo pranešta, kad jos tėvai kažkur išvažiavo ir daugiau nebegrįš. Jie prieš kelis mėnesius išlėkė paskui gastroliuojančią grupę The Dead (vaikelio jie susilaukė būdami devyniolikos, bet jiems labiau rūpėjo decibelai nei vystyklai), palikę mergaitę tokių pačių prietrankų draugų globai komunoje Naujajame Meksike (Lili sakydavo „kolektyve“). Kai tėvai negrįžo namo ilgiau kaip metus, Lili senelė atsiėmė mergaitę iš komunos ir išsivežė į Eivoną. Tądien, kai išvydau ją valgykloje verkiančią, senelė per prievartą buvo nukirpusi jai į virvutes susuktus plaukus ir privertusi apsivilkti suknelę. O Lili šitai visai nepatiko. Mane sužavėjo jos savotiškos manieros ir kalba: „Tai bent suskėlei“, „Ei, nuleisk garą“, ir mudvi iš karto susidraugavom. Buvome neperskiriamos iki mokyklos pabaigos, o Brauno koledže visus ketverius metus gyvenom vienam kambary. Lili dar ir po šiai dienai nebuvo tvirtai apsisprendusi, ar jai dažytis lūpas, ar ant kaklo nešioti kanapių žiedų vėrinį. Ji dažnai pasielgdavo visiškai priešingai, nei diktuodavo sveikas protas, bet mudvi viena kitą puikiausiai papildydavom. Aš jos labai pasiilgdavau. Be to, ji buvo universiteto studentė, o aš – darbinis arklys, todėl pastaruoju metu mažai matydavomės.

Nekantriai laukiau savaitgalio. Keturiolikos valandų darbo dienos jau pradėjo atsiliepti mano kojoms, pečiams ir stuburui. Akiniai pakeitė kontaktinius lęšius, kuriuos nešiojau pastaruosius dešimt metų, nes mano akys pradėjo džiūti ir rausti ir aš nebegalėjau ilgiau jų nešioti. Per dieną surūkydavau po pakelį cigarečių ir gyvenau vien Starbucks kava (žinoma, brangu) ir sushi išsineštinai (dar brangiau). Man pradėjo kristi svoris. Tas, kurį praradau po dizenterijos, veikiai atsistatė, bet vos tik atsidūriau Podiume, vėl pradėjo kristi. Ko gero, mane šitaip veikė pati darbinė atmosfera ar čionykštis požiūris į maistą. Jau keliskart buvau pasigavusi sinusitą ir baisiai perbalau, nors tedirbau tik keturias savaites. Man tik dvidešimt treji. Miranda dar negrįžo iš atostogų. Velniai rautų – aš nusipelniau laisvo savaitgalio.

Į visą šitą painiavą įsivėlė dar ir Haris Poteris. Manęs tai visai nedžiugino. Šį rytą paskambino Miranda. Ji išklojo, ko jai reikia, per kelias sekundes, o man prireikė visos amžinybės, kad suvokčiau, ką ji pasakė. Labai greitai išmokau, kad Mirandos aplinkoje geriau jau užduotį atlikti blogai, o paskui sugaišti marias laiko ir iššvaistyti krūvas pinigų klaidoms ištaisyti, nei prisipažinti, kad nesupratai jos įmantrių nurodymų, ir paprašyti dar kartą paaiškinti. Taigi kai ji murmtelėjo pageidaujanti nuskraidinti į Paryžių Hario Poterio knygas savo dvynukėms, intuicija man pakuždėjo, kad ši užduotis būtinai sugadins man savaitgalį. Kai ji kitam laido gale padėjo ragelį, aš pažvelgiau į Emiliją apimta panikos.

– Dieve, ką ji pasakė? – suaimanavau, keikdama save, kad neišdrįsau Mirandos paprašyti pakartoti. – Kodėl aš nė žodžio nesuprantu, ką ta moteris kalba? Bėda ne aš, Ema, aš angliškai suprantu kuo puikiausiai, bet ji kalba taip, kad mane tiesiog varo iš proto.

Emilija pasižiūrėjo į mane savo dvireikšmiu žvilgsniu – užuojautos ir pasidygėjimo.

– Kadangi knygos dienos šviesą išvys jau rytoj, o jos pačios jų nusipirkti negali, tai Miranda nori, kad tu nutvertum du egzempliorius ir nuvežtum į Teterborą. O lėktuvas nuskraidins jas į Paryžių, – išdėstė ji man šaltai, nė neužsimindama apie užduoties beprasmiškumą. Aš dar sykį įsitikinau, kad Emilija padarytų bet ką – kas tik šautų galvon, – kad tik Miranda būtų patenkinta. Aš sumirksėjau ir prikandau liežuvį.

Kadangi nė už ką nesirengiau paaukoti nė menkiausios savo savaitgalio sekundės jos paikoms užgaidoms ir kadangi turėjau pakankamai pinigų ir tarnybinės galios, tai visą likusią dienos dalį praleidau kruopščiai rengdama Hario Poterio kelionę lėktuvu į Paryžių. Pirmiausia – keletas žodžių Julijai iš knygų vaikams leidyklos.

Miela Julija,

Mano padėjėja Andrėja man minėjo, kad jūs esate pats patikimiausias žmogus, į kurį galėčiau kreiptis su savo nuolankiausiu prašymu. Ji man sakė, kad tik jūs vienintelė galėtumėte man rytoj gauti du šios nuostabios knygutės egzempliorius. Žinokit, aš nuoširdžiausiai jums dėkinga už jūsų triūsą ir sumanumą. Jūs iš tiesų nepaprastai pradžiuginsit mano dukrytes. Jeigu kada nors jums ko nors prireiks iš manęs, nė nedvejodama kreipkitės. Niekados neatsakysiu.

Pagarbiai,

Miranda Pristli

Pavydėtinai tiksliai suklastojau jos parašą (ištisos valandos treniruočių, kai Emilija, stovėdama man už nugaros, mokydavo, kad paskutiniąją a reikia rašyti kiek didesnę ir laisvesnę, pagaliau atsipirko su kaupu), prisegiau laiškelį prie naujausio Podiumo numerio (dar nepasirodžiusio spaudos kioskuose) ir išsikviečiau pasiuntinį, kad tuojau pat nuneštų siuntinuką į knygų leidyklą. Jeigu jau šitai nepadės, tai nebepadės niekas. Miranda nepykdavo, kad mes klastodavom jos parašą – nereikėdavo jai pačiai gaišti laiko dėl smulkmenų, – bet ji tikriausiai būtų pamėlynavusi iš pykčio dėl tokio mandagaus, meilikaujančio jos vardu parašyto laiško.

Prieš tris savaites aš būčiau nė nesudvejojusi ir atšaukusi visus savaitgalio planus, jeigu Miranda būtų paskambinusi ir paprašiusi ką nors padaryti per išeigines, bet dabar aš jau buvau patyrusi ir pakankamai nusiplūkusi, todėl leidau sau nusižengti taisyklėms. Kadangi kitądien iš oro uosto Hario Poterio pačios nepasiims nei Miranda, nei mergaitės, aš nemačiau jokio reikalo pati gabenti joms knygų. Tvirtai tikėdama, kad Julija išpeš man porą knygų, ir melsdama Dievą sėkmės, sukūriau detalų veiklos planą. Vienas kitas skambutis, ir po valandos viskas buvo sudėliota į savo vietas iki smulkmenų.

Brajanas, knygų leidyklos redaktoriaus padėjėjas, kuriam, kaip mane patikino, po poros valandų bus duotas oficialus Julijos leidimas parsinešti namo porą Hario Poterio knygų, kad šeštadienio rytą nebereikėtų specialiai dėl jų eiti į darbą, paliks tas knygas pas Vest Saido daugiabučio namo durininką, o kitos dienos rytą lygiai vienuoliktą valandą mano pasiųsta mašina jas iš ten paims. Mirandos asmeninis vairuotojas Juris man paskambins į mobilųjį, patvirtins gavęs paketėlį ir nuveš jį į Teterboro oro uostą, kur knygos bus perduotos asmeniniam pono Tomlinsono lėktuvo pilotui ir nuskraidintos į Paryžių. Man netgi šmėstelėjo mintis sugalvoti šiam planui kodinį pavadinimą, kad labiau panėšėtų į KGB operaciją, bet veikiai jos atsisakiau, nes prisiminiau, kad Juris prastai kalba angliškai. Iš anksto pasidomėjau, kaip greitai reikiamu adresu galėtų nugabenti siuntinuką DHL tarnyba, ir paaiškėjus, kad tik pirmadienio rytą, šitas variantas atkrito galutinai. Taigi liko tik vienintelė išeitis – asmeninis lėktuvas. Jeigu viskas eisis taip, kaip suplanuota, tai mažylės Kesidi su Karolina sekmadienio rytą atsibudusios savo paryžietiškose lovytėse ir gerdamos pusryčiams pašildytą pienelį galės mėgautis Hario Poterio nuotykiais visa para anksčiau nei jų draugės. Nuo šitos minties man apsalo širdis. Tikrai apsalo.

Po kelių minučių, kai jau buvo užsakytos visos mašinos ir ant kojų sukelti visi atsakingi žmonės, paskambino Julija. Nors užduotis labai kebli ir už tai jai gali gerokai kliūti, vis dėlto ji mielai įteiks Brajanui porą knygelių ponios Pristli vardu. Amen.

– Ar gali patikėti, kad jie susižiedavo? – paklausė Lili, persukdama vaizdajuostę su filmu „Ferris Bueller“, kurį ką tik baigėme žiūrėti. – Mudviem po dvidešimt trejus. Dėl Dievo meilės, ar verta šitaip skubėti?

– Tikrai. Iš tiesų keista, – atsiliepiau iš virtuvės. – Gal jo tėtušis su mamaite leis jam naudotis patikėtąja nuosavybe tik tada, kai atsistos ant kojų? Būtų svari prielaida užmauti merginai ant pirštelio žiedą. O gal jis tiesiog labai vienišas?

Lili pažiūrėjo į mane ir nusijuokė.

– Netikiu, kad jis ją įsimylėjo ir rengiasi iki gyvenimo pabaigos būti kartu. Turbūt ir tu sutinki, kad esmė visai ne čia, tiesa?

– Teisingai. Ne čia. Spėk dar kartą.

– Tuomet siūlau trečią variantą. Jisai gėjus. Galiausiai jis pats tuo įsitikina – nors aš šitą žinojau seniausiai – ir nusprendęs, kad mama su tėčiu jam šito niekados neatleis, ryžtasi pridengti savo iškrypimą, vesdamas pirmą pasitaikiusią merginą. Kaip manai?

Toliau mūsų sąraše buvo „Kasablanka“, ir Lili pagreitintai persuko įžanginius titrus, o aš tuo tarpu mikrobangų krosnelėje pašildžiau du puodelius karšto šokolado jos mažutėlytėje studijoje, įsikūrusioje Rytmečio aukštumose. Visą penktadienio vakarą mudvi pradrybsojome ant lovos, pakildamos tik parūkyti ar subėgioti naujos vaizdajuostės. Šeštadienio popietę mudvi pasitikom su ta pačia nuotaika ir tais pačiais ketinimais, ir tik kelioms valandoms į pavakarę ištrūkom pasibastyti po Sohą. Mudvi nusipirkom po naują palaidinukę artėjančiam Naujųjų metų vakarėliui pas Lili ir lauko kavinėje išgėrėme po alkoholinį kokteilį su plaktu kiaušiniu. Kai šeštadienį vakare nusikalusios grįžome į jos butuką, vis tiek linksmos ir laimingos dar ilgai pakaitomis žiūrėjom „Kai Haris sutiko Sali“ per TNT ir tiesioginę šeštadienio nakties programą. Aš jaučiausi taip atsipalaidavusi ir per šviesmečius nutolusi nuo savo gniuždančios kasdienybės, kad man visiškai iš galvos išgaravo Hario Poterio misija, ir aš ją prisiminiau tik tada, kai sekmadienio rytą suskambo telefonas. O Dievulėliau! Čia tikriausiai ji! Išgirdau Lili su kažkuo kalbantis rusiškai, turbūt su kokiu studijų draugu. Ačiū, ačiū, ačiū tau, Viešpatie, kad ne ji! Bet aš vis tiek neradau sau ramybės. Jau buvo sekmadienio rytas, o aš vis dar nežinojau, ar tos nelemtos knygos pasiekė Paryžių. Aš taip intensyviai mėgavausi savaitgaliu ir puikiai ilsėjausi, kad net pamiršau pasidomėti. Be abejo, mano telefonas buvo įjungtas ir nustatytas ant garsiausios skambėjimo padalos, bet aš visai nesitikėjau, kad man kas nors skambintų dėl kokių nors nesklandumų. Vis tiek jau būtų per vėlu. Man reikėjo vakar imtis prevencinių priemonių ir paskambinti visiems suinteresuotiems mano stropiai surežisuotu planu asmenims ir užsitikrinti, kad jis pavyko.

Karštligiškai rausiausi po nakvynei skirtų daiktų maišalynę savo kuprinėje, ieškodama mobiliojo telefono, kurį man buvo davę Podiume, kad užtikrintų nuolatinį mano buvimą septynių skaičių kombinacijos atstumu nuo Mirandos. Pagaliau ištraukiau jį iš gniužulo apatinių pačiame kuprinės dugne ir griuvau aukštielninka ant lovos. Mažame ekraniuke iš karto pasirodė užrašas, kad esu už ryšio zonos, ir aš akimirksniu tiesiog instinktyviai pajutau, kad ji man skambino ir jos skambutis buvo nukreiptas į balso paštą. Visa širdimi nekenčiau šito telefono. Šią akimirką nekenčiau ir savojo Bang and Olufsen telefono, palikto namie. Nekenčiau Lili telefono, visų reklamų apie telefonus ir netgi nuotraukų su telefonais žurnaluose. Prakeikiau ir patį Aleksandrą Grehemą Belą. Darbas pas Mirandą man kasdien sukeldavo šalutinio poveikio reiškinių, iš kurių pats aršiausias buvo mano žvėriška neapykanta telefonams.

Daugeliui žmonių telefono skambutis asocijuojasi su malonaus dėmesio ženklu. Kažkas skambina, nori pasilabinti, pasidomėti apie tavo gyvenimą ar kur nors pakviesti. Man kiekvienas skambutis sukeldavo baimės, nerimo ir mirtinos panikos priepuolį. Įmantriausios telefonų funkcijos paprastai žmonėms reiškia naujoves, kurias smagu išbandyti. O man jos – tik kitokia įsakymo forma. Iki Mirandos težinojau tik „skambučio laukimo“ paslaugą, po kelių savo tarnybos dienų Podiume turėjau užsisakyti keletą naujų paslaugų: „skambučio laukimo“ (kad ji negirdėtų mano telefono užimtumo signalo), „skambintojo nustatymo“ (kad galėčiau išvengti jos skambučių), „skambintojo nustatymo ir laukimo“ (kad išvengčiau jos skambučių, kai kalbuosi kita linija) ir „balso pašto“ (kad ji neįtartų, jog aš vengiu jos skambučių, ir išgirstų atsakiklio signalą). Penkiasdešimt dolerių per mėnesį už šitas paslaugas, kai skambinama ne iš užsienio, pasirodė pakankamai žema kaina už mano sielos ramybę. Na, gal nevisiškai už sielos ramybę – veikiau už išankstinį įspėjimą.

Mobilusis telefonas man neturėjo kelti jokių rūpesčių. Aišku, jis turi tokias pat galimybes kaip ir namų telefonas, bet, Mirandos supratimu, nebuvo absoliučiai jokios būtinybės jį kada nors išjungti. Ir, neduokdie, neatsiliepti. Keletas tokių situacijų, kurias iškrėčiau po to, kai Emilija jau pirmosiomis dienomis Podiume mestelėjo man į rankas telefoną – neatsiejamą Podiumo biuro reikmenį – ir liepė atsiliepinėti į kiekvieną skambutį, veikiai buvo pamirštos.

– O jeigu žmogus miega? – kvailai paklausiau jos.

– Tai atsibusk ir atsiliepk, – paaiškino man, dilde brūžuodama nulūžusį nagą.

– O jeigu restorane su kuo nors smagiai vakarieniauji?

– Pasijusk tikra amerikiete ir atsiliepk net ir vakarieniaudama.

– O jeigu tau ultragarsu tiria pilvą?

– Juk žiūri į pilvą, o ne į ausis.

Aišku. Aš supratau.

Nekenčiau to suknisto telefono, bet nesinešioti irgi negalėjau. Jis laikė mane pririštą prie Mirandos it naujagimio virkštelė, neleidžianti man nei augti, nei vystytis, nei galutinai uždusti. Ji skambindavo man nuolatos; ir, tarsi po nevykusio Pavlovo eksperimento, mano kūnas į telefono skambutį pradėjo reaguoti liguistai. Dzir-dzir. Padažnėja pulsas. Dzirrr. Automatiškai susigniaužia kumščiai ir įsitempia pečiai. Dzirrrrrr. Dieve, ko ji prie manęs prisikabino? Dieve šventas, atstok ir palik mane ramybėje. Kaktą išpila šaltas prakaitas. Visą palaimingąjį savaitgalį aš nė neįtariau, kad telefonas gali būti ne ryšio zonoje ar kad kas nors skambintų be mirtino reikalo. Klaida numeris vienas. Žirgliojau po kelių kvadratinių metrų kambarį ir sulaukusi, kada atsiras ryšys, paskambinau į savo balso pašto dėžutę.

Mama buvo palikusi žinutę, kurioje linkėjo smagaus savaitgalio pas Lili. Draugė kitą savaitę iš San Fransisko atvyksta į Niujorką ir norėtų susitikti. Sesuo skambučiu priminė pasveikinti jos vyrą su gimtadieniu ir pasiųsti jam atviruką. Ir štai tas visai nelauktas, bet nujaustas tipiškas angliškas akcentas suskamba man ausyse: „An-drė-ja, čia Mirr-anda. Paryžiuje jau sekmadienis, devinta valanda ryto, o mergaitės dar negavo savo knygų. Paskambink į Ritz ir užtikrink, kad jos tuoj pat atkeliaus. Viskas.“ Trakšt.

Man gale gerklės ėmė kilti tulžies kamuolys. Kaip visada žinutė stokojo elementarių vingrybių. Nei labas, nei ačiū, nei viso gero. O ko čia tikėtis? Bet svarbiausia tai, kad ji buvo palikta prieš gerą pusdienį, ir aš jai dar nepaskambinau. Rimta prielaida atleisti iš darbo. Aš šitą žinojau, bet jau nieko nebegalėjau padaryti. It kokia neišmanėlė patikėjau, kad mano sukurptas planas puikiausiai pavyks, ir nė netoptelėjo mintis, kodėl Juris nepaskambino ir nepatvirtino paėmęs siuntinuką ir atidavęs jį tam, kam reikia. Mikliai peržiūrėjau telefono adresų knygutę ir, suradusi Jurio numerį, paskambinau jam į mobilųjį. Dar vienas Mirandos pirkinys, kad vairuotojas būtų po ranka ištisas septynias paras per savaitę.

– Sveikas, Juri, čia Andrėja. Atleisk, kad trukdau tave sekmadienį, bet aš norėjau paklausti, ar paėmei vakar tas knygas iš Aštuoniasdešimt septintosios ir Amsterdamo gatvių?

– Labas, Ende. Kaip malonu gyyrdėti tavo balsą, – prabilo jis žemu balsu su rusišku akcentu, taip mielu mano ausiai. Lyg senas geras dėdulė jau nuo pirmos mudviejų pažinties dienos jis mane vadindavo Ende, ir priešingai nei iš A-KIK’o lūpų, man tas netgi labai patiko. – Aišku, kad aš paimti knygas, kaip tu man liepti. Manai, aš nenorėti tau padėti?

– Ne, ne, ne, Juri. Bėda ta, kad Miranda man paliko žinutę, jog knygos dar negautos, todėl pagalvojau, kas galėjo atsitikti?

Minutę kitą jis tylėjo, o paskui padiktavo man piloto, kuris vakar turėjo nuskraidinti knygas, pavardę ir telefono numerį.

– Ačiū, ačiū, širdingai ačiū, – įnirtingai dėkojau, užsirašydama telefono numerį, ir meldžiau Dievą, kad tik pilotas man padėtų. – Turiu bėgti. Dovanok, kad negaliu ilgiau plepėti. Gero tau savaitgalio.

– Ir tau to paties, Ende. Manau, pilotas padėti tau surasti knygas. Sėkmės, – palinkėjo man ir padėjo ragelį.

Lili kepė vaflinius blynus ir aš beviltiškai troškau jai padėti, bet turėjau tuojau pat užbaigti šitą reikalą, kitaip išlėksiu iš darbo. O gal mane jau seniai išmetė, tik niekas nepasistengė pranešti. Podiume viskas įmanoma. Juolab turint omeny, kad madų skyriaus redaktorė buvo išvyta iš darbo per medaus mėnesį. Ilsėdamasi Balyje vargšelė pati netikėtai perskaitė Women’s Wear Daily apie savo statuso darbe pasikeitimą. Tuojau pat surinkau Jurio duoto piloto telefono numerį ir vos nenumiriau iš nusivylimo, kai išgirdau atsakiklio signalą.

– Labas, Džonatanai. Čia Andrėja Sachs iš žurnalo Podiumas. Esu Mirandos Pristli padėjėja ir noriu jūsų paklausti apie vakarykštį skrydį. Gerai pagalvojus, tai jūs turbūt dar Paryžiuje, o gal jau grįžtat. Taigi norėjau paklausti, ar knygos, o žinoma, ir jūs pats, saugiai pasiekėte Paryžių? Ar nepaskambintumėt man į mobilųjį? Mano numeris 917-555-8702. Labai norėčiau kaip galima greičiau. Ačiū. Iki.

Jau norėjau skambinti konsjeržui į Ritz ir pasiklausti, ar nepamena matęs prie viešbučio mašiną, kuri turėjo iš Paryžiaus oro uosto atvežti ryšulėlį su knygomis, bet staiga prisiminiau, kad iš mano telefono negalima paskambinti į užsienį. Čia turbūt buvo vienintelė paslauga, kurios dar nebuvau užsisakiusi ir kuri dabar pasirodė esanti mirtinai reikalinga. Lili man šūktelėjo prikepusi lėkštę blynų ir išvirusi puodelį kavos. Nuėjau į virtuvę ir pasiėmiau valgį. Lili siurbčiojo „Kruvinąją Meri“. Ech. Juk sekmadienio rytas. Kaip galima gerti iš paties ryto?

– Nemalonumai su Miranda? – paklausė su užuojauta balse.

Aš linktelėjau.

– Spėju, kad šįkart susiknisau galutinai ir nepataisomai, – paaiškinau ir padėkojau už blynus. – Dabar tai jau tikrai skrisiu iš darbo.

– Brangute, tu visados šitaip kalbi. Niekur ji tavęs neišvys. Jinai dar nė nematė, kaip tu stropiai triūsi. Geriau jau neišvytų, nes tu turi patį šauniausią darbą pasaulyje.

Pažvelgiau į ją atsargiai ir prisiverčiau neatsikirsti.

– Tikrai, tikrai. Na ir kas, kad ji gal kiek pamišusi ir jai sunku įtikti. Bet ar ne visi dabar tokie? Nemokamai gauni avalynės, kosmetikos priemonių, kerpiesi už dyką. Nemoki už drabužius! Kam, po galais, nemokamai dalija geriausių dizainerių drabužius vien už tai, kad su jais kasdien pasirodytų darbe? Ende, tu dirbi Podiume, ar nesupranti? Dėl tavo darbo milijonai bendraamžių kristų negyvos.

Aš supratau. Bet kaip tik dabar aš supratau ir tai, kad Lili per visus devynerius mūsų pažinties metus nesuprato absoliučiai nieko. Ji, kaip ir visos kitos mano draugės, su pasigardžiavimu mėgavosi pasakojimais apie paskalas, apkalbas ir nuotykius darbe, bet pati nė neįtarė, kokia alinančiai sunki buvo kiekviena mano diena. Ji nesuprato, kad aš kasdien į darbą eidavau visai ne pademonstruoti naujų drabužių. Nesuprato, kad jokie nemokamai gauti apdarai nepalengvins nepakeliamai sunkaus darbo. Pagaliau atėjo laikas atvesti savo geriausią draugę į protą ir parodyti jai mano pasaulį, kad galų gale bent ką suprastų. Iškloti viską iki smulkmenų! Taip! Atėjo laikas pasipasakoti artimam žmogui apie tai, kas iš tiesų dėjosi mano darbe. Jau buvau beprasižiojanti ilgai tiradai ir bedžiūgaujanti, kad pagaliau suradau šalininkę, kai staiga suskambo mano telefonas.

Po perkūnais! Norėjau tėkšti į sieną tą daiktą ir pasiųsti po velnių tą, kas dabar buvo anam laido gale. Bet kažkur širdies kertelėje kirbėjo viltis, kad galbūt skambina Džonatanas ir nori man kažką pasakyti. Lili šyptelėjo ir patarė susitvardyti. Liūdnai jai linktelėjau ir atsiliepiau į skambutį.

– Ar čia Andrėja?– paklausė vyriškas balsas.

– Taip. Ar čia Džonatanas?

– Tikrai taip. Paskambinau namo ir radau tavo žinutę. Dabar skrendu atgal iš Paryžiaus, kybau virš Atlanto, kaip tarp mūsiškių sakoma. Tavo balsas buvo toks susirūpinęs, kad nusprendžiau tuoj pat paskambinti.

– Ačiū! Ačiū. Nepaprastai jums dėkinga. Aš iš tiesų mažumėlę susirūpinau, nes paskambino Miranda ir pareiškė dar negavusi knygų. Ar jūs tikrai įdavėt knygas vairuotojui Paryžiuje?

– Žinoma. Matot, panele, aš savo darbe be reikalo neklausinėju. Skrendu ten, kur reikia ir kur liepia. Ir pasistengiu nugabenti visus sveikus ir gyvus. Bet ne taip jau dažnai tenka lėkti į Paryžių tik su vienu paketėliu. Įsivaizduoju, turbūt buvo kažkas nepaprastai svarbaus, gal kokie organai transplantacijai ar slapti dokumentai. Taigi aš labai atsakingai rūpinausi tuo paketėliu ir, kaip buvo liepta, įteikiau vairuotojui. Šaunus toks vyrukas iš Ritz. Viskas gerai.

Padėkojau jam ir padėjau ragelį. Ritz konsjeržas buvo žadėjęs, kad viešbučio vairuotojas pasitiks pono Tomlinsono asmeninio lėktuvo pilotą Šarlio de Golio oro uoste ir atveš Harį Poterį į viešbutį. Jeigu viskas vyko pagal planą, tai Miranda tas knygas turėjo gauti iki septintos valandos ryto vietos laiku, o turint omeny, kad dabar jau buvo gerokai po pietų, nesuvokiau, kas galėjo atsitikti negero. Kito pasirinkimo, kaip paskambinti konsjeržui, neturėjau. O kadangi iš savo mobiliojo telefono skambinti į užsienį irgi negalėjau, tai reikėjo susirasti tinkamą.

Nunešiau lėkštę atšalusių blynų į virtuvę ir sugrūdau į šiukšlių dėžę. Lili vėl drybsojo ant sofos ir snūduriavo. Apkabinau ją atsisveikindama ir, pažadėjusi vėliau dar paskambinti, jau rengiausi lėkti į lauką ir susistabdyti taksi.

– O kaip bus dėl vakaro? – paklausė ji manęs, nepaleisdama iš glėbio. – Įdėjau „Amerikos prezidentą“, galim tuojau pat pradėti žiūrėti. Neišeik, juk savaitgalis dar nesibaigė.

– Žinau, bet tu jau man atleisk, Lili. Turiu sutvarkyti vieną reikalą. Nieko nebūtų maloniau, kaip sėdėti drauge su tavim, bet ji mane laiko už visai trumpo pavadėlio. Paskambinsiu, gerai?

Biure, aišku, nebuvo nė gyvos dvasios, nes visos merginos, ko gero, pietavo su savo draugeliais iš investicijų banko. Atsisėdau į savo tamsųjį kampą, giliai atsidusau ir ėmiau rinkti numerį. Ačiū Dievui, atsiliepė mano mylimiausias Ritz viešbučio konsjeržas ponas Reno.

– Andrėja, brangute, kaip laikaisi? Mes nepaprastai džiaugiamės, kad pas mus vėl vieši Miranda su dukrytėmis, – nuoširdžiai pamelavo jis. Emilija man pasakojo, kad Miranda gana dažnai apsistoja Ritz viešbutyje, todėl visi tarnautojai jas puikiausiai pažįsta ir vadina vardais.

– Puiku, pone Reno, neabejoju, kad ir jai pas jus labai patinka, – aš jam irgi pamelavau. Kad ir kaip sumaniai vargšelis konsjeržas stengėsi įtikti Mirandai, ši surasdavo priekabių kiekviename žingsnyje. Vyrukas nesiliovė stengęsis ir nuolatos visiems porindavo, kaip nepaprastai ją myli ir gerbia. – Norėjau paklausti, ar ta mašina, kurią pasiuntėt pasitikti Mirandos lėktuvo, jau grįžo į viešbutį?

– Žinoma, brangute. Jau prieš kelias valandas. Vairuotojas grįžo šįryt prieš aštuonias. Buvau pasiuntęs patį pareigingiausią, kokį tik turim, – užbaigė jis išdidžiai. Jeigu jis būtų žinojęs, kad jo geriausias vairuotojas vaikomas po miestą su kvaila užduotimi.

– Labai keista, nes aš gavau iš Mirandos žinutę, kad siuntinukas jos nepasiekė. Maniškis vairuotojas dievagojasi nuvežęs jį į oro uostą ir atidavęs pilotui, šis – nuskraidinęs į Paryžių ir įteikęs jūsų vairuotojui, o jūs sakote matęs, kaip jis atvežęs į viešbutį. Tai kodėl ji to siuntinio negavo?

– Iš šitos painios situacijos aš matau tik vienintelę išeitį – paklausti pačios ponios, – piktdžiugiškai patarė jis man. – Tuojau sujungsiu.

Tikėjausi visko blogiausio, bet tik ne šito. Maniau, išsiaiškinsiu bėdą pati, sutvarkysiu reikalą ir nereikės jai skambinti. Ką aš jai pasakysiu, jeigu ji ir toliau tvirtins negavusi siuntinio? Negi drįsiu pasiūlyti pasižiūrėti ant stalo svetainėje, gal jis ten seniai jau guli atvežtas ir numestas? O gal reikės iš naujo kartoti procedūrą ir iki vakaro nors iš po žemių iškasti jai tas dvi prakeiktas knygas? Gal kitą kartą pasamdyti slaptosios sekimo tarnybos agentą, kad šis lydėtų knygas per visą jų kelionę ir užtikrintų sėkmingą jų atgabenimą? Verta pagalvoti.

– Gerai, pone Reno. Ačiū už pagalbą.

Keletas trakštelėjimų ir kitame gale telefonas jau skamba. Nuo įtampos mane išpylė prakaitas, todėl brūkštelėjau sudrėkusį delną į plonas sportines kelnes ir stengiausi negalvoti, ką pasakytų Miranda, išvydusi mane kontoroje mūvinčią tokiomis kelnėmis. Nusiramink, pasikliauk savimi, įteiginėjau save. Juk per telefoną ji manęs nepaskers.

– Klausau, – išgirdau tolimą balsą ir net stryktelėjau nuo kėdės, atsipeikėjusi nuo savo minčių. Tai buvo Karolina, kuri vos sulaukusi dešimties jau puikiausiai buvo išmokusi pamėgdžioti specifinį savo mamos balsą. Kesidi bent jau buvo šiek tiek mandagesnė ir atsiliepdavo į skambutį trumpu „Alio“.

– Sveika, širdele, – pradėjau maloniai, bet kartu keikdama save, kad meilikauju vaikui. – Čia Andrėja, iš biuro. Ar tavo mama yra?

– Turi galvoje mano mamytę? – pataisė mane kaip visada, kai tik ne taip ją pavadindavau. – Žinoma. Tuoj pakviesiu.

Po minutės kitos prie ragelio priėjo Miranda.

– Klausau, An-drė-ja. Turbūt kas nors nepaprastai svarbaus? Juk žinai, kaip aš nekenčiu, kai mane trukdo tuo metu, kai smagiai leidžiu laiką su savo dukrytėmis, – pareiškė šaltu lediniu balsu. Juk žinai, kaip aš nekenčiu, kai mane trukdo tuo metu, kai smagiai leidžiu laiką su savo dukrytėm. Norėjosi šaukti iš apmaudo. Gal tu, besmegene, iš manęs tyčiojiesi? Manai, kad skambinu tau iš neturėjimo ką veikti? Manai, nebetvėriau visą savaitgalį neišgirdusi tavo šlykštaus balso? Manai, kad aš pati nenoriu smagiai leisti laiką su savo draugėm? Bijojau, kad iš įsiūčio nenualpčiau, bet giliai įkvėpiau oro ir rėžiau tiesiai šviesiai.

– Miranda, atleiskit, jeigu ne laiku patrukdžiau, bet skambinu dėl to, kad noriu jus patikinti, jog tikrai turėjote gauti tas knygas. Iš jūsų paliktos žinutės supratau, kad jūs knygų dar negavote, bet aš paskambinau visiems ir…

Jinai nutraukė mane vidury sakinio ir lėtai ir ramiai paaiškino:

– An-drė-ja, tau derėtų išmokti klausytis atidžiau. Nieko panašaus aš tau nesakiau. Siuntinuką mes gavome anksti rytą. Jį atnešė taip anksti, kad net dėl tokio niekniekio mus visas prižadino.

Netikėjau tuo, ką girdėjau savo ausimis. Negi susapnavau balso pašte paliktą žinutę? Aš gi dar per jauna net ir pirmiesiems Alzhaimerio simptomams, tiesa?

– Aš pasakiau tik tiek, kad mes gavome ne dvi, kaip prašiau, o vieną knygą. Siuntinėlyje buvo tik viena knyga, todėl tu turbūt įsivaizduoji, kaip nusiminė mano mergytės. Jos taip tikėjosi turėti kiekviena po nuosavą knygą, kaip kad aš tavęs prašiau, todėl norėčiau, kad pasiaiškintum, kodėl neįvykdei mano reikalavimo.

Negali būti! Šitaip tikrai negali būti! Dabar tai aš jau tikrai sapnuoju, gyvenu kažkokiam iškreiptų vaizdų ir jausmų pasaulyje, kur neegzistuoja jokia logika anei sveikas mąstymas. Mano galva nepajėgė suvokti viso to absurdo, kurį ką tik išgyvenau.

– Miranda, aš puikiai prisimenu, kad jūs prašėte dviejų knygų, aš ir užsakiau dvi, – ėmiau mikčioti ir keiksnoti save už tai, kad vėl jai pataikauju. – Aš kalbėjau su mergina iš leidyklos ir jai tikrai sakiau, kad jūs prašėte dviejų knygų, todėl niekaip neįsivaizduoju…

– An-drė-ja, juk žinai, kaip aš nemėgstu pasiaiškinimų. Juolab dabar aš visai nesirengiu jų klausytis. Tikiuosi, daugiau tokių dalykų nebepasikartos, tiesa? Viskas, – ir padėjo ragelį.

Gal kokias penkias minutes, jei ne daugiau, stovėjau ir klausiausi įkyraus telefono pypsėjimo, prispaudusi ragelį sau prie ausies. Mano galvoje sukosi virtinės klausimų. Gal man ją nudėti? Bet suabejojau, nes išsigandau, kad būtinai suseks. Ar iš karto pagalvos, kad tai padariau aš? Aišku, kad ne, nusprendžiau. Visi – o juo labiau Podiume – turėjo šitam motyvą. Ar turėsiu pakankamai emocinės ištvermės stebėti, kaip ji lėtai, skausmingai ir ilgai grimzta į priešmirtinę agoniją? Na, be jokios abejonės, tvirtybės man užteks. Kas gi mielesnio būtų už galimybę išvysti, kaip ji baigia savo suknistą egzistenciją?

Lėtai padėjau ragelį atgal į vietą. Negi iš tiesų aš neteisingai supratau jos žodžius, kai klausiausi žinutės pirmą kartą? Čiupau mobilųjį telefoną ir dar kartą pasiklausiau jos žodžių: „An-drė-ja, čia Mirr-anda. Paryžiuje jau sekmadienis, devinta valanda ryto, o mergaitės dar negavo savo knygų. Paskambink į Ritz ir užtikrink, kad jos tuoj pat atkeliaus. Viskas.“ Nieko blogo neatsitiko. Vietoj dviejų knygų ji gavo vieną, bet ji tyčia man paskambino ir taip pasakė, norėdama mane pagąsdinti, atseit padariau didžiulę, man karjerą kainuosiančią klaidą. Ji paskambino devintą ryto, nė kiek nesukdama sau galvos, kad jos skambutis pasieks mane trečią dienos, besimėgaujant pačiu nuostabiausiu savaitgaliu per visą mėnesį. Ji paskambino tam, kad mane įsiutintų, išvestų iš kantrybės. Ji paskambino, ir aš dabar jos nekenčiu. Savo skambučiu ji privertė mane nekęsti jos dar labiau.

Naujųjų metų vakarėlis pas Lili buvo ir smagus, ir be didelio triukšmo. Šampanas Lili studijoje liejosi per kraštus. Jame dalyvavo tik jos artimiausi koledžo draugai ir keletas naujų veidų, kuriuos jie atsitempė su savimi. Niekad nemėgau didelių švenčių. Nepamenu, kas pirmąkart pavadino mūsų šventę „mėgėjišku vakarėliu“ (turbūt Hugas Hefneris), pabrėždamas, kad ir kitas tris šimtus šešiasdešimt keturias dienas linksmindavosi, bet kitaip. Negaliu su juo nesutikti. Visas šis priverstinis gėrimas ir linksmybių ieškojimas toli gražu neužtikrino visuotino linksmumo. Taigi Lili užbėgo įvykiams už akių ir, surengusi vakarėlį, padėjo mums sutaupyti po šimtą penkiasdešimt dolerių, kuriuos būtume išmetę už bilietą į kokį nors klubą ar, dar blogiau, būtume stypsoję ir šalę Taimso aikštėje. Mes visi atsinešėme po butelį nevisiškai nuodingo alkoholio, ji apdalijo mus šventinėmis švilpynėmis ir blizgančiomis karūnomis. Visi gėrėm ir lėbavom, skelbėm tostus, o Naujuosius pasitikom ant jos studijos stogo, nuo kurio buvo matyti Harlemas. Nors mes visi prisilupom iki valiai, kai svečiai ėmė skirstytis, Lili buvo bemaž be sąmonės. Ji jau spėjo du kartus išsivemti, bet aš bijojau palikti ją vieną, todėl mudu su Aleksu sumetėme į krepšį reikalingiausius jos daiktus ir nusitempėm į taksi. Visi trys apsistojom pas mane, Lili paguldėm ant sofos svetainėje, o kitą dieną drauge išėjom papietauti į miestą.

Džiaugiausi, kad pagaliau šventės baigėsi. Laikas grįžti į normalų gyvenimą ir imtis – iš tiesų imtis – naujojo darbo. Nors jaučiausi taip, tarsi būčiau dirbusi jau visą dešimtmetį, praktiškai savo darbą rengiausi dar tik pradėti. Nuoširdžiai tikėjau, kad daugelis dalykų pasitaisys savaime, kai mudvi su Miranda diena dienon dirbsime drauge. Telefonu bet kas gali pasirodyti esąs kraują stingdanti pabaisa, o ypač tas, kam ilgos atostogos ir buvimas toli nuo darbovietės nekėlė didelio malonumo. Bet aš buvau įtikinta, kad visos nesėkmės, patirtos per pirmąjį mėnesį, pasimirš ir prieš akis atsivers naujas gyvenimas, kurio aš taip nekantriai laukiau.

Buvo šaltas ir darganotas sausio trečiosios rytas. Šiek tiek po dešimtos. Aš džiaugiausi vėl sugrįžusi į darbą. Džiaugiausi! Emilija postringavo telefonu apie vaikiną, kurį sutiko Naujųjų metų vakarėlyje Los Andžele, labai gabų ir perspektyvų dainų tekstų kūrėją, pažadėjusį po kelių savaičių aplankyti ją Niujorke. O aš plepėjau su kosmetikos skyriaus direktoriaus pavaduotoju, dirbančiu tame pačiame aukšte, tik koridoriaus gale, gana mielu vaikinuku, baigusiu Vasaro koledžą. Jo tėvai dar nežinojo nei kad jis pasirinko būtent šį koledžą, jį baigė ir dabar dirbo madų žurnalo kosmetikos skyriaus redakcijoje, nei kad jis, tiesą pasakius, miegodavo su vaikinais.

– Eime drauge, maldauju. Prisiekiu, tikrai bus smagu. Supažindinsiu tave su nuostabiais vaikinais, Ende, pamatysi. Turiu be galo padorių draugų. Be to, kviečiu į Maršalo vakarėlį – ten niekada nebūna liūdna, – suokė Džeimsas, atsirėmęs į mano stalą. Aš tuo tarpu tikrinau savo elektroninį paštą. Emilija, sėdėdama už stalo savojoje kabineto pusėje, linksmai kalbėjosi su kažkuo telefonu ir pasakojo apie savo pasimatymą su ilgaplaukiu dainų kūrėju.

– Eičiau, mielai eičiau, pats žinai, bet jau nuo Kalėdų su savo draugu šiam vakarui buvome susitarę, – paaiškinau. – Jau keletą savaičių svajojom nueiti kur nors smagiai pavakarieniauti, bet aš paskutinį kartą negalėjau.

– Tai susitikite po vakarėlio. Juk ne kasdien pasitaiko proga pabendrauti su talentingiausiu plaukų stilistu pasaulyje, ar ne? Ten bus daug garsenybių, nuostabių žmonių, ir aš dedu galvą, kad vakarėlis bus pats šauniausias per visą savaitę. Organizuoja Harisonas su Šriftmanu, patikėk, nepasigailėsi. Nagi, sutik, – jis suraukė kaktą ir taip aistringai pažiūrėjo į mane, kad aš net prapliupau kvatotis.

– Džeimsai, iš tiesų nepaprastai norėčiau eiti, be to, dar nė sykio nesu buvusi restorane Plaza, bet aš nieku gyvu negaliu keisti savo planų. Aleksas užsakė staliuką italų restorane prie savo namų ir aš niekaip negaliu nenueiti. – Žinojau puikiai, kad negaliu mūsų susitikimo atšaukti, be to, ir nenorėjau, nes baisiausiai troškau šį vakarą praleisti drauge su Aleksu, pasiklausyti, kaip rutuliojasi jo rengiama nemokyklinės veiklos programa, bet širdyje mažumėlę gailėjausi, kad mūsų susitikimas sutapo su vakarėliu. Visą pastarąją savaitę apie šį būsimą vakarėlį rašė bemaž visi laikraščiai. Atrodo, visas Manhatanas ėjo iš proto dėl Maršalo Meideno, nepaprastojo plaukų stilisto, kuris rengėsi kasmetiniam pošventiniam susibūrimui. Kalbėjo, kad šiemet vakarėlis būsiąs dar didesnis nei paprastai, nes Maršalas ką tik išleidęs naują knygą „Nudažyk man plaukus, Maršalai“. Betgi aš negalėjau atšaukti susitikimo su savo draugu dėl kažkokio žvaigždės vakarėlio.

– Ką gi, tik paskui nesakyk, kad aš tavęs nekviečiau. Ir nebėk pas mane sriūbaudama, kai perskaitysi „Šeštajame puslapyje“, kad mane matė su Maraja ar Džei, – pagaliau jis nuėjo, pusiau juokaudamas, pusiau supykęs, sunku pasakyti, nes pastaruoju metu buvo nuolat suirzęs.

Kol kas pošventinė naujųjų metų savaitė bėgo gana sklandžiai. Mes vis dar apžiūrinėjom ir katalogavom gautas dovanas. Šįryt man į rankas pakliuvo neapsakomo grožio Svarovskio kristalais puoštos aukštakulnės basutės. Ačiū Dievui, siuntinėti dovanų nebereikėjo, o telefonai palaimingai tylėjo, kadangi daugelis žmonių šiuo metu dar tebeatostogavo. Miranda turėjo grįžti iš Paryžiaus šios savaitės pabaigoje, bet į darbą ateis tik kitą pirmadienį. Emilija buvo visiškai tikra, kad aš su pagrindine permaina susidorosiu. Aš irgi tuo neabejojau. Mes viską buvome aptarusios, ir aš prisirašiau storiausią bloknotą užrašų. Dar sykį perverčiau, pasitikrindama, ar nieko nepamiršau. Kava: tiktai Starbucks, nestipri latte, du gabalėliai cukraus, dvi servetėlės, šaukštelis pamaišyti. Pusryčiai: atveža Mangia, tel. 555-3948, vienas lengvas sumuštinis su sūriu, keturi gabalėliai kiaulienos kumpio, dvi dešrelės. Laikraščiai: spaudos kioskas apačioje vestibiulyje, New York Times, Daily News, New York Post, Financial Times, The Washington Post, USA Today, The Wall Street Journal, Women’s Wear Daily ir trečiadieniais New York Observer. Savaitiniai žurnalai, išeinantys pirmadieniais: Time, Newsweek, U.S. News, The New Yorker(!), Time Out New York, New York, The Economist. O toliau begalinis sąrašas jos mėgstamų ir nekenčiamiausių gėlių, jos gydytojų pavardžių ir adresų su namų telefonų numeriais, taip pat ir jos namų tvarkytojos, jos mėgstamiausių užkandžių, geriamo vandens pavadinimų, jos nešiojamų drabužių dydžiai, pradedant liemenėlėmis ir baigiant slidinėjimo batais. Atskirai susirašiau pavardes tų, su kuriais ji sutikdavo kalbėtis (visada), ir visiškai atskirą sąrašą tų, su kuriais nekalbėdavo (niekad). Aš nuolat ką nors užsirašinėdavau, nes per kelias bendro darbo savaites Emilija vis atskleisdavo man naujų dalykų. Ir kai pagaliau, rodos, baigėme, buvau tikra, kad nebeliko nieko, ko apie Mirandą Pristli dar nežinočiau. Nebent tik tai, kodėl ji tokia svarbi persona, kad aš turėjau prisirašyti ištisas užrašų knygeles apie jos „mėgsta“ – „nemėgsta“. O kam, po galais, man viską žinoti?

– Taip, jis iš tiesų nuostabus, – atsiduso Emilija, vyniodama telefono laidą aplink rodomąjį pirštą. – Romantiškesnio savaitgalio savo gyvenime dar neturėjau.

Ping! Jūs gavote elektroninį laišką iš Aleksandro Finemano. Spauskite čia, jei norite atidaryti. Ak, kaip puiku. Elias-Clark buvo uždraudęs asmeninį susirašinėjimą elektroniniu paštu, bet aš dėl kažkokios neaiškios priežasties vis dar gaudavau pranešimus apie atėjusius laiškus. Tuoj atsidarysiu.

Sveika, mažyte! Kaip sekasi? Pas mane, kaip visada, tarsi beprotnamyje. Pameni, tau pasakojau, kaip Džeremijas grasino mergaitėms iš namų atsineštu rėžikliu? Pasirodo, jo ketinimai buvo visiškai rimti. Šiandien jis vėl atsinešė į mokyklą rėžiklį ir per pertrauką perrėžė vienai mergaitei ranką ir išvadino ją kekše. Žaizda nedidelė, bet kai budinti mokytoja paklausė, iš kur jam šovė tokia mintis, šis atsakė matęs, kaip mamos draugelis perrėžęs jai ranką. Jam dar tik šešeri, Ende, ar gali įsivaizduoti? Taigi direktorius šį vakarą kviečia skubų personalo susirinkimą, todėl bijau, kad nespėsiu į mūsų vakarienę. Baisiai apgailestauju. Visgi džiaugiuosi, kad valdžia skubiai imasi priemonių; maniau, taip ir praslys. Juk tu mane supranti, tiesa? Maldauju, nesupyk. Vėliau dar paskambinsiu, skolingas neliksiu, prižadu. Myliu, A.

„Maldauju, nesupyk“? „Juk tu mane supranti“? Ketvirtokas perrėžė klasiokei ranką, ir jis galvoja, kad aš supyksiu, nes tenka atšaukti vakarienę?! Aš atšaukiau susitikimą aną kartą, kai per pirmą darbo savaitę neva nusiplūkiau, lakstydama po miestą limuzinu ir vyniodama dovanas. Man norėjosi verkti ir šaukti iš laimės, jam pasakyti, kad aš tikrai nepykstu, atvirkščiai – didžiuojuosi juo, kad rūpinasi vaikais ir darbą suvokia kaip aukščiausią pareigą. Nuspaudžiau „atsakyti“ ir jau rengiausi išdėstyti raštu savo mintis, kai staiga išgirdau šaukiant mane vardu.

– Andrėja, ji atvažiuoja! Ji bus čia po dešimties minučių! – Emilija pareiškė garsiai, akivaizdžiai stengdamasi nuslėpti susijaudinimą.

– Ką? Atleisk, nenugirdau. Ką sakei?

– Miranda šiuo metu važiuoja į biurą. Reikia pasirengti.

– Važiuoja į biurą? Aš maniau, kad ji sugrįš į Ameriką tik šeštadienį.

– Kaip matai, ji persigalvojo. Nagi, judinkis! Skuosk žemyn, atnešk jos laikraščius ir išdėliok taip, kaip mokiau. Kai tą padarysi, nublizgink jos darbo stalą ir pastatyk kairėje pusėje stiklinę Pellegrino su griežinėliu žaliosios citrinos ir ledukais. Pasižiūrėk, ar visko užtenka jos tualete. Supratai? Drožk! Jinai jau mašinoje, tai čia bus mažiau nei už dešimties minučių. Nelygu, koks eismas.

Išbėgdama iš biuro dar išgirdau, kaip Emilija it pašėlusi maigė keturženklius vietinio ryšio numerius ir šaukė į ragelį: „Visiems pasakykit, jinai jau važiuoja čia!“ Per tris sekundes pramoviau per mūsų koridorių ir madų skyrių, bet dar spėjau išgirsti panikos kupinus šūksnius: „Emilija sakė, kad ji jau važiuoja čia!“ ir „Miranda atvažiuoja!“, ir dar vieną kraują stingdantį klyksmą „Jinai jau sugrįįįįįįįįįįįįįįįįįįįžo!“ Padėjėjos puolė tvarkyti drabužių, sukabinėtų ant stumdomų kabyklų palei sienas, redaktorės išsilakstė į savo kabinetus. Pastebėjau, kaip viena nusiavė patogius žemakulnius ir įsispyrė į devynių centimetrų aukštakulnes basutes, kita pieštuku ryškinosi lūpas, dažėsi blakstienas, laisva ranka pasitaisydama nusmukusią liemenėlės petnešėlę. Iš vyrų tualeto išėjo leidėjas ir aš, pažvelgusi jam įkandin, pamačiau susirūpinusį Džeimsą, rankiojantį pūkus nuo savo kašmyrinio megztinio ir grūdantį burnon saują mėtinukų. Nesupratau, kaip jis, būdamas tualete, sužinojo naujieną, nebent ten buvo specialiai šiuo tikslu įtaisyti garsiakalbiai.

Man knietėjo stabtelti ir pasižiūrėti, kuo čia viskas baigsis, bet aš turėjau tik dešimt minučių pasiruošti savo, kaip naujosios padėjėjos, pirmam susitikimui su Miranda, ir visai nesinorėjo susimauti. Iš pradžių nenorėjau parodyti, kad baisiai skubu, bet kai pamačiau, kaip visi be jokio kuklinimosi tiesiog verčiasi per galvas, pasileidau ristele.

– Andrėja, turbūt žinai, kad atvažiuoja Miranda, tiesa? – šūktelėjo man Sofi nuo administratorės stalo, kai nėriau jai pro šalį.

– Aš tai žinau, bet iš kur tu žinai?

– Pupuliuk, aš viską žinau. Patarčiau padidinti apsukas. Pasakysiu tau vieną dalyką: Miranda nemėgsta, kai ją verčia laukti.

Padėkojau jai ir puoliau į liftą.

– Po trijų minučių grįšiu su laikraščiais!

Dvi jaunos moterys lifte žiūrėjo į mane pasibaisėjusios ir aš supratau, kad per garsiai šaukiau.

– Atleiskit, – atsiprašiau jų, gaudydama orą. – Mes ką tik sužinojom, kad atvažiuoja mūsų vyriausioji leidėja, kurios dar nesitikėjom sugrįžtant, todėl visi mažumėlę sunerimę. – Kodėl aš joms aiškinu tokius dalykus?

– Jėzau Marija, tu turbūt dirbi pas Mirandą?! Pala, tuoj atspėsiu. Tu – naujoji Mirandos padėjėja? Andrėja, tiesa? – išsiviepė ilgakojė brunetė, parodydama gal keturias dešimtis baltų it sniegas dantų ir net palinko į priekį kaip piranija. Jos draugės veidas akimirksniu nušvito.

– Taip, Andrėja, – pakartojau savo vardą, tarsi nebūčiau tikra, ar jis iš tiesų mano. – Taip. Aš esu naujoji Mirandos padėjėja.

Tuo metu liftas nusileido į apačią ir durys atsidarė į platų akinamai baltą vestibiulį. Nėriau pro tas dvi moteriškes ir išgirdau pavymui vienos žodžius:

– Tau labai pasisekė, Andrėja. Miranda – nuostabi moteris. Milijonai merginų dėl tavo darbo kristų negyvos!

Prasmukau vos neužkabinusi grupelės lūkuriuojančių nukabintomis nosimis teisininkų ir vos nesitėškiau į vestibiulio kampe stovintį spaudos kioską. Čia prie nublizginto prekystalio su tvarkingai išdėliotais garsiausių pavadinimų laikraščiais ir daug skurdesnio asortimento becukriais saldainiukais ir dietiniais gėrimais stovėjo neūžauga kuveitietis, vardu Achmedas. Dar prieš Kalėdas pagal mano mokymo programą Emilija buvo supažindinusi mane su Achmedu ir aš dabar tikėjausi, kad jis man nuoširdžiai pagelbės.

– Pala, pala! – šūktelėjo jis man, kai aš ėmiau vieną po kito traukti laikraščius iš metalinio stovo palei kasos aparatą. – Tu – naujoji Mirandos padėjėja, ar ne? Ateik čia.

Atsisukusi pamačiau, kaip Achmedas raudonio išpiltu veidu atsitūpęs kažką grabalioja po prekystaliu.

– Aha! – džiugiai suriko jis ir stryktelėjo su tokiu vikrumu, kokio galima tikėtis iš senuko su kadaise lūžusiom abiem kojom. – Čia tau. Nuo šiolei kasdien, kad nekeltum netvarkos ant mano prekystalio, aš juos laikysiu atidėjęs į šalį, ir dar gal dėl to, kad niekad nepristigčiau, – išraiškingai mirktelėjo man.

– Ačiū, Achmedai. Negaliu apsakyti, kaip tu man pagelbėjai. Kaip manai, gal man pasiimti ir žurnalus?

– Žinoma. Klausyk, šiandien trečiadienis, o visi žurnalai gauti pirmadienį. Nemanau, kad tavo šefė supyktų… – supratingai paaiškino ir vėl palindęs po prekystaliu ištraukė šūsnį žurnalų, kuriuos apmetusi akimis įsitikinau, kad yra būtent tie, kurie buvo mano sąrašėlyje. Nė vienu nei daugiau, nei mažiau.

Asmens kortelė, asmens kortelė, kur ta nelemta asmens kortelė? Kyštelėjau ranką po baltos krakmolytos su sagutėmis priekyje palaidinukės apykakle ir užčiuopiau virvelę, kurią man suvijo Emilija iš vieno seno Mirandos Hermes šalikėlio. „Niekada jai matant nesinešiok kortelės, – pamokė ji. – Jeigu kada ir pamirštum nusiimti, tai bent nekaros ant plastikinės grandinėlės“, – paskutinius du žodžius ji spjaute išspjovė.

– Prašom, Achmedai. Širdingai ačiū už pagalbą, aš baisiausiai skubu. Jinai atvažiuoja.

Jis brūkštelėjo mano kortele per kasos aparato plyšelį ir užmovė man ant kaklo virvelę iš šalikėlio lyg kokią gėlių girliandą.

– O dabar bėk, bėk!

Čiupau į rankas išsipūtusį plastiko maišelį ir pasileidau bėgti, dar sykį išsitraukdama asmens kortelę, turėsiu brūkštelti prie apsauginio turniketo, pro kurį praėjęs pakliūni į Elias-Clark liftų skyrių. Brūkštelėjau kortele ir stumtelėjau turniketą. Nieko. Dar kartą brūkštelėjau ir stumtelėjau kiek stipriau. Ir vėl nieko.

– Pabučiuok mane, apkabink mane, iš skausmo man plyšta širdis… – užtraukė plonu balseliu Eduardas, apskritaveidis storuliukas apsaugininkas, sėdintis už apsaugos pulto. Velnias! Nė nepažvelgusi jau nujaučiau, kad pasidabinęs plačia daugiareikšme šypsena veide jis ir vėl reikalaus, kaip ir kiekvieną pastarųjų kelių savaičių dieną, traukti drauge su juo. Pasirodo, šitų nervus gadinančių dainuškų atsargos jo smegeninėje buvo begalinės, ir jis nepraleisdavo manęs pro turniketą tol, kol nesuvaidindavau to, ką jis dainuoja. Vakar jis užtraukė: Mane seksualiai žavi Milanas, Niujorkas ir Japonija. Ir aš turėjau įsivaizduojamu vestibiulio podiumu praeiti pro jį, inscenizuodama posmelį. Kai nuotaika gera, tai visai linksma. Kartais net nusišypsodavau. Bet šiandien mano pirmasis susitikimas su Miranda, ir aš negaliu gaišti nė sekundės. Negaliu, nors mirk. Norėjosi tvoti jam per makaulę už tai, kad manęs nepraleidžia, kai tuo tarpu kiti ramiai sau eina pro vartus man iš abiejų pusių.

– Jeigu manęs nepamyluosi, nusisuksiu ir nueisiu sau… – murmtelėjau po nosim, nutęsdama paskutinius žodžius lygiai kaip Madona.

Jis kilstelėjo antakius:

– O kur entuziazmas, drauguže?

Pamaniau, kad jeigu išgirsiu iš jo dar bent žodelį, tai tikrai nesusitvardysiu ir ką nors iškrėsiu negero, todėl švystelėjau jam ant stalo krepšį su laikraščiais ir, išmetusi aukštyn rankas, kryptelėjau užpakalį į vieną ir į kitą pusę ir, papūtusi lūpas, suspiegiau: Materialusis, materialusis pasaulis! Jisai patrepsėjo kojom ir suplojęs delnais spustelėjo mygtuką. Aš nėriau nosies tiesumu!

Nepamiršti pasikalbėti su Eduardu, kada ir iki kokio laipsnio padoru iš manęs tyčiotis. Dar sykį įpuoliau į liftą ir kaip viesulas praskriejau pro Sofi, kuri nė nepaprašyta maloningai atrakino man koridoriaus duris. Pakeliui prisiminiau dar užsukti į virtuvėlę ir įmesti kelis kubelius ledukų į Baccarat taurę, kurias laikydavom specialiai Mirandos indams skirtoje spintelėje virš mikrobangų krosnelės. Su taure vienoje rankoje ir maišeliu laikraščių kitoje suktelėjau už kampo ir kaktomuša susidūriau su Džesika, mūsų garsiąja „gražių nagučių“ mergina. Ji buvo susirūpinusi ir paniškai persigandusi.

– Andrėja, ar žinai, kad į biurą atvažiuoja Miranda? – paklausė ji, nužvelgdama mane nuo galvos iki kojų.

– Žinoma. Štai nešu jos laikraščius ir vandens atsigerti, teliko tik išdėlioti į vietas. Tad būk maloni, praleisk…

– Andrėja! – šūktelėjo ji man pavymui, kai aš taip visu greičiu skuodžiau koridorium, kad net vienas kubelis išlėkė iš stiklinės ir tekštelėjo prie meno skyriaus durų. – Nepamiršk persiauti batų!

Sustojau it stabo ištikta ir pasižiūrėjau į kojas. Aš avėjau išklypusiais sportiniais bateliais, kurie tinka tik gatvėje. Aprangos taisyklės – rašytinės ir žodinės – akivaizdžiai buvo primirštos, kai Miranda atostogavo, ir nors visi iki vieno kontoroje atrodė nepriekaištingai tvarkingi, visgi kiekvienas dėvėjo ar avėjo ką nors tokio, su kuo nieku gyvu nedrįstų pasirodyti Mirandai. Mano ryškiai raudoni akyti sportinukai buvo puikiausias šito fakto įrodymas.

Kol parlėkiau į mūsų kabinetą, jau visa buvau išpilta prakaito.

– Nupirkau visus laikraščius ir dar dėl viso pikto pagriebiau žurnalus. Vienintelė likusi bėda ta, kad negaliu pasirodyti su šitokiu apavu, ar ne?

Emilija nusitraukė nuo galvos ausines ir nusviedė ant stalo.

– Ne, be jokios abejonės, su tokiais jai rodytis negalima, – ji čiupo ragelį, surinko keturženklį ir įsakmiai paliepė: – Džefai, atnešk man vieną porą Jimmy Choo. Kokio dydžio?.. – ji klausiamai pažvelgė į mane.

– Devinto su puse, – ištraukiau iš spintelės butelį Pellegrino ir pripyliau stiklinę.

– Devinto su puse. Ne, tuojau pat. Džefai, aš nejuokauju. Kuo skubiausiai. Andrėja avi sportbačiais, gali įsivaizduoti? Raudonais sportiniais bateliais, o ji čia bus po minutės kitos. Gerai. Ačiū.

Ir tik dabar aš pastebėjau, kad per tas keturias minutes, kol aš subėgiojau į apačią ir atgal, Emilija išblukusius džinsus jau buvo pasikeitusi į odines kelnes, o savuosius sportinukus, kuriais irgi ką tik avėjo, į atviranoses aukštakulnes basutes. Ji buvo sutvarkiusi visą biurą, į stalčius nuo mūsų abiejų stalų sugrūdusi nereikalingus daiktus ir į spintą sukišusi visas Mirandos gautas dovanas, kurių dar nebuvom spėjusios apžiūrėti. Ji buvo pasiblizginusi lūpas ir pasiskaistinusi skruostus. Dabar ranka ragino mane mikliau suktis.

Čiupau maišą su laikraščiais ir iškračiau jo turinį ant šviesdėžės Mirandos kabinete. Tai toks iš apačios apšviestas staliukas, prie kurio Miranda mėgo valandų valandas stovėti ir žiūrėti nuotraukų negatyvų juosteles, kurias gaudavo iš fotosesijų. Dar ji mėgdavo, kad Emilija išdėliotų ant jo ir laikraščius. Taigi aš dar kartą pasižiūrėjau į užrašų knygelę ir pasitikrinau eilės tvarką. Pirmiausia New York Times, paskui Wall Street Journal ir Washington Post. Toliau sekė tam tikra tvarka, kurios prasmės aš negalėjau suvokti. Svarbu, kad laikraštis būtų padėtas kiek žemiau už buvusįjį ir kad visi sugultų tam tikra tvarka ir uždengtų visą šviesdėžės paviršių. Išimtis buvo Women’s Wear Daily. Jį reikia padėti ant jos stalo per patį vidurį.

– Atvažiavo! Andrėja, greičiau eikš čia! Jinai jau keliasi liftu! – išgirdau prislopintu balsu šaukiančią Emiliją. – Juris paskambino ir pasakė, kad jau atvežė ir išleido iš mašinos.

Padėjau jai ant stalo WWD, ant kairio krašto stiklinę Pellegrino su linine servetėle po apačia (kuria puse? Nepamenu, kuri čia geroji, kuri išvirkščioji?) ir nėriau iš jos kabineto, paskutinį kartą apmesdama akimis, ar tikrai viskas gerai. Džefas, vienas iš madų skyriaus padėjėjų, rūpinęsis darbuotojų apranga, metė man į rankas batų dėžę su gumyte per vidurį ir nėrė pro duris lauk. Tuojau pat nutraukiau dangtį ir pamačiau Jimmy Choo aukštakulnius su kupranugario šerių dirželiais, iš visų pusių sueinančiais į vieną mazgą, iš viršaus sutvirtintą dailia sagtele, ir kainuojančius gal kokius aštuonis šimtus dolerių. Velnias! Kaip aš juos apsiausiu? Nusitraukiau nuo kojų sportinukus ir prakaituotas kojines ir sviedžiau po stalu. Su dešinės kojos bateliu vargo neturėjau, bet niekaip neįveikiau atsegti sagtelės ant kairiojo batelio. Pagaliau! Praskėčiau dirželius ir įbrukusi kairiąją koją į batelį iš karto pajutau, kaip dirželiai lyg peiliu įsirėžė į ištinusią pėdą. Per kelias sekundes užsegiau sagtelę ir vos spėjau atsitiesti kėdėje, kai staiga į kabinetą įžengė Miranda.

Suakmenėjau. Aš buvau sustingusi kaip stulpas, o galvoje sukosi vienintelė mintis, kaip juokingai turėjau atrodyti iš šalies. Bet neįstengiau pajudinti nė piršto. Ji tuojau pat mane pastebėjo, turbūt tikėdamasi vietoj manęs išvysti Emiliją, kurios čia buvo įprastinė vieta, ir priėjo arčiau. Ji pasirėmė ant paaukštinimo virš mano stalo, pasilenkė virš jo taip arti, kad matytų visą mano kūną, prilipusį prie kėdės. Jos šviesiai mėlynos akys bėgiojo aukštyn žemyn, iš kairės į dešinę, nužvelgdamos mano baltą palaidinukę, raudoną smulkaus velveto mini sijonėlį ir sagtelėmis užsagstomus Jimmy Choo batelius. Jaučiau, kaip akylai ji apžiūrinėja mane centimetras po centimetro – drabužius, plaukus, odą. Jos akys judėjo mikliai, o veidas buvo sustingęs. Ji pasilenkė dar arčiau, ir jos veidas buvo tik per pėdą nuo manojo, ir aš užuodžiau pasakiškai gaivų plaukų šampūno ir kvepalų aromatą. Ji buvo taip arti, kad aš aiškiai mačiau smulkutes raukšleles aplink akis ir lūpas, kurios iš toliau buvo visiškai nepastebimos. Aš nedrįsau pažvelgti jai į akis, nes ji atidžiai tyrinėjo mano veidą. Nebuvo nė menkiausio ženklo, rodančio, kad: a) mudvi jau anksčiau esam susitikusios; b) aš esu jos nauja samdinė; c) aš ne Emilija.

– Sveika, ponia Pristli, – tariau impulsyviai, nors kažkur pasąmonėje kirbėjo įkyri mintis, kad ji dar nepratarė nė žodžio. Tvyrojo nepakeliama įtampa, taigi aš neištvėriau ir pirmoji pasisveikinau. – Nepaprastai džiaugiuosi, galėdama pas jus dirbti. Dėkoju už man suteiktą galimybę… – Nutilk! Užsičiaupk tu, višta! Šitaip negarbinga.

Jinai pasisuko ir nuėjo. Liovėsi mane apžiūrinėjusi, pasitraukė nuo stalo ir nuėjo šalin, neleidusi man nė sakinio užbaigti. Jaučiau veide atlėgstantį karštį, o vietoj jo kylantį sumišimą, skausmą ir pažeminimą. Be to, dar į mane išpūstomis akimis spoksojo Emilija. Pakėliau išraudusį veidą ir įsitikinau, kad Emilija tikrai stebeilijo į mane.

– Ar žinučių suvestinė paruošta? – paklausė Miranda, į nieką konkrečiai nesikreipdama, ir nuėjo į savo kabinetą, o aš pastebėjau, kaip ji pasuko tiesiai prie šviesdėžės, kur buvo išdėlioti jos laikraščiai.

– Taip, Miranda. Štai, prašom, – pataikaujančiu balsu atsiliepė Emilija ir nutipeno jai iš paskos, nešdama segtuvą su iš anksto atspausdintomis skambinusiųjų žinutėmis.

Aš sėdėjau ir tylomis stebėjau Mirandos atvaizdą ant sienų kabančių paveikslų ir nuotraukų stikluose. Pasistengęs žiūrėti ne į nuotraukas ar paveikslus, galėjai aiškiai matyti Mirandos atvaizdą. Emilija tuojau pat ėmėsi įprastinių darbų už rašomojo stalo. Įsiviešpatavo tyla. „Ar negalima kalbėtis tarpusavyje, kai ji būna savo kabinete?“ Mikliai sukurpiau Emilijai elektroninį laiškelį su savo klausimu ir pasiunčiau. Mačiau, kaip ji gavusi perskaitė. Tuojau pat gavau iš jos atsakymą: „Tikrai ne! Jeigu būtinai reikia pasikalbėti – tik pašnibždomis. Kitaip – jokio plepėjimo! Ir NIEKADA daugiau nedrįsk prasižioti pirma, jeigu ji tyli. Ir NIEKU GYVU nevadink jos ponia. Tiesiog Miranda. Supratai?“ Ir vėl pasijutau tarsi gavusi skuduru per veidą. Vis dėlto pakėliau akis ir linktelėjau. Kaip tik tada pastebėjau jos paltą. Jis gulėjo visai čia pat. Didžiulis kalnas nuostabiausių kailių, permestas per mano stalo kraštą, o viena rankovė karojo nutįsusi ant grindų. Pažvelgiau į Emiliją. Jinai išpūtė akis, mostelėjo ranka į sieninę spintą ir be balso ištarė „Pakabink.“ Kailiniai buvo sunkūs kaip ką tik iš skalbyklės ištraukta šlapia vatinė antklodė. Aš abiem rankom pakėliau juos nuo stalo, bijodama, kad tik neišmesčiau ant žemės, ir pakabinusi ant permatomos pakabos tyliai užvėriau spintos duris.

Nespėjau nė sugrįžti į savo vietą ir atsisėsti, kai staiga šalia manęs išdygo Miranda. Dabar jos akys laisvai klaidžiojo po mano kūną. Neįmanomas dalykas, bet aš puikiai jaučiau, kaip nuo jos žvilgsnio užsiplieskia kiekvienas mano kūno lopinėlis, kurį tik ji palyti akimis. Bet aš stovėjau it mietą prarijusi ir niekaip neįstengiau nueiti iki savo kėdės. Dar sekundė, ir mano plaukai būtų užsiliepsnoję, bet pagaliau tos mėlynos negailestingos akys sustojo ties manosiomis.

– Paduok man paltą, – ramiai paliepė ji ir pažvelgė į mane tokiu žvilgsniu, kurį pamačiusi aš pagalvojau: ar ji taip žiūri į mane dėl to, kad manęs nepažįsta, ar jai buvo visiškai vienodai, kas dirba jos padėjėja. Jos žvilgsnyje neįskaičiau nė menkiausio atpažinimo ženklo, nors mano pokalbis su ja dėl darbo įvyko vos prieš kelias savaites.

– Tuojau, – išlemenau ir žengtelėjau spintos link, bet kelias man buvo užkirstas, kadangi Miranda stovėjo tarp manęs ir spintos. Pasisukau norėdama ją apeiti šonu, kad netyčia neužkabinčiau, ir pravėriau spintos duris, kurias ką tik buvau uždariusi. Jinai nė nesirengė pasitraukti man iš kelio, ir aš jaučiau, kaip tebespitrija į mane. Ačiū Dievui, pagaliau rankomis apglėbiau kailinius ir atsargiai ištraukiau iš spintos. Norėjau sviesti juos Mirandai į veidą ir pažiūrėti, ar sugaus, bet pačią paskutinę akimirką susitvardžiau ir iškėliau kaip džentelmenas, padedantis apsirengti damai. Vienu gracingu judesiu ji įsisupo į kailinius ir iš kišenės išsitraukė mobilųjį telefoną, vienintelį daikčiuką, atsineštą šiandien į biurą.

– Norėčiau šį vakarą Didžiosios knygos, Emilija, – paprašė išdidžiai eidama pro duris, turbūt nė nepastebėjusi, kaip būrelis smalsianosių moteriškaičių, prieš akimirką priplojusių prie durų ausis, išsilakstė į šalis kaip musės, nunarinusios galvas.

– Gerai, Miranda. Pasirūpinsiu, kad Andrėja jums nuvežtų.

Štai ir viskas. Jinai išėjo. O jos vizitas, sukėlęs kontoroje visuotinę paniką, karštligiškus pasiruošimus sutikimui, privertęs žmones persirengti ir pasidažyti, truko mažiau nei keturias minutes ir įvyko, kaip mano patyrusi nuojauta kuždėjo, visiškai be jokios svarios priežasties.

–Tik dabar nežiūrėk, – tarė Džeimsas, vos krutindamas lūpas it koks pilvakalbys. – Ties trečia valanda pastebėjau Ris Vaiterspun.

Aš akimirksniu atsisukau, o jis, vargšelis, sutriko, bet aš tikrai pamačiau ją, gurkšnojančią šampaną, besišypsančią ir kartkartėm krestelinčią galvą. Stengiausi nuslėpti savo susižavėjimą, bet nepavyko: jinai buvo mano mėgstamiausia aktorė.

– Džeimsai, mielasis, kaip džiaugiuosi, kad atėjai į mano vakarėlį, – užkalbino mus išvaizdus lieknas vyrukas, priėjęs mums iš už nugaros. – O kas čia tokia? – paklausė, ir jiedu pasibučiavo.

– Čia Maršalas Meidenas, plaukų stilistas. Susipažinkite, čia Andrėja Sachs. Ji, tiesą pasakius, dirba…

– Mirandos naująja padėjėja, – užbaigė Maršalas ir man nusišypsojo. – Daug apie tave girdėjau, mažyte. Būk pasveikinta mūsų šeimynoj. Tikiuosi, kada nors sugalvosi pas mane apsilankyti. Prisiekiu, mudu drauge pakeistume tavo išvaizdą, – jis švelniai ranka paglostė man viršugalvį ir, suėmęs saujon kuokštą plaukų, pakėlė prieš šviesą ir apžiūrėjo galiukus. – Taip, mažumėlė medaus spalvos dažų, ir iki supermodelio būsi tik per žingsnį. Paprašyk Džeimso, kad duotų mano telefono numerį, gerai, širdele? Ir kai tik turėsi laisvą minučiukę, būtinai užsuk pas mane. Et, kalbėti lengviau, nei padaryti, – jis užbaigė mintį ir nuplaukė Ris link.

Džeimsas giliai atsiduso ir vylingai pažvelgė jam įkandin.

– Jis – meistras. Geriausias iš visų. Neprilygstamas. Vyras tarp berniūkščių, kitaip nepasakysi. Ir dar koks įspūdingas. – Vyras tarp berniūkščių? Keista. Kai tik anksčiau išgirsdavau šitą palyginimą, iškart prieš akis iškildavo Šakilas O’Nilas, neriantis pro daug žemesnį vidurio puolėją krepšinio lanko pusėn, bet tik ne plaukų stilistas.

– Jis tikrai įspūdingas, negaliu su tavimi nesutikti. Ar judu esat draugavę? – Man jiedu atrodė tinkamiausia pora: Podiumo kosmetikos skyriaus redaktoriaus padėjėjas susitikinėja su pačiu populiariausiu laisvojo pasaulio plaukų stilistu.

– Gaila, bet ne. Jis jau ketverius metus draugauja su tuo pačiu vaikinu. Gali patikėti? Ketverius metus! Nuo kada aistringiausi gėjai privalo būti monogamiški? Taip nesąžininga!

– Gerai jau, girdėjau. Nuo kada aistringiausi ir padoriausi vyrai irgi privalo būti monogamiški? Na, nebent jie draugautų su manim, žinoma, – giliai įtraukiau cigaretės dūmą ir išpūčiau beveik tobulą pypkoriaus lanką.

– Prisipažink, Ende, kad nesigaili šįvakar atėjusi ir kad vakarėlis tikrai šaunus, – tarė Džeimsas ir nusišypsojo.

Ne per didžiausio noro vedama sutikau eiti su juo, nes Aleksas atšaukė mūsų susitikimą, o jis vis tiek nebūtų nuo manęs atstojęs. Man atrodė beveik neįmanoma, kad šiame vakarėlyje išvysiu kažką tokio, ko nebuvau skaičiusi apie garsenybes, bet, turiu prisipažinti, kai kas ir nustebino. Kai Džonis Depas priėjo pasisveikinti su Džeimsu, mane tiesiog šokiravo tas faktas, kad jis ne tik puikiausiai kalbėjo angliškai, bet ir suskėlė keletą juokingų anekdotų. Su didžiausiu susidomėjimu stebėjau, kaip Žizelė, pati nykštukiausia mergaičiukė, nardė tarp garsenybių. Aišku, būtų buvę smagiau, jeigu netyčia būčiau pastebėjusi, kad ji vaikšto pritūpusi ar kad yra išberta inkštirų, kurie kruopščiai paslepiami fotosesijos metu. Kad ir kaip ten būtų, pusantros valandos prabėgo gan smagiai.

– Aš, ko gero, šitaip nerizikuočiau, – pasilenkusi šnibžtelėjau Džeimsui į ausį ir kaip tik tuo metu mano akys užkliuvo už patrauklaus vyruko, parimusio prie knygų staliuko. – Deja, tikėjausi kažko įspūdingesnio. O po tokios sunkios dienos manęs nebenustebintų jau niekas.

Po to, kai Miranda, taip staiga atsiradusi, lygiai taip pat staiga ir išnyko, Emilija man pranešė, kad šįvakar turėsiu pirmą kartą pati viena nuvežti jai į namus Didžiąją knygą. Tai buvo didžiulis metaline spyruokline nugarėle aplankas, kuriame būdavo segami leidybai ruošiamo naujausio Podiumo numerio perspektyviniai puslapiai. Ji dar man paaiškino, kad joks konkretus darbas nebūdavo atliekamas iki galo tol, kol Miranda neišeidavo iš biuro, nes visi apipavidalinimo skyriaus darbuotojai ir redaktoriai paprastai ištisą dieną aptarinėdavo ir derindavo įvairiausias smulkmenas, o ji savo nuomonę keisdavo bemaž kas valandą. Todėl kai kasdien maždaug apie penktą Miranda išeidavo namo kelias valandas pabūti su savo dvynukėmis, prasidėdavo tikrasis tos dienos darbas. Apipavidalinimo skyrius puldavo rengti naujų eskizų, klijuoti naujų, ką tik gautų nuotraukų, o redaktoriai tobulindavo ir maketuodavo naujausius variantus, kurie galiausiai (galiausiai) sulaukdavo Mirandos palaiminimo, ir ant pirmojo titulinio puslapio išsikėtodavo didžiulis autografas su dviem raidėm – MP. Tada kiekvieno skyriaus redaktorius siųsdavo per visą dieną gautus pataisymus ir pakeitimus maketavimo skyriaus asistentui, kuris ištisas valandas po to, kai jau beveik visi išsivaikščiodavo į namus, dar ilgai klijuodavo į Didžiąją knygą puslapių eskizus ir straipsnius. O tada jau buvo mano darbas nugabenti Didžiąją knygą Mirandai į namus – kažkur tarp aštuntos ir vienuoliktos valandos, nelygu, kokioje gamybos stadijoje tuo metu būdavo knyga. Kitą dieną ji tą knygą atsinešdavo į darbą, ir visas personalas vėl visą procesą kartodavo iš naujo.

Kai Emilija išgirdo mane sakant Džeimsui, kad visgi galų gale eisiu su juo į vakarėlį, pripuolė prie manęs ir išbėrė it žirnius:

– Juk žinai, kad negalėsi niekur dingti tol, kol knyga nebus baigta, ar ne?

Aš nustėrau. Atrodė, kad Džeimsas tuoj puls ją ir primuš.

– Taip, tikrai. Norėjau pasakyti, kad šitą darbą dabar teks atlikti tau, o aš džiaugiuosi jo atsikračiusi. Kartais baisiai nusivėlinama, bet Miranda būtinai turi ją pamatyti kiekvieną vakarą, supranti? Jinai dirba ir namie. Tiek to, pasiliksiu šįvakar su tavim ir parodysiu, kaip tai daroma. Bet rytoj jau tvarkysiesi viena.

– Gerai, ačiū. Ar bent nutuoki, kada šįvakar knyga bus baigta?

– Ne, kaskart vis kitaip. Verčiau jau pasiklausk maketavimo skyriuje.

Ačiū Dievui, knyga buvo baigta apie duoto termino vidurį – pusę devynių, ir kai atsiėmusi ją iš pervargusio asistento nuėjau pas Emiliją, ši rankoje laikė šūsnį pakabų su sausai išvalytais ir į plastikinius maišus įvilktais drabužiais. Ji man paaiškino, kad drabužiai visada keliauja kartu su knyga. Miranda paprastai nešvarius drabužius atsiveža į biurą, o čia jau, mano didžiulei laimei, nuo šiolei bus mano pareiga pranešti sauso valymo įstaigai, kad atvažiuotų pasiimti. Tada į Elias-Clark atsiunčiamas žmogus, kuris juos išsiveža ir po dienos grąžina švarius ir išlygintus. Mes laikydavom juos kontoroje, drabužių spintoje, o tada arba Juris, arba mes pačios turėdavom nuvežti jai į namus. Mano darbas su kiekviena minute darėsi vis intelektualesnis!

– Ei, Riči! – linksmai šūktelėjo Emilija pypkę žindančiam dispečeriui, su kuriuo susipažinau pirmąją darbo dieną. – Čia Andrėja. Jinai vakarais vežios knygą, todėl pasirūpink, kad mašina būtų kaip reikiant. Aišku?

– Supratau, raudonplauke, – jis išsiėmė iš burnos pypkę ir atsisuko į mane. – Aš jau ta blondine pasirūpinsiu.

– Puiku. Beje, ar neduotum mums kitos mašinos, kad palydėtų iki Mirandos namų? Kai nuvešim knygą, mudvi su Andrėja važiuosim skirtingais keliais.

Tuojau pat prie mūsų privažiavo du masyvūs limuzinai. Iš pirmojo išlipo gremėzdiškai stambus vairuotojas ir atidarė mudviem galines automobilio dureles. Emilija įšoko pirmoji ir iš karto atlapojusi savo mobilųjį telefoną šūktelėjo vairuotojui:

– Prašau pas Mirandą Pristli.

Vairuotojas linktelėjo, įjungė pavarą ir mes nukūrėm.

– Ar vairuotojas visados bus tas pats? – paklausiau nustebusi, iš kur jis žino, kur reikia važiuoti.

Emilija rankos mostu paprašė manęs jos netrukdyti, nes siuntė žinutę savo kambario draugei, o paskui paaiškino:

– Ne, nors kompanijoje dirba gana nemažai vairuotojų, aš su kiekvienu iš jų važiavau pas Mirandą mažiausiai po dvidešimt kartų, todėl visi jie kelią žino atmintinai. – Ir vėl ėmė rinkti kažkokį numerį. Pasižiūrėjau atgal ir pamačiau, kad antrasis limuzinas nė kiek neatsilikdamas seka mums iš paskos.

Mes sustojome prie tipiško Penktojo aveniu pastato su kruopščiai nuplautu šaligatviu, gėlėmis apsodintais balkonais ir ryškiomis šviesomis nutviekstu holu. Tuojau pat prie mūsų mašinos prišoko vyras su smokingu ir katiliuku ir atidarė dureles. Pirma išlipo Emilija, paskui ją ir aš. Ketinau paklausti, kodėl mums neatidavus knygos ir drabužių šitam vyrui, bet susilaikiau. Kaip vėliau supratau, tokiame didžiuliame mieste durininkų pareiga buvo tiktai atidarinėti duris. Toks jau jų darbas. Emilija išsitraukė iš savo kuprinėlės su Gucci logotipu raktą, parištą ant Louis Vuitton odinio dirželio, ir padavė man.

– Aš palauksiu čia. Tu visus daiktus nuneši į jos butą. Butas A. Atrakinsi duris ir padėsi knygą ant staliuko koridoriuje, o drabužius pakabinsi ant kabliuko prie drabužių spintos. Ne į spintą, o prie jos. Ir tuojau pat išeisi. Tik nieku gyvu nesumanyk belsti ar skambinti į duris. Jinai nemėgsta, kai jai trukdo. Atrakink, palik daiktus ir užrakink, tik, žiūrėk, labai tyliai. – Jinai įbruko man į ranką tuntą pakabų su plastikiniais maišais, o pati vėl atlapojo savo telefoną. Ką gi, šitas darbas nebaisus. Kam dėl kažkokių skudurų ir knygos kelti tiek šurmulio?

Liftininkas man maloniai nusišypsojo, tyliai užvėrė duris ir spustelėjo mygtuką PH. Jisai atrodė romus it avelė, prislėgtas ir nusiminęs, tarsi nebeturėtų daugiau jėgų kovoti su jo pečius užgriuvusiomis negandomis.

– Aš jūsų palauksiu, – tarė jis švelniai, nepakeldamas akių nuo žemės. – Jūs, tikiuosi, ilgai neužtruksite.

Koridorius buvo išklotas storu tamsiai raudonos spalvos kilimu ir aš vos nesukniubau, kai batų kulniukas užsikabino už kilimo kilpos. Sienos buvo išklijuotos storais sodrios kreminės spalvos tapetais su šviesia juostele, bėgančia išilgai sienos. Prie vienos sienos buvo pastatytas veliūrinis kreminės spalvos minkštasuolis. Man prieš nosį stūksojo didžiulės stiklo durys su užrašu PH B, bet aš pasisukau šonu ir išvydau lygiai tokias pat, tik su užrašu PH A. Turėjau smarkiai susikaupti, kad nepaskambinčiau į duris. Prisiminusi Emilijos perspėjimą, kyštelėjau į spyną raktą. Spyna iš karto atsirakino ir aš, nespėjusi nė pasitaisyti plaukų ar pagalvoti, kas manęs laukia anapus durų, atsidūriau tarpdury didžiulio jaukaus vestibiulio, iš kurio nosį kuteno nepaprastai gardaus ėrienos troškinio kvapas. O štai ir ji pati gracingai kelia prie burnos šakutę. Jai iš abiejų pusių sėdi dvi juodaplaukės mergytės ir kažko tarpusavyje barasi. Priešais ją kitoje stalo pusėje sėdi augalotas, šiek tiek susivėlęs žilaplaukis vyras didžiule nosimi ir skaito laikraštį.

– Mama, liepk jai daugiau į mano kambarį neiti ir neimti mano džinsų! Jinai manęs neklauso! – paprašė Mirandos viena iš mergaičių. Miranda padėjo į lėkštę šakutę ir gurkštelėjo, kaip spėju, Pellegrino su žaliąja citrina iš stiklinės, kuri stovėjo ant stalo jai iš kairės.

– Karolina, Kesidi, pakaks. Nenoriu daugiau nieko girdėti. Tomai, atnešk dar mėtų želė, – paliepė ji. Į kambarį atskubėjo vyras, kaip supratau, virėjas, nešinas sidabriniu dubenėliu ant sidabrinio padėklo.

Ir tada aš susigriebiau gal pusę minutės stovinti ir spoksanti į vakarieniaujančią šeimyną. Manęs jie dar nepastebėjo, bet, kai žingtelėjau į koridorių staliuko link, iš karto pajutau į mane susmigusius žvilgsnius. Jau buvau besižiojanti pasisveikinti, kai staiga prisiminiau savo ne vietoj ir ne laiku įkištą trigrašį šiandien per pirmąjį susitikimą su Miranda kontoroje, ir kietai sučiaupiau lūpas. Staliukas, staliukas, staliukas. Štai jis. Padėti knygą ant staliuko. O dabar drabužiai. Sunerimusi dairiausi po koridorių tos vietos, kur turėjau pakabinti drabužius, bet niekur jos nemačiau. Už vakarienės stalo visi nuščiuvo ir aš jaučiau, kad esu akylai stebima. Niekas su manimi nepasisveikino. Atrodo, niekas, net ir mergaitės, nė nesutriko, kad po jų namus vaikšto svetimas. Pagaliau už atlapotų durų pamačiau mažą drabužių spintą ir atsargiai sukabinau į ją man iš rankų slystančias pakabas.

– Ne į spintą, Emilija, – išgirdau Mirandą tariant žodžius negarsiai, bet labai aiškiai. – Kabink ant kabliukų, kurie ir yra šiuo tikslu įtaisyti.

– Oi, sveiki! – Užsičiaupk, puskvaile! Ji nieko tavęs neklausia, todėl daryk, ką tau liepia! Bet aš nesusilaikiau. Man pasirodė pernelyg keista, kad niekas su manimi nepasisveikino ar net nepaklausė, kas aš tokia, ar galų gale neparodė matą, kad kažkas svetimas įėjo į jų butą ir sau ramiai po jį vaikštinėja. Be to, kokia aš Emilija?! Ką – ji juokauja? O gal akla? Negi ji iš tiesų nematė, kad aš – ne ta, kuri jai dirbo visus metus? – Čia Andrėja, Miranda. Jūsų naujoji padėjėja.

Tyla. Kūną smelkianti, nepakeliama, nesibaigianti, kurtinanti, iš proto varanti tyla.

Žinojau, kad reikia užsičiaupti, kad pati sau kasu kapo duobę, bet niekaip negalėjau susilaikyti.

– Atleiskite, kad sutrukdžiau. Tuojau pakabinsiu ant kabliukų, kaip liepėte, ir išeisiu. – Liaukis čia pliurpus! Jai nusispjauti į tai, ką tu darai. Atlik savo darbą ir nešdinkis. – Ką gi, skanios jums vakarienės. Malonu buvo susipažinti, – pasisukau išeiti ir kaip tik tada suvokiau, kad apsijuokiau ne tik prasižiojusi apskritai, bet ir dėl to, ką pasakiau. Malonu buvo susipažinti? Su manimi nė vienas iš jų nė nepasisveikino, ką jau kalbėti apie susipažinimą.

– Emilija! – išgirdau dar kartą, kai tiesiau ranką prie durų rankenos. – Emilija, žiūrėk, kad rytoj šitai nebepasikartotų. Mes nemėgstam, kai mums trukdo. – Durų rankena pati savaime nusviro drauge su mano ranka, ir aš pagaliau atsidūriau koridoriuje. Mano vizitas užtruko mažiau nei minutę, bet jaučiausi taip, tarsi po vandeniu būčiau perplaukusi visą olimpinį baseiną.

Sudribau ant minkštasuolio ir ilgais nevalingais įkvėpimais gaudžiau orą. Ak, ta ragana! Pirmą sykį pavadinusi mane Emilija galėjo ir apsirikti, bet antrąkart tai padarė neabejotinai tyčia. Kaip dar geriau gali suniekinti ir sumenkinti žmogų, nei pavadinti jį svetimu vardu, ką jau kalbėti apie tai, kad į jo pasirodymą tavo namuose nekreipi nė menkiausio dėmesio? Jau ir taip žinojau, kad redakcijoje esu žemiausio rango gyva būtybė, nes Emilija ne kartą turėjo progos man šitą demonstratyviai pabrėžti, bet negi ir Mirandai buvo taip svarbu dar sykį įgnybti ir priminti man šitą karčią tiesą?

Galėjau šitaip sėdėti kiaurą naktį ir svaidyti šmaikščias kritikos strėles į stiklines PH A duris, jei mano ausų nebūtų pasiekęs duslus krenkštelėjimas. Pakėliau galvą ir priešais save išvydau mažąjį liftininką, klusniai nudelbtomis į žemę akimis ir kantriai laukiantį, kada ateisiu jam į kompaniją.

– Dovanokit, – mandagiai atsiprašiau ir įžengiau į liftą.

– Nieko tokio, – ištarė tyliai ir toliau atidžiai stebeilijo medines lifto grindis. – Paskui bus lengviau.

– Ką sakėt? Dovanokit, neišgirdau. Ką jūs pasakėte?

– Nieko, nieko. Štai ir atvykom, panele. Gero jums vakaro, – liftas atsidarė ir aš išvydau vestibiulyje laukiančią Emiliją, įnirtingai plepančią su kažkuo telefonu. Pamačiusi mane, ji užvožė dangtelį.

– Kaip sekėsi? Viskas gerai, ar ne?

Pamaniau, gal būtų neblogai jai papasakoti viską, kas man nutiko ten viršuje, gal ji kaip draugiška kolegė mane užjaustų, paguostų, bet jaučiau, kad galiu susilaukti tik dar vieno ilgiausio pamokslo. Taigi gal geriau neprasidėti.

– Viskas kuo puikiausiai. Jokių nesusipratimų. Jie vakarieniavo, ir aš padėjau daiktus ten, kur tu liepei.

– Šaunu. Taigi dabar žinosi, ką reikės daryti kiekvieną vakarą. Paskui sėdi į mašiną ir dumi namo. Beje, sėkmės tau šįvakar Maršalo vakarėlyje. Mielai eičiau ir aš, bet esu užsirašiusi bikinio srities depiliacijai, negaliu nenueiti. Ar gali patikėti, kad eilė dviem mėnesiams į priekį? O dar tik žiemos vidurys. Eilėj turbūt visi tie, kurie rengiasi atostogauti žiemą. Teisingai? Nesuprantu, kodėl vidury žiemos visos Niujorko moterys staiga užsigeidžia nusidepiliuoti bikinio sritį? Keista, bet nieko nepadarysi, taip jau yra.

Man galvoje tvinkčiojo su kiekvienu jos ištartu žodžiu ir visai nesvarbu, ar aš tylėjau, ar ką nors jai sakiau, turėjau iki galo išklausyti litaniją apie bikinio srities depiliaciją. Verčiau jau būčiau leidusis apšaukiama dėl to, kad sutrukdžiau Mirandai vakarieniauti.

– Na, tikrai nieko čia nepadarysi. Ką gi, aš jau bėgsiu. Prižadėjau Džeimsui susitikti lygiai devintą, o jau dešimt minučių po. Rytoj pasimatysim?

– Taip. Būtinai. Tiesa, noriu pasakyti, kad nors dabar jau esi tinkamai apmokyta, visgi į darbą turi ateiti lygiai septintą. O aš atsirasiu aštuntą. Miranda šitą žino. Čia įprasta, kad vyresnioji padėjėja ateina valanda vėliau, nes ji daugiau dirba. – Vos nagais neįsikabinau jai į gerklę. – Atlik viską, kas priklauso padaryti iš ryto taip, kaip mokiau. Jeigu kas, skambink, bet, manau, ir taip viskas aišku. Iki, – jinai stryktelėjo į antrąją mašiną, kuri laukė prie išėjimo, ir įsitaisė ant galinės sėdynės.

– Viso, – riktelėjau ir aš, palydėdama ją plačia dirbtine šypsena. Vairuotojas jau buvo belipąs iš mašinos atidaryti man durelių, bet aš jį sulaikiau ir susirangiau ant sėdynės. – Prašau į Plaza.

Džeimsas manęs laukė ant laiptų, nors lauke buvo apie dvylika laipsnių šalčio. Jis buvo parėjęs namo ir persirengęs. Su juodomis ankštomis velvetinėmis kelnėmis ir iš po striukės styrančiu nertiniu balta apykakle jis atrodė labai smulkus ir neapsakomai lieknas. Aš su savo mini sijonėliu atrodžiau visiška diletantė.

– Sveika, Ende. Kaip sekėsi priduoti knygą? – mudu stovėjome eilėje prie drabužinės ir aš netyčia pastebėjau Bredą Pitą.

– Dieve šventas! Negi čia bus ir Bredas Pitas?

– Žinoma. Maršalas dažo Dženifer plaukus. Tai ji irgi turėtų čia būti. Matai, Ende, kitąsyk turbūt nebesiožiuosi, kai kur nors kviesiu. Eime pasiimsim po taurę.

Turėjau puikios progos paspoksoti į Ris ir Džonį ir nė nepastebėjau, kaip išmušė pirma valanda nakties. Jau buvau išlenkusi keturias taures ir dabar smagiai sau šnekučiavau su Vogue madų skyriaus asistente. Mudvi aptarinėjome bikinio srities depiliaciją. Gana aistringai. Ir aš nė trupučio nesidrovėjau. Dieve, pagalvojau, nardydama minioje ir ieškodama Džeimso, pakeliui pasiųsdama padlaižūnišką šypsnį Dženifer Aniston adresu, – vakarėlis visiškai neprastas. Man alkoholis jau trenkė į galvą, o be to, mažiau nei po šešių valandų jau turėsiu būti darbe. Namie nebuvau jau daugiau nei parą, todėl, pamačiusi, kad Džeimsas kažką intensyviai aptarinėja su vienu iš Maršalo salono stilistų, rengiausi nemačiom sprukti šalin, kai staiga ant nugaros žemiau juostos pajutau kažkieno ranką.

– Sveikutė, – pasilabino išvaizdus vaikinas, kurį jau anksčiau buvau pastebėjusi prie knygų staliuko. Palaukiau, manydama, kad susipras užkalbinęs ne tą merginą ar apsipažinęs ir palaikęs mane savąja drauge, bet jis tik dar plačiau nusišypsojo. – Gana nekalbi, ar ne?

– O „sveikutė“ reiškia didžiulę iškalbą, ar ne? – Ende, užsičiaupk! Mintyse sudraudžiau save. Prie tavęs lyg iš giedro dangaus per garsenybių vakarėlį prieina žavus vaikinas, o tu jį iš karto siunti po velnių? Bet jis neatrodė įsižeidęs, atvirkščiai, jo šypsena nutįso nuo ausies iki ausies.

– Atsiprašau, – burbtelėjau po nosim ir nudelbiau akis į beveik tuščią taurę. – Aš Andrėja. Duokš penkis. Šitaip daug maloniau susipažinti, – ištiesiau jam ranką ir pagalvojau, ko jisai iš manęs nori.

