Iš anglų kalbos vertė

Vytautas Petrukaitis

Turinys

1 dalis

2 dalis

3 dalis

4 dalis

Skiriu Vikui Loveliui,

kuris aiškino man, kad slibinų nebūna,

o paskui nusivedė mane į jų irštvas.

Viens į rytus nuplasnojo,

Antras nusklendė virš miško,

trečias — virš gegutės lizdo.

(Vaikiška skaičiuotė)

1 DALIS

Jie jau čia.

Juodaodžiai vyrukai baltomis uniformomis, atsikėlę anksčiau už mane, rengiasi koridoriuje tenkinti lytinius poreikius, o paskui paslėpti pėdsakus, kol nespėjau užklupti.

Kai išeinu iš miegamojo, jie jau šluosto grindis, visi trys paniurę, kupini neapykantos viskam — šiam ankstyvam rytmečiui, šiai įstaigai, žmonėms, kurių apsuptyje jie turi dirbti. Kai jie dega šitokia neapykanta, geriau nesirodyti į akis. Aš slenku pasieniu, tyliai kaip pelė statydamas drobiniais bateliais apautas kojas, bet jie turi specialią jautrią aparatūrą, kuri užfiksuoja mano baimę, ir visi pakelia akis, visi trys vienu metu. Jų akys ryškiai spindi juoduose veiduose — lyg lempos seno radijo nugaroje.

— O štai ir Vadas. Super Vadas, vyručiai. Mielasis Vadas Ražas. Nagi, čionai, Vade Ražai...

Jie įbruka man į ranką plaušinę šluotą, mostu parodo, kurią vietą šiandien išvalyti, ir aš einu. Vienas iš jų sudrožia šluotkočiu man per pakinklius, kad pasiskubinčiau.

— Pasižiūrėkit, kaip nudūlino! Visa galva už mane aukštesnis, o klauso kaip kūdikis.

Jie nusijuokia, o paskui išgirstu, kaip sukišę galvas kažką niurna man už nugaros. Juodi mechanizmai dūzgia neapykantą, mirtį ir kitas ligoninės paslaptis. Jie nesibijo garsiai pliurpti savo neapykantos paslaptis, kai aš šalia, nes mano, kad aš kurčias. Visi taip mano. Man užtenka gudrumo juos bent šitaip mulkinti. Jei šiame šlykščiame gyvenime pusiau indėniškas kraujas man yra kuo nors padėjęs, tai jau vien tuo, kad išsiugdžiau gudrumą — jis gelbėjo mane visus tuos metus.

Aš valau grindis palei skyriaus duris, o tuo tarpu iš kitos pusės į jas įkiša raktą, ir iš to, kaip spynos dalys prilimpa prie rakto, — švelniai, greitai, taip kaip įprasta — aš atpažįstu Didžiąją Seserį, mat ji visada taip rakina spynas. Ji įsmunka pro duris su šalčio gūsiu, vėl užrakina, ir kai jos pirštai bėga poliruoto plieno paviršiumi, aš pamatau, kad nagai tokios pat spalvos kaip ir jos lūpos — juokingai oranžiniai. Tarsi lituoklio galiukas. Toji spalva tokia karšta ar šalta, kad jai prisilietus nesuprasi, kas tave nutvilkė, — karštis ar šaltis.

Ji nešina iš vytelių pintu krepšiu, panašiu į tuos, kuriuos umpkvos genties indėnai pardavinėja pakelėse per rugpjūčio karščius, — įrankių dėžės pavidalo krepšiu su kanapine rankena. Sesuo nesiskiria su šiuo krepšiu visus tuos metus, kuriuos aš išbuvau čia. Vytelės supintos retai, tad matau, kas krepšyje: nerasi jame pudrinės, lūpdažio ar kitokių moteriškų atributų. Ji prisikrovusi į tą krepšį galybę dalykėlių, kuriuos žada panaudoti atlikdama šiandien savo pareigas, — ratelių ir krumpliaračių, kurių dantukai nublizginti iki akinamo švytėjimo, maželyčių, lyg porcelianas žvilgančių tablečių, adatų, chirurgo ir laikrodininko replių, varinės vielos ritinių...

Praeidama pro mane, Didžioji linkteli. Aš nuseku paskui šluotą atgal prie sienos, nusišypsau ir stengiuosi kiek įmanydamas apsunkinti jos aparatūrai darbą nerodydamas akių — jeigu spėji užsimerkti, jie menkai tegali suprasti, kas tavyje dedasi.

Tamsoje, kuri mane supa, išgirstu, kaip guminiai jos kulnai tapsi į plyteles, o daiktai pintinėje trinksi nuo kiekvieno krestelėjimo, jai tvirtai žengiant koridoriumi. Kai prasimerkiu, ji jau besukanti iš koridoriaus į stiklinį seserų postą, kur visą dieną sėdės prie rašomojo stalo, žiūrėdama pro stiklo sieną ir aštuonias valandas užsirašinės, kas vyksta priešais ją dieniniame kambaryje. Nuo tos minties jos veidas atrodo patenkintas ir ramus.

Staiga Sesuo pastebi tuos juodaodžius vyrukus. Vis dar sustoję būreliu, jie vienas kitam kažką kužda. Jie neišgirdo, kaip jinai pasirodė skyriuje. Dabar pajunta, kad ji akimis žaibuoja į juos, bet per vėlu. Kvailai jie pasielgė — susispietė ir kuždasi, kai jos eilė budėti skyriuje. Jie atitraukia galvas, kurias buvo sukišę, ir sutrikę žiūri. Ji susigūžia lyg šuoliui pasiruošęs žvėris ir ima artintis į koridoriaus galą, kur į spąstus pateko susispietę juodukai. Ji žino, apie ką jie kalbėjosi, ir aš matau, kad jinai taip įsiutusi, jog visiškai nebesivaldo. Ji tokia įniršusi, kad sudraskys tuos juodus šunsnukius į gabalus. Ji visa ima pampti, kol pagaliau balta uniforma ko neplyšta per nugarą, o teleskopinės rankos taip pailgėja, kad galėtų apsivyti tuos tris juodukus penkis, netgi šešis kartus. Ji apsidairo, pasukdama šarnyru prijungtą didžiulę galvą. Niekas dar neatsikėlęs ir nemato, kas vyksta, vien tik mielasis Ražas Bromdenas, maišyto kraujo indėnas, pasislėpęs už savo šluotos, bet jis yra nebylys ir negali šaukti kitų į pagalbą. Taigi ji ne juokais įniršta, dažytos lūpos persikreipia, šypsena pranyksta, ji atvirai iššiepia dantis, visa ima pūstis ir pučiasi tol, kol pasidaro sulig traktoriumi, ir tuomet aš užuodžiu mechanizmą jos viduje, lygiai kaip pajunti kvapą nuo motoro vilkiko, traukiančio pernelyg sunkų krovinį. Aš užgniaužiu kvapą ir mąstau: „Dievuliau, šįsyk galas! Šįsyk jie nebesutramdys savo neapykantos, ji išaugs tiek, kad pasidarys nebevaldoma, ir jie sudraskys vienas kitą į gabalus, nespėję susigaudyti ką darą!“

Bet vos tik ji išskečia savo teleskopines rankas, norėdama sugriebti juodukus, o jie ko nepuola draskyti jai vidurių savo šluotkočiais, iš miegamųjų pasipila ligoniai žiūrėti, kas čia per erzelynė, tad ji vėl suima save į rankas, kol kiti neišvydo to šlykštaus tikrojo jos pavidalo. Tačiau kol ligoniai prasikrapšto akis ir jau ima susigaudyti, koks čia triukšmas, tepamato, kad vyriausioji sesuo — besišypsanti, rami ir šalta kaip visuomet — aiškina juodukams, jog nederėtų sustojus būreliu plepėtis, juk pirmadienio rytas, o savaitės pradžios rytą laukianti tokia gausybė darbų...

— ...žinot, pirmadienio rytas, vyručiai...

— Aha, mis Rečid...

— ...o šį rytą tiek užduočių, tad jeigu jums nėra būtino reikalo čia būrin sustojus plepėti...

— Aha, mis Rečid...

Ji užsičiaupia ir linkteli keliems ligoniams, kurie priėję apsupa juos ratu ir spokso paraudusiomis, nuo miego užtinusiomis akimis. Ji linkteli kiekvienam po kartą — tiksliu, automatišku judesiu. Jos veidas lygus, gerai suprojektuotas ir tiksliai pagamintas, kaip brangios lėlės, jo oda tarsi kūno spalvos emalė — balta su kreminiu atspalviu, akys žydros kaip kūdikio, maža nosis rožinėmis šnervytėmis — viskas puikiai derinasi, išskyrus lūpų bei nagų spalvą ir krūtinės apimtį. Ją gaminant padaryta klaida — buvo uždėtos tos didelės moteriškos krūtys; jei ne jos, kūrinys būtų buvęs tobulas, ir aiškiai matei, kaip jai dėl to apmaudu.

Ligoniai tebestovi mėgindami atspėti, ko ji buvo užsipuolusi juodukus, o ji prisimena mačiusi mane ir sako:

— Kadangi šįryt pirmadienis, vyručiai, ar nevertėtų mums gražiai pradėti savaitę ir pirmiausia nuskusti vargšelį misterį Bromdeną, kol visi papusryčiavę nesulėkė į skutimosi kambarį; pasižiūrėkime, gal mums pavyks išvengti šiokios tokios... ėėė... sumaišties, kurią jis linkęs sukelti. Ką pasakysite?

Kol niekas nepradėjo manęs ieškoti, atatupstas neriu į šluotų spintą, užsitraukiu dureles ir užgniaužiu kvapą. Nėr blogiau kaip skustis prieš pusryčius. Kai įsimeti šį tą į pilvą, pasidarai stipresnis, budresnis, ir tiems šunsnukiams, dirbantiems Sindikate, ne taip lengva prieiti prie tavęs su vienu iš tų savo mechanizmų vietoj elektrinio skustuvo. Kai tave skuta prieš pusryčius, kaip ji kad mane kartais priverčia, — pusę septynių ryto kambaryje, kurio visos sienos ir kriauklės baltos, o ilgos dienos šviesos lempos iš palubės nepalieka nė menkiausio šešėlio, ir matai iš visų pusių veidrodžiuose sugautus klykiančius veidus — tai argi gali žmogus atsilaikyti prieš tokį jų mechanizmą?

Aš klausausi pasislėpęs šluotų spintoje ir stengiuosi nesibaiminti, stengiuosi mintimis nukeliauti kur nors kitur — bandau prisiminti praeitį, kaimą, didžiąją Kolumbijos upę, galvoti, kaip kartą mudu su tėčiu medžiojom paukščius kedrų giraitėje prie Dalzo miesto... Bet kaip visuomet, kai bandau mintimis sugrįžti į praeitį ir joje pasislėpti, baimė, nesitraukianti nuo manęs nė per plauką, prasiskverbia pro mano prisiminimus. Aš pajuntu, kaip mažiausias juodukas ateina koridoriumi, stengdamasis užuosti mano baimę. Jis išplečia šnerves tarsi kokius juodus piltuvėlius, neproporcingai didelė galva jam uodžiant orą siūbuoja į šalis, ir jis įtraukia baimę iš viso skyriaus. Jis jau uostinėja mane, aš jaučiu jį šnopuojant. Jis nežino, kur aš pasislėpęs, bet uostinėja, šniukštinėja. Aš stengiuosi nekrustelėti...

(Tėvas liepia man nekrutėti, girdi, šuo užuodęs paukštį kažkur visai čia pat. Mes pasiskolinome pointerį iš vieno vyro, gyvenančio Dalze. Anot tėvo, visi kaimo šunys — niekam tikę mišrūnai, kurie temoka ėsti žuvų žarnas ir visai neturi nuovokos, o štai šitas šuo — su ynstiktu! Nieko jam neatsakau, bet jau matau paukštį, kuris, susigūžęs į pilką plunksnų kamuoliuką, tupi kedro krūmokšnyje. Šuo suka ratus apačioje — kvapų pernelyg gausu, tad negali gerai jo užuosti. Kol paukštis nekruta, pavojus jam negresia. Jis laikosi visai neblogai, bet šuo nesiliauja uostinėjęs ir bėgiojęs ratu, vis garsiau ir arčiau. Tuomet paukštis nebeišlaiko, suplasnojęs sparnais pakyla iš kedro, ir jį pasiveja šratai iš tėvo šautuvo.)

Mažiausias juodukas ir vienas iš didesniųjų pasiveja mane, nespėjus nubėgti nė dešimt žingsnių nuo spintos, ir nutempia į skutimosi kambarį. Aš nesipriešinu, netriukšmauju. Jeigu imi šaukti, tik blogiau. Aš susitvardau neklykęs. Laikausi, kol jie prieina man iki smilkinių.

Nesu įsitikinęs, kad čia skustuvas, o ne vienas iš tų apgaulingų mechanizmų, ir kai jis prisiartina man prie smilkinių, nebeįstengiu tvardytis. Kai jie pasiekia smilkinius, aš palūžtu. Tarsi kas būtų nuspaudęs kokį mygtuką „Antskrydis, antskrydis!“, ir aš imu taip klykti, kad visi garsai aplink tartum pranyksta, visi šaukia ant manęs iš už stiklo sienos užsikimšę rankomis ausis, burnos žiopčioja kažką sakydamos, bet iš jų neišlekia jokio garso — visus sugeria mano klyksmas. Jie vėl paleidžia rūko mašiną, ir ant manęs ima snigti šalta balta masė, panaši į nugriebtą pieną, tokia tiršta, kad galėčiau joje net pasislėpti, jeigu tik manęs nelaikytų. Aš nematau nė per pusę sprindžio pro tą rūką, o šaukiu taip garsiai, kad tegirdžiu, kaip Didžioji Sesuo klykauja, skuosdama koridoriumi ir trankydama ligonius tuo savo pintu krepšiu, kad trauktųsi jai iš kelio. Girdžiu, kaip ji artinasi, bet vis tiek negaliu užsičiaupti ir šaukiu, kol ji atsiduria šalia manęs. Juodukai mane laiko, o ji sukiša savo pintą krepšį su visu turtu man į nasrus ir sugrūda gilyn šluotkočiu.

(Skalikas amsėdamas laksto rūke, išsigandęs ir pasimetęs, nes nieko nemato. Ant žemės — jokių pėdsakų, tik tie, kuriuos paliko jis pats, tad uostinėja į visas puses šalta, į rudą gumą panašia nosimi, bet neužuodžia jokio kvapo, vien savo paties baimę, kuri graužia jį it kokie nuodingi garai.) Visai taip pat grauš ir mane, kai aš pagaliau papasakosiu apie visa tai — apie ligoninę, ją, vyrukus ir — Makmerfį. Taip ilgai apie tai tylėjau, kad visa, kas manyje susikaupė, prasiverš paviršiun, nušniokš lyg potvynio vandenys, ir jūs pamanysite: dievaži, kokius niekus čia paisto tas vyrukas, ką jis čia kliedi; jūs pamanysite, jog tai pernelyg baisu, kad būtų galėję išties atsitikti, tai pernelyg baisu, kad galėtų būti tiesa! Bet prašom išklausyti mane. Man lig šiol sunku prisiminti tai blaiviu protu, bet tai tiesa, net jeigu to ir nebuvo.

Kai rūkas išsisklaido tiek, jog mano akys ima šį tą įžiūrėti, pamatau sėdįs dieniniame kambaryje. Šįsyk jie nenutempė manęs į šoko terapijos kambarį. Aš prisimenu, kaip jie išvedė mane iš skutimosi kambario ir užrakino izoliatoriuje. Neprisimenu, ar davė man pusryčius, ar ne. Tikriausiai ne. Pamenu, keletą kartų, kai buvau uždarytas izoliatoriuje, juodukai vis nešdavo po kelias porcijas visų patiekalų — neva man, bet iš tikrųjų sušlemšdavo patys. Taigi jie visi trys papusryčiaudavo, o aš tuo tarpu gulėdavau ant šlapimu perdvokusio čiužinio ir žiūrėdavau, kaip jie kerta kiaušinienę su skrebučiais. Užuosdavau riebalų kvapą, girdėdavau, kaip jie kremta skrebučius. O kartais iš ryto jie atnešdavo šaltos, net nesūdytos kukurūzų košės ir versdavo mane ją valgyti.

Šį rytą aš ničnieko neprisimenu. Jie prigirdė man tiek tų daikčiukų, kuriuos vadina tabletėmis, kad ničnieko nesusigaudau, kol išgirstu prasiveriant skyriaus duris. Vadinasi, jau ne mažiau kaip aštuonios valandos, ir tame izoliatoriuje išbuvau gal net pusantros valandos, o per tą laiką galėjo ateiti technikai ir prijungti, ką paliepė Didžioji Sesuo, — aš neturėsiu nė menkiausio supratimo ką.

Išgirstu prie skyriaus durų triukšmą — kažkur koridoriuje, bet man nematyti. Tos skyriaus durys ima varstytis aštuntą ryto ir varstosi galybę kartų per dieną — girgžt, klinkt. Kas rytą mes sėdime eilėmis vienoje bei kitoje dieninio kambario pusėje ir po pusryčių, rinkdami dėliones, klausomės, bene trakštelės spynoje raktas, ir žiūrime, kas įeis. Ne kažin ką daugiau ir turime veikti. Kartais tarpduryje pasirodo jaunas gydytojas rezidentas, apsilankąs anksti, kad galėtų stebėti, kaip mes atrodome Prieš Vaistų Gėrimą. Jie taip ir vadina — PVG. Kartais tai būna žmona, atėjusi aplankyti savo vyro, — aukštakulniais bateliais, tvirtai prisispaudusi prie pilvo rankinuką. Kartais ateina pulkelis pradžios mokyklos mokytojų, kurioms gydyklą aprodo tas kvailys, ryšių su visuomene agentas; jis be perstojo pliaukši drėgnais delnais ir aiškina nepaprastai džiaugiąsis, jog psichiatrinėse gydyklose visai nebeliko žiaurumo, būdingo ankstesniems laikams: „Kokia žvali atmosfera, ar jums taip neatrodo?“ Jis bėgioja aplink mokytojas pliaukšėdamas delnais, o tos spiečiasi į krūvą, kad būtų saugiau. „Ak, kai prisimenu senus laikus, tą nešvarą, tą prastą maistą, netgi — taip — žiaurumą, aš suprantu, ponios, kokią didelę pažangą mes padarėme šioje srityje“. Visi, kas įeina pro duris, paprastai mus nuvilia, bet ką gali žinoti, juk gali būti ir įdomybių, tad spynoje trakštelėjus raktui, visų galvos kilsteli, lyg timptelėtos už virvelių.

Šįryt spyna subraška keistai — vadinasi, už durų ne kuris nors iš čia dažnai pasirodančių. „Naujokas. Ateikite pasirašyti, kad priėmėte“, — pasigirsta irzlus, nekantraujantis sargybinio balsas, ir juodukai išeina.

Naujokas. Visi liovėsi žaidę kortomis bei „monopolį“ ir atsisuka į dieninio kambario duris. Šiaip aš šiuo metu šluočiau koridorių ir matyčiau atvykėlį, bet šįryt, kaip jau aiškinau, Didžioji Sesuo prislėgė mane pusės tonos kroviniu, ir aš negaliu pasijudinti iš savo kėdės.

Dažniausiai aš pirmas pamatau naujoką ir stebiu, kaip jis įslenka pro duris, šliaužia pasieniais, o paskui išsigandęs stovi, kol juodukai atėję pasirašo jį priėmę ir nuveda į prausyklą, kur jį nurengia ir atidarę duris palieka drebantį iš šalčio, kol visi trys išsišiepę laksto koridoriais, ieškodami vazelino. „To vazelino, — aiškina jie Didžiajai Seseriai, — mums reikia termometrui“. Ji nužvelgia visus iš eilės. „Aš tuo neabejoju, — atsako ir paduoda jiems ne mažiau kaip pusės kibiro talpos stiklainį, — tik žiūrėkite, vaikinai, kad man ten visi nesitrintumėt“. Paskui aš matau, kaip du iš jų, o gal ir visi trys, sulenda į prausyklą kartu su naujoku ir sukioja termometrą vazeline, kol jis aplimpa piršto storumo sluoksniu, burkuodami: „Gerai, motuše, gerai“. Paskui jie uždaro duris ir paleidžia visus dušus taip smarkiai, kad girdėti vien tik vanduo, kuris nuožmiai šnypšdamas tyška ant žalių plytelių. Dažniausiai aš būnu koridoriuje ir visa tai matau.

Tačiau šįryt aš priverstas sėdėti kėdėje ir tik klausytis, kaip jie atsiveda naujoką, ir nors jo nematau, pajuntu, kad čia nepaprastas naujokas. Aš negirdžiu, kaip jis išsigandęs slenka pasieniais, o kai juodukai praneša jam apie dušą, užuot paklusęs ir tyliai išlemenęs „taip“, jis garsiai, įžūliai pareiškia, esą jau ir taip velniškai švarus, ačiū.

— Šįryt mane nuprausė teisme, o vakar vakare — kalėjime. Prisiekiu, jie tikriausiai būtų išplovę man ausis dar ir veždami čia taksi, jei tik būtų sugalvoję kaip. Brolyti, susidaro įspūdis, jog kaskart, kai mane kur nors siunčia, prieš tą procedūrą, per ją ir po jos mane būtinai nugrando. Tiek prie to pripratau, kad išgirdęs tekant vandenį, nieko nelaukęs imu krautis savo mantą.

Traukis šalin su tuo savo termometru, Šernai, leisk man bent kiek apsidairyti po savo naujuosius namus. Aš pirmą kartą Psichologijos institute.

Ligoniai susižvalgo sumišusiais veidais, paskui vėl atsisuka į duris, pro kurias girdėti jo balsas. Jis kalba garsiau nei reikėtų, jeigu juodukai būtų šalia. Atrodo, tarsi jis būtų gerokai aukščiau už juos — sakytum sklęstų oru penkiolikos metrų aukštyje ir šauktų tiems, kurie apačioje, ant žemės. Iš balso atrodo, kad vyras stambus. Aš girdžiu jį ateinant koridoriumi, ir iš eisenos taip pat atrodo, kad vyras nemenkas. Be to, jis tikrai neslenka; jis pasikaustęs batų kulnus geležėlėmis ir kerta jomis į grindis taip, kad šios skamba lyg nuo pasagų. Pasirodęs tarpduryje sustoja ir stovi plačiai išsižergęs, susikišęs nykščius į kišenes, o visi ligoniai spokso į jį.

— Labą rytą, bičiuliai.

Jam virš galvos ant virvutės kabo popierinis šikšnosparnis nuo Helovyno. Jis pakėlęs ranką sprigteli, ir šis ima suktis ratu.

— Velniškai graži rudens diena.

Jis kalba truputį panašiai kaip kadaise mano tėvas — garsiai, griaudžiančiu balsu, bet iš išvaizdos į jį nepanašus. Tėvas buvo grynakraujis Kolumbijos upės apylinkių indėnas, vadas, tvirtas ir žvilgantis kaip šautuvo vamzdžio apsodas. Šis vyrukas rudaplaukis, ilgomis rudomis žandenomis ir kyšančiomis iš po kepurės susivėlusiomis garbanomis, kurias jau seniai reikėjo kirpti; jis tiek pat platus, kiek mano tėvas buvo aukštas: plataus veido, plačių pečių ir krūtinės, plačiai iššiepęs baltus dantis velniškai šypsenai. Jis kietas, bet ne taip kaip tėvas, o veikiau kaip beisbolo kamuoliukas po nusitrynusią oda. Per nosį ir skruostą eina šviežias randas su dar neištrauktomis siūlėmis — kažkas bus gerai užvožęs jam per muštynes. Jis sustojęs laukia, ir kai niekas neprasižioja, ima juoktis. Niekas gerai nesupranta, ko jis juokiasi, — nieko juokingo nevyksta. Tik jis juokiasi ne taip kaip tas ryšių agentas, o laisvai, garsiai, ir ištrūkęs iš jo plačiai išsišiepusios burnos, tas juokas sklinda vis didesniais ratilais, kurie aplimpa visas skyriaus sienas. Tas juokas visai nepanašus į storulio agento. Šitas juokas natūralus. Staiga aš suvokiu, kad pirmąkart po daugelio metų išgirdau žmogų nuoširdžiai juokiantis.

Jis atsistojęs žiūri į mus, siūbuoja ant kulnų ir be perstojo juokiasi. Tada susineria pirštus ant pilvo, neištraukdamas nykščių iš kišenių, ir pamatau, kokios didelės sudiržusios jo rankos. Visi skyriuje — ligoniai, medicinos seserys ir sanitarai — tiek apstulbę nuo jo paties ir to juoko, kad neteko žado. Niekas nieko nedaro, kad jį nutildytų, niekas neprasižioja ką nors jam pasakyti. Jis juokiasi, juokiasi, o paskui užsičiaupia ir eina į dieninį kambarį. Net kai jis nesijuokia, tas jo kvatojimas sklinda nuo jo panašiai kaip gausmas nuo ką tik nustojusio skambėti didelio varpo — tą juoką junti jo akyse, jo šypsenoje, jo siūbavime, jo kalbėsenoje.

— Aš esu Makmerfis, bičiuliai, R. P. Makmerfis, pakvaišęs lošėjas, — jis mirkteli ir sudainuoja posmelį: „...kaladę kortų vos pamatęs, prie stalo puolu lyg patrakęs...“, ir vėl pratrūksta kvatoti.

Jis prieina prie būrelio kortuotojų, storu, masyviu pirštu atlenkia vieno ūmiojo kortas, pašnairuoja į jas ir papurto galvą:

— Taip, šito aš ir atvykau į šią įstaigą — linksminti jus, vyručiai, prie lošimų stalo. Matot, tame Pendltono pataisos darbų ūkyje neliko nė vieno žmogaus, kuris paįvairintų man dienas, tad pareikalavau, kad mane pervestų. Man reikėjo šviežio kraujo. Cha, pasižiūrėkite, kaip šitas bičas laiko savo kortas — rodo jas visiems, kas netingi žiūrėti. Vaje, aš nuskalbsiu jus, vaikučiai, kaip ėriukus.

Čezvikas surenka savo kortas į daiktą. Rudaplaukis atkiša jam ranką pasisveikinti:

— Sveikas, bičiuli. Ką čia žaidžiate? „Pinoklį“? Dievuliau, nenuostabu, kad jūs nė nemanote slėpti savo kortas nuo kitų. O neženklintos kaladės neturite nė vienos? Tai štai, aš atsinešiau savo kaladę, dėl viso pikto, joje ne karaliai, damos ir valetai, o kas kita — pažiūrėkite į paveikslėlius. Visi skirtingi. Penkiasdešimt dvi padėtys.

Čezvikui akys jau ir taip išvirtusios ant kaktos, o kai pamato, kas tose kortose, jos, rodos, visai iššoks iš akiduobių.

— Atsargiai, neišterliokite — mums prieš akis marios laiko, aibės partijų. Man patinka žaisti su savo kalade todėl, kad praeina ne mažiau kaip savaitė, kol kiti žaidėjai ima skirti bent jau spalvas...

Jis vilki pataisos darbų ūkio uniforminėmis kelnėmis ir marškiniais, kurie tiek išblukę saulėje, kad pasidarę lieso pieno spalvos. Nuo ilgo darbo laukuose jo veidas, sprandas ir rankos rausvai įrudę. Jis užsivožęs ant galvos juodą motociklininko kepurę, per ranką persimetęs odinį švarką, apsiavęs tokiais sunkiais papilkėjusiais, apdulkėjusiais batais, kad kojos spyriu žmogų lengvai perplėštų perpus. Jis pasitraukia nuo Čezviko, nusiima kepurę ir ima daužyti ja sau per šlaunį, iš kurios pakyla didžiausias dulkių kamuolys. Vienas juodukas su termometru rankose laksto aplink jį ratu, bet naujokas greitesnis. Nespėjus juodukui gerai nusitaikyti, jis įsprūsta pas ūmiuosius ir ima sukinėtis tarp jų, spausdamas jiems rankas. Savo eisena, įpročiu merkti akį, garsia kalbėsena ir įžūlumu jis man panėši į automobilių prekiautoją ar aukcionatorių — o gal į vieną iš tų gatvės prekiautojų, kurie stovi prie kokio atrakciono; jie stypso šalia savo plazdenančių vėliavėlių, apsivilkę dryžuotais marškiniais su geltonomis sagomis ir traukia į save žvilgsnius lyg magnetas geležies pjuvenas.

— Matot, kas nutiko: aš porąkart įsivėliau į muštynes tame pataisos darbų ūkyje ir, pasakysiu jums gryną teisybę, teismas nutarė, kad esu psichopatas. Nejaugi manote, jog aš ginčysiuosi su teismu? Galite eiti lažybų iš paskutinio dolerio — to nedarysiu. Aš sutinku būti kuo tik užsigeis jų niekingos širdutės — psichopatu, pasiutusiu šunim ar vilkolakiu, — kad tik ištrukčiau iš tų prakeiktų žirnių laukų. Man nė motais — kad tik kaip gyvas daugiau negaučiau paimti į rankas kauptuko. Jie aiškina, girdi, psichopatas — tai kuris per daug mušasi ir dulkinasi, betgi jie ne visai teisūs, kaip manote? Aš noriu paklausti, ar kam yra tekę girdėti, kad vyrui būtų per daug mergų? Sveikas, bičiuli, kuo tu vardu? Aš esu Makmerfis ir nieko nelaukęs lažinuosi su tavim iš dviejų dolerių, kad tu net nežinai, kiek akių turi tos kortos, kurias laikai rankose, — tik nežiūrėk! Du doleriai — sutinki? Velniai griebtų, Šernai, — ką, tu negali palaukti pusės minutės, o paskui įbesti man tą savo termometrą?!

Naujokas atsistojęs valandėlę dairosi — susipažįsta su dieniniu kambariu.

Palei vieną sieną jaunesnieji ligoniai, vadinami ūmiaisiais, — mat, gydytojų manymu, jie dar ganėtinai serga ir turi būti gydomi — lenkia rankas ir užsiiminėja kortų triukais: pridės kiek kortų, paskui kiek nors atims, atskaičiuos kelias ir pasakys tau, kokia korta guli po apačia. Bilis Bibitas mokosi susisukti „firminę“ cigaretę, o Martinis vaikštinėja po kambarį ir vis ką nors randa po stalais ir kėdėmis. Ūmieji daug juda. Jie pasakoja vieni kitiems anekdotus, kikena sau į saują (niekas neišdrįsta atvirai nusijuokti, nes tada visas personalas, bemat sulėkęs su sąsiuviniais, apipiltų klausimais) ir rašo laiškus striukais, apkramtytais geltonais pieštukais.

Ūmieji šnipinėja vieni kitus. Jei vienas išsitaria apie save tai, ko nenorėjo, kuris nors iš jo bičiulių, sėdėjusių šalia prie stalo, nusižiovauja, atsikelia ir nuskersavęs prie didžiulio žurnalo, padėto prie seserų posto, užrašo išgirstą informaciją; pasak Didžiosios Sesers, žurnalas turįs gydomąją vertę, bet aš žinau, kad ji tik nori sukaupti pakankamai įrodymų apie vieną ar kitą vyruką ir tuomet nusiųsti jį gydyti į pagrindinį pastatą, kur jam bus atliktas galvos remontas ir pašalintas gedimas.

Prie pavardės to, kuris užrašo informaciją žurnale, ligonių sąraše pažymima žvaigždutė, ir kitą dieną jam leidžiama ilgiau pamiegoti.

Priešais ūmiuosius, kitoje kambario pusėje, — chroniškieji, Sindikato gamybinis brokas. Ligoninėje jie ne gydomi, o laikomi tam, kad nesišlaistytų gatvėmis ir negadintų Sindikato produkcijos reputacijos. Gydytojai pripažįsta, kad chroniai čia visam laikui. Jie skirstomi į vaikštančiuosius, tokius kaip aš, kurie gali judėti, jeigu tik juos pamaitina, bei ratukininkus ir daržoves. Chroniai, o mes sudarome daugumą, — tai mechanizmai su nepataisomais defektais, su įgimtais trūkumais ar atsiradusiais dėl to, kad daugel metų vyrukas kakta vis daužė kietas sienas, o gydykla jį aptikdavo tik tuomet, kai jis kraujais paplūdęs tysodavo kokioje dykvietėje.

Bet su kai kuriais iš mūsų, chronių, personalas prieš daugel metų padarė klaidų, tad nors į gydyklą patekome kaip ūmieji, mūsų statusas pasikeitė. Vienas iš tokių Elisas: jį smarkiai sudirbo, paleidę per didelį krūvį tame šlykščiame smegenų džiovinimo kambaryje, kurį juodukai vadina „šoko kromeliu“. Dabar Elisas prikaltas prie sienos toks pat, kokį jį paskutinį kartą nukėlė nuo stalo, — rankos išskėstos, delnai sudėti saujomis, o jo veide — tas pat siaubas. Taip jis ir kabo prikaltas prie sienos lyg koks kimštas medžiotojo trofėjus. Vinys ištraukiamos, kai ateina metas valgyti ar vežti į lovą, ar kai reikia jį perkelti kitur, kad aš galėčiau iššluostyti balą toje vietoje, kur jis stovėjo. Senojoje vietoje jis taip ilgai išbuvo, kad šlapimas pragraužė grindų lentas ir sijas, tad jis nuolat įgriūdavo į apatinį skyrių, ir jo darbuotojai eidavo iš proto, kai reikėdavo suskaičiuoti ligonius.

Raklis — dar vienas chronius, prieš keletą metų paguldytas kaip ūmusis. Jį sudirbo kitaip — padarė klaidą prijungdami prie galvos aparatūrą. Jis nedavė ramybės visai gydyklai: spardė juodukus, kandžiojo kojas studentėms, atliekančioms seserų praktiką, tad jį išgabeno paremontuoti. Pririšo prie to stalo, ir kurį laiką niekas jo neregėjo; prieš pat užsiveriant durims, jis pamerkė mums akį ir atatupstomis besitraukiantiems nuo jo juočkiams pagrasino: „Jūs man už tai sumokėsite, prakeikti dervinukai“.

Po dviejų savaičių jį parvežė atgal į skyrių. Jis buvo plikai nuskustas, visas veidas virtęs riebaluota purpurine mėlyne, o virš abiejų akių įsiūta po kaištuką. Iš akių buvo matyti, kaip jie išdegino jį iš vidaus; jos buvo apsiblaususios, pilkos ir nykios lyg perdegę saugikliai. Dabar jis kiauras dienas nieko neveikia, tik laiko priešais tą išdegintą veidą seną fotografiją, kurią be perstojo varto šaltais pirštais, ir nuo to čiupinėjimo nuotrauka iš abiejų pusių papilkėjo kaip ir jo akys, tad dabar net nepasakytum, ką ji kadaise vaizdavo.

Na, darbuotojai dabar laiko Raklį viena iš savo nesėkmių, nors aš nesu įsitikinęs, ar jam būtų buvę geriau, jei remontas būtų puikiai pavykęs. Dabar remontuoja dažniausiai sėkmingai, mat technikai labiau įgudo, įgijo patirties. Jie nebepalieka kaktoje pjūvių ir apskritai nebepjausto: jie prasiskverbia į ligonio vidų pro akiduobes. Kartais, žiūrėk, koks vyrukas pasidaro bjaurus ir nežmoniškai piktas, tik ir taikosi kiekvienam įkąsti, o kai jį išveža iš skyriaus remontuoti, po kelių savaičių grįžta su mėlynėmis paakiuose, tarsi būtų su kuo kumščiavęsis, bet toks lipšnus, malonus ir mandagus, kad kito tokio, rodos, kaip gyvas nesi matęs. Po mėnesio ar dviejų jį, ko gero, net išleidžia namo, ir jis išeina užsismaukęs skrybėlę iki pat akių; iš veido panašus į lunatiką, klajojantį per laimingą paprastą sapną. Jie sveikina save su sėkme, bet, mano manymu, toks tėra dar vienas robotas Sindikatui, ir būtų geriau, jei remontas būtų nepavykęs ir toks žmogelis, kaip ir tas Raklis, sėdėtų ir apsiseilėjęs vartytų rankose nuotrauką. Bemaž nieko daugiau jis neveikia. Retkarčiais neūžaugai juočkiui pavyksta jį įsiutinti; juodukas pasilenkia prie pat jo ir klausia: „Klausyk, Rakli, ką, tavo manymu, šįvakar mieste veikia tavo žmonikė?“ Raklis pakelia galvą. Kažkur tame sujauktame mechanizme nežinia ką sukužda atmintis. Jis išrausta, venos užsikemša, todėl jis taip išsipučia, kad vos išspaudžia trumpą švilpiantį garsą. Lūpų kampučiuose išsipučia burbulai, jis be galo įnirtingai krutina žandikaulį, kad ką nors pasakytų, ir kai galop tyliai prašvokščia: „Ppppppisau tą žmoną! Ppppppisau tą žmoną!“, nuo to garso tau kūnas nueina pagaugais, o jis pats praranda sąmonę — tiek jėgų atima tie keli žodžiai.

Elisas ir Raklis — jauniausi chroniai. Vyriausias — pulkininkas Metersonas. Tai senas sumedėjęs dar Pirmojo pasaulinio karo laikų kavaleristas, mėgstąs lazdele kilnoti padurkus praeinančioms seselėms ir mokyti iš to, kas surašyta kairiajame jo delne, istorijos visus, kurie tik linkę jo klausytis. Jis seniausias skyriuje, bet ne ilgiausiai čia išbuvęs. Žmona atvežė jį vos prieš kelerius metus, kai nebepajėgė prižiūrėti.

Seniausiai skyriuje — nuo Antrojo pasaulinio karo — esu aš. Išbuvau čia ilgiau nei kas kitas. Turiu galvoje ligonius, nes Didžioji Sesuo čia seniau už mane.

Paprastai chroniai ir ūmieji nebendrauja; jie laikosi savosiose dieninio kambario pusėse, kaip pageidauja juodukai. Šitaip, girdi, tvarkingiau, ir juodukai duoda visiems suprasti, kad jie nori šitokią tvarką išsaugoti. Jie atveda mus čia po pusryčių, pasižiūri, kaip mes susigrupuojame, ir pritariamai palinksi galvomis: „Gerai, džentelmenai, taip ir reikia. Žiūrėkite, kad šitaip visą laiką ir būtumėt“.

Tiesą sakant, jiems bemaž nieko ir nereikia sakyti, nes chroniai, išskyrus mane, juda nedaug, o ūmieji sako mielai būsią savojoje pusėje, nes pas chronius, anot jų, tvyro dvokas, šlykštesnis negu nešvarių vystyklų. Bet aš žinau, kad nuo mūsų pusės juos atbaido ne smarvė, o tai, jog jie nemėgsta, kai primenama, kas vieną dieną gali nutikti jiems patiems. Didžioji Sesuo tą jų baimę supranta ir žino, kaip ją panaudoti; jei tik koks ūmusis užsiožiuoja, ji iškart pareiškia: „Vaikinai, būkite geri ir laikykitės personalo reikalavimų, kurie sugalvoti norint jus išgydyti, antraip atsidursite pas anuos“.

(Visas skyrius didžiuojasi, kaip gerai ligoniai laikosi taisyklių. Mes turime klevinę lentelę su bronzos plokštele, kurioje parašyta: SVEIKINAME LIGONINĖS SKYRIŲ, IŠSIVERČIANTĮ SU MAŽIAUSIAI DARBUOTOJŲ. Tai prizas už gerą elgesį. Jis kabo ant sienos virš budėjimo žurnalo, per patį vidurį tarp chronių ir ūmiųjų.)

Tas rudaplaukis naujokas Makmerfis iškart supranta nesąs chronius. Apsižvalgęs po dieninį kambarį, įsitikina, kad jam skirta būti ūmiųjų pusėje; jis iškart patraukia ten ir išsišiepęs spaudžia ranką kiekvienam. Matau, kad iš pradžių jam pasirodžius visi pasijunta nejaukiai, — dėl to šaipymosi, juokelių, įžūlaus riksmo ant to juoduko, kuris vis dar vaikosi jį su termometru, ir ypač dėl to netramdomo juoko, nuo kurio krūpčioja aparatūros valdymo skydo rodyklės. Kai jis juokiasi, ūmieji atrodo persigandę ir pasimetę kaip mokinukai, kai koks nors padauža jų klasės draugas mokytojai išėjus pakelia pernelyg didelį triukšmą, ir jie visi išsigąsta, kad nelauktai grįžusi mokytoja nutars palikti juos po pamokų. Jie nervinasi, kratosi — visai kaip aparatūros skydo rodyklės. Aš matau, kad Makmerfis pastebi tą nejaukią jų būseną, bet visai to nepaiso.

— Velniai rautų, koks apgailėtinas pulkas. Tiesą sakant, jūs, vaikinai, man neatrodote tokie pamišę, — jis stengiasi išvaduoti juos nuo tos įtampos, kaip aukcionatorius, žarstantis sąmojus, kad išjudintų susirinkusius prieš prasidedant varžytinėms. — Kuris iš jūsų teigia esąs psichų psichas? Kuris iš jūsų didžiausias pamišėlis? Kas vadovauja šitiems kortų lošimams? Aš čia pirmą dieną, tad norėčiau išsyk padaryti gerą įspūdį reikiamam žmogui, jei tik jis gali man įrodyti esąs reikiamas žmogus. Kas čia pamišėlių karalius?

Jis kreipiasi tiesiai į Bilį Bibitą. Pasilenkia ir spokso į Bilį taip įdėmiai, kad šis pasijunta privaląs atsakyti ir sumikčioja, girdi, jis kol kas nesąs pa-pa-pamišėlių karalius, bet tik realiausias p-p-p-pretendentas į šį postą.

Makmerfis ištiesia priešais Bilį didžiulę savo leteną, ir Biliui nieko kito nelieka, kaip ją paspausti.

— Ką gi, bičiuli, — taria jis Biliui, — nuoširdžiai džiaugiuosi, kad tu esi realiausias p-p-pretendentas į šį postą, bet kadangi vadovauti visam šitam kromeliui tikiuosi aš, man turbūt reikia pasikalbėti su viršiausiuoju. Jis nužvelgia kelis ūmiuosius, nustojusius žaisti kortomis, suneria pirštus ir brakšteli visus sąnarius. — Supranti, bičiuli, aš ketinu tapti lyg ir šio skyriaus kortuotojų vadeiva ir pradėti čia nedorai lošti „akį“. Taigi vesk mane pas savo vyriausiąjį, ir mudu išsiaiškinsime, katras būsime čia bosas.

Niekas gerai nežino, ar šis plačiapetis vyras su gaivališka šypsena randuotame veide vaidina, ar iš tikrųjų toks pamišęs, kaip galima pamanyti iš jo kalbų; o gal ir viena, ir kita, tačiau jie visi pajunta didžiausią kaifą pritardami jam. Jie žiūri, kaip jis uždeda savo didelę raudoną leteną ant liesos Bilio rankos ir laukia, ką pasakys Bilis. Šis suvokia, kad tylą nutraukti teks jam, tad apsidairo, ir jo žvilgsnis sustoja ties vienu iš žaidžiančių „pinoklį“.

— Hardingai, — sako Bilis, — ti-ti-ti-tikriausia tai tu. Tu juk Li-li-ligonių tarybos pirmininkas. Šis ž-ž-žmogus nori su tavim pasikalbėti.

Ūmieji dabar išsišiepę — įtampa atslūgo, ir jie džiaugiasi, kad dedasi kažkas neįprasta. Jie visi šaiposi iš Hardingo, klausinėja, ar jis pamišėlių karalius, ir šis padeda kortas ant stalo.

Hardingas — apatiškas, nervingas vyras; kai žiūri į jo veidą, kyla mintis, kad esi matęs jį filmuose, — gatvėje sutikęs nepamanytum, jog tai eilinis žmogelis. Pečiai platūs, kaulėti, ir jis apgaubia jais krūtinę, kai stengiasi pasislėpti savyje. Jo rankos tokios ilgos, baltos ir išpuoselėtos, kad man atrodo išlietos iš muilo; kartais jos liaujasi jo klausiusios ir ima sklandyti priešais lyg du balti paukščiai, kol jis pastebi jas ir įsispraudžia tarp kelių. Jį trikdo tai, kad jo rankos gražios.

Ligonių tarybos pirmininku jis išrinktas todėl, kad turi dokumentą, liudijantį, jog yra baigęs koledžą. Atestatas įrėmintas stovi ant spintelės šalia nuotraukos, vaizduojančios moterį su maudymosi kostiumėliu, kuri taip pat atrodo matyta filmuose. Jos krūtys labai didelės; ji skersuoja į fotoaparatą, prilaikydama liemenėlę pirštais. Hardingas sėdi pasitiesęs rankšluostį už jos; su glaudėmis jis atrodo labai liesas, o mina tokia, tarsi bijotų, kad koks žaliūkas neapdrabstytų jo smėliu. Hardingas be galo giriasi, kad jo žmona to-okia moteris; anot jo, ji pati seksualiausia moteris pasaulyje ir naktimis niekaip negalinti juo pasisotinti.

Bilio parodytas, Hardingas atsilošia kėdėje, nutaiso orią miną ir kreipiasi į lubas, nežiūrėdamas nei į Bilį, nei į Makmerfį:

— Ar šiam... džentelmenui paskirta audiencija, misteri Bibitai?

— Ar jums paskirta audiencija, misteri Makm-mmerfi? Misteris Hardingas — užimtas žmogus, n-n-nnepaskyrus audiencijos, niekas negali su juo pasikalbėti.

— Tas užimtas žmogus, misteris Hardingas, — ar jis pamišėlių karalius?

Makmerfis primerkęs vieną akį pažvelgia į Bilį, ir šis neregėtai greitai ima kinkuoti galva; jam pakuteno savimeilę tas didžiulis dėmesys.

— Tuomet pasakyk tam pamišėlių karaliui Hardingui, kad R. P. Makmerfis laukia jo priimamas ir kad šioje ligoninėje jiems dviem per ankšta. Aš esu įpratęs būti viršiausias. Aš buvau viršiausias miškakirčių traktorininkas visose Šiaurės Vakarų kirtavietėse, viršiausias kortuotojas nuo pat Korėjos karo laikų ir net geriausias žirnių ravėtojas Pendltono žirnių ūkyje, tad jeigu man lemta būti bepročiu, aš būsiu pats kiečiausias. Pasakyk tam Hardingui, kad jeigu jis nepasikalbės su manim kaip vyras su vyru, tai jis — paskutinis šmikis ir tegul iki saulėlydžio išsinešdina iš miesto.

Hardingas labiau atsilošia ir susikiša nykščius už atlapų.

— Bibitai, pasakyk šitam jaunam išsišokėliui Makmerfiui, kad aš pasimatysiu su juo pagrindiniame koridoriuje lygiai dvyliktą ir, liepsnojant mūsų libido, išspręsime šį reikalą galutinai, — Hardingas stengiasi tęsiamai tarti žodžius, mėgdžiodamas Makmerfį, bet laibas, dūstantis jo balsas skamba juokingai. — Gali dar jį įspėti — kad būtų sąžininga — jog aš esu šio skyriaus pamišėlių karalius bemaž dveji metai ir kad didesnio gyvo bepročio už mane nerasi.

— Misteri Bibitai, galite įspėti tą misterį Hardingą, jog esu toks pamišęs, kad prisipažįstu balsavęs už Eizenhauerį.

— Bibitai! Perduok misteriui Makmerfiui, jog aš toks pamišęs, kad dusyk balsavau už Eizenhauerį.

— Tuojau pat perduok misteriui Hardingui, — Makmerfis padeda abi rankas ant stalo, pasilenkia ir nuleidžia balsą, — jog aš toks pamišęs, kad šį lapkritį ketinu vėl balsuoti už Eizenhauerį.

— Keliu prieš jus skrybėlę, — sako Hardingas nulenkdamas galvą ir paspaudžia Makmerfiui ranką.

Mintyse neabejoju, kad Makmerfis pasiekė pergalę, tik nelabai suprantu kokią.

Visi kiti ūmieji meta savo užsiėmimus ir slenka arčiau pasižiūrėti, kas toks šis naujokas. Tokių kaip jis šiame skyriuje lig šiol dar nebūta. Jie klausinėja, iš kur jis, kuo verčiasi, su tokiu susidomėjimu, kokio aš dar nebuvau matęs. Jis aiškina esąs žmogus, atsidavęs vienam dalykui. Jis sako buvęs paprastas klajoklis ir valkata, uždarbiavęs kirsdamas mišką, kol jį paėmė į armiją, o ten ir išaiškėjo jo įgimti gabumai. Anot jo, armijoje vieni išmoksta tinginiauti, vengti darbo, o jis išmokęs žaisti pokerį. Po tarnybos jis susitupėjęs ir atsidavęs visų lygių lošimams.

— Jei tik žmonės man leistų, — dėstė naujokas, — nieko daugiau neveikčiau, tik žaisčiau pokerį, likčiau viengungis ir gyvenčiau ten, kur panorėčiau. Bet jūs žinote, kaip visuomenė persekioja atsidavusį žmogų. Nuo tada, kai aš suvokiau savo pašaukimą, tupėjau tokioje gausybėje provincijos kalėjimų, kad galėčiau rašyti apie tai memuarus. Sako, aš užkietėjęs mušeika, girdi, vis su kuo nors susipešu. Šššūdas. Kai aš kirsdavau medžius kaip koks mulkis ir su kuo susimušdavau, niekam dėl to galvos neskaudėdavo — girdi, tai dovanotina, šitaip sunkiai triūsiantys vaikinai išlieja energijos perteklių. Bet jeigu tu lošikas, ir jie žino, kad tu retkarčiais pili kortomis iš pinigų, tai užtenka tau nusispjauti į šalį, ir tu jau — baisiausias nusikaltėlis. Velniai griebtų, valstybės iždas ko neištuštėjo, kai mane vežiojo iš vienos cypės į kitą.

Makmerfis papurto galvą ir išpučia žandus.

— Bet tai truko neilgai. Paskui aš supratau, kur šuo pakastas. Tiesą sakant, už chuliganizmą Pendltone sėdėjau bemaž po metų pertraukos. Todėl ir įkliuvau — buvau praradęs formą. Tas vyrukas sugebėjo atsikelti nuo grindų ir nulėkti pas farus, man nespėjus dingti iš miesto. Labai kietas tipas...

Jis vėl pradeda juoktis, o kai tik juodukas su termometru prie jo prisiartina, ima sveikintis su ligoniais ar sėda prie stalo lenkti su jais rankų. Galop susipažįsta su visais ūmiaisiais ir, paspaudęs ranką paskutiniajam iš jų, nieko nelaukęs pereina į chronių pusę, tarsi mes niekuo nuo anų nesiskirtume. Negali pasakyti, ar jis iš tikrųjų toks draugiškas, ar, būdamas lošėjas, suinteresuotas susipažinti su tokiais nukvakėliais, iš kurių dažnas net nežino savo vardo.

Antai jis atplėšia Eliso ranką nuo sienos ir spaudžia ją, tarsi būtų politikas, iškėlęs savo kandidatūrą į kokį postą, o Eliso balsas būtų ne mažiau svarbus nei kieno kito.

— Bičiuli, — iškilmingu balsu sako jis Elisui, — aš esu R. P. Makmerfis, ir man nemalonu matyti, kaip suaugęs vyras pliuškenasi savo paties baloje. Kodėl tau nenuėjus išsidžiovinti?

Nuoširdžiai nustebęs Elisas pažvelgia į balą prie savo kojų.

— Oi, ačiū jums, — sako jis ir netgi žengteli išvietės link, bet jį sulaiko grandinės, kuriomis jis prirakintas prie sienos.

Makmerfis pasuka pro chronių vorą, paspaudžia ranką pulkininkui Metersonui, Rakliui ir Senajam Pitui. Jis spaudžia rankas ratukininkams, valkstantiesiems ir daržovėms; kai kuriems jis gauna pakelti jas nuo kelių lyg kokius nugaišusius paukščius — prisukamus stebuklus iš mažyčių kaulelių ir vielų, kurie išsikvėpę nukrito ant žemės. Jis paspaudžia ranką kiekvienam, prie kurio prieina, išskyrus Didįjį Džordžą, vandens maniaką, kuris išsišiepia ir atatupstas traukiasi nuo nehigieniškos rankos, tad Makmerfis tik mosteli jam pasisveikindamas ir nueidamas kreipiasi į savo dešinę ranką:

— Rankele, iš kur, tavo manymu, šis vaikinas žino, kiek šunybių esi prikrėtusi?

Niekas nesusigaudo, ko jis siekia ir kodėl taip stengiasi su visais susipažinti, bet tai vis įdomiau, negu knebinėti dėliones. Jis be perstojo aiškina, esą lošikui būtina apsidairyti ir susipažinti su vyrais, su kuriais jis bendrausiąs. Atseit ko jam gaišti laiką su aštuoniasdešimtmečiu nukvakėliu, kuris kortą gali nebent susikišti į bedantę burną ir žiaumoti. Atrodo, kad jam tai smagu, tarsi pats būtų iš tų, kurie juokiasi pamatę žmogų.

Aš — paskutinis. Vis dar pririštas diržais prie kėdės kampe. Priėjęs prie manęs, Makmerfis sustoja, vėl susikiša nykščius į kišenes ir atsilošęs juokiasi, tarsi aš būčiau kuo nors juokingesnis už visus kitus. Aš sėdžiu apglėbęs rankomis aukštai iškeltus kelius, spoksau tiesiai prieš save ir staiga išsigąstu: tikriausiai jis juokiasi supratęs, kad tik apsimetu esąs kurčias kaip aulas.

— Vajeeee, — sako jis, — pasižiūrėkite, kas čia tarp mūsų!

Šį epizodą aš prisimenu kuo aiškiausiai. Pamenu, kaip jis užmerkė vieną akį, atlošė galvą ir ėmė juoktis iš manęs, žiūrėdamas pro nosį su tuo baigiančiu užgyti vyno spalvos randu. Iš pradžių pamaniau, kad jis juokiasi iš keistos mano išvaizdos: toks drimba su indėno veidu ir juodais riebaluotais indėniškais plaukais. O gal iš to, koks silpnas atrodau? Bet paskui, pamenu, pamaniau jį juokiantis todėl, kad aš nė akimirką neapgavau jo apsimesdamas kurčiu — nors ir kaip gudriai vaidinau, jis mane perprato, todėl juokėsi ir merkė man akį, tai parodydamas.

— Na, kaip tu čia atsidūrei, Didysis Vade? Tu panašus į Sėdintį Bizoną per sėdimąjį streiką, — jis pažvelgė į ūmiuosius — ar juoksis iš jo sąmojo. Kai šie tik santūriai sukikeno, jis vėl atsigręžė į mane ir vėl pamerkė man akį, — kuo tu vardu, Vade?

— Jo p-p-pavardė Bromdenas, — iš ano kambario galo sušunka Bilis Bibitas. — Vadas Bromdenas. Bet visi vadina jį Vadu Ra-ražu, nes sanitarai di-didžiąją laiko dalį jį verčia šluoti grindis. Sakyčiau, ne ka-kažin ką daugiau jis ir gali. Jis kurčias, — Bilis susiima smakrą delnais. — Jeigu aš ap-p-p-kursčiau, — atsidusęs taria jis, — nusižudyčiau.

Makmerfis neatitraukia nuo manęs akių.

— Jis gražiai auga, nemenkas vyras bus. Įdomu, koks jo ūgis?

— Regis, kaip ka-kažkas kadaise išmatavo, du metrai ir pora centimetrų. Bet kas iš to, kad jis toks didelis — jis bi-bijo savo paties šešėlio. Di-didelis kurčias indėnas, ir tiek.

— Kai pamačiau jį čia sėdint, taip ir pamaniau, kad jis bus indėnas. Tačiau Bromdenas — neindėniška pavardė. Iš kokios jis genties?

— Nežinau, — atsako Bilis. — Kai aš čionai patekau, jis jau buvo.

— Iš daktaro esu girdėjęs, — įsiterpia Hardingas, — kad jis tik pusiau indėnas, berods Kolumbijos. Tai išnykusi gentis, gyvenusi Kolumbijos tarpeklyje. Anot daktaro, jo tėvas buvęs genties vadas, todėl šį vyruką ir tituluoja Vadu. O dėl Bromdeno pavardės... Matyt, per prastai nusimanau apie indėnus, kad galėčiau atsakyti į šį klausimą.

Makmerfis palenkia galvą man prie pat veido, tad aš priverstas į jį žiūrėti.

— Ar tai tiesa? Tu kurčias, Vade?

— Jis ku-kur-kurčnebylys.

Makmerfis sučiaupia lūpas ir ilgai spokso man į veidą, paskui išsitiesia ir atkiša man ranką.

— Velniai griebtų, bet ranką paspausti jis juk gali, ar ne? Kad ir kurčias ar dar koks. Dievaži, Vade, gal tu ir galiūnas, bet paspausk man ranką, nes aš įsižeisiu. O įžeidinėti naująjį gydyklos pamišėlių karalių nėra išmintinga.

Tai sakydamas, jis atsigręžia į Hardingą ir Bilį, nutaisęs šelmišką miną, bet delną, didumo sulig sriubos lėkšte, jis palieka atkištą man.

Kuo aiškiausiai prisimenu, kaip atrodė tas delnas: panagės prilindusios suodžių, mat kadaise dirbo automobilių mechaniku; žemiau riešo — ištatuiruotas inkaras; ant didžiojo piršto — nešvarus pleistras atsilupinėjusiais kraštais, o visi krumpliai nusėti randų ir įbrėžimų, senų ir šviežių. Pamenu, delnas buvo glotnus ir kietas nuo kirvakočių ir kauptukų rankenų — visai ne kortuotojo ranka. Delnas buvo pūslėtas, tos pūslės sutrūkinėjusios, o į plyšius prilindę purvo. Jis atrodė tarsi koks jo klajonių po Vakarus žemėlapis. Kai tas delnas suėmė mano ranką, pasigirdo šiugždesys. Pamenu, pirštai, apglėbę mano pirštus, buvo stori, stiprūs, ir aš pajutau savo rankoje kažkokį keistą pojūtį, tarsi tas šakalys imtų tinti — galėjai pamanyti, kad jis ėmė pumpuoti man į ranką savo kraują, ir dabar ji ėmė visa tvinkčioti, kupina galios. Pamenu, ji išsipūtė taip, kad pasidarė ne ką mažesnė negu jo...

— Misteri Makmari.

Tai Didžioji Sesuo.

— Misteri Makmari, ar negalėtumėt čia prieiti?

Tai Didžioji Sesuo. Juodukas su termometru ją atsivedė. Ji stovi ir barbena termometrą sau į laikrodį, o jos akys dūgzdamos laksto ratu, stengdamosi įvertinti naująjį ligonį. Jos lūpos sudėtos trikampiu, kaip lėlės, laukiančios žaislinio žinduko.

— Sanitaras Viljamsas man sako, misteri Makmari, kad jūs nelabai leidžiatės nuprausiamas po dušu, o tai privalu visiems naujokams. Ar tai tiesa? Būkite malonus ir supraskite: nors man džiugu, kad jūs šitaip susipažįstate su skyriaus ligoniais, bet viskam yra savas metas, misteri Makmari. Atsiprašau, kad pertraukiau judu su misteriu Bromdenu, bet jūs juk suprantate — taisyklių privalo laikytis visi.

Jis atlošia galvą ir pamerkia jai akį — girdi, jinai jo neapmulkins, lygiai kaip ir aš; jis ją perkandęs. Kurį laiką žiūri į ją viena akimi.

— Žinote, ponia, — sako jis, — žinote, visai tą pat man visados sako apie taisykles...

Jis išsišiepia. Jie abu šypsosi vienas kitam, stengdamiesi nuspręsti, ko vertas varžovas.

— ...kai nujaučia, kad aš ketinu pasielgti visai priešingai.

Tuomet jis paleidžia mano ranką.

Stikliniame poste Didžioji Sesuo, atplėšusi iš užsienio gautą paketą, siurbia į švirkštus žalsvai baltą skystį iš atsiųstų buteliukų. Viena iš mažųjų seserų, mergina, kurios viena akis vis nenustygdama sunerimusi dairosi per petį, kol kita seka įprastus darbus, paima padėkliuką su paruoštais švirkštais, bet prieš išeidama stabteli:

— Ką jūs manote apie šį naujoką, mis Rečid? Na, jis išvaizdus, draugiškas ir taip toliau, bet, mano kuklia nuomone, jis siekia būti viršiausias.

Didžioji Sesuo piršto galiuku išmėgina adatos aštrumą.

— Bijau, — ji perduria adata guminį buteliuko kamštelį ir patraukia švirkšto stūmoklį, — kad naujasis ligonis kaip tik to ir siekia — tapti viršiausiu. Tokius kaip jis mes vadiname manipuliatoriais, mis Flin. Tai žmonės, kurie siekdami savų tikslų linkę pasinaudoti visais ir viskuo.

— A... Bet kokie gali būti jo tikslai psichoneurologinėje gydykloje?

— Įvairiausi, — Didžioji Sesuo ramiai šypsosi, visa pasinėrusi į savo darbą — pritraukti švirkštus. — Pavyzdžiui, komfortas ir lengvas gyvenimas; arba galios ir visuotinės pagarbos pojūtis; arba finansinė nauda — o gal visa tai kartu. Kartais manipuliatorius paprasčiausiai siekia sukelti skyriuje sumaištį, nes tai jam malonu. Tokių žmonių esama mūsų visuomenėje. Manipuliatorius gali paveikti kitus ligonius ir taip juos sutrikdyti, kad kartais turi praeiti ištisi mėnesiai, kol viskas vėl stoja į savo vietas. Kadangi nūnai psichiatrinėse gydyklose vyrauja liberalizmo atmosfera, tokie žmonės lieka nenubausti. Anksčiau buvo visai kitaip. Pamenu, prieš keletą metų mūsų skyriuje buvo toks misteris Teiberis; jis buvo stačiai nepakenčiamas manipuliatorius. Kurį laiką... — ji pakelia akis nuo buteliukų; pusiau pritrauktas švirkštas, kurį ji laiko rankoje, atrodo lyg burtininko lazdelė. Iš akių matyti, kad jos mintys klajoja kažkur toli, apgaubtos malonių prisiminimų. — Misteris Tei-be-ris, — ištaria ji.

— Bet kurių galų žmogui kelti sumaištį skyriuje, mis Rečid, — nesiliauja kamantinėjusi antroji sesuo, — kas per noras? Kokie gali būti jo motyvai...

Didžioji nutraukia mažąją seselę besdama adatą atgal į guminį buteliuko kamštelį; ji pripildo švirkštą, staigiu judesiu ištraukia iš buteliuko ir padeda ant padėklo. Aš žiūriu, kaip ji tiesia ranką prie kito tuščio švirkšto; šarnyrais sujungta jos ranka šaute šauna į priekį, susilenkia ir krinta žemyn.

— Man rodos, jūs pamirštate, mis Flin, kad čia psichiškai nesveikų žmonių gydykla.

Didžioji Sesuo ne juokais susierzina, jei iškyla kokių kliūčių, neleidžiančių jos padaliniui veikti kaip darniam, tvarkingam, tiksliam mechanizmui. Mažiausia netvarka, nesklandumas ar kliūtis, ir ji pavirsta įtūžusiu stangriu baltu gumuliuku, kuriame įsirėžusi įtempta šypsena. Nors ji vaikštinėja su ta lėlės šypsena veide, o jos akys vis taip pat dūgzdamos ramiai laksto ratu, viduje ji visa įsitempusi lyg plienas. Aš tai žinau, aš tai jaučiu. Kol ramybės drumstėjas nesudrausminamas (ji tai vadina „sutvarkymu“) — ji nė per nago juodymą neatsileidžia.

Jai vadovaujant, skyrius buvo bemaž visai sutvarkytas. Bėda ta, kad ji negali visą laiką būti šiapus ligoninės sienų — jai tenka šiek tiek laiko praleisti anapus, tad ir pasaulį anapus ji pasiryžusi sutvarkyti. Dirbdama su panašiais kaip ji pati (juos visus aš vadinu Sindikatu; tai milžiniška organizacija, siekianti sutvarkyti pasaulį anapus taip gerai, kaip ji sutvarkė jį šiapus), tapo tikra tvarkymo veterane. Ją jau vadino Didžiąja Seserim, kai aš prieš tiek daug metų patekau į senąją gydyklą iš anapus, ir vienas Dievas težino, kaip seniai ji atsidavusi tvarkymui.

Aš matau, kaip ji kasmet vis labiau įgunda. Patirtis įkvėpė jai pasitikėjimo savim bei jėgų, ir dabar ji į visas puses skleidžia savo galią plonytėmis lyg plaukas vielytėmis, kurias aš vienas teįžiūriu; aš matau, kaip ji sėdi tos vielyčių raizgalynės viduryje it koks budrus robotas ir su mechaninio vabzdžio įgudimu prižiūri visą šią sistemą. Ji visada žino, kur pajungta kiekviena vielytė ir kokią srovę paleisti, norint pasiekti pageidaujamų rezultatų. Karinėje mokomojoje stovykloje aš buvau elektriko padėjėjas, kol mane permetė į Vokietiją, be to, per tuos metus, kada studijavau koledže, man taip pat buvo dėstoma elektronika, tad nutuokiu, kaip tokie dalykėliai prijungiami.

Sėdėdama šios vielyčių raizgalynės viduryje, ji svajoja apie tikslų, tvarkingą ir be sutrikimų veikiantį pasaulėlį, panašų į kišeninį laikrodį su stiklo dangteliu — vietą, kur griežtai laikomasi dienotvarkės, o visi ligoniai, nesantys anapus, paklusniai vykdo jos spinduliuojamus nurodymus, mat jie visi — į vežimėlius susodinti chroniai, kuriems iš kelnių klešnių išvestos žarnelės į kanalizaciją po grindimis. Metai iš metų ji renkasi idealius kadrus. Įvairiausio amžiaus ir plauko gydytojai pasirodo ligoninėje ir išdėsto jai savo idėjas, kaip turėtų būti tvarkomasi skyriuje; kai kuriems jų pakanka drąsos tas savo idėjas ginti. Ji diena iš dienos varsto tokius gydytojus į sausledį panašiomis savo akimis, ir galop jie išeina iš gydyklos kažkokio antgamtiško drugio krečiami. „Nesuprantu, kas man darosi, — skundžiasi jie kadrų skyriaus viršininkui. — Kai pradėjau dirbti šiame skyriuje su ta moterimi, atrodo, kad mano gyslomis ėmė tekėti amoniakas. Aš be perstojo tirtu, mano vaikai nenori sėdėti man ant kelių, žmona atsisako su manim miegoti. Aš reikalauju, kad mane perkeltumėt kitur — į neurologijos ar pediatrijos skyrių, ar alkoholikų gydyklą, tik ne čia!“

Šitaip ji elgiasi daug metų. Kai kurie gydytojai išsilaiko tris savaites, kiti — tris mėnesius; galop ji pasitenkino mažu žmogeliu aukšta, plačia kakta ir putliais, nukarusiais žandais. Kakta tarp mažyčių jo akių susitraukusi, tarsi kadaise jis būtų nešiojęs gerokai per mažus akinius, taip ilgai, kad nuo jų veidas per vidurį įlinkęs, tad dabar jis nešioja akinius prisirišęs virvele prie marškinių apykaklės sagos. Jie sūpuojasi ant purpurinės jo nosytės balnelio ir amžinai nuslenka į vieną ar kitą pusę, tad kalbėdamas jis vis atlošia galvą, kad jie laikytųsi tiesiai. Šis daktaras atitinka jos skonį.

Tris juodukus sanitarus ji įsitaisė, per daugelį metų išbandžiusi ir išbrokavusi tūkstančius. Jie pasirodo jai ilga, juoda virtine niūrių, stambianosių kaukių ir ima nekęsti jos bei to jos kreidiško, lyg lėlės, baltumo vos tik pamatę. Jinai kokį mėnesį vertina juos, matuoja jų neapykantą, o paskiau atleidžia, nes jie per mažai nekenčia. Pagaliau ji surenka tris jai tinkamus — po vieną; kol įpina juos į savo planus ir tinklus, praeina daug metų — ji neabejoja, kad neapykantos jiems pakaks.

Pirmąjį ji įsitaisė man išbuvus skyriuje penkerius metus. Tai persisukęs neūžauga šalto asfalto spalvos oda ir iššokusiomis gyslomis. Jo motina buvo išprievartauta Džordžijos valstijoje; prievartautojai viržiais pririšo tėvą prie įkaitusios krosnies, ir kraujas iš žaizdų upeliais sruvo jam į batus. Būsimasis sanitaras, tuomet penkerių metų berniukas, stebėjo šią sceną pro spintos plyšelį; po šio įvykio jis nustojo augęs. Dabar jo akių vokai plonyčiai, nukarę, tarsi jam ant nosies tupėtų šikšnosparnis. Jis vos vos kilsteli tuos į ploną pilką audinį panašius vokus kaskart, kai skyriuje pasirodo naujas baltaodis ligonis, dirsčioja iš po jų, nužvelgia atvykėlį nuo galvos iki kojų ir vieną vienintelį sykį linkteli galva, tarsi būtų įsitikinęs kažkuo, dėl ko jau ir taip nė kiek neabejojo. Tik pradėjęs dirbti, jis norėjo nešiotis švino šratukų prikimštą kojinę ligoniams tvarkyti, bet Didžioji Sesuo paaiškino jam, kad šitaip nebesielgiama; jinai privertė jį palikti šį instrumentą namie ir išmokė jį savo pačios metodų. Išmokė jį nerodyti savo neapykantos, būti ramiam ir laukti — laukti, kol įgysi nedidelį pranašumą, kol priešininkas mažumą atsipalaiduos, o tuomet užmesti jam ant sprando virvę ir be perstojo veržti. Visą laiką. Štai kaip juos sutvarkai, — mokė ji.

Kiti du juodukai pasirodė po dvejų metų, vienas vos mėnesiu vėliau už kitą. Jie abu tokie panašūs, kad, regis, ji bus pasidariusi tikslią to pirmiau pasirodžiusio kopiją. Jie aukšti, kampuoti, kaulėti, o jų veiduose išskaptuota niekad nesikeičianti išraiška — lyg jie būtų titnaginiai iečių antgaliai. Jų žvilgsniai aštrūs lyg durklai, o jei prisilieti prie jų plaukų, tau nudreskia odą.

Visi trys juodi lyg rojaliai. Iš tos ilgos juodos virtinės jų pirmtakų ji įsitikino: juo tamsesni, juo daugiau laiko skiria švarai ir tvarkai skyriuje palaikyti. Pavyzdžiui, visų trijų sanitarų uniformos visuomet baltutėlės lyg sniegas. Baltos, šaltos ir standžios kaip ir pačios Didžiosios Sesers.

Visi trys mūvi iškrakmolytomis sniego baltumo kelnėmis, vilki baltais šone užsegamais marškiniais ir avi baltais išblizgintais it ledas batais, kurių raudoni guminiai padai tokie minkštučiai, kad jie vaikšto koridoriais tyliai lyg pelės. Jie visuomet vaikšto be jokio garso. Jie išdygsta įvairiose skyriaus vietose kaskart, kai ligonis nutaria niekam nematant save apžiūrėti ar šnabžtelti kitam kokią paslaptį. Stovi toks ligonis kampe vienui vienas, staiga girgžt, ir jam skruostą nutvilko šaltis. Jis pasisuka į tą pusę — ir išvysta šaltą akmeninę kaukę, sklendžiančią priešais sieną. Ligonis nemato kūno, vien juodą veidą. Mat gydyklos sienos, kaip ir sanitarų uniformos, baltos, nublizgintos lyg šaldytuvo durelės, tad juodas veidas ir delnai sklando jų fone it koks vaiduoklis.

Šitiek metų treniruoti, visi trys juodukai vis geriau prisiderina prie Didžiosios Sesers bangos. Vienas po kito jie sugeba atsijungti laidus ir pasidaro valdomi per atstumą, spinduliais. Ji niekados balsu neįsakinėja, niekad nepalieka raštiškų nurodymų, kad nepamatytų ligonio aplankyti atėjusi žmona ar kokia mokytoja. Jai nebereikia to daryti. Ji bendrauja su jais aukštos įtampos neapykantos banga, ir juodukai puola vykdyti jos pageidavimų, jai dar nespėjus jų nė sugalvoti.

Taigi Seseriai susirinkus tinkamus kadrus, skyriuje viskas eina sklandžiai, kaip panaktinio laikrodis. Visa, ką sanitarai galvoja ir daro, suplanuota prieš daugel mėnesių pagal pastabėles, kurias per dieną susirašo Sesuo. Jos išspausdinamos ir sukišamos į mašiną, kurią aš girdžiu gaudžiant seserų posto gilumoje, anapus plieno durų. Vietoje jų mašina išduoda gausybę dienotvarkės kortelių, išmargintų kvadratinių skylučių raštais. Kas rytą dienotvarkės kortelė su tos dienos data įkišama į plieno durų plyšį, ir sienos sugaudžia. Pusę septynių miegamajame užsidega šviesos, ūmieji, juodųjų sanitarų niuksimi, kuo greičiau ropščiasi iš lovų dirbti — blizginti grindų, kratyti peleninių ir trinti sienos įbrėžimų, kuriuos išvakarėse paliko užsitrumpinęs senukas; iš jo teliko baisus dūmų kamuolys ir svylančios gumos smarvė. Ratukininkai nukelia ant grindų apmirusias lyg rąstai kojas ir atsisėdę tarsi statulos laukia, kol kas priveš jiems vežimėlius. Daržovės šlapinasi į lovas, ir dėl to susijungus grandinei, elektros šokas numeta juos ant plytelėmis klotų grindų, suzvimbia skambutis, prišokę juodukai apiplauna juos guminėmis žarnomis ir aprengia švariomis žaliomis uniformomis...

Be penkiolikos septynios ūmieji išsirikiuoja abėcėlės tvarka priešais veidrodžius A, B, G, D... ir ima ūžti skustuvai. Paeinantys chroniai, tokie kaip aš, ateina baigus skustis ūmiesiems, paskiau įridenami ratukininkai. Lieka trys senukai, kurių apdribusios pasmakrės apsitraukusios geltonų pelėsių plėvele; juos skuta krėsluose dieniniame kambaryje, pririšę odos diržais viršugalvius, kad maskatuodami galvomis nepasipjautų į skustuvą.

Kartais rytais, ypač pirmadieniais, aš pasislepiu ir mėginu išsisukti nuo dienotvarkės. O kitąsyk nieko nelaukęs užimu savo vietą pagal abėcėlę ir judu po skyrių nekeldamas kojų — galingi grindyse įmontuoti magnetai stumdo mus visus lyg kokias marionetes...

Septintą atsiveria valgyklos durys, ir dabar atvirkščia tvarka — pirmiausia ratukininkai, paskui paeinantieji ir galop ūmieji — dedamės ant padėklų kukurūzų dribsnius, kiaušinienę su lašinukais, skrebučius, o šįryt — konservuotą persiką ant sudriskusio žalio salotos lapo. Keli ūmieji atneša padėklus ratukininkams. Dauguma pastarųjų — ne kas kita kaip chroniai nesveikomis kojomis. Jie valgo patys, bet trys iš jų visiškai nevaldo kūno žemiau kaklo, o ir galvą ne per geriausiai. Jie vadinami daržovėmis. Juodukai įridena juos visiems kitiems susėdus, pristumia prie sienos ir atneša visiems vienodus padėklus su maistu, panašiu į dumblą. Prie padėklų pritvirtintos tiems trim bedančiams dietą nurodančios kortelės su užrašu „minkštas mechaniškai susmulkintas maistas“: kiaušiniai, kumpis, skrebučiai, kiauliena — viskas po dvidešimt du kartus sukramtyta virtuvėje stovinčios mašinos iš nerūdijančio plieno. Aš matau, kaip ji sučiaupia iš grandelių sunertas lūpas, panašias į dulkių siurblio žarną, ir drebia ant lėkštės gumulą sužiaumoto kumpio, sukeldama tokį garsą kaip besituštinanti karvė.

Juodukai kemša maistą į čiulpiančias rausvas daržovių burnas šiek tiek per greitai, ratukininkai nespėja jo ryti, ir „minkštas mechaniškai susmulkintas maistas“, nuvarvėjęs smakrais, panašiais į gumbelius, tykšta ant žalių uniformų. Juočkiai keikia daržoves, plačiau juos žiodo, sukdami šaukštą ratu, tarsi gramdydami supuvusį obuolį. „Tas senas bezdalius Blastikas stačiai man akyse yra. Aš jau nebeskiriu, kuo jį valgydinu, — kiaulienos tyre ar jo paties supisto liežuvio gabalais...“

Pusę aštuonių — vėl į dieninį kambarį. Didžioji Sesuo žvelgia pro tą savo ypatingą stiklą, kuris visuomet taip nublizgintas, kad jo net nematai, ir linksi patenkinta tuo, ką mato; ištiesusi ranką nuplėšia kalendoriaus lapelį — dar viena diena arčiau tikslo. Nuspaudžia mygtuką, duodama ženklą viskam prasidėti. Išgirstu „dženg dženg“ — kažkur sužvanginamas didelis skardos lapas. Visi laikykitės tvarkos. Ūmieji: sėdėkite savojoje dieninio kambario pusėje, laukite, kol atneš kortas ir „monopolį“. Chroniai: sėdėkite savo pusėje ir laukite, kol atneš dėliones iš Raudonojo Kryžiaus dėželės. Elisai: drožk į savo vietą prie sienos, iškelk rankas — tegul jas prikala vinimis, o kojomis tegu teka šlapimas. Pitai: kinknok galva lyg marionetė. Skenlonai: susidėk gumbuotas rankas ant stalo priešais save ir krutink jas, konstruodamas išgalvotą bombą išgalvotam pasauliui susprogdinti. Hardingai: pradėk šnekėti mojuodamas į karvelius panašiomis savo rankomis, paskui susikišk jas į pažastis ir nepaleisk — juk suaugusiam žmogui nedera šitaip mostaguoti savo gražiomis rankomis. Syfeltai: imk dejuoti, kad skauda dantis ir kad slenka plaukai. Visi: įkvėpkite... iškvėpkite... viskas kuo sklandžiausiai; visų širdys plaka ritmu, nustatytu dienotvarkės kortelėse. Garsas — lyg gerai suderintų variklio cilindrų.

Tarsi animaciniame filme, kur veikėjai plokšti, juodai apvedžioti, trūkčiojančiais judesiais pasakoja kvailą istoriją, kuri iš tiesų būtų juokinga, jei tos figūros nebūtų tikri žmonės...

Be penkiolikos aštuonios juodieji sanitarai eina pro chronių vorą, pleistru klijuodami kateterius tiems, kurie sugeba nekrutėti. Kateteriai — tai panaudoti prezervatyvai nukirptais galais, guminėmis juostelėmis pritvirtinti prie žarnelių, kurios eina kelnių klešne į plastmasinį maišelį su užrašu: VIENKARTINIS. PAKARTOTINAI NENAUDOTI. Mano pareiga — kiekvienai dienai baigiantis tuos maišelius išplauti. Juodukai pritvirtina prezervatyvą, pleistru priklijuodami jį prie plaukų; chronių kirkšnys nuo pleistro liko be vičvienaičio plaukelio, lyg naujagimių...

Aštuntą valandą sienos ima dūgzti, gausti — gyvenimas užverda. Garsiakalbis lubose Didžiosios Sesers balsu skelbia: „Vaistai“. Mes žiūrime į stiklinę kabiną, kurioje ji sėdi, bet prie mikrofono jos nematyti — ji už trijų metrų nuo jo, moko vieną iš tų smulkučių slaugių, kaip tvarkingai išdėlioti ant padėklo tabletes, kad dailiai atrodytų. Ūmieji išsirikiuoja už stiklo durų abėcėlės tvarka, paskui chroniai, o už jų — ratukininkai (daržovės vėliau gauna vaistus, išmaišytus šaukšte su obuolių sultimis). Vyrai eidami vora gauna po kapsulę kartoniniame puodelyje, meta ją giliai į gerklę, ir smulkutė slaugė pripila į puodelį vandens užsigerti. Retkarčiais koks kvailys ima ir paklausia, ką jis turįs praryti.

— Luktelėk akimirką, brangute, kas tos dvi raudonos kapsulės prie mano vitamino?

Aš jį pažįstu. Tai stambus, mėgstantis paniurgzti ūmusis; jis jau garsėja kaip vaidininkas.

— Tai tik vaistai, misteri Teiberi, jums į sveikatą. Nagi, nurykime.

— Bet aš noriu sužinoti, kokie vaistai. Dievuliau, aš ir pats matau, kad čia tabletės, o ne...

— Nurykite, misteri Teiberi, būkite geras — dėl manęs, — ji meta akį į Didžiąją Seserį pasižiūrėti, kaip ši reaguoja į tą jos meilikavimo taktiką, paskui vėl atsigręžia į ligonį. Jis vis dar nenori ryti nežinomų tablečių, net dėl jos.

— Panele, aš nenoriu kelti triukšmo, bet ryti nežinodamas, ką ryju, taip pat nenoriu. Ką aš galiu žinoti — gal čia tos keistos tabletės, kurios paverčia žmogų tuo, kas jis nėra?

— Nusiraminkite, misteri Teiberi.

— Nusiraminti? Dėl Dievo meilės, aš tik noriu sužinoti...

Tačiau Didžioji Sesuo jau patyliukais prie jo priėjo, ir, surakinusi jam ranką savo delnu, paralyžiuoja jį iki pat peties.

— Viskas gerai, mis Flin, — sako ji. — Jeigu misteris Teiberis nori elgtis kaip vaikas, ko gero, ir su juo teks elgtis kaip su vaiku. Mes stengėmės būti geri ir dėmesingi jam. Matyt, tai ne išeitis. Priešiškumu, vien priešiškumu — štai kaip jis mums atsidėkoja. Galite eiti, misteri Teiberi, jeigu nenorite tablečių.

— Aš tik norėjau sužinoti, dėl Die...

— Galite eiti.

Didžioji Sesuo paleidžia jo ranką, ir jis niurzgėdamas nueina, o paskui visą rytą paniuręs slankioja po išvietę, galvodamas apie tas kapsules. Vieną kartą aš pasikišau tokią pat raudoną kapsulę po liežuviu, suvaidinau, kad nurijau, ir nusinešęs į savo šluotų spintą praplėšiau. Akimirksniu ji pavirto baltomis dulkėmis, bet aš spėjau pamatyti, kad tai miniatiūrinis elektroninis elementas iš mikroskopinių laidelių, tinklelių ir tranzistorių. Tarnaudamas armijoje, aš padėdavau radarų tarnybos vyrams tokius montuoti, tik šitas buvo sukonstruotas taip, kad suirtų, vidun patekus oro...

Aštuonios dvidešimt ištraukiamos kortos ir dėlionės.

Aštuntą dvidešimt penkios kuris nors ūmusis pasakoja kadaise mėgdavęs stebėti besimaudančią seserį; prie stalo kartu su juo sėdėję trys kiti vyrukai vienas per kitą lekia užrašyti tai į žurnalą...

Pusę devynių atsidaro skyriaus durys, ir įskuodžia du technikai, nuo kurių trenkia vynu. Technikai visuomet greitai vaikšto, nes antraip neišsilaikytų stati — taip smarkiai visada palinkę į priekį. Jie amžinai palinkę į priekį, amžinai kvepia, tarsi būtų sterilizavę savo įrankius vynu. Jie uždaro laboratorijos duris; šluodamas grindis vis prisiartinu prie jų ir pro piktą plieną gludinančio tekėlo dūzgesį girdžiu jų balsus:

— Kokio darbo turime tokią nežmonišką ankštybę?

— Reikia įmontuoti „vidinį smalsumo atjungiklį“ kažkokiam pederastui, mėgstančiam visur kaišioti nosį. Jinai sako, skubiai, o aš net nežinau, ar turime tokį daikčiuką fonduose.

— Gali tekti skambinti IBM, kad skubiai mums atsiųstų; einu, patikrinsiu sandėlyje...

— Ė, atnešk iš ten butelį to spirituko; aš jau priėjau iki tiek, kad negaliu įmontuoti jokio supisto prietaisėlio, kol neišmetu burnelės. Vis tiek, velniai rautų, čia dirbti geriau negu garaže...

Jie kalba pakeltais balsais, nelaukdami atsakymo — ne kaip žmonės, o kaip animacinių filmukų herojai. Aš su savo šluota pasitraukiu į šalį, kad neužkluptų klausantis.

Du stambūs juodukai sanitarai sugauna Teiberį išvietėje ir nutempia jį į čiužinių sandėlį. Tas smagiai įspiria vienam jų į blauzdą ir klykia it skerdžiamas. Man keista, koks bejėgis jis atrodo jų rankose, — tarsi surakintas juodos geležies grandinėmis.

Jie parverčia jį kniūbsčią ant čiužinio; vienas sėdasi jam ant galvos, kitas praplėšęs kelnes smaukia jas, kol galop rausvą lyg persikas Teiberio užpakalį įrėmina salotinis jo kelnių audeklas. Teiberis keikiasi, bet žodžius sugeria čiužinys, o juodukas, sėdįs jam ant galvos, sako: „Viskas gerai, misteri Teiberi, viskas gerai...“ Koridoriumi ateina sesuo, tepdama ilgą adatą vazelinu. Ji uždaro duris, ir kurį laiką jų nematau, bet tuoj pat išeina valydama adatą į Teiberio kelnių skiautę, palikusi indelį su vazelinu. Kol juodukas neuždarė durų, spėju pamatyti, kad antrasis, vis dar sėdįs Teiberiui ant galvos, šluosto jį servetėle. Ilgai dar jie ten išbūna, paskui durys vėl prasiveria, ir jie išėję nuneša Teiberį koridoriumi į laboratoriją. Žalia uniforma nuo jo dabar nuplėšta, jis susuktas į drėgną paklodę...

Nuo devynių valandų jauni gydytojai rezidentai su odiniais antalkūniais gal penkiasdešimt minučių kamantinėja ūmiuosius, ką jie veikė, kai buvo maži vaikai. Didžioji Sesuo įtariai žiūri į tuos gydytojus ežiuku kirptais plaukais, ir tos penkiasdešimt minučių, kurias jie išbūna skyriuje, jai prailgsta. Kol jie čia, jos prietaisai vis užsikerta, tad ji nepatenkinta raukosi ir žymisi, kad reikia patikrinti šių vaikinų bylas — gal kadaise yra pažeidę eismo taisykles ar panašiai...

Be dešimties minučių dešimt rezidentai išeina, ir jos prietaisai vėl ima sklandžiai dūgzti. Sesuo stebi dieninį kambarį iš savo stiklinės kabinos; prieš ją vykstanti scena vėl įgauna tą pilkšvai melsvą aiškumą, tą raiškią, tvarkingą animacinio filmo judesių seką.

Teiberis išridenamas iš laboratorijos lovoje su ratukais.

— Teko suleisti jam dar vieną adatą, nes darant punkciją jis ėmė atgauti sąmonę, — aiškina jai technikas. — Gal nieko nelaukiant nuvežti jį į pirmąjį pastatą elektros šoko terapijai — taip ir sekonalio sutaupysime?

— Sakyčiau, puikus pasiūlymas. O paskui gal nuvežkite į encefalografijos kabinetą ir patikrinkite galvą — ko gero, išaiškės, kad reikia patvarkyti jam smegenis.

Technikai nutipena į šalį, stumdami ant lovos su ratukais gulintį žmogų, lyg kokie animacinių filmų veikėjai — o gal veikiau lyg marionetės lėlių teatro spektaklyje, kurio žiūrovai turėtų kvatotis matydami, kaip herojų talžo šėtonas ar apžiojęs galvą ryja besišypsantis krokodilas...

Dešimtą ryto ateina paštas. Kartais gauni atplėštą voką...

Pusę vienuolikos pasirodo ryšių su visuomene agentas, vedinas moterų klubo narėmis. Įžengęs pro dieninio kambario duris, suploja putliomis rankomis ir sušunka:

— Sveiki, vyručiai. Ko dabar nukabinote nosis? Žvaliau! Apsidairykite, mergaitės, kaip čia švaru, kaip čia gražu, ar ne? Čia mis Rečid. Aš pasirinkau šį skyrių, nes jam vadovauja jinai. Jinai, mergaitės, nelyginant motina. Ne amžiumi — suprantate, mergaitės, ką turiu galvoj...

Agento marškinių apykaklė tokia ankšta, kad juokiantis jo veidas visas išsipučia, o juokiasi jis — dažniausiai net nesuprantu iš ko — laibai, tankiai, tarsi norėtų liautis, bet negalėtų. Taigi veidas tuomet išsipučia, parausta, suapvalėja — gali pamanyti, jog tai tik balionas su nupieštu ant jo veidu. Ant veido ir galvos plaukų bemaž nėra — atrodo, kadaise buvo kažkiek prisiklijavęs, bet jie be perstojo slinko, lįsdami į rankogalius, marškinių kišenę, apykaklę. Gal todėl jis taip susismaugęs apykaklę — kad neprilįstų plaukų galiukų.

Gal todėl tiek daug ir juokiasi — kai kurie plaukeliai vis dėlto palenda po apykakle ir jį kutena.

Jis vedžioja šias ekskursijas — rimtas moteris su sportinio kirpimo švarkais, — jos linkčioja, kai jis rodo, kiek daug gerų permainų čia įvyko metams bėgant. Jis parodo televizorių, didelius oda trauktus minkštasuolius, higieniškus geriamo vandens fontanėlius, o paskui jie visi nueina kavos į slaugių postą. Kartais jis pasirodo vienas ir atsistojęs dieninio kambario viduryje ploja delnais (girdėti, kad jie drėgni) — suploja du ar tris kartus, kol jie sulimpa, paskui sudeda po smakru tarsi maldai ir ima suktis ratu. Be perstojo sukasi ten, kambario viduryje, padūkusiomis, pamišėliškomis akimis spokso į televizorių, naujus paveikslus ant sienų, fontanėlį ir juokiasi.

Jis niekad nepaaiškina mums, ką juokinga matąs, o man juokinga tik tai, kad jis šitaip be perstojo sukasi lyg guminis žaisliukas — rodos, stumtelėsi, o jis iškart atsities, nes jo apačioje įtaisytas svoris, ir vėl ims skrieti ratu. Jis niekad niekad nepažvelgs ligoniams į akis...

Dešimtą keturiasdešimt, keturiasdešimt penkios, penkiasdešimt ligoniai laksto į elektros, darbo ir fizioterapijos kabinetus, į keistus kambarėlius, kurių sienos visuomet skirtingo aukščio, o grindys nehorizontalios, ir grįžta atgal. Mechanizmai aplinkui įsibėgėja, ima tolygiai dūgzti.

Skyriuje gaudžia taip, kaip kadaise girdėjau gaudžiant medvilnės fabrike, kai mūsų amerikietiško futbolo komanda žaidė su viena Kalifornijos vidurine mokykla. Kartą po sėkmingo sezono miesto šulai, mūsų komandos gerbėjai, pajuto tokį pasididžiavimą ir tokią euforiją, jog nupirko mums bilietus lėktuvu į Kaliforniją, kad galėtume sužaisti ten su mokyklos komanda, dalyvaujančia čempionate. Atskridę į miestą, mes turėjome apsilankyti kokiame pramonės objekte. Mūsų treneris įrodinėdavo, esą sportas turįs pažintinę reikšmę, nes kelionėse sužinai daug naujo, tad per kiekvieną komandos išvyką prieš rungtynes nuvesdavo mus į kokią pieninę, burokus auginantį ūkį ar konservų fabriką. Kalifornijoje jis sumanė nuvesti mus į medvilnės fabriką. Beveik visi mano komandos draugai, metę akį į fabriką, grįžo į autobusą ir susėdę ėmė pliekti pokerį ant paguldytų lagaminų; aš pasilikau fabrike ir įsitaisiau kampe, kad netrukdyčiau juodaodėms merginoms, zujančioms staklių tarpueiliuose. Tas mechanizmų gausmas, žmonių klegesys, ritmingas judėjimas ėmė mane tarsi migdyti. Dėl to aš ir pasilikau kitiems išėjus, ir dar todėl, kad fabrikas kažkuo man priminė mūsų genties vyrus, kurie paskutinėmis kaimelio gyvavimo dienomis išėjo dirbti su akmenskalde užtvankos statyboje. Tas pats pašėliškas ritmas, tie patys monotoniško darbo užhipnotizuoti veidai... Norėjau išeiti kartu su komanda, bet nepajėgiau.

Buvo žiemos pradžios rytas, ir aš tebevilkėjau striukę — mes buvome gavę po striukę, kai laimėjome pirmenybes, — raudonai žalią su odinėmis rankovėmis ir kamuolį vaizduojančia emblema ant nugaros su mūsų laimėtų pirmenybių užrašu, tad daugelio juodaodžių merginų žvilgsniai vis į ją krypo. Aš ją nusivilkau, bet jos vis tiek į mane žvilgčiojo. Tais laikais buvau gerokai didesnis.

Viena mergina atsitraukė nuo staklių, apsižvalgė į šalis, ar nėra netoliese cecho viršininko, ir priėjo prie manęs. Ji paklausė, ar mes vakare žaisime su mokyklos komanda, — jos brolis, girdi, žaidžia saugu. Mudu pasišnekučiavome apie futbolą bei panašius dalykus, ir aš pastebėjau, kad jos veidas atrodo neryškus, tarsi tarp mudviejų tvyrotų ūkas — mat ore sklandė medvilnės pūkeliai.

Pasakiau jai apie tuos pūkelius. Ji ėmė vartyti akis, o paskui palenkusi galvą juoktis į kumštį, kai pasakiau jai, kad man atrodo, tarsi žvelgčiau į jos veidą ūkanotą rytą medžiodamas antis. „Po šimts pypkių, — tarė jinai, — ką aš veikčiau toje pasaloje su tavim?“ Atsakiau jai, kad galėtų saugoti mano šautuvą, ir visos cecho merginos ėmė kikenti į kumščius. Aš ir pats sukikenau iš tokio gudraus savo atsakymo. Mes toliau su ja šnekėjomės, juokavome, bet staiga ji sugriebė mane už riešų ir tvirtai į juos įsikibo. Dabar jos bruožai pasidarė kuo ryškiausi; aš mačiau, kad ji kažko išsigandusi.

— Išsivežk mane, — sukuždėjo ji, — išsivežk mane, dički. Iš šitos gamyklos, iš šito miesto, iš šito gyvenimo. Nusivežk mane į kokią medžiotojų pasalą. Kur nors, tik ne čia. Gerai, dički, a?

Tamsus, dailus jos veidas žvilgėjo priešais mane. Aš stovėjau prasižiojęs, nesumodamas, ką jai atsakyti. Šitaip stovėjome susikibę gal porą sekundžių, paskui triukšmas ceche mažumą pagarsėjo, ir kažkas ėmė traukti ją nuo manęs. Man nematoma virvė, pririšta prie tos raudonos gėlėtos suknelės, traukė ją atgal. Jos nagai ėmė slysti mano delnais, ir vos tik jie visiškai pasileido, jos veidas vėl pasidarė neryškus, blausus, ėmė slysti anapus to sklandančio medvilnės pūkelių ūko lyg tyžtantis šokoladas. Ji nusijuokė, nusisuko, tik geltona koja šmėstelėjo iš po suknelės padurkų. Ji pamerkė man per petį ir pasileido tekina prie savo staklių, kur nuo stalo nukritusi medvilnės pluošto krūva jau rangėsi ant grindų; suspaudusi ją į glėbį, ji lengvučiais žingsneliais nubėgo staklių tarpueiliu prie vežimėlio, sumetė pluoštą ir pranyko man iš akių.

Visos tos besisukančios, ratu skriejančios verpstės, lakstančios šaudyklės, ritės, išvarpiusios orą siūlais, baltintos sienos, pilkos staklės ir merginos gėlėtomis suknelėmis, zujančios pirmyn atgal, visa erdvė aptraukta baltų siūlų voratinkliu, laikančiu fabriką, kad nesubyrėtų, — visa tai įsirėžė mano atmintyje ir kartkartėmis mūsų skyriuje man jį vėl primena.

Taip. Štai ką aš žinau: mūsų skyrius — tai Sindikato fabrikas. Mūsų gydykla skirta ištaisyti klaidas, pridarytas gyvenamuosiuose rajonuose, mokyklose ir bažnyčiose. Kai gatavas produktas grįžta į visuomenę, visas suremontuotas, ne blogesnis už naują, o kartais net geresnis, Didžiosios Sesers širdis pritvinksta džiaugsmo: padaras, kuris buvo brokuotas, ne toks kaip kiti, kai pirmąsyk pasirodė, dabar yra veikiantis, sureguliuotas elementas, darantis garbę visai gydyklai, akį džiuginantis stebuklas. Pasižiūrėk, kaip jis slenka žeme su šypsena, privirinta jam prie veido, kaip prisiderina kokiame jaukiame miesto kvartale, kur gatvėje prirausta miesto vandentiekio griovių. Tie grioviai jį džiugina. Pagaliau jis prisitaikė prie aplinkos...

„Kaip gyva nesu mačiusi nieko įspūdingesnio už tai, kaip pasikeitė Maksvelis Teiberis nuo tada, kai grįžo iš tos ligoninės; tiesa, paakiai šiek tiek pajuodę, šiek tiek svorio numetęs, bet žinai ką? Dabar jis kitas žmogus. Dievulėli, kokių aukštybių pasiekė šiuolaikinis Amerikos mokslas...“

O pusrūsio languose kas vakarą gerokai po vidurnakčio dar dega šviesos: palinkęs jis krapštosi prie užmigusios žmonos, ketverių ir šešerių metukų savo dukryčių ir kaimyno, su kuriuo pirmadieniais žaidžia kėgliais; pirštais, kuriems vikrumo ir įgudimo suteikė technikų įmontuoti jam uždelstos reakcijos elementai; Maksvelis Teiberis reguliuoja juos taip, kaip pats buvo sureguliuotas. Šitaip tas dalykas platinamas.

Kai pagaliau, praėjus užprogramuotam metų skaičiui, išsikvepia, jis jau virtęs viso miestelio numylėtiniu; laikraštis išspausdina pernykščių nuotrauką: joje jis padeda skautams tvarkyti kapines, o žmona gauna vidurinės mokyklos direktoriaus laišką, kuriame šis rašo, jog Maksvelis Vilsonas Teiberis buvo jų nuostabiojo miestelio jaunimo įkvėpėjas.

Net balzamuotojai, pora godžių šykštuolių, susigraudina. „Tu tik pažvelk į jį — taip, Maksas Teiberis buvo geras vyras. Kaip sakai, gal panaudokime jam tą brangųjį balzamą ir nepaimkime iš žmonos papildomo mokesčio? Ai, velniai rautų, įtraukime balzamo kainą į biuro sąskaitą“.

Toks sėkmingai išrašytas ligonis — tai gaminys, užliejantis Didžiosios Sesers širdį džiaugsmu; jis iškalbingai byloja apie jos meistriškumą ir taisymo sistemos tobulumą. Kai ligonis išrašomas, laimingi visi.

O štai naujokas gydykloje — visai kas kita. Net nuolankiausią naujoką reikia kiek apdoroti, kad jis įeitų į vėžes; be to, ką gali žinoti — gal jis pasirodys besąs iš tų nelengvai sutramdomų, kurie išsijuosę viską gadina, sukeldami velnišką netvarką ir grėsmę visai sklandžiai veikiančiai taisyklai. O aš jau esu aiškinęs, kad Didžioji Sesuo ne juokais suirzta, jei kas sutrukdo sklandų jos padalinio darbą.

Prieš vidurdienį jie vėl paleidžia rūko mašiną, bet ne visu pajėgumu — rūkas nėra labai tirštas, tad iš paskutiniųjų stengdamasis aš šį bei tą pro jį matau. Vieną gražią dieną aš liausiuosi stengęsis ir visai ištišiu, pasimesiu rūke, kaip nutiko kai kuriems chroniams, bet kol kas man rūpi tas naujokas — noriu pasižiūrėti, kaip jis reaguos į netrukus vyksiantį grupinės terapijos seansą.

Be dešimties minučių pirmą rūkas visiškai išsisklaido, ir juodukai paliepia ūmiesiems paruošti vietą susirinkimui. Visi stalai išnešami iš dieninio kambario į prausyklą; šokių aikštelė paruošta, sako Makmerfis.

Didžioji Sesuo stebi visa tai pro stiklo sieną. Ji nepasitraukė iš šios savo vietos ištisas tris valandas, net pietauti nėjo. Pirmą valandą, kai stalai iš dieninio kambario jau išnešti, iš savo kabineto koridoriaus gale ateina daktaras; eidamas pro postą, kur pro stiklo sieną viską stebi Didžioji, jis kartą linkteli jai ir atsisėda ant savo kėdės į kairę nuo durų. Jam atsisėdus, susėda ir ligoniai, netrukus pakrikai sueina smulkutės slaugės ir gydytojai rezidentai. Visiems susėdus, Didžioji Sesuo atsistoja iš savo vietos anapus stiklo sienos ir eina į posto gilumą prie to plieninio pulto su prietaisų skalėmis ir jungikliais; paleidusi kažkokį automatą valdyti prietaisus, kol jos čia nebus, ji įeina į dieninį kambarį nešina žurnalu ir krepšiu užrašų. Nors čia išbuvo jau pusę dienos, jos uniforma vis dar taip stangriai iškrakmolyta, kad niekur nesilanksto, o jeigu ji sulenkia kokį sąnarį, pasigirsta driokstelėjimas, tarsi mėginant suriesti suledėjusį brezentą.

Ji atsisėda į dešinę nuo durų.

Vos tik jai atsisėdus, Pitas Bančinis pašoka ant kojų ir ima švokšti mataruodamas galva:

— Aš pa-a-vargęs. Viešpatie, kaip baisiai aš pavargęs.

Jis visuomet taip daro, kai skyriuje atsiranda naujokas, kuris gali būti nusiteikęs jo klausytis.

Didžioji Sesuo nepasuka į Pitą galvos. Ji rausiasi tarp savo popierių krepšyje.

— Kas nors eikite, atsisėskite šalia misterio Bančinio, — paliepia ji. — Nuraminkite jį, kad galėtume pradėti susirinkimą.

Nueina Bilis Bibitas. Pitas per tą laiką atsigręžė veidu į Makmerfį ir be perstojo linkčioja galvą čia į vieną, čia į kitą pusę; iš šalies žiūrint — tikras signalinis žibintas prie geležinkelio pervažos. Jis išdirbo geležinkelyje trisdešimt metų; dabar jis jau visai susidėvėjęs ir gyvas tik tuo, kas išlikę jo atmintyje.

— Aš paavargęs, — sako jis linksėdamas galva, įsmeigęs akis į Makmerfį.

— Nusiramink, Pitai, — sako Bilis, uždedamas strazdanotą ranką jam ant kelio.

— ...baisiai pavargęs...

— Žinau, Pitai, — Bilis patapšnoja jam per kaulėtą kelį, ir Pitas atlošia galvą, supratęs, kad šiandien niekas nesiklausys jo skundų.

Sesuo nusisega laikrodį nuo rankos, meta akį į laikrodį ant sienos ir, prisukusi savąjį, įdeda ciferblatu į save krepšin, o iš jo ištraukia kažkokį aplanką.

— Tai gal pradėkime susirinkimą?

Ji gręžioja galvą apykaklėje, dairydamasi, ar kas dar nesirengia jos pertraukti, o šypsena veide nepranyksta. Vyrukai nedrįsta susidurti su jos žvilgsniu — jie visi tyrinėja savo panages. Išskyrus Makmerfį. Jis pasirinko minkštasuolį kambario kampe ir įsitaisė jame, lyg nuo šiol šis amžinai priklausytų jam, ir stebi kiekvieną jos judesį. Jis vis dar su savo kepure — užsismaukęs ją ant rudų plaukų lyg motociklininkas per lenktynes. Viena ranka jis nukelia ant kelių gulinčią kortų kaladę, o kai vėl ją suvožia, kambario tylą perskrodžia garsus pliaukštelėjimas. Ratu besisukiojančios Sesers akys akimirką įsminga į jį. Jinai stebėjo, kaip jis visą rytą lošė pokerį, ir nors nematė, kad pinigai būtų ėję iš vienų rankų į kitas, įtaria, jog jis ne iš tų, kuriuos patenkintų skyriaus taisyklė, leidžianti lošti tik iš degtukų. Kortų kaladė dar sykį prasiskirdama sušlama, vėl pliaukštelėjusi susivožia ir dingsta kažkur tarp tų stambių delnų.

Sesuo dar sykį dirsteli į laikrodį, išsitraukia iš aplanko, kurį laiko rankose, popieriaus lapelį, o paskui vėl įsikiša jį. Padėjusi aplanką, ji paima žurnalą. Užsikosti prirakintas prie sienos Elisas; Didžioji palaukia, kol jis nustos.

— Taigi, baigiantis penktadienio susirinkimui... mes svarstėme misterio Hardingo problemą... susijusią su jo jauna žmona. Jis pareiškė, esą jo žmona nepaprastai dosniai apdovanota krūtinės srityje ir kad todėl jis nejaukiai jaučiasi, nes gatvėje sutikti vyrai į ją spokso, — ji ima ieškoti vietų žurnale, pažymėtų kyšančiomis popieriaus juostelėmis. — Kaip rodo įvairių ligonių žurnale padaryti įrašai, misteris Hardingas yra sakęs, esą ji „duodanti tiems šunsnukiams dingstį į ją spoksoti, kad ją kur velnias“; be to, sakęs, esą jis, ko gero, duodąs jai dingstį ieškoti kitų vyrų dėmesio. Jis yra sakęs: „Mano miela, bet neraštinga žmona mano, jog kiekvienas žodis ar gestas, neatsiduodantis batsiuvišku šiurkštumu, yra paliegusio puošeivos žodis ar gestas“.

Kurį laiką ji tylėdama dar skaito žurnalą, paskui užverčia.

— Be to, jis yra teigęs, kad stambios žmonos krūtys kartais verčia jį jaustis nevisaverčiu. Taigi. Ar kas norėtų paliesti šį klausimą?

Hardingas užsimerkia; niekas nepraveria burnos. Makmerfis pasižiūri į kitus, ar kuris neketina atsakyti Seseriai, paskui iškėlęs ranką spragteli pirštais lyg mokinukas per pamoką; Sesuo linkteli jam galva.

— Misteri... ėėė... Makmeri?

— Paliesti ką?

— Ką? Palies...

— Rodos, jūs klausėte: „Ar kas norėtų paliesti...“

— Paliesti... šią problemą, misteri Makmeri, misterio Hardingo ir jo žmonos problemą.

— Aaa. Aš maniau, jūs turėjote galvoj paliesti jai... ką nors kita.

— Taigi ką jūs galėtumėt...

Bet ji užsikerta. Akimirką ji beveik pasimetusi. Kai kurie ūmieji slepia šypsenas, o Makmerfis smagiai pasirąžo, nusižiovauja ir pamerkia akį Hardingui. Tuomet Sesuo, nutaisiusi šalčiausią veidą, deda žurnalą atgal į krepšį, išsitraukia kitą aplanką, atsiverčia ir ima skaityti.

— Rendlis Patrikas Makmeris. Valstijos valdžios pervestas iš Pendltono pataisos darbų ūkio nustatyti diagnozę ir galbūt gydyti. Trisdešimt penkerių metų. Nesyk nevedęs. Apdovanotas „Kryžiumi už pasižymėjimą tarnyboje“ per karą Korėjoje už vadovavimą pabėgimui iš komunistų karo belaisvių stovyklos. Paskui gėdingai atleistas iš armijos už nepaklusnumą. Vėliau — gausybė peštynių gatvėje, baruose ir visa virtinė areštų už girtuokliavimą, kūno sužalojimą, viešosios tvarkos laužymą, daugel kartų — už azartinius lošimus ir vieną kartą už... išžaginimą.

— Išžaginimą? — atkunta gydytojas.

— Nepilnametės. Mergaitė buvo...

— Pala! Šito man nesugebėjo pripaišyti, — kreipiasi į daktarą Makmerfis. — Mergiščia atsisakė duoti parodymus.

— ...penkiolikos metų vaikas.

— Ji sakė, kad jai septyniolika, daktare, ir ji velniškai norėjo.

— Teismo gydytojas apžiūrėjęs mergaitę nustatė, kad su ja santykiauta, kaip rašoma išvadoje, ne vieną kartą...

— Tiesą sakant, taip norėjo, kad aš gavau užsisiūti klyną.

— Nepaisant gydytojo išvadų, ta mergaičiukė atsisakė duoti parodymus. Matyt, buvo įbauginta. Kaltinamasis netrukus po teismo išvyko iš miesto.

— Broleli, buvau priverstas išvykti. Štai ką aš jums pasakysiu, daktare, — Makmerfis įremia alkūnę į kelį, palinksta į priekį ir nuleidęs balsą kreipiasi į kitame kambario gale sėdintį gydytoją: — sulaukusi šešiolikos, o tada tai jau būtų įstatymiška, toji kekšiukė būtų mane visai nustekenusi. Aš nebegalėdavau pro ją praeiti — kišdavo koją, kad parvertusi ant grindų galėtų ant manęs užgriūti.

Sesuo užverčia aplanką ir atkiša jį iš kitos durų pusės sėdinčiam daktarui.

— Mūsų naujasis ligonis, daktare Spaivi, — tarsi būtų įvyniojusi tarp tų geltonų popieriaus viršelių žmogų ir dabar perduotų jį apžiūrėti. — Maniau galėsianti supažindinti su jo byla kiek vėliau, bet kadangi jis, regis, nusiteikęs rodyti kas esąs per grupinės terapijos seansą, ko gero, galime imtis jo ir dabar.

Daktaras virvele išžvejoja iš švarko kišenės akinius ir įtaiso juos ant nosies. Jie truputį pakrypę į dešinę, bet jis kiek palenkia galvą į kairę, ir tuomet jie tupi tiesiai. Jis varto aplanką, ir jo veide šmėsčioja šypsenėlė; kaip ir mus visus, jį pralinksmino įžūli šio naujoko kalbėsena, bet kaip ir mes visi jis stengiasi neišsiduoti ir nesusijuokti. Perskaitęs iki galo, daktaras užverčia aplanką ir vėl įsikiša akinius į kišenę. Jis pažvelgia į Makmerfį — šis vis dar palinkęs į jo pusę kitame dieninio kambario gale.

— Atrodo, kiti psichiatrai jūsų nėra stebėję, misteri Makmeri?

— Makmerfį, daktare.

— Tikrai? Bet man pasirodė, Sesuo sakė...

Jis vėl atsiverčia aplanką, išsižvejoja savo akinius, dar kiek pavarto bylą, paskui vėl ją užverčia ir įsikiša akinius į kišenę.

— Taip, teisingai — Makmerfis. Atsiprašau jūsų.

— Nieko baisaus, daktare. Štai ši dama pirmiausia padarė klaidą. Aš pažįstu žmonių, kurie linkę šitaip elgtis. Turėjau tokį dėdę Chaligeno pavarde, ir vienąsyk jis susipažino su moterim, kuri vis apsimesdavo negalinti įsidėmėti jo pavardės ir vadindavo jį Chuliganu — grynai tam, kad jį paerzintų. Tai truko daugel mėnesių, kol pagaliau jis ją sutvarkė. Gerai sutvarkė.

— Ir kaipgi jis ją sutvarkė? — smalsauja daktaras.

Makmerfis išsišiepia ir pasikaso nykščiu nosį:

— Ne, šito negaliu pasakyti. Dėdės Chaligeno metodą laikau gilioje paslaptyje, nes vieną gražią dieną man pačiam gali tekti jį pritaikyti.

Sako jis tai žiūrėdamas tiesiai į Seserį. Ši jam nusišypso, ir jis vėl atsigręžia į gydytoją:

— Tai ko jūs ten klausėte: ar nėra kas manęs stebėjęs, daktare?

— Taip, aš teiravausi, ar anksčiau nebuvote psichiatrų įskaitoje? Ar jus nėra tyrę psichiatrai, nesate buvęs kokioje kitoje įstaigoje?

— Na, skaičiuojant valstijos ir apygardos belanges...

— Aš turiu galvoj psichiatrijos įstaigas.

— Aaa. Ne, jeigu jūs apie tai. Čia mano pirmoji viešnagė. Bet aš iš tikrųjų pamišęs, daktare. Prisiekiu. Štai čia, leiskite man parodyti. Mano galva, tas pataisos darbų ūkio daktaras...

Jis atsistoja, susikiša kortų kaladę į švarko kišenę, perėjęs kambarį pasilenkia daktarui per petį ir ima vartyti jam ant kelių gulintį aplanką.

— Man regis, jis kažką čia rašė, kažkur gale...

— Taip? Nepastebėjau. Luktelėkit, — daktaras susižvejoja akinius, užsideda juos ant nosies ir žiūri, kur rodo Makmerfis.

— Štai čia, daktare. Sesuo praleido šią dalį apibendrindama mano bylą. Tą, kurioje sakoma: „Misteriui Makmerfiui daugel kartų“, — aš noriu būti visiškai suprastas, daktare, — „daugel kartų pasireikšdavo pykčio protrūkiai, kurie liudija galimą psichopatiją“. Jis man paaiškino, kad „psichopatas“ reiškia, jog aš per daug mušuosi ir dulki... — atsiprašau damų, — reiškia, kad aš rodau pernelyg didelį uolumą santykiuose su kita lytimi. Daktare, ar tai tikrai pavojinga?

Klausia jis su tokia sunerimusio, susirūpinusio berniuko mina stambiame, rūsčių bruožų veide, jog gydytojas nesusilaikęs įtraukia galvą į apykaklę, kad niekas neišgirstų jo kikenant, ir jo akiniai tiesiu taikymu įkrenta jam atgal į kišenę. Visi ūmieji dabar taip pat šypsosi!, net kai kurie chroniai.

— O tas pernelyg didelis uolumas, daktare? Ar jums pačiam jis niekad nekėlė rūpesčių?

Daktaras pasitrina akis:

— Ne, misteri Makmerfį, prisipažinsiu — man nekėlė. Tačiau mane sudomino ši ūkio gydytojo pastaba: „Negalima išleisti iš akių galimybės, kad šis žmogus gali apsimesti psichopatu, norėdamas išvengti sunkaus triūso pataisos darbų ūkyje“, — jis pakelia akis į Makmerfį: — Kaip jūs į tai žiūrite, misteri Makmerfi?

— Daktare, — jis išsitiesia visu ūgiu, suraukia kaktą ir išskečia rankas — doras, pasiryžęs apglėbti visą platųjį pasaulį, — ar aš panašus į psichiškai sveiką žmogų?

Gydytojas taip stengiasi susitvardyti vėl nesukikenęs, kad negali jam atsakyti. Makmerfis nusisuka nuo daktaro ir to paties paklausia Didžiąją Seserį:

— Ar panašus?

Užuot atsakiusi, ji atsistoja, paima iš daktaro aplanką, vėl įsideda jį į krepšį po savo laikrodžiu ir atsisėda.

— Daktare, ar negalėtumėte painformuoti misterį Makmerį, kaip dera elgtis mūsų grupiniuose susirinkimuose?

— Ponia, — sako jai Makmerfis, — ar aš nepasakojau jums apie savo dėdę Chaligeną ir moterį, kuri darkydavo jo pavardę?

Ji ilgai žvelgia į jį be įprastos šypsenos veide. Ji sugeba paversti savo Šypseną mina, kurią reikia parodyti pašnekovui, nelygu situacija, tačiau toji išraiška niekuo nesiskiria nuo jos šypsenos — ji tokia pat apgalvota, mechaniška ir tarnaujanti siekiamam tikslui.

— Atleiskite, Makmerfi, — galop prabyla ji. — Daktare, gal paaiškintumėt...

Daktaras sukryžiuoja rankas, atsilošia.

— Taip. Mano galva, man derėtų paaiškinti visą mūsų gydomosios grupės teoriją, nors paprastai aš atidedu tai vėlesniam laikui. Taip. Geras sumanymas, mis Rečid, puikus sumanymas.

— Be abejo, teoriją taip pat, daktare, bet aš turėjau galvoj tą taisyklę, kad per susirinkimą ligoniai negali keltis nuo kėdžių.

— Taip. Be abejo. Paskui aš paaiškinsiu teoriją. Misteri Makmerfi, vienas svarbiausių dalykų yra tai, kad ligoniai nesikeltų nuo kėdžių per visą seansą. Suprantate, tai vienintelis būdas tvarkai palaikyti.

— Žinoma, daktare. Aš atsistojau tik tam, kad parodyčiau tą įrašą savo byloje, — Makmerfis nueina prie savo kėdės, dar sykį smagiai pasirąžo, nusižiovauja, atsisėda ir kurį laiką muistosi lyg besitaisantis ilsėtis šuo. Patogiai atsisėdęs, jis laukiamai pažvelgia į gydytoją.

— Kalbant apie teoriją... — daktaras giliai įkvepia oro; jo veide palaiminga mina.

— Ppppisau tą žmoną, — sako Raklis. Makmerfis plaštaka prisidengia lūpas ir gargždžių šnabždesiu klausia kitame kambario gale sėdinčio Raklio:

— Kieno žmoną?

Martinis staiga pakelia galvą ir spokso plačiai atmerktomis akimis.

— Taip, — antrina jis, — kieno žmoną? A, ją? Taip, aš ją matau. Taip.

— Daug ką atiduočiau, kad mano akys būtų kaip to vyro, — sako apie Martinį Makmerfis, o paskui iki pat susirinkimo pabaigos nebepraveria burnos. Jis atsisėdęs tik stebi, nepraleidžia nė menkiausios smulkmenos to, kas vyksta, nė vieno pasakyto žodžio. Daktaras dėsto savo teoriją, kol pagaliau Didžioji Sesuo nusprendžia, jog jis jau išnaudojo pakankamai daug laiko, ir paprašo jį liautis aiškinus, kad būtų galima grįžti prie Hardingo, tad likusią susirinkimo dalį kalbama apie jį.

Porą kartų per susirinkimą Makmerfis palinksta į priekį, tarsi norėdamas ką sakyti, bet apsigalvoja ir vėl atsilošia. Jo veide justi sąmyšis; jam darosi aišku, kad čia vyksta kažkas keista, bet negali suvokti — kas būtent. Pavyzdžiui, kodėl niekas nesijuokia. Antai jis neabejojo, kad pasigirs juokas, kai jis paklausė Raklio: „Kieno žmoną?“, bet niekas nė nešyptelėjo. Sienos taip standžiai suspaudusios orą, kad juoktis neįmanoma. Vieta, kurioje vyrai neatsipalaiduoja ir nesijuokia, yra keista, lygiai kaip keista yra ir tai, kad jie visi nusileidžia tai išsišiepusiai pagyvenusiai motušei miltų baltumo veidu, pernelyg ryškiai dažytomis lūpomis ir pernelyg dideliais buferiais. Tad jis galvoja mažumą palauksiąs ir pažiūrėsiąs, kas gi dedasi šioje naujoje vietoje, prieš pats įsitraukdamas į čia vykstantį žaidimą. Sumanus lošėjas laikosi geros taisyklės: pirma kurį laiką stebėk kitus žaidžiant ir tik paskui pats imk kortas į rankas.