– Tiesą pasakius, tu irgi atrėžei neblogai. Aš Kristianas. Malonu susipažinti, Ende. – Jisai krestelėjo galvą, atmesdamas ant kairiosios akies užkritusią rudų plaukų sruogą ir gurkštelėjo Budweiser alaus tiesiai iš butelio. Nusprendžiau, kad jis man kažkur matytas, bet niekaip neprisiminiau kur.

– Geri alų, a? – paklausiau, besdama pirštu į butelį. – Nemaniau, kad tokiame šauniame vakarėlyje siūlys tokio prasto alaus.

Užuot šyptelėjęs, ko aš labiausiai tikėjausi, jisai nusikvatojo žemu, sodriu pratisu balsu.

– Tau iš tiesų kas galvoj, tas ir ant liežuvio, ar ne? – jam turbūt pasirodė, kad įsižeidžiau, nes jis dar sykį nusišypsojo ir tarė:

– Ne, ne, nieko čia blogo. Kaip tik mūsų aplinkoje tai gana retas charakterio bruožas. Žinai, niekaip negalėčiau prisiversti siurbčioti per šiaudelį tiesiai iš butelio šampaną. Kažkaip labai jau nevyriška. Todėl paprašiau barmeno ir jis iš virtuvės atvilko man šito. – Jis dar kartą krestelėjo galvą, bet garbana ir vėl paslėpė jo kairę akį. Iš sportinės striukės kišenės jis išsitraukė pakelį cigarečių ir pasiūlė man pasivaišinti. Aš paėmiau vieną ir, neva netyčia leidusi jai iškristi iš rankų, pasinaudojau proga lenkdamasi jos paimti atidžiai nužvelgti Kristianą.

Cigaretė nukrito vos už kelių sprindžių nuo jo švytinčių plačiakulnių batų, ant kurių buvo matyti siaura juostelė su Gucci užrašu. Atsitiesdama pastebėjau, kad jo mūvimi Diesel firmos džinsai buvo skoningai išblukinti, ilgi ir pakankamai platūs. Klešnių užpakalinė dalis visiškai dengė blizgančius batus ir šiek tiek vilkosi žeme, todėl buvo aiškiai matyti nutrinti ruoželiai ten, kur džinsai nuolat lietėsi su užkulniais. Juodas diržas, veikiausiai irgi Gucci firmos, bet be etiketės, prilaikė kiek smuktelėjusius, bet puikiai gulančius aplink liemenį džinsus, į kuriuos buvo sukišti balti plonos medvilnės marškinėliai (nors iš pirmo žvilgsnio jie galėjo būti Hanes, visgi neabejoju, kad greičiausiai Armani ar Hugo Boss), glaudžiai aptempiantys raumeningą krūtinę. Jo juoda striukė irgi atrodė ganėtinai brangi ir puikiai pasiūta, ko gero, net pagal specialų užsakymą, nes šauniai gulė ant raumeningos ir velniškai patrauklios figūros. Tačiau didžiausią dėmesį kaustė jo žalsvos akys. Jūros bangos, pagalvojau, prisiminusi akvareles, kurias mes taip mėgom vidurinėje. O gal tiesiog žalsvai mėlynos? Ir ūgiu, ir stotu jis labai priminė Aleksą, tik buvo europietiškesnis ir mažiau dvelkė seniena. Mažumėlę patrauklesnis ir išvaizdesnis. Aišku, gerokai vyresnis. Gal apie trisdešimt. Ir gana mielas.

Jis tuojau pat kyštelėjo man ugnies ir pasilenkęs žiūrėjo, kaip prisidegs mano cigaretė.

– Kas tave atviliojo į šį vakarėlį, Andrėja? Ar tu – viena iš tų laimingųjų, kurios Maršalą Meideną vadina savo draugeliu?

– Ne. Bijau, kad ne iš tų. Bent jau kol kas tai tikrai ne. Nors jis visai nedviprasmiškai pasiūlė man savo draugystę, – garsiai nusijuokiau ir pati nustebau, staiga pajutusi, kaip beviltiškai trokštu sužavėti šitą jaunuolį. – Aš dirbu Podiume. Mane čia atsitempė vaikinas iš madų skyriaus.

– Sakai, Podiume, a? Šilta vietelė, turint omeny geras pareigas ir visa kita. Ar tau ten patinka?

Nežinojau, ką jis turi omeny – darbą ar pareigas, bet supratau, kad jis nėra visiškai svetimas šioje srityje ir šį tą išmano daugiau nei tie, kurie su madų pasauliu neturėjo nieko bendra. Gal man pavyktų jį sužavėti savo pasakojimu apie košmarą, kurį teko patirti nuvežus Mirandai Didžiąją knygą? Ne, ne, gal nereikia, nes tiksliai nežinojau, kas jis per vienas. Iš menkų užuominų supratau, kad jis irgi dirba kažkokiame tolimame, man dar negirdėtame Podiumo padalinyje. Gal kokiame nors kitame Elias-Clark žurnale. O gal jis vienas iš tų „Šeštojo puslapio“ paparacų, kurių Emilija prigrasino vengti kaip ugnies. „Jie prisiknisa prie tavęs, – išgąstingu balsu aiškino Emilija, – prisivilioja ir bando išpešti ką nors negražaus apie Mirandą ar apie Podiumą. Žiūrėk, neįkliūk.“ Prie visa žinančių ir viską raportuojančių asmens kortelių prisidėjo dar ir šita baimė.

– Taigi, – tariau jam, stengdamasi išlikti rami ir neišsisukinėjanti. – Vieta iš tiesų įdomi. Man mada ne visai prie širdies. Aš mieliau ką nors rašinėčiau, bet pradžia vis tiek nebloga. Kaip manai?

– Aš esu rašytojas.

– Tikrai? Kaip nuostabu! – Tikiuosi, mano susižavėjimas nebuvo toks akivaizdus, kaip jaučiau širdyje, nes paprastai žmonės Niujorke susierzina, išgirdę pašnekovą prisistačius rašytoju, aktoriumi, poetu ar dailininku. Aš koledže irgi rašinėdavau mūsų laikraštėliui, pamaniau. O mokyklos laikais viename žurnale buvo išspausdinę mano apybraižą. Ar aš jau irgi rašytoja? – O ką tu rašai?

– Kol kas daugiausia grožinę literatūrą. Bet šiuo metu rašau pirmąjį istorinį romaną. – Jis dar kartą gurkštelėjo alaus ir ranka brūkštelėjo atgal nepaklusniąją garbaną.

„Pirmasis istorinis“ romanas reiškė, kad būta ir kitokių. Įdomu.

– Apie ką jis?

Jisai valandžiukę galvojo, paskui tarė:

– Tai jaunos moters pasakojimas apie tai, kaip ji gyveno šioje šalyje per Antrąjį pasaulinį karą. Kol kas dar teberenku medžiagą, užrašinėju pokalbius ir panašiai, bet pradžia irgi jau gula ant popieriaus. Spėju, kad…

Jisai ramiai pasakojo toliau, o aš staiga prisiminiau, kas jis toks. Dieve šventas! Šito romano anotaciją prisiminiau visai neseniai skaičiusi The New Yorker. Pasirodo, knygų pasaulis nekantriai laukė naujojo veikalo pasirodymo ir negailėjo liaupsių stulbinančiam realizmui, su kuriuo taip vaizdžiai buvo piešiamas jaunos moters gyvenimas. Šiame vakarėlyje aš stovėjau ir lyg niekur nieko plepėjau su Kristianu Kolinsvortu, jaunuoju genijumi, kuris pirmą savo kūrinį išspausdino būdamas vos dvidešimties ir dar besimokydamas Jeilio universitete. Tuomet literatūros kritikai jo pirmąjį veikalą įvertino kaip patį reikšmingiausią dvidešimto amžiaus literatūros laimėjimą. Po jo sekė dar du veikalai, vienas už kitą populiaresni ir tapę perkamiausiomis knygomis. The New Yorker spausdino ištrauką iš interviu, kur autorius pavadino Kristianą „ne tik ateities plunksnos brolių varomąja jėga“, bet ir „velniškai patrauklios ir stilingos išvaizdos jaunuoliu, kuriam, net ir užgesus kūrybinei šlovei, netrūks populiarumo tarp moterų“.

– Oho, tai bent nuostabu, – pagyriau jį ir staiga pajutau, kad visai nebenoriu nei šmaikštauti, nei gudrauti ar juokauti. Šitas žmogus – didis rašytojas. Ko jam iš manęs reikia? Turbūt paprasčiausiai stumia laiką, nes jo draugužė tuoj baigs pasirodymą ant podiumo pagal dešimties tūkstančių dolerių vertės kontraktą už dieną ir tuoj bus čia. O kas tau darbo, Andrėja? – griežtai paklausiau savęs. Jeigu spėjai pamiršti, tai maloniai priminsiu, kad pati turi nepaprastai mielą, nuoširdų ir žavų vaikiną. Gana, užteks! Aš mikliai sukurpiau pasiteisinimą, kad tuojau pat turiu lėkti namo, bet Kristianas visai nenusiminė.

– Tu manęs išsigandai, – pareiškė jis drąsiai ir apdovanojo mane gundančia šypsena.

– Išsigandau tavęs? O ko man tavęs bijoti? O gal tam yra priežastis? – negalėjau susilaikyti jam neatsikirtusi, nes jis rėžė taip tiesmukai.

Jis paėmė mane už parankės ir apsukęs tarė:

– Eime, palydėsiu į taksi. – Aš nė nespėjau jam paprieštarauti ir pasakyti, kad ir pati galiu parvažiuoti namo, kad malonu buvo susipažinti, ir tegu nė nesvajoja, kad nusišypsos laimė užsukti pas mane į svečius, kaip staiga mudu abu atsidūrėme ant raudonu kilimu išklotų Plazos laiptų.

– Reikia taksi, mielieji? – paklausė durininkas, kai jau buvome lauke.

– Taip, prašom šitai poniai, – atsakė Kristianas.

– Nereikia, manęs laukia mašina, – paaiškinau ir parodžiau į Penkiasdešimt aštuntosios gatvės atkarpą priešais Paryžiaus teatrą, kur buvo išsirikiavę visi laukiantys limuzinai.

Nė nepažvelgusi į Kristianą jaučiau, kaip jis nusišypsojo. Ak, ta jo šypsena. Jisai palydėjo mane iki mašinos ir atidaręs dureles grakščiu rankos mostu pakvietė sėstis.

– Ačiū, – padėkojau oficialiai, nė kiek nesutrikusi, ir ištiesiau jam ranką. – Man buvo nepaprastai malonu susipažinti, Kristianai.

– Ir man, Andrėja. – Jis paėmė mano ranką, kurią aš ištiesiau tikėdamasi, kad jis paspaus atsisveikinimui, priglaudė sau prie lūpų ir palaikė kiek ilgiau, nei dera tokiu atveju. – Nuoširdžiai viliuosi, kad mudu dar pasimatysime. – Ir tada aš kažkaip niekur nei užkliuvusi, nei kaip kitaip apsijuokusi klestelėjau ant sėdynės, stengdamasi nuslėpti veidą užliejantį raudonį, bet jau buvo per vėlu. Jisai užtrenkė dureles ir nulydėjo akimis tolstančią mašiną.

Šįkart man visai neatrodė keista, kad jau du mėnesius važinėdama limuzinu anksčiau nė sykio neatkreipiau dėmesio į mašinos vidų, kad šįvakar sėdau į šešias valandas kantriai laukusio vairuotojo vairuojamą valdišką mašiną ir išvažiavau iš vakarėlio, kuriame alkūnėmis tryniausi su Holivudo garsenybėmis, ir kad atsisveikindamas man ranką bučiavo – taip, tikrai bučiavo – neginčijamai garsiausias Niujorko rašytojas senbernis. Ne, nieko čia reikšmingo neįvyko, be perstojo raminau save. Toks jų pasaulis ir toks jų gyvenimas. O tau čia tikrai ne vieta. Iš šalies pažiūrėjus, gal ir smagu, pagalvojau, bet ne tau, Martynai… Vis dėlto ilgesingai žvelgiau į ranką ir bandžiau atmintyje atgaivinti visas smulkmenas apie tai, kaip jis ją bučiavo, bet paskui kyštelėjau į krepšį tą gėdingąją ranką ir išsitraukiau telefoną. Rinkdama Alekso numerį pagalvojau, ką aš jam pasakysiu, ir iš viso, ar turiu jam ką pasakyti.

Man prireikė dvylikos savaičių, kad susiprotėčiau ir imčiau šluoti nuo lentynų garsių dizainerių drabužius, kuriais Podiumas tiesiog siūlyte siūlėsi mane aprūpinsiąs. Dvylika nepakeliamai ilgų savaičių su keturiolikos valandų darbo diena ir niekados ne ilgesne kaip penkių valandų naktimi poilsiui. Dvylika nelemtų savaičių, kai kiekvieną mielą dieną tave nužvelginėja nuo galvos iki kojų ir nė sykio nepagiria ar bent jau neparodo, kad šiandieną atrodai gal ir neblogai. Dvylika košmariškai ilgų savaičių, kai jautiesi visiška kvailė, neišmanėlė ir apskritai netikša. Taigi galiausiai, pradėjusi ketvirtą mėnesį Podiume (ačiū Dievui, liko dar devyni!), nusprendžiau pasikeisti, tapti kitokia moterimi ir pradėti tinkamai rengtis.

Kėlimasis rytais, rengimasis ir sprukimas pro duris ištisas dvylika savaičių taip mane išsunkė, kad aš net jau pradėjau galvoti, jog mano dalia palengvės, jeigu įsitaisysiu pilną spintą „darbui tinkančių“ drabužių. Iki šiolei rytinis rengimasis man būdavo daugiausia stresų kelianti ir taip jau suknistos dienos pradžios rutina. Žadintuvas sučirkšdavo taip anksti, kad man būdavo gėda kam nors prisipažinti, kada aš rytais keliuosi. Vien tik užuomina apie žadintuvą man sukeldavo fizinį skausmą. Pradėti darbą septintą ryto būdavo taip sunku, kartais net keista. Man ir anksčiau yra tekę kelis kartus atsikelti anksti ir dar prieš septynias išlėkti iš namų, kai skubėdavau į oro uostą ar kai reikėdavo ką nors pasikartoti prieš tos dienos egzaminą. Bet dažniausiai tokį ankstyvą už lango brėkštantį rytą pasitikdavau dar nė neatsigulusi, ir tada viskas neatrodydavo taip tragiškai, nes priešaky laukdavo ilga ramaus miego diena. Dabar viskas buvo kitaip. Aš jaučiau nuolatinį, alinantį, nežmonišką miego stygių, ir nors ir šimtus kartų bandydavau eiti miegoti iki vidurnakčio, vis tiek neužmigdavau. Pastarosios dvi savaitės buvo ypač sunkios ir įtemptos, nes rengėmės išleisti vieną iš pavasarinių žurnalo numerių, todėl tekdavo ilgai sėdėti darbe ir laukti, kada bus baigta Didžioji knyga, kartais net iki vienuoliktos vakaro. Kai grįždavau namo nuvežusi knygą, jau būdavo vidurnaktis, o man dar reikėdavo ko nors užkąsti, išsinerti iš drabužių ir nušliaužti iki lovos. Tada jau akimirksniu išsijungdavau.

Rytinis aliarmas – vienintelis dalykas, kurio negalėdavai ignoruoti – prasidėdavo lygiai pusę šešių. Iškišdavau koją iš po vatinės antklodės ir grabaliodavau su pėda žadintuvo (o jis tikslingai visados būdavo statomas lovos gale, kad jo skambėjimas priverstų pasijudinti), aklai ieškodavau, kur nuspausti, ir tada čirškėjimas liaudavosi. Šitas veiksmas kartodavosi kas septynias minutes, iki laikrodis rodydavo keturias po šešių. O jau tada apimdavo panika, ir aš šokdavau iš lovos tiesiai į dušinę.

Toliau sekdavo mano grumtynės su drabužių spinta, dažniausiai nuo 6.31 iki 6.37. Lili, pati mažai išmanydama apie madą ir nuolatos dėvėdama kasdienę studentišką uniformą iš džinsų, nutriušusių L. L. Bean nertinių ir karolių iš kanapių žiedų, kaskart, kai susitikdavome, manęs vis klausdavo: „Niekaip nesuprantu, ką tu rengiesi, eidama į darbą? Dėl Dievo meilės, dirbi Podiume, tavo drabužiai kaip manekenės, Ende, bet nė vieno drabužėlio iš Podiumo rezervų.“

Aš jai nutylėjau, kad per pirmuosius darbo mėnesius keldavausi gerokai anksčiau, nes buvau tvirtai pasiryžusi iš savo spintos Banana Republic atsargų kasdien susiformuoti podiumišką išvaizdą. Kiekvieną rytą su puodeliu mikrobangų krosnelėje užvirintos kavos rankoje bemaž po pusvalandį stoviniuodavau priešais spintą ir rinkdavausi, kokie batai ir diržai, palaidinės ir sijonai tiktų apsirengti. Penkis kartus persimaudavau pėdkelnes, kol atrasdavau tinkamą spalvą, ir vis plūsdavau save dėl to, kad užsitempti bet kokios spalvos ar stiliaus kojines yra tiesiog nepadoru. Mano batų pakulnė visados būdavo tai per žema, per stora ar per plati. Aš neturėjau nė vieno kašmyrinio apdaro. Ir nieko nebuvau girdėjusi apie kelnaites su juostele (!), todėl kas dieną iki skausmo sukdavau galvą, kaip paslėpti apatinių įspaudžiamas rieves ant sėdynės, susilaukiančias didžiausios kritikos kavos pertraukėlių metu. Kad ir kiek kartų apsivilkdavau trumpą aptemptą palaidinę, vis tiek niekaip neišdrįsdavau ją dėvėdama eiti į darbą.

Po trijų mėnesių pagaliau aš pasidaviau. Paprasčiausiai pavargau. Emociškai, fiziškai, protiškai. Kasdienė drabužių rinkimosi kankynė išsiurbė visas mano energijos atsargas. Kol pagaliau sulaukiau trijų darbo mėnesių sukaktuvių dienos. Tądien, kaip ir kiekvieną rytą iki tolei, aš stovėjau su savo geltonuoju puodeliu, ant kurio užrašyta „Aš myliu Providensą“, vienoje rankoje, o kita įnirtingai varčiau savo mėgstamiausias senienas. Ko aš čia spyriojuosi? – paklausiau savęs. Jeigu dėvėsiu jų drabužius, dar nereiškia, kad tapsiu visiška parsidavėle, tiesa? Be to, kritika mano drabužių adresu buvo pastaruoju metu pasidariusi gana dažna ir kandi. Aš jau ėmiau būgštauti, kad galiu dėl to netekti darbo. Pažvelgiau į save didžiuliame veidrodyje ir pratrūkau kvatotis: mergaičiukė su vaikiška liemenėle (kikt!) ir su medvilninėm kelnaitėm (kikt-kikt!) įsivaizduoja prilygsianti podiumietėms? Cha! Tik ne su šituo šlamštu. Po šimts perkūnų! Aš juk dirbu Podiumo redakcijoje. Suprask pagaliau, kad rengtis tuo, kas suplyšę, nublukę, išterliota ar išaugta, tiesiog tau nebepridera. Nustūmiau šalin visas mergautines per priekį susagstomas palaidines ir išsitraukiau juodą tvido sijonėlį su Prada etikete, juodą Prada nertinį ir juodus Prada žemaaulius, kuriuos man vieną vakarą, kai laukiau Didžiosios knygos, mestelėjo Džefis.

– Kas čia? – paklausiau jo, atsmaukdama medžiaginio įdėklo užtrauktuką.

– Šitokiais, Ende, turėtum avėti kasdien, jeigu nenori išlėkti iš darbo, – šyptelėjo jis, bet pažvelgti į akis neišdrįso.

– Nesupratau!

– Klausyk, manau, tau jau laikas susiprasti, kad tavo išvaizda daug kam iš čia dirbančių tiesiog nepatinka. Suprantama, drabužiai ir batai brangiai atsieina, bet įmanoma kaip nors išsisukti. Mano drabužinėje tiek visokio šlamšto, kad niekas nė nepasiges, jeigu kartais sumanysi ką „pasiskolinti“. – Tardamas žodį pasiskolinti, jis dviem pirštais parodė tariamas kabutes. – Žinoma, galėtum pasinaudoti savais ryšiais ir iškaulyti nuolaidų kortelių iš geriausių dizainerių parduotuvių. Aš ir tai gaunu su trisdešimties procentų nuolaida, o kai tu dirbi pas Mirandą, tai nustebčiau, jeigu iš viso reiktų bent kiek primokėti. Neverta dėl tokių smulkmenų gadinti sau gyvenimo.

Aš jam nepaaiškinau, kad avėti Nine West, o ne Manolo batus, ar mūvėti džinsus, pirktus Macy drabužių jaunimui skyriuje, o ne Barney aštuntajame aukšte ar couture firminėje džinsų parduotuvėje, buvo mano tvirtas nusistatymas norint parodyti visiems, kad Podiumo skudurais manęs nepavergsi. Deja, aš jam linktelėjau ir pamačiau, kad jis atrodė sutrikęs, turbūt dėl to, kad nedviprasmiškai man atskleidė tiesą, jog aš kas dieną menkinu save kitų akyse. Man buvo įdomu, kas jį šitam pastūmėjo? Emilija? O gal pati Miranda? Vienaip ar kitaip, nesvarbu. Velniai rautų, sėkmingai išgyvenau tris mėnesius, ir jeigu Prada nertinis vietoj universalinėje pirkto megztinio padės man išgyventi dar devynis, tai tiek to. Aš nusprendžiau tuojau pat imtis savo drabužių spintos turinio atnaujinimo.

Pagaliau 6.50 išlekiu pro duris ganėtinai patenkinta savo naująja išvaizda. Prie mano namo su pusrytinių užkandžių vežimėliu stoviniuojantis vaikinukas man net švilptelėjo, o nenuėjus nė dešimties žingsnių mane sustabdė moteris ir pasiguodė, kad ji jau tris mėnesius varvino seilę dėl tokių batų. Nieko, priprasiu, pagalvojau. Juk kiekvienam reikia ką nors iš ryto apsirengti, o su šitais drabužiais jaučiausi gerokai pakiliau nei su savaisiais. Kaip jau buvau įpratusi, nuėjau iki posūkio į Trečiąjį aveniu ir iš karto susistabdžiusi taksi susmukau ant šiltos galinės sėdynės, tiek pavargusi, kad net pamiršau padėkoti Dievui už tai, kad nereikia grūstis į metro, ir burbtelėjau:

– Medisono šeši šimtai keturiasdešimt, ir prašau greičiau. – Vairuotojas žvilgtelėjo į mane pro galinio vaizdo veidrodėlį ir užjaučiamai šyptelėjęs tarė:

– O, taip. Elias-Clark pastatas.

Suktelėję į kairę, nudūmėme Devyniasdešimt septintąja gatve, paskui vėl pasukom kairėn į Leksingtono gatvę, kur nesustodami movėm pro šviesoforus, o tada Penkiasdešimt devintąja, iš kurios pasukom į Medisono. Lygiai po šešių minučių, kadangi dar nebuvo spūsčių, taksi stabdžiai aižiai sucypė prie didžiulio tviskančio monolito, kuriame tenykštė publika buvo negailestingai mokoma sekti geresniųjų pavyzdžiu. Kaip ir kiekvieną rytą, skaitiklis rodė šešis dolerius ir keturiasdešimt centų. Aš, kaip ir kiekvieną rytą, kyštelėjau vairuotojui dešimties dolerių banknotą.

– Grąžos nereikia, – linksmai tariau jam ir pajutau didžiulį džiaugsmą, kaip ir kiekvieną rytą, kai vairuotojo veide išvysdavau laimingą nuostabą. – Moka Podiumas.

Čia man neiškilo jokių sunkumų. Man užteko vienos savaitės pamatyti, kad finansinė apyskaita Elias-Clark pastate ganėtinai palaida ir toli gražu nėra svarbiausias dalykas. Kas dieną nurašyti po dešimt dolerių taksi išlaidoms buvo vieni niekai. Kitoje kompanijoje iš karto paklaustų, kas tau iš viso davė teisę į darbą važinėti taksi? O Elias-Clark stebėdavosi, kodėl važinėju taksi, kai visą parą galiu naudotis firmos automobiliais. Kas dieną numelždama po dešimt dolerių – nors ir tvirtai žinojau, kad nuo mano išlaidavimo nenukenčia absoliučiai niekas, – jaučiausi kur kas pakiliau. Kai kas tai pavadintų „pasyviuoju agresyviu maištu“. O man tai buvo savotiškas sąskaitų suvedimas.

Stryktelėjau iš taksi vis dar džiūgaudama, kad kažkam padariau gerą darbą, ir pasukau link šeši šimtai keturiasdešimtu numeriu pažymėto namo Medisono gatvėje. Nors jis buvo vadinamas Elias-Clark pastatu, didesnę jo pusę nuomojo vienas prestižiškiausių bankų mieste – JS Bergmano bankas. Mes su juo neturėjome jokių bendrų reikalų, visgi turtingieji bankininkai bendrame vestibiulyje nevengdavo pakirkinti mūsų mados gražuolių.

– Sveika, Ende! Kaip laikaisi? Seniai nesimatėm, – mane pasivijęs balsas skambėjo labai neryžtingai ir, sakyčiau, kvailokai. Pagalvojau, koks čia velnias neduoda man ramybės?

Mintyse jau rengiausi pradėti kasrytinę procedūrą su Eduardu, bet išgirdusi savo vardą atsisukau ir išvydau Bendžaminą, vieną iš daugybės buvusių Lili koledžo laikų draugelių, sudribusį palei sieną prie pat įėjimo į pastatą. Jam buvo nė motais, kad stirksojo tiesiog ant šaligatvio. Jisai buvo vienas iš daugybės Lili vaikinų, su kuriais ji draugavo, ir vienintelis, kurį ji tikrai nuoširdžiai mylėjo. Jau seniai nebuvau kalbėjusi su mūsų Bendžiuku (jis baisiai nemėgdavo, kai mes jį taip vadindavom), nes Lili ant jo užpyko ir pasiuntė po velnių, kai užklupo besimylintį su dviem jos draugėm iš koledžo choro. Nuvažiavo neįspėjusi pas jį į svečius (į jo nuomojamą butą toli nuo koledžo) ir užtiko išsidrėbusį visu gražumu svetainėje su dviem mergom – sopranu ir kontraltu. Vargšelės nuo to karto nedrįsdavo pažvelgti Lili į akis. Bandžiau ją raminti ir įtikinti, kad ten buvo tik koledžo laikų kvailionė, bet ji nesidavė perkalbama. Kelias dienas žliumbė nesustodama ir maldavo manęs niekam nesakyti, ką užtikusi. O man ir nereikėjo, nes šitą darbą padarė jis pats – pliurpė visiems, kas tik klausė, apie tai, kaip jis „dulkino dvi dainuojančias kekšes“, anot jo, o „trečioji žiūrėjo“. Iš jo pasakojimo galėjai suprasti, kad Lili visą tą laiką buvo šalia ir patogiai įsitaisiusi ant tos pačios lovos stebėjo, kaip jos šaunusis nedorėlis vaikinas demonstruoja savo vyriškumą. Lili prisiekinėjo niekada daugiau gyvenime neįsimylėsianti ir, atrodo, iki šiolei savo duoto žodžio tvirtai laikėsi. Ji miegojo su daugybe vaikinų, bet nė vieno neprisileisdavo ilgesniam laikui, bijodama, kad nepasikartotų kas nors jau patirto.

Dirstelėjau į jį dar sykį, bandydama įžvelgti jo veide pažįstamų Bendžiuko bruožų. Jis buvo atletiškas ir patrauklus. Visai normalus vaikinas. Bet pas Bergmaną tapo žmogumi su kiautu. Jis vilkėjo per didelį suglamžytą kostiumą ir, rodės, iš „Marlboro“ cigaretės traukė ne dūmus, o kokaino miltelius. Septintą valandą ryto jis atrodė jau visiškai nusiplūkęs, o man į jį žiūrint širdy net lengviau pasidarė. Džiaugiuosi, jog jam atlyginta už tai, kad prikiaulino Lili ir kad vis dėlto aš ne vienintelė trenkiuosi į darbą tokį nepadoriai ankstyvą metą. Jam, vargšeliui, turbūt mokėjo po šimtą penkiasdešimt tūkstančių žalių per metus, bet ir tegu, bent jau tuokart nesijaučiau vieniša.

Bendžiukas mostelėjo ranka su smilkstančia cigarete, kurios silpna liepsnelė nurėžė lanką darganoto žiemos ryto tamsoje, ir pakvietė prieiti arčiau. Būgštavau, kad galiu pavėluoti į darbą, bet Eduardas pažvelgė į mane taip, tarsi sakytų: „Nesijaudink, jinai dar neatėjo. Būk rami.“ Ir aš priėjau prie Bendžiuko. Jo akys buvo apsiblaususios, be jokios kibirkštėlės. Turbūt manėsi tik jis turįs bosą tironą. Cha! O, kad jis žinotų! Norėjosi garsiai nusikvatoti.

– Pastebėjau, kad tu vienintelė kas rytą taip anksti ateini, – murmtelėjo po nosimi, o aš tuo tarpu įnirtingai krepšyje ieškojau lūpdažio, ketindama pasigražinti prieš puldama į liftą. – Kodėl?

Jis mano akimis atrodė toks nusivaręs, užguitas, kad širdyje pajutau jam užuojautą ir gailestį. Bet staiga man pačiai pradėjo tvinkčioti kojose, ir aš prisiminiau Lili žvilgsnį, kai vienas Bendžiuko žolės riedulio komandos draugelių paklausė, ar ji nenorėtų pasižiūrėti, kaip jie žaidžia, o gal ir pati prisidėtų, ir man dingo visas entuziazmas.

– Ogi todėl, kad aš dirbu pas labai reiklią moterį ir turiu ateiti dviem su puse valandos anksčiau, nei susirenka nelabieji žurnalo darbuotojai, ir turiu būti pasirengusi ją sutikti, – iškošiau pro dantis pykčiu ir sarkazmu pagardintu balsu.

– Vajetau! Aš tik paklausiau. Deja, atrodo, ir tau ne pyragai. Pas ką dirbi?

– Pas Mirandą Pristli, – atsakiau melsdama Dievą, kad tik jis triukšmingai nesureaguotų. Kažkaip matydama, kad žmogus su aukštuoju ir didele profesine patirtimi nežino, kas yra Miranda, pasijusdavau it devintame danguje. Džiaugdavausi kaip vaikas. Laimei, šitas manęs neapvylė. Jisai gūžtelėjo pečiais, užtraukė dūmą ir pažvelgė į mane lyg laukdamas paaiškinimo.

– Ji – vyriausioji Podiumo redaktorė ir leidėja, – pradėjau nuščiuvusiu, prislopintu balsu. – Bjauresnės kalės dar nebuvau sutikusi. Tiesą pasakius, nepažįstu nė vieno šlykštesnio už ją žmogaus. Tai lyg koks antžmogis. – Buvau pasirengusi išberti Bendžiukui visą nuoskaudos litaniją, bet staiga su visu žiaurumu mane užgriuvo mintis, kad kas nors gali mane nugirsti. Tuoj pat susinervinau pagalvojusi, kad šitas nerūpestingas plevėsa gali būti vienas iš Mirandos šunuodegių, atsiųstas Observer ar Page six manęs šnipinėti. Jaučiau, kad būtų didžiausia nesąmonė, netgi absurdas. Be to, jau seniausiai pažinojau Bendžiuką ir buvau beveik tikra, kad jis niekados pas Mirandą nedirbo ir nedirbs. Bet ne visu šimtu procentų. Kita vertus, iš kur gali žinoti? Ir dar kas žino, kas gali šią akimirką stovėti man už nugaros ir klausytis mano burnojimo? Man nedelsiant reikėjo taisyti blogėjančią padėtį.

– Be jokios abejonės, ji tikrai yra pati galingiausia moteris madų pasaulyje ir žurnalų leidyboje. O juk negali pasiekti dviejų stambiausių Niujorko pramonės šakų aukštumų, kas dieną dalydamas saldainius. Visiškai suprantama, kad moteris gan griežta ir dirbti pas ją ne pyragai, tiesa? Jos vietoj ir aš tokia būčiau. Taigi man jau metas. Malonu buvo susitikti. – Ir aš sprukau šalin, kaip ir tuos kitus kartus per pastarąsias kelias savaites, kai susigriebdavau kalbanti ne su Lili, Aleksu ar savo tėvais ir koneveikianti tą raganą.

– Ei, nesikrimsk, – paguodė jis mane, dumiančią lifto kabinos link. – Aš čia tik nuo praėjusio ketvirtadienio ryto. – Ištaręs šiuos žodžius jis numetė ant žemės smilkstančią cigaretę ir piktdžiugiškai sutrynė koja į grindinį.

– Labas rytas, Eduardai, – pasisveikinau liūdnu, nuvargusiu balsu. – Kaip nekenčiu pirmadienių.

– Ei, pupyte, nesinervink. Džiaukis tuo, kad šįryt tu ją aplenkei, – paguodė mane šypsodamasis. Žinoma, jis turėjo omeny tuos nelemtus rytus, kai Miranda atsirasdavo darbe penktą valandą ir reikėdavo ją palydėti iki biuro, nes ji niekada nesiteikdavo nešiotis elektroninės durų kortelės. Tada ji žingsniuodavo po koridorių ir skambinėdavo Emilijai arba man tol, kol kuri nors iš mūsų prisiversdavo atsibusti, susiruošti ir ateiti į darbą, tarsi būtų iškilusi grėsmė nacionaliniam saugumui.

Stumtelėjau turniketą, tikėdamasi, kad šis pirmadienis bus išimtis, kad jis praleis mane be maivymosi. Deja…

– Ei, pasakyk man, ko tu nori, ko labai labai tu nori, – pragydo Eduardas ispanišku akcentu, pasidabinęs plačia dantinga šypsena. Ir visas malonumas, kad pradžiuginau taksi vairuotoją ir kad į darbą atlėkiau anksčiau už Mirandą, išgaravo kaip dūmas. Šią akimirką, kaip ir kiekvieną rytą, man norėjosi persisverti per apsaugos pultą ir išvagoti nagais Eduardo veidą. Bet kadangi aš buvau tokia gera, o jis – mano vienintelis draugas šiame pastate, nuolankiai jam paklusau. – Pasakysiu, ko aš noriu, ko labai labai aš noriu, – užtraukiau beveik nepataikydama į gerai žinomo Spice Girls hito melodiją. Eduardas dar kartą plačiai nusišypsojo ir praleido mane pro užtvarą.

– Ei, tiktai nepamiršk liepos šešioliktosios! – dar spėjo šūktelti.

– Žinau, liepos šešioliktoji! – pakartojau mudviejų abiejų sutampančią gimimo datą. Neprisimenu, nei kam, nei iš kur jisai sužinojo mano gimimo dieną, bet labai džiaugėsi, kad abu gimėm tą pačią dieną. Dėl kažkokios nepaaiškinamos priežasties tai tapo neatsiejama mūsų rytinio ritualo dalimi. Kiekvieną prakeiktą dieną.

Mūsiškėje Elias-Clark pusėje buvo aštuonios liftų kabinos. Pusė iš jų nuo pirmo iki septyniolikto aukšto, kita pusė nuo septyniolikto ir aukštyn. Reikšmingiausia dalis buvo pirmoji, nes garsiausių pavadinimų firmos buvo pirmuosiuose septyniolikoje aukštų. Jos reklamuodavosi švytinčiais užrašais virš liftų durų. Antrajame aukšte buvo Elias-Clark darbuotojams nemokama sporto salė – tikras meno šedevras, – aprūpinta naujausia Nautilus įranga ir mažiausiai šimtu treniruoklių, bėgimo takelių bei dviračių. Drabužinėse buvo įrengtos saunos, karštos vonios, garpirtės. Personalas dėvėjo vienodą aprangą. Grožio salonas siūlė manikiūro, pedikiūro ir kosmetikos paslaugas. Kaip girdėjau, čia nemokamai duodavo rankšluosčius. Aš tam neturėjau laiko, be to, čia tarp šeštos ir dešimtos valandos vakaro visados būdavo tiek daug žmonių, kad net prasilenkti sunku. Rašytojai, redaktoriai ir prekybos agentai jau prieš tris dienas turėdavo užsirašyti į eilę jogos ar kikbokso treniruotėms. Net ir užsirašius, jeigu ateidavai vėliau nei prieš penkiolika minučių, prarasdavai savo vietą. Rodos, viskas Elias-Clark pastate buvo daroma darbuotojų gyvenimui palengvinti, bet mane tai varė iš proto.

Girdėjau gandų, kad rūsyje įrengtas vaikų darželis, bet aš nepažinojau nė vieno, kas būtų turėjęs vaikų, todėl nelabai tais gandais ir tikėjau. Tikrasis spektaklis prasidėdavo trečiojo aukšto valgykloje, kur Miranda kategoriškai atsisakydavo pietauti kartu su juodadarbiais, išskyrus tuos atvejus, kai valgydavo su Irvu Ravitzu, vadovaujančiu Elias darbuotoju, kuris mėgdavo pietauti valgykloje, taip demonstruodamas vienybę su savo pavaldiniais.

Mes kilome aukštyn, aukštyn, aukštyn, palikdami po savimi kitus garsius pavadinimus. Daugelis firmų glaudėsi viename aukšte, paprastai į priešingas flygelių puses nuo administratorės stalo, ir slėpėsi už didžiulių stiklinių durų. Stryktelėjau iš lifto septynioliktame aukšte ir žvilgtelėjau į savo užpakaliuko atvaizdą ant durų stiklo. Didžiulio susijaudinimo ir genialumo protrūkio ištiktas Medisono 640 architektas maloniai pamiršo liftų kabinose suprojektuoti veidrodžius. Kaip visada, aš pamiršau savo elektroninę spynos kortelę – tą pačią, kuri sekė ir užrašinėjo kiekvieną mūsų judesį, pirkinį ir išvykimą iš pastato, – o reikėjo kažkaip įsilaužti į savo aukštą. Sofi ateidavo ne anksčiau kaip devintą, tad man teko pasilenkti per jos stalą, surasti ir nuspausti mygtuką, atrakinantį duris, ir didžiausiu greičiu šauti nuo administratorės stalo iš patalpos vidurio durų link, jas atidaryti ir spėti prasmukti, kol jos neužsidarė. Kartais tekdavo šitą procedūrą kartoti tris ar net keturis kartus, kol pavykdavo prasmukti. Bet šiandien man pasisekė iš antro karto.

Kai aš ateidavau, aukšte būdavo visiškai tamsu, ir aš kasdien pasiekdavau savo stalą tuo pačiu maršrutu. Kai įeini, man iš kairės – reklamos skyrius, kur dirbo merginos, labiausiai mėgstančios puoštis Chloe marškinėliais ir smailiakulniais batais, kai dalydavo Podiumo vizitines korteles. Jas negrįžtamai iškraustė iš redakcijos patalpų kitame aukšto flygelyje: būtent redakcijos darbuotojai atrinkdavo drabužius madų lankstinukams, viliodavo gabius rašytojus, derindavo aksesuarus prie drabužių, imdavo interviu iš modelių, redaguodavo žurnalą, maketuodavo projektus ir samdydavo fotografus. Redakcijos darbuotojai keliaudavo po pasaulį ir fotografuodavo, gaudavo dovanų ir nuolaidų iš garsių dizainerių, ieškodavo naujų krypčių ir puotaudavo Pastis ar Float restoranuose, nes jiems „reikėdavo pasižiūrėti, kaip žmonės rengiasi“.

Reklamos skyriui buvo palikta pardavinėti reklaminį žurnalo plotą. Kartais šis skyrius surengdavo reklaminius vakarėlius, į kuriuos nevaikščiodavo garsenybės, todėl dažniausiai ten būdavo nuobodu Niujorko aptemptakelniams (šitaip kartą man pasakė Emilija). Tokią reklamos skyriaus rengiamo vakarėlio dieną mano telefonas įkaisdavo iki raudonumo nuo skambučių, kai man mažai pažįstami žmonės prašydavo pakvietimų: „Girdėjau, šiandien Podiumas rengia vakarėlį. Kodėl nepakvietėt manęs?“ Apie vakarėlius aš visados sužinodavau iš pašalinių: redakcijos darbuotojų niekados nekviesdavo, nes jie ir taip ten neidavo. Tarsi būtų negana to, kad Podiumo merginos ir taip tyčiojosi, terorizavo ir niekino visus, kurie buvo ne iš jų tarpo, tai reklamos darbuotojams dar būtinai prireikė kurstyti nesantaikos žarijas tarp savųjų.

Reklamos pardavimo skyrius buvo pačiame siauro koridoriaus gale. Atrodė, iki jo eitum ir eitum, o kairėje pusėje buvo mažulytė mūsų virtuvėlė. Čia mes laikydavome savo arbatų ir įvairiausių kavos rūšių atsargas. Čia stovėjo šaldytuvas atsineštiems iš namų pietums – viskas, aišku, buvo tikrai nereikalinga, nes Starbucks turėjo monopolį kasdien tiekti darbuotojams visokią kavą, o valgį paprastai išsirinkdavome patys bendroje valgykloje arba užsisakydavome bet kokioje iš tūkstančio centre esančių kavinių. Bet mintis turėti virtuvėlę buvo visai nebloga, tiesiog šauni. Lyg norėtume pasigirti, ei, žiūrėkite, mes turime Lipton arbatos maišeliuose, neriebios grietinėlės kavai ir net mikrobangų krosnelę, jeigu sumanytume pasišildyti vakardienos vakarienės likučius. Mes irgi kaip visi mirtingieji!

Mirandos irštvą pasiekiau penkios minutės po septynių. Buvau tokia nusikalusi, kad vos vilkau kojas. Bet šalia viso kito manęs laukė kasdienis ritualas, apie kurį aš niekad nejaučiau būtinybės klausinėti ir dėl kurio neabejojau. Taigi ėmiausi jo su visu rimtumu. Atrakinau jos kabinetą ir uždegiau šviesas. Lauke dar buvo tamsu, ir man patikdavo kelias minutes pastovėti prekybos magnatės kabinete, paspoksoti į spindintį naktinėmis šviesomis nenuilstantį Niujorką. Tada įsivaizduodavau save lyg kino filme (kokiam tik nori, kur du meilužiai stovi apsikabinę jo 6 milijonų dolerių vertės prabangaus buto terasoje su vaizdu į upę) ir jausdavausi taip, lyg visas pasaulis gulėtų man po kojomis. Bet šviesos įsiplieksdavo ir mano fantazijos išgaruodavo. Jausmas, kad brėkštančio ryto Niujorke įmanoma viskas, staiga išgaravo it dūmas, ir į mane nuo stalo žvelgė tik du besišypsantys Karolinos ir Kesidi veidukai.

Paskui atrakinau spintą, kur kabindavau jos paltą (ir savąjį, jeigu tądien Miranda nevilkėdavo savo kailinių, nes jai nepatikdavo, kad Emilijos ar mano prasčiokiški vilnoniai paltai kabėtų šalia jos audinių). Dar čia mes laikydavom jos drabužių atsargas: nunešiotus paltus ir švarkelius, kainuojančius dešimtis tūkstančių dolerių, iš valyklos atneštus, bet dar nespėtus nuvežti Mirandai į namus drabužius, ir mažiausiai porą šimtų Hermes šalikėlių. Girdėjau, kad pernai Hermes nusprendė nutraukti gamybą jos mėgstamiausio stiliaus šalikėlių iš paprasto, bet gana elegantiško balto šilko. Kažkam iš kompanijos toptelėjo mintis, kad reiktų perspėti Mirandą, todėl paskambino ir mandagiai atsiprašė. Nė kiek nenustebusi ji atrėžė, kad baisiai nusivylė, ir tuojau pat nupirko visus alei vieno sandėlyje likusius šalikėlius. Apie penkis šimtus šalikėlių buvo atgabenta į mūsų biurą prieš du mėnesius, kai pradėjau čia dirbti. Dabar jų buvo likę mažiau nei pusė. Miranda palikinėdavo juos visur: restoranuose, kavinėse, kino teatruose, madų pasirodymuose, savaitiniuose pasitarimuose, taksi automobiliuose. Ji užmiršdavo juos lėktuvuose, dukrų mokykloje, teniso aikštynuose. Žinoma, vienas visados būdavo sumaniai įkomponuotas į jos apdarą. Man dar nė sykio neteko regėti jos toliau savo namų be šalikėlio. Betgi jai nepaaiškinsi, kad jų vis mažėja. Gal jai šalikėliai atstodavo nosinaites? O gal jai labiau patikdavo užsirašinėti staiga šovusias mintis ant šilko nei ant popieriaus? Kad ir kaip ten būtų, ji, ko gero, manė, kad jie visgi yra vienkartiniai, ir niekas iš mūsų nedrįso jai paprieštarauti. Elias-Clark plojo po du šimtus dolerių už vienetą. Na ir kas? Mes jai dalydavom juos lyg vienkartines servetėles. Mėtydama tokiu tempu kaip iki šiolei, Miranda pristigs jų labai greitai.

Aš tvarkingai sudėliojau kartonines oranžines dėžutes ant einamiausių daiktų lentynos spintoje. Kas trečią ar ketvirtą dieną, eidama pietauti, ji tyliai atsidusdavo ir tardavo: „An-drė-ja, paduok man šalikėlį.“ Guodžiausi mintimi, kad jau seniai būsiu iš čia ištrūkusi, kai jai visiškai baigsis jų atsargos. Vargas tam, kas tuo metu dirbs pas ją. Tam teks pasakyti, kad daugiau nebėra Hermes šalikėlių ir kad niekas tokių daugiau nei pagamins, nei atsiųs, sukurs, sumodeliuos, užsakys, dovanos ar paskolins. Vien nuo tokios minties man plaukai šiaušėsi.

Vos tik susitvarkiau kabinete ir spintoje, paskambino Juris.

– Andrėja, sveikutė, meilute. Čia Juris. Ar nenusileistum į apačią? Aš laukiu tavęs Penkiasdešimt aštuntojoj, netoli Parko aveniu, tiesiai prieš Niujorko Sporto klubą. Šį tą tau atvežiau.

Šituo skambučiu jis man paprastai pranešdavo, kad netrukus pasirodys ir Miranda. Galbūt. Dažniausiai rytais ji pirma pasiųsdavo Jurį nuvežti jos daiktus ir šūsnį sausam valymui skirtų nešvarių drabužių, žurnalus, kuriuos iš vakaro buvo parsinešusi paskaityti, batus ar rankines, skirtas vežti taisyklon, ir Didžiąją knygą. Šitaip ji versdavo mane pasitikti jos automobilį, susitempti į viršų visus nutrintus jos skudurus ir daiktus, išsiuntinėti juos kur reikia dar gerokai prieš jai įžengiant į biurą. Pagal tradiciją, ji apsireikšdavo pusvalandžiu vėliau nei jos daiktai, o Juris apsisukdavo ir grįždavo paimti jos iš bet kokios skylės, kur ji tąryt sugalvodavo lindėti.

O ji galėjo būti kur tik nori, nes, anot Emilijos, ji niekada nemiegodavo. Netikėjau tuo tol, kol nepradėjau eiti į darbą anksčiau už Emiliją ir klausyti rytais balso pašto. Kiekvieną vakarą be išimties Miranda mudviem palikdavo po aštuonias ar dešimt nesuprantamų žinučių tarp pirmos ir šeštos valandos nakties. Pavyzdžiui, tokią: „Kesidi norėtų nailoninio krepšio, kokius dabar nešioja mergaitės“ arba „Man reikia adreso ir telefono numerio antikvaro septyniasdešimtajame name, kuriame mačiau senovišką komodą.“ Tarsi mes žinotume, dėl kokių nailoninių krepšių šiuo metu pamišusios dešimtmetės ar kokiame iš keturių šimtų antikvarų septyniasdešimtajame name – į rytus ar į vakarus, kas gali pasakyti? – jinai pastebėjo kokį jai patikusį daikčiuką per pastaruosius penkiolika metų. Bet kiekvieną rytą aš kantriai išklausydavau ir užsirašydavau šitas žinutes, šimtus kartų spaudinėdama mygtuką „pakartoti“, stengiausi iššifruoti jos nesuprantamą akcentą ir pasižymėti smulkmenas, kad paskui nereikėtų prašyti Mirandos smulkesnės informacijos.

Kartą padariau nedovanotiną klaidą, pasiūliusi Emilijai pasiklausinėti Mirandos smulkiau, bet ši į mane tik pažvelgė savo nuginkluojančiu žvilgsniu. Kaip galima drįsti klausinėti Mirandą? Verčiau jau kiek pagaišti. Tegu ji iškoneveikia ir pasako, kad mūsų pastangos nė sulūžusio skatiko nevertos. Norėdama aptikti kažkada Mirandos akį patraukusios komodos pėdsakus, dvi su puse dienos prasėdėjau limuzine, sukdama ratus po Manhataną, nardydama po septyniasdešimtuosius namus į abi puses nuo parko. Iš karto išbraukiau Jorko aveniu (per daug apgyvendintas rajonas) ir tęsiau savo paieškas į viršų Pirmąja, žemyn Antrąja, į viršų Trečiąja ir žemyn Leksingtono gatvėmis. Aplenkiau Parką, nes irgi per daug gyvenamas, pasukau į Medisono gatvę ir tą patį procesą pakartojau Vest Saide. Rašiklis įbestas į užrašų knygelę, akys kaip kukuliai, telefonų ir adresų knygelė skreite, pasirengusi šokti iš mašinos prie kiekvienos parduotuvės, kurioje buvo prekiaujama senienomis. Aplankiau visas aliai vienos senienų parduotuves – ir ne tik senovinių baldų. Ketvirtojoj mano vizitas jau buvo panašus į teatro spektaklį.

– Sveiki, ar jūs neparduodate senovinių komodų? – tiesiog išrėkiau jau antrojoj, vos pravėrusi parduotuvės duris. Šeštojoj jau nė nebesivarginau peržengti per slenkstį. Kažkoks nusmurgęs pardavėjas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų – šito juk neišvengsi! – tarsi įvertindamas, ar verta su manim prasidėti. Daugelis iš karto pastebėdavo už durų laukiantį limuziną ir apdovanodavo mane šykščiu „taip“ arba „ne“. Nors keletas paprašė smulkiau apibūdinti mane dominančią komodą.

Jeigu kuris nors prisipažindavo turįs daiktą, atitinkantį mano apibūdinimą iš dviejų žodžių, tuojau pat sekdavo trumpas antras klausimas: „Ar Miranda Pristli nebuvo užsukusi pas jus?“ Jeigu po tokio klausimo neišvadindavo manęs kvaile, tai daugelis buvo pasirengę kviestis pagalbon apsaugą. Keletas iš viso nebuvo girdėję tokios pavardės, ir tada mane apimdavo fantastiškas jausmas: pirmiausia dėl to, kad prieš mane stovėdavo žmonės, kurių gyvenimų Ji dar nebuvo spėjusi aptemdyti, ir dar dėl to, kad galėjau apsisukti ir dingti be jokių tolesnių komentarų. Apgailėtina mažuma, kuri iš karto atpažindavo jos pavardę, akimirksniu pasikeisdavo ir imdavo rodyti man didžiulį dėmesį. Vieni klausdavo, kokiai paskalų skilčiai aš rašau straipsnius. Bet, nepaisant visų mano išgalvotų istorijų, nė vienas iš jų nebuvo regėjęs Mirandos savo parduotuvėje (išskyrus tris antikvariatus, kuriuose Mirandos jau seniai nebuvo matę ir, o Dieve, kaip jos ilgėjosi! Būkit maloni, perduokit jai labų dienų nuo Frenko, Šarlotės ar Sarabetos).

Kai iki trečios dienos pietų man vis dar nesisekė aptikti tos parduotuvės, Emilija pagaliau uždegė man žalią šviesą ir leido atvykti į biurą ir pasiklausti pačios Mirandos. Kai mašina privažiavo prie pastato, mane išpylė prakaitas. Bijojau artintis prie turniketo, nes Eduardas galėjo nepraleisti manęs nepasimaiviusios. Kol pasiekiau mūsų aukštą, mano marškinėliai jau buvo šlaputėliai nuo prakaito. Vos įžengiau į biurą, rankos ėmė drebėti kaip senutės, o mintyse puikiausiai surepetuota kalba (Labas, Miranda. Neblogai, ačiū, kad paklausėte. O kaip jūs? Norėjau jums pasakyti, kad nors ir labai stengiuosi, man nepavyksta rasti tos senienų parduotuvės, kur prašėt. Gal galėtumėte patikslinti, kurioje – rytinėje ar vakarinėje – Manhatano pusėje ją matėte? O gal netyčia prisimenat jos pavadinimą?) pasiklydo kaip balta avelė begaliniuose mano nusilpusių smegenėlių vingiuose. Aplenkdama mūsų protokolą, aš neužrašiau savo klausimo į žinučių suvestinę; pasiprašiau leidimo prieiti prie jos stalo – jos vos neištiko šokas, kad aš neprašyta prabilau pirmoji, – ir mane ji priėmė. Trumpai tariant, Miranda dūsaudama ir dejuodama išklausė mano prašymą ir, kaip tik ji viena moka, maloniai mane įžeidinėdama, atsivertė savo juodą odinį Hermes aplanką (gan nepatogiai, bet stilingai perrištą baltu Hermes šalikėliu) ir kyštelėjo man… tos parduotuvės vizitinę kortelę.

– Visą reikalingą informaciją buvau palikusi tau telefono žinutėje, An-drė-ja. Argi taip sunku paklausyti ir užsirašyti? – Kad ir koks velniškai stiprus noras su ta pačia vizitine kortele išvagoti jai fizionomiją užvaldė visą mano esybę, aš tik linktelėjau ir išėjau. Pažvelgusi į kortelę perskaičiau adresą: rytinė 68 gatvės dalis, Nr. 244. Aišku. Į rytus ar į vakarus, į kairę ar į dešinę, Antrasis aveniu ar pats Amsterdamas – koks suknistas skirtumas, nes parduotuvė, kurios ieškodama prasimaliau trisdešimt tris darbo valandas, nė nebuvo pastate, pažymėtame 70 numeriu.

Kaip tik apie tai buvau pagalvojusi, kai užsirašinėjau paskutinį Mirandos vidurnakčio prašymą, o paskui nubėgau žemyn mūsų sutartoje vietoje pasitikti Jurio. Kiekvieną rytą jisai smulkiai nupasakodavo, kur pasistatęs mašiną, kad aš teoriškai negaišdama laiko galėčiau jį surasti. Bet kas rytą, nesvarbu, kaip greitai nuskuosdavau apačion, jis pats viską atnešdavo į vestibiulį, kad nereikėtų man lakstyti po gatves ir jo ieškoti. Apsidžiaugiau pamačiusi, kad šiandien nebuvo jokios išimties: jisai rymojo ant turniketo, laikydamas rankose glėbį krepšių, drabužių ir knygų kaip koks geraširdis senelis.

– Ko čia lakstai kaip akis išdegus? – subarė mane šiurkščiu rusišku akcentu. – Visą dieną tik bėgioji ir bėgioji. Ji verčia tave labai daug dirbti, – tarė brukdamas man į glėbį besprūstančius iš rankų maišus ir dėžes. – Nepersiplėšk, girdi? Ir geros tau dienos.

Mečiau jam padėkos kupiną žvilgsnį, o Eduardui vyptelėjau pusiau juokais, tarsi norėdama pasakyti „pritrėkšiu kaip musę, jeigu bent pagalvosi paprašyti manęs išmesti kokią pozą“, bet greitai mano šypsena sušvelnėjo, nes jis nuspaudė mygtuką ir praleido mane pro turniketą be jokių komentarų. Pačiu laiku prisiminiau dar stabtelti prie Achmedo spaudos kiosko, kur į mano nešuliais apkrautas rankas jis dar įbruko Mirandos pageidaujamus laikraščius ir žurnalus. Nors pašto skyrius kiekvieną dieną prieš devynias atnešdavo visą reikalingą spaudą, aš kas rytą turėdavau nupirkti po antrą komplektą visų laikraščių, kad sumažinčiau riziką jai nors sekundę praleisti kontoroje be laikraščių. Tas pats ir su savaitiniais žurnalais. Rodos, niekam neskaudėjo galvos, kad mes kasdien kaip į balą išmesdavom pinigus už devynis laikraščius ir kas savaitę už septynis žurnalus skaitytojai, kuri permesdavo akimis tik paskalų skiltis ir madų puslapius.

Numečiau visą krūvą atsineštų daiktų po savo stalu. Atėjo laikas pirmam užsakymų turui. Surinkau seniai mintinai žinomą greitojo maisto tiekimo išsineštinai kavinės Mangia telefono numerį ir, kaip visada, atsiliepė Jorgė.

– Sveikas, storuliuk, čia aš, – prisistačiau ir įspraudžiau telefono ragelį tarp peties ir ausies, kad laisva ranka galėčiau atsidaryti elektroninį paštą. – Pradėkim dienelę. – Mudu su Jorge buvom geri draugai. Kai kalbiesi su žmogumi kas rytą po tris, keturis ar penkis kartus, tai nori nenori turi susidraugauti.

– Sveika, pupyte. Tuojau pat siunčiu tau savo vyruką. Ar ji dar neatėjo? – paklausė jis, turėdamas omeny mano pasiutusią šefę ir žinodamas, kad ji dirba Podiume, bet mažai įsivaizduodamas, kas gali valgyti tokius pusryčius, kokius aš užsakinėdavau. Jorgė buvo vienas mano rytinių kolegų – kaip aš juos vadindavau. Eduardas, Juris, Jorgė ir Achmedas leisdavo man kuo maloniausiai pradėti darbo dieną. Jie, ačiū Dievui, niekuo nebuvo susiję su Podiumu, nors kiekvieno atskirai atsiradimas mano gyvenime buvo skirtas padaryti jo leidėjos gyvenimą dar nuostabesnį. Nė vienas iš jų iki galo nesuvokė Mirandos valdžios didybės ir prestižo.

Pirmieji pusryčiai leisis į kelionę adresu Medisono 640 jau po kelių sekundžių, ir didžiausia tikimybė, kad turėsiu išmesti juos į šiukšlių dėžę. Miranda kas rytą suvalgydavo po keturis gabalėlius riebios šoninės, dvi dešreles ir lengvą sumuštinį su sūriu, užsigerdama nestipria Starbucks latte kava (su dviem gabalėliais cukraus, nepamiršai?). Kiek žinau, personalas buvo susiskaldęs į dvi stovyklas – viena už tai, kad ji visą laiką laikėsi Atkinso dietos, o kita, kad ji sirgo nežmonišku metabolizmu, kurio liūdnus padarinius sėkmingai nugalėdavo fantastiški genai. Vienaip ar kitaip, ji nė kiek nesijaudino ir šveitė riebiausią, patį kenksmingiausią maistą – nors daugelis iš mūsų apie tokią prabangą negalėdavo sau leisti nė pasvajoti. O kadangi po dešimties minučių atneštas valgis atšaldavo, tai aš vis užsakinėdavau ir mėtydavau į šiukšliadėžę tol, kol ji ateidavo. Gal būčiau galėjusi išsisukti ir bent kartą pašildydama mikrobangų krosnelėje, bet tam sugaiščiau ilgiausias penkias minutes, o ji tuoj pat pastebėtų. (An-drė-ja, kaip tau ne gėda? Tuojau pat nešk man naujus pusryčius!). Užsakinėdavau kas dvidešimt minučių ar dažniau, kol ji galiausiai paskambindavo iš savo mobiliojo ir liepdavo užsakyti pusrytį (An-drė-ja, aš tuoj būsiu kontoroj. Užsakyk man pusryčius.). Aišku, ji įspėdavo prieš dvi ar tris minutes, todėl išankstinis užsakymas buvo naudingas dvejopai: kad paskambino vos ne būdama jau už durų ir kad iš viso galėjo nepaskambinti. Jeigu dorai atlikdavau savo darbą, tai jai paskambinus aš paprastai jau būdavau užsakiusi pusryčius tris ar keturis kartus.

Suskambo telefonas. Turbūt ji, nes kitiems dar per anksti.

– Mirandos Pristli biuras, – išpyškinau ir jau nusiteikiau išgirsti ledinį balsą.

– Emilija, aš būsiu po dešimties minučių, norėčiau, kad paruoštum pusryčius.

Jinai ir Emiliją, ir mane vadino Emilija, duodama suprasti, kad mes nesiskiriam nei savo išvaizda, nei pareigomis. Giliai širdyje anksčiau jausdavausi skaudžiai įžeista, bet dabar jau pripratau. Be to, buvau pernelyg išvargusi, kad kvaršinčiau galvą dėl tokios smulkmenos kaip svetimas vardas.

– Gerai, Miranda, tuojau lekiu. – Bet ji jau padėjusi ragelį. O į kabinetą įžengė tikroji Emilija.

– Ei, ar ji jau atėjo? – tyliai paklausė ir dirstelėjo į Mirandos kabineto duris nė nepasilabinusi, lygiai kaip ir jos mokytoja.

– Ne, bet skambino ir sakė būsianti po dešimties minučių. Aš tuoj grįšiu.

Mikliai susikišau cigaretes ir mobilųjį į palto kišenę ir išdūmiau. Turėjau per keletą minučių nusileisti žemyn, perbėgti į kitą Medisono gatvės pusę ir atsistoti į eilę prie Starbucks kavos. Bėgdama dar turėjau suspėti surūkyti savo pirmąją brangiąją cigaretę. Užgesinusi koja nuorūką, įpuoliau į Starbucks kavinę Penkiasdešimt septintojoj ir Leksingtono gatvėj ir nužvelgiau eilę. Jeigu joje būdavo mažiau kaip aštuoni žmonės, stodavau į eilę, kaip ir visi mirtingieji. Deja, šiandien, kaip ir visomis kitomis dienomis, eilėje prie kavos laukė apie dvi dešimtis varganų bitelių darbininkių, ir aš puoliau į eilės pradžią. Šito daryti tikrai nemėgau, bet Miranda juk nesuprato, kad kava, kurią kas rytą jai atnešdavau, negalėjo būti pristatoma į biurą ir kad man reikdavo bent pusvalandžio sulakstyti ir nupirkti. Porą savaičių ji spygavo ir plūdo mane mobiliuoju telefonu (An-drė-ja, aš tiesiog nesuprantu. Paskambinau prieš dvidešimt penkias minutes ir perspėjau, kad tuoj atvažiuosiu, o mano pusryčiai dar neatnešti), todėl neliko nieko kito, kaip pasikalbėti su kavinės šeimininke.

– Sveiki. Ačiū, kad man skiriate laiko, – padėkojau smulkučiukei juodukei moteriškei, kuri čia buvo viršiausia. – Suprantama, jums gali pasirodyti ir juokinga, bet ar mes negalėtume kaip nors susitarti, kad man nereikėtų laukti eilėje? – aiškinau jai kaip tik įmanydama, kad dirbu pas nepaprastai svarbią, iškilią asmenybę, kuri nemėgsta laukti savo rytmetinės kavos, ir ar nebūtų galimybės aplenkus eilę paprašyti ko nors, kad man tuojau pat paruoštų kavą?

Kažkaip visai atsitiktinai sutapo, kad kavinės savininkė Marion lankė vakarais drabužių modeliavimo ir siuvimo kursus.

– Dieve šventas! Ką – jūs juokaujat? Dirbate pas Mirandą Pristli? Ir ji geria mūsų latte kavą? Nestiprią? Kiekvieną rytą? Neįtikėtina. Taip, taip, žinoma! Paprašysiu ko nors ir jums tuojau pat pagelbės. Dėl nieko nesijaudinkit. Juk ji – pati galingiausia mados pasaulio valdovė. – Marion bėrė žodžius kaip iš pypkės, o aš prisiverčiau entuziastingai jai linktelti.

Taigi gera valia man pasisekė peršokti ilgiausią eilę pavargusių, agresyvių, savimi pasitikinčių niujorkiečių ir užsisakyti prieš nosį tiems, kurie čia jau strypčioja po keliolika minučių. Nesijaučiau nei kietuolė, nei svarbuolė ir visados keikdavau tas akimirkas, kai turėdavau šitą daryti. Kai eilė būdavo kaip šiandien velniškai ilga, braudavausi pro minią laukiančiųjų tiesiai prie baro, pasijusdavau dar šlykščiau, betgi žinojau, kad išeisiu su pilnom rankom kavos gėrimų. Man jau tvinkčiojo smilkiniuose, akys džiūvo ir markstėsi. Bandžiau vyti šalin mintį, kad toks dabar buvo mano gyvenimas, kad toks buvo ketverių ilgų metų begalės eilėraščių kalimo atmintinai ir prozos kūrinių nagrinėjimo rezultatas, puikaus mokymosi ir pataikavimo padarinys. Taigi aš užsakiau nestiprios kavos latte Mirandai ir kelias porcijas sau: didelę Amaretto Cappuccino, Mocha Frappuccino ir Caramel Macchiato. Jos buvo sudėtos į keturių puodelių laikiklį drauge su pustuziniu mielinių bandelių ir ragelių. Mano pirkinys kainavo dvidešimt aštuonis dolerius ir aštuoniasdešimt tris centus, ir aš rūpestingai įsidėjau čekį į jau ganėtinai išsipūtusį specialiai tokių išlaidų patvirtinimams skirtą savo piniginės skyrelį. Visi jie bus priduoti, o dosnusis Elias-Clark išmokės man pinigus.

Dabar aš turėjau paskubėti, nes jau prabėgo dvylika minučių, kai skambino Miranda. Aš jaučiau, kad ji jau gali sėdėti savo kabinete, drebėdama iš pykčio, ir klausinėti, kur aš prapuolu kiekvieną rytą. Starbucks užrašas ant vienkartinių puodelių jai nė kiek nepasufleruodavo. Bet aš dar nespėjau pasiimti nuo prekystalio savo padėkliuko, kai staiga suskambo telefonas. Kaip visada man apmirė širdis. Žinojau šimtu penkiasdešimt procentų, kad čia ji, bet vis tiek išsigandau. Ekrane nušvitęs numeris patvirtino mano nuogąstavimus, bet aš nustebau išgirdusi Emilijos, skambinančios Mirandos telefonu, balsą.

– Jinai jau atėjo ir siunta kaip pantera, – sušnabždėjo Emilija. – Kuo greičiau skuosk čionai.

– Aš labai stengiuosi, – burbtelėjau jai, laviruodama su padėklu kavos ir maišeliu bandelių vienoj rankoj, o kita prie ausies spausdama telefoną.

Čia slypėjo pagrindinė mano neapykantos Emilijai šaknis. Kadangi ji buvo vyresnioji padėjėja, man atiteko daugiau asmeninių Mirandos reikalų tvarkytojos postas, kur turėdavau rūpintis jos kavos ir valgio pristatymu, padėti jos vaikams ruošti pamokas, lakstyti po miestą ir ieškoti tinkamiausių patiekalų jos rinktinei vakarienei. Emilija tvarkė jos išlaidas, rūpinosi kelionėmis ir – pats svarbiausias darbas iš visų – kas mėnesį siuntinėjo jos asmeninius užsakymus drabužiams. Taigi, kai aš kas rytą lėkdavau parnešti jos gardumynų, Emilija viena sėdėdavo kabinete ir atsakinėdavo į skambučius, pasitikinėdavo guviąją Mirandą ir pildydavo visas jos užgaidas. Negalėdavau žiūrėti, kaip ji eidama į darbą rengdavosi berankovėm palaidinėm, nes jai nereikėdavo po šešis kartus per dieną lėkti iš biuro į gatvę ir blaškytis po Niujorką ko nors ieškant, randant ir pargabenant. Ji manęs nemėgo už tai, kad aš turėdavau galimybę ištrūkti iš biuro ir ilgiau nei paprastai paplepėti mobiliuoju telefonu ar parūkyti.

Grįžimas į biurą paprastai užtrukdavo ilgiau nei bėgimas į Starbucks kavinę, nes dar turėdavau pakely išdalyti kavą. Man patikdavo dalyti ją benamiams, kurie nuolat būriuodavosi ant įstaigų laiptų ar miegodavo Penkiasdešimtosios gatvės namų tarpuvartėse, džiaugsmingais šūksniais palydėdami apgautus miesto „tvarkos sergėtojus“. Policija vis vaikydavo juos nuo šaligatvių prieš įsisiūbuojant piko valandai, bet jie vis tiek kiurksodavo savo įprastinėse vietose, kai aš grįždavau su pirmuoju kavos užsakymu. Man buvo smagu – fantastiškai smagu – regėti, kaip šitie brangiausi Elias-Clark finansuojami kavos puodeliai atsidurdavo pačių nepageidaujamiausių miestelėnų rankose.

Šlapimu dvokiantis vyriškis, kuris visada miegodavo ant Chase banko laiptų, kasdien gaudavo puodelį Mocha Frapuccino. Jis paprastai nė neatsibusdavo jos paimti, bet aš visad pastatydavau puodelį (žinoma, su šiaudeliu) jam prie kairiosios rankos alkūnės ir, kai po kelių valandų bėgdavau antru reisu, neberasdavau nei jo, nei kavos.

Senyva moteriškė, kuri sėdėdavo susirangiusi savo vežimaityje su užrašu: BENAMĖ/GALIU VALYTI/PAMAITINKITE, gaudavo puodelį Caramel Macchiato. Veikiai sužinojau, kad ji vardu Tereza. Aš jai iš pradžių pirkdavau nestiprią latte, kaip ir Mirandai. Ji man visad padėkodavo, bet niekada nė neparagaudavo, kol karšta. Kai sykį jos paklausiau, gal man nebepirkti jai kavos, ji gyvai papurtė galvą ir burbtelėjo po nosimi, kad nenorėtų pasirodyti išranki, bet jai labiau patiktų saldesnė ir kiek silpnesnė kava. Kitą dieną nupirkau jai pagardintos vanile ir plakta grietinėle. Ar taip geriau? O, taip, žinoma, šitaip daug geriau, bet šiek tiek per saldoka. Dar viena diena ir aš pataikiau į jos skonį. Pasirodo, Terezai patikdavo kava be priemaišų, su plakta grietinėle ir karameliniu sirupu. Jinai apdovanojo mane bedante šypsena ir nuo to karto puldavo siurbčioti per šiaudelį, kai tik įbrukdavau jai į rankas.

Trečias puodelis atitekdavo Rio, vaikinukui iš Nigerijos, kuris pardavinėjo nelegalias kompaktines plokšteles. Jis neatrodė esąs benamis, bet vieną dieną priėjo prie manęs, kai aš daviau kavą Terezai, ir tarė, gal veikiau uždainavo: „Ei, ei, ei, jum patinka Starbucks kavutė, ar ne? O kur manoji?“ Kitą dieną aš jam daviau puodelį Amaretto Cappuccino, ir mudu nuo to karto tapome geriausi draugai.

Kasdien išleisdavau kavai dvidešimt keturiais doleriais daugiau negu reikėjo (Mirandos puodelis kavos kainavo tik keturis dolerius). Tai buvo dar vienas mano pasyviosios agresijos išpuolis prieš kompaniją, mano asmeninis priekaištas jiems dėl nevaržomo Mirandos Pristli viešpatavimo šiame pasaulyje. Aš dalijau kavą nusmurgėliams, suskretėliams, nevispročiams, nes būtent tai, o ne vien iššvaistyti pinigai, labiausiai įsiutintų mūsų valdininkus.

Kai įpuoliau į vestibiulį, Pedras, stambaus sudėjimo meksikietis iš Mangia kavinės, jau stovėjo prie liftų ir plepėjo su Eduardu.

– O štai ir mūsų panelytė, – šūktelėjo Pedras taip, kad net į mus pasižiūrėti atsisuko kelios Kleksės. – Atvežiau įprastinio: šoninės, dešrelių ir vieną vemt verčiantį sumuštinį. Šiandien užsakei tik vieną! Nesuprantu, kaip šveisdama tokį šlamštą išlieki šitokia liauna, mergyt? – Jisai šyptelėjo. Norėjau paaiškinti jam, kaip atrodo iš tikrųjų liaunos. Pedras žinojo puikiai, kad jo pusryčius šveisdavau ne aš, bet, kaip ir visi, su kuriais kalbėdavausi kasdien gerokai prieš aštuonias, iki galo visų smulkmenų nežinojo. Aš jam kyštelėjau dešimties dolerių banknotą už keturių dolerių pusrytį ir nudūmiau tolyn.

Kai įžengiau į biurą, jinai kalbėjo telefonu, o jos gyvatės odos Gucci apsiaustas tįsojo numestas ant mano stalo. Mano kraujospūdis šoktelėjo dešimteriopai. Ar numirtų, jeigu nueitų dar porą žingsnių iki spintos, atsidarytų ir pasikabintų paltą? Kodėl nusivelka ir sviedžia man ant stalo? Pastačiau padėklą su kava ir pasižiūrėjau į Emiliją, bet ji manęs nė nepastebėjo, nes vienu metu kalbėjosi telefonu net su trimis pašnekovais. Aš paėmiau paltą ir pakabinau į spintą. Čiupau savąjį nuo pakabos ir perlenkusi pusiau švystelėjau sau po stalu, nes maniškis galėjo užkrėsti josios kokiom bacilom, jeigu kabės spintoje vienas šalia kito.

Čiupau iš savo rašomojo stalo stalčiaus, kur laikiau būtiniausių daiktų atsargas, du gabalėlius cukraus, maišiklį ir servetėlę. Jau ketinau prispjauti į kavą, bet, ačiū Dievui, susilaikiau. Tada ištraukiau iš spintelės porcelianinę lėkštutę ir tėškiau ant jos riebalais varvančią šoninę ir nuo sūrio sudrėkusį sumuštinį, nusišluosčiau rankas į jos nešvarius skalbinius, sumestus po mano darbo stalu, kad nepamatytų, jog dar neatidaviau į valyklą. Teoriškai kas dieną turėjau išplauti jos lėkštę mūsų pasityčiojamai mažos virtuvėlės kriauklėje, bet aš dėl to nesivarginau. Pažeminimas visų darbuotojų akyse plauti jai indus paskatino mane po kiekvieno valgio kruopščiai nušluostyti maisto likučius popieriniais rankšluosčiais ir nagais nugramdyti prilipusį sūrį. Jeigu lėkštė būdavo labai nešvari ar gana ilgai stovėjusi neišvalyta, tai aš atsidarydavau buteliuką Pellegrino ir šliūkšteldavau šlakelį vandens. Pagalvojau, kad ji turėtų džiaugtis, jog aš nepurkšteliu baldų valiklio ar dar ko. Buvau visiškai įsitikinusi, kad pasiekiau žemiausią moralinės degradacijos ribą, bet žaviausia buvo tai, kad aš tą dariau taip natūraliai.

– Nepamiršk, kad mano mergaitės turi šypsotis, – nurodinėjo ji telefonu. Iš balso supratau, kad ji kalbėjosi su Liucija, madų skyriaus direktore, kuri buvo paskirta atsakinga už būsimos fotosesijos Brazilijoje organizavimą. – Laimingos, besišypsančios, rodo daug dantukų, švarios sveikos merginos. Jokio liūdesio, jokio raukymosi ir jokio tamsių spalvų makiažo. Noriu, kad merginos švytėtų. Sakau tiesiai, Liucija: jokių kitų nuotraukų nepriimsiu.

Pastačiau lėkštę ant jos stalo krašto, o šalia padėjau kavą ir servetėlę su reikiamais priedais. Ji į mane nė nežvilgtelėjo. Luktelėjau sekundėlę, tikėdamasi, kad ji man paduos nuo stalo šūsnį popierių, išsiųsti faksų ar sutvarkyti bylų, bet ji į mane ir toliau nekreipė dėmesio ir aš išėjau. Pusė devynių. Aš jau lygiai tris valandas ant kojų, o jaučiausi taip, lyg būčiau dirbusi dvylika valandų, ir galėjau pirmąsyk per visą rytą prisėsti. Įsijungiau elektroninį paštą, tikėdamasi rasti kokių juokingų laiškelių iš pažįstamų žmonių, bet atėjo ji. Diržu sujuosiamas švarkelis paryškino ir taip laibą taliją ir puikiai derėjo prie siauro lygaus sijono, kurį ji segėjo po apačia. Ji atrodė pribloškiamai.

– An-drė-ja, kava šalta kaip ledas. Nesuprantu kodėl. Kur tu basteisi? Eik ir atnešk kitos.

Giliai įkvėpiau ir pasistengiau neleisti neapykantai suvešėti mano veide. Miranda padėjo man ant stalo atšalusią kavą ir ėmė vartyti naują Vanity Fair numerį, kurį viena tarnautoja buvo specialiai atnešusi ir padėjusi jai ant stalo. Jaučiau į mane įsmeigtą Emilijos žvilgsnį, kuriame turėjo atsispindėti užuojauta ir pyktis: ji manęs gailėjo, kad vėl teks minti pragaro kelius, ir nekentė manęs už tai, kad ir vėl Jai neįtikau. Po galais, argi milijonai mano bendraamžių dėl tokio darbo nekristų negyvos?

Taigi pusbalsiai atsidusau. Šitą daryti išmokau visai neseniai, kad Miranda išgirstų, bet nepamatytų ir manęs neišbartų. Dar sykį užsivilkau paltą ir prisiversdama nupėdinau prie lifto. Manęs laukė dar viena pasiutiškai ilga diena.

Antrasis reisas po dvidešimties minučių pertraukos ėjosi kur kas sklandžiau. Eilių Starbucks kavinėje jau nebebuvo, o už prekystalio stovėjo pati Marion. Vos tik peržengiau slenkstį, ji iš karto griebėsi ruošti nestiprią latte, o aš šįkart nepašykštėjau paišlaidauti daugiau nei paprastai, nes baisiai troškau kuo greičiau grįžti į biurą, prisėsti, atsipūsti, todėl užsakiau dar dvi cappuccino – Emilijai ir sau. Tuo metu, kai mokėjau už kavą, suskambo mano telefonas. Kad tave kur skradžiai! Šita moteris tiesiog nepakenčiama. Nepasotinama, nekantri ir nepakenčiama. Prabėgo dar tik keturios minutės, kai išėjau. Negi ji manęs jau ieškotų? Ir vėl vienoje rankoje laikydama padėklą su kavom, kita išsitraukiau iš palto kišenės telefoną. Jau buvau nusprendusi, kad toks jos elgesys privers mane surūkyti dar vieną cigaretę ir padelsti dar kelias minutes, bet staiga pamačiau, kad man iš namų skambina Lili.

– Gal ne laiku paskambinau? – paklausė susijaudinusi. Žvilgtelėjau į laikrodį ir pagalvojau, kad dabar ji turėtų būti paskaitose.

– Panašiai. Bėgu antrą reisą kavos. Man pasisekė. Nepaprastai džiaugiuosi savo darbu, jeigu taip nori žinoti. Kas naujo? Ar neturi paskaitų?

– Turiu, bet vakar buvau pasimatyme su raudonmarškiniu ir mudu šiek tiek padauginom „Margaritų“. Tarsi aštuoni kokteiliai man būtų per daug. Jisai dar drybso pas mane be sąmonės, todėl niekur negaliu išeiti. Bet skambinu visai ne dėl to.

– O dėl ko? – Mažai tegirdėjau, ką ji man pasakojo, nes vienas puodelis Cappuccino pradėjo tekėti, ir aš petimi prispaudžiau telefoną sau prie ausies, o kita laisva ranka išsitraukiau iš pakelio cigaretę ir prisidegiau.

– Buto šeimininkas šįryt lygiai aštuntą pradėjo belsti į duris. Kai atidariau, jis man pareiškė, kad išsikraustyčiau, – paaiškino Lili be jokio džiugesio balse.

– Išsikraustytum? Kodėl, Lili? Ką tu dabar darysi?

– Pasirodo, pagaliau jis sužinojo, kad aš ne Sandra Gers, kad ji jau geras pusmetis čia nebegyvena. Faktiškai jinai ne jų šeimos narys, todėl neturėjo teisės perleisti kambario nuomos sutartį man. Aš tą žinojau, todėl sakiausi esanti ji. Tik man neaišku, kaip jis šitą suuodė. Bet tiek to, nes nuo šiolei mudvi gyvensime drauge! Tavo nuomos sutartis su Šanti ir Kendra pratęsiama kas mėnesį, tiesa? Tu išsinuomojai, nes neturėjai kur gyventi, ar ne?

– Taip.

– O dabar turi! Mudvi galėsime susirasti butuką, kokį tik panorėsim!

– Nuostabu! – Mano pačios ausyse šitas šūksnis nuskambėjo kažkaip nenuoširdžiai, nors iš tiesų širdyje nudžiugau.

– Vadinasi, tu sutinki? – paklausė ji kiek atlėgusiu balsu.

– Žinoma, Lil. Garbės žodis, puiki mintis! Nedžiūgauju dėl to, kad lauke drebia sniegas, aš stypsau gatvėje, o man per kairę ranką teka karšta kava… – Pyp, pyp. Skambina kitas pašnekovas, ir nors vos nenusideginau kaklo su smilkstančia cigarete, kai ketinau atitraukti telefoną nuo ausies, spėjau pamatyti, kad man skambino Emilija.

– Velnias, Lili. Man skambina Miranda. Turiu bėgti. Sveikinu su iškraustymu! Labai džiaugiuosi dėl mudviejų. Vėliau tau paskambinsiu, gerai?

– Gerai, pasuk.

Įsijungiau kitą pašnekovą ir jau morališkai nusiteikiau išklausyti pamokslą.

– Čia vėl aš, – griežtai tarė Emilija. – Kur, po velnių, valkiojiesi? Išėjai parnešti kavos, dėl Dievo meilės. Nepamiršk, kad ir aš tą darbą darydavau, ir žinau gerai, kiek tam reikia laiko.

– Ką sakai? – šūktelėjau garsiai, dviem pirštais pridengusi mikrofoną. – Ką sakai? Nieko negirdžiu. Jeigu tu mane girdi, tai aš po kelių minučių būsiu kontoroj! – Užvožiau dangtelį ir sugrūdau telefoną giliai į palto kišenę. Nors man buvo likę pusė Marlboro cigaretės, numečiau ją ant žemės ir nuskuodžiau į darbą.

Miranda teikėsi priimti šitą kiek šiltesnę kavą ir keletą minučių tarp dešimtos ir vienuoliktos valandos paliko mudvi ramybėje. Pati užsidarė savo kabinete paplepėti su A-KIK’u. Pirmą kartą akis į akį susitikau su juo aną savaitę, kai praėjusį lemtingąjį trečiadienį apie devintą nuvežiau jai Didžiąją knygą. Jisai ėmė iš spintos paltą ir gal dešimt minučių tauškė apie save trečiuoju asmeniu. Nuo tada jis man skirdavo ypatingą dėmesį, kai kas vakarą atsirakindavau ir įeidavau į jų namus. Jis visados paklausdavo manęs apie darbą ar už ką nors pagirdavo. Žinoma, jo žmonai tokios gražbylystės nerūpėjo, bet man jo draugija atrodė maloni.

Norėjau paskambinti ryšių su visuomene darbuotojams ir paprašyti parūpinti man keletą naujų drabužių į darbą, bet Mirandos balsas nuvijo šalin mano mintis.

– Emilija, aš noriu pietų, – pareiškė ji iš savo kabineto, į nieką konkrečiai nesikreipdama, nes Emilija reiškė kurią nors iš mudviejų. Tikroji Emilija pažvelgė į mane ir linktelėjo. Tai reiškė, kad galiu imtis šio darbo. Smith and Wollenski telefono numeris buvo užprogramuotas mano darbo telefone, ir kitam laido gale aš išgirdau naujokės balsą.

– Sveika, Kim. Čia Andrėja iš Mirandos Pristli biuro. Ar yra Sebastianas?

– Labas. Koks, sakėt, jūsų vardas? – Nors aš skambindavau vis tuo pačiu laiku dukart per savaitę ir iš anksto prisistatydavau, ji nuduodavo, tarsi mudvi nebūtume pažįstamos.

– Iš Mirandos Pristli biuro. Iš Podiumo. Klausyk, nesupyk, bet aš labai skubu. Ar negalėtum sujungti su Sebastianu? – Jeigu būtų atsiliepęs kas nors kitas, būčiau tiesiog pateikusi eilinį Mirandos užsakymą ir tiek. Bet kadangi šita puskvaile negalėjau pasitikėti, tai nusprendžiau prašyti sujungti su pačiu šeimininku.

– Gerai, tuojau pažiūrėsiu, ar jis neužsiėmęs. – Patikėk manim, Kim, jis tikrai neužsiėmęs. Miranda Pristli yra jo karalienė.

– Sveikutė, Ende! Kaip laikaisi? – sušvokštė į ragelį Sebastianas. – Tikiuosi, skambini dėl to, kad mūsų nuostabioji madų žurnalo leidėja pageidauja savo pietų, ar ne?

Įdomu, ką jis atsakytų, jeigu aš nors kartą paprieštaraučiau ir pasakyčiau, kad pietų nori ne Miranda, o aš pati. Šiaip ar taip, restoranas nepriiminėdavo užsakymų į namus, bet šiai karalienei buvo daroma išimtis.

– Taip, žinoma. Jinai ką tik pareiškė, kad labai norėtų ko nors nepaprastai gardaus iš jūsų restorano. Ir dar siunčia jums visiems linkėjimų. – Miranda net ir prie stulpo kalama nebūtų atspėjusi, iš kokios skylės pristatomi jai pietūs ar kokia tos skylės savininko pavardė, bet jis visados baisiausiai nudžiugdavo, kai aš jam perduodavau labų dienų. Šiandien jis taip apsidžiaugė, kad net sukrizeno.

– Nuostabu! Tiesiog nuostabu! Lėk greičiau pas mus, mes tuojau paruošim, – pakvietė su dar didesniu susižavėjimu balse. – Laukiu tavęs. Ir perduok jai labų dienų nuo manęs!

– Būtinai perduosiu. Iki. – Aš jau pavargau nuo tokio meilikavimo jo ego, bet jisai man smarkiai palengvindavo darbą, todėl verta buvo pasikankinti. Kaskart, kai Miranda nepietaudavo mieste, aš jai ant stalo padėdavau vis tuos pačius patiekalus ir ji ramiai sau pietaudavo užsidariusi duris. Specialiai šiuo tikslu spintelėje virš savo stalo laikiau keletą porcelianinių lėkščių. Daugiausia tai buvo garsių dizainerių atsiųstos lėkštės iš naujų indų namams kolekcijų. Nors keletą buvau pasiskolinusi ir iš mūsų valgyklos. Būtų apmaudu kontoroje turėti dar ir padėklų ar dantytų peilių mėsai bei lininių servetėlių atsargas, bet Sebastianas man parūpindavo visa tai drauge su patiekalais.

Dar kartą užsimečiau ant pečių savo juodą vilnonį paltą, susigrūdau į kišenę cigaretes ir telefoną ir išlėkiau pro duris į lauką, kur tvyrojo niūri vasario popietė, vis giliau grimztanti į nykias pavakario sutemas. Nors iki restorano buvo tik penkiolika minučių, rengiausi išsikviesti mašiną, bet paskui apsigalvojau ir nusprendžiau pravėdinti plaučius. Užsidegiau cigaretę ir giliai įtraukiau dūmo. Kai išpūčiau, nežinau, nuo ko man palengvėjo: nuo kartaus dūmo, tyro oro ar tiesiog susijaudinimo.

Aš jau pripratau prie be tikslo slampinėjančių turistų. Anksčiau su panieka žvelgdavau į telefonu kalbančius pėsčiuosius, bet pati atsidūrusi darbų sūkury pamažu pasidariau kalbančia praeive. Išsitraukiau iš kišenės telefoną ir surinkau Alekso mokyklos numerį. Jeigu mano atmintis nemeluoja, tai jis dabar turėtų pietauti mokytojų svetainėje.

Telefonas dukart pyptelėjo ir aš išgirdau ploną spiegiantį moterišką balsą.

– Sveiki. Jūs paskambinote į du šimtai septyniasdešimt septintą vidurinę. Ponia Vitmor jūsų klauso. Kuo galiu jums padėti?

– Ar galima Aleksą Finemaną?

– O kas jo prašo?

– Andrėja Sachs, jo draugė.

– O, taip, Andrėja! Mes labai daug apie tave girdėjom. – Ji taip greitai bėrė žodžius, kad, atrodė, tuoj ims ir užsprings.

– Nejaugi? Kaip… kaip malonu. Žinoma, ir aš apie jus daug girdėjau. Aleksas man apie kiekvieną iš jūsų pripasakoja nuostabiausių dalykų.

– Mat kaip gerai. Žinai, Andrėja, girdėjau, tu turi fantastišką darbą. Turbūt labai įdomu dirbti pas tokią talentingą moterį. Tau nepaprastai pasisekė.

O, taip, žinoma, ponia Vitmor. Man iš tiesų labai pasisekė. Taip pasisekė, kad nė neįsivaizduojat. Negaliu apsakyti, kokia vakar buvau patenkinta, kai mane šefė pasiuntė nupirkti tamponų, o paskui iškoneveikė, kad ne tų parnešiau ir kad apskritai nieko nepadarau tinkamai. Turbūt tik savo sėkme galėčiau paaiškinti, kodėl man kas rytą dar prieš aštuonias tenka rūšiuoti ir atiduoti į cheminį valymą kitų žmonių prakaitu dvokiančius ir riebaluotus drabužius. Pala! Aš manau, kad vis dėlto laimingiausia mergina iš visų pasijutau tada, kai ištisas tris praėjusias savaites skambinėjau trijų valstijų kinologams, prašydama padėti surasti du puikius prancūzų buldogo veislės šunyčius, kad dvi nedraugiškos išlepintos panelytės galėtų džiaugtis savaisiais augintiniais. Tai štai kaip!

– Iš tiesų darbas puikus, – atrėžiau jai mechaniškai. – Toks, dėl kurio milijonai merginų kristų negyvos.

– Čia jau nieko nepridursi. Žinai ką? Ką tik atėjo Aleksas. Tuoj perduosiu ragelį.

– Sveika, Ende. Kas naujo? Kaip darbe?

– Verčiau neklausk. Lekiu parnešti jai pietų. O kaip tau?

– Kol kas viskas gerai. Po pietų mano klasei muzika, todėl gausiu pusantros valandos laisvo laiko. Nuostabu. O paskui turėsime fonetikos pratybas. – Jo balsas skambėjo liūdnokai. – Mokau mokau, o jie vis tiek nieko dorai nepaskaito.

– Ar šiandien niekas nieko nepapjovė?

– Ne.

– Tai ko dar nori? Pusė dienos prabėgo be vargo ir kraujo. Džiaukis! Palik tuos skaitymus rytdienai. Žinai ką? Šįryt skambino Lili. Pagaliau ją išgrūdo iš buto Harleme, tai dabar gyvensime kartu. Puiku, ar ne?

– Sveikinu! Seniai reikėjo tą padaryti. Judviem drauge bus smagiau. Nors, kita vertus, man baugu. Visą laiką su Lili… ir jos draugeliais… Pažadėk, kad dažniau atvažinėsi pas mane.

– Gerai. Bus kaip anais laikais, kai mokėmės koledže.

– Gaila tik, kad ji prarado tą pigų butą. Šiaip ar taip, naujiena vis tiek gera.

– Taip. Man jau irgi nusibodo. Šanti su Kendra – neblogos merginos, bet man jau įkyrėjo gyventi su svetimais žmonėmis. – Man patiko indiška virtuvė, bet tas aštrus prieskonių kvapas buvo persismelkęs į visus mano drabužius. – Paskambinsiu ir pakviesiu šįvakar Lili susitikti kur nors ir atšvęsti. Ar nenorėtum? Susitiktume Ist Vilidže. Arčiau tavęs.

– Būtų nuostabu. Šįvakar lėksiu į Larčmontą pasaugoti Džojaus, bet aštuntą jau būsiu namie. Tu irgi panašiu laiku baigsi darbą. Aš pasikviesiu Maksą, todėl galėtume susitikti visi drauge. Ar Lili su kuo nors susitikinėja? Maksui būtų neprošal…

– Kas? – nusijuokiau. – Nagi, sakyk. Manai, kad mano draugė kekšė? Jinai tik laisvamanė, nieko daugiau. O ar su kuo susitikinėja? Kas čia per klausimas? Vakar pas ją nakvojo kažkoks Raudonmarškinis. Tikro jo vardo aš nežinau.

– Tiek to. Ką tik nuskambėjo skambutis. Paskambink, kai nuveši knygą.

– Gerai. Iki.

Jau buvau bekišanti telefoną į kišenę, kai jis vėl suskambėjo. Numeris man nebuvo matytas, ir aš atsiliepiau tiesiog iš malonumo, kad skambina ne Miranda ir ne Emilija.

– Mir… Klausau. – Jau tiek buvau įpratusi, kad ir namie, ir mobiliuoju atsiliepinėdavau įprastine fraze „Mirandos Pristli biuras“, kas buvo baisiai netaktiška, kai skambindavo ne mano tėvai ar ne Lili. Reikės atprasti.

– Ar čia ta Andrėja Sachs, kurią aš netyčia taip smarkiai išgąsdinau Maršalo vakarėlyje? – pasiteiravo prikimęs, bet labai patrauklus vyriškas balsas. Kristianas! Aš net džiaugiausi, kad jis nepasirodė iš karto po to, kai taip meiliai savo lūpomis glostė mano ranką. Bet mane vėl užliejo tie patys jausmai ir noras pašmaikštauti bei pakerėti jį savo grožiu kaip tą pirmąjį vakarą, todėl nedelsdama griebiausi šios taktikos.

– Tikrai taip. O kas čia klausia? Tą vakarą dėl įvairiausių dingsčių ir priežasčių mane gąsdino keletas vyrų. – Kol kas viskas gerai. Giliai įkvėpk, nusiramink.

– Nežinojau, kad turiu tiek daug varžovų, – tyliai tęsė jis. – Betgi ko čia stebėtis? Kaip laikaisi, Andrėja?

– Gerai. Tiesą pasakius, puikiai, – pasiskubinau pameluoti, prisiminusi Cosmo straipsnį, kuriame perskaičiau patarimą, kad su nauju vaikinu reikia „kalbėti paprastai, gyvai ir džiugiai“, nes „normalūs“ vaikinai sunkiai priima giliai užslėptą cinizmą. – Darbe viskas klojasi kuo puikiausiai. Savo darbą tiesiog dievinu. Pastaruoju metu pasidarė taip įdomu – daug ko išmokstu, sužinau. Tikrai jaučiuosi nuostabiai. O kaip tu? – Neplepėk per ilgai apie save, nevadovauk pokalbiui, leisk jam pačiam pasireikšti įdomiausia ir mėgstamiausia jam tema: apie jį patį.

– Nemoki meluoti, Andrėja. Neįgudusiai ausiai gal ir nuskambėtų įtikinamai, betgi žinai, kaip yra sakoma: kvailio neapkvailinsi. Tiek to, nesijaudink. Šįkart dovanosiu. – Ketinau paprieštarauti jo kaltinimams, bet tik saldžiai nusijuokiau. – Einu tiesiai prie reikalo, nes tuoj sėdu į lėktuvą ir skrendu į Vašingtoną. Apsaugai nepatinka, kad einu pro metalo detektorių plepėdamas telefonu. Ar turi kokių planų šeštadienio vakarui?

Nekenčiu, kai žmonės šitaip užduoda klausimą. Pirma klausia, kokie tavo planai, ir nepasako, ką patys turi omeny. Gal jo merginai reikia draugės, kuri lakstytų su jos reikalais, o aš čia tinku labiausiai? O gal aš jam reikalinga tam, kad pavedžiočiau po lauką šunį, kai jis duoda aštuonias valandas trunkantį interviu New York Times? Galvojau, kaip čia be įsipareigojimų atsakius į jo klausimą, o jisai tarė:

– Šį šeštadienį užsakiau kelias vietas Babbo restorane. Devintai valandai. Ateis būrelis draugų. Daugiausia žurnalų redaktoriai, įdomūs žmonės. The Buzz redaktorė ir keletas rašančiųjų žurnalui The New Yorker. Nebloga kompanija. Ar norėtum prisidėti? – Kaip tik tuo metu man pro šalį pralėkė kaukdamas sirenomis greitosios pagalbos automobilis, mirksėdamas šviesomis ir beviltiškai braudamasis per sausakimšą gatvę. Paprastai vairuotojai nekreipdavo dėmesio į greitąsias, ir joms tekdavo drauge su visomis mašinomis kantriai laukti prie raudono šviesoforo.

Ar jis kviečia mane į pasimatymą? Taip, ko gero, būtent tą jis ir norėjo padaryti. Jisai pakvietė mane į pasimatymą! Jis kviečia mane į pasimatymą. Kristianas Kolinsvortas kviečia mane į pasimatymą. Tiksliau pasakius, į pasimatymą šeštadienį Babbo restorane, kur užsakė pačias geriausias vietas grupelei šaunių, įdomių draugų, tokių kaip ir jis pats. Ateis netgi rašantys The New Yorker. Rausiausi atminty, bandydama prisiminti, ar aš jam tada vakarėlyje minėjau, kad Babbo buvo vienintelis restoranas, kurį labiausiai troškau aplankyti Niujorke, kad dievinu itališką virtuvę, kad ir Mirandai jis patinka ir kad mirštu iš laimės, kaip noriu ten nueiti. Aš net nebūčiau pagailėjusi savaitės uždarbio susimokėti už vakarienę jame ir mielai būčiau paskambinusi ir užsakiusi vietas sau ir Aleksui, bet ten viskas buvo užsakyta jau penkiems mėnesiams į priekį. Trejus metus niekas, išskyrus Aleksą, nekvietė manęs į pasimatymą.