Esu girdėjęs tą gydomosios grupės teoriją tiek daug kartų, kad galiu ją pakartoti ne tik nuo pradžios iki galo, bet ir atvirkščiai: žmogus turįs išmokti bendrauti kolektyve, tik tuomet jis galėsiąs funkcionuoti normalioje visuomenėje; kolektyvas galintis padėti žmogui, parodydamas, kuo jis nepritampa; tai, kas esąs psichiškai sveikas ir kas ne, sprendžianti visuomenė, tad privalai pasitempti. Ir panašūs niekai. Kaskart skyriuje pasirodžius naujam ligoniui, daktaras visa galva pasineria į tą teoriją; tai bene vienintelis kartas, kai jis perima iniciatyvą ir vadovauja susirinkimui. Jis aiškina, esą gydomosios grupės tikslas — sukurti demokratišką skyrių, kuriam visiškai vadovautų ligoniai ir jų balsas; jie turį stengtis ugdyti dorus piliečius, kurie būtų verti grįžti anapus, į laisvą visuomenę. Išsipasakokite ir apsvarstykite kolektyve, ragina jis, menkiausius nepasitenkinimus, nusiskundimus, pageidavimus, neleiskite jiems graužti jūsų iš vidaus. Be to, savo aplinkoje jūs turite jaustis taip laisvai, kad galėtumėt nesivaržydami aptarinėti savo emocines problemas kitų ligonių ir medicinos personalo akivaizdoje. O išgirdę savo draugą ką kalbant per kasdienį pašnekesį, užrašykite jo žodžius žurnale — tegul perskaito medicinos personalas. Tai ne skundimas — tai pagalba savo artimui. Iškelkite aikštėn tas senas nuodėmes, kad būtų galima visiems matant nuo jų apsivalyti. Dalyvaukite grupinėse diskusijose. Padėkite sau ir savo draugams pasinerti į pasąmonės paslaptis. Tarp draugų neturi būti paslapčių.

Paprastai jis baigia sakydamas, esą mūsų tikslas — sukurti šioje gydykloje demokratišką, laisvą atmosferą, kiek įmanoma panašesnę į tą, kuri vyravo ten, kur mes gyvenome anksčiau, šiapus sukurti pasaulėlį, kuris būtų ano, didžiojo pasaulio, prototipas, pagamintas laikantis mastelio, prototipas pasaulio anapus, kur vieną gražią dieną mes vėl užimsime savo vietą.

Gal jis norėtų pasakyti ką daugiau, bet maždaug tuo metu Didžioji Sesuo paprastai jį nutildo; pasinaudojęs pertraukėle, mūsų Pitas atsistoja ir, mataruodamas tą sumaigytą varinę savo puodynę, ima visiems skųstis, koks jis pavargęs; sesuo paliepia kam nors jį raminti, kad būtų galima tęsti susirinkimą; Pitas paprastai nuraminamas ir susirinkimas tęsiamas. Kiek pamenu, tik vieną vienintelį kartą, prieš ketverius ar penkerius metus, viskas pakrypo kitaip. Daktarui baigus postringauti, iškart prašneko Sesuo:

— Nagi, kas pradės? Išsipasakokite tas senas paslaptis.

Po šio klausimo visi ūmieji nustėro, ir dvidešimt minučių ji sėdėjo tylėdama, lyg tuoj tuoj užkauksianti elektros signalizacijos sirena, sėdėjo laukdama, kad kas ims pasakoti ką nors apie save. Jos akys gręžiojosi nuo vieno prie kito nenumaldomai it švyturio žiburys. Ištisas dvidešimt minučių kambarį kaustė tyla, o visi ligoniai pastirę nekrustelėdami sėdėjo savo vietose.

Dvidešimčiai minučių praėjus, ji pasižiūrėjo į savo laikrodį ir tarė:

— Jūs norite pasakyti, kad tarp jūsų nėra nė vieno, padariusio poelgį, apie kurį niekad neprisipažino? — ji įkišo ranką į krepšį, norėdama ištraukti žurnalą. — Nejaugi teks peržiūrėti senus įrašus?

Tie jos žodžiai kažką įjungė, kažkokį akustinį prietaisą sienose, suderintą taip, kad imtų veikti kaip tik šiems žodžiams išlėkus iš jos lūpų. Ūmieji įsitempė ir visi kaip vienas prasižiojo. Lakstantis jos žvilgsnis įsmigo į pirmą vyrą prie sienos.

— Aš apiplėšiau degalinės kasą, — pralemeno jis.

Jos žvilgsnis nuslinko prie kito ligonio.

— Aš mėginau pasiguldyti savo jaunesniąją sesutę.

Kaskart jai pasukant akis, pasigirsdavo spragtelėjimas, nuo kurio vyrai krūptelėdavo nelyginant taikiniai šaudykloje.

— Aš... kartą... norėjau pasiguldyti brolį.

— Aš užmušiau katę, būdamas šešerių metų. Dieve, atleisk, aš užmušiau ją akmenimis ir pasakiau, kad tai padarė kaimynas.

— Aš pamelavau, kad tik mėginau, iš tikro aš permiegojau su seserim!

— Ir aš! Ir aš!

— Aš taip pat! Aš taip pat!

Viskas ėjo geriau, negu ji svajojo. Jie visi rėkė, stengdamiesi pranokti vienas kitą, atskleisdami vis baisesnes savo nuodėmes ir taip įsismaginę pasakojo dalykus, po kurių nebegalės pažvelgti vienas kitam į akis, kad nebūtum jų sustabdęs. Po kiekvieno prisipažinimo Sesuo linktelėdavo ir tardavo: „Taip, taip, taip“.

Tuomet pašoko mūsų Pitas.

— Aš pavargau! — suriko jis stipriu, piktu variniu balsu — lig tol jo balsas dar niekad taip neskambėjo.

Visi nuščiuvo kažko susigėdę. Tarsi jis staiga būtų pasakęs kažką tikro, teisingo ir svarbaus, prieš ką nublanko visi vaikiški jų šūkčiojimai. Didžioji Sesuo įsiuto. Ji atsigręžusi sužaibavo į jį akimis; šypsena pavirto gaižia grimasa — viskas taip gerai jai klojosi.

— Kas nors pasirūpinkite vargšu misteriu Bančiniu, — paliepė ji.

Atsistojo du ar trys ligoniai. Mėgino jį nuraminti plekšnodami per petį, bet Pitas nesileido raminamas.

— Pavargau! Pavargau! — be perstojo šaukė jis.

Galų gale Sesuo pasikvietė vieną iš juodųjų sanitarų išvesti Bančinį iš kambario jėga. Ji pamiršo, kad juodukai tokių žmonių kaip Pitas nesuvaldo.

Pitas buvo chronius visą gyvenimą. Nors į ligoninę jis pateko būdamas jau per penkiasdešimt, visą laiką buvo chroniškas. Jo galvoje du dideli įdubimai, po vieną abiejose pusėse, kur gydytojas, buvęs prie jo motinos gimdymo metu, įmygo jam kiaušą, mėgindamas ištraukti laukan. Pitas pažvelgė iš motinos įsčių, pamatė gimdymo kambaryje jo laukiančią aparatūrą ir suvokė, kur jį nori išleisti, tad kabinosi už visko, kas pasitaikė po ranka, kad tik atitolintų savo gimimą. Daktaras sukišo į vidų bukas ledų žnyples, suspaudė jomis Pitui galvą, truktelėjęs išvilko jį laukan ir nusprendė, kad viskas gerai. Tačiau Pito galva dar tik formavosi, ji buvo minkštutė lyg molis, o kai sukietėjo, joje liko tie du žnyplių padaryti įdubimai. Todėl jis buvo apykvailis, ir jam reikėdavo sukaupti visas jėgas, visą valią, norint atlikti užduotį, su kuria lengvai susidorodavo šešerių metų vaikas.

Bet tas kvailumas išėjo jam į naudą: jis išsisuko nuo Sindikato gniaužtų. Sindikatas nesugebėjo suteikti Pitui norimą pavidalą, tad leido jam įsitaisyti į paprastą darbą prie geležinkelio; visa, ką jis turėjo daryti — tai sėdėti iš lentų sukaltame namelyje kažkur baisiame užkampyje prie vienintelio iešmo ir mojuoti raudonu žibintu traukiniams, jei iešmas būdavo perjungtas vienaip, žaliu — jei kitaip ir geltonu — jei iš kitos pusės važiuodavo kitas traukinys. Ir jis dirbo tą darbą vienui vienas prie to iešmo, sukaupęs visas jėgas, visus sugebėjimus, kurių neįstengė išmušti jam iš galvos. Jam niekad neįmontavo jokių valdymo prietaisų.

Todėl juočkis visiškai negalėjo jo suvaldyti. Bet tuo metu sanitarui tai neatėjo į galvą, lygiai kaip ir Seseriai, kai ji paliepė išvesti Pitą iš dieninio kambario. Juodukas išsyk priėjo prie Pito ir truktelėjo jį už rankos durų link, kaip artojas trukteli už vadelių arklį, tempiantį plūgą, norėdamas jį pasukti.

— Gerai, Pitai. Eime į miegamąjį. Tu visiems trukdai.

Pitas krestelėjęs ištraukė ranką.

— Aš pavargęs, — įspėjo jis.

— Eime, drauguži, nekelk triukšmo. Eik į lovą ir ramiai gulėk, kaip dera geram berniukui.

— Pavargęs...

— Sakiau, eik į miegamąjį, drauguži!

Juočkis dar kartą truktelėjo Pitą už rankos, ir šis liovėsi mataravęs galva. Jis išsitiesė, tvirtai įsispyrė kojomis į grindis, ir jo akys staiga prasigiedrijo. Paprastai Pito akys pusiau užmerktos ir apsiblaususios, tarsi pieno pripiltos, bet šįsyk jos pasidarė skaidrios kaip neono lempos. Piterio ranka, sugniaužta juodaodžio pirštų, ėmė tinti. Gydytojas, seserys ir beveik visi ligoniai šnekučiavosi nekreipdami dėmesio į šį senioką ir pabodu šią jo giesmę apie nuovargį, manydami, kad jį kaip paprastai nuramins ir susirinkimas vyks toliau. Niekas nematė, kad Pitas vis gniaužo tą kumštį, ir šis vis didėja ir didėja. Aš vienintelis tai mačiau — kaip jis ištino, susigniaužė ir mano akyse visas išsipūtė, pasidarė lygus ir kietas. Lyg prie grandinės pririštas didžiulis surūdijęs geležies sviedinys. Aš spoksojau į jį ir laukiau, o tuo tarpu juodukas dar sykį truktelėjo Pitą už rankos miegamojo link.

— Drauguži, sakiau, eik...

Jis išvydo tą kumštį. Bandė atatupstas trauktis nuo jo, sakydamas: „Tu esi geras berniukas, Piteri“, bet mažumėlę pavėlavo. Pitas užsimojo tuo didžiuliu geležiniu sviediniu nuo pat kelių ir tvojo. Sanitaras visu kūnu plojosi į sieną, prilipo prie jos, o paskui nuslydo žemyn, tarsi ji būtų buvusi ištepta riebalais. Išgirdau, kaip visoje sienoje ima pokšėti trūkinėjantys vamzdeliai ir užsitrumpinantys laidai, tinkas sutrūkinėjo taip, kad buvo matyti, kur jis atsitrenkė.

Kiti du sanitarai — mažiausias ir antras stambusis — stovėjo pritrenkti. Sesuo spragtelėjo pirštais, ir jie pašoko. Žaibiškai pasileido į kitą kambario galą. Mažasis sanitaras šalia dičkio atrodė tarsi šio atspindys vaizdą mažinančiame veidrodyje. Jie buvo beveik prie pat Pito, tik staiga jiems dingtelėjo tai, ką pamiršo jų kolega: Pitas, kitaip negu mes visi, neprijungtas prie valdymo pulto, ir jis neims klausyti jų vien palieptas ar truktelėtas už rankos. Norėdami jį sučiupti, jie turės griebti taip, kaip griebtų lokį ar bulių, o kadangi vienas iš jų be sąmonės jau tysojo ant grindų, perspektyvos atrodė toli gražu ne džiugios.

Jiems abiem ši mintis dingtelėjo vienu metu, ir jie abu — dičkis ir jo mažytis atvaizdas — sustingo pusiaukelėje tarp Pito ir Didžiosios Sesers visiškai vienoda poza: kairė koja atkišta į priekį, dešinė ranka ištiesta. Priešais juos siūbavo tas geležinis sviedinys, už nugarų spinduliavo pyktį toji sniego baltumo žmogysta, jie ėmė tirtėti, rūkti, ir aš išgirdau, kaip juose trinasi krumpliaračiai. Mačiau, kaip jie sutrikę trūkčioja tarsi automobilis su iki galo nuspaustu akceleratoriumi, bet neatleistu stabdžiu.

Pitas stovėjo vidury kambario mosuodamas tuo sviediniu sau prie šono, net pasviręs nuo jo svorio. Dabar visų žvilgsniai buvo nukrypę į jį. Jis nužvelgė stambųjį juoduką, paskui mažąjį ir įsitikinęs, kad jie neketina prieiti arčiau, atsigręžė į ligonius.

— Suprantate — tai tik paistalai, — paaiškino jis, — visa tai gryni paistalai.

Didžioji Sesuo per tą laiką nepastebimai nuslinko nuo kėdės ir ėmė artintis prie savo pinto krepšio, atremto į duris.

— Taip, taip, misteri Bančini, — burkavo ji, — būkite geras, nusiraminkite...

— Visa tai ne kas kita kaip gryni paistalai, — iš jo balso išnyko tas variškas stiprumas; jis pasidarė įtemptas, nekantraujantis, tarsi neturėtų laiko pabaigti mintį. — Suprantate, aš nieko negaliu su savim padaryti. Negaliu — nejaugi jūs nesuprantate. Aš gimiau negyvas, ne jūs. Jūs negimėte negyvi. Ak, kaip sunku man buvo...

Jis apsiverkė. Jis nebegalėjo ištarti žodžių; žiopčiojo, norėdamas kažką sakyti, bet nebegalėjo suformuluoti sakinių. Jis papurtė galvą, kad ji prasiblaivytų, ir mirksėdamas kreipėsi į ūmiuosius:

— Ak, aš... sakau... jums... sakau jums...

Jis vėl ėmė gūžtis, ir geležinis sviedinys vėl susitraukė, pavirsdamas delnu. Jis ištiesė jį sulenkęs į saują, tarsi kažką duodamas ligoniams.

— Aš nieko negaliu su savim padaryti. Aš gimiau per klaidą. Mane tiek įžeidinėjo, kad aš numiriau. Aš gimiau negyvas. Aš nieko negaliu su savim padaryti. Aš pavargau. Aš nuleidau rankas. Jūs turite šansų. Mane tiek įžeidinėjo, kad gimiau negyvas. Jums bepigu. O aš gimiau negyvas, ir man sunku buvo gyventi. Aš pavargau. Pavargau kalbėti ir stovėti. Aš negyvas štai jau penkiasdešimt penkeri metai.

Didžioji Sesuo suvarė jam švirkštą iš kito kambario galo, kiaurai per žalią uniformą. Ji iškart atšoko atatupsta, neištraukusi švirkšto, ir jis liko styroti jam iš kelnių kaip kokia stiklo ir plieno uodegėlė. Mūsų Pitas ėmė svirti vis labiau į priekį, bet ne nuo injekcijos, o nuo įtampos — kelios paskutinės minutės galutinai jį išsekino, visam laikui atėmė paskutines jėgas — tik metęs akį, iškart būtum supratęs, kad jo dainelė sudainuota.

Taigi tos injekcijos nė nebereikėjo — jo galva jau ėmė mataruoti, akys apsiblausė. Kai Sesuo prisėlino ištraukti švirkšto, jis buvo taip susirietęs, kad verkė tiesiai ant grindų, o veidas liko sausas. Ašaros tykšt tykšt tiško į visas puses nuo tos maskatuojančios galvos, lygiu raštu išmargindamos didžiulį grindų lopą — atrodė, kad Bančinis jas sėja.

— Akkk... — vapėjo Pitas. Jis net nekrūptelėjo, kai ji ištraukė adatą.

Jis buvo atgijęs gal tik kokią minutę, kad pamėgintų mums kažką pasakyti, kažką, ko nė vienas mūsų nenorėjo klausytis ir net nemėgino suprasti, ir tos pastangos visiškai jį išsekino. Tie į šlaunį suleisti vaistai nuėjo perniek — lyg ji būtų suleidusi juos negyvėliui: nebuvo širdies, kuri juos įtrauktų, nebuvo venų nunešti juos į galvą, o joje nebuvo smegenų, kurios galėtų marinti jį savo nuodais. Visai taip pat ji galėjo suleisti tuos vaistus mumijai.

— Aš... pavargęs.

— Manau, judviem, vaikinai, užteks drąsos palydėti misterį Bančinį iki lovos. Jis bus geras.

— ...bai-siai pavargęs.

— Daktare Spaivi, sanitaras Viljamsas baigia atsipeikėti. Prašyčiau juo pasirūpinti. Jo laikrodis sudužo ir jis persipjovė ranką.

Nieko panašaus nuo to laiko Pitas nemėgino daugiau daryti ir niekados nebemėgins. Dabar, kai per susirinkimą jis ima netinkamai elgtis ir jį bando nuraminti, jis visuomet nurimsta. Retkarčiais dar atsistojęs ima mataruoti galvą ir aiškina, koks jis pavargęs, bet tai jau nebe skundas, atsiprašymas ar įspėjimas — tokių tikslų jis nebeturi. Jis veikiau kaip tas senas laikrodis, kuris nenori rodyti laiko, bet sustoti taip pat atsisako. Jo rodyklės išsiklaipiusios, praradusios formą, ciferblato skaičiai nusitrynę, užrūdijęs skambutis nebežadina — žodžiu, senas, bevertis laikrodis, kuris tiksi ir iš kurio iššokusi tebekukuoja gegutė, bet visa tai nebeturi jokios prasmės.

Artėja antra valanda, o grupė vis dar tebetaršo vargšelį Hardlingą.

Antrą valandą daktaras ima muistytis ant kėdės. Kai jis neaiškina savo teorijos, šie susirinkimai jam nejaukūs: jis mieliau sėdėtų savo kabinete ir pieštų diagramas. Jis vis muistosi, o galop atsikrenkščia; tuomet Sesuo pasižiūri į savo laikrodį ir liepia mums sunešti stalus iš prausyklos, o šią diskusiją esą pratęsime rytoj pirmą valandą. Ūmieji pašoka iš sąstingio ir kurį laiką žiūri į Hardingo pusę. Jų veidai kaista iš gėdos, tarsi jie ką tik būtų suvokę ir vėl esą apmulkinti. Kai kurie jų eina į prausyklą parnešti stalų, kiti kėblina prie lentynų su žurnalais ir nepaprastai susidomi senais „Makolz“, bet iš tikrųjų jie šitaip vengia Hardingo. Ir vėl juos sugebėjo priversti kamantinėti vieną iš savo draugų, tarsi jis būtų koks nusikaltėlis, o jie — prokurorai, teisėjai ir prisiekusieji. Tris ketvirčius valandos jie draskė žmogų į gabalus, lyg jiems tai būtų teikę didžiulį pasitenkinimą, svaidė jam klausimus: kas, jo nuomone, yra ne taip su juo, kad negalįs patenkinti tos žmonikės? kodėl jis taip įsitikinęs teigia, kad ji niekados nėra turėjusi reikalų su jokiu kitu vyru? kaip jis gali tikėtis pasveiksiąs, jei neatsakinėja sąžiningai? Jie apipylė jį tokia klausimų ir insinuacijų kruša, kad dabar patys nekaip jaučiasi ir, nenorėdami pasijusti dar nejaukiau, laikosi atokiau nuo jo.

Makmerfio žvilgsnis visa tai stebi. Jis nesikelia nuo minkštasuolio. Jis vėl atrodo suglumęs. Kurį laiką sėdi stebėdamas ūmiuosius, kortų kalade trindamas rudais šeriais nusėtą smakrą, pagaliau atsistoja, nusižiovauja, pasirąžo, kortos kampu pasikaso per marškinius bambą, paskui susikiša kaladę į kišenę ir prieina prie Hardingo, kuris sėdi vienui vienas, prakaitu prisiklijavęs prie savo kėdės.

Makmerfis kurį laiką iš viršaus žiūri į Hardingą, paskui uždeda savo didžiulę leteną ant šalia stovinčios medinės kėdės, atsuka ją atkalte į Hardingą ir apsižergia lyg mažytį arkliuką. Hardingas ničnieko nepastebėjo. Makmerfis papliaukšėjęs sau per kišenes susiranda cigaretes, išsitraukęs vieną užsidega, susiraukęs žiūri į jos galiuką, paskui, palaižęs smilių ir nykštį, pamaigo jį, kad geriau įsidegtų.

Rodos, juodu nejaučia esą greta vienas kito. Aš net nesu įsitikinęs, ar Hardingas apskritai pastebėjo Makmerfį. Hardingas taip suskliautęs savo liesus pečius, panašius į žalius sparnus, kad jie ko nesiliečia; jis nepaprastai tiesus sėdi ant kėdės kraštelio, suspaudęs delnus tarp kelių. Įsmeigęs akis tiesiai prieš save, niūniuoja kažką panosėje ir stengiasi atrodyti ramus, tačiau jis sukandęs žandus, todėl veidas atrodo lyg juokingai besišypsanti kaukolė, bet toli gražu ne ramus.

Makmerfis vėl įsikiša cigaretę tarp dantų, sudeda rankas ant kėdės atkaltės, įremia į jas smakrą ir primerkia vieną akį, kad negraužtų dūmai. Kita akimi kurį laiką žiūri į Hardingą, o paskui prašneka, ir cigaretė, prilipusi prie lūpų, kruta kartu su jomis.

— Klausyk, bičiuli, ar tie susirinkimai visados šitaip vyksta?

— Visados šitaip vyksta? — Hardingas nustoja niūniavęs ir nebekramto žandų, bet vis dar spokso priešais save, Makmerfiui virš peties.

— Ar visuomet tie grupinės terapijos seansai virsta tokia erzelyne? Vištų pasikapojimu?

Hardingas trūktelėdamas pasuka galvą, ir jo žvilgsnis užkliūva už Makmerfio, tarsi jis tik dabar būtų suvokęs, kad kažkas sėdi priešais jį. Jis vėl sukanda žandus, ir jo veidas įdumba, tad atrodo, kad jis šiepiasi. Jis ištiesia pečius, staigiu judesiu pasislenka toliau ant kėdės ir apsimeta atsipalaidavęs.

— Pasikapojimas? Bijau, kad tavo keisti kaimiški posakiai man nesuprantami, drauge. Neturiu nė menkiausio supratimo, ką turi galvoj.

— Ką gi, tuomet aš jums paaiškinsiu, — Makmerfis pakelia balsą; nors jis nežiūri į kitus ūmiuosius, kurie klausosi jų pašnekesio jam už nugaros, jo žodžiai skirti jiems. — Vištų pulkas pamato, kad vienai iš jų ištryškęs kraujo lašelis, ir visos puola ją kapoti, suprantate, kol iš jos lieka gabalėliai — kraujas, kaulai ir plunksnos. Tačiau paprastai per tas peštynes dar pora vištų apsitaško krauju, ir tuomet ateina jų eilė. Paskui dar kelios apsitaško krauju, tada tas negyvai užkapoja, o po to vis daugiau ir daugiau. Kilus tokiam pasikapojimui, per kelias valandas iš vištų pulko gali nelikti nieko, bičiuli. Aš esu tai matęs. Be galo įspūdingas reginys. Vienintelis būdas joms, tai yra vištoms, sukliudyti — uždėti joms akidangčius. Kad nematytų.

Hardingas suneria savo ilgus pirštus ant kelio ir prisitraukia jį aukščiau, tuo pat metu atsilošdamas kėdėje.

— Pasikapojimas. Tai išties maloni analogija, mano drauge.

— Kaip tik tai man priminė tas susirinkimas, kuriame aš ką tik sėdėjau, bičiuli, jei nori išgirsti šlykščią tiesą. Jo dalyviai man panėšėjo į pulką šlykščių vištų.

— Išeitų, kad aš esu ta višta, kuriai ištryškęs kraujo lašelis, drauge?

— Šventa teisybė, bičiuli.

Jie abu vis dar šypsosi vienas kitam, bet jų balsai pasidarė tokie įtempti ir tylūs, jog aš turiu prislinkti arčiau su savo šluota, kad girdėčiau, ką jie kalba. Kiti ūmieji taip pat prisiartina.

— Nori dar šį tą sužinoti, bičiuli? Nori išgirsti, kas kerta pirmas?

Hardingas laukia, kol Makmerfis pratęs savo mintį.

— Ta mieloji Sesuo, štai kas.

Tylą pertraukia baimės kupinas šniokštesys. Išgirstu, kaip sienoje įmontuoti mechanizmai trumpai išsijungia, o paskui vėl dirba toliau. Hardingui sunkiai sekasi suvaldyti rankas, kad nejudėtų, bet jis stengiasi apsimesti ramus.

— Tai štai kaip viskas paprasta, kvailai paprasta. Tu pabuvai mūsų skyriuje vos šešias valandas ir jau perpratai visą Froido, Jungo ir Maksvelio Džonso mokymą, apibendrinęs jį viena analogija: pasikapojimu vištidėje.

— Aš nekalbu apie Fredą Jungą ir Maksvelį Džonsą, bičiuli, aš tik kalbu apie tą šlykštų susirinkimą ir apie tai, ką tau darė ta Sesuo ir tie kiti šunsnukiai. Jie puikiai tave tvarkė.

— Mane?

— Taigi kad tave. Nepraleisdami nė menkiausios progos. Išsijuosę. Turbūt esi ką nors iškrėtęs, kad įsigijai čia visą pulką priešų, bičiuli, nes man susidarė įspūdis, kad tave taršo visi pulku.

— Stačiai neįtikėtina. Tu visiškai ignoruoji ir nepaisai, kad tai, ką šiandien darė vaikinai — vien mano labui. Kad kiekviena problema ar diskusijos tema mis Rečid ar kitų personalo darbuotojų yra siūloma grynai gydymo tikslais. Tu tikriausiai negirdėjai nė vieno daktaro Spaivio teorijos žodžio apie gydomąją grupę, o jeigu ir girdėjai, tau pritrūko išsilavinimo ją suprasti. Aš nusivyliau tavim, mano drauge, be galo nusivyliau. Po mūsų netikėto susitikimo rytą aš buvau nusprendęs, kad tu labiau išsilavinęs — kad esi, galimas daiktas, neraštingas stuobrys, pasipūtėlis iš girios gūdumos, ne ką subtilesnis už žąsį, bet iš esmės supratingas. Kad ir koks pastabus bei įžvalgus aš paprastai esu, vis dėlto kartais apsirinku.

— Eile velniop, bičiuli.

— O taip. Pamiršau pridurti, kad šįryt pastebėjau dar ir tavo primityvų storžieviškumą. Ryškių sadistinių polinkių psichopatas, kurio elgseną nulemia absurdiškas, besaikis egocentrizmas. Taip. Kaip matai, visi šie įgimti gabumai daro tave kompetentingu terapeutu ir leidžia tau kritikuoti, kaip mis Rečid veda susirinkimą, nors ji labai vertinama sesuo psichiatrė, dvidešimt metų išdirbusi šioje srityje. Taip, mano drauge, būdamas tokių gabumų, tu gali daryti stebuklus su pasąmone, apmalšintu užgautą „id“ ir išgydyti sužeistą „superego“. Tu, ko gero, galėtumei išgydyti visą skyrių, netgi daržoves, einu lažybų — vos per pusmetį, ponai ir ponios, o jei ne — grąžinu jums pinigus.

Užuot atsikirtęs, Makmerfis tik spokso į Hardingą, o paskui paklausia ramiu balsu:

— Tu tikrai manai, kad visi tie niekai, kurie dėjosi šiandieniniame susirinkime, kaip nors gydo, duoda kokios naudos?

— O, kodėl mes leidžiamės šitaip kamantinėjami? Medicinos personalas trokšta, kad išgytume, ne mažiau negu mes patys. Darbuotojai juk ne kokie pabaisos. Gal mis Rečid ir griežta vidutinio amžiaus moteris, bet ji ne kokia paukščių pulko siaubūnė su sadistiniu polinkiu kapoti mums akis. Tu juk nemanai, kad ji tokia, ar ne?

— Ne, bičiuli, ne tokia. Jinai ne akis jums kapoja. Ji kapoja ką kita.

Hardingas susigūžia, ir aš matau, kaip jo rankos ima šliaužti iš suglaustų kelių lyg balti vorai, kurie, išlindę iš po apsamanojusių medžio šakų, nušliaužia medžio šakumo link.

— Ne akis? — klausia jis. — Būk geras, pasakyk, ką gi kapoja mis Rečid, mano drauge?

Makmerfis išsišiepia:

— Nejaugi tu nežinai, bičiuli?

— Aišku, nežinau! Aš noriu pasakyti, jeigu tu pasiry...

— Tavo kiaušius, bičiuli, tavo brangiuosius kiaušius.

Vorai nusigauna iki kamieno šakumo ir ten įsitaisę tupi trūkčiodami. Hardingas mėgina šypsotis, bet jo veidas ir lūpos taip išbalę, kad tos šypsenos nematyti. Jis spokso į Makmerfį. Šis išsitraukia cigaretę iš dantų ir pakartoja savo žodžius:

— Tiesiai tau per kiaušius. Ne, toji Sesuo ne kokia višta pabaisa, bičiuli. Jinai — kiaušių draskytoja. Tokių kaip ji mačiau galybę, senų ir jaunų, vyrų ir moterų. Mačiau jų visuose šalies kampeliuose, įstaigose ir šeimose. Tai žmonės, kurie stengiasi padaryti tave silpną, kad priverstų tave šokti pagal jų dūdelę, laikytis jų taisyklių, gyventi taip, kaip jie nori. O lengviausia palaužti — padarius tave silpną, smogiant tau ten, kur labiausiai skauda. Ar tau per muštynes niekad nėra įspyrę keliu į klyną, bičiuli? Atsijungi kuo gražiausiai, ar ne? Nieko nėr blogiau. Tave apima šleikštulys, išgaruoja visos jėgos. Jeigu grumiesi su vyruku, kuris nori laimėti ne tapdamas už tave stipresnis, o padarydamas tave silpnesnį — sek jo koją, nes jis spirs tau į tarpukojį. Ta sena susna taip ir daro — taiko tau įspirti į tarpukojį.

Hardingo veidas vis dar perbalęs, bet jis vėl suvaldė savo rankas: jos skeryčiojosi priešais jį, stengdamosi nublokšti į šalį tai, ką šnekėjo Makmerfis.

— Mūsų mieloji mis Rečid? Mūsų brangusis, švelnusis, besišypsantis gailestingumo angelas motušė Rečid — kiaušių draskytoja? Tai visiškai neįtikėtina, drauge.

— Bičiuli, netaukšk man niekų apie tą švelniąją, mieląją motušę. Gal ji ir motušė, bet didumo sulig klėtimi, o kieta kaip įrankinis plienas. Jinai mane šįryt apmovė, ir aš tikėjau, kad ji geraširdė motušė, kokias tris minutes, bet ne ilgiau. Nemanau, kad nors vienas iš jūsų neperkando jos per pusę metų ar bent jau per metus. Jergutėliau, visokiausių kalių esu prisižiūrėjęs, bet šitai lygių nėra.

— Kalė? Bet ką tik ji buvo kiaušių draskytoja, paskui — susna, o gal višta? Tavo metaforos viena kitai prieštarauja, mano drauge.

— Velniop visus tuos tauškalus. Jinai ir kalė, ir susna, ir kiaušių draskytoja, tad neapsimetinėk — tu supranti, ką aš turiu galvoj.

Hardingo galva ir rankos dabar juda kaip niekad greitai, lyg kokiame pagreitintame gestų, šypsnių, grimasų ir šnairų žvilgsnių filme. Juo labiau jis stengiasi tą filmą sustabdyti, juo greičiau jis sukasi. Kai jis nesistengia kontroliuoti veido ir rankų ir tie juda kaip tinkami, į jo mimiką ir gestus malonu žiūrėti, bet kai jais susirūpina ir mėgina juos valdyti, tampa pašėlusiai trūkčiojančia marionete, šokančia kažkokį nervingą šokį. Jo judesiai darosi vis greitesni, ir žodžius jis ima berti greičiau, tarsi nenorėdamas nuo jų atsilikti.

— Matai, mano drauge misteri Makmerfi, mano bičiuli psichopate, mūsų mis Rečid — tikras gailestingasis angelas, stačiai visi tai žino. Ji nesavanaudiška lyg vėjas ir diena iš dienos, ištisas penkias dienas per savaitę, triūsia visų labui, nesulaukdama jokio dėkingumo. Tam reikia narsos, mano drauge, narsos. Tiesą sakant, iš tam tikrų šaltinių — negaliu jų atskleisti, tegaliu pasakyti, kad Martinis nemažai laiko būna su tais žmonėmis, — aš sužinojau, jog ji tarnauja žmonijai dar ir savaitgaliais, savanoriškai užsiimdama mieste labdaringa veikla. Paruošusi plataus asortimento labdaros siuntą — konservų, rišamąjį poveikį turinčio sūrio, muilo — įteikia ją kokiai vargingai jaunų sutuoktinių porai, vargais negalais suduriančiai galą su galu, — jo rankos šmėsčioja ore, iliustruodamos tai, ką jis pasakoja. — Įsivaizduokite ją, mūsų Seserį. Švelniai pabeldžia į duris. Rankose kaspinais papuoštas krepšys. Jaunieji sutuoktiniai iš džiaugsmo netekę žado. Vyras stovi išsižiojęs, žmona neslepia ašarų. Ji vertinamu žvilgsniu apžiūri jų būstą. Pažada atsiųsti pinigų — taip, skalbimo milteliams. Pastato krepšelį kambario viduryje. Ir kai mūsų angeliškoji Sesuo išeina — siųsdama oro bučinius, dangiškai šypsodama — ji tokia apsvaigusi nuo saldaus žmogiškojo gerumo pieno, kurio pritvinkdė jos didelę krūtinę kilnus poelgis, kad netveria savyje iš to didžiadvasiškumo. Netveria savyje, girdi? Stabtelėjusi tarpduryje, ji priglaudžia drovią jaunamartę ir duoda jai dvidešimt savo pačios dolerių, sakydama: „Eik, vargše, pusalkanis vaikeli, ir nusipirk padorią suknutę. Aš suprantu, kad tavo vyras negali sau to leisti, tad paimk šiuos pinigus ir eik“. Ir porelė lieka amžinai skolinga jai už dosnumą.

Jis ėmė kalbėti vis greičiau, ir gyslos iššoko jam ant kaklo. Kai jis nuščiūva, skyriuje stoja mirtina tyla; girdžiu tik ritmingai besisukančių detalių šnaresį — tikriausiai kur nors paslėptas magnetofonas visa tai įrašinėja.

Hardingas apsidairo, pamato, kad visi jį stebi, ir mėgina nusijuokti. Iš burnos pasigirsta garsas, tarsi kas trauktų vinį iš žalios pušinės lentos: ik ik ik. Jis negali liautis. Grąžo rankas it musė ir užsimerkia nuo to klaikaus girgždesio, bet liautis negali. Tas juokas darosi vis šaižesnis, o galop Hardingas įtraukia oro ir užsidengia veidą rankomis.

— Ak, kokia kalė, kokia kalė, kokia kalė, — košia jis pro dantis.

Makmerfis uždega dar vieną cigaretę ir ištiesia jam; Hardingas ją paima netardamas nė žodžio. Makmerfis vis dar tyrinėja priešais sėdinčio Hardingo veidą — suglumęs ir nustebęs, tarsi pirmąsyk būtų išvydęs žmogaus veidą. Jis neatitraukia akių, o Hardingas ima rečiau trūkčioti ir krūpčioti, paskui atitraukia delnus nuo veido.

— Tu teisus, — sako Hardingas. — Visa tai tiesa, — jis nužvelgia kitus ligonius, kurie dabar jį stebi, — niekas neišdrįso atvirai to išsakyti, bet tarp mūsų nėra nė vieno, kuris taip nemanytų, kuris nežiūrėtų į ją ir visą šitą nesąmonę taip kaip tu — kuris nejaustų to kažkur giliai savo įbaugintoje menkutėje sieloje.

— Na, o kaip tas bezdalius daktaras? — susiraukęs klausia Makmerfis. — Gal jis ir bukokas, bet ne tiek, kad nematytų, kaip ji paėmė vadžias į savo rankas ir ką išdarinėja.

Hardingas giliai užtraukia dūmą ir išleidžia jį tarp žodžių.

— Daktaras Spaivis... lygiai toks pat kaip mes visi — jis puikiai supranta savo nevisavertiškumą. Jis išsigandęs, beviltiškai besiblaškantis, silpnas triušelis, visiškai nesugebantis vadovauti šiam skyriui be mis Rečid paramos, ir pats tai žino. O blogiausia, kad jinai suvokia jį tai žinant, ir kiekviena proga jam tai primena. Kiekvieną kartą, aptikusi kokią klaidelę jo dokumentacijoje ar diagramose, kiša jam panosėn.

— Tikrai taip, — sako Čezvikas prieidamas prie Makmerfio, — kaišioja mums panosėn mūsų klaidas.

— Kodėl jis neišmeta jos iš darbo?

— Šioje ligoninėje, — paaiškino Hardingas, — daktaras neturi teisės samdyti darbuotojus ar juos atleisti. Tokią galią turi prižiūrėtoja, o ji — sena mis Rečid draugė; jos prieš karą kartu dirbo medicinos seserimis armijoje. Mes esame matriarchato aukos, mano drauge, ir daktaras prieš jį toks pat bejėgis kaip ir mes. Jis žino, kad užteks Rečid paimti ragelį to telefono, kurį matai greta jos, paskambinti prižiūrėtojai ir užsiminti, kad daktaras labai dažnai užsakinėja demerolį...

— Luktelėk, Hardingai, aš nesuprantu to profesinio žargono.

— Demerolis, mano drauge, yra sintetinis opiatas, prie kurio priprantama dusyk greičiau negu prie heroino. Gydytojai gan dažnai ima jį vartoti.

— Tas bezdalius — narkomanas?

— Tikrai nežinau.

— Tai kodėl jinai turėtų jį kaltinti...

— Ak, tu neįdėmiai manęs klausaisi. Jinai nekaltina. Jai pakanka užsiminti, užsiminti ką nors negera — supranti? Nieko šiandien nepastebėjai? Ji pasišaukia žmogų prie seserų posto durų ir atsistojusi ten klausia apie popierinę servetėlę, aptiktą po jo lova. Ji paklausia, ne daugiau. O jis, kad ir ką atsakytų, jaučiasi jai meluojąs. Jeigu aiškina valęs su ja plunksnakotį, ji atsako: „A, plunksnakotį“, o jeigu jis aiškina sloguojąs, ji sako: „A, sloga“ ir, palinksėjusi savo dailia žila ševeliūra, metusi savo dailią šypsenėlę, apsisukusi grįš į seserų postą, o žmogelis atsistojęs suks galvą, kam jis iš tikrųjų panaudojo tą servetėlę.

Jis vėl ima tirtėti ir visas įsigaubia į pečius.

— Ne, jai nereikia kaltinti, ji — užuominų genijus. Ar per šiandieninę mūsų diskusiją bent sykį girdėjai ją mane kuo kaltinant? O vis dėlto susidaro įspūdis, kad buvau kaltinamas begale dalykų, — pavydu ir paranoja, tuo, jog esu nepakankamai vyriškas ir todėl nepatenkinu savo žmonos, jog turiu neaiškių santykių su savo draugais, jog nenatūraliai laikau cigaretę ir netgi — kaip man atrodo — kaltinamas, kad man tarp kojų nieko nėra, vien plaukų kuokštas, ir dar švelnučių, balkšvų pūkelių! Sakai, kiaušių draskytoja? Oi ne, tu per daug geros nuomonės apie ją!

Hardingas staiga nuščiūva ir palinkęs į priekį suima Makmerfio delną tarp savo delnų. Jo veidas keistai pakreiptas, ryškių purpurinių ir pilkų dėmių išmargintas — sakytum sudužęs vyno butelis.

— Šis pasaulis... priklauso stipriesiems, mano drauge! Mūsų būties ritualas pagrįstas tuo, kad stiprieji dar labiau sustiprėja prarydami silpnuosius — mes turime su tuo susitaikyti. Taip ir turi būti — tai visai natūralu. Mes privalome su tuo susitaikyti kaip su gamtos pasaulio dėsniu. Triušiai susitaiko su savo vaidmeniu rituale ir pripažįsta vilką stipriuoju. Norėdamas apsiginti, triušis pasidaro gudrus, baikštus ir vikrus, prisirausia urvų ir slepiasi juose, kai netoliese slampinėja vilkas. Ir šitaip ištveria, lieka gyvas. Jis žino savo vietą. Kitaip tariant, jis nekviečia vilko į grumtynes — ar tai būtų išmintinga? Argi būtų?

Jis paleidžia Makmerfio delną, atsilošia, užmeta koją ant kojos ir dar sykį giliai užtraukia dūmą, paskui išsitraukia cigaretę iš siauro šypsenai sudėto lūpų plyšelio, ir vėl pasigirsta juokas — ik ik ik — tarsi kas trauktų vinį iš lentos.

— Misteri Makmerfi... mano drauge... aš ne viščiukas, aš triušis. Daktaras irgi triušis. Anava Čezvikas taip pat triušis. Ir Bilis Bibitas. Visi mes esame įvairaus amžiaus ir kvailumo triušiai, striksintys po savo disnėjišką pasaulėlį. Tik nesuprask manęs klaidingai — mes čia ne todėl, kad esame triušiai; kad ir kur būtume, mes vis tiek būtume triušiai — mes visi čia atsidūrėme todėl, kad negalime prisitaikyti prie savo triušiškumo. Mums reikia gero, stipraus vilko, tokio kaip Didžioji Sesuo, kad parodytų, kur mūsų vieta.

— Vyruti, tu kalbi kaip koks kvailys. Tu nori man pasakyti, kad ketini sėdėti rankas sudėjęs ir leistis kažkokios žydraplaukės senės įtikinamas esąs triušis?

— Ne įtikinamas, ne. Aš gimiau triušis. Pažvelk į mane. Man paprasčiausiai reikia tos Sesers, kad ji padarytų mane patenkintą savo vaidmeniu.

— Betgi tu ne triušis, trauk tave velniai!

— Matote tas ausis? Tą be perstojo krutančią nosytę? Tą dailią uodegytę, panašią į sagą?

— Tu kalbi kaip koks pamišė...

— Pamišėlis? Koks nuovokumas!

— Velniai griebtų, Hardingai. Aš ne tai turėjau galvoj. Tu ne taip pamišęs. Aš norėjau pasakyti... po šimts pypkių, aš nustebau, kokie jūs normalūs, vaikinai. Mano galva, jūs ne labiau pamišę negu bet kuris šiknius gatvėje...

— O taip, šiknius gatvėje.

— Bet, suprantate, ne tokie pamišėliai, kokius vaizduoja filmuose. Jūs tiesiog prislėgti ir kažkokie...

— Kažkokie panašūs į triušius, ar ne?

— Ne į triušius, velniai rautų! Nė iš tolo nepanašūs į triušius, po paraliais!

— Misteri Bibitai, pastriksėkite prieš misterį Makmerfį. Misteri Čezvikai, parodykite jam, koks gauruotas jūsų kailis.

Man prieš akis Bilis Bibitas ir Čezvikas pavirsta susigūžusiais baltais triušiais, bet jie per daug susigėdę, kad darytų tai, ką liepė Hardingas.

— Ak, jie drovisi, Makmerfi, argi tai ne gražu? O gal vaikinai nejaukiai jaučiasi, nes neužstojo savo draugo? Gal jie jaučiasi prasikaltę, kad vėl leidosi jos apmulkinami ir tapo tardytojais? Žvaliau, draugai, jums nėra ko gėdytis. Viskas taip, kaip turi būti. Triušiui nedera užstoti draugo. Tai būtų kvaila. Ne, jūs elgėtės išmintingai; bailiai, bet išmintingai.

— Paklausyk, Hardingai... — prabyla Čezvikas.

— Ne, ne, Čezvikai. Nepyk už teisybę.

— Paklausyk, juk aš esu sakęs apie Rečid tai, ką pasakė Makmerfis.

— Taip, bet tu kalbėdavai labai tyliai, o vėliau savo žodžius atsiimdavai. Tu taip pat triušis — nemėgink išsisukinėti. Štai kodėl nepykstu ant tavęs už tuos klausimus, kuriuos pateikei man šiandien per susirinkimą.

Tu tik vaidinai savo vaidmenį. Jeigu tu būtum buvęs vanojamas, ar tu, Bili, ar tu, Fredriksonai, aš būčiau puolęs jus taip pat negailestingai kaip jūs mane šiandien. Mums nereikia gėdytis savo elgesio; mums, mažiems gyvūnėliams, taip ir dera elgtis.

Makmerfis pasisuka ant kėdės, nužvelgia kitus ūmiuosius.

— Nesu įsitikinęs, kad jiems nereikėtų gėdytis. Man pasirodė, kad jie velniškai šlykščiai palaikė ją tave puolant. Vienu tarpu aš pasijutau, tarsi vėl būčiau belaisvių stovykloje pas raudonuosius kinus...

— Dėl Dievo meilės, Makmerfi, — įsiterpia Čezvikas, — paklausyk manęs.

Makmerfis atsigręžia į jį ir klausosi, bet Čezvikas nieko nesako. Čezvikas visuomet taip: jis vienas iš tų, kurie baisiausiai gąsdina pulsią, surinka „Pirmyn!“, patrepsi vietoje, žengia porą žingsnių ir sustoja. Makmerfis, pamatęs kaip jis sutrinka po šitokios grėsmingos įžangos, sako:

— Visai kaip belaisvių stovykloje pas kinus, kad juos kur galas.

Hardingas taikinamai iškelia ranką.

— O ne, ne. Tu neteisus. Tu neturi mūsų smerkti, mano drauge. Ne. Tiesą sakant...

Matau, kaip Hardingo akyse vėl suspindi tas suktas karštligiškas žvilgesys; maniau, pradės juoktis, bet jis tik išsitraukia cigaretę iš burnos ir rodo ja į Makmerfį. Jo rankoje cigaretė atrodo kaip vienas iš laibų baltų jo pirštų rūkstančiu galiuku.

— ...ir tu, Makmerfi, nepaisant tavo kaubojiško triukšmingumo ir demonstratyvaus storžieviškumo, po ta surambėjusia oda tikriausiai esi toks pat švelnutis pūkuotas triušelis kaip ir mes.

— Aišku, kurgi ne. Mažytis triušiukas. Kodėl gi aš esu triušis, Hardingai? Dėl savo psichopatinių polinkių? O gal dėl polinkio muštis ar dėl polinkio dulkintis? Tikriausiai dėl pastarojo, ar ne? Paguldei, užvarei — ir sudiev? Taip, labai jau mėgstu užvaryti, todėl, matyt, ir esu triušis...

— Pala! Tu būsi priminęs vieną momentą, kurį reikia išsamiau aptarti. Triušiai juk garsėja šiuo bruožu, ar ne? Dėl to savo pislumo netgi tapo pajuokos objektu. Taip. Hm. Bet, šiaip ar taip, tavo paminėtasis momentas paprasčiausiai rodo, kad tu esi sveikas, veiklus ir visavertis triušis, o štai dauguma mūsų net neturi to lytinio pajėgumo, kuris leistų laikyti mus visaverčiais triušiais. Mes — nevykėliai, paliegę, sunykę, silpni menkos, negausios gyvūnėlių padermės atstovai. Nesidulkinantys triušiai — graudu.

— Luktelėk, tu vis iškraipai mano žodžius...

— Ne, tu buvai teisus. Pameni, pats atkreipei mūsų dėmesį, kur taiko įkirsti Didžioji Sesuo? Tu buvai teisus. Tarp mūsų nėra nė vieno, kuris nesibaimintų prarandąs gebėjimą padulkinti ar jau jį praradęs. Mes, juokingi padarėliai, net negalime įrodyti esą patinai tarp triušių. Chi chi. Mes, galima sakyti, esame triušiausi iš triušių!

Jis vėl palinksta į priekį, ir jam iš burnos vėl ima sprūsti tas įtemptas, gergždžiantis juokas, kurio aš vis laukiau. Jis ima skeryčiotis rankomis, jo veidas ima trūkčioti.

— Hardingai! Užčiaupk savo srėbtuvę, kad tave kur velnias!

Hardingas nuščiūva, lyg būtų gavęs antausį, jo burna vis dar pravipusi sarkastiškai šypsenai, rankos pakimba melsvų tabako dūmų kamuolyje. Akimirką jis sėdi šitaip sustingęs, paskui jo akys susiaurėja, virsta suktais plyšeliais, ir nukreipęs juos į Makmerfį, prabyla taip tyliai, jog aš gaunu pristumti savo šluotą prie pat jo kėdės, kad išgirsčiau, ką jis sako:

— Bičiuli... tu... ko gero, esi vilkas.

— Velniai griebtų, aš ne vilkas, o tu ne triušis. Cha, kaip gyvas nesu girdėjęs tokių...

— Tu labai vilkiškai staugi.

Garsiai šnopuodamas Makmerfis atsigręžia nuo Hardingo į kitus aplink stovinčius ūmiuosius.

— Klausykite, vaikinai. Kas, po šimts pypkių, jums pasidarė? Nejaugi jūs tokie pamišę, kad manote esą kažkokie gyvūnėliai?!

— Ne, — atsako Čezvikas ir priėjęs atsistoja šalia Makmerfio. — Ne, dievaži, aš taip nemanau. Aš nesu joks triušis.

— Šaunuolis, Čezvikai. Ir jūs visi — meskite tai iš galvos. Pasižiūrėkite į save — jūs tiek įsibauginę, kad sprunkate į krūmus nuo kažkokios penkiasdešimtmetės senės! Ką gi jinai gali jums padaryti?

— Taigi — ką? — antrina Čezvikas, rūsčiai dėbsodamas į savo draugus.

— Išplakti rykštėmis jinai negali, įkaitinta laidyne pervažiuoti per nugarą negali, prie kankinimų suolo pririšti negali. Dabar nebe viduramžiai — tokie dalykai draudžiami įstatymų. Ničnieko ji negali...

— Tu gi m-m-matei, ką ji g-gali mums padaryti! Šiandien p-p-per susirinkimą.

Matau, kad Bilis Bibitas vėl nebe triušis. Jis pasilenkia prie Makmerfio, norėdamas pasakyti dar kažką; jo lūpos apsiseilėjusios, veidas išraudęs. Jis pastovi, bet netrukus nusigręžia ir nueina šalin, sakydamas:

— Ai, v-v-visa tai be-beviltiška. Man reikėtų pa-paprasčiausiai nusižudyti.

— Šiandien? — jam pavymui sušunka Makmerfis. — Ką gi aš mačiau šiandien per susirinkimą? Rupūs miltai, ji pateikė porą klausimų, be to, malonių, lengvų klausimų. O klausimai kaulų nelaužo — jie ne lazdos ir ne akmenys.

Bilis atsigręžia į jį:

— Tačiau ka-ka-kaip ji juos pateikė...

— Betgi tau nebūtina į juos atsakinėti, ar ne?

— Jeigu n-n-neatsakysi, ji tik nusišypso ir pa-pa-pasižymi savo knygelėje, o pa-paskui — nebegaliu!

Skenlonas priėjęs atsistoja šalia Bilio:

— Jeigu neatsakinėsi į jos klausimus, Makai, tu prisipažinsi vien tuo savo tylėjimu. Štai taip tie valdžios šunsnukiai tave ir sutvarko. Tam nepasipriešinsi. Vienintelė išeitis — nušluoti visą tą prakeiktą sistemą nuo žemės paviršiaus — viską susprogdinti.

— Kai ji pateikia tokį klausimą, kodėl jūs nepasiūlote jai nešdintis velniop?

— Taigi, — grūmodamas kumščiu pritaria Čezvikas, — liepkite jai nešdintis velniop.

— Kas iš to, Makai? Ji tuoj pat tavęs paklaus: „O kodėl kaip tik šis klausimas jus taip sujaudino, ligoni Makmerfi?“

— O tu dar kartą pasiųsk ją velniop. Pasiųsk juos visus velniop. Nieko blogo kol kas jie tau nepadarė.

Ūmieji spiečiasi arčiau Makmerfio. Šįkart atsako Fredriksonas:

— Gerai, pasiuntęs ją velniop, pateksi į potencialiai agresyvių sąrašus ir būsi perkeltas į antrą aukštą, į neramių pamišėlių skyrių. Man taip yra buvę, tris sykius.

Vargšų kvailelių šeštadienio popietę net neišleidžia kino žiūrėti. Jie net televizoriaus neturi.

— Be to, mano drauge, jeigu tu ir toliau rodysi tokius priešiškus polinkius, pavyzdžiui, siuntinėsi žmones velniop, tau paskirs šoko kromelį, o gal šį tą daugiau — operaciją...

— Velniai rautų, Hardingai, aš neraukiu šito žargono.

— Šoko kromeliu, Makmerfi, žargoniškai vadinamas elektros šoko terapijos aparatas. Tas prietaisas, galima sakyti, atstoja migdomuosius vaistus, elektros kėdę ir dar kankinimų suolą. Tai nedidelė gudri procedūra — paprasta, greita, bemaž neskausminga, nes įvykdoma žaibiškai, tačiau antros niekas niekada neužsimano. Nė už ką.

— Ką ten daro?

— Tave diržais pririša prie kryžiaus formos — tai bent ironija! — stalo, o vietoj erškėčių uždeda elektros kibirkščių vainiką. Iš visų pusių prie galvos prijungia laidus. Taukšt! Tau per smegenis paleidžia elektros už penkis centus, ir tu ne tik kad pagydytas bei nubaustas už priešišką elgesį — žmonių siuntinėjimą velniop, — bet podraug niekam nesipainiosi po kojomis nuo šešių valandų iki trijų parų, nelygu tavo organizmo stiprumas. Ir net atgavęs sąmonę tu dar nieko nesigaudysi daugel dienų. Nesugebėsi nuosekliai mąstyti, nieko neprisiminsi. Pakankamai tokių seansų, ir žmogus gali virsti tokiu kaip misteris Elisas, kurį aure matai prie sienos — sapaliojančiu, į kelnes varančiu idiotu, nors jam tik trisdešimt penkeri. Arba pavirsi besmegeniu organizmu, kuris tik valgo, tuštinasi ir klykia: „Pisau tą žmoną“ — kaip Raklis. Arba pažvelk į Vadą Ražą, kuris prie tavęs laiko apglėbęs savo bendravardį.

Hardingas rodo cigarete į mane. Trauktis atgal per vėlu, tad aš deduosi nieko nepastebįs ir šluoju toliau.

— Girdėjau, kad prieš daugel metų Vadas gavo per du šimtus šoko terapijos procedūrų, — tuomet šis gydymo būdas buvo labai madingas. Įsivaizduok, kaip tai turėjo paveikti jau ir taip temstantį protą. Pažvelk į jį — valytojas milžinas. Štai baigiantis išnykti tikrasis Amerikos gyventojas: dvimetrė grindų šlavimo mašina, bijanti savo šešėlio. Štai kas, mano drauge, mums gali grėsti.

Makmerfis kurį laiką žiūri į mane, paskui vėl atsisuka į Hardingą.

— Brolyti, kaip jūs tai pakenčiate? O kaip su tais paistalais apie demokratiją, kurių prisiklausiau iš daktaro? Kodėl jūs nebalsuojate?

Hardingas jam nusišypso ir dar kartą iš lėto užtraukia dūmą.

— Už ką nebalsuojame, mano drauge? Kad Sesuo daugiau negalėtų klausinėti mūsų per grupinės terapijos seansus? Ar kad ji šitaip į mus nežiūrėtų? Pasakykite man, Makmerfi, už ką mums balsuoti?

— Velniai rautų, man nė motais. Balsuokite už ką norite. Nejaugi jūs nesuprantate, jog privalote ką nors daryti, kad parodytumėt dar turį smarvės? Nejaugi nesuprantate, kad negalite leisti jai galutinai perimti iniciatyvą? Pažvelkite į save: jūs sakote, Vadas bijo savo paties šešėlio, bet aš kaip gyvas nesu matęs tokios krūvos įsibauginusių vaikinų kaip jūs!

— Aš ne toks! — surinka Čezvikas.

— Gal ir ne, bičiuli, bet kiti bijo net prasižioti ir nusijuokti. Žinot, ši vieta pirmiausia mane ir pribloškė tuo, kad niekas čia nesijuokia. Ar žinote, kad nuo tada, kai įėjau pro šias duris, aš dar nesyk negirdėjau nuoširdaus juoko? O juk praradęs sugebėjimą juoktis, brolau, netenki pagrindo po kojomis. Jei tik vyras leidžiasi moters tiek ujamas, kad nebegali juoktis, jis praranda vieną didžiausių savo pranašumų. Nė pats nepajunta, kaip ima manyti, jog ji tvirtesnė už jį ir...

— Aaa. Man rodos, mano draugas ima susigaudyti, kolegos triušiai. Pasakykite man, misteri Makmerfi, kaip parodyti moteriai, katras viršesnis — aš turiu galvoj ne juokiantis iš jos, o kaip nors kitaip. Kaip jai parodyti, kas yra kalno karalius? Būdamas toks vyras, turėtum tai žinoti. Jos juk neapkulsi, ar ne? Ne, nes ji iškvies tvarkos saugotojus. Įsiutęs nepradėsi ant jos šaukti — ji nugalės, maldydama savo didžiulį įpykusį berniuką: „Mūsų mažuliukas užsiožiavo, a?“ Ar esi kada nors mėginęs išsaugoti savo taurų pyktį šitaip raminamas? Taigi matai, mano drauge, kaip tu ir sakei, vyras teturi vienintelį ginklą prieš šiuolaikinio matriarchato demoną, bet tas ginklas — tikrai ne juokas. Vienintelį ginklą, ir kasmet šioje informuotoje, motyvų požiūriu gerai ištirtoje visuomenėje vis daugiau žmonių sužino, kaip nukenksminti tą ginklą ir įveikti tuos, kurie lig šiol buvo nugalėtojai...

— Dievuliau, bet tu, Hardingai, ne juokais įsivarei, — sako Makmerfis.

— ...tad nejaugi tu tariesi galįs veiksmingai panaudoti savo ginklą prieš mūsų galiūnę, nors tu ir pasižymi tokiomis pagarbos vertomis psichopatiškomis galiomis? Nejaugi manai galėsiąs panaudoti jį prieš mis Rečid, misteri Makmerfi? Kada nors?

Ir Hardingas mosteli ranka stiklo kabinos pusėn. Visi pasukę galvas žiūri. Ji sėdi ten žvelgdama pro stiklo sieną ir, kažkur paslėpusi magnetofoną, viską įrašinėja — jau kuria planus, kaip įpinti tai, ką sužinojo, į savo veiksmų programą.

Sesuo pamato, kad visi į ją žiūri, linkteli galvą, ir ligoniai nusisuka. Makmerfis nusiima kepurę ir suleidžia pirštus į savo rudus gaurus. Dabar visi žiūri į jį laukdami atsakymo, ir jis tai suvokia. Jaučia pakliuvęs į spąstus. Tada vėl užsimauna kepurę ir pasitrina randą ant nosies.

— Jeigu norėjai paklausti, ar aš galėčiau užvaryti tai senai susnai — kažin...

— Ji ne tokia jau bjauri, Makmerfi. Jos veidas visai gražus ir gerai išsilaikęs, o krūtys — gan įspūdingos; tai matyti, nors ir kaip ji stengiasi paslėpti jas tuo visai nemoterišku apdaru. Jaunystėje ji tikriausiai buvo ganėtinai graži moteris. Taigi, kad išsiaiškintume kieno tiesa, įsivaizduok, ar galėtum jai užvaryti, jei ji būtų ne sena, o jauna ir graži kaip Elena?

— Nežinau, kas ta Elena, bet suprantu, kur tu suki. Ir tu, dievaži, teisus. Negalėčiau išbarškinti tos sustingusio veido senės, net jeigu ji būtų graži kaip Merilina Monro.

— Taigi. Ji laimėjo.

Tokios tokelės. Hardingas atsilošia, o visi laukia, ką dabar pasakys Makmerfis. Šis pasijunta priremtas prie sienos. Kurį laiką apžiūrinėja veidus aplinkui, paskui gūžteli pečiais ir atsistoja nuo kėdės.

— Velniai rautų, man ant to nusišvilpt.

— Teisingai — nusišvilpt.

— Ir aš visai nenoriu, kad kokia sena seselė maniakė gaudytų mane su trim tūkstančiais voltų. Juolab kad iš to man jokios naudos — tik nuotykį patirčiau.

— Gerai sakai.

Hardingas laimėjo ginčą, bet neatrodo, kad kas labai tuo džiaugtųsi. Makmerfis susikiša nykščius į kišenes ir mėgina nusijuokti.

— Taigi, sere. Nesu girdėjęs, kad kas siūlytų dvidešimties dolerių premiją už kiaušių draskytojos išbarškinimą.

Jis išsišiepia po šio savo sąmojo, visi klausytojai taip pat, bet jie nesidžiaugia. Aš patenkintas, kad Makmerfis vis dėlto ketina elgtis apdairiai ir nelįsti ten, kur pralaimėjimas neišvengiamas, bet aš suprantu, ką jaučia vyrai; man pačiam irgi nesmagu. Makmerfis užsidega dar vieną cigaretę. Vyrai nesiskirsto — atsistoję nejaukiai šypsosi. Makmerfis vėl pasikaso nosį, nusigręžia nuo apspitusių jį veidų, dar kartą pasižiūri į Seserį ir prikanda lūpą.

— Bet tu sakei... kad nusiųstų į tą kitą skyrių tik tada, jei išvestų tave iš pusiausvyros? Jei kaip nors tave palaužtų, ir tu galop imtum ją keikti, iškultum langą ar ką panašaus iškrėstum?

— Jei padarytum ką nors tokio.

— Tu įsitikinęs tuo, ar ne? Mat čia man šovė tokia mintis, kaip jus šauniai apipešioti, paukšteliai, bet nenoriu apsišauti. Aš vargais negalais ištrūkau iš anos skylės ir nenoriu nuo vilko užbėgti ant meškos.

— Jokių abejonių. Ji bejėgė, jei neiškreti ko nors, už ką tikrai būtum vertas neramių pamišėlių skyriaus ar elektros šoko terapijos. Jeigu būsi pakankamai tvirtas ir nesileisi jos išvedamas iš pusiausvyros, ji nieko negalės tau padaryti.

— Tad jeigu aš gražiai elgsiuos ir neišdėsiu jos į šuns dienas...

— Ar neišdėsi į šuns dienas kurio iš jos sanitarų...

— ...ar neišdėsiu į šuns dienas kurio iš jos sanitarų, ar neiškrėsiu kitos kokios kvailystės, ji nieko negalės man padaryti?

— Mes žaidžiame pagal tokias taisykles. Ji, aišku, nugali visuomet, mano drauge, visuomet. Ji pati neįveikiama, o kadangi laikas veikia jos naudai, galų gale ji įlenda kiekvienam į vidų. Štai kodėl ligoninės vadovybė laiko ją geriausia seserimi ir suteikia jai tiek valdžios. Ji meistriškai išvelka aikštėn virpantį libido...

— Velniop tuos niekus. Man tik rūpi, ar nėra pavojinga mėginti ją įveikti jos pačios ginklu? Jeigu būsiu su ja romus avinėlis, tai nors ir kokias užuominas laidyčiau, ji neįsius ir nelieps pasodinti manęs į elektros kėdę?

— Kol valdaisi, pavojus tau negresia. Kol tvardaisi ir neduodi jai dingsties reikalauti, kad tave uždarytų neramių pamišėlių skyriuje ar gydytų elektros šoku, tau pavojus negresia. Bet svarbiausia sąlyga — tvardytis. O tu? Su tais rudais plaukais ir juoda biografija? Kam save apgaudinėti?

— Gerai. Puiku, — Makmerfis patrina delnus. — Štai ką aš mąstau. Jūs, bičai, berods manote, kad jinai — tikra galiūnė. Kaip jūs ten sakėte: neįveikiama moteris. Norėčiau sužinoti, kiek iš jūsų tuo įsitikinę tiek, kad statytų už ją šiek tiek pinigų?

— Įsitikinę tiek?..

— Taigi aš ir sakau: statau penkis dolerius, kad per savaitę aš tą bobikę sutvarkysiu. Na, gudručiai, kas nori eiti su manim lažybų? Jeigu praeis savaitė, ir aš jos neprivarysiu iki tiek, kad ji nebesusigaudys ko norinti — šikt ar burokų rauti, — būsite išlošę.

— Tai tu eini lažybų? — Čezvikas stryksi nuo kojos ant kojos ir trina delnus, kaip ir Makmerfis.

— Tu teisus, kad tave kur velnias.

Hardingas ir dar keli sako nesuprantą.

— Viskas kuo paprasčiausia. Nieko čia tauraus ar sudėtingo. Aš mėgstu azartinius lošimus. Ir mėgstu laimėti. Ir manau galįs laimėti šias lažybas. Pendltono pataisos ūkyje vyrai galų gale nesilažindavo su manim net iš variokų, nes aš visuomet išlošdavau. Tiesą sakant, viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko aš veržiausi čia atsiunčiamas, buvo ta, kad man reikėjo naujų mulkių pinigams melžti. Prisipažinsiu: prieš čionai atvykdamas, aš šį bei tą sužinojau apie šią gydyklą. Bemaž pusė jūsų, vyrukai, gaunate pašalpą — po tris ar keturis šimtus dolerių per mėnesį, bet jie tik dulka, nes visiškai neturite kur jų išleisti. Nusprendžiau tuo pasinaudoti ir praturtinti tiek savo, tiek jūsų gyvenimą. Nemulkinsiu jūsų. Aš esu lošėjas ir aš neįpratęs pralaimėti. Ir dar nesu sutikęs moters, kuri, mano vertinimu, būtų už mane pranašesnė — nesvarbu, ar su ja man atsistotų, ar ne. Gal laikas veikia jos naudai, bet aš jau seniai nesu patyręs pralaimėjimo.

Jis nusiima kepurę, pasuka ją ant piršto, pametėja į viršų ir kuo vikriausiai sugauna už nugaros kita ranka.

— Dar štai kas: aš atsidūriau čia todėl, kad taip suplanavau — viskas labai aišku ir paprasta. Mat čia geriau negu pataisos darbų ūkyje. Mano supratimu, aš nesu beprotis, o jeigu kada ir buvau, tai to nejutau. Jūsų Sesuo to nežino. Ji nesitikės turinti reikalą su žaibiškos mąstysenos žmogumi, o aš tikrai toks esu, todėl įgysiu pranašumą, ir tai man patinka. Taigi statau penkinę kiekvienam iš jūsų, jei per savaitę nepadarysiu taip, kad ta Sesuo lakstys kaip į pasturgalį įgelta.

— Aš vis dėlto nesu įsitikinęs...

— Būtent. Lakstys kaip į pasturgalį įgelta. Ar lyg kelnaitėse būtų dyglys. Įsiutinsiu ją. Tiek įerzinsiu, kad ji subyrės per tas dailias siūlytes ir parodys nesanti tokia neįveikiama, kaip jums atrodo. Per vieną savaitę. Leisiu jums patiems nuspręsti, ar aš laimėjau, ar ne.

Hardingas išsitraukia pieštuką ir kažką užsirašo bloknote, kuriame rašė „pinoklio“ rezultatus.

— Štai dešimties dolerių vekselis iš tų pinigų, kurie mano pavarde dulka saugykloje. Esu pasiryžęs sumokėti dvigubai, kad tik pamatyčiau įvykstant šį neįtikėtiną stebuklą.

Metęs akį į popierėlį, Makmerfis jį sulanksto.

— Ar kuris kitas iš jūsų, bičai, yra pasiryžęs už tai mokėti?

Kiti ūmieji išsirikiuoja vorele ir vienas po kito rašo bloknote. Jiems baigus, jis pasiima popieriaus lapelius, krauna juos krūvelėn ant savo delno ir prispaudžia stambiu sudiržusiu nykščiu. Matau, kaip krūvelė ant jo delno išauga. Makmerfis nužvelgia besilažinančius.

— Ar patikite man saugoti statymus, bičiuliai?

— Mano manymu, taip darydami mes niekuo nerizikuojame, — atsako Hardingas. — Tu dar ilgai nekelsi iš čia kojos.

Kartą per Kalėdas, lygiai vidurnaktį, skyriaus durys su trenksmu prasiveria, ir į vidų įeina barzdotas storulis su raudonais nuo šalčio ratilais aplink akis ir vyšnine nosimi. Juodukai su žibintuvėliais rankose įspaudžia jį į koridoriaus kampą. Matau, kad jis nuo galvos iki kojų apsipainiojęs blizgučiais, kuriais ryšių agentas apkabinėjo visą gydyklą, ir todėl vis griuvinėja tamsoje. Jis dangstosi paraudusias akis nuo žibintuvėlių šviesos.

— Cho cho cho, — sako jis kramsnodamas ūsus. — Norėčiau pabūti čia, bet turiu skubėti. Suprantate, labai perkrautas grafikas. Cho cho. Turiu eiti...

Juočkiai puolė jį su žibintuvėliais rankose. Žmogelį išlaikė pas mus šešerius metus; kai paleido, jis buvo švariai nuskustas ir liesas kaip pagalys.

Didžioji Sesuo sugeba paleisti sieninį laikrodį kokiu tik užsimano greičiu — jai tereikia nustatyti vieną iš tų prietaisų skalių plieninėse duryse. Susigalvojusi viską paspartinti, ji padidina greitį, ir laikrodžio rodyklės pasileidžia ciferblato disku tarsi rato stipinai. Langų ekranuose greitai mainosi šviesa, rodanti, jog dabar rytas, vidurdienis ar vakaras; šviesa pasiutusiai pulsuoja — ką tik buvo šviesu, dabar jau, žiūrėk, tamsu — ir visi lyg patrakę skuba, kad neatsiliktų nuo to netikro laiko. Skutimasis, pusryčiai, apsilankymai pas gydytojus, pietūs ir vaistų gėrimas susiplaka į baisią maišalynę, o naktis tetrunka dešimt minučių, tad vos sumerki akis, o miegamojo šviesos užsiplieskusios jau šaukia tau keltis ir vėl pulti į tą maišalynę, akis išdegus lakstyti, įvykdyti visą dienotvarkę gal dvidešimt kartų per valandą, kol Didžioji Sesuo pamatys, kad visi leisgyviai, — tuomet ji atleidžia akceleratorių, sulėtina tas laikrodžio rodykles lyg vaikiščias, kvailiojęs su kino projektoriumi, kuriam pagaliau įgriso žiūrėti filmą, besisukantį dešimt kartų didesniu nei natūraliu greičiu, pabodo visas tas kvailas strykaliojimas, vabališkas cypsėjimas, ir jis vėl paleidžia juostą normaliai.

Ji linkusi šitaip paspartinti laikrodį, pavyzdžiui, tuomet, kai pas tave ateina lankytojas ar kai iš Portlendo transliuoja laidą apie senus lokomotyvus — tuomet, kai norisi atsipūsti ir niekur neskubėti. Štai kada ji viską pagreitina.

Bet dažniausiai būna atvirkščiai — laikrodis sulėtinamas. Jis mirtinai užfiksuoja tą rodyklę prietaisų skalėje ir sustabdo saulę ekrane, tad ji per ištisas savaites nepasislenka nė per nago juodymą, ir visą tą laiką šešėlis nešmėstelės jokiu medžio lapeliu ar žolės stiebeliu. Laikrodžio rodyklės sustingsta be dviejų minučių trys, ir ji pasiryžusi neleisti joms pasijudinti iš vietos, kol mes supusime. Sėdi kaip prikaltas, negali net pasijudinti, ne tik kad paeiti ar pamankštinti nuo sėdėjimo sustingusius sąnarius, net seilių negali nuryti ar įkvėpti. Gali sukioti tik akis, bet jos neturi į ką žiūrėti — vien į kitame kambario gale suakmenėjusius ūmiuosius, kurie niekaip negali išsiaiškinti, kieno ėjimas. Senas chronius greta manęs jau šešios dienos negyvas, visas pripuvo prie kėdės. O vietoj rūko ji kartais prileidžia pro angas kažkokių permatomų dujų, ir visas skyrius sustingsta, kai jos virsta plastiku.

Viešpats težino, kiek laiko mes šitaip rėpsome.

Paskui ji truputėlį pasuka to prietaiso rodyklę, o tada pasidaro dar blogiau. Man jau lengviau, kai viskas mirtinai sustoję, negu žiūrėti į tą lėtai it sirupas judančią Skenlono ranką kitame kambario gale — trys dienos praeina, kol jis padeda kortą. Vos gali įkvėpti to tiršto plastmasės prisodrinto oro — rodos, trauki jį pro adatos skylutę. Mėginu nusigauti iki išvietės, nes jaučiuosi visas prislėgtas tonos smėlio, kuris taip spaudžia pūslę, kad man smegenyse laksto žalios kibirkštys.

Įtempiu visus raumenis, visus kaulus, kad pasikeičiau nuo tos kėdės ir nueičiau iki išvietės; aš tiek stengiuosi, kad man ima virpėti rankos ir kojos, net dantis užgelia. Stengiuosi iš paskutiniųjų, bet man pavyksta atsiplėšti tik per kokį pusę centimetro nuo tos oda apmuštos kėdės, tad aš pasiduodu: atsilošiu ir paleidžiu čiurkšlę, kuri įjungia karštą vielą mano kairėje klešnėje, ir ši paleidžia žeminančius skambučius, sirenas, uždega prožektorius. Visi ima klykti, lakstyti po skyrių, stambieji juodukai, stumdydami ligonius į šalis, strimgalviais pasileidžia prie manęs, mosuodami baisiais ritiniais šlapios varinės vielos, kuri, užsitrumpinusi nuo drėgmės, trakšėdama žarsto kibirkštis.

Atsipučiame nuo šios laiko reguliavimo mašinos tik užėjus rūkui — tuomet laikas nieko nereiškia. Jis pasiklysta rūke kaip ir visa kita. (Šiandien rūko mašinos visu galingumu nepaleido ištisą dieną, bent jau nuo tada, kai skyriuje pasirodė Makmerfis. Galvą guldau: jis būtų užmaurojęs kaip jautis, jeigu būtų ją paleidę.)

Dažniausiai turime gintis tik nuo tų rūko ir laiko mašinų, bet šiandien kažkas nutiko: kiaurą dieną nuo pat skutimosi nei vienos, nei kitos iš jų neįjungė. Šią popietę viskas vyksta pagal grafiką. Kai į darbą ateina antroji pamaina, laikrodis rodo pusę penkių — tiek, kiek ir turi būti. Didžioji Sesuo atleidžia juodukus ir paskutinį kartą peržvelgia skyrių. Ji išsitraukia ilgą sidabrinį smeigtuką iš mazgeliu surištų ant pakaušio žydrai žilų plaukų, nusiima savo baltą kepuraitę, rūpestingai paguldo į kartoninę dėžę (į kurią pridėta naftalino tablečių) ir vėl įsikiša jį į plaukus.

Matau, kaip anapus stiklo sienos ji su visais atsisveikina. Paduoda nedidukei apgamuotai antros pamainos seseriai kažkokį raštelį, paskiau ištiesia ranką prie valdymo skydo plieninėse duryse ir spragtelėjusi įjungia garsiakalbį dieniniame kambaryje. „Viso gero, vaikinai. Gražiai elkitės“, — sako ji ir paleidžia muziką dar garsiau nei visada. Delnu patrina stiklą — pasidygėjusi mina rodo ką tik atėjusiam į savo pamainą storuliui juodukui tuoj pat jį nuvalyti, ir tas prišokęs popieriniu rankšluosčiu ima jį blizginti, nespėjus jai užrakinti skyriaus durų.

Mechanizmai sienose sušvilpia, atsidūsta ir ima suktis lėčiau.

Paskui prieš miegą mes pavakarieniaujame, nusiprausiame po dušu ir grįžę vėl susėdame dieniniame kambaryje. Blastikas, seniausias iš daržovių, dejuoja susiėmęs pilvą rankomis. Džordžas (Vandenis, kaip jį vadina juodukai sanitarai) mazgojasi rankas fontanėlyje. Ūmieji susėdę lošia kortomis ir nešioja televizorių po kambarį kiek leidžia jo laidas, norėdami nustatyti geresnį vaizdą.

Garsiakalbiai lubose vis dar transliuoja muziką. Ji leidžiama ne iš radijo, todėl mechanizmai, įtaisyti sienose, netrukdo. Muzika leidžiama iš ilgos juostos seserų poste; prisimename tuos įrašus atmintinai, tad nė vienas iš mūsųjų negirdi, tik naujokai, tokie kaip Makmerfis, — jis kol kas prie jos nepripratęs. Jis lošia „akį“ iš cigarečių, o garsiakalbis — tiesiai virš kortų stalo. Jis taip užsismaukęs kepurę, kad turi gerai atlošti galvą ir primerkęs akį žvelgti iš po snapelio, norėdamas matyti savo kortas. Jis laiko cigaretę dantyse ir kalba jos nepaleisdamas, kaip tas aukcionatorius, kurį kadaise mačiau per galvijų aukcioną Dalase.

— ...nagi, nagi, drąsiau, — ragina jis linksmai, be perstojo berdamas žodžius. — Laukiu, kvaileliai. Eini — eik, sėdi — sėdėk. Sakai, eini? Gerai, gerai, gerai — berniukas gavo karalių ir nori kirsti. Tegul pamėgina. Einu į tave — vargas tau... ėjo Džonis per lieptuką, nešės rankoj pagaliuką, tas lieptukas tiktai triokšt, mūsų Džonis keberiokšt. Einu į tave, Skenlonai; negi koks idiotas negali pritildyti muzikos tam prakeiktam seserų šiltnamy?! Tpfu! Ar ta katarinka groja ištisą parą, Hardingai? Kaip gyvas nesu girdėjęs tokio pasiutusio triukšmo.

Hardingas nesusigaudydamas pažvelgia į jį:

— Apie kokį triukšmą kalbi, misteri Makmerfi?

— Apie tą prakeiktą radiją. Kažkoks siaubas. Plyšoja nuo pat ryto, kai aš tik pasirodžiau. Tik nepradėk skiesti, esą jūs jo negirdite.

Hardingas pakreipia ausį lubų link.

— A, taip, vadinamoji muzika. Taip, sakyčiau, mes išties ją girdime, jei sutelkiame dėmesį, bet pakankamai susikaupęs gali išgirsti net kaip plaka tavo širdis, — jis nusišypso Makmerfiui. — Matai, ten groja įrašas, mano drauge. Radiją retai girdime — mat pasaulio naujienos gali paveikti visai ne gydomai. O šį įrašą mes visi girdėję tiek daug kartų, kad jis dabar paprasčiausiai prasprūsta pro ausis, — juk prie krioklio gyvenantys žmonės irgi netrukus ima nebegirdėti jo šniokštimo. Manai, gyvendamas krioklio pašonėje labai ilgai jį girdėtum?

(Aš vis dar girdžiu Kolumbijos upės krioklių šniokštimą ir visuomet jį girdėsiu — girdžiu, kaip džiaugsmingai suklykia Čarlis Lokio Pilvas, persmeigęs žeberklu stambią lašišą, girdžiu, kaip pliaukši žuvis vandenyje, kaip nuogi vaikai krykštauja lakstydami krantu, kaip šnekasi moterys prie žuvų džiovyklų... nors taip seniai visa tai buvo.)

— Tai jis nenutyla visą laiką — kaip krioklys? — teiraujasi Makmerfis.

— Kai miegame, išjungia, — atsako Čezvikas, — o šiaip visą laiką groja, šventa teisybė.

— Kad jį kur velnias! Aš paliepsiu tam juodašikniui išjungti, antraip kad spirsiu jam į tą storą subinę!

Makmerfis jau bekyląs, bet Hardingas paliečia jo ranką.

— Drauge, kaip tik už tokį pareiškimą čia apšaukia neramiu. Nejaugi tau taip knieti pralaimėti lažybas?

— Tai šitaip tai daroma? A? — žiūrėdamas į jį sako Makmerfis. — Spaudžiant? Neleidžiant nė cyptelėti?

— Taip jau yra.

Makmerfis iš lėto vėl sėdasi ant kėdės, sakydamas:

— Rupūžės.

Hardingas atsisuka į kitus ūmiuosius, susėdusius prie kortų stalo.

— Ponai, rodos, aš jau pastebiu, kaip visai nedidvyriškai ima nykti mūsų rudaplaukio kaubojaus iš televizoriaus ekrano stoicizmas.

Jis nusišypso anapus stalo sėdinčiam Makmerfiui. Naujokas linkteli jam, atlošęs galvą primerkia akį ir įsikiša į burną savo didžiulį nykštį.

— Sere, regis, mūsų profesorius Hardingas ima pernelyg savim pasitikėti. Išlošia porą partijų ir tariasi esąs gudrutis. Nagi nagi nagi. Štai jis sėdi, rodo man dviakės kraštą, o štai „Marlboro“ pakelis sako, kad jis pasiduoda... Oplia, jis mane pamato... Gerai, prapesoriau, še triakę. Dar vieną? Še dar vieną dviakę. Dar imsi, prapesoriau? Gal dvigubiname statymą, ar žaisime atsargiai? Dar vienas pakelis rodo, kad prapesorius nesutinka. Nagi nagi nagi, žiūrėk, prapesoriau, nepasisekė — dar viena dama, ir susikirtai — egzamino neišlaikei...

Iš garsiakalbio pasigirsta dar viena daina — garsi, skardi, iš akompanimento girdėti beveik vien tik akordeonas. Makmerfis meta akį į garsiakalbį ir ima plyšoti vis garsiau, kad jį perrėktų:

— ...olialia, gerai, kas kitas, velniai griebtų, žaidi — žaisk, sėdi — sėdėk... einu į tave!..

Iki pat pusės dešimtos, kai išjungia šviesas.

Būčiau galėjęs stebėti Makmerfį lošiant „akį“ visą naktį — kaip jis, be perstojo taukšdamas, dalija kortas, kaip juos mulkina, ir jie tiek pralošinėja, kad, rodos, dar kiek, ir mes kortas, bet paskui jis porą kartų pralaimi, kad jie vėl atgautų pasitikėjimą ir liktų prie stalo. Kartą jis padarė pertrauką norėdamas parūkyti, atsilošęs susinėrė rankas už galvos ir ėmė postringauti:

— Žinot, kas geriausias sukčius? Kas sugeba suprasti, ko žioplys nori, ir moka padaryti taip, kad šis pasijustų gaunąs tai, ko nori. Aš to išmokau, kai sezoną dirbau gastroliuojančiuose atrakcionuose. Prieina prie tavęs žioplys. Čiupinėte apčiupinėji jį akimis ir sakai sau: „Šitas mulkis nori jaustis esąs smarkuolis“. Taigi kaskart, kai jis ima kriokti, kad sukčiauji, imi virpinti kinkas — vaidini mirtinai išsigandusį ir lemeni: „Prašom atleisti, sere. Nieko baisaus. Dar kartą galite ridenti rutulius nemokamai“. Ir abu gaunate tai, ko norite.

Makmerfis pasvyra į priekį, ir jo kėdės kojos su trenksmu nusileidžia ant grindų. Jis paima kortų kaladę, perbraukia ją nykščiu, briauna padaužo į stalą, pasispjaudo nykštį ir smilių.

— Kaip supratau, jums, mulkiai, reikia tikrai riebaus statymo, kad jus sugundyčiau. Gerai. Dedu dešimt pakelių — šį lošimą žaisime iš jų visų. Oplia, einu į tave...

Ir atlošęs galvą kvatoja matydamas, kaip Jie skuba statyti cigaretes.

Tas kvatojimas aidėjo dieniniame kambaryje visą vakarą; kaskart dalydamas kortas jis laidė juokelius, stengdamasis, kad visi žaidėjai juoktųsi kartu su juo. Bet jie visi bijojo atsipalaiduoti — pernelyg ilgai buvo sukaustyti. Galop jis liovėsi mėginęs ir ėmė lošti iš rimtųjų. Gal porą kartų jiems pavyko jį aplošti, bet jis ir vėl atsilošdavo, ir cigarečių piramidės abipus jo nuolatos augo.

Paskui prieš pat pusę dešimtos jis vėl leido jiems išlošti — taip greitai leido susigrąžinti cigaretes, kad tie nė neprisiminė jas pralošę. Jis atiduoda paskutines dvi cigaretes, deda kortų kaladę ant stalo, atsidusęs atsilošia, kilsteli kepurės snapelį aukštyn, kad netrukdytų, — žaidimas baigtas.

— Ką gi, sere, truputį išlošk, visa kita pralošk — laikausi tokios taisyklės, — jis kinksi galvą velniškai nusiminęs. — Nežinau, „akis“ visados eidavo kaip iš pypkės, bet jūs, bičai, ko gero, man truputį per kieti. Jūs turite kažkokią paslaptingą gyslelę, tad man rytoj bus baugoka žaisti su tokiais vikruoliais iš pinigų.

Makmerfis neapgaudinėja savęs ir nesitiki, kad jie užkibs ant šitos meškerės. Jis paprasčiausiai leido jiems išlošti, ir mes visi, stebėję žaidimą, tai žinome, kaip ir tie, kurie su juo žaidė. Tačiau veiduose visų, kurie dabar šluojasi sau krūvą cigarečių, — ne išloštų, o tik atsiloštų, kadangi iš pradžių jos buvo jų — tokia pasitenkinimo šypsena, tarsi kiekvienas jų būtų sukčiausias kortuotojas nuo visos Misisipės krantų.

Du juodukai sanitarai, storulis ir Gyveris, išvaro mus iš dieninio kambario ir ant grandinėlės kabančiu rakteliu ima išjunginėti šviesas; juo tamsiau darosi skyriuje, juo didėja ir skaidrėja mažutės apgamuotos sesers akys. Atsistojusi savo posto tarpduryje, ji dalija prieš miegą tabletes vyrams, kurie vorele sliūkina pro ją. Jai sunkiai sekasi įsidėmėti, ką kuo šįvakar nuodyti, ir ji net nelabai žiūri, kur pila vandenį. Jai neleidžia susikaupti tas besiartinantis stambus rudaplaukis vyras su bjauria kepure ir baisiu randu. Ji stebi, kaip Makmerfis eina nuo kortų stalo užtemdytame dieniniame kambaryje, didele pūslėta ranka pešiodamas rudų plaukų kuokštą, styrantį iš pataisos darbų ūkio marškinių iškirptės, ir iš to, kaip ji atatupsta ima trauktis jam priėjus prie posto durų, suprantu, kad Didžioji Sesuo tikriausiai bus ją įspėjusi dėl naujoko. („Oi, vos nepamiršau vieno dalyko, prieš palikdama skyrių jūsų žinioje, mis Pilbou. Matot tą naujoką — sėdi ana ten, tas su neskoningomis rudomis žandenomis ir plėštinėmis žaizdomis veide? Turiu pagrindą manyti, kad jis yra lytinis maniakas“.)

Makmerfis mato, kad ji žiūri į jį išsigandusi, išpūtusi akis, tad įkiša galvą į postą, iš kurio ji dalija tabletes, ir susipažindamas draugiškai iki ausų išsišiepia. Nuo tos šypsenos ji taip sutrinka, kad išmeta ąsotį su vandeniu sau ant kojos. Ji sucypia ir pašoka ant vienos kojos; jos ranka trukteli, ir tabletė, kurią buvo beduodanti man, išlėkusi iš puodelio krenta tiesiai į jos uniforminio chalato iškirptę, kur tas apgamas lyg vyno upė nuteka žemyn į slėnį.

— Leiskite jums padėti, ponia.

Ir toji šiurpi žalios mėsos spalvos ranka — randuota, tatuiruota — įlenda pro posto duris.

— Traukitės! Su manim skyriuje du sanitarai!

Jos akys laksto ratu, ieškodamos juočkių, bet šie raišioja chronius prie lovų, per daug toli, kad galėtų atskubėti į pagalbą. Makmerfis išsišiepia ir apvertęs delną rodo, kad peilio nelaiko. Ji mato tik šviesoje žvilgantį nugludintą pūslėtą vaškinį delną.

— Panele, aš tik noriu...

— Traukitės! Ligoniams draudžiama įeiti į... Vaje, traukitės, aš katalikė! — sulig tais žodžiais ji trūkteli ant kaklo kabančią auksinę grandinėlę, ir kryželis, gulėjęs jai tarp krūtų, išlėkęs lyg laidykle išmeta į orą tą paskutinę tabletę! Makmerfis grybšteli ore jai po pat nosimi. Ji suklykia, susikiša kryželį į burną, iš visų jėgų užmerkia akis, tarsi išsigandusi, kad ją kuls, ir taip stovi, visa balta kaip popierius, išskyrus tą apgamą, kuris dar labiau patamsėja, tartum čiulptų kraują iš kitų jos kūno dalių. Kai pagaliau ji vėl atsimerkia, prieš pat nosį jai atkištas tas pūslėtas delnas, ant kurio pūpso mano mažytė raudona kapsulė.

— ...norėjau pakelti tą laistytuvą, kuris jums iškrito, — ir ištiesia jį kita ranka.

Sesuo kvėpuoja garsiai šnopuodama. Ji paima ąsotį tardama:

— Ačiū. Labanakt, labanakt, — ir kitam ligoniui prieš nosį uždaro duris. — Šįvakar daugiau tablečių nebus.

Atėjęs į miegamąjį, Makmerfis meta kapsulę man ant lovos.

— Nori savo rūgščiojo ledinuko, Vade?

Aš papurtau galvą į ją žiūrėdamas; jis sprigtu numuša tabletę nuo lovos tarsi kokį ramybės neduodantį vabalą, ir ji nustryksi grindimis it žiogas. Makmerfis nusirengia, ruošiasi gulti. Juodo atlaso trumpikės po darbinėmis kelnėmis išmargintos dideliais baltais banginiais raudonomis akimis. Jis nusišypso, pamatęs mane į jas spoksant.

— Gavau iš vienos Oregono valstybinio universiteto studentės, literatės, — jis patempia pirštu trumpikių gumą ir paleidžia. — Padovanojo, nes aš, girdi, esąs simbolis.

Jo rankos, sprandas ir veidas įdegę saulėje, garbanotų oranžinių plaukų nusėti. Ant abiejų stambių pečių — tatuiruotės; vienoje pavaizduotas raguotas velnias raudonomis akimis, šautuvas M-l ir užrašas „JAV jūrų pėstininkai“, kitoje — per visą bicepsą išsiskleidusios kortos — tūzai ir aštuonakės. Jis deda susuktus rūbus ant spintelės prie mano lovos ir ima kumščiuoti pagalvę. Jam paskyrė lovą šalia manosios.

Makmerfis palenda po antklode, sakydamas, kad man jau irgi metas čiūčia liūlia ir kad antai ateina vienas iš tų juodukų užgesinti šviesos.

Atsisukęs pamatau ateinant Gyverį; vos tik nusispiriu batus ir atsigulu, jis prieina pririšti manęs paklode. Baigęs mane tvarkyti, paskutinį kartą apsidairo, sukikena ir išjungia miegamajame šviesas.

Miegamąjį apgaubė tamsa, mažumą nubalzginta iš seserų posto sklindančios šviesos. Vos įžiūriu gretimoje lovoje gulintį Makmerfį; jis kvėpuoja tolygiai ir giliai, jo apklotas ritmingai kilnojasi. Ima vis rečiau kvėpuoti, ir aš jau pamanau, kad bus užmigęs, bet tuomet išgirstu iš jo lovos sklindant tylų gerklinį garsą, tarsi arklys būtų sušnarpštęs. Pasirodo, jis dar nemiega ir kažko sau juokiasi.

— Kaip tu krūptelėjai, kai pasakiau, kad ateina juodašiknis, Vade, — nustojęs juoktis šnibžda jis. — O man rodos, kažkas sakė, esą tu kurčias.

Pirmą kartą po ilgiausios pertraukos aš atsiguliau miegoti neprarijęs tos raudonos kapsulytės (būdavo, jeigu pasislepiu, kad nereikėtų jos gerti, apgamuota naktinė sesuo siunčia Gyverį mane sumedžioti, ir jis įvaro mane į kertę prožektoriaus spinduliu, kol jinai parengia švirkštą), tad apsimetu miegąs, kai juodukas eina pro šalį pasišviesdamas prožektoriumi.

Išgėręs tokią raudoną tabletę, užuot užmigęs, esi miego paralyžiuojamas, tad visą naktį negali prabusti, nors ir kas dėtųsi aplink. Todėl man ir girdo tas tabletes: anksčiau aš atsibusdavau naktį ir užklupdavau juos krečiant visokias šlykščiausias šunybes aplinkui miegantiems ligoniams.

Ramiai guliu ir imu rečiau kvėpuoti, laukdamas, ar kas neatsitiks. Dievuliau, kaip tamsu; tik girdžiu, kaip jie sliūkina apsiavę batus guminiais padais. Dusyk įkiša nosį į miegamąjį ir perbėga per visus prožektoriaus spinduliu. Neatmerkiu akių ir stengiuosi neužmigti. Viršuje, neramiųjų skyriuje, girdžiu aimanuojant lū lū lū — matyt, jau ką nors jungia prie aparato, kad paveiktų užkoduotais signalais.

— Gal alaus įkalam, kad naktis neprailgtų, — išgirstu vieną juoduką šnibždant kitam. Batai guminiais padais nugirgžda į seserų postą, kur stovi šaldytuvas. — Norėtum buteliuką alaus, pupyte su apgamu? Kad naktis neprailgtų?

Vyrukas viršuje nutyla. Vos girdimai gaudžiantys sienose prietaisai ima dirbti vis tyliau, kol visai sustoja. Visoje ligoninėje — nė garso, tik kažkur giliai pastato viduriuose girdėti duslus prislopintas dundesys. To garso lig šiol negirdėdavau; kažką labai panašaus girdi gūdžią naktį stovėdamas ant didelės hidroelektrinės užtvankos. Tyliai šniokščianti, nepermaldaujama, brutali jėga.

Storulis juodukas atsistojęs koridoriuje dairosi aplink ir kikena. Aš jį matau. Jis iš lėto prieina prie miegamojo durų ir susikišęs po pažastimis valosi drėgnus pilkus delnus. Šviesa iš seserų posto meta jo šešėlį ant miegamojo sienos. Šešėlis sulig drambliu, bet jam einant prie miegamojo durų, mažėja. Storulis įkiša galvą, dar sykį sukikena, atrakina saugiklių dėžę, kabančią prie durų, ir įkiša ranką.

— Gerai, vaikučiai, miegokit ramiai.

Pasuka rankenėlę, ir visos grindys ima leistis žemyn tarsi elevatoriaus platforma, o jis lieka kaboti tarpduryje!

Niekas nejuda, vien miegamojo grindys; pasiutusiu greičiu mes leidžiamės žemyn, atitrūkę nuo skyriaus sienų, durų ir langų — lovos, spintelės, viskas. Tikriausiai mechanizmai — krumplinės pavaros visuose angos kampuose — taip sutepti, kad ničnieko negirdėti. Girdžiu vien tik ligonių alsavimą, o tas dundesys vis garsėja, juo žemiau mes leidžiamės. Nusileidus bemaž pusę kilometro, šviesa miegamojo duryse, nubarsčiusi stačiakampės angos viršų balzganomis dulkelėmis, virsta mažyčiu taškeliu. Ji tolydžio blausiasi, o paskui angos sienomis iš toli ataidi klyksmas: „Traukitės“, ir šviesa visiškai pranyksta.

Grindys pasiekia kažkokį tvirtą pamatą giliai žemėje ir vos krestelėjusios sustoja. Tamsu kaip maiše; paklodė mane dusina. Vos tik pradedu ją atrišinėti, grindys vėl kresteli ir ima judėti į priekį. Matyt, su kažkokiais ratukais, bet aš jų negirdžiu. Aš net negirdžiu aplink miegančių kvėpavimo ir staiga suvokiu: tas dundesys palaipsniui taip pagarsėjo, kad nustelbė visus kitus garsus. Tikriausiai mes pačiame to dundesio šaltinio centre. Imu draskyti tą prakeiktą paklodę, kuri laiko mane pririštą, ir bebaigiant iš jos išsivaduoti, visa siena nuslenka į viršų, atidengdama didžiulį kambarį. Kiek akys užmato — vien mašinos, prie kurių zuja iki pusės nuogi, prakaituoti vyrai. Jie laksto tarpueiliais, ir šimto aukštakrosnių ugnies atšvaituose matyti, kad jų veidai mieguisti, o žvilgsniai bereikšmiai.

Visa, ką aš matau, atrodo taip, kaip buvau nusprendęs iš garso, — kaip vidinės didžiulės užtvankos patalpos. Storiausi variniai vamzdžiai nuėję į viršų pranyksta tamsoje. Į nematomus transformatorius driekiasi laidai. Raudoni ir juodi kaip anglis motorai, movos ir dinamos aplipę tepalais ir šlakais.

Visi darbininkai juda tuo pačiu sklandžiu žvaliu žingsniu. Nė vienas neskuba. Kuris jų akimirką stabteli, pasuka kokį reguliatorių, nuspaudžia mygtuką, nuleidžia jungiklį, ir sukibirkščiavę kontaktai lyg žaibas nutvieskia vieną jo veido pusę. Jis bėga toliau, plieniniais laipteliais, paskui rifliuotos geležies lakštais išklotais perėjimais, prasilenkia su kitu, nė akimirkai nestabtelėjęs, ir taip arti, kad išgirstu, kaip jie pliaukšteli šlapiais šonais — tarsi lašiša uodega per vandens paviršių. Paskui jis vėl stabteli, išskelia žaibą iš kito jungiklio ir vėl pasileidžia tolyn. Visose pusėse šitaip švysteli mieguisti lėliški darbininkų veidai ir iškart vėl pranyksta tamsoje.

Vieno darbininko akys staiga užsimerkia, kai jis skuodžia tarp mašinų, ir jis susmunka. Du bičiuliai pribėgę jį sugriebia ir šonu įmeta į krosnį. Joje pliūpteli liepsna, ir aš girdžiu, kaip trakši milijonai sproginėjančių lempų — lyg kas eitų per pupų lauką. Šis garsas susimaišo su mašinų dūzgesiu ir žvangesiu.

Jis ritmingas lyg pašėlusiai besidaužančios širdies pulsas.

Miegamojo grindys iščiuožia iš angos į mašinų salę. Iškart pamatau, kad tiesiai mums virš galvų — vienas iš tokių transporterių, kokie būna skerdyklose, — ratukai ant bėgių pervežti skerdienai iš šaldytuvo mėsininkui, kad nereikėtų daug kilnoti. Du vyrukai laisvomis kelnėmis, baltais marškiniais atraitotomis rankovėmis ir siaurais juodais kaklaryšiais, atsišlieję į metalinio tiltelio turėklus virš mūsų lovų, kalbasi gestikuliuodami, ir į ilgus kandiklius įkištų cigarečių galiukai braižo ore raudonas linijas. Jų žodžių negirdėti — juos užgožia tolygus riaumojimas, sklindantis iš visų pusių. Vienas iš tų vyrukų spragteli pirštais, ir arčiausiai esantis darbininkas staiga pasisukęs atskuodžia prie jo. Vyrukas kandikliu parodo į vieną iš lovų, darbininkas nudumia prie plieninių kopėčių, nubėga žemyn, ant mūsų grindų, ir pranyksta iš akių tarp dviejų transformatorių, dydžio sulig bunkeriais.

Kai jis vėl pasirodo, žirglioja milžiniškais žingsniais, tempdamas kablį ant viršuje nutiesto bėgio. Kai eina pro mano lovą, kažkur šniokščianti krosnis staiga nušviečia jo veidą tuo metu, kai jis tiesiai prieš mane. Tas veidas gražus, bet podraug kažkoks gyvuliškas ir vaškinis tarsi kaukė; į jį žiūrint matyti, kad žmogui ničnieko nereikia. Esu matęs milijonus tokių veidų.

Jis prieina prie lovos, viena ranka sugriebia daržovę Blastiką už kulno ir kilsteli į viršų, lyg Blastikas tesvertų keletą kilogramų; kita ranka darbininkas perveria kablį per kulno sausgyslę, ir senis pakimba galva žemyn. Pelėsių aptrauktas jo veidas išsipučia; jis išsigandęs, akys apsiblaususios nuo bežadės baimės. Jis be perstojo mataruoja rankomis ir laisvąja koja, kol pižamos palaidinė užkrinta jam ant galvos. Darbininkas sugriebia už tos palaidinės, sugniaužia ją ir apsuka lyg bulvių maišo viršų, vėl nusitempia krovinį džeržgiančiu bėgiu prie plieninio tiltelio, ant kurio stovi tie du vyrukai, ir pakelia į juos akis. Vienas iš tų viršesniųjų išsitraukia iš dėklo, kabančio jam prie diržo, skalpelį, prie kurio privirinta grandinė. Vyrukas nuleidžia skalpelį darbininkui, o kitą grandinės galą apvynioja aplink turėklą, kad tas negalėtų pabėgti su ginklu.

Darbininkas paima skalpelį, dailiu mostu perrėžia Blastikui krūtinę, ir senukas liaujasi blaškęsis. Aš įsivaizduoju, kad mane tuoj supykins, bet kraujas nebėga, žarnos neiškrenta, kaip aš tikėjausi, — tik pasipila rūdys ir pelenai, tarp kurių retkarčiais žybteli vielos galiukas ar stiklo šukė. Ta į šlaką panaši masė apsemia darbininką iki kelių.

Kažkur prasižioja krosnis ir kažką praryja.

Man kyla mintis pašokus lėkti, pažadinti Makmerfį su Hardingu ir kiek tik galėsiu vyrų, bet tai būtų beprasmiška. Jeigu purtydamas kurį nors pažadinčiau, jis pasakytų: „Tu, nelaimingas pamišėli, kas tave, velniai rautų, kamuoja?“ Ir dar, ko gero, pats padėtų kokiam darbininkui pakabinti mane ant tokio kablio, sakydamas: „Gal pasižiūrėkime, kas indėno viduriuose?“

Jaučiu veriamą, šaltą ir drėgną, šnopuojantį rūko mašinos alsavimą ir pamatau pirmąsias rūko sruogas sunkiantis iš po Makmerfio lovos. Viliuosi, kad jam užteks proto pasislėpti rūke.

Išgirstu kvailą tarškėjimą, kuris man pasirodo pažįstamas, ir verčiuosi ant šono, kad matyčiau, kas vyksta kitoje pusėje. Ten — plikis ryšių su visuomene agentas išpurtusiu veidu. Ligoniai amžinai ginčijasi, kodėl jis toks išpurtęs. „Sakau, kad nešioja“, — tvirtina vieni. „O aš sakau, kad nenešioja — ar esi kada matęs, kad vyras nešiotų tokį daiktą?“ — „Taip, bet ar tu esi kada nors matęs tokį vyrą kaip jis?“ Pašnekovas tik gūžteli pečiais ir linkteli galvą: „Įdomus argumentas“.

Dabar jis pusnuogis, tik su ilgais apatiniais marškiniais; ant krūtinės ir nugaros — raudonai išsiuvinėtos įmantrios monogramos. Kai jis eina pro mane, marškinių padurkai mažumą kilsteli, ir aš dabar įsitikinu: išties jį nešioja; jis taip standžiai suvarstytas, kad kiekvieną akimirką gali sprogti.

O prie korseto pririšti už plaukų kaip skalpai tabaluoja koks pustuzinis vyriškų daikčiukų.

Jis laiko rankoje nedidelę gertuvę su kažkokiu skysčiu, kurį gurkšnoja, kad liežuvis atsirištų, o kitoje — kamparu suvilgytą nosinę, kurią kartkartėmis prisikiša prie šnervių, kad permuštų dvoką. Jam iš paskos tipena pulkelis studenčių, mokytojų ir taip toliau, dėvinčių žydromis prijuostėmis, su suktukais plaukuose. Atėjusios į ekskursiją, klausosi jo pasakojimo.

Jam šauna į galvą kažkas juokinga, ir jis gauna pertraukti savo pasakojimą, kad galėtų truktelėti iš gertuvės ir susitvardytų nesukikenęs. Per tą pertraukėlę viena iš jo klausytojų mąsliai apsidairo ir pamato išdarinėtą chronių, kuris tabaluoja pakabintas už kulno. Ji aikteli ir atšoka atatupsta. Agentas atsigręžia, pamato negyvėlį, prišokęs timpteli už tos suglebusios rankos, kad jis imtų suktis. Studentė baugščiai žengteli į priekį ir atsargiai dirsteli į lavoną; iš veido matyti, kad ji apkerėta.

— Matot? Matot? — jis žviegia vartydamas akis ir taip smarkiai juokiasi, kad net išlaisto skystį iš gertuvės. Taip juokiasi, kad pamanau sprogsiant.

Kai pagaliau susitvardo, jis vėl patraukia mašinų tarpueiliais ir tęsia pasakojimą. Staiga sustoja ir pliaukšteli delnu sau per kaktą:

— Ak, koks aš išsiblaškėlis, — jis tekinas pasileidžia atgal prie tabaluojančio chroniaus, nusiplėšia dar vieną trofėjų ir prisiriša prie korseto.

Iš visų pusių dedasi ne ką geresni dalykai — šlykštūs beprotiški dalykai, pernelyg kvaili ir neįprasti, kad dėl jų apsiverktum, ir pernelyg tikroviški, kad iš jų juoktumeisi. Tačiau rūkas sutirštėja, ir man nebereikia viso to stebėti. Kažkas timpčioja mane už rankos. Aš jau žinau, kas nutiks: kažkas ištįs mane iš rūko, mes vėl atsidursime skyriuje, nebus matyti nė ženklo to, kas šiąnakt dėjosi, ir jeigu aš būsiu toks kvailas, kad kam nors apie tai papasakosiu, man pasakys: „Mulki, tu tik susapnavai košmarą. Užtvankos gelmėse didžiulė mašinų salė, kurioje žmones pjausto darbininkai robotai? Tokių beprotiškų dalykų nebūna!“

Bet jeigu nebūna, kaip gali juos matyti?

Iš rūko mane ištraukia už rankos misteris Terklis; jis šypsodamas purto mane, sakydamas:

— Jus kamuoja baisus sapnas, misteri Bromdenai.

Jis yra sanitaras, vienui vienas dirbantis tą ilgą pamainą nuo vienuolikos vakaro iki septynių ryto, senas negras su plačia mieguista šypsena ir ilgu liaunu kaklu. Nuo jo sklinda toks kvapas, tarsi būtų mažumą išgėręs.

— Miegokite toliau, misteri Bromdenai.

Kartais jis naktį atriša paklodę, jei ji taip smarkiai mane priveržusi, kad aš imu muistytis. Jis to nedarytų, jei žinotų, jog dieninė pamaina įtars jį, nes tuomet jį tikriausiai atleistų iš darbo, bet jis įsitikinęs, kad dieninė pamaina pamanys, jog aš pats atsirišau. Man rodos, jis tai daro iš geros širdies, norėdamas padėti, bet pirma pasirūpina savo saugumu.

Šį kartą jis neatriša paklodės, o nueina padėti dviem sanitarams, kurių aš lig šiol nebuvau matęs, ir jaunam gydytojui. Jie paguldo Blastiką ant neštuvų ir išneša uždengę paklode. Visą gyvenimą niekas su juo nesielgė taip rūpestingai kaip jie dabar.

Atėjus rytui, Makmerfis pabunda anksčiau už mane — tai pirmas kartas nuo tada, kai čia gulėjo dėdė Žiulis Sienlipys, kad kas nors atsikeltų anksčiau nei aš. Žiulis buvo senas žilaplaukis suktas negras, įsivaizdavęs, kad juodukai sanitarai kasnakt parverčia pasaulį ant šono; jis išsprūsdavo iš lovos anksti rytą, norėdamas užklupti juos nusikaltimo vietoje. Aš, kaip ir Žiulis, keliuosi anksti, norėdamas pasižiūrėti, kokią aparatūrą jie vogčiomis neša į skyrių ar montuoja skutimosi kambaryje, tad dažniausiai koridoriuje būnu vienas su juodukais penkiolika minučių, kol išlipa iš lovos dar koks ligonis. Bet šį rytą, iškišęs galvą iš po antklodės, girdžiu išvietėje Makmerfį. Girdžiu jį dainuojant! Dainuoja taip, kad gali pamanyti, jog jis neturi šiame pasaulyje nė menkiausio rūpestėlio. Atsimušęs nuo betono ir plieno, jo balsas aidi aiškiai ir skambiai.

— Tavieji žirgeliai išalko per dieną, — jis mėgaujasi, kaip skamba jo balsas išvietėje, — tad sėski šalia ir pašerki juos šienu.

Makmerfis įkvepia oro, ir jo balsas pasidaro sodresnis, sustiprėja — net laidai sienose ima nuo jo vibruoti.

— Nesėsiu šalia ir nešersiu žirgeeeeelių, — tęsia jis aukštai, virpindamas stygas, o paskui nuleidęs balsą užbaigia: — Sudie, mylimoji, man metas į kelią.

Dainuoja! Visi lyg kuolu per galvą trenkti. Daugel metų šiame skyriuje tokio dalyko niekas negirdėjo. Beveik visi ūmieji miegamajame remiasi alkūnėmis į lovas ir mirkčiodami klausosi. Jie žvalgosi vienas į kitą, iš nuostabos pakėlę antakius. Kaip čia juodukai neužčiaupė jam burnos? Juk lig šiol jie dar niekam neleido kelti tokio triukšmo. Kodėl jie elgiasi su tuo naujoku kitaip nei su visais? Juk jis taip pat žmogus iš odos ir kaulų, kuris taip pat paliegs, pabals ir numirs kaip ir mes visi. Jis juk gyvena pagal tuos pačius įstatymus, negali būti nevalgęs, yra kamuojamas tų pačių rūpesčių ir todėl Sindikato yra taip pat lengvai pažeidžiamas kaip ir kiekvienas kitas, ar ne?

Tačiau naujokas kitoks, ir ūmieji tai mato, kitoks nei visi kiti, pasirodę šiame skyriuje per pastaruosius dešimt metų, kitoks nei visi, kuriuos jie pažįsta anapus. Galbūt jis taip pat lengvai pažeidžiamas, bet Sindikatas dar jo nesučiupo.

— Vežimas pakrautas, — dainuoja jis, — botagas delne...

Kaip jis sugebėjo išsisukti nuo apynasrio? Gal, kaip ir Pitui, Sindikatas nespėjo jam laiku įmontuoti reguliatorių? Gal jis augo kaip laukinukas, bastydamasis po visą šalį iš vienos vietos į kitą, jokiame mieste neišbūdamas ilgiau kaip kelis mėnesius, tad mokykla nespėjo jo prigriebti, o paskiau kirto mišką, lošė azartinius žaidimus, uždarbiavo atrakcionuose, bet visą laiką be perstojo keliavo — be jokios mantos, nė akimirkai nestabtelėdamas, — tad Sindikatas taip ir nenutaikė progos jam ką nors įmontuoti. Gal tuo viskas ir aiškintina: jis niekad nesileido Sindikato sugaunamas, kaip vakar rytą nesileido sugaunamas to juoduko su termometru, nes į judantį taikinį sunku pataikyti.

Žmona nezyzia naujo linoleumo. Pagyvenę giminaičiai netampo už skvernų, žvelgdami ašarotomis akimis. Nė vieno žmogaus, kuriuo reikėtų rūpintis, todėl jis yra pakankamai laisvas, o kitaip nebūsi geru sukčiumi. Ir juodukai neskuba bėgti į išvietę jo tildyti, ko gero, todėl, kad žino jį esant nesuvaldomą ir prisimena, kas tąkart nutiko Pitui, ir ką gali padaryti nevaldomas žmogus. Be to, jie mato, kad Makmerfis gerokai stambesnis už Pitą, tad jeigu tektų su juo susigrumti, įveikti galėtų nebent visi trys, ir dar netoliese turėtų stovėti Didžioji Sesuo su paruoštu švirkštu. Ūmieji linksi vienas kitam galvomis — štai kodėl, svarsto jie, juodukai neuždraudžia jam dainuoti, nors kiekvienam iš mūsų būtų uždraudę.

Išeinu iš miegamojo į koridorių kaip tik tuo metu, kai Makmerfis pasirodo iš išvietės. Jis užsidėjęs ant galvos kepurę, o šiaip nuogas, tik aplink strėnas apsijuosęs rankšluostį. Kitoje rankoje — dantų šepetukas. Sustojęs koridoriuje žvalgosi į visas puses ir stiebiasi ant pirštų galiukų, kad kuo mažiau šaltų pėdos nuo plytelėmis išklotų grindų. Nusižiūrėjęs mažiausiąjį sanitarą, prieina prie jo ir ploja per petį, tarsi jie būtų buvę draugai visą gyvenimą.

— Klausyk, bičiuli, ar negalėčiau gauti pastos dantims išsivalyti?

Nykštukiška juoduko galva pasisuka, ir jo nosis įsiremia į Makmerfio krumplius. Jis susiraukia, paskubomis apsidairo, kur kiti du sanitarai — dėl viso pikto — ir atsako, kad spinta atidaroma tik be penkiolikos septynios.

— Tokia tvarka, — sako jis.

— Aš gerai tave supratau — pastą laiko spintoje?

— Taip, užrakintą spintoje.

Juočkis mėgina toliau blizginti grindjuostes, bet toji ranka laiko surakinusi jam petį lyg kokie dideli raudoni veržtuvai.

— Sakai, užrakinę spintoje? Nagi nagi nagi, kodėl, tavo manymu, jie laiko pastą užrakinę? Ji juk nepavojinga, ar ne? Žmogaus ja nenunuodysi, ar ne? Smegeninės tūbele neperskelsi, kaip manai? Kodėl, tavo galva, tokį nekaltą daiktą kaip dantų pastos tūbelė jie laiko po užraktu?

— Tokia tvarka šiame skyriuje, misteri Makmerfi, štai kodėl, — pamatęs, kad šitoks paaiškinimas nepadarė Makmerfiui reikiamo įspūdžio, susiraukia, nepatenkintas ta ranka, spaudžiančia jam petį, ir priduria: — Kas, jūsų manymu, būtų, jei kiekvienas imtų valytis dantis kada užsimanęs?

Makmerfis paleidžia jo petį, timpteli rudos vilnos kuokštą ant savo krūtinės ir apmąsto ką išgirdęs.

— Aha, aha, aš berods suprantu, kur suki: skyriaus tvarka yra tiems, kurie negali valytis dantų po kiekvieno valgio.

— Dieve, nejaugi jūs nesuprantate?

— Taip, dabar suprantu. Tu sakai, žmonės ims valytis dantis kada užsigeidę.

— Taip, todėl mes ir...

— Dievuliau, jūs galit įsivaizduoti? Kažkas ims valytis dantis pusę septynių, kažkas dvidešimt po šešių, ir — ką gali žinoti? — kitas gal net šeštą. Taip, aš suprantu, ką tu nori pasakyti.

Aš stoviu prie sienos, ir Makmerfis man mirkteli virš jo pakaušio.

— Aš turiu nušveisti šitą grindjuostę, Makmerfi.

— Oi, nenorėjau tau trukdyti, — jis ima trauktis; ir juodukas pasilenkęs vėl pradeda šveisti, bet netrukus Makmerfis apsigalvoja, vėl priėjęs pasilenkia ir meta akį į skardinę, stovinčią sanitarui prie kojų. — Ė, pažiūrėk, kas gi čionai?

Juodukas pažvelgia žemyn.

— Kur žiūrėti?

— Į šitą skardinę, Šernai. Kas joje?

— Čia... muilo milteliai.

— Ką gi, paprastai aš valausi pasta, bet... — Makmerfis įkiša šepetuką į miltelius, pamakaluoja, ištraukia ir padaužo į skardinės šoną, kad nukratytų, — bet jie irgi kuo puikiausiai man tiks. Ačiū. Skyriaus tvarka užsiimsime vėliau.

Jis pasuka atgal į išvietę, ir vėl išgirstu dainą, tik jos žodžius suvelia ritmingai lyg variklio stūmoklis judantis jo šepetukas.

Juočkis stovi žvelgdamas jam pavymui, o skuduras suglebęs karo pilkoje jo rankoje. Po kurio laiko jis ima mirksėti, apsidairo ir pamatęs, kad į jį žiūriu, priėjęs nusitempia mane už pižamos kelnių gumos koridoriumi ir stumteli ton vieton, kurią tik vakar valiau.

— Štai! Kad tave kur paraliai, štai kur! Štai kur turi man dirbti, užuot žioplinėjęs kaip kokia niekam tikusi karvė! Štai kur! Štai kur!

Aš pasilenkiu ir imu šluoti atsukęs jam nugarą, kad nematytų manęs šypsantis. Man smagu, jog Makmerfis išvedė juoduką iš kantrybės, — retas taip moka. Tėtušis mokėdavo; kai pirmą kartą apsireiškė valdžios atstovai, norėdami papirkti jį, kad pasirašytų sutartį, jis stovėjo plačiai išsižergęs, nutaisęs bereikšmę miną ir prisimerkęs žiūrėjo į dangų. „Aure, kanadinės žąsys“. Valdžios vyrai pakelia akis, šlamindami popierius. „Apie ką jūs?.. Liepos mėnesį? Žąsų... ė... tokiu metų laiku nebūna. Ė, nebūna žąsų“.

Jie kalbėjo kaip turistai iš Rytų pakrantės, kurie mano, kad su indėnais reikia kalbėti paprastais žodžiais, antraip jie nesuprasią. Tėtušis, rodės, nepastebi, kaip jie šneka, — jis neatitraukė akių nuo dangaus. „Aure, žąsys, baltaodi. Žinai. Žąsys šįmet. Ir pernai. Ir užpernai, ir užužpernai“.

Vyrai susižvalgė, atsikrenkštė. „Taip. Gal jūs ir teisus, vade Bromdenai. Tiek to. Pamirškite žąsis. Sutelkite dėmesį į sutartį. Tai, ką mes siūlome, gali būti nepaprastai naudinga jums, jūsų genčiai, pakeisti raudonodžių gyvenimą“.

„...ir užužužpernai, ir užužužužpernai, ir užužužužužpernai...“ — varo tėvas.

Kai valdžios vyrai susivokė, jog iš jų šaipomasi, vadai, kurie tą laiką sėdėjo mūsų lūšnelės prieangyje ir čia susikišdavo savo pypkes į vilnonių raudonais ir juodais langais apsiaustų kišenes, čia vėl jas ištraukdavo, šypsodamiesi vieni kitiems ir tėtušiui, — taigi vadai dabar taip pratrūko kvatoti, kad, rodės, plyš iš juoko. Dėdė Bėgantis ir Šokinėjantis Vilkas raitėsi ant grindų ir dusdamas iš juoko kartojo: „Žinai, baltaodi?“

Ak, kaip jie įsiuto! Nė žodžio netarę apsigręžė ir nuėjo plento link išraudusiais sprandais, o mes kvatojome jiems pavymui. Kartais aš pamirštu, ką gali padaryti juokas.

Spynoje subraška Didžiosios Sesers raktas; juodukas prišoka prie jos, vos tik ji pasirodo tarpduryje, ir mindžikuoja lyg mokinukas, prašantis mokytojos išleisti į tualetą. Aš visai arti, tad porąsyk išgirstu Makmerfio pavardę ir suprantu, kad pasakoja jai, kaip Makmerfis valėsi dantis, visiškai pamiršęs pranešti jai apie naktį mirusį seną daržovę. Mostaguodamas rankomis aiškina, ką šį ankstų rytą jau spėjo iškrėsti tas rudaplaukis juokdarys, — kaip jis viską griauna, kaip nepaiso tvarkos — ar ji negalėtų imtis kokių priemonių?

Sesuo piktai dėbso į juoduką, kol šis nustoja mindžikavęs, paskui pasuka galvą į išvietės pusę, iš kur dar garsiau griaudi Makmerfio daina: „Tėveliai tavo nemėgsta manęęęs, už beturčio, sako, dukrelės neleis“.

Iš pradžių jos veidas sutrikęs; kaip ir mes visi, ji taip seniai negirdėjo dainuojant, kad ne iškart susigaudo, kokie čia garsai.

„O man nusispjauti, kad nepatinkuuu, gyventi man gera net be pinigų“.