– Dievulėliau, Kristianai, mielai, – išsižiojau ir susigriebiau ne vietoje leptelėjusi „dievulėliau“. Dievulėliau! Kas taip pasakė? Mano atminty šmėstelėjo scena, kur Beibi išdidžiai praneša Džoniui atsinešusi moliūgą, bet greitai nuvijau ją šalin ir prisiverčiau tęsti pokalbį, nepaisydama tokio liapsuso. – Mielai ateičiau. – Kvaile tu, ką čia tauški? Kapstykis dabar iš suknistos padėties. – Bet niekaip negaliu, šeštadienį jau esu suplanavusi kitaip. – Neblogas apibendrinantis atsakymas, pagalvojau. Bandžiau perrėkti kaukiančias sirenas, bet mano balsas turbūt vis tiek skambėjo oriai. Nėra reikalo sutikti eit į pasimatymą, iki kurio tik dvi dienos. Ir visai nėra jokio reikalo atskleisti paslaptį, kad turiu vaikiną. Šiaip ar taip, tai ne jo reikalas. Ar ne?

– Ar tu iš tiesų turi kitokių planų, Andrėja, ar manai, kad draugas supyks, jei susitiksi su kitu vyru? – jaučiau, jis bandė man įgelti.

– Kad ir kaip ten būtų, tai ne jūsų reikalas. – Atsakiau jam perdėtai mandagiai ir pati sau pasimaiviau. Perėjau per gatvę Trečiajame aveniu nė nepastebėjusi, kad man dega raudona šviesa, ir vos nepalindau po autobusiuku.

– Tiek to, šįkart patikėsiu. Bet aš dar tave pakviesiu, ir, manau, kitąsyk man neatsakysi.

– Tikrai? Iš ko sprendi? – Ankstesnio patrauklaus pasitikėjimo balse nebeliko. Dabar skambėjo tik arogancija. Bėda ta, kad šitaip jis man atrodė dar patrauklesnis.

– Nuojauta, Andrėja, tikra nuojauta. Ir nesuk galvos nei sau, nei savo draugužiui, aš tiesiog norėjau draugiškai pakviesti skanios vakarienės malonioj draugų kompanijoj. O gal ir jis norėtų prisidėti, Andrėja? Tavo draugas. Jis turbūt puikus vyrukas. Mielai susipažinčiau.

– Ne! – beveik sušukau, pabūgusi net minties, kad jiedu galėtų sėdėti už vieno stalo vienas priešais kitą. Tokie nuostabūs ir kardinaliai viens kitam priešingi. Man būtų nesmagu prieš Kristianą dėl Alekso santūrumo, geradariško elgesio. Kristianui Aleksas pasirodytų vaikiškai naivus. Ir man būtų baisiai gėda prieš Aleksą, kai jisai savomis akimis pamatytų, dėl ko aš taip susižavėjau Kristianu: jo drabužių stilių, įžūlumą, tvirtą it akmuo pasitikėjimą savimi.

– Nereikia, – šyptelėjau ar greičiau prisiverčiau šyptelėti, kad atrodytų paprasčiau. – Nesakyčiau, kad pasiūlymas vykęs. Nors, manau, kad jis tikrai norėtų su tavimi susipažinti.

Jis irgi nusijuokė, bet jo juokas buvo pašaipus, užgaulus.

– Aš tik pajuokavau, Andrėja. Neabejoju, kad tavo vaikinas puikus, bet man visai nerūpi su juo susipažinti.

– Na taip, žinoma. Aš ir nenorėjau…

– Klausyk, man reikia skubėti. Skambtelk, jeigu persigalvosi… ar pasikeistų planai. Gerai? Pasiūlymas dar galioja. Ir geros tau dienos. – Aš nespėjau nė prasižioti, kai jis išjungė telefoną.

Kas čia, po paraliais, dedasi? Dar sykį prisiminiau, kas įvyko: puikus garsus rašytojas iš kažkur susiranda mano telefono numerį, paskambina ir pakviečia šeštadienį į puikiausią restoraną vakarienės. Nemanau, kad jis būtų žinojęs, jog turiu vaikiną, bet jo šita informacija visai ir nesutrikdė. Man buvo aiškus tik vienas dalykas: aš pernelyg ilgai plepėjau telefonu ir tą faktą pati sau patvirtinau žvilgtelėjusi į laikrodį. Jau buvo prabėgusios trisdešimt dvi minutės, kai aš išėjau iš biuro. Kur kas ilgiau, nei man paprastai reikėdavo nubėgti, nupirkti pietus ir sugrįžti.

Įsikišau telefoną į kišenę ir pamačiau, kad aš jau prie restorano. Stumtelėjau sunkias medines duris ir įžengiau į tylią pritemdytą salę. Nors už kiekvieno staliuko sėdėjo bankininkai ir advokatai, kramsnodami savo mėgstamiausius kepsnius, čia buvo taip tylu, kad atrodė, jog visus garsus sugeria stori kilimai ir ryškūs piešiniai ant sienų.

– Andrėja! – išgirdau šaukiant Sebastianą nuo administratoriaus staliuko. Jisai puolė prie manęs taip, lyg aš būčiau jam atnešusi būtiniausių gyvybei išgelbėti vaistų. – Kaip džiugu, kad atėjai! – Dvi pilkos uniformuotos merginos jam už nugaros rimtai linktelėjo.

– Tikrai? O kodėl gi? – Niekada neatsisakydavau paišdykauti su Sebastianu. Tik truputėlį. Jis buvo toks šaunus palaižūnas.

Jisai baisiai sužavėtas su gudria veido išraiška pasilenkė man prie ausies:

– Ar nežinai, kaip visas Smith and Wollensky kolektyvas dievina ponią Pristli? Podiumas toks nuostabus žurnalas, o ką jau kalbėti apie fantastiškas nuotraukas, pribloškiančias madas ir, žinoma, stulbinančius straipsnius. Mes visi tiesiog einam iš proto!

– Sakai, stulbinantys straipsniai? – paklausiau stengdamasi nuslėpti plačią beatsirandančią šypseną. Jisai man išdidžiai linktelėjo, o tuo tarpu viena iš uniformuotų padėjėjų plekštelėjo jam per petį ir padavė medžiaginį krepšį.

Jis net šūktelėjo iš džiaugsmo.

– Aha! Štai ir nuostabiausi pietūs nuostabiausiai leidėjai. Įteikiu jos nuostabiausiai padėjėjai, – pridūrė ir gudriai man mirktelėjo.

– Ačiū, Sebastianai. Nuoširdžiausiai ačiū. – Aš pravėriau natūralios medvilnės krepšį, tokį superpuikų, kokius galima nusipirkti Strand ir kuriuos persimetę per petį nešiodavo Niujorko universiteto studentai, tik be logotipo, ir pasižiūrėjau, ar yra viskas, ko reikia. Pusantro svaro keptos šoninės, iš kurios kraujas sunkėsi net per dėkliuką, nes ji buvo tokia žalia, gal net visai nekepta. Pliusiukas. Dvi keptos bulvės dydžio sulig mažu katinu, dar tebegaruojančios. Pliusiukas. Dar vienas dėkliukas su bulvių koše, pagardinta puskilogramiu riebios tirštos grietinės ir sviestu. Pliusiukas. Lygiai aštuoni šparagai išpurtusiom, sultingom viršūnėlėm ir it pieštukai iki baltumo nusmailintais koteliais. Pliusiukas. Šalia buvo pridėtas tirpino sviesto dubenėlis, mažulytė dėželė rupios košerinės druskos, dantytas peilis medine rankenėle ir krakmolyta balta lininė servetėlė, kuri šiandien buvo sulankstyta į plisuotą sijonėlį. Kaip nuostabu. Sebastianas laukė, ką aš pasakysiu.

– Nuostabu, Sebastianai, – pagyriau jį tarsi šunytį, kuris paklusniai išėjo į lauką ir ten pasisiojo. – Šiandien tu iš tiesų puikiai pasistengei.

Jisai visas nušvito, o paskui kukliai nudelbė akis.

– Labai tau ačiū. Juk žinai, kaip mes dievinam ponią Pristli ir mums didžiausia garbė…

– Ruošti jai pietus? – atskubėjau jam į talką.

– Taip. Būtent. Kaip tik taip.

– Aišku, Sebastianai. Neabejoju, kad jai labai patiks. – Nedrįsau jam prisipažinti, kad aš tuojau pat ištiesindavau jo lankstinius, nes ta puikioji ponia Pristli, kurią jis taip dievino, imtų šnypšti kaip gyvatė, jeigu pamatytų servetėlę, sulankstytą nors ir kaip kėglių krepšys ar batelio aukštakulnis, o ne kaip tradicinė servetėlė. Pasikišau maišelį po pažastimi ir jau pasisukau lėkti pro duris, kai staiga suskambo telefonas.

Sebastianas nekantriai pažvelgė į mane, karštligiškai vildamasis, kad kitame ryšio gale prabilęs balsas bus jo numylėtinės, jo gyvenimo esmės ir prasmės. Ir jisai neapsiriko.

– Ar čia Emilija? Emilija, ar čia tu? Labai blogai girdžiu. – Mirandos balsas skambėjo aižiai, piktuoju staccato.

– Klausau, Miranda. Čia Andrėja, – ištariau tyliai, o Sebastianas, išgirdęs jos vardą, net gunktelėjo į priekį.

– Gal tu pati ėmeisi virti man pietus, An-drė-ja? Pagal mano laikrodį, aš tavęs paprašiau atnešti man valgyti lygiai prieš trisdešimt penkias minutes. Negaliu sugalvoti nė menkiausios priežasties, kodėl tu, jeigu tinkamai atlieki savo darbą, dar neatnešei man pietų? O tu ar gali?

Pataikė kaip pirštu į dangų! Nedidukė pergalė, bet švęsti nėra kada.

– Labai atsiprašau, kad kiek per ilgai užtrukau, bet, matot, įvyko nesusipratimas dėl…

– Labai gerai žinai, kaip menkai mane tokie pasiteisinimai domina, ar ne?

– Taip, suprantu puikiai ir aš tuojau pat būsiu…

– Aš skambinu tam, kad noriu pasakyti, jog man reikia pietų ir tuojau pat! Tokiems paistalams aš neturiu laiko, Emilija. Aš. Noriu. Savo. Pietų. Tuojau pat! – Ištarusi šiuos žodžius ji padėjo ragelį. O man taip drebėjo rankos, kad net telefonas nukrito ant žemės, tarsi jį kas būtų apliejęs aršeniku.

Sebastianas, rodėsi, tuoj nualps nuo tokios scenos, jis pasilenkė ir pakėlė mano telefoną.

– Ar ji ant mūsų supyko, Andrėja? Ar negalvoja, kad mes ją nuvylėm? Ar tikrai taip negalvoja? – Jo lūpos iš susirūpinimo susitraukė į mazgelį, o jau ir taip ryškios venos ant kaktos dabar pradėjo smarkiai pulsuoti. Būčiau gal jo nekentusi lygiai taip, kaip ir jos, bet man jo tiesiog pasidarė gaila. Kodėl šitas žmogus, toks mielas dėl tokios nemielos savo išvaizdos, šitaip rūpinasi Miranda Pristli? Kodėl jis taip stengiasi jai įtikti, įsiteikti, sužavėti? Gal jam reiktų užimti mano vietą, nes, šiaip ar taip, aš greitai išeisiu, taip, tikrai. Grįšiu į biurą ir išeisiu iš darbo. Kam jinai reikalinga? Kas jai davė teisę šitaip kalbėti su manim ar su bet kuo kitu? Jos padėtis? Įtakingumas? Prestižas? Prakeiktoji Prada? Kokioj visatoj priimtinas toks elgesys?

Čekis, kurį kasdien turėdavau pasirašinėti Elias-Clark įstaigai už devyniasdešimt penkių dolerių maitinimą, gulėjo ant prekystalio, ir aš mikliai brūkštelėjau neįskaitomą parašą. Niekam nerūpėjo, ar ta kringelynė buvo mano, Mirandos, Emilijos ar Mahatmos Gandžio. Čiupau krepšį su maistu, kurį galima būtų apibūdinti dviem žodžiais „mėsiniai pietūs“, ir išdūmiau pro duris, palikusi smulkutį Sebastianą su savo mintimis. Vos atsidūrusi gatvėje, puoliau prie taksi ir ko nepartrenkiau seneliuko, pasipynusio man po kojomis. Nėra kada atgailauti. Turiu atlikti svarbų darbą. Net ir per didžiausią automobilių grūstį mes pralėkėme keletą kvartalų per dešimt minučių. Mestelėjau vairuotojui dvidešimt dolerių. Būčiau davusi ir penkiasdešimt, jeigu tik būčiau turėjusi ir būčiau sugalvojusi, kaip atsiimti iš Elias, bet mano piniginė buvo tuščia. Vairuotojas jau ėmė skaičiuoti man grąžą, bet aš trinktelėjau durelėmis ir nudūmiau. Tegu už tuos dvidešimt dolerių ką nors nuperka savo mažylei ar sutaiso sugedusį karšto vandens boilerį. Arba po pamainos tegu išlenkia kelis bokalus alaus taksistų bare – kad ir kaip jis juos išleis, vis tiek geriau nei dar viena porcija Starbucks kavos.

Kupina teisingo pasipiktinimo it viesulas įsiveržiau į mūsų pastatą, nekreipdama dėmesio į pasipiktinusius keleto Kleksių, susibūrusių kamputyje, žvilgsnius. Mano akis užkliuvo už Bendžiuko, besileidžiančio Bergmano liftu, bet aš mikliai atsukau jam nugarą, kad netektų gaišti su juo laiko, brūkštelėjau asmens kortelę ir įsirėmiau klubu į turniketą. Velnias! Metalinis virpstas kaukštelėjo man į dubens kaulą ir aš iš karto pajutau, kad po kelių minučių man toj vietoj atsiras raudona mėlynė su nuobrozda. Pakėliau akis ir prieš save išvydau dvi eiles tviskančių baltų dantų ir juos rėminantį nutukusį riebų veidą. Eduardas. Negali būti! Negi jis juokauja!

Dėbtelėjau į jį pačiu bjauriausiu, kokį tik galėjau nutaisyti, žvilgsniu, kuris reiškė labai paprastą mintį: Kad tu nustiptum! Bet šiandien man šitas nepadėjo. Neišleisdama jo iš akių, nukūriau prie antrojo turniketo, žaibišku greičiu brūkštelėjau asmens kortelę ir stumtelėjau virpstą. Jam visgi pačiu laiku pavyko jį užblokuoti, ir aš stovėjau it mietą rijus, o tuo tarpu jis ramiai praleido vieną po kitos Klekses pro pirmąjį mano nesėkmingai bandytą šturmuoti turniketą. Iš viso šešias. O aš stovėjau taip nusivylusi, kad, maniau, tuoj imsiu ir apsižliumbsiu. Eduardas nesiteikė manęs pagailėti.

– Mergužėle, neliūdėk. Čiagi ne vargas, o malonumas. Nagi, prašau atkreipti dėmesį, nes… Man regis, mes dabar vieni. Atrodo, aplinkui nieko nėra. Rodos, mes visiškai vieni. Girdėti tik mūsų širdžių plakimas.

– Eduardai! Kaip, tavo galva, aš suvaidinsiu šitą dainą? Tokiam mėšlui neturiu dabar laiko!

– Gerai, gerai. Šįkart gali nevaidinti, tik padainuok. Aš pradedu, tu pabaigi. Vaikučiai, būkit geri! Mus taip moko, kai liekame vieni. Žiūrėkit, žaiskit gražiai. Jie nieko nesupranta, todėl mes…

Nusprendžiau, kad jeigu lipsiu laiptais, tai man nebereikės nė atsiprašinėti iš darbo, nes jau ir taip seniai būsiu išmesta. Tai geriau padarysiu kam nors malonumą. …leidžiamės bėgti, kiek kojos neša, – tęsiau aš, tiksliai pataikydama į taktą. – Laikydamiesi už rankučių, mudu sprunkame į juodą naktį ir tu tada mane apkabini, abu pargriūnam ant žolės ir tu sakai…

Aš net palinkau į priekį, kai pamačiau, kad į mus spokso ir ištempęs ausis klausosi tas pačią pirmą dieną sutiktas kvailelis Mikis. Eduardas patenkintas užbaigė pats: Rodos, mes dabar vieni. Atrodo, nieko nėr šalia. Turbūt mes visiškai vieni. Girdėti tik mudviejų širdžių plakimas. Jisai garsiai nusikvatojo ir iškėlė dešinę į orą, aš jam plekštelėjau savąja ir išgirdau, kaip klektelėjo atsidarantis turniketas.

– Skanių pietų, Ende! – šūktelėjo jis man, visas dar tebesišypsantis.

– Ir tau, Eduardai, ir tau!

Liftu kėliausi stebėtinai ramiai, be jokių nuotykių. Ir tik atsidūrusi priešais mūsų biuro duris nusprendžiau, kad iš darbo dar neisiu. Nepaisant visiškai akivaizdaus fakto, kad man būtų labai baisu prašytis iš darbo tam nepasirengus, o ir ji, ko gero, pažvelgtų man į akis ir pasakytų: „Ne, aš tau niekaip neleisiu išeiti iš darbo.“ Ir ką man tada jai atsakyti? Reikia nepamiršti, kad čia tik vieni mano gyvenimo metai. Vieni metai, atstojantys kelerius katorgos metus kitam darbe. Vieneri metai, dvylika mėnesių, penkiasdešimt dvi savaitės, trys šimtai šešiasdešimt penkios dienos kantraus susitaikymo su visu šituo šlamštu dėl to, ko aš iš tikrųjų troškau. Reikalavimas ne toks jau ir didelis, be to, aš buvau per daug pavargusi ieškotis naujo darbo. Velniškai pavargusi.

Kai įėjau į biurą, Emilija pažvelgė į mane.

– Jinai tuoj sugrįš. Ją iškvietė pas poną Ravitzą. Aš visai rimtai, Andrėja. Kur tu taip ilgai užtrukai? Juk žinai, kad ji ima barti mane, kai tu vėluoji. O ką aš jai galiu pasakyti? Kad tu plėši dūmą, kai išleki pirkti jai kavos? Ar kad plepi su vaikinu, kai išeini parnešti pietų? Taip nesąžininga. Labai nesąžininga. – Jinai vėl įsmeigė akis į kompiuterį, o veide sustingo nepasitenkinimo mina.

Žinoma, ji buvo teisi. Taip nesąžininga. Ir mano, ir jos, ir bet kokios kitos pusiau civilizuotos būtybės atžvilgiu. Pasijutau gan nesmagiai, kad dėl manęs kliuvo jai, nes taip atsitikdavo kiekvieną kartą, kai aš ištrūkdavau iš biuro kelioms minutėms kvėptelti gryno oro ar pailsėti. Vos tik iškeldavau iš pastato koją, Miranda tuojau pat negailestingai užsipuldavo Emiliją. Prisiekiau pasitaisysianti.

– Tu absoliučiai teisi, Ema. Atsiprašau. Daugiau taip nebus.

Jinai pasižiūrėjo į mane nuoširdžiai nustebusi ir net šiek tiek patenkinta.

– Malonu girdėti, Andrėja. Aš tavo darbą dirbau ir žinau puikiai, koks jis bjaurus. Patikėk manim, man irgi tekdavo per lietų, sniegą ir šlapdribą lėkti į lauką po penkis, šešis ar net septynis kartus per dieną pirkti jai kavos. Aš taip nuvargdavau, kad vos bepavilkdavau kojas. Tikrai žinau, kuo tai kvepia. Kartais jinai man paskambindavo ir klausdavo, kur jos kava, pietūs ar ypač jautriems dantims skirta pasta. Ačiū Dievui, kad nors jos dantys dar buvo kažkam jautrūs. O aš tuo metu dar nebūdavau spėjusi išlėkti iš pastato. Tokia jau ji yra, Ende. Teks su tuo susitaikyti. Verčiau nesipriešink, nes neišgyvensi. Jinai tikrai niekam nelinki blogo, tiesiog tokia jau yra.

Supratingai linktelėjau, bet niekaip negalėjau su ja sutikti. Niekur kitur nebuvau dirbusi, bet aš tuo pačiu negalėjau patikėti, kad visi šefai buvo tokie. O gal iš tiesų tokie?

Atsinešiau krepšį su pietumis ant savo stalo ir pradėjau serviruoti. Abiem plikom rankom traukiau iš maišo šilumą palaikančius dėkliukus su patiekalais ir dėliojau (tikiuosi, labai stilingai) ant porcelianinių lėkščių, kurias laikiau spintelėje virš savo stalo. Kartkartėmis, kai rankos būdavo labai riebaluotos, stabteldavau ir nusišluostydavau į jos nešvarias Versace kelnes, kurių dar nespėjau atiduoti į valyklą. Sudėliojau lėkštes ant tikmedžio padėklo, ištraukto irgi iš po mano stalo. Šalia lėkštės padėjau dubenėlį su sviesto padažu, druską ir sidabrinius stalo įrankius, įvyniotus į jau nebeplisuotą servetėlę. Apmečiau akimis savo meno kūrinį ir pamačiau, kad trūksta buteliuko Pellegrino. Verčiau paskubėti – ji gali grįžti bet kurią minutę! Galvotrūkčiais nulėkiau į vieną iš tų mažulyčių virtuvėlių ir čiupau pilną saują ledukų. Bėgdama atgal pūčiau sau į delną, kad šaltas ledas jo nenuspirgintų. Pūčiau ir tik per plauką susilaikiau neprispjovusi ant tų ledukų. O gal apspjauti? Ne! Būk kilnesnė, atsispirk pagundai! Nedrįsk spjaudyti į jos valgį ir ledukus. Tu juk esi daug kilnesnė!

Kai grįžau, jos kabinetas dar buvo tuščias, ir man buvo likę tik pripilti stiklinę vandens ir padėti visą meniškai surežisuotą šedevrą jai ant stalo. Jinai grįš, įsitaisys už savo milžiniško stalo ir šūktels kuriai nors iš mūsų uždaryti duris. Ir tada aš jau linksmai, džiugiai stryktelsiu nuo savo kėdės, nes tai reikš, kad ji ne tik kokį gerą pusvalandį kiurksos už uždarytų durų, plepėdama su A-KIK’u, bet ir mes galėsime ko nors užkąsti. Katra nors iš mūsų galės dumti apačion į valgyklą, čiupti pirmą pasitaikiusį valgomą daiktą ir skuosti atgal, kad tą patį spėtų padaryti kita. Mudvi slėpdavom savo valgį po stalu ar už monitoriaus, kad netikėtai išlindusi iš kabineto ji mūsų nepamatytų valgančių. Vienintelė nerašyta, bet neginčijamai galiojanti taisyklė, buvo ta, kad Podiumo darbuotojai nieku gyvu neturi teisės valgyti Mirandos Pristli akivaizdoje. Taškas.

Mano laikrodis rodė ketvirtį po antros. Skrandis bylojo, kad jau vėlyvas vakaras. Jau prabėgo septynios valandos, kai aš, grįždama iš Starbucks kavinės, vienu kąsniu prarijau šokoladinį paplotėlį ir dabar buvau tokia alkana, kad vos neatsikandau jos šoninės.

– Emilija, aš taip išalkau, kad tuoj nualpsiu. Aš turbūt bėgsiu apačion ko nors atsinešti. Gal ir tau ko pačiupti?

– Ką – tau protelis pasimaišė? Tu juk jai dar nepatiekei pietų. Ji gali bet kurią minutę grįžti.

– Aš kalbu rimtai. Man bloga. Ilgiau nebeištversiu. – Dėl miego stygiaus ir mažo cukraus kiekio kraujyje man svaigo galva. Buvau tikra, kad nebepakelsiu nė padėklo ir nebenunešiu į kabinetą, jeigu ji ir ateitų tuojau pat.

– Andrėja, atsipeikėk! O jeigu tu ją susitiksi lifte ar prie administratorės? Jinai iš karto supras, kad tu palikai biurą be priežiūros. Ji pasius! Neverta rizikuoti. Luktelk, aš tau šio to atnešiu. – Ji čiupo savo piniginę ir išdūmė iš kabineto. Nepraėjo nė keturios sekundės, ir aš išvydau Mirandą, skubančią koridoriumi manęs link. Visos mintys apie galvos svaigimą, alkį ar begalinį nuovargį išgaravo kaip dūmas, vos tik mano akys užkliuvo už jos griežto ir surūgusio veido. Pašokau nuo kėdės ir nunešiau padėklą į jos kabinetą.

Sudribau į savo kėdę svaigstančia galva, išdžiūvusia burna ir visiškai praradusi orientaciją kaip tik tuo metu, kai jos pirmasis Jimmy Choo batelis peržengė biuro slenkstį. Jinai nė nežvilgtelėjo mano pusėn ir, ačiū Dievui, nė nepastebėjo, kad už stalo nėra tikrosios Emilijos. Aš iš karto pajutau, kad susitikimas su ponu Ravitzu nebuvo labai sėkmingas, nors lygiai taip pat ji galėjo būti supykusi ir dėl to, kad teko eiti į susitikimą į svetimą kabinetą. Kol kas ponas Ravitzas buvo vienintelis asmuo visam Elias-Clark pastate, pas kurį Miranda teikdavosi nueiti pati.

– An-drė-ja! Kas čia dabar?! Prašau pasakyti, kas čia darosi?

Įpuoliau į jos kabinetą ir stovėdama šalia jos prie stalo spoksojau į tai, kas, be jokios abejonės, buvo jos pietūs, kuriuos ji šveisdavo kaskart, kai nepietaudavo mieste. Mikliai permečiau atminty, ar ko nepamiršau, ar ko nepadėjau, ar kas nors buvo padėta ne iš tos pusės, ar ne taip išvirta. Kas jai nepatinka?

– Čia jūsų pietūs, – tariau tyliai, vos susilaikydama nuo sarkastiškos gaidelės balse, nors tą padaryti buvo labai sunku. – Ar kas nors ne taip?

Sakau tiesiai, jinai tik prasižiojo, o mano pusiau kliedinčiai vaizduotei pasirodė, kad ji iššiepė aštrias iltis.

– Ar kas nors ne taip? – pamėgdžiojo ji mane tokiu spiegiančiu balsu, kad visai nebuvo panašu nei į manąjį, nei apskritai į jokį žemišką balsą. Jinai prisimerkė ir palinko į priekį, vis dar valdydamasi nekelti balso. – Taip, tikrai ne taip. Labai labai ne taip. Kodėl aš grįžtu į kabinetą ir ant stalo randu štai šitą?

Dabar turėsiu įminti mįslę. Kodėl ji grįžusi į savo kabinetą ant stalo randa štai šitą? Aišku, tas faktas, kad ji prieš valandą pati paprašė atnešti jai pietus, kaip atsakymas visai netiko, bet aš kitokio nesugalvojau. Gal jai nepatiko padėklas? Ne, ir tai neįmanoma: matė jau šimtus kartų ir nė sykio neužkliuvo. O gal atpjovė ne tą gabalą mėsos? Ne, ir ne šitas. Kartą man restorane įdėjo nuostabiausią gabaliuką filė, manydami, kad jai bus skaniau minkštutė filė nei kieta kaip guma šoninė, bet jinai nuo to vos negavo širdies smūgio. Ji privertė mane skambinti virtuvės šefui ir iškoneveikti jį telefonu, o pati tuo tarpu stovėjo šalia manęs ir sufleravo, ką turėjau sakyti.

– Labai atsiprašau, panele, tikrai nuoširdžiausiai jūsų atsiprašau, – virėjas kalbėjo ramiai, kaip pats mandagiausias žmogus pasauly. – Aš tiesiog pamaniau, jog ponia Pristli yra tokia gera mūsų klientė, kad reikia jai pasiūlyti patį geriausią patiekalą. Nepaprašiau mokėti brangiau, bet jau, dovanokit, daugiau šitaip neatsitiks, prisiekiu. – Aš vos neapsižliumbiau, kai ji man liepė jam pasakyti, kad jis negautų darbo jokiame padoriame restorane, išskyrus kokią pašvinkusią antrarūšių kepsnių valgyklą. Aš visgi tą padariau. Jisai dar kartą atsiprašė ir visiškai su manimi sutiko ir nuo to karto jinai gaudavo savo krauju pasruvusią šoninę. Taigi čia kalta irgi ne mėsa. Neišmaniau, ką atsakyti ar daryti.

– An-drė-ja, ar pono Ravitzo padėjėja tau nesakė, kad prieš kelias minutes mudu pietavom toj suknistoj valgykloj? – paklausė ji manęs iš lėto, tarsi tvardydamasi, kad visai nepratrūktų.

Ko ji man nesakė?! Po šitiek lakstymo, blevyzgojimo su Sebastianu, piktų skambučių, devyniasdešimt penkių kaip į balą išmestų dolerių, Tifani dainos, serviravimo, galvos svaigimo, badavimo ir laukimo, kada ji pareis, ji pareiškia, kad jau pavalgiusi?!

– Ne, niekas mums neskambino. Ar tai reiškia, kad jūs šito nebenorėsit? – paklausiau rodydama į padėklą.

Jinai taip į mane dėbtelėjo, tarsi aš būčiau pasiūliusi jai suvalgyti vieną iš savo dvynukių.

– Kaip manai, ką tai reiškia, Emilija? – Šūdas! Kaip jai puikiai sekasi tyčiotis iš mano vardo.

– Aš supratau, kad jūs jau nebevalgysite.

– Kokia tu nuovoki, Emilija. Džiaugiuosi, kad taip sparčiai mokaisi. O dabar nešk jį iš čia. Ir žiūrėk, kad daugiau taip neatsitiktų. Viskas.

Man galvoj šmėstelėjo scenelė iš kažkokio filmo, kuriame aš švysteliu ranka per padėklą ir jis nuskrieja per kambarį. Jinai spokso į mane netekusi žado, o paskui nuolankiai atsiprašinėja, kad taip nemandagiai su manimi kalbėjusi. Bet jos nagų bilsnojimas į stalą sugrąžino mane į realybę ir aš, čiupusi padėklą, išlėkiau iš kabineto.

– An-drė-ja, uždaryk duris. Noriu pabūti viena, – šūktelėjo man. Ko gero, gurmaniškų pietų atsiradimas ant jos stalo tada, kai ji visai nebuvo nusiteikusi pietauti, buvo pats dramatiškiausias tos dienos įvykis.

Emilija buvo ką tik grįžusi su buteliuku dietinės kolos ir maišeliu razinų man. Tai buvo užkandis, turėjęs palaikyti man gyvybę iki normalių pietų be jokios kalorijos, riebalų ar be gramelio cukraus. Ji švystelėjo visa tai ant savo stalo ir, išgirdusi Mirandos prašymą, nuskubėjo uždaryti durų.

– Kas atsitiko? – paklausė ji pašnibždomis, nužvelgdama mano rankose padėklą ir it stulpas sustingusi prie mano stalo.

– Pasirodo, mūsų žavioji šefytė jau papietavo, – prašvokščiau pro sukąstus dantis. – Jinai išdėjo mane į šuns dienas už tai, kad nesusiprotėjau ar nesugebėjau pažvelgti jai į skrandį ir pamatyti, jog jinai jau nebealkana.

– Nejuokauk, – tarė ji. – Jinai tave apšaukė dėl to, kad jos paprašyta nulėkei ir parnešei jai pietus, nė neįtardama, kad ji jau kažkur papietavo? Tai bent ragana!

Aš linktelėjau. Tai buvo fenomenalus Emilijos nuostatos pasikeitimas. Pirmą kartą gyvenime jinai mane palaikė, užuot atskaičiusi moralą, kad aš ir vėl nieko neišmanau. Bet pala! Čia kažkas ne taip. Tarsi saulė, nukritusi iš dangaus ir palikusi toje vietoje, kur prieš kelias sekundes švietė, rausvas ir melsvas dėmes, Emilijos veide pyktį staiga pakeitė atgaila. Podiumo paskalų karuselė.

– Nepamiršk, apie ką mudvi kalbėjom, Andrėja. – O taip, dvyliktos valandos penkiaminutė. – Jinai visai nenorėjo tavęs įskaudinti. Jinai tikrai nieko blogo nelinki. Jinai pernelyg užsiėmusi, kad kreiptų dėmesį į tokias smulkmenas. Tad verčiau nesipriešink. Mesk šiukšlynan tuos pietus ir kimbam į darbą. – Emilija nutaisė griežtą miną ir atsisėdo priešais savo kompiuterį. Iš karto supratau, kad ji pagalvojo, ar tik Miranda nebus įtaisiusi kur kokių pasiklausymo aparačiukų ir ar tik negirdėjo, ką mes čia kalbėjom. Jinai sėdėjo visa išraudusi ir susijaudinusi, aiškiai nepatenkinta dėl savo nesusivaldymo. Negalėjau suprasti, kaip ji šitiek ilgai ištvėrė?

Aš pati norėjau sušveisti tą kepsnį, bet vien nuo minties, kad prieš kelias sekundes jis gulėjo ant Mirandos stalo, mane supykino. Nunešiau padėklą į virtuvę ir nukračiau viską, kas buvo ant jo, į šiukšlių dėžę – profesionaliai paruoštą maistą, porceliano lėkštes, metalinę padažinę, druskinę, lininę servetėlę, sidabro įrankius, Baccarat stiklinę. Viską. Nieko nebeliko. O kas man rūpi? Aš vėl viską gausiu kitą dieną ar kai tik ji pasijus alkana ir užsimanys savo pietų.

Kai nuvažiavau į sutartą vietą, Aleksas atrodė suirzęs, o Lili gerokai įkaušusi. Aš iš karto pagalvojau, ar tik Aleksas nežino, kad šiandien mane pakvietė į pasimatymą vaikinas, ne tik žymus ir gerokai vyresnis, bet ir tikras merginų numylėtinis. Ar jis žino? Ar nujaučia? Ar man jam pasakyti? Neverta jam dėl tokių smulkmenų gadinti nuotaikos. Tai būtų lyg prisipažinimas, kad mane traukia kitas vaikinas, o aš šitaip pasielgti tikrai nenorėčiau. Niekam nebus jokios naudos, jeigu užsiminsiu apie tą pokalbį.

– Sveikutė, madų mergaite, – šūktelėjo Lili ir sveikindamasi mostelėjo taure džino su toniku. Ji netyčia šliūkštelėjo gėrimo sau ant megztinio, bet, rodos, to nė nepastebėjo. – O gal geriau laimingoji kambariokė? Čiupk ko išgerti. Mums reikia tosto! – Paskutinis žodis nuskambėjo kaip „tošo“.

Aš pabučiavau Aleksą ir prisėdau šalia jo.

– Kaip gražiai tu šiandien atrodai! – pagyrė jis ir nužvelgė mano Prada apdarus. – Kada taip atsitiko?

– Šiandien. Kaip tik tuo metu, kai man buvo aiškiai pasakyta, kad jeigu nepakeisiu išvaizdos, tai galiu veikiai netekti darbo. Smarkiai įsižeidžiau, bet, turiu prisipažinti, jeigu yra kuo rengtis, tai ko gi nepasinaudojus? Labai jūsų atsiprašau, kad šįvakar taip smarkiai pavėlavau. Maniau, jau šįvakar tos knygos taip ir nepabaigs. O kai tik ją nuvežiau Mirandai, jinai paprašė manęs nubėgti į parduotuvėlę ant kampo ir nupirkti bazilikų.

– Man regis, minėjai, kad ji turi virėją, – pastebėjo Aleksas. – Kodėl jis šito nepadarė?

– Ji iš tiesų turi virėją. Ir dar ji turi namų šeimininkę, auklę ir du vaikus. Todėl aš irgi nesuprantu, kodėl prieskonių vakarienei ji pasiuntė mane. O dar blogiau tai, kad Penktajame aveniu nėra jokių parduotuvyčių „ant kampo“. Nei Medisono gatvėje, nei Parko. Todėl teko pėdinti į Leksingtono. Ten radau, bet neturėjo bazilikų, todėl buvau priversta drožti dar devynis kvartalus, kol suradau dar dirbančią D’Agostino. Sugaišau ištisas keturiasdešimt penkias minutes. Gal geriau kitąsyk nusipirksiu visą prieskonių lentynėlę ir tąsysiu ją su savimi. Bet žinot, ką jums pasakysiu? Tos keturiasdešimt penkios minutės buvo man nepaprastai naudingos! Tik pagalvokit, kiek daug aš išmokau, ieškodama tų bazilikų, kiek daug jie man davė žinių mano būsimam darbui žurnale! Dabar tai jau tikrai tapsiu žurnalo redaktore! – užbaigiau su pergalinga šypsena veide.

– Už tavo ateitį! – šūktelėjo Lili, nė nepajutusi sarkazmo mano visoj tiradoj.

– Jinai jau per daug prisilupo, – paaiškino Aleksas tyliai ir pažvelgė į ją tokiu žvilgsniu, kokiu paprastai artimieji žiūri į pasiligojusį giminaitį ligoninės lovoj. – Aš atėjau su Maksu laiku, beje, jis jau išėjo, o ją čia radom sėdinčią jau seniausiai. Jinai turbūt pasigeria labai greitai.

Lili visados mėgdavo išgerti. Bet nieko čia keisto, nes Lili daug ką mėgdavo. Jinai pirmoji vidurinėje pradėjo rūkyti kaljaną, pirmoji prarado nekaltybę ir pirmoji koledže šoko su parašiutu. Jinai mylėjo visus ir viską, nesvarbu, ar sulaukdavo atsakomojo jausmo, kad tik jai būtų smagu.

– Niekaip nesuprantu, kaip tu gali su juo miegoti, kai žinai puikiai, kad jis su savo mergina niekada nesiskirs? – kartą paklausiau jos apie vaikiną, su kuriuo ji slapčia susitikinėdavo pirmame kurse.

– O aš niekaip nesuprantu, kaip tu gali gyventi pagal tokią galybę taisyklių? – atšovė ji man. – Jokio malonumo iš tokio suplanuoto, sutvarkyto, taisyklėmis paremto gyvenimo. Mėgaukis normaliu gyvenimu, Ende! Pajusk laisvę! Smagu jaustis nepriklausomai!

Gal ji ir iš tiesų gerdavo daugokai, bet aš žinojau puikiai, kad jos mokslai nebuvo iš lengvųjų, net ir jai, ir kad jos dėstytojai Kolumbijos universitete buvo daug reiklesni ir mažiau sukalbami nei tie, kuriuos ji taip lengvai vyniodavo aplink pirštą Brauno koledže. Gal ir visai neblogai, pamaniau ir mostelėjau padavėjai. Gal išgėrus viskas atrodo gerokai paprasčiau. Aš užsisakiau degtinės su greipfrutų sultimis ir truktelėjau didelį gurkšnį per šiaudelį. Iš karto apsvaigau ir net mažumėlę supykino, nes iki šiolei dar nieko nebuvau valgiusi, išskyrus dietinę kolą ir razinas, kurias man buvo vidury dienos atnešusi Emilija.

– Tikriausiai universitete šios dvi savaitės buvo labai sunkios, – tariau Aleksui, tarsi Lili nebūtų sėdėjusi su mumis. Jinai nė nepastebėjo, kad mudu kalbėjomės apie ją, nes kažkokiam prie baro sėdinčiam kūtvėlai pusiau primerktomis akimis siuntė „ateik čia, prisėsk šalia“ žvilgsnius. Aleksas apkabino mane per pečius ir aš pasislinkau prie jo arčiau. Man buvo taip gera sėdėti šalia jo, lyg būčiau su juo nesimačiusi keletą savaičių.

– Nenorėčiau pasirodyti bjaurus, bet man iš tiesų jau metas namo, – pasakė Aleksas ir pirštais užkišo man už ausies plaukus. – Ar pasiliksi su ja?

– Ar jau bėgsi? Taip greitai?

– Taip greitai? Ende, aš jau kelias valandas sėdžiu čia ir spoksau į tavo prisilupusią geriausią draugę. Aš atėjau pasimatyti su tavimi, bet tu atėjai tik dabar. O jau vidurnaktis ir man dar reikia ištaisyti mokinių rašinius, – paaiškino jis ramiai, bet aš jaučiau, kad yra supykęs.

– Žinau, labai atsiprašau. Mielai būčiau atlėkusi anksčiau, jeigu ne tie darbai. Juk žinai, kad…

– Viską žinau kuo puikiausiai. Aš gi nesakau, kad tau reikėjo daryti taip ar kitaip. Viską suprantu. Bet pasistenk suprasti, kad ir aš turiu darbų. Gerai?

Aš jam linktelėjau ir pabučiavau į skruostą. Man buvo baisiai nesmagu. Dievagojausi jam kaip nors atsilyginti, pasiprašyti kurį vakarą anksčiau iš darbo ir sugalvoti kaip nors maloniai praleisti laiką mudviem abiem. Šiaip ar taip, jis smarkiai man nuolaidžiavo.

– Tai neliksi? – viltingai paklausiau jo.

– Nebent turėčiau padėti tau tvarkytis su Lili. Man iš tiesų reikia skubėti namo taisyti rašinių. – Jis mane apkabino, pakštelėjo Lili į skruostą ir nuėjo durų link. – Paskambink, jei prireiks mano pagalbos, – dar tarė eidamas pro duris.

– Ei, kodėl Aleksas išėjo? – paklausė Lili, tarsi nebūtų sėdėjusi ir dalyvavusi mūsų pokalbyje. – Ar jis supyko ant tavęs?

– Tikriausiai, – atsidusau ir prie krūtinės prisispaudžiau drobinį kelioninį maišą. – Pastaruoju metu elgiuosi su juo šlykščiai. – Pakilusi nuėjau prie baro paprašyti užkandžių meniu, o kai grįžau, tas kūtvėla jau sėdėjo įsitaisęs ant minkštasuolio šalia Lili. Jam, atrodė, jau gerokai per dvidešimt, nors nuo kaktos prasidedantis plikimas galėjo pridėti dar dešimtį kitą.

Čiupau Lili paltą ir mestelėjau jai.

– Lili, renkis. Važiuojam namo, – paliepiau ir pažvelgiau į jį. Jisai buvo ne iš aukštaūgių, rausvai žalsvi drabužiai dar labiau paryškino jo kresnumą, o tai, kad jo liežuvis buvo vos per kelis colius nuo mano geriausios draugės ausies, tik dar labiau sužadino mano priešiškumą jam.

– Ei, kas čia dega? – paklausė jis kimiu nosiniu balsu. – Mudu su tavo drauge dar nespėjom nė susipažinti. – Lili linktelėjusi šyptelėjo ir pabandė gurkštelti iš savo taurės, bet nė nepastebėjo, kad ji jau tuščia.

– Gal ir nespėjot, bet mums jau metas. Kuo tu vardu?

– Stiuartas.

– Malonu susipažinti, Stiuartai. Užrašyk Lili savo telefoną ir ji tau paskambins, kai pagerės savijauta. Arba nepaskambins. Na, kaip? Tinka? – meiliai jam nusišypsojau.

– Et, tiek to. Nesijaudinkit. Aš jus pasivysiu. – Jisai taip mikliai stryktelėjo ant kojų ir nudrožė prie baro, kad Lili nė nepastebėjo, kaip jis išnyko.

– Mudu su Stiuartu ketinam artimiau susipažinti, ar ne, Stiuartai? – jinai grįžtelėjo į tą pusę, kur ką tik sėdėjo jis, ir sutriko.

– Stiuartas dėjo į kojas, Lili. Eime iš čia greičiau.

Užtempiau jai ant megztinio ankštą žalią paltą ir truktelėjusi nuo minkštasuolio pamėginau pastatyti ant kojų. Ji keletą minučių pasiūbavo, paskui visgi atgavo pusiausvyrą. Lauke buvo šalta ir drėgna, ir aš pamaniau, kad jai toks oras padės greičiau išsiblaivyti.

– Man labai bloga, – jai vėl pynėsi liežuvis.

– Žinau, katinėli, žinau. Sėsim į taksi ir pardumsim į tavo butą, gerai? Kaip manai, ar ištversi?

Jinai linktelėjo, paskui kiek gunktelėjo į priekį ir nusivėmė. Šliūkštelėjo tiesiai sau ant rudų batų, aptaškydama net džinsus. Dieve, jeigu dabar podiumietės pamatytų mano geriausią draugę, neatstojo įkyri mintis.

Pasodinau ją ant palangės, kur, rodos, nebuvo jokios signalizacijos, ir liepiau nesijudinti. Kitoje gatvės pusėje buvo visą parą dirbanti gėrimų parduotuvė, o šitai gražuolei tikrai reikėjo šlakelio vandens. Kai grįžau, ji dar kartą nusivėmė. Šįkart tiesiai ant savęs. Jos akys kažkur klaidžiojo. Nupirkau du buteliukus lenkiško šaltinių vandens – vieną atsigerti, kitą apiprausti. Bet ji atrodė klaikiai. Vieną buteliuką šliūkštelėjau jai ant batų vėmalams nuplauti, o kitą ant palto. Verčiau jau šlapia iki siūlo galo nei apsivėmusi nuo galvos iki kojų. Jinai buvo tokia girta, kad nieko nė nepajuto.

Man reikėjo gerokai pakovoti su taksistu, kol jis įsileido į mašiną tokios tragiškos išvaizdos Lili, ir aš jam pažadėjau riebių arbatpinigių prie mokesčio už nuvežimą, kuris turėjo atsieiti gana nepigiai. Mes turėjom iš žemutinio Ist Saido nukakti į tolimiausią Aper Vesto kampą, ir aš jau sukau galvą, kaip reikės susigrąžinti išlaidas, kurios žadėjo būti ne mažesnės kaip dvidešimt dolerių. Aišku, galėčiau nurašyti už kelionę ko nors ieškodama Mirandos pavedimu. Aha. Būtent taip ir padarysiu.

Užlipti laiptais į ketvirtą aukštą, kur ji gyveno, buvo sunkiau nei važiuoti taksi, bet po dvidešimt penkių minučių kelionės automobiliu jinai pasidarė sukalbamesnė ir netgi sutiko apsiprausti po dušu, kai aš ją nurengiau. Paskui pastačiau ją priešais lovą ir palaukiau, kol ji smigo nosimi į pagalves, o keliais net kaukštelėjo į spyruoklinį mechanizmą. Žiūrėjau į ją drybsančią beveik be sąmonės ir mane apėmė koledžo laikų nostalgija. Tų laikų, kai mudvi viską darydavome drauge. Dabar irgi bus neblogai, bet jau vis tiek nebe taip nerūpestingai.

Dar pagalvojau, ar tik Lili ne per daug išgėrinėja pastarosiomis dienomis. Gana dažnokai matydavau ją įkaušusią. Bet kai Aleksas praėjusią savaitę man apie tai užsiminė, aš jam atkirtau, kad ji yra studentė ir dar negyvena, kaip mes, realiame pasaulyje su suaugusių žmonių pareigomis ir atsakomybe (jai gi nereikia pilstyti Pellegrino į stiklinę!). Tarsi ir anksčiau nebūtume padauginusios išlenkti per pavasario šventę ar ištuštinusios trijų butelių raudono vyno, švęsdamos pirmąsias mūsų pažinties aštuntoje klasėje metines. Lili ne kartą laikė mane už plaukų, kai aš sudribusi ir apsikabinusi klozetą lupau ožius po išleistuvių ir kai ji net keturis kartus turėjo stoti ir leisti man nusivemti, kai abidvi važiavom į bendrabutį, išlenkusios po aštuonias taures romo su kola ir smagiai pašėlusios karaokės vakarėlyje. Dvidešimt pirmojo gimtadienio vakarą parsitempiau ją namo ir paguldžiau į savo lovą, o pati kas dešimt minučių tikrinau jos pulsą ir kvėpavimą. Paskui užmigau ant grindų šalia jos, bet pirma įsitikinau, kad ji kaip nors pratemps naktį. Tąnakt ji buvo atsibudusi du kartus. Pirmąsyk galingai nusivėmė per lovos kraštą, labai nuoširdžiai stengdamasi pataikyti į kibirą, kurį iš vakaro buvau tam tikslui pastačiusi, bet vargšelė susipainiojo ir pliūptelėjo ant sienos. O antrąsyk atsibudo atsiprašyti ir padėkoti man, kad esu pati geriausia jos draugė, kokią tik galima turėti. Štai kam reikalingi draugai: drauge geria, drauge krečia kvailystes, o paskui vienas kitu rūpinasi, ar ne? O gal taip būna tik koledže? Užeina, pašėlsti, ir praeina? Aleksas sakydavo, kad ji kitokia, ne kaip visos. Bet aš nieko kitokio joje neįžvelgiau.

Jaučiau, kad reikia pasilikti šiąnakt su ja, bet jau buvo beveik antra valanda, o man po penkių valandų į darbą. Mano drabužiai dvokė vėmalais, o Lili drabužių spintoje nesitikėjau rasti nieko tinkamo apsirengti į darbą Podiume. Juolab kai dabar dar nusprendžiau pakeisti išvaizdą. Giliai atsidusau, užklojau Lili antklode ir nustačiau žadintuvą lygiai septintai, jeigu kartais ji išsipagiriotų ir galbūt suspėtų į paskaitas.

– Viso, Lili. Aš jau lekiu. Pasiliksi viena? – ant pagalvės jai prie galvos padėjau nešiojamąjį telefoną.

Jinai praplėšė akis, pažiūrėjo tiesiai į mane ir šyptelėjo.

– Ačiū, – murmtelėjo, ir jos vokai vėl užsimerkė. Maratono rytoj ji nepabėgtų ir žolės su motorine žoliapjove nepapjautų, bet išsimiegos ir atsigaus.

– Nėr už ką, – vos išlemenau, nors pirmą kartą per dvidešimt vieną valandą nereikėjo niekur bėgti, skubėti, ko nors ieškoti, tvarkyti, plauti ar dar kaip nors kam nors talkinti. – Rytoj tau paskambinsiu, – ištariau ir priverčiau savo kojas judėti į priekį, – jeigu kuri nors iš mudviejų rytoj liks gyva. – Pagaliau, pagaliau aš patraukiau namo.

–Sveika! Džiaugiuosi, kad suradau, – išgirdau kitame laido gale Karos balsą. Ko ji tokia uždususi be ketvirčio aštuntą ryto?

– Niekad taip anksti neskambini. Kas nutiko? – per dalį sekundės išpyškinau klausimą, o per kitą dalį mano galvoje šmėstelėjo net keletas scenarijų, ko Mirandai galėtų prisireikti.

– Ne, ne, nieko neatsitiko. Aš tik norėjau įspėti, kad pas tave į svečius važiuoja A-KIK’as. Šįryt jis labai šnekus.

– Tai bent gera naujiena. Kiek jau prabėgo? Turbūt jau savaitę netardė manęs apie visus gyvenimo aspektus. Ėmiau nerimauti, kur dingo mano didysis gerbėjas? – Baigiau rašyti atmintinę ir spustelėjau „spausdinti“.

– Turiu pasakyti, tau labai pasisekė. Manimi jis visiškai nebesidomi, – pasiskundė liūdnu balsu. – Jo visas dėmesys dabar tik tau. Girdėjau, sakė važiuosiąs pas tave aptarti pobūvio Metropolitene detalių.

– Nuostabu, tiesiog nuostabu. Nors mirk, kaip noriu susipažinti su jo broliuku. Kol kas teko kalbėtis tik telefonu, bet man jis pasirodė tikras šmikis. Ar jis tikrai važiuoja pas mane, ar dar yra kokia geroji apvaizda, serginti mane nuo šito nelaimėlio?

– Ne, šiandien ji tikrai tavęs nesergsti, nes jis iš tiesų važiuoja pas tave. Pusę devynių Miranda užsirašiusi pas pediatrą, tad nemanau, kad važiuoja drauge su juo.

Greitai permečiau akimis Mirandos dienotvarkę ant Emilijos stalo ir įsidėmėjau susitikimus. Pagal grafiką rytas iš tiesų turėtų prabėgti be Mirandos.

– Fantastika! Turbūt neatsirastų nieko patrauklesnio ankstyvam rytmetiniam pabendravimui už A-KIK’ą. O ko jis toks plepus?

– Negaliu atsakyti į tavo klausimą, bet ir taip jau aišku: vedė Ją, todėl jam ne visi namie. Paskambink, jeigu iš jo išgirsi ką nors įdomesnio. Turiu bėgti. Karolina be jokios priežasties tėškė Mirandos Stila lūpdažį į vonios veidrodį.

– Mūsų gyvenimas – kaip pasakoj, ar ne? Mudvi pačios šauniausios. Ačiū, kad perspėjai. Vėliau paskambinsiu.

– Gerai. Iki.

Laukdama atvykstančio A-KIK’o, žvilgtelėjau į atmintinę. Tai buvo Mirandos prašymas Metropoliteno dailės muziejaus direktorių tarybai. Jinai prašė leidimo kovo mėnesį vienoje iš salių surengti iškilmingą vakarienę savo dieveriui – žmogui, kurio ji baisiausiai nekentė ir kuris, deja, priklausė jų šeimai. Džekas Tomlinsonas buvo A-KIK’o jaunesnysis brolis palaidūnas, neseniai pareiškęs paliekąs žmoną su trimis vaikais ir vedąs savo masažistę. Nors jiedu abu su A-KIK’u buvo žymiausi Rytų pakrantės aristokratų šeimos palikuonys, Džekas, nesulaukęs nė dvidešimties, metė mokslus Harvardo universitete, išdūmė į Pietų Karoliną ir ten akimirksniu susikrovė didžiausius turtus, pardavinėdamas namus. Sprendžiant iš to, ką man papasakojo Emilija, jisai transformavosi į puikų aukščiausios klasės pietų krašto bernioką, geriantį pro šiaudelį, spjaudantį tabaką ir, žinoma, smarkiai nuliūdinusį Mirandą, padorumo ir šiuolaikiškumo įsikūnijimą. A-KIK’as paprašė Mirandos suorganizuoti jo broliukui sužieduotuvių pobūvį, o Mirandai, apakintai didžiulės meilės, nebuvo kas daryti, kaip tik paklusti. O jeigu jau ji ko nors imasi, tai padaro tobulai. O tinkamiausia tą daryti buvo Metropolitene.

Mieli garbingieji nariai, lia, lia, lia, norėčiau paprašyti jūsų leidimo surengti iškilmingą pobūvį, lia, lia, lia, bus pasamdyti patys geriausi valgių gamintojai, floristai ir, žinoma, muzikantai, lia, lia, lia, prašytume ir jūsų pagalbos, lia, lia, lia. Dar sykį permetusi akimis ir įsitikinusi, kad nepadariau jokios klaidos, brūkštelėjau jos parašą ir išsikviečiau kurjerį paimti laiško.

Beldimas į biuro duris – o jas tokį ankstyvą metą uždariau, nes dar nieko nebuvo darbe, išskyrus mane, – pasigirdo vos ne tuojau pat ir aš nudžiugau, kad taip greitai suskubo kurjerių tarnyba, bet durys atsilapojo ir aš išvydau A-KIK’ą su plačiausia šypsena veide, visai netinkančia aštuntos valandos vizitui.

– Andrėja, – uždainavo jis ir pripuolė prie mano stalo šypsodamasis taip nuoširdžiai, kad mane net sąžinė ėmė graužti, kodėl aš jo taip nemėgstu.

– Labas rytas, pone Tomlinsonai. Kokie vėjai jus atpūtė taip anksti? – paklausiau. – Apgailestauju, bet Mirandos dar nėra.

Jis krenkštelėjo, o jo nosis krustelėjo it graužiko.

– Taip, taip, žinau. Ji ateis, ko gero, tik po pietų. Ende, jau labai seniai mudu nesikalbėjome. Papasakok ponui T, kaip tau sekasi.

– Duokšekit man pirma šituos, – paprašiau, imdama jam iš rankų didžiulį maišą su nešvariais Mirandos drabužiais, kuriuos ji buvo jam liepusi perduoti man. Taip pat aš iš jo dar paėmiau karoliukais siuvinėtą Fendi krepšį, kuris ir vėl neseniai pas mus atsirado. Tai buvo vienintelis toks krepšys, kurį meistriškai rankomis išsiuvinėjo specialiai Mirandai kaip padėkos už jos begalinę paramą ženklą nuo pačios Silvijos Venturini Fendi. Viena madų žinovė įvertino jį net dešimčia tūkstančių dolerių. Bet šiandien aš pastebėjau, kad viena plonytės odos rankenėlė vėl atplyšusi, nors aksesuarų skyrius jau bemaž kelias dešimtis kartų buvo grąžinęs krepšį Fendi pataisyti. Jis buvo skirtas nešioti dailiai moteriškai piniginei, gal dar porai akinių su dėklais ir, jeigu jau labai būtina, nedideliam telefonui. Bet Miranda jį naudojo kitai paskirčiai. Jinai sugebėdavo į jį įgrūsti didžiausią butelį Bvlgari kvepalų, basutę su nulūžusia pakulne, kurią aš turbūt turėjau nunešti meistrams pataisyti, registracijos žurnalo dydžio Hermes užrašų knygelę, sveriančią daugiau už visą nešiojamąjį kompiuterį, didžiulį smaigais nusagstytą šuns antkaklį, kurį maniau esant Madlenos ar skirtą artėjančiai fotosesijai, ir Didžiąją knygą, kurią vakar jai nuvežiau. Ja dėta aš būčiau prastūmusi kam nors šį krepšį už dešimt gabalų ir susimokėjusi buto nuomą už visus metus į priekį, bet Miranda buvo linkusi jį turėti kaip savo šiukšlių saugyklą.

– Ačiū, Ende, tu tokia nuostabi pagalbininkė. Taigi ponas T norėtų išgirsti visas naujienas iš tavo gyvenimo. Tai kas čia gero?

Kas gero? Kas čia tokio gero? Tuojau pagalvosiu. Na, sakyčiau, lyg ir nieko. Bemaž visą laiką tūnau čia, stumdama katorgiškas mokinės dienas ir tarnaudama tavo sadistei žmonai. Jeigu atsiranda kokia laisva minutė per visą darbo dieną, kol ji nesusigalvoja kokios niekingos užgaidos, tai aš išjungiu visus savo smegenėlių receptorius ir bandau atsispirti mūsų vyresniosios padėjėjos smegenų plovimo procedūrai. Ypač pastaruoju metu retėjančiomis progomis, kai atsiduriu toliau už šitų žurnalo–izoliatoriaus sienų, bandau save įtikinti, kad nieko čia blogo per dieną sušveisti daugiau nei aštuonis šimtus kalorijų ir kad šeštas drabužių dydis dar nėra iš didžiųjų. Taigi trumpas atsakymas būtų – nieko gero.

– Žinot, pone Tomlinsonai, nieko gero. Daug dirbu. O kai nedirbu, tai susitikinėju su savo geriausia drauge ar savo vaikinu. Lankau saviškius. – Anksčiau daug skaitydavau, norėjau pridurti, bet dabar jaučiuosi labai pavargusi. Visados labai mėgau sportuoti, bet dabar tam nebelieka laiko.

– Tau dabar dvidešimt penkeri, ar ne? – paklausė, visai nesiklausydamas mano atsakymo. Įdomu, kur jis lenkia su šituo klausimu?

– Ne. Man dvidešimt treji. Pernai gegužę baigiau koledžą.

– Aha! Sakai, dvidešimt treji? – Atrodė, jis lyg dvejoja, sakyti toliau kažką ar ne. Aš susikaupiau. – Na, tai papasakok ponui T, ką įdomaus veikia dvidešimtmečiai mūsų mieste? Vaikšto po restoranus? Klubus? Ar ką nors panašaus? – Jisai nusišypsojo ir aš pagalvojau, ar iš tiesų jam skirti tiek dėmesio, kiek jis prašosi. Šiaip ar taip, jo klausimai nepiktybiški, tiesiog jį apėmė didžiulis noras paplepėti.

– Na, ko gero, ir viena, ir kita. Aš į klubus nevaikštau, bet kartais nueinu į kokį barą, kavinę ar panašiai. Vakarieniauju mieste, einu į kiną.

– Atrodo, tau linksma. Aš irgi kadaise šitaip leisdavau laiką, kai buvau tavo metų. O dabar tik darbas ir visokia labdaringa veikla. Mėgaukis gyvenimu, kol gali, Ende, – mirktelėjo man it koks pasileidęs tėtušis.

– Stengiuosi, – pralemenau. Prašau, išeik; prašau, išeik; prašau, išeik. Viltingu žvilgsniu paglosčiau bandelę, kuri tarsi šaukė suvalgyk mane. Surandu tris laisvas ramybės minutes per visą darbo dieną, ir tas man šitas žmogelis kėsinasi paglemžti.

Jisai norėjo dar kažką man pasakyti, bet durys staiga atsilapojo ir į kambarį įėjo Emilija. Jinai per ausines klausėsi muzikos ir eidama lingavo į taktą. Pamačiau, kaip jai atvipo lūpa, kai išvydo jį stovintį prie mano stalo.

– Pone Tomlinsonai! – sušuko ji, plėšdama nuo galvos ausines ir grūsdama į Gucci krepšį grotuvą. – Ar kas atsitiko? Gal susirgo Miranda? – Jinai atrodė baisiai susirūpinusi. Už vaidybą – dešimt su pliusu: kaip visada, puikiausiai parodytas dėmesys, nepriekaištingas paslaugumas.

– Sveika, Emilija. Nieko blogo neatsitiko. Tuojau ateis ir Miranda. Ponas T tik užvežė jos daiktus. Kaip tu šiandien laikaisi?

Emilija visa švytėjo. Pagalvojau, ar ji tikrai džiaugiasi jo apsilankymu.

– Puikiai. Ačiū, kad paklausėt. O kaip jūs? Ar Andrėja jums pagelbėjo?

– O, dar ir kaip! – atsakė jis ir nusišypsojo man kaip mėnulis per pilnatį. – Norėjau aptarti keletą smulkmenų dėl mano brolio sužieduotuvių pobūvio, bet, ko gero, dar per anksti, ar ne?

Vieną akimirką pamaniau, kad anksti reiškia per anksti šiandieną ir vos nešūktelėjau Taip!, bet paskui susigriebiau, kad jis turėjo omeny dar per anksti planuoti šitą renginį.

Jisai grįžtelėjo į Emiliją ir tarė:

– Turit nuostabią jaunesniąją padėjėją, tiesa?

– Žinoma, – išspaudė Emilija pro sukąstus dantis, – pačią nuostabiausią, – ir dar šyptelėjo.

Ir aš šyptelėjau.

Ponas Tomlinsonas išsiviepė kaip už pinigus ir aš pamaniau, ar tik jam nesutrikus cheminių medžiagų apykaita, gal serga hipomanija.

– Na, ponui T jau metas. Malonu buvo su jumis, mergaitės, paplepėti. Geros judviem dienos. Iki.

– Viso, pone Tomlinsonai, – šūktelėjo Emilija ir nulydėjo akimis, kol jis pasuko už kampo didžiajame koridoriuje.

– Kodėl tu tokia nemandagi? – paklausė manęs, traukdama nuo pečių plonytę odinę striukelę, iš po kurios pasirodė dar plonesnė šifono palaidinukė su didžiuliais nėrinių raukiniais per visą priekį.

– Nemandagi? Aš jam padėjau atsikratyti to viso šlamšto ir, kol tu atėjai, mudu smagiai šnekėjomės. Kas čia nemandagaus?

– Pirma, tu neatsisveikinai. Ir dar ta tavo išraiška.

– Kokia išraiška?

– Ogi tavoji, kuri tarsi šaukia, man ant jūsų nusispjaut, aš esu aukščiau už jus. Manęs tai neišgąsdinsi, bet ponui Tomlinsonui šitaip nedaryk. Jisai Mirandos vyras, ir su juo šitaip elgtis nevalia.

– Ema, ar tau neatrodo, kad jis trupučiuką, na… keistas? Plepa ir plepa kaip užsuktas. Kaip jis gali būti kam nors mielas, kai ji… ji pati tokia nemaloni? – Pamačiau, kaip Emilija kyštelėjo nosį į Mirandos kabinetą patikrinti, ar gerai išdėliojau laikraščius.

– Keistas? Nepasakyčiau, Andrėja. Jisai – vienas žymiausių Manhatano advokatų mokesčių klausimais.

Manęs neįtikino.

– Nekreipk dėmesio, pati nebežinau, ką pliurpiu. Kas gero tavo gyvenime? Kaip prabėgo vakaras?

– Puikiai. Ėjom su Džesika pirkti jos pamergėms dovanų. Visur išlandžiojom – Scoop, Bergdorf, Infinity. Pasimatavau keletą drabužių, kuriuos norėčiau nusipirkti kelionei į Paryžių, bet dar turbūt ankstoka.

– Į Paryžių?! Tu važiuosi į Paryžių? Ar tai reškia, kad paliksi mane vieną su ja? – Paskutinio klausimo garsiai ištarti nenorėjau, bet nepajutau, kaip išsprūdo.

Ir vėl žvilgsnis į mane toks, lyg būčiau kvanktelėjusi.

– Taip, važiuosiu į Paryžių su Miranda. Spalio mėnesį. Į pavasario gatavų drabužių kolekcijų pristatymus. Kasmet ji vežasi vyresniąją padėjėją į pavasario pristatymus, kad ji pamatytų, kaip tai daroma. Tiesą pasakius, aš jau gal milijoną kartų buvau pristatymuose Brajanto parke, bet pristatymai Europoje visai kitokie.

Mikliai paskaičiavau mintyse.

– Sakai, spalį? Betgi dar septyni mėnesiai. Jau perkiesi drabužių kelionei, į kurią važiuosi tik po septynių mėnesių? – Nenorėjau pasirodyti šiurkštoka, bet Emilija iš karto puolė gintis.

– Na, taip. Aišku, aš dar nieko nesirengiu pirkti, nes iki to laiko stilius dar gali pasikeisti. Tiesiog norėjosi pradėti apie tai galvoti. Kelionė bus labai svarbi, supranti. Gyvensim penkių žvaigždučių viešbutyje, eisime į puikiausius vakarėlius. O be to, galėsiu pamatyti karščiausias naujienas, pačius prabangiausius madų pristatymus.

Emilija man jau buvo pasakojusi, kad Miranda tris keturis kartus per metus važinėdavo į madų pristatymus. Kaip ir daugelis, ji iš kelionių maršruto išbraukdavo Londoną, bet spalį važiuodavo į Milaną ir Paryžių žiūrėti pavasario gatavų drabužių kolekcijų, liepą – žiemos couture, o kovą – rudens gatavų drabužių. Kartais užsukdavo į kokį nors kurortą, bet ne visada. Mes plušėjome kaip pašėlusios, kol suruošėme Mirandą artėjančiam madų pristatymui mėnesio gale. Aš netgi pagalvojau, kodėl ji nesiveža kokios nors padėjėjos.

– Kodėl ji nesiveža į pristatymus tavęs? – nusprendžiau pabandyti laimę paklausti, nors žinojau puikiai, kad atsakymas bus ganėtinai ilgas ir išsamus pasakojimas. Aš labai džiaugiausi, kad Mirandos nebus kontoroje ištisas dvi savaites (vieną praleis Milane, kitą – Paryžiuje), ir net galva apsisuko iš laimės pagalvojus, kad galėsiu nors savaitei atsikratyti Emilijos. Vizijos apie kiaulienos mėsainius su sūriu, neprofesionaliai siūtus džinsus ir bekulnius batelius – gal netgi sportbačius – užtvindė mano vaizduotę. – O kodėl tik spalį?

– Na, ne dėl to, kad ji ten neturėtų pagalbininkės. Italų ir prancūzų Podiumai visados atsiunčia Mirandai padėjėjų, be to, dažnai talkina ir patys redaktoriai. Bet per pavasario madų pristatymus ji rengia didžiulį banketą, kasmetinį sezono atidarymo balių, kuris, anot žmonių, būna pats didžiausias ir įspūdingiausias per visus metus. Aš su ja būsiu tik savaitę, kai ji viešės Paryžiuje. Todėl neabejoju, kad šiam reikalui ji pagalbininke pasirinks mane.

Greičiausiai.

– Atrodo, tau ten bus smagu. Vadinasi, man teks vienai ginti tvirtovę, ką?

– Taip, ko gero. Tik nemanyk, kad bus vienas juokas. Savaitė bus pati sunkiausia, nes kai ji išvyksta, jai reikia labai daug pagalbos. Ji tau skambins ir skambins.

– O, vargeli, – atsidusau. Ji pavartė akis.

Miegojau atmerktomis akimis, įbedusi žvilgsnį į blyškų monitoriaus ekraną, kol pradėjo rinktis biuro darbuotojai, todėl išsigandau, kad kas nepamatytų. Lygiai dešimtą atkaukšėjo pirmosios Kleksės. Prasidėjo ramus kavutės gurkšnojimas, malšinant paskutinius vakarykščių pagirių simptomus. Prie mano stalo stabtelėjo Džeimsas, kaip ir visada, kai tik kabinete nebūdavo Mirandos, ir pareiškė vakar sutikęs savo būsimąjį vyrą Baltazaro klube.

– Jis sėdėjo prie baro ir buvo apsivilkęs nuostabiausią raudonos odos švarką. Ir žinai, ką tau pasakysiu – jis taip gundė. Būtum mačiusi, kaip jis grakščiai dėjo į burną austres… – jis garsiai sudejavo. – Dieve, kaip buvo nuostabu.

– Ar gavai jo telefono numerį? – paklausiau.

– Gavau telefono numerį? Gavau nutraukti jam kelnes! Vienuoliktą jis jau nuogu užpakaliuku drybsojo ant mano sofos, ir dar žinai, ką pasakysiu?

– Nuostabu, Džeimsai, nuostabu. Lengvai parverčiamas į lovą, ar ne? Tiesą pasakius, truputėlį šlykštoka. Juk dabar AIDS amžius.

– Pupyte, net ir tu, šaunioji doruolė, susitikinėjanti su paskutiniuoju šioje žemėje angeliuku, būtum kritusi prieš jį ant kelių nė nedvejodama. Koks jis nuostabus! Nepakartojamas!

Iki vienuolikos visi jau buvo vieni kitus apšnekėję ir apuostę, išsiklausinėję ir sužinoję, kam pavyko gauti naujausias Max kelnes ar madingiausius, beveik neįmanomus gauti Sevens. Laikas pietų pertraukai, kai kalbos dažniausiai sukdavosi apie tam tikrus drabužius ir vykdavo prie ilgiausių drabužių kabyklų, išstatytų palei sienas. Kiekvieną rytą Džefis išstumdavo ilgiausias kabyklas su suknelėmis, maudymosi kostiumėliais, kelnėmis, marškiniais, paltais, batais ir viskuo, kas būdavo atrinkta kaip potencialiai tinkantis aprangos vienetas eiliniam madų lankstinukui. Visas kabyklas išrikiuodavo palei visą mūsų aukšto sieną taip, kad redaktoriai galėtų lengvai susirasti reikiamą drabužį be didelės grūsties mūsų drabužinėje.

Drabužinė buvo ne visai kaip drabužinė. Veikiau jau nedidukė auditorija. Palei sienų perimetrą buvo išstatyti visokiausių spalvų, dydžių ir stilių batai. Virtualus Vilio Vonkos batų fabrikėlis stileivoms, kur galėjai rasti šimtus basučių, smailiakulnių, bukanosių laivelių, aukštakulnių žieminių batų, atviranosių sandalų, net išeiginių batelių karoliukais siuvinėta pakulne. Stalčių stelažai, kai kurie įrengti sienose, kiti tiesiog nugrūsti į kampus, buvo prikimšti kojinių, puskojinių, liemenėlių, kelnaičių, trumpikių, glaudžių ir net korsetų. Reikia naujausios La Perla leopardo spalvos pakeliančios liemenėlės? Pasiieškok drabužinėje. Gal reikia kūno spalvos tinklinių ar Dior storųjų kojinių? Drabužinėje. Lentynos ir stalčiai su aksesuarais rikiavosi prie tolimiausių dviejų sienų. O jau visokio kitokio šlamšto – neskaičiuojant jo piniginės vertės – buvo kalnai: rašiklių, papuošalų, patalynės komplektų, pirštinių, šalikų ir slidinėjimo kepuraičių, pižamų, kepurių, gobtuvų, popieriaus, dirbtinių gėlių, skrybėlių (devynios galybės skrybėlių) ir krepšių. O jau kiek krepšių! Kuprinės ir boulingo maišai, rankinukai ir piniginės, su viena rankena ir be, didžiulės ir mažos rankinės, užsegamos ir su spragtukais. Visos jos buvo su firminiais logotipais ir kiekviena kainavo maždaug pusę vidutinio amerikiečio mėnesinio mokesčio už namą. O toliau – ištisos kabyklos drabužių, taip ankštai sugrūstų, kad tiesiog neįmanoma prasibrauti.

Taigi vidury dienos Džefis leisdavo pašmirinėti po drabužinę, kur manekenės (ir tokios padėjėjos kaip aš) galėdavo pasimatuoti drabužių ir pasirausti batų ir rankinių sąšlavyne. Man dar neteko regėti nė vieno mūsų aukšto lankytojo, tebūnie tai koks nors rašeiva, draugas, kurjeris ar kirpėjas, kuris nestabteltų it stabo ištiktas ir nepaspoksotų į sienas, nukabinėtas couture apdarais. Kartais kabyklos būdavo statomos pagal fotosesijas (Sidnis, Santa Barbara), o kartais pagal drabužius (bikiniai, kostiumėliai), bet dažniausiai tai būdavo visiška nepaprastai brangių drabužių maišalynė. Nors kiekvienas stabteldavo ir pačiupinėdavo pūko minkštumo kašmyrinius megztinius ar įmantriai siuvinėtas vakarines suknias, visgi čia įnirtingiausiai darbuodavosi Kleksės, kurios čia jautėsi kaip namie ir negailėdamos žarstydavo komentarus apie kiekvieną daikčiuką.

– Megė Rizer – vienintelė moteris pasaulyje, galinti užsitempti šitas Capri kelnes, – garsiai pareiškė Hopė, viena iš madų skyriaus asistenčių, sverianti apie keturiasdešimt du kilogramus ir ištįsusi per metrą aštuoniasdešimt tris centimetrus. Ji laikė priešais save prisidėjusi kelnes ir garsiai dūsavo. – Mano užpakalis šitose kelnėse atrodytų dar didesnis nei dabar.

– Andrėja, – šūktelėjo jos draugė, kurios aš artimai nepažinojau, bet kuri dirbo aksesuarų skyriuje, – pasakyk Hopei, kad ji visiškai nestora.

– Tu visai nestora, – išbėriau kaip žirnius į sieną. Sutaupyčiau daugybę laiko ir nervų, jeigu vaikščiočiau su palaidine, visa išrašyta tokiais žodžiais, arba jeigu ši frazė būtų ištatuiruota man ant kaktos. Mane nuolatos prašydavo patikinti Podiumo darbuotojas, kad viena ar kita tikrai nėra stora.

– Dieve mano, ar matei mano lašinius? Aš kaip gaisrinės žarna, ant pilvo vienos rinkės. Aš stora! – Storumas kankino visų protus, bet ne kūnus. Emilija dievagojosi, kad jos šlaunies apimtis didesnė už šimtametės sekvojos kamieną. Džesika kankinosi, kad jos rankų raumenys nukarę kaip Rozanos Bar. Netgi Džeimsas pasiskundė, kad šįryt išlipęs iš dušo pastebėjo, jog jo užpakalis pernakt gerokai paplatėjo.

Iš pradžių į nuolatinius klausimus „Ar aš stora?“ atšaudavau tiesmukiškai mandagiu atsakymu:

– Jeigu jau tu stora, Hope, tai ką man daryti? Aš dešimčia centimetrų už tave žemesnė, o sveriu gerokai daugiau.

– Ende, nejuokauk. Aš iš tiesų stora. O tu liekna kaip nendrė.

Aišku, aš žinojau, kad ji meluoja, bet veikiai supratau, kad Hopė – kaip ir visos anoreksiškos mūsų biuro merginos ir keletas vaikinų – mokėjo kuo tiksliausiai pasakyti kiekvieno žmogaus svorį. Kiekvienas pažvelgęs į veidrodį pirmiausia išvysdavo jame laukinio žvėries atvaizdą.

Žinoma, kad ir kaip smarkiai būčiau stengusis nekreipti į tai dėmesio, nuolat primindama sau, kad esu normali, o kiti – ne, kasdieniai komentarai apie svorį savo darbą atliko. Šitam darbe prabėgo vos keturi mėnesiai, bet mano protelis jau buvo taip įsitempęs – jeigu ne paranojiškai išsigandęs, – kad aš kartais pagalvodavau, jog šitos pastabos skirtos būtent man. Pavyzdžiui: aš, aukštaūgė gražuolė, rafinuotoji madų skyriaus asistentė manausi esanti stora dėl to, kad tu, dručkė pučkė, neūžauga asmeninė padėjėja, susivoktum esanti iš tiesų stora. Metro septyniasdešimt penkių centimetrų ir keturiasdešimt šešių kilogramų (šitiek svėriau, kai mano kūną taranavo mikrobai) visados maniausi esanti iš liekniausių savo amžiaus merginų. Iki šiolei visą laiką galvojau, kad esu aukštesnė už devyniasdešimt procentų mano pažįstamų moterų ir bent pusę vaikinų. Tik pradėjusi dirbti šitoj haliucionuojančių gražuolių kontoroj supratau, ką reiškia kiekvieną dieną, ištisą dieną jaustis storai ir nedidelio ūgio. Aš jų draugijoje buvau kaip trolis, pati mažiausia ir apkūniausia, ir nešiojau šešto dydžio drabužius. O jeigu kartais netyčia užsimiršdavau, kasdienės kalbos tuojau pat man primindavo.

– Daktarė Eisenberg teigia, kad Zone padeda tik jeigu griežtai atsisakai vaisių, – į pokalbį įsiterpė Džesika, nusitraukusi nuo pakabos Narciso Rodriguez sijonėlį. Neseniai susižiedavusi su vienu iš jauniausių Goldman Sachs viceprezidentų, Džesika nerimavo dėl artėjančių vestuvių iškilmių. – Ji teisi. Po paskutinio prisimatavimo aš numečiau dar bemaž keturis kilogramus. – Teatleidžia jai Dievas už tokį badavimą, kai jos organizmas ir taip jau vos beturėjo iš ko egzistuoti. Bet aš jai niekaip negalėjau atleisti už šitokias kalbas. Negalėjau, nors tu ką. Tegu ir kažin kokie garsūs tie daktarai ar kažin kokie įspūdingi pasakojimai apie jos lieknėjimą, bet man buvo nusispjaut.

Apie pirmą biuras smarkiai įsisiūbavo, nes kone visi ėmė ruoštis pietauti. Aišku, jokio valgymo per pietų pertrauką iš tikrųjų nebūdavo, bet užtat prasidėdavo svečių lankymosi metas. Aš tingiai stebėdavau, kaip tradicinė eisena kirpėjų, žurnalo bendraautorių, laisvai samdomų žurnalistų, draugų ar meilužių stabteldavo pasimėgauti ar net įkvėpti to spindesio, kurį paprastai lydėdavo šimtus tūkstančių dolerių kainuojantys drabužėliai, dailūs veideliai ir – kaip man atrodydavo – nesibaigiantis skaičius ilgų ilgėliausių kojų.

Džefis, vos tik pamatęs, kad jau nebėra nei Mirandos, nei Emilijos, atskubėjo prie mano stalo ir įteikė man du didžiulius maišus.

– Imk, pasižiūrėk. Pradžia turėtų būti visai nebloga.

Iškračiau vieną maišą ant grindų šalia savo stalo ir pradėjau apžiūrinėti daiktus. Čia buvo vienos kupranugario spalvos, kitos juodut juodutėlės Joseph kelnės, abejos lygios ir pažemintu juosmeniu, siūtos iš nepaprastai minkšto vilnonio audinio. Pora rudų smulkaus velveto Gucci kelnių. Jas užsitempusi net ir baisiausia suskretėlė atrodytų kaip dailiausia manekenė. O dvi poros tobulai išblukintų Marco Jacobs džinsų atrodė tarsi būtų sukirptos ir pasiūtos pagal mano kūną. Čia buvo gal aštuoni ar devyni variantai palaidinių – nuo prie kūno prigludusių Calvin Klein rumbuotų nertinių iki plonučiukės raukiniuotos valstietiškos Donna Karan palaidinukės. Stulbinamai graži Diane Von Furstenburg užmetamu skvernu suknelė buvo dailiai sulankstyta ir uždėta ant žydro velvetinio Tahari kostiumėlio. Man iš karto į akis krito klostuotas zomšinis sijonas, šiek tiek aukščiau kelių ir puikiai derantis prie įmantrios gėlių raštais išdabintos Katayone Adelie striukelės.

– Šitie visi drabužiai… man? – paklausiau susižavėjusi.

– Taip. Smulkmena. Jie jau kuris laikas voliojosi drabužinėje. Gal kuriuos ir naudojom fotosesijose, bet nespėjom laiku grąžinti firmoms. Kartą per kelis mėnesius tuštinu drabužinę ir išdaliju senus daiktus. Pamaniau, gal tu norėtum. Tavo dydis šeštas, ar ne?

Linktelėjau, vis dar neatgaudama žado.

– Taip, atspėjau. Čia visos nešioja mažesnius dviem dydžiais ar daugiau. Tad dėvėk sau į sveikatą.

Velnias!

– Nuostabu. Tiesiog nuostabu, Džefi. Nežinau, kaip tau ir atsidėkoti. Jie tokie gražūs.

– Pasižiūrėk, kas antram krepšy, – pasiūlė jis ir parodė į antrą, gulintį ant grindų. – Negi manai, kad prie šito kostiumėlio galėsi tąsytis savo nuvalkiotą krepšį?

Antrame maiše, kuris buvo daug didesnis už pirmąjį, radau visą krūvą batų, krepšių ir net du paltus. Tarp jų buvo dvi poros Jimmy Choo aukštakulnių – viena pora iki kauliukų, kita – iki kelių, dvi poros atvirapirščių Manolo smailiakulnių basučių, viena pora klasikinių Prada minkštapadžių ir viena pora Tod laivelių. Džefis tuojau pat man priminė, kad nesugalvočiau su jais rodytis biure. Persimečiau per petį minkštą raudonos zomšos rankinę ir tuoj pat pastebėjau dvi susipynusias „C“, dailiai išraitytas ant priekio. Bet ši rankinė nebuvo tokia graži, kaip šokolado spalvos Celine odinukė, kurią persimečiau per antrą petį. Pailga kareiviška kuprinė su didžiuliais Mark Jacobs inicialais pranoko visas.

– Tu turbūt juokauji, – ištariau tyliai, kabindama ant nosies porą dailiausių Dior akinių, kurie buvo įmesti į maišą lyg tarp kitko. – Tu tikrai juokauji.

Vyrukui patiko mano reakcija ir jis, įtraukęs galvą į pečius, tarė:

– Žiūrėk, būk gera, nešiok, aišku? Tik niekam nesakyk, kad tau pirmai leidau rinktis, nes merginos tik ir laukia, kada pradėsiu tuštinti drabužinę. Supratai? – Jis dūmė iš kabineto, vos išgirdęs Emiliją kažką šūkaliojant koridoriuje, o aš sugrūdau visus drabužius po savo stalu. Emilija grįžo iš valgyklos, nešina savo tradiciniais pietumis: natūralių produktų vaisine bandele ir nedideliu dėklu žaliųjų salotų su brokoliais ir švelniu actu. Taip, taip, su actu. Miranda tuoj atvažiuoja. Skambino Juris ir sakė, kad atvežė prie biuro, taigi man nebeliko tų septynių minučių, per kurias kaip kulka šaudavau į valgyklą prie savojo sriubos stalelio ir dviem gurkšniais prarydavau už darbo stalo. Laikas bėgo, o aš vos nemiriau iš alkio, bet tiesiog nebeturėjau jėgų lėkti pro tas Klekses, stoti prieš akis įkyriai kasininkei ir kankintis nesibaigiančiais klausimais, ar aš iš tiesų sau kenkiu, prarydama lėkštę plikinančiai karštos (ir baisiausiai riebios!) sriubos tokiu greičiu, kad net jausdavau, kaip ji teka žemyn, degindama stemplę. Neverta, nusprendžiau. Nenumirsi, jeigu vienąkart ir nepavalgysi, nuraminau save. Tiesą pasakius, anot tavo sveikiausių ir išmintingiausių kolegių, būsi tik dar stipresnė. Be to, du tūkstančius dolerių kainuojančios kelnės neatrodys šauniai ant ryjančios viską iš eilės, pamąsčiau logiškai. Atsilošiau kėdėje ir pasidžiaugiau, kad taip puikiai atstovauju Podiumui.

Pačiam vidury gilaus sapno sučirškė mobilusis telefonas, bet mano sąmonė dar taip kietai miegojo, kad tik po kelių minučių susiprotėjau, ar tik čia nebus Ji. Stebėtinai greitai atsakiusi į orientacinius klausimus: Kur aš? Kas ta Ji? Kokia šiandien diena?, aš mikliai suvokiau, kad telefonas, skambantis šeštadienį, aštuntą ryto, buvo bloga lemiantis ženklas. Mano draugai turėtų atsibusti tik po kelių valandų, o po kelerių graudžios praktikos metų mano tėvai gana nenoriai turėjo susitaikyti su mintimi, kad jų duktė savaitgaliais keliasi tik apie pietus. Per septynias sekundes perkračiau mintyse šiuos variantus ir dabar mąsčiau, ar man apskritai verta atsiliepti į šį skambutį. Prisiminiau pirmosios darbo dienos Emilijos pamokymus ir, iškišusi iš po šiltų patalų ranką, ėmiau grabalioti po grindis. Atvožiau dangtelį ir jis liovėsi skambėjęs.

– Klausau, – apsidžiaugiau, kad mano balsas nuaidėjo žvaliai ir aiškiai, tarsi jau kelias valandas būčiau įnirtingai darbavusis prie kokio nors reikšmingo projekto, o ne prasmegusi giliame, kietame miege, kuris paprastai liudija, kad su sveikata jau dedasi negeri dalykai.

– Labas rytas, širdele! Džiugu girdėt, kad jau atsibudai. Norėjau pasakyti, kad mes jau Trečiojoje gatvėje ir po kokių dešimties minučių būsim pas tave, gerai? – mamos balsas it vėzdu tvojo man per ausį. Persikraustymo diena! Šiandien kraustymosi diena! Aš visiškai buvau pamiršusi, kad mano tėvai žadėjo atvažiuoti padėti man persikraustyti į naują butą, kurį išsinuomojom mudvi su Lili. Mes tampysim dėžes su drabužiais, kompaktinėmis plokštelėmis ir nuotraukų albumais, o perkraustymo firmos vežėjai išardys ir perveš mano didžiąją lovą.

– Sveika, mama, – burbtelėjau, vėl grimzdama į saldų miegą. – Pamaniau, kad čia Ji.

– Ne, šiandien tau išeiginė. Beje, kur mums pastatyti mašiną? Ar prie tavo namų nėra kokios aikštelės?

– Yra. Po mano namu. Įvažiavimas iš Trečiosios gatvės. Pasakykit budinčiajam mano buto numerį ir gausit nuolaidą. Bėgu rengtis. Tuoj pasimatysim.

– Gerai, meilute. Tikiuosi, šiandien nusiteikusi smagiai pasidarbuoti.

Kritau ant pagalvių ir jau ėmiau svarstyti galimybę dar snūstelti, bet ji buvo tokia menka, nes tėvai atvažiavo man padėti net iš Konektikuto. Kaip tik tada dar ėmė čirkšti žadintuvas. Aha! Vadinasi, aš iš tiesų nebuvau pamiršusi, kad šiandien reikės kraustytis. Mintis, kad vis dėlto dar ne visai kuoktelėjau, mane nuramino.

Šiandien ropštis iš lovos buvo kur kas sunkiau nei kitomis dienomis, nors ir keliom valandom vėliau. Mano kūnas tikėjosi pelnyto poilsio, tikėjosi atsiimti už bemieges naktis, bet aš priverčiau jį keltis. Šalia lovos gražiai sulankstyti gulėjo mano drabužiai ir dantų šepetėlis su pasta, kuriuos buvau palikusi nesupakuotus. Užsimoviau mėlynas Adidas sportinio kostiumo kelnes, apsivilkau medvilninį sportinį Brown megztinį su gobtuvu ir įsispyriau į nunešiotus pilkus New Balance sportbačius, kurie lydėjo mane kelionėje po pasaulį. Vos spėjau užsirišti raištelius, kai suskambo lauko durų telefonas.

– Palaukit, tuoj atidarysiu.

Po poros minučių pasigirdo beldimas į duris, bet kai atidariau, vietoj savo tėvų išvydau susivėlusį Aleksą. Šiaip jis atrodė šauniai. Platūs, apsmukę blukinti džinsai šauniai kabojo ant beveik nesančių klubų, o mėlyni jūreiviški medvilniniai marškinėliai ilgom rankovėm puikiai gludo prie kūno. Mažulyčiai metaliniais rėmeliais akiniai, kuriuos jis nešiodavo, kai akys netoleruodavo kontaktinių lęšių, kabojo ant nosies, o už jų markstėsi raudonos nuo uždegimo akys. Plaukai jo buvo išsidraikę į visas puses. Negalėjau susivaldyti ir puoliau jam ant kaklo. Mudu nesimatėme nuo praėjusio sekmadienio, kai buvom trumpam susitikę puodelio kavos. Ketinome praleisti drauge visą dieną ir visą naktį, bet Mirandai staiga prireikė auklės pabūti su Kesidi, nes ji vežė Karoliną pas daktarą, todėl iškvietė mane. Grįžau namo labai vėlai ir mums nebeliko laiko pabūti drauge, o jis jau liovėsi nakvoti pas mane, kai aš pati savo namuose buvau kaip svečias. Aš jį puikiai supratau. Jis norėjo vakar pasilikti pas mane pernakvoti, bet aš vis dar neišaugau iš tos vaikiškos baimės, kad pamatys tėvai, nors visi suinteresuoti asmenys puikiausiai žinojo, kad mes su Aleksu miegam kartu. Vis dėlto aš nenorėjau, kad atvažiavę tėvai rastų jį pas mane.

– Sveika. Pamaniau, kad gal šiandien reikės ir mano pagalbos, – ir jis ištiesė man maišelį, kuriame, aš žinojau, buvo mano mėgstamiausios sūrios bandelės ir keletas didelių puodelių kavos. – Ar tėvai dar neatvažiavo? Nupirkau ir jiems kavos.

– Kiek žinau, šiandien tau pamokos, – tariau jam ir kaip tik tuo metu pamačiau iš kambario išeinančią Šanti, apsivilkusią juodu kelnių kostiumėliu. Jinai nunarino galvą eidama pro mus ir, burbtelėjusi po nosimi, kad šiandien dirbs visą dieną, išėjo pro duris. Mes taip retai kalbėdavomės, kad aš pagalvojau, ar ji žino, jog šiandien mano paskutinė diena šitame bute.

– Turėjo būti, bet aš paskambinau abiejų mergaičių tėvams ir jie pasakė, kad vaikai galės ateiti rytoj iš ryto. Taigi aš visas tavo paslaugoms!

– Ende! Aleksai! – Tarpdury Aleksui už nugaros stovėjo mano tėvas, visas švytintis, tarsi šis rytas jam būtų pats laimingiausias gyvenime. Mama buvo tokia žvali, kad pamaniau, ar tik nebus ko prisiuosčiusi. Skubiai apžvelgiau situaciją ir įsitikinau, kad tėvai tikrai pagalvos, jog Aleksas ką tik atėjęs, nes buvo su batais ir rankoje laikė šviežio, ką tik nupirkto maisto. Be to, ir durų dar nebuvom spėję užsidaryti. Ptfū!

– Endė sakė, kad šiandien tu negalėsi, – pasakė tėtis, statydamas ant stalo svetainėje, kaip man pasirodė, maišą su sūriom bandelėm ir kava. Jis vengė Alekso žvilgsnio. – Ar tu jau išeini, ar tik atėjai?

Aš šyptelėjau ir pažvelgiau į Aleksą, tikėdamasi, kad jis nesigaili supratęs, į kokią painiavą įsivėlė tokį ankstyvą rytą.

– Aš ką tik atėjau, daktare Sachsai, – linksmai atsakė Aleksas. – Perkėliau pamokas į kitą dieną, nes pagalvojau, kad jums prireiks dar vienos poros rankų.

– Puiku. Tiesiog nuostabu. Neabejoju, kad pagalba pravers. Štai, pasivaišink bandelėmis. Aleksai, dovanok, mes nenupirkom tau kavos, nes nesitikėjom, kad ateisi. – Tėtis atrodė akivaizdžiai nusiminęs. Man tai patiko. Žinojau, kad jam buvo sunku susitaikyti su mintimi, jog jo jaunėlė turi draugą, bet jis labai stengėsi to neparodyti.

– Nesijaudinkit, daktare S. Aš irgi šio to atnešiau, tai tikrai visiems užteks. – Kažkaip atsitiko, kad tėtis su mano draugu atsisėdo ant futono vienas šalia kito ir nė trupučio nesivaržydami šveitė ankstyvus pusryčius.

Aš traukiau iš abiejų maišų bandeles ir galvojau, kaip bus smagu vėl gyventi kartu su Lili. Jau bemaž metai, kai baigėm koledžą. Kas dieną skambinomės telefonu ir kalbėjomės, bet vis tiek atrodė, kad matomės per retai. Dabar grįšime abi namo ir dalinsimės įspūdžiais apie savo pragariškas dienas – lygiai kaip senais gerais laikais. Aleksas su tėčiu kalbėjosi apie sportą (regis, apie krepšinį), o mudvi su mama mano kambary vieną po kitos klijavom lipnia juosta dėžes. Deja, jų buvo ne per daugiausia: kelios su patalyne ir pagalvėm, viena su nuotraukų albumais ir kanceliariniais daiktais (nors aš rašomojo stalo ir neturėjau), kita – su kosmetikos priemonėmis ir vonios reikmenimis. Ir visa krūva maišų su nepodiumiškais drabužiais. Dar norėjau ant kiekvienos dėžės užklijuoti etiketę su užrašu, kas joje yra, – net čia neatsispyriau padėjėjos pareigoms.

– Tai gal jau judam? – pakvietė tėtis iš svetainės.

– Tyliau! Prižadinsi Kendrą, – pusbalsiu subariau jį. – Šiandien šeštadienis ir dar tik devynios ryto.

Aleksas papurtė galvą.

– Ar nematei, kaip jiedvi su Šanti išėjo? Aš bent manau, kad ten buvo ji. Išėjo tai tikrai dviese. Abi apsivilkusios kostiumėliais ir baisiai surūgusios. Pasižiūrėk į jų kambarį.

Kambario, kuriame jiedvi gyveno, durys buvo praviros ir aš jas lengvai stumtelėjau. Lovos buvo paklotos skrupulingai tvarkingai, pagalvės iškedentos ir ant jų gulėjo po tokį patį pliušinį šuniuką. Tik dabar suvokiau, kad dar niekada nebuvau įkišusi nosies į jų kambarį. Per kelis mėnesius, kai gyvenom drauge, mūsų reti pokalbiai trukdavo ne ilgiau kaip po pusę minutės. Aš nežinojau nei ką jos veikia, nei kur jos eina, ar turi draugų. Džiaugiausi, kad pagaliau iš čia išsikraustau.

Tėtis su Aleksu surinko maisto likučius ir aptarinėjo kažkokias varžybas.

– Tu teisus, jos abi išėjo. Turbūt nė nežino, kad aš išsikraustau.

– Gal palik joms raštelį? – pasiūlė mama. – Pavyzdžiui, iš raidžių loto. – Aš iš tėčio buvau paveldėjusi potraukį visokioms dėlionėms, o jis vadovavosi teorija, kad kiekvienuose namuose turi būti nauja dėlionė, todėl rengiausi senąją palikti.

Per penkias minutes sudėliojau iš kvadratėlių atsisveikinimą: „Ačiū už viską ir sėkmės jums. Endi“. Penkiasdešimt aštuoni taškai. Neblogai.

Dar valandą krovėme į abi mašinas dėžes, o aš nieko rimto neveikiau, tik atidarinėjau lauko duris ir saugojau mašinas, kol jie bėgiojo aukštyn ir tempė daiktus. Lovos pervežėjai – užsiprašę daugiau, nei kainuoja pats prakeiktas daiktas, – smarkiai vėlavo, todėl tėtis su Aleksu savo mašinomis išvažiavo vieni. Lili surado mūsų naują butą per skelbimus Village Voice, ir aš jo dar nebuvau mačiusi. Jinai paskambino man į darbą vidury dienos savo mobiliuoju telefonu, spiegdama iš džiaugsmo:

– Suradau! Suradau! Jis nuostabus! Yra vonia su karštu vandeniu, medinės grindys su beveik nepersimetusiom lentom. Išbuvau ten keturias minutes ir per tą laiką nepamačiau nė vieno tarakono. Ar negalėtum tuojau pat atlėkti pasižiūrėti?

– Gal tu apsvaigusi? – šnipštelėjau. – Jinai darbe, o tai reiškia, kad aš niekur negaliu išeiti.

– Tuojau pat bėk čia. Juk žinai, ką turim padaryti. Aš pasiėmiau visus dokumentus.

– Lili, atsipeikėk. Negalėčiau išeiti iš darbo, net jeigu reiktų skubiai persodinti man širdį. Ir tai išmestų lauk. Kaip aš galiu lėkti žiūrėti buto?

– Dar minutė, ir mes jo nebeturėsim. Čia norinčių mažiausiai dar dvidešimt penki ir jie visi rašo prašymus. Reikia tuojau pat sutvarkyti šitą reikalą.

Iškrypusiam Manhatano nekilnojamojo turto pasauly pusiau gyvenami butai buvo gan reti, bet labiau pageidaujami nei pusiau normalūs vaikinai. Jeigu dar pridėtum „pusiau įkandami“, tai bus lengviau išsinuomoti nuosavą salą kur nors Afrikos pietinėje pakrantėje, nei čia susirasti butą. Gal net dar sunkiau. Be to, šie butai buvo vos dvidešimt aštuonių kvadratinių metrų, nutrintom, sudūlėjusiom grindim, nelygiom sienom ir su priešistorine buitine įranga. Nėra nei tarakonų, nei pelių? Šito pražiopsoti negalima!