Didžioji dar valandėlę pasiklauso norėdama įsitikinti, kad tai ne klausos haliucinacijos, o paskui ima pūstis. Jos šnervės išsiverčia ir sulig kiekvienu įkvėpimu ji darosi didesnė. Galop pasidaro milžiniška ir grėsminga kaip niekad — nuo tada, kai čia buvo Teiberis, joks ligonis dar nėra taip jos įsiutinęs. Ji ima lankstyti alkūnių bei pirštų šarnyrus, ir aš išgirstu negarsų girgždesį. Ji pajuda, ir aš prisišlieju nugara prie sienos, o kai pradunda pro šalį, tysdama išmetamųjų dujų šleife tą pintą krepšį it vilkikas puspriekabę, jau pasidariusi sulig sunkvežimiu. Ji prasižiojusi, o šypsena važiuoja pirma jos lyg radiatoriaus grotelės. Užuodžiu karštą tepalą ir magnetos kibirkštis, kai ji praeina pro šalį, ir kaskart, pastačiusi koją ant grindų, ji pasidaro dar didesnė, išsipučia, ištinsta; ji traiško viską, kas pasitaiko kelyje. Man baisu pagalvoti, ką ji padarys.

Tuomet, kai ji rieda tokia išpampusi ir įtūžusi, kad labiau nebeįmanoma, Makmerfis išeina pro išvietės duris tiesiai prieš ją, susiėmęs ranka aplink strėnas perjuostą rankšluostį, ir ji sustoja lyg įbesta! Ji tiek susitraukia, kad galva atsiduria ties tuo rankšluosčiu, kuriuo jis prisidengęs, ir jis šypsosi jai, žvelgdamas iš viršaus. Jos pačios šypsena ima nykti, lūpų kampučiai nusvyra žemyn.

— Labas rytas, mis Ret-šūd! Kas gero mieste?

— Negalima lakstyti šitaip — su rankšluosčiu!

— Negalima? — jis pažvelgia į tą rankšluosčio dalį, kuri dabar jos akių lygyje. Rankšluostis šlapias, glaudžiai aptempęs strėnas. — Skyriaus tvarka draudžia ir rankšluosčius? Ką gi, tuomet man, matyt, nelieka nieko ki...

— Liaukitės! Nedrįskite! Tučtuojau grįžkite į miegamąjį ir apsirenkite drabužius!

Sesuo klykia ant jo kaip mokytoja ant mokinio, tad Makmerfis panarina galvą kaip prasikaltęs mokinukas ir prabyla tokiu graudžiu balsu, kad, regis, tuoj tuoj pravirks:

— Negaliu, ponia. Kažkoks vagis bus naktį nukosėjęs mano drabužius, kai aš miegojau. Ant šitų jūsų čiužinių aš baisiai kietai miegu.

— Kažkas nukosėjo?..

— Nugvelbė. Nukniaukė. Nušiko. Pavogė, — laimingas sako jis. — Žinai, vyruti, kažkas nukosėjo mano skudurus, — jam taip smagu tai sakyti, kad jis net ima basas šokti priešais ją.

— Pavogė jūsų rūbus?

— Peršasi tokia mintis.

— Betgi... kalinio rūbus? Kam?

Jis liaujasi šokęs ir vėl panarina galvą.

— Aš tik žinau, kad jie buvo, kai guliausi, ir nebebuvo, kai atsikėliau. Išgaravo kaip kamparas. Taip, aš suprantu, tai tebuvo kalinio rūbai, šiurkštūs, išblukę, prasčiokiški, ponia, ir tam, kuris turi geresnius, kalinio apdarai ne kažin kas. Bet nuogam žmogui...

— Tą aprangą, — staiga susivokia ji, — iš jūsų turėjo paimti. Šįryt jums išdavė žalią uniformą.

Jis purto galvą ir atsidūsta, bet vis dar nepakelia akių.

— Ne. Ne. Deja, neišdavė. Nieko šįryt neradau, vien šią kepurę, kuri dabar ant mano galvos, ir...

— Viljamsai! — šaukia ji juodukui, kuris tebestovi prie skyriaus durų, tarsi pasirengęs sprukti. — Viljamsai, ar negalėtumėt ateiti minutei čionai?

Jis atšliaužia prie jos lyg šuo, žinantis būsiąs išpertas.

— Viljamsai, kodėl šitam ligoniui neišduota uniforma?

Juodukas pajunta palengvėjimą. Jis atsitiesia, nusišypso ir atkišęs pilką delną rodo į vieną iš didžiųjų sanitarų kitame koridoriaus gale.

— Šį rytą už skalbinius atsakingas misteris Vašingtonas. Ne aš. Tikrai ne.

— Misteri Vašingtonai! — ji kalte prikala jį, ir jis sustingsta su plaušine šluota, pakelta virš kibiro. — Prašom minutei čionai!

Šluota be garso nuslysta į kibirą, ir lėtais, atsargiais judesiais jis atremia jos kotą į sieną. Sanitaras atsisuka, nužvelgia Makmerfį, mažiausiąjį juoduką ir Seserį, o paskui apsidairo į kairę, į dešinę, tarsi ji būtų šaukusi ką kitą.

— Ateikite čionai!

Jis susikiša rankas į kišenes ir čiužina koridoriumi prie jos. Jis niekados neina labai greitai, ir aš matau, kad jeigu nepasiskubins, Didžioji vien savo žvilgsniu gali jį sustingdyti, suaižyti į šipulius; visą neapykantą, neviltį ir įtūžį, kuriuos ji ketino išlieti ant Makmerfio, dabar spinduliuoja koridoriumi į juoduką; šis jaučia, kaip jie talžo jį lyg sniegą drebiantis vėjas, ir stato kojas dar lėčiau. Jis gauna susilenkti ir apglėbti save rankomis, kad paeitų. Ant plaukų ir blakstienų iškrenta šerkšnas. Jis dar labiau palinksta, bet jo žingsniai dar sulėtėja; jis niekad iki jos neprieis.

Tuomet Makmerfis ima švilpauti „Mieląją Džordžiją Braun“ ir Sesuo pačiu laiku nusigręžia nuo juočkio. Ji dabar dar labiau įsiutusi ir kupina nevilties; dar nebuvau matęs jos tokios įsiutusios. Pranyko ta lėliška šypsena — lūpos ištįso, suplonėjo, pasidarė panašios į raudonai įkaitusią vielą. Jeigu kiti ligoniai dabar būtų koridoriuje ir ją matytų, Makmerfis galėtų pradėti rinkti išloštus pinigus.

Juodukas pagaliau prisigavo iki jos — tam prireikė dviejų valandų. Ji giliai įkvepia oro.

— Vašingtonai, kodėl šiam žmogui šįryt nebuvo išduota žalia uniforma? Nejaugi jūs nematėt, kad jis nuogas, vien su rankšluosčiu?

— Ir kepure, — sukužda Makmerfis, paplodamas pirštu per snapelį.

— Ką jūs pasakysite, misteri Vašingtonai?

Didysis juočkis žiūri į mažąjį, kuris jį įskundė, ir tas ima mindžikuoti. Dičkis ilgai spokso į jį tomis į radijo lempas panašiomis akimis, ketindamas atsiskaityti su juo vėliau, paskui pasuka galvą, nužvelgia Makmerfį nuo galvos iki kojų; pro jo akis neprasprūsta stambūs, tvirti pečiai, šnaira šypsenėlė, randas ant nosies, rankšluostį prilaikanti ranka. Paskui jis nusuka žvilgsnį į Seserį.

— Aš manau... — pradeda jis.

— Jis mano! Manyti negana! Tučtuojau atneškite jam uniformą, misteri Vašingtonai, antraip kitas dvi savaites dirbsite geriatrijos skyriuje! Taip! Panešiosite kokį mėnesį basonus, pasimurkdysite purvo voniose — tuomet gal imsite vertinti, kiek mažai darbo jūs, sanitarai, turite šiame skyriuje. Kas, jūsų manymu, kiaurą dieną šveistų grindis aname skyriuje? Štai šitas misteris Bromdenas? Ne, puikiai žinote kas! Mes atleidžiame jus, sanitarus, nuo didžiumos buitinių priedermių, idant jūs galėtumėt prižiūrėti ligonius. Taigi jums privalu pasirūpinti, kad jie nemarširuotų po skyrių nuogi. Kas, jūsų manymu, būtų atsitikę, jeigu kuri iš jaunųjų seserų būtų atėjusi anksčiau ir išvydusi pacientą, lakstantį koridoriais be uniformos? Ką jūs manote?

Stambusis juočkis gerai nežino, kas būtų atsitikę, bet supranta, kur link ji suka, ir nukėblina į rūbų sandėlį atnešti Makmerfiui žaliąją uniformą — tikriausiai dešimčia dydžių per mažą — ir parpėdinęs ištiesia jam su tokia neslepiama neapykanta, kokios dar nebuvau regėjęs. Makmerfis atrodo sumišęs — nežino, kaip paimti juoduko atkištą aprangą, nes vienoje rankoje laiko dantų šepetuką, o kita prituri rankšluostį. Galop jis pamerkia Seseriai akį, gūžteli pečiais ir nusivyniojęs rankšluostį permeta jai per petį, tarsi šioji būtų medinė kabykla.

Pasirodo, po rankšluosčiu jis visą laiką mūvėjo tomis trumpikėmis, bet man atrodo, kad Didžiajai Seseriai būtų labiau patikę, jeigu po rankšluosčiu jis būtų buvęs nuogutėlis. Ji spokso į tuos didelius baltus šokinėjančius iš vandens banginius su bežadžiu įniršiu. Čia buvo paskutinis lašas. Visa minutė praeina, kol ji susitvardo ir užsipuola mažiausiąjį juoduką; ji tokia įtūžusi, kad balsas dreba, ir ji nieko negali padaryti.

— Viljamsai... regis... jūs privalėjote nušveisti seserų posto langus iki man ateinant šį rytą.

Sanitaras nukuma tarsi koks juodai baltas vabalas.

— O jūs, Vašingtonai, o jūs...

Vašingtonas kone risčia pasileidžia prie savo kibiro.

Didžioji apsidairo — ką dar galėtų užsipulti — ir pamato mane, bet per tą laiką kai kurie ligoniai jau išėjo iš miegamojo ir smalsauja, ką veikia mūsų būrelis koridoriuje. Ji užsimerkia ir stengiasi susikaupti. Ji negali leisti, kad jie pamatytų tokį jos veidą, išbalusį, persikreipusį iš įtūžio. Ji sukaupia visas jėgas, kad susitvardytų. Palaipsniui jos lūpos vėl susičiaupia po ta išbalusia nosyte, susieina į daiktą, tarsi raudonai įkaitusi viela nuo to karščio būtų išsilydžiusi, tvykstelėjusi, o paskui aušdama sukietėjusi ir likusi keistai matinė. Lūpos prasiskiria, ir tarp jų lyg koks šlako luitas pasirodo liežuvis. Akys vėl atsimerkia; jos keistai matinės, šaltos ir negyvos kaip ir lūpos, bet ji ima sveikintis su visais pagal įprastą scenarijų, tarsi niekuo nebūtų pasikeitusi, tikėdamasi, kad ligoniai pernelyg mieguisti ir nieko nepastebi.

— Labą rytą, misteri Syfeltai, kaip jūsų dantys — ar mažiau skauda? Labą rytą, misteri Fredriksonai, ar judu su misteriu Syfeltu šiąnakt gerai miegojote? Jūsų lovos šalia, ar ne? Beje, man pranešta, kad judu sudarėte kažkokį sandėrį dėl savo vaistų — jūs duodate Brusui savo vaistus, ar ne, misteri Syfeltai? Pakalbėsime apie tai vėliau. Labą rytą, Bili. Eidama čionai, sutikau tavo motiną. Liepė būtinai perduoti, kad ji visą laiką apie tave galvoja ir žino, jog tu jos neapvilsi. Labą rytą, misteri Hardingai, — vaje, jūsų pirštų galiukai raudoni, žaizdoti. Jūs vėl kramtėte nagus?

Net jeigu ir būtų ką atsakyti, nespėjus jiems prasižioti, ji atsigręžia į Makmerfį, kuris tebestovi vienomis trumpikėmis. Hardingas švilpteli jas pamatęs.

— O jūs, misteri Makmerfi, — sako ji su saldžia lyg cukrus šypsena, — jeigu jūs baigėte puikuotis savo raumenimis ir rėžiančiomis trumpikėmis, malonėkite grįžti į miegamąjį ir apsivilkti žaliąją uniformą.

Jis kilsteli kepurės snapelį, atsisveikindamas su ja ir ligoniais — tie šaiposi iš jo trumpikių su baltais banginiais, negalėdami atitraukti nuo jų akių — ir nė žodžio netaręs pasuka į miegamąjį. Ji nusigręžia ir nueina kita kryptimi; raudona šypsena ją aplenkia. Nespėjus jai uždaryti stiklinio posto durų, į koridorių iš miegamojo vėl atskamba jo daina:

— Svetainėn nusivedusi, vynu mane vaišino, meilius žodžius kalbėjo ir šveeelniai apkabino, — išgirstu, kaip jis šlepsi sau delnu per nuogą pilvą, — o išlydėjusi motulei sukuždėjo: „Žinai, mamyt brangioji, aš myyyliu tą lošėją“.

Kai miegamajam ištuštėjus imu šluoti iš palovių dulkių kamuoliukus, užuodžiu kažkokį kvapą ir pirmąsyk per visą ligoninėje praleistą laiką suvokiu, jog ši didelė palata, pristatyta lovų, kuriose miega keturiasdešimt suaugusių vyrų, visuomet buvo lipte aplipusi galybe kvapų — chlorkalkių, cinko tepalo, kojų miltelių, šlapimo ir gaižaus senių išmatų dvoko, kukurūzų košės, skysčio akims skalauti, priplėkusių trumpikių ir kojinių (jos tiek persisunkusios tuo tvaiku, kad dvokia net ką tik parneštos iš skalbyklos), stipraus krakmolytų baltinių bei aitraus iš ryto dar nevalytų burnų tvaiko ir į bananų panašaus mašinų alyvos kvapo. Kartais junti svilintų plaukų smarvę, bet lig šiol dar niekados, iki jam pasirodant, nebuvau užuodęs vyriško dulkių, purvo ir prakaito nuo triūso laukuose kvapo.

Per visus pusryčius Makmerfis plepa ir juokiasi kaip užsuktas. Po to, kas nutiko rytą, jis mano be vargo įveiksiąs Didžiąją Seserį. Jis nežino, kad paprasčiausiai užklupo ją nepasirengusią ir kad po rytinio epizodo ji tik dar labiau susiėmė.

Makmerfis apsimeta klounu, stengiasi prajuokinti vyrus. Jam nepatinka, kad geriausiu atveju tie vos šypteli ar retkarčiais sukikena. Jis mina koją kitoje stalo pusėje sėdinčiam Biliui Bibitui ir suokalbininko balsu sako:

— Klausyk, Bili, ar pameni, kaip tuokart Sietle mudu susi gavome tuos du kadrus? Pasibarškinau kaip niekad smagiai.

Bilis pakelia akis nuo lėkštės, prasižioja, bet nieko negali pasakyti. Makmerfis atsigręžia į Hardingą.

— Mums niekad nebūtų pavykę taip greitai jas užverbuoti, bet jos buvo girdėjusios apie Bilį Bibitą. Tuo metu jis garsėjo Kuolo pravarde. Tos mergos jau buvo benešančios muilą, bet viena iš jų tuo metu pažvelgė į jį ir sako: „Ar jūs ne tas įžymusis Bilis Kuolas? Garsėjąs savo trisdešimt penkiais centimetrais?“ O Bilis panarina galvą ir parausta — visai kaip dabar — ir viskas eina kaip iš pypkės. Pamenu, kai nusivežėme jas į viešbutį, išgirstu nuo Bilio lovos moters balsą: „Misteri Bibitai, aš jumis nusivyliau. Man sakė, kad jūsų... tris... tris... ak, kaip gera!“ Ir Makmerfis ima džiugiai klykti, ploti sau per šlaunį ir juokais grūmoti Biliui pirštu, o Bilis taip rausta ir taip kvailai šypsosi, kad, man rodos, tuoj nualps.

Makmerfis pareiškia, kad tiesą sakant, šitai ligoninei tetrūksta poros tokių smagių kekšių kaip anos. Tokioje geroje lovoje jam dar nėra tekę miegoti, o kaip nuostabiai čia valgydina! Jis neįsivaizduojąs, ko visi tokie paniurę, kad juos čia laiko!

— Pažvelkite į mane, — kreipiasi jis į vyrus ir pakelia savo stiklinę prieš šviesą, — pirmą kartą per pusę metų aš gavau stiklinę apelsinų sulčių. Tai bent smagumėlis! Norit žinoti, ką gaudavau pusryčių tame pataisos darbų ūkyje? Ką man duodavo? Galiu papasakoti, kaip tas valgis atrodydavo, bet tikrai nesugebėčiau jo kaip nors pavadinti. Rytą, per pietus ir vakare su bulvėmis gaudavome kažkokių juodų degėsių, panašių į stogdengių klijus. Viena galiu pasakyti: tai buvo ne apelsinų sultys. Pažvelkite, ką aš gaunu dabar: kiaušinienė su kiauliena, skrebučiai, sviestas, kava — ta pupytė virtuvėje net klausia manęs, kokią aš mėgstu — juodą ar balintą — ir didelė! sklidina! stiklinė šaltų apelsinų sulčių. Jūs gautumėt man primokėti, kad iš čia išeičiau!

Jis visko ima po antrą porciją ir merginai, virtuvėje pilstančiai kavą, paskiria pasimatymą — tada, kai bus išleistas, — o negrui virėjui pasako komplimentą: tokios gardžios kiaušinienės jis, girdi, dar nevalgęs. Su kukurūzų dribsniais duoda bananų: jis pasiima jų visą saują, sako juodukui nukniauksiąs vieną ir jam, nes šis atrodąs išbadėjęs; sanitaras nusuka žvilgsnį į stiklinį postą, kuriame sėdi Didžioji Sesuo, ir atsako, kad jiems neleidžiama valgyti su ligoniais.

— Draudžia skyriaus taisyklės?

— Šventa tiesa.

— Gaila, — nusilupęs tris bananus juodukui po pat nosimi vieną po kito sušlamščia ir priduria: — Jei tik panorėsi, kad nukniaukčiau tau iš valgyklos bananą, Šernai, — tik užsimink man.

Sukirtęs paskutinį bananą, Makmerfis papliaukši sau per pilvą, atsistoja ir pasuka prie durų: stambusis juočkis užtveria jam išėjimą ir sako, esą pagal taisykles visi ligoniai išeina kartu iš valgyklos pusę aštuonių. Makmerfis spokso į jį tarsi netikėdamas savo ausimis, paskui atsigręžia į Hardingą. Šis linkteli, tad Makmerfis tik gūžteli pečiais ir grįžęs atsisėda ant savo kėdės.

— Tikrai nenoriu pažeisti tų prakeiktų taisyklių. — Laikrodis ant valgyklos sienos rodo penkiolika po septynių: meluoja, kad mes tesėdime čia ketvirtį valandos — neabejoju: praėjo mažų mažiausiai valanda, kai mes čia. Visi baigė valgyti ir atsilošę laukia, kada didžioji laikrodžio rodyklė pajudės iki pusės aštuonių. Sanitarai išneša apdrabstytus daržovių padėklus, o du senius išveža apiplauti žarna. Bemaž pusė vyrų valgykloje padeda galvas ant rankų, taikydamiesi mažumą nusnūsti, kol sugrįš sanitarai. Kortų, žurnalų ir dėlionių nėra, tad daugiau veikti nėra ką — vien snausti ar stebėti laikrodžio rodykles.

Bet Makmerfis negali sėdėti rankas sudėjęs — jam knieti ką nors iškrėsti. Gal dvi minutes pastumdęs šaukštu maisto likučius po lėkštę, jis užsimano ko įdomesnio. Susikišęs nykščius į kelnių kišenes, jis atsilošia su visa kėde ir primerkęs vieną akį pažvelgia į laikrodį ant sienos.

— Žinot, — pasitrynęs pirštu randą ant nosies sako jis, — tas senas laikrodis primena man taikinius Fort Railio šaudykloje. Gavau ten savo pirmąjį medalį — už taiklumą. Mane vadindavo Makmerfiu-Taikliąja Ranka. Kas nori lažintis su manim iš vieno niekingo dolerio, kad pataikysiu šiuo sviesto gumulėliu į patį ciferblato centrą ar bent jau į ciferblatą?

Lažintis sutinka trys ligoniai. Jis uždeda gumulėlį sviesto ant peilio ir sprigteli. Gumulėlis prilimpa per gerą pusę sprindžio kairiau laikrodžio, ir visi šaiposi iš jo, kol jis sumoka ką pralošęs. Jie vis traukia per dantį — girdi, gal jį vadindavę Taikliąja Uodega, o ne Taikliąja Ranka, bet tuo metu apiprausęs daržoves grįžta mažasis juodukas, tad visi užsičiaupia ir įsmeigia akis į lėkštes. Sanitaras užuodžia, kad kažkas čia dedasi, bet nesupranta kas. Ko gero, jis taip ir nebūtų sužinojęs, bet senasis pulkininkas Metersonas besukiodamas galvą pamato tą prilipusį prie sienos gumulėlį ir rodydamas į jį leidžiasi pamokslauti, aiškinti mums kantriu, griausmingu balsu, tarsi jo žodžiai turėtų kokią prasmę:

— Svies-tas... tai res-pub-li-ko-nų partija...

Juodukas pažvelgia, kur rodo pulkininkas, o ten nuo sienos it kokia geltona sraigė šliaužia tas sviestas. Juodukas mirksėdamas žiūri į jį, bet neprataria nė žodžio ir net neatsisuka išsiaiškinti, kas jį ten prilipdė.

Makmerfis šnibžda kažką šalia sėdintiems ūmiesiems, baksnoja juos alkūne; netrukus jie visi pritariamai linkteli, o jis deda tris dolerius ant stalo ir atsilošia kėdėje. Visi atsigręžia ir stebi tą sviesto gumulėlį, šliaužiantį siena; jis pajuda, stabteli, kurį laiką sustingsta, paskui vėl šliaužia žemyn, palikdamas ant dažų žvilgantį pėdsaką. Niekas neprasižioja. Visi žvilgčioja čia į sviestą, čia į laikrodį, čia vėl į sviestą. Dabar laikrodis jau pajudėjo.

Sviestas pasiekia grindis gal trisdešimt sekundžių prieš pusę aštuonių, ir Makmerfis atgauna visus praloštus pinigus.

Juočkis atsitoki, nusisuka nuo sienos su riebaluotu rėžiu ir pareiškia, kad mes galime eiti; Makmerfis pėdina iš valgyklos, kišdamasis pinigus į kišenę. Jis uždeda rankas sanitarui ant pečių ir pusiau nusiveda, pusiau nusineša jį koridoriumi į dieninį kambarį.

— Žinai, bičiuli Šernai, pusė dienos jau praėjo, o aš dar ničnieko neišlošiau, tik atsiėmiau savo pinigus. Reikės ne juokais pasistengti. Gal ištrauk tą kortų kaladę, kurią laikai užrakinęs spintoje, — pažiūrėsiu, gal man pavyks peršaukti tą garsiakalbį.

Beveik visą rytą Makmerfis skuba atsilošti žaisdamas „akį“, bet šįkart ima ne cigaretes, o skolos raštelius. Porąkart jis perkelia kortų stalą į kitą vietą, kad mažiau girdėtųsi garsiakalbis. Aiškiai matyti, kad jis veda Makmerfį iš kantrybės. Galop jis eina prie seserų posto ir barbena į stiklo sieną, kol Didžioji pasisuka ant savo kėdės ir atidaro duris. Jis klausia, ar nebūtų galima kuriam laikui nutildyti tą pragarišką triukšmą. Dabar, grįžusi ant tos savo kėdės anapus stiklo sienos, ji vėl jaučiasi kaip niekad rami — joks laukinis pusnuogis, lakstantis po skyrių, nebeišmuš jos iš vėžių. Jos šypsena sustingusi, neištrinama. Užmerkusi akis ji purto galvą ir labai maloniu balsu atsako Makmerfiui:

— Ne.

— Ar negalėtumėt jį bent pritildyti? Nejaugi visa Oregono valstija kiaurą dieną po tris kartus per valandą turi klausytis, kaip Lorensas Velkas atlieka „Arbatėlę dviem“?! Jeigu ta muzika grotų kiek tyliau ir būtų galima girdėti, kiek stato kitoje stalo pusėje sėdintis žmogus, galėčiau organizuoti pokerį...

— Jums sakyta, misteri Makmerfi, kad skyriaus taisyklės draudžia lošti iš pinigų.

— Gerai, tuomet pritildykite tiek, kad galėtume lošti iš degtukų ar iš sagų klynui užsisegti — tik pritildykite tą pragaro mašiną!

— Misteri Makmerfi, — ji laukia, kol ramiu, mokytojišku tonu ištarti jos žodžiai įsmigs į sąmonę, ir tik paskui šneka toliau, žinodama, kad visi skyriaus ūmieji jų klausosi, — ar žinote, ką manau? Aš manau, kad jūs elgiatės labai savanaudiškai Ar nepastebėjote, jog šioje ligoninėje, be jūsų, esama ir kitų žmonių? Čia yra senukų, kurie visiškai negirdėtų radijo, jeigu jį pritildytum, pagyvenusių žmonių, kurie paprasčiausiai nesugeba skaityti, surinkinėti dėlionių ar kortomis išlošinėti iš kitų cigaretes. Tokie senukai kaip Metersonas ir Kitlingas be šitos muzikos, sklindančios iš garsiakalbio, nieko daugiau neturi. O jūs norite ją atimti! Mes kiek įmanydami stengiamės atsižvelgti į visus pasiūlymus bei pageidavimus, bet prieš pateikdamas savo pageidavimus, jūs galėtumėt bent akimirką susimąstyti apie kitus.

Makmerfis atsigręžia į chronių pusę ir supranta, kad jos žodžiuose yra tiesos. Nusiima kepurę, persibraukia pirštais plaukus, galop vėl atsisuka į ją. Jis ne blogiau už ją žino, kad visi ūmieji klausosi kiekvieno jų žodžio.

— Ką gi... aš niekad apie tai nepagalvojau.

— Taip ir maniau.

Jis timpteli kuokštą rudų plaukų, išlindusių pro žalios uniformos iškirptę, ir sako:

— Ką gi, gal tuomet mes galėtume žaisti kortomis kur kitur? Kuriame kitame kambaryje? Tarkim, tame, į kurį jūs sunešate stalus per tą susirinkimą. Juk šiaip jis visą dieną būna tuščias. Galėtumėt atrakinti tą kambarį kortuotojams, o senukai galėtų likti čia su savo radiju — ir visi būtų patenkinti.

Ji šypsosi, vėl užsimerkia ir ramiai papurto galvą.

— Žinoma, jūs galite kada nors pateikti šį pasiūlymą kitiems ligoninės personalo nariams, bet, ko gero, visi pritars man: mes nepajėgiame deramai prižiūrėti dviejų dieninių kambarių. Stinga darbuotojų. Ir prašyčiau nesiremti į stiklą: jūsų rankos riebaluotos, nuo jų stiklas tepasi, o tai papildomas darbas kitiems.

Makmerfis atitraukia ranką; matau, kad jau žiojasi kažką dar sakyti, bet užsičiaupia suvokęs, kad ji nepaliko jam ką sakyti, — nebent pradėtų ją koneveikti. Jo veidas ir sprandas išraudę. Jis giliai įkvepia, sutelkia visas valios pastangas, kaip ji šįryt, pareiškia labai apgailestaująs, kad ją patrukdęs, ir grįžta prie kortų stalo.

Visi skyriuje jaučia: košė užvirė.

Vienuoliktą valandą prie dieninio kambario durų ateina daktaras ir pasišaukia Makmerfį — norįs, kad šis eitų su juo į kabinetą pasikalbėti.

— Aš su visais naujokais kalbuosi antrą dieną.

Makmerfis deda kortas ant stalo, atsistoja ir prieina prie daktaro. Šis klausia, kaip jis naktį miegojęs, bet Makmerfis tik numykia kažką po nosimi.

— Šiandien jūs atrodote giliai susimąstęs, misteri Makmerfi?

— O, aš išties mąstytojas, — atsako Makmerfis, ir jie kartu patraukia koridoriumi. Juodu grįžta — kaip man pasirodo, po kelių dienų — šnekučiuodamiesi ir šypsodami, mat kažko labai patenkinti. Daktaras šluostosi ašaras nuo akinių, tarsi iš tikrųjų būtų juokęsis, o Makmerfis vėl toks pat balsingas, įžūlus ir pasipūtęs kaip visą laiką. Jis taip pat nusiteikęs ir per visus pietus, o pirmą valandą pirmas atsisėdęs laukia susirinkimo, tingiomis žydromis akimis žvilgčiodamas iš savo vietos kampe.

Didžioji Sesuo įeina į dieninį kambarį, vedina studenčių seserų pulkeliu, su savo užrašų krepšiu rankoje. Ji paima nuo stalo žurnalą, susiraukusi valandėlę žiūri į jį (per visą dieną niekas nieko neįskundė) ir nueina į savo vietą prie durų. Ištraukusi keletą aplankų iš pasidėto ant kelių krepšio, perverčia juos, kol susiranda Hardingo bylą.

— Kaip pamenu, vakar mes gerokai pasistūmėjome nagrinėdami Hardingo problemą...

— Beje, prieš pradedant šį klausimą, — pertaria ją daktaras, — norėčiau, jums leidus, akimirką jus pertraukti. Dėl mudviejų su misteriu Makmerfiu pokalbio šį rytą mano kabinete. Tiesą sakant, veikiau prisiminimų. Šnekučiavomės apie senus laikus. Matote, paaiškėjo, kad mudu su misteriu Makmerfiu turime šį tą bendro — mudu lankėme tą pačią mokyklą.

Seserys susižvalgo nesusigaudydamos, kas čia jam šovė į galvą. Ligoniai dirsčioja į Makmerfį, o tas išsišiepęs sėdi savo kampe ir laukia, ką dar pasakys daktaras. Šis linkteli.

— Taip, tą pačią mokyklą. Šnekučiuodamiesi mes prisiminėme karnavalus, kuriuos rengdavo mokykla, — įstabias triukšmingas šventes. Jie visuomet būdavo vieni iš įspūdingiausių metų renginių — su dekoracijomis, krepo kaspinais, loterijomis ir žaidimais. Aš — kaip jau esu minėjęs Makmerfiui — buvau karnavalo organizacinio komiteto pirmininkas paskutinius dvejus metus — ak, kokie nuostabūs, nerūpestingi tai buvo metai...

Kambaryje pasidaro tikrai tylu. Daktaras pakelia galvą, apsidairo — bene bus apsikvailinęs. Didžiosios Sesers žvilgsnis nekelia jokių abejonių, kad taip ir yra, bet jis be akinių ir jos žvilgsnio nepastebi.

— Baigsiu šį sujauktą nostalgiškų prisiminimų dėstymą. Tai štai: besišnekučiuodamas su Makmerfiu, aš pamaniau — kaip jūs pažiūrėtumėt į karnavalą šiame skyriuje?

Jis užsideda akinius ir vėl apsidairo. Niekas nešokinėja iš džiaugsmo. Kai kurie iš mūsų dar prisimena, kaip prieš kelerius metus Teiberis mėgino suorganizuoti karnavalą, ir kas iš to išėjo. Daktarui belaukiant, Didžiosios Sesers išspinduliuota tyla užgula mus visus — tik pamėgink ją sudrumsti. Žinau, kad Makmerfis negali to padaryti, nes karnavalą sumanė jis, ir kai aš jau imu manyti, kad neatsiras tokio kvailio, kuris tą tylą sudrumstų, greta Makmerfio sėdįs Čezvikas kažką suniurna ir pašokęs ant kojų ima trinti delnais sau šonkaulius, nesusigaudydamas ką daro.

— E... mano galva, — sako jis, žvelgdamas į padėtą ant kėdės atkaltės Makmerfio kumštį, iš kurio it botagas kyšo tas didžiulis nesilankstantis nykštys, — karnavalas — tikrai geras sumanymas. Monotonijai išsklaidyti.

— Gerai sakai, Čarli, — sako daktaras, dėkingas jam už paramą. — Be to, naudingas ir gydomuoju požiūriu.

— Be abejo, — pritaria Čezvikas. Dabar jis atrodo linksmesnis. — Žinoma. Karnavalas — nepaprastai geras gydymo būdas. Žiogui aišku.

— B-b-būtų smagu, — sako Bilis Bibitas.

— Taip, labai, — sako Čezvikas. — Mes galėtume jį surengti, daktare Spaivi, tikrai. Skenlonas gali suvaidinti žmogų bombą, o aš galiu surengti žiedų svaidymą profesinės terapijos kabinete.

— Aš išbursiu ateitį, — sako Martinis šnairuodamas į lubas.

— O aš gan neblogai iš delno diagnozuoju patologijas, — pasigiria Hardingas.

— Puiku, puiku, — plodamas delnais sako Čezvikas. Lig šiol dar niekas nesyk jo nepalaikė.

— Suteiktumėte garbę, — tęsiamai tardamas žodžius pareiškia Makmerfis, — leidę man sukti ruletę. Turiu šiokią tokią patirtį...

— Galimybių aibės, — sako daktaras atsitiesdamas savo kėdėje. Jis tikrai užsikrėtęs šiuo sumanymu. — Aš pats turiu milijoną idėjų...

Jis varė kaip iš pypkės dar penkias minutes. Matyti, kad daugumą sumanymų jis jau aptaręs su Makmerfiu. Jis pasakoja apie žaidimus, loteriją, bilietų pardavinėjimą, o paskui staiga sustoja, tarsi Didžioji būtų vožusi jam tiesiai į tarpuakį. Jis mirksi į ją žiūrėdamas ir klausia:

— Ką jūs manote apie šį sumanymą, mis Rečid? Apie karnavalą? Čia, skyriuje?

— Sutinku, kad jis gali turėti tam tikros gydomosios naudos, — sako ji ir laukia. Ji vėl ima spinduliuoti tą tylą, o kai įsitikina, kad niekas jos nesudrums, kalba toliau: — Bet aš taip pat manau, kad šitoks sumanymas turėtų būti aptartas personalo susirinkime. Ar jūs ne pats tai siūlėte, daktare?

— Žinoma. Suprantate, aš tik nutariau, kad pirma reikėtų išsiaiškinti dalies ligonių nuomonę. Tačiau, be abejo, pirmiausia turi spręsti personalo susirinkimas, o paskui tęsime savo planus.

Visi suvokia, kad ant karnavalo pastatytas kryžius.

Didžioji Sesuo ima vėl vadovauti susirinkimui šlamindama aplankus, kuriuos laiko rankoje.

— Puiku. Tad jeigu kitų naujų reikalų nėra — ir jeigu misteris Čezvikas malonės atsisėsti, — manyčiau, galime pereiti tiesiai prie diskusijos. Mums liko, — ji išsitraukia iš krepšio laikrodį ir užmeta į jį akį, — keturiasdešimt aštuonios minutės. Taigi, kaip esu...

— Ė, luktelėkit! Prisiminiau, kad yra dar kitas naujas reikalas, — Makmerfis iškėlęs ranką suspragsi pirštais.

Ji ilgai žiūri į ranką, kol pagaliau prabyla:

— Taip, misteri Makmerfi?

— Ne aš jį turiu — daktaras Spaivis. Daktare, papasakokite jiems, ką nutarėte dėl neprigirdinčiųjų ir radijo.

Sesers galva vieną kartą vos pastebimai trūkteli, ir tai pamačius man širdis apmiršta. Padėjusi aplanką atgal į krepšį, ji atsigręžia į daktarą.

— Taip, — sako šis, — vos nepamiršau, — jis atsilošia, užsikelia koją ant kojos, suneria pirštų galus; matau, kad jo nuotaika vis dar pakili nuo minčių apie tą savo karnavalą. — Matote, mudu su Makmerfiu kalbėjome apie senatvės problemą, su kuria susiduriame šiame skyriuje: visi ligoniai, jauni ir seni, čia pramaišiui. Mūsų gydomajai bendruomenei tokia aplinka nėra tobula, bet administracija teigia niekuo negalinti padėti, nes geriatrijos pastatas ir taip perpildytas. Drąsiai galiu pareikšti, kad visiems, susiduriantiems su šia padėtimi, ji toli gražu ne maloni. Vis dėlto, mudviem kalbantis su Makmerfiu, kilo sumanymas, kaip būtų galima aplinką padaryti malonesnę abiejų amžiaus grupių ligoniams. Makmerfis sakė pastebėjęs, jog kai kurie vyresnio amžiaus ligoniai blogai girdi radiją. Jis pasiūlė leisti muziką garsiau, kad chroniški ligoniai su klausos sutrikimais ją girdėtų. Mano nuomone, tai labai humaniškas pasiūlymas.

Makmerfis kukliai skėsteli rankomis; daktaras linkteli galvą į jo pusę ir dėsto toliau:

— Bet aš jam atsakiau, kad anksčiau kai kurie jaunesni ligoniai man yra skundęsi, jog radijas taip garsiai grojąs, kad trukdo kalbėtis ir skaityti. Makmerfis sakė apie tai nepagalvojęs, bet, anot jo, negerai, kad pageidaujantieji skaityti negali pasišalinti ten, kur ramu, palikę radiją tiems, kurie nori jo klausytis. Aš pritariau, kad tai negerai, ir jau norėjau nusukti kalbą, bet man dingtelėjo mintis apie tą seną prausyklą, kurioje per skyriaus susirinkimus laikome stalus. Nieko daugiau tame kambaryje nedarome; dabar, kai turime naujų vaistų, hidroterapijai, kuriai jis buvo skirtas, jo nebereikia. Tad kaip grupei patiktų, jei tas kambarys būtų savotiškas antras dieninis kambarys — pavadinkime jį žaidimų kambariu?

Grupė nieko nesako. Ji žino, kieno dabar ėjimas. Didžioji vėl užverčia Hardingo aplanką, pasideda ant kelių ir sudėjusi ant jo rankas dairosi, bene kas išdrįs ką pasakyti. Kai pasidaro aišku, kad niekas neprasižios pirma jos, ji vėl atsigręžia į daktarą.

— Šis sumanymas atrodo neblogas, daktare Spaivi, ir aš dėkinga misteriui Makmerfiui už rūpinimąsi kitais ligoniais. Labai apgailestauju, bet mes neturime darbuotojų antram dieniniam kambariui prižiūrėti.

Įsitikinusi, jog tuo viskas baigėsi, buvo vėl beatsiverčianti aplanką. Bet daktaras buvo viską apgalvojęs nuodugniau, nei ji manė.

— Aš irgi apie tai pagalvojau, mis Rečid. Bet kadangi klausytis garsiakalbio dieniniame kambaryje liks beveik vien chroniški ligoniai, kurių didžiuma prikaustyti prie krėslų ir vežimėlių, vienas sanitaras ir viena sesuo turėtų be vargo numalšinti bet kurį maištą ar sukilimą, kuris galėtų ten kilti, — kaip jūs manote?

Sesuo neatsako, praleisdama pro ausis ir tą pokštą apie maištą ar sukilimą, bet jos veidas nesikeičia. Šypsena iš jo nepranyksta.

— Taigi kiti du sanitarai ir seserys gali prižiūrėti ligonius prausykloje, ko gero, net geriau nei čia, didesniame plote. Ką jūs manote, vyrai? Aš pats ganėtinai entuziastingai į tai žiūriu ir, mano nuomone, reikia pamėginti keletą dienų pasižiūrėti, kaip viskas atrodys. Jeigu tokia tvarka nepasiteisins — ką gi, juk mes turime raktą tai prausyklai vėl užrakinti, ar ne?

— Gerai sakot! — pritaria Čezvikas, plodamas kumščiu sau per delną. Jis tebestovi, tarsi bijotų vėl atsidurti šalia Makmerfio nykščio. — Gerai sakot, daktare Spaivi: jeigu ji nepasiteisins, mes juk turime raktą tai prausyklai vėl užrakinti. Žiogui aišku!

Daktaras apsižvalgo, pamato, kad visi kiti ūmieji linksi galvas ir šypsosi, tokie patenkinti, kaip jam atrodo, juo ir jo sumanymu, kad nurausta kaip Bilis Bibitas ir gauna porą kartų nusivalyti akinius, kol gali kalbėti toliau. Mane juokas ima matant tą žmogeliuką tokį savim patenkintą. Matydamas visus tuos linksinčius ligonius, jis ir pats linkteli, ištaria: „Puiku, puiku“ ir susideda rankas ant kelių.

— Labai gerai. Taigi. Jeigu tai nutarta... ko gero, būsiu užmiršęs, apie ką ketinome šįryt kalbėtis?

Sesers galva dar sykį vos pastebimai trūkteli ir, palinkusi virš savo krepšio, ji išsitraukia kažkurį aplanką. Ima raustis po popierius, ir man atrodo, kad jai dreba rankos. Ji išsitraukia kažkokį lapą, bet ir vėl, nespėjus jai pradėti skaityti, Makmerfis atsistojęs iškelia ranką ir mindžikuoja nuo kojos ant kojos.

— Klausyyykit, — mąsliai nutęsia jis, ir ji, nustojusi raustis, sustingsta, tarsi ir ją, kaip tą juoduką rytą, būtų pavertęs akmeniu jo balsas. Kai ji sustingsta, mane vėl apima svaigulys. Kol Makmerfis kalba, įdėmiai ją stebiu.

— Klausyyykit, daktare, mirštu iš nekantrumo sužinoti, ką reiškia tas sapnas, kurį susapnavau aną naktį. Suprantate, jame buvau aš, bet kartu lyg ir ne aš, tarsi būčiau kas kitas, panašus į mane, tarsi... tarsi mano tėvelis! Taip, jį ir mačiau. Tai buvo tėvelis, nes kartais, kai aš išvysdavau save — tai yra jį — matydavau tą geležinį varžtą žandikaulyje, panašų į tą, kurį turėjo tėvelis...

— Jūsų tėvelio žandikaulyje — geležinis varžtas?

— Ne, jau išimtas, bet kadaise buvo, kai aš buvau dar vaikas. Jis gal dešimt mėnesių vaikščiojo su tuo dideliu metaliniu varžtu — vienas jo galas buvo čia, kitas — va kur! Viešpatie, jis buvo tikras frankenšteinas. Jis kažko susivaidijo lentpjūvėje su sandėlininku, ir tas šmaukštelėjo jam kirviu. Ė! Aš jums papasakosiu, kaip tai nutiko...

Jos veidas vis dar ramus, tarsi pati būtų išliejusi jį formoje ir nudažiusi taip, kaip panoro. Savimi pasitikintis, kantrus, nesutrikdomas. Nebetrūkčioja. Vis tas pat kraupus, šaltas veidas su įpresuota jame romia raudono plastiko šypsena; kakta glotni, lygi, be jokios raukšlelės, kuri rodytų silpnumą ar susirūpinimą; nudažytos ant tos kaukės žalios akys — plokščios, didelės; teptukas joms suteikė išraišką, kuri sako: „Aš galiu palaukti, galiu retkarčiais ir mažmožį nusileisti, bet aš moku laukti, būti kantri, rami ir savimi pasitikinti, nes žinau, kad galų gale vis tiek nugalėsiu“.

Man pasirodė, kad matau jos pralaimėjimą. Gal taip tik pasirodė, bet dabar suprantu, kad tai neturėjo jokios reikšmės. Ligoniai vogčiomis dirsčioja į ją, norėdami pamatyti, kaip ji reaguoja į tai, kad Makmerfis šitaip šeimininkauja per šį susirinkimą, ir jie supranta tai, ką suvokiau aš. Ji pernelyg didelė, kad ją įveiktum. Ji užima pusę kambario, lyg kokia japonpalaikių statula. Jos neišjudinsi iš vietos, nuo jos neapsiginsi. Šiandien ji čia pralaimėjo nedidelį mūšį, bet tai tik nereikšmingas mūšis dideliame kare, kurį ji kol kas laimi ir laimės toliau. Nereikia, kad Makmerfis sužadintų mums viltį, įviliotų į kokį kvailą žaidimą. Ji ir toliau skins pergales, kaip ir Sindikatas, nes ją remia visa Sindikato galia. Pralaimėdama ji nepralošia, o štai mūsų pralaimėjimai — jos pergalė. Norint ją įveikti, reikia nurungti ją ne du kartus iš trijų ar tris kartus iš penkių, o kassyk, kai su ja susikimbi. Vos tik prarasi budrumą ar vieną vienintelį kartą jai nusileisi, ji pasieks galutinę pergalę. Galų gale mes visi turėsime pralaimėti. Niekas to neišvengs.

Dabar ji įjungia rūko mašiną, ir rūko kamuoliai virsta kambarin taip greitai, kad aš nieko nebematau, vien jos veidą; rūkas vis tirštėja, ir darosi taip beviltiška ir bejėgiška, kaip prieš minutę buvo džiugu, — netgi beviltiškiau, nei buvo kada nors lig šiol, nes dabar aš žinau, kad prieš ją ir jos Sindikatą neatsilaikysi niekaip. Makmerfis turi ne daugiau galimybių atsilaikyti negu aš. Niekas neatsilaikys. Ir juo labiau galvoju apie tai, kad nieko neįmanoma padaryti, juo greičiau virsta kambarin rūkas.

Ir aš apsidžiaugiu, kai jis sutirštėja tiek, kad jame pasimetęs galiu atsipalaiduoti ir vėl būti saugus.

Trečia diena dieniniame kambaryje žaidžiamas „monopolis“. Visur namai ir viešbučiai, du stalai pristumti vienas prie kito — sandoriams ir nupaišytiems pinigams. Makmerfis prikalbino juos mokėti po centą už kiekvieną banko išduotą dolerį — taip, girdi, būsią įdomiau žaisti — tad dėželė prigrūsta monetų.

— Tavo eilė mesti kauliukus, Čezvikai.

— Luktelėkit, kol jis dar nemetė. Ko reikia norint nusipirkti tuos viešbučius?

— Reikia keturių namų visuose vienodos spalvos sklypuose, Martini. Žaidžiam, velniai rautų.

— Luktelėkit.

Kitoje stalo pusėje, lyg vėjui papūtus, į visas puses ima lakstyti raudoni, žali ir geltoni nupaišyti pinigai.

— Velniai rautų, tu perki viešbutį ar šventi Naujuosius metus?

— Mesk, Čezvikai.

— Du po vieną! Nagi, Čezvikai, kur tu atsiduri? Ar tik kartais ne mano Marvin Gardenze? Ar tik neteks tau sumokėti man... paskaičiuokime... tris šimtus penkiasdešimt dolerių?

— Tai bent apsipisau!

— O kas čia? Luktelėkit. Kokie čia daikčiukai išmėtyti po visą lentą?

— Martini, tu matai tuos po visą lentą išmėtytus daikčiukus jau trečią dieną. Nenuostabu, kad aš gaunu šiknon. Makmerfi, nesuprantu, kaip tu gali susikaupti, kai tas Martinis haliucinuoja dešimt kadrų per minutę?!

— Čezvikai, nekreipk dėmesio į Martinį. Jam eina tikrai gerai. Klok tuos tris šimtus penkiasdešimt, o Martinis pats savim pasirūpins. Mes juk gauname iš jo nuompinigių kaskart, kai vienas iš jo „daikčiukų“ atsiduria mūsų sklypuose.

— Luktelėkit! Jų tiek daug.

— Gerai, Marti. Tu tik sek, kieno sklype jie atsiduria. Čezvikai, kauliukai dar tavo. Tu išmetei po vieną akį dviem kauliukais, tad meti antrą kartą. Šaunuolis! Oho — šeši!

— Atsiduriu... „Jūs esate išrinktas valdybos pirmininku. Išmokėkite visiems žaidėjams po...“ Stačiai kurviškai nesiseka!

— Velniai rautų, kieno čia viešbutis prie Redingo geležinkelio?!

— Bičiuli, visi mato, kad tai ne viešbutis, o depas!

— Pala pala...

Makmerfis, apglėbęs pusę stalo, dėlioja korteles, perskirsto pinigus, lygiau išrikiuoja savo viešbučius. Virš kepurės snapelio jam kyšo šimto dolerių banknotas, anot jo, — „neliečiama atsarga“.

— Skenlonai, man regis, tavo eilė, bičiuli?

— Duokit man kauliukus — į šipulius supilsiu tą lentą. Oplia! Tarum barum — perkelk mane per vienuolika langelių, Martini.

— Gerai.

— Ne šitą, kvaily tu nelaimingas, — čia ne mano žetonas, čia mano namas.

— Jis tokios pat spalvos.

— Ką šitas namukas veikia elektros bendrovėje?

— Tai elektros jėgainė.

— Martini, tu ne kauliukus kratai...

— Tegul, koks skirtumas?

— ...o du namus!

— Op! Ir Martinis išmeta visus... skaičiuokime... devyniolika. Šauniai, Marti. Tu atsiduri... Kur tavo žetonas, bičiuli?

— A? Va.

— Jis buvo įsikišęs jį į burną, Makmerfi. Puiku. Nuo kaplių ant krūminių, paskui — ant lentos, ir tu atsiduri... Boltik prospekte, Martini. Vienintelis tavo nuosavas sklypas. Kiek gali žmogui sektis, bičiuli? Martinis žaidžia tris dienas ir beveik kiekvieną kartą pataiko į savo sklypą!

— Užsičiaupk ir mesk kauliukus, Hardingai, tavo eilė!

Hardingas paima kauliukus savo ilgais pirštais, čiuopdamas glotnius paviršius nykščiu, tarsi būtų neregys. Pirštai tokios pat spalvos kaip ir kauliukai, ir atrodo, lyg būtų išpjaustyti kita jo paties ranka. Jis pakrato rieškučias, ir girdėti, kaip subarška kauliukai. Pariedėję jie sustoja priešais Makmerfį.

— Op. Penki, šeši, septyni. Nepasisekė, bičiuli. Vėl pataikei į mano milžiniškas valdas. Tu man skolingas... na, dviejų šimtų dolerių turėtų pakakti.

— Velnias!

Žaidimas vyksta be perstojo; tik girdėti, kaip rieda kauliukai ir šnara nupaišyti pinigai.

Būna ilgi tarpai, — trys dienos ar net ištisi metai — kai nieko nematai, tad žinai kur esąs tik iš garsiakalbio, aidinčio virš galvos panašiai kaip bakenas su varpeliu, dindančiu rūke. Kai šį tą įžiūriu, ligoniai paprastai vaikštinėja visiškai nerūpestingai nusiteikę, tarsi nepastebėtų tvyrant nė menkiausio ūkelio. Tikriausiai rūkas veikia jų sąmonę kitaip negu mano.

Atrodo, net Makmerfis nežino, kad rūko mašina paleista, o jeigu ir žino, nieku gyvu neišsiduoda, jog tai kelia jam nerimą. Jis stengiasi, kad nė vienas darbuotojas nematytų jo susirūpinusio, nes žino: geriausias būdas išvesti iš kantrybės tą, kuris mėgina apsunkinti tau gyvenimą, — apsimetant ramiam ir abejingam.

Bendraudamas su seserimis ir juodukais sanitarais, jis vis dar rodo aristokratiškas manieras, kad ir ką tie jam sakytų, kad ir kokių gudrybių griebtųsi norėdami išvesti iš kantrybės. Porąkart jis įsiuto dėl kažkokių kvailų taisyklių, bet prisivertė elgtis dar mandagiau ir pagarbiau. Galop jis ėmė suvokti, kaip viskas juokinga, — tos taisyklės, tie smerkiami žvilgsniai, kuriais darbuotojai stengiasi priversti tave jų laikytis, ta kalbėjimo su tavim maniera, tarsi būtum trejų metų vaikas — o kai suvokė, kaip tai juokinga, ėmė juoktis, ir tai neapsakomai juos įsiutino. Jis tariasi esąs saugus, kol gali juoktis, ir tai bemaž pasiteisina. Vos vieną kartą jis nesusitvardė ir išsidavė įsiutęs, bet tada išvedė jį iš kantrybės ne juodukai, Didžioji Sesuo ar tai, ką jie padarė, o ligoniai ir tai, ko jie nepadarė.

Tai nutiko per vieną iš gydomųjų susirinkimų. Makmerfis įsiuto ant vyrų už tai, kad šie elgėsi pernelyg bailiai, — kaip susišikėliai, jo žodžiais tariant. Prieš susirinkimą jis priiminėjo iš jų statymus beisbolo čempionato finalui, prasidedančiam penktadienį. Jis manė galėsiąs žiūrėti rungtynes per televiziją, nors jos bus rodomos ne tuo metu, kai pagal dienotvarkę ligoniai gali žiūrėti televizorių. Kelias dienas prieš finalų pradžią per susirinkimą jis paklausė, ar jie negalėtų valyti patalpų vakare, o po pietų žiūrėti rungtynes. Kaip bemaž ir tikėjosi, Didžioji atsakė „ne“. Ji ėmė aiškinti, girdi, dienotvarkė subtiliai subalansuota, ir bet kokie pokyčiai sukeltų maišatį.

Toks sesers atsakymas jo nenustebina; užtat nustebina, kaip elgiasi ūmieji, jo paklausti, ką maną apie šį sumanymą. Niekas nepraveria burnos. Jie visi pranykę iš akių rūko nišose, ir aš vargais negalais juos įžiūriu.

— Pažiūrėkite, — sako jis, bet tie nežiūri. Jis laukia, kol kas ką ištars, atsakys į jo klausimą. Visi apsimeta klausimo neišgirdę. — Pažiūrėkite, kad jus kur paraliai, — sako jis, kai nė vienas net nesukruta, — mažų mažiausiai dvylika jūsų, vyručiai, mano žiniomis, esate asmeniškai suinteresuoti šių rungtynių rezultatais, tad nejaugi jums nesinorėtų jas pažiūrėti?

— Nežinau, Makai, — galop prabyla Skenlonas, — aš įpratęs žiūrėti naujienas šeštą valandą. O jeigu dienotvarkės punktų sukeitimas tikrai taip ją sujauktų, kaip sako mis Rečid...

— Velniop tą dienotvarkę! Galėsite grįžti prie tos prakeiktos dienotvarkės kitą savaitę, kai pasibaigs finalai. Kaip jūs manote, bičiuliai? Balsuokime, kad žiūrėtume televizorių ne vakare, o po pietų. Kas už?

— Aš už! — sušunka Čezvikas ir pašoka ant kojų.

— Aš turėjau galvoj, kad pasisakantieji už pakelia rankas. Nagi, kas už?

Pakyla į viršų Čezviko ranka. Kai kurie kiti dairosi aplink — ar yra daugiau kvailių. Makmerfis negali tuo patikėti.

— Nagi, kas čia per velniava? Aš maniau, kad jūs galite balsuoti skyriaus tvarkos ir panašiais klausimais. Juk taip, daktare?

Daktaras linkteli nepakeldamas akių.

— Na, gerai, kas nori žiūrėti tas rungtynes?

Čezvikas kilsteli ranką aukščiau ir susiraukęs dairosi. Skenlonas papurto galvą, o paskui pakelia ranką, neatitraukdamas alkūnės nuo kėdės porankio. Daugiau nė vienas. Makmerfis netenka amo.

— Jeigu šis klausimas išspręstas, — sako Didžioji, — gal reikėtų tęsti mūsų susirinkimą?

— Gerai, — sako Makmerfis ir taip susmunka ant kėdės, kad jo kepurės snapelis ko nesiekia krūtinės. — Taip, ko gero, mums išties reikia tęsti tą sumautą susirinkimą.

— Taip, — sako Čezvikas, žaibuodamas akimis į visus, — taip, tęsti tą palaimintąjį susirinkimą, — jis šaltai linkteli galvą ir įrėmęs smakrą į krūtinę piktai dėbso. Jis patenkintas, kad sėdi šalia Makmerfio ir jaučiasi toks narsus. Pirmą kartą Čezvikas turi sąjungininką pralaimimame mūšyje.

Po susirinkimo Makmerfis su niekuo nesikalba — taip įsiutęs ir pasišlykštėjęs. Bilis Bibitas pats prie jo prieina.

— K-k-kai kurie mūsų čia jau pe-pe-penkeri metai, Rendli, — sako Bilis. Susukęs į tūtą žurnalą, sukioja jį rankose, ant kurių matyti nudegimai nuo cigarečių. — O kai kurie iš mūsų b-b-bus čia gal dar tiek p-p-pat, kai tu jau būsi se-se-se-niai iš čia išėjęs, kai t-t-tie finalai seniai bus pasibaigę. Ir... nejaugi tu nesupranti... — jis meta žurnalą ir nueina į šalį: — Ai, kokia iš to nauda.

Makmerfis žvelgia į jį, ir išblukę nuo saulės antakiai iš to suglumimo net susieina.

Iki pat vakaro jis aiškinasi su kai kuriais vyrais, kodėl nebalsavo, bet tie nenori apie tai nė kalbėti, tad jis lyg ir pasiduoda, nieko nekalba apie beisbolą iki pat finalų išvakarių.

— Jau ketvirtadienis, — sako jis tada, liūdnai linguodamas galvą.

Jis atsisėdęs ant vieno iš stalų prausykloje ir užsikėlęs kojas ant kėdės mėgina sukti ant piršto kepurę. Kiti ūmieji slankioja po kambarį, apsimesdami, kad jo nepastebi. Niekas nebelošia su juo pokerio ar „akies“ iš pinigų — po to, kai jie neparėmė jo balsuojant, jis įsiutęs baisiausiai nuskalbė juos prie kortų stalo, tad dabar jie iki kaklo jam prasiskolinę ir bijo dar giliau įlįsti į skolas, o iš cigarečių žaisti negali, nes Didžioji privertė laikyti jas ant stalo seserų poste, iš kurio išduoda po pakelį dienai. Ji aiškina, girdi, rūpinasi jų sveikata, bet visi supranta: taip daro tam, kad neleistų Makmerfiui išlošti jų kortomis. Kadangi prausykloje nebekortuojama, čia tylu, tik iš dieninio kambario prasiskverbia muzika iš garsiakalbio. Tyla tokia, kad girdėti, kaip tas vyrukas klykia kitame aukšte, neramiųjų skyriuje; jis lipa sienomis ir retkarčiais išleidžia signalą lūlūlūūū — garsą žmogaus, kuriam viskas pabodę, įgrisę, — panašiai prieš užmigdami klykia kūdikiai.

— Ketvirtadienis, — vėl sako Makmerfis.

— Lūūū, — klykia pamišėlis viršuje.

— Tai Roleris, — pakeldamas akis į lubas, sako Skenlonas. Jis apsimeta nepastebįs Makmerfio. — Rėksnys Roleris. Prieš keletą metų kurį laiką buvo mūsų skyriuje. Nenorėjo elgtis ramiai, kaip pageidavo mis Rečid, — pameni, Bili? Visą laiką tik lūlūlū — jau maniau, kad išprotėsiu. Su visais tais pusgalviais viena kalba — įmesti jiems į miegamąjį porą granatų. Vis tiek iš jų niekam jokios naudos...

— O rytoj penktadienis, — sako Makmerfis, nusiteikęs neleisti Skenlonui nusukti kalbą.

— Taip, — pritaria Čezvikas, rūsčiai dairydamasis po kambarį, — rytoj penktadienis.

Hardingas perverčia žurnalo puslapį.

— Taigi bus praėjusi beveik savaitė, kai mūsų draugas Makmerfis su mumis, bet vyriausybės nuversti nesugebėjo — tu tai turi galvoj, Čezvikėli? Viešpatie, į kokią apatijos bedugnę mes nusiritome, — gėda, stačiai gėda!

— Vyriausybė palauks, — sako Makmerfis, — Čezvikas turi galvoj, kad rytoj per televizorių rodys pirmąsias finalų rungtynes, o ką mes tuo metu veiksime? Vėl šveisime tą prakeiktą vaikų lopšelį.

— Taip, — pritaria Čezvikas, — motušės Rečid terapijos lopšelį.

Prisispaudęs prie prausyklos sienos, jaučiuosi lyg koks šnipas; šluotkotis, kurį laikau rankoje, ne medinis, o metalinis (metalas — geresnis laidininkas), be to, tuščiaviduris — jame lengvai galima paslėpti miniatiūrinį mikrofoną. Jeigu Didžioji Sesuo girdi šį pokalbį, ji ne juokais prigriebs Čezviką. Išsitraukiu iš kišenės kietą kramtomosios gumos šratą, nuvalęs nuo jo pūkelius, įsikišu burnon ir laikau, kol jis suminkštėja.