– Lili, aš tavimi pasitikiu. Griebk! Ar gali elektroniniu paštu atsiųsti man aprašymą? – norėjau kuo skubiau užbaigti pokalbį telefonu, nes bet kurią akimirką iš apipavidalinimo skyriaus turėjo grįžti Miranda. Jeigu pamatytų mane su kuo nors plepant telefonu, man galas.

– Aš turiu dokumento apie tavo atlyginimus kopiją, kuri – turiu pripažinti – nelabai mane džiugina, dar turiu mūsų abiejų bankų sąskaitų išrašus, kreditinių kortelių ataskaitas ir pažymą iš tavo darbovietės. Vienintelė problema – mūsų laiduotojas. Jis turi gyventi ne toliau kaip už trijų valstijų ir jo metinės pajamos turi būti keturiasdešimt kartų didesnės už mūsų buto nuomos mokestį. Mano senelė niekaip nesukrapštys šimto tūkstančių per metus. Ar tavo tėvai galėtų pasirašyti?

– Jėzau, Lili, iš kur aš žinau? Aš gi neklausiau. Ir paskambinti dabar negaliu. Tu pati paskambink jiems.

– Gerai. Bet jie tiek uždirba, ar ne?

Aš nebuvau tikra, bet ko gi daugiau galėjom prašyti?

– Paskambink ir sužinok, – liepiau jai. – Ir paaiškink dėl Mirandos. Atsiprašyk už mane, kad negaliu pati jiems paskambinti.

– Gerai jau, – sutiko Lili. – Pasirūpinsiu, kad tas butas būtų mūsų. Aš tau dar pasuksiu. – Ir padėjo ragelį. Po dvidešimties sekundžių vėl suskambo telefonas ir tarnybinio telefono ekrane pamačiau jos mobilaus telefono numerį. Emilija klausiamai pakėlė akis kaip kaskart, kai tik išgirsdavo mane kalbantis su drauge. Čiupau ragelį, bet šūktelėjau Emilijai.

– Tai labai svarbu, – sušnypščiau jai. – Mano geriausia draugė ieško mums buto išsinuomoti. Mes derinam reikalus telefonu, nes aš negaliu ištrūkti iš biuro dėl tos prakeiktos…

Mane užpuolė net trys balsai iš karto. Emilijos – tylus ir santūrus, nors jame skambėjo griežta įspėjamoji gaida.

– Andrėja, dėl Dievo meilės, – pradėjo ji tuo metu, kai Lili suspigo man į ausį:

– Jie sutinka, Ende! Jie sutinka! Ar tu mane girdi? – Nors jos abi man kažką kalbėjo, aš nė vienos negirdėjau. Užtat aiškiausiai išgirdau Mirandos balsą.

– Ar kas atsitiko, An-drė-ja? – Šokas! Jinai pavadino mane tikruoju vardu. Ji buvo palinkusi virš manęs ir, rodėsi, tuoj tuoj smogs.

Iškart išjungiau Lili skambutį, tikėdamasi, kad ji mane supras, ir morališkai nusiteikiau puolimui.

– Ne, Miranda, tikrai nieko neatsitiko.

– Puiku. O dabar aš norėčiau grietininių ledų. Norėčiau valgyti šaltus, kol dar neištirpo. Vanilinių grietininių ledų – ne jogurtinių, įsidėmėk! Ir ne pieniškų. Be jokių cukraus ar grietinėlės pakaitalų. Su šokoladiniu sirupu ir tikra plakta grietinėle. Ne purškiama, supratai? Su tikra plakta grietinėle. Viskas. – Ir jinai lyg tyčia vėl nužirgliojo į apipavidalinimo skyrių. Aš susidariau tokį vaizdą, kad ji tikslingai atėjo patikrinti, ką aš veikiu. Emilija patenkinta vyptelėjo. Suskambo telefonas. Ir vėl Lili. Po velnių! Ar negalėtų parašyti elektroninio laiškelio? Pakėliau ragelį ir nieko nesakydama prispaudžiau prie ausies.

– Gerai jau, matau, kad negali kalbėti, tai kalbėsiu aš. Tavo tėvai sutinka už mus laiduoti. Puiku. Mūsų butas – vienas didelis miegamasis, o jeigu svetainėje per vidurį pastatysime sieną, tai turėsime du kambariukus, kuriuose tilps po minkštasuolį ir kėdę. Vonioje nėra pačios vonios, bet užtat dušas atrodo visai neblogas. Žinoma, nėra indaplovės ir oro kondicionieriaus, bet galėsime įsidėti orlaides. Skalbykla rūsyje, dienos metu budi durininkas. Vienas kvartalas iki šeštojo metro. Ir dar paklausyk. Yra balkonas!

Aš turbūt kvėpavau gan garsiai, nes ji, pajutusi mano susijaudinimą, irgi susijaudino ir sušuko:

– Tikrai! Nuostabu, ar ne? Atrodo, kad jis tuoj gali nukristi, bet niekis! Mudvi tilpsim abi, galėsime kartu rūkyti balkone! Kaip nuostabu!

– Kiek? – paklausiau, tikėdamasi, kad čia bus paskutinis mano žodis.

– Mums atiduoda už du tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt per mėnesį. Įsivaizduoji? Mes abi turėsime balkoną už tūkstantį šimtą keturiasdešimt dolerių per mėnesį. Tai amžiaus atradimas. Kaip – ar man imti?

Aš tylėjau. Norėjau tarti nors porą žodžių, bet pamačiau Mirandą, einančią į kabinetą ir visų akyse skalpuojančią masinių renginių koordinatorę. Jinai buvo prastos nuotaikos, o man šiandien jau ir taip visko per akis.

Mergina, kurią ji pastaruoju metu nuolatos užsipuldavo, ėjo iš gėdos degančiais skruostais ir nunarinusi galvą, ir aš meldžiau Dievą, kad tik ji nepravirktų.

– Ende! Po perkūnais! Sakyk „taip“ arba „ne“! Negana to, kad aš šiandieną praleidau paskaitas, tu nesiteikei išsiprašyti iš darbo ir ateiti pasižiūrėti buto, tai dar tyli kaip žuvis! Ką man daryti?.. – Lili buvo bepratrūkstanti, ir aš ją puikiai supratau, bet nieko negalėjau padaryti, tik padėti ragelį. Ji taip garsiai šaukė į ragelį, kad aidėjo visas kabinetas, o Miranda stovėjo vos už kelių žingsnių nuo manęs. Jaučiausi tokia sužlugdyta, kad norėjau griebti tą merginą už parankės, nusitempti į tualetą ir graudžiai kartu su ja išsiverkti. O jeigu abi išvien, tai galėtume čiupti Mirandą už pakarpos, įgrūsti į tualeto kabiną ir apvynioti kaklą tuo jos Hermes šalikėliu. Kaip man su ja pasielgus: užsmaugti ar vilkti žeme? O gal būtų geriau tiesiog sugrūsti tą prakeiktą daiktą jai į gerklę ir žiūrėti, kaip ji dusdama gaudo orą ir…

– An-drė-ja! – išgirdau šaižų metalinį balsą. – Ko aš tavęs prašiau prieš penkias minutes? – Velnias! Grietininiai ledai. Aš visai pamiršau apie grietininius ledus. – Ar yra kokia rimta priežastis, dėl kurios tu kiurksai čia, užuot dirbusi savo darbą? Ar čia tu taip juokauji? O gal aš, tavo galva, pajuokavau, prašydama atnešti ledų? Sakyk, taip ar ne? – Jos mėlynos akys, rodėsi, tuoj išsprogs iš akiduobių, ir nors ji vis dar tramdėsi ir nekėlė balso, buvo aišku, kad tuoj pratrūks. Prasižiojau pasiaiškinti, bet išgirdau prabylant Emiliją.

– Miranda, labai atsiprašau. Čia aš kalta. Paprašiau Andrėjos atsiliepti į skambutį, nes pamaniau, kad gali skambinti Karolina ar Kesidi, kadangi aš tuo metu kita linija užsakinėjau jums Prada sijoną, kurio prašėte. Andrėja ruošėsi išeiti, bet aš ją sulaikiau. Labai atsiprašau. Daugiau taip nepasikartos.

Stebuklų stebuklas! Prakalbo panelė Tobulybė! Ir dar mane apgynė.

Miranda, atrodo, nusiramino.

– Ką gi, tuomet tiek to. Bėk atnešk man ledų, An-drė-ja. – Šitai ištarusi ji nuėjo į savo kabinetą, sėdo prie telefono ir ėmė murkti į ragelį savajam A-KIK’ui.

Žvilgtelėjau į Emiliją, bet ji nudavė smarkiai dirbanti. Pasiunčiau jai vieno žodžio laiškelį elektroniniu paštu. Kodėl? – parašiau.

Ogi todėl, kad pabijojau, jog gali tave už tai išgrūsti lauk iš darbo. O aš visai nelinkusi imtis mokyti naujokės, – atrašė ji man. Man net palengvėjo, ir aš išlėkiau pirkti jai ledų. Vos tik liftas nusileido vestibiulyje, aš paskambinau Lili iš savo mobiliojo.

– Labai tavęs atsiprašau. Atleisk man, aš iš tiesų negalėjau…

– Klausyk, aš dabar neturiu laiko, – atrėžė Lili šaltai. – Man regis, tu perlenki lazdą. Negi sunku telefonu pasakyti „taip“ arba „ne“?

– Sunku tau paaiškinti, Lili. Bėda ta, kad…

– Tiek to. Pamiršk. Man reikia bėgti. Jeigu mums pavyks, paskambinsiu. Tau juk vis viena.

Norėjau paprieštarauti, bet ji metė ragelį. Po galais! Negalėjau tikėtis, kad Lili mane supras, kai prieš keturis mėnesius pati šito nebūčiau supratusi niekaip. Iš mano pusės buvo nesąžininga siųsti Lili į kitą Manhatano galą ieškoti buto, kuriame rengėmės gyventi abi kartu, kai aš tuo tarpu negalėjau net atsiliepti į jos skambučius. Bet ką aš galėjau padaryti?

Kai ji tik po vidurnakčio pagaliau atsiliepė į mano nežinia kelintą skambutį, aš sužinojau, kad butą mes gavom.

– Nuostabu, Lili! Nežinau, kaip tau reikės atsidėkoti. Prisiekiu, ką nors sugalvosiu. Prižadu! – Ir tada man šovė mintis. Veik instinktyviai. Išsikviesk Elias-Clark mašiną, lėk į Harlemą ir asmeniškai atsidėkok savo geriausiai draugei. Taip ir padarysiu! – Lili, ar tu namie? Aš atvažiuoju – atšvęsim. Gerai?

Tikėjausi, kad ji apsidžiaugs, bet ji ramiai tarė:

– Nesivargink. Šalia manęs butelis So-Co ir vaikinas su perdurtu liežuviu. Turiu visko, ko man reikia.

Dūrė kaip peiliu, bet aš ją supratau. Lili retai pykdavo, bet jeigu jau supykdavo, tai niekas nepriversdavo jos atsileisti, kol pati to nepanorėdavo. Išgirdau į stiklinę pilamo skysčio garsą ir ledukų skimbčiojimą. Paskui ji garsiai gurkštelėjo.

– Gerai, bet jeigu ko prireiks, paskambink. Sutariam?

– O kam? Kad vėl kitam laido gale tylėtum? Ačiū, nereikia.

– Lili…

– Dėl manęs nesijaudink. Aš neprapulsiu. – Dar vienas gurkšnis. – Pasikalbėsim kada nors vėliau. Tiesa, sveikinimai nuo manęs.

– Taip, ir aš tave sveikinu, – ištariau, bet ji jau buvo padėjusi ragelį.

Paskambinau Aleksui ir paklausiau, ar negalėčiau važiuoti pas jį, bet jis irgi visai neapsidžiaugė mano skambučiu, kaip tikėjausi.

– Ende, juk žinai, kad mielai su tavimi susitikčiau, tik, matai, aš dabar su Maksu ir draugais. Tavęs niekada nebūna šiokiadieniais, tai susitariau su jais susitikti.

– Kur jūs – Brukline ar kur kitur? Galėčiau nulėkti pas jus, – pasisiūliau, beveik būdama tikra, kad jie kažkur Ist Saide, nes beveik visi jo draugai gyveno aplink mane.

– Žinai, gal geriau kokį kitą vakarą. Šįvakar nusprendėm pabūti tik vyriškoj draugijoj.

– Gerai, supratau. Norėjau važiuoti pas Lili atšvęsti mūsų naujo buto suradimo, bet kažkaip netyčia apsipykom. Jinai niekaip nesupranta, kodėl aš darbe negaliu kalbėti telefonu.

– Prisipažinsiu, Ende, aš irgi ne visada tave suprantu. Neabejoju, kad ji griežta moteris – tikrai neabejoju, – bet man atrodo, kad tu pernelyg ją sureikšmini. Ar ne tiesa? – Man pasirodė, kad jis labai stengėsi nuslėpti kylantį susierzinimą ir priekaištą.

– Na ir kas, kad sureikšminu? – atkirtau jam, baisiausiai supykusi, kad jis nenori su manim susitikti ir neprašo lėkti pas jo draugus, ir dar dėl to, kad užtarė Lili. – Toks mano gyvenimas, supranti? Mano darbas. Mano ateitis! Ką man, po velnių, daryti? Nusispjauti ir nueiti?

– Ende, tu iškreipi mano žodžius. Žinai pati, kad aš taip nesakiau.

Bet aš jau šaukiau visu balsu. Nebesusivaldžiau. Pirma Lili, dabar Aleksas. Be Mirandos, dar ir jie – visą dieną, kasdien! Man jau šito per daug. Norėjosi verkti, bet aš tik suinkščiau.

– Sakai, aš juokauju? Šitaip judu vertinat mano darbą? Ende, tu dirbi madų pasauly. Kaip tau sunku! – pamėgdžiojau juos, vis labiau imdama nekęsti pati savęs. – Dovanok, jeigu visi negali būti tokie geruoliai kaip tu ar mokslinčiai kaip ji! Atleisk, jei aš…

– Paskambink, kai nusiraminsi, – paprašė Aleksas. – Nenoriu daugiau šitų kalbų klausytis. – Ir padėjo ragelį. Numetė ragelį! Laukiau, kol jis man paskambins, bet taip ir nepaskambino. Nesulaukusi skambučio nei iš Alekso, nei iš Lili, pagaliau kažkur apie trečią nakties užmigau.

Šiandien, kraustymosi dieną – prabėgo visa savaitė – atrodo, nė vienas jau nebepykom, bet visi elgėmės kažkaip kitaip. Neturėjau laiko deramai su kiekvienu susitaikyti, nes darbe rengėm atiduoti spaudai naują žurnalo numerį. Be to, aš maniau, kad reikalai susitvarkys savaime, kai mudvi su Lili kitą savaitę persikraustysime į naują butą ir pradėsime gyventi kartu. Mūsų naujas butas, kur viskas bus taip, kaip senais gerais koledžo laikais, kai gyvenimas atrodė nesibaigianti pasaka.

Pagaliau vienuoliktą atvažiavo perkraustytojai. Jiems užteko devynių minučių išnarstyti mano mylimiausią lovą ir sumesti ją dalimis į mašiną. Mudvi su mama pasiprašėm jų leisti važiuoti drauge į mano naują butą. Ten mes radom tėtį su Aleksu, ramiai besišnekučiuojančius su durininku, kuris, mano didžiai nuostabai, buvo kaip iš akies luptas Džonas Galianas. Mano dėžės stovėjo sukrautos palei sieną.

– Ende, pagaliau atvažiavot. Ponas Fišeris be tavęs negalėjo atrakinti mums durų, – paaiškino tėtis, plačiai šypsodamasis. – Beje, jis elgiasi protingai, – pridūrė jis ir mirktelėjo durininkui.

– O ar Lili dar nėra? Jinai sakė čia atvažiuosianti dešimtą ar pusę vienuoliktos.

– Ne. Mes jos dar nematėm. Gal jai paskambinti? – paklausė Aleksas.

– Ko gero, reiktų. O aš einu su ponu Fišeriu, tegu atrakina duris, ir pradėsim nešti dėžes į viršų. Paklausk, gal jai reikia pagalbos.

Ponas Fišeris nusišypsojo taip, kad jo šypseną galima būtų pavadinti niekaip kitaip, kaip tik ištvirkėliška.

– Juk dabar mes viena didelė šeima, – prabilo, stebeilydamas man į krūtinę. – Prašau vadinti mane Džonu.

Vos neužspringau savo atšalusia kava, kurią laikiau rankoje ir kurios buvau ką tik gurkštelėjusi. Pagalvojau, gal man nežinant tas garsus žmogus, taip dievinęs Dior drabužius, numirė ir paskui reinkarnavosi į mano durininką?

Aleksas man linktelėjo ir ėmė blizginti savo akinių stiklus į marškinėlių apačią. Man labai patikdavo, kai jis šitaip darydavo.

– Tu eik su tėvais, o aš paskambinsiu.

Aš suabejojau, ar gerai, kad mano tėtis taip artimai susibičiuliavo su durininku-dizaineriu. Juk šitas žmogus neišvengiamai žinos visas mano gyvenimo smulkmenas. Vestibiulis atrodė visai nieko, gal kiek per daug retro stiliaus. Sienos priminė kažkokio šviesaus akmens imitaciją, priešais liftus ir už pašto dėžučių stovėjo keli kieti nepatogūs suolai. Mūsų butas buvo 8C, jo langai žiūrėjo į pietvakarius. Kiek girdėjau, tai neblogas dalykas. Džonas atrakino duris savo visrakčiu ir pasitraukęs į šalį stovėjo lyg išdidus tėtušis.

– Štai ir jūsų namučiai, – pareiškė garsiai.

Aš žengiau pirma, tikėdamasi gauti į nosį pridvisusio nevėdinto oro pliūpsnį ir išvysti keletą šikšnosparnių, šiurenančių palubėje. Bet butas buvo stebėtinai švarus ir erdvus. Dešinėje buvo virtuvėlė – siaura, vienam žmogui apsisukti išsitenkanti atkarpėlė, su baltų plytelių grindimis ir baltom spintelėm. Stalviršiai buvo šviesiai margi, granito imitacija, o virš viryklės buvo įmontuota mikrobangų krosnelė.

– Tiesiog puiku, – pagyrė mama, atidarydama šaldytuvo duris. – Žiūrėk, net padėklas su ledukais. – Iš paskos atsirioglino krovėjai, tempdami mano lovą.

Iš virtuvėlės galėjai patekti tiesiai į svetainę, kurioje jau stovėjo sustumiama siena, o už jos dar vienas mažas miegamasis. Žinoma, svetainė liko be langų, bet nieko čia blogo. Miegamasis buvo ganėtinai didelis, daug didesnis už tą, iš kurio ką tik išsikrausčiau. O suveriamos stiklinės durys į balkoną ėjo per visą sieną. Vonia buvo tarp svetainės ir tikro miegamojo. Ji buvo išklota šviesiai rausvomis plytelėmis ir išdažyta tokios pat spalvos dažais. Tiek to. Priprasiu. Įžengiau į tikrą miegamąjį, kuris buvo daug didesnis už svetainę, ir apsidairiau. Nedidelė spinta, elektrinis ventiliatorius ant lubų ir mažas nevalytas langas, pro kurį matėsi priešais esančio namo langai. Lili norėjo kaip tik šito kambario, ir aš džiaugsmingai sutikau. Ji troško daugiau erdvės, nes daugiau laiko sėdėdavo namie prie knygų. Man labiau patiko šviesesnis kambarėlis su išėjimu į balkoną.

– Ačiū, Lili, – burbtelėjau po nosimi, būdama tikra, kad Lili manęs negirdi.

– Ką sakei, širdele? – paklausė mama, atsistojusi man už nugaros.

– Nieko. Tiesiog padėkojau Lili, kad taip šauniai pasidarbavo. Nenumaniau, ko tikėtis, bet šitas butas man patinka. O kaip tau?

Atrodė, kad ji ieško žodžių taktiškam atsakymui.

– Taip. Kaip Niujorke, butas neblogas. Tik man sunku įsivaizduoti, kad už tokius pinigus gauni tiek mažai. Tavo sesuo su Kailu moka tik tūkstantį keturis šimtus per mėnesį už visą namą su kondicionieriais, marmurinėm voniom, visiškai nauja indaplove, skalbinių džiovykle ir trimis miegamaisiais, – išvardijo ji, tarsi aš pati nebūčiau šito žinojusi. Už du tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt dolerių Los Andžele galėjai išsinuomoti visą namą paplūdimyje, trijų aukštų atskirą namą medžiais apsodintoje gatvėje Čikagoje, keturių kambarių butą per du aukštus Majamyje ar net visą pilį su apsauginiu grioviu Klivlende.

– Su dviem garažais, golfo aikštynu, sporto sale ir baseinu, – atskubėjau jai į pagalbą. – Žinau, bet, patikėk manim, šitas sandėris irgi neblogas. Manau, kad mums čia labai patiks.

Jinai mane apkabino ir tarė:

– Ir aš taip manau. Tik, žiūrėk, taip smarkiai nebedirbk ir pasimėgauk gyvenimu.

Atėjo tėtis ir atsegė kuprinę, kurią tampėsi su savimi visą dieną ir į kurią, mano galva, buvo įsimetęs teniso drabužius, ir ištraukė kaštoninės spalvos dėžę su ryškiu užrašu ant viršaus: „Speciali partija“. Raidžių loto. Kolekcionierių egzempliorius, kuriame raidžių lentelė buvo tiesiog ant dėžės viršaus, o kvadratėliai – su iškiliais pakraštėliais, kad neslystų vienas ant kito. Mudu abu gal jau prieš dešimt metų buvome nusižiūrėję šitą žaidimą specialioje parduotuvėje, bet vis neatsirasdavo progos jo nusipirkti.

– Tėti, nereikėjo taip išlaidauti. – Žinojau, kad žaidimas kainuoja gerokai per du šimtus dolerių. – Oi, kaip man jis patinka!

– Naudok sau į sveikatą, – palinkėjo tėtis ir apkabino. – O dar geriau būtų, jeigu su juo nurungtum savo tėtušį. Žinau, kad taip ir bus. Pamenu, anksčiau tau leisdavau laimėti. Privalėjau, nes kitaip tu supykdavai ir vaikščiodavai po namus it mietą prarijus. O dabar mano smegenėlės jau atbuko, todėl net ir labai norėdamas tavęs nebeįveiksiu.

Norėjau pasakyti, kad mokiausi pas patį geriausią mokytoją, bet į kambarį įėjo Aleksas. Jis atrodė paniuręs.

– Kas atsitiko? – tuojau pat jo paklausiau, nes mačiau, kad jis trypčioja it nesavas.

– Nieko blogo, – pamelavo jis ir dėbtelėjo į mano tėvus. Paskui pažiūrėjo į mane, tarsi sakytų „luktelk minutėlę“, ir tarė: – Štai, atnešiau dar vieną dėžę.

– Eime, atnešim ir mes kelias, – pakvietė tėtis mamą ir pasuko durų link. – Gal ponas Fišeris turės kokį vežimėlį, nereikės lakstyti ir tampyti po vieną dėžę. Mes tuoj.

Aš pažvelgiau į Aleksą ir mudu palaukėme, kol atsidarė ir užsidarė lifto durys.

– Skambinau Lili, – pradėjo jis iš lėto.

– Ar ji dar ant manęs tebepyksta? Visą savaitę buvo kaip nesava.

– Ne, nesakyčiau, kad dėl to.

– Tai kas tada yra?

– Jos namie neradau…

– Kur ji? Pas kokį nors vaikiną? Nenoriu tikėti, kad ji vėluoja persikraustyti. – Atlapojau langą miegamajame, kad tyras šaltas oras pravėdintų šviežių dažų tvaiką.

– Ne. Ji dabar miesto policijos nuovadoj. – Jis nudelbęs akis žiūrėjo sau į batus.

– Kur ji? Kas jai atsitiko? O Dievulėliau šventas! Gal ją apiplėšė ar išprievartavo? Tuojau pat lekiu pas ją.

– Ende, viskas gerai. Ją tiesiog suėmė, – jis kalbėjo lėtai, tarsi aiškintų savo mokinuko tėvams, kad jų sūnelis nepereis į ketvirtą klasę.

– Ją suėmė? – Negalėjau susivaldyti ir nė nepastebėjau, kaip pradėjau šaukti. Į kambarį įėjo tėtis, priešais save stumdamas vežimėlį, kuris, rodės, tuoj apvirs nuo daugybės netvarkingai sukrautų dėžių.

– Ką suėmė? – paklausė jis lyg tarp kitko. – Ponas Fišeris pats užkėlė liftu.

Galvojau, kaip čia skubiai ką sumelavus, bet Aleksas laiku atskubėjo man į pagalbą.

– Pasakoju Endei, kaip vakar per VH–1 žiūrėjau tokią įdomią laidą. Ten rodė, kaip vieną garsią jauną aktorę suėmė už narkotikų vartojimą ir platinimą. O ji, rodės, buvo tokia doruolė.

Tėtis palingavo galvą ir nužvelgė kambarį, pusiau negirdom nuleisdamas Alekso žodžius, nes, ko gero, pagalvojo, nuo kada mudu su Aleksu pradėjome žavėtis jaunomis aktorėmis ir aptarinėti jų gyvenimus.

– Manau, kad tau geriausia būtų statyti lovą galvūgaliu į štai tą sieną, – pasiūlė jis. – Beje, eisiu pasižiūrėsiu, kaip jiems ten sekasi.

Aš kaip kulka puoliau prie Alekso, vos tik tėtis uždarė kambario duris.

– Greičiau! Pasakok, kas atsitiko? Kas jai nutiko?

– Ende, ko taip rėki? Nieko blogo neatsitiko. Tiksliau pasakius, juokinga istorija, – jis klastingai šyptelėjo ir akimirksnį man baisiai priminė Eduardą. Fe!

– Aleksai Finemanai, tuojau pat pasakok, kas atsitiko mano geriausiai draugei.

– Gerai jau, gerai, nusiramink. – Jam aiškiai patiko mane erzinti. – Vakar ji buvo su kažkokiu vaikinu, kurį ji vadino „vaikinas su perdurtu liežuviu“. Ar mes jį pažįstam?

Aš spoksojau į jį.

– Taigi, jie buvo išėję į miestą vakarieniauti, ir tas vaikinas su perdurtu liežuviu lydėjo ją namo. Ji pakeliui užsimanė jį pakaitinti, vidury gatvės tiesiai prieš restoraną. Sugundyti, kad jis ja labiau susidomėtų.

Man prieš akis iškilo Lili atlapotu išeiginiu paltu, strypčiojanti priešais vaikiną po romantiškos vakarienės. Paskui nusiplėšia marškinėlius ir staiposi priešais kažkokį nevykėlį, kuris už pinigus leido sau į liežuvį įverti auskarą. Jėzau šventas!

– Ne, ne. Ji ne… – Aleksas droviai pakratė galvą ir bandė sutramdyti juoką.

– Nori pasakyti, kad mano draugę suėmė už nuogų krūtų demonstravimą? Nesąmonė! Čiagi Niujorkas. Aš kas dieną matau moteris, kurios vaikšto praktiškai be drabužių aukščiau juosmens, ir ne kur kitur, o darbe! – Aš ir vėl pradėjau šaukti, bet negalėjau susivaldyti.

– Ji apsinuogino užpakalį. – Jis ir vėl nudelbė akis į sportbačius, o jo veidas taip plieskė raudoniu, kad aš nesupratau, nuo ko: iš gėdos ar isteriško juoko.

– Ką apnuogino?!

– Ne krūtis, o užpakalį. Apatinę kūno dalį. Visą užpakalį ir priekį. – Pagaliau jo veide nušvito šypsena nuo ausies iki ausies, ir jis atrodė toks patenkintas, kad pamaniau, jog tuoj apsišlapins.

– Ak, pasakyk, kad čia netiesa, – suaimanavau pagalvojusi, į kokią bėdą įkliuvo mano draugė. – Pamatė policininkas ir už tai ją suėmė?

– Ne. Ją šitaip darant pamatė dvi mergytės ir pasakė mamai.

– O, Dievulėliau!

– Mergaičių mama liepė užsimauti kelnes, bet Lili atšovė jai nesikišti ne į savo reikalus. Tada moteris nuėjo, surado netoliese policininką ir atvedė.

– Liaukis, gana, užteks.

– Toliau dar gražiau. Kol moteris subėgiojo ir atvedė policininką, Lili su tuo vaikinu su perdurtu liežuviu jau tvarkė reikalą vidury gatvės. Darbavosi įsijautę, kaip ir turi būti.

– Negi šitaip galėjo padaryti mano geriausia draugė Lili Gudvin? Mieliausia geriausia draugė nuo aštuntos klasės vidury gatvės nusimauna kelnes ir dulkinasi su vaikinu, kuriam perdurtas liežuvis?

– Ende, nusiramink. Dabar jai viskas gerai. Ją policininkas areštavo už tai, kad kai jis paprašė ją užsimauti kelnes, ji parodė jam vidurinį pirštą…

– Jėzau Marija, nebegaliu daugiau klausyti. Štai ką reiškia būti motina.

– …bet ją įspėjo daugiau taip nedaryti ir išleido namo išsimiegoti. Pasirodo, ji buvo gerokai prisilupusi. Blaivas juk niekada nerodysi piršto policininkui. Taigi nesijaudink. Verčiau greičiau susitvarkom, o tada, jei norėsi, galėsim nuvažiuoti jos aplankyti. – Jis nuėjo prie vežimėlio, kurį mano tėtis buvo atstūmęs ir palikęs vidury kambario, ir pradėjo iškrauti dėžes.

Negalėjau tverti nė minutės. Turėjau tuojau pat išsiaiškinti, kaip ten buvo. Ji atsiliepė po ketvirto pyptelėjimo, vos spėjus, prieš įsijungiant balso paštui, tarsi būtų dvejojusi, atsiliepti ar ne.

– Ar tu sveika? – paklausiau vos išgirdusi jos balsą.

– Labas, Ende. Tikiuosi, nesugadinau jums kraustymosi. Tau juk manęs nereikia, tiesa? Dovanok, kad taip išėjo.

– Apie kraustymąsi pamiršk, man dabar labiau rūpi tu pati. Kaip tu laikaisi? – Man toptelėjo mintis, kad Lili, ko gero, naktį praleido policijos nuovadoje ir dabar, kadangi buvo šeštadienio rytas, jau važiuoja namo. – Ar tu nakvojai policijoj? Areštinėj?

– Taip. Galima sakyti, kad taip. Ne taip jau ten ir blogai. Visai ne taip, kaip rodo per televiziją. Miegojau vienoje kameroje su visiškai padoria mergina, kurią pasodino už kažkokią smulkmeną. Prižiūrėtojai buvo visai nieko. Tikrai nieko baisaus. Nei grotų, nieko. – Jinai nusijuokė, bet jos juokas nuskambėjo kažkaip graudžiai.

Akimirksnį pabandžiau įsivaizduoti savo mielą padūkėlę Lili, užspeistą šlapimu dvokiančios kameros kamputyje piktos savanaudės lesbietės.

– O kur visą tą laiką buvo vaikinas su perdurtu liežuviu? Paliko tave pūti areštinėje? – Bet ji dar nespėjo man atsakyti, o aš pagalvojau: O kur aš, po velnių, buvau visą šį laiką? Ko ji nepaskambino man?

– Jis tikras šaunuolis.

– Lili, kodėl tu…

– Jis pasisiūlė pasilikti su manim ir netgi paskambino savo tėvų advokatui…

– Lili, Lili! Nutilk, gerai? Kodėl nepaskambinai man? Būčiau tuojau pat atlėkusi ir neišėjusi tol, kol tavęs nebūtų išleidę. Sakyk, kodėl man nepaskambinai?

– Ende, kam tas rūpi? Man iš tiesų ten nebuvo taip jau blogai. Neįsivaizduoju, kokia kvailė buvau, kad taip prisigėriau. Tikrai šitaip daryti nereikėjo.

– Kodėl tu man nepaskambinai? Aš visą vakarą buvau namie.

– Nes nebuvo reikalo. Aš pagalvojau, kad tu arba dar dirbi, arba jau namie labai pavargusi ir ilsiesi, todėl nenorėjau tavęs trukdyti. Juolab penktadienio vakarą.

Pabandžiau prisiminti, ką dariau vakar vakare. Man atminty buvo įstrigę tik tai, kad per TNT žiūrėjau filmą „Purvini šokiai: Havanos naktys“ gal jau šešiasdešimt aštuntą kartą gyvenime. Ir pirmą kartą, kai paprastai užmigdavau vos po kelių kadrų, aš spėjau pamatyti, kaip Džonis pareiškia, kad „nevalia statyti vaiko į kampą“, pats paima mergytę ant rankų ir pakelia nuo žemės, o daktaras Hausemanas prisipažįsta žinąs, jog visai ne Džonis įvėlęs Peni į bėdą. Dar jis paplekšnoja Džoniui per nugarą ir pabučiuoja vaiką, kuriam neseniai buvo suteiktas Frensis vardas. Aš pagalvojau, kad šitas epizodas labai jau primena mano pačios gyvenimą.

– Dirbu? Tu manei, kad aš dirbu? O ką reiškia „labai pavargusi“, kai tau reikia pagalbos? Lili, nieko nesuprantu.

– Klausyk, Ende, baikim, gerai? Tu visados dirbi. Dieną naktį ir dar savaitgaliais. O jeigu ir nedirbi, tai aimanuoji, kad sunku. Ne dėl to, kad nesuprasčiau, o dėl to, kad žinau gerai, koks sunkus tavo darbas ir kad tu dirbi kažkokiai nevisprotei. Aš tikrai nenorėjau gadinti tau penktadienio vakaro, nes pamaniau, kad ilsiesi arba kur nors išėjusi su Aleksu. Jis ir taip jau skundžiasi, kad retai tave mato, todėl nenorėjau atimti iš jo šitos progos. Jeigu iš tiesų būtų mirtinai reikėję tavo pagalbos, būčiau paskambinusi, ir, neabejoju, tu būtum kūlversčiom atlėkus. Bet prisiekiu, tikrai nebuvo jokio reikalo. Ar galime daugiau apie tai nebekalbėti? Aš baisiai pavargusi, noriu palįsti po dušu ir į lovą.

Aš buvau taip priblokšta, kad negalėjau ištarti nė žodžio. Bet Lili mano tylėjimą suprato kaip sutikimą.

– Ar tu klausai? – paklausė ji po bemaž pusės minutės, per kurią aš beviltiškai stengiausi sukurpti atsiprašymą, pasiteisinimą ar dar ką. – Suprask, aš ką tik įžengiau į namus. Man reikia išsimiegoti. Paskambinsiu vėliau, gerai?

– Taip, žinoma, – išlemenau. – Lili, labai tavęs atsiprašau. Jeigu tu pamanei, kad aš…

– Ende, liaukis. Nieko čia neatsitiko. Man viskas gerai. Pasikalbėsime kitą kartą.

– Supratau. Gerai išsimiegok. Jeigu ko prireiks, paskambink…

– Būtinai. Beje, kaip naujas butas?

– Nuostabus. Lili, tikrai nuostabus. Tu pasidarbavai tiesiog šauniai. Čia geriau, nei aš įsivaizdavau. Mums čia tikrai patiks. – Man atrodė, kad mano balsas skamba kažkaip tuščiai, kad kalbu visai be reikalo ir kad bandau ją laikyti prie telefono vien dėl to, kad įsitikinčiau, jog mūsų draugystė nenutrūko nepaaiškinamai greitai ir netikėtai.

– Puiku. Džiaugiuosi, kad tau patinka. Tikiuosi, vaikinui su perdurtu liežuviu jis irgi patiks, – pajuokavo ji, nors jos juokas ir vėl nuskambėjo graudžiai.

Išjungiau telefoną, stovėjau vidury kambario ir spoksojau į jį tol, kol įėjo mama ir pareiškė kviečianti mudu su Aleksu pietų.

– Kas atsitiko, Ende? Beje, kur Lili? Maniau, kad jai irgi reikės padėti kraustyti daiktus. Bet mes ilgiau trečios valandos čia nepasiliksime. Ar ji jau atvažiuoja?

– Ne, vakar ji susirgo. Jau kelias dienas prastai jautėsi. Todėl, ko gero, ji kraustysis tik rytoj. Aš ką tik su ja kalbėjau telefonu.

– Manai, kad viskas bus gerai? Gal mums nuvažiuoti jos aplankyti? Man visados taip gaila tos mergaitės – nei tėvų, nei draugų, tik sena sukriošusi močiutė. – Jinai uždėjo ranką man ant peties, lyg norėdama pasidalyti širdgėla. – Gerai, kad dar turi tokią draugę. Kitaip liktų šiam pasauly viena kaip pirštas.

Man užstrigo balsas gerklėje, bet po kelių sekundžių šiaip taip išlemenau:

– Taip, ko gero. Jinai pasveiks. Tikrai pasveiks. Išsimiegos ir pasveiks. Eime, užvalgysim kokių sumuštinių, gerai? Durininkas minėjo, kad netoliese yra puiki kulinarija.

– Mirandos Pristli biuras, – atsiliepiau dabar jau monotonišku balsu, kuris, tikėjausi, liudijo mano nepasitenkinimą, kad kažkas drįsta trukdyti tuo metu, kai aš tikrinu elektroninį paštą.

– Labas, ar čia Em-Em-Em-Emilija? – paklausė šveplas mikčiojantis balsas kitame laido gale.

– Ne. Čia Andrėja. Mirandos naujoji padėjėja, – paaiškinau, nors šiaip jau buvau prisistačiusi bemaž tūkstančiui smalsių interesantų.

– Ak, Mirandos naujoji padėjėja, – subliuvo nepažįstamas moteriškas balsas. – Tai čia tu – ta pati laimingiausia mergina pa-pa-pa-pasaulyje! Kaip tu ir tveri savo tarnystę su ta pabaisa?

Aš suklusau. Čia kažkas naujo. Kiek dirbau Podiume, dar nė sykio negirdėjau, kad kas nors taip drąsiai burnotų Mirandą. Gal ji juokauja? O gal bando užkabinti ant savo kabliuko?

– Na, dirbdama Podiume įgijau didžiulę praktinę patirtį, – išgirdau save aiškinantis. – Tai darbas, dėl kurio milijonai mano bendraamžių kristų negyvos. – Aš taip pasakiau?

Akimirksnis tylos, o paskui lyg hienos šūksnis:

– O, kaip su-su-su-sušiktai puiku! – riktelėjo ji ir net užspringo iš pasitenkinimo. – Negi ji taip ilgai laikė tave uždariusi savo skylėj Vest Vilidže ir nedavė pasidžiaugti Gucci skudurais, ir taip išplovė smegenis, kad dabar šitaip kalbi? Fa-fa-fa-fantastika! Ta moteriškė – tikrai kietas riešutėlis! Ką gi, panele Didžiulė Praktinė Patirtis, aš girdėjau, kad Miranda šįkart nusisamdė pataikūnę su smegenėlėm, bet, kaip matau, gandai ir šįkart nepasitvirtino. Ar tau patinka Maiklo Korso megztos palaidinukės su megztiniu komplektai ir visi kiti jo kailiniai drabužiai J. Mendelso parduotuvėj? Taigi, kaip matau, pupyte, tau čia neblogai. O dabar sujunk mane su ta savo džiūsna šefe ir pasiskubink.

Mane suintrigavo. Pirma mintis – pasiųsti ją velniop. Pasakyti, kad ji manęs nepažįsta, todėl nori šiurkštumu atsiimti už savo didžiausią bendravimo problemą – mikčiojimą. Bet dar labiau troškau priglausti prie lūpų ragelį ir nuoširdžiai šnipštelti: Aš baisesnė kalinė, nei jūs įsivaizduojat. Maldauju, ateikit ir išvaduokit mane iš šito pragaro. Jūs visiškai tiksliai mus apibūdinot. Bet aš ne tokia! Deja, aš šito nepadariau, nes man pagaliau toptelėjo galvon, kad aš nė nežinau, kam priklauso tas mikčiojantis balsas kitame laido gale.

Giliai įkvėpiau ir nusprendžiau kirsti jai vienas už vieną. Visom temom, išskyrus Mirandą.

– Matot, aš iš tiesų dievinu Maiklą Korsą, bet tikrai ne dėl jo megztinių ir palaidinių. Mendelso parduotuvėje kailiniai puikūs, bet Podiume dirbanti mergina, pasižyminti nepriekaištingu skoniu, veikiausiai pasirinktų ką nors paprastesnio, pavyzdžiui, Polo Georgio parduotuvėje Dvidešimt devintojoje gatvėje. Ir dar, kad žinotumėte, ateity norėčiau, jog vietoj nuvalkioto ir nepadoraus žodžio „pataikūnė“ vartotumėte paprastesnį ir suprantamesnį „samdoma darbuotoja“. Žinoma, norėčiau pataisyti dar keletą jūsų netinkamai vartojamų terminų, bet pirma norėčiau paklausti, su kuo turiu garbės kalbėti?

– Vienas nulis, Mirandos naujoji padėjėja, vienas nulis! Gal mudvi ir susidraugausim. Man visai ne-ne-ne-nepatinka robotai, kuriuos ji paprastai nusisamdo, bet jai taip ir reikia, nes aš jos baisiai nemėgstu. Mano pavardė Judita Meison. Ir, jeigu dar kartais nežinojai, tai aš rašau jums kelionių straipsnius kas m-m-m-mėnesį. O dabar pasakyk man, nors ir esi naujokė, gal žinai, ar medaus mėnuo jau baigėsi?

Aš tylėjau. Ką ji turėjo omeny? Jaučiausi taip, lyg kalbėčiau su tiksinčia bomba.

– Tai kaip ten? Tu jau pakankamai ilgai kiurksai toj skylėj ir visi jau tave pažįsta, bet dar nespėjo perkąsti visų tavo silpnybių? Būna labai smagu, kai taip at-at-at-at-atsitinka. Patikėk manim. Dirbi tikrai nepavydėtinoj skylėj.

Bet aš nespėjau jai atsikirsti, nes ji pati tarė:

– Užteks tų plepalų, mano naujoji drauguže. Gali nesivarginti ir jai ne-ne-ne-nesakyti, kad skambinau, nes ji vis tiek neatsilieps. Spėju, kad jai nepatinka, jog mikčioju. Nepamiršk įrašyti mano pavardės į skambinusiųjų sąrašą, kad kas nors man paskambintų. Ačiū, š-š-š-š-širdele. – Trakšt.

Padėjau ragelį ir sėdėjau be amo, paskui pratrūkau kvatotis. Emilija pakėlė akis nuo vienos iš Mirandos išlaidų suvestinės ir pasidomėjo, kas skambino. Kai pasakiau, kad Judita, ji taip kietai užmerkė akis, kad pamaniau, jog akys negrįžtamai susmigs į akiduobes, ir suvaitojo:

– Šita boba – tikra ragana. Nesuprantu, kaip Miranda ją pakenčia. Ji niekada jai neatsiliepia, tad geriau jai nė nesakyk, kad Judita skambina. Tiesiog užrašyk skambinusiųjų sąraše, ir Miranda pati lieps kam nors jai paskambinti. – Kaip supratau, Judita puikiai išmanė mūsų biuro vidaus tvarką. Geriau nei aš.

Aš dukart spragtelėjau ant užrašo „Skambinusiųjų sąrašas“ mano iMac kompiuterio ekrane ir permečiau akimis jo turinį. Šitas sąrašas buvo svarbiausia Mirandos biuro ašis ir, kaip supratau, jos viso gyvenimo tikslas. Prieš daugelį metų sugalvotas kažkokios ypač stropios padėjėjos, šitas sąrašas buvo paprasčiausias Word dokumentas, esantis bendrame įdėkle, kuriuo naudojomės mudvi su Emilija. Bet tik viena iš mūsų galėjo jį atsidaryti savo kompiuteryje ir papildyti nauja žinute arba pridėti klausimą prie jau esančios. Paskui mes atspausdindavom atnaujintą variantą ir prisegdavom ant specialaus aplanko, kuris visados gulėdavo lentynėlėje ant mano stalo, o seną mesdavome lauk. Miranda po kelis kartus per dieną jį paskaitydavo, o mes su Emilija visu stropumu rašydavom, spausdindavom ir segdavom į aplanką, kai tik suskambėdavo telefonas. Dažnai mes viena kitai šnipšteldavom išeiti iš sąrašo, kad kita galėtų atsidaryti dokumentą ir įrašyti savo žinutę. Mudvi vienu metu spausdindavom skirtingais spausdintuvais ir puldavom prie segtuvo, nežinodamos, kurios žinutės buvo naujesnės, kol nesusidurdavom nosis į nosį viena su kita.

– Aš turiu paskutinę žinutę iš Juditos, – tariau, net suprakaitavusi nuo skubėjimo ją užrašyti, kol į kabinetą negrįžo Miranda. Eduardas paskambino iš apsaugos punkto apačioje ir pranešė, kad ji kyla liftu. Mums dar nepaskambino Sofi, bet žinojom, kad po sekundės sulauksime ir jos skambučio.

– Po Juditos man skambino šveicorius iš Ritz Paryžiuje, – balsiai tarė Emilija ir džiaugsmingai prispaudė savąją žinutę prie Lucite segtuvo. Aš pasiėmiau savo keturių sekundžių senumo lapą ir nusinešusi prie stalo permečiau akimis. Brūkšnelių telefonų numeriuose naudoti nebuvo galima, tik taškus. Jokių tarpų nurodant laiką, tik taškai. Laikas nurodomas artimiausio ketvirčio minučių tikslumu. Telefonų numeriai, kuriais reikia skambinti, būdavo rašomi atskiroje eilutėje, kad geriau matytųsi. Laiko grafoje užrašydavom, kada buvo skambinta. Prierašas „pastaba“ reiškė, kad Emilija ar aš norim kažką pasakyti (kadangi kreiptis į ją be išankstinio leidimo nebuvo galima, tai visa svarbi informacija buvo užrašoma šiame sąraše). Užrašas „nepamiršti“ reiškė, kad Miranda paliko mums balso paštu žinutę veikiausiai tarp pirmos ir penktos valandos nakties, manydama, kad išsakytas prašymas jau beveik yra įvykdytas. Mes turėjome vadinti save trečiuoju asmeniu, jeigu iš viso buvo svarbu kaip nors mus įvardinti.

Ji dažnai prašydavo mūsų sužinoti, kada ir kokiu numeriu galima skambinti vienam ar kitam žmogui, todėl mums dažnai tekdavo sukti galvą, kokį prierašą pasirinkti – „pastaba“ ar „nepamiršti“. Kartą, pamenu, pagalvojau, kad šitas sąrašas priminė „Kas yra kas“ žinyną Prada pasaulyje, bet superdidelių pinigų gamintojų, superaukšto rango madų pasaulio atstovų ir apskritai superįspūdingų asmenybių pavardės niekaip netilpo mano atbukusių smegenėlių skyrelyje su pavadinimu „ypatingi žmonės“. Naujajame Podiumo pasaulyje aš suvokiau, kad Baltųjų rūmų ryšių su visuomene sekretorė sulauktų ne ką didesnio dėmesio kaip veterinaras, paskambinęs priminti, kad jau laikas skiepyti šunyčius (vargu ar jam kas paskambintų!).

Ketvirtadienis, balandžio 8 d.

7.30: Skambino Simona iš savo biuro Paryžiuje. Ji susitarė su ponu Testino dėl laiko Rio fotosesijoms ir suderino su Žizelės agente, bet dar norėtų su jumis aptarti kelis mados klausimus. Prašom jai paskambinti.

011.33.1.55.91.30.65

8.15: Skambino ponas Tomlinsonas. Jis laukia jūsų skambučio mobiliuoju telefonu. Prašom paskambinti.

Pastaba: Andrėja kalbėjo su Briusu. Jis sakė, kad didžiojo veidrodžio jūsų prieškambaryje viršutiniame kairiajame kampe nuskilo gabalėlis gipsinio rėmo. Bordeaux antikvare jis rado lygiai tokį patį veidrodį. Ar norėtumėte, kad jis užsakytų?

8.30: Skambino Džonatanas Koulas. Jis šeštadienį išvyksta į Melburną ir norėtų dar kartą pasiaiškinti dėl užduoties. Prašom jam paskambinti.

555.7700

Nepamiršti: Paskambinti Karlui Lagerfeldui dėl „Metų modelio“ pobūvio. Jį galima rasti namuose Biarice šįvakar nuo 8.00 iki 8.30 vietos laiku.

011.33.1.55.22.06.78: namų

011.33.1.55.22.58.29: darbo studijos

011.33.1.55.22.92.64: vairuotojo

011.33.1.55.66.76.33: asistentės numeris Paryžiuje, jeigu kartais jos nerastumėte namie.

9.00: Skambino Natali iš Glorious Foods ir norėjo paklausti, ko jūs norėtumėte: kad Vacherin būtų su džiovintų uogų įdaru ar rabarbarų uogiene? Prašom jai paskambinti.

555.9887

9.00: Skambino Ingrida Siši. Norėjo jus pasveikinti su balandžio mėnesio numeriu. Sako, viršelis kaip visada „įspūdingas“, ir dar norėjo paklausti, kas kūrė naujausių knygų pristatymo puslapį. Prašom jai paskambinti.

555.6246: darbo

555.8833: namų

Pastaba: Skambino Miho Kosudo ir atsiprašė, kad negalėjo pristatyti Damianui Hirstui gėlių puokštės, nes pralaukė keturias valandas prie jo namo ir išvažiavo, kadangi neturėjo kam jos palikti, mat Damianas neturi durininko. Bandys vežti rytoj.

9.15: Skambino ponas Samuelis. Iki pietų jis bus užsiėmęs, bet norėtų jums priminti, kad šįvakar Horaso Mano mokykloje tėvų susirinkimas. Jis norėtų iš anksto su jumis aptarti Karolinos projektą istorijos pamokai. Prašom jam paskambinti tarp antros ir ketvirtos valandos.

555.5932

9.15: Vėl skambino ponas Tomlinsonas. Jis paprašė Andrėjos užsakyti staliuką vakarienei po tėvų susirinkimo. Prašom jam paskambinti. Laukia skambučio į mobilųjį.

Pastaba: Andrėja užsakė staliuką jums ir ponui Tomlinsonui 8.00 restorane La caravelle. Rita Žamet sako, jog ji nekantriai jūsų laukia ir džiaugiasi, kad pasirinkote jos restoraną.

9.30: Skambino Donatela Versači. Sakė, kad viskas dėl jūsų vizito suderinta. Ar jums dar ko reikės, be vairuotojo, virėjo, sporto trenerio, kirpėjo, vizažistės, asmeninės padėjėjos, trijų tarnaičių ir jachtos kapitono? Jeigu taip, tai prašom jai paskambinti prieš jai išvykstant į Milaną. Taip pat ji visiems parūpins mobiliuosius telefonus, bet negalės būti su jumis, nes ruošiasi madų kolekcijos pristatymui.

011.3901.55.27.5561

9.45: Skambino Judita Meison. Prašom jai paskambinti.

555.6834

Suglamžiau popieriaus lapą ir švystelėjau po savo stalu, kur jis iš karto paskendo Mirandos trečiųjų išmestų pusryčių riebaluose. Kai dėl skambinusiųjų sąrašo, tai kol kas dienelė bėga visai normaliai. Jau kėliau ranką prie elektroninio pašto mygtuko „laiškų dėžutė“, norėdama pasižiūrėti, ar man niekas neparašė, kai į kabinetą įžengė ji. Kad ją skradžiai, tą Sofi! Ir vėl pamiršo mums paskambinti ir perspėti!

– Tikiuosi, skambinusiųjų sąrašas atnaujintas? – paklausė ji šaltai, vengdama bet kokio akių kontakto, tarsi mūsų patalpoje nė nebūtų.

– Tikrai taip, Miranda, – atsakiau ir ištiesiau lapą, kad jai nereikėtų pačiai jo siekti. Trys žodžiai ir sudie, tariau sau tikėdamasi ir nuoširdžiai vildamasi, kad šiandien nereikės peržengti septyniasdešimt penkių žodžių ribos. Jinai nusivilko trumputį audinių švarkelį, tokį minkštutį ir švelnutį, kad aš vos susilaikiau neįbedusi į jį nosies, ir numetė ant mano stalo. Kai atsistojusi nešiau pakabinti į spintą šitą nuostabaus gyvuliuko kailiuką ir priglaudžiau prie skruosto, staiga pajutau smelkiantį šaltį ir vandens lašelius ant jo: prie šeriukų buvo prilipę sušalusio vandens kristalėliai. Kaip viskas nuostabiai tinka.

Nuėmusi nuo kavos puodelio dangtelį, kruopščiai išdėliojau ant lėkštės šios dienos kiaulieną, dešreles ir bandelę su sūrio įdaru. Ant pirštų galiukų nutipenau į jos kabinetą ir tylutėliai padėjau padėklą ant stalo krašto. Ji susikaupusi kažką rašė dramblio kaulo spalvos Dempsey & Carrol užrašų knygelėje ir prabilo taip tyliai, kad aš vos išgirdau.

– An-drė-ja, man reikia su tavimi aptarti sužieduotuvių pobūvį. Atsinešk kur užsirašyti.

Aš linktelėjau, nors iš karto supratau, kad linktelėjimas nereiškia, jog išgirdau. Šis sužieduotuvių pobūvis žymėjo mano egzistencijos pražūtį, nors iki jo buvo likęs visas mėnuo. Bet kadangi Miranda rengėsi dviem savaitėms išvykti į kolekcijų pristatymus, tai šio vakaro organizavimo smulkmenos užimdavo didžiąją mūsų darbo dienos dalį. Grįžau į jos kabinetą su rašikliu ir užrašų sąsiuviniu, nusiteikusi nesuprasti nė vieno jos žodžio. Nusprendžiau prisėsti, nes pamaniau, kad bus patogiau užsirašinėti, ką ji diktuos, bet paskui persigalvojau.

Ji atsiduso, tarsi būtų laukęs sunkus darbas ir ji nebūtų tikra, ar susidoros, ir ėmė pešioti baltą Hermes šalikėlį, kurį buvo supynusi į kaselę aplink riešą vietoj apyrankės.

– Susirask Natali iš Glorious Foods ir pasakyk, kad aš norėčiau rabarbarų įdaro. Nesileisk įtikinama, kad jai būtinai reikia pasikalbėti su manimi pačia. Šito jai tikrai nereikia. Dar paskambink Miho ir pasidomėk, ar teisingai suprato mano užsakymą dėl puokštės. Sujunk mane su Robertu Izabele maždaug prieš pat pietus, nes norėčiau pasikalbėti su juo apie staltieses, kortelių stovelius ir padėklus. Dar surask tą merginą iš Metropoliteno ir pasiteirauk, ar viskas jau suderinta, ir paprašyk, kad atsiųstų faksu stalų išdėstymą, nes aš norėčiau surašyti, kas kur sėdės. Kol kas viskas.

Ji išpyškino visą nurodymų sąrašą vienu atsikvėpimu ir pabaigusi įteikė man ką tik sukurptą laišką išsiųsti elektroniniu paštu. Baigiau užsirašinėti savo sąsiuvinyje, tikėdamasi, kad viską supratau teisingai, nes atsižvelgiant į jos akcentą ir nepaliaujamą skubėjimą šitas darbas buvo gana nelengvas.

– Aišku, – murmtelėjau po nosimi ir pasisukau išeiti, mintyse suskaičiavusi, kad šiandien jau ištariau keturis žodžius. Gal neprireiks ir penkiasdešimties, pagalvojau. Jaučiau, kaip ji akimis nužiūrinėja mano užpakalį, kai ėjau savo stalo link, ir trumpam švystelėjo mintis grįžti ir apsisukus išeiti taip, kaip tikras žydas nueina nuo Raudų sienos. Bet aš tik liuoktelėjau į savo saugų kampelį už rašomojo stalo ir pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodytų tūkstančiai moterų žydžių juodais Prada drabužiais, trypčiojančių ratu aplink Mirandą Pristli.

Palaimingoji diena, kurios aš taip ilgai laukiau, pagaliau išaušo. Miranda išvyko ne tik iš biuro, bet ir iš šalies. Ji mažiau nei prieš valandą sėdo į „Konkordą“ ir išdūmė susitikti su keletu Europos išrinktųjų dizainerių, padariusi mane neginčijamai laimingiausia mergina šioje planetoje. Emilija bandė įtikinti mane, kad išvykusi Miranda būna daug reiklesnė, bet aš ja netikėjau. Aš jau buvau beveik sugalvojusi, kaip praleisiu kiekvieną ateinančių poros savaičių ekstazės kupiną minutę, kai iš Alekso gavau elektroninį laišką.

Sveika, mažyte, kaip laikaisi? Tikiuosi, tavo dienelė šiandien nuostabi. Tau turbūt smagu, kad ji išvyko? Tiesiog pamaniau, ar negalėtum man apie pusę keturių skambtelti. Aš turėsiu valandžiukę laisvo laiko prieš skaitymo pamoką. Norėčiau su tavim šnektelti. Nieko svarbaus, bet reikia pasikalbėti. Iki, brangute. A.

Aš ne juokais susirūpinau ir iš karto atsakiau jam klausimu, ar kas atsitiko? Bet jis turbūt jau buvo išjungęs kompiuterį, nes niekados neparašydavo atgal. Įsidėmėjau, kad būtinai reikia jam paskambinti pusę keturių, ir pradėjau mėgautis laisve. Šitas jausmas mane užplūdo dėl to, kad žinojau, jog Jos nėra ir niekas man negadins nuotaikos. Bet kad visgi nepamirščiau, išsitraukiau lipnių popieriukų krūvelę su Podiumo logotipu, ant vieno užrašiau: PASKAMBINTI A, 3.30 ŠIANDIEN ir priklijavau prie monitoriaus šono. Jau rengiausi paskambinti mokyklos laikų draugei, kuri prieš gerą savaitę buvo palikusi žinutę namų telefono atsakiklyje, kai suskambo telefonas.

– Mirandos Pristli biuras, – atsidusau, nes šią akimirką nenorėjau kalbėtis nė su viena gyva būtybe pasaulyje.

– Emilija? Ar čia tu, Emilija? – Neklystamai pažįstamas balsas ataidėjo iš kito laido galo ir, rodos, užliejo visą kabinetą. Nors ir tikrai negalėjo girdėti, kas skambina, Emilija pakėlė akis ir pažvelgė į mane.

– Sveika, Miranda. Čia Andrėja. Gal galiu kuo padėti? – Kaip, po paraliais, šita moteris galėtų skambinti? Aš mikliai permečiau akimis kelionės planą, kurį Emilija išdalijo visiems darbuotojams, kol Miranda viešės Europoje, ir pamačiau, kad jos lėktuvas pakilo vos prieš šešias minutes, o ji jau skambina mums.

– Turbūt taip. Aš pavarčiau kelionės planą ir pamačiau, kad nėra patvirtinimo dėl kirpėjo ir vizažisto ketvirtadienio vakarui prieš iškilmingą vakarienę.

– Matot, Miranda, tai dėl to, kad ponas Reno pats negavo galutinio patvirtinimo iš ketvirtadienį dirbsiančių žmonių. Bet jis garantuoja devyniasdešimt devyniais procentais, kad jie galės ir…

– An-drė-ja, prašau man atsakyti: ar devyniasdešimt devyni procentai reiškia tą patį, ką ir šimtas? Ar tai tas pats, kas patvirtinta? – Bet aš nespėjau jai nieko atsakyti, kai išgirdau, kaip ji kažkam atkirto, veikiausiai lėktuvo stiuardesei, kad jai „visai nerūpi taisyklės ir nurodymai, reguliuojantys elektroninių prietaisų naudojimą skrydžio metu“ ir „prašyčiau aiškinti kam nors kitam“.

– Bet, ponia, tai prieštarauja taisyklėms ir aš esu priversta paprašyti jūsų išjungti telefoną, kol pakilsime į skrydžiui tinkamą aukštį. Tiesiog šitaip labai nesaugu, – paaiškino ji maldaujančiu balsu.

– An-drė-ja, ar mane girdi? Ar klausaisi manęs…

– Ponia, aš esu priversta pareikalauti jūsų paklusti ir tuojau pat išjungti telefoną. – Man beveik plyšo žiaunos iš juoko, kai pabandžiau įsivaizduoti, kaip Miranda siuto pavadinta „ponia“, nes visi puikiai žino, kad šitas kreipinys reiškia pagyvenusią moteriškę.

– An-drė-ja, palydovė reikalauja nutraukti pokalbį, aš tau paskambinsiu, kai leis palydovė. O tuo tarpu norėčiau, kad gautum patvirtinimą iš kirpėjo ir vizažisto, ir dar norėčiau, kad pradėtum ieškoti merginos auklės darbui. Viskas. – Ragelyje trekštelėjo, bet aš dar spėjau išgirsti, kaip palydovė dar kartą pavadino ją „ponia“.

– Ko ji norėjo? – paklausė Emilija iš didžiausio susirūpinimo suraukta kakta.

– Ji tris kartus iš eilės pavadino mane tikruoju vardu, – aš švytėjau iš laimės, galėdama padelsti su atsakymu ir priversti ją palaukti. – Tris kartus! Tu gali patikėti? Turbūt tai reiškia, kad mudvi tapom geriausiomis draugėmis, ar ne? Ir kas galėjo pamanyti? Andrėja Sachs ir Miranda Pristli, DGD.

– Andrėja, ko ji prašė?

– Ji prašo patvirtinimo dėl ketvirtadienio kirpėjo ir vizažisto, nes devyniasdešimt devynių procentų garantijos jai aiškiausiai neužtenka. Ir dar ji minėjo, kad reikia pradėti ieškoti merginų dėl auklės darbo. Aš turbūt čia kažko nesupratau. Tiek to, po pusės minutės ji dar paskambins.

Emilija giliai atsikvėpė ir ištvermingai iškentė mano eilinį neišmanymo protrūkį. Akivaizdu, kad jai šitai nebuvo lengva.

– Nesakyčiau, kad tu kažko nesupratai. Kara pas Mirandą nebedirba, todėl, žinoma, jai reikia naujos auklės.

– Ką? Kaip suprasti – Kara nebedirba pas Mirandą? Jeigu ji nedirba pas Mirandą, tai ką ji, po galais, veikia? – Negalėjau patikėti, kad Kara neįspėjo manęs apie staigų pasitraukimą iš darbo.

– Miranda mano, kad Kara bus laimingesnė, jei dirbs pas ką nors kitą. – Emilija atsakė kur kas diplomatiškiau, nei būtų paaiškinusi pati Miranda. Galima pamanyti, kad Mirandai kada nors rūpėjo kitų žmonių laimė!

– Emilija, dėl Dievo meilės, sakyk, kas ten iš tikrųjų atsitiko?

– Girdėjau iš Karolinos, kad Kara uždarė mergaites jų kambaryje, nes šios prieš ją atsikalbinėjo. Miranda mano, kad Karai nedera imtis tokių auklėjimo priemonių. Aš su ja sutinku. Šiaip ar taip, Kara juk nėra mergaičių mama, ar ne?

Vadinasi, Karą išvijo dėl to, kad ji uždarė mergaites jų kambary, nes šios jos neklausė?

– Taip, aš tave suprantu. Iš tiesų auklei nedera kištis į vaikų auklėjimą, – tariau ir paklusniai linktelėjau galvą. – Kara pasielgė tikrai netinkamai.

Emilija ne tik nesureagavo į mano per kraštus besiliejantį sarkazmą, bet ir neparodė, kad bent kiek jį suprato.

– Būtent. Be to, Mirandai nepatiko, kad Kara nemoka prancūziškai. Kaip mergaitės išmoks sklandžiai kalbėti prancūziškai?

Nežinau. Gal jas išmokys 18 000 dolerių per metus kainuojančioje privačioje mokykloje, kur prancūzų kalba buvo vienas iš privalomų dalykų ir kur visos trys mokytojos buvo tikros prancūzės? O gal jos išmoks iš pačios mamos, kuri kadaise gyveno Prancūzijoje, dar ir dabar po keliolika kartų per metus ten važinėja ir kalba prancūziškai sklandžiai, su smagiu dainuojančiu akcentu?

Bet aš tik atsakiau:

– Na, tu teisi. Nemoki prancūziškai, nedirbk aukle. Supratau.

– Kad ir kaip ten būtų, tavo pareiga surasti mergaitėms naują auklę. Štai agentūros, su kuria dirbam, telefonas, – paaiškino ji ir elektroniniu paštu permetė man telefono numerį. – Ten žino, kokia Miranda reikli, todėl paprastai mums atsiunčia pačių geriausių žmonių.

Aš liūdnai pažvelgiau į ją ir pagalvojau, koks turėjo būti jos gyvenimas iki Mirandos Pristli? Keletą minučių miegojau atmerktomis akimis, kai staiga vėl suskambo telefonas. Ačiū Dievui, ragelį pakėlė Emilija.

– Labas, Miranda. Taip, taip, aš jus girdžiu. Ne, nieko, viskas gerai. Taip, aš ką tik gavau patvirtinimą dėl ketvirtadienio kirpėjo ir vizažisto. Taip, Andrėja jau pradėjo ieškoti jums naujos auklės. Kai grįšit, pirmą dieną mes jums atvesime tris rimtas kandidates. – Ji priglaudė galvą su telefono rageliu prie peties ir palietė rašikliu lūpas. – Mmm, taip. Taip, tikrai patvirtinta. Ne, ne devyniasdešimt devyniais procentais, o visu šimtu. Tikrai taip. Žinoma, Miranda. Taip, aš asmeniškai gavau tą patvirtinimą. Esu visiškai tuo tikra. Jie tiesiog nekantriai jūsų laukia. Gerai. Smagaus jums skrydžio. Taip, tikrai patvirtinta. Tuojau jums išsiųsiu faksu. Viso geriausio. – Ji padėjo ragelį, ir man pasirodė, kad ji visa dreba.

– Kaip ta moteris nieko nesupranta? Aš gi jai sakiau, kad dėl kirpėjo ir vizažisto viskas suderinta. Kelis kartus pasakiau. Tai kam dar tą patį kartoti penkiasdešimt kartų? Ir dar žinai, ką ji pasakė?

Aš papurčiau galvą.

– Žinai, ką ji pasakė? Ogi dėl to, kad sukėliau jai tiek galvos skausmo, ji liepė man perdaryti kelionės planą taip, kad jame atsispindėtų, jog kirpėjo ir vizažisto paslaugos patvirtintos, ir nusiųsti faksu į Ritz viešbutį, kad ji ten nuvykusi žinotų, kokio tiksliai meistro laukti. Aš taip dėl tos moters stengiuosi, aukoju jai visą savo gyvenimą, o ji šitaip su manimi kalba atsidėkodama? – Atrodė, ji ims ir pravirks. Aš žavėjausi reta proga, kai Emilija burnoja Mirandą, bet jaučiau, kad tuoj pat suveiks savisaugos instinktas. Taigi elgiausi labai apdairiai. Nutaisyk tinkamą užuojautos ir abejingumo veidelį.

– Čia ne tu kalta, Ema, prisiekiu. Juk ji žino, kaip tu stropiai jai dirbi. Jeigu manytų, kad kažką darai ne taip, seniai būtų išvijusi. Jos juk niekas nesulaikys. Pati supranti.

Emilija liovėsi niurzgusi ir artinosi prie nesitaikstymo zonos, kur buvo matyti, kad nors ji ir nesutiko su mano nuomone, iš karto pultų ginti Mirandos, jeigu aš ką nors pasakyčiau prieš ją. Per psichologijos pamokas mokiausi apie Stokholmo sindromą, kur nukentėjusieji susitapatina su savo užpuolikais, bet kažkodėl nesupratau, kaip šitai gali pasireikšti tikrovėje. Gal man reiktų nufilmuoti vaizdo kamera mudviejų su Emilija sceneles ir nusiųsti dėstytojui, kad kitamečiai pirmakursiai galėtų pamatyti savo akimis? Mano pastangos, atrodė, įgavo deramą pagreitį, taigi aš giliai atsikvėpiau ir čiupau jautį už ragų.

– Jinai gi beprotė, Emilija, – pradėjau lėtai ir atsargiai, laukdama, ar ji man pritars. – Kalta ne tu, o ji pati. Jinai – lėkšta, bedvasė, pikta moteris, apsikrovusi tonomis puikiausių drabužių, ir nieko daugiau.

Emilijos veidas pastebimai surimtėjo, oda ant kaklo ir skruostų įsitempė, o rankos liovėsi drebėjusios. Jaučiau, kad ji bet kurią akimirką sutrins mane su žemėmis, bet negalėjau liautis.

– Ar pastebėjai, kad ji neturi draugų, Emilija? Ar pastebėjai? Aišku, jos telefonas čirškia dieną naktį, jai skambina garsiausi pasaulio žmonės, bet ne tam, kad pasikalbėtų apie vaikus, apie darbą ar šeiminį gyvenimą, tiesa? Skambina dėl to, kad jiems iš jos kažko reikia. Man tai atrodo baisu. Įsivaizduok, jeigu tau skambintų tik dėl…

– Liaukis! – suriko ji, o per veidą jai vėl riedėjo ašaros. – Užsičiaupk, po perkūnais! Atėjai čia ir manaisi viską suprantanti? Pamanykit – sarkastiškoji gražuolė! Jai mat į viską nusispjauti. Nieko tu čia nesupranti! Visiškai nieko.

– Ema…

– Nesiemink, Ende! Leisk pabaigti. Žinoma, Miranda – sunkus žmogus. Žinau, kad kartais ji elgiasi kaip beprotė. Žinau puikiai, ką reiškia per naktį nesumerkti akių ir bijoti, kad ji ims ir paskambins, o tavo draugai nieko nesupras. Aš viską žinau! Bet jeigu tau viskas taip nepatinka ir tu nieko daugiau nedarai, tik visą laiką dejuoji ir aimanuoji dėl jos ir visų šalia tavęs dirbančių, tai ko neišeini? Tavo elgesys visiems kelia rūpesčių. O jeigu sakai, kad Miranda puskvailė, tai apsidairyk – aplink pilna žmonių, kurie mano, kad ji gabi, puiki ir talentinga. O apie tave pasakys, kad pati esi puskvailė, jeigu nesistengi dorai dirbti tokiam nuostabiam žmogui. Ji iš tiesų nuostabi, Ende. Nepaprastai nuostabi.

Apmąsčiusi jos žodžius nutariau, kad ji iš dalies teisi. Miranda, kiek žinojau, iš tiesų buvo fantastiška leidėja. Nė vienas žodelis, sakinys ar nuotrauka nepakliūdavo į žurnalą, negavę jos sunkiai išpešamo palaiminimo. Jinai nebijodavo ką nors pataisyti ir priversti perdaryti iš naujo, nekreipdama dėmesio į tai, kad kažkam baisiai nepatiks ar kažką nuliūdins. Nors redaktoriai užsakinėdavo, kokius modelius fotografuoti, Miranda pati atrinkdavo pageidaujamus drabužius ir numatydavo, kokios manekenės ką dėvės. Fotosesijose dalyvaudavo tik redaktoriai, bet jie tiksliai vykdydavo detalius ir kruopščiai apgalvotus Mirandos nurodymus. Paprastai ji tardavo paskutinį – o dažniausiai ir įžanginį – žodį dėl apyrankės, rankinės, batelių, drabužio, šukuosenos, straipsnio, interviu, žurnalisto, modelio, interjero ar fotografijos, pasirodysiančių kiekviename numeryje. Mano galva, visa tai lėmė nepakartojamą kiekvieno kas mėnesį išeinančio žurnalo numerio sėkmę. Podiumas nebūtų Podiumas – apskritai būtų tik tuščia vieta, – jeigu ne Miranda Pristli. Ir aš, ir visi tą žinojom. Tik aš niekaip negalėjau suvokti, kas jai davė teisę šitaip nesiskaityti su žmonėmis. Kodėl sugebėjimas prašmatnią vakarinę suknelę užtempti ant ilgakojės geltonodės manekenės ir nufotografuoti San Sebastiano gatvėje buvo taip garbinamas, kad pateisindavo netinkamą Mirandos elgesį? Man niekaip netilpo galvoje šitie du dalykai, bet ką, po galais, aš išmaniau? Emilija, kaip matyt, suvokė.

– Emilija, aš tik norėjau pasakyti, kad tu esi nepaprastai šauni padėjėja, kad jai pasisekė, jog turi tokią stropiai ir atsakingai dirbančią padėjėją. Aš norėjau pasakyti, kad tu visai nekalta, jog jai kažkas nesiseka ar nepatinka. Ji tiesiog labai nelaimingas žmogus. Tu juk padarei viską, ką galėjai.

– Žinau. Aš viską žinau. Bet tu jos negerbi, Ende. Tik pagalvok. Labai gerai pagalvok. Ji visapusiai talentinga. Jai teko gyvenime taip daug visko atsisakyti, kad pasiektų tai, ką dabar turi. Bet argi ne tą patį galima pasakyti apie visus, kurie padarė tokią stulbinančią karjerą bet kokioje kitoje srityje? Sakyk, ar daug žinai valdininkų, verslo partnerių, kino režisierių ar kitokių garsenybių, kurie nebūtų griežti savo samdiniams?

Prisipažinsiu, mudvi šiuo atžvilgiu nesutiktume niekad. Buvo aišku, kad Emilija iki kaulų čiulpų atsidavusi Mirandai, Podiumui, tik aš niekaip nesuvokiau kodėl. Ji buvo lygiai tokia pat, kaip ir šimtai kitų madų žurnalų asistenčių ar padėjėjų, sekretorių ar jaunesniųjų redaktorių. Visgi aš niekaip nesupratau kodėl. Kiek man teko patirti ir pamatyti, visos buvo niekinamos, žeminamos ir skaudinamos tiesioginės savo viršininkės. O pačios savo ruožtu, vos gavusios paaukštinimą, lygiai taip pat elgdavosi su savo pavaldinėmis. Ir visa tai tik dėl to, kad užkopusios ant paties aukščiausio karjeros laiptelio galėtų pasigirti sėdėjusios pirmoje eilėje per Yvo Sen Lorano couture kolekcijos pristatymą ar gavusios po kelis krepšius Prada drabužių?

Laikas nusileisti ir sutikti.

– Suprantu, – atsidusau, pagaliau pasijutusi nugalėta. – Viliuosi, kad tu kada nors suprasi, jog siaubingai aukojaisi ir pataikavai jai, o ne atvirkščiai.

Tikėjausi sulauksianti staigios kontratakos, bet Emilija tik šyptelėjo.

– Girdėjai, kaip aš ją šimtus kartų patikinau, kad dėl ketvirtadienio kirpėjo ir vizažisto viskas suderinta?

Linktelėjau. Dabar ji atrodė linksmai nusiteikusi.

– Aš jai pamelavau. Niekam aš neskambinau ir su niekuo nesitariau! – Paskutinį sakinį ji tiesiog dainuote išdainavo.

– Emilija! Tu rimtai? Tai ką dabar darysi? Prisiekinėjai visais šventaisiais, kad viskas suderinta. – Pirmą kartą per visą mano darbo karjerą norėjau pulti ir apkabinti šitą merginą.

– Ende, atsipeikėk. Negi iš tiesų manai, kad koks nors sveiko proto žmogus atsisakytų ją šukuoti ar dažyti? Juk tai jam atvertų plačiausius kelius į karjerą. Būtų tikras beprotis, jeigu atsisakytų. Neabejoju, kad tas vaikinukas ir taip būtų sutikęs, tiesiog reikėjo pakeisti ar paderinti jo paties planus. Aš nė nesirengiu jo klausinėti. Jis pats mums paskambins. Nemanau, kad būtų kitaip. Juk ji – Miranda Pristli!

Dabar jau, maniau, tuoj imsiu ir apsiverksiu. Bet garsiai ištariau tik tiek:

– Tai nuo ko man pradėti ieškoti tos auklės? Juk reikia kažką daryti.

– Tikrai taip, – sutiko ji, net švytėdama iš pasitenkinimo savo išmintingumu. – Visiškai nebloga mintis.

Pirmoji mergina, su kuria kalbėjau dėl auklės darbo, atrodė tiesiog šokiruota.

– O, Dievulėliau! – suriko ji, kai paklausiau telefonu, ar negalėtų ateiti į biurą su manim pasikalbėti. – O, Dieve mano! Jūs rimtai mane kviečiate? O, Dieve šventas!

– Ar sutinkat, ar ne?

– Dieve, žinoma, kad taip! Taip, taip, taip! Į Podiumą! O, Dievulėliau! Draugai numirs, kai pasakysiu. Tikrai numirs. Tik pasakykit, kur ateiti ir kada.

– Turbūt supratot, kad Mirandos šiuo metu nėra, todėl su ja neteks pasikalbėti. Aišku?

– Taip. Visiškai.

– Ir dar turbūt žinot, kad teks dirbti Mirandos dvynukių aukle, tiesa? Su Podiumu jūs neturėsite nieko bendra.

Ji giliai atsiduso, tarsi tektų susitaikyti su graudžia tiesa.

– Taip, žinoma. Dirbsiu aukle. Supratau puikiai.

Deja, ji nieko nesuprato, nes nors atrodė nepriekaištingai (aukšta, gražiai nuaugusi, skoningai apsirengusi ir beprotiškai liesa), nuolatos klausinėjo, ar bus kokių įpareigojimų, susijusių su Podiumu.

Aš demonstratyviai papurčiau galvą, bet ji nepastebėjo.

– Jokių. Mudvi juk jau kalbėjom, ar pamiršai? Aš tiesiog ieškau Mirandai žmonių ir todėl pasikviečiau tave į biurą. Bet tuo viskas ir baigiasi. Jos dvynukės čia negyvena, aišku?

– Aišku, aišku, – sutiko ji, bet aš jau išbraukiau ją iš tinkančiųjų sąrašo.

Kitos trys, kurias atsiuntė agentūra ir kurios dabar laukė priimamajame, buvo ne ką geresnės. Fiziškai jos atitiko Mirandos reikalavimus. Agentūra iš tiesų žinojo, ko Mirandai reikia, bet nė viena iš jų neturėjo to, ko aš būčiau pageidavusi iš auklės, kuriai galėčiau patikėti prižiūrėti savo sūnėną ar dukterėčią. Aš turėjau mintyse tam tikrus šio darbo reikalavimus. Viena buvo baigusi ikimokyklinio vaikų auklėjimo magistrantūrą, bet išvertė akis ir nepratarė nė žodžio, kai paprašiau apibūdinti, kuo šitas darbas, jos manymu, skirtųsi nuo anksčiau dirbtų. Kita draugavo su NBA krepšininku, iš kurio išmoko, kaip „elgtis su įžymybėmis“. Ji nutaisė rūgščią miną ir paaiškino man, kad „garsenybių vaikai paprastai turi didelių auklėjimo spragų“. Išbraukta. Trečioji, daugiausia teikusi vilčių, buvo gimusi ir augusi Manhatane, ką tik baigusi universitetą, ketino metelius padirbti aukle, užsikalti pinigų ir nuvažiuoti į Paryžių. Kai paklausiau, ar ji kalba prancūziškai, mergina linktelėjo. Vienintelė bėda buvo ta, kad ji buvo iki kaulų smegenų miesto vaikas ir neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Paklausiau, ar ji norėtų išmokti vairuoti? Ne, atsakė ji, tikrai nenorėtų. Ji nemanė, kad reikalinga dar viena mašina spūstims miesto gatvėse didinti. Trečia išbraukta. Likusią dienos dalį mąsčiau, kaip čia reikės delikačiai pasakyti Mirandai, kad jeigu mergina patraukli, atletiška, moka elgtis su įžymybėmis, gyvena Manhatane, vairuoja mašiną, moka plaukti, turi diplomą, kalba prancūziškai, yra savo laiko šeimininkė, tai labai didelė tikimybė, kad ji visai nenori dirbti aukle.

Ji turbūt telepatiškai sugavo mano mintis, nes tuoj pat suskambo telefonas. Aš mikliai permečiau galvoje jos kelionę ir nusprendžiau, kad dabar ką tik turėjo nusileisti jos lėktuvas Šarlio de Golio oro uoste, o užmetusi akį į po ranka gulintį taip stropiai minutė į minutę Emilijos paruoštą kelionės grafiką pamačiau, kad ji dabar turėtų važiuoti automobiliu į Ritz viešbutį.

– Mirandos Prist…

– Emilija! – ji tiesiog suspiegė man į ausį. Nusprendžiau, kad dabar ne laikas ją pataisyti dėl vardo. – Emilija! Vairuotojas man nepadavė mano įprastinio telefono ir todėl aš neturiu nė vieno man reikiamo žmogaus telefono numerio. Tai nedovanotina! Visiškai nedovanotina! Kaip aš tvarkysiu reikalus, neturėdama nė vieno telefono numerio? Tuojau pat sujunk mane su ponu Lagerfeldu.

– Gerai, Miranda, luktelkit minutėlę. – Nuspaudžiau mygtuką „palaukti“ ir šūktelėjau Emilijai padėti, nors iš tiesų būčiau daug mieliau prarijusi tą telefono ragelį, negu puolusi ieškoti Karlo Lagerfeldo per tokį trumpą laiką, kad Miranda nesupyktų ir netrenkusi ragelio po kelių minučių vėl neskambintų ir neklaustų: „Kur jis, po velnių? Kodėl taip ilgai nesujungi? Ar nemoki naudotis telefonu?“

– Jai reikia Karlo, – šūktelėjau Emilijai. Išgirdusi šitą vardą, ji tik stryktelėjo nuo kėdės ir pradėjo naršyti tarp galybės popierių ant savo stalo.

– Klausyk, mes turim dvidešimt ar trisdešimt sekundžių. Tu skambink į Biaricą ir vairuotojui, o aš į Paryžių ir jo asistentei, – atsiliepė ji, o jos pirštai jau lakstė po klaviatūrą. Aš dukart spustelėjau mygtuką su kontaktinių asmenų pavardžių sąrašu, kuriuo mudvi naudojomės savo kompiuteriuose, ir suradau net penkis numerius, kuriais turėjau paskambinti: Biarico pagrindinis, Biarico antrasis, Biarico studija, Biarico baseinas ir Biarico vairuotojas. Greitai permečiau akimis likusią Karlo Lagerfeldo telefonų sąrašo dalį ir pamačiau, kad Emilijai kliuvo nei daug, nei mažai – net septyni numeriai, neskaitant telefonų Niujorke ir Milane. Mes jau mirusios, nors dar nė nepradėjome.

Susiskambinau su pirmaisiais namais Biarice ir jau rinkau antrųjų numerį, kai pamačiau, kad mirksinti raudona laukimo lemputė užgeso. Emilija pranešė, kad Miranda jau padėjo ragelį, jeigu aš kartais nepastebėjau. Prabėgo gal dešimt ar penkiolika sekundžių – šiandien ji ypač nekantri. Aišku, telefonas tuojau pat vėl suskambo, ir Emilija paklausė mano prašymo maldaujamu akių žvilgsniu ir pakėlė ragelį. Ji nespėjo nė prasižioti prisistatymui, kai pradėjo linksėti galva ir atsiprašinėti Mirandos. Aš karštligiškai maigiau mygtukus ir pagaliau man pavyko – o, stebukle! – prisiskambinti į Biarico baseiną, kur atsiliepė kažkokia moteris, nesuprantanti nė vieno paprasčiausio angliško žodžio. Gal ji sirgo gimtosios prancūzų kalbos garbinimo manija?

– Taip, taip, Miranda. Mudvi su Andrėja kaip tik dabar ir skambinėjam. Dar kelias sekundes. Taip, suprantu jus. Žinoma, jus tai nepaprastai liūdina, bet jeigu jūs galėtumėte luktelti dar bent dešimt sekundžių, mes tikrai jus su juo sujungtume. Gerai? – Ji nuspaudė „laukti“ ir toliau maigė mygtukus. Girdėjau, kaip ji siaubinga laužyta prancūzų kalba klausinėjo žmogaus, kuris, pasirodo, nė negirdėjęs Karlo Lagerfeldo pavardės. Mums galas. Tikrai galas. Aš jau norėjau mesti ragelį ir nutraukti pokalbį su ta pamišėle prancūze, kai pamačiau, kad raudonoji lemputė vėl užgeso. Emilija vis dar pamišėliškai maigė mygtukus.

– Ji metė ragelį! – šūktelėjau lyg greitosios pagalbos seselė, daranti nukentėjusiajam dirbtinį kvėpavimą.

– Dabar tu atsiliepsi! – paliepė ji man, o jos pirštai vis dar įnirtingai laigė po klaviatūrą. Žinoma, tuoj pat vėl suskambo telefonas.

Aš pakėliau ragelį ir nė nesistengiau ką nors sakyti. Žinojau puikiai, kad tuojau pat prabils balsas kitam laido gale. Taip ir buvo.

– An-drė-ja! Emilija! Su kuo aš, po velnių, kalbu? Kodėl ragelyje vis dar jūsų balsas, o ne pono Lagerfeldo? Kodėl?!

Pirma mintis šovė iš viso nieko nesakyti, nes aiškiai jaučiau, kad žodinis mūsų kailių vanojimas dar nesibaigė. Bet, kaip visada, mano nuojauta apgavo.

– Alio–oooo! Ar mane kas nors girdi? Ar iš tiesų mano dviem padėjėjoms taip sunku sujungti su kitu telefono numeriu?

– Ne, Miranda, tikrai nesunku. Labai jūsų atsiprašau, – man truputį virpėjo balsas, bet aš negalėjau susivaldyti. – Bėda ta, kad mes, atrodo, niekaip negalim surasti pono Lagerfeldo. Mes jau skambinom į aštuonias…

– Atrodo, niekaip negalim jo rasti? – pakartojo ji mano žodžius spiegiančiu balsu. – Kaip čia suprasti – atrodo, niekaip negalim jo rasti?

Pagalvojau, kurio žodžio iš paskutinio penkių žodžių sakinio ji nesuprato? Atrodo. Niekaip. Negalim. Jo. Rasti. Ko čia galima nesuprasti? Man viskas aišku: mes jo, po perkūnais, nerandam. Dėl to ir negirdi jo balso. Jeigu gali susirasti, tai ir ieškokis pati. Mano galvoje sukosi šimtai kandžių atsakymų, bet aš tik burbtelėjau kaip pirmokė, išbarta mokytojos už plepėjimą per pamoką.

– Matot, Miranda, mes paskambinom visais mūsų turimais numeriais ir nė vienu jo neradom, – šiaip taip išstenėjau.

– Aišku, kad negalėjot rasti! – Ji vos nerėkė, ir tas jos tylus santūriai šaltas balsas buvo neatpažįstamai pasikeitęs. Ji giliai, demonstratyviai atsiduso ir dabar jau ramiu balsu tarė: – An-drė-ja, ar nežinojai, kad ponas Lagerfeldas šią savaitę vieši Paryžiuje? – Man atrodė, kad mes kalbam angliškai kaip antrąja užsienio kalba.

– Žinoma, Miranda. Emilija skambino visais turimais…

– O ar žinojot, kad poną Lagerfeldą Paryžiuje galima rasti tik mobiliuoju telefonu? – Jaučiau, kaip jos balsas įsitempė, nes ji stengėsi išlikti rami ir santūri.

– Ne, mes tikrai neturim jo mobiliojo didžiajame telefonų sąraše, todėl ir nežinojom, kad ponas Lagerfeldas turi mobilųjį telefoną. Bet šiuo metu Emilija skambina jo asistentei, todėl manau, kad tuojau pat jį gaus. – Emilija iškėlė nykštį aukštyn, paskui puolė kažką rašyti ir garsiai šūktelėjo: „Merci, o, taip, ačiū. Labai ačiū. Merci.“ – Ji vis kartojo ir kartojo prancūziškai.

– Miranda, aš jau turiu jo numerį. Ar norėtumėte, kad sujungčiau? – Jaučiau, kaip iš pasididžiavimo ir pasitenkinimo man išsipūtė krūtinė. Šauniai padirbėta! Nuostabus rezultatas tokiomis įtampos kupinomis sąlygomis. Tiek to, kad mano puikiosios palaidinukės, sulaukusios dviejų – ne vienos, o dviejų – madų skyriaus asistenčių pagyrimo, pažastys šiuo metu geltonavo nuo prakaito. Kam tas rūpi? Pagaliau atsikratysiu tos pasiutusios beprotės, skambinėjančios į visus įmanomus pasaulio kraštus.

– An-drė-ja, – mano ausyse nuskambėjo kaip klausimas, bet aš mintyse bandžiau atsekti, ką reiškia, kai ji mane vadina tikruoju vardu. Iš pradžių pamaniau, kad ji tai daro tikslingai, siekdama mudvi sumenkinti ir pažeminti, bet paskui pamaniau, kad ji veikiausiai buvo visiškai patenkinta mūsų santūrumu, girdint tokius niekinimus ir žeminimus, ir visai nekvaršino sau galvos tokiomis smulkmenomis, kaip du skirtingi dviejų padėjėjų vardai. Emilija mano spėliojimą patvirtino, sakydama, kad Miranda ją rečiau nei perpus pavadindavo tikruoju vardu, o kitais atvejais vadindavo Andrėja ar Elison, kaip prieš mane buvusią padėjėją. Man palengvėjo.

– Klausau. – Ir vėl tas drebantis balsas. Kad jį kur galas! Negi aš visai nebeturiu savigarbos prieš šitą moterį?

– An-drė-ja, nesuprantu, ko čia taip plėšotės, ieškodamos pono Lagerfeldo mobiliojo telefono numerio, kai aš jį turiu čia pat po ranka. Vos prieš penkias minutes jis man padiktavo, bet mūsų ryšys nutrūko ir aš dabar nemoku jo surinkti. – Paskutinę sakinio dalį ji ištarė taip, lyg visas pasaulis būtų dėl visko kaltas, bet tik ne ji pati.

– Ak! Jūs… a… jūs turite jo telefono numerį? Ir visą laiką žinojote, kad jam galima skambinti tuo numeriu? – ištariau tai tik dėl to, kad išgirstų Emilija, ir tik dar labiau užrūstinau Mirandą.

– Ar aš tau dar neaiškiai pasakiau? Prašau mane sujungti su numeriu 03 55 23 56 67 89. Tuojau pat. O gal tau per sunku?

Emilija lėtai purtė galvą, negalėdama patikėti tuo, ką girdi, ir piktai suglamžė popieriaus lapelį, ant kurio buvo užrašytas telefono numeris, kurio mes taip vergiškai ieškojom.

– Ne, ne, Miranda, aišku, kad nesunku. Tuojau sujungsiu. Luktelkit minutėlę. – Spustelėjau mygtuką „kelių žmonių pokalbis“, surinkau numerį, išgirdau kitame gale atsiliepiant Karlą ir dar sykį nuspaudžiau tą patį mygtuką. – Pone Lagerfeldai, kalbės Miranda Pristli, prašom palaukti, – išpyškinau kaip ta telefonų operatorė iš filmo „Namas prerijose“. Ir tada, užuot nuspaudusi mygtuką „be garso“ ir įjungusi mikrofoną, kad mudvi su Emilija pasiklausytume jų pokalbio, aš tiesiog padėjau ragelį. Kelias minutes abi sėdėjom ir tylėjom. Aš bandžiau susivaldyti ir nepradėti burnoti ant Mirandos, todėl servetėle nusišluosčiau nuo kaktos prakaitą ir labai giliai atsidusau. Ji prakalbo pirma.

– Sakyk, ar teisingai viską supratau? Ji turėjo telefono numerį, bet nemokėjo pati surinkti?

– O gal ji tiesiog nenorėjo pati rinkti? – atskubėjau jai į pagalbą, visada entuziastingai išnaudodama progą, kai abi galim vieningai stoti prieš Mirandą. Juolab turint omeny, kad tokios progos su Emilija pasitaikydavo gana retai.

– Galėjau susiprasti, – tarė ji ir palingavo galvą, lyg būtų baisiausiai savimi nepatenkinta. – Tikrai galėjau susiprasti. Ji visados manęs prašo paskambinti žmonėms, kurie tūno kitam kambary ar gyvena viešbutyje per dvi gatves nuo jos. Pamenu, man atrodė nesuvokiamas dalykas skambinti iš Paryžiaus į Niujorką ir prašyti, kad tave sujungtų su kažkuo Paryžiuje. O dabar viskas atrodo normalu, tik aš niekaip negaliu sau atleisti, kad šito nenumačiau.

Jau norėjau lėkti į valgyklą atsinešti pietų, bet ir vėl suskambo telefonas. Vadovaudamasi posakiu, kad žaibas į tą pačią vietą du kartus netrenkia, nusprendžiau pavaduoti Emiliją ir pati čiupau ragelį.

– Mirandos Pristli biuras.

– Emilija! Aš stoviu per pliaupiantį lietų Rivoli gatvėje, nes vairuotojas kažkur dingo! Kaip į vandenį! Ar tu mane supranti? Pradingo! Tuojau pat man jį surask! – Ji isteriškai šaukė. Aš dar nė sykio nebuvau girdėjusi tokio jos balso. Ir nė kiek nebūčiau nustebusi, jeigu tai būtų vienintelis kartas.

– Miranda, vieną minutėlę. Aš turiu jo telefono numerį. – Dairiausi po stalą kelionės grafiko, kurį buvau pasidėjusi po ranka, bet čia mėtėsi tik seni skambinusiųjų sąrašai, visokie dokumentai ir šūsnys juodraštinių žurnalo numerių. Praėjo trys keturios sekundės, o man atrodė, kad stoviu šalia jos ir matau, kaip lietus žliaugia jos Fendi kailiniais ir plauna nuo veido juodomis srovėmis tekantį makiažą. Rodės, ji tuoj pakels ranką ir voš man per veidą, išvadindama visiška nevykėle, netikša, nemokša ir apskritai visiška ir nepataisoma tingine. Nebuvo laiko savęs raminti ir guosti ar bent jau įtikinti, kad ji irgi žmogus (teoriškai) ir dabar stypso lietuje ir šūkauja ant savo padėjėjos už 3 600 mylių. Aš čia niekuo dėta. Aš čia niekuo dėta. Aš čia niekuo dėta.

– An-drė-ja, mano bateliai – mesk lauk! Ar girdi? Ar bent jau klausaisi manęs? Tuojau pat surask man vairuotoją!

Smarkiai rizikavau iškrėsti kokią kvailystę, nes pajutau, kaip man užgniaužė gerklę, įsitempė sprando raumenys ir aš nežinojau, ar man verkti, ar juoktis. Ne į naudą nei viena, nei kita. Emilija turbūt pajuto tą patį, nes stryktelėjo nuo stalo ir kyštelėjo man savo lapą su kelionės grafiku. Ji buvo net paryškinusi vairuotojo numerius – iš viso tris: vieną mašinos, kitą namų, o trečią mobiliojo ryšio. Šaunuolė.

– Miranda, turėsite palaukti, kol jam paskambinsiu. Ar galite palaukti? – Nelaukiau, ką ji atsakys, nes ir taip žinojau, kad baisiai supyks, todėl spustelėjau mygtuką „laukti“. Ir vėl paskambinau į Paryžių. Paguodė tai, kad vairuotojas atsiliepė po pirmo mano surinkto telefono numerio pyptelėjimo. Bet nuliūdino tai, kad jis nemokėjo ir nė žodžio nesuprato angliškai. Nors niekada anksčiau nepasižymėjau savybe kenkti sau, šįkart nesusilaikiau ir trinktelėjau galvą į stalą. Po trijų tokių smūgių Emilija čiupo telefoną ant savo stalo. Ji paleido gerklę – ne dėl to, kad vairuotojas kaip nors suprastų jos nemokšišką prancūzų kalbą, bet tiesiog dėl to, kad norėjo pabrėžti šios situacijos svarbą. Visados reikia naujiems vairuotojams aplaužyti ragus, pirmiausia dėl to, kad jie manė, jog nieko čia blogo, jei Mirandai teks palaukti jų keturiasdešimt penkias sekundes ar net visą minutę. Kaip tik dėl šito mes visados šaukdavom ant vairuotojų.

Po kelių minučių mudvi abi sudėjom galvas ant stalų. Emilija buvo taip iškoneveikusi vairuotoją, kad šis kaip nuplikytas dūmė ten, kur prieš tris ar keturias minutes buvo palikęs Mirandą jo laukti. Aš jau nebenorėjau jokių pietų, nes vien tik apie juos pagalvojus darėsi pikta. Ar tik ne Podiumo įtaka? O gal tiesiog adrenalinas ir sugadinti nervai užmušė man apetitą? Tikrai taip! Badavimas, toks būdingas Podiumo darbuotojams, iš tiesų atsirasdavo ne jų pačių noru. Tai buvo fiziologinė organizmo reakcija, kai žmogus nuolatos kažko bijo ir nepakeliamai daug jaudinasi, todėl dingsta apetitas ir jis nesijaučia alkanas. Aš šiame fakte įžvelgiau gilesnę prasmę ir padariau išvadą, kad Miranda pergudravo mus visus ir tikslingai dėjosi esanti visapusiškai atgrasi asmenybė, taigi iš baimės žmonės tiesiog liesėdavo akyse.

– Panelės, panelės, panelės! Kas leido miegoti ant stalų? Įsivaizduojat, kas būtų, jeigu pamatytų Miranda? Tikrai neapsidžiaugtų! – linksmai treliavo Džeimsas iš tarpdurio. Jis buvo susilaižęs plaukus ant viršugalvio kažkokiu plaukų vašku, pavadintu „Naktinė galvutė“ (skambus pavadinimas – kaip atsispirsi?) ir vilkėjo aptemptus futbolininko marškinėlius su numeriu 69 iš abiejų pusių. Kaip visados, puikus vaizdelis su gilia mintimi ir potekste.

Nė viena iš mūsų nė akių į jį nepakėlėme. Laikrodis rodė keturias, o mums atrodė, kad jau vidurnaktis.

– Gerai, tada pabandysiu atspėti. Skambino Mamužė ir pranešė pametusi auskarą pakely iš Ritz pas Aleną Djukase. Ir liepė jums jį surasti, nors ji Paryžiuje, o jūs Niujorke.