— Pasižiūrėkime dar kartą, — sako Makmerfis. — Kiek iš jūsų, bičai, parems mane balsuojant, jei aš dar kartą pasiūlysiu pakeisti dienotvarkę?

Apie pusę ūmiųjų pritariamai linksi — kur kas daugiau, negu pakels rankas, kai reikės. Jis vėl užsideda kepurę ant galvos ir pasiremia smakrą rankomis.

— Žinot, nieko nesuprantu. Hardingai, kas tau pasidarė, kad tave kur nelabasis?! Bijai pakelti ranką, kad ta sena susna jos nenupjautų?

Hardingas kilsteli vieną antakį.

— Gal ir bijau. Gal aš išties bijau, kad ji man ją nupjaus, jeigu pakelsiu.

— O tu, Bili? Ar tu taip pat bijai?

— Ne. Nemanau, k-k-kad ji ką padarytų, bet, — jis gūžteli pečiais ir, užsikoręs ant didžiulio pulto, iš kurio valdomi dušai, atsitupia lyg kokia beždžionė, — bet aš pa-pa-pras-čiausiai nemanau, kad iš to b-b-balsavimo būtų kokios naudos. Žiūrint į perspektyvą, iš to jokios naudos, M-makai.

— Jokios naudos? Nesąmonė! Jums, bičai, būtų naudinga pakelti rankas vien tam, kad pasimankštintumėt.

— Vis tiek rizikinga, mano drauge. Ji visuomet gali mus dar labiau prispausti. Dėl beisbolo rungtynių neverta tiek rizikuoti, — sako Hardingas.

— Kas, po velnių, šitaip sako? Dievuliau, nežinia kiek metų nepraleidau nė vieno finalo. Net kai tupėjau belangėje vieną rugsėjį, mums buvo leista atsinešti televizorių ir žiūrėti rungtynes — antraip prižiūrėtojai būtų gavę malšinti maištą. Ko gero, man teks išspirti tas prakeiktas duris ir eiti į kokį miesto barą pasižiūrėti rungtynių su savo bičiuliu Čezviku.

— Nepaprastai vertingas pasiūlymas, — sako Hardingas, mesdamas ant stalo žurnalus. — Gal reikėtų pateikti jį balsavimui rytoj per susirinkimą: „Mis Rečid, siūlau balsuoti už tai, kad visas skyrius rytoj būtų nuvežtas į „Laisvalaikio akimirkų“ barą išgerti alaus ir pasižiūrėti televizorių“.

— Aš palaikyčiau šį pasiūlymą, — sako Čezvikas. — Velniškai geras.

— Velniop tą visą skyrių, — sako Makmerfis. — Man įgriso į jus žiūrėti — pulkas senų panų. Dievaži, kai mudu su Čezviku nešime iš čia muilą, aš užkalsiu duris iš lauko. Jūs, vyručiai, verčiau pasilikite — mamytės neleis jums eiti vieniems per gatvę.

— Tikrai? Nejaugi? — šaiposi priėjęs Makmerfiui už nugaros Fredriksonas. — Užsimosi tuo savo kaubojišku batu ir išspirsi duris? Ak, koks kietas vaikinas!

Makmerfis nė nesiteikia pažvelgti į Fredriksoną: jis jau įsitikino, kad Fredriksonas retkarčiais mėgsta suvaidinti smarkuolį, bet tas smarkumas bemat išgaruoja, vos tik jį truputį pagąsdini.

— Nagi, kaubojau, — nesiliauja Fredriksonas, — ar išspirsi duris ir parodysi mums, koks tu kietas?

— Ne, Fredai, turbūt ne. Nenoriu apibraižyti savo bato.

— Tikrai? Gerai, jei dediesi toks visagalis, tai pasakyk, kaip išneštum iš čia muilą?

Makmerfis apsidairo.

— Na, man regis, aš galėčiau pramušti kėde tą tinklą ant langų vos panorėjęs...

— Taip? Sakai, galėtum? Kaip niekur nieko pramušti? Gerai, pamėgink — mes pasižiūrėsime. Nagi, smarkuoli, lažinuosi iš dešimties dolerių, kad nesugebėsi.

— Nė nemėgink, Makai, — pataria Čezvikas. — Fredriksonas žino, kad tu tik sulaužysi kėdę ir atsidursi neramių pamišėlių skyriuje. Pirmą dieną, kai čia patekome, mums parodė, kokie tie tinklai. Jie pagaminti pagal specialų užsakymą. Vienas technikas paėmė kėdę, visai tokią pat, ant kurios tu užsikėlęs koją, ir tol tvatijo per tinklą, kol iš jos teliko malkų krūva, o ant tinklo nesimatė nė įbrėžimo.

— Na, gerai, — sako Makmerfis dairydamasis aplink. Matau, kad jam darosi įdomiau. Viliuosi, Didžioji nieko negirdi, antraip po valandos jis jau būtų neramiųjų skyriuje. — Reikia ko nors sunkesnio. Gal stalas tiktų?

— Bus taip pat kaip su kėde. Jie vieno medžio, vieno svorio.

— Gerai. Ką čia sugalvojus — kuo čia reikėtų pramušti tą tinklą, norint iš čia ištrūkti? Bet jeigu jūs, bičai, manote, kad aš to nepadaryčiau, jei man tai šautų į galvą, — skaudžiai apsirinkate. Gerai, reikia ko nors didesnio už stalą ar kėdę... Na, naktį aš galėčiau iššveisti tą storulį juodašiknį — jis pakankamai sunkus.

— Pernelyg minkštas, — aiškina Hardingas. — Atsitrenkęs į tą tinklą, jis susipjaustys į gabalėlius kaip baklažanas.

— O jeigu paėmus lovą?

— Net jeigu ir pakeltum, ji per didelė — nelįs pro langą.

— Aš tikrai ją pakeičiau. Velniai rautų, štai kas tiktų — tas daiktas, ant kurio sėdi Bilis. Tas didelis valdymo pultas su rankenomis ir svertais. Jis juk pakankamai kietas, ar ne? Ir turėtų būti pakankamai sunkus, kad jį kur velnias.

— Be abejo, — sutinka Fredriksonas. — Lygiai taip pat galėtum kiaurai praspirti plienines laukujės gydyklos duris.

— O kodėl aš negalėčiau panaudoti to pulto? Neatrodo, kad jis būtų prikaltas?

— Ne, jis nepritvirtintas — ko gero, niekas jo nelaiko, vien keli laidai. Bet tu tik pažiūrėk į jį, dėl Dievo meilės!

Visų akys nukrypsta į pultą. Jis iš plieno ir betono, didumo sulig puse stalo, o sveria, ko gero, apie porą centnerių.

— Žiūriu — na ir kas? Neatrodo, kad būtų didesnis už šieno ryšulius, kuriuos aš kraudavau į sunkvežimius.

— Bijau, kad šitas įtaisas svers šiek tiek daugiau už tavo šieno ryšulius, mano drauge.

— Guldau galvą — kokiu ketvirčiu tonos daugiau, — patvirtina Fredriksonas.

— Jis teisus, Makai, — sako Čezvikas. — Jis turėtų būti velniškai sunkus.

— Velniai griebtų, jūs, bičai, norite man pasakyti, kad aš nepakelsiu to mažyčio šūdelio?

— Mano drauge, esu girdėjęs, kad psichopatai pasižymi tam tikromis dėmesio vertomis savybėmis, bet kad jie galėtų stumdyti kalnus?!

— Gerai, jūs sakot, kad neįstengsiu jo pakelti. Dievaži...

Makmerfis nušoka nuo stalo ir plėšia nuo savęs žalios uniformos švarką; tatuiruotės, atsivėrusios iš po trumpų marškinėlių rankovių, kruta ant jo bicepsų.

— Tai kas pageidauja pakloti penkis dolerius? Niekas neįtikins manęs, kad aš ko negaliu, kol nepamėginau. Penki žali...

— Makmerfi, tai beviltiška, visai kaip ir tavo lažybos dėl Sesers.

— Kas turi penkinę, kurią nori pralošti? Kloji — klok, sėdi — sėdėk...

Visi puola pasirašinėti skolos raštelius — jis tiek kartų aplošė juos žaidžiant „akį“ ir pokerį, kad jiems maga kuo greičiau atsigriebti, o šįsyk laimėjimas atrodo garantuotas. Aš nesuprantu, ko jis siekia, — kad ir koks jis stambus ir plačiapetis, tą pultą išjudinti, o juo labiau pakelti, galėtų nebent trys vyrai. Tik milžinas atplėštų tokią sunkenybę nuo grindų. Bet kai visi ūmieji pasirašo vekselius, jis prieina prie pulto, nukelia nuo jo Bilį, pasispjaudo galingus pūslėtus delnus ir suplojęs jais ima krutinti pečius.

— Gerai, nesipainiokite. Kartais, kai pradedu mankštintis, išeikvoju aplink save visą orą, ir suaugę vyrai ima alpti nuo deguonies trūkumo. Traukitės. Gali pažirti betono ir plieno skeveldros. Nuveskite moteris ir vaikus į kokią saugią vietą. Atsitraukite...

— Dievaži, jis gali jį pakelti, — suniurna Čezvikas.

— Kurgi ne — jis prikalbins jį atsiplėšti nuo grindų, — šaiposi Fredriksonas.

— Veikiau įsitaisys gražų trūkį, — sako Hardingas. — Liaukis kvailioti, Makmerfi, — šito daikto joks vyras nepakels.

— Atsitraukite, snargliai, jūs eikvojate man deguonį.

Makmerfis stato kojas čia plačiau, čia siauriau, stengdamasis surasti gerą padėtį, dar sykį nusišluosto delnus į šlaunis, paskui pasilenkia ir suima svertus abiejose pulto pusėse. Kai jis įsiręžia, vyrai ima pašaipiai šūkauti ir laidyti kandžias pastabas. Jis atsipalaiduoja, išsitiesia ir dar kartą pakeičia kojų padėtį.

— Pasiduodi? — šaiposi Fredriksonas.

— Kol kas tik mankštinuosi. Dabar kibsiu rimtai, — ir vėl sugriebia svertus.

Ir staiga visi liaujasi šaipęsi. Jo rankos ima tinti, venos iššoka į paviršių. Jis kietai užmerkia akis, prašiepia dantis, atlošia galvą, ir mes pamatome į suktas virves panašias sausgysles, kurios eina nuo įsitempusio kaklo į rankas ir kojas. Visas kūnas virpa nuo įtampos, kai jis stengiasi pakelti tą pultą, nors žino, ir mes visi žinome, kad tai ne jo jėgoms.

Tačiau sekundės dalį, kai išgirstame po kojomis braškant betoną, mums dingteli mintis: Dievuliau, jis galėtų pakelti!

Tuomet iš burnos jam sprogte išsprogsta oras, ir jis visas suglebęs atatupstas trenkiasi į sieną. Makmerfis susidraskė rankas, ir ant svertų liko kraujo dėmės. Užsimerkęs gal minutę sunkiai alsuoja, negalėdamas atgauti kvapo. Kambaryje kapų tyla, girdėti tik jo gargždus kvėpavimas — niekas nepraveria burnos.

Jis atsimerkia, apsidairo. Vieną po kito nužvelgia mus visus, — net mane — paskui išsitraukia iš kišenių visus raštelius, kuriuose surašyta, kas kiek jam pralošęs prie kortų stalo per kelias pastarąsias dienas. Palinkęs virš stalo, mėgina juos surūšiuoti, bet rankos virtusios kruvinais paukščio nagais, ir pirštai jo neklauso.

Galop meta visą šūsnį ant grindų — jis tikriausiai turi keturių penkių dešimčių dolerių vekselių iš kiekvieno — ir eina iš prausyklos. Prie durų stabteli ir nužvelgia mus visus.

— Aš bent jau pamėginau, — sako jis. — Velniai griebtų, aš bent jau tiek padariau — gal ne?

Ir išeina palikęs tuos apterliotus popiergalius ant grindų, jei kartais kas užsimanytų juos surūšiuoti.

Personalo kambaryje vizituojantis gydytojas, kurio geltona plikė apsitraukusi pilkais voratinkliais, kažką aiškina gydytojams rezidentams.

Šluodamas praeinu pro šalį.

— Oi, kas čia toks? — jis dirsteli į mane, tarsi aš būčiau koks vabzdys.

Vienas iš rezidentų pirštais parodo sau į ausis — esą aš kurčias — ir daktaras dėsto toliau.

Su savo šluota prieinu prie pat didžiulio paveikslo, kurį ryšių su visuomene agentas atnešė vieną kartą, kai rūkas buvo toks tirštas, jog aš jo nepamačiau. Paveikslas vaizduoja vyruką, musele meškeriojantį kažkokiuose kalnuose, panašiuose į Očokoso kalnus prie Peinvilio; virš pušų matyti kalnų viršūnes dengiantis sniegas, o upelio krantus, nusėtus žalių rūgštynių kuokštų, juosia baltos ilgakamienės epušės. Vyrukas užmetęs muselę į duburį žemiau didžiulio akmens. Šitokioje vietoje musele nepagausi — čia reikia įmerkti lervą, užmautą ant šešto numerio kabliuko, o muselę reikėtų paleisti tais slenksčiais žemiau pasroviui.

Tarp epušių eina takelis; nušlavęs jo atkarpėlę, aš atsisėdu ant akmens ir iš rėmų žvelgiu į daktarą, kuris kažką aiškina rezidentams. Matau, kaip jis vienos rankos pirštu duria į kitos delną, bet negirdžiu, ką jis kalba, nes iš uolų trykštančio upokšnio vandenys griaudėdami ir putodami teka žemyn. Vėjuje, atskriejančiame nuo kalnų viršūnių, aš užuodžiu sniegą. Tarp žolių ir ambrozijų stiebų kyšo kurmiarausiai. Išties maloni vieta ištiesti kojas ir atsipūsti.

Užmiršti — nebent atsisėstum ir stengtumeisi prisiminti — kaip viskas buvo senojoje ligoninėje. Ten nebuvo ant sienų tokių gražių vietų, į kurias būtum galėjęs įlipti. Nebuvo televizoriaus, baseino, dukart per mėnesį neduodavo vištienos. Nieko nebuvo, vien plikos sienos, kėdės ir tramdomieji marškiniai — iš paskutinių stengdamasis, tik per kelias valandas iš jų išsivaduodavai. Daug ko jie nuo to laiko išmoko. „Didžiulė pažanga padaryta“, — sako rubuilis ryšių su visuomene agentas. Dažais, pagražinimais ir chromuotais čiaupais prausykloje jie padarė gyvenimą čia iš pažiūros labai malonų. „Jei žmogus panorėtų bėgti iš tokios malonios vietos, — sako agentas, — vadinasi, jam kažkas negerai“.

Personalo kambaryje inspektuojantis daktaras susinėręs ant krūtinės rankas virpa lyg drebulio krečiamas, atsakinėdamas į rezidentų klausimus. Jis liesas, gyslotas, drabužiai ant jo kadaruoja. Stovi susinėręs rankas ir tirta. Gal ir jis jaučia sniego prisisunkusį šaltą vėją nuo viršūnių?

Vakare darosi sunku susirasti lovą; gaunu keturpėsčias šliaužioti grindimis ir grabalioti po spyruoklėmis, kol surandu kramtomosios gumos gumulėlius, kuriuos ten prilipdžiau. Niekas nesiskundžia dėl to rūko. Dabar aš žinau kodėl: nors jis labai nemalonus, gali į jį pasinerti ir jaustis saugus. Štai ko negali suprasti Makmerfis — kad mes norime jaustis saugūs. Jis vis stengiasi išvilkti mus iš to rūko, betgi tuomet mes pasidarytume matomi ir lengvai pažeidžiami.

Apačioje atgabeno siuntą sušaldytų kūno dalių — širdis, inkstus, smegenis ir panašiai. Girdžiu, kaip anglių lataku jos nudarda į šaltą saugyklą. Vyrukas, kurio nematau, tik girdžiu jo balsą iš kažkurio kambario, pasakoja, kaip vienas nusižudė neramiųjų skyriuje. Senis Roleris. Nusipjovė kiaušius ir nukraujavo atsisėdęs ant klozeto; šešetas žmonių buvo išvietėje tuo metu, bet sužinojo tik tada, kai jis negyvas nukrito ant grindų.

Nesuprantu, ko žmonės pasidaro tokie nekantrūs, — juk jam nereikėjo nieko daryti, tik laukti.

Aš žinau, kaip veikia rūko mašina. Europoje prie aerodromų jas aptarnaudavo visas būrys. Kai žvalgai nujausdavo bombardavimą ar generolai norėdavo įgyvendinti kokius slaptus sumanymus — niekam nematant, taip gerai pasislėpus, kad net oro bazėje esantys šnipai nematytų, kas darosi, — virš aerodromo paleisdavo rūką.

Prietaisas nesudėtingas: paprastas kompresorius siurbia vandenį iš vieno bako, o specialų skystą tepalą — iš kito, sumaišo juos smarkiai spausdamas, ir iš juodo vamzdžio mašinos gale ima ristis balti rūko kamuoliai, kurie per pusantros minutės gali uždengti visą aerodromą. Kai išsilaipinau Europoje, pirmiausia ir pamačiau tą mašinų skleidžiamą rūką. Mūsų transportinį lėktuvą persekiojo gaudomieji naikintuvai, tad vos tik jis nusileido, rūko mašinų įgulos jas paleido. Žiūrėjome pro apskritus subraižytus lėktuvo iliuminatorius ir matėme, kaip džipai atitempė jas prie lėktuvo, ir rūkas, atsklidęs nuo jų, lipo prie langų it šlapia vata.

Kur eiti išlipus iš lėktuvo, orientavomės pagal teisėjo švilpuką, kurį be perstojo pūtė leitenantas; jo garsas panėšėjo į žąsų gagenimą. Išlipęs pro liuką, į visas puses galėjai matyti ne daugiau nei per metrą. Atrodė, kad esi tame aerodrome vienui vienas. Priešas tau nebebuvo pavojingas, bet jauteisi baisiai vienišas. Garsai tirpte ištirpdavo už kelių metrų; negirdėjai savo įgulos draugų, vien švilpuko cypsėjimą ir gagenimą, sklindantį iš tokios minkštos, pūkuotos baltumos, kad žemiau juosmens tavo kūnas joje tiesiog išnykdavo; be rudų marškinių ir geltonos diržo sagties, nieko negalėjai matyti, vien tą baltumą, tarsi žemiau juosmens rūkas būtų ištirpdęs ir tave.

Tuomet staiga prieš pat akis tau išnirdavo kuris kitas kareivis, toks pat pasimetęs kaip ir tu pats; jo veidą matei tokį didelį ir ryškų, kaip dar niekad nesi matęs. Mat tavo akys taip stengėsi ką nors įžvelgti tame rūke, kad kam nors išties pasimačius, kiekviena detalė atrodydavo dešimt kartų ryškesnė nei paprastai, tokia ryški, kad abu gaudavote nusukti žvilgsnius. Taigi išvydęs žmogų, nenorėjai žvelgti jam į veidą, kaip ir jis tau, nes regint žmogų taip ryškiai, darosi skaudu, tarsi žvelgtum jam į vidų; tačiau nusukti žvilgsnį ir visiškai pamesti jį iš akių taip pat nenorėdavai. Galėjai pasirinkti: įtempti akis ir žiūrėti į tai, kas išnirs prieš tave iš rūko, nors tai būtų labai skausminga, arba atsipalaiduoti ir pasinerti tame rūke.

Kai pirmą kartą skyriuje paleido tą rūko mašiną, kurią jie nusipirko iš kariuomenei nereikalingo inventoriaus ir paslėpė naujojo pastato ventiliacijos angose, prieš mums į jį atsikraustant, aš stengiausi kiek įmanydamas ilgiau ir įdėmiau žiūrėti į viską, kas pasimatydavo rūke, kad nepasimesčiau — taip buvau įpratęs elgtis Europoje, kai paleisdavo rūką virš aerodromų. Čia niekas nepūsdavo švilpuko rodydamas kelią, nebūdavo virvių, už kurių galėtum laikytis, tad nepasimesti galėdavau tik įtemptai žiūrėdamas. Vis dėlto kartais jame pasimesdavau, stengdamasis pasislėpti, pernelyg giliai į jį panirdavau ir kaskart, kai šitaip nutikdavo, atsidurdavau toje pat vietoje, vis prie tų pačių metalinių durų be numerio, su eile kniedžių, panašių į akis, tarsi anapus tų durų esantis kambarys trauktų mane, nors ir kaip priešinčiausi, tarsi šėtonai tame kambaryje savo generuojamą srovę būtų paleidę spinduliu į rūką ir prisitraukę juo mane lyg kokį robotą.

Dienų dienas aš klajodavau po rūką, apimtas išgąsčio, kad niekados nebepamatysiu nieko kito, o tuomet atsidurdavau prieš tas duris; jos būdavo praviros, ir priešais matydavau sieną, apmuštą čiužiniais garsams slopinti, į prisikėlusius lavonus panašių vyrų vorą tarp spindinčių varinių vielų, šviesą pulsuojančių elektroninių lempų ir traškančių elektros lankų. Aš atsistoju į tą vorą, laukdamas savo eilės ant stalo. Stalas kryžiaus pavidalo, jame įsispaudę daugybės nugalabytų žmonių šešėliai; riešų ir kulkšnių siluetai driekiasi po odos diržais, per ilgą laiką pažaliavusiais nuo prakaito; kaklo ir galvos siluetas baigiasi sidabriniu lankeliu, kurį uždeda per kaktą. Technikas prie pulto šalia to stalo pakelia akis nuo savo prietaisų rodyklių, pažvelgia į vorą ir rodo į mane ranka, apmauta gumine pirštine: „Pala, šitą dičkį šunsnukį aš pažįstu. Trenkit jam per kaklą, kad netektų sąmonės, pasišaukite daugiau pagalbininkų, ar ką. Jis velniškai spyriojasi“.

Taigi aš stengdavausi pernelyg giliai nepanirti į tą rūką — iš baimės, kad pasimesiu ir atsidursiu prie tų šoko terapijos kromelio durų. Aš akimis kabindavausi už visko, kas prieš jas pasirodydavo iš to rūko, — lygiai taip žmogus pūgai siaučiant kabinasi už tvoros. Bet jie vis tirštindavo tą rūką, tad nors ir kaip aš stengdavausi, du ar tris kartus per mėnesį vis tiek atsidurdavau prieš tas praviras duris ir užuosdavau aitrų kibirkščių bei ozono kvapą. Nepaisant visų mano pastangų, man nepavykdavo nepasimesti.

Paskui aš padariau atradimą: jeigu nesijudinsiu ir neišleisiu jokio garso, galiu ir neatsidurti prie tų durų! Mat aš pats įsiprašydavau į tą kambarį: išsigąsdavau taip ilgai pasimetęs ir pradėdavau klykti, kad mane surastų. Galima sakyti, tam ir klykdavau, kad jie mane aptiktų, — maniau, jog viskas, net šoko kromelis, geriau negu amžiams pasimesti. Dabar taip nebemanau. Pasiklysti nėra taip blogai.

Visą šį rytą laukiau, kada jie vėl paleis mums rūką. Pastarosiomis dienomis vis dažniau tai darė, mano supratimu, dėl Makmerfio. Jie dar neįtaisė jam reguliatorių, tad mėgina netikėtai jį užklupti. Jie mato, jog su juo bus vargo: kokius penkis kartus jis tiek sukurstė Čezviką, Hardingą ir kitus, kad jau rodės, tie be jokios baimės pasipriešins sanitarui, bet kaskart, kai jau atrodydavo, jog ligonis ima viršų, pasklisdavo rūkas, kaip ir dabar.

Prieš keletą minučių, kai vyrai pradėjo nešti stalus iš dieninio kambario, ruošdami jį gydomajam susirinkimui, išgirdau, kaip įsijungė kompresorius, ir dabar pro grindis jau sunkiasi toks tirštas rūkas, kad mano kelnių kiškos ima drėkti. Valydamas seserų posto durų stiklus, išgirstu, kaip Didžioji telefonu praneša daktarui, kad mes jau bemaž pasirengę susirinkimui ir kad būtų gerai palikti šiandien po pietų valandą personalo posėdžiui.

— Reikalas tas, — sako jinai, — kad, mano galva, pribrendo laikas apsvarstyti ligonį Rendlį Makmerfį ir ar jis turi būti šiame skyriuje.

Išklausiusi atsakymą, ji taria:

— Mano manymu, neišmintinga leisti jam trikdyti ligonius, kaip jis kad daro kelias pastarąsias dienas.

Štai kodėl ji leidžia į skyrių rūką prieš susirinkimą. Paprastai ji to nedaro, bet dabar ketina kažką padaryti Makmerfiui, ko gero, išsiųs į neramiųjų pamišėlių skyrių. Padėjęs skudurą, kuriuo šluostau langus, aš einu prie savo kėdės chronių voros gale; vos įžiūriu besisėdančius ant savo kėdžių vyrus ir gydytoją, kuris įėjęs pro duris valosi akinių stiklus — matyt, mano neryškiai pro juos matąs todėl, kad jie aprasojo, o ne dėl rūko.

O rūkas sklinda į kambarį toks tirštas, kokio dar nebuvau matęs.

Girdžiu, kaip jie kažkur toli mėgina vesti tą susirinkimą, paisto kažkokius niekus apie Bilio Bibito mikčiojimą ir nuo ko jis prasidėjo. Rūkas toks tirštas, kad žodžiai pasiekia mane lyg pro vandenį. Jis pats toks panašus į vandenį, kad pakelia mane nuo kėdės, ir aš imu plūduriuoti, kurį laiką nesusigaudydamas, kur viršus, o kur apačia. Iš pradžių nuo to plūduriavimo man darosi šleikštoka. Ničnieko nematau. Dar niekad rūkas nebuvo toks tirštas, kad būčiau jame šitaip plūduriavęs.

Žodžiai čia garsūs, čia visai tylūs, bet netgi kai jie kuo garsiausi, ir suprantu esąs prie pat kalbančiojo, vis tiek ničnieko nematau.

Atpažįstu Bilio balsą; jis mikčioja kaip niekad baisiai, nes susinervinęs:

— ...iškritau iš ko-ko-koledžo, ne-ne-nes nustojau la-la-lankyti atsargos ka-ka-karininkų kursus. Aš n-nnebegalėjau. Ka-ka-kaskart, kai užsiėmimams v-vadovaujantis ka-ka-karininkas skaitydamas sąrašą sušukdavo „Bibitas“, aš n-n-negalėdavau atsakyti. Reikėdavo atsakyti: č-č-č.... — jis paspringsta tuo žodžiu lyg kaulu, — reikėdavo atsakyti: „Čia, sere“, bet aš n-n-negalėdavau išstenėti.

Jo balsas pranyksta, o tuomet iš kairės prasirėžia Didžiosios Sesers balsas.

— Ar pamenate, Bili, kada pirmąkart jums iškilo kalbos sunkumų? Ar pamenate, kada pirmąsyk sumikčiojote?

Nesuprantu, ar jis juokiasi, ar ką.

— Pi-pirmąsyk sumikčiojau? Pirmąsyk sumikčiojau? Pirmąjį žodį aš ne pasakiau, o išmik-mikčiojau: m-mm-m-mama.

Paskui balsai visai išnyksta; anksčiau to niekados neatsitikdavo. Gal Bilis irgi pasislėpė rūke? Gal visi ligoniai galutinai, visiems laikams vėl susigrūdo į rūką?

Plūduriuodamas aplenkiu kėdę. Jinai — pirma, ką aš pamatau. Ji išsikristalizuoja rūke man iš dešinės ir kelias sekundes kūpso prieš akis, beveik galėčiau pasiekti ją ranka. Pastaruoju metu nepaisydavau iš rūko išnirusių daiktų, ramiai sėdėdavau ir nemėgindavau į juos kibtis. Bet šįkart išsigandau, kaip man nutikdavo anksčiau. Kiek įmanydamas stengiuosi prisitraukti prie kėdės, įsikibti į ją, bet neturiu į ką atsiremti, tad bejėgiškai maskatuoju ore; man nelieka nieko kito, kaip stebėti ryškėjančią kėdę, o ji pasidaro tokia kaip niekad ryški, kad net įžiūriu piršto atspaudą, likusį darbininkui prisilietus prie nespėjusio išdžiūti lako; kelias sekundes ji tokia didžiulė šmėkšo prieš akis, o paskui vėl pranyksta. Dar nebuvau matęs šitaip plūduriuojančių daiktų, dar niekad nebuvau matęs rūko šitokio tiršto — net norėdamas negaliu nusileisti ant grindų ir atsistojęs vaikščioti. Štai ko aš toks išsigandęs: jaučiu, kad šįkart amžinai liksiu nežinia kur plūduriuoti.

Išvystu kiek žemiau plūduriuojantį chronių. Tai senasis pulkininkas Metersonas skaito iš raukšlėto ilgos geltonos rankos pergamento. Įdėmiai žiūriu į jį, manydamas, kad daugiau jo nebepamatysiu. Jo veidas toks didžiulis, kad man sunku nenusukti žvilgsnio. Kiekvienas plaukelis, kiekviena raukšlelė kuo didžiausi, tarsi žvelgčiau pro kokį mikroskopą. Taip ryškiai jį matau, kad išvystu visą jo gyvenimą. Jo veidas — tai šešios dešimtys metų pietvakarių armijos stovyklų; jis išvagotas geležimi kaustytų šaudmenų vežimų ratų, iki kaulo numindžiotas tūkstančių kojų per dvidienius žygius.

Jis ištiesia tą ilgą ranką, iškelia ją prieš akis ir prisimerkęs į ją žiūri, paskui pakelia kitą ranką ir braukia žodžius sumedėjusiu nuo nikotino pirštu, įgavusiu šautuvo buožės spalvą. Jo balsas gilus, kalba jis lėtai ir kantriai, ir aš matau, kad žodžiai, skaitomi bejausmių jo lūpų, tamsūs ir sunkūs.

— Taigi... Vėliava tai... Aa-mer-ika. Amerika tai... slyva. Persikas. Ar-bū-z-as. Amerika tai... ledinukas. Moliūgo sėkla. Amerika tai... tel-e-vizija.

Tai tiesa. Visa tai surašyta ant tos geltonos rankos. Aš ir pats galiu perskaityti kartu su juo.

— Taigi... Kryžius tai... Meks-i-ka, — jis pakelia akis, ar aš jį stebiu, o įsitikinęs, kad tikrai taip, nusišypso man ir porina toliau: — Meksika tai... grai-kinis riešutas. Lazdyno riešutas. Gi-lė. Meksika tai... vaivo-rykštė. Vai-vo-rykštė... medinė. Meksika... me-dinė.

Aš suprantu, kur jis suka. Jis šneka šitokius dalykus visus tuos šešerius metus, kai čia, bet aš niekados nekreipdavau į jį dėmesio, manydamas, kad jis tėra kalbanti statula iš kaulų ir artrito susuktų sąnarių, be perstojo vapaliojanti tuos idiotiškus apibūdinimus be krislelio prasmės. Dabar galų gale imu suvokti, ką jis šneka. Mat besistengdamas išlaikyti jį savo akiratyje, kad paskutinį kartą pažvelgęs jį prisiminčiau, žiūriu taip įdėmiai, kad imu suprasti. Jis nuščiūva, vėl įsmeigia akis į mane, norėdamas įsitikinti, jog aš jį suprantu, ir man norisi jam sušukti: „Taip, aš suprantu: Meksika nelyginant graikinis riešutas — ruda, kieta; užčiuopi ją akimis ir pajunti, kad ji lyg graikinis riešutas! Tavo žodžiai turi prasmės, seni, tik taviškos. Tu ne toks pamišėlis, kaip jie kad mano. Taip... aš suprantu...“

Tačiau rūkas taip užkimšęs man gerklę, kad negaliu išleisti nė garso. Kai jis ima nykti, dar spėju pamatyti, kaip jis vėl palinksta prie tos rankos.

— Taigi... Žalia avis yra... Kan-a-da. Kanada tai... eglė. Kviečių laukas. Kal-en-dorius.

Įtempiu akis, kad jis tik nepranyktų. Taip smarkiai įtempiu, kad man ima jas skaudėti, ir aš gaunu užsimerkti, o kai vėl prasimerkiu, pulkininko nebematyti. Aš vėl plūduriuoju vienui vienas, pasimetęs kaip dar niekad.

„Išmušė mano valanda, — sakau pats sau. — Šįsyk jau nebeišsikrapštysiu“.

Štai senasis Pitas, jo veidas lyg prožektorius. Jis už penkiasdešimties metrų man į kairę, bet matau jį taip aiškiai, tarsi jokio rūko nebūtų. O gal jis visai šalia ir visai mažas — nebesusigaudau. Jis man sako, koks jis pavargęs, ir vien nuo tų jo žodžių išvystu visą jo gyvenimą prie geležinkelio, išvystu, kaip jis stengiasi išmokti pažinti laikrodį, kaip prakaituoja ieškodamas, pro kurią kilpą prakišti savo geležinkelininko kombinezono sagą, stačiai iš kailio neriasi, kad susidorotų su darbu, kuris kitiems eina taip lengvai, kad jie gali išsidrėbę ant kartonu apdengtų kėdžių skaityti detektyvines istorijas ir žurnalus su nuogomis mergužėlėmis. Negali sakyti, kad jis būtų tikėjęsis susidoroti su tuo darbu, jis iš pat pradžių žinojo to nepajėgsiąs — bet privalėjo stengtis vien tam, kad žmonės nepranyktų jam iš akių. Tad keturiasdešimt metų jis sugebėjo išgyventi jei ne pačiame žmonių pasaulyje, tai bent jo pakraštyje.

Aš visa tai suvokiu, ir tai mane skaudina, kaip skaudino tai, ką matydavau armijoje per karą. Kaip skaudu buvo matyti, kas nutiko tėtušiui ir mūsų genčiai. Maniau liovęsis matyti tokius dalykus ir nerimauti dėl jų. Vis tiek jokios prasmės. Nieko nepakeisi.

— Aš pavargęs, — sako jis.

— Žinau, kad tu pavargęs, Pitai, bet aš tau nė trupučio nepadėsiu dėl to nerimaudamas. Pats žinai.

Pitas nusklendžia senajam pulkininkui pavymui.

O štai pasirodo Bilis Bibitas — visai taip, kaip pasirodė Pitas. Jie visi vora praslenka pro mane, kad paskutinį kartą galėčiau į juos pažvelgti. Žinau, kad Bilis negali būti toliau kaip už poros žingsnių, bet jis toks mažytis, tarsi būtų už gero kilometro. Jis maldauja manęs lyg elgeta, kuriam reikia gerokai daugiau, nei kas jam gali duoti. Jo burna kruta lyg kokios lėlytės.

— Aš susidirbau n-net pasipiršdamas. Aš pasakiau: „B-brangioji, ar už manęs te-te-te-te-te...“, kol ji pratrūko k-kvatoti.

Nematau, iš kur atskrieja Didžiosios balsas:

— Tavo motina man pasakojo apie tą merginą, Bili. Matyt, ji buvo gerokai per prasta tau. Kaip manai, Bili, kas joje tave taip baugino?

— Aš ją my-mylėjau.

Ir tau niekuo negaliu padėti, Bili. Tu tai žinai. Niekas iš mūsų negali. Privalai suprasti, kad vos tik žmogus pasišauna kitam padėti, pats pasidaro visų pažeidžiamas. Jis turi būti atsargus, Bili, nejaugi tu nežinai? Ką aš galėčiau padaryti? Tavo mikčiojimo neištaisysiu. Skustuvo rėžių ant riešų ir cigarečių nudegimų ant rankų nenutrinsiu. Kitos motinos duoti negaliu. Na, o kai Sesuo šitaip tave uja ir baksnoja tavo nosį į silpnąją vietą, kol iš tavęs išgaruoja net tie menko orumo likučiai ir pažemintas tu susitrauki, pavirsti niekuo, — ir čia aš nieko negaliu padaryti. Kartą prie Anzijo mačiau, kaip už penkiasdešimties metrų prie medžio pririštas mano draugas šaukė prašydamas vandens — jo veidas nuo saulės buvo pūslėtas. Užpuolikai, pasislėpę sodyboje, tikėjosi, kad mėginsiu jam padėti. Jie būtų sudraskę mane į gabalus.

Nusuk savo veidą, Bili.

Jie ir toliau slenka vorele man prieš akis.

Man rodosi, kad kiekvienas veidas — tai lentelė su užrašu: „Aš aklas“, kurias ant kaklų buvo pasikabinę akordeonistai iš Lotynų Amerikos Portlende, tik ant šitų užrašyta: „Aš pavargęs“ ar „Aš išsigandęs“, ar „Aš mirštu nuo nesveikų kepenų“, ar „Aš visas priraizgytas įtaisų, o žmonės mane be perstojo stumdo“. Įskaitau visas tas lenteles, kad ir kokios mažos pasidaro raidės. Kai kurie veidai žvalgosi vienas į kitą, ir vieni panorėję galėtų perskaityti, kas parašyta kitų veiduose, bet kas iš to? Veidai nuskrieja į rūką it konfeti.

Dar niekad nebuvau taip giliai nugrimzdęs. Tai štai kaip jautiesi miręs. Ko gero, taip jaučiasi daržovė: pasimeta rūke, nejuda. Į tavo kūną kemša maistą, kol jis galiausiai nustoja valgęs, o paskui jį sudegina. Ne taip ir blogai. Skausmo nejauti. Bemaž nieko dabar nejaučiu, tik tirtu iš šalčio, bet tai, manau, netrukus praeis.

Matau, kaip mano kuopos vadas skelbimų lentoje kabina įsakymą, kuo turime vilkėti šiandien. Matau, kaip JAV vidaus reikalų ministerijos akmenskaldė užgriūva mūsų mažytę gentį.

Matau, kaip tėtušis išskuodęs iš daubos stabteli ir nusitaiko į didžiulį elnią galingais ragais, liuoksintį tarp kedrų. Jis leidžia vieną šūvį po kito, bet kulkos tik kelia dulkes aplink elnią. Išėjęs iš daubos ir atsistojęs tėtušiui už nugaros, paguldau elnią antru šūviu, vos tik jis pradeda ropštis į stačią uolą. Aš išsišiepiu.

Dar nebuvau matęs, kad tu šitaip prašautum, tėve.

Akys nusilpo, sūnau. Nebenulaikau šautuvo taikiklio. Dabar jis tirtėjo lyg šuva, šikantis persikų kauliukais.

Tėvuk, patikėk manim: nuo tos Sido kaktusų krūminės be laiko susensi.

Tas, kuris geria Sido kaktusinę, vaikeli, jau be laiko susenęs. Eime, išskroskime tą padarą, kol musės jo neužpuolė.

Tai net ne dabar vyksta. Suprantate? Kai matai tokius nutikimus iš praeities, nieko negali padaryti.

Aure, pažiūrėkite...

Girdžiu kuždantis juodukus.

Aure, pažiūrėk į tą kvailelį Ražą — užsnūdo.

Gerai, Vade Ražai, gerai. Miegok, neprisišauksi bėdos. Taip.

Man nebešalta. Ko gero, man jau galas. Jau nusigavau ten, kur šaltis manęs nebepasieks. Galiu amžinai čia pasilikti. Man nebebaisu. Jie manęs nebepasieks. Mane pasiekia tik žodžiai, bet ir tie darosi vos girdimi.

Na... kadangi Bilis nusprendė pasišalinti iš diskusijos, gal kas norėtų iškelti kokį klausimą grupei?

Tiesą sakant, ponia, šio bei to išties esama...

Tai tas Makmerfis. Jis toli — vis dar mėgina ištraukti ligonius iš rūko. Kodėl jis negali palikti manęs ramybėje?!

— ...pamenate, kaip anądien mes balsavome dėl televizoriaus žiūrėjimo laiko? Taigi šiandien penktadienis“ ir aš pamaniau, ar nevertėtų vėl iškelti šį klausimą, — gal dar kas įgijo šiek tiek daugiau drąsos.

— Misteri Makmerfi, šio susirinkimo tikslas — gydymas, grupinė terapija, ir aš nesu įsitikinusi, kad tie nedideli nusiskundimai...

— Aha, aha, velniop tai, mes jau esame tai girdėję. Mes su kai kuriais vyrukais nutarėme...

— Luktelėkit, misteri Makmerfi, leiskite man pateikti klausimą grupei: ar kam nors iš jūsų neatrodo, kad misteris Makmerfis, galimas daiktas, pernelyg įkyriai perša kai kuriems jūsų savo pageidavimus? Man kilo mintis, kad jūs, ko gero, geriau jaustumėtės, jei jis būtų perkeltas į kitą skyrių.

Kurį laiką visi tyli, paskui kažkas sako:

— Kodėl jūs neleidžiate jam balsuoti? Kodėl jūs norite perkelti jį į neramiųjų skyrių vien už tai, kad jis pasiūlė balsuoti? Kas gi čia taip bloga, jei pasikeis tvarkaraštis?

— Betgi misteri Skenlonai, kaip pamenu, jūs tris dienas nieko neėmėte į burną, kol mes leidome įjungti televizorių ne pusę septynių, o šeštą.

— Pasaulio naujienas juk reikia pamatyti, ar ne? Viešpatie, Vašingtoną būtų subombardavę, o mes būtume sužinoję tik po savaitės.

— Taip? O kaip jums patiks atsisakyti pasaulio naujienų, kad galėtumėte žiūrėti, kaip pulkelis vyrų laksto paskui beisbolo kamuoliuką?

— O vieno ir kito negalime matyti? Ne, ko gero, ne. Po paraliais, nemanau, kad šią savaitę mus bombarduos.

— Leiskime jam balsuoti, mis Rečid.

— Puiku. Bet, mano manymu, tai akivaizdžiai įrodo, kokią neigiamą įtaką jis daro kai kuriems iš jūsų. Tad ką gi jūs siūlote, misteri Makmerfi?

— Aš siūlau pakartoti balsavimą dėl to, kad žiūrėtume televizorių po pietų.

— Ar jūs įsitikinęs, kad pasitenkinsite dar vienu balsavimu? Mes turime svarbesnių reikalų...

— Aš pasitenkinsiu. Tiesiog norėčiau pasižiūrėti, kurie iš šių bičų dar turi krislelį smarvės ir kurie nebeturi.

— Kaip tik tokias kalbas girdint, daktare Spaivi, man ir kyla mintis, ar ligoniai nebūtų labiau patenkinti, jei misteris Makmerfis būtų perkeltas kitur.

— Kodėl jūs neleidžiate jam balsuoti?

— Be abejo, misteri Čezvikai. Grupei siūloma balsuoti. Pakaks rankų pakėlimo, misteri Makmerfi, ar reikalausite slapto balsavimo?

— Norėčiau pamatyti rankas. Taip pat ir tas, kurios nepakils.

— Visus, pageidaujančius, kad televizoriaus žiūrėjimo laikas būtų perkeltas į popietę, prašom pakelti rankas.

Matau, kad pirmoji pakyla Makmerfio ranka, nes jam aptvarstė ją po to, kai persirėžė mėgindamas pakelti tą valdymo pultą. O paskui iš viršaus matau, kaip iš rūko iškyla kitos rankos. Tarsi Makmerfis įkištų tą didžiulį raudoną savo delną į rūką, nuleistų jį ir ištrauktų mirksinčius vyrus už rankos. Iš pradžių vieną, paskui antrą, trečią. Išvelka visą ūmiųjų vorą iš rūko, ir galop jie stovi, visi dvidešimt, keldami rankas ne vien už tai, kad žiūrėtų televizorių, bet ir prieš Didžiąją Seserį, prieš jos mėginimą išsiųsti Makmerfį į neramiųjų pamišėlių palatą, prieš tai, kaip ji su jais daugel metų kalba, elgiasi ir kaip juos uja.

Niekas nepraveria burnos. Jaučiu, kokie visi apstulbę, — ir ligoniai, ir personalas. Didžioji nesusigaudo, kas nutiko: vakar, prieš tai, kai jis mėgino pakelti tą pultą, už jį būtų balsavę gal tik kokie keturi ar penki. Vis dėlto prašnekusi, balsu ji neišsiduoda, kokia nustebusi.

— Aš suskaičiavau tik dvidešimt, misteri Makmerfi.

— Dvidešimt? Na ir gerai. Mūsų juk dvidešimt... — jis užsičiaupia supratęs, ką ji turi galvoj. — Velniai rautų, luktelėkit, ponia...

— Deja, pasiūlymas nepriimtas.

— Luktelėkit, velniai rautų!

— Skyriuje keturiasdešimt ligonių, misteri Makmerfi, keturiasdešimt, o „už“ balsavo tik dvidešimt. Norint pakeisti skyriaus dienotvarkę, reikia surinkti balsų daugumą. Deja, balsavimas baigtas.

Visame kambaryje leidžiasi rankos. Ligoniai žino pralaimėję ir stengiasi vėl vogčiomis nusigauti į rūką, nes ten jiems saugu. Makmerfis pašoka ant kojų.

— Kad aš skradžiai žemę prasmegčiau! Jūs norite pasakyti, jog ketinate mus šitaip apstumti? Priskaičiuodama ir tų sukriošėlių balsus?

— Jūs nepaaiškinote jam balsavimo tvarkos, daktare?

— Deja, išties reikia balsų daugumos, Makmerfi. Ji teisi, ji teisi.

— Daugumos, misteri Makmerfi; taip parašyta skyriaus įstatuose.

— O pakeisti tuos prakeiktus įstatus, kaip suprantu, galima tik balsų dauguma. Be abejo. Iš visų sušiktų nesąmonių šita, dievaži, yra didžiausia!

— Apgailestauju, misteri Makmerfi, bet šitaip parašyta skyriaus įstatuose, ir jeigu pageidaujate, galėčiau...

— Tai štai kaip pasireiškia ta sušikta jūsų demokratija, rupūs miltai!

— Jūs atrodote susinervinęs, misteri Makmerfi. Ar jums neatrodo, kad jis susinervinęs, daktare? Norėčiau, kad atkreiptumėte į tai dėmesį.

— Netaukškite man šitų niekų, ponia. Kai vyrą dulkina, jis turi teisę klykti. O mus tikrai išdulkino, velniai rautų.

— Atsižvelgiant į ligonio būklę, daktare, gal reikėtų šiandien užbaigti šį susirinkimą anksčiau...

— Palaukit! Luktelėkit, leiskite man pasikalbėti su kai kuriais iš tų senių.

— Balsavimas baigtas, misteri Makmerfi.

— Leiskite man su jais pasikalbėti.

Jis ateina iš kito dieninio kambario galo prie mūsų. Jis darosi vis didesnis, o jo žandai degte dega. Įkišęs ranką į rūką, jis mėgina išvilkti Raklį į paviršių, nes Raklis jauniausias.

— Na, o tu, bičiuli? Ar nori žiūrėti finalus? Beisbolą? Beisbolo rungtynes? Tik pakelk ranką...

— Ppppppisau tą žmoną.

— Gerai, tiek to. Na, o tu, kolega, kaip tu? Kuo tu sakei vardu — Elisas? Sakyk, Elisai, ar nori žiūrėti per televizorių, kaip žaidžia kamuoliu? Tik pakelk ranką...

Eliso rankos prikaustytos prie sienos, negali sakyti, kad jis balsuoja.

— Aš pasakiau, kad balsavimas baigtas, misteri Makmerfi. Jūs tik paverčiate save pajuokos objektu.

Visai jos nepaisydamas, jis eina pro chronių eilę.

— Nagi, nagi, tereikia vos vieno jūsų balso, bičai, nors vienas pakelkite ranką. Parodykite, kad jūs dar šitai galite.

— Aš pavargęs, — sako Pitas linguodamas galvą.

— Naktis tai... Ramusis vandenynas, — pulkininkas skaito iš savo delno; jo nevalia trukdyti kažkokiu balsavimu.

— Nors vienas, vyručiai, dėl Dievo meilės! Šitaip mes įgysime pranašumą — nejaugi jūs nesuprantate?! Mes privalome tai padaryti, antraip mus sumals! Nejaugi nė vienas iš jūsų, mulkiai, nesuprantate, ką aš kalbu ir nepakeisite rankos? Tu, Gabrieli? Džordžai? Ne? O tu, Vade, kaip tu?

Jis palinkęs virš manęs ūke. Kodėl jis nepalieka manęs ramybėje?

— Vade, tu mūsų paskutinė viltis.

Didžioji Sesuo dedasi savo popierius, kitos stovi apspitusios ją ratu. Galop ji atsistoja.

— Taigi susirinkimas nutraukiamas, — išgirstu ją sakant. — Maždaug po pusvalandžio norėčiau pamatyti skyriaus darbuotojus personalo kambaryje. Tad jeigu nėra dau...

Per vėlu — mano rankos nebesulaikysi. Makmerfis kažką jai padarė tą pirmą dieną, kažkaip ją užbūrė savąja ranka, tad ji nebeklauso mano nurodymų. Tai beprasmiška, kiekvienam pusgalviui aišku — aš pats to nedaryčiau. Vien iš to, kaip spokso į mane žado netekusi Didžioji, aš suprantu įkliuvęs į bėdą, bet sulaikyti jos nebegaliu. Makmerfis pritvirtino prie jos užslėptus laidus ir dabar iš lėto ją kelia, kad išvilktų mane iš rūko, — aš pasidarysiu matomas ir lengvai pažeidžiamas. Jisai tai daro, laidais...

Ne. Tai netiesa. Aš pats ją pakėliau.

Makmerfis džiugiai suklykia, tempia versdamas mane atsistoti, ploja man per nugarą.

— Dvidešimt vienas! Su Vado balsu — dvidešimt vienas! Dievaži, jeigu tai ne dauguma, aš suvalgysiu savo skrybėlę!

— Valio! — suspinga Čezvikas.

Kiti ūmieji eina iš kito kambario galo prie manęs.

— Susirinkimas buvo pasibaigęs, — sako jinai. Ji tebesišypso, bet kai eina iš dieninio kambario į seserų postą, matyti, kad jos sprandas išraudęs ir taip pučiasi, jog, rodos, ji gali kiekvieną akimirką sprogti.

Bet ji nesprogsta, tuoj pat — ne, gal tik po valandos. Už stiklo jos šypsena persikreipusi, keista — tokios dar nebuvome matę. Ji sėdi, ir tiek. Matau, kaip kvėpuojant kilnojasi jos pečiai.

Makmerfis dirsteli į laikrodį ant sienos ir sako, kad prasideda rungtynės. Atsiklaupęs prie vandens fontanėlio, kartu su keliais ūmiaisiais jis šveičia grindjuostę. Aš jau dešimtą kartą tą dieną valau šluotų spintą. Skenlonas su Hardingu tąso po koridorių blizgintuvą, trindami ką tik užteptą grindų vašką į žvilgančias aštuoniukes. Makmerfis pakartoja, kad tikriausiai jau prasideda rungtynės ir atsistoja, palikęs skudurą, kuriuo trynė grindjuostę. Visi kiti dirba toliau. Makmerfis praeina pro stiklo sieną, už kurios Sesuo žaibuoja į jį; jis išsišiepia jai, tarsi žinodamas, kad dabar ją įveikė. Kai atlošęs galvą pamerkia jai akį, jos galva vėl vos pastebimai trūkteli.

Visi dirba toliau, bet stebi jį akių kampučiais, o jis prisitraukia savo krėslą priešais televizorių, įjungia jį ir atsisėda. Ekrane pasirodo papūga, beisbolo aikštelėje dainuojanti dainą, reklamuojančią skutimosi peiliukus. Makmerfis atsistojęs paleidžia televizorių garsiau, kad užgožtų muziką, sklindančią iš garsiakalbio lubose, prisitraukia priešais save antrą kėdę, atsisėdęs susikrauna ant jos kojas, atsilošia ir užsidega cigaretę.

— Uch! Brolyti, tetrūksta alaus skardinės ir rūkytos dešrelės.

Sesuo spokso į jį, ir mes matome, kaip jos veidas išrausta, o lūpos ima krutėti. Ji greitomis apsidairo, pamato, kad visi laukia, ką ji dabar darys, — net juodukai sanitarai ir seserys vogčiomis į ją dirsčioja, o į personalo susirinkimą pradedą rinktis gydytojai rezidentai nenuleidžia nuo jos akių. Jos lūpos tvirtai susičiaupia. Ji atsigręžia į Makmerfį, palaukia, kol papūga baigs dainą apie skustuvus, tada atsikelia, prieina prie plieninių durų su valdymo aparatūra, spragteli kažkokį mygtuką, vaizdą televizoriaus ekrane pakeičia pilkuma ir mažytė šviesos akutė, spingsinti priešais sėdinčiam Makmerfiui.

Toji akutė visiškai jo nesutrikdo. Tiesą sakant, jis netgi neišsiduoda pastebėjęs, kad televizorius išjungtas: jis įsikiša cigaretę tarp dantų, užsismaukia kepurę ant akių tiek, jog turi atsilošti, kad ką matytų iš po jos snapelio.

Šitaip jis ir sėdi — susidėjęs rankas už galvos, susikrovęs kojas ant kėdės — ir rūkydamas cigaretę, styrančią iš po kepurės snapelio, spokso į televizoriaus ekraną.

Didžioji kenčia, kol jai trūksta kantrybė; tuomet priėjusi prie posto durų sušunka jam, girdi, geriau padėtų kitiems ligoniams tvarkytis. Makmerfis jos negirdi.

— Aš pasakiau, misteri Makmerfi, kad tokiu metu privalote dirbti, — jos balsas įtemptai spigus, tarsi zvimbimas elektrinio pjūklo, pjaunančio pušį. — Misteri Makmerfi, aš jus įspėju.

Visi metė savo darbus. Ji apsidairo, paskui žengteli iš posto Makmerfio link.

— Jūs esate uždarytas gydyti... jūs suprantate? Jūs esate... mano... personalo... žinioje, — ji iškelia kumštį; tie raudonai oranžiniai nagai rėžte įsirėžę jai į delną. — Žinioje ir galioje...

Hardingas išjungia blizgintuvą, palieka jį koridoriuje, priėjęs prisitraukia kėdę šalia Makmerfio, atsisėda ir taip pat užsirūko.

— Misteri Hardingai! Tučtuojau imkitės tvarkaraštyje numatytų pareigų!

Man dingteli, kad jos balsas skamba it atsitrenkęs į vinį, ir man nuo tos minties pasidaro taip juokinga, kad ko nesusijuokiu.

— Misteri Hardingai!

Tuomet Čezvikas metęs darbą pasiima kėdę, paskui Bilis Bibitas, paskui Skenlonas, paskui Fredriksonas su Syfeltu, paskui mes visi, padėję šluotas ir skudurus, prisitraukiame kėdes.

— Vyrai... liaukitės. Liaukitės!

Mes visi sėdime išsirikiavę prieš tą išjungtą televizorių, žvelgdami į pilką ekraną, tarsi kuo aiškiausiai matytume beisbolo rungtynes, o ji plyšoja, spygauja mums už nugarų.

Jeigu kas būtų įėjęs ir pamatęs vyrus, žiūrinčius į neįjungtą televizorių, ir penkiasdešimtmetę moteriškę, spygaujančią, klykaujančią jiems į pakaušius apie drausmę, tvarką ir bausmes, būtų pamanęs, kad jie visi iš proto išsikraustę.

2 DALIS

Pačiu akių krašteliu matau tą baltą emaliuotą veidą, tirtantį virš stalo seserų poste, matau, kaip jis išsikreipia ir ištįsta, stengdamasis atgauti pirmykštį pavidalą. Kiti vyrai taip pat stebi, nors stengiasi neišsiduoti. Jie apsimeta, tarsi jų akys įsmeigtos tik į tą tuščią televizoriaus ekraną priešais, bet aiškiai matyti, kaip jie vogčiomis dirsčioja į Didžiąją, sėdinčią už savo stiklo, — visai kaip aš. Pirmąsyk anapus to stiklo ji gavo paragauti, kaip jautiesi, kai tave stebi, nors baisiausiai trokšti užtraukti žalią užuolaidą tarp savo veido ir visų tų akių, nuo kurių negali pasislėpti.

Gydytojai rezidentai, juodieji sanitarai, visos seserys taip pat ją stebi, laukia, kol ji koridoriumi nueis į susirinkimą, kurį pati sukvietė; jiems rūpi pasižiūrėti, kaip ji elgsis dabar, kai jau aišku, kad ją galima išmušti iš vėžių. Ji žino, kad jie ją stebi, bet nesijudina iš vietos. Netgi tada, kai jie nupėdina į personalo kambarį jos nesulaukę. Aš pastebiu, kad visi prietaisai sienoje nutilo, tarsi lauktų, kol ji pasijudins.

Visame skyriuje rūko nebeliko.

Staiga prisimenu turįs išvalyti personalo kambarį. Aš visuomet nuėjęs išvalau personalo kambarį prieš tuos jų susirinkimus, daug metų tai darau, bet dabar aš toks išsigandęs, kad negaliu atsistoti nuo kėdės. Darbuotojai visuomet leisdavo man išvalyti tą kambarį, nes manė, kad negirdžiu, tačiau dabar, kai jie pamatė mane keliant ranką, Makmerfiui paliepus, ar tik jie nebus supratę, jog aš nesu kurčias? Ar tik jie nesusigaudys, kad girdėjau visus tuos metus, klausiausi paslapčių, skirtų vien tik jų ausims? Ką jie man padarys tame personalo kambaryje, jeigu tai žino?

Vis dėlto jie tikisi, kad ten būsiu. Jeigu ne, jie neabejos, kad girdžiu, pralenks mane, pamanę: „Matote? Jis neatėjo čia, nevalo, ar tai nerodo, jog jis nėra kurčias? Aišku, ką su juo daryti...“

Tik dabar imu gerai suvokti, į kokį pavojų save įstūmėme, leisdami Makmerfiui išvilioti mus iš rūko.

Prie durų atsirėmęs į sieną, susidėjęs ant krūtinės rankas, stovi juočkis sanitaras; žiūri į mus, susėdusius priešais televizorių, ir rausvas jo liežuvio galiukas maskatuoja tarp lūpų. Jo akys laksto visai kaip liežuvis ir sustoja ties manim; pamatau, kaip į audeklą panašūs jo vokai kilsteli. Jis ilgai nenuleidžia nuo manęs akių, ir aš žinau, kad jis laužo galvą dėl mano poelgio per gydomąjį susirinkimą. Paskui jis atsiplėšia nuo sienos, Palinkęs pasuka prie šluotų spintos, grįžta nešinas kibiru su muilinu vandeniu ir kempine, iškelia mano ranką, užveria ant jos kibiro lankelį ir pakabina jį lyg puodą ant židinio skersinio.

— Eime, Vade, — paragina jis. — Kelkimės, eime dirbti savo darbo.

Aš nesijudinu. Kibiras sūpuojasi man ant rankos. Ničniekuo neparodau jį girdėjęs. Jis stengiasi mane apgauti. Jis vėl ragina mane keltis, o kai nepasijudinu, išverčia akis į lubas, atsidūsta, nuleidęs ranką sugriebia už apykaklės, timpteli, ir aš atsistoju. Jis sugrūda kempinę man į kišenę, rodo į koridorių, kurio gale personalo kambarys, ir aš nueinu.

Tuo metu, kai einu koridoriumi, nešinas kibiru, žybt — pro šalį kaip visada ramiai ir galingai pralekia Didžioji Sesuo ir pasuka pro duris. Man darosi įdomu.

Vienui vienas likęs koridoriuje, pastebiu, kad jis vaiskus, — rūko niekur nėra. Ten, kur ką tik praėjo Didžioji, mažumą šalčiau, o palubėje baltais vamzdeliais, panašiais į žėrinčio ledo strypelius, cirkuliuoja sustingusi šviesa tarsi apšerkšnijusiomis šaldytuvo vijomis, sukonstruotomis taip, kad baltai švytėtų. Tie strypeliai nusitęsia iki personalo kambario durų koridoriaus gale, pro kurias ką tik įėjo Sesuo, — sunkių plieninių durų, panašių į šoko kromelio duris pirmajame pastate, tik ant šitų užrašytas numeris, o be to, akių aukštyje įstatyta stiklinė akutė, kad darbuotojai galėtų pasižiūrėti, kas beldžiasi. Priėjęs arčiau, pamatau, kad pro akutę sunkiasi šviesa, — žalia šviesa, karti lyg tulžis. Mat čia netrukus turi prasidėti personalo susirinkimas, todėl ir sunkiasi toji tulžis; susirinkimui įpusėjus, ji aplips visus langus ir sienas, tad aš, nušluostęs ją kempine, gausiu gręžti į kibirą, o paskui nuplauti nuosėdas išvietėje.