Aš prunkštelėjau:

– Manai, kad dėl to mes šitaip sėdėtume? Juk čia mūsų darbas. Mes kasdien šitą darom. Sugalvok ką nors sunkesnio.

Net Emilija nusijuokė:

– Tikrai, Džeimsai, visai neoriginalu. Per dešimt minučių galėčiau surasti tą auskarą bet kokiame pasaulio mieste, – staiga ji įsitraukė į pokalbį dėl man visiškai nesuvokiamų priežasčių. – Būtų įdomiau, jeigu nepasakytų, kokiame mieste jį pametė. Bet mes vis tiek surastume.

Džeimsas atatupstas traukėsi iš kabineto, o jo veide atsispindėjo siaubas.

– Ką gi, merginos, geros jums dienos, girdit? Ačiū Dievui, kad ji dar jūsų nedulkina. Tikrai, dėkokit Dievui, girdit? Jūs tiesiog nuoooooostabios. Taigi, a… geros jums dienos.

– KUR ČIA TAIP SKUBI, BERNUŽĖLI? – suriko kažkas aukštu šaižiu balsu. – DROŽK ATGAL PAS MERGINAS IR PASIAIŠKINK, APIE KĄ GALVOJAI ŠĮRYT APSIVILKDAMAS ŠĮ SKUDURĄ! – Naidželas čiupo Džeimsą už kairiosios ausies ir atitempė į tarpą tarp mūsų stalų.

– Paleisk, Naidželai, – inkštė Džeimsas, nuduodamas nepatenkintą, o iš tiesų jam buvo mielas Naidželo prisilietimas. – Juk žinai, kad tau šitie marškinėliai patinka.

– MAN PATINKA ŠITIE MARŠKINĖLIAI? MANAI, KAD AŠ PAKĘSIU TAVO IŠKRYPĖLIŠKUS GĖJIŠKUS SKUDURUS? ŽINAI, DŽEIMSAI, TU GERAI PAGALVOK. AIŠKU? AR AIŠKU?

– Kodėl tau nepatinka futbolo marškinėliai? Man jie atrodo patraukliai. – Mudvi su Emilija tyliai linktelėjom galvomis pritardamos Džeimsui. Gal ir nelabai skoningi, bet jam jie iš tiesų tiko. Be to, kaip galėjai klausyti patarimo dėl aprangos žmogaus, kuris pats tuo metu mūvėjo dryžuotus iki pusės blauzdų džinsus, vilkėjo juodą megztinį su V raidės formos apykakle ir didžiule skyle ant nugaros, per kurią švietė menčių raumenys. Visą ansamblį užbaigė plati šiaudinė skrybėlė ir juodai paryškintų akių linija (labai subtilu, turiu pripažinti).

– VYRUTI, MADA SKIRTA NE TAM, KAD REKLAMUOTUM ANT MARŠKINĖLIŲ SAVO IŠKRYPUSIAS SEKSUALINES NUOSTATAS. NE, NE. NIEKU GYVU! NORI – DEMONSTRUOK SAVO KŪNĄ, KIEK TINKAMAS. RODYK SAVO KIETUS KAMUOLIUKUS, KIEK TIK NORI. BET NEDRĮSK DRABUŽIAIS ŠAUKTI PASAULIUI, KOKIĄ POZĄ TU RENKIESI, BERNUŽĖLI! AR DABAR MANE SUPRATAI?

– Eik jau, Naidželai, – Džeimsas mikliai nutaisė pralaimėjusiojo išraišką, kad paslėptų savo džiugesį atsidūręs Naidželo dėmesio centre.

– NENAIDŽELUOK ČIA MANĘS, BROLYTI. DROŽK PAS DŽEFĮ IR PASAKYK, KAD AŠ LIEPIAU JAM DUOTI TAU TĄ NAUJĄJĮ KALVINO ŠVARKELĮ, KURĮ UŽSISAKĖM FOTOSESIJOMS MAJAMYJE. TĄ, KURĮ SKYRĖME MŪSŲ JUODUKUI MODELIUI – O, VARGE, JIS SALDUS KAIP MIDUS. O DABAR DROŽK. TIK NEPAMIRŠK ATEITI IR PASIRODYTI, KAIP ATRODAI.

Džeimsas stryktelėjo ir nukūrė kaip ką tik morką sušveitęs zuikis, o Naidželas pasisuko į mus.

– AR JOS DRABUŽIAI JAU UŽSAKYTI? – paklausė nežinia katros iš mūsų.

– Ne, sakė, nesirinks, kol neturės pavyzdžių knygos, – tingiai atsiliepė Emilija. – Žadėjo tuo pasirūpinti, kai tik grįš.

– GERAI, TIK ŽIŪRĖK, NEPAMIRŠK MAN IŠ ANKSTO PRANEŠTI, KAD SPĖČIAU SUDERINTI PLANUS. – Ir jis pasuko drabužinės link, tikriausiai tikėdamasis pamatyti, kaip persirengia Džeimsas.

Man jau kartą teko nuo pradžios iki galo stebėti Mirandos garderobo atnaujinimą, ir tai tikrai nebuvo malonus dalykas. Per kolekcijų pristatymus ji vaikščiodavo nuo podiumo prie podiumo ir užsirašinėdavo į knygelę. Šitaip ji ruošdavosi sugrįžusi į Valstijas pranešti Niujorko visuomenei, ką jie turėtų dėvėti, o vidurio Amerikai – ką jie norėtų dėvėti. Ir tai padarys ant vienintelio svarbaus savo gyvenime podiumo. Tada aš nežinojau, kad Miranda išskirtinį dėmesį atkreipdavo į tuos ant podiumų pasirodančius modelius, kuriuos ji pati norėtų dėvėti ateinančiais mėnesiais.

Po kelių savaičių, kai grįžo į biurą, Miranda įteikė Emilijai sąrašą su dizainerių pavardėmis, kurių modelių pavyzdžius ji norėtų matyti. Kai atrinktieji kandidatai pradėjo lakstyti ir ruošti Mirandai pavyzdžių knygas, nuotraukos su modeliais ant podiumų dar nebuvo nė išryškintos, ką jau kalbėti apie apipavidalinimą ir įrišimą. Podiume visi jau žinojo apie pavyzdžių pasirodymą ir nekantriai jų laukė. Žinoma, Naidželas irgi turėjo tam pasiruošti, nes jis paprastai padėdavo jai tas knygas peržiūrėti ir išsirinkti drabužius. Aksesuarų skyriaus darbuotoja gelbėdavo atrenkant rankines ir batelius, o dar viena madų skyriaus darbuotoja turėdavo žiūrėti, kad viskas būtų suderinta ir tiktų, ypač kai būdavo užsakomi kailiniai ar vakarinė suknelė. Kai iš visų modelių namų ji pagaliau gaudavo užsakytus daiktus, į Podiumą kelioms dienoms atvykdavo Mirandos asmeninė siuvėja. Tada Džefis ištuštindavo drabužinę ir nieko neleisdavo į vidų, niekas negalėdavo dorai dirbti savo darbo, nes Miranda su savo siuvėja tūnodavo ten ištisomis valandomis. Kartą per pirmąjį drabužių prisimatavimą aš ėjau pro šalį ir išgirdau šūkaliojant Naidželą: „MIRANDA PRISTLI! TUOJAU PAT NUSIRENK TĄ SKARMALĄ! SU TA SUKNELE ATRODAI KAIP KEKŠĖ! KAIP KOKIA ŠLIUNDRA!“ Prispaudžiau ausį prie durų ir klausiausi. Rizikavau tikrąja žodžio prasme netekti galvos ir kojų, jeigu staiga atsilapotų durys. Maniau, ji ims koneveikti Naidželą, bet išgirdau tik tylų pritariantį burbtelėjimą ir nusirengiamo drabužio šiurenimą.

Kadangi čia dirbau jau pakankamai seniai, tai tikėjausi, kad drabužių užsakymo garbė teks man. Keturiskart per metus ji perversdavo atsiųstus drabužių katalogus kaip savo ir rinkdavosi Alexander McQueen kostiumėlius ir Balenciaga kelnes tarsi marškinėlius iš L. L. Bean. Geltonas priklijuojamas lapelis ant šitų siaurų Fendi kelnių, kitas ant viso Chanel kostiumėlio su sijonu. Trečias, su užrašu „nereikia“, – ant puikiai derančios šilkinės palaidinukės. Verčia, klijuoja, verčia, klijuoja – ir taip be galo, be krašto, kol išsirinkdavo visą sezoninį garderobą tiesiog nuo podiumų. Daugelis jos išsirinktų drabužių dar nė nebūdavo iki galo pasiūti.

Žiūrėdavau, kaip Emilija siuntinėja faksus su Mirandos užsakymais, kuriuose nebūdavo nurodoma nei spalva, nei dydis, nes visi dizaineriai ir taip puikiausiai žinojo, ko reikia Mirandai Pristli. Žinoma, pasiūti tiksliai pagal jos dydį dar nieko nereiškė. Kai drabužiai atkeliaudavo į redakciją, juos reikėdavo dar pataisyti, kad atrodytų kaip siūti pagal specialų užsakymą. Tik kai visas garderobas būdavo užsakytas, atvežtas, pataisytas, nuvežtas į namus ir sukabintas į sieninę spintą miegamajame, Miranda atsisakydavo senojo sezono drabužių ir šūsnys puikiausių Yves, Celine ir Helmut Lang apdarų – dažniausiai šiukšlių maišuose – grįždavo atgal į biurą. Daugelis jų būdavo įsigyti tik prieš kokius keturis ar šešis mėnesius, užsivilkti vieną ar du kartus, dažniausiai nė karto. Visi drabužiai būdavo labai madingi, stilingi, kai kurie dar nė nespėję pasirodyti parduotuvėse, bet kadangi jų sezonas jau baigėsi, tai jie nebeturėjo jokių šansų pasirodyti visuomenėje Mirandos dėvimi.

Kartais man į rankas pakliūdavo kokia nors palaidinukė ar didokas švarkelis, ir tada aš pasiimdavau juos sau. Bet turint omeny, kad visi drabužiai buvo nulinio dydžio, mažai kas man tikdavo. Dažniausiai mes atiduodavom jos drabužius kolegoms, kurie augino paaugles dukras. Joms velniškai pasisekdavo, jeigu įsibraškindavo į bent vieną iš jų. Įsivaizduoju, kaip turėdavo atrodyti berniokiškos figūros mergaičiukės, strapaliojančios su siaurais Prada sijonėliais ir plonyčiukėm Dolce & Gabbana suknelėm su siaurutėm petnešėlėm. Jeigu aptikdavau ką nors ypač madingo ir brangaus, ištraukdavau iš šiukšlių maišo ir pasikišdavau po stalu, paskui nutaikiusi progą slapčia parsinešdavau namo. Pora spragtelėjimų eBay tinklalapyje ar vienas kitas vizitas į aukštos klasės komiso parduotuvę Medisono aveniu, ir mano kišenėje atsidurdavo dar vienas kitas mėnesio atlyginimas. Aš gi nevagiu, o tiesiog utilizuoju tai, kas man prieinama.

Miranda tą vakarą dar šešis kartus man skambino tarp šeštos ir devintos valandos – jos laiku nuo vidurnakčio iki trečios – ir prašė sujungti su įvairiausiais žmonėmis, kurie jau buvo apsistoję Paryžiuje. Surasdavau ir sujungdavau be jokios širdgraužos, kad naktis. Paskui susirinkau daiktus ir jau ketinau slapčia išsliūkinti iš biuro, bet staiga vėl suskambo telefonas. Aš jau sukandusi dantis vilkausi paltą, kai mano akis netikėtai užkliuvo už raštelio ant monitoriaus ekrano šono, kad nepamirščiau kažko padaryti, bet pamiršau: PASKAMBINTI A, ŠIANDIEN 3.30. Man galva svaigo it apgirtusios, kontaktiniai lęšiai išdžiūvo ir susitraukė kaip stiklo šukė, o dabar dar ir smilkiniuose pradėjo tvinkčioti. Neskaudėjo, o tiesiog įkyriai mušė it plaktuku per gyslas. Aš net nežinojau, kurioje vietoje tiksliai, tik jaučiau, kad tuoj šitas tvinkčiojimas pasieks tokį kritinį tašką, kai arba krisiu be sąmonės, arba man sprogs galva. Per tą galybę nesibaigiančių, įtampą ir paniką keliančių skambučių iš anapus Atlanto aš pamiršau per visą dieną bent trisdešimt sekundžių skirti sau ir paskambinti Aleksui, kai jis taip manęs prašė. Pamiršau padaryti paprasčiausią darbelį žmogui, kuris niekada iš manęs nieko nereikalaudavo.

Atsisėdau į kėdę dabar jau tamsiame ir tyliame kabinete ir paėmiau į ranką telefono ragelį, nuo kurio dar nespėjo nudžiūti mano prakaitas, kai prieš kelias minutes paskutinį kartą kalbėjau su Miranda. Jo namų telefonas skambėjo gana ilgai, kol pagaliau atsiliepė atsakiklis. Bet kai paskambinau į mobilųjį, jis atsiliepė iš karto.

– Sveika, – pasilabino Aleksas, nes jau ekrane matė, kas skambina. – Kaip tavo dienelė?

– Kaip visada. Aleksai, atleisk, kad nepaskambinau pusę keturių. Niekaip nesuradau laisvos minutės – čia buvo tiek daug darbo, kaip beprotnamy. Jinai vis skambino ir skambino, ir aš…

– Ei, liaukis. Baisaus čia daikto. Klausyk, dabar nelabai turiu laiko. Gal geriau aš tau rytoj paskambinsiu? – Jo balsas kažkaip trūkčiojo, lyg skambintų iš užsienio ar iš telefono būdelės tolimo kaimelio pakrašty.

– Gerai. Bet ar tikrai nieko neatsitiko? Ar negalėtum man trumpai pasakyti, dėl ko skambinai? Aš labai jaudinausi, kad nebūtų kas atsitikę.

Sekundę kitą jis patylėjo, paskui prabilo:

– Na, nesakyčiau, kad taip jau smarkiai jaudinaisi. Paprašiau man paskambinti tam tikru laiku – ką jau kalbėti apie tai, kad tavo šefė išvykusi į užsienį, – o tu prisiruoši tą padaryti tik po šešių valandų post factum. Kas labai rūpinasi, šitaip nesielgia, supranti? – Jis tą pasakė be jokio sarkazmo, be priekaištų, tiesiog konstatavo faktą, ir tiek.

Aš taip smarkiai vyniojau telefono laidą sau ant piršto, kad šis net apmirė – krumplis išsišovė, o piršto galiukas pamėlo. Burnoje pajutau sūroką kraujo skonį ir supratau, kad nusikramčiau lūpą.

– Aleksai, esmė ne ta, kad būčiau pamiršusi tau paskambinti, – atvirai jam pamelavau, bandydama išsisukti nuo jo nepriekaištingų kaltinimų. – Aš tiesiog neturėjau laisvos nė minutės, o kadangi tu nepasakei, kad kažkas būtų labai rimto, aš nenorėjau skambinti ir kuo skubiausiai vėl dėti ragelio. Šį pusdienį ji man skambino kelias dešimtis kartų su pačiais svarbiausiais reikalais. Emilija išėjo iš darbo penktą ir paliko mane vieną prie telefono. O Miranda vis skambino ir skambino. Vos tik aš susiruošiu tau pasukti, žiūrėk, kita linija jau skambina ji. Juk supranti, ar ne?

Mano akimirksniu sukurpti ir kaip iš kulkosvaidžio išpyškinti pasiteisinimai atrodė juokingi net man pačiai, bet ką aš galėjau padaryti? Ir jis, ir aš pati žinojau, kad pamiršau. Ne dėl to, kad man nebūtų rūpėję ar nebūčiau jaudinusis, bet dėl to, kad visi ne su Miranda susiję reikalai iš karto išgaruodavo iš galvos, vos tik įkeldavau koją į biurą. Kartais aš ir pati negalėdavau suprasti ar paaiškinti, – ko čia reikalauti iš kitų, kad suprastų? – jog aplinkinis pasaulis man nustodavo egzistavęs ir iškildavo vienintelis svarbus dalykas – Podiumas. Šį reiškinį dar sunkiau paaiškinti dėl to, kad tai buvo vienintelis dalykas, kurio aš labiausiai nekenčiau savo gyvenime. Deja, jis man šiuo metu buvo pats svarbiausias.

– Klausyk, man reikia bėgti pas Džojų. Pas jį atėjo du draugai, tai turbūt jau apvertė aukštyn kojom visą namą.

– Pas Džojų? Vadinasi, tu Larčmonte? Betgi trečiadieniais tu niekada jo nesaugai. Gal kas atsitiko? – Stengiausi kaip nors atplėšti jį nuo to bjauraus fakto, kad aš ištisas šešias valandas buvau taip smarkiai įnikusi į savo darbą. Nauja tema atrodė tikras išsigelbėjimas. Dabar jis man pasakys, kad mamai teko užtrukti darbe ar eiti į tėvų susirinkimą, o samdoma auklė negalėjo pasilikti su vaiku. Jis niekados nesiskųsdavo – toks jau jo būdas. Bet bent jau papasakos, kas atsitiko.

– Ne, ne, nieko neatsitiko. Mamai tiesiog prireikė šį vakarą skubiai nuvykti pas vieną klientą. Ende, aš tikrai negaliu dabar su tavimi kalbėti. O dieną tau skambinau, nes norėjau pranešti džiugią naujieną. Bet tu man nepaskambinai, – atrėžė jis.

Aš taip smarkiai užveržiau telefono laidą ant smiliaus ir didžiojo piršto, kad net pradėjo tvilkčioti.

– Atleisk man, – tik tiek įstengiau išlementi, nors ir žinojau, jog jis teisus, pykdamas ant manęs už tai, kad nepaskambinau. Aš tiesiog nebeturėjau jėgų ilgesnei gynybai. – Aleksai, maldauju, nebausk manęs taip skaudžiai. Pasakyk ką nors gero. Nepamenu, kada kas paskutinį kartą man skambino su gera žinia. Būk geras, bent jau tu pasakyk, – jaučiau, kad jis neatsispirs tokiam maldavimui. Taip ir atsitiko.

– Nieko čia įspūdingo. Aš tiesiog labai pasistengiau ir iš anksto pasirūpinau mūsų pirmojo absolventų susitikimo vakaro reikalais.

– Tikrai? Mes važiuosim drauge? – Jau seniai keletą kartų buvau jam užsiminusi, kad man būtų malonu, jei važiuotume kartu. Dar buvo gerokai anksti ką nors planuoti, bet Providense visi viešbučiai ir restoranai paprastai užsakomi prieš keletą mėnesių. Prieš kelias savaites dar kartą užsiminiau ir pasakiau, kad būtų malonu apsistoti kokiame nors viešbutuke. Aišku, jis suprato, kad aš baisiai troškau važiuoti būtent su juo, todėl ėmė ir viskuo pasirūpino pats.

– Taip, viskas sutvarkyta. Užsakiau automobilį, žinoma, džipą, – ir kambarį viešbutyje Biltmore.

– Viešbutyje Biltmore?! Rimtai? Tau pavyko užsakyti ten numerį? Neįtikėtina.

– Na, tu juk visados sakydavai, kad nori ten apsistoti, tai pamaniau, kad reikia pabandyti. Ir dar aš užsakiau dešimties vietų stalą pietums Al Forno restorane. Taigi galėsim su visa gražia mūsų kompanija pasėdėti ir paplepėti.

– Negaliu patikėti. Negi tu viską padarei pats vienas?

– Žinoma. Pamaniau, kad tu apsidžiaugsi. Dėl to ir norėjau susitikti ir viską tau papasakoti. Bet, kaip matau, tu buvai per daug užsiėmusi ir man nepaskambinai.

– Aleksai, aš sužavėta. Negaliu apsakyti, kaip smarkiai sujaudinta! Niekaip neįsivaizduoju, kad tu taip stropiai viską suorganizavai. Labai atsiprašau už šios dienos nesusipratimą, bet aš nekantriai laukiu spalio. Mudu nuostabiai praleisime laiką. Ir tik tavo dėka.

Mudu dar porą minučių paplepėjome ir, kai atsisveikinau, jis jau ant manęs nebepyko, o aš neįstengiau nė piršto pajudinti. Visos pastangos jį susigrąžinti, surasti tinkamus žodžius jį įtikinti, kad aš jį tikrai nepaprastai gerbiu ir esu jam dėkinga, išspaudė iš manęs paskutinius syvus. Nepamenu, kaip atsidūriau mašinoje ir parlėkiau namo ar pasisveikinau koridoriuje su Džonu Fišeriu-Galiano. Iki kaulų smegenų prasismelkęs nuovargis buvo toks stiprus, kad aš pamenu tik džiugesį pamačius uždarytas Lili kambario duris ir jokios švieselės pro durų plyšį. Buvo šovusi mintis užsisakyti ko nors pavalgyti į namus, bet vien tik pagalvojus, kad reikės ieškoti meniu ir telefono numerio, pradingo bet koks apetitas. Dar viena neįvykusi vakarienė.

Užtat atsisėdau ant cementinių savo tuščio balkono grindų ir lėtai užtraukiau cigaretės dūmą. Nebeturėjau jėgų jo išpūsti, todėl leidau lengvai išplaukti debesėliu ir užlieti man veidą vakaro tamsoje. Po kurio laiko išgirdau tyliai prasiveriant Lili kambario duris ir jos žingsnius koridoriuje. Be garso užgesinau šviesą ir sėdėjau absoliučioje tyloje ir tamsoje. Visa diena – penkiolika valandų – nepaliaujamo kalbėjimo. Nebegalėjau ištarti nė žodžio.

–Samdyk ją, – pareiškė Miranda po susitikimo su Anabele, dvylikta iš apklaustųjų ir viena iš dviejų, kurias nusprendžiau esant tinkamas parodyti Mirandai. Anabelė buvo grynakraujė prancūzaitė. Ji taip prastai kalbėjo angliškai, kad aš turėjau prašyti dvynukių man išversti. Buvo baigusi Sorbonos universitetą, aukšta ir tvirtai sudėta, vešliais banguotais plaukais. Ji turėjo savo stilių. Nebijojo į darbą eiti įsispyrusi į aukštakulnius ir, atrodo, visai nekreipė dėmesio į šiurkštų Mirandos elgesį. Tiesą pasakius, ji pati buvo viskam abejinga ir kiek šiurkštoka ir retai kada žvelgdavo žmogui į akis. Visada paniurusi, niekuo nesidominti ir gan savimi pasitikinti. Kai Miranda pasirinko ją, apsidžiaugiau dėl dviejų dalykų. Pirmiausia dėl to, kad nebereikės daugiau ieškoti auklių, ir dėl to, kad aš pagaliau išmokau įtikti.

Neaišku, kuo aš įtikau, bet kol kas visi darbai ėjosi ganėtinai sklandžiai. Su drabužių užsakymo užduotimi susidorojau pakankamai šauniai ir padariau tik keletą pastebimų klaidelių. Aišku, Miranda neplojo iš laimės rankomis, kai parodžiau jai išsirinktų ir užsakytų Givenchy drabužių sąrašą, bet ji taip ištarė šią pavardę, kad aš ilgokai turėjau pasukti galvą, kol išsiaiškinau, ką ji turėjo omeny. Šiaip viskas ėjosi puikiai, iki pranešiau jai, kad Roberto Cavalli suknelės, kurių ji pageidavo, dar nepasiūtos ir bus gatavos tik po trijų savaičių. Bet aš ir čia susidorojau puikiai – netgi suderinau laiką ir susitariau su jos asmenine siuvėja dėl primatavimų mūsų drabužinėje. Ir tada viską sukabinau bemaž vieno kambario buto dydžio jos namų drabužių spintoje.

Pasiruošimas pobūviui intensyviai vyko net ir tada, kai Miranda buvo išvykusi. O kai sugrįžo, dar labiau suaktyvėjo, bet kažkodėl apsiėjome be didelės panikos. Pasirodo, visi tinkamai atliko savo darbą, ir penktadienis turėtų prabėgti be jokio kliuvinio. Iš Chanel firmos buvo atvežta vienetinio modelio, siaura, aptempta, iki žemės, raudona, karoliukais siuvinėta suknelė, kai Miranda dar viešėjo Europoje, ir aš tuoj pat pasiunčiau ją į valyklą, kad patvarkytų. Prieš mėnesį panašią, tik juodą Chanel suknelę mačiau žurnale, ir kai ją parodžiau Emilijai, ši tik liūdnai palingavo galvą.

– Keturiasdešimt tūkstančių dolerių, – tarė ji, linguodama galvą su kiekvienu skiemeniu. Ji dukart spragtelėjo ant poros juodų kelnių iš tinklalapio stilius.com, kur jau kelis mėnesius užsisakinėjo drabužius kelionei į Europą su Miranda.

– Keturiasdešimt tūkstančių UŽ KĄ?

– Už suknelę. Tą raudoną, iš Chanel. Paklotum keturiasdešimt tūkstančių dolerių, jei sumanytum pirkti parduotuvėje. Žinoma, Mirandai nereikės kloti visų pinigų, bet už dyką irgi negaus. Neblogai, ar ne?

– Keturiasdešimt tūkstančių DOLERIŲ? – dar kartą perklausiau jos, negalėdama patikėti tuo, kad prieš kelias valandas rankose laikiau daiktą, vertą šitokios sumos. Nesusilaikiau nepaskaičiavusi, kur galima būtų išleisti šitokią sumą. Tai mokestis už dvejų metų studijas koledže, pradinė įmoka naujam namui įsigyti, eilinio amerikiečio keturių asmenų šeimos metinės pajamos. Ar bent jau didžiausias kalnas Prada krepšių. Bet viena suknelė? Maniau, kad jau čia viršūnė, bet gavau dar vieną smūgį, kai suknelė atkeliavo iš valyklos su kaligrafiškai parašytu laiškeliu, adresuotu poniai Mirandai Pristli. Viduje radau ranka rašytą sąskaitą ant kieto rusvo popieriaus kortelės:

Drabužis: Vakarinė suknelė. Dizaineris: Chanel. Ilgis: Iki kauliukų. Spalva: Raudona. Dydis: Nulinis. Apibūdinimas: Ranka siuvinėti karoliukai, be rankovių, uždara iškili apykaklė, nematomas užtrauktukas šone, sunkaus šilko pamušalas. Valymas: Visapusis, pirmą kartą. Kaina: 670 dolerių.

Po sąskaita buvo dar viena kortelė, pasirašyta valyklos savininkės, kuri garantuotai sumokėdavo mėnesinę nuomą už valyklą ir savo namučius vien už pajamas, gautas iš Elias-Clark už Mirandos įprotį viską atiduoti į valyklą.

Mums labai patiko valyti šitokią nuostabią suknelę ir mes tikime, kad jūs su pasididžiavimu vilkėsite ją pobūvyje Metropoliteno menų muziejuje. Kaip sutarta, mes paimsime suknelę pirmadienį, gegužės 24-ąją, ir vėl ją išvalysime. Nedvejodama mums praneškite, jei reikės kitos paslaugos. Nuolankiausiai Jūsų. Koletė.

Šiandien buvo tik ketvirtadienis ir Mirandos spintoje jau kabėjo visiškai nauja ir preciziškai išvalyta suknelė, o Emilija surado lygiai tokius, kokių prašė Miranda, Jimmy Choo sidabrinius batelius. Kirpėjas turėjo prisistatyti į namus penktadienio pavakarę, pusę šešių, vizažistė – be ketvirčio šeštą, o Juriui buvo pranešta atvykti ir nuvežti Mirandą su ponu Tomlinsonu į muziejų penkiolika po šešių.

Miranda jau nuo pietų buvo išėjusi iš biuro į Kesidi gimnastikos treniruočių tėvelių susirinkimą, ir aš tikėjausi išsmukti anksčiau, kad nustebinčiau Lili. Jinai ką tik išlaikė paskutinįjį šių metų egzaminą ir aš norėjau nusivesti ją kur nors pavakarieniauti.

– Ei, Ema, ar aš galėčiau šįvakar išeiti apie pusę septynių – septintą? Miranda sakė, jai Didžiosios knygos nereikės, nes ten nieko naujo, – pridūriau susierzinusi, kad turiu prašyti leidimo savo lygiavertės kolegės išeiti iš darbo pora valandų anksčiau, vietoj įprastinių keturiolikos atidirbusi tik dvylika.

– Žinoma, kodėl gi ne? Aš jau išeinu. – Ji dirstelėjo į monitorių ir pamatė, kad jau šiek tiek po penkių. – Pasėdėk dar porą valandžiukių ir gali eiti. Šįvakar ji su dvynėm, todėl nemanau, kad daug skambintų. – Emilija skubėjo į pasimatymą su vaikinuku, su kuriuo susipažino per naujametį vakarą Los Andžele. Jisai pagaliau prisiruošė atvažiuoti į Niujorką ir iškrėtė jai didžiulę staigmeną – visgi paskambino. Jie rengėsi eiti į Craft barą išgerti, o vėliau, jeigu jis elgsis padoriai, Ema ketino dar nuvesti jį į Nobu restoraną. Jinai jau prieš penkias savaites buvo užsakiusi ten vietas, kai jis atsiuntė jai elektroniniu paštu laiškelį, kad ketina apsilankyti Niujorke. Visgi Emilijai prireikė pasirašyti Mirandos vardu, nes kitaip nebūtų gavusi staliuko.

– Ką darysi, kai nuvažiuosi, o ten pamatys, kad esi ne Miranda Pristli? – kvailai paklausiau jos.

Kaip visada, sulaukiau primerktų akių žvilgsnio ir gilaus atodūsio.

– Imsiu ir pasakysiu, kad Mirandai skubiai prireikė išvykti iš miesto, pakišiu po nosimi vizitinę kortelę ir paaiškinsiu, kad Miranda liepė pasinaudoti jos užsakymu. Baisaus čia daikto.

Kai Emilija išėjo, Miranda skambino tik vieną kartelį ir pranešė, kad rytoj ateis į biurą tik po pietų, bet dar norėtų, kad jai parūpinčiau straipsnį su restoranų apžvalga, kurį šiandien skaitė „laikraštyje“. Aš išdrįsau paklausti, ar ji kartais neprisimena restorano ar bent jau laikraščio, kuriame apie jį skaitė, pavadinimo, bet tik dar labiau ją užrūstinau.

– An-drė-ja, aš vėluoju į susirinkimą. Neerzink manęs. Tai rytietiškų restoranų tinklas ir skaičiau šios dienos laikraštyje. Viskas, – tai ištarusi ji kaukštelėjo savo Motorola V60 dangtelį. Svajojau, kad kada nors, kai ji taip nutraukia mane vidury sakinio, ims dangtelis ir vožtels jai per dailius manikiūrininkės išpuoselėtus nagučius, sutraiškydamas juos į smulkias raudonas juosteles. Deja, svajoti niekas nedraudžia.

Užsirašiau specialiai Mirandos nurodymams ir pageidavimams skirtoje užrašų knygelėje, kad rytoj iš pat ryto turiu surasti tą restoraną, ir išdūmiau pro duris į mašiną. Paskambinau Lili iš mobiliojo telefono ir ji atsiliepė kaip tik tuo metu, kai aš jau kėliau koją iš mašinos ir sukau namų link. Pamojau ranka Džonui Fišeriui-Galianui, kuris pastaruoju metu užsiaugino plaukus ir papuošė savo uniformą dar keliomis grandinėlėmis, kad dar labiau panėšėtų į dizainerį.

– Ei, kaip laikaisi? Čia aš.

– Laaaaabas! – nutęsė Lili, pirmą kartą pasijutusi nepaprastai laiminga per pastarąją savaitę ar net mėnesį. – Aš jau baigiau! Pabaigiau! Jokių pataisos savaičių, nieko! Be to, gavau pasiūlymą diplominiam darbui, kurio temą, jei panorėsiu, galėsiu pasikeisti. Taigi aš laisva iki pat liepos vidurio. Ar gali patikėti? – Iš balso spėjau, kad ji net švyti.

– Žinoma. Nepaprastai dėl tavęs džiaugiuosi. Ar nenorėtum atšvęsti? Kur tik pasakysi. Moka Podiumas.

– Tikrai? Kur tik noriu?

– Kur tik nori. Aš apačioje su mašina. Greičiau leiskis žemyn. Palėksime kur nors pasilinksminti.

Ji cyptelėjo iš laimės.

– Puiku! Seniai norėjau tau papasakoti apie savo naują draugą Froiduką. Jis nuostabus! Luktelk valandžiukę. Aš tuoj užsitempiu džinsus ir lekiu pas tave.

Po penkių minučių ji stryktelėjo pro duris linksma ir laiminga, kokios jau senokai nebuvau regėjusi. Ji mūvėjo aptemptus potrumpius blukintus džinsus ir vilkėjo baltą lengvą palaidinukę. Buvo įsispyrusi į lengvus dar nematytus bekulnius batelius su rudais odiniais dirželiais ir karoliukais. Ji netgi buvo šiek tiek pasidažiusi, o plaukai, rodės, buvo trinkti ir iškedenti elektriniu džiovintuvu.

– Atrodai pribloškiančiai, – pagyriau ją, kai klestelėjo ant galinės sėdynės. – Kur čia paslaptis?

– Ogi mano Froidukas. Jis nuostabus. Aš turbūt įsimylėjau. Dabar jis pagal mano skalę atitinka devynias dešimtąsias. Gali patikėti?

– Pirmiausia nuspręskime, kur važiuosim. Aš niekur neužsakiau vietų, bet galiu paskambinti ir užsakyti Mirandos vardu. Kur tik panorėsi.

Ji blizgiu pasidažė lūpas ir grožėjosi savimi galinio vaizdo veidrodėlyje.

– Sakai, kur tik noriu? – paklausė lyg tarp kitko.

– Kur tik nori. Gal į Chicama paragauti mochito? – pasiūliau Lili, puikiai žinodama, kad galiu ją suvilioti tik puikiais restorano gėrimais, o ne valgiu. – Meet duoda puikius Cosmo kokteilius. Gal norėtum į Hadsono viešbutį? Gal pasisektų gauti staliuką lauke. Jeigu nori išgerti vyno, siūlyčiau…

– Ende, ar negalėtume važiuoti į Benihana? Seniai apie jį svajojau. – Ji atrodė suglumusi.

– Į Benihana? Tu nori važiuoti į Benihana? Į vieną iš tų kinų restoranų, kur pasodina tave prie turistų šeimos su spiegiančiais vaikais ir kur bedarbiai aktoriai iš Azijos tau prieš nosį verda valgį? Tu nori tenai?

Ji entuziastingai linktelėjo ir man neliko nieko kito, kaip tik susižinoti adresą.

– Ne, ne, nesirūpink. Aš jau turiu. Penkiasdešimt šeštoji gatvė, šiaurinė dalis, – šūktelėjo ji vairuotojui.

Susižavėjusi mano draugė nė nepastebėjo, kad aš sėdėjau netekusi žado, o ji sau linksmai čiauškė apie savo Froiduką, kuriam davė šitą pravardę, nes jis dabar rašė mokslinį darbą iš psichologijos. Jiedu susipažino absolventų kavinėje prie Žemutinės bibliotekos. Mane trumpai supažindino su jo bendrąja charakteristika: dvidešimt devynerių metų (atrodo pakankamai subrendęs, bet ne per senas), kilęs iš Monrealio (šneka su prancūzišku akcentu, bet šiaip pakankamai suamerikonėjęs), ilgų plaukų (bet pelės uodegos nenešioja) ir pakankamai subtilus (su trijų dienų barzda atrodo labai panašus į Antonijų Banderasą).

Samurajų virėjai stengėsi iš paskutiniųjų: pjaustė, smulkino ir mėtė į orą mėsos gabalus, o Lili krykštavo kaip mergaitė ir plojo rankomis, lyg pirmą kartą atėjusi į cirką. Man buvo sunku patikėti, kad tas vaikinas jai patiko, bet logiškesnio paaiškinimo tokiam jos pagyvėjimui nesugalvojau. O dar keisčiau man atrodė tai, kad ji dievagojosi su juo dar nė sykio nemiegojusi (dvi su puse savaitės susitikinėjam universitete ir nieko! Argi aš neverta pasididžiavimo?). Kai paklausiau, kodėl neteko pastebėti jo lankantis pas ją namie, ji tik šyptelėjo ir išdidžiai atkirto:

– Ogi todėl, kad aš jo dar nepakviečiau. Mes niekur neskubam. – Mudvi stovėjome gatvėje priešais įėjimą į restoraną, ji pasakojo man iš jo girdėtus anekdotus, kai staiga priešais mane išdygo Kristianas Kolinsvortas.

– Andrėja, žavioji Andrėja. Prisipažinsiu, esu nustebintas, kad tau patinka Benihana restoranas… Ką pagalvotų Miranda? – paklausė jis pašaipiai, apkabindamas mane per pečius.

– Aš… na… – negalėjau ištarti nė žodžio, todėl mikčiojau kaip nebylė. Neradau nė vieno tinkamo žodžio, kaip pasiaiškinti, o galvoje sukosi įvairiausios mintys ir ausyse griaudėjo šūksniai: Vakarieniauja restorane Benihana. Kristianas jau žino! Miranda ir Benihana! Kaip šauniai atrodo su juoda odine striuke! Tikriausiai užuodžia mano plaukuose Benihana smarvę! Nedrįsk bučiuoti į skruostą! Pakštelk į žanduką! – Na, mes visai ne…

– Mudvi tiesiog tarėmės, kur čia galėtume dar nueiti, – atskubėjo man į pagalbą Lili ir ištiesė Kristianui ranką. O jis, pagaliau susivokiau, buvo vienas. – Taip įsijautėme į diskusiją, kad nė nepastebėjom, kaip stabtelėjome vidury gatvės! Cha-cha! Ar ne tiesa, Ende? Mano vardas Lili, – prisistatė ji Kristianui, o šis paspaudė jai ranką ir krestelėjo nuo akių garbaną, kaip kad kelissyk mačiau darant per aną vakarėlį. Jaučiau, kad vėl kelias valandas, o gal net dienas, būsiu kaip transe ir neatplėšiu akių nuo jo kerinčios garbanos ir žavaus veidelio.

Dėbčiojau tai į Lili, tai į Kristianą, kol pagaliau susivokiau, kad reikia kažką pasakyti, bet jiedu visiškai ramiai šnekučiavo kaip du seni geri draugai.

– Lili, – svajingai pakartojo Kristianas. – Lili. Nuostabus vardas. Beveik kaip Andrėja. – Aš tesugebėjau tik žvilgtelti į juodu, bet pastebėjau, kad Lili visa švyti. Ji veikiausiai manė, kad šitas vyrukas ne tik pakankamai subrendęs ir patrauklus, bet dar ir žavus. Jaučiau, kaip jos galvoje gimsta klausimai, ar jis mane bent kiek domina, ar aš vengiu jo dėl Alekso, o jeigu taip, tai ar ji negalėtų šio proceso pagreitinti? Ji iš tiesų dievino Aleksą. Kas gi jo nedievina? Bet ji niekaip negalėjo suvokti, kaip du jauni žmonės gali draugauti šitaip ilgai. O aš supratau, kad ją visgi labiausiai siutino tai, jog mūsų draugystė buvo monogamiška. Jeigu mano ir Kristiano santykiuose žybteltų kokia kibirkštėlė, tai Lili buvo pasirengusi įplieksti didžiausią gaisrą.

– Malonu susipažinti, Lili. Aš Kristianas, Andrėjos draugas. Ar judvi dažnai sustojate priešais Benihana paplepėti? – Nuo jo šypsenos man ėmė linkti keliai.

Lili atgalia ranka nubraukė savąsias garbanas ir tarė:

– Tikrai nedažnai, Kristianai! Mudvi vakarieniavom Town ir dabar galvojom, kur čia išgėrus ko skanaus. Gal galėtum ką pasiūlyti?

Town! Tai pats prabangiausias restoranas mieste. Ten eidavo pietauti Miranda. Ir Džesika su savo sužadėtiniu. Emilija be paliovos tarškėdavo baisiai norinti ten nueiti. Bet Lili?

– Keista, – nusistebėjo Kristianas, bet buvo akivaizdu, kad patikėjo. – Aš ką tik ten vakarieniavau su savo agentu. Kodėl aš jūsų ten nemačiau?

– Mes sėdėjom pačiame gale, pasislėpusios už baro, – pagaliau atgavusi amą atskubėjau Lili į pagalbą. Dabar dėkojau Dievui, kad kažkada atkreipiau dėmesį į Emilijos parodytą nuotrauką su restorano baru, kai ji rinkosi pasimatymui vietą.

– Hmmm, – jis linktelėjo ir atrodė kiek išsiblaškęs, bet vis tiek labai patrauklus. – Tai, sakot, traukiat kur nors išgerti?

Staiga pajutau, kad baisiai noriu atsikratyti to šlykštaus Benihana kvapo, prisigėrusio į drabužius ir plaukus, bet Lili nesiliovė tauškusi. Sekundę kitą pagalvojau, ar Kristianas suprato, kad aš esu mulkinama, bet jis atrodė velniškai patrauklus, o ji gana ryžtinga, todėl aš kietai sučiaupiau lūpas.

– Taip, mes aptarinėjome, kur čia nuėjus. Gal ką pasiūlysi? Mielai prašom prisidėti prie mūsų, – pakvietė Lili ir žaismingai patapšnojo jam per ranką. – Ar yra čia kur netoli tau patinkanti vietelė?

– Na, šis rajonas negarsėja gerais barais, bet aš susitariau susitikti su savo agentu Au Bar. Tad jeigu norit, merginos, mielai prašom. Jis nubėgo į biurą pasiimti dokumentų ir tuoj bus ten. Ende, gal tau iš tiesų reiktų su juo susipažinti. Ką žinai, kada ims ir prisireiks agento. Tai ar gerai bus Au Bar?

Lili spitrijo į mane drąsinančiu žvilgsniu, kuris, rodės, šaukte šaukė: Jis nuostabus, Ende! Nuostabiausias! Aš nežinau, kas jis toks, bet aiškiai matau, kaip jis trokšta, kad susiimtum ir prisipažintum, jog Au Bar tau tinka!

– Man patinka Au Bar. – Stengiausi, kad mano balsas skambėtų įtikinamai, nors pati tuo abejojau. – Ten bus puiku.

Lili su Kristianu nusišypsojo ir mes visi trys patraukėme į Au Bar. Aš einu į barą su Kristianu Kolinsvortu. Ar čia jau pasimatymas? Aišku, kad ne. Nekvailiok, subariau save. Aleksas, Aleksas, Aleksas, tyliai skandavau mintyse, stengdamasi priminti pati sau, kad turiu mylimą vaikiną, ir kartu plūsdama save, kad turiu priminti sau tokius dalykus.

Kad ir eilinį ketvirtadienio vakarą, prie įėjimo buvo išsirikiavusi policijos girlianda, bet mes neturėjome jokių problemų patekti į vidų, kai tuo tarpu įėjimas į barą kainuoja nei daug, nei mažai – tik dvidešimt dolerių.

Nespėjau išsiimti savos dvidešimtinės, kai pamačiau Kristianą išsitraukiant iš kišenės didžiulę šūsnį banknotų ir įteikiant tris be jokio žodelio.

Norėjau protestuoti, bet Kristianas dviem pirštais užčiaupė man lūpas:

– Ende, širdele, nekvaršink savo žavios galvytės dėl tokių niekų.

Aš nespėjau atitraukti savo lūpų nuo jo pirštų, kai jis abiem rankom suėmė mano galvą ir aš savo išsekusių smegenėlių vingiuose pajutau, kaip jis lenkėsi mane pabučiuoti. Žinojau ir jaučiau, bet negalėjau nė pajudėti. Jis mano dvejonę suprato kaip sutikimą ir palinkęs į priekį pakštelėjo lūpomis man į kaklą. Greitas, lengvas, truputį drėgnas bučinys skruosto apačioje visai šalia ausies. Tada čiupo mane už rankos ir įsitempė į vidų.

– Kristianai, palauk. Man reikia tau kai ką pasakyti, – pradėjau dar pati gerai nenumanydama, ar vienas atsitiktinis trumpas bučinys jau reikalavo iš manęs ilgų pasiaiškinimų, kad turiu mylimą draugą ir kad pasistengtų suprasti mane teisingai. Kristianui tai visai nerūpėjo, nes jis nusivedė mane prie minkštasuolio į patį atokiausią tamsų kampą ir liepė sėstis. Aš taip ir padariau.

– Aš tuoj atnešiu ko nors išgerti, gerai? Tik dėl nieko prašau nesijaudinti. Aš nesikandžioju, – jis nusikvatojo, o aš visa išraudau. – O jeigu kada ir įkąsiu, tai prisiekiu, tau tikrai patiks. – Jis apsisuko ir nuėjo prie baro.

Kad nuo to, kas ką tik įvyko, netyčia nenualpčiau, ėmiau įdėmiai dairytis po patalpą Lili. Mes čia atsidūrėme vos prieš tris minutes, o ji jau spėjo įnikti į nuoširdų pokalbį su aukštu juoduku, rydama akimis kiekvieną jo žodį ir patenkinta kresčiodama galvą. Aš jai pamojau pro minią lėbaujančių užsieniečių. Kaip jie galėjo čia patekti be amerikietiško paso? Palydėjau akimis grupelę garsiai šūkaliojančių vyrukų, mano manymu, japonų, dvi moteriškes, aistringai mostaguojančias rankomis ir čiauškančias arabiškai, ir piktai nusiteikusią jauną porelę, besibarančią tarpusavy, kaip man atrodė, ispaniškai, o gal ir portugališkai. Lili vaikinas jau laikė uždėjęs ranką jai ant kryžmens ir buvo išsiviepęs iki ausų. Nusprendžiau, kad gražbylystėms nėra laiko. Kristianas Kolinsvortas ką tik masažavo man kaklą savo lūpomis. Nekreipdama dėmesio į vaikiną, čiupau Lili už žasto ir truktelėjau į save.

– Ende, liaukis! – sušvokštė man, bet pirma šyptelėjo vaikinui ir ištraukė savo ranką iš mano gniaužtų. – Elgiesi nepadoriai. Norėčiau supažindinti tave su savo draugu. Viljamai, čia mano geriausia draugė Andrėja. Paprastai ji niekada taip nesielgia. Andrėja, susipažink. Čia Viljamas. – Ji maloniai šyptelėjo, kol mudu spaudėm vienas kitam ranką.

– Ar galiu paklausti, kodėl rengiesi pagrobti iš manęs savo draugę, An-drė-ja? – paklausė Viljamas tokiu žemu balsu, kad, rodėsi, jis sklido iš po žemių. Kitoje vietoje, kitu laiku ir su kitais žmonėmis aš gal ir būčiau pastebėjusi jo šiltą šypseną ar galantišką elgesį, kai jis atsistojo ir pasiūlė man kėdę, bet dabar mano ausyse skambėjo tik tas duslus angliškas akcentas. Ir visai nesvarbu, kad tas balsas buvo vyriškio, stambaus augaloto vyriškio, nė trupučio neprimenančio Mirandos Pristli nei forma, nei kūnu, nei turiniu. Vos tik išgirdus, kaip jis taria mano vardą – lygiai taip pat, kaip ir ji, – man iš siaubo apmirė širdis.

– Viljamai, prašau neįsižeisti, bet aš noriu akis į akį pasikalbėti su Lili. Tuoj ji vėl sugrįš. – Tai tarusi aš dar tvirčiau įsikirtau Lili į ranką ir truktelėjau. Gana tų paistalų: man reikia draugės.

Kai atsisėdom ant minkštasuolio, kur mane buvo atvedęs ir pasodinęs Kristianas, aš apsidairiau ir pamačiau, kad jis vis dar kantriai laukia eilėje prie baro (o barmenas toks lėtas, kad gali tekti laukti visą vakarą), giliai atsikvėpiau ir išrėžiau:

– Kristianas mane pabučiavo.

– Tai kas čia blogo? Ar jis prastai bučiuojasi? Tikrai prastai, ar ne? Niekas taip greitai nesugadina trupmenos, kaip…

– Lili! Gerai, blogai – koks skirtumas?

Ji kilstelėjo antakius ir jau prasižiojo kažką sakyti, bet aš variau toliau.

– Svarbiausia tai, kad jis pabučiavo man į kaklą. Ir dar svarbu ne tai, kaip pabučiavo, o kad apskritai mane pabučiavo. O kaip Aleksas? Aš gi nesibučiuoju su kiekvienu pasitaikiusiu.

– Ir aš ne, – burbtelėjo po nosimi, o tada tarė garsiai: – Ende, elgiesi kaip vaikas. Jūs su Aleksu mylite vienas kitą, bet nieko čia blogo, jei kartais pakštelsi ir kokiam kitam vaikinui. Dieve šventas, tau juk dvidešimt treji. Duok sau šiek tiek laisvės.

– Aš jo nebučiavau! Jis mane bučiavo!

– Pirmiausia išsiaiškinkim vieną dalyką. Pameni, kaip Monika suviliojo Bilą ir visa šalis – mūsų tėvai, Kenas Staras ir visi kiti – pavadino tai seksu? Joks čia ne seksas. Tau irgi tas pats. Jei vaikinas norėjo pakštelti tau į skruostą, o pataikė į kaklą, dar nereiškia, kad jis lindo bučiuotis.

– Betgi…

– Užsičiaupk ir paklausyk! Svarbiausia ne tai, kas įvyko, o tai, kad tu norėjai, jog taip atsitiktų. Prisipažink, Ende. Tu juk pati norėjai pabučiuoti Kristianą, nesvarbu, ar tai blogai ar gerai, ar prieštarauja tavo taisyklėms ar ne. O jeigu neprisipažinsi, vadinasi, meluoji.

– Lili, nemanau, kad būtų sąžininga…

– Aš tave pažįstu jau devyneri metai, Ende. Negi manai, kad aš nematau, jog visa tavo povyza šaukte šaukia, kaip tu jį dievini? Žinai, gal ir neverta prasidėti – juk jis nežaidžia pagal tavo taisykles, tiesa? Bet turbūt kaip tik dėl to tau jis ir patinka. Tad ir pirmyn! Mėgaukis! Jeigu manai, kad Aleksas tau skirtas, tai tau jis ir liks. O dabar prašau man atleisti, nes aš susiradau tą, kuris skirtas man… šiam kartui. – Ji tiesiog pašoko nuo minkštasuolio ir nukūrė pas Viljamą, kuris akivaizdžiai apsidžiaugė jos sugrįžimu.

Man pasidarė nejauku sėdėti vienai ant tokio didžiulio minkštasuolio, ir aš pradėjau dairytis Kristiano, bet jo prie baro jau nebebuvo. Nusprendžiau dar minučiukę luktelti. Jeigu liausiuosi be reikalo nerimavusi, viskas susitvarkys savaime. Gal iš tiesų Lili teisi, kad man patinka Kristianas? O kas gi čia blogo? Jis protingas, tikrai išvaizdus, o jo tvirtas pasitikėjimas savimi tiesiog teikė jam seksualumo. Jeigu susitinku su seksualiai atrodančiu vaikinu, dar nereiškia, kad apgaudinėju savo draugą. Neabejoju, kad per daugelį metų ir Aleksui teko patirti situacijų, kai darbe, studijose ar kur kitur susipažindavo su patrauklia mergina ir jam irgi kildavo visokių minčių. Ar dėl to turėčiau jį smerkti? Aišku, kad ne. Taigi vėl atgavusi pasitikėjimą (ir dabar dar labiau trokšdama matyti, girdėti, klausytis ar tiesiog būti šalia Kristiano), atsistojau ir nužingsniavau per barą.

Radau jį parimusį ant dešinės rankos alkūnės ir besikalbantį su pagyvenusiu vyriškiu, kuriam galėjo būti netoli penkiasdešimties, vilkinčiu puošniu trijų dalių kostiumu. Kristianas kalbėjo entuziastingai mosikuodamas rankomis, o jo veide atsispindėjo džiugesys, sumišęs su susierzinimu. Jo žilstelėjęs pašnekovas ramiai žiūrėjo į jį. Aš buvau per daug toli, kad išgirsčiau, apie ką jie kalbėjosi, bet turbūt ilgokai spoksojau į juos, nes vyro žvilgsnis nukrypo į mane ir jis nusišypsojo. Kristianas atsigręžė, pasekė, kur jis žiūri, ir pastebėjo mane.

– Ende, širdele, – pakvietė jis mane jau visiškai kitokiu balsu, nei ką tik kalbėjo su tuo vyru. Pamačiau, kad jis gana sklandžiai nuo suvedžiotojo perėjo prie tėvų draugo vaidmens. – Eikš čionai. Supažindinsiu tave su savo draugu. Čia Gabrielis Bruksas, mano agentas, verslo vadybininkas ir visapusis narsuolis. Gabrieli, susipažink, čia Andrėja Sachs, šiuo metu dirba Podiume.

– Andrėja, malonu susipažinti, – pasakė Gabrielis ir ištiesęs ranką suėmė manąją į savo gležną delną, tarsi sakydamas, kad „aš tau smarkiai nespausiu, kaip spausčiau vyrui, nes dar imsiu ir sutraiškysiu tavo kauliukus“. – Kristianas man apie jus daug pasakojo.

– Tikrai? – nusistebėjau ir ryžtingai spustelėjau jam ranką, o jis, tą pajutęs, tik dar labiau atleido pirštus. – Tikiuosi, tik gera?

– Be abejo. Jis minėjo, kad jūs neblogai rašote, kaip ir mudviejų draugas, – ir jis maloniai šyptelėjo.

Nustebau išgirdusi, kad jis kažką žino apie mane iš Kristiano, nes mudu tada apie rašymą kalbėjome lyg tarp kitko.

– Taip, man iš tiesų patinka rašyti, tad gal kada nors…

– Jeigu bent per pusę tiek esate gabi, kiek yra gabūs kiti jo man atsiųsti rašantieji, tai mielai perskaityčiau keletą darbelių. – Jis kyštelėjo ranką į vidinę švarko kišenę ir išsitraukė odinį dėkliuką, iš kurio išėmė vizitinę kortelę ir padavė man. – Suprantama, dar nesate pasirengusi, bet kai iš tiesų pribręs laikas kam nors parodyti savo kūrinius, tikiuosi, mane prisiminsite.

Aš iš visų jėgų stengiausi nenuvirsti aukštielninka, neišsižioti kaip žuvis iš nuostabos ar nesuklupti kaip kerėpla. Tikiuosi, mane prisiminsit? Šis žmogus atstovauja Kristianui Kolinsvortui, jaunajam rašytojui extraordinaire, ir paklausė manęs, ar aš jį prisiminsiu? Kažkokia beprotybė.

– Labai jums ačiū, – pralemenau ir įsikišau kortelę į rankinuką, iš kurio pirmai progai pasitaikius išsitrauksiu ją ir iščiupinėsiu kiekvieną milimetrą. Jiedu abu man šyptelėjo ir aš supratau, kad man dabar tinkamiausia proga pasišalinti. – Ką gi, pone Bruksai, a… Gabrieli, malonu buvo susipažinti. Man jau metas namo, bet tikiuosi, kada nors mudviejų keliai susikirs.

– Ir man buvo malonu, Andrėja. Dar kartą sveikinu, kad turit tokį nuostabų darbą. Tik po koledžo ir jau dirbate Podiume. Labai įspūdinga.

– Aš tave palydėsiu, – pasisiūlė Kristianas ir paėmęs mane už alkūnės ženklais parodė Gabrieliui, kad greitai grįš.

Mudu dar stabtelėjome prie baro pasakyti Lili, kad aš jau važiuoju namo, ir ji visai be reikalo man pranešė – glamonėjama Viljamo, – jog su manim nevažiuos. Ant laiptų prie išėjimo į gatvę Kristianas dar kartą pabučiavo mane į skruostą.

– Smagu, kad šįvakar tave sutikau. Jaučiu, kad Gabrielis man dar ne sykį šįvakar pagirs tave. – Jis nusišypsojo.

– Mudu apsikeitėme tik pora žodžių, – paaiškinau jam ir nusistebėjau, kodėl visi šįvakar man tokie dėmesingi.

– Gal ir taip, Ende, bet tu dar nesuvoki, kad rašančiųjų pasaulis labai ankštas. Čia visi vieni kitus pažįsta, nesvarbu, ką rašytum: misterijas, apybraižas ar straipsnius laikraščiams. Gabrieliui nereikia artimai tavęs pažinti, kad pasakytų, jog tu turi potencialių kūrybinių galių. Tu gavai darbą Podiume, gražiai ir kultūringai kalbi, be to, esi mano draugė. Davęs tau savo vizitinę, jis nieko nepraranda. Ką jis žino? O gal ką tik atrado dar vieną labiausiai perkamą ir populiariausią rašytoją? Patikėk manim, su Bruksu draugauti verta.

– Ko gero, tu teisus. Na, šiaip ar taip, man reikia namo, nes po kelių valandų jau turėsiu būti darbe. Ačiū už viską. Esu nepaprastai dėkinga. – Palinkau į priekį norėdama pakštelti jam į skruostą, tikėdamasi, kad jis irgi pasilenks, bet jis tik šyptelėjo.

– Man irgi buvo malonu, Andrėja Sachs. Gero tau vakaro. – Ir kol aš mąsčiau, ką čia tokio protingo jam atsakius, jisai apsisuko ir sugrįžo pas Gabrielį.

Atsikvošėjusi išėjau į gatvę susistabdyti taksi. Pradėjo lyti, visai nesmarkiai, bet gana įkyriai, todėl Manhatane nesimatė nė vieno laisvo taksi. Paskambinau į Elias-Clark mašinų garažą, pasakiau asmens kortelės numerį, ir lygiai po šešių minučių prie šaligatvio sucypė mašinos stabdžiai. Aleksas man buvo palikęs balso pašto žinutę, kurioje klausė, kaip man sekėsi, ir pranešė visą vakarą tūnosiąs namie ir rašysiąs pamokų planus. Jau seniai savo apsilankymu nebuvau jo nustebinusi. Laikas veikti be pasiruošimo. Vairuotojas sutiko laukti tiek, kiek reikės, tad aš užbėgau laiptais, nusiprausiau po dušu, dar kiek sugaišau šukuodama plaukus ir susimečiau į krepšį reikalingiausius daiktus rytoj į darbą. Kadangi jau buvo gerokai po vienuoliktos ir eismas nekėlė jokių problemų, tai mes po penkiolikos minučių jau buvome prie Alekso namo Brukline. Atidaręs duris jis nuoširdžiai nustebo ir vis kartojo negalįs patikėti, kad aš sukoriau tokį kelią į Brukliną po ilgos darbo dienos ir kad geresnės staigmenos iš manęs nesitikėjęs. Kai padėjusi galvą savo mėgstamoje vietoje jam ant krūtinės gulėdama žiūrėjau Konaną ir klausiausi jo ritmingo kvėpavimo, o jis žaidė su mano plaukais, apie Kristianą nė negalvojau.

– Labas. Norėčiau kalbėti su jūsų maisto skyrelio redaktore. Nėra? Tuomet gal yra jos padėjėja ar kas kitas, kas galėtų man pasakyti, kada išėjo jūsų straipsnis su restoranų apžvalga? – paprašiau New York Times nemalonaus balso administratorės. Ji pakėlė ragelį, kaip šuo amtelėjo „Ko?“ ir iš karto leido suprasti, kad mudvi kalbame skirtingomis, viena kitai nesuprantamomis kalbomis. Deja, mano atkaklumas nugalėjo, ir kai net tris kartus paklausiau, kuo ji vardu (Mes niekam neprisistatinėjam, panele), ir pagrasinau paskųsianti jos viršininkui (Ką? Manai, kad jam rūpi? Tuojau su juo sujungsiu), o kai dar gana vienareikšmiškai paaiškinau ateisianti į jų biurą ir pasistengsianti bet kokia kaina už atžarumą išgrūsti ją iš darbo (Tikrai? Aš visai nebijau), tai jai mano tirados atsibodo ir ji pagaliau sujungė su kažkuo kitu.

– Redakcija, – burbtelėjo dar viena stačiokė ir aš pagalvojau, o gal ir aš taip atsiliepinėju Mirandai. O jeigu ne, tai reikėtų pabandyti. Man buvo taip nesmagu girdėti tokį savimi nepatenkinto žmogaus balsą, kad net norėjosi padėti ragelį.

– Labas. Turiu jums trumpą klausimą, – bėriau žodžius bijodama, kad ji nenumestų ragelio. – Sakykit, ar vakar nespausdinote apžvalgos apie naują Azijos šalių restoraną?

Ji atsiduso, tarsi aš būčiau paprašiusi jos paaukoti savo koją moksliniams eksperimentams. Dar sykį giliai atsidususi paklausė:

– Ar žiūrėjai internete? – Dar vienas atodūsis.

– Aišku, žiūrėjau, bet ten nieko…

– Jeigu būtume išspausdinę, tai būtum ten radusi. Aš juk negaliu prisiminti kiekvieno žodžio, kuris pasirodo laikraštyje, supranti?

Aš pati giliai atsikvėpiau ir pasistengiau kalbėti ramiu balsu:

– Mane jūsų žavioji administratorė sujungė su jumis, nes jūs dirbate archyve, todėl kaip tik jūsų pareiga žinoti, kas ir kada spausdinama.

– Klausyk, jeigu bandyčiau prisiminti visus straipsnius, apie kuriuos mane kasdien klausinėja šimtai interesantų, tai man nebeliktų laiko kitiems darbams. O tau reikėtų atidžiau pasirausti internete. – Ji dar dukart atsiduso ir aš pradėjau būgštauti, kad ji neuždustų.

– Ne, ne, tu pati manęs atidžiai paklausyk, – pradėjau aš, pasirengusi suleisti nagus ir dantis į sprandą tai tinginei, kuri turėjo šimtąkart geresnį darbą nei aš. – Aš skambinu iš Mirandos Pristli biuro ir noriu pasakyti, kad…

– Atsiprašau! Ar jūs ką tik pasakėte, kad skambinate iš Mirandos Pristli biuro? – paklausė ji ir aš pajutau, kaip ištįso jos veidelis. – Mirandos Pristli… iš Podiumo?

– Iš to paties ir vienintelio. O kas? Ar apie ją girdėjai?

Ir kaip tik tada iš pasipūtėlės redaktorės asistentės ji pasidarė pataikaujančia madų verge.

– Ar aš apie ją girdėjau? Dar ir kaip! Kas gi nepažįsta Mirandos Pristli? Ji kaip madų pasaulio karalienė. Tai ko, sakėt, ji prašė jūsų sužinoti?

– Apie apžvalgą. Vakar dienos laikrašty. Apie naują rytietišką restoraną. Internete nieko neradau, bet gal neatidžiai ieškojau. – Čia jau nusimelavau. Aš labai stropiau išnaršiau internete ir neradau nė vieno apžvalginio straipsnio apie jokį naują rytietišką restoraną visos savaitės New York Times numeriuose. Bet aš jai šito nesakiau. Gal didžioji šizofrenikė redaktorės padėjėja padarys stebuklą?

Jau buvau apskambinusi Times, The Post ir The Daily News, bet nieko nepešiau. Aš net pasinaudojau jos tarnybinės banko kortelės numeriu, kad patekčiau į mokamus Wall Street Journal archyvus ir ten iš tiesų aptikau užuominą apie naują Tailando restoraną, bet iš karto buvau priversta minties apie jį atsisakyti, nes vidutinis įėjimo mokestis buvo tik septyni doleriai.

– Gerai, aš tuoj pažiūrėsiu. Palaukite sekundėlę. – Ir staiga šita pasipūtėlė, kuri ką tik dūsavo negalinti prisiminti kiekvieno žodžio, kuris pasirodo laikraštyje, energingai ėmė barškinti klaviatūrą ir kažką linksmai niūniuoti.

Man po vakarykščio tvinkčiojo smilkiniuose. Smagu buvo nustebinti Aleksą ir mėgautis jo namų ramybe, bet pirmą kartą po daugelio mėnesių aš pas jį nesumerkiau akių. Mane nuolat kamavo sąžinės priekaištai, ryškūs prisiminimai, kaip Kristianas bučiavo man kaklą, o paskui bėgimas pas Aleksą ir paslaptingas nutylėjimas. Nors ir kaip stengiausi vyti šalin tas mintis, jos grįždavo dar ryškesnės ir skausmingesnės. Kai vargais negalais užsnūdau, susapnavau, kad Aleksą pasamdė dirbti aukle pas Mirandą – nors jos auklės niekada su ja negyvendavo – ir jis buvo priverstas apsigyventi su jos šeima. Kai per sapną neva norėdavau pasimatyti su Aleksu, turėdavau drauge su Miranda važiuoti pas ją į namus ir ten jį aplankyti. Ji atkakliai vadino mane Emilija ir kaskart išsiųsdavo su nereikšmingomis užduotimis, nors aš primygtinai spyriodavausi ir sakydavau, kad atėjau aplankyti savo draugo. Kol išaušo rytas, Aleksas jau taip buvo apžavėtas Mirandos, kad niekaip nesuprato, kodėl aš maniau ją esant tokią blogą, o dar baisiau tai, kad Miranda pradėjo vaikščioti į pasimatymus su Kristianu. Pagaliau mano košmariškas sapnas baigėsi, o prieš pat atsibusdama dar spėjau pamatyti, kaip Miranda, Kristianas ir Aleksas vėlyvą sekmadienio rytą sėdėjo aplink stalą, skaitinėjo Times ir juokavo, o aš, paruošusi pusryčius, nešiau jiems į stalą ir paskui ploviau indus. Taigi mano šios nakties miegas buvo tolygus vienišiaus pasivaikščiojimui D aveniu ketvirtą valandą nakties. O šita restoranų apžvalga baigė atimti iš manęs paskutinę viltį, kad penktadienis prabėgs be didelių rūpesčių.

– Ne, mes tikrai pastaruoju metu nieko naujo apie azijiečių restoranus nespausdinom. Aš tiesiog galvoju, ar kartais pati negirdėjau apie kokį nors naują rytiečių restoraną, kuris būtų įdomus Mirandai. – Man pasirodė, kad ji žūtbūt stengėsi pratęsti mūsų pokalbį.

Aš nuleidau negirdom jos familiarumą Mirandą vadinti tik vienu vardu ir pabandžiau greičiau jos atsikratyti.

– Na, aš taip ir maniau. Labai jums ačiū. Iki.

– Pala! – suriko ji, ir nors aš jau beveik buvau padėjusi ragelį, jos nekantrumas privertė mane suklusti. – Klausau.

– Aš dar norėjau pasakyti, kad jeigu kartais aš ar bent kas iš mūsų, čia dirbančių, galėtume jums padėti, būtinai paskambinkit, gerai? Mes labai mylim Mirandą ir mielai jai pagelbėsim viskuo, kuo tik galėsim.

Galima pamanyti, kad Pirmoji šalies ponia būtų paprašiusi šitos šizofrenikės redaktorės padėjėjos surasti Prezidentui straipsnį, kuriame slepiama informacija apie galimo karo grėsmę, o ne apie kažkokį niekam negirdėtą restoraną nežinomame laikraštyje. Liūdniausia buvo tai, kad manęs jau niekas nebestebino: žinojau, jog ji šitaip pasielgs.

– Būtinai jai perduosiu jūsų žodžius. Dar kartą ačiū.

Emilija pakėlė akis nuo dar vienos išlaidų suvestinės ir paklausė:

– Ir vėl nepasisekė?

– Ne. Nei aš, nei kas kitas visame mieste turbūt nežino, ką ji turėjo omeny. Apskambinau visus Manhatane leidžiamus ir jos skaitomus laikraščius, išnaršiau internetą, kalbėjau su archyvų darbuotojais, restoranų apžvalgininkais, virėjais – niekas nėra girdėjęs apie jokį naują rytiečių restoraną, atsidariusį per pastarąją savaitę, o apie vakar dieną nereikia nė svajoti. Ji tikrai išsikraustė iš proto. Kas toliau? – Atsilošiau kėdėje ir suėmiau plaukus į arklio uodegą. Dar nebuvo devynių ryto, o galvos skausmas jau išplito po sprandą ir pečius.

– Spėju, kad tau neliko nieko kito, kaip tik imti ir jos pačios paklausti, – tarė ji lėtai, su užuojauta balse.

– Na jau ne! Nesulauksi! Kaip ji reaguos?

Kaip visada, Emilija nekreipė dėmesio į mano sarkazmą.

– Ji ateis į biurą apie vidurdienį. Tavimi dėta, iš anksto pagalvočiau, ką reiks pasakyti, kai ji paprašys straipsnio, o aš jo neturėsiu. Juolab, kad prašė surasti jau vakar, – pridūrė ji su vos slepiama šypsena veide. Aišku, jai buvo smagu, kad mane ir vėl iškoneveiks.

Neliko nieko kito, kaip laukti. Man pasisekė, kad Miranda šį mėnesį vos ne kasdien vaikščiojo pas psichologą. („Ji neturi laiko lankytis pas jį kartą per savaitę“, – paaiškino man Emilija, kai jos paklausiau, ko taip dažnai ir taip ilgai – net po tris valandas.) Tai vienintelis laimingiausias laikas paroje, kai ji mums neskambino, o man taip jos reikėjo. Šūsnis per dvi dienas susikaupusių laiškų grėsmingai riogsojo ant stalo krašto, o po stalu aplink mano kojas vijosi kalnai neatiduotų valyti nešvarių drabužių. Garsiai atsidusau, duodama pasauliui suprasti, kokia aš nelaiminga, ir surinkau valyklos telefoną.

– Sveikas, Marijau, čia aš. Taip, žinau. Dvi dienas neskambinau. Ar galėsi atvažiuoti paimti? Puiku. Ačiū. – Padėjau ragelį ir šiaip ne taip prisiverčiau ištraukti iš po stalo keletą skudurų sau ant skreito, kur paprastai juos išrūšiuodavau ir suvesdavau į kompiuterį, į atiduotų valyklon drabužių sąrašą. Kai Miranda 21.45 val. paskambins ir paklaus, kur jos naujasis Chanel kostiumėlis, man beliks tik atsidaryti reikiamą dokumentą ir pasakyti, kad vakar jis buvo atiduotas į valyklą ir bus pristatytas rytoj. Suvedžiau duomenis apie šios dienos drabužius (viena Missoni palaidinukė, dvi visiškai vienodos Alberta Ferretti poros kelnių, du Jil Sanders megztiniai, du balti Hermes šalikėliai ir vienas Burberry medžiaginis paltas). Sumečiau juos į mūsų firminį krepšį su rėkiančiu užrašu Podiumas ir išsikviečiau patarnautoją, kad nuneštų į apačią, iš kur valyklos darbuotojai juos paprastai pasiimdavo patys.

Pagaliau atsikračiau! Drabužių atidavimas valyklon man buvo vienas iš bjauriausių darbų, nes kad ir kaip ilgai šitą darbą dirbau, vis tiek man buvo atgrasu knaisiotis po svetimus nešvarius drabužius. Kiekvieną dieną surūšiavusi ir sukišusi juos į maišą, turėdavau būtinai nusiplauti rankas: viską smelkiantis Mirandos tvaikas, nors jame jautėsi Bvlgari kvepalų ir parfumuoto vandens, o kartais ir A-KIK’o cigarečių dūmų kvapas, man ne tik kad buvo nemalonus, bet tiesiog kėlė šleikštulį. Angliškas akcentas, Bvlgari kvepalai, balti šilkiniai šalikėliai – rodos, tokios malonios gyvenimo smulkmenos – man visam laikui buvo netekę savo žavesio.

Laiškai kaip visada buvo verti keliauti tiesiai į šiukšlyną, nes Miranda jų vis tiek neskaitydavo. Visa, kas atkeliaudavo su prierašu „vyriausiajai redaktorei“, keliaudavo į laiškų skyrelio redakciją, bet daugelis nuovokesnių skaitytojų adresuodavo savo laiškus Mirandos vardu. Man užtekdavo keturių sekundžių permesti akimis ir įsitikinti, kad jis dažniausiai skirtas kokio nors skyriaus redakcijai, kad tai ne pakvietimas į labdaros pokylį ar koks laiškelis iš senos geros užmirštos draugės. Tokius aš atidėdavau į šalį. Šiandien laiškų susikaupė šimtai. Kvapą gniaužiantys laiškai iš paauglių ir namų šeimininkių, keletas net iš vyrukų gėjų (o gal tiesiog pamišusių dėl aistros madingai rengtis?): „Miranda Pristli, jūs ne tik esate madų pasaulio numylėtinė, bet ir mano svajonių karalienė!“ – gražbyliavo vienas. „Niekaip negaliu nesutikti su jūsų nuostabiu straipsniu, kuriame siūloma šį pavasarį vietoje juodos rinktis raudoną spalvą. Genialiai drąsus sprendimas!“ – šūkavo kitas. Pora laiškų kritikavo Gucci reklaminę nuotrauką, neva ji pernelyg seksuali, nes ten buvo vaizduojamos dvi moterys, apsiavusios aukštakulniais ir tik su vienais apatiniais gulinčios sujauktoje lovoje, prisiplojusios viena prie kitos. O dar keletas moteriškų laiškų viešai smerkė pajuodusiais paakiais, lyg metus badavusias, ilgakojes Podiumo manekenes, kurios fotografuodavosi skyreliui „Pirmiausia sveikata: kaip geriau jaustis“. Vienas laiškas buvo rašytas ant standartinio pašto atvirlaiškio ir dailia rašysena adresuotas Mirandai Pristli vienoje pusėje, o kitoje buvo parašyti žodžiai: „Kam jūs leidžiate tokį kvailą ir nuobodų žurnalą?“ Aš garsiai nusijuokiau ir įsikišau jį į rankinuką. Mano namuose kritikos laiškų ir atvirukų kolekcija sparčiai augo, greitai ant šaldytuvo visai nebeliks vietos. Lili tvirtino, kad mano karmai labai kenksminga temptis į namus svetimų žmonių neigiamas mintis ir energiją. Ji tik piktai papurtė galvą, kai jai paaiškinau, kad bet kokia bloga karma, nukreipta prieš Mirandą, mane tik pradžiugindavo ir padarydavo laimingą.

Paskutinis laiškas iš didžiosios krūvos, po kurio būčiau ėmusis kelių dešimčių pakvietimų, siunčiamų Mirandai kasdien, buvo parašytas vingiuota dailia mergaitiška rašysena, su mažomis širdelėmis vietoj taškų ant i ir gražia šypsenėle po kiekvienos smagios minties. Rengiausi jį tik permesti akimis, bet neįstengiau: vien jo pradžia jau buvo liūdnoka ir nuoširdi, o viso puslapio laiškas šaukte šaukė padėti vargšei jo autorei. Keturios sekundės jau seniai prabėgo, o aš vis dar jį tebeskaičiau.

Miela Miranda,

Mano vardas Anita. Man septyniolika. Esu Baringerio mokyklos Niuarke, NJ, abiturientė. Man gėda dėl savo kūno, nors visi sako, kad nesu stora. Norėčiau atrodyti kaip jūsų žurnalo manekenės. Kiekvieną mėnesį laukiu, kada paštininkė atneš man naują Podiumo numerį, nors mano mama sako, kad kvaila švaistyti pašalpos pinigus madų žurnalui. Betgi ji nesupranta, kad aš turiu svajonę. Tikiuosi, jūs mane suprasite, tiesa? Tą svajonę nešioju širdyje jau nuo vaikystės, bet nemanau, kad ji išsipildys. Paklausite, kodėl? Mano krūtinė plokščia, o užpakalis daug storesnis už jūsiškių manekenių, dėl to jaučiuosi labai nelaiminga. Dažnai klausiu savęs, ar norėčiau visą gyvenimą būti tokia, ir atsakau: Ne!!! Aš noriu pasikeisti, noriu jaustis kitaip ir būti visai kitokia. Todėl ir kreipiuosi į jus pagalbos. Noriu kardinaliai pasikeisti, kad pasižiūrėjusi į veidrodį grožėčiausi savo krūtimis ir užpakaliuku, kad jie būtų tokie, kaip manekenių iš paties nuostabiausio žurnalo pasaulyje!!!

Miranda, aš žinau, kad jūs esate puiki redaktorė ir nuostabi asmenybė. Neabejoju, kad jūs galėtumėte iš manęs padaryti naują žmogų, ir aš, patikėkit manim, likčiau jums dėkinga visą gyvenimą. O jeigu jūs negalite man padėti pasikeisti, tai gal nors padėtumėte gauti labai gražią išeiginę suknelę? Manęs niekas nekviečia į pasimatymus, bet mama sako, kad galiu eiti pasižmonėti ir viena. Tad aš jos ir paklausysiu. Turiu vieną seną suknelę, ne dizainerio siūtą ir nė iš tolo nepanašią į tas, kokias jūs demonstruojate savo žurnale. Mano mėgstamiausi dizaineriai yra Prada (#1), Versace (#2), John Paul Gotier (#3). Mėgstu ir kitus, bet šitie trys man labiausiai prie širdies. Aš neturiu nė vieno jų drabužio, nesu mačiusi net parduotuvėje (abejoju, ar apskritai Niuarke kas parduoda šių dizainerių drabužius, bet jeigu kartais žinote bent vieną parduotuvę, parašykite man, kad galėčiau nueiti ir pasižiūrėti iš arti). Aš mačiau jų drabužius Podiume ir turiu prisipažinti, kad man jie nepaprastai patinka.

Turbūt jau gana jums kvaršinti galvą, bet dar noriu pasakyti, kad nors jūs ir išmesite mano laišką, aš vis tiek liksiu aistringa jūsų gerbėja ir jūsų žurnalo skaitytoja, nes myliu jūsų manekenes, jūsų drabužius ir viską viską, ir, žinoma, jus pačią.

Nuoširdžiai jūsų

Anita Alvarez

P.S. Mano namų telefonas 973-555-3948. Galite man paskambinti ar parašyti, bet ne vėliau kaip savaitę iki liepos 4, nes man iki tos dienos labai reikia gražios suknelės. Labai jus myliu!!! Ačiū!!!

Laiškas kvepėjo aštriu Jean Naté purškiamu tualetiniu vandeniu, kuris tuo metu buvo taip mėgstamas paauglių visoje Amerikoje. Bet man spaudė širdį ir gniaužė gerklę visai ne dėl to. Kiek pasaulyje tokių nelaimingų merginų kaip Anita? Kiek tokių nieko gyvenime nesiekiančių mergaičių, kurios savo vertę, savo garbę ir apskritai savo egzistenciją matuoja brangiais skudurais ir kuo didesniu panašumu į Podiumo manekenes? Kiek dar atsiras tokių, kurios beatodairiškai įsimyli moterį, kas mėnesį skatinančią tokią jų nuostatą ir apgaulingas fantazijas? Juk ji neverta nė sekundės šitų merginų dėmesio. Kiek merginų nė nenumano, kad jų garbinamoji yra vieniša, labai nelaiminga, kartais net žiauri moteris, nenusipelniusi nė menkiausio dėmesio ar pagarbos?

Man norėjosi verkti dėl Anitos ir jos draugių, kurios aukojo tiek jėgų ir energijos, kad bent kiek būtų panašios į Šalomą, Stelą ar Karmen, kad sužavėtų, pamalonintų ar pagirtų moterį, kuri sugriebdavo jų laiškus ir neperskaičiusi mesdavo šalin, nepasidomėjusi giliau net tuo, kur mergina išlieja visą savo širdį. Bet aš įmečiau jos laišką į viršutinį stalčių ir prisiekiau kaip nors pagelbėti Anitai. Jos laiškas buvo liūdniausias iš visų gautų, todėl pagalvojau, kad negi nerasiu galimybės tarp tokios daugybės skudurų nugvelbti kokią padorią suknelę mergaitei į pasimatymą, kurio ji taip nekantriai laukia.

– Ei, Ema, nulėksiu į spaudos kioską pažiūrėti, ar dar negavo Women’s Wear Daily. Kažko šiandien labai vėluoja. Ar tau nieko nereikia?

– Gal atneštum dietinės kolos? – paprašė ji.

– Žinoma. Tuoj, – pažadėjau ir nukūriau pro drabužių kabyklas tarnybinio lifto link, pakeliui dar spėjusi nugirsti, kaip Džesika su Džeimsu drauge rūkydami aptarinėjo, kas šįvakar dalyvaus Mirandos rengiamame pobūvyje Metropolitene. Pagaliau Achmedas kyštelėjo man Women’s Wear Daily, dar pačiupau buteliuką dietinės kolos Emilijai ir skardinėlę pepsio sau, bet paskui persigalvojau ir sau irgi pasiėmiau dietinės kolos. Kam rūpi skonis ir malonumas, jeigu paskui reikia kęsti pašaipias replikas ar žvilgsnius per visą kelią savo darbo stalo link.

Aš taip įnikusi apžiūrinėjau Tomio Hilfigerio spalvotą nuotrauką ant viršelio, kad nė nepastebėjau, kaip privažiavo liftas ir atsivėrė durys. Akies krašteliu pamačiau ryškiai žalią spalvą. Ji man buvo labai įsimintina, nes Miranda turėjo būtent tokios spalvos Chanel tvido kostiumėlį. Išskirtinė spalva, kokios niekad anksčiau niekur neteko regėti. Mano mintys klaidžiojo kažkur kitur, bet akys savaime nukrypo į liftą ir susidūrė su atkakliu Mirandos žvilgsniu. Ji stovėjo tiesi kaip smilga, kaip paprastai aukštyn sušukuotais plaukais, o akys įdėmiai žvelgė man tiesiai į veidą. Neturėjau jokios kitos alternatyvos, kaip žengti pas ją į liftą.

– Labas rytas, Miranda, – pasisveikinau visiškai tyliai. Man už nugaros užsidarė lifto durys, ir dabar visus septyniolika aukštų keliausime vienut vienos. Ji man nieko neatsakė, tik išsitraukė savo odinį darbo kalendorių ir pradėjo sklaidyti lapus. Mudvi stovėjome viena kitai prie šono, o tyla dešimteriopai gilėjo su kiekviena sekunde, nes ji neatsakė į mano pasveikinimą. Gal ji manęs nepažino? – pagalvojau. Negi ji dar nepastebėjo, kad jau septynis mėnesius dirbu jos padėjėja? O gal per tyliai pasisveikinau ir ji neišgirdo? Įdomu, kodėl ji neklausia manęs apie tą straipsnį ar nepasidomi, ar gavau jos žinutę dėl naujų porceliano dirbinių užsakymo ir ar viskas gerai dėl šio vakaro pobūvio? Bet atrodė, kad ji kyla liftu visiškai viena, kad šalia jos nėra jokios gyvos būtybės, tiksliau – ko nors, verto jos dėmesio šitoje mažoje uždaroje erdvėje.

Tik po geros minutės pastebėjau, kad mes niekur nekylam. O Jėzau šventas! Visgi ji matė, kad aš įlipau, ir laukė, kol nuspausiu mygtuką, bet aš stovėjau kaip suakmenėjusi. Aš lėtai ir nedrąsiai ištiesiau ranką, spustelėjau mygtuką su skaičiumi 17 ir laukiau sprogimo. Bet mes staigiai šoktelėjome aukštyn ir aš suabejojau, ar ji iš viso pastebėjo, kad mes iki šiolei nebuvom pradėjusios kilti.

Penktas, šeštas, septintas… Atrodė, kad liftas po dešimt minučių slenka tarp kiekvieno aukšto, o tyla mano ausyse kurtinamai spengė. Kai pagaliau išdrįsau slapčia žvilgtelti į Mirandos pusę, pamačiau, kad ji nužiūrinėja mane nuo galvos iki kojų. Jos akys drąsiai kilo pirmiausia nuo mano batelių iki kelnių, paskui iki marškinėlių, tada ištyrinėjo mano veidą ir plaukus, bet vengė mano žvilgsnio. Jos veide buvo matyti pasyvus pasibjaurėjimas, su kokiu detektyvai iš serialo Įstatymas ir tvarka apžiūrinėja dar vieną primuštą ir kraujais paplūdusią auką. Aš greitai perkračiau mintyse visus įmanomus variantus, kas galėjo sukelti jai tokią reakciją. Trumpom rankovėm kareiviško stiliaus marškinėliai, visiškai nauji Seven džinsai, kuriuos man nemokamai atsiuntė iš ryšių su visuomene skyriaus vien dėl to, kad dirbu Podiume, ir pora plačiakulnių (vos penkių centimetrų) juodų batelių su dirželiu per kulną (ne plačiaaulių batų, ne sportbačių ir ne mokasinų), bet vienintelių patogių, su kuriais kasdien drąsiai lėkdavau į gatvę parnešti kavos. Dažniausiai avėdavau Jimmy Choo batus, kuriuos man buvo davęs Džefis, bet kas savaitę man reikėdavo geros dienos, kad atsileistų ištinusios pėdos ir atlėgtų skausmas. Mano galva buvo ištrinkta, plaukai sukelti į tvarkingai išsidraikiusį kuodą ant pakaušio, kokį nešiojo ir Emilija, o mano nagučiai, nors ir nelakuoti, buvo ilgi ir gražiai suformuoti. Prieš dvi paras nusiskutau pažastis. Kai paskutinį kartą žiūrėjau į veidrodį, ant veido dar tikrai nebuvo jokių žymių spuoginių kalnelių, Fossil laikrodis buvo nusuktas ciferblatu į vidinę riešo pusę, kad niekas nepamatytų, kokios jis firmos, o greitu rankos mostu pasitikrinau, ar neišlindusi kokia petnešėlė. Tai kas gi yra? Dėl ko ji taip į mane spokso?

Dvyliktas, tryliktas, keturioliktas… Liftas sustojo ir durys atsilapojo į akinamai baltą koridorių. Kokių trisdešimt penkerių metų moteris jau rengėsi žengti vidun, bet sustojo kaip įbesta, kai pamatė lifte Mirandą.

– Oi, aš… a… – garsiai sulemeno ji, aiškiai ieškodama dingsties išsisukti nuo įsibrovimo į mūsų privatų pragarą. Nors man būtų buvę daug maloniau, jeigu ji būtų važiavusi drauge, aš visgi linkėjau jai sprukti šalin. – Aš… aš pamiršau pasiimti į susirinkimą nuotraukas, – pagaliau ji išstenėjo ir pasisukusi ant siūbuojančių Manolo kulniukų, nukūrė atgal į kabinetą. Atrodo, Miranda šito nė nepastebėjo, ir durys vėl užsidarė.

Penkioliktas, šešioliktas ir – pagaliau! – septynioliktas. Durys atsidarė, ir priešais mus išdygo grupelė Podiumo madų skyriaus asistenčių, susiruošusių leistis į apačią nusipirkti cigarečių, dietinės kolos ir šviežių daržovių salotų, kurios atstos joms pietus. Jų veideliai atrodė tragiškiau vienas už kitą, ir jos vos negriuvo viena ant kitos, sprukdamos Mirandai iš kelio. Jos prasiskyrė per vidurį: trys iš vienos pusės, dvi iš kitos, ir ji išdidžiai praėjo pro jas. Merginos spoksojo jai įkandin nebylios kaip žuvys, ji nuėjo į priėmimo skyrių, o man neliko kas daryti, kaip tik sekti jai iš paskos. Vis tiek nepastebės, pagalvojau. Mes praleidome, kaip man pasirodė, vos ne ištisą kankinamai ilgą savaitę dviejų kvadratinių metrų judančioje dėžėje, ir ji manęs nė nepastebėjo. Bet vos tik aš atsidūriau koridoriuje, ji atsisuko į mane.

– An-drė-ja! – šūktelėjo ji per mirtina tyla nuščiuvusį koridorių. Nieko neatsakiau, nes maniau, kad kreipimasis retoriškas, bet ji dar kartą mane pašaukė.

– An-drė-ja!

– Klausau, Miranda.

– Su kieno tu batais? – Ji viena ranka tvirtai įsirėmė į tvido švarkeliu aptemptą klubą ir įdėmiai pažvelgė man į akis. Liftas jau seniai buvo nugarmėjęs apačion tuščias be madų asistenčių, nes šios ištemptomis ausimis ir išplėstomis akimis gaudė kiekvieną Mirandos žodį ir judesį. Jaučiau, kaip man į kojas susmigo šešios poros akių, ir nors prieš kelias minutes man šie batai buvo labai patogūs, dabar pradėjo spausti ir tvilkyti nuo įdėmių penkių mados asistenčių ir jų mokytojos žvilgsnių.

Taip susijaudinau po netikėto važiavimo drauge su ja liftu (pirmojo gyvenime) ir po nepakeliamų žvilgsnių į kojas, kad mano smegenėlės visiškai atbuko, taigi Mirandai paklausus, su kieno aš batais, pagalvojau, kad ji turbūt mano, jog su svetimais.

– Su savo, – atsakiau ir tik tada susigriebiau, kad mano atsakymas nuskambėjo ne tik nepagarbiai, bet dar ir nepadoriai įžūliai. Pasigirdo Kleksių krizenimas, ir Miranda savo pyktį nukreipė į jas.

– Įdomu, kodėl vos ne visos mano asistentės, užuot dirbusios savo darbą, dykinėja kaip paauglės? – Ir ji pradėjo badyti į kiekvieną pirštu, nes nežinojo nė vienos vardo. Nors šautuvą durk į smilkinį – nepasakytų.

– Tu! – aižiai riktelėjo ji žaismingai nusiteikusiai merginai, kuri Mirandą matė turbūt pirmą kartą gyvenime. – Kam mes tave samdėm? Kad stypsotum čia ar kad užsakinėtum naujus drabužius fotosesijai? – Mergina nunarino galvą ir jau buvo beprasižiojanti atsiprašyti, bet Miranda tvatijo toliau.

– Ir tu! – priėjo ir atsistojo tiesiai prieš Džozeliną, aukščiausią pareigomis iš visų penkių ir labiausiai mylimą visų redaktorių. – Ar nemanai, kad milijonai jaunų merginų mielai imtųsi tavo darbo, nes lygiai taip pat išmano madą kaip ir tu? – Ji žengtelėjo atgal ir nužvelgė visas iš eilės nuo kojų iki galvos, apsistodama prie kiekvienos tiek ilgai, kad ši pasijustų nutukusi, bjauri ir netinkamai apsirengusi, o paskui liepė visoms drožti prie savo darbo. Jos linktelėjo galvomis, vis dar nedrįsdamos pakelti akių. Kelios murmtelėjo nuoširdžiai atsiprašančios ir nukaukšėjo į madų skyrių. Kai jos dingo iš akių, aš vėl pajutau, kad mudvi likome vienos.

– An-drė-ja! Nekenčiu, kai mano padėjėja šitaip kalba, – pareiškė ji ir pasuko prie durų į mūsų skyriaus koridorių. Nežinojau, ar man sekti iš paskos, ar ne. Vyliausi, kad Eduardas ar Sofi arba bent viena iš įkliuvusių asistenčių įspėjo Emiliją apie Mirandos atvykimą.

– Miranda, aš…

– Pakaks! – Ji stabtelėjo prie durų ir pažvelgė į mane. – Su kieno tu batais? – dar kartą paklausė ji nepatenkintu balsu.

Aš dar sykį pasižiūrėjau į savo batus ir pagalvojau, kaip man pasakyti pačiai stilingiausiai vakarinio Žemės pusrutulio moteriai, kad aviu batais, pirktais Ann Taylor galerijoje. Žvilgtelėjau jai į veidą ir supratau, kad šito sakyti negaliu.

– Aš juos pirkau Ispanijoje, – atrėžiau, nusukdama akis į šalį. – Vienoje nedidelėje boutique parduotuvėje Barselonoje, Las Ramblas gatvėje, kur pristatinėjo naują kažkokio Ispanijos dizainerio kolekciją. – Iš kur, po velnių, aš šitą išpešiau?

Ji sugniaužė kumštį, prisidėjo prie lūpų ir atlošė galvą. Pamačiau, kaip Džeimsas iš kitos pusės stiklinių durų norėjo eiti pas mus, bet, išvydęs Mirandą, apsisuko ir nudūmė šalin.

– An-drė-ja! Jie bjaurūs! Mano merginos turi atstovauti Podiumui, o šitie batai nieku gyvu nepuošia mūsų įvaizdžio. Pasiieškok drabužinėje tinkamų batų. Ir atnešk man kavos. – Ji pažiūrėjo pirma į mane, paskui į duris, ir aš supratau, kad turėjau jai atidaryti. Taip ir padariau. Ji praėjo pro jas nė nepadėkojusi ir nudrožė tiesiai į kabinetą. Man reikėjo pasiimti cigaretes ir pinigų kavai, bet dėl šių dalykų tikrai nebuvo verta sekti jai iš paskos kaip nuskriaustam paklusniam ančiukui, todėl apsisukau ir nuėjau prie lifto. Eduardas man paskolins penkis dolerius kavai, o Achmedas cigarečių pakelį nurašys į Podiumo sąskaitą, nes jau seniai šitaip darė. Nemaniau, kad ji pastebėjo, jog aš nuėjau, bet jos balsas mane pasivijo lyg smūgis kastuvu per pakaušį.

– An-drė-ja!

– Klausau, Miranda, – sustojau kaip įbesta ir atsisukau į ją.

– Tikiuosi, straipsnis, kurio prašiau, ant mano stalo?

– Matot, visaip stengiausi, bet neradau. Apskambinau visų laikraščių redakcijas, bet nė vienas šiomis dienomis nespausdino straipsnio apie naują Azijos restoraną. Ar kartais nepamenat, kaip tas restoranas vadinasi? – pati nesuvokdama, ką darau, giliai atsikvėpiau ir laukiau naujo antpuolio.

Pasirodo, mano pasiaiškinimas jos visai nesudomino, nes ji nesustodama drožė toliau kabineto link.

– An-drė-ja, aš juk tau sakiau, kad skaičiau jį Post. Ar taip sunku surasti šį laikraštį? – Ir pradingo už durų.

Post? Aš šįryt kalbėjau su jų restoranų apžvalgininku ir jis man prisiekinėjo nerašęs jokio straipsnio, atitinkančio Mirandos apibūdinimą. Aiškiausiai ji prisigalvojo, ir dabar man teks prisiimti ant savęs visą ugnį.

Kavą nupirkau per kelias minutes, nes buvo vidudienis, taigi pasinaudojau keliomis likusiomis minutėmis paplepėti su Aleksu, kuris paprastai pusę pirmos pietaudavo. Ačiū Dievui, jis atsiliepė savo mobiliuoju telefonu, todėl man nereikėjo kankintis su jo kolegėmis mokytojomis.

– Sveika, pupa, kaip dienelė? – Jis atrodė nepaprastai linksmas ir laimingas, todėl aš irgi prisiverčiau kalbėti žvaliai.

– Kaip visados, pasakiška. Man čia taip patinka, nors stauk. Penkias valandas ieškojau straipsnio, kurį susapnavo skaičiusi viena pamišėlė. Ji, aišku, greičiau paties kojas, nei prisipažins klydusi. O kaip tau?

– Man tai labai šauni diena. Pameni, tau pasakojau apie Šoną? – Linktelėjau į ragelį, nors jis manęs ir nematė. Šona buvo naujokė jo klasėje ir dar neištarusi nė vieno žodžio. Jis visaip bandė ją prakalbinti – ir grasino, ir lepino saldainiais, ir dirbo atskirai tik su ja viena, vis tiek mergaitė nekalbėjo. Jis vos nepuolė isterijon, kai socialinė darbuotoja atvedė mergaitę į klasę ir pasakė, kad nors jai devyneri, ji dar nė sykio nėra buvusi jokioje mokykloje. Nuo to laiko jis nėrėsi iš kailio, kad tik mergaitę prakalbintų.

– Žinai, ji dabar neužsičiaupia. O reikėjo tik padainuoti. Šiandieną buvau pasikvietęs liaudies dainininką pagroti vaikams gitara. Šona dainavo kaip lakštingala. Kai pralaužėm ledus, dabar ji plepa nesustodama. Ji puikiai kalba angliškai, jos žodynas atitinka jos amžių, ji visiškai normali! – Jo nuoširdus džiaugsmas privertė mane nusišypsoti, ir aš staiga labai jo pasiilgau. Pasiilgau taip, kaip pasiilgstama žmogaus, kai susitikinėji nuolat ir reguliariai, ir staiga aplinkybės priverčia išsiskirti ilgesniam laikui. Bet aš juk neturėjau galimybių ką nors keisti. Mudu abu puikiai suvokėme, kad privalome atkentėti man skirtą tremties terminą, užbaigti tuos nelemtus metus ir tada vėl viskas grįš į savo vėžes. Bet aš jo labai ilgėjausi. Kita vertus, aš visai nesijaučiau kalta dėl Kristiano.

– Sveikinu! Tau nereikia įrodymų, kad esi šaunus mokytojas, bet šįkart tikrai pasidarbavai šauniai! Verta didžiuotis!

– Taip, man iš tiesų smagu. – Išgirdau aidint skambutį.

– Klausyk, ar dar galioja tavo kvietimas šiam vakarui? Išeiti kur nors tik mudviem abiem? – Paklausiau vildamasi, kad jis neturi jokių kitų planų, nors tikėjausi visko. Kai šįryt išsiritau iš lovos ir nutempiau savo išvargusį kūną į dušinę, jis man pavymui šūktelėjo, kad norėtų išsinuomoti kokį filmą, užsisakyti vakarienę ir pasėdėti namie. Aš kažką ironiškai burbtelėjau, neva jam neverta aukoti brangaus laiko, nes aš vis tiek grįšiu vėlai ir iš karto krisiu negyva, todėl bent vienas iš mūsų tegu pasidžiaugia gyvenimu ir smagiai praleidžia penktadienio vakarą. Dar norėjau jam pridurti, kad pykstu ant Mirandos, ant Podiumo, pati ant savęs, bet tik ne ant jo, ir kad mielai susirangyčiau ant lovos ir kiurksočiau ištisas penkiolika valandų.

– Žinoma, – jis nustebo, bet apsidžiaugė. – Aš tavęs palauksiu grįžtančios tavo namuose, o paskui nuspręsime, ką darysim. Paplepėsiu su Lili, kol tu grįši iš darbo.

– Puiku. Turėsi progos išgirsti apie Froiduką.