Valyti personalo kambarį visuomet bjauru. Niekas nepatikės, kokius klaikius dalykus man teko valyti per tuos susirinkimus: nuodus, pasigaminusius iš medžiagų, išsiskyrusių iš odos porų, ore sklandančias rūgštis, tokias stiprias, kad gali ištirpdyti žmogų. Pats esu matęs.

Esu buvęs susirinkimuose, per kuriuos stalų kojos išsiklaipydavo, kėdės susimazgydavo, o sienos tiek trindavosi viena į kitą, kad iš kambario galėdavai gręžte gręžti prakaitą. Buvo ir tokių susirinkimų, per kuriuos jie taip ilgai kalbėdavo apie kokį ligonį, kad jo kūnas atsirasdavo kambaryje, — jis nuogas tįsodavo ant kavos staliuko priešais juos, pažeidžiamas kiekvienos šėtoniškos idėjos, kuri tik šaudavo jiems į galvas; susirinkimui nesibaigus, jį paversdavo koše, kuria išterliodavo viską aplink.

Todėl aš ir turiu būti per jų susirinkimus: juose gali rastis tiek nešvaros, kad kas nors turi ją išvalyti, o kadangi personalo kambarys atidaromas tik per susirinkimus, tai daryti tegali tas, kuris, jų manymu, negalės išplepėti, kas čia dedasi. Taigi aš. Aš jau taip seniai kempine, skuduru ir šluota valau šį personalo kambarį (o prieš tai lentomis apkaltą kambarį senajame pastate), kad darbuotojai dažniausiai manęs net nepastebi. Aš vaikštinėju viską tvarkydamas, o jie žiūri pro mane, tarsi būčiau permatomas ar manęs išvis nebūtų — jeigu neateičiau, jie pasigestų vien tik plevenančio ore kibiro su vandeniu ir kempinės.

Bet šįsyk man pabeldus į duris, Didžioji Sesuo be galo įdėmiai žvelgia į mane pro akutę, o atrakina duris mane įleisti gerokai lėčiau nei paprastai. Man pasirodo, kad jos veidas atgavęs pirmykštį pavidalą ir toks pat valingas kaip visuomet. Visi kiti maišo cukrų kavos puodeliuose ir skolinasi cigaretes, kaip prieš kiekvieną susirinkimą, tačiau kambaryje tvyro įtampa. Iš pradžių man dingteli, kad ji kilo dėl manęs. Paskui pastebiu, kad Didžioji net neatsisėdo, net nepasirūpino puodeliu kavos.

Ji leidžia man įsprūsti pro duris, perveria mane iš paskos akimis, uždariusi užrakina jas, atsigręžia ir dar kartą įdėmiai mane nužvelgia. Žinau, kas jai įtartina. Buvau pamanęs, jog šitoks Makmerfio iššūkis ją bus taip sutrikdęs, kad ji nekreips į mane dėmesio, bet ji visai neatrodo sukrėsta. Jos galva blaivi ir ji dabar mąsto, kaipgi tas misteris Bromdenas išgirdo ligonį Makmerfį raginant pakelti ranką per tą balsavimą? Kaip jis susiprato padėjęs šluotą atsisėsti su ūmiaisiais priešais televizorių? Joks kitas chronius taip nepasielgė. Ji svarsto, ar tik nebūtų laikas truputį patikrinti tą mūsų vadą Bromdeną.

Atgręžęs jai nugarą, įlindęs į kampą imu darbuotis kempine. Iškeliu ją gerokai virš galvos, kad visi susirinkę matytų, jog ji apsivėlusi žaliomis gleivėmis ir kaip aš plušu, paskui pasilenkiu ir imu dar įnirtingiau trinti. Tačiau kad ir kaip smarkiai aš triūsiu, stengdamasis apsimesti nejuntąs, kad ji vis dar prie durų, jaučiu, jog ji ten tebestovi, žvilgsniu gręždama man kaukolę; jaučiu, jog dar minutė, ir ji kiaurai ją pragręš, tad dar kiek, ir aš pasiduosiu, imsiu klykti ir išpasakosiu jiems viską, jei tik ji neatitrauks nuo manęs tų savo akių.

Tuomet ji pajunta, kad ir į ją spokso, — visi kiti darbuotojai. Ji spėlioja apie mane, o jie lygiai taip pat spėlioja apie ją ir apie tai, ką ji ketina daryti su tuo rudaplaukiu dieniniame kambaryje. Jie laukia, ką jinai pasakys apie jį, ir jiems visai nė motais kažkoks pamišęs indėnas, keturpėsčias roplinėjantis kampe. Jie laukia jos, tad ji atplėšia akis nuo manęs, nuėjusi prisitraukia puodelį kavos, atsisėda ir ima taip atsargiai maišyti cukrų, kad šaukštelis nesyk necinkteli į puodelio kraštus.

Susirinkimą pradeda daktaras:

— Nagi, broliai ir seserys, gal pradėsime?

Jis nusišypso kavą siurbčiojantiems gydytojams rezidentams, stengdamasis nežiūrėti į Didžiąją Seserį. Mat ji sėdi neprasižiodama, ir todėl jis nervinasi, nenusėdi ant kėdės. Jis išsitraukia akinius, užsidėjęs pasižiūri į laikrodį ir kalbėdamas jį prisuka:

— Penkiolika po. Jau turėjome pradėti. Taigi. Kaip daugelis jūsų žinote, šį suėjimą sukvietė mis Rečid. Ji paskambino man prieš gydomąjį susirinkimą ir pasakė, kad, jos nuomone, Makmerfis sudrumsiąs skyriaus ramybę. Turint galvoj, kas dėjosi prieš kelias minutes, tai byloja apie nepaprastą jos nuojautą, ar ne?

Jis baigia sukti laikrodį, nes šis jau tiek prisuktas, kad dar truputis, ir pažirtų po visą kambarį, šypsosi į jį žvelgdamas, barbena rausvais trumpučiais pirštais sau per riešą ir atsisėdęs laukia. Paprastai po tokios įžangėlės vadžias perima jinai, bet šįsyk ji nieko nesako.

— Po to, kas nutiko šiandien, — toliau šneka daktaras, — niekas negalės teigti, kad susidūrėme su eiliniu žmogumi. Ne, tikrai ne. O kad jis išties yra trikdantis veiksnys — akivaizdu. Tad... ė... mano manymu, per šią diskusiją turime nutarti, kokių veiksmų imtis jo atžvilgiu. Kaip suprantu, Sesuo sukvietė šį susirinkimą — pataisykite mane, jeigu aš klystu, mis Rečid, — aptarti padėtį ir pasiekti vieningos personalo nuomonės, ką daryti su misteriu Makmerfiu.

Jis maldaujamai pažvelgia į ją, bet ji vis tiek nepraveria burnos. Ji nukreipusi žvilgsnį į lubas — tikriausiai ieško nešvarumų — ir, atrodo, visai negirdi, ką jis kalba.

Daktaras pasisuka į gydytojus rezidentus, viena eile susėdusius kitoje kambario pusėje: visi jie vienodai užkėlę koją ant kojos, visi pasidėję kavos puodelius ant to paties kelio.

— Nagi, vaikinai, — kreipiasi jis į juos. — Suprantu, kad neturėjote užtektinai laiko deramai nustatyti šio paciento diagnozę, bet jūs vis dėlto turėjote galimybę stebėti jo elgseną. Kokia jūsų nuomonė?

Išgirdę klausimą visi pakelia galvas. Jis gudriai įtraukė ir juos. Jie visi nukreipia žvilgsnius nuo jo prie Didžiosios Sesers. Kažkokiu būdu vos per kelias minutes ji atgavo visą turėtąją galią. Vien tik sėdėdama, šypsodama luboms ir nepraverdama burnos, ji vėl perėmė vadžias į savo rankas, visiems parodė, kad ji — toji jėga, su kuria reikia skaitytis. Jeigu tie vyrukai suloš ne taip kaip reikia, stažuotę tikriausiai baigs Portlende, alkoholikų gydykloje. Jie ima muistytis ant kėdžių visai kaip daktaras.

— Jo įtaka išties trikdanti, — pirmasis vyrukas nerizikuoja.

Jie visi siurbčioja kavą, apmąstydami jo žodžius. Paskui prabyla antras:

— Jis gali sukelti tikrą pavojų.

— Tiesa, tiesa, — pritaria daktaras.

Vyrukas pamano pataikęs į patį tašką ir dėsto toliau:

— Tiesą sakant, nemenką pavojų, — sako jis ir pasislenka arčiau kėdės krašto. — Nepamirškite: šis vyras smurtavo vien tam, kad, išsisukęs pataisos darbų ūkio, atsidurtų šioje palyginti prašmatnioje gydykloje.

— Smurtavo iš anksto apgalvojęs, — įsiterpia pirmasis rezidentas.

— Be abejo, pats šis sumanymas byloja, jog jis gali būti tik įžvalgus sukčius, o ne psichinis ligonis, — murma trečiasis.

Jis atsigrįžta pasižiūrėti, kaip jinai reaguoja į jo žodžius, bet ji nepakeičia pozos, niekuo neišsiduoda girdinti. Tačiau kiti darbuotojai žaibuoja į jį akimis, tarsi jis būtų pasakęs ką baisiai vulgaraus. Jis susigriebia peržengęs ribą, mėgina nuleisti viską juokais, tad sukikena ir sako:

— Kaip ten žmonės sako: „Kas žengia ne į koją, girdi kitą būgną“.

Per vėlu. Padėjęs kavos puodelį ir išsitraukęs iš kišenės pypkę, didumo sulig kumščiu, pirmasis atsigręžia į jį.

— Atvirai pasakius, Elvinai, — sako jis trečiajam, — aš tavim nusivyliau. Net jeigu nebūtum skaitęs jo ligos istorijos, pakanka pasižiūrėti į jo elgseną skyriuje, kad suvoktum, kokia absurdiška ši prielaida. Šis žmogus ne tik labai sunkus ligonis — mano galva, jis potencialiai agresyvus, neabejotinai. Manyčiau, būtent tai įtardama mis Rečid ir sušaukė šį susirinkimą. Nejaugi tu neatpažįsti — tai juk elementaraus psichopato tipas?! Su akivaizdesnių atveju nesu susidūręs. Tas vyras — tai Napoleonas, Čingischanas, Atila.

Įsiterpia dar vienas, prisiminęs Sesers grasinimus neramiųjų skyriumi.

— Robertas teisus, Elvinai. Nejaugi nematai, kaip tas žmogus šiandien elgėsi? Kai vienas iš jo sumanymų buvo sužlugdytas, jis pašoko nuo kėdės, pasiryžęs griebtis smurto. Sakykite, daktare Spaivi, kas rašoma jo byloje apie smurtą?

— Akivaizdus drausmės ir autoritetų nepaisymas, — sako daktaras.

— Taigi. Kaip matyti iš jo bylos, jis nekart priešiškai elgėsi su viršesniaisiais — mokytojais, armijos vadais, net kalėjimo prižiūrėtojais! Ir, mano nuomone, jo elgsena po šito triukšmingo šiandieninio balsavimo akivaizdžiai rodo, ko iš jo galime tikėtis ateityje, — jis nuščiūva, susiraukęs žvelgia į savo pypkę, vėl kišasi ją į burną, užsidega degtuką ir garsiai papsėdamas stengiasi ją įkurti. Kai pypkė užsidega, jis vogčiomis dirsteli pro geltonų dūmų kamuolį į Didžiąją Seserį; matyt, palaikęs jos tylėjimą pritarimu, varo toliau, su dar didesniu entuziazmu ir įsitikinimu: — Truputį susimąstyk ir įsivaizduok, Elvinai, — sako jis, ir nuo dūmų jo žodžiai skamba it vata apsivėlę, — kas atsitiks bet kuriam iš mūsų, likus akis į akį su misteriu Makmerfiu per individualios terapijos seansą. Įsivaizduok, kad tu prieini prie itin jautrios vietos, o jis nusprendžia nebepakęsiąs — kaip jis ten pasakytų? — „idiotiško kažkokio studenčioko blusinėjimosi“. Tu paprašai jo, kad nebūtų priešiškas, o jis atšauna: „Velniop tas nesąmones“, prašai jį nusiraminti, aišku, įsakmiu balsu, o šitas rudaplaukis airis psichopatas visa savo devyniasdešimt penkių kilogramų mase puola iš kitos stalo pusės ant tavęs. Ar tu — tiesą sakant, ar kuris kitas iš mūsų — sugebės susidoroti su misteriu Makmerfiu susiklosčius šitokiai padėčiai?

Jis vėl įsikiša pypkę milžinę į burnos kraštą, susideda delnus ant kelių ir laukia. Visi mintyse mato stambias, raudonas randuotas Makmerfio rankas ir į surūdijusį pleištą panašų kaklą, kyšantį iš marškinių apykaklės. Nuo to vaizdo Elvinas išbąla, tarsi jo veidą būtų nudažę dūmai, pučiami į jį bičiulio.

— Tad, jūsų manymu, būtų išmintinga perkelti jį į neramiųjų skyrių? — teiraujasi daktaras.

— Mano galva, tai būtų bent jau saugu, — atsako užsimerkdamas pypkorius.

— Man, ko gero, teks atsiimti savo žodžius ir pritarti Robertui, — pareiškia Elvinas, — bent jau dėl to, kad išsaugočiau sveiką kailį.

Visi nusijuokia. Dabar jie mažumą atsipalaiduoja, įsitikinę, kad pasiūlė išeitį, kurios ji tikėjosi. Pasveikindami save, visi gurkšteli kavos, išskyrus pypkorių, kuris vis vargsta su pypke, nes toji nuolat gęsta, tad jis vieną po kito žiebia degtukus, vis ją čiulpia, papsėdamas lūpomis. Pagaliau ji vėl tiek įsikuria, kad jis lieka patenkintas, ir mažumą didžiuodamasis savim pareiškia:

— Taip, ko gero, mielojo rudaplaukio Makmerfio vis dėlto laukia neramiųjų skyrius. Žinote, kokia mintis man kilo stebint jį pastarosiomis dienomis?

— Šizofreninė reakcija? — klausia Elvinas.

Pypkorius papurto galvą.

— Latentinis homoseksualizmas su besiformuojančia reakcija? — spėja trečiasis.

Pypkorius vėl papurto galvą ir užsimerkia.

— Ne, — sako jis ir nusišypso visiems. — Neigiamas Edipo kompleksas.

Visi jį pasveikina.

— Taip, mano galva, daug kas apie tai byloja, — sako jis. — Tačiau, kad ir kokia būtų galutinė diagnozė, privalome turėti galvoje viena: mes susidūrėme su nepaprastu žmogumi.

— Jūs... labai labai klystate, misteri Gideonai.

Tai Didžioji Sesuo.

Visi staiga pasuka galvas į ją, aš taip pat, bet susigriebiu ir mėginu užmaskuoti tą judesį, apsimesdamas valąs dėmelę, kurią ką tik aptikau ant sienos virš savo galvos. Visi velniškai pasimeta. Jie manė siūlą kaip tik tai, ko ji norėtų, ką ji pati ketino siūlyti per susirinkimą.

Aš irgi taip maniau. Buvau matęs, kaip ji išsiunčia į neramiųjų skyrių perpus menkesnius vyrus už Makmerfį vien ta dingstimi, kad jie kartais ko nors neapspjautų, betgi Makmerfis — ne vyras, o jautis, pasipriešinęs ir jai, ir visiems kitiems darbuotojams. Dar šią popietę ji ko neperkėlė jo į kitą skyrių, o dabar sako „ne“.

— Ne, aš nesutinku. Nieku gyvu, — ji visiems nusišypso. — Nesutinku, kad jį reikėtų išsiųsti į neramiųjų skyrių — šitaip mes tiesiog užkrautume savo problemą kitam skyriui, be to, aš nesutinku, kad jis koks nepaprastas padaras, koks „superpsichopatas“.

Ji laukia, bet niekas nesirengia prieštarauti. Ji pirmąsyk siurbteli kavos; kai atitraukia puodelį nuo lūpų, ant jo lieka raudonai oranžinė dėmė. Negalėdamas susitvardyti spoksau į puodelio kraštą: negali būti, kad ji būtų išsidažiusi lūpas šitokios spalvos dažais; ta dėmė tikriausiai nuo karščio — jos lūpoms prisilietus, puodelis ėmė smilkti.

— Prisipažinsiu: pamačius, jog misteris Makmerfis yra ramybės drumstėjas, pirmiausia man kilo mintis, kad jį reikia nieko nelaukiant perkelti į neramiųjų skyrių. Bet dabar, mano nuomone, jau per vėlu. Ar perkėlus jį bus atitaisyta žala, kurią jis padarė mūsų skyriui? Nemanau; po to, kas atsitiko šiandien, nemanau. Mano galva, perkeldami jį į neramiųjų skyrių, pasielgtume kaip tik taip, kaip tikisi ligoniai. Jis jiems atrodys kankinys. Jie taip ir neturės progos įsitikinti, kad jis nėra — jūsų, misteri Gideonai, žodžiais tariant — „nepaprastas žmogus“.

Ji dar sykį gurkšteli kavos ir padeda puodelį ant stalo; jis dunksteli it teisėjo plaktukas, ir nuo to garso visi trys rezidentai ištiesia nugaras.

— Ne. Jis nėra neeilinis. Jis yra žmogus, ir tiek; jį kamuoja tos pačios baimės, tas pats bailumas ir baikštumas kaip ir kiekvieną kitą žmogų. Aš bemaž įsitikinusi: dar kelios dienos, ir jis parodys tai ne tik mums, bet ir visiems ligoniams. Jeigu paliksime jį skyriuje, neabejoju, jo įžūlumas atlėgs, tas įsikalbėtas maištingumas išgaruos ir, — ji nusišypso pagalvojusi apie tai, ko nežino niekas kitas, — mūsų rudaplaukis didvyris susitrauks virsdamas tuo, ką atpažinę nustos gerbti visi ligoniai: pagyrūnu ir pasipūtėliu, kuris gali užsilipęs ant statinės šauktis sekėjų, kaip visi esame matę darant Čezviką, tačiau sprunka į krūmus, vos tik jam pačiam iškyla koks realus pavojus.

— Ligonis Makmerfis, — pypkorius jaučia privaląs ginti savo reputaciją, — man neatrodo panašus į bailį.

Aš laukiu, kad ji pasius, bet ne: tik žvilgteli į jį, tarsi sakydama: „Pagyvensim — pamatysim“ — ir ima aiškinti:

— Aš juk netvirtinau, kad jis bailys, misteri Gideonai, nieko panašaus. Tiesiog jis labai myli vieną žmogų. Būdamas psichopatas, jis pernelyg karštai įsimylėjęs tokį misterį Rendlį Patriką Makmerfį ir todėl be reikalo nestatys jo į kokį nors pavojų, — ji pasiunčia vyrukui tokią šypseną, nuo kurios jam pypkė užgęsta galutinai. — Jeigu tik truputį luktelėsime, mūsų didvyris — kaip jūs, studentai, sakote? — kitaip užkukuos. Ar ne?

— Tačiau tam gali prireikti daugybės savaičių... — buvo bepradedąs vyrukas.

— O mes jas turime, — atsako Sesuo. Ji atsistoja, iš pažiūros tokia patenkinta savim, kokios aš jos nebuvau matęs visą savaitę nuo tada, kai pasirodė Makmerfis ir pridarė jai rūpesčių. — Mes turime savaičių, mėnesių ar net metų, jei reikės. Nepamirškite, kad misteris Makmerfis uždarytas gydyti. Mes vieni spręsime, kiek laiko jis išbus šioje ligoninėje. Taigi jei daugiau klausimų nėra...

Man kurį laiką kėlė nerimą, kad Didžioji Sesuo per tą personalo susirinkimą jautėsi tokia savim pasitikinti, bet Makmerfiui tai buvo nė motais. Visą savaitgalį ir kitą savaitę jis ėdė ją ir juodukus taip pat negailestingai kaip lig tol, ir ligoniams tai neapsakomai patiko. Lažybas jis laimėjo: išvedė Didžiąją iš kantrybės, kaip buvo žadėjęs, bet, nors atsiėmė išloštus pinigus, ir toliau elgėsi kaip anksčiau: lakstydamas koridoriumi plyšojo dainas, šaipėsi iš juodukų, varė į neviltį visą personalą. O kartą jis koridoriuje priėjo prie Didžiosios ir paklausė, ar ji negalėtų pasakyti savo krūtinės apimties; girdi, nors ir kaip ji stengiasi paslėpti tas smagias didžiules krūtis, vis tiek nepavyksta. Ji praėjo pro jį nestabtelėjusi, nekreipdama dėmesio, lygiai kaip nekreipė dėmesio į tuos per didelius moteriškumo atributus, kuriais apdovanojo ją gamta, tarsi ji būtų aukščiau jų, aukščiau lytinių dalykų ir viso, kas kūniška ir efemeriška.

Kai ji iškabino užduotis skelbimų lentoje ir Makmerfis perskaitė, kad jam paskirta valyti išvietę, nuėjo į postą ir pabeldęs į tą jos langą padėkojo už suteiktą garbę; kaskart šveisdamas pisuarą, jis, girdi, galvosiąs apie ją. Ji atsakė, esą tai nebūtina, ačiū — tegul jis tik dirbąs savo darbą, ir to pakaksią.

Jis perbraukdavo šepečiu klozetą ne daugiau kaip porą kartų, į taktą iš visos gerklės traukdamas kokią dainą, paskui šliūkštelėdavo chlorkalkių, ir jo darbas būdavo baigtas. „Pakankamai švaru, — teigė jis juodukui, kuris kabinėjosi, esą labai jau greitai jis baigęs, — kai kam gal ir nepakankamai švaru, bet aš asmeniškai ketinu į juos šlapintis, o ne valgyti iš jų“. Didžioji Sesuo nusileido juoduko įkalbinėjimams ir pati atėjo patikrinti, kaip Makmerfis atliko pavestą užduotį. Ji atsinešė veidrodėlį, kurį ėmė kaišioti klozetų vidun. Prie kiekvieno klozeto ji kratydama galvą sakė: „Ne, tai pasityčiojimas... pasityčiojimas“. Makmerfis ėjo greta jos merkdamas akį ir atsakinėjo: „Ne, tai klozetas... klozetas“.

Bet ji daugiau neprarado savitvardos, ir net neatrodė, kad galėtų prarasti. Ji kabindavosi prie jo dėl tų klozetų, vis taip pat baisiai, lėtai ir kantriai uidama, kaip ir visus, o jis stovėjo prieš ją lyg baramas vaikutis — panarinęs galvą, uždėjęs bato noselę ant kito bato — ir sakydavo: „Aš stengiuosi, iš visų jėgų stengiuosi, ponia, bet, deja, iš manęs tikriausiai niekada neišeis geras šikinyko viršininkas“.

Kartą jis kažką užrašė ant popieriaus lapelio, kažkokius keistus ženklus, panašius į kokios svetimos kalbos abėcėlę, ir priklijavo jį vieno klozeto viduje kramtomosios gumos gabalėliu; perskaičiusi, ką pamatė veidrodėlyje, ji aiktelėjo, ir veidrodėlis, ištrūkęs jai iš rankų, įkrito į klozetą. Tačiau ji neprarado savitvardos. Pasitikėjimas savim, rodos, buvo kalte iškaltas tame lėliškame veide ir toje lėliškoje šypsenoje. Ji išsitiesė, metė į jį žvilgsnį, nuo kurio dažai būtų nusilupę nuo sienų, ir pareiškė, girdi, jo pareiga švarinti išvietę, o ne purvinti.

Tiesą sakant, skyriuje bemaž nebebuvo švarinamasi. Popiet, kai pagal tvarkaraštį reikėdavo tvarkytis, tuo pat metu turėjo būti rodomos beisbolo rungtynės, tad visi metę darbus išrikiuodavo prieš televizorių kėdes ir nesikeldavo nuo jų iki vakarienės. Nesvarbu, kad seserų poste išjungdavo elektrą ir mes nieko nematydavome, — vien tą tuščią pilką ekraną; mat Makmerfis linksmindavo mus ištisas valandas. Jis atsisėdęs porindavo mums visokiausias istorijas, pavyzdžiui, kaip jis kartą per mėnesį uždirbo tūkstantį dolerių, vairuodamas sunkvežimį kirtavietėje, o paskui viską iki paskutinio cento pralošė kažkokiam kanadiečiui, susilažinęs, katras taikliau mėto kirvį; arba kaip jis su draugeliu prikalbino vieną vyruką per rodeo Olbanyje joti ant buliaus užrištomis akimis („Ne buliui užrištos akys, o tam vyrukui“). Jie paaiškino jam, esą užsirišus akis neapsvaigsianti galva, kai bulius ims suktis ratu, o kai užrišo ant akių šaliką ir jis nieko nebematė, pasodino jį ant buliaus atbulą. Makmerfis pasakojo šią istoriją porą kartų, ir vis plojo sau per šlaunį kepure, netverdamas juoku, tai prisiminęs. „Su užrištomis akimis, ir dar atbulas... Kad aš skradžiai prasmegčiau — jis išsilaikė kiek reikėjo ir laimėjo prizą. Aš užėmiau antrą vietą; jei bulius būtų jį numetęs, būčiau laimėjęs ir susišlavęs gražaus pinigėlio. Prisiekiu: kitą kartą krėsdamas tokį pokštą aš užrišiu akis buliui“.

Pliaukši sau per koją ir kad kvatoja atlošęs galvą, durdamas nykščiu tarp šonkaulių arčiausiai sėdinčiam, stengdamasis ir jį priversti juoktis.

Kartais tą savaitę, girdėdamas griausmingą jo kvatojimą, matydamas, kaip jis krapštosi pilvą, rąžosi, žiovauja ir atsilošęs merkia akį tam, su kuriuo juokauja, ir kaip jam visa tai natūraliai išeina, — nelyginant kitam kvėpuoti — aš liaudavausi nerimavęs dėl Didžiosios Sesers ir už jos stovinčio Sindikato. Man kildavo mintis, kad jam pakaks jėgų išlikti savimi ir kad jis niekad nenusileis, kaip ji tikisi. Man dingtelėdavo, jog jis išties nepaprastas. Jis yra toks, koks yra, — štai kur šuo pakastas. Ko gero, jis todėl ir yra toks stiprus, kad yra toks, koks yra. Per visus tuos metus Sindikatas neįstengė iki jo prisikasti, tai kodėl Didžioji mano per kelias savaites tai padarysianti? Jis nesileis jų kraipomas ir dorojamas.

O paskui, išvietėje pasislėpęs nuo juodukų, aš žvelgdavau į save veidrodyje, stebėdamasis, kaip žmogus gali atlikti tokį žygdarbį, — išlikti tuo, kas yra. Veidrodyje atsispindėdavo mano veidas — tamsus, prakaulus, su stambiais išsišovusiais skruostikauliais, tarsi mėsa po jais būtų išskaptuota kirvuku, akys juodos, rūsčios ir nedoros, kaip tėtušio ar visų tų nuožmių, nedorų indėnų, kuriuos matai televizoriaus ekrane, ir aš pamanydavau: „Čia ne aš. Čia ne mano veidas“. Kai stengiausi būti žmogum su tuo veidu, net nebuvau aš. Iš tikrųjų tuomet aš net nebuvau pats savim — tik pasidarydavau toks, koks atrodžiau, kokį norėjo mane matyti kiti. Man atrodo, kad aš apskritai niekados nebuvau pats savimi. Kaip Makmerfis sugeba būti tuo, kas yra?

Dabar jis man atrodė kitoks negu tada, kai pasirodė skyriuje; dabar mačiau ne vien stambias rankas, rudas žandenas, sulaužytą nosį ir sarkastišką šypseną. Aš mačiau jį darant tai, kas nesiderino su jo veidu ar rankomis, pavyzdžiui, per darbo terapijos seansą tikrais dažais tapant paveikslą ant tuščio popieriaus lapo, kuriame nebuvo jokių linijų ar skaičių, kas pasufleruotų, kur paišyti, ar rašant kažkam laišką gražia, sklandžia rašysena. Kaip tokios išorės žmogus gali tapyti paveikslus ar rašyti kažkam laiškus, ar nuliūsti ir sunerimti, o tokį aš jį sykį mačiau, kai jis gavo laišką? Šitokių dalykų galėjai tikėtis iš Bilio Bibito ar Hardingo. Pastarojo rankos atrodė kaip tapytojo, nors jis niekad netapė; Hardingas sprausdavo jas tarp kelių ir versdavo pjaustyti lentas šunų būdoms. Makmerfis buvo ne toks. Jis neleido savo išorei vienaip ar kitaip keisti jo gyvenimą, lygiai kaip nesileido Sindikato apdorojamas ir paverčiamas tuo, kuo šis norėjo jį paversti.

Į daug ką aš ėmiau žiūrėti kitomis akimis. Aš pamaniau, kad rūko mašina sienų kiaurymėse sulūžo, kai jie per smarkiai paleido rūką prieš tą susirinkimą penktadienį, tad nebegalėjo paleidę rūką ir dujas iškreipti tikrovės. Pirmą kartą po daugelio metų mačiau žmones be to juodo apvado, kuris visą laiką juosdavo juos, o kartą vakare aš net mačiau, kas yra už lango.

Kaip jau esu aiškinęs, vakare prieš paguldydami mane jie dažniausiai duodavo tą tabletę, nuo kurios atsijungdavau. O jeigu jie neapskaičiuodavo dozės ir aš atsibusdavau, ant mano akių būdavo užsitraukusi kažkokia pluta, miegamasis būdavo pilnas dūmų, maksimaliai apkrauti laidai sienose raizgydavosi kibirkščiuodami į orą mirtį ir neapykantą; negalėdamas viso to pakelti, kišdavau galvą po pagalve ir stengdavausi vėl užmigti. Kaskart, kai iškišdavau nosį, užuosdavau svylančių plaukų dvoką ir girdėdavau garsą, tarsi kas čirškintų virš anglių kiaulienos šoninę.

Tačiau tą naktį, praėjus kelioms dienoms po didžiojo susirinkimo, kai atsibudau, oras miegamajame buvo švarus, tyla buvo bemaž mirtina, tik girdėjau tylų alsavimą ir gargaliavimą, sklindantį iš krūtinių dviem seniams daržovėms. Langas buvo atdaras, tad oras buvo gaivus, su kažkokiu prieskoniu, nuo kurio man kilo nenumaldomas noras išlipus iš lovos kažką padaryti.

Išsprūdau iš po antklodės ir basas tarp lovų nušlepsėjau šaltomis plytelėmis klotomis grindimis. Mano kojos užčiuopė plyteles, ir man dingtelėjo, kiek kartų, kiek tūkstančių kartų aš braukiau šluota tas grindis, niekados ničnieko nepajusdamas. Man atrodė, kad sapnuoju jas šlavęs, tarsi negalėčiau patikėti, jog visus tuos metus tai iš tiesų vyko. Tik tos šaltos plytelės man po kojomis tuomet atrodė tikros, bet tik tą akimirką.

Ėjau tarp vyrų, gulinčių į pusnis panašiomis ilgomis baltomis virtinėmis, stengdamasis į ką nors neatsitrenkti, kol pasiekiau sieną su langais. Priėjau prie lango, virš kurio nuo vėjelio švelniai plaikstėsi užuolaida, ir prispaudžiau kaktą prie tinklo. Jo vielos buvo šaltos ir aštrios; aš sukiojau įrėmęs galvą į šalis, kad pajusčiau tas vielas savo skruostais, ir užuodžiau vėjelį. Ruduo ateina, pamaniau, užuodžiu tą saldrūgštį siloso kvapą, skambantį ore lyg varpas, užuodžiu degintų ąžuolo lapų kvapą — kažkas paliko juos rusenti per naktį lauže, nes jie dar per žali.

Ruduo ateina. Be perstojo mąsčiau — ruduo ateina tarsi tai būtų buvęs keisčiausias iš kada nors įvykusių nutikimų. Ruduo. Dar neseniai lauke buvo pavasaris, paskui buvo vasara, o dabar ruduo — išties keistas dalykas.

Suvokiau, kad vis dar esu užsimerkęs. Užsimerkiau priglausdamas veidą prie tinklo, tarsi bijodamas pažvelgti laukan. Dabar gavau atsimerkti. Pažvelgęs pro langą, pirmą kartą pamačiau, kad ligoninė užmiestyje. Žemai kabantis mėnulis užliejo savo šviesa ganyklą; jo veidas buvo randuotas, subraižytas — mat jis ką tik ištrūko iš ąžuolų ir pelenių krūmokšnių raizgalynės horizonte. Žvaigždės prie mėnulio buvo blankios; juo toliau jos ištrūkdavo iš šviesos rato, valdomo milžiniško mėnulio, juo šviesesnės ir drąsesnės darėsi. Prisiminiau pastebėjęs visai tą patį dalyką, kai buvau medžioklėje su tėtušiu ir dėdėmis; tuokart gulėjau susisupęs į senelės austas antklodes kiek atokiau laužo, aplink kurį sutūpę vyrai tylėdami leido ratu litrinį ąsotį kaktusinės. Gulėjau ir žiūrėjau, kaip tas didelis Oregono prerijų mėnuo nušluosto nosį visoms jį apspitusioms žvaigždėms. Nemiegojau, nes man magėjo išsiaiškinti, ar mėnulis kada apsiblaus, o gal žvaigždės pašviesės, kol man ant skruostų iškrito rasa ir gavau užsitraukti antklodę virš galvos.

Ant žemės po mano langu kažkas sušmėžavo ir, metęs ilgą vorišką šešėlį ant žolės, pranyko už gyvatvorės. Kai tas padaras grįžo ten, kur geriau jį įžiūrėjau, pamačiau, kad tai šuo, jaunas ištįsęs kiemsargis, išsprukęs iš namų pašniukštinėti, kas darosi sutemus. Jis uostinėjo švilpikų urvus — norėdamas ne susimedžioti kokį, o tikriausiai sužinoti, ką jie veikia šiuo paros metu. Jis įkiša snukį į urvą, užrietęs pasturgalį pavizgina uodegą ir pasileidžia prie kito. Mėnesiena žvilgėjo rasotoje žolėje aplink jį, ir bėgdamas jis paliko pėdsakus, panašius į tamsių dažų dėmes, išdrabstytas žydrai žvilgančioje vejoje. Stryksėdamas nuo vienos itin įdomios landos prie kitos, jis taip susijaudino nuo to, kas dedasi aplink, — mėnulio danguje, nakties, vėjelio, prisisodrinusio tokių pašėlusių kvapų, jog nuo jų jaunas šuva pasigeria, — kad išgriuvęs aukštielninkas ėmė voliotis. Jis sukiojosi ir daužėsi lyg į krantą išmesta žuvis, išrietęs nugarą, pilvu į viršų, o kai atsistojęs pasipurtė, mėnesienoje it sidabriniai žvynai pažiro vandens purslai.

Jis vėl paskubomis apuostė urvus, vieną paskui kitą, stengdamasis kuo giliau įtraukti kvapus, paskui staiga sustingo ir, iškėlęs vieną leteną, pakreipęs galvą, įsiklausė. Aš irgi įsiklausiau, bet nieko negirdėjau, vien plevenančią užuolaidą. Klausiausi ilgai. Paskui tolumoje išgirdau laibą, kikenantį gagenimą; jis buvo vos girdimas, bet vis stiprėjo. Tai kanadinės žąsys traukė žiemoti į pietus. Prisiminiau, kiek kartų šliaužiojau pilvu jas medžiodamas, bet taip nė vienos ir nenušoviau. Stengiausi žiūrėti ten, kur buvo įsmeigęs akis šuo, — gal pamatysiu jų pulką, — bet buvo jau tamsu. Gagenimas buvo girdėti vis arčiau, kol galop ėmė rodytis, kad jos skrenda per patį mūsų miegamąjį, man prie pat galvos. Jos perkirto mėnulį juodu banguojančiu vėriniu, ištįsusiu į pleištą, kurio smaigalyje skrido vedlys. Akimirkai vedlys atsidūrė pačiame to švytinčio apskritimo centre; didesnis už kitus, jis čia pavirsdavo į kryžių, čia vėl susiglausdavo, o paskui pranyko danguje su visu savo pulku.

Klausiausi tolstančio jų gagenimo, kol galop jis ėmė aidėti vien tik mano vaizduotėje, nors šuo dar ilgai jas girdėjo. Jis vis dar stovėjo iškėlęs leteną — kol jos skrido virš jo, jis nesukrutėjo, nesulojo. Kai ir jis nebegirdėjo žąsų, nustriuoksėjo ta pačia kryptimi kaip ir jos, plento link; striuoksėjo jis ryžtingai ir iškilmingai, tarsi į kokį dalykinį pasimatymą. Sulaikęs kvapą klausiausi, kaip jam bėgant plumpsi į žolę jo didžiulės letenos, o paskui išgirdau ties posūkiu atlekiant automobilį. Jo žibintų šviesos įkalnėje šovė į dangų, o paskui įsmigo į kelią. Stebėjau, kaip šuo ir automobilis skuba į tą patį plento tašką.

Šuo buvo prie pat tvoros, juosiančios gydyklos teritoriją, kai pajutau, kaip kažkas sėlina man už nugaros.

Dviese. Nors neatsigręžiau, žinojau, kad tai juodukas Gyveris ir apgamuota sesuo su kryželiu. Pajutau, kaip iš baimės man ima dūgzti galvoje. Juočkis apsuko mane suėmęs už rankos.

— Aš jį nuvesiu, — tarė.

— Prie lango vėsu, misteri Bromdenai, — kreipėsi į mane sesuo. — Jums neatrodo, kad būtų geriau įsiropšti atgal į minkštą, šiltą lovytę?

— Jis negirdi, — paaiškino jai juodukas. — Aš nuvesiu. Jis amžinai atsiriša paklodę ir klajoja po miegamąjį.

Aš pajudu, o ji žengteli atatupsta, sakydama juodukui:

— Būkite geras, nuveskite, — ji grabinėja grandinėlę, kabančią ant kaklo. Namie ji užsirakina vonioje, kad niekas nematytų, išsirengia ir ima trinti kryželiu tą dėmę, plona linija nutįsusią nuo jos lūpų kampučio iki pečių ir krūtų. Ji be perstojo trina tą apgamą kryželiu, lyg patrakusi kartodama „Šventą Mariją“, bet apgamas nepranyksta. Ji žvelgia į veidrodį, mato, kad jis dar tamsesnis nei lig tol. Galop ima vielinį šepetį, kuriuo grandomi dažai nuo valčių, ir pradeda trinti apgamą, paskui apsivelka naktinius marškinius ant nudraskytos, kraujuojančios odos ir ropščiasi į lovą.

Tos medžiagos joje per daug. Jai miegant, jinai pakyla gerkle į burną ir išteka lūpų kampučiu it purpurinės seilės, o paskui smakru nušliaužia ant krūtinės. Rytą ji vėl pamato dėmę ir nusprendžia, kad šioji negalėjo atsirasti iš vidaus, — kaipgi? Tokiai dorai katalikei kaip ji? — ir pamano, kad čia nuo darbo vakarais su skyriumi, kur pilna tokių kaip aš. Mes vieni dėl to kalti, ir ji pasiryžusi atsilyginti mums, net jeigu tektų galvą paguldyti. Ak, kaip norėčiau, kad Makmerfis atsibustų ir man padėtų.

— Pririškite jį prie lovos, misteri Gyveri, o aš paruošiu vaistus.

Per gydomuosius susirinkimus pasipila skundai, negirdėti taip seniai, kad jau ir dalykai, dėl kurių skundžiamasi, pasikeitę. Dabar, kai Makmerfis čia ir palaiko visus tuos nusiskundimus, vyrai ima šiauštis prieš visa, kas jiems kada nors nepatiko skyriuje.

— Kodėl savaitgaliais užrakinami miegamieji? — paklaus Čezvikas ar dar kas. — Nejaugi žmogus net savaitgalį negali pabūti vienas?!

— Taip, mis Rečid, — antrins Makmerfis, — kodėl?

— Jeigu miegamuosius paliktume neužrakintus, kaip mes jau esame patyrę, po pusryčių jūs grįžtumėt į lovas.

— Ar tai mirtina nuodėmė? Juk normalūs žmonės savaitgaliais miega ilgiau.

— Jūs esate šioje ligoninėje, — tarsi šimtąjį sykį kartodama aiškindavo jinai, — nes įrodėte nesugebą prisitaikyti prie visuomenės. Mes su daktaru manome, kad kiekviena minutė, praleista kitų žmonių draugėje, — su tam tikromis išimtimis — turi gydomosios naudos, o kiekviena minutė, praleista vienatvėje, slogioms mintims kamuojant, tik didina jūsų atotrūkį nuo visuomenės.

— Tai todėl į darbo, fizio ir kitokias terapijas veda ne mažiau kaip po aštuonis ligonius?

— Jūs teisus.

— Jūs norite pasakyti, kad jeigu žmogus nori pabūti vienas, tai yra sutrikusios psichikos požymis?

— Aš to nesakiau...

— Jūs norite pasakyti, kad eidamas į išvietę išsituštinti, aš privalau pasiimti bent jau septynis bičiulius, idant šie neleistų man mąstyti atsisėdus ant klozeto?

Jai nesumojus ką atsakyti, Čezvikas pašoka ant kojų ir kriokia jai:

— Aha, jūs tai norite pasakyti?

Čia pat sėdintys kiti ūmieji taip pat sukyla:

— Taip, taip — jūs tai norite pasakyti?

Ji išlaukia, kol jie visi aprimsta ir stoja tyla, o paskui ramiai taria:

— Jeigu jūs, vyrai, galite tiek apsiraminti, kad pradėtume elgtis kaip diskutuojančių suaugusių grupė, o ne kaip vaikai žaidimų aikštelėje, mes paklausime daktarą, ar, jo manymu, verta šiuo metu keisti skyriaus tvarką. Ką pasakysite, daktare?

Visi žino, koks bus daktaro atsakymas, tad jam nespėjus nė prasižioti, Čezvikas jau kloja kitą nusiskundimą:

— Na, o kaip su mūsų cigaretėmis, mis Rečid?

— Aha, kaip su jomis? — pritariamai niurna ūmieji.

Makmerfis atsigręžia į daktarą ir klausia tiesiai jo, kol Didžioji dar negavo progos atsakyti:

— Aha, daktare, kaip su mūsų cigaretėmis? Kas jai davė teisę laikyti cigaretes — mūsų cigaretes — susikrovus ant savo stalo, tarsi jos priklausytų jai, ir dalyti mums po pakelį, kada susimano. Man ne itin malonu, kai nusiperku bloką cigarečių, o kažkas įsakinėja, kada jas rūkyti.

Daktaras pakreipia galvą, kad galėtų pažvelgti į Seserį pro akinius. Jis nebuvo girdėjęs, kad ši atima iš jų atliekamas cigaretes, norėdama užkirsti kelią kortavimui.

— Kaip ten yra su cigaretėmis, mis Rečid? Rodos, nesu girdėjęs...

— Mano nuomone, daktare, vienam žmogui surūkyti per dieną tris, keturis ar net penkis pakelius cigarečių — tikrai per daug. Tačiau susidaro įspūdis, kad praėjusią savaitę — po to, kai skyriuje pasirodė misteris Makmerfis, — tiek ir surūkoma. Štai kodėl aš nusprendžiau būsiant geriausia konfiskuoti krautuvėje pirktas ligonių cigaretes ir duoti kiekvienam po pakelį per dieną.

Makmerfis pasilenkia ir garsiai kužda Čezvikui:

— Tuoj ji pasakys nusprendusi, kaip privalome eiti į išvietę: negana to, kad vyras turi pasiimti septynis palydovus, jis dar ir negali eiti dažniau kaip dukart per dieną, ir tik po to, kai ji lieps.

Ir atsilošęs ant kėdės ima taip griausmingai kvatoti, kad beveik minutę niekas negali nieko pasakyti.

Makmerfis baisiausiai kaifavo nuo tos velniavos, kurią pats kėlė, ir, man rodos, mažumą stebėjosi, kad personalas pernelyg jo nespaudžia ir ypač dėl to, kad Didžioji Sesuo ne kažin ką tegalėdavo jam pasakyti.

— Maniau, kad senoji susna kietesnė, — kartą po susirinkimo pasakė jis Hardingui. — Ko gero, tiek ir tereikėjo — kartą gerai nutupdyti, — kad atvesčiau ją į protą. Nors, — susiraukė jisai, — elgiasi, tarsi visus kozirius tebelaikytų to savo balto chalato rankovėje.

Jis nesiliovė kaifavęs maždaug iki kito trečiadienio, kai sužinojo, kodėl Didžioji taip pasitiki savo koziriais. Trečiadieniais jie surenka visus, neturinčius kokių pūlinių, ir nuveda į baseiną, neklausę, ar mes to norime. Kai į skyrių prileisdavo rūko, aš jame pasislėpdavau, kad išsisukčiau maudymosi. Baseinas visuomet kėlė man baimę: visuomet būdavo baugu, kad atsidursiu ten, kur vandens bus virš galvos, nuskęsiu, mane įtrauks į nutekamąjį vamzdį ir nuneš tiesiai į jūrą. Kai vaikas būdamas gyvenau prie Kolumbijos upės, prie vandens jaučiausi kuo drąsiausiai: vaikštinėdavau, karstydavausi klojimais prie krioklio, net nepasikalęs batų išsikišusiomis vinutėmis, kaip kiti vyrai, nors aplink riaumodavo putotas žalias vanduo ir iš ūko kildavo vaivorykštės. Tačiau kai pamačiau, kad tėvas ima to ir ano bijoti, aš irgi pasidariau bailus — net prie seklaus duburio man būdavo baugu.

Kai išėjome iš persirengimo kambario, baseinas teliūškavo nuo besipliuškenančių nuogų vyrų; atsimušę nuo aukštų lubų, kaip ir visuose uždaruose baseinuose, aidėjo džiaugsmingi šūksmai ir cypsniai. Juodukai suginė mus į baseiną. Vanduo buvo maloniai šiltas, bet aš nenorėjau nutolti nuo krašto (sanitarai vaikštinėja, bambukinėmis kartimis stumdami gilyn tuos, kurie kabinasi į kraštus), tad laikiausi šalia Makmerfio, žinodamas, kad jie nemėgins stumti jo į gelmę prieš jo valią.

Jis kalbėjosi su gelbėtoju, o aš stovėjau už poros žingsnių. Makmerfis tikriausiai buvo ties įdubimu, nes darbavosi kojomis, o aš rėmiausi į dugną. Gelbėtojas stovėjo ant baseino krašto; jis vilkėjo marškinėliais su skyriaus numeriu ir buvo pasikabinęs švilpuką. Juodu su Makmerfiu ėmė kalbėtis apie skirtumus tarp ligoninės ir kalėjimo; Makmerfis teigė, kad ligoninėje kur kas geriau. Gelbėtojas tuo abejojo. Anot jo, būti uždarytam gydyti ir būti nuteistam — ne tas pats.

— Kai nuteisia kalėti, tu žinai, kurią dieną paleis.

Makmerfis liovėsi pliuškenęsis, iš lėto priplaukė prie baseino krašto ir sustojęs pakėlė akis į gelbėtoją.

— O kai uždaro gydyti? — paklausė jis patylėjęs.

Gelbėtojas gūžtelėjo raumeningais pečiais, timptelėjo ant kaklo kabantį švilpuką. Kadaise jis žaidė amerikietišką futbolą profesionalų komandoje, ir jo kaktoje buvo matyti sportbačio kapliukų žymės. Kai jis būdavo ne skyriuje, kartais jo smegeninėje sučirkšdavo kažkoks signalas, jo lūpos imdavo spjaudyti skaičius, jis parpuldavo keturpėsčias linijos žaidėjo poza ir pasileidęs į slaugę, einančią pro šalį, suvarydavo petį jai į inkstus, kad saugas galėtų prasmukti pro susidariusį už jo tarpą. Todėl jis ir buvo laikomas neramių pamišėlių skyriuje — kai nebudėdavo prie baseino, galėdavo ką nors tokio iškrėsti.

Jis dar sykį gūžtelėjo pečiais, paskui apsidairė į visas puses, ar nėra netoliese juodukų, atsiklaupė prie pat vandens ir ištiesęs parodė Makmerfiui ranką.

— Matai gipsą?

Makmerfis pažvelgė į stambią jo ranką.

— Ta ranka nesugipsuota, bičiuli.

Gelbėtojas tik išsišiepė.

— Tai va, ji sugipsuota todėl, kad per paskutines rungtynes su „Rudaisiais“ man bjauriai lūžo kaulas. Kol lūžis nesugis ir kol gipso nenuims, negalėsiu užsivilkti uniformos. Mano skyriaus sesuo sakosi slapčia gydanti man tą ranką. Tai štai, vyruti, jinai sako, kad jeigu pasisaugosiu, nepertempsiu jos ar panašiai, nuimsianti tą gipsą, ir aš galėsiąs grįžti į komandą.

Jis įsiremia kojų pirštais ir vienos rankos krumpliais į šlapias baseino plyteles, tikrindamas, ar netrukdo lūžusi ranka. Makmerfis kurį laiką stebi jį, o paskui klausia, ar seniai jis laukia, kada jie pasakys, jog ranka sugijusi ir jis galįs išeiti iš ligoninės. Gelbėtojas iš lėto atsistoja ir pasitrina ranką. Jis atrodo įsižeidęs, kad Makmerfis šito paklausė, tarsi kaltindamas jį ištižimu ir verkšlenimu dėl savo nesėkmių.

— Aš čia laikomas prievarta, — sako jis. — Jau seniai būčiau išėjęs, jei tai priklausytų nuo manęs. Ta lūžusia ranka griežti pirmu smuiku gal ir nesugebėčiau, bet rankšluosčius dėlioti galėčiau, ar ne? Bent ką nors galėčiau veikti. O toji skyriaus sesuo vis aiškina daktarui, girdi, aš nepasiruošęs. Net rankšluosčius dėlioti tame sumautame persirengimo kambaryje nepasiruošęs, — jis nusisuko, priėjo prie gelbėtojo bokštelio, užsilipo laipteliais kaip kokia girta gorila ir atkišęs apatinę lūpą įsistebeilijo į mus.

— Mane suėmė už tai, kad girtas būdamas pažeidžiau viešąją tvarką, ir aš čia jau aštuoneri metai ir aštuoni mėnesiai, — tarė jis.

Makmerfis atbulas atsistūmė nuo baseino krašto ir statmenas plaukdamas svarstė ką išgirdęs: jis buvo nuteistas šešiems mėnesiams pataisos darbų, du spėjo atsėdėti, liko dar keturi, o daugiau nei keturis mėnesius jis nenorėjo išbūti jokioje nelaisvėje. Šitam beprotnamy jis išbuvo bemaž mėnesį; gal jame išties kur kas geriau nei pataisos darbų ūkyje — patogios lovos, pusryčiams apelsinų sultys — bet ne tiek geriau, kad norėtų čia praleisti porą metų.

Jis priplaukė prie laiptelių sekliajame baseino gale ir susiraukęs išsėdėjo čia iki pat maudymosi pabaigos, pešiodamas tą vilnos kuokštą ant krūtinės. Žvelgdamas į jį, tokį paniurusį, paskendusį mintyse, aš prisiminiau, ką per susirinkimą sakė Didžioji, ir man pasidarė baugu.

Kai pasigirdo švilpukas lipti iš vandens ir mes visi gūžėjome į persirengimo kambarį, sutikome į baseiną einančius kito skyriaus ligonius, o vienas iš jų gulėjo kojų vonelėje, kurią visi turėjo perbristi. Jo rausva galva buvo didelė ir korėta, šlaunys ir blauzdos — išsipūtusios, tarsi kas būtų sugriebęs vandens pripiltą balioną ir persmaugęs per vidurį; jis gulėjo ant šono kojų vonelėje, šnopuodamas lyg mieguistas ruonis. Čezvikas su Hardingu padėjo jam atsistoti, bet jis tuoj pat vėl išsitiesė vonelėje, ir jo galva ėmė mataruoti dezinfekavimo skystyje. Makmerfis žiūrėjo, kaip juodu vėl jį pakelia.

— Kas čia toks, velniai griebtų? — paklausė jis.

— Jis serga hidrocefalija, — paaiškino jam Hardingas. — Mano supratimu, tai kažkoks limfos sutrikimas. Galva prisipildo skysčio. Padėk mums jį pakelti.

Jie paleido vyrioką, ir šis vėl išsitiesė vonelėje; jo minoje atsispindėjo kantrybė, bejėgiškumas ir užsispyrimas, o iš burnos į drumzliną it pienas vandenį tryško seilių burbulai. Hardingas dar sykį paprašė Makmerfį padėti ir vėl palinko su Čezviku prie nelaimėlio. Makmerfis prasispraudė pro juos ir peržengęs gulintįjį palindo po dušu.

— Tegul sau guli, — prausdamasis patarė jis. — Gal jam nepatinka gilus vanduo?

Nujaučiau, kas dabar bus. Kitą dieną Makmerfis nustebino visą skyrių: atsikėlė anksti ir taip iššveitė išvietę, kad toji net blizgėjo; paskui juodukų paprašytas kibo šiūruoti grindis. Nustebino visus, tik ne Didžiąją Seserį — toji elgėsi taip, tarsi jai čia nebūtų nieko nuostabaus.

O kai per susirinkimą tą popietę Čezvikas pasakė, esą visi sutinka, jog reikėtų atvirai pasikalbėti apie padėtį su cigaretėmis ir pareiškęs: „Kodėl nuo manęs slepiamos cigaretės, lyg pyragaičiai nuo kokio mažvaikio? Mes norime, kad ko nors šiuo atžvilgiu būtų imtasi, ar ne, Makai?“ — laukė, kad Makmerfis jį palaikytų, šis nepravėrė burnos.

Čezvikas atsigręžė į kampą, kuriame sėdėjo Makmerfis. Visi kiti irgi atsigręžė. Makmerfis atidžiai, nepakeldamas akių, stebėjo kortų kaladę, kuri čia atsirasdavo jo delnuose, čia vėl pranykdavo. Buvo tylu tylu, tik girdėjosi, kaip šnara tos riebaluotos kortos ir sunkiai alsuoja Čezvikas.

— Aš noriu, kad ko nors būtų imtasi! — staiga vėl suklykė Čezvikas. — Aš ne koks mažvaikis! — jis treptelėjo koja ir apsidairė, tarsi būtų pasiklydęs, tad atrodė, dar kiek — ir pravirks. Sugniaužęs kumščius, jis iškėlė juos prie putnios krūtinės. Žalios uniformos fone jo kumšteliai atrodė lyg rožiniai sviedinukai, bet jis buvo taip tvirtai juos sugniaužęs, kad visas tirtėjo.

Čezvikas niekad neatrodė didelis; jis buvo žemo ūgio, labai storas, o pakaušyje it koks rausvas doleris švietė plikas lopas, bet dabar, vienas atsistojęs dieninio kambario viduryje, atrodė lyg nykštukas. Jis pažiūrėjo į Makmerfį, bet nesulaukęs pritariamo žvilgsnio, nužvelgė eile susėdusius ūmiuosius, ieškodamas jų paramos. Kaskart, kai kuris nors iš skyriaus draugų nusukdavo akis, atsisakydamas jį paremti, panika jo veide išaugdavo dvigubai. Galop jo žvilgsnis sustojo ties Didžiąja Seserimi. Jis vėl treptelėjo koja.

— Aš noriu, kad ko nors būtų imtasi! Jūs mane girdite?! Aš noriu, kad ko nors būtų imtasi! Ko nors! Ko nors! Ko...

Du stambieji juodukai iš už nugaros sugriebė jam rankas, o mažasis permetė per jį odinį diržą. Čezvikas subliūško, lyg iš jo būtų išleidę orą, ir du didieji sanitarai nutempė jį aukštyn, į neramiųjų skyrių, — buvo girdėti duslus velkamų kojų bumpsėjimas į laiptus. Kai sanitarai grįžę atsisėdo, Didžioji atsisuko į kitame kambario gale susėdusius ūmiuosius ir juos nužvelgė. Po to, kai iškeliavo Čezvikas, niekas nepasakė nė žodžio.

— Ar dar kas nori padiskutuoti dėl cigarečių normavimo? — paklausė jinai.

Žvelgiant į eilę tuščių veidų prie sienos kitame kambario gale, mano akys užkliūva už Makmerfio, sėdinčio ant savo kėdės kampe; sutelkęs visą dėmesį, jis miklinasi perskirti kortų kaladę viena ranka... Tuomet balti lempų vamzdeliai palubėje vėl ima pulsuoti užšaldytą šviesą... jaučiu ją, jos spinduliai skverbiasi giliai man į vidurius.

Po to, kai Makmerfis liovėsi mus užsistojęs, kai kurie ūmieji ėmė šnekėti, esą jis vis dar stengiasi pergudrauti Didžiąją Seserį, esą suuodęs, kad ji ketina perkelti jį į neramiųjų skyrių, jis nusprendė kurį laiką neišsišokti, neduoti jai jokios dingsties. Kiti mano, kad jis, užliūliavęs jos budrumą, nori iškirsti kokį naują pokštą, dar įžūlesnį ir klastingesnį negu lig šiol. Jie sustoja grupelėmis, šnekasi, spėlioja.

O aš žinau, kodėl jis šitaip elgiasi, nes girdėjau jį kalbantis su gelbėtoju. Jis pagaliau pasidarė atsargus, ir tiek. Ir mano tėtušis ilgainiui toks pasidarė, suvokęs, jog neįveiks tų miestiečių, kurie norėjo, kad vyriausybė pastatytų užtvanką — mat tuomet atsirastų pinigų, darbo, o ir mūsų kaimo būtų atsikratyta: tegul tie dvokiantys žvejai indėnai pasiima du šimtus tūkstančių dolerių, kuriuos moka jiems valdžia, ir nešdinasi kur kitur! Tėtušis sumaniai pasielgė pasirašęs tuos popierius — spyriodamasis jis nieko nebūtų laimėjęs. Valdžia vis tiek būtų atėmusi tas žemes, anksčiau ar vėliau, o dabar genčiai buvo bent jau gerai sumokėta. Sumaniai jis pasielgė. Makmerfis irgi sumaniai elgėsi, aš tai mačiau. Jis nusileido, nes nieko gudriau nebuvo galima sugalvoti, tik ne dėl tų priežasčių, kurias prasimanė ūmieji. Jis to nesakė, bet aš žinojau ir pats sau sakiau, kad šitaip ir reikia elgtis. Be perstojo kartojau sau: šitaip saugu. Kaip pasislėpus. Niekas nenuginčys — taip ir reikia elgtis. Aš žinau, ką jis daro.

Paskui vieną rytą visi ūmieji taip pat supranta tikrąją jo atsitraukimo priežastį ir kad tos priežastys, kurias jie sukūrė, tebuvo savęs apgaudinėjimas. Jis nesyk neprasižiojo apie pašnekesį su gelbėtoju, bet jie žino. Manau, Didžioji paskelbė tai nakčia plonomis vielytėmis, išvedžiotomis miegamojo grindyse, nes visi iš karto tai sužino — aš pajuntu iš to, kaip jie žiūri į Makmerfį, kai tą rytą jis įeina į dieninį kambarį. Jie neatrodo užpykę ant jo ar juo nusivylę, kadangi ne blogiau už mane supranta, kad jis gali priversti Didžiąją Seserį paleisti jį iš gydyklos tik elgdamasis taip, kaip ji nori; vis dėlto iš jų žvilgsnių matyti, kad jiems apmaudu.