– Apie ką?

– Tiek to. Klausyk, man jau metas. Karalienė laukia nesulaukia kavos. Pasimatysime vakare, gerai?

Eduardas praleido mane į liftą tik po dviejų priedainių, kuriuos galėjau pasirinkti pati. Miranda guviai su kažkuo plepėjo telefonu ir aš padėjau kavą ant padėkliuko ant kairiojo jos stalo krašto. Likusią popietės dalį bariausi ir ginčijausi su visais New York Post redaktoriais ir asistentais, įrodinėdama geriau išmananti, kas dedasi jų laikraštyje, nei jie patys, ir reikalavau straipsnio apie naujai atsidariusį rytiečių restoraną kopijos.

– Panele, aš jau šimtą kartų jums sakiau, kad jokio straipsnio nespausdinom, ir pakartosiu dar kartą. Suprantu, kad ponia Pristli keistoka moteris ir kad dėl jos jūsų gyvenimas – gyvas pragaras, bet iš kur aš jums ištrauksiu straipsnį, kurio mes nespausdinom? Negi jūs manęs dar nesuprantat? – Šiuos žodžius man išporino redaktoriaus padėjėjas, kuris šiaip jau kuravo „Šeštąjį puslapį“, bet jam buvo skirta užduotis surasti man tą straipsnį, kad tik aš nuo jų atstočiau. Jis ilgai buvo kantrus ir mandagus, bet pagaliau ir jo labdaringoji kantrybė išseko. Emilija kitu telefonu kalbėjo su jų laikraščio laisvai samdoma žurnaliste, rašančia kulinarinėmis ir restoranų temomis. Aš prikalbinau Džeimsą paskambinti savo buvusiam draugeliui, kuris dirbo laikraščio reklamos skyriuje, ir pasidomėti, ar jis negalėtų mums kaip nors padėti. Jau buvo trečia valanda dienos, kai ji iš vakaro buvo davusi užduotį, ir aš pirmą kartą jos neatlikau tuojau pat.

– Emilija! – šūktelėjo Miranda iš savo akinamai balto kabineto.

– Klausau, Miranda! – atsiliepėme abi ir pašokom nuo kėdžių, nežinodamos, į kurią ji bakstels pirštu.

– Emilija, girdėjau, tu ką tik kalbėjai su kažkuo iš Post? – paklausė ji, žvelgdama į mane. Tikroji Emilija atsiduso ir atsisėdo.

– Taip, Miranda, kalbėjau. Net su trimis darbuotojais, bet man jie prisiekinėjo šią savaitę nespausdinę jokio straipsnio apie naują rytiečių restoraną Manhatane. Gal tai buvo daug anksčiau? – Dabar aš jau mindžikavau prieš jos stalą nuleidusi galvą ir spoksojau į juodus Jimmy Choo batelius su dešimties centimetrų pakulne, kuriuos man buvo parūpinęs Džefis.

– Manhatane? – Ji atrodė nustebusi ir supykusi. – Kas tau sakė, kad jis Manhatane?

Dabar jau aš nustebau.

– An-drė-ja! Aš tau gal penkis kartus sakiau, kad tas straipsnis buvo apie naują restoraną Vašingtone! Kitą savaitę aš ten skrisiu, todėl norėčiau, kad užsakytum vietas. – Ji atkragino galvą ir pašaipiai šyptelėjo. – Įdomu, kas šiame projekte tau taip nesuvokiama?

Vašingtone? Ji man net penkis kartus sakė, kad restoranas Vašingtone? Tai kad ne. Jai aiškiai susisuko galvelė arba ji jautė malonumą žiūrėdama, kaip kraustausi iš proto aš. Bet apsimesdama pusgalve, kokia ji mane ir laikė, pradėjau nė negalvodama.

– Miranda, esu visiškai tikra, kad New York Post nerašo apžvalginių straipsnių apie naujus restoranus Vašingtone. Tai daroma tik apie naujas vietas Niujorke.

– Ar jau turėčiau juoktis, An-drė-ja? Čia tu taip juokauji? – Nuo jos veido šypsena jau buvo dingusi, o ji pati palinko į priekį it maitvanagis, tykąs savo aukos.

– Ne, Miranda, aš tik pagalvojau…

– An-drė-ja, aš jau kelias dešimtis kartų tau sakiau, kad straipsnis buvo išspausdintas laikraštyje Washington Post. Ar esi girdėjusi apie tokį laikraštuką? Niujorke spausdinamas New York Times, o Vašingtonas turi savo laikraštį – Washington Post. Ar dabar supratai? – Dabar jos balse nebebuvo jokios ironijos, ji kalbėjo taip meiliai ir globėjiškai, kad, rodėsi, tuoj ims ir pradės burkuoti kaip mažam vaikui.

– Tuojau surasiu, – atsakiau jai ramiai ir išėjau iš kabineto.

– Ir dar, An-drė-ja! – Man sustojo širdis, o skrandis pasiruošė sutikti dar vieną „staigmeną“. – Noriu, kad šįvakar atvyktum į pobūvį pasitikti svečių. Viskas.

Pažvelgiau į Emiliją, kuri po šių žodžių sėdėjo be žado, dar labiau suraukta kakta nei prieš kelias minutes.

– Ar aš teisingai išgirdau? – pašnibždomis paklausiau Emilijos, kuri man tik linktelėjo ir pamojo ranka, kviesdama prieiti prie jos stalo.

– Šito aš labiausiai ir bijojau, – šnipštelėjo ji dar tyliau, lyg chirurgas, pranešdamas paciento artimiesiems, kad atidaręs krūtinės ląstą rado kažką baisiai negero.

– Ką – ji juokauja? Jau ketvirta valanda. O pobūvis – septintą, be to, iškilmingas, Dieve šventas. Kaip ji gali kviesti mane ten dalyvauti? – Dar kartą dėbtelėjau į laikrodį ir pabandžiau prisiminti jos žodžius.

– Ji kalba visai rimtai, – tarė Emilija ir čiupo telefono ragelį. – Aš tau padėsiu, gerai? Tu bėk ir surask tą Washington Post laikraščio numerį, kol ji dar neišėjo. Tuoj atvažiuos Juris vežti jos namo, nes ateina kirpėjas ir vizažistas. Aš tau parūpinsiu suknelę ir viską, kas tau šiam vakarui reikalinga. Nesijaudink, mes viską sutvarkysime. – Ji mikliai darbavosi pirštais ir bėrė žodžius į ragelį kaip žirnius į sieną. Aš stovėjau it įbesta ir žiūrėjau į ją, bet ji pamojo man dingti iš akiračio ir aš staiga vėl grįžau į realybę.

– Bėk, – paragino ji mane su reta užuojautos gaidele balse. Ir aš nubėgau.

–Tu taksi nevažiuosi, – pareiškė Lili, kai aš visiškai nauju blakstienų tušu iš Maybelline Great Lash kolekcijos dažiausi akis. – Juk čia iškilmingas pobūvis. Išsikviesk tarnybinę, dėl Dievo meilės, – ji dar minutę pažiūrėjo, o tada čiupo man iš rankų šepetėlį ir liepė užsimerkti.

– Ko gero, tu teisi, – atsidusau, vis dar negalėdama susitaikyti su mintimi, kad šį penktadienio vakarą teks paaukoti oficialiame vakarėlyje Metropolitene sveikinant raudonsprandžius turčius iš Džordžijos ir Šiaurės bei Pietų Karolinos ir dalijant dirbtinę šypseną iš neprofesionaliai dažyto veidelio. Aš turėjau per tris valandas susirasti suknelę, nusipirkti kosmetikos, pasikeisti savaitgalio planus ir visoj šitoj sumaišty visai pamiršau apie automobilį.

Laimei, darbas viename didžiausių šalies madų žurnale (dėl kurio šimtai mano bendraamžių kristų negyvos) turi savo privalumų, nes be dvidešimties minučių penktą aš jau turėjau išsinuomojusi pribloškiančią juodą Oscar de la Renta suknelę iki žemės, kurią man mielai parūpino Džefis, moteriško garderobo žinovas ir didžiausias gerbėjas. („Mergaite, jeigu eini į iškilmingą priėmimą, turi rengtis Oskaru, ir niekuo daugiau. O dabar maukis tas savo kelnes ir matuokis suknelę.“ Pradėjau sagstytis, ir jis net sudrebėjo. Paklausiau, ar iš tiesų jam toks atgrasus mano pusnuogis kūnas, jis atsakė, aišku, kad ne, tik jam buvo baisus mano kelnių kantas.) Madų asistentės jau buvo užsakiusios mano dydžio sidabrinius Manolo batelius, o kažkas iš aksesuarų skyriaus jau buvo išrinkęs madingą sidabrinį Judith Leiber vakarinį rankinuką su ilga žvangančia grandinėle. Aš norėjau pasiimti Calvin Klein piniginę, bet ji iš mano pasirinkimo tik prunkštelėjo ir įbruko man Judith Leiber. Stefa dvejojo, ar man segėti koljė, ar medalioną, o Elison, mūsų naujoji paaukštinta kosmetikos skyriaus asistentė, telefonu kalbėjosi su manikiūrininke, kuri paprastai ateidavo į biurą pagal iškvietimus.

– Ji priims tave pasitarimų kambaryje be ketvirčio penktą, – pranešė Elison, kai atsiliepiau telefonu nuo savo stalo. – Tu vilkėsi juodai, ar ne? Prašyk, kad nulakuotų ryškiai raudonu Chanel laku. Sąskaitą tegu išrašo mums.

Visas biuras lakstė paskui mane ir talkino kaip pamišęs, kad tik aš atrodyčiau padoriai per didįjį priėmimą. Žinoma, jie visa tai darė ne dėl to, kad mane mylėtų ar dievintų. Jie jautė, kad Miranda deleguoja mane, nes nori išbandyti jų skonį ir stilių.

Lili baigė savo nemokamą makiažo pamoką ir aš suabejojau, ar neatrodysiu juokingai su Oscar de la Renta suknele ir Bonne Belle lūpų blizgiu. Galbūt, bet aš atsisakiau visų pasiūlymų išsikviesti į namus vizažistę. Visos mūsų merginos tiesiog primygtinai įkalbinėjo – kai kurios net šiurkštokai, – bet aš kategoriškai atsisakiau. Juk yra kažkokios ribos.

Nužirgliojau į miegamąjį ant dešimties centimetrų Manolo aukštakulnių ir pakštelėjau Aleksui į kaktą. Jis nė nepakėlė akių nuo žurnalo, kurį įdėmiai skaitė.

– Aš būtinai grįšiu apie vienuoliktą ir tada galėsime nueiti kur išgerti, gerai? Man būtinai reikia ten eiti, supranti? Jeigu sumanysi išeiti su draugais, man paskambink, aš prie jūsų prisidėsiu vėliau. – Jis, kaip buvo žadėjęs, atėjo iš mokyklos tiesiai pas mane praleisti vakaro ir visai neapsidžiaugė, kai grįžusi namo pasakiau, jog galės vakaroti savo nuožiūra, nes aš būsiu užsiėmusi. Jis sėdėjo mano kambario balkone ir gurkšnojo alų iš butelio, kurį Lili buvo nupirkusi svečiams ir laikė šaldytuve. Tik po ilgų aiškinimų, kad šįvakar man teks ilgai dirbti, pastebėjau, jog jis vienas, be Lili.

– Kur ji? – paklausiau. – Jai paskaitos jau baigėsi ir penktadienio vakarais ji jau nebedirba.

Aleksas gurkštelėjo šviesaus alaus ir truktelėjo pečiais.

– Turbūt namie. Jos durys uždarytos, bet neseniai mačiau slankiojant kažkokį vaikiną.

– Vaikiną? Ar negalėtum jo apibūdinti smulkiau? Kokį vaikiną? – pagalvojau, gal kas įsibrovė į mūsų namus, o gal ji pagaliau pasikvietė į svečius Froiduką.

– Nežinau, bet kažkoks pabaisa. Tatuiruotas, auskaruotas, su striuke – kažkoks keistas. Neįsivaizduoju, iš kur tokį ir išpešė. – Jis dar kartą gurkštelėjo alaus.

Aš irgi neįsivaizdavau, kur ji tokį susirado, nes vakar apie vienuoliktą palikau ją pakankamai mandagaus vaikinuko, vardu Viljamas, draugijoje. Jis tai tikrai ne iš tų, kur tatuiruojasi ar veriasi auskarus.

– Aleksai, surimtėk! Nori pasakyti, kad po mano namus slankioja kažkoks niekieno nekviestas galvažudys, ir tau nė motais? Nesąmonė! Reikia kažką daryti! – sunerimusi pašokau nuo kėdės ir pagalvojau, ar dėl staigaus svorio centro pasikeitimo neatsikabins mano balkonas ir nenugarmės žemyn.

– Ende, nurimk. Joks jis ne galvažudys. – Jis pervertė puslapį. – Gal koks nesveikos orientacijos išsidraikęs pankas, bet tikrai ne galvažudys.

– Nuostabu, tiesiog nuostabu! Ar eisi pažiūrėti, kas ten dedasi, ar sėdėsi čia visą vakarą rankas sudėjęs?

Jis vis dar nepakėlė į mane akių ir aš supratau, kad jis smarkiai ant manęs pyksta dėl šio vakaro. Visiškai suprantama, betgi mano toks darbas, ir aš nieko negaliu padaryti.

– Paskambink, jei prireiks mano pagalbos.

– Gerai, – atšoviau jam ir demonstratyviai piktai nuėjau į kambarį. – Nesikrimsk, jei vonioj ant grindų rasi sudarkytą mano lavoną. Tikrai, baisaus čia daikto.

Kurį laiką žirgliojau po namus, ieškodama įrodymų, kad tas vaikinas vis dar čia. Vienintelis mūsų namams netinkantis dalykas buvo virtuvėje į kriauklę išmestas tuščias Ketel One Vodka butelis. Negi ji sugebėtų nusipirkti butelį degtinės ir viena jį išgerti? Pasibeldžiau į duris. Jokio atsakymo. Dar kartą pabeldžiau kiek garsiau. Ir aiškiai išgirdau vyrišką balsą sakant, kad kažkas beldžiasi. Kai ir šįkart niekas neatsiliepė, pasukau durų rankeną.

– Alio! Ar kas nors yra? – paklausiau nežiūrėdama į kambarį ir kelias sekundes luktelėjau. Paskui mano akys užkliuvo už dviejų porų mėlynų džinsų, numestų ant grindų, ir liemenėlės, kybančios ant kėdės atlošo, ir dar už peleninės, nuo kurios kambaryje tvyrojo toks dvokas kaip bendrabutyje. Aš patraukiau tiesiai prie lovos, kur ant šono, nugara į mane, drybsojo mano geriausia draugė. Visiškai nuoga. Jos pataluose murdėsi pasibjaurėjimą keliantis vaikinas su vešlių neplautų gaurų kupeta ant galvos. Dešimtys besiraizgančių gyvačių, visokių keistų raštų ir kraiglių ant jo kūno atrodė kaip kamufliažas ant mėlynai žalios Lili patalynės. Per antakį buvo perverta didžiulė auksinė grandis, ant ausų žvangėjo daugybė metalo, o iš smakro kyšojo du smaigai apvaliais galais. Ačiū Dievui, jis mūvėjo plačias apatines kelnes, bet jos buvo tokios nudrengtos ir tokios nešvarios, kad verčiau jau būtų buvęs iš viso be jų. Jis užtraukė dūmą, lėtai iškvėpė ir linktelėjo man.

– Ei, tu, – mostelėjo man cigarete. – Ar negalėtum uždaryti durų, drauguže?

Ką? Drauguže? Šitas apsisnarglėjęs nusmurgėlis dar drįsta vadinti mane „drauguže“?

– Ką čia rūkai – žolę? – paklausiau jo, nekreipdama dėmesio į mandagaus elgesio formalumus ir visai jo nebijodama. Jis buvo gerokai už mane mažesnis ir svėrė ne daugiau kaip šešiasdešimt kilogramų. Kaip spėjau, man jis tikrai nieko nepadarytų – blogiausiu atveju bandytų paliesti ir gautų per snapą. Mane net nupurtė, kai pagalvojau, kad jis turbūt lietė Lili, kuri vis dar saldžiai pūtė į akį po jo globėjiška fizionomija. – Kas čia manaisi esąs? Čia mano butas ir prašau nešdintis lauk! Tuoj pat! – riktelėjau jam, nes mano įsiūtį dar labiau kaitino bėgantis laikas: man buvo likusi tik valanda susiruošti, pasigražinti pačiam atsakingiausiam per visą mano karjerą vakarui, ir aš neturėjau jokio noro gaišti su šituo apskretusiu neūžauga.

– Bičiuuuuuule, ramiau, – jis išpūtė dūmą ir vėl užsitraukė. – Neatrodo, kad tavo draugužė norėtų manęs atsikratyti.

– Jeigu ji nebūtų prisilupusi kaip šlepetė, tai dar ne taip tave grūstų lauk, kvaily! – Aš net suspiegiau nuo minties, kad Lili, ko gero, su juo mylėjosi. – Jos ir savo vardu liepiu tau kuo skubiausiai nešdintis iš mūsų buto!

Ant peties pajutau ranką ir atsisukusi išvydau Aleksą. Jis buvo susirūpinęs ir bandė įvertinti situaciją.

– Ende, tu bėk į dušinę, o šitą reikalą palik man, gerai? – Nors niekas nepasakytų, kad Aleksas stambus, bet palyginti su tuo kūtvėla, drybsančiu šalia Lili ir savo metalais brūžinančiu nuogą jos nugarą, atrodė kaip imtynininkas.

– Aš noriu, kad šitas, – ir parodžiau pirštu tiesiai į jį, – tučtuojau dingtų iš mano namų!

– Žinau, kad nori, ir neabejoju, kad jis tuojau pat išeis, ar ne, vaikine? – tarė Aleksas tokiu balsu, lyg kalbėtų su valkata šunimi, užpuolusiu iš pasalų ir smarkiai jį išgąsdinusiu.

– Bičiuuuuuli, nereikia triukšmauti. Aš tik pasismaginau su Lili, ir viskas. Vakar ji pati prie manęs prisikabino Au Bar. Bet ko paklausk, visi paliudys. Kvietė eiti į namus.

– Neabejoju, – ramiai tarė Aleksas. – Kai nori, ji būna nepaprastai draugiška, bet kartais taip nusilaka, kad nebežino, ką daro. Todėl kaip jos draugas prašyčiau tave išeiti.

Kūtvėla užgesino cigaretę ir su neslepiamu pasididžiavimu išmetęs ant pagalvės abi rankas atsakė:

– Gerai jau, bičiuli, kaip liepsi. Tik dar nubėgsiu į dušinę ir deramai atsisveikinsiu su Lili, o tada dingsiu. – Jis iškišo kojas iš po antklodės ir jau siekė rankšluosčio, kuris kybojo ant kėdės.

Aleksas žingtelėjo į priekį, išplėšė iš rankų rankšluostį ir įbedęs žvilgsnį tiesiai jam į veidą tarė:

– Ne. Tu išeisi tuojau pat. Tučtuojau. – Per visus trejus mūsų draugystės metus dar nė sykio nemačiau Alekso šitaip elgiantis: jis atsistojo prieš tą neūžaugą kūtvėlą išsitiesęs visu ūgiu ir grėsmingai įsisprendė rankomis į šonus.

– Nepyk, bičiuli, aš dingstu. – Jis tik dėbtelėjo užvertęs galvą į Aleksą ir suprato, kad šis nejuokauja. – Tuoj apsirengiu ir pro duris. – Jis čiupo nuo grindų džinsus ir ištraukė iš po nuogos Lili suveltus apiplyšusius marškinėlius. Ši pajudinta sukrutėjo ir pabandė atmerkti užmiegotas akis.

– Užklok ją! – paliepė Aleksas, dabar jau visai įsijautęs į grėsmingojo tvarkdario vaidmenį. Nė nemirktelėjęs kūtvėla užtraukė Lili ant pečių antklodę. Liko kyšoti tik juodų plaukų kuokštas.

– Kas čia dedasi? – paklausė Lili atkakliai stengdamasi nebeužsimerkti. Ji pasisuko ir tarpdury išvydo mane, visą virpančią iš pykčio, ir Aleksą, praktikuojantį vyriškas pozas. O kūtvėla jau rišosi savo nudrengtus batus ir rengėsi nešti kudašių, kol reikalai nepakrypo visai blogai. Per vėlu. Jos žvilgsnis užkliuvo už kūtvėlos.

– Kas tu, po velnių? – paklausė ji ir atsisėdo lovoje kaip įbesta, bet nesuvokdama esanti visiškai nuoga. Mudu su Aleksu instinktyviai nusukom akis į šalį, kol ji užsitraukė ant savęs antklodę, bet kūtvėla geidulingai šypsojosi ir rijo akimis jos krūtis.

– Pupyte, sakaisi neprisimenanti, kas aš toks? – paklausė jis, o jo australiškas akcentas su kiekvienu žodžiu darėsi vis šlykštesnis. – Vakar tai net labai gerai žinojai, kas aš. – Jis priėjo artyn ir jau, rodėsi, tuoj prisės ant lovos krašto, bet Aleksas čiupo jį už rankos ir nuvilko prie durų.

– Lauk! Tuojau pat! Arba pats išmesiu už durų! – paragino jis griežtai ir nė kiek neketindamas nusileisti.

Kūtvėla skėstelėjo rankomis ir sužvangino grandinėmis:

– Aš jau dingstu. Paskambink man, Lili. Vakar tu buvai nuostabi. – Jis mikliai nėrė pro miegamojo duris laukujų link, o Aleksas nusekė jam iš paskos. – Dieve, ji – tikras pasigardžiavimas, – išgirdau jo paskutinius žodžius, ir tada trinktelėjo buto durys. Bet Lili, rodos, šito neišgirdo. Ji išsiropštė iš lovos ir užsitempė marškinėlius.

– Lili, kas per vienas šitas tipas? Didesnio slunkiaus dar nesu regėjusi. Apie šlykštumą aš jau nekalbu.

Ji lėtai papurtė galvą ir, atrodė, iš visų jėgų bandė prisiminti, kada jis įsibrovė į jos gyvenimą.

– Šlykštus. Tu teisi, jis tikrai šlykštus. Neįsivaizduoju, kaip čia nutiko. Pamenu, vakar tu išėjai anksčiau, prieš tai kalbėjai su gana mielu kostiumuotu vaikinu, mes gėrėme Jaeger – štai ir viskas.

– Lili, įsivaizduok, kokia tu turėjai būti girta, kad ne tik sutiktum mylėtis su tokiu pabaisa, bet dar ir parsitemptum į namus! – Aš maniausi pasakiusi jau ir taip suprantamą dalyką, bet jai iš nuostabos iššoko akys.

– Manai, kad aš su juo mylėjausi? – paklausė ji tyliai, akivaizdžiai nesutikdama su tuo, kas ir taip buvo aišku.

Prisiminiau ką tik pasakytus Alekso žodžius: Lili iš tiesų gėrė daugiau nei normalus žmogus. Ir tas buvo aišku kaip dieną. Ji nuolat praleidinėjo paskaitas, buvo sykį suimta, o dabar į namus parsitempė mutantą, kokio dar pasaulis neregėjo. Dar aš prisiminiau žinutę telefono atsakiklyje tuoj po baigiamųjų egzaminų. Joje dėstytojas teigė, kad nors Lili kursinis darbas buvo be priekaištų, jis negalįs jai rašyti pelnyto „A“ įvertinimo, nes ji praleidusi daugybę paskaitų ir už darbus atsiskaičiusi gerokai pavėluotai. Nusprendžiau delikačiai jai tai priminti.

– Lili, brangute, man regis, čia kaltas ne vaikinas. Man atrodo, visas šias bėdas sukelia alkoholis.

Ji šukavosi plaukus, ir aš tik dabar pastebėjau, kad jau šešios valandos, o ji dar tik kėlėsi iš lovos. Ji nesipriešino, todėl aš tęsiau toliau.

– Kalbu ne dėl to, kad pati neturėčiau bėdų dėl gėrimo, – kalbėjau ramiai, norėdama tęsti mūsų pokalbį taikia gaida. – Aš tikrai nesu prieš gėrimą. Man tik neramu, kad pastaruoju metu tu pradėjai piktnaudžiauti alkoholiu, supranti? Ar su paskaitom viskas gerai?

Ji buvo beprasižiojanti man atsakyti, bet Aleksas kyštelėjo galvą pro duris ir mestelėjo man čirškiantį telefoną.

– Čia Ji, – tarė jis ir uždarė duris. Ak! Ta moteris turi neeilinių gabumų knisti kitam gyvenimą.

– Atleisk, – atsiprašiau Lili ir pažiūrėjusi į ekraną pamačiau užrašą MP MOBILUS. – Paprastai jai užtenka minutės kitos mane suniekinti ir sumalti į dulkes, tad mes dar prie pokalbio grįšime.

Lili padėjo į šalį šepetį ir laukė, kol atsiliepsiu.

– Miran… – vos neatsiliepiau, lyg būčiau darbe už savo stalo. – Čia Andrėja, – skubiai pasitaisiau ir laukiau tirados.

– An-drė-ja, ar žinai, kad aš tavęs šįvakar laukiu pusę septynių? – suriko ji į ragelį nė nepasisveikinusi ar prisistačiusi.

– Betgi jūs sakėte lygiai septintą. Man dar reikia…

– Aš tau jau anksčiau sakiau pusę septynių ir dabar kartoju: pusęęęę septyyyniųųųų! Supratai? – Trakšt. Padėjo ragelį. Pažvelgiau į savo laikrodį. 18:05. Dabar jau blogai.

– Ji reikalauja, kad būčiau vietoje po dvidešimt penkių minučių, – pareiškiau visiems garsiai.

Lili, atrodo, apsidžiaugė nutrauktu pokalbiu.

– Tada kimbam į darbą, gerai?

– Mes dar nebaigėme pokalbio, o jis gan svarbus. Ką tu man norėjai pasakyti? – Žodžiai atitiko situaciją, bet jai puikiausiai buvo aišku, kad mano mintys jau buvo už jūrų marių. Supratau, kad man nebeliko laiko dušui, nes per penkiolika minučių turėjau apsirengti iškilmingam pobūviui ir sėsti mašinon.

– Ende, aš visai rimtai – tau reikia paskubėti. Eik rengtis, pasikalbėsime vėliau.

Dar kartą man nebuvo kas daryti, kaip tik bėgti rengtis. Plakančia širdimi įsibraškinau į suknelę, perbraukiau šepečiu per plaukus ir dar spėjau permesti akimis keletą svečių nuotraukų ir pasikartoti jų pavardes, kurias man jau iš anksto buvo parūpinusi Emilija. Lili su didžiuliu malonumu ir susidomėjimu stebėjo mano ruošimąsi, bet aš jaučiau, kad giliai širdyje ji išgyveno dėl to pabaisos berno. Man buvo nesmagu, kad neužbaigėme reikalo iki galo. Aleksas kalbėjosi telefonu su savo jaunėliu broliu ir įtikinėjo jį, kad jis iš tiesų dar per jaunas eiti į kiną nuo devintos valandos vakaro ir kad mama visiškai teisi jo ten neišleisdama.

Aš jam pakštelėjau į skruostą, o jis man švilptelėjo ir dar pridūrė, kad šįvakar eis susitikti su draugais, ir jeigu aš norėsiu prisidėti, galėčiau po visko jam paskambinti. Aš nukaukšėjau į svetainę ir pamačiau Lili, rankose laikančią didžiulį juodą šilkinį šalį. Pažvelgiau į ją klausiamai.

– Apsisiausk šį iškilmingą vakarą, – pasiūlė ji ir išskleidė lyg paklodę. – Noriu, kad mano Endė atrodytų lygiai taip pat madingai kaip ir tie raudonsprandžiai iš Karolinos, nors ji šįvakar turės jiems patarnauti. Man jį buvo nupirkusi senelė Eriko vestuvėms. Nežinau, ar jis madingas, ar bjaurus, bet jis skirtas iškilmingai progai ir siūtas Chanel, todėl manau, kad tiks.

Aš ją apkabinau.

– Prižadėk man: jeigu Miranda pasakys, kad netinka, tu sudeginsi šitą suknelę, o mane palaidosit su Brown sportinėm kelnėm. Prižadi?

Ji čiupo man iš rankos blakstienų tušo šepetėlį ir ėmė mane dažyti.

– Atrodai pribloškiančiai, Ende, tikrai. Niekada nesitikėjau išvysti tave su Oskaro suknele ir traukiančią į Mirandos balių, bet tu ten labai tiksi. O dabar bėk.

Ji padavė man žvilgantį Juditos rankinuką žvilgančia rankena ir atidariusi duris į koridorių išlydėjo mane.

– Smagaus vakaro!

Prie namo jau laukė mašina, o Džonas, kuris pastaruoju metu taip nusidabino, kad panėšėjo į iškrypėlį puošeivą, švilptelėjo man pavymui, kai vairuotojas atidarė dureles.

– Parodyk jiems, ko esi verta, pupa! – šūktelėjo ir pamerkė akį. – Iki pasimatymo. – Jis nė nenumanė, kur aš važiuoju, bet buvo malonu išgirsti, kad laukia manęs sugrįžtančios. O gal ten bus ir visai neblogai, pamaniau ir patogiai įsitaisiau ant galinės kadilako sėdynės. Bet staiga mano suknelė prasiskyrė, ir po šlaunimis pajutau šaltą kaip ledas odinį apmušalą. Aš net gunktelėjau į priekį. O gal ten bus bjauriau nei pragare…

Vairuotojas iššoko iš mašinos ir nubėgo atidaryti man durelių, bet aš jau stovėjau ant šaligatvio. Aš jau sykį lankiausi Metropoliteno muziejuje. Mes su mama ir Džila kartą išsirengėme visos dienos ekskursijai po Niujorko įžymybes. Nepamenu, kokius eksponatus mes tądien apžiūrėjom, bet užtat gerai pamenu, kaip smarkiai man spaudė kojas nauji batai. O dar geriau prisimenu baltus nesibaigiančius laiptus, kuriais, atrodė, koptum ir koptum ištisą amžinybę.

Laiptai buvo lygiai tokie, kokie išliko mano atminty, tik vakaro sutemose jie atrodė kiek kitaip. Įpratus prie nykios trumpos žiemos dienos, man pasirodė keista, kad jau buvo pusė septynių, o dangus dar tik temo. Šįvakar laiptai atrodė tiesiog karališkai. Daug gražesni už ispaniškuosius ar Kolumbijos universiteto bibliotekos laiptus, netgi įspūdingesni už didinguosius Kapitolijaus laiptus Vašingtone. Aš spėjau užlipti gal tik dešimtąją jų dalį ir pradėjau nebekęsti. Kokiam beširdžiam sadistui šovė galvon versti moterį su penkiolikos centimetrų aukščio pakulne ir vakarine suknele kopti tokią pragarišką daugybę laiptų? Kadangi negalėjau išlieti susitvenkusio pykčio nei ant architekto, kuris juos suprojektavo, nei ant muziejaus vadovo, kuris tą architektą pasamdė, tai visą neapykantą nukreipiau prieš Mirandą, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai visados buvo kaltinama dėl visų mano gyvenimo nesėkmių.

Iki viršaus dar buvo likęs koks pusantro kilometro, todėl prisiminiau, kaip anksčiau, kai turėjau marias laiko, mindavau pedalus sporto salėje. Mūsų instruktorė, kaip kokia nacių vadeiva, sėdėdavo ant savo mažojo dviratuko ir komanduodavo: „Minam, minam, įkvėpt, iškvėpt! Minam, mergaitės, minam, lipam į kalniuką, lipam. Jau nebetoli. Visai nebetoli. Nelėtinam tempo. Dar truputį, lipam, lipam.“ Aš užsimerkiau ir pabandžiau įsivaizduoti, kad ne lipu, o minu dviratį, o man plaukuose švilpia vėjas ir aš kaip viesulas užlekiu ant instruktorės. Bet visgi aš kopiu ir kopiu. Padaryčiau viską, kad tik išnyktų tas baisus skausmas, sklindantis nuo mažojo pirštelio kulno link ir atgal. Dar dešimt laiptelių. Liko tik dešimt paskutiniųjų laiptelių. O, Dieve, iš kur ta drėgmė batelyje? Gal kraujas? Turėsiu stoti prieš Mirandą prakaituota suknele ir kruvina koja bate? Varge, o varge, ar dar toli tas galas? Štai! Pagaliau užlipau! Mano pergalė buvo ne ką mažesnė kaip pasaulio čempionato sprinterio, iškovojusio aukso medalį. Giliai įkvėpiau gaivaus oro ir kietai sugniaužiau kumštį, kad nečiupčiau cigaretės savo pergalei atšvęsti. Užtat dar kartą per lūpas brūkštelėjau blizgiu. Dabar jau turiu elgtis kaip dama.

Apsaugininkas atidarė man duris, žemai nusilenkė ir nusišypsojo. Jis tikriausiai palaikė mane viešnia.

– Labas. Jūs turbūt Andrėja? Ileina prašė pasodinti jus ana ten ir palaukti. Ji tuoj ateis. – Jis pasisuko į šalį ir kažką tyliai pasakė į mikrofoną ant rankovės, o pro ausinę išgirdęs atsakymą, linktelėjo. – Prašom čia, panele. Ji jau ateina.

Aš dairiausi po didžiulį prieškambarį, nes visai nenorėjau sėstis, o paskui taisyti susiglamžiusios suknelės. Be to, nežinia, kada dar turėsiu progos pasižvalgyti po Metropoliteno muziejų vienui viena. Bilietų kasos buvo tuščios, o apatinės salės skendėjo prietemoje, nors visur jautėsi didinga istorijos, kultūros ir meno dvasia. Spengianti tyla tiesiog rėžė ausį.

Bemaž penkiolika minučių vaikštinėjau po sales, stengdamasi nenueiti per toli nuo viską stebinčio slaptosios tarnybos agento. Staiga pamačiau, kaip per fojė manęs link ėjo jauna mergina paprasta ilga mėlyna suknele. Nustebau, kad žmogus, dirbantis tokį žavų darbą (ypač iškilmingų progų muziejuje koordinatorė), vilki tokius paprastus drabužius. Aš staiga pasijutau nejaukiai, lyg mergaitė iš provincijos miestelio, išsipusčiusi iškilmingam pobūviui didmiestyje. Nors, tiesą pasakius, taip ir buvo. Ileina savo ruožtu nė neketino persirengti kasdienių drabužių ir pasipuošti iškilmingai progai. Kaip vėliau sužinojau, ji niekada šito nedarydavo.

– O kam to reikia? – nusijuokė ji. – Čia atėję į mane nežiūri. – Jos rudi plaukai, tiesūs ir žvilgantys, buvo nukirpti senamadiškai, o rudi bateliai buvo tiesiog klaikiai nemadingi. Užtat žydros akys meiliai šypsojosi, ir aš iš karto pajutau šiai merginai simpatiją.

– Jūs turbūt Ileina, – užkalbinau ją, pasijutusi šios situacijos šeimininke, iš dalies atsakinga už šį vakarą. – Aš Andrėja, Mirandos padėjėja. Atėjau jums patalkinti.

Ji atrodė kažko suglumusi, ir aš pagalvojau, ką tokio baisaus galėjo jai pasakyti Miranda. Versijų buvo begalė, bet aš kažkodėl maniau, kad tai susiję su Ileinos išvaizda. Mane net šiurpas nukrėtė, kai pabandžiau įsivaizduoti, kaip Miranda galėjo suniekinti tokį mielą padarėlį, ir meldžiau Dievą, kad tik ji nepravirktų. Bet ji pakėlė į mane savo dideles mėlynas akis, palinko į priekį ir gan balsiai išpyškino:

– Tavo šefė – bjauriausia kalė pasauly.

Aš spoksojau į ją netekusi žado, paskui atsipeikėjau ir paklausiau:

– Taip manai? – Mes abi pratrūkom kvatotis. – Ką turėčiau tau padėti? Miranda po kelių sekundžių suuos, kad aš jau čia, tai turėčiau apsimesti ką nors dirbanti.

– Eime, parodysiu tau stalą. – Ir ji nusivedė mane į pritemdytą egiptietiškų eksponatų salę. – Pribloškiantis.

Mes perėjome koridorių ir įžengėme į nedidelę salę su per vidurį stovinčiu stačiakampiu stalu ir dvidešimt keturiom kėdėm. Mačiau, kad Robertas Izabelė pasidarbavo šauniai. Jis buvo žymiausias Niujorko pobūvių organizatorius: vienintelis sugebėdavo pagauti kliento nuotaiką ir išpildyti visus jo norus iki menkiausios smulkmenėlės. Jo pobūviai būdavo neperdėtai madingi, nepretenzingai iškilmingi, neįžūliai originalūs. Miranda primygtinai reikalavo, kad Robertas viską darytų pats. Aš turėjau progos pamatyti jo darbo rezultatą per Karolinos ir Kesidi dešimtmečio gimtadienį. Žinojau, kad jis Mirandos kolonijinio stiliaus svetainę galėjo paversti prabangiu senamiesčio restoranu (su gaivių gėrimų baru ir martinio taurėmis, atlenkiamomis minkštučiukėmis veliūro kėdėmis ir šokių aikštele su šildomomis grindimis balkone, išpuošta marokietišku stiliumi), bet prieš mano akis atsivėręs vaizdas buvo tiesiog nepakartojamas.

Viskas švytėjo akinamu baltumu. Lengvai balta, švelniai balta, ryškiai balta, miglotai balta ir sodriai balta. Puokštės švelniai baltų bijūnų, rodės, augo čia pat ant stalo, bet ne tiek aukštai, kad trukdytų matyti priešais sėdinčiojo veidą. Kaulo baltumo porcelianiniai indai (su nežymiu languotu rašteliu) buvo išdėlioti ant gurgždančios balto lino staltiesės, o balto ąžuolo kėdės aukštais atlošais buvo aptrauktos minkšta balta zomša (atsargiai, neištepkite!). Ant grindų specialiai šiai progai buvo patiestas baltas ištaigingas kilimas. Nuo paprastų baltų žvakių, įstatytų į kuklias balto porceliano žvakides, sklido švelni balzgana šviesa, užliejanti, bet neišryškinanti, baltų bijūnų žavesį ir užtvindanti patalpą jaukia ramia prietema. Kitokių spalvų galėjai įžvelgti tik didžiulėse, ant sienų aplink stalą iškabintose drobėse: ryškiai mėlyna, žalia ir auksinė sklido nuo egiptiečių gyvenimo atvaizdų. Baltas stalas buvo tikslingai parinktas kaip kontrastas neįkainojamoms meninėms vertybėms ant sienų.

Žvalgiausi aplink, grožėdamasi nuostabiu spalvų ir baltumo kontrastu (tas Robertas iš tiesų genijus!), ir mano akis užkliuvo už ryškiai raudonos žmogystos figūros. Kampe, po didžiuliu paveikslu, tiesi kaip smilga stovėjo Miranda, apsivilkusi raudoną karoliukais siuvinėtą Chanel suknelę, kurią išsinuomojo, pataisė ir išvalė specialiai šiam vakarui. Nors ir neverta priminti, kad ji atsiėjo nemenką sumelę (o ji siekė net kelias dešimtis tūkstančių dolerių), žvelgiant į Mirandą man net kvapą gniaužė. Ji pati buvo tikras meno šedevras: aukštai pakelta galva, kietai įtempti veido raumenys, neoklasikiniais kontrastais siuvinėta Chanel suknele. Nepasakyčiau, kad ji buvo graži. Akys per daug ryškios, per griežtai sušukuoti plaukai, rūškanas veidas, – bet ji atrodė nenusakomai pribloškianti. Kad ir kaip stengiausi nuduoti besižvalganti po salę, niekaip negalėjau atplėšti akių nuo jos.

Kaip visada, mano mintis nutraukė jos balsas.

– An-drė-ja, tikiuosi, prisimeni visų šį vakarą dalyvausiančių svečių veidus ir pavardes? Spėju, kad užteko laiko svečių nuotraukoms išstudijuoti. Tikiuosi, šįvakar, pasitikdama svečius, nesupainiosi jų pavardžių ir man neteks dėl to raudonuoti, – pareiškė ji, žvelgdama į niekur, ir tik mano vardas leido suprasti, kad ši pastaba skirta man.

– Taip, viską išmokau, – atsakiau jai ir vos susilaikiau nepasaliutavusi, bet vis dar niekaip negalėjau atplėšti nuo jos akių. – Dar kelias minutes pasikartosiu, kad tikrai nesuklysčiau. – Ji pažiūrėjo į mane, lyg sakytų: pasikartok, nes dar imsi ir suklysi, besmegene. Pagaliau aš atplėšiau nuo jos akis ir išėjau iš salės. Ileina nusekė man iš paskos.

– Ką ji čia kalba? – sušnibždėjo ji, prisislinkusi prie manęs visai arti. – Kokios nuotraukos? Ką – ji kuoktelėjo?

Mudvi prisėdom ant nepatogaus medinio suolo pritemdytame koridoriuje, nes abi troškom kuo greičiau kur nors pasislėpti.

– Matai, aš visą savaitę turėjau ieškoti šiandieną dalyvausiančių svečių nuotraukų ir mokytis juos atpažinti, kad šįvakar pasveikinčiau juos vardu ir pavarde, – paaiškinau iš siaubo suglumusiai Ileinai. Ji spoksojo į mane nieko nesuprantančiomis akimis. – Bet kadangi ji tik prieš porą valandų man pranešė, kad teks čia dalyvauti, tai mašinoje spėjau peržvelgti tik keletą pavardžių ir nuotraukų.

Ileina suglumusi tylėjo.

– Kas yra? – paklausiau. – Tavo manymu, kažkas keista? Priešingai. Tai eilinis darbelis prieš Mirandos pobūvį.

– Žinai, aš maniau, kad šįvakar nebus jokių įžymybių, – pasakė ji, turėdama omeny ankstesnius Mirandos pobūvius Metropolitene. Kadangi ji dosniai rėmė muziejų, tai jai buvo suteikta ypatinga privilegija išsinuomoti bet kurią Metropoliteno dailės muziejaus salę asmeniniams pobūviams ir kokteilių vakarėliams. Ponui Tomlinsonui užteko tik žodeliu užsiminti apie savo norą, ir Miranda jau nėrėsi iš kailio, kad jos svainio sužieduotuvės būtų pats prašmatniausias renginys, kokį tik teko regėti Metropolitene. Ji norėjo padaryti neišdildomą įspūdį turtingiesiems pietiečiams ir jų trofėjinėms žmonytėms, pakviesdama į Metropoliteną iškilmingos vakarienės. Jai pavyko.

– Taip, čia nebus nė vieno, kurį atpažintume iš pirmo žvilgsnio. Vien tik smulkūs milijonieriai su namais už Meisono-Diksono linijos. Kai man reikia įsiminti svečių veidus ir pavardes, aš paprastai jų ieškau internete ar WWD žurnale. Be jokio vargo rasi Maiklo Blumbergo ar Johi Jamamoto nuotraukų, bet pabandyk surasti pono ir ponios Pakardų iš kažkokio turtingo Čarlstono priemiesčio, ar kur ten jie gyventų. Ieškok nors su žvake. Kita Mirandos padėjėja man surado šitas nuotraukas, o visas personalas tuo tarpu rūpinosi mano iškilminga išvaizda. Ačiū Dievui, jai pavyko rasti beveik visų nuotraukas iš vietos laikraščių ar įvairiausių kompanijų tinklapiuose. Aš būčiau išprotėjusi.

Ileina vis dar tebespoksojo į mane. Jaučiau, kad elgiuosi ir kalbu kaip robotas, bet negalėjau sustoti. Jos nuostaba mane dar labiau dirgino.

– Man nepavyko įsiminti vienos poros, bet, tikiuosi, pažinsiu juos ir nemačiusi.

– O, vargeli. Nesuprantu, kaip tu ir ištveri. Aš jau pykstu, kad reikia čia tūnoti penktadienio vakarą, bet jeigu man reiktų dirbti tavo darbą… Kaip tu viską ištveri? Kaip tu gali tylėti, kai tave taip niekina ir visai su tavimi nesiskaito?

Gal minutę negalėjau atsikvošėti, nes iš tiesų šis klausimas užklupo mane netikėtai: dar niekas neišdrįso peikti mano darbo. Visados galvojau, kad esu vienintelė – tarp įsivaizduojamų milijonų merginų, kurios dėl mano darbo kristų negyvos, – įžvelgusi neigiamų savo darbo ypatybių. Man buvo baisiau regėti Ileinos veide šoką, nei kas dieną susidurti su šimtais netikėčiausių ir kvailiausių dalykų darbe. Jos neslepiamo pasigailėjimo ir užuojautos kupinas žvilgsnis taip uždavė man širdį, kad padariau tai, ką per kelis nežmogiškų darbo sąlygų mėnesius stengiausi užgniaužti ir vis laukiau tinkamos akimirkos – aš apsiverkiau.

Ileiną ištiko dar didesnis šokas.

– Oi, vargšele, nusiramink! Atleisk man! Aš tikrai nenorėjau tau nieko blogo. Esi šventoji, kad pakenti tą bobą, girdi? Eime su manim. – Ji paėmė mane už rankos ir nusivedė dar vienu tamsiu koridoriumi į savo kabinetą. – Atsisėsk ir pamiršk tuos baisuoklius Mirandos svečius.

Šnirpštelėjau nosimi ir man pasidarė nejauku.

– Ir nieko čia keisto, kad verki, girdi? Jaučiu, kad tau šitos ašaros jau seniai tvenkėsi akyse, ir dabar tau tikrai palengvės, jei išsiverksi.

Ji kažko įnirtingai ieškojo savo stalčiuose, o aš tuo tarpu nusišluosčiau nuo akių per skruostus varvantį tušą.

– Štai, – tarė ji išdidžiai, – kai pažiūrėsi, aš iš karto sunaikinsiu. O jeigu sugalvosi kam nors apie tai papasakoti, tai aš tau sužlugdysiu gyvenimą. Bet tu tik pasižiūrėk – kaip nuostabu. – Ji padavė man didelį rudą voką su lipduku „Slapta“ ir nusišypsojo.

Aš nuplėšiau lipduką ir ištraukiau žalią aplanką. Jame buvo nuotrauka, tiksliau, spalvota fotokopija. Joje pamačiau Mirandą, įsitaisiusią ant restorano atlenkiamos kėdės. Tą pačią akimirką pažinau garsaus visuomenės įžymybių fotografo nuotrauką, kuri buvo daryta neseniai vykusiame Donos Karan gimtadienyje Pastis restorane. Ji jau buvo apskriejusi bemaž visus Niujorko žurnalus ir vis kartkartėmis šmėsteldavo kokiame nors kitame leidinyje. Čia ji buvo apsirengusi savo garsųjį baltai rudą gyvatės odos per liemenį smauktą paltą, su kuriuo ji iš tiesų buvo panaši į gyvatę.

Ką gi, atrodo, ne aš viena taip galvojau, nes šioje nuotraukos versijoje kažkas buvo sumaniai ir gana meistriškai iškirpęs ir priklijavęs atitinkamo dydžio dalį barškuolės gyvatės būtent toje vietoje, kur turėtų būti jos kojos. Efektas buvo stulbinantis: Miranda-gyvatė. Ji buvo viena ranka atsirėmusi į kėdės atkaltę, smakrą padėjusi ant delno, o jos gyvatės kūnas, susirietęs puslankiu, gulėjo ant suolo, su per kraštą nusvirusia nuodega. Padaryta pasakiškai tobulai.

– Na kaip – patinka? – paklausė Ileina, žvelgdama man per petį. – Vieną dieną atėjo pas mane į kabinetą Linda. Ji pusę dienos gaišo telefonu su Miranda, nes ši niekaip negalėjo išsirinkti, kurioje salėje bus rengiama vakarienė. Linda, aišku, siūlė savo nuožiūra, nes, jos manymu, ta salė buvusi tinkamiausia pagal dydį ir tikrai labai graži, bet Miranda užsigeidė tos, kuri yra arčiau suvenyrų parduotuvės. Jos ilgai aptarinėjo ir ginčijosi, kol pagaliau Linda nusileido. Paskui kelias dienas kaulijo iš valdybos leidimą organizuoti pobūvį toj salėj, kurios geidė Miranda. Jį gavusi, Linda su didžiausiu džiaugsmu puolė skambinti Mirandai ir pranešti gerą naujieną. Spėk, kas buvo toliau?

– Aišku, ji persigalvojo, – atsakiau tyliai, nes jaučiau, kaip Ileina susijaudino. – Ji nusprendė pasielgti taip, kaip iš pat pradžių buvo siūliusi Linda, bet pranešė apie tai tik tada, kai jau viskas buvo sutarta kitaip.

– Tiksliai taip. Žinai, mane baisiai įsiutino. Dar niekada nemačiau, kad muziejininkai dėl ko nors verstųsi per galvas. Tegu ir pats Valstijų prezidentas prašo leidimo surengti čia iškilmingą valstybės departamento vakarienę, ir jam neleistų! O tavo šefė įsivaizduoja galinti ateiti ir įsakinėti, apversdama aukštyn kojom visiems mums gyvenimą. Taigi aš ėmiau ir padariau šitą nuotrauką kaip kerštą už Lindos įžeidimą. Žinai, ką Linda su ja padarė? Susimažino ant kopijavimo aparato ir įsidėjo į piniginę. Pagalvojau, kad ir tau patiks. Bus prisiminimas, kad ne tu viena nuo jos kenti. Tavo padėtis blogiausia, bet nors žinosi, kad nesi viena.

Aš įdėjau nuotrauką atgal į voką ir atidaviau Ileinai.

– Šaunuolė, – pagyriau ją ir patapšnojau per petį. – Man ji irgi labai patinka. Prisiekiu niekada niekam nesakyti, iš kur ją gavau. Ar tu negalėtum man jos atsiųsti į namus? Man ji netilps į rankinuką, bet būk gera, atsiųsk man ją į namus. Gerai?

Ji šyptelėjo ir paprašė užrašyti adresą. Tada mes atsistojom ir nuėjom (aš nušlubčiojau) į muziejaus fojė. Buvo jau beveik septynios, tuoj turėtų pradėti rinktis svečiai. Miranda su A-KIK’u kalbėjosi su jo broliu, garbinguoju vakaro svečiu ir būsimu jaunikiu, kuris atrodė taip, lyg vidurinėje būtų žaidęs ir futbolą, ir ledo ritulį, ir regbį ir lyg jį nuolatos turėjo supti ištikimų blondinių draugija. Viena miela blondinė, maždaug dvidešimt penkerių, netrukus tapsianti jo žmona, stovėjo jam prie šono ir meiliai žvelgė į akis. Ji laikė rankoje šampano taurę ir prunkštelėjimu palydėdavo kiekvieną jo pokštą.

Miranda buvo įsikirtusi A-KIK’ui į parankę ir vos pastebimai šypsojosi. Aš negirdėjau, apie ką jie kalbėjosi, bet mačiau, kad ji nenoriai dalyvauja pokalbyje. Etiketo normos jai nebuvo svarbiausias dalykas, ji nemėgo tuščių plepalų, bet aš visgi jaučiau, kad šįvakar ji pasistengs ir pademonstruos savo lipšnumą. Aš jau seniai supratau, kad jos draugai buvo skirstomi į dvi kategorijas. Pirmajai priklausė tie, kuriuos ji laikė „aukščiau“ savęs ir kuriems turėjo pasigerinti. Šis sąrašas buvo trumpas, bet jame buvo tokie kaip Irvas Ravitzas, Oskaras de la Renta, Hilari Klinton ir visos populiariausios kino žvaigždės. Antrajai kategorijai priklausė tie, kurie buvo „žemiau“ jos. Juos ji nuolatos mokydavo ir niekindavo, kad nepamirštų savo vietos. Šiame sąraše buvo visi likusieji jos draugai ir pažįstami: Podiumo darbuotojai, šeimos nariai, jos mergaičių draugų tėveliai (išskyrus tuos, kurie netyčia pateko į pirmąją kategoriją), bemaž visi dizaineriai ir kitų žurnalų leidėjai, visos aukštos aptarnavimo ir paslaugų srities personos šalyje ir užsienyje. Šįvakar turi būti labai įdomu, nes čia rinksis antros kategorijos žmonės, su kuriais turėtų būti elgiamasi kaip su pirmos, nes jie yra pono Tomlinsono ir jo brolio giminaičiai. Aš visados mėgaudavausi retomis progomis, kai Mirandai tekdavo pasistengti padaryti įspūdį aplinkiniams, nes ji pati savaime nebuvo patraukli ar įspūdinga.

Kad jau atvyko pirmieji svečiai, pajutau dar jų nepamačiusi. Kambaryje įsivyravo aiškiai juntama įtampa. Turėdama atmintyje visų svečių nuotraukas, nuskubėjau prie pirmos poros ir pasiūliau poniai padėti nusirengti kailinį apsiaustą.

– Ponai Vilkinsonai, labai jums dėkoju, kad atvykote šį vakarą pabūti su mumis. Leiskite, aš jums padėsiu. O Ileina palydės jus į atriumą ir pavaišins kokteiliu. – Tikiuosi, per savo monologą nespoksojau į svečius, nors jų vaizdelis buvo nepakartojamas. Man teko Mirandos pobūviuose regėti moterų, apsirengusių kaip prostitutės, ir vyrų, persirengusių moterimis, net beveik visiškai nuogų modelių, bet šitokių apdarų dar neteko regėti niekur. Žinojau, kad susirinks ne pati madingiausia Niujorko publika, bet tikėjausi išvysti bent jau kažką panašaus į serialo „Dalasas“ stilių. Deja, jie visi man priminė personažus iš filmo „Išsigelbėjimas“.

Pono Tomlinsono brolis, gan išvaizdus žilstelėjęs vyriškis, buvo apsirengęs baltu fraku (įsivaizduokit – gegužės mėnesį) su languota nosine atlape ir su lazdele. Jo sužadėtinė vilkėjo smaragdo spalvos košmarą iš taftos. Jis visas čežėjo, šiugždėjo, o virš įsmaukto kaip bitės liemens pro didžiulę iškirptę putli krūtinė taip veržėsi lauk, kad, atrodė, vargšelė uždus nuo savo pačios silikonų spaudimo. Jai prie ausų karojo deimantai sulig kavos puodeliais, o ant kairės rankos žaižaravo dar didesnis. Plaukai buvo nublukinti peroksidu lygiai kaip ir dantys, o kojų blauzdos tokios liesos ir kaulėtos, kad pamaniau ją ne mažiau dešimtmečio bėgiojus nacionalinėje futbolo lygoje.

– Brangieji, džiaugiuosi, kad atvykote į mūsų mažą vakarėlį! Juk jūs mėgstat pobūvius, tiesa? – uždainavo Miranda falcetu. Būsimoji ponia Tomlinson, rodės, tuoj nualps. Priešais ją stovėjo pati Miranda Pristli! Jos puiki nuotaika mus mažumėlę glumino, bet visa nevykėlių minia klusniai nusekė jai iš paskos į atriumą.

Visas vakaras prabėgo taip, kaip ir prasidėjo. Atpažinau visus svečius ir nepasakiau nė vieno nereikalingo žodžio. Baltų smokingų, šifono suknių, aukštų kuodų, dar didesnių brangių akmenų ir vos pilnametystės sulaukusių jaunų žmonų paradas veikiai man atsibodo. Užtat aš nenuleidau akių nuo Mirandos. Ji buvo didžiausio tą vakarą muziejuje susirinkusių moterų pavydo objektas ir tikroji dama. Nors jos ir suprato, kad už jokius pinigus pasaulyje negalėtų nusipirkti jos didybės, vis dėlto stengėsi neatsilikti.

Aš maloniai šyptelėjau, kai vidury vakarienės ji mane atleido, neištarusi nei ačiū, nei sudie. („An-drė-ja, šįvakar tu mums nebereikalinga. Gali eiti namo.“) Aš pasidairiau Ileinos, bet ši jau buvo nepastebimai išsmukusi. Išsikviečiau mašiną, ir ji atvažiavo po dešimties minučių. Iš pradžių norėjau važiuoti metro, bet suabejojau, ar atlaikys tokią kelionę mano suknelė ir kulniukai, todėl palaimingai sudribau ant galinės automobilio sėdynės.

Kai ėjau pro Džoną ir jau sukau lifto link, jis pasilenkė ir iš po savo stalo ištraukė rudą voką.

– Prieš kelias minutes atnešė. Užrašyta „Skubiai“.

Padėkojau jam ir atsisėdusi ant minkštasuolio kamputyje pagalvojau, kas man galėtų penktadienio vakarą siųsti laišką. Atplėšiau ir ištraukiau raštelį:

Mieloji Andrėja,

malonu buvo šįvakar su tavim susipažinti! Ar negalėtume kitą savaitę susitikti užkąsti sušio ar dar ko? Užvežiau tau šitą grįždama namo, nes pamaniau, kad po šio vakaro ji tau tikrai pravers. Pasidžiauk.

Ileina

Voke buvo Mirandos-gyvatės nuotrauka, tik Ileina ją buvo padidinusi iki 10×15 formato. Kelias minutes atidžiai į ją žiūrėjau, masažuodama Manolo batelių išvargintas kojas. Paskui įsižiūrėjau į Mirandos akis. Jos žvilgsnis buvo niekinantis, šykštus ir atgrasus, lygiai toks, kokį matydavau kasdien. Bet šįkart jame buvo kažkas liūdno ir nesijautė vienatvės. Jeigu prikabinsiu šitą nuotrauką prie šaldytuvo ar parodysiu ją Lili su Aleksu, man ji nei kojų skausmo nesumažins, nei prarasto penktadienio vakaro nesugrąžins. Suplėšiau ją į skutelius ir nušlubčiojau namo.

–Andrėja, čia Emilija, – išgirdau ragelyje krenkščiantį balsą. – Ar mane girdi? – Jau kelis mėnesius Emilija neskambino man į namus vėlai vakare, taigi supratau, kad atsitiko kažkas rimto.

– Sveika. Aišku, kad girdžiu. Bet balsas kaip iš po žemių, – atsiliepiau ir tą pačią akimirką atsisėdau lovoje, nes pamaniau, kad turbūt Miranda ką nors jai pasakė ar padarė. Paskutinis kartas, kai Emilija man skambino taip vėlai, buvo tada, kai Miranda jai paskambino šeštadienio vakarą apie vienuoliktą ir pareikalavo užsakyti jai su ponu Tomlinsonu privačios kompanijos lėktuvą pargabenti juos iš Majamio, nes dėl blogo oro buvo atidėtas jų reisas. Emilija jau buvo beišeinanti iš namų švęsti savo pačios gimtadienio, kai Miranda paskambino, todėl vargšelė iš karto puolė skambinti man ir prašė pagelbėti jai ir sutvarkyti šį reikalą, bet aš jos žinutę gavau tik kitą dieną. Kai jai paskambinau, ji vis dar sriūbavo.

– Aš neatšvenčiau savo pačios gimtadienio, Andrėja, – pratrūko ji raudoti, vos tik pakėlusi ragelį. – Aš neatšvenčiau savo gimtadienio, nes turėjau užsakyti jiems lėktuvą!

– Tai ką? Negalėjo apsistoti nakčiai viešbutyje ir atskristi kitą dieną kaip normalūs žmonės? – paklausiau akivaizdaus dalyko.

– Manai, kad ir aš šito nepagalvojau? Per kelias minutes, kai paskambino, Albiono „Pakrantės klube“ ir „Delane“ aš jiems buvau užsakiusi apartamentus, nes nesitikėjau, kad ji kalba rimtai. Dieve šventas – juk šeštadienio vakaras! Kaip man užsakyti privačios kompanijos lėktuvą šeštadienį!

– Nenoriu tikėti, kad jai būtinai jo prireikė, – paguodžiau Emiliją, jausdamasi kalta, kad nebuvau namie ir negalėjau jai padėti, bet drauge ir džiaugdamasi, kad pavyko išsisukti nuo šitos mirtį nešusios kulkos.

– Kur jau ne! Skambinėjo kas dešimt minučių ir vis klausinėjo, kodėl dar nesuradau lėktuvo. Aš turėdavau nutraukti pokalbį ir prašyti žmonių palaukti, kad atsiliepčiau į jos skambučius, o kai norėdavau tęsti, jie jau būdavo padėję ragelį. – Ji įkvėpė oro. – Košmaras!

– Kuo viskas baigėsi? Aš jau bijau ir klausti.

– Kuo viskas baigėsi? Geriau klausk, kaip turėjo viskas baigtis. Skambinau visoms privačioms užsakomųjų lėktuvų kompanijoms Floridoje, bet, kaip tu įsivaizduoji, niekas šeštadienio vakarą nekėlė ragelio. Pasiunčiau žinutes keliems lėktuvų pilotams, skambinau į vietos avialinijas, prašiau, gal jie galėtų man ką nors parekomenduoti. Prisikasiau netgi iki Majamio tarptautinio oro uosto viršininko, sakau, man reikia per pusvalandį gauti lėktuvą dviem žmonėms. Žinai, ką jis man atsakė?

– Ką?

– Ogi nusijuokė. Isteriškai. Apkaltino bendradarbiavimu su teroristais, narkotikų kontrabandininkais, kuo tik nori. Sako, greičiau mane trenks perkūnas dvidešimt kartų iš eilės, nei man pavyks gauti lėktuvą su pilotu, nesvarbu, kad ir kiek mokėčiau. O jeigu sumanyčiau dar kartą jam skambinti, tai jis perduos mane FTB. Ar gali patikėti? – Dabar ji jau šaukė visu balsu. – Ar gali patikėti?! Perduos FTB!

– Spėju, kad Mirandai šitas nepatiko, ar ne?

– Kur tau patiks! Gal dvidešimt minučių man dėstė negalinti įsivaizduoti, kad neįmanoma užsakyti lėktuvo. Aš jai aiškinau, kad esmė ne laisvų lėktuvų trūkumas, paprasčiausiai niekas vidury nakties jų neužsakinėja.

– Tai kas tada? – Nujaučiau, kad geruoju šitas nesibaigė.

– Apie pusę antros nakties ji pagaliau susitaikė su mintimi, kad šiąnakt namo negrįš – tarsi mirtinai reikėtų. Mergaitės buvo pas savo tėvą, visą sekmadienį joms buvo pasamdyta auklė. Ji privertė mane nupirkti bilietą pirmam skrydžiui iš ryto.

Nieko nesupratau. Jeigu ankstesnis reisas buvo atidėtas, vadinasi, oro linijos turėjo parskraidinti juos artimiausiu reisu kitą rytą. Juolab turint omeny jos visų privilegijų auksinę-platininę-deimantinę-VIP kortelę ir dangišką pirmos klasės bilietų kainą. Aš taip ir pasakiau.

– Taigi, „Kontinentalis“ buvo nukėlęs jų reisą 18.50, bet Miranda iš kažkur išgirdo, kad kažkam pavyko gauti vietas „Delta“ reisu 6.35. Pasiuto kaip ragana, išvadino mane nekompetentinga netikša, neva kokia aš padėjėja, jeigu nesugebu suorganizuoti privataus lėktuvo! – Ji šnirpštelėjo ir kažko gurkštelėjo, turbūt kavos.

– Dieve mano, jaučiu, ką tu padarei. Tik nesakyk, kad iš tiesų taip padarei.

– Ot ir padariau!

– Negali būti! Nejuokauk. Per penkiolika minučių?

– Tikrai taip! O kas man liko? Jinai mane tiesiog prakeikė. Bent jau įrodžiau, kad kažką sugebu. Baisaus čia daikto dar keletas tūkstančių vėjais! Kai baigėme kalbėtis, ji beveik buvo laiminga. Ko dar jai iš manęs reikia?

Dabar jau mudvi abi kvatojom. Emilija man nepasakė, bet aš ir taip žinojau, kad ji nupirko du naujus verslo klasės bilietus „Delta“ oro linijomis, kad tik Miranda užsičiauptų ir baigtųsi tie nesiliaujantys užgauliojimai ir įžeidinėjimai.

Aš vos neuždusau iš juoko.

– Pala pala. O kol suradai mašiną, kad nuvežtų juos į Delano oro uostą…

– …buvo jau beveik trečia nakties, o nuo vienuoliktos vakaro ji man buvo skambinusi net dvidešimt du kartus. Vairuotojas laukė, kol jie abu nusiprausė po dušu, persirengė, ir nuvežė į oro uostą neva ankstesniam reisui.

– Pala! Sustok! – riktelėjau sužavėta šitų nepakartojamų įvykių grandinės. – Juk šitaip nebuvo.

Emilija liovėsi kvatojusis ir bandė nuduoti surimtėjusią.

– Sakai, ne? Manai, kad čia jau viskas? Aš tau dar nepapasakojau paties geriausio.

– Greičiau, greičiau klok! – Aš taip džiaugiausi, kad pagaliau mudvi su Emilija radom iš ko pasijuokti abi vienu metu. Smagu buvo jausti taip pat nusiteikusį šalininką bendroje kovoje prieš nenugalimą represorių. Tada aš suvokiau, kokie malonūs man būtų buvę tie metai, jeigu mudvi su Emilija būtume buvę nuoširdžios ir ištikimos draugės, jeigu būtume viena kitą gynusios, užstojusios ir palaikiusios bendroje kovoje su Miranda. Tikriausiai nebūtų buvę taip nepakeliamai sunku nei jai, nei man. Tačiau mūsų nuomonės dažniausiai išsiskirdavo.

– Paties geriausio? – Ji tylėjo, norėdama dar bent keliom sekundėm pratempti mudviejų džiaugsmą. – Aišku, ji šito nesužinojo, bet tau pasakysiu, kad nors „Deltos“ lėktuvas pakilo daug anksčiau, nusileido aštuoniomis minutėmis vėliau už „Kontinentalio“!

– Baik! – Vos neužspringau išgirdusi tokią malonią pabaigą. – Nejuokauk, kalbėk rimtai!

Kai abi padėjome ragelį, pamačiau, kad praplepėjom visą valandą – kaip dvi senos geros draugės. Žinoma, pirmadienį mūsų santykiai vėl buvo vos ne priešiški, bet po šio savaitgalio mano jausmai Emilijai pasidarė daug šiltesni. Žinoma, iki šios akimirkos. Aš tikrai nenorėjau klausytis kokio nors kvailo ar erzinančio nurodymo.

– Iš tiesų tavo balsas baisus. Ar susirgai? – Labai norėjau, kad mano balse nuskambėtų nors menkutė užuojautos gaidelė, bet išėjo atvirkščiai. Klausimas buvo agresyvus ir su priekaištu.

– Taip, – švokštelėjo ji ir pradėjo gargždžiai kosėti. – Labai sergu.

Niekada netikėdavau, kai kas nors pasisakydavo sunkiai sergąs: Podiume galima dirbti ir su oficialia mirtį nešančios ligos diagnoze. Taigi kai Emilija baigė kosėti ir dar kartą patvirtino sunkiai serganti, man nė netoptelėjo mintis, kad pirmadienį ji galėtų neateiti į darbą. Be to, spalio aštuonioliktą ji turi skristi į Paryžių ir susitikti ten su Miranda, o iki kelionės buvo likusi savaitė su trupučiu. Aš pati jau kelis kartus buvau sirgusi angina, bronchitu, baisiai apsinuodijusi maistu, mane nuolat kankino sausas rūkančiojo kosulys, bet dar nebuvau praleidusi nė vienos dienos.

Aš slapčia nuėjau pas gydytoją, nes man beviltiškai reikėjo antibiotikų nuo anginos (įpuoliau į gydytojo kabinetą ir pareikalavau tuojau pat mane apžiūrėti, o Miranda su Emilija manė, kad aš išlėkiau į miestą pasidairyti ponui Tomlinsonui naujų mašinų). Net profilaktiniam gydymuisi nebūdavo laiko. Maršalas man buvo siūlęs keletą gydomųjų procedūrų, keli sveikatingumo centrai kvietė į nemokamus masažus vien dėl to, kad esu Mirandos padėjėja. O kur dar nesuskaičiuojama daugybė manikiūro, pedikiūro ir grožio procedūrų! Kur tau! Per visus metus aš neturėjau laiko nueiti net pas ginekologą ar dantistą.

– Gal galiu kuo padėti? – paklausiau lyg tarp kitko, nors pati sukau galvą, kodėl ji sumanė man pranešti serganti. Mudvi abi žinojom puikiai, kad tai visiškai nereikalingas trukdymas. Ar sirgtų, ar būtų sveika kaip ridikas, vis tiek ateitų pirmadienį į darbą.

Ji giliai kostelėjo ir aš išgirdau jos plaučiuose nemaloniai gargaliuojant.

– Taip. Ko gero. Negaliu patikėti, kad man šitaip atsitiko.

– Kas? Kas tau atsitiko?

– Negalėsiu važiuoti į Europą su Miranda. Man infekcinė mononukleozė.

– Kas?

– Ką girdėjai, tas. Negalėsiu važiuoti į Europą. Šiandien skambino gydytojas ir pasakė, kad kraujo tyrimai rodo, jog dar tris savaites negalėsiu kelti nė kojos iš namų.

Tris savaites?! Gal ji juokauja? Nėra čia kada sirgti. Pastaruosius porą mėnesių aš gyvenau vien ta mintimi, kad kuriam laikui Miranda su Emilija išnyks iš mano gyvenimo.

– Ji gi tave užmuš. Tu privalai važiuoti! Ar jinai jau žino?

Kitam laido gale tvyrojo grėsminga tyla.

– Taip, jau žino.

– Paskambinai ir pasakei?

– Taip. Paprašiau savo gydytojo, kad jai paskambintų, nes nemaniau, jog patikėtų mano pasakymu. Taigi jis pranešė, kad liga labai užkrečiama, galiu užkrėsti Mirandą ir visus kitus, todėl… – jos balsas nutrūko ir aš supratau, kad jai išties labai blogai.

– Todėl – kas? – mano instinktai veikė su pagreičiu.

– Ogi tas, kad ji nori, jog tu važiuotum vietoj manęs.

– Ji nori, kad aš važiuočiau su ja? Tai bent pokštas! Taip ir pasakė? Ar tau nepagrasino atleisianti iš darbo, kad susirgai?

– Andrėja, aš… – gilus drėgnas kosulys vėl neleido jai kalbėti, ir aš išsigandau, kad ji nenumirtų čia pat, prie telefono, – …aš visai rimtai. Kalbu tau visai rimtai. Ji dar minėjo, kad užsieny siūlomos padėjėjos visiškos besmegenės ir kad su tavim jai bus geriau nei su jomis.

– Na, jeigu jau taip sakai, tai sutinku. Po tokio pamaloninimo negaliu nesutikti ko nors nedaryti. Nereikėjo jai šitaip sakyti, aš net išraudau. – Nežinojau, kas man labiau prie širdies: ar kad Miranda norėjo važiuoti į Paryžių būtent su manim, ar kad ji laikė mane kiek protingesne už tas anoreksiškas tuščiagalves prancūzes… mano kopijas.

– Užsičiaupk tu, po galais, – šūktelėjo ji, atgavusi kvapą tarp nenutrūkstamo kosėjimo. – Esi laimingiausias žmogus pasaulyje. Šitos kelionės aš laukiau dvejus metus – daugiau nei dvejus metus – ir negaliu važiuoti. Skaudi ironija, ar suvoki?

– Žinoma, kad suvokiu! Didžiausia banalybė: šita kelionė – visa tavo gyvenimo esmė, o mano egzistencijos pražūtis, bet teks važiuoti man, o ne tau. Keistas tas mūsų likimas, a? Taip linksma, kad net verkti norisi, – išrėžiau jai tiesiai, visiškai nesidžiaugdama.

– Suprantu, kad tau nepatinka, bet ką daryti? Aš jau paskambinau Džeriui ir liepiau užsakyti tau drabužių. Tau jų prireiks kelių lagaminų, nes turėsi dalyvauti įvairiuose kolekcijų pristatymuose, vakarienėse ir, žinoma, Mirandos rengiamame pobūvyje Costes viešbutyje. Elison padės tau susirinkti makiažo priemones. Susitark su Stefa iš aksesuarų skyriaus dėl lagaminų, batų ir papuošalų. Tau liko tik savaitė, tad pradėk ruoštis jau nuo rytdienos, aišku?

– Vis dar negaliu patikėti, kad ji nori vežtis mane.

– Tikėk, nes ji tikrai nejuokavo. Kadangi manęs biure nebus visą šią savaitę, tau dar teks…

– Ką? Tu neateisi į biurą? – Aš nė valandos nepraleidau sirgdama, ką jau kalbėti apie dieną, kai Miranda sėdėdavo darbe. Emilija irgi. Vieną kartą vos neįkliuvo, kai mirė jos prosenelis, bet ji kažkaip sugebėjo parlėkti į Filadelfiją, dalyvauti laidotuvėse ir grįžti į darbą, nepavėlavusi nė minutės. Štai taip mes dirbom. Ir jokių kalbų. Kad ir kas būtų: artimo mirtis (nebent šeimos nario), susižalojimas iki galūnių netekimo (savo pačios) ar branduolinis karas (nebent pati Amerikos vyriausybė praneštų, kad bus puolamas Manhatanas), privalėjome būti darbe. Tai bus naujas Pristli režimo istorijos puslapis.

– Andrėja, man mononukleozė. Aš galiu visus užkrėsti. Liga labai rimta. Man net kavos išeiti atsigerti negalima, ką jau kalbėti apie darbą. Miranda viską puikiausiai supranta, tad tau teks pasitempti. Kol pasirengsite kelionei į Paryžių, turėsite gražaus darbelio. Ketvirtadienį Miranda išvyksta į Milaną, o kitą antradienį tu pasitiksi ją Paryžiuje.

– Ji viską supranta? Liaukis! Verčiau klok, ką ji iš tiesų pasakė. – Niekaip negalėjau patikėti, kad mononukleozė būtų rimtas pagrindas neateiti į darbą. – Nagi, suteik man tą saldų malonumą. Juk kelias savaites mano gyvenimas bus gyvas pragaras.

Emilija atsiduso ir aš, galima sakyti, pajutau, kaip ji dėbtelėjo į lubas.

– Na, ji, aišku, nešoko iš laimės. Aš pati su ja nekalbėjau, bet gydytojas pasakojo, kad ji nuolat klausinėjusi, ar mononukleozė rimta liga. Bet kai jis patikino, kad net labai, tai ji nusileido.

Aš garsiai nusikvatojau.

– Kurgi ne, Ema, kurgi ne. Tik tu dėl nieko nesijaudink, gerai? Tu sveik, o visu kitu pasirūpinsiu aš.

– Aš tau atsiųsiu darbų sąrašą, kad ko nepamirštum.

– Nieko nepamiršiu, nesijaudink. Ji jau keturis kartus šįmet važiavo į Europą. Aš viską žinau ir turiu susirašiusi. Iš banko paimsiu grynųjų, kelis tūkstančius iškeisiu į eurus, dar už kelis nupirksiu kelionės čekių ir triskart suderinsiu visus kirpėjų ir vizažistų užsakymus, kol ji neišvažiavo. Kas dar? Tiesa, dar pasirūpinsiu, kad Ritz duotų tą mobilųjį, kurio jai reikia, ir įspėsiu vairuotojus, kad nesugalvotų nuvažiuoti ir nepaliktų jos laukti. Dabar svarstau, kam reikės išdalyti jos kelionės tvarkaraštį, kurį aš pati atspausdinsiu – nieko čia sunkaus, – ir išsiuntinėsiu visiems į užsienį. Ir dar sudarysiu mergaičių pamokų, papildomų užsiėmimų, treniruočių ir žaidimų su draugais tvarkaraštį bei visų tarnų pareigų sąrašą. Matai? Tau tikrai nėra dėl ko jaudintis! Aš viską žinau – iki smulkmenų.

– Tik nepamiršk medžiagos, – ji išstenėjo paskutinius žodžius tarsi įjungusi autopilotą. – Ir šalikėlių!

– Nebijok, nepamiršiu! Jau užsirašiau. – Prieš Mirandai pradedant pakuotis daiktus – tiksliau, prieš tai, kai namų šeimininkė sukraudavo jai daiktus, aš arba Emilija medžiagų parduotuvėje nupirkdavom didžiulius ritinius medvilninio aksomo ir nuveždavom jai į namus. Ten drauge su namų šeimininke sukarpydavom tiksliai pagal kiekvieno drabužio, kurį ji ketino vežtis, išmatavimus ir suvyniodavom. Tada šimtai tokių aksominių paketėlių būdavo kruopščiai sukraunami drauge su kitais daiktais į dešimtis Louis Vuitton lagaminų. Paprastai pusė iš jų būdavo užkraunami keliais tuzinais oranžinių Hermes šalikėlių dėželių, kur kiekvienoje ramiai ilsėdavosi po vieną šalikėlį, tarsi lauktų, kada bus pamestas, pamirštas, numestas ar tiesiog išmestas.

Po pokalbio su Emilija, per kurį stengiausi būti nuoširdi ir užjaučianti, padėjau ragelį ir nuėjau pas Lili. Radau ją gulinčią ant lovos, rūkančią cigaretę ir siurbčiojančią kažkokį skaidrų skystį, tikrai ne vandenį, iš aukštos kokteilių taurės.

– Rodos, buvom sutarusios čia nerūkyti, – papriekaištavau jai ir išsitiesiau šalia, atrėmusi kojas į nutrintą, mano tėvų dovanotą medinį staliuką. – Aš nepykstu, nes šitą taisyklę sugalvojai pati. – Lili nebuvo užkietėjusi rūkalė kaip kitos; ji paprastai rūkydavo prie taurelės ir netgi pati nesipirkdavo cigarečių. Dabar jai iš kišenės styrojo visiškai naujas Camel Special Lights pakelis. Aš niūktelėjau jai į šlaunį savąja šlepete ir parodžiau į cigaretes. Ji padavė man drauge su žiebtuvėliu.

– Žinojau, kad nesupyksi, – tarė ji ir tingiai užsitraukė dūmo. – Aš tempiu gumą ir man tai padeda susikaupti.

– O ką turi padaryti? – pasidomėjau, užsidegdama cigaretę ir numesdama ant stalo žiebtuvėlį. Šį semestrą ji laikė septyniolika įskaitų skolų, likusių nuo praėjusio pavasario dėl nepatenkinamo lankomumo. Žiūrėjau į ją, o ji dar kartą giliai užsitraukė dūmo ir maktelėjo didžiulį gurkšnį bespalvio gėrimo. Kažkodėl man pasirodė, kad ji slysta iš kelio.

Lili giliai ir reikšmingai atsiduso. Cigaretė, įsprausta lūpų kamputyje, jai kalbant smilko ir papsėjo. Jos galas šokinėjo aukštyn žemyn, o drauge su garbanotais neplautais plaukais ir nubėgusiu akių tušu ji atrodė kaip kaltinamoji iš filmo „Teisėja Džudi“ (o gal ir ieškovė, nes ten visi vieno kirpimo – be dantų, susivėlusiais plaukais, blyškiom akim ir kalba vien tik neiginiais).

– Rašau straipsnį kažkokiam niekam nereikalingam specialiajam akademiniam žurnalui, kurio niekas neskaito, bet turiu parašyti, kad pasigirčiau, jog kažką esu išspausdinusi.

– Tai nesmagu. O kada terminas?

– Rytoj. – Visiškas abejingumas. Ji atrodė visiškai rami.

– Rytoj? Iš tikrųjų?

Ji dėbtelėjo į mane, duodama suprasti, kad turėčiau ją palaikyti, nes mudvi juk einam išvien.

– Taip, rytoj. Esu priremta prie sienos, nes jį redaguoti paskyrė manąjį Froiduką. Niekam nerūpi, kad jis rašo kandidatinę iš psichologijos, o ne iš rusų literatūros. Tiesiog neturi redaktorių, tai paskyrė jį. Nieku gyvu aš jam neparašysiu straipsnio laiku. Eina jis švilpt. – Ji dar kartą šliūkštelėjo sau į gerklę bespalvio skysčio, nurijo nė nepajutusi skonio ir susiraukė.

– Lili, kas atsitiko? Jau keli mėnesiai tu su juo draugauji. Bet paskutinį kartą, kiek girdėjau, buvai įklimpusi iki ausų, jis tau patiko. Žinoma, tai buvo iki to… to valkatos, kur parsitempei namo, bet…

Dar vienas įspėjantis žvilgsnis, tik šįkart grėsmingesnis. Jau kelis kartus bandžiau užvesti kalbą apie incidentą su tuo kūtvėla, bet taip ir neištaikydavau progos, kad mudvi būtume visiškai vienos ir paatvirautume, arba ji tuoj pat nukreipdavo kalbą kitur. Spėjau, kad jai buvo labai nesmagu; ji pati prisipažino, kad jis jai ne pora, bet nė už ką nesileisdavo į diskusijas apie atsiradusį polinkį į alkoholį. Jis, beje, dėl visko ir buvo kaltas.

– Taip, ko gero, tąvakar aš jį pasikviečiau į Au Bar susitikti su manim, – pradėjo ji, nežiūrėdama man į akis, bet visą dėmesį sutelkusi į nuotolinio valdymo pultelį, su kuriuo norėjo pakeisti Džefo Baklio kompaktinę plokštelę, nes ji pastaruoju metu mūsų bute sukosi nesustodama.

– Ir ką? Atvažiavo ir rado tave bendraujančią su kažkuo kitu? – Nenorėjau jos išgąsdinti savo nekantrumu ir kritinėmis pastabomis. Aiškiai mačiau, kad jos galvoje sukosi visokiausios mintys dėl bėdų universitete, dėl gėrimo ir akivaizdaus vaikinų dėmesio stokos. Labai troškau, kad ji man atvertų širdį. Ji niekada nieko nuo manęs neslėpdavo, nes juk nieko kito, be manęs, ir neturėjo, bet pastaruoju metu kažkaip vengė su manimi kalbėtis. Mane graužė sąžinė, kad priverčiau ją apie tai prabilti tik praėjus keturiems mėnesiams po šio įvykio.

– Ne visai taip, – tarė ji apmaudžiai. – Jis atvažiavo į barą iš kito miesto galo ir manęs ten nerado. Tada paskambino man į mobilųjį, bet atsiliepė Kenis ir pakalbėjo nelabai maloniai.

– Kenis?

– Nagi tas kūtvėla, kur parsitempiau namo dar vasaros pradžioje. Pameni? – priminė man sarkastiškai, bet šį kartą jau su šypsena.

– Aha. Spėju, Froidukui šitas nepatiko?

– Aišku, kad ne. Bet tiek to. Kas buvo, pražuvo, tiesa? – Ir ji nupėdino į virtuvę nešina tuščia taure. Pamačiau, kaip ji vėl įsipylė iš pusiau nugerto butelio degtinės. Šliūkštelėjo dar kelis lašus sodos vandens ir grįžo ant lovos.

Aš norėjau atsargiai paklausti, kodėl ji geria degtinę, kai rytoj jau turi būti parašytas straipsnis, bet suskambo lauko durų telefonas.

– Kas ten? – paklausiau Džono, nuspaudusi mygtuką.

– Pas panelę Sachs atėjo ponas Finemanas, – pranešė jis oficialiai, nes turbūt apačioje buvo pilna žmonių.

– Tikrai? Gerai, tegu ateina.

Lili pažiūrėjo į mane ir kilstelėjo antakius. Supratau, kad mums ir vėl nepavyks užbaigti šito pokalbio.

– Atrodai sutrikusi, – tarė neslėpdama kandumo. – Visai nesidžiaugi, kad vaikinas tau padarė staigmeną, ar ne?

– Džiaugiuosi, – atkirtau drąsiai, bet abi puikiai žinojom, kad aš meluoju. Pastarąsias kelias savaites mano santykiai su Aleksu buvo įtempti. Labai įtempti. Mudu perėjome visas buvimo kartu stadijas, ir mums visai neblogai sekėsi. Po ketverių draugystės metų jau gerai žinojome, ką kitas nori išgirsti ar ką turėtume vienas dėl kito padaryti. Jis kompensuodavo mano darbo suryjamą laiką savo angelišku atsidavimu mokyklai: savanoriškai mokydavo, konsultuodavo, patarinėdavo, talkindavo ir pritardavo bet kokiam kolegos pasiūlytam mokyklos renginiui. O mudu drauge leisdavom laiką taip įspūdingai, lyg būtume vedę jau trisdešimt metų. Mes be žodžių supratom, kad turime ištverti tuos mano tarnystės metus, bet aš niekaip neįsivaizdavau, kaip pakryps mūsų draugystė jiems pasibaigus.

Bet tiek to. Gyvenime aš turėjau du artimus žmones – pirmiausia Džilą (kuri anąvakar man paskambino ir pasiskundė savo bėdomis) ir Lili, kuri ką tik davė suprasti, kad mudu su Aleksu pastaruoju metu tik atrodom laimingi. Turiu prisipažinti, kad Lili, nors ir apsvaigusi nuo alkoholio, pakankamai tiksliai atspėjo, kad aš visai neapsidžiaugiau sulaukusi Alekso. Bijojau jam pasakyti, kad turėsiu važiuoti į Europą, bijojau kilsiančio vaido, kurį norėjau atidėti dar kelioms dienoms. O geriausiai būtų pasakyti, kai jau būsiu išvykusi. Bet laimė nuo manęs nusisuko, nes jis jau beldėsi į duris.

– Labas! – pasisveikinau perdėtai entuziastingai, atlapojusi duris ir puolusi jam ant kaklo. – Tai bent maloni staigmena!

– Ar nesupyksi, kad užbėgau aplankyti? Netoli tavo namų buvau susitikęs su Maksu bokalo alaus, tai nusprendžiau užeiti į svečius.

– Aišku, kad nepykstu, kvaileli! Esu sužavėta! Užeik, užeik. – Jaučiau, kad elgiuosi kaip maniakė, ir net eilinis psichologas būtų lengvai paliudijęs, kad toks perdėtas mano entuziazmas turėjo atsverti vidinę dvasinę tuštumą.

Jis pasiėmė alaus ir, pakštelėjęs Lili į skruostą, įsitaisė ant oranžinio krėslo, kurį mano tėvai buvo išsaugoję nuo aštuntojo dešimtmečio, tikėdamiesi kada nors garbingai padovanoti vienai iš savo atžalų. – Na, tai kas pas jus naujo? – paklausė jis ir parodė žvilgsniu į garso aparatūrą, iš kurios skambėjo moderni, širdį gniaužianti „Aleliuja“ versija.

Lili truktelėjo pečiais.

– Tempiam gumą. O kas dar?

– O aš turiu tau naujienų, – tariau linksmai, norėdama įtikinti ir save, ir Aleksą, kad bent jau šįkart įvyko kažkas malonaus. Jis taip didžiavosi savo išankstiniais planais mūsų koledžo baigimo metinių proga – o aš jį dar taip primygtinai raginau imtis šio darbo, – kad dabar atrodė neįtikėtinai žiauru mažiau nei prieš pusantros savaitės pasakyti, jog visi mūsų planai žlunga. Mes visą vakarą aptarinėjome, ką norėtume pasikviesti sekmadienio pietums, ir netgi tiksliai žinojome, su kuo sėdėsime per šeštadienio varžybas tarp Brauno ir Dartmonto komandų.

Jiedu abu gana atsargiai sužiuro į mane ir pagaliau Aleksas išdrįso paklausti:

– Na ir kokių gi?

– Man paskambino ir pranešė, kad turėsiu savaitei važiuoti į Paryžių! – pasakiau taip gyvai, lyg būčiau jaunavedžių porai pranešusi, kad jie laukiasi dvynių.

– Kur tu turėsi važiuoti? – perklausė Lili sutrikusi, bet nė kiek nesusidomėjusi.

– O ko tau ten? – lygiai tuo pačiu metu paklausė ir Aleksas su tokia mina, lyg būčiau prisipažinusi, kad mane ištyrė ir aptiko sifilio užkratą.

– Emilija susirgo mononukleoze, ir Miranda nori, kad ją į kolekcijų pristatymus lydėčiau aš. Argi nenuostabu? – paaiškinau su linksma šypsena veide. Šitai mane vargino. Aš pati bijojau šitos kelionės, bet dešimt kartų buvo baisiau ir sunkiau jį įtikinti, kad man tai neeilinė proga.

– Nieko nesuprantu. Juk ji keliauja po pasaulį ir į visokius pristatymus po kelis šimtus kartų per metus, tiesa? – paklausė jis. Aš linktelėjau. – Ko dabar staiga prireikė, kad tu ją lydėtum?

Lili jau buvo išjungusi muziką ir dabar įdėmiai vartė senus The New Yorker numerius, kuriuos kolekcionavau visus pastaruosius penkerius metus.

– Ji Paryžiuje per pavasario kolekcijų pristatymus rengia didžiulį pobūvį ir nori, kad jame dalyvautų bent viena asistentė iš Amerikos. Pirmiausia ji važiuoja į Milaną, o paskui mudvi susitiksim Paryžiuje. Aš jai padėsiu rengti pobūvį.

– O ta asistentė iš Amerikos būtinai turi būti tu ir tai reiškia, kad mes nevažiuosime į absolventų vakarėlį? – liūdnai tarė jis.

– Na, paprastai būna kitaip. Kadangi tai laikoma didžiule privilegija, tai į šitą kelionę visada važiuoja vyriausioji padėjėja, bet Emilija susirgo, todėl teks važiuoti man. Išvykstu kitą antradienį, tad į Providensą šį savaitgalį važiuoti negalėsiu. Labai atsiprašau. – Pakilau nuo savo kėdės ir nuėjau atsisėsti arčiau jo ant sofos, bet jis tuoj pat atšlijo.

– Viskas taip paprasta, ar ne? Žinai, aš jau sumokėjau už viešbutį – visą kainą. Jau nekalbu apie tai, jog pasikeičiau tvarkaraštį, kad galėčiau šį savaitgalį važiuoti su tavim. Liepiau mamai susirasti auklę, nes tu taip troškai važiuoti. Baisaus čia daikto, ar ne? Tik dar viena Podiumo užduotis. – Dar niekada per visus mudviejų išdraugautus metus neregėjau jo tokio įpykusio. Net Lili pakėlė akis nuo žurnalo ir, kurį laiką paspoksojusi į mus, pasiskubino ištipenti iš kambario, kol visa ši nesantaika nevirto milžinišku karu.

Norėjau susirangyti jam ant kelių, bet jis sukryžiavo kojas ir mostelėjo ranka.

– Aš kalbu visai rimtai, Andrėja. – Jis mane vadindavo pilnu vardu tik tada, kai labai pykdavo. – Ar verta šitaip aukotis? Bent minutę pabūk man atvira ir pasakyk: ar verta šitaip aukotis?

– Aukotis kam? Ar verta praleisti absolventų susitikimo vakarą, kai jų bus dar kelios dešimtys, ir neatlikti to, ko iš manęs reikalauja darbas? Jis man atvers galimybes, apie kurias nedrįsau net pasvajoti. Ir dar šitaip greitai! Taip, tikrai verta!

Jis nunarino galvą ir aš pagalvojau, kad tuoj ims ir apsiverks. Bet kai jis vėl pakėlė akis, jo veide spindėjo neapsakomas pyktis.

– Negi nepagalvojai, kad aš mieliau važiuočiau su tavim, nei dvidešimt keturias valandas per dieną ir septynias dienas per savaitę kažkam vergaučiau? – Aš šaukiau taip garsiai, kad net pamiršau, jog kitame kambaryje galėjo išgirsti Lili. – Negi nepagalvojai, kad gal ir aš nenoriu ten važiuoti, bet nieko negaliu padaryti?

– Nieko negali padaryti? Tu kaip tik viską gali padaryti! Ende, šitas darbas jau nebe darbas (jeigu tu dar nepastebėjai), jis atėmė iš tavęs gyvenimą! – ėmė šaukti jis man atgal iš pykčio išraudusiu ne tik veidu, bet ir sprandu. Anksčiau man tai būtų patikę, netgi pasirodytų seksualu, bet šiandien aš tiesiog norėjau eiti miegoti.

– Aleksai, paklausyk manęs…

– Ne, tu manęs paklausyk! Tau nusispjauti į mane – baisaus čia daikto! Tau vis viena, kad mes matomės vis rečiau ir rečiau dėl tavo niekada nesibaigiančio darbo ir nesiliaujančių skubių pavedimų. O kaip tavo tėvai? Kada tu paskutinį kartą juos lankei? O sesuo? Ar bent žinai, kad ji neseniai susilaukė pirmojo vaikelio, o tu savo sūnėno nė neaplankei. Ar bent apie ją pagalvojai? Ar tau ji nieko nereiškia? – Jis užbaigė visai tyliai ir pasislinko arčiau manęs. Maniau ims atsiprašinėti, bet jis tik paklausė: – O Lili? Ar pastebėjai, kad tavo geriausia draugė virto siautėjančia alkoholike? – Aš turbūt atrodžiau labai sukrėsta, bet jis varė toliau: – Tu net negali pripažinti šitų dalykų, Ende. Juk tai aišku kaip dieną.

– Taip, ji geria. Lygiai kaip tu ir aš, ir visi jos draugai. Lili juk studentė. O studentai visi geria, Aleksai. Kas čia tau keisto? – Kai ištariau garsiai, mano žodžiai nuskambėjo dar graudžiau, ir jis tik papurtė galvą. Mudu dar kurį laiką patylėjom ir tada jis prabilo:

– Tu nieko nesupratai, Ende. Nežinau, kaip tai atsitiko, bet aš, man regis, tavęs nebepažįstu. Man atrodo, mums reikia pailsėti vienam nuo kito.

– Ką? Ką čia paistai? Tu nori išsiskirti? – Per vėlai supratau, kad jis kalba per daug rimtai. Aleksas visada būdavo toks supratingas, mielas, švelnus ir užjaučiantis, kad aš prie šito pripratau ir įsivaizdavau, jog jis visados bus šalia manęs, leis išsikalbėti po ilgos varginančios darbo dienos arba paguos ir nuramins, kai visi kiti rengiasi tik įkąsti ir įgelti. Bėda buvo ta, kad aš nevykdžiau savųjų sutarties įsipareigojimų.

– Ne, nieko panašaus. Ne išsiskirti, o tiesiog pabūti kurį laiką atskirai. Man regis, mudviem praverstų pagyventi atskirai ir dar kartą įvertinti šią situaciją. Matau, kad tu pastaruoju metu nesi laiminga su manim. Nepasakyčiau, kad ir aš mirštu iš laimės. Gal laikinas išsiskyrimas mums bus tik į naudą.

– Mums bus į naudą? Manai, kad tai padės? – Man nuo jo banalių žodžių ir pasiūlymo, kad laikinas išsiskyrimas padės mums vėl suartėti, norėjosi šaukti, rėkti. Tai taip savanaudiška ir dar tokiu metu, kai mano pirmieji metai Podiume jau visai artėjo į pabaigą ir aš šiomis dienomis turėjau atlikti didžiausią savo karjeros išbandymą. Prieš kelias minutes mane apėmęs liūdesys ir susijaudinimas virto suirzimu. – Ką gi, puiku. Pagyvenkime atskirai, – atrėžiau piktai ir su neslepiama ironija. – Pertrauka. Man regis, visai neblogas pasiūlymas.

Jis spoksojo į mane plačiai atmerktomis rudomis akimis, kupinomis nuostabos ir nuoskaudos, paskui užsimerkė, tarsi būtų norėjęs ištrinti iš atminties mano atvaizdą.

– Gerai, Ende. Nebekankinsiu ilgiau tavęs ir išeisiu. Linkiu tau smagios kelionės į Paryžių. Nuoširdžiai linkiu. Pasiskambinsim. – Man nespėjus suvokti, kas čia nutiko, jis pakštelėjo man į skruostą, kaip darydavo Lili ar mano mamai, ir nuėjo prie durų.

– Aleksai, ar nemanai, kad mudviem reikia pasikalbėti? – paklausiau prislopintu balsu, vis dar abejodama, ar jis tikrai rengiasi išeiti.

– Gal geriau šįvakar nebekalbėkim, Ende. Mums reikėjo daugiau kalbėtis per pastaruosius mėnesius, metus, o ne palikti viską šiam vakarui. Gerai pamąstyk, sutarta? Paskambinsiu po poros savaičių, kai grįši iš kelionės. Sėkmės tau Paryžiuje. Neabejoju, kad tau ten pasiseks. – Jis atidarė duris, žengė per slenkstį ir mikliai uždarė iš kitos pusės.

Nubėgau į Lili kambarį, tikėdamasi, kad ji mane paguos, pasakys, kad jis perlenkė lazdą, o man būtinai reikia važiuoti į Paryžių, nes nuo to priklauso mano ateitis, kad ji visai ne alkoholikė, kad aš nesu jau tokia bjauri sesuo, nes neaplankiau savo pirmagimio sūnėno. Tačiau ji miegojo ant nepaklotos lovos, nespėjusi nusirengti, o ant stalelio prie lovos stovėjo tuščia taurė. Šalia jos gulėjo atidarytas Toshiba kompiuteris. Pagalvojau, ar ji sugebėjo parašyti bent vieną žodį. Pasižiūrėjau į ekraną. Valio! Ji buvo parašiusi temos pavadinimą, savo vardą ir pavardę, kursą, dėstytojo pavardę ir juodraštinį straipsnio pavadinimo variantą: „Psichologiniai apmąstymai, kaip įtikti skaitytojui“. Garsiai nusijuokiau, bet ji nė nesujudėjo. Taigi aš uždariau kompiuterį ir padėjau ant rašomojo stalo, prisukau laikrodį lygiai septintai ir užgesinau šviesą.

Tik grįžau į savo kambarį ir išgirdau mobiliojo telefono skambutį. Pirmąsias penkias sekundes besidaužančia širdimi laukiau, nes bijojau atsiliepti, kad galbūt čia Ji, bet paskui atvožiau dangtelį, nusprendusi, jog skambina Aleksas. Jaučiau, kad jis negalėjo pasielgti taip atšiauriai. Jis net užmigti negalėdavo nepabučiavęs ir garsiai nepalinkėjęs saldžių sapnų. Netikėjau, kad imtų ir išlėktų, pasiūlęs porą savaičių pagyventi atskirai.

– Sveikas, katinėli, – ištariau tyliai, nes jau spėjau jo pasiilgti, ir nudžiugau, kad galėsiu pasikalbėti apie tuos bjaurius reikalus telefonu, o ne akis į akį. Man plėšė galvą, o pečiai, rodės, tuoj prisiklijuos prie ausų. Tikėjausi išgirsti jį prisipažįstant, kad įvyko didžiulis nesusipratimas ir kad jis ateis pas mane rytoj. – Džiaugiuosi, kad paskambinai.

– „Katinėli“? Oho! Darom pažangą, ar ne, Ende? Atsargiau su žodžiais, nes dar imsiu ir pamanysiu, kad manęs geidi, – prabilo Kristianas su vos pastebima ironija. – Man irgi džiugu, kad paskambinau tau.

– O, čia tu.

– Na, nelabai jau šiltas pasisveikinimas. Kas atsitiko, Ende? Ar pastaruoju metu mane pradėjai tikrinti, ką?

– Visai ne, – pamelavau. – Tiesiog kaip visada buvo labai sunki diena. Kas naujo?

Jis nusikvatojo.

– Ende, Ende, Ende. Pralinksmėk. Nėra reikalo niurzgėti. Tau priešaky – gyvenimo lūžis. Beje, skambinu tau dėl to, kad noriu pakviesti į Poetų, rašytojų ir redaktorių tarptautinės asociacijos metinių apdovanojimų ceremoniją. Rytoj vakare. Bus skaitomi ir darbai. Susirinks daugybė įdomių žmonių. Be to, mudu ir taip jau senokai nesimatėme. Susitikimas, žinoma, visiškai profesinis.

Buvau prisiskaičiusi tiek Cosmopolitan straipsnių apie „Kaip žinoti, ar vaikinas pasirengęs draugystei?“, kad man iš karto kilo rimtas įtarimas. Ir ne veltui, bet aš nekreipiau į jį dėmesio. Diena buvo velniškai ilga, todėl leidau sau bent kelias minutes pasimėgauti ta mintimi, kad jis galbūt, galbūt, GALBŪT kviečia visai nuoširdžiai. Eina visi skradžiai! Man buvo smagu pasikalbėti su manęs nekritikuojančiu vaikinu, nors jis ir nenorėjo pripažinti, kad mano širdis jau užimta. Žinojau iš anksto, kad nepriimsiu jo kvietimo, bet neatsitiks nieko blogo, jei kelias minutes paflirtuosiu telefonu.

– Tikrai? – džiugiai paklausiau jo. – Papasakok daugiau.

– Tuoj išklosiu visas priežastis, dėl kurių būtinai turėtum su manim eiti, Ende. Pirmoji yra paprasčiausia: aš žinau, ko tau dabar labiausiai reikia. Viskas. – Dieve, koks jis arogantiškas. Kodėl jis mane taip žavi?

Ir mudu įsivažiavom. Plepėjom nesustodami. Dar kelios minutės, ir mano kelionė į Paryžių bei Lili įprotis išgėrinėti degtinės, o kartu ir liūdnos Alekso akys nublanko prieš gyvą, smagų ir nuoširdų bendravimą su Kristianu.

Buvo planuota, kad Miranda išbus Europoje savaitę, o tada atvyksiu aš. Ji sutiko, kad kolekcijų pristatymuose Milane jai talkintų vietos asistentės ir ketino atvykti į Paryžių tą patį rytą, kaip ir aš, taigi mes abi kaip senos draugės kartu aptarsime pokylio smulkmenas. Cha! „Delta“ oro linijos atsisakė tiesiog pakeisti ant bilieto Emilijos pavardę į manąją, tad nenorėdama dar daugiau erzintis ir nervintis, aš tiesiog nusipirkau naują bilietą. Du tūkstančiai du šimtai dolerių, nes buvo madų savaitė ir aš pirkau paskutinę minutę. Gal sekundę sudvejojau, bet paskui vis tiek kyštelėjau kompanijos atsiskaitymų kortelę. Kas čia tokio! Miranda tokią sumą kas savaitę išleidžia kirpėjams ir vizažistams.

Kaip Mirandos jaunesnioji padėjėja, buvau laikoma žemiausia pagal rangą būtybe Podiume. Vis dėlto, jeigu ką nors lemia pažintys, tai mudvi su Emilija buvom pačios įtakingiausios, nes tik nuo mūsų priklausė, kas bus užrašytas į priėmimą, kada įvyks susitikimas (visi labiausiai norėdavo anksti rytą, kol dar gražiai atrodo šukuosenos, makiažas ir nesuglamžyti drabužiai) ir kieno žinutės bus Jai perduotos (jeigu tavo pavardės nėra skambinusiųjų sąraše, tu tiesiog neegzistuoji).

Taigi kai katrai iš mūsų reikėdavo pagalbos, visas kolektyvas būdavo priverstas verstis per galvą. Žinoma, mus smarkiai trikdydavo mintis, kad jeigu mes nedirbtume pas Mirandą Pristli, tai niekas iš jų nelakstytų dėl mūsų po miestą savo didžiuliais limuzinais. Visgi, kai tik paskambindavom, jie lėkdavo, ieškodavo ir tempdavo mums viską kaip gerai dresuoti šunyčiai.

Paskutinė užduotis viską apvertė aukštyn kojom, nes kiekvienas paprašytas stengėsi paruošti mane Paryžiui kaip galima geriau. Trys Kleksės iš madų skyriaus skubiai atvilko šūsnį drabužių absoliučiai visoms įmanomoms progoms, į kurias Mirandai galėtų šauti į galvą pakviesti dalyvauti ir mane. Man išvykstant, madų skyriaus direktorė Liucija patikino mane, kad turėsiu ne tik pakankamai drabužių kiekvienai įmanomai progai, bet dar ir didžiulį albumą profesionaliai juodu pieštuku brūkšteltų eskizų pavyzdžių, kaip tuos drabužius galima būtų keisti ir derinti, kad nereiktų paskui raudonuoti ar atsiprašinėti. Kitaip tariant: nedrįsk pati nieko rinktis ar derinti, tada atrodysi pribloškiamai patraukliai ir madingai.

Reikės palydėti Mirandą į bistro ir pastovėti kaip mumijai kur nors kamputyje, kol ji gurkšnos taurę Bordeaux? Tamsiai pilkos su atvartais Theory kelnės ir juodas aukštu kaklu Celine megztukas. Turėsiu eiti į teniso kortus, kur ji privačiai mokysis žaisti tenisą, ir padavinėti jai atsigerti vandens, ir, jei prireiks, baltus šalikėlius prakaitui nusišluostyti? Nuo galvos iki kojų sportinė apranga: ilgos sportinės kelnės, trumpa (kad matytųsi užpakaliukas, žinoma) striukelė su gobtuvu ir užtrauktuku bei 180 dolerių kainuojantys marškinėliai po apačia ir zomšiniai sportinukai – viskas iš Prada. O jeigu man nusišypsotų laimė – jeigu kartais ji visgi nusišypsotų – ir man tektų sėdėti priekinėje eilėje per kolekcijų pristatymą, kaip visi prisiekinėjo, jog tikrai teks? Tada pasirinkimas tiesiog beribis. Mano mėgstamiausias (nors tai vyktų vėlų pirmadienio vakarą) klostuotas mokyklinis Anna Sui sijonėlis su labai lengva Miu Miu palaidinuke, prie kurių derėtų įžūlūs Christian Louboutin žemaauliai batai ir Katayone Adeli iki nepadorumo ankšta odinė striukelė. Mano mėgstamiausi Express džinsai ir Franco Sarto sportbačiai jau keletą mėnesių buvo palaidoti po storiausiu dulkių sluoksniu mano drabužinėje, bet, turiu prisipažinti, aš jų visai nepasiilgau.

Dar pastebėjau, kad Elison – kosmetikos skyriaus redaktorė – iš tiesų pelnytai užsitarnavo grožio karalienės titulą. Įspėta tik iš vakaro, kad man reikės makiažo ir kosmetikos priemonių bei kelių vertingų patarimų, ji surinko visoms progoms ir visiems įmanomiems atvejams reikalingą kosmetikos priemonių rinkinį. Viską sukrovė į tam reikalui specialiai sukurtą Burberry „kosmetikos lagaminą“ (kuris buvo šiek tiek didesnis už lagaminą su ratukais, leidžiamą pasiimti į lėktuvo saloną kaip rankinį bagažą). Ten buvo kokios tik nori rūšies šešėlių, losjonų, blizgiklių, kremų, pieštukų ir kitokių makiažo priemonių. Lūpdažių buvo matinių, blizgių, nenusivalančių ir įprastų. Šešių atspalvių blakstienų tušo – nuo šviesiai mėlyno iki juodo kaip anglis. Prie jo buvo pridėti blakstienų rietikliai ir dvi poros šukučių, neduokdie, jeigu kartais (ak!) suliptų tušas.

Pudrų, kurių buvo bemaž pusė ar net daugiau apskritai gaminamų rūšių, ir akių vokų šešėlių (nesubėgančių, paryškinančių, ryškių, nepastebimų), kūno dažomųjų kremų ir skruostų raudonio spalvos buvo tokios sudėtingos ir subtilios, kad jų įvairovė pranoko net dailininko dažų paletę: vienos turėjo suteikti saulės įdegio spalvą, kitos paryškinti, o dar kitos parausvinti, pastorinti ar net pabalinti. Aš dar galėjau rinktis, kokiu pavidalu man tuos visus atspalvius uždėti ant veido: skystu, kietu, milteliais ar net jų deriniu. Įspūdingiausias buvo makiažo pagrindas. Atrodė, lyg kažkas būtų nulupęs gabalėlį mano veido odos ir pagaminęs lygiai tokios pat spalvos kreminės pudros mišinio. Ar jis buvo skirtas blizgesiui suteikti, ar odos defektams paslėpti, kiekvienas buteliukas idealiai atitiko mano odos spalvą. Atskirai buvo supakuoti priedai: vatos gniužulėliai, skritulėliai, kempinėlės, gal koks tuzinas su viršum įvairiausių dydžių šepetėlių, valomosios servetėlės, dviejų rūšių makiažo valiklis (drėkinamasis ir be aliejaus) ir net dvylika – DVYLIKA – rūšių odos drėkinamųjų kremų (veido, kūno, smarkiai kondicionuojančių, su SPF 15, blizgių, tamsinančių, kvapnių, bekvapių, ypač jautriai odai, su alfa rūgštimis, antibakterinių ir – jeigu kartais ta bjaurioji spalio mėnesio Paryžiaus saulė nusvilintų man odą – su alijošiumi).

Mažesniojo lagamino šoninėje kišenėje buvo aplankas su popieriaus lapais, ant kurių buvo atspausdintas moters veidas. Ant kiekvieno veido puikavosi makiažo pavyzdžiai. Elison iš anksto buvo paruošusi įvairaus makiažo variantų. Vienas veidelis vadinosi „Ramus vakaro spindesys“, bet apačioje didžiulėmis raidėmis buvo prierašas: TIK NE IŠKILMINGAM POBŪVIUI! PER DAUG KASDIENIŠKA. Šis veidelis buvo nuteptas matiniu makiažo pagrindu, ant viršaus šiek tiek bronzinės pudros, lengvas potėpis skystų kreminių skaistalų skruostams, seksualūs, gerokai patamsinti akių vokai smarkiai išryškino juodu tušu nudažytas blakstienas ir truputėliu šviesaus blizgio padažytas lūpas. Kai sumurmėjau Elison, kad man nieku gyvu nepavyks atkurti tokio portreto, ji tik priekaištingai drėbtelėjo:

– Tikėkimės, kad ir nereikės, – jos balse nuskambėjo toks nuovargis ir sunkumas, kad pamaniau, jog ji tuoj ims ir sudribs nuo mano neišmanėliškumo.

– Nereikės? Kam tada man bemaž trys dešimtys įvairiausių veidų pavyzdžių ir šitokia krūva priemonių?

Jos niūrus žvilgsnis prilygo Mirandos.

– Andrėja, surimtėk. Čia tik tiems išskirtiniams atvejams, kai Miranda paskutinę minutę pakvies tave kur nors ją palydėti, o tavo kirpėjas ar stilistas negalės tau pagelbėti. Beje, prisiminiau. Eime, parodysiu tau daiktus, kuriuos įdėjau plaukų priežiūrai.

Kol Elison rodė, kaip reikia keturiais apvaliais šepečiais džiovinant tiesinti plaukus, aš bandžiau įsigilinti į tai, ką ji man pasakė. Aš irgi turėsiu vizažistą ir kirpėją? Aš tikrai sau neužsakiau nė vieno. Užsakinėjau tik Mirandai. Tai kas tada užsakė man? Reikia jos paklausti.

– Paryžiaus biuras, – atsakė Elison po gilaus atodūsio. – Juk tu atstovauji Podiumui, ar supranti? O Miranda į tai žiūri labai rimtai. Tu drauge su Miranda Pristli dalyvausi pačiuose iškilmingiausiuose renginiuose. Negi manai, kad sugebėsi tinkamai susitvarkyti pati?

– Ne, žinoma, kad ne. Aišku, bus daug geriau, jeigu gausiu profesionalią pagalbą. Ačiū.

Elison dar dvi valandas laikė užspeitusi mane į kampą ir aiškino, ką reikės daryti, jeigu neateitų bent vienas iš keturiolikos tą savaitę užsakytų kirpėjų ar vizažistų. Ji bijojo, kad aš nepadaryčiau gėdos mūsų šefei, pasitepdama lūpas akių tušu ar nusiskusdama plikai smilkinius ir sukeldama plaukus į pankišką skiauterę. Kai pagaliau baigėme, aš pamaniau, jog būtų laikas nubėgti į valgyklą ir atsinešti tirštos daržovių sriubos, bet Elison pakėlė Emilijos telefono – savo senojo gerojo telefono – ragelį ir surinko Stefos iš aksesuarų skyriaus numerį.

– Sveika, aš jau su ja baigiau. Ji čia. Ar nenorėtum ateiti?

– Pala! Man reikia nubėgti atsinešti ką nors pietų, kol neatėjo Miranda!

Elison lygiai kaip Emilija išsprogino akis. Aš nusistebėjau, ar tik čia ne jų pareigybė vertė taip demonstruoti susierzinimą.

– Gerai. Ne, ne, aš kalbu su Andrėja, – ištarė ji į ragelį, pakeldama iš nuostabos antakius – staigmena, staigmena! Lygiai kaip Emilija. – Pasirodo, ji alkana. Žinau. Taip, taip, žinau. Aš jai sakiau, bet ji vis tiek linkusi… valgyti.

Išbėgau iš biuro ir pasičiupau didžiulį dubenį brokolių sriubos su grietine ir čederio sūriu. Grįžau po trijų minučių ir radau Mirandą, sėdinčią už savo stalo ir rankoje laikančią telefono ragelį taip, tarsi jis būtų nusėtas blusomis. Ji šį vakarą turėtų išskristi į Milaną, bet aš abejojau, ar sulauksiu šios šventės.

– Telefonas skamba, Andrėja, bet kai aš pakeliu ragelį, nes tu, kaip matau, šito daryti nesirengi, – niekas su manim nekalba. Ar gali man paaiškinti šitą reiškinį? – paklausė ji manęs.

Aišku, kad galiu, tik ne jai. Labai retais atvejais, kai Miranda būdavo kontoroje viena, ji kartais pati atsiliepdavo į skambučius. Žinoma, skambinusieji taip nustebdavo kitam laido gale išgirdę jos balsą, kad iš karto numesdavo ragelį. Niekas nebūdavo pasirengęs kalbėtis su ja, nes paprastai tikimybė būti sujungtam su Miranda būdavo artima nuliui. Tada į mano elektroninį paštą iš skyrių redaktorių ir asistentų imdavo plūsti žinutės, kad Miranda pati atsiliepinėja į skambučius – tarsi aš to nežinočiau. „Kur jūs, mergos, dingot??? – šmėsčiodavo vienas paskui kitą panikos kupini klausimai. – Ji pati atsiliepinėja į skambučius!!!“

Murmtelėjau, kad ir aš retkarčiais sulaukdavau nebylių skambučių, bet Mirandai mano paaiškinimas jau neberūpėjo. Ji spoksojo ne į mane, o į mano dubenį su sriuba, kur per kraštą varvėjo tirštas, riebus, žalias skystis. Žvelgė baisiausiai pasišlykštėjusi, kai suprato, kad aš rengiuosi tai valgyti.

– Tuojau pat mesk į šiukšlių dėžę, – suriaumojo ji iš penkių metrų atstumo. – Mane vien nuo to kvapo pykina.

Išmečiau tą šlykščiąją sriubą į šiukšlių dėžę ir ilgesingai glosčiau akimis savo pietus, kai staiga jos čaižus balsas grąžino mane į tikrovę.

– Aš pasirengusi peržiūroms! – šūktelėjo ji ir patogiai įsitaisė kėdėje, patenkinta sėkmingai atsikračiusi Podiume aptikto maisto. – Kai baigsim peržiūras, iš karto kviesk reklamos skyriaus susirinkimą.

Su kiekvienu jos žodžiu plūsteldavo nauja dozė adrenalino, nes niekada nežinojai, ko ji dar užsigeis ir ar pavyks man jos norus patenkinti. Kadangi organizuoti peržiūras ir rengti savaitinius reklamos skyriaus susirinkimus buvo Emilijos pareiga, turėjau bėgti prie jos stalo ir pasitikrinti dienotvarkę. Trečios valandos grafoje buvo parašyta: Sedonos modelių peržiūra, Liucija/Helena. Nuspaudžiau Liucijos liniją ir išpyškinau, vos tik ji pakėlė ragelį:

– Ji pasirengusi, – sukomandavau kaip koks generolas. Liucijos padėjėja Helena numetė ragelį netarusi nė žodžio, ir aš supratau, kad jos abi jau buvo pusiaukelėje į Mirandos biurą. Jeigu jos neprisistatys per dvidešimt penkias sekundes, mane pasiųs jų ieškoti ir asmeniškai priminti, jeigu kartais pamiršo, kad prieš trisdešimt sekundžių skambinau ir sakiau, jog Miranda pasirengusi jas priimti tuojau pat. Aišku, tai buvo gryniausia nesąmonė ir dar viena priežastis, kodėl priverstinis aukštakulnių avėjimas darbe darė mūsų gyvenimą tikru pragaru. Anoks čia malonumas lakstyti su aukštakulniais po kabinetus ir ieškoti besislapstančių nuo Mirandos darbuotojų. Dar blogiau būdavo tada, kai ieškomas asmuo kaip tik tuo metu užsimanydavo į tualetą. Kad ir kaip smarkiai prispirdavo reikalas į vyrų ar moterų tualetą, jis nieku gyvu neprilygo pasiteisinimui nustatytu laiku atvykti pas Mirandą. Ir tada aš mesdavausi į paieškas – kartais net tekdavo kaišioti nosį po tualetų kabinų durimis ir ieškoti reikiamo žmogaus pagal apavą, prašyti kuo skubiau užbaigti reikalą ir bėgti į Mirandos kabinetą. Nedelsiant!

Ačiū Dievui, mūsų visų laimei, Helena atvyko laiku, stumdama vieną besiplaikstantį stovą su pakabomis priešais save, o kitą vilkdama iš paskos. Ji akimirksnį stabtelėjo prie Mirandos kabineto durų, kol sulaukė vos pastebimo jos galvos linktelėjimo, o tada nutempė į vidų abu stovus per storą kiliminę dangą.

– Ar čia viskas? Tik dvi kabyklos? – nustebo Miranda, beveik nepakeldama akių nuo skaitomo žurnalo.

Helena neteko žado, kai Miranda kreipėsi į ją, nes paprastai ji niekada nekalbėdavo su savo pavaldinių asistentėmis. Kadangi Liucija dar nebuvo atkaukšėjusi su savo kabyklomis, tai nebuvo kas daryti.

– Ne, ne viskas. Tuoj ateis Liucija. Ji atsiveš dar dvi. Gal galėčiau pradėti jums rodyti, ką mes išrinkom? – nedrąsiai paklausė Helena, timpčiodama savo trumpos palaidinukės kraštus.

– Ne.

Ir tada:

– An-drė-ja! Surask Liuciją! Mano laikrodis jau rodo lygiai tris! Jeigu ji nepasirengusi, tai aš nesiruošiu sėdėti čia visą dieną ir jos laukti. – O tai buvo gryniausia neteisybė, nes ji dar nebaigė skaityti žurnalo, o po mano pirmojo įspėjamojo skambučio buvo prabėgusios vos trisdešimt penkios sekundės. Bet aš nenorėjau jai to sakyti.

– Nereikia, Miranda. Aš jau čia, – atšovė uždususi Liucija, dumdama pro mane ir traukdama iš paskos dvi kabyklas su drabužiais kaip tik tuo metu, kai aš jau rengiausi šokti nuo kėdės ir lėkti jos ieškoti. – Labai atsiprašau, kad vėluoju. Laukėme paskutinio švarkelio iš YSL firmos.

Ji greitai sustatė kabyklas pagal drabužių rūšį (marškiniai/palaidinės, paltai/apsiaustai, kelnės/sijonai ir suknelės) puslankiu priešais Mirandos stalą ir linktelėjo Helenai išeiti. Tada Liucija su Miranda apžiūrėjo kiekvieną drabužį atskirai, ginčijosi dėl jo vietos būsimoje fotosesijoje, kuri vyks Sedonoje, Arizonos valstijoje. Liucija norėjo sukurti „miesčioniškos kaubojaus merginos“ įvaizdį, kuris puikiai įsikomponuotų rudų kalnų fone, bet Miranda kandžiai replikavo, kad jai maloniau būtų regėti „miesčionišką“, o ne „kaubojišką“ įvaizdį, nes šis reiškė absoliutų oksimoroną. Ji, ko gero, jau buvo prisisotinusi „kaubojiškos prabangos“ A-KIK’o brolio pobūvyje. Pasistengiau jų barnio negirdėti, bet staiga Miranda šūktelėjo man – šįkart gana įsakmiai – pakviesti aksesuarų skyriaus merginas jų pavyzdžių peržiūrai.

Tuojau pat puoliau prie Emilijos knygos, bet išvydau tai, ko mažiausiai tikėjausi: ten nebuvo numatyta jokia aksesuarų peržiūra. Vildamasi, kad Emilija tiesiog pamiršo užrašyti į knygą, paskambinau Stefai ir pasakiau, kad Miranda pasirengusi Sedonos aksesuarų peržiūrai.

Deja, laimė nenusišypsojo. Jų peržiūra buvo numatyta tik rytojaus dieną po pietų, ir daugiau nė ketvirtadalis reikalingų daiktų dar nebuvo atkeliavę iš įvairių kompanijų.

– Neįmanoma. Niekaip negaliu, – pareiškė Stefa, visiškai netekusi pasitikėjimo savimi ir savo žodžiais.

– Ką, po velnių, tavo manymu, aš turėčiau jai atsakyti? – tyliai atkirtau jai.

– Pasakyk teisybę: peržiūra buvo numatyta tik rytoj po pietų ir mes neturime daugybės daiktų. Aš kalbu visai rimtai! Mes dar laukiame vieno vakarinio rankinuko, vienos sagės, trijų skirtingų glamžytos odos rankinių, keturių porų batų, dviejų vėrinių, trijų…

– Gerai jau, gerai. Taip ir pasakysiu. Bet sėdėk prie telefono ir iš karto atsiliepk, jeigu paskambinsiu. Tavim dėta, aš kraučiausi daiktus. Jai nepaaiškinsi, kada ta peržiūra buvo numatyta.

Stefa nieko netarusi padėjo ragelį, o aš nuėjau prie Mirandos durų ir kantriai laukiau, kol ji mane teiksis pamatyti. Kai ji pakėlė akis į mano pusę, aš tariau:

– Miranda, ką tik kalbėjau su Stefa, ir ji man pasakė, kad peržiūra buvo numatyta tik rytoj, todėl jie dar neturi kai kurių dalykų. Tikisi gauti…

– An-drė-ja, aš negaliu įsivaizduoti, kaip šie drabužiai atrodys be batelių, rankinių ar papuošalų. O rytoj aš jau būsiu Italijoje. Pranešk Stefai, kad aš noriu pamatyti viską, ką turi, o trūkstamų dalykų tegu atsineša nuotraukas. – Ji vėl pasisuko į Liuciją ir juodvi ėmė toliau žiūrinėti drabužius.

Kai perdaviau Stefai Mirandos įsakymą, priežodis „pasiuntinys čia niekuo dėtas“ įgavo naują prasmę. Ji baisiai išsigando.

– Ar nesupranti, kad per trisdešimt sekundžių aš niekaip negaliu pasirengti peržiūrai? Juk tai neįmanoma! Nėra keturių iš mano penkių asistenčių, o vienintelė, kuri dabar šalia manęs, yra absoliuti idiotė. Andrėja, ką, po perkūnais, man daryti? – Ji puolė į neviltį, bet deryboms tikrai nebuvo laiko.

– Ką gi, tuomet puiku, – tariau švelniai ir slapčia dėbtelėjau į Mirandą, kuri visada viską girdėdavo. – Pranešiu Mirandai, kad tu tuoj ateisi. – Ir padėjau ragelį, nes nenorėjau girdėti, kaip ji puola į ašaras.

Nė kiek nenustebau, kai po dviejų su puse minutės išvydau Stefą su ta vienintele idiote asistente, kita pasiskolinta iš madų skyriaus ir Džeimsu iš kosmetikos skyriaus. Jie vilko didžiulius pintus krepšius ir atrodė siaubingai išsigandę. Jie baugščiai stypčiojo prie mano stalo, kol Miranda dar kartą nežymiai linktelėjo, ir jie visi sugužėjo keliaklupsčiavimo procedūrai. Kadangi Miranda niekados neišeidavo iš savo kabineto, tai reikalaudavo, kad visos kabyklos su besiplaikstančiais rūbais, vežimėliai su dešimtimis porų batų ir krepšiai su žvilgančiais priedais ir papuošalais būtų atitempti jai į kabinetą.

Kai aksesuarų skyriaus darbuotojai pagaliau baigė tvarkingai dėlioti apavą eilėmis priešais jos stalą apžiūrai, Mirandos kabinetas pavirto garsiuoju beduinų turgumi, tik čia prekės labiau priminė Medisono aveniu parduotuvių vitrinas nei Šarm el Šeicho prekystalius. Viena skyriaus redaktorė demonstravo dviejų tūkstančių dolerių vertės gyvatės odos diržus, o kita – didžiulę Kelly rankinę. Trečia staipėsi apsitempusi trumpučiukę kokteilių vakarui skirtą Fendi suknelę, o dar kita bandė įtikinti, kad šifono suknelė turi daugiau privalumų. Stefai per trisdešimt sekundžių pavyko paruošti bemaž tobulą aksesuarų peržiūrą, nors ir trūko daugelio dalykų. Mačiau, kaip ji stengėsi užpildyti trūkstamas vietas nuotraukomis iš paskutiniųjų fotosesijų, aiškindama Mirandai, kad laukiami aksesuarai bus panašūs, tik dar geresni. Jie visi buvo savo darbo meistrai, bet Miranda turėjo paskutinio žodžio teisę. Ji buvo nesuinteresuota vartotoja ir abejingai slinko nuo vienos fantastiškos ekspozicijos prie kitos, neslėpdama savo susidomėjimo stokos. Kai pagaliau ji vis dėlto nuspręsdavo, besdavo pirštu ir įsakydavo (kaip teisėja šunų parodoje: Bobai, ji pasirinko Borderio kolį…), o skyrių redaktorės pritariamai linksėdavo (taip, nuostabus pasirinkimas. Be jokios abejonės, pasirinkta šauniai). Tada visos čiupdavo savo daiktus ir dumdavo į skyrius, kol Miranda nepersigalvojo ir nepakeitė savo nuomonės.

Visas tas pragaras tęsėsi tik kelias minutes, bet jam pasibaigus mes visi buvom mirtinai nustekenti. Dar anksčiau ji buvo pareiškusi išvyksianti iš biuro apie keturias, kad galėtų kelias valandas prieš didžiąją kelionę pabūti su savo mergaitėmis. Taigi man teko atšaukti reklamos skyriaus susirinkimą. Visų darbuotojų džiaugsmui. Lygiai 15.58 ji pradėjo krautis savo krepšį. Darbas ne iš sunkiųjų, nes vakare prieš išskrendant aš vis tiek turėsiu viską gabenti jai į namus. Praktiškai tereikėjo įmesti Gucci piniginę ir Motorola telefoną į Fendi krepšį, kurį ji taip negailestingai niokojo. Pastarąsias kelias savaites 10 000 dolerių verta grožybė Kesidi atstojo mokyklinę kuprinę, todėl keletas karoliukų kartu su odine rankena jau buvo nutrūkę. Vieną dieną Miranda švystelėjo jį man ant stalo ir liepė nunešti pataisyti, o jeigu jau nebepataisomas, tiesiog išmesti lauk. Išdidžiai vijau šalin pagundą pasakyti jai, kad krepšys jau nebepataisomas, ir pasilikti jį sau, bet vis tiek nunešiau į galanterijos taisyklą, o ten jį sutaisė vos už dvidešimt penkis dolerius.

Kai pagaliau ji išėjo iš biuro, instinktyviai čiupau ragelį skambinti Aleksui ir pasiguosti dėl sunkios dienos. Ir tik surinkusi kelis skaičius prisiminiau, kad mes laikinai išsiskyrėme. Pagalvojau, kad šiandien pirma diena per visus trejus draugystės metus, kai mudu nesikalbėsim telefonu. Sėdėjau rankoje suspaudusi ragelį, spoksojau į elektroninę žinutę, kurią jis buvo atsiuntęs anądien su atsisveikinimu „myliu“, ir pagalvojau, ar tik nebūsiu padariusi didžiulės klaidos, kad sutikau šitaip išsiskirti. Dar kartą surinkau jo numerį, tvirtai nusprendusi pakviesti jį rimtai pasikalbėti, išsiaiškinti, kur čia buvo padaryta klaida, prisiimti atsakomybę už tai, kad leidau pamažu gesti ir blėsti mūsų draugystei. Bet telefonas nespėjo nė pyptelti, kai prie mano stalo išdygo Stefa su visu aksesuarų kovos planu mano kelionei į Paryžių. Ji visa buvo įsiaudrinusi nuo susitikimo su Miranda. Jos krepšyje riogsojo kalnas batų, rankinių, diržų, papuošalų, apatinio trikotažo ir akinių nuo saulės, kuriuos aš turėjau išsimatuoti ir išmokti naudotis. Taigi aš padėjau ragelį ir ėmiau kantriai klausytis jos nurodymų.

Logiškai mąstant atrodytų, kad septynių valandų kelionė lėktuvu užsitempus ankštas odines kelnes, įsispyrus į atvirapirštes virvelines basutes ir apsivilkus lengvą striukelę ant palaidinukės turėtų būti tikras pragaras. Nieko panašaus. Tos septynios valandos man buvo pačios ramiausios ir maloniausios, kiek tik prisimenu. Kadangi mudvi abi su Miranda skridome į Paryžių tuo pačiu metu, tik skirtingais reisais – ji iš Milano, o aš iš Niujorko, – atsidūriau tokioje išskirtinėje situacijoje, kai ji net septynias valandas negalėjo man paskambinti. Palaimingoji diena, kai mano neprieinamumas buvo ne mano kaltė.

Dėl man nesuvokiamų priežasčių tėvai visai nesidžiaugė mano kelione, kai jiems paskambinau ir pasigyriau išvykstanti.

– Tikrai? – nusistebėjo mama tuo savo nenusakomu tonu, kuris reiškė gerokai daugiau nei pats žodis. – Tu keliausi į Paryžių dabar?

– Ką reiškia „dabar“?

– Ogi tą, kad dabar ne pats tinkamiausias laikas skraidyt į Europą, ir tiek, – paaiškino ji vangiai, nors aš jaučiau, kad mano kryptimi jau slenka didžiulė motiniškų priekaištų lavina.

– O kodėl netinkamas? Kada bus „tinkamas“?

– Nepyk, Ende. Mes jau kelis mėnesius su tavimi nesimatėme. Tiek to, mes nesiskundžiam, žinom puikiai, koks atsakingas ir alinantis tavo darbas, bet argi nenorėtum pamatyti savo sūnėno? Jam jau keli mėnesiai, o tu jo dar nė nematei!

– Mama! Negraudink manęs! Labai trokštu pamatyti Aizeką, bet juk žinai, kad negaliu…

– Tu gi žinai, kad mes su tėčiu apmokėsime tau kelionę į Hiustoną.

– Žinau! Jau šimtus kartų sakei. Žinau ir labai dėkoju, bet svarbiausia visai ne pinigai. Aš neturiu nė minutės laisvo laiko, o juo labiau dabar, kai serga Emilija, negaliu spjauti į darbą ir lėkti pas jus – net savaitgaliais. Negi būtų protinga skristi per visą šalį, paskui po kelių minučių grįžti atgal, nes šeštadienio rytą paskambintų Miranda ir paprašytų atvežti jai skalbinius? Argi tai protinga?

– Aišku, kad ne, Ende, aš tik pagalvojau – mudu su tėčiu pagalvojome, – kad tu galėtum juos aplankyti per ateinančias kelias savaites, nes Miranda bus išvykusi. Ir jeigu tu nuskristum pas juos, tai mudu su tėčiu irgi nuskristume. Betgi dabar tu skrendi į Paryžių.

Ji tai ištarė tokiu balsu, kuris atskleidė viską, ką ji turėjo omeny. „Betgi dabar tu skrendi į Paryžių“ galima išversti „betgi dabar tu neši kudašių į Europą, kad tik nereikėtų rūpintis pareigomis savo artimiesiems“.

– Mama, išsiaiškinkime vieną dalyką iki galo. Aš važiuoju ne atostogauti. Aš nesirinkau kelionės į Paryžių vietoj galimybės aplankyti savo naująjį sūnėną. Šitą nusprendžiau ne aš. Jūs irgi šitą žinot, tik nenorit pripažinti. Dalykas labai paprastas: po trijų dienų visai savaitei išvykstu į Paryžių su Miranda arba lekiu iš darbo. Ar įžvelgiat galimybę rinktis? Jeigu taip, tai norėčiau išgirsti, kokią.

Iš pradžių ji patylėjo, paskui tarė:

– Ne, aišku, kad ne, širdele. Juk žinai, kad mes tave puikiausiai suprantam. Tikiuosi – nuoširdžiai tikiuosi, – kad tu patenkinta savo dabartine padėtimi.

– Ką šitai galėtų reikšti? – paklausiau gan įžūliai.

– Nieko, nieko, – suskubo atsakyti mama. – Tai reiškia tik tai, ką girdėjai: mudviem su tėčiu rūpi tik viena – kad tu būtum laiminga, bet, kaip matom, pastaruoju metu tu tikriausiai persistengi. Ar tau viskas gerai?

Aš kiek atlėgau, nes pamačiau, kaip ji stengiasi.

– Taip, mama, man viskas einasi kuo puikiausiai. Žinokit, aš irgi nemirštu iš laimės, kad tenka keliauti į Paryžių. Ten bus savaitė tikro pragaro – septynios dienos po dvidešimt keturias valandas. Bet mano metai jau greitai baigsis, ir aš užbaigsiu šitą gyvenimo tarpsnį.

– Suprantu, širdele, kad šie metai tau buvo ne pyragai. Tikiuosi, kad viskas išeis į naudą.

– Ir aš tikiuosi.

Mudvi atsisveikinome taikiai, bet aš negalėjau atsikratyti jausmo, kad mano tėvai kažkodėl manimi nepatenkinti.

Bagažo atsiėmimas de Golio oro uoste buvo tikras košmaras, bet vos tik praėjusi pro muitinę išvydau elegantiškai apsitaisiusį vairuotoją, mojantį užrašu su mano pavarde. Tik spėjau atsisėsti į mašiną, jis trinktelėjo dureles ir ištiesė man telefoną.

– Ponia Pristli liepė paskambinti, kai tik atvyksite. Aš leidau sau įvesti viešbučio numerį į jūsų mobilųjį telefoną. Ji apsistojo Koko Šanel numeryje.

– Gerai. Ačiū. Turbūt reikia tuojau pat paskambinti, – pasakiau garsiai visai be reikalo.

Nespėjau nuspausti mygtuko su žvaigždute ir vieneto, kai telefono ekranas užsiplieskė ryškia raudona šviesa. Jeigu vairuotojas nebūtų taip įkyriai spoksojęs į mane, būčiau išjungusi skambutį ir apsimetusi, kad nieko nepastebėjau. Bet netrukus supratau, kad jam įsakyta akylai mane stebėti. Visa jo povyza bylojo, kad mano pačios labui būtų geriau šito skambučio nenuleisti negirdom.

– Alio. Andrėja Sachs klauso, – atsiliepiau kaip įmanydama dalykiškiau, stengdamasi įtikinti save, kad galėjo skambinti ir kas nors kitas, ne tik Miranda.

– An-drė-ja! Kiek dabar tavo laikrodis rodo valandų?

Kas čia – koks pokštas? Įžanga apkaltai, kad kažkur vėluoju?

– Tuoj pažiūrėsiu. Maniškis rodo penkiolika po penkių ryto, bet aš, žinoma, dar nespėjau persukti į Paryžiaus laiką. Vadinasi, dabar jis turėtų rodyti penkiolika po vienuoliktos, – atsakiau jai linksmai, tikėdamasi pradėti pirmąjį mūsų džiugios kelionės pokalbį kuo pakilesne nuotaika.

– Ačiū už nesibaigiančius paistalus, An-drė-ja. Ar galiu paklausti, ką veikei pastarąsias trisdešimt penkias minutes?

– Matot, Miranda, mano lėktuvas nusileido keliom minutėm pavėlavęs ir dar turėjau…

– Žiūrėdama į tvarkaraštį, kurį tu pati man sudarei, skaitau, kad tavo lėktuvas turėjo nusileisti šįryt dešimt trisdešimt penkios.

– Taip, pagal grafiką taip ir turėjo būti, bet, matote…

– Prašau man neaiškinti, ką aš turiu matyti, An-drė-ja. Tokio tavo elgesio šią savaitę aš netoleruosiu. Ar supratai mane?

– Taip, žinoma. Atsiprašau, – mano širdis krūtinėje daužėsi milijono dūžių per minutę greičiu ir aš jaučiau, kaip liepsnoja mano veidas. Koks pažeminimas, kai su tavimi šitaip kalba. Bet dar baisiau, kad turėjau jai pataikauti. Aš ką tik jos visai nuoširdžiai atsiprašiau už tai, kad mano tarptautinis reisas neįvyko nurodytu laiku ir kad nesugebėjau daug greičiau prasmukti pro muitinę.

Nerangiai prispaudžiau skruostą prie lango ir žiūrėjau, kaip limuzinas nardo triukšmingomis Paryžiaus gatvėmis. Čia moterys atrodė daug aukštesnės, vyrai daug elegantiškesni, visi taip skoningai apsirengę, liekni ir išdidūs, o jų eisena grakšti. Aš jau kartą lankiausi Paryžiuje, bet gyventi tik su kuprinėje atsivežtais daiktais ir apsistojus viešbutyje vargšų kvartale buvo visai kitoks jausmas, nei grožėtis nuo galinės limuzino sėdynės mažulytėmis drabužių parduotuvytėmis ar žaviomis lauko kavinukėmis. Greitai prie šito priprasčiau, pagalvojau, kai vairuotojas atsisuko į mane ir parodė, iš kur galėčiau pasiimti butelį mineralinio, jei užsinorėčiau gerti.

Kai mašina sustojo prie įėjimo į viešbutį, man dureles atidarė garbios išvaizdos ponas, vilkintis specialiai siūta uniforma.

– Panele Sachs, kaip malonu pagaliau su jumis susipažinti. Aš – Žeraras Reno, – jo balsas buvo ramus ir tvirtas, o žili plaukai ir gilių raukšlių išvagotas veidas liudijo jį esant daug senesnį, nei aš įsivaizdavau kalbėdama telefonu.

– Pone Reno, malonu pagaliau jus matyti. – Staiga aš užsigeidžiau vieno dalyko: susirangyti minkštoje lovoje ir išmiegoti tą nelemtą laiko skirtumą, bet Reno greitai sužlugdė visas mano viltis.

– Panele Andrėja, ponia Pristli tuojau pat norėtų jus matyti savo numeryje. Bijau, kad įsikurti teks vėliau. – Jo veide šmėstelėjo atsiprašymas, ir kurį laiką man jo buvo gaila labiau nei savęs. Aišku kaip dieną, kad jam šitas pavedimas labai nemalonus.

– Sušikta pradžia, – murmtelėjau po nosimi ir tik tada pamačiau, kaip nuliūdo ponas Reno. Išsiviepiau į pergalingą šypseną ir guviai tariau: – Prašau man atleisti, kelionė buvo labai ilga. Ar kas nors galėtų man parodyti, kur apsistojo Miranda?

– Tuoj pat, panele. Ji dabar savo numeryje ir, kaip supratau, labai nekantriai laukia jūsų. – Pažvelgusi į poną Reno pastebėjau, kaip jis kilstelėjo antakius, ir nors telefonu jis būdavo pabrėžtinai nuolankus, aš apsigalvojau. Nors jis profesionaliai slėpė savo jausmus ir nieko nekalbėjo, spėjau, kad nekentė Mirandos lygiai taip kaip ir aš. Neturėjau jokių konkrečių įrodymų, bet joks normalus žmogus tiesiog negalėjo jos pakęsti.

Lifto durys atsidarė, ir ponas Reno šyptelėjęs parodė man eiti į vidų. Jis kažką pasakė prancūziškai liftininkui, kuris turėjo užkelti mane į viršų. Reno palinkėjo man sėkmės, ir liftininkas nuvedė mane prie Mirandos numerio durų. Jis tyliai pabeldė ir mikliai dingo iš akiračio, palikęs mane vieną akistatai su Miranda.

Abejojau, ar Miranda pati atidarys man duris, nes tai buvo praktiškai neįmanoma. Vienuolika mėnesių aš pati atsirakindavau ir užrakindavau jos buto duris ir nė sykio nemačiau jos ką nors dirbant, išskyrus tokius įprastinius judesius kaip pakelti telefono ragelį, išsiimti iš spintos paltą ar įsipilti stiklinę vandens. Atrodė, kad kiekviena diena jai šabas, ji pati – paklusni ir pamaldi žydė, o aš – jos nuolanki tarnaitė.

Graži uniformuota kambarinė atidarė duris ir palydėjo mane į kambarį, o jos liūdnos drėgnos akys santūriai žvelgė į grindis.

– An-drė-ja! – išgirdau sodrų balsą, sklindantį iš man dar neregėto grožio ir prabangos svetainės gilumos. – An-drė-ja, šiam vakarui reikia išlyginti Chanel kostiumėlį, nes jis, kol skridau, baisiai susilamdė. Galima pamanyti, kad „Konkorde“ nemoka saugoti daiktų, nes mano drabužiai atrodo siaubingai. Dar paskambink Horacijui Manui ir sužinok, ar mergaitės tikrai nepavėlavo į mokyklą. Šitą turėsi daryti kasdien – aš ta Anabele nepasitikiu. Kiekvieną vakarą paskambink namo ir pasikalbėk atskirai su Kesidi ir Karolina, užsirašyk jų namų užduotis bei kada ir kokie joms bus kontroliniai. Prašau pateikti man ataskaitą raštu kiekvieną rytą prieš pusryčius. Ir dar – tuojau pat sujunk mane su senatoriumi Šumeriu. Labai skubiai. Ir paskutinis dalykas – susisiek su tuo idiotu Reno ir pasakyk, kad man reikia kompetentingo personalo paslaugų. Jeigu jis to padaryti negali, tai gal man patarnautų pats viešbučio šeimininkas. Šita puskvailė kambarinė, kurią jis man atsiuntė, yra visiška besmegenė.

Mano akys nukrypo į vargšę merginą, kuri baugščiai mindžikavo koridoriuje. Ji atrodė tokia išsigandusi, kaip į kampą užspęstas žiurkėnas, ir iš visų jėgų tvardėsi, kad nepravirktų. Supratau, kad ji moka angliškai, todėl pasiunčiau jai patį šilčiausią ir gailestingiausią žvilgsnį, bet ji tik dar labiau ėmė drebėti. Aš apsidairiau po kambarį, stengdamasi įsiminti viską, ką man išpyškino Miranda.

– Bus padaryta, – šūktelėjau ta kryptimi, iš kur sklido jos balsas – pro didžiulį rojalį ir septyniolika skirtingų gėlių puokščių, išdėliotų po visą namo dydžio viešbučio numerį. – Viską atliksiu, ko prašėte, ir tuoj pat grįšiu. – Tyliai iškoneveikiau save už tai, kad paminėjau žodelį „prašėte“, ir dar kartą nužvelgiau įspūdingą kambarį. Be abejonės, tai buvo pats prašmatniausias ir prabangiausias kambarys, kokį tik esu regėjusi. Ant langų – brokato užuolaidos, stora kreminės spalvos kiliminė danga, stora austo damasto antklodė ant didžiulės dvigulės lovos, ant raudonmedžio staliukų ir lentynėlių puikavosi dailios auksu pieštos figūros. Ir tik plokščiaekranis televizorius bei moderni garso aparatūra išdavė, kad ši patalpa nebuvo sukurta senųjų garsiųjų praėjusio amžiaus dizainerių ir baldžių.

Aš išspūdinau pro žliumbiančią kambarinę tiesiai į koridorių. Prieš mane išdygo persigandęs liftininkas.

– Ar negalėtumėte parodyti, kur mano kambarys? – paklausiau kaip galėdama švelniau, nes aiškiai mačiau, kad jis tikėjosi, jog ir aš jį imsiu užgaulioti, todėl mandagiai puolė man patarnauti.

– Prašom čia, panele. Tikiuosi, jums patiks.

Už kelių metrų tame pačiame koridoriuje buvo kitos durys, tik be jokio užrašo. Už jų buvo mažas dviejų kambarių numeris, tiksli Mirandos apartamentų kopija, tik su mažesne svetaine ir didžiule viengule lova. Čia buvo didžiulis raudonmedžio stalas, nukrautas šiuolaikinio daugiakanalio ryšio telefono aparatais, grakščiu plokščiaekraniu kompiuteriu, lazeriniu spausdintuvu, skeneriu ir fakso aparatu. Visa tai stovėjo toje vietoje, kur Mirandos numeryje buvo didysis rojalis. Turtingas ir prabanga dvelkiantis kambarių dekoras buvo visiškai toks pat kaip Mirandos.

– Panele, pro šias duris pateksite į privatų koridorių, kuris jungia jūsų ir ponios Pristli numerius, – paaiškino jis ir jau buvo beatidarąs tas duris.

– Nereikia! Supratau. Galite nerodyti. Man pakanka žinoti, kad toks koridorius yra, – žvilgtelėjau į jo dailiai graviruotą kortelę, prisegtą ant nepriekaištingai išlygintos uniformos atlapo. – Ačiū, Stefanai, – padėkojau ir ėmiau raustis rankinėje smulkių monetų arbatpinigiams, bet staiga prisiminiau, kad nespėjau išsikeisti dolerių į eurus. – Atleiskite, turiu tik dolerių, ar bus gerai?

Jo veidas plykstelėjo raudoniu, ir jis pradėjo nuolankiai atsiprašinėti:

– Maldauju, panele, nesukite dėl šito sau galvos. Ponia Pristli prieš išvykdama šiais reikalais pasirūpina. Kadangi jums vis tiek reikės pinigų mūsų valiuta, tai leiskite jums parodyti štai ką. – Jis nuėjo prie didžiulio rašomojo stalo, atidarė viršutinį stalčių ir išėmęs voką su prancūziškojo Podiumo logo ženklais padavė man. Jame buvo pluoštas eurų kupiūrų, maždaug 4 000 Amerikos dolerių vertės. Prie jų buvo pridėtas raštelis, pasirašytas Brigitos Jardin, vyriausiosios žurnalo redaktorės, kuri vilko atsakomybės už šios kelionės ir Mirandos pobūvio organizavimo naštą.

Andrėja, širdele, džiaugiuosi, kad atvykai pas mus! Prašau priimti eurus ir sėkmingai juos leisti Paryžiuje. Kalbėjau su ponu Reno, ir jis pažadėjo būti Mirandos paslaugoms visas dvidešimt keturias valandas per parą. Toliau rasi visus jo darbo, namų ir asmeninių telefonų numerius. Taip pat surašiau telefonų numerius mūsų viešbučio virėjo, fitneso trenerio, transporto skyriaus direktoriaus ir, žinoma, viešbučio šeimininko. Jie visi puikiai žino, ko reikia Mirandai jos viešnagių per kolekcijų pristatymus metu, todėl neturėtų kilti jokių nesklandumų. Žinoma, mane visados gali rasti darbe arba, jei prireiks, mobiliuoju telefonu, skambinti į namus, į pranešimų gaviklį ar faksuoti. Jeigu nepasimatysime iki didžiojo šeštadienio pokylio, linkiu tau sėkmės.

Su meile,

Brigita

Ant dailiai sulankstyto firminio Podiumo popieriaus lapo, pakišto po krūvele pinigų, buvo ilgas, gal kokių šimto telefonų numerių, sąrašas. Čia galėjai rasti visus viešnagės Paryžiuje prireiksiančių paslaugų numerius nuo moderniausių floristų iki skubaus iškvietimo chirurgo. Visi šie numeriai buvo atspausdinti paskutiniame smulkaus Mirandos kelionių grafiko puslapyje remiantis informacija, kurią man buvo atnaujinusi ir iš anksto faksu atsiuntusi pati Brigita. Taigi kol kas nebuvo jokios baimės, kad pasaulinio karo grėsmė sukliudys Mirandai Pristli ramiai peržiūrėti pavasario madų kolekcijas – be įtampos, stresų ir jokio nervinimosi.

– Labai jums ačiū, Stefanai. Jūs man smarkiai pagelbėjot, – ištraukiau iš krūvelės keletą banknotų, bet jis mandagiai nudavė šio mano veiksmo nepastebėjęs ir tyliai pasišalino į koridorių. Man buvo džiugu regėti, kad jis išėjo daug linksmesnis, nei buvo prieš kelias minutes.

Kažkokiu stebuklingu būdu man pavyko greitai surasti žmones, kurių ji pageidavo, ir aš nusprendžiau kelioms minutėms priglausti galvą prie šilko siūlais siuvinėtos pagalvės, bet vos tik užmerkiau akis, suskambo telefonas.

– An-drė-ja, tuojau pat ateik į mano kambarį, – burbtelėjo ji ir nutrenkė ragelį.

– Taip, žinoma, Miranda. Ačiū, kad taip maloniai pakvietėte. Mielai atskubėsiu, – tariau į tuščią erdvę. Vargais negalais atplėšiau nuo lovos kelionės iškankintą kūną ir eidama slaptu koridoriumi, jungiančiu mano numerį su josios, stengiausi neužkabinti pakulnės į storą kilimą. Kai pasibeldžiau, duris vėl atidarė kambarinė.

– An-drė-ja, ką tik skambino viena iš Brigitos padėjėjų ir klausė, kokio ilgio bus mano kalba per šios dienos priešpiečius, – griežtai paklausė ji, tingiai versdama Women’s Wear Daily laikraščio puslapius, kurį jai kažkas iš biuro – turbūt Elison, nes tik ji iš savo drastiškos patirties galėjo žinoti tokias subtilybes, – buvo atsiuntęs skubiuoju paštu. Du patrauklūs vaikinukai sukiojosi prie jos. Vienas šukavo plaukus, kitas darė makiažą. Ant mažo antikinio staliuko šalia jos stovėjo lėkštė su sūriais.

Kalba? Kokia kalba? Vienintelis renginys šiandienos tvarkaraštyje, be numatytų kolekcijų pristatymų, buvo kažkokie iškilmingi pietūs ir apdovanojimų teikimo ceremonija, iš kurios, kaip įprasta, Miranda demonstratyviai spruks vos prabėgus penkiolikai minučių, nes jai pasidarys nuobodu.

– Atleiskite, ar jūs pasakėte, kalba?

– Taip. – Ji ramiai užvertė laikraštį, sulenkė perpus ir piktai švystelėjo ant grindų, vos neužkliudydama vyruko, klūpojusio priešais ją. – Kodėl, po velnių, man niekas nepranešė, kad šiandieną per pietus gausiu kažkokį suknistą apdovanojimą? – sušvokštė ji, o veidas persikreipė tokia neapykanta, kokios dar nebuvau regėjusi. Nepasitenkinimas? Žinoma. Kažkas neįtiko? Kaip visada. Suirzusi, nepatenkinta, apskritai nelaiminga? Žinoma, kaip ir kiekvieną mielą dieną. Bet dar niekada nebuvau mačiusi tokios įsiutusios.

– Miranda, jūsų dalyvavimą šios dienos ceremonijoje suorganizavo Brigitos biuras, o man niekas nė…

– Liaukis pliurpus! Tuojau pat užsičiaupk! Tu mane visados apipili pasiteisinimais. Tu esi mano padėjėja, ir aš tave paskyriau derinti visus viešnagės Paryžiuje reikalus, todėl tu turėtum man iš anksto pranešti apie tokius renginius, – beveik šaukė ji. Vizažistas mandagiai atsiklausė, ar mudvi nenorėtume pasilikti vienos, bet Miranda nė neatkreipė į jį dėmesio. – Dabar jau vidudienis, iš čia turėsiu išeiti po keturiasdešimt penkių minučių. Prašau man paruošti trumpą, glaustą ir suprantamą kalbą, atspausdinti ant lapo ir atnešti man į kambarį. Jeigu šito nepadarysi, gali drožti namo. Visam laikui. Viskas.

Dar niekada taip greitai neskuodžiau su aukštakulniais, kaip tąkart. Vos įlėkusi į kambarį čiupau telefoną ir drebančiomis rankomis šiaip taip surinkau Brigitos darbo telefono numerį. Atsiliepė jos padėjėja.

– Man reikia Brigitos! – suspiegiau į ragelį. – Kur ji? Kur ji yra? Man reikia su ja pasikalbėti. Tuojau pat!

Kurį laiką mergina netekusi žado tylėjo.

– Andrėja, ar čia tu?

– Taip, aš. Man skubiai reikia Brigitos. Kur ji, po galais, dingo?

– Ji kolekcijos pristatyme, bet nesijaudink, ji pasiėmė mobilųjį telefoną. Ar tu skambini iš viešbučio? Paprašysiu, kad tuojau tau paskambintų.

Po kelių sekundžių suskambo viešbučio telefonas, bet man pasirodė, kad prabėgo ištisa savaitė.

– Andrėja, – pradėjo ji švelniu prancūzišku akcentu. – Kas atsitiko, brangioji? Monika sakė, kad tu lyg pamišusi.

– Pamišusi? Kur čia nebūsi pamišusi! Brigita, kaip tu man šitaip galėjai padaryti? Jūsų biuras suorganizavo tuos prakeiktus iškilmingus pietus ir niekam nė nešovė galvon man paskambinti ir pasakyti, kad ji ne tik gaus kažkokį apdovanojimą, bet dar ir turės sakyti kalbą!

– Andrėja, nusiramink. Mes tikrai sakėm…

– O tą kalbą turiu parašyti aš! Ar mane girdi? Man duotos keturiasdešimt penkios suknistos minutės parašyti padėkos kalbą už apdovanojimą, apie kurį aš ničnieko nežinau, ir dar prancūzų kalba, kurios aš nemoku. Kitaip man galas! Ką patarsi man daryti?

– Gerai jau, gerai. Nusiramink. Aš tau padėsiu. Visų pirma ceremonija vyksta čia, Ritz viešbutyje, viename iš salonų.

– Kur? Kokių salonų? – Aš dar neturėjau progos geriau susipažinti su viešbučiu, bet buvau beveik tikra, kad čia nėra jokių salonų.

– Prancūziškai tai reiškia – kaip ten jūs vadinat? – konferencijų salė. Taigi jai teks tik nusileisti žemyn liftu. Ją organizuoja Prancūzijos mados verslo taryba. Tai tokia organizacija Paryžiuje, kuri kasmet per kolekcijų pristatymus teikia apdovanojimus, nes tada suvažiuoja visos garsenybės. Podiumas gaus apdovanojimą už geriausius straipsnius mados tema. Nieko čia baisaus, kaip ten jūs sakot? Visiškas formalumas.

– Puiku, bent jau žinau, už ką bus įteiktas apdovanojimas. Ką turėčiau toje kalboje rašyti? Gal galėtum tu man padiktuoti angliškai, o aš paprašyčiau pono Reno man išversti, ką? Pradėk. Aš pasirengusi. – Mano balse vėl nuskambėjo pasitikėjimas, bet aš vis dar vos nulaikiau rašiklį. Dėl nuovargio, streso ir alkio man buvo sunku susikaupti ir išlaikyti atmerktas akis priešais tuščią Ritz firminį lapą, gulintį ant stalo.

– Andrėja, tau ir vėl pasisekė.

– Tikrai? Kol kas aš dar nesijaučiu laiminga, Brigita.

– Šis renginys visados vyksta anglų kalba. Jokio vertimo tau neprireiks. Vadinasi, gali rašyti, tiesa?

– Taip, taip, aš jau rašau, – burbtelėjau tyliai ir padėjau ragelį. Neturėjau laiko nė pagalvoti apie tai, kad čia mano pirma proga pademonstruoti Mirandai, jog aš sugebu kažką daugiau, nei tik lakstyti su latte kavos puodeliais.

Kai viską užsirašiusi sėdau prie kompiuterio ir pradėjau spausdinti šešiasdešimties žodžių per minutę greičiu – vienintelis naudingas dalykas, išmoktas aukštojoje mokykloje, – supratau, kad šitą kalbą Miranda skaitys ilgiausiai tris minutes. Užbaigiau darbą ir man dar buvo likusios kelios minutės gurkštelti Pellegrino ir praryti kelias šviežias braškes, kurias kažkas apdairiai paliko ant mano stalelio. Galėjo padėti ir kokį sūrainį, pagalvojau. Prisiminiau turinti savo lagaminuose, kurie buvo tvarkingai sukrauti kampe, Twix šokoladuką, bet nebebuvo laiko jo ieškoti. Jau prabėgo lygiai keturiasdešimt penkios minutės, kai gavau neatidėliotinos skubos užduotį. Metas pažiūrėti, ar išlaikiau egzaminą.

Jau kita, bet lygiai tokia pat išsigandusi ir suglumusi kambarinė atidarė man duris ir nuvedė į Mirandos kambarį. Aišku, turėjau stovėti ir laukti, bet odinės kelnės, kurių nebuvau nusimovusi nuo užvakar dienos, rodės, priaugo man prie šlaunų, o raištukinės basutės, kelionėje nekėlusios jokių rūpesčių, dabar lyg peiliais raižė man pirštus ir užkulnius. Nusprendžiau trumpam pritūpti ant išpampusio minkštasuolio, bet vos tik spėjau sulenkti kelius ir užpakaliu prisiliesti prie putlios pagalvėlės, kambario durys atsilapojo ir aš instinktyviai stryktelėjau ant kojų.

– Kur mano kalba? – paklausė ji automatiškai, o jai iš paskos skubėjo dar viena kambarinė, nešina vieninteliu auskaru, kurio Miranda nespėjo įsisegti. – Tu juk ją parašei, tiesa? – Ji vilkėjo savo klasikinį Chanel kostiumėlį apvaliu kaklu, apvestu kailiuku, ir segėjo didžiulį nukarusį masyvių perlų vėrinį.

– Žinoma, Miranda, – atsakiau išdidžiai. – Manau, kad jums patiks. – Žengiau artyn jos, nes pamačiau, kad pati prie manęs neprieis. Ji čiupo man iš rankos popieriaus lapą, nespėjus jo nė ištiesti. Stovėjau sulaikiusi kvėpavimą, kol ji akimis bėgiojo per eilutes ir pabaigė skaityti.

– Puiku. Gera kalba. Nieko pribloškiančio, bet visai neblogai. Eime, – ji pasiėmė dygsniuotos medžiagos Chanel rankinę ir persimetė per petį jos grandinėlę.

– Atsiprašau, nesupratau.

– Sakau, eime. Ta kvaila ceremonija prasidės po penkiolikos minučių. Jeigu viskas gerai, tai po dvidešimties iš ten dingsime. Nekenčiu tokių susibūrimų.

Nebuvo jokių abejonių, kad ji turėjo omeny mudvi abi, ir aš turėjau eiti su ja. Žvilgtelėjau į savo odines kelnes ir prie jų priderintą švarkelį ir pagalvojau: jeigu jai gerai, tai ir man bus gerai. Koks man skirtumas? Ten turbūt bus šimtai aplink savo šefes stipinėjančių asistenčių, ir nė vienai nė motais, kuo jos apsirengusios.

„Salonas“ buvo tipiška Brigitos apibūdinta konferencijų salė, prigrūsta kelių dešimčių nedidelių apvalių staliukų su nedidele pakyla scenai ir podiumu. Atsistojau prie galinės sienos šalia kelių kitų darbuotojų ir žiūrėjau, kaip tarybos pirmininkas pristatinėjo nuobodų, visiškai neįdomų ir nieko naujo nepasakantį reklaminį filmuką apie tai, kaip mada veikia mūsų gyvenimą. Dar keli nuobodūs pasisakantieji užgulė mikrofoną kokiam pusvalandžiui, o tada, dar nepradėjus teikti apdovanojimų, visa armija padavėjų plūstelėjo į salę, nešini padėklais su mišrainėmis ir taurėmis vyno. Vangiai pažvelgiau į Mirandą, kuri viešai demonstravo savo nuobodulį ir susierzinimą, ir visu kūnu prigludau prie šalia stovėjusios dirbtinės palmės, kad staiga užsnūdusi nepargriūčiau. Nepamenu, ar ilgai taip kabėjau užsimerkusi, atsipalaidavusiais kaklo raumenimis ir ant krūtinės nusvirusia galva, kai staiga išgirdau jos balsą.

– An-drė-ja! Aš neturiu laiko šitoms nesąmonėms, – ji ištarė tai taip garsiai, kad kelios Kleksės nuo gretimo staliuko net sužiuro į ją. – Man niekas nesakė, kad gausiu apdovanojimą, ir aš tam nepasirengusi, todėl išeinu. – Ji apsisuko ir nužingsniavo durų link.

Aš puoliau paskui ją ir sugriebiau už peties.

– Miranda! Miranda! – Ji akivaizdžiai mane ignoravo. – Miranda! Kas turėtų atsiimti apdovanojimą, skirtą Podiumui? – labai tyliai šnipštelėjau jai, bet ji vis tiek išgirdo.

Ji atsisuko į mane ir pažiūrėjo tiesiai į akis.

– O kas man darbo? Jeigu nori, eik ir atsiimk. – Ji dingo, ir aš nespėjau nieko daugiau pasakyti.

Dieve šventas! Negi aš sapnuoju? Štai atsibusiu nuosavoj prabangioj lovoj ir pamatysiu, kad ši diena, ne – ištisi metai – buvo tik ilgas siaubingas sapnas. Negi ta moteris mano, kad aš, jaunesnioji padėjėja, eisiu atsiimti prizo Podiumui už geriausius straipsnius? Išgąstingai apsidairiau po salę, tikėdamasi pamatyti ką nors iš Podiumo. Deja, nieko. Pliumptelėjau į kėdę ir ėmiau galvoti: gal man paskambinti Emilijai ar Brigitai ir pasiklausti patarimo? O gal ir man nusispjauti ir išeiti iš salės, nes Mirandai tas apdovanojimas visai nerūpi. Mano mobilusis jau rinko Brigitos biuro numerį (tikėjausi, kad ji spės atbėgti pasiimti to nelemto apdovanojimo), kai staiga pasigirdo žodžiai: „…reiškiame nuoširdžiausią padėką Amerikos Podiumui už įdomius, turiningus ir informatyvius straipsnius madų temomis. Prašau plojimais pasitikti vyriausiąją redaktorę ir leidėją, madų pasaulio deivę ponią Mirandą Pristli!“

Visa salė pratrūko audringais plojimais, o man nustojo plakusi širdis.

Nebuvo laiko galvoti, keikti Brigitą, kad ji leido šitaip atsitikti, Mirandą, kad ji išėjo ir išsinešė kalbą, o save – pirmiausia už tai, kad sutikau eiti į šitą darbą. Mano kojos pačios nešė mane (kairę – dešinę, kairę – dešinę) podiumo link ir be jokio vargo užlipo tris laiptelius. Jeigu nebūčiau visiškai priblokšta, būčiau pastebėjusi, kad entuziastingas ovacijas staiga nustelbė mirtina spengianti tyla, per kurią visa salė spėliojo, kas aš tokia. Bet aš nieko nejaučiau ir negirdėjau. Atvirkščiai, kažkokia nežinoma jėga privertė mane nusišypsoti, paimti iš atšiauraus pirmininko rankų apdovanojimą ir pasidėti jį priešais save ant podiumo. Pakėliau akis į salę ir išvydau šimtus smalsių, tiriančių, sutrikusių žvilgsnių – norėjosi griūti ant žemės ir numirti.

Įsivaizduoju, kad šitaip priblokšta stovėjau gal kokias dešimt ar penkiolika sekundžių, o tyla buvo tokia gožianti, ryjanti kiekvieną menką garsą, kad aš iš tiesų pamaniau, jog numiriau. Niekas netarė nė žodžio. Nesutarškėjo nė viena lėkštė, neskimbtelėjo nė viena taurė. Niekas nė nedrįso šnipštelti kaimynui ir pasiteirauti, kas tokia stovi vietoj Mirandos Pristli. Visi tiesiog žiūrėjo į mane ir laukė, todėl man neliko nieko kito, kaip tik prabilti. Neprisiminiau nė vieno prieš valandą parašytos kalbos žodžio, taigi teko kurti viską iš naujo.

– Sveiki, – pradėjau aš ir išgirdau, kaip nuaidėjo mano balsas. Nesupratau, kas kaltas: ar mikrofonas, ar mano pačios kraujas taip mušė į galvą, kad net viskas aplink pulsavo. Jaučiau, kaip mano balsas nenumaldomai dreba. – Mano pavardė – Andrėja Sachs. Aš esu Mir… Aš dirbu Podiume. Deja, Miranda… ponia Pristli turėjo skubiai trumpam išeiti, ir todėl šį apdovanojimą jos vardu teko priimti man. Žinoma, ir viso Podiumo vardu. Labai ačiū… – neprisiminiau nei tarybos pavadinimo, nei pirmininko pavardės, – visiems už šį nuostabų apdovanojimą. Esu tikra, kad prie mano padėkos žodžių prisideda visi Podiumo darbuotojai. – Idiotė! Aš mikčiojau, užsikirtinėjau ir drebėjau kaip epušės lapas, bet vis tiek pastebėjau, kad minia pradėjo šurmuliuoti. Daugiau netarusi nė žodžio išdidžiai pakelta galva nulipau nuo pakylos ir tik išėjusi už durų susigriebiau, kad salėje palikau apdovanojimą. Koridoriuje mane pasivijo kažkas iš vietos personalo ir padavė jį, tuo tarpu aš iš nenusakomo nuovargio ir begalinio pažeminimo susmukau ant kėdės. Palaukiau, kol mergina vėl dingo už durų, ir paprašiau valytojos išmesti apdovanojimą į šiukšlių dėžę. Ji truktelėjo pečiais ir įsikišo apdovanojimą į maišą.

Kad ją skradžiai, tą šliundrą! Nusikeikiau mintyse, bet buvau tokia supykusi ir pavargusi, kad nebesugalvojau nieko, kaip vaizdingiau ar išraiškingiau pasiųsti jai prakeiksmą. Suskambo telefonas ir aš nė nepažiūrėjusi į ekraną jaučiau, kad čia ji, bet išjungiau garsą ir užsisakiau pas budinčiąją taurę džino su toniku.

– Prašau, maldauju, atneškite man išgerti.

Moteris pažvelgė į mane ir linktelėjo. Aš išmaukiau visą stiklinę dviem didžiuliais gurkšniais ir užlėkiau laiptais į viršų pasiklausti, ko jai reikia. Buvo dar tik antra valanda mano pirmosios dienos Paryžiuje, o aš jau troškau vieno – numirti. Tik mirtis nebuvo mano išsigelbėjimas.

–Mirandos Pristli numeris, – atsiliepiau iš savo naujojo paryžietiško biuro. Keturios valandos, kurios turėjo būti skirtos ramiam naktiniam miegui ir poilsiui, buvo nutrauktos šeštą ryto šiurkščiu skambučiu iš Karlo Lagerfeldo biuro, kai paskambino jo asistentė. Tada aš supratau, kad visi Mirandos skambučiai buvo nukreipiami į mano numerį. Atrodė, tarsi visas Paryžius ir jo apylinkės žinojo, kad per kolekcijų pristatymus Miranda apsistodavo čia, todėl jau nuo pirmos minutės, kai tik įžengiau į savo kambarėlį, telefonas nepaliaujamai čirškė, neskaitant poros dešimčių balso pašte paliktų žinučių.

– Sveika, čia aš. Kaip laikosi Miranda? Ar viskas gerai? Ar dar nieko blogo neatsitiko? Kur ji ir kodėl tu ne su ja?

– Labas, Ema! Ačiū už rūpestį. Beje, kaip tavo sveikata?

– Kas? Et, pusėtinai. Truputį silpna, bet taisausi. Geriau pasakok, kaip ji.

– Man tai viskas neblogai. Ačiū, kad paklausei. Kelionė buvo labai ilga ir dar neteko normaliai išsimiegoti, nes kas dvidešimt minučių skamba telefonas ir turbūt nesiliaus skambėjęs niekada. Beje, vakar teko ekspromtu rėžti kalbą (nors ją ir buvau parašiusi) grupelei smalsuolių, kuriems norėjosi Mirandos kompanijos, bet kurie visai nesidomėjo jos kalba. Pasirodžiau kaip didžiausia idiotė ir manęs vos neištiko širdies priepuolis, bet, nepaisant to, čia viskas tiesiog nuostabu.

– Andrėja! Surimtėk! Aš juk taip dėl visko jaudinuosi. Nebuvo laiko viskam tinkamai pasiruošti, ir tu puikiai žinai, kad jeigu kas nors nepavyks, ji visą kaltę suvers ant mano pečių.

– Emilija, prašau neįsižeisti, bet dabar aš negaliu su tavim kalbėtis. Tiesiog negaliu, ir tiek.

– Kodėl? Ar kas atsitiko? Kaip vakar praėjo susitikimas? Ar ji nepavėlavo? Ar turi viską, ko reikia? Ar tinkamai rengiesi? Nepamiršk, kad tu atstovauji Podiumui, todėl turi deramai atrodyti.

– Emilija, aš tuoj padėsiu ragelį.

– Andrėja, man viskas rūpi. Pasakok, ką veiki, kuo užsiimi.

– Tuoj prisiminsiu. Per visą laisvą laiką gavau apie dešimt žinučių, turėjau keletą kosmetikos ir manikiūro seansų. Mudvi su Miranda per šias procedūras labai susidraugavom. Čia tiesiog nuostabu. Ji stengiasi nebūti tokia reikli ir nuolat kartoja, kad labai norėtų, jog man Paryžiuje būtų smagu, nes tai toks puikus miestas. Džiaugiuosi, kad čia atvažiavau. Geriu skanų vyną. Vaikštau po parduotuves. Pati supranti – kaip visada.

– Andrėja! Man visai nejuokinga, aišku? Pasakok, kas ten pas jus dedasi? – Kuo daugiau ji erzėjo, tuo sparčiau man kilo nuotaika.

– Emilija, nežinau, ką tau ir pasakyti. Ką norėtum išgirsti? Kaip mums sekasi? Tuoj pasakysiu. Visą laiką galvoju, kaip čia man nusnūsti, nes telefonas nuolatos skamba, ir kaip ką nors įkišti į skrandį tarp antros ir šeštos valandos nakties, kad nenumirčiau ateinančias dvidešimt valandų. Čia kaip per griežčiausią ramadaną – nė kąsnio į burną, kol šviesu. Tikrai gaila, kad tau neteks šito patirti.

Pradėjo mirkčioti lemputė, ir aš liepiau Emilijai palaukti. Kai tik suskambėdavo telefonas, mano mintyse nenumaldomai iškildavo Alekso veidas, nes laukiau, kad jis štai paskambins ir pasakys, jog viskas gerai. Kai atvykau, jam jau du kartus skambinau ir jis abukart atsiliepė, bet lyg išdykusi mergiotė išgirdusi jo balsą padėdavau ragelį. Dar niekada taip ilgai nebuvome nesikalbėję telefonu, ir man knietėjo sužinoti, kaip jam sekasi, bet drauge jaučiau, kad gyvenimas man tapo kur kas mielesnis ir paprastesnis, kai išsiskyrėme ir liovėmės bartis, ir vienas kitam priekaištauti. Visgi net sulaikiau kvėpavimą, kol kitam laido gale išgirdau Mirandos gergždžiantį balsą.

– An-drė-ja, kada turi atvykti Liucija?

– Oi, labas, Miranda. Tuoj pasižiūrėsiu jos kelionės tvarkaraštį. Štai jis. Čia parašyta, kad ji šiandien turi skristi tiesiai iš Stokholmo iškart po fotosesijos. Jau turėtų būti viešbutyje.

– Sujunk mane.

– Tuoj, Miranda, luktelkit sekundėlę.

Įjungiau laukimo mygtuką ir grįžau prie Emilijos.

– Čia ji, palauk.

– Miranda, sužinojau Liucijos kambario telefono numerį. Tuojau jungiu.

– Palauk, Andrėja. Po dvidešimties minučių visai dienai išvyksiu iš viešbučio. Kol grįšiu, man reikia kelių šalikėlių ir naujo virėjo. Jis turėtų turėti ne mažesnę kaip dešimties metų darbo Prancūzijos restoranuose patirtį ir galėtų keturis kartus per savaitę ruošti šeiminius pietus bei dukart per mėnesį kviestines vakarienes. O dabar sujunk su Liucija.

Jaučiau, kad lengviau bus pasikarti, nei surasti Mirandai Niujorke virėją iš Paryžiaus, bet man jėgų gyventi suteikė jos žodžiai, kad išvyksta iš viešbučio – visai dienai ir be manęs. Vėl persijungiau Emiliją ir pasakiau, kad Mirandai reikia naujo virėjo.

– Aš paieškosiu, Ende, – pažadėjo ji kosčiodama. – Iš pradžių parinksiu keletą kandidatūrų, o tu galėsi pasikalbėti ir atrinkti finalininkus. Tik sužinok, ar Miranda norėtų susitikti su jais, kai grįš į Niujorką, ar mums pasirūpinti ir nuskraidinti juos pasikalbėti į Paryžių. Gerai?

– Nejuokauk.

– Aš nejuokauju. Miranda pasisamdė Karą, kai pernai ilsėjosi Marbeloje. Jų auklė staiga metė darbą, ir aš turėjau tris kandidates nuskraidinti jai, kad atsirinktų. Pasistenk sužinoti, gerai?

– Būtinai, – burbtelėjau. – Ačiū tau.

Kalbėdama su Emilija apie tokius dalykus pasijutau taip nuostabiai šauniai, kad nusprendžiau pasilepinti ir aš pati. Iki vakaro neturėjau jokių susitikimų, todėl paskambinau kambarinei ir užsisakiau sočius pusryčius. Kai man juos atnešė, aš jau buvau įsisupusi į minkštą vonios chalatą, įsispyrusi į lygiai tokias pat šlepetes ir pasirengusi sušveisti visą omletą, bandeles su sviestu, sumuštinius, spurgas, keptas bulvytes, dribsnius su pienu ir kelis traškučius, kurie taip gardžiai kvepėjo ir turėjo būti labai skanūs. Kai viskas atsidūrė mano skrandyje, išgėriau du puodelius arbatos ir nulingavau į lovą, kurioje šiąnakt taip ir neteko dorai pamiegoti. Užmigau taip greitai, kad net pamaniau, jog turbūt kas nors man įpylė į apelsinų sultis migdomųjų.

Vakarinis masažas buvo tarsi viršūnė, apvainikavusi palaimingai ramią dieną. Visi kažką dirbo už mane, o Miranda paskambino tik kartą – vieną kartą – ir prižadino mane, liepdama užsakyti staliuką rytdienos pietums. Visai neblogai, pagalvojau, kai stiprios moters rankos gniaužė mano sustabarėjusius sprando raumenis. Visai nebloga tarnybinė privilegija. Jau buvau vėl beužsnūstanti, kai staiga sučirškė šalia padėtas mobilusis telefonas.

– Klausau, – atsiliepiau guviai, lyg negulėčiau nuoga ant stalo, nebūčiau ištepta eteriniais aliejais ir nesnūduriuočiau.

– An-drė-ja, susitark su mano kirpėju ir vizažistu valanda anksčiau ir atšauk susitikimą su Ungaro žmonėmis. Šįvakar negalėsiu. Eisiu į nedidelį kokteilių vakarėlį. Noriu, kad ir tu eitum drauge. Susiruošk, išvykstam po valandos.

– Gerai… a… gerai, – vargais negalais išstenėjau, priblokšta minties, kad šįvakar kažkur eisiu su ja. Vakarykštis prisiminimas, kai paskutinę minutę ji man pranešė, jog reikės kažkur eiti, staiga atgijo mano atminty ir net užgniaužė kvapą. Padėkojau masažistei ir paprašiau įtraukti mokestį į sąskaitą už viešbutį, nors išgulėjau tik dešimt minučių, ir bėgte užbėgau laiptais į savo kambarį, mintydama, kaip čia įveikti pastarąją kliūtį. Man jau nusibodo. Greičiau.

Per kelias minutes pasiunčiau žinutes Mirandos kirpėjui ir vizažistui (tai, beje, buvo visai kiti asmenys nei priskirtieji man – mane tepliojo kažkokia pikta sena boba, kurios rūškanas veidas, kai pirmą kartą mane pamatė, dar ir dabar stovi man akyse. O aplink Mirandą tūpčiojo du jauni gėjai, tarsi ką tik nužengę nuo Maxim viršelių) ir pakeičiau sutartą laiką.

– Jokių problemų, – atsiliepė Džuljenas sodriu prancūzišku akcentu. – Mes atlėksime – kaip ten jūs sakot? – su vėjeliu. Mes šią savaitę neturim jokių kitų užsakymų, nes žinom, kad Mirandai gali mūsų prireikti bet kada.

Pasiunčiau žinutę ir Brigitai ir priminiau, kad šįvakar atšauktų susitikimą su Ungaro žmonėmis. Laikas nerti į spintą. Knyga su pavyzdiniais mano išvaizdos eskizais gulėjo ant staliuko prie lovos, tarsi laukdama, kada pasiklydusi madų avelė (tokia kaip aš) atsivers ją dvasiniam išganymui. Perbraukiau pirštu per antraštes ir paantraštes ir pabandžiau suvokti, kas už jų slypi.

Kolekcijų pristatymai:

1. Dieniniai

2. Vakariniai

Susitikimai:

1. Pusryčiai

2. Pietūs

A. Eiliniai (viešbučio restoranas ar bistro)

B. Oficialūs (Espadon restorane, Ritz viešbutyje)

3. Vakarienė

A. Eilinė (bistro, viešbučio numeryje)

B. Vidutinė (padoriame restorane, eiliniame pobūvyje)

C. Oficiali (Le Grand Vefour restorane, iškilmingame pobūvyje)

Pobūviai:

1. Eiliniai (pusryčiai su šampanu, popiečio arbatėlė)

2. Elegantiški (kokteilių vakarėliai pas nereikšmingus žmones, knygų pristatymai, pabendravimo susiėjimai)

3. Puošnūs (kokteilių vakarėliai pas svarbius žmones, renginiai muziejuose ar meno galerijose, vakarėliai po kolekcijų pristatymo, rengiami dizainerių ir jų komandos)

Įvairūs kiti:

1. Kelionė į/iš oro uosto

2. Sportiniai užsiėmimai (treniruotės, varžybos, etc.)

3. Vaikščiojimas po parduotuves

4. Reikalų tvarkymas:

A. Madų salonuose

B. Drabužių parduotuvėse

C. Maisto prekių parduotuvėse ar sveikatos ir grožio salonuose

Deja, čia neradau jokių patarimų, kaip rengtis, kai negali pasakyti, kokiai svarbos kategorijai priskirti vakarėlį rengiantį šeimininką. Aišku, čia galiu padaryti didžiulę klaidą: galėčiau pasirinkti skyrių „Pobūviai“, bet tada įklimpčiau dar giliau. Ar tas pobūvis bus pagal antrą punktą, kuriam išsitraukčiau ką nors ganėtinai puošnaus. O jeigu jis pagal trečią punktą, tada jau tektų rinktis gana elegantiškus drabužius. Neturėjau jokių nuorodų, gelbstinčių priimti sprendimą, kai nesi visiškai tikras pobūvio svarba. Laimei, kažkas susiprotėjo ilgo sąrašo gale ranka brūkštelti išganingą sakinį: Jeigu abejoji (o šitaip neturėtų atsitikti), verčiau būk skoningai kukli nei perdėtai puošni. Ką gi, atrodo, dabar galėčiau pasirinkti skyrių Pobūviai, poskyrį Elegantiški. Peržiūrėjau šešis variantus, kuriuos šiuo tikslu buvo nupaišiusi Liucija, ir pagalvojau, kuris labiausiai tiktų, kad neapsijuokčiau.

Po ilgokų grumtynių su aptempta plunksnuota palaidinuke ir minkštos zomšos aukštais auliniais batais (būtinai gerokai virš kelių), aš pagaliau išsirinkau trisdešimt trečiame puslapyje pasiūlytą lengvą skiautinį Roberto Cavalli sijonėlį su siauru dirželiu ir juodus baikeriškus D&G aukštaaulius. Madinga, patrauklu ir puošnu. Ir visai neatrodau kaip praėjusių laikų strutis ar šiuolaikinė prostitutė. Ko dar galima norėti? Man besirenkant rankinuką, atėjo surūgėlė kirpėja ir vizažistė vienam asmeny ir pradėjo įnirtingai darbuotis, kad neatrodyčiau tokia pasibaisėtinai atgrasi, kaip ji manė mane esant.

– Ar galėtumėte truputėlį pašviesinti paakius? – paprašiau atsargiai, nenorėdama sumenkinti jos kuriamo šedevro. Verčiau jau būčiau pati pasidariusi sau makiažą, juolab kai mano ištekliai ir mokslinės žinios gerokai pranoko NASA mokslininkų, suburtų kurti naujo erdvėlaivio. Deja, manoji gestapininkė atsirasdavo kaip laikrodis – sekundės tikslumu.

– Nereikia! – amtelėjo ji, visiškai nesistengdama parodyti tokį pat jautrumą, kaip aš jai. – Šitaip geriau.

Ji baigė man teplioti tirštais juodais dažais apatines blakstienas ir išgaravo kaip dūmas. Čiupau krokodilo odos Gucci rankinę su viena ilga rankena per petį ir nėriau į vestibiulį net penkiolika minučių anksčiau numatyto mūsų išvykimo laiko, kad pasižiūrėčiau, ar tikrai atvyko mašina. Kol su Reno spėliojom, ar mudviem su Miranda važiuoti atskirom mašinom, kad jai nereikėtų vargintis su manim kalbėtis ar rizikuoti užsikrėsti nuo savo padėjėjos, sėdint drauge ant galinės sėdynės, pasirodė ji pati. Miranda lėtai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, o jos veide atsispindėjo visiškas abejingumas ir inercija. Neužkliuvau! Pirmą kartą per visą mano darbo laiką pas ją neišvydau kupino pasibjaurėjimo ir neapykantos žvilgsnio ir nesulaukiau pagiežingos replikos. Mano pergalę nulėmė keletas greito reagavimo Niujorko madų žurnalo redakcijos darbuotojų, pora paryžietiškų kirpėjų ir stilistų bei įspūdingas geriausių ir prašmatniausių pasaulyje drabužių rinkinys.

– Ar mašina jau čia, An-drė-ja? – ji atrodė pribloškiančiai su trumpa klostuota veliūrine kokteilių suknute.

– Taip, ponia Pristli, prašom čia, – mandagiai įsiterpė ponas Reno, palydėdamas mus pro, kaip man pasirodė, grupelę Amerikos žurnalų redakcijų darbuotojų, atvykusių į kolekcijų pristatymus. Prislopintas šurmulys nuvilnijo per būrelį supermadingai apsirengusių Kleksių, kai mes žingsniavom pro jas – Miranda pora žingsnių prieky manęs, tokia liekna, grakšti ir baisiai nelaiminga. Aš vos nebėgau paknopstom, kad per daug neatsilikčiau, nors ji už mane buvo visu penkiolika centimetrų žemesnė. Palaukiau, kol ji pažvelgė į mane tokiu žvilgsniu, kurį galėjai suprasti kaip: „Na, ko dar, po velnių, lauki?“ ir sudribau šalia jos ant galinės sėdynės.

Laimei, vairuotojas žinojo, kur mus vežti, nes aš jau visą valandą krausčiausi iš proto, kad ji štai atsisuks į mane ir paklaus, kur tas velnio suktas kokteilių vakarėlis vyksta. Ji iš tiesų atsisuko į mane, bet nieko nepasakė, tik pradėjo čiauškėti mobiliuoju telefonu su A-KIK’u, nuolatos kartodama, kad jis šeštadienį turėtų atvykti anksčiau, kad prieš didįjį pobūvį dar spėtų persirengti ir su ja išgerti po taurelę. Jis planavo skristi savo kompanijos lėktuvu ir jie dar nebuvo galutinai nusprendę, vežtis Karoliną su Kesidi ar ne. Kadangi jis ketino grįžti į Ameriką tik pirmadienį, ji nenorėjo, kad mergaitės praleistų pamokas. Mašina sustojo prie dviaukščio namo Sen Žermeno aikštėje ir aš pagalvojau, ką man reikės visą vakarą daryti. Ji paprastai stengdavosi viešumoje neužgaulioti nei Emilijos, nei manęs ar kitų darbuotojų, o tai liudijo, kad bent tuo kartu ji stengėsi kiek tvardytis. Jeigu nereikės bėgioti ir nešioti jai gėrimų, sujungti su kuo nors telefonu ar pasirūpinti nešvarių drabužių sausu valymu, ką aš tada visą vakarą veiksiu?

– An-drė-ja, šį pobūvį rengia šeima, su kuria draugavau gyvendama Paryžiuje. Jie paprašė, kad atsivesčiau padėjėją pabendrauti su jų sūnumi, kuriam tokie susibėgimai visiškai neįdomūs. Tikiuosi, judu gerai sutarsite. – Ji palaukė, kol vairuotojas atidarys dureles, ir tada grakščiai nuleido kojytes, apautas dailiais Jimmy Coo bateliais. Aš nespėjau dar atsidaryti savųjų durelių, o ji jau buvo užbėgusi tris laiptelius ir jau tiesė savo lietpaltį durininkui, kuris akivaizdžiai laukė jos atvykstant. Aš trumpam loštelėjau į odinę sėdynės atkaltę ir pabandžiau nuryti šitą sprangų informacijos kąsnį, kurį ką tik man mestelėjo. Šukuosena, makiažas, atšauktas susitikimas, paniškas naršymas po eskizų knygą, baikeriškai stilingi batai – ir visa tai tam, kad visą vakarą saugočiau kažkokį išpaikintą turčių riestanosį? Negana to, prancūzioką!

Gal tris minutes kaliau sau galvon, jog iki darbo žurnale The New Yorker liko vos pora mėnesių, jog mano tarnystės metai jau greitai baigsis ir turiu pakentėti vieną naktelę, kad mano sapnas išsipildytų. Deja, nepadėjo. Beviltiškai norėjosi susirangyti ant tėvų sofutės, paprašyti mamos pašildyti mikrobangų krosnelėje puodelį arbatos ir sulošti su tėčiu partiją žodžių loto. Netrukus atvažiuos Džila su Kailu ir savo mažuoju sūneliu Aizeku, kuris linksmai ūbaus, išvydęs mane, o Aleksas paskambins ir pasakys, kad mane myli. Niekas nematys mano dėmėtų sportinių kelnių ar seniai pedikiūrą regėjusių kojų ir niekas nepriekaištaus, kad šveičiu sau į sveikatą riebiausią šokoladinį pyragaitį. Niekas nežinos, kad kažkur kitapus Atlanto vyksta naujų kolekcijų pristatymai. Deja, visa tai atrodė taip nerealu, tarsi kitam pasauly, o ne šitam, kur žmonės gimė ir mirė ant podiumų. Ir kur dar kažkoks išdykėlis, išlepėlis vaikiūkštis tuoj ims veblenti prancūziškai.

Kai pagaliau atplėšiau nuo sėdynės savo stilingai aprengtą esybę, durininko jau nebesimatė ir manęs niekas nelaukė. Pro atdarą langą sklido gyvos kapelos muzika ir sode sklandė kvapnių žvakių aromatas. Giliai atsikvėpiau ir ištiesiau ranką pabelsti, bet durys staiga atsilapojo pačios. Prisipažinsiu, dar niekada savo jauname gyvenime nebuvau taip nustebinta kaip tąvakar: man maloniai šypsojosi Kristianas.

– Ende, širdele, kaip džiaugiuosi, kad atėjai, – sušuko jis ir palinkęs godžiai pabučiavo man į lūpas. Bučinys išėjo gan intymus, nes iš nuostabos buvau net prasižiojusi.

– Ką čia veiki?

Jis šyptelėjo ir ranka brūkštelėjo per nuolatos ant akių krintančią garbaną.

– Norėčiau to paties paklausti tavęs. Atrodo, tu sekioji mane kiekviename žingsnyje. Pamanysiu dar, kad užsimanei su manimi permiegoti.

Aš išraudau ir kaip tikra dama atsikirtau:

– O ko gi ne. Tiesą pasakius, aš čia atvykau ne kaip viešnia, o kaip išsipusčiusi auklė. Miranda pakvietė važiuoti drauge ir tik mašinoj pasakė, kad teks šį vakarą prižiūrėti šeimininkų išpaikėlį sūnelį. Taigi, jei leisi, norėčiau eiti ir pasižiūrėti, ar tam niurzglai jau pašildytas pienelis ir užrištas seilinukas.

– Jam nieko netrūksta, nebent tik dar vieno bučkio iš jo žaviosios auklės. – Ir jis suėmė mano veidą delnais, ir dar kartą pakštelėjo į lūpas. Jau žiojausi paprieštarauti ir paklausti, kas čia, po paraliais, dedasi, bet jis tai suprato kaip mano atsidavimą ir kyštelėjo man į burną savo liežuvį.

– Kristianai! – tyliai sušvokščiau išsigandusi, kai pagalvojau, per kiek laiko Miranda išvytų mane iš darbo, jei pamatytų besilaižančią su jai nepažįstamu vaikinu jos kviestiniame vakarėlyje. – Ką čia, po velnių, išdarinėji? Paleisk mane! – ištrūkau iš jo glėbio ir pamačiau jo erzinančiai žavingą šypsenėlę.

– Ende, kadangi matau, jog tu čia ne visai susigaudai, tai pasakysiu, kad šitie namai yra mano. Šį vakarėlį rengia mano tėvai. Aš juos pergudravau ir paprašiau, kad lieptų tavo šefei atsivesti ir tave. Ar ji tau sakė, ar tu pati susigalvojai, kad man dešimt metų?

– Tu turbūt juokauji. Prisipažink, kad juokauji, gerai?

– Ne. Smagu, ar ne? Kadangi niekaip kitaip negaliu iki tavęs prisikapstyti, tai pagalvojau, kad šitas triukas gali padėti. Mano pamotė su Miranda kadaise buvo artimos draugės, kai ši dirbo prancūziškajame Podiume. Mano pamotė yra fotografė ir ji daro žurnalui nuotraukas. Taigi aš jos paprašiau, kad ji pasakytų Mirandai, jog jos sūneliui būtų neprošal žavios asistentės draugija. Suveikė kaip medus. Eime, paduosiu tau ko nors išgerti. – Jis uždėjo ranką man ant juosmens ir nuvairavo mane prie didžiulio ąžuolinio baro svetainėje, už kurio trys jauni uniformuoti padavėjai pilstė į taures martinį, viskį ir siūlė aukštas taures šampano.

– Paaiškink man tiesiai šviesiai: ar tikrai man šį vakarą nereikės prižiūrėti jokio vaiko? Gal turi kokį mažametį brolį ar dar ką? – Aš negalėjau suvokti, kad atvažiavau į pobūvį su Miranda Pristli ir kad visą vakarą be jokių įpareigojimų galėsiu linksmintis su šauniuoju rašytoju! O gal jie pakvietė mane ketindami priversti šokti, dainuoti ar kaip kitaip linksminti svečius? O gal staiga pritrūko gėrimams nešioti padavėjos ir pamanė, kad aš puikiausiai galėsiu užimti jos vietą? O gal mane nuves į drabužinę, kur turėsiu pakeisti ten tūnančią paniurusią ir nelaimingą merginą? Mano protelis niekaip negalėjo patikėti Kristiano pateikta versija.

– Na, negaliu sakyti, kad tau visą vakarą neteks nieko veikti, nes aš reikalauju daug dėmesio. Vis tiek kertu lažybų, kad šiuo vakaru nenusivilsi. Luktelk manęs čia. – Jis pabučiavo man į skruostą ir pradingo svečių minioje, kurią sudarė daugiausia garbingą padėtį užimantys vyrai ir dailios, madingai apsitaisiusios keturiasdešimtmetės penkiasdešimtmetės. Ten buvo bankininkų ir žurnalų leidėjų, keletas dizainerių, fotografų ir keli modeliai – vaizdui pagražinti. Už miesčioniško namo mačiau akmenimis grįstą vidinį kiemelį, nušviestą baltų žvakių. Ten tyliai grojo violončelininkas, ir aš išsliūkinau pasižvalgyti. Čia iš karto pastebėjau Aną Vintur. Atrodė tiesiog pribloškiančiai su šilkine kremine suknele ir karoliukais siuvinėtais Manolo bateliais. Ji gyvai šnekučiavosi su vaikinu, greičiausiai savo draugu. Didžiuliai Chanel akiniai nuo saulės visiškai slėpė jos akis, ir man buvo sunku spėti, ar ji džiaugėsi, ar pyko, ar verkė. Spauda mėgdavo lyginti Anos ir Mirandos elgesį ir jausmus, bet aš negalėjau patikėti, kad pasauly būtų dar bjauresnis žmogus už mano šefę.

Už jos mindžikavo, kaip supratau, būrelis Vogue žurnalo darbuotojų, atsargiai nužiūrinėjančių Aną, lygiai kaip ir mūsiškės Kleksės nužiūrinėdavo Mirandą. Šalia jų stovėjo skardžiabalsė Donatela Versači. Jos veidą dengė toks storas makiažo sluoksnis, o drabužiai taip ankštai gludo prie jos kūno, kad ji atrodė lyg karikatūra. Kai pirmą kartą lankiausi Šveicarijoje, negalėjau atsistebėti, kaip smarkiai ji man priminė parodiją. Donatela tąvakar atrodė labiau panaši į parodijų personažą iš šeštadienio vakaro laidos nei pati į save.

Gurkštelėjau šampano (ko visai nesitikėjau šįvakar gausianti) ir trumpai šnektelėjau su kažkokiu italu – baisesnio gyvenime dar nebuvau sutikusi. Jis be perstojo pliurpė apie savo įgimtą susižavėjimą moters kūnu, bet, ačiū Dievui, pasirodė Kristianas.

– Eikš su manim trumpam, – pakvietė jis ir vėl sumaniai nuvairavo mane pro svečius. Jis vilkėjo savo tradicinę uniformą – puikiai išblukintus Diesel džinsus, baltus medvilninius marškinėlius, tamsų sportinį švarkelį, Gucci batus – ir nepriekaištingai pritapo prie stilingai madingos minios.

– Kur tu mane vedi? – pasidomėjau, akimis ieškodama Mirandos. Kad ir ką man pasakojo Kristianas, jis turbūt tikėjosi, jog tūnosiu kur nors kamputyje ir rašinėsiu faksus ar taisinėsiu kelionės grafiką.

– Pirmiausia parūpinsiu tau ko nors išgerti, o gal ir sau. O paskui pamokysiu šokti.

– Kodėl manai, kad nemoku šokti? Tavo nelaimei, esu talentinga šokėja.

Jis padavė man dar vieną taurę šampano, kuri atsirado tarsi iš giedro dangaus, ir nusivedė mane į oficialiąją tėvų svetainę, išpuoštą įvairiais kaštono atspalviais. Šešių muzikantų kapela griežė linksmą muziką, o kelios dešimtys perkopusių per trisdešimt porelių smagiai sukosi ratu. Tarsi paprašyta, kapela pradėjo groti Marvino Gajaus dainą „Susitaikykime“, ir Kristianas truktelėjo mane prie savęs. Jis maloniai kvepėjo brangiais kvepalais, primenančiais mokyklos laikais mėgstamą „Polo Sport“ kvapą. Jo klubai lingavo tiksliai į muzikos ritmą, ir mudu, neturėdami jokių gašlių minčių, lengvai sukomės po improvizuotą šokių aikštelę, o jis tyliai niūniavo man į ausį. Kambarys tarsi ėmė plaukti man prieš akis, aš nebejaučiau, kad su mumis šoka ir kiti svečiai, girdėjau, kaip kažkas pasiūlė už kažką tostą. Tą kartą man galvoje buvo tik vienas aiškus reginys – Kristianas. Kažkur giliai pasąmonėje kirbėjo baugšti mintis, kad šis prie manęs prisispaudęs kūnas yra ne Alekso. Bet man buvo vis tiek. Tik ne dabar, ne šįvakar.

Gerokai po pirmos susigriebiau, kad aš čia atvykau su Miranda ir jau kelias valandas jos nemačiau. Maniau, kad ji mane pamiršo ir seniai parvažiavo į viešbutį. Kai pagaliau prisiverčiau atsiplėšti nuo minkštasuolio jo tėvo darbo kambary, pamačiau ją linksmai besišnekučiuojančią su Karlu Lagerfeldu ir Gvinet Peltrou. Jie aiškiai nesuko sau galvos, kad po kelių valandų teks keltis ir bėgti į Christian Dior kolekcijos pristatymą. Aš dvejojau, prieiti ar ne, bet ji mane pastebėjo ir pamojo.

– An-drė-ja, ateik čia, – pašaukė kone linksmu ir minios šurmulį, kuris pastarosiomis valandomis gerokai sustiprėjo, pranokstančiu balsu. Kažkas prigesino šviesas, ir aš aiškiai mačiau, kaip pasilikti nusprendusius svečius rūpestingai globojo besišypsantys barmenai. Apimta malonaus šampano svaigulio aš nė kiek nesupykau už jos irzliai ištartą mano vardą. Jau ir taip tą vakarą jaučiausi kaip devintame danguje, tai ji dar mane kviečiasi susipažinti su jos draugais garsenybėmis.

– Ateinu, Miranda, – atsiliepiau kupinu neišpasakyto dėkingumo, kad mane čia atsivedė, balsu. Ji nė nepažvelgė mano pusėn.

– Atnešk man Pellegrino ir iškviesk prie durų mašiną. Aš jau išvažiuoju. – Šalia stovėjusios dvi moterys ir vyriškis garsiai prunkštelėjo. Mano veidas užsiplieskė kaip ugnis.

– Gerai. Aš tuoj. – Atnešiau stiklinę vandens, kurią ji paėmė nė nepadėkojusi, ir pasukau pro išretėjusių svečių būrį mašinos link. Norėjau susirasti Kristiano tėvus ir padėkoti, bet paskui persigalvojau ir nuėjau tiesiai prie durų, kur jis pats stovėjo atsirėmęs į staktą su savimi patenkinto žmogaus šypsena veide.

– Na, tai sakyk, mano Ende, ar tau šįvakar buvo linksma? – jam truputį pynėsi liežuvis, bet šitaip jo balsas skambėjo tik dar mieliau.

– Manau, kad taip.

– Ir viskas? Spėju, norėtum, kad pasikviesčiau į viršų, a, Ende? Viskas savo laiku, drauguže. Viskas savo laiku.

Aš jam draugiškai plekštelėjau per ranką.

– Nesimaivyk, Kristianai. Padėkok už mane savo tėvams. – Ir mikliai palinkusi į priekį pakštelėjau jam į skruostą. – Labanakt.

– Erzini? – paklausė jis dar labiau kliūvančiu liežuviu. – Ak tu, išdykėle! Tavo draugui turbūt tai labai patinka, ar ne? – Dabar jis šypsojosi visai nuoširdžiai. Jam tai buvo tik flirtas, žaidimas, o aš nuo minties apie Aleksą trumpam prablaivėjau. Jau daugelį metų man nebuvo taip smagu ir gera kaip šiandien. Nuo gėrimo ir šokio susiglaudus, jausdama jį rankomis spaudžiant mane prie savęs, pasijutau tokia laiminga, kaip dar nesijaučiau per visus Podiume išdirbtus mėnesius, per kuriuos patyriau tik nusivylimą, pažeminimą ir kūną alinantį nuovargį. Turbūt dėl to Lili šitaip gyveno, pamaniau. Vaikinai, pobūviai, begalinis džiaugsmas, kad esi jaunas ir patrauklus. Baisiai norėjau jai paskambinti ir viską papasakoti.

Po penkių minučių Miranda įsitaisė šalia manęs ant galinės limuzino sėdynės ir man pasirodė, kad ji laiminga. Pamaniau, kad gal padaugino išgerti, bet tuojau pat nuvijau šalin tokią mintį: kiek teko regėti, ji tik siurbteldavo gurkšnelį kitą ir tik dėl to, kad šito reikalavo socialinė padėtis. Jai labiau nei šampanas patiko Perrier ar Pellegrino, pieno kokteilis ar latte kava, o ne Cosmo kokteilis. Taigi šansai, kad ji bent kiek pasigėrė, buvo beveik nuliniai.

Iškamantinėjusi mane apie rytdienos grafiką (ačiū Dievui, susiprotėjau įsimesti jį į rankinuką), ji atsisuko į mane ir pirmą kartą per visą vakarą atidžiai pažvelgė į akis.

– Emilija… An-drė-ja, ar seniai jau tu pas mane dirbi?

Klausimas užklupo mane iš netyčių ir aš niekaip negalėjau suvokti paslėptų jo motyvų. Atrodė labai keista, kad staiga tapau jos klausimo objektu, kai paprastai į mane kreipdavosi kaip į kokią idiotę, kodėl kažko nesurandu, neatnešu, nepaduodu ar neišsiunčiu. Dar niekada ji nieko neklausinėjo apie mano gyvenimą. Nebent ji prisiminė keletą mano gyvenimo smulkmenų, įstrigusių per apklausą priimant į darbą. Bet ir tai pasirodė neįmanoma, nes jau pirmą dieną ji spoksojo į mane tuščiu žvilgsniu ir jai buvo nė motais, kokį ir kada baigiau koledžą, kokioje vietoje Manhatane gyvenau ir ką veikiau didžiajame mieste tas kelias valandas, kai nereikėjo bėgioti ir vykdyti jos kvailų užgaidų. Ir nors šis klausimas akivaizdžiai turėjo Mirandos elementų, man nuojauta pakuždėjo, kad pokalbis gali pakrypti apie mane.

– Kitą mėnesį jau bus metai, Miranda.

– Kaip manai, ar išmokai ko nors naudingo, kas tau praverstų ateity? – Ji stebeilijo į mane, ir man akimirksniu dingo noras paleisti tiradą apie tai, kokių dalykų išmokau: kaip milžiniškam mieste surasti kokią mažai žinomą parduotuvę ar nereikšmingą straipsnį apie naują restoraną, išspausdintą kokiame viename iš kelių dešimčių platinamų laikraščių be jokios užuominos į jo antraštę ar laikraščio pavadinimą; kaip šokinėti apie paaugles mergiūkštes, kurios gyvenime visko matė daugiau nei mano abu tėvai kartu sudėjus; kaip maldauti, šaukti, rėkti, įtikinėti, primygtinai reikalauti, apgaudinėti, mulkinti ar žavėti nuo eilinio imigranto maisto išvežiotojo iki stambios leidyklos vyriausiojo redaktoriaus, kad išpeščiau tai, ko man reikia ir kada reikia; ir, žinoma, kaip per valandą atlikti sudėtingiausią užduotį, nes pasakymas „nežinau, kaip tai padaryti“ ar „tai tiesiog neįmanoma“ faktiškai neegzistavo. Tai buvo iš tiesų neaprėpiamų žinių įgijimo metai.

– Žinoma, išmokau, – meilikavau aš. – Per vienus darbo metus pas jus išmokau ir sužinojau daugiau nei per visą gyvenimą bet kokiame kitame darbe. Man buvo išties smalsu stebėti, kaip leidžiamas didžiausias – pats didžiausias – žurnalas, sekti jo gamybos ciklą ir stebėti kitus darbus. Ir, žinoma, matyti, kaip tobulai jūs vadovaujate visam darbui, kokius priimate sprendimus. Metai buvo tikrai nepakartojami. Esu nepaprastai jums dėkinga, Miranda! – Tokia dėkinga, kad turėjau pamiršti apie jau dvi savaites skaudamus protinius dantis, nes nebuvo laiko užsirašyti pas stomatologą. Et, tiek to. Nauja, gana artima ir skausminga pažintis su Jimmy Choo kojų šedevrais nė iš tolo neprilygo dantų skausmui.

Negi ji iš tiesų su manim kalba? Dėbtelėjau į ją, ir man pasirodė, kad ji patikėjo kiekvienu mano žodžiu, nes vylingai linkčiojo galvą.

– Žinai, An-drė-ja, aš laikausi tokios taisyklės: jeigu per metus mano merginos dirba šauniai, pasiūlau joms paaukštinimą pareigomis.

Man apmirė širdis. Negi aš iš tiesų nesapnuoju? Negi ji dabar ims ir pasakys, kad jau iš anksto parūpino man vietą The New Yorker? Ji turbūt nė nežino, kad dėl to darbo aš galėčiau ir numirti. O gal ji ką nors nujautė ir dėl to pasistengė?

– Be abejo, tu man keli dar daugybę abejonių. Nemanyk, kad nepastebėjau tavo pasyvumo ar tų dejonių ir grimasų, kai paprašau padaryti ką nors tokio, kas tau ne prie širdies. Spėju, kad čia tik nesubrendusios jaunystės ženklai. Nors kitose srityse esi pakankamai kompetentinga. Kokį darbą norėtum dirbti?

Pakankamai kompetentinga! Galėjo dar pridurti, kad esu talentinga, šiuolaikiška, žavi ir gabi mergina. Miranda Pristli mane pagyrė, kad esu kompetentinga!

– Matot, nepagalvokit, kad man nepatinka mada, man ji tikrai patinka. Ir kam gi nepatiktų? – pasiskubinau paaiškinti naudodamasi proga, kad jos gera nuotaika, ir nuolat sekdama jos veido išraišką, kuri visiškai nekito. – Esmė ta, kad aš visą laiką svajojau tapti rašytoja. Manau, kad šita sritis man būtų tinkamiausia.

Ji susidėjo rankas į skreitą ir nusisuko į langą. Buvo aišku, kad šis keturiasdešimt penkių sekundžių pokalbis jai jau nusibodo, todėl turėjau skubėti.

– Žinoma, aš negaliu pasakyti, ar tu moki rašyti, bet aš nebūčiau prieš, jeigu parašytum keletą straipsnių mūsų žurnalui. Gal kokią teatro recenziją ar į svarbių įvykių rubriką. Aišku, jeigu šis darbas nesikirs su tiesioginėmis tavo pareigomis man. Ir, žinoma, bus atliekamas laisvu nuo darbo laiku.

– Taip, taip, suprantama. Būtų tikrai nuostabu! – Mudvi kalbėjomės, bendravome ir dar nė sykio neišgirdau žodžių „pusryčiai“ ar „valykla“. Viskas klojosi pernelyg gerai ir aš išdrįsau pasakyti dar daugiau: – Mano svajonė – kada nors pradėti dirbti žurnale The New Yorker.

Šie žodžiai sugrąžino jai bedingstantį susidomėjimą manimi ir ji dar kartą prirėmė mane žvilgsniu.

– Ir ko tau ten prireikė? Ten juk taip nuobodu – tik skaičiai ir raidės. – Nesupratau, ar jos klausimas retorinis, ar tikras, todėl apsidrausdama tiesiog nutylėjau.

Man buvo likę vos dvidešimt sekundžių, nes jau buvom visai arti viešbučio ir jos dėmesys man jau geso. Ji tikrino savo mobiliajame telefone praleistus skambučius, bet vis tiek lyg tarp kitko pasakė:

– Hm, The New Yorker. – Aš nekantriai lingavau galvą, tarsi ragindama tęsti, bet ji į mane nežiūrėjo. – Aišku, aš ten pažįstu daug žmonių. Pažiūrėsim, kaip baigsis mūsų šita kelionė, ir galbūt, kai grįšim, aš kam nors paskambinsiu.

Mašina sustojo prie centrinio įėjimo, ir baisiai pavargęs ponas Reno stumtelėjo į šalį liftininką, skubantį atidaryti Mirandai durelių, ir atidarė jas pats.

– Ponios! Tikiuosi, vakaras buvo malonus, – pasimeilino jis, vos įstengdamas nuslėpti begalinį nuovargį.

– Rytoj devintą ryto reikės mašinos, kad nuvežtų į Christian Dior pristatymą. Pusę devynių vestibiulyje turiu susitikimą. Pasirūpinkit, kad iki to laiko manęs niekas netrukdytų, – išpyškino ji, o ką tik demonstruotas žmogiškumas išgaravo kaip ant karšto asfalto užtiškęs vasarinio lietaus lašas. Man nespėjus nė sugalvoti, kaip čia mandagiai užbaigus pokalbį ar dar keliais žodžiais pameilikauti, ji nuskuodė prie liftų ir dingo už vieno iš jų durų. Mestelėjau pavargusiam ponui Reno supratingą žvilgsnį ir pati įžengiau į liftą.

Mažučiai, stropiai išdėlioti šokoladukai ant metalinio padėklo šalia mano lovos buvo tarsi šio tobulo vakaro kulminacija. Vieną eilinį, atsitiktinį vakarą aš staiga pasijutau kaip modelis, besilinksminanti su vienu iš geidžiamiausių vaikinų pasaulyje. O vėliau iš Mirandos sulaukiu įvertinimo, kad esu pakankamai kompetentinga. Jaučiau, kad pagaliau mano svajonės pildosi, kad pastarieji begalinio aukojimosi metai pagaliau pradeda rodyti potencialius atlygio ženklus. Nenusirengusi drabužių nuvirtau ant tvarkingai paklotos lovos ir įsistebeilijau į lubas, vis dar negalėdama patikėti, kad pasisakiau Mirandai norinti dirbti The New Yorker ir nesulaukiau iš jos nei pašaipos, nei priekaišto, nei bet kokia kita forma išreikšto pasityčiojimo. Ji net nepasidomėjo, kodėl aš nenorėčiau paaukštinimo Podiume. Atrodė, lyg ji – nors man buvo sunku suvokti ir paaiškinti – išklausė mane ir pagaliau kažką suprato. Suprato ir man pritarė. Visa tai man buvo sunku suvokti ir paaiškinti sveiku protu.

Lėtai nusivilkau drabužius, nes norėjau pratęsti kiekvieną šio nuostabaus vakaro minutę, mintyse prisimindama, kaip Kristianas vedžiojo mane iš kambario į kambarį, kaip mes šokom šokių aikštelėje, kaip jis žiūrėjo į mane pro tankias blakstienas ir nuolat užkrintančią garbaną, kaip Miranda vos pastebimai linktelėjo, kai jai prisipažinau norinti rašyti. Išties įspūdingas vakaras. Turiu prisipažinti, pats šauniausias pastaruoju metu. Jau buvo pusė keturių nakties Paryžiaus laiku arba pusė dešimtos Niujorko, pats tinkamiausias laikas paskambinti Lili, kol dar neišlėkė kur nors su draugais. Aišku, galėjau iš karto imti ir skambinti jai, nekreipdama dėmesio į mirksinčią lemputę, kuri reiškė, kad gauta keletas pranešimų, bet aš linksmai išsitraukiau bloknotą su firminiu Ritz ženklu ir pasirengiau stenografuoti. Tikėjausi galybės nuobodžių užduočių iš įkyrių skambintojų, bet niekas negalėjo sugadinti mano peleniškos šio vakaro nuotaikos.

Pirmieji trys skambučiai buvo pono Reno ir jo padėjėjų – visokių užsakymų kitai dienai patvirtinimai ir labos nakties man palinkėjimai, tarsi aš būčiau pagarbos verta asmenybė, o ne nuolanki vergė, ir man tai buvo labai malonu. Tarp trečio ir ketvirto skambučių stabtelėjau pagalvoti, ar norėčiau, kad kuris nors skambutis būtų Alekso, ir labai maloniai nustebau ir nudžiugau, kai ketvirtasis buvo tikrai jo.

– Labas, Ende, čia aš. Klausyk, atleisk, kad trukdau tave Paryžiuje, nes žinau, jog esi labai užimta, bet mudviem reikia pasikalbėti, todėl kai tik galėsi, būtinai man paskambink į mobilųjį. Nesvarbu, kad ir kaip vėlai, tik būtinai paskambink, gerai? Tai tiek. Iki.

Keista, kad jis nepaminėjo, jog myli mane ar pasiilgo, ar kad laukia sugrįžtančios. Bet turbūt šitą galima paaiškinti tuo, kad žmonės, nusprendę trumpam išsiskirti, tokių dalykų nebesako. Nuspaudžiau mygtuką „ištrinti“ ir nusprendžiau, kad nėra didžiulės skubos ir jis gali palaukti iki ryto. Juk negalėjau trečią nakties aiškintis mūsų santykių, juolab po tokio nepamirštamai šaunaus vakaro kaip šis.

Paskutinė žinutė buvo mano mamos. Ji irgi skambėjo kažkaip keistai ir nelabai suprantamai.

– Sveika, širdele. Čia mama. Mūsų laiku jau aštuonios, nežinau, kiek ten pas jus, bet paklausyk. Neatsitiko nieko baisaus, viskas gerai, tik ar negalėtum paskambinti, kai grįši? Mes dar ilgai neisim miegoti, todėl skambink drąsiai, bet būtų geriau, kad šįvakar, o ne rytoj. Tikiuosi, tau ten smagu. Dar susiskambinsime. Myliu tave!

Kažkaip labai keista žinutė. Ir Aleksas, ir mama paskambino man į Paryžių pirmieji ir abu prašo kuo skubiau paskambinti jiems atgal, nesvarbu, kada išgirsčiau jų pranešimus. Turėdama omeny, kad mano tėvai niekada ilgai nevakarodavo, nesulaukdavo nė Letermano pokalbių laidos pradžios, jaučiau, kad kažkas atsitiko. Bet jų balsai buvo gana ramūs, neišgirdau jokios panikos ar sutrikimo. Gal geriau prisileisiu vonią karšto vandens su Ritz druskomis ir muilais ir sukaupsiu jėgų jiems perskambinti. Vakaras pernelyg malonus, kad skambinčiau mamai ar Aleksui ir gadinčiausi nuotaiką dėl kažkokių menkaverčių bėdų.

Vonia buvo šilta ir gaivinanti, kokios galima tikėtis jungiamajame numeryje su Koko Šanel apartamentais Ritz viešbutyje Paryžiuje, ir aš dar kelias minutes leidau sau padelsti ir išsitepti kūną kvapniu drėkinamuoju kremu iš savo kosmetinio krepšio. Paskui, susisupusi į patį minkščiausią pūkuotą vonios chalatą, kokį tik teko kada laikyti rankose, prisėdau ant lovos ir paėmiau telefoną. Nė nepagalvojusi pirmiausia paskambinau mamai, ir padariau didžiulę klaidą, nes jau vien jos „alio“ nuskambėjo gana grėsmingai.

– Labas, čia aš. Kas atsitiko? Norėjau jums paskambinti rytoj, nes čia tokia begalė darbų. Bet palaukit, papasakosiu jums, kas man nutiko šįvakar. – Jau iš anksto planavau praleisti romantiškus epizodus su Kristianu, nes nesirengiau aiškinti tėvams trumpo išsiskyrimo su Aleksu scenarijaus, bet buvau tikra, kad jie tikrai nudžiugs, išgirdę, jog Miranda visai nepasmerkė mano noro dirbti The New Yorker.

– Brangute, man nesmagu tave nutraukti, bet pas mus atsitiko nemalonus dalykas. Šiandien mums paskambino iš Lenoks Hilo ligoninės Septyniasdešimt septintojoje gatvėje ir pranešė, kad Lili pakliuvo į avariją.

Gal mano pasakymas nuskambės ir labai banaliai, bet man iš tiesų nustojo plakusi širdis.

– Ką? Ką čia kalbi? Į kokią avariją?

Ji visa esybe jau buvo įsijautusi į rūpestingos mamos vaidmenį ir visaip stengėsi išlaikyti ramų balsą ir kuo mažiau kalbėti – aišku, sekdama tėčio patarimu, – kad ir aš kuo mažiau jaudinčiausi ir neišsigąsčiau.

– Į automobilio avariją, širdele. Ir labai didelę. Lili važiavo su kažkokiu vaikinu, rodos, minėjo, iš mokyklos laikų, ir pasuko į vienpusio eismo gatvę. Pasirodo, ji kaktomuša trenkėsi į taksi, lėkdama mieste 65 kilometrų per valandą greičiu. Policininkas sakė, kad tik per stebuklą ji liko gyva.

– Nieko nesuprantu. Kada tai atsitiko? Ar ji pasveiks? – ašaros man gniaužė gerklę, nes nors ir kaip mama stengėsi pasakoti ramiai, jos balse aš išgirdau didžiulį nerimą. Be to, ji labai atsargiai rinko žodžius. – Mama, kur dabar Lili ir ar ji greitai pasveiks?

Ir tik dabar supratau, kad mama verkė, labai tyliai verkė.

– Ende, perduodu ragelį tėčiui. Jis neseniai kalbėjosi su daktarais. Labai tave myliu, brangute, – pastaruosius žodžius ji vos beištarė pro ašaras.

– Sveika, brangute. Kaip tu? Dovanok, kad trikdom tave su tokiom liūdnom naujienom, – tėčio balsas buvo duslus ir įtikinamas ir mane apėmė nuojauta, kad viskas bus gerai. Jis tuoj man pasakys, kad ji tik susilaužė koją ar vieną kitą šonkaulį, kad kažkas iškvietė profesionalų plastinės chirurgijos specialistą kelioms žaizdoms ant veido užsiūti. Ir kad ji iš tiesų greitai pagis.

– Tėti, ar gali man pagaliau paaiškinti, kas jai atsitiko? Mama minėjo, kad Lili viršijo greitį ir susidūrė su taksi. Nieko nesuprantu. Man čia visiškai niekas neaišku. Lili neturi nei mašinos, nei vairuotojo pažymėjimo. Ji niekados nelaksto po Manhataną. Iš kur jūs visa tai sužinojote? Ir kaip ji susižeidė? – ir vėl aš vos susivaldžiau nepuolusi į isteriją, bet jo balsas buvo reiklus ir drauge raminantis.

– Giliai atsikvėpk ir paklausyk. Papasakosiu viską, ką žinau. Avarija įvyko vakar, bet mes apie ją sužinojome tik šiandien.

– Vakar?! Kaip čia galėjo būti, kad avarija įvyko vakar ir niekas man nepaskambino? Sakai, vakar?

– Mieloji, tau skambino. Daktaras minėjo, kad Lili užrašų knygelėje rado užpildytą pirmąjį puslapį su visa naudinga informacija. O tavo pavardė ten įrašyta kaip svarbiausio kontaktinio asmens, nes jos senelė, pati supranti, mažai ką gelbėtų. Taigi spėju, kad iš ligoninės skambino tau į namus ir į mobilųjį, betgi tu nė į vieną skambutį neatsiliepei. Kai per dvidešimt keturias valandas niekas nepaskambino ir jos nepasigedo, ligoninėje ėmė vartyti jos užrašų knygelę ir pagal mūsų vienodas pavardes radę mūsų telefoną paskambino mums ir paklausė, kaip tave rasti. Mudu su mama neprisiminėm viešbučio, kur tu apsistojai, todėl paskambinom Aleksui pasiklausti jo pavadinimo.

– Dieve šventas, tai atsitiko vakar, ir ji dabar visiškai viena? Ar ji dar ligoninėje? – Klausimus bėriau kaip žirnius iš maišo, bet padoraus atsakymo taip ir nesulaukiau. Aiškiai supratau tik vieną dalyką: kad Lili mano pavardę buvo užsirašiusi kaip svarbiausio žmogaus jos gyvenime. Pirmasis kontaktinis asmuo, kurį užrašom pildydami įvairius dokumentus, niekada negalvodami apie tokio žingsnio svarbą. Jai dabar iš tiesų manęs reikia. Ji, be manęs, nieko daugiau neturi, o manęs surasti negalėjo. Aš lioviausi kūkčiojusi, bet ašaros vis dar žliaugė skruostais karštais srauniais upeliais, o gale gerklės jaučiau tokį skausmą, lyg kas būtų ją išdraskęs pemza.

– Taip, ji vis dar ligoninėje. Pasakysiu tau nieko neslėpdamas, Ende. Nežinau, ar ji išgyvens.

– Ką? Ką čia paistai? Ar pagaliau jūs man pasakysite viską tiesiai, kaip yra, ar ne?

– Brangioji, aš jau bent dešimt kartų kalbėjau su ją gydančiu daktaru ir esu visiškai tikras, kad ja tinkamai rūpinamasi. Bėda ta, kad Lili ištiko koma. Gydytojas mane patikino, kad…

– Koma? Lili ištiko koma?! – Aš jau visai nieko nebesupratau. Šie žodžiai man niekaip netilpo galvoje.

– Mieloji, nusiramink. Suprantu, kad žinia tave pribloškė, ir man labai nemalonu apie tai kalbėti telefonu. Mes norėjome tau nieko nesakyti, kol grįši namo, bet paskui pagalvojom, kad turi teisę žinoti. Ir dar žinok, kad mudu su mama dedam visas pastangas, kad Lili būtų rūpinamasi tinkamai. Ji visada mums buvo kaip tikra duktė, juk tu šitą žinai, tad ji tikrai neliks viena.

– O, Dieve brangus, man reikia lėkti namo, tėti. Aš turiu važiuoti į Ameriką! Ji be manęs nieko daugiau neturi, o aš sėdžiu kitapus Atlanto! Betgi tas suknistas pobūvis bus tik poryt ir tai yra vienintelė priežastis, dėl kurios ji mane čia atsitempė. Pagalvosiu. Aš dar gerai pagalvosiu!

– Ende, pas mus jau vėlu. Geriausia būtų, jeigu tu dabar išsimiegotum, o paskui viską gerai apmąstytum. Suprantu, kad norėtum tuojau pat grįžti namo, nes tu esi doras žmogus, bet turėk omeny, kad šiuo metu Lili guli be sąmonės. Gydytojas mane užtikrino, kad geriausiu atveju koma jai praeis po dviejų ar keturių parų, kad jos kūnas dabar tiesiog nugrimzdo į gilų miegą, kad sukauptų jėgų atsigauti. Konkrečiau nieko tau negaliu pasakyti, – pridūrė jis tyliai.

– O kas bus, kai ji atsibus iš komos? Įsivaizduoju, kad jai gali būti pažeistos smegenys ar prasidėjęs paralyžius? Dieve mano, aš neištversiu.

– Niekas dar tvirtai nežinoma. Sakė, kad pėdos ir kojos reaguoja į dirgiklius, o tai rodo, kad ji neparalyžiuota. Tik galvoje daug sumušimų ir patinimų, ir ką nors konkrečiau galima bus pasakyti tik tada, kai ji pabus iš komos. Tiesiog reikia palaukti.

Pasikalbėjome dar kelias minutes ir aš, atsisveikinusi su tėčiu, paskambinau Aleksui į mobilųjį.

– Sveikas, čia aš. Ar ją matei? – paklausiau iš karto, nė nesulaukusi atsakymo. Dabar aš buvau panaši į Mirandą.

– Ende, labas. Vadinasi, jau žinai?

– Taip, ką tik kalbėjau su tėvais. Ar pas ją buvai?

– Taip, aš ir dabar ligoninėje. Tik dar neleidžia į palatą, nes ne lankymo valandos, be to, nesu šeimos narys, tiesiog noriu būti šalia, jeigu ji kartais atsibustų. – Jo balsas skambėjo iš labai labai toli. Atrodė, kad jis paskendęs savo mintyse.

– Kaip ten atsitiko? Mama pasakojo, kad ji vairavusi mašiną ir susidūrusi su taksi, ar ne? Man niekas čia neaišku.

– Et, tikras košmaras, – jis atsiduso, aiškiai nepatenkintas, kad niekas man nepapasakojo, kaip ten buvo. – Aš ir pats visko gerai nežinau, bet man teko kalbėtis su vaikinu, kuris važiavo su ja, kai įvyko avarija. Pameni Bendžaminą? Tai tas pats vaikinas, su kuriuo ji draugavo koledže ir kurį užklupo lovoje su dar dviem merginom.

– Pamenu. Dabar jis dirba tame pačiame pastate, kur ir aš. Kartais matomės. Ką ji, po galais, su juo veikė? Lili juk jo nekenčia ir niekada jam neatleis išdavystės.

– Žinau. Aš irgi taip maniau. Bet, pasirodo, pastaruoju metu jie vėl susitikinėdavo ir tąvakar buvo drauge. Jis minėjo, kad buvo nusipirkę bilietus į Nasau Koliziejų ir abu ten važiavo. Spėju, kad Bendžaminas buvo gerokai prisirūkęs ir pabijojo sėsti už savo mašinos vairo, todėl Lili pasisiūlė parvežti jį namo. Iki miesto centro jie atvairavo be vargo, bet Lili pralėkė pro raudoną ir pasuko į vienpusio eismo juostą Medisono gatvėje, tiesiai prieš atvažiuojančias mašinas. Jie tėškėsi kaktomuša į taksi, labiau vairuotojo puse, na, o visa kita tu jau žinai, – jis užsikūkčiojo ir aš supratau, kad padėtis daug blogesnė, nei man nupasakojo.

Pastarąjį pusvalandį aš nieko nedariau, tik žėriau klausimus vieną po kito – mamai, tėčiui, Aleksui. Ir nepaklausiau savęs paties pagrindinio dalyko: kodėl Lili pralėkė pro raudoną ir pasuko pietų kryptimi, kai eismas toj gatvėj judėjo tik į šiaurę? Bet galėjau savęs ir neklausti, nes Aleksas, kaip visada, nujautė, kas guli man ant širdies.

– Ende, jos kraujyje rasto alkoholio kiekis dukart viršija leistiną normą, – jis tai pasakė labai aiškiai, pabrėždamas kiekvieną žodį, kad išgirsčiau ir neimčiau prašyti pakartoti.

– O jergutėliau!

– Kai atsibus – jeigu ji iš viso atsibus, – jos laukia rimtesnės bėdos nei tik sveikata. Laimei, taksistas liko sveikas, keli gumbai ir nuobrozdos, o Bendžaminui visiškai sutraiškyta kairė koja. Dabar reikia laukti, kada atsigaus Lili. Kada žadi grįžti namo?

– Ką? – Mano mintys vis dar sukosi apie tą faktą, kad Lili susitikinėjo su vaikinu, kurio, aš maniau, nekentė, kad ji komos būsenos, nes buvo visiškai girta ir važiavo su juo.

– Klausiu, kada grįši namo? – Nesulaukęs atsakymo, jis tęsė toliau: – Tu juk grįši namo, tiesa? Negi ketini pasilikti Paryžiuje, kai tavo geriausia draugė guli ligoninėje, ką?

– Ką tu man siūlai, Aleksai? Negi manai, kad aš kalta, nes nenumaniau, jog šitaip atsitiks? Ji atsidūrė ligoninėje dėl to, kad aš išvykau į Paryžių? Manai, kad jeigu būčiau žinojusi, jog ji susitikinėja su Bendžaminu, šitaip nebūtų atsitikę? Ką? Ką tu nori man pasakyti? – Aš šaukiau, nes mane tą vakarą buvo apėmusi tokia jausmų sumaištis, jog vienintelė iškrova buvo ant ko nors išsirėkti.

– Ne, niekuo aš tavęs nekaltinu. Tu pati čia prisigalvojai. Aš tik pamaniau, kad norėsi kuo skubiausiai parlėkti namo ir pabūti su ja. Aš tikrai niekuo tavęs nekaltinu, Ende. Pati žinai. Suprantu, kad dabar pas tave vėlus metas ir nieko per ateinančias kelias valandas nenuveiksi, tad geriau paskambink man tada, kai jau žinosi, kokiu reisu parskrendi. Aš pasitiksiu tave oro uoste ir galėsime važiuoti tiesiai į ligoninę.

– Gerai. Ačiū, kad pabuvai šalia jos. Labai tau už tai dėkinga. Manau, kad padėkos ir Lili. Paskambinsiu, kai žinosiu tiksliai, ką ketinu daryti.

– Šaunu, Ende. Aš tavęs pasiilgau. Neabejoju, kad pasielgsi tinkamai. – Aš nespėjau jam nieko pasakyti, nes ryšys nutrūko.

Pasielgsiu tinkamai? Tinkamai? Ką, po velnių, jis norėjo tuo pasakyti? Man nepatiko, kad jis tikėjosi, jog viską mesiu, lėksiu į oro uostą ir skrisiu namo, nes jis man taip liepė. Nepatiko man jo nuolankus lyg pastoriaus balsas, kurio klausydamasi jaučiausi lyg jo mokinė, sudrausminta už plepėjimą per pamoką. Nekenčiau jo už tai, kad jis buvo šalia Lili, nors geriausia draugė esu aš, kad jis tarpininkauja tarp manęs ir mano tėvų, kad jis vėl nuginklavo mane savo aukštos moralės principais ir nurodinėjo, kaip turiu elgtis. Kur tos dienos, kai padėdavau ragelį po malonaus atsisveikinimo, žinodama, kad drauge išgyvensime visas negandas, užuot svaidžius viens kitam neapykantos strėles? Kada reikalai pakrypo tokia netikusia vaga?

Nebeturėjau jėgų su juo nei ginčytis, nei aiškinti, kad jeigu tuoj pat parlėksiu namo, tai nedelsiant būsiu išvyta iš darbo, ir mano tarnybos metai nueis perniek. Ačiū Dievui, užteko jėgų susilaikyti nuo garsiai pareikštos minties, kad mano buvimas ar nebuvimas šalia Lili dabar nieko nereiškė, nes ji gulėjo ligoninėje be sąmonės, prikaustyta prie lovos. Mano galvoje sukosi įvairūs variantai. Gal pasilikti iki baigsis tas iškilmingas pobūvis, o tada kaip nors delikačiai paaiškinti Mirandai, kas atsitiko, ir atsiprašyti kelioms dienoms iš darbo? O jeigu paaiškės, kad Lili atsibudo po komos, kas nors teiksis jai paaiškinti, kad aš, kai tik galėsiu, iš karto pas ją atskubėsiu – gal už kokių poros dienų? Ir nors abu argumentai pasirodė ganėtinai svarūs, tokį ankstyvą rytą po triukšmingos ir ilgos šokių nakties, po kelių taurių putojančio šampano ir telefoninio pokalbio, per kurį sužinojau, kad mano geriausia draugė pakliuvo į avariją, nes buvo per daug girta, kažkur giliai širdyje jaučiau – tikrai nujaučiau, – kad nė vienas iš jų nepasitvirtins.

– An-drė-ja, palik žinutę Horacijui Manui, kad mergaitės pirmadienį nenueis į mokyklą, nes viešės pas mane Paryžiuje, ir paprašyk, kad surašytų visas namų darbų užduotis. Be to, nukelk šios dienos vakarienę pusei aštuntos, o jeigu mano svečiams šis laikas netiks, tai ir visai atšauk. Ar gavai knygą, kurios vakar prašiau? Man reikės keturių egzempliorių prieš einant vakarieniauti – dviejų prancūzų kalba ir dviejų anglų. Ir dar norėčiau matyti galutinį variantą rytdienos pobūvio meniu, kuriame atsispindėtų mano pareikšti pageidavimai. Pasirūpink, kad ten nebūtų jokių sušių. Supratai?

– Taip, Miranda, – atsakiau, paskubom užsirašinėdama į Smithson užrašų sąsiuvinį, kurį man aksesuarų skyrius buvo parūpinęs drauge su visa šūsnimi rankinukų, batelių, diržų ir papuošalų. Mudvi sėdėjome vienoj mašinoj ir važiavom į Dior kolekcijos pristatymą – mano pirmąjį pristatymą, – ir Miranda it iš kulkosvaidžio bėrė nurodymus visai nepaisydama fakto, kad aš šiąnakt miegojau vos porą valandų. Šįryt be penkiolikos aštuntą į mano duris pabeldė jaunesnysis pono Reno padėjėjas, pasiųstas pažadinti manęs ir pranešti, kad turiu spėti apsirengti, nes reikia važiuoti į pristatymą su Miranda, mat ji, likus šešioms minutėms iki išvažiavimo, staiga nusprendė, kad norėtų paimti mane į savo draugiją. Jis mandagiai nekreipė dėmesio į tai, kad aš nereaguodama drybsojau ant nepaklotos lovos, ir netgi prigesino šviesą, kuri degė kiaurą naktį. Per dvidešimt penkias minutes sugebėjau išsimaudyti po dušu, užmesti akį į eskizų knygą, apsirengti ir pati pasidaryti makiažą, nes mano vizažistė niekaip nebūtų atėjusi taip anksti.

Atsikėliau su vis dar maudžiančia nuo šampano galva, bet didžiausias skausmas glūdėjo širdy, kai prisiminiau vieną po kito šios nakties telefono skambučius. Lili! Būtinai reikėjo paskambinti Aleksui ar mano tėvams ir pasidomėti, kas naujo per pastarąsias kelias valandas. Dieve, atrodo, kad tai buvo prieš savaitę. Betgi dabar neturėjau laiko.

Kol liftas nusileido į pirmą aukštą, aš jau buvau tvirtai nusprendusi pasilikti dar vieną dieną, vieną suknistą dieną, ir pasirūpinti pobūvio organizavimu, o tada važiuoti namo pas Lili. O gal pasiprašysiu trumpų atostogų, nes jau bus grįžusi Emilija. Pabūsiu su Lili, paslaugysiu ją ir padėsiu sutvarkyti tuos procedūrinius avarijos nesklandumus. Mano tėvai pasirūpins ja, kol aš parlėksiu. Juk ji tikrai neliks visiškai viena, paguodžiau save. Man irgi rūpi mano pačios gyvenimas. Dabar ant plauko kybo mano karjera, mano ateitis, ir aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl jie nesugeba pakentėti porą dienų, juolab kai suinteresuotas žmogus dar guli be sąmonės. Man, o juo labiau Mirandai, šios dvi dienos buvo nepaprastai svarbios.

Man pavyko anksčiau už Mirandą įsitaisyti ant galinės limuzino sėdynės, ir nors jos akys nuolat krypo į mano šifoninį sijonėlį, ji vis dar laikėsi nesupeikusi mano apdaro. Vos spėjau įsikišti Smithson užrašų knygelę į Bottega Venetta rankinuką, suskambo mano naujas mobilusis telefonas. Dar niekada neteko atsiliepti prie Mirandos, todėl ėmiau kuistis, norėdama jį kaip nors greičiau išjungti, bet ji mane paragino atsiliepti.

– Klausau, – viena akimi sekiau Mirandą, kuri neva įdėmiai studijavo šios dienos tvarkaraštį ir nudavė nesiklausanti.

– Ende, sveika, širdele. – Tėtis. – Norėjau pranešti tau paskutines naujienas.

– Gerai. – Stengiausi kalbėti kuo mažiau, nes man buvo labai nesmagu šnekėtis telefonu Mirandos akivaizdoje.

– Skambino gydytojas ir sakė, kad Lili jau pradeda rodyti išėjimo iš komos ženklus. Nuostabu, tiesa? Pamaniau, kad ir tau bus malonu tai išgirsti.

– Nuostabu. Tikrai nuostabu.

– Ar jau nusprendei, kada grįši namo?

– Ne, dar nenusprendžiau. Rytoj vakare Miranda rengia iškilmingą pobūvį ir jai reikia mano pagalbos, todėl… Klausyk, tėti, apgailestauju, bet dabar netinkamas metas tokiam pokalbiui. Aš tau paskambinsiu vėliau, gerai?

– Gerai. Kada tik galėsi. – Jis nenorėjo išsiduoti, bet aš jo balse išgirdau nusivylimą.

– Sutarta. Ačiū, kad paskambinai. Iki.

– Kas skambino? – pasiteiravo Miranda, vis dar neatplėšdama akių nuo grafiko. Ką tik pradėjo lyti, ir jos balsą nustelbė lietaus lašų tekšnojimas į limuzino stogą.

– Ką? Ai, čia buvo tėtis. Iš Amerikos. – Kokias čia nesąmones aš paistau? Iš Amerikos.

– Ir ko gi jis tavęs prašė, kad sakeisi negalinti dėl rytdienos pobūvio?

Per dvi sekundes man galvoje šmėstelėjo šimtai įvairiausių prasimanymų, bet neturėjau laiko konkrečiai kurį nors suformuluoti. Be to, dabar ji visą dėmesį buvo sutelkusi į mane. Man neliko nieko kito, kaip tik rėžti teisybę.

– Et, niekis. Mano draugė pateko į avariją. Dabar ji ligoninėje. Jai koma. Jis paskambino, nes norėjo pranešti, kaip ji laikosi, ir pasiklausti, kada grįšiu namo.

Ji mane išklausė ir lėtai palingavo galvą. Paskui pasiėmė International Herald Tribune laikraštį, kurį vairuotojas tyčia buvo numetęs jai ant sėdynės.

– Aišku. – Ir jokios užuojautos, bent paklaustų, kaip mano draugė jaučiasi. Vienas plikas, ledinis žodis ir begalinio nepasitenkinimo žvilgsnis.

– Bet aš nieku gyvu nesirengiu važiuoti namo. Puikiai suprantu, kaip svarbu, kad rytoj dalyvaučiau jūsų pobūvyje, ir aš būtinai jame dalyvausiu. Ilgai apie tai mąsčiau ir noriu pasakyti, kad esu pasirengusi išlaikyti jums duotą žodį ir iki galo atlikti savo pareigą. Tad aš pasilieku.

Iš pradžių Miranda nieko nesakė, bet paskui švelniai nusišypsojo ir tarė:

– An-drė-ja, nepaprastai džiaugiuosi tavo apsisprendimu. Tu elgiesi visiškai teisingai, ir aš džiaugiuosi, kad tu tai supranti. An-drė-ja, prisipažinsiu, jau iš pat pradžių dėl tavęs man kildavo nemažai abejonių. Akivaizdu, kad tu nieko neišmanai apie madą, negana to, tu ja visiškai nesidomi. Ir nemanyk, kad nepastebėjau tavo išradingumo reikšti savo nepasitenkinimą, kai paprašau ką nors padaryti. Tavo kompetencija šiame darbe atitinka reikalavimus, bet tavo nusiteikimas žemiau pakenčiamos ribos.

– Dieve, Miranda, leiskit man…

– Dabar aš kalbu! Aš norėjau pasakyti, kad dabar daug mieliau pasirūpinsiu, kad tu gautum darbą, kurio taip trokšti, nes tu ką tik pademonstravai begalinį atsidavimą. Turėtum savimi didžiuotis, An-drė-ja. – Negana to, kad aš jau ir taip vos nenualpau nuo tokio ilgo, nuoširdaus ir turiningo monologo – iš džiaugsmo ar iš skausmo, pati gerai nežinau, – tai ji žengė dar vieną žingsnį. Vienu judesiu, visiškai nebūdingu tokio charakterio ir rango moteriai, ji uždėjo savo ranką ant manosios, kuri gulėjo ant sėdynės tarp mūsų, ir tarė: – Tu man primeni mane pačią, kai buvau tavo metų. – Aš nespėjau suregzti nė vieno normalaus padėkos žodžio, kai vairuotojas sustojo priešais Carrousel du Louvre ir prišokęs atidarė jai dureles. Čiupau savo ir jos rankinukus ir pagalvojau, ar ši akimirka man bus pati garbingiausia, ar nelaimingiausia.

Pirmąjį parodos pristatymą Paryžiuje prisimenu kaip per rūką. Atmintin įstrigo tik salės prietema ir per garsiai tokiam elegantiškam renginiui grojanti muzika, bet didžiausią ir neišdildomą prisiminimą iš tų dviejų valandų žvilgsnio pro langą į įmantrybių pasaulį man paliko mano pačios begalinis diskomfortas. Chanel batai, kuriuos man Džozelina taip rūpestingai parinko ir priderino prie drabužių – elastingo, prie kūno prigludusio kašmyrinio Malo megztuko su šifoniniu sijonėliu, – taip spaudė kojas, kad jaučiausi, lyg jos būtų įkištos į svarbių dokumentų pjaustymo aparatą. Galva tvinkčiojo nuo lengvų pagirių ir susijaudinimo, o skrandis grėsmingai kėsinosi šliūkštelti susitvenkusią šleikštulio bangą. Aš stovėjau salės gale tarp akredituotų žurnalistų ir tų, kuriems padėtis nesuteikė garbės būti pasodintiems ant kėdžių. Viena akimi slapčia stebėjau Mirandą, o kita ieškojau artimiausio maršruto nerti pro duris, jeigu staiga nebeišlaikyčiau ir prireiktų išsivemti. Tu man primeni mane pačią, kai buvau tavo metų. Tu man primeni mane pačią, kai buvau tavo metų. Tu man primeni mane pačią, kai buvau tavo metų. Žodžiai be perstojo aidėjo man ausyse, vienodu ritmu su nepaliaujamu tvinkčiojimu galvoje.

Miranda gal visą valandą manęs neieškojo, bet paskui kai pratrūko, tai taip ir nesiliovė. Nors mudvi buvom vienoje patalpoje, ji paskambino man į mobilųjį ir paprašė atnešti Pellegrino. Nuo tada mano telefonas čirškė kas dešimt dvylika minučių, o kiekvienas skambutis man lyg kirvio smūgiu atsiliepdavo galvoje. Dzirrrr. „Sujunk mane su ponu Tomlinsonu jo lėktuvo telefonu.“ A-KIK’as neatsiliepė šiuo telefonu visus šešiolika kartų iš eilės, kai jam skambinau. Dzirrrr. „Primink visiems Podiumo darbuotojams, kad jeigu atvyko į Paryžių, tai dar nereiškia, kad gali pamiršti apie savo pareigas Amerikoje. Aš noriu, kad visi darbai būtų atlikti įprastine tvarka.“ Podiumo darbuotojos, kurias pavyko rasti išsibarsčiusias po įvairius Paryžiaus viešbučius, į tokį mano skambutį tik garsiai nusijuokė. Dzirrrr. „Tuoj pat atnešk man amerikietišką sumuštinį su kalakutiena. Man šitas prancūziškas kumpis jau nusibodo.“ Gal dvi mylias kėblinau su kojas pjaunančiais batais ir vos ne vemdama, bet kalakutienos taip ir nesuradau. Neabejoju, kad ji šitą žinojo. Amerikoje tokių sumuštinių rastum ant kiekvieno kampo, bet ten jų nė sykio neužsigeidė. Dzirrrr. „Norėčiau, kai grįšim iš šio pristatymo, kad ant mano stalo gulėtų trys geriausių prancūzų virėjų dosjė, kuriuos tu, tikiuosi, suradai.“ Emilija spjaudėsi, keikėsi ir pyko, bet visgi pažadėjo atsiųsti kokios nors informacijos apie jos atrinktus virėjus, o aš tą informaciją paversiu į „dosjė“. Dzirrrr! Dzirrrr! Dzirrrr! Tu man primeni mane pačią, kai buvau tavo metų.

Mane taip pykino ir taip skaudėjo kojas, kad nebegalėjau ilgiau žiūrėti šito anoreksikių parado ir išlėkiau į koridorių užsitraukti dūmo. Žinoma, vos tik spragtelėjau žiebtuvėlį, mano mobilusis vėl sučirškė.

– An-drė-ja! An-drė-ja! Kur tu prapuolei? Kur, po velnių, bastaisi?

Nusviedžiau taip ir nespėtą prisidegti cigaretę ir nudūmiau atgal į salę. Man buvo taip bloga, kad jaučiau, jog apsivemsiu, tik nežinia, kur ir kada.

– Aš salės gale, Miranda, – nuraminau ją ir pralindusi pro duris prisiplojau prie sienos. – Kairėje nuo durų. Ar matote?

Mačiau, kaip ji sukiojo galvą, kol pagaliau akimis surado mane. Jau norėjau užvožti telefono dangtelį, bet ji pogarsiai vis dar kalbėjo:

– Tik niekur nepabėk! Niekur neik! Aš savo padėjėją čia atsivežiau tam, kad man padėtų, o ne šlaistytųsi po koridorius, kai man jos mirtinai reikia. Aš tau šito neatleisiu, An-drė-ja! – Kol ji artinosi prie išėjimo iš salės ir atsidūrė man prieš nosį, moteris su tviskančia balta ligi žemės suknia ir karališko grožio diržu žingsniavo po podiumą apsupta pagarbių manekenių, o muzika nuo keistų rytietiškų ritmų perėjo prie sunkaus metalo garsų. Mano galva tvinkčiojo į taktą su metalo ritmais. Prisiartinusi prie manęs, Miranda pagaliau išjungė telefoną. Aš irgi užvožiau savąjį.

– An-drė-ja! Turim didžiulę bėdą. Tiksliau, tu turi didžiulę bėdą. Man paskambino ponas Tomlinsonas. Pasirodo, Anabelė jam pranešė, kad praėjusią savaitę baigėsi dvynukių pasų galiojimo laikas. – Ji spoksojo į mane, bet aš galvojau tik apie tai, kaip čia neapsivėmus.

– Tikrai? – įstengiau išlementi tik vieną žodį, bet jai aiškiai šis atsakymas neįtiko. Ji tvirtai suspaudė po pažastimi rankinuką ir išvertė į mane pykčio kupinas akis.

– Tikrai? – atkartojo lyg hiena. Žmonės iš visų pusių sužiuro į mus. – Tikrai? Ir daugiau nieko man nepasakysi? Tik tikrai?

– Na, ne, Miranda. Aš ne tą turėjau omeny. Gal galėčiau kaip nors padėti?

– Gal galėčiau kaip nors padėti? – vėl pakartojo mano žodžius, tik šįkart vaikiškesniu balsu. Jeigu ji būtų kas nors kitas, kad šniočiau per žandą. – Nori tikėk, nori ne, An-drė-ja, bet kadangi tavo pareiga pasirūpinti tokiais dalykais iš anksto, tai dabar turėsi gerai pamąstyti, kaip pratęsti pasus iki šio vakaro reiso. Nenorėčiau, kad dėl tavo kaltės mano mergaitės neatvyktų į iškilmingą rytdienos pobūvį. Supratai?

Ar aš supratau? Hmmm. Visai neblogas klausimas. Nesupratau vieno dalyko: kodėl aš kalta, kad dešimtmetėms pasibaigė pasų galiojimo laikas? Juk, teoriškai mąstant, jos turi abu tėvus, patėvį, visą parą dirbančią auklę, kuri turėtų tokius dalykus žinoti, bet, kaip supratau, jie čia niekuo dėti. Jeigu ji mano, kad čia kalta aš, tebūnie taip. Dar supratau, jog ji niekaip nesuvokia, kad jos mergaitės šįvakar negalės išskristi iš Amerikos. Aš galėjau suorganizuoti viską, ko tik nori, bet ne per tris valandas sutvarkyti su valdiškom įstaigom susijusius dokumentus ir dar būnant svečioje šalyje. Viskas. Baigta. Ji pirmą kartą per ištisus metus paprašė manęs padaryti to, ko aš nieku gyvu neįstengsiu. Nors per galvą verskis, šito padaryti aš negaliu. Tu man primeni mane pačią, kai buvau tavo metų.

Eina ji švilpt! Eina švilpt tas Paryžius ir jo kolekcijų pristatymai. Nusispjaut man ant visų, kurie mano, kad bet koks Mirandos elgesys pateisinamas. Visas jos menas – parinkti talentingą fotografą, aprengti manekenę puošniais rūbais ir sukišti viską į kelis žurnalo puslapius. Eina švilpt! Tegu nė negalvoja, kad aš bent kiek į ją panaši. Nusišvilpt man ant jos teisingumo! Kodėl aš turiu stovėti priešais ją, klausytis šitos velnio neštos ir pamestos bobos užgauliojimų ir pažeminimo? Neduokdie, jeigu aš kada nors po trisdešimties metų sėdėčiau va šitaip kaip ji tokiame garbingame renginyje su savo padėjėja, kuri manęs nekenčia, apsupta žmonių, tariamai dievinančių mane, nes taip reikia.

Išsitraukiau telefoną ir surinkau numerį, stebėdama, kaip Miranda mano akyse dar labiau siunta.

– An-drė-ja! – sušvokštė ji, bet jau vengdama kelti sceną. – Ką manaisi čia daranti? Aš tau sakau, kad mano dukroms reikia tuojau pat pratęsti pasus, o tu susigalvojai paplepėti telefonu? Gal kartais pamiršai, kam aš tave atsivežiau į Paryžių?

Po trečio pyptelėjimo atsiliepė mano mama, bet aš su ja nė nepasilabinau.

– Mama, aš išskrendu artimiausiu reisu. Paskambinsiu, kai būsiu JKF. Aš grįžtu namo. – Užvožiau dangtelį jai nespėjus nė žodžio ištarti ir pažvelgiau į Mirandą. Ji stovėjo netekusi amo. Nors ir baisiausiai skaudėjo galvą ir iki vėmimo pykino, aš pajutau, kaip mano veide nušvito šypsena, nes išvydau, kaip mano žodžiai nuginklavo Mirandą. Bet ji greitai atsipeikėjo. Būčiau turėjusi šansą neišlėkti iš darbo, jeigu būčiau tuojau pat atsiprašiusi, pasiaiškinusi ir metusi šalin tą savo orumą, bet aš ničniekaip neįstengiau susitvardyti.

– An-drė-ja, ar suvoki, ką darai? Juk žinai, kad jeigu imsi ir išvažiuosi, tai aš būsiu priversta…

– Eik švilpt, Miranda! Eik tu švilpt!!

Ji garsiai aiktelėjo, net ranka prisidengė burną. Pajutau, kaip ne viena Kleksė atsisuko pasižiūrėti, kas čia per sujudimas. Žmonės pradėjo baksnoti į mus pirštais ir šnabždėtis, lygiai taip pat šokiruoti, kaip ir Miranda. Kažkokia padėjėja, matai, šitaip garsiai pasiuntė velniop didžiąją gyvąją mados legendą.

– An-drė-ja! – Ji sugriebė mane už žasto savo kaulėtais pirštais, bet aš ištrūkau iš jos gniaužtų ir plačiai išsiviepiau. Aš irgi nusprendžiau, kad gana čia šnibždėtis ir tegu pagaliau žmonės sužino mūsų mažytę paslaptį.

– Labai apgailestauju, Miranda, – pareiškiau normaliu, pirmą kartą per visą viešnagę Paryžiuje nedrebančiu balsu. – Bijau, kad rytoj į jūsų pobūvį ateiti negalėsiu. Juk suprantat, tiesa? Neabejoju, kad jis bus nuostabus. Tad linkiu smagiai praleisti laiką. Viskas. – Ir jai nespėjus man ko nors atsakyti, aš pasitaisiau ant peties rankinuką ir, pamiršusi geliantį skausmą pėdose, išėjau į gatvę ir susistabdžiau taksi. Nepamenu, kad kada nors būčiau taip šauniai jautusis. Aš važiuoju namo.

–Džila, liaukis šaukusi, prižadinsi sesę, – beviltiškai barėsi mama. – Ji dar miega. – O tada iš apačios pasigirdo dar garsesnis jos balsas:

– Ende, ar jau nebemiegi? – šūktelėjo ji mano kambario link.

Pramerkiau vieną akį ir dirstelėjau į laikrodį. Penkiolika po aštuonių ryto. Dieve šventas, ko jie čia taip anksti susikėlė?

Varčiausi nuo vieno šono ant kito, kol pagaliau prisiverčiau atsisėsti, bet iš karto pajutau, kad kūnas prašyte prašėsi leisti dar kiek pamiegoti.

– Labas rytas, – nusišypsojo Lili, o jos veidas buvo vos už kelių sprindžių nuo manojo. – Jie čia keliasi labai anksti. – Kadangi Padėkos dienai į namus buvo parvažiavusi Džila su Kailu ir mažyliu, Lili teko išsinešdinti iš senojo Džilos kambario ir persikraustyti ant apatinio mano dvigulės lovos aukšto, kuri specialiai buvo ištraukta iš palėpės ir pastatyta mano kambary.

– Ko čia dejuoji? Atsikėlei lyg ne ta koja. Nesuprantu, kodėl? – Pasirėmusi ant vienos alkūnės ji skaitė laikraštį ir siurbčiojo kavą iš puodelio, kurį kaskart pastatydavo ant grindų šalia lovos. – Aš jau seniai atsibudusi nuo Aizeko bliovimo.

– Jis verkė? Tikrai?

– Nenoriu tikėti, kad negirdėjai. Niurzgia jau nuo pusės septynių ryto. Mielas vaikelis, Ende, bet tas bliovimas rytais mane jau užkniso.

– Mergaitės! – vėl pasigirdo mamos balsas. – Ar jau atsikėlėte? Kuri nors? Galit dar sau miegoti, tik pasakykit, kiek atšildyti blynų.

– Pasakyti, kiek atšildyti blynų? Aš jai sprandą nusuksiu, Lili. – Neištvėrusi šūktelėjau pro uždarytas kambario duris: – Mes dar miegam, ar nesupranti? Ir dar kelias valandas miegosim. Mes nieko negirdim: nei vaiko bliovimo, nei tavo šūkaliojimų, nieko! – Ir žnektelėjau aukštielninka ant lovos. Lili nusijuokė.

– Nusiramink, – tarė ji visai sau nebūdingu balsu. – Jie tiesiog labai džiaugiasi, kad tu grįžai namo. Man irgi, pavyzdžiui, smagu čia paviešėti. Be to, po kelių mėnesių mes vėl liksime vienos. Nieko čia blogo.

– Po kelių mėnesių? Praėjo dar tik vienas mėnuo, o aš jau norėčiau kulką paleisti sau į kaktą. – Truktelėjau per galvą naktinius, kuriuos man atstojo seni Alekso sportiniai marškinėliai, ir užsitempiau sportinę aprangą. Džinsai, kuriais mūvėjau kasdien kelias pastarąsias savaites, gulėjo susukti į kamuolį ir numesti prie drabužių spintos. Kai paskutinį kartą juos užsimoviau, pajutau, kad per klubus gerokai spaudžia. Dabar, kai jau nebereikėjo badauti tik su dubenėliu sriubos per visą dieną, pakeliu cigarečių ir Starbucks kava, mano kūnas tinkamai sureagavo į maisto perteklių ir anksčiau per kančias Podiume prarasti keturi su puse kilogramo grįžo į savo vietą. Ir aš dėl to nė kiek nesisielojau. Visiškai tikėjau savo tėvų ir Lili nuomone, jog atrodau sveika, bet ne stora.

Lili užsitempė sportines kelnes ant plačių apatinių kelnių, su kuriomis miegojo, ir susirišo raiščiu išsidraikiusias garbanas. Kai ji patraukė nuo veido krintančius plaukus, tai randai, kuriuos ant kaktos paliko automobilio stiklo šukės, dar buvo aiškiai matomi, nors siūlai jau buvo ištraukti, o daktaras guodė, kad ateity jie ir visai išnyks.

– Eime, – paragino mane, čiupdama prie sienos atremtus ramentus, kuriais ji vaikščiojo pasiramsčiuodama. – Šiandien jie išvažiuoja, tai gal nors šiąnakt išsimiegosime.

– Kol nenusileisim, nesiliaus rėkavusi, ar ne? – burbtelėjau, prilaikydama Lili už alkūnės ir padėdama jai atsistoti. Jos dešinės kojos gipsas visas buvo nurašinėtas mano šeimos, Kailo ir net juokingais mažylio Aizeko autografais.

– Tikrai ne.

Tarpdury pasirodė sesuo, nešina glėbyje mažyliu, kuriam per visą smakrą tįsojo ilgiausias liūlys ir jis patenkintas sau ūbavo.

– Žiūrėkit, ką jums atnešiau, – tarė ji, švelniai mėtydama į orą džiūgaujantį pyplį. – Aizekai, liepk savo tetai Endei nebūti tokiai surūgėlei. Mes juk greitai išvažiuojam. Na, ar pasakysi jai šitai, ką, pupuliuk?

Aizekas smagiai krykštė, tarsi atsiliepdamas į mamos prašymą. Džila žiūrėjo į jį tokiomis akimis, tarsi jis iš jos rankų iššoko į vyrus ir padeklamavo kelis Šekspyro sonetus.

– Ar matei, Ende? Ar girdėjai? Koks šaunus tas mano mažylis!

– Labas rytas, – pasisveikinau ir pakštelėjau jai į žandą. – Juk žinai, kad nenoriu, jog išvažiuotumėt. Tegu lieka ir Aizekas, tik tegu kaip nors ištveria nebliovęs nuo vidurnakčio iki dešimtos ryto. Gali pasilikti ir Kailas, jei sėdės užsičiaupęs ir netaukš niekų. Matai? Visiems bus kaip pas Dievą užanty.

Lili vargais negalais nubildėjo laiptais žemyn ir labinosi su mano tėvais, kurie jau buvo susiruošę į darbą, ir atsisveikino su Kailu.

Pasiklojau lovą, iškedenau Lili pagalvę ir įkišau į spintą iki vakaro. Ji atsibudo iš komos, kai aš dar skridau lėktuvu iš Paryžiaus, – buvau antra po Alekso, išvydusi ją atsigavusią. Jai buvo atlikta šimtai įvairiausių testų visiems kūno organams, bet, nepaisant kelių siūlių ant veido, kaklo ir krūtinės bei sulaužytos kojos, ji buvo visiškai sveika. Sveika kaip ridikas – jeigu šitaip galima apibūdinti žmogų, kaktomuša pasisveikinusį su atlekiančiu automobiliu. Ji iš tiesų jau puikiai vaikščiojo ir buvo perdėtai pakilios nuotaikos, turint omeny tai, ką neseniai jai teko išgyventi.

Mano tėtis pasiūlė lapkritį ir gruodį išnuomoti mūsų butą ir persikelti pagyventi pas juos. Nors iš pradžių ši mintis man visai nepatiko, bet nulinis atlyginimas iš buvusio darbo nepateikė jokių svaresnių argumentų priešintis. Be to, Lili reikėjo pakeisti aplinką ir nors trumpam ištrūkti iš miesto, pamiršti nesiliaujančius klausinėjimus ir gandus, kuriuos jai dabar teko patirti. Mes išspausdinom internete skelbimą, kad išnuomojamas butas „žiemos atostogoms“ su nuostabiu vaizdu į Niujorką, ir baisiausiai nustebom, kai viena pagyvenusi švedų šeima, kurios vaikai jau seniai gyveno Niujorke, sutiko mokėti visą mūsų prašomą kainą – 600 dolerių daugiau, nei mes pačios mokėdavom už mėnesį. Trijų šimtų dolerių per mėnesį man ir jai užteks pragyventi su kaupu, juolab kad tėvai mus maitins, skalbs mūsų drabužius ir leis naudotis nuvalkiota Camry. Švedai turėtų išvažiuoti antrą savaitę po Naujųjų, kaip tik tuo metu, kai Lili vėl galės kibti į mokslus, o aš, na, gal ir nieko neveiksiu.

Oficialiai mane iš darbo atleido Emilija. Aš ir taip neturėjau jokių abejonių dėl savo darbo statuso pasikeitimo po tokio piktavališko burnojimo, bet Miranda visgi padėjo galutinį tašką mūsų santykiams. Visas šis reikalas užtruko tris ar keturias minutes ir pasibaigė negailestingu Podiumo susidorojimu su manimi, kurio aš taip laukiau.

Vos spėjau susistabdyti taksi ir nusitraukti nuo tvinkčiojančių kojų batus, kai staiga sučirškė telefonas. Aišku, mano širdis šoktelėjo iki padebesių, bet kai prisiminiau, kad prieš minutę liepiau Mirandai susikišti tą savo „Tu man primeni mane pačią, kai buvau tavo metų“ į užpakalį, supratau, kad skambina ne ji. Greitai permečiau mintyse, kas galėjo nutikti per tas kelias minutes: viena minutė, kol Miranda užčiaupė iš nuostabos atkragintą žiauną ir atgavo savitvardą, nes į ją spoksojo visos Kleksės; kita – susirasti mobilųjį telefoną ir paskambinti Emilijai į namus; trečia – perteikti visas mano precedento neturinčias protrūkio smulkmenas; ir pagaliau ketvirta – Emilijai užtikrinti Mirandą, kad ji asmeniškai pasirūpins, jog „viskas būtų tinkamai sutvarkyta“. Taip, ir nors ekrane švietė užrašas „neatpažintas“, kai skambinama iš užsienio, aš buvau visiškai tikra, kas skambino.

– Sveika, Ema, kaip laikaisi? – džiugiai pasilabinau, viena ranka laikydama telefoną, o kita ranka masažuodama basą koją ir bijodama nuleisti ant purvinų taksi grindų.

Ji nesitikėjo išgirsti mane tokios geros nuotaikos ir akimirką sutrikusi prikando lūpą.

– Andrėja?

– Tikrai aš, klausau tavęs. Kas nutiko? Aš labai skubu, tad… – norėjau tiesiai paklausti, ar skambina tam, kad praneštų, jog išmeta mane iš darbo, bet nusprendžiau apie tai neužsiminti. Nusiteikiau iš jos išgirsti eilinę priekaištų tiradą: kaip tu galėjai taip apvilti ją, mane, Podiumą ir visą mados imperiją? Bet kažkodėl nesulaukiau.

– Gerai, supratau. Aš ką tik kalbėjau su Miranda… – ir jos balsas pritilo, tarsi būtų laukusi, jog aš pratęsiu jos mintį ir pasiaiškinsiu, kad įvyko nesusipratimas, klaida, kad aš jos atsiprašiau ir per pastarąsias keturias minutes mudvi viską išsiaiškinom.

– Tikriausiai girdėjai, kas atsitiko?

– A… taip. Ende, kas ten dedasi?

– Turbūt aš turėčiau tavęs šito paklausti, ką?

Stojo tyla.

– Klausyk, Ema, jaučiu, kad tu man skambini dėl atleidimo iš darbo. Nieko tokio, aš nepykstu, nes žinau, kad čia ne tavo sprendimas. Tai rėžk, ar tikrai ji tau paskambino ir liepė mane grūsti lauk? – Nors širdyje jaučiau didžiulį palengvėjimą, visgi užgniaužusi kvapą vyliausi, kad galbūt per stebuklą, mano laimei ar nelaimei, Miranda atlaidžiai sureagavo į mano išsišokimą ir man atleido.

– Taip. Ji man liepė tau pasakyti, kad tuojau pat atleidžia tave iš darbo ir prašo išsikraustyti iš viešbučio, kol ji grįš iš kolekcijos pristatymo. – Ji tai ištarė švelniai ir netgi su lengvo gailesčio gaidele balse. Turbūt dėl to, kad jai dabar vėl teks kelias dienas ar savaites ieškoti ir išmokyti naują padėjėją, bet aš jos balse išgirdau kažką dar daugiau.

– Tu juk manęs pasiilgsi, ar ne, Ema? Nagi, prisipažink. Nebijok, niekam nesakysiu. Šitas pokalbis liks tik tarp mūsų. Juk nenori, kad išeičiau, ar ne?

Stebuklų stebuklas – ji pradėjo juoktis.

– Ką tu jai pasakei? Ji man vis kartojo, kad tu visai nemoteriškai nusikeikei. Nieko daugiau nepavyko iš jos išpešti.

– Na, aš tik pasiunčiau ją į vieną gerą vietą.

– Negali būti!

– Tu gi mane jau atleidai iš darbo, tai ko netiki? Tikrai pasiunčiau.

– O Dieve šventas!

– Žinai, meluočiau, jeigu neprisipažinčiau, kad man ta akimirka buvo pati džiugiausia per visą mano apgailėtiną gyvenimą. Žinoma, mane išgrūdo iš darbo įtakingiausia leidybos pasaulyje moteris. Aš ne tik nežinau, kaip reikės sugrąžinti pereikvotą MasterCard kreditinę kortelę, bet ir perspektyva dirbti kokiame nors laikraštyje dabar atrodo gan miglota. Gal pabandyti padirbėti pas kokį jos priešą? Juk mane priimtų išskėstomis rankomis, ar ne?

– Žinoma. Nusiųsk prašymą Anai Vintur. Jos jau seniai viena kitos nekenčia.

– Hmm. Reiks pagalvoti. Klausyk, Ema, likim draugės, gerai? – Mudvi abi žinojome puikiai, kad tarp mūsų nėra absoliučiai nieko bendro, išskyrus Mirandą Pristli, bet kad jau taip šauniai pasikalbėjom, tai nutariau surizikuoti.

– Gerai, kodėl gi ne? – pamelavo ji, pakankamai gerai nujausdama, kad aš tuoj pakilsiu į aukščiausius socialinių parijų stratosferos sluoksnius. Šansų, kad Emilija prisipažintų manęs visiškai nepažįstanti, buvo beveik nulis, bet aš nepykau. Gal po dešimties metų, kai ji sėdės pirmosiose eilėse per Maiklo Korso kolekcijos pristatymą, o aš pirksiuosi drabužius Filene parduotuvėje ir pietausiu restorane Benihana, mudvi abi gardžiai iš šito pasijuoksim. O gal ir ne.

– Mielai dar paplepėčiau, bet esu keblioj padėty, nes nežinau, ką man toliau daryti. Reikia sugalvoti, kaip greičiau parskristi namo. Kaip manai, ar galiu pasinaudoti bilietu atgal? Juk ji negali išmesti manęs iš darbo ir palikti kaip stoviu svetimoje šalyje, ką?

– Žinoma, jos elgesys būtų visiškai pateisinamas, jeigu šitaip padarytų, Andrėja, – atsakė ji. Aha! Paskutinis lašas mano taurėje. Malonu buvo jausti, kad ji nė kiek nepasikeitė. – Juk, šiaip ar taip, pati prisivirei košės, kad išlėktum iš darbo. Bet nemanau, kad ji būtų tokia kerštinga. Persiųsk mums pinigus už bilietą, o aš jau žinosiu, kaip toliau pasielgti.

– Ačiū, Ema. Labai tau dėkinga. Ir sėkmės tau. Kada nors tapsi nepakartojama žurnalo leidėja.

– Tikrai? Tu taip manai? – džiugiai paklausė ji. Kodėl jai buvo tokia svarbi mano, kaip didžiausios nevykėlės madų pasaulyje, nuomonė, aš nesupratau, bet ji buvo velniškai patenkinta.

– Žinoma. Nė kiek neabejoju.

Kristianas paskambino, vos tik baigiau kalbėti su Emilija. Nieko keisto, kad jis iš kažkur sužinojo, kas atsitiko. Neįtikėtina! Bet jam buvo taip smagu klausytis karčių mano gyvenimo smulkmenų, kad apibėrė mane įvairiausiais pažadais ir kvietimais, nuo kurių mane dar labiau supykino. Pasakiau jam tiesiai šviesiai, kad dabar turiu ganėtinai daug rūpesčių, ir paprašiau kurį laiką neskambinti. Aš pati jį susirasiu, kai tik atsiras reikalas.

Kadangi per stebuklą ponas Reno su savo palyda dar nespėjo sužinoti, kas man nutiko, tai aš pasisakiau, kad dėl šeiminių aplinkybių turiu skubiai išvykti namo. Per pusvalandį visa armija viešbučio tarnautojų nupirko man bilietą lėktuvui į Niujorką, sukrovė lagaminus ir pasodino ant galinės limuzino sėdynės su pilnut pilnutėliu baru gėrimų ir išlydėjo į Šarlio de Golio oro uostą. Vairuotojas buvo tikras plepys, bet aš mažai jam atsakinėjau: norėjau dar kelias akimirkas pasimėgauti mažiausiai apmokamos, bet aukščiausiai vertinamos asistentės pareigomis laisvajame pasaulyje. Įsipyliau sklidiną taurę atšaldyto sauso šampano ir lėtai, svaiginančiai mėgavausi kiekvienu gurkšniu. Man prireikė vienuolikos mėnesių, keturiasdešimt keturių savaičių ar 3 080 darbo valandų, kad suprasčiau – pagaliau ir visam laikui, – jog aklai tikėti Mirandos Pristli veidrodiniu įvaizdžiu tikrai nėra geras dalykas.

Vietoj įprasto vairuotojo su rankose iškeltu lapu ir mano pavarde ant jo, oro uoste praėjusi pro pasų kontrolę pamačiau tėvus, kurie baisiai apsidžiaugė mane išvydę. Kai baigėm glėbesčiuotis ir sveikintis, jie tiesiog šokiruoti nužvelgė mano drabužius (aš vilkėjau aptemptus, puikiai išblukintus D&G džinsus, aukštakulnius batelius ir visiškai plonytę palaidinukę – jie buvo pasiūlyti skyriuje „įvairūs kiti“, poskyryje „į/iš oro uosto“, ir tai buvo patys patogiausi kelionei lėktuvu skirti drabužiai) ir pranešė džiugią naujieną: Lili atsibudo iš komos ir jaučiasi ganėtinai gerai. Mes nuvažiavom tiesiai į ligoninę, kur net Lili nesusilaikė ir puolė komentuoti mano aprangą, vos tik aš įžengiau į palatą.

Aišku, jai teko susidurti su teisine problema, nes, šiaip ar taip, ji važiavo priešais vienpusį eismą ir dar gerokai įkaušusi. O kadangi niekas rimtai nebuvo sužeistas, tai teisėjas parodė didžiulį nuolankumą, ir nors jos asmens kortelėje visam laikui liks įrašas, kad ji bausta už vairavimą neblaivi, jai skyrė tik privalomą gydymąsi nuo alkoholio ir dar galybę valandų visuomenei naudingo darbo. Mudvi apie tai dar mažai kalbėjomės, nes ji niekaip negalėjo prisipažinti, kad turi problemų dėl gėrimo, visgi aš ją nutempiau į pirmąjį anoniminių alkoholikų susirinkimą Ist Vilidže ir ji man vėliau atvirai prisipažino, kad ne taip jau ten ir blogai. „Pasiutiškai jaudinausi“, – taip pasakė ji, bet kai aš kilstelėjau antakius ir pažvelgiau į ją priekaištingai – a la Emilija, – ji pridūrė, kad sutiko keletą padorių vaikinų ir kad būtų visai malonu padraugauti su kuo nors pakankamai blaiviu. Visai nebloga mintis. Mano tėvai liepė nuvažiuoti pas Kolumbijos universiteto dekaną. Iš pradžių jai jų reikalavimas atrodė kaip tikras košmaras, bet galiausiai viskas išėjo į gera. Dekanas ne tik leido Lili išeiti akademinių atostogų vidury semestro, bet dar ir parašė įsakymą koledžo iždininkui, suteikiantį jai teisę kitą pavasarį grįžti į mokslus.

Atrodo, Lili gyvenimas ir mūsų draugystė grįžo į senas vėžes. Bet su Aleksu reikalai visai pašlijo. Kai mes atvykome į ligoninę, radom jį sėdintį prie Lili lovos, ir kai aš jį išvydau, supratau, kad be reikalo mano tėvai diplomatiškai nusprendė palaukti kavinėje. Mudu šaltai pasisveikinom ir įnikom šokinėti aplink Lili, bet kai po pusvalandžio jis užsimetė striukę ir pamojo man atsisveikindamas, mudu daugiau neištarėm nė žodžio. Grįžusi namo jam paskambinau, bet atsiliepė jo balso pašto dėžutė. Susukau dar kelis kartus, bet veltui. Prieš užmigdama dar kartą paskambinau ir šįkart jis atsiliepė pavargusiu balsu.

– Sveikas! – norėjau, kad mano balsas skambėtų džiugiai ir maloniai.

– Labas, – jis aiškiai nepritarė mano džiugiai nuotaikai.

– Klausyk, suprantu, kad ji ir tavo draugė ir kad tu būtum šitaip pasielgęs su bet kuo, bet aš savo ruožtu norėčiau padėkoti už tai, kad buvai su Lili, kad padėjai tėvams mane surasti, kad ištisas valandas praleidai šalia jos. Labai tau ačiū.

– Nėr už ką. Kiekvienas taip pasielgtų, jeigu artimas draugas pakliūtų į bėdą. Baisus čia daiktas. – Taip kalbėdamas, jis, aišku, turėjo omeny mane, fenomenalią egocentrikę, pamišusią dėl apykvailio darbo.

– Aleksai, ar galime pasikalbėti normaliai?

– Ne. Mums nėra apie ką kalbėtis. Aš visus metus laukiau progos, kada galėsiu su tavim pasikalbėti. Maldavau, prašiau, bet tu nenorėjai net girdėti. Per tuos metus aš praradau tą Endę, kurią kažkada pamilau. Nežinau, nei kaip, nei kada tai atsitiko, bet tu iš tiesų tapai visai kitokia, kai nuėjai į tą darbą. Mano Endė niekada nebūtų pasirinkusi – jai net mintis tokia nebūtų šovusi – lėkti į kolekcijų pristatymus ar pobūvius, užuot gelbėjus draugę, kuriai taip reikia jos paramos. Tikrai labai reikia. Džiaugiuosi, kad ryžaisi grįžti namo – teisingai pasielgei, bet man reikia laiko apmąstyti, kas dedasi su manimi, tavimi ir apskritai su mūsų santykiais. Man tai ne naujiena, Ende. Šitą aš išgyvenu jau gana seniai, bet tu nė nesiteikei pastebėti.

– Aleksai, tu neleidai man nė sekundei prisėsti ir akis į akį paaiškinti, kas dedasi. Gal tu ir teisus. Sakykim, aš tikrai labai pasikeičiau. Nors aš su tuo nesutinku. Bet jeigu ir pasikeičiau, tai tikrai ne į blogąją pusę. Negi mes iš tiesų taip vienas nuo kito nutolom?

Jis man buvo artimesnis net ir už Lili, aš tuo buvau visiškai tikra, bet jau prieš kelis mėnesius liovėsi būti mano vaikinu. Supratau, kad jis visgi teisus: laikas jam šitą pasakyti.

Giliai atsikvėpiau ir išklojau tai, ką maniau esant būtina, nors paskui jaučiausi gan sumautai.

– Tu teisus.

– Tikrai? Tu su manim sutinki?

– Taip. Aš tavo atžvilgiu pasielgiau savanaudiškai ir nesąžiningai.

– Tai kas dabar bus? – paklausė jis liūdnai, bet su kažkokia viltimi.

– Nežinau. O ko tikėtis? Gal patylėkim? Liaukimės susitikinėję? Nežinau, ar tai mums išeis į naudą. Bet aš norėčiau su tavim susieti savo gyvenimą ir neįsivaizduoju, kaip tu gyventum be manęs.

– Neįsivaizduoju ir aš. Bet nežinau, kaip ilgai mes ištversime. Prieš pamildami vienas kitą mudu nebuvom draugai, neįsivaizduoju, kaip galėtume likti tik draugai. Betgi kas žino? Gal turėdami daugiau laiko viską dorai apmąstysim ir ką nors nuspręsim…

Tą vakarą padėjusi ragelį graudžiai apsiverkiau. Ne vien dėl Alekso, dėl visko, kad taip staiga gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Prieš metus į Elias-Clark nedrąsiai įkėlė koją skurdi, nepatyrusi mergina, o išėjo puošni, visa galva ūgtelėjusi ir subrendusi moteris. Per tą laiką įgijau tiek patirties, kad priimtų į bet kokį nesudėtingą darbą. Ir nors dabar mano asmens biografijoje puikavosi raudona F raidė („išvyta iš darbo“), nors mano draugas pareiškė nutraukęs draugystę, nors likau tik su lagaminu rankose (tiek to, keturiais Voitton lagaminais, pilnais nuostabiausių, garsių dizainerių siūtų drabužių), pagalvojau: gal taip ir geriau?

Išjungiau telefono garsą ir iš apatinio rašomojo stalo stalčiaus išsitraukusi sąsiuvinį pradėjau rašyti.

Mano tėtis jau spėjo užsidaryti savo kabinete, o mama jau suko garažo link, kai aš nulipau į apačią.

– Labas rytas, širdele. Nežinojau, kad jau atsikėlei. Aš skubu. Turiu studentą lygiai devintą. Džila išskrenda dvyliktą, todėl jums geriau būtų išvažiuoti anksčiau, kad neįkliūtumėte į piką. Aš neišsijungsiu mobiliojo, todėl jeigu kas, skambinkit. Tiesa, ar judvi su Lili šiandien vakarieniausite namie?

– Dar nežinau. Aš tik atsikėliau ir dar nė kavos neišgėriau. Iš kur man žinoti, ką aš veiksiu vakare?

Ji nė nesiteikė išklausyti mano atsakymo, nes jau buvo tarpdury, man nespėjus nė prasižioti. Lili, Džila, Kailas ir mažylis jau sėdėjo virtuvėje už stalo ir tylėdami skaitė Times. Vidury stalo stovėjo lėkštė su šlapiais, visai neskaniai atrodančiais blynais, stiklainis uogienės ir lėkštelė ką tik iš šaldytuvo ištraukto sviesto. Viskas buvo nepaliesta, išskyrus kavą, kurios kas rytą tėtis atnešdavo iš Dunkano spurginės. Ši tradicija kilo iš jo nenoro valgyti mamos pagamintą maistą. Šakute pasmeigiau blyną ir norėjau susipjaustyti, bet iš jo liko tik suzmekusi krūva mielinės tešlos.

– Kaip čia galima valgyti? Ar tėtis neatnešė spurgų?

– Atnešė ir įkišo į spintelę prie savo kabineto durų, – nutęsė Kailas. – Nenorėjo, kad pamatytų mama. Atnešk visą dėžutę, kad jau eini.

Telefonas sučirškė man esant pusiaukelėje iki paslėpto grobio.

– Klausau, – atsiliepiau irzliai. Pagaliau atpratau į kiekvieną skambutį atsiliepinėti „Mirandos Pristli biuras“.

– Sveiki. Ar galima Andrėją Sachs?

– Aš klausau. O kas prašo?

– Andrėja, labas. Čia Loreta Andriano iš žurnalo Seventeen.

Mano širdis suspurdėjo. Aš buvau parašiusi literatūrinį straipsnį apie paauglę, kuri taip užsigeidė įstoti į koledžą, kad ėmė ignoruoti tėvus ir draugus. Per dvi valandas sukurpiau tą kvailą merginos istoriją, bet jaučiau, kad užgavau pačias jautriausias meninės raiškos stygas.

– Labas. Kaip laikotės?

– Puikiai. Ačiū. Man atnešė tavo apsakymą ir turiu pripažinti, man jis patiko. Žinoma, reikia dar paredaguoti, nes mūsų skaitytojos dar labai jaunos, visgi aš norėčiau jį išspausdinti vasario mėnesio numeryje.

– Išspausdinti? – Negalėjau patikėti savo ausimis. Išsiuntinėjau apsakymą kelioms dešimtims paauglių žurnalų redakcijų, vėliau sukūriau kiek brandesnę šio apsakymo versiją, skirtą porai dešimčių moteriškų žurnalų, bet nė viena redakcija nieko neatsakė.

– Žinoma. Mes mokam po pusantro dolerio už žodį ir man reikėtų užpildyti keletą tam tikrų anketų. Turbūt ir anksčiau esi dirbusi laisvai samdoma rašytoja, ar ne?

– Tiesą pasakius, ne. Bet aš dirbau Podiume. – Nesuprantu, kaip man šovė galvon pridurti šitą sakinį, juolab kad vienintelis dalykas, kurį ten tekdavo rašyti, buvo bauginantys grasinimai mažai pažįstamiems žmonėms. Bet Loreta nepastebėjo logikos stokos tarp mano pasakytų dviejų sakinių.

– Tikrai? Mano pirmas darbas po koledžo irgi buvo Podiume. Dirbau madų skyriaus asistente. Per tuos vienus metus išmokau daugiau nei per kitus penkerius.

– Aš irgi pasisėmiau daug patirties. Džiaugiuosi, kad tai patyriau.

– Ką tu dirbai?

– Aš buvau Mirandos Pristli padėjėja.

– Tikrai? Vargšelė, aš nė nežinojau. Pala pala. Ar ne tave ji išgrūdo iš darbo Paryžiuje?

Per vėlai susigriebiau padariusi klaidą. „Šeštajame puslapyje“ buvo išspausdinta nemaža anotacija apie tą nevykusį nesusipratimą po kelių dienų, kai grįžau iš Paryžiaus. Turbūt išpasakojo kokia nors Kleksė, mačiusi mano blogo elgesio protrūkį. Kadangi mano žodžiai buvo perpasakoti visai tiksliai, tai neįsivaizduoju, kas dar galėjo čia pasidarbuoti. Kaip galėjau pamiršti, kad ne aš viena skaičiau tą straipsnį. Įtariau, kad Loretai gali imti mažiau patikti mano apsakymas nei prieš tris minutes pokalbio pradžioje. Bet dabar jau nebebuvo kur dingti.

– Taip. Bet iš tiesų viskas buvo truputį kitaip nei tame straipsnyje. Jie incidentą pernelyg smarkiai išpūtė. Tikrai.

– Tikiuosi, kad ne. Jau seniai turėjo kažkas pasiųsti tą bobšę į vieną vietą. Ir jeigu tą padarei tu, tai žemai lenkiu galvą. Per tą moterį ištisus metus mano gyvenimas buvo gyvas pragaras, bet man neteko su ja persimesti nė žodeliu. Klausyk, man netrukus spaudos konferencija, tad ar negalėtume susitarti, kada susitinkam? Tau reikia ateiti ir užpildyti keletą anketų, o aš norėčiau susipažinti su tavimi artimiau. Atsinešk viską, kas, tavo manymu, tiktų spausdinti žurnale.

– Gerai. Tiesiog nuostabu. – Mudvi susitarėme susitikti kitą penktadienį lygiai trečią ir aš padėjau ragelį, vis dar netikėdama tuo, kas įvyko. Kailas su Džila paliko pasaugoti mažylį Lili, o patys nuėjo persirengti ir susikrauti daiktų. Vargšelis jau buvo pradėjęs taip gailiai inkšti, kad rodėsi, dar minutė, ir pratrūks raudoti. Ištraukiau jį iš vaikštynės ir pasisodinau ant peties, paglosčiau nugarytę pro švelnią naktinę pižamėlę ir jis, mano pačios nuostabai, liovėsi niurzgęs.

– Nepatikėsi, kas man paskambino, – pasakiau, šokdama po kambarį su Aizeku. – Ogi pati žurnalo Seventeen redaktorė. Rengiasi išspausdinti mano apsakymą!

– Eik jau! Tu duosi spausdinti savo gyvenimo istoriją?

– Čia ne mano gyvenimo istorija, o Dženiferės. Tik du tūkstančiai žodžių, ne kažin kas, bet vis tiek pradžia.

– Tikrai, ką čia ir bepridursi. Mergina pagaliau pasiekia išsvajotą tikslą, bet praranda visus jai artimus žmones. Dženiferės gyvenimo istorija. Tiek to, – Lili šypsojosi ir markstėsi kaip katinas.

– Na ir kas tos smulkmenos. Esmė ta, kad rengiasi spausdinti vasario mėnesio numeryje. Ir dar žada sumokėti tris tūkstančius dolerių. Argi ne juokinga?

– Sveikinu, Ende. Iš tiesų, tai labai rimta. Čia bus tavo vizitinė kortelė, ar ne?

– Taip. Ne The New Yorker, bet pirmam žingsniui bus gerai ir šitas žurnalas. Jeigu išspausdintų dar keli žurnalai, gal ir nusišypsotų laimė. Penktadienį susitinku su ta moterimi ir ji prašė atnešti viską, ką turiu parašiusi. Ji nė nepaklausė, ar kalbu prancūziškai. Ji irgi nekenčia Mirandos. Mielai dirbčiau pas ją.

Nuvežiau į oro uostą teksasiečius, nupirkau po sotų riebų mėsainį pietums Lili ir sau, dar kai ko atsigerti, ir likusią dienos dalį, taip pat kitą ir dar kitą dieną praleidau rašydama apsakymus Mirandos nekenčiančiai Loretai.

–Man, prašau, didelę porciją kapučino su vanile, – užsisakiau pas kažkokį man nepažįstamą padavėją Starbucks kavinukėje 57-ojoj gatvėj. Jau prabėgo penki mėnesiai nuo tos dienos, kai čia lankiausi paskutinį kartą. Iš čia išėjau nešina pilnu padėklu kavos puodelių ir užkandžių, baisiai skubėdama, kad Miranda neišmestų manęs iš darbo vien už tai, kad kvėpuoju. Kai prisimenu, vis pagalvoju, kad geriau jau būti išmestai už pasiuntimą į vieną vietą nei už atnešimą paprasto cukraus vietoj cukraus pakaitalo. Pabaiga ta pati, tik žaidimas daug įspūdingesnis.

Kas žinojo, kad ir Starbucks tokia didelė kadrų kaita? Už prekystalių nebuvo nė vieno man pažįstamo veido, nors ir kaip akylai stengiausi pamatyti ką artimą. Pasitaisiau puikias, bet ne dizainerių siūtas juodas kelnes ir pakračiau klešnes, kad už atvartų nebūtų prikritę pažliugusio sniego. Žinojau, kad mane pasitiks visas būrys pasipūtėlių žurnalo darbuotojų, kurios demonstratyviai nužvelgs mane nuo galvos iki kojų, bet buvau tikra, kad atrodau ganėtinai neblogai savo antrajam interviu dėl darbo. Aš dabar ne tik žinojau, kad redakcijose niekas nevilki kostiumėlių, bet ir kažkur toli pasąmonėje jaučiau – turbūt dėl nuolatinio kartojimo, – kad mada paliko savo įspaudą mano sąmonėje.

Kapučinas buvo per karštas, bet tokią šaltą darganotą dieną išgėriau su malonumu. Paniuręs dangus vėlyvą popietę grasinosi užklosiąs miestą stora sniego danga. Paprastai tokia diena sukeltų man depresiją. Juk, šiaip ar taip, šiandien buvo viena tų liūdniausių vasario mėnesio dienų, kai net ir didžiausi optimistai mieliau palįstų po šilta antklode, o pesimistai tikrai neišsiverstų be geros saujos „Zolofto“ tablečių. Užtat Starbucks kavinėje buvo šviesu ir šilta, knibždėjo pakankamai daug žmonių, ir aš patogiai įsitaisiau didžiuliame minkštame krėsle, visai negalvodama, kas čia paskutinis trynė savo nešvarią galvą į atkaltę.

Per pastaruosius tris mėnesius Loreta tapo man mokytoja, mano įkvėpėja ir gelbėtoja. Mudvi jau per pirmąjį susitikimą artimai susibičiuliavom, ir nuo tos akimirkos ji su manimi elgėsi labai meiliai. Kai tik įkėliau koją į jos erdvų, bet jaukiai apstatytą kabinetą, ir pamačiau, kad ji – o, Dieve, – labai stora, kažkaip keistai pajutau, jog ji man patiks. Ji pakvietė mane prisėsti ir perskaitė viską, ką buvau parašiusi per savaitę: ironijos kupinus pasakojimus apie kolekcijų pristatymus; šmaikščius ir užgaulius pamąstymus, ką reiškia būti garsenybės padėjėja; beviltiškai jausmingą pasakojimą apie tai, kaip jautiesi nutraukęs trejų metų draugystę su žmogumi, kurį myli, bet su kuriuo negali būti kartu. Tai veikiau panėšėjo į nedidelį jausmingą romaną, pasakojantį apie tai, kaip greitai nutrūko mūsų santykiai, kaip bergždžiai mes stengėmės nusikratyti košmarų, kuriuos sukeldavo Podiumas (net ir dabar dar juos sapnuodavau: paskutiniame sapne regėjau vaizdą, kur mano abu tėvus nušauna Paryžiaus mados policija už tai, kad jie gatvėje mūvi šortus, o Mirandai pavyksta mane įsidukrinti), kaip greitai mes supratom, kad esam vienas asmuo, nepaisant tarp mūsų esančio septynerių metų skirtumo.

Kadangi man buvo šovusi puiki mintis nutempti visus Podiumo drabužius į vieną snobišką komiso parduotuvę Medisono aveniu, tai dabar aš buvau gana pasiturinti ir galėjau sau leisti rašyti už grašius, kad tik išspausdintų. Ilgai laukiau, kada paskambins Emilija ar Džozelina ir pasakys, kad atvyks žmogus paimti drabužių, bet taip ir nesulaukiau. Taigi drabužiai buvo mano. Supakavau beveik visus, palikau tik Diane Von Furstenburg vakarinę suknelę. Krėsdama savo buvusio rašomojo stalo reikmenis, kuriuos man atsiuntė Emilija, ištuštinusi stalčius į dėžes ir adresavusi mano vardu, radau Anitos Alvares laišką, kuriame ji žarstė pagyras Podiumo skudurams. Seniai svajojau nusiųsti jai kokią nors puošnią suknelę, bet taip ir neradau laiko. Suvyniojau į popierių baltą iškilmingą suknelę, įmečiau dar porą Manolo batelių ir sukurpiau neva nuo Mirandos raštelį – šio sugebėjimo vis dar nepamiršau. Tegu ši mergina pajunta – nors kartelį, – kaip smagu turėti gražų apdarą. O svarbiausia, tegu galvoja, kad ji tikrai liko nepamiršta.

Be suknelės, aptemptų ir labai seksualių D&G džinsų ir klasikinio dygsniuotos medžiagos rankinuko su grandinėle, kurį padovanojau mamai („Oi, širdele, koks nuostabus! Ar čia ir vėl kokio dizainerio?“), pardaviau visas iki vienos lengvučiukes palaidinukes, odines kelnes, smailianosius batus ir raištukines basutes. Už prekystalio stovėjusi moteriškė pasikvietė parduotuvės savininkę ir jos abi nusprendė, kad bus geriau, jei porai valandų uždarys parduotuvę, kol įkainos mano atneštus daiktus. Vien Louis Vuitton lagaminai – du dideli, vienas mažas ir vienas kelioninis – pažėrė man šešis gabalus. O kai juodvi, krizendamos ir šnabždėdamos tarpusavy, pagaliau baigė savo darbą, aš išlingavau iš parduotuvės nešina čekiu su daugiau nei 38 000 dolerių. Mano paskaičiavimais, šios sumelės man užteks metus mokėti buto nuomą ir prasimaitinti bei pradėti rimtai rašyti. Tada į mano gyvenimą įsibrovė Loreta ir pakeitė jį iš esmės.

Loreta sutiko nupirkti iš manęs keturis kūrinius: pamąstymus, dvi 500 žodžių apybraižas ir ankstesnįjį 2000 žodžių apsakymą. Bet nuostabiausia buvo tai, kad ji iš kailio nėrėsi ieškodama ryšių ir supažindindama mane su svarbiais žmonėmis iš kitų redakcijų, kuriuos domintų laisvai samdoma žurnalistė. Būtent dėl to aš ir atsidūriau tą niūrų darganotos žiemos vakarą Starbucks kavinėje. Rengiausi vėl eiti į Elias-Clark. Ji ilgai ir atkakliai įtikinėjo mane, kad Miranda tikrai nepuls man į atlapus ar nenudurs svaidomąja strėle, jeigu įžengsiu į jos pastatą, bet aš vis tiek labai jaudinausi. Manęs jau nebekaustė paniška baimė kaip anais laikais, kai vien nuo telefono skambučio čirkštelėjimo širdis atsidurdavo kulnuose, bet vis tiek vien pagalvojus – nors ir mažai tikėtina, – kad sutiksiu ją koridoriuje, man drebėjo rankos. Arba Emiliją. Ar dar ką nors iš jų kompanijos, tik ne Džeimsą, nes jis nuolat man skambindavo.

Kažkodėl, dėl man nežinomos priežasties, Loreta paskambino savo senai koledžo kambario draugei, kuri šiuo metu buvo atsakinga už vieno The Buzz padalinio darbą, ir pasigyrė atradusi naują perspektyvią rašytoją. Tai buvau aš. Ji susitarė dėl interviu šiandieną ir netgi įspėjo savo draugę, kad buvau atleista iš darbo pas Mirandą. Moteris tik nusijuokė ir pasakė, kad jeigu jie nepriimtų į darbą Mirandos išmestų žmonių, tai iš viso greitai nebeturėtų rašančiųjų.

Baigiau gerti savo kapučiną. Gavusi naujos energijos užtaisą pasikišau po pažastimi aplanką su šviežiai parašytais kūriniais ir patraukiau – šįkart visai ramiai, nebijodama suskambėsiančio telefono ir nesinešdama jokio padėklo rankose – Elias-Clark pastato link. Akimirką kitą pasižvalgiau aplink ir įsitikinusi, kad vestibiulyje nestypčioja nė viena Kleksė iš Podiumo, patraukiau prie turniketo. Niekas nepasikeitė per tuos penkis mėnesius, kai čia bėgiojau paskutinį kartą: spaudos kioske už prekystalio tebestovėjo Achmedas, o didžiulis ryškus plakatas skelbė, kad šį savaitgalį Lotus restorane Chic redakcija rengia didžiulį pobūvį. Aišku, aš galėjau nė nedvejodama užsirašyti, bet tiesiog instinktyviai pasukau turniketo link ir iš karto išgirdau pažįstamą balsą: Nepamenu, ar verkiau, kai perskaičiau apie jo našle likusią nuotaką, bet manyje kažkas tądien sukirbėjo ir muzika nutilo grojus. O mudu vis dainavom… Aišku, iš „Amerikietiško pyrago“. Kaip miela, pagalvojau. Šios atsisveikinimo dainos man taip ir neteko sudainuoti. Pasisukusi išvydau Eduardą, tokį dramblotą ir suplukusį kaip visada. Ir besišypsantį. Bet ne man. Prie turniketo palei jo nosį stypčiojo ilgakojė kaulėta juodaplaukė žaliomis akimis, apsitempusi baisiai ankštomis juodomis dryžuotomis kelnėmis ir bambą apnuoginančia palaidinuke. Ji rankoje laikė padėklą su trimis puodeliais Starbucks kavos, pilną maišą laikraščių ir žurnalų, tris pakabas išvalytų drabužių ir dar kuprinę su firminiais inicialais MP. Jos telefonas suskambo kaip tik tuo metu, kai aš supratau, kas ji tokia, ir ji taip išsigando, kad pamaniau, jog ims ir pravirks. Bet pakartotinai atsitrenkdama į vis nepasisukantį turniketą, ji pagaliau graudžiai atsiduso ir uždainavo: Lik sveika, mieloji mano pupyte. Išvykstu prie prieplaukos, nors ji visai išdžiūvus. Mano seni draugeliai maukia viskį ir naminę. Atsisveikinu su tavim, dainuodamas šią dainą, ir laimingas mirštu… Kai pažvelgiau į Eduardą, jis man šyptelėjo ir mirktelėjo. O kai gražioji brunetė pagaliau baigė savo posmą, jis praleido mane pro turniketą kaip svarbią personą.