Net Čezvikas tai suprato ir nejautė Makmerfiui pagiežos, kam šis nesukėlė didelio triukšmo dėl cigarečių. Jis grįžo iš neramiųjų skyriaus po tos nakties, kai Didžioji apskelbė žinią apie Makmerfį visam skyriui, ir pats pasakė Makmerfiui supratęs, kodėl jis taip pasielgė ir kad, be abejo, taip buvo išmintingiausia, ir jeigu jis būtų pagalvojęs apie tai, kad Makas uždarytas priverstiniam gydymui, niekados nebūtų pastatęs jo į tokią keblią padėtį kaip anądien. Kalbėjo jis tai Makmerfiui, kai mus visus vedė į baseiną. Bet vos prie jo priėjome, jis pasakė tikrai norįs, kad ko nors būtų imtasi, ir nėrė į vandenį. Jo pirštai nežinia kaip įstrigo grotelėse, dengiančiose nutekamąjį vamzdį baseino dugne, ir nei galiūnas gelbėtojas, nei Makmerfis, nei du stambieji sanitarai negalėjo jo išvaduoti; kai jie atsinešė atsuktuvą ir atsukę groteles iškėlė į paviršių Čezviką, vis dar gniaužiantį groteles putliais rausvai melsvais pirštais, jis jau buvo negyvas.

Priešais save eilėje prie pusryčių matau, kaip padėklas iššauna į viršų, ir žalias plastmasinis debesis ima lyti pienu, žirneliais ir daržovių sriuba. Syfeltas ant vienos kojos, iškėlęs abi rankas, išsikrato iš eilės ir aukštielninkas krenta ant grindų, standžiai išsirietęs lanku; jo akys su išvirtusiais į viršų baltymais švysteli prieš mane. Jo galva trinkteli į plyteles, dunktelėjusi lyg akmuo, atsitrenkęs vandenyje į kitą, ir jis lieka išsirietęs tarsi koks trūkčiojantis, traukulių tampomas tiltas. Fredriksonas su Skenlonu prišoka padėti, bet stambusis juočkis nustumia juos į šalį ir išsitraukia iš užpakalinės kelnių kišenės plokščią rudų dėmių išmargintą lazdelę izoliacine juosta apvyniotu galu. Pražiodęs Syfeltą, jis sugrūda lazdelę jam tarp dantų, ir aš išgirstu, kaip sukąsta lazdelė ima trupėti į šipulius. Pajuntu burnoje atplaišų skonį. Syfeltas ima trūkčioti rečiau, bet su didesne jėga, kol galop nuo tų smarkių traukulių padaro „tiltelį“, kuris vis lėčiau čia iškyla, čia nusileidžia; atėjusi Didžioji pasilenkia virš jo, ir jis ištyžta, virsdamas pilka bala ant grindų.

Ji sudeda priešais save rankas, tarsi laikydama žvakę, pasižiūri į jo likučius, besisunkiančius iš kelnių kiškų ir marškinių rankogalių.

— Misteris Syfeltas? — klausia ji sanitaro.

— Taigi, — juodukas stengiasi ištraukti savo lazdelę. — Misteri Syfeltai!

— O misteris Syfeltas tvirtino, kad jam nebereikia vaistų, — linksėdama galva ji traukiasi atatupsta, kad toji iš jo likusi tižė nesuteptų jos baltų batų. Pakėlusi galvą nužvelgia ratu sustojusius paspoksoti ūmiuosius. Ji dar sykį linkteli galva ir pakartoja: — ...nebereikia vaistų.

Jos veide šypsena, kupina gailesčio, kantrybės ir pasidygėjimo — visko iš karto; šią miną nutaisyti ji puikiai išmokusi.

Makmerfis kaip gyvas neregėjęs tokių dalykų.

— Kas čia jam darosi? — klausia jis.

— Misteris Syfeltas — epileptikas, misteri Makmerfi, — paaiškina ji neatitraukdama akių nuo balos. — O tai reiškia, kad jį kiekvienu metu gali ištikti toks priepuolis, jei nepaiso gydytojų nurodymų. Bet jis mat geriau už juos nusimano. Mes jį įspėjome, kad šitaip atsitiks, kai neišgėrė vaistų. Bet jis vis tiek užsispyręs kvailai elgiasi.

Fredriksonas pašiaušęs antakius žengteli iš smalsuolių rato. Tai gyslotas, išblyškęs šviesiaplaukis vyras šviesiomis, susiraizgiusiomis blakstienomis ir ilgu smakru; jis dažnokai apsimeta smarkuoliu, kaip kartais mėgindavo ir Čezvikas: riaumoja, triukšmauja, į šuns dienas išdeda kokią seserį ir pareiškia išeisiąs iš šios dvokiančios skylės! Jam visados leidžia šaukti ir grūmoti kumščiu, kol jis aprimsta. Tada sako: „Jeigu jūs liovėtės, misteri Fredriksonai, mes tuoj pat spausdiname išrašymo aktą“, — paskui seserų poste lažinasi, po kiek laiko jis, nutaisęs prasikaltėlio miną, pabels į stiklą, prašydamas atleisti ir paprasčiausiai pamiršti, ką įsikarščiavęs prišnekėjo, o tuos popierius porai dienelių, jei galima, padėti ant lentynos.

Jis žengia prie Didžiosios, grūmodamas jai kumščiu.

— Tai šit kaip? Vadinasi, šitaip, a? Jūs ketinate nukryžiuoti Syfą, tarsi jis šitaip elgiasi, norėdamas jus įpykdyti, ar panašiai.

Ji ramindama uždeda delną jam ant rankos, ir jo kumštis atsigniaužia.

— Viskas gerai, Brusai. Jūsų draugas susitvarkys. Matyt, jis negėrė dilantino. Stačiai nežinau, ką jis daro su tais vaistais.

Ji žino ne blogiau už kitus: Syfeltas palaiko kapsules burnoje, paskui atiduoda jas Fredriksonui. Syfeltas vengia jų dėl „pražūtingo šalutinio poveikio“, kaip jis pats sako, o Fredriksonas mielai išgeria dvigubą dozę, nes mirtinai bijo priepuolio. Didžioji tai žino, — aišku iš balso — bet žvelgiant į ją, tokią užjaučiančią ir geraširdę, gali pamanyti, kad ji ničnieko nenutuokia apie tai, ką daro Fredriksonas su Syfeltu.

— Aha, — sako Fredriksonas, bet vis negali pasiryžti naujam puolimui. — Be reikalo jūs apsimetinėjate, kad viskas taip paprasta: arba geri tuos vaistus, arba ne. Jūs juk žinote, kaip Syfeltas nerimauja dėl savo išvaizdos, dėl to, kad moterims jis atrodo šlykštus ir panašiai, ir jūs žinote, kad, jo manymu, dilantinas...

— Žinau, — sako ji, vėl prisiliesdama prie jo rankos, — jis dar mano, kad nuo tų vaistų jam slenka plaukai. Vargšas senukas.

— Jis ne toks senas!

— Žinau, Brusai. Ko jūs taip sudirgote? Aš niekaip negaliu suprasti, kokie jūsų santykiai su draugu, kad šitaip jį užsistojate?

— Vis tiek velniava! — sako jis, susigrūsdamas kumščius į kišenes.

Didžioji pasilenkia, nuvaliusi grindų lopinėlį atsiklaupia vienu keliu ant jo ir ima minkyti Syfeltą, kad šis vėl atgautų šiokį tokį pavidalą. Paskui liepia juodukui pasilikti prie vargšelio — ji liepsianti atvežti neštuvus su ratukais, ir Syfeltas galėsiąs likusią dienos dalį miegoti miegamajame. Atsistojusi patapšnoja Fredriksonui per ranką, ir šis suniurna:

— Aha, man juk irgi reikia gerti dilantiną. Todėl aš žinau, ką patiria Syfas. Noriu pasakyti, štai kodėl aš, ak, kad jį kur bala...

— Aš suprantu, Brusai, ką judu abu patiriate, bet ar jums neatrodo, kad bet kas geriau už šitai?

Fredriksonas pažvelgia, kur ji rodo. Syfeltas jau pusiau normalus, jis pučiasi ir traukiasi kaskart giliai, su drėgnu gargimu įkvėpdamas ir iškvėpdamas. Galvos šone, toje vietoje, kuria jis trenkėsi į grindis, pūpso guzas, juočkio įkišta lazdelė ties burna apsivėlusi raudonomis seilėmis, o akių baltymai bebaigią atsiversti. Rankos delnais į viršų prilipusios prie šonų, pirštai trūkčiodami čia išsitiesia, čia susigniaužia, visai kaip tų vyrų rūkstančiais nuo srovės delnais — juos mačiau diržais pririštus prie kryžiaus pavidalo stalo šoko terapijos kromelyje. Syfeltas su Fredriksonu nekart nebuvo šoko kromelyje. Jie pagaminti taip, kad patys generuotų srovę; ji susikaupia jų nugarkauliuose, ir jeigu jie iškrypsta iš doros kelio, ją galima paleisti iš nuotolinio valdymo pulto plieninėse seserų posto duryse, tad būna, kad priėję įdomiausią šlykštaus anekdoto vietą, jie staiga sustingsta, tarsi kas būtų trenkęs per patį juosmenį. Net nereikia vežti jų į tą kromelį.

Didžioji timpteli jį už rankos, tarsi būtų užmigęs, ir pakartoja:

— Netgi turint galvoj neigiamą vaistų poveikį, ar jums neatrodo, kad jie geriau negu šitai?

Kai Fredriksonas įsmeigia žvilgsnį į grindis, šviesūs antakiai pakyla, tartum jis pirmą kartą matytų, kaip, bent jau kartą per mėnesį, pats atrodo. Didžioji nusišypso, patapšnoja jam per ranką, meta piktą žvilgsnį į ūmiuosius, gėdindama juos, kam susirinkę stebi tokį reginį. Jai išėjus, Fredriksonas krūpteli ir bando nusišypsoti.

— Net nežinau, ko įsiutau ant mūsų panelės — aš noriu pasakyti, kad ji nesuteikė jokios dingsties šitaip įniršti, ar ne?

Neatrodytų, kad jam reikia atsakymo; veikiau jis tikrai nesusigaudo, ko įsiutęs. Jis vėl krūpteli ir mėgina pasislėpti nuo grupės. Prieina Makmerfis ir tyliai klausia, ką jie vis dėlto geria.

— Dilantiną, Makmerfi, vaistą nuo traukulių, jeigu jums rūpi.

— O ką, jis nepadeda, ar kokį velnią?

— Taigi, mano manymu, padeda, jeigu jį geri.

— Tai ko čia šiktis dėl to, kad jį geri ar negeri?

— Jeigu tau tikrai rūpi, pasakysiu, kas čia šlykščiausią, — Fredriksonas pakelia ranką, suėmęs apatinę lūpą nykščiu ir smiliumi ją nulenkia žemyn, atidengdamas atspurusias, rausvas bekraujės dantenas, virš kurių kyšo ilgi, žvilgantys dantys. — Džančenos, — sako jis, nepaleisdamas lūpos. — Nuo džilantino fūva džančenos. O kilus friefuoliui, imi gžieššti džantimis. O tuomet...

Kažkoks garsas pasigirsta nuo grindų. Jie pažvelgia į aimanuojantį, švokščiantį Syfeltą, o tuo metu juodukas ištraukia izoliacine juosta apvyniotą lazdelę kartu su dviem dantimis.

Skenlonas pasiima savo padėklą ir nueina nuo žioplių būrio, taręs:

— Pragariškas gyvenimas. Gersi — pasmerktas, negersi — taip pat. Sakyčiau, atsiduri kažkokioje baisioje nelaisvėje.

— Aha, suprantu tave, — sako Makmerfis, nudelbęs akis į Syfeltą, kurio veidas jau pradeda atgauti pirmykštį pavidalą. Ir jo veidas ima įgauti tą pačią iškankintą, suglumusią slegiamo žmogaus miną — kaip ir to, kuris tyso ant grindų.

Nežinia, kas ten sugedo aparatūroje, bet jie baigia ją vėl pataisyti. Grįžta tvarkingas, monotoniškas režimas: pusę septynių keliesi, septintą — valgyklon, aštuntą chroniams ištraukiamos dėlionės, o ūmiesiems — kortos... Matau, kaip seserų poste virš valdymo mygtukų sklando balti Didžiosios Sesers delnai...

Kartais mane priskiria prie ūmiųjų, kartais ne. Būna, kad nuveda kartu su jais į biblioteką, aš tada einu į techninės literatūros skyrių, atsistojęs žiūriu į elektronikos knygas — pažįstu jas nuo tų metų, kai lankiau koledžą; prisimenu, kad tose knygose gausu piešinių, lygčių ir teorijų, o tai — tvirti, patikimi dalykai.

Noriu atsiversti kurią knygą, bet man baugu. Man apskritai baugu ką nors daryti. Jaučiuosi, tarsi sklandyčiau geltoname dulkiname bibliotekos ore, tarp lubų ir grindų. Virš manęs lyg patrakusios linguoja šūsnimis sukrautos knygos: jos vingiuoja, išsilaksto skirtingais kampais. Viena lentyna kiek pasvyra į kairę, antra — į dešinę, kitos palinksta man virš galvos, ir nesuprantu, kaip knygos neiškrenta. Tos iš visų pusių mane supančios į kopėtėles atsirėmusios lentynos, prilaikomos masyvių skersinių, paramstytos kuoleliais, vis kyla aukštyn, kol galop pranyksta iš akių. Dievai težino, kokios baisybės imtų dėtis, jei ištraukčiau vieną knygą.

Išgirstu kažką įeinant — pasirodo, vienas iš skyriaus sanitarų atvedė Hardingo žmoną. Įeidami į biblioteką, juodu šnekučiuojasi, šypsodami vienas kitam.

— Pasižiūrėk, Deilai, — sušunka juočkis knygą skaitančiam Hardingui, — pažvelk, kas atėjo tavęs aplankyti. Sakiau, jog dabar ne lankymo metas, bet ji tiek meilinosi, kad vis dėlto atvedžiau ją čionai, — jis palieka ją priešais Hardingą ir nueina, paslaptingai taręs: — Tik nepamirškite, gerai?

Ji pasiunčia bučinį juodukui, paskui atsigręžia į Hardingą, vikstelėdama klubais:

— Sveikas, Deilai.

— Brangioji, — sako jis, bet nepasijudina iš vietos, nors juos teskiria pora žingsnių. Jis tik nužvelgia visus, kurie juos stebi.

Žmona ūgio sulig juo. Apsiavusi aukštakulniais bateliais, su juodu rankinuku rankose, bet laiko jį ne už dirželio, o suspaudusi kaip knygą. Lakuotos odos fone jos nagai atrodo lyg kraujo lašai.

— Ei, Makai! — sušunka Hardingas Makmerfiui, kuris atsisėdęs kitame bibliotekos gale varto karikatūrų rinkinį. — Jeigu akimirkai atsitrauksi nuo savo literatūrinių tyrimų, supažindinsiu su savo antrąja puse ir podraug Nemezide; galėčiau pavartoti nuvalkiotą posakį „geresniąja puse“, bet jis, mano galva, teigia lygybę, ar ne?

Hardingas mėgina nusijuokti, ir du laibi jo pirštai pasikrapštę kišenėje ištraukia iš pakelio paskutinę cigaretę. Įkišta tarp dantų, ji tirta. Juodu su žmona taip ir nepriėjo arčiau vienas kito.

Makmerfis keliasi iš kėdės ir prieidamas prie jų užsimaukšlina kepurę. Hardingo pati žvelgia į jį pakėlusi vieną antakį ir šypso.

— Labą dieną, misis Harding, — sako jis.

Ji dar plačiau nusišypso ir atsako:

— Baisiai nemėgstu, kai mane vadina „misis Harding“, Makai, ar negalėtum vadinti mane Vera?

Visi trys sėdasi ant kušetės, ant kurios sėdėjo Hardingas, ir šis papasakoja žmonai apie Makmerfį ir kaip jis įveikęs Didžiąją Seserį, o jinai šypsodamasi sako visai tuo nesistebinti. Klodamas šią istoriją, Hardingas įsijaučia ir užmiršta savo rankas, o jos audžia ore tokį aiškų paveikslą, kad net matai jį, šoka pagal balso melodiją lyg dvi balerinos baltais apdarais. Jo delnai gali pavirsti kuo tik nori. Bet vos baigęs pasakojimą, jis pastebi, kad Makmerfis ir jo žmona akių nenuleidžia nuo jo delnų, tad sugauna juos tarp kelių ir pats iš to nusijuokia.

— Deilai, — sako jinai, — kada tu išmoksi juoktis, užuot cypčiojęs it pelė?

Tą pat apie Hardingo juoką pirmąją dieną pasakė Makmerfis, bet jos žodžiai paveikia kitaip: po Makmerfio žodžių Hardingas apsiramino, o dabar dar labiau susinervina.

Ji paprašo cigaretės; Hardingas kiša pirštus į kišenę, bet ji tuščia.

— Mums jas normuoja, — sako jis, suglausdamas liesus pečius, tarsi mėgintų nuslėpti iki pusės surūkytą cigaretę, kurią laiko rankoje. — Duoda vieną pakelį dienai. Taigi vyrui nėra iš ko būti galantiškam, brangioji Vera.

— Ak, Deilai, tau niekad nebūna gana, ar ne?

Jis žvelgia į ją šypsodamas, ir jo akyse sublizga tas suktas karštligiškas žaismingumas.

— Ar mes kalbame abstrakčiai ar konkrečiai apie cigaretes? Nesvarbu: kad ir ką turėjai galvoj, atsakymą žinai.

— Aš nieką neturėjau galvoj, tik tai, ką pasakiau, Deilai...

— Tu nieko neturėjai galvoj, meilute, tu pavartojai galininką vietoj kilmininko. Makmerfi, kalbos nemokėjimu Vera neatsilieka nuo tavęs. Klausyk, balandėle, tu juk žinai, kad su neiginiu negalima...

— Gerai! Pakaks! Aš turėjau galvoj viena ir kita. Aš turėjau galvoj visa, ką tu tik nori. Aš turėjau galvoj, kad tau niekad nieko nebūna gana, ir baigta!

— Ko tik nori, o ne ką tik nori, mano sumanusis vaikeli.

Ji piktai dėbteli į savo vyrą, paskui atsigręžia į šalia sėdintį Makmerfį.

— Na, Makai, o tu? Ar gali padaryti tokį paprastą dalyką — pasiūlyti merginai cigaretę?

Jo pakelis jau guli jam ant kelių. Jis pažvelgia į jį, tarsi apgailestautų, kad jo nebenuslėpsi, ir sako:

— Žinoma, aš juk visuomet turiu cigarečių. Mat aš kauliju jas iš kitų kiekviena proga; todėl man užtenka pakelio ilgesnį laiką nei Hardingui. Jis rūko tik savas. Tad aišku, kad jam greičiau baigiasi negu...

— Nereikia atsiprašinėti už mano trūkumus, mano drauge. Tai netinka tavo būdui ir nedaro garbės manajam.

— Taigi kad nedaro, — patvirtina mergina. — Tau tereikia pridegti man cigaretę.

Ir ji taip pasilenkia į priekį, kad net aš iš kito kambario galo matau, kas po palaidinuke.

Kurį laiką ji kalba apie kai kuriuos Hardingo draugus — jai nusibodę, kad šie vis užsuka į namus jo ieškoti.

— Pažįsti tokių, ar ne, Makai? — sako ji. — Pasipūtę berniokai gražiais ilgais, stačiai idealiai sulaižytais plaukais ir dailiai mataruojančiais glebiais delnais.

Hardingas klausia jos, ar tik pas jį jie ateiną, o ji atšauna, kad vyrai, kurie ateina pas ją, mataruoja ne glebiais delnais, po šimts pypkių.

Staiga ji atsistoja ir sako, kad jai metas eiti. Ji spusteli Makmerfiui ranką, pareiškia turinti viltį jį kada nors dar kartą pamatyti ir išeina iš bibliotekos. Makmerfis negali ištarti nė žodžio. Sutauškėjus jos aukštakulniams bateliams, visų galvos vėl pakyla; ligoniai stebi, kol ji nueina koridoriumi.

— Kokį įspūdį ji tau padarė? — klausia Hardingas.

Makmerfis krūpteli.

— Velniškai smagūs buferiai, — nieko daugiau nesugalvoja jis. — Ne mažesni už mielosios Rečid.

— Aš turėjau galvoj ne išorinius dalykus, mano drauge, o...

— Rupūs miltai, Hardingai! — staiga sukriokia Makmerfis. — Aš nežinau, kokį įspūdį! Kuo jūs mane laikote — vedybinio gyvenimo konsultantu?! Viena težinau: niekas nėra toks didelis, koks tariasi esąs, ir man atrodo, kad visi ištisą gyvenimą nieko daugiau neveikia, tik plėšo vieni kitus į gabalus. Aš žinau, ko tu iš manęs nori, — nori, kad gailėčiausi tavęs, manyčiau, kad ji tikra šliundra. Beje, tu neparodei, kad laikai ją kokia karaliene. Dedu skersą ant tavęs su visais „kokį įspūdį tau padarė“. Aš turiu pakankamai savų rūpesčių, kad sukčiau galvą dėl tavųjų. Liaukis, ir baigta! — jis piktai nužvelgia visus bibliotekoje esančius ligonius. — Visi liaukitės! Nustokit šikęsi prie manęs, kad jus kur velnias!

Vėl užsimaukšlina kepurę ir eina prie savo karikatūrų rinkinio kitame bibliotekos gale. Visi ūmieji prasižioję susižvalgo. Ko jis ant jų klykia? Niekas prie jo nesišiko. Nuo tada, kai jie sužinojo, jog stengiasi gražiai elgtis nenorėdamas, kad jį čia ilgai laikytų, niekas ničnieko jo neprašė. Dabar jie stebisi, kad jis šitaip užsiplieskė ant Hardingo ir nesusigaudo, kodėl jis taip piktai stveria knygą nuo kėdės ir atsisėdęs prisikiša prie pat veido, — ar kad kiti į jį nežiūrėtų, ar pats nenorėdamas žiūrėti į kitus.

Per vakarienę jis atsiprašo Hardingo — girdi, pats nežino, koks šišas jį pagavęs bibliotekoje. Hardingas sako, kad čia, ko gero, kalta jo žmona — ji dažnai išvedanti žmones iš pusiausvyros. Makmerfis sėdi nudelbęs akis į savo kavą ir sako:

— Nežinau, brolau. Aš tik šiandien su ja susipažinau, taigi tikrai ne dėl jos šią nykią savaitę mane kamuoja bjaurūs sapnai.

— O, misteri Makmerfi, — sušunka Hardingas, mėgindamas pamėgdžioti mažąjį rezidentą, kuris ateina į susirinkimus, — jūs privalote papasakoti mums šiuos sapnus! Luktelėkit, aš atsinešiu pieštuką ir bloknotą, — Hardingas kvailioja, norėdamas išsklaidyti įtampą, kilusią po Makmerfio atsiprašymo. Paėmęs servetėlę ir šaukštą, jis vaizduoja rašąs. — Taigi ką konkrečiai jūs matėte tuose... ė... sapnuose?

Makmerfis net nešypteli.

— Nežinau, brolau. Vien veidus... sakyčiau, vien veidus.

Kitą rytą atsistojęs prie valdymo pulto prausykloje Martinis vaizduoja reaktyvinio lėktuvo pilotą. Lošusieji pokerį padeda kortas ir šypsodamiesi stebi jo vaidybą.

— YyyyaAAūūūrrr. Žaibe, Žaibe, keturi nulis šešiolika nulis nulis pastebėtas, kažkoks objektas, tikriausiai priešo raketa. Tučtuojau sunaikinkit! YyyaaUUmm.

Pasuka rankenėlę, pakreipia svirtelę į priekį, palinksta lėktuvui svyrant. Rodyklę pulto šone jis nustato ties maksimumu, bet iš purkštuvų priešais jį plytelėmis apklijuotoje kabinoje vanduo nepasipila. Hidroterapija nebetaikoma, tad niekas neprijungė vandens. Naujutėlaičiai chromuoti įtaisai ir plieninis pultas niekad nebuvo naudojami. Jei nebūtų chromuoti, pultas ir dušas niekuo nesiskirtų nuo hidroterapijos įrenginių senojoje ligoninėje prieš penkiolika metų: purkštuvai gali visokiais kampais nukreipti čiurkšlę; guminę prijuostę apsirišęs technikas stovi kitame kambario gale ir sukioja pulto rankenėles, nurodo, kuris purkštuvas kur turi purkšti, kokiu smarkumu, kokio karštumo vandenį. Jeigu jis atidaro purkštuvo sklendę — čiurkšlė švelni, raminanti, jei uždaro — tave ima badyti lyg adatomis. Kabai tarp purkštuvų ant brezentinių diržų, visas permirkęs, suglebęs, susiraukšlėjęs, o technikas stovi sau ir mėgaujasi savo žaisliuku.

— YyyaaŪUŪUmm... Žeme, Žeme, raketą pastebėjau... ji jau mano taikiklyje.

Martinis pasilenkia, primerkęs vieną akį nusitaiko pro purkštuvų žiedą.

— Objektas taikinyje! Pasiruošt... Ugnis!

Jis staigiai atitraukia rankas nuo pulto, stovi visas įsitempęs, pasišiaušusiais į visas puses plaukais, o akys net išvirtusios iš akiduobių, spokso į dušo kabiną su tokiu paklaikusiu išgąsčiu, kad visi kortuotojai atsisuka, tikėdamiesi irgi pamatyti, bet nieko joje nemato, vien sagtis, tabaluojančias tarp purkštuvų ant standžių naujų brezentinių diržų.

Martinis atsigręžia ir žiūri tiesiai į Makmerfį, į nieką daugiau.

— Ar matei juos? Matei?

— Ką mačiau, Martai? Aš nieko nemačiau.

— Visuose tuose diržuose? Ar matei?

Makmerfis nusisuka ir prisimerkęs žiūri į kabiną.

— Ne, ničnieko.

— Luktelėk. Reikia, kad tu juos pamatytum, — neatlyžta Martinis.

— Velniai tave griebtų, Martini, aš gi tau sakiau, kad jų nematau! Supratai? Nė velnio!

— A, — sako Martinis. Jis linkteli ir nusigręžia nuo dušo. — Aš ir pats jų nemačiau. Aš tik pajuokavau.

Makmerfis perskiria kortų kaladę ir pliaukštelėjęs jas supašo.

— Žinai, man tokie juokai nepatinka, Martai, — jis vėl perskiria kaladę ir ima ją pašyti, bet kortos pažyra į šalis, tarsi kaladė būtų sprogusi tarp drebančių jo pirštų.

Prisimenu, irgi buvo penktadienis, trys savaitės po mūsų balsavimo dėl televizijos, kai visi paeinantieji buvo nuginti į pirmąjį pastatą peršviesti krūtinės ląstos — neva nustatyti, ar nesergame tuberkulioze, bet aš žinau, kad jie ten tikrina, ar gerai veikia visiems įmontuota aparatūra.

Mes sėdime ant ilgo suolo koridoriuje, vedančiame prie durų su užrašu „Rentgenas“; šalia — durys su užrašu „Ausų, gerklės ir nosies ligų kabinetas“; čia žiemą mums tikrina gerkles. Kitoje koridoriaus pusėje stovi kitas suolas, kuris baigiasi prie tų metalinių durų su kniedžių eile ir be jokio užrašo. Du vyrukai snūduriuoja ant to suolo tarp dviejų sanitarų, o dar viena auka jau gydoma viduje — girdžiu ją spiegiant. Durys bum atsidaro, ir aš pamatau viduje spingsinčias elektronines lempas. Išridena dar teberūkstančią auką, ir aš sėdėdamas įsikimbu į suolą, kad manęs neįsiurbtų pro tas duris. Du sanitarai, negras ir baltasis, pastato vieną iš tų sėdinčių ant suolo vyrukų, šis ima svirduliuoti ir siūbuoti nuo prikimštų jam vaistų. Paprastai prieš šoko terapiją sugirdo raudonąsias kapsules. Sanitarai įstumia jį pro duris, ir technikai kišasi jį sau po pažastimis. Spėju pamatyti, kad vyrukas susigaudę kur atsidūręs ir įsmeigia kulnus į betonines grindis, nesileisdamas tempiamas prie stalo; metalinės durys, dusliai trinktelėjusios į čiužinį, užsidaro, ir aš jo nebematau.

— Brolyti, kas ten pas juos dedasi? — klausia Hardingo Makmerfis.

— Tenai? Tiesa, tu juk dar nesi patyręs to malonumo. Gaila. Jokiam mirtingajam nevalia to nepatirti, — Hardingas susineria pirštus ant sprando ir atsilošęs žvelgia į metalines duris. — Tai ir yra šoko kromelis, apie kurį neseniai tau pasakojau, mano drauge, ĖST — elektros šoko terapijos kabinetas. Šitie laimingieji ten už dyką nukeliauja į Mėnulį. Ne, geriau pagalvojęs negali sakyti, kad už dyką. Už šią paslaugą sumoki ne pinigais, o smegenų ląstelėmis, juk kiekvienas banke turi jų milijardus. Baisaus čia daikto, kad kelių neteksi.

Jis susiraukęs pažvelgia į vienintelį ligonį, likusį ant suoliuko.

— Šiandien, atrodo, klientų ne itin gausu, ne taip kaip pernai, kai jie plūste plūdo. Ką darysi — c’est la vie: mados ateina ir praeina. Deja, ko gero, regime EŠT saulėlydį. Mūsų mieloji vyriausioji Sesuo viena iš nedaugelio, kam užtenka drąsos ginti puikią seną folknerišką tradiciją gydant proto invalidus — ji už smegenų išdeginimą.

Durys prasiveria. Iš kambario niekieno nestumiami išrieda neštuvai; liesdami grindis tik dviem ratais, jie įveikia posūkį ir rūkdami pranyksta. Makmerfis žiūri, kaip įsiveda paskutinį ligonį ir uždaro duris.

— Tai ką, — Makmerfis kurį laiką klausosi, o paskui vėl tęsia: — jie atsiveda kokį bičą ir paleidžia elektrą jam per smegeninę?

— Šis tavo glaustas apibūdinimas tikslus.

— Kuriems velniams?

— Be abejo, ligonio labui. Viskas čia daroma ligonio labui. Pagyvenus vien mūsų skyriuje, gali susidaryti įspūdis, kad ligoninė — milžiniškas efektyvus mechanizmas, kuris veiktų kuo puikiausiai, jei nebūtų jam užkariami ligoniai, bet taip nėra. EŠT ne visuomet pasitelkiama bausti, kaip daro mūsų sesuo; ši procedūra nėra ir grynas personalo sadizmas. Nemažai tariamų nepagydomųjų, paveikti šoko, atgavo ryšį su pasauliu, lygiai kaip daug kam padėjo lobotomija ir leukotomija. Šoko terapija turi tam tikrų pranašumų: pigi, greita, visiškai neskausminga. Ji paprasčiausiai sukelia traukulius.

— Tai bent gyvenimėlis, — dejuoja Syfeltas. — Vieniems duoda tabletes, kad nekiltų priepuolis, kiti gauna šoką, kad jį sukeltų.

Hardingas pasilenkia paaiškinti Makmerfiui:

— Štai kaip jis buvo atrastas: du psichiatrai, Dievas težino kokiais iškrypėliškais tikslais, apsilankė skerdykloje ir stebėjo, kaip kūjo smūgiu į tarpuakį užmušinėjami galvijai. Jie atkreipė dėmesį, kad ne visi galvijai iškart nugaišta — kiti krisdavo ant grindų tampomi traukulių, labai panašių į epilepsijos. „Ak, zo, — sako pirmasis gydytojas. — Čia kaip tik tai, ko reikėti mūsų ligoniai, — dirbtinis priepuolis“. Jo kolega, aišku, pritaria. Mat buvo žinoma, kad žmonės, atsigavę po epilepsijos priepuolio, kurį laiką dažniausiai būna ramesni bei taikesni, ir kad su triukšmingais ligoniais, nelinkusiais bendrauti, po traukulių galėdavai protingai susikalbėti. Niekas nežinojo kodėl, dar ir dabar nežino. Bet buvo akivaizdu, kad jeigu traukulius galima sukelti ne epileptikams, tai gali duoti didžiulės naudos. O štai prieš juos stovi vyras, kas kelias sekundes su neapsakomu aplombu sukeliantis traukulius.

Skenlonas pareiškia, kad, jo manymu, tas vyrukas privalėjo naudoti bombą, o ne kūjį, bet Hardingas atšauna nepaisysiąs jo žodžių ir aiškina toliau:

— Skerdėjas vis dėlto naudojosi kūju. Todėl antrajam psichiatrui kilo šiokių tokių dvejonių: žmogus juk ne karvė. O jeigu kūjis nuslys ir sulaužys nosį? O gal net išmuš visus dantis? Kur tada reikės dėtis, kai dantistų paslaugos taip brangiai kainuoja? Jeigu reikia tvoti žmogui per galvą, teks panaudoti ką nors patikimesnio ir tikslesnio negu kūjis; galop jie pasirinko elektrą.

— Dievuliau, ar jie nepagalvojo, kad tai gali pakenkti? O visuomenė ar nesukėlė triukšmo?

— Mano manymu, tu ne visai supranti visuomenę, mano drauge. Šioje šalyje, atsiradus kokiam sutrikimui, greičiausias būdas jį pašalinti laikomas ir geriausiu.

Makmerfis papurto galvą.

— Olialia! Elektra per galvą! Brolau, čia kaip elektros kėdė už žmogžudystę.

— Abiejų šių priemonių tikslai gerokai panašesni, negu gali atrodyti, — jos abi yra gydomosios.

— Ir sakai, neskauda?

— Asmeniškai garantuoju. Visiškai neskausminga. Dilgt — ir tu akimirksniu be sąmonės. Jokių dujų, jokios adatos, jokio kūjo. Visiškai neskausminga. Blogiausia tai, kad antrą kartą niekas nenori. Mat... pasikeiti. Viską užmiršti. Įspūdis toks, — jis užsimerkia ir prispaudžia pirštus prie smilkinių, — tarsi nuo to sukrėtimo pasileistų pašėlusi vaizdų, jausmų ir prisiminimų ruletė. Esi matęs tokių rulečių atrakcionuose: jos savininkas paima iš tavęs statymą ir nuspaudžia mygtuką. Klinkt! Užsiplieskia šviesos, pasigirsta visokie garsai, skaičiai ima skrieti tarsi viesulo nešami; galop tu išloši, o gal praloši ir gauni žaisti iš naujo. Sumokėk jam, kad dar kartą pasuktų, sūneli, sumokėk jam.

— Apsiramink, Hardingai.

Durys atsidaro, išrieda neštuvai su paklode uždengtu ligoniu, o technikai eina gerti kavos. Makmerfis persibraukia delnu plaukus.

— Negaliu suprasti, kas čia darosi.

— Ko gi? Šoko terapijos?

— Aha. Ne, ne tik to. Viso šito... — jis nubrėžia ištiesta ranka apskritimą. — Visko, kas čia dedasi.

Hardingas uždeda delną Makmerfiui ant kelio.

— Tu susirūpinęs, mano drauge, bet nusiramink. Tikriausiai tau nereikia baimintis EŠT. Ji baigia išeiti iš mados, tad, kaip ir lobotomija, taikoma tik blogiausiais atvejais, kai visa kita neduoda rezultatų.

— Lobotomija — tai kuomet nurėžia dalį smegenų?

— Tu ir vėl teisus. Tu imi gerai gaudytis žargone. Taip, nurėžia dalį smegenų. Kaktinės skilties kastravimas. Man rodos, kai jinai negali nurėžti žemiau juosmens, taiko virš akių.

— Tu turi galvoj Rečid?

— Tikrai taip.

— Nemaniau, kad jos žodis šiuose dalykuose būtų lemiamas.

— Bet taip yra.

Atrodo, Makmerfiui patinka, kad kalba nukrypo nuo šoko terapijos ir lobotomijos vėl prie Didžiosios Sesers. Jis klausia Hardingo, kodėl, jo manymu, ji tokio bjauraus būdo. Hardingas, Skenlonas ir dar keli turi visokių minčių. Kurį laiką jie kalba, ar ji yra čia visų bėdų kaltininkė, ar ne, ir Hardingas pareiškia, kad ji kalta bemaž dėl visų. Dauguma ligonių su juo sutinka, bet Makmerfis nebesąs taip įsitikinęs. Jis sakosi vienu metu šitaip manęs, bet dabar abejojąs. Jis sako nemanąs, kad ją pašalinus, daug kas pasikeistų; anot jo, visą šią netvarką sukelia kažkas didesnis už ją, ir mėgina paaiškinti, bet nesugeba ir galop užsičiaupia.

Makmerfis dar nežino, bet jau ima suvokti tai, ką aš seniai supratau: Didžioji Sesuo ne viena, už jos slypi tikrai didelė jėga — Sindikatas, apraizgęs visą šalį, o jinai tėra vienas iš aukštų jo pareigūnų.

Vyrai nesutinka su Makmerfiu. Jie esą žino, kas negerai, bet paskui susiginčija šiuo klausimu. Jie ginčijasi, kol pertraukia Makmerfis.

— Rupūs miltai! Neįmanoma jūsų klausytis — vieni skundai. Didžiąja ir visu ligoninės personalu. Skenlonas nori susprogdinti visą kromelį. Syfeltas verčia kaltę vaistams. Fredriksonas kaltina nesklandumus šeimoje. Jūs visi norite užkrauti savo rūpesčius kitiems.

Jis sako, kad Didžioji Sesuo tėra tulžinga, akmenširdė senė ir kad visi šitie mėginimai priversti jį susikibti su ja yra gryna nesąmonė — niekam iš to nebus naudos, ypač jam. Atsikratęs jos, dar neatsikratysi tikrųjų giliai glūdinčių problemų, kurios ir verčia skųstis.

— Manai, neatsikratysi? — sako Hardingas. — Kadangi ėmei taip aiškiai suprasti šią psichinės sveikatos problemą, tai gal pasakysi, kur šuo pakastas? Kas gi yra tos giliai glūdinčios problemos, kaip tu išmintingai jas pavadinai?

— Sakau, brolyti, — nežinau. Su tokiais dalykais man nėra tekę susidurti, — kurį laiką jis sėdi tylėdamas, klausydamasis ūžimo, sklindančio iš rentgeno kabineto, paskui sako: — Bet jeigu būtų vien tai, ką jūs sakote, vien ta sena Sesuo su savo seksualiniais rūpesčiais, tai visos jūsų problemos išsispręstų paprasčiausiai ją pasiguldžius ir išvadavus nuo tų rūpesčių, ar ne?

Skenlonas suploja delnais.

— Po šimts pypkių! Tai, ko reikia! Makai, mes paskiriame tau šią užduotį — tu juk toks eržilas!

— Tik jau ne aš. Ne, sere, jūs būsite apsirikęs.

— Kodėl gi ne? Aš maniau, kad tu supereržilas — sprendžiant iš tavo pasakojimų, tu juk šitiek mergų išbarškinęs.

— Skenlonai, bičiuli, aš ketinu laikytis kiek įmanydamas atokiau nuo tos senos susnos.

— Aš jau pastebėjau, — šypsodamas sako Hardingas. — Kas tarp judviejų nutiko? Kurį laiką tu buvai ją prispaudęs, bet paskui paleidai. Staiga pajutai užuojautą mūsų gailestingajam angelui?

— Ne, aš šį bei tą sužinojau, štai kodėl. Vienur kitur paklausinėjau ir sužinojau, kodėl jūs, vyručiai, visi taip karštai bučiuojate jai subinę, ko prieš ją lankstotės, jai pataikaujate ir leidžiatės jos mindomi. Aš įsikirtau, kam jūs mane panaudojate.

— Nejaugi? Įdomu.

— Įdomu — tu esi velniškai teisus. Man įdomu, kad jūs, šunsnukiai, neįspėjote manęs, kuo rizikuoju, šitaip tampydamas ją už uodegos. Vien todėl, kad ji man nepatinka, neketinu duoti jai dingstį pridurti man dar metelius ar daugiau. Kartais gelbėdamas savo kailį esi priverstas užmiršti savigarbą.

— Ką gi, draugai, ar jums neatrodo, jog yra tiesos tame gande, esą Makmerfis liovėsi maištavęs vien dėl to, kad jį greičiau paleistų?

— Tu žinai, apie ką aš kalbu, Hardingai. Kodėl neįspėjote manęs, kad ji gali laikyti mane čia uždarytą, kol nuspręs parodyti gerą širdį ir mane paleisti?

— Vaje, aš buvau užmiršęs, kad tave priverstinai gydo, — Hardingas taip išsišiepia, kad jo veidas net įlinksta per vidurį. — Taip, tu daraisi gudrus, kaip ir mes visi.

— O taip, aš tikrai darausi gudrus, kad tave kur velnias. Kodėl aš turiu gauti pylos per susirinkimus už tuos niekingus nusiskundimus dėl miegamojo durų rakinimo ir cigarečių normavimo? Iš pradžių negalėjau suprasti, kodėl jūs, vyručiai, vis kreipiatės į mane lyg į kokį išgelbėtoją. Paskui netyčia sužinojau, kad Sesers žodis lemia, ką išrašyti, o ką palikti. Ir aš velniškai mikliai atėjau į protą. Tariau sau: „Vajetau, šitie slidūs išgamos apmulkino mane, padarė atpirkimo ožiu. Jūs tik pamanykit: apšiko patį R. P. Makmerfį!“

Jis atlošia galvą ir šypsosi mums visiems, sėdintiems ant suolo.

— Supraskite, bičiuliai, čia nėra nieko asmeniško. Dedu skersą ant visų tų nesąmonių — aš noriu ištrūkti iš čia kaip ir jūs visi. Erzindamas tą seną susną, aš rizikuoju prarasti ne mažiau negu jūs.

Jis išsišiepia, pamerkia akį ir duria Hardingui į šoną pirštu — atseit užteks tų kalbų, aš ant jūsų nepykstu — bet tuomet Hardingas sako:

— Ne, tu gali prarasti daugiau negu aš, mano drauge.

Hardingas išsišiepia su ta žaisminga šnaira mina lyg nenustygstanti kumelė ir kiknoja, riečia galvą. Visi pasislenka ant suolo per vieną vietą. Iš už rentgeno ekrano išeina Martinis niurnėdamas:

— Nebūčiau patikėjęs, jei nebūčiau matęs savo akimis.

Bilis Bibitas stojasi už juodo stiklo, kur ką tilę buvo Martinis.

— Tu gali prarasti daugiau negu aš, — pakartoja Hardingas. — Aš čia savo noru, ne priverstinai gydomas.

Makmerfis nepraveria burnos. Jo veide ta suglumusi mina, tarsi kažkas būtų negerai, bet jis nesusigaudo kas būtent. Jis tik sėdi žvelgdamas į Hardingą; žaismingumas šiam dingsta iš veido, ir jis ima muistytis nuo to keisto Makmerfio žvilgsnio.

— Tiesą sakant, — nurijęs seiles sako Hardingas, — tik vienas kitas šio skyriaus ligonis gydomas priverstinai. Tik Skenlonas ir, mano galva, keletas chronių. Ir tu. Visoje ligoninėje priverstinai gydomų nedaug. Visai nedaug.

Jis užsičiaupia nebepakeldamas Makmerfio žvilgsnio.

— Skiedi? — patylėjęs tyliai klausia Makmerfis.

Hardingas išsigandęs papurto galvą.

Makmerfis atsistoja ir sako:

— Ką jūs, vyručiai, skiedžiat man?

Niekas nesiryžta atsakyti. Makmerfis nueina iki vieno suolo galo, paskui — iki kito, braukdamasis pirštais per tuos tankius plaukus, paskui prieina prie rentgeno aparato, kuris ant jo šnypščia ir spjaudosi.

— Tu, Bili, — tu juk priverstinai gydomas, dėl Dievo meilės?!

Bilis stovi nugara į mus, pasistiebęs ant pirštų galiukų, uždėjęs smakrą ant juodo ekrano.

— Ne, — sako jis aparatui.

— Tai kodėl? Kodėl? Juk tu jaunas vaikinas! Tu turėtum važinėti automobiliu su nuleidžiamu stogu ir vaikytis merginas! Kaip tu gali visa tai, — Makmerfis vėl nubrėžia ranka apskritimą, — pakęsti?

Bilis nieko neatsako, tad Makmerfis nusigręžia nuo jo į porą kitų.

— Pasakykite man kodėl. Jūs ištisas savaites inkščiate, verkšlenate, kaip nekenčiate šios ligoninės, Sesers ir visko, ką ji daro, bet, pasirodo, jūsų niekas jėga nelaiko. Keletą skyriaus senukų dar galiu suprasti — jie pamišėliai. Bet jūs — tegu ir ne visai tokie kaip eilinis praeivis — jūs nesate pamišėliai!

Jie nesiginčija. Jis eina toliau, prie Syfelto.

— Syfeltai, o tu? Tu juk visai normalus, tik tau būna priepuoliai. Velniai griebtų, vieną mano dėdę ištikdavo dukart baisesni priepuoliai, be to, jis dar matydavo šėtono siunčiamas vizijas, bet jis neužsidarė beprotnamyje! Jeigu tau užtektų smarvės, galėtum visai neblogai gyventi laisvėje.

— Taigi! — šaukia nuėjęs nuo rentgeno aparato Bilis ašaromis pasruvusiu veidu. — Taigi! — sušunka jis dar kartą. — Jeigu mes t-t-turėtume smarvės! Aš galėčiau šiandien iš čia išeiti, jei turėčiau smarvės. M-mmano motina — gera mis Rečid draugė, ir man šiandien pat pasirašytų išrašymo aktą, jei aš turėčiau smarvės! — jis stveria nuo suolo marškinius ir mėgina juos užsitraukti, bet nieko neišeina, nes visas dreba. Galop jis nusiplėšia juos, trenkia į šalį ir atsigręžia į Makmerfį.

— Tu manai, aš n-n-noriu čia būti? Manai, n-n-nenorėčiau automobilio su atviru stogu ir m-m-merginos? Bet ar žmonės yra k-k-kada iš tavęs juokęsi? Ne, nes tu t-t-toks didelis ir smarkus. Na, o aš nesu nei didelis, nei smarkus. Kaip ir Hardingas. Kaip ir F-f-fredriksonas. Kaip ir S-s-syfeltas. O tu — tu k-kalbi, tarsi mes būtume čia todėl, kad mums patinka. Ai, b-b-beviltiška...

Jis pravirksta ir ima taip miknoti, kad žodžio negali ištarti; jis braukia plaštaka ašaras, nes nieko nemato, ir nuplėšia nuo žaizdos ant rankos šašą, tad kuo daugiau šluostosi veidą, tuo labiau jį išsikruvina. Paskui nieko nematydamas kruvinu lapu virtusiu veidu pasileidžia koridoriumi, atsitrenkdamas nuo vienos sienos į kitą, o juodukas vejasi jį iš paskos.

Makmerfis atsisuka į kitus vyrus ir prasižioja kažką dar sakyti, bet užsičiaupia pamatęs, kad jie į jį žiūri. Jis kurį laiką pastovi, varstomas eilės akių, panašių į kniedės, burbteli „rupūs miltai“, vėl užsideda kepurę, užsimaukšlina ją ant akių ir atsisėda į savo vietą ant suolo. Du technikai pareina išgėrę kavos ir grįžta į tą kambarį kitoje koridoriaus pusėje; kai durys bum užsidaro, užuodžiu rūgšties kvapą, koks pasklinda kraunant akumuliatorių. Makmerfis atsisėdęs žiūri į tas duris.

— Niekaip negaliu susigaudyti...

Einant per kiemą atgal į skyrių, Makmerfis vilkosi voros gale; susikišęs rankas į žalios uniformos kišenes, užsimaukšlinęs ant akių kepurę, jis mąstė įsikandęs užgesusią cigaretę. Beveik niekas nekalbėjo. Bilį nuramino, ir dabar jis ėjo grupės priekyje tarp juoduko sanitaro ir baltaodžio iš šoko kromelio.

Aš sulėtinau žingsnį ir atsidūriau šalia Makmerfio; norėjau pasakyti jam, kad jis nesinervintų dėl to, kad nieko nepadarysi; mačiau: jam neduoda ramybės kažkokia mintis — kaip kad šuva nerimsta prie urvo, nežinodamas, kas jame. Vienas balsas jam sako: „Šunie, šis urvas — ne tavo nosiai; jis pernelyg didelis, pernelyg tamsus, o aplink pripėduota — gal lokio, o gal kokio kito ne mažiau baisaus žvėries“. O kitas balsas, lyg koks įsakmus jo padermės prosenių kuždesys, visai ne gudrus, ne suktas balsas, ragina: „Ieškok, šunie, ieškok!“

Norėjau pasakyti jam, kad dėl to nesinervintų, ir jau buvau beprasižiojąs, bet jis pakėlė galvą, atsismaukė kepurę, paspartinęs žingsnį pasivijo mažiausiąjį juočkį ir tarė jam:

— Klausyk, Šernai, gal stabtelėkime sekundei prie krautuvės — norėčiau nusipirkti porą blokų cigarečių.

Aš bėgau mėgindamas neatsilikti, ir nuo to bėgimo kraujas ėmė tankiai tvinksėti galvoje. Jutau tą tvinksėjimą net krautuvėje, nors širdis jau vėl plakė normaliai, ir jis man priminė, kaip jausdavausi žvarbų rudens penktadienio vakarą stovėdamas amerikietiško futbolo aikštelėje, laukdamas, kol įspirs kamuolį ir prasidės žaidimas. Tas tvinksėjimas be perstojo stiprėdavo ir man imdavo rodytis, kad nebeištversiu, o paskui, teisėjui sušvilpus, žaidimas prasidėdavo, ir jis pranykdavo. Jutau dabar tą patį tvinksėjimą kaip kadaise futbolo aikštelėje, tą patį pulsuojantį nekantravimą. Ir mačiau viską ryškiai, aiškiai — kaip prieš rungtynes ir kaip neseniai žiūrėdamas pro miegamojo langą: viskas ryšku, aišku, apčiuopiama — net užmiršau, kad taip gali būti. Eilės dantų pastos tūbelių ir batų raištelių, akinių nuo saulės ir šratinukų su užrašais, garantuojančiais, kad jie visą savo amžių rašys net po vandeniu ant sviesto — viskas nuo vagių saugoma didžiaakių pliušinių meškinų, tupinčių ant lentynos aukštai virš prekystalio.

Makmerfis atitrepsi prie prekystalio šalia manęs ir susikišęs nykščius į kelnių kišenes paprašo pardavėją poros blokų „Marlboro“.

— O gal duokit tris, — sako šypsodamas jai. — Ketinu daug rūkyti.

Tas tvinksėjimas nesiliovė iki susirinkimo tą popietę. Viena ausim klausydamasis, kaip jie ragina Syfeltą realiai pažvelgti į savo problemas, nes antraip jis nesugebėsiąs prisitaikyti („Dilantinas kaltas!“ — galiausiai sušunka jis. „Misteri Syfeltai, jei norite, kad jums padėtų, privalote būti sąžiningas“, — sako jinai. „Bet čia tikriausiai nuo dilantino; argi ne nuo jo man minkštėja dantenos?!“ Ji nusišypso: „Džimai, jums keturiasdešimt penkeri metai...“), netyčia žvilgtelėjau į Makmerfį, sėdintį savo kampe. Jis nevartė rankose kortų kaladės, nesnūduriavo pasidėjęs prieš save žurnalą, kaip kad elgėsi per susirinkimus pastarąsias dvi savaites. Ir nebuvo išdribęs kėdėje, o sėdėjo tiesus ir su gyva, šelmiška mina žvilgčiojo čia į Syfeltą, čia į Didžiąją Seserį. Man į jį bežiūrint, tvinksėjimas sustiprėjo. Jo akys po tais išblukusiais antakiais buvo virtusios žydrais plyšeliais ir šaudė į šalis visai kaip žaidžiant pokerį. Aš neabejojau, kad tuoj jis iškrės kokią kvailystę ir tikrai atsidurs neramiųjų skyriuje. Šitaip atrodydavo kiti ligoniai, prieš užpuldami kurį juoduką. Įsikibau į kėdės porankį ir ėmiau laukti bijodamas, kad taip atsitiks, nors tuo pat metu man buvo baugoka, kad gali nieko neatsitikti.

Jis tylėdamas stebėjo, kol baigė doroti Syfeltą; paskui pasisukęs kėdėje žiūrėjo, kaip Fredriksonas, stengdamasis atsilyginti jiems, jog šitaip kamantinėjo jo draugą, keletą minučių garsiai purkštavo, kodėl cigaretės laikomos seserų poste. Pavargęs kalbėti, Fredriksonas paraudo ir, kaip visuomet atsiprašęs, atsisėdo. Makmerfis vis dar ničnieko nedarė. Mano rankos, suspaudusios kėdės porankius, atsigniaužė; ėmiau manyti, kad būsiu apsirikęs.

Vos už poros minučių susirinkimas turėjo baigtis. Didžioji Sesuo susidėjo popierius į krepšį ir nusiėmusi jį nuo kelių pastatė ant grindų, o paskui jos žvilgsnis akimirką užkliuvo už Makmerfio, tarsi ji būtų norėjusi pasitikrinti, ar jis nemiega ir klausosi. Susidėjusi rankas ant kelių, ji nudelbė akis į pirštus ir purtydama galvą giliai atsiduso.

— Vaikinai, aš ilgai mąsčiau apie tai, ką dabar pasakysiu. Aš aptariau tai su daktaru bei kitais darbuotojais, ir, nors ir kaip gaila, visi priėjome prie tos pačios išvados — už tą klaikų elgesį prieš tris savaites, kai jūs liovėtės tvarkę skyrių, būtina skirti kokią baudą, — ji pakelia ranką ir apsidairo. — Mes taip ilgai nieko nesakėme, laukėme vildamiesi, kad jūs, vyrai, patys atsiprašysite už maištingą elgesį. Bet nė vienas iš jūsų neparodė nė menkiausio atgailos ženklo.

Ji vėl iškėlė ranką, kad niekas nesugalvotų ją pertraukti — iš šalies atrodė panaši į kortą iškėlusią būrėją, sėdinčią stiklinėje būdelėje.

— Prašom suprasti: numatydami jums kokias taisykles ar suvaržymus, mes būtinai gerai apgalvojame jų gydomąją naudą. Nemažai jūsų čia todėl, kad nesugebėjote prisitaikyti prie visuomenės taisyklių pasaulyje anapus, todėl, kad nenorėjote jų pripažinti, bandėte nuo jų išsisukti ar išvengti. Kartais — galbūt vaikystėje — jums, ko gero, pavykdavo išsisukti nuo bausmės, pažeidus visuomenės taisykles. Jūs žinodavote, kada pažeisdavote taisykles. Jūs norėdavote atpildo, jums jo reikėdavo, bet taip jo ir nesulaukdavote. Galimas daiktas, kvailas jūsų tėvų nuolaidumas ir buvo tas virusas, kuris sukėlė dabartinę jūsų ligą. Sakau jums tai vildamasi, kad suprasite: vien tik jūsų pačių labui mes reikalaujame laikytis drausmės ir tvarkos.

Ji sukioja galvą ratu; joje įštampuota apgailestavimo mina, kad jai teko ši užduotis. Kambaryje tylu, tik mano galvoje tas karštligiškas, pamišėliškas tvinksėjimas.

— Šioje aplinkoje palaikyti drausmę sunku, tikriausiai patys tai suprantate. Ką mes galime jums padaryti? Suimti jūsų negalima. Negalima duoti jums vien duonos su vandeniu. Jūs turbūt suprantate, kad personalas susiduria su problema: ką galima jums padaryti?

Raklis pateikė pasiūlymą, ką jie galėtų daryti, bet jinai jo nepaisė. Ji sukiojo galvą, skleisdama garsą, panašų į laikrodžio tiksėjimą, kol pasikeitė mina. Pagaliau pati atsakė į savo klausimą:

— Mes turime atimti kurią nors privilegiją. Kruopščiai apsvarstę šio maišto aplinkybes, nutarėme būsiant teisinga, jei atimsime privilegiją naudotis prausykla, kurioje jūs dieną žaisdavote kortomis. Gal tai atrodo nesąžininga?

Jos galva nesujuda. Ji į nieką nežiūri. Užtat vienas po kito visi pakelia akis į jį, sėdintį savo kampe. Net senieji chroniai, nesusigaudydami, ko čia visi žiūri į vieną pusę, ištiesia savo gyslotus paukštiškus kaklus ir atsisuka į Makmerfį. Visi į jį atsukti veidai kupini neslepiamos išgąstingos vilties.

Tuo metu mano galvoje sucypė tarsi padangos automobilio, didžiuliu greičiu lekiančio asfaltu.

O jis tiesus sėdi ant savo kėdės, dideliu raudonu pirštu tingiai kasydamasis nosies randą. Pamatęs, kad visi į jį žiūri, išsišiepia, kilsteli už snapelio savo kepurę ir vėl žiūri į Seserį.

— Taigi jei dėl šio nutarimo diskusijų nėra, laikas susirinkimą baigti.

Ji padaro pauzę ir pati į jį pažvelgia. Jis gūžteli pečiais, garsiai atsidusęs pliaukšteli delnais per kelius ir atsistoja. Paskui pasirąžo, nusižiovauja, dar sykį pasikrapšto nosį ir, nykščiais pasikėlęs kelnes, patraukia per dieninį kambarį prie seserų posto, šalia kurio sėdi jinai. Matau, kad per vėlu: nežinia, kokią kvailystę jis sumanęs, bet jo nebesustabdysi — tad aš tik žiūriu, kaip ir visi kiti. Jis eina dideliais, pernelyg dideliais žingsniais, vėl susikišęs nykščius į kelnių kišenes, ir batų užkulnių geležėlės skelia žiežirbas iš grindų plytelių. Jis vėl virtęs miškakirčiu, savim pasitikinčiu lošėju, rudaplaukiu galiūnu, peštuku airiu, kaubojumi, kuris nužengęs iš televizoriaus ekrano, viduriu gatvės eina pasitikti to, kuris metė jam iššūkį.

Didžiajai Seseriai akys išvirsta ant kaktos baltymais į viršų, kai jis prisiartina. Ji nesitikėjo, kad jis ką darys. Ji manė šiandien pasieksianti prieš jį galutinę pergalę, visiems laikams įtvirtinsianti savo viršenybę. Bet štai jis ateina, didelis nelyginant namas!

Ji ima žiopčioti, mirtinai išsigandusi dairosi juodukų, bet jis sustoja prie jos nepriėjęs. Atsistojęs prieš posto langą, kiek įmanydamas lėčiau, tęsdamas balsius pareiškia, girdi, neprošal būtų užsirūkyti vieną iš cigarečių, kurias šįryt nusipirko, ir įkiša ranką pro stiklą.

Stiklas ištykšta lyg vandens purslai; Sesuo užsikemša ausis delnais. Pasiėmęs cigarečių bloką, ant kurio užrašyta jo pavardė, jis išsiima vieną pakelį, padeda bloką atgal ir atsigręžia į Didžiąją Seserį, kuri sėdi lyg kreidinė statula, ir be galo švelniai ima braukti jai nuo kepuraitės ir pečių stiklo šukes.

— Labai atsiprašau, ponia, — sako jis. — Dievaži, atsiprašau. Lango stiklas buvo taip nublizgintas, kad aš visai pamiršau jį esant.

Visa tai truko vos porą sekundžių. Jis nusigręžė ir nuėjo prie savo kėdės, degdamasis cigaretę, o ji sėdėjo ant kėdės, ir jos veidas vis trūkčiojo ir mainėsi. Tvinksėjimas mano galvoje pranyko.

3 DALIS

Po to nutikimo Makmerfis gan ilgai jautėsi padėties viešpats. Didžioji laukė, stengdamasi sugalvoti dar ką nors, kas grąžintų jai viršenybę. Ji žinojo, kad pralošė vieną svarbų raundą ir kad bepralaiminti antrą, bet neskubėjo. Mat ji neketino siūlyti, kad Makmerfį išrašytų; grumtynės truks tiek, kiek ji panorės — kol jis padarys klaidą ar paprasčiausiai išsikvėps, ar kol ji sugalvos kokią naują taktiką, kuri leis visiems matant vėl susikišti jį už juostos.

Kol ji sugalvojo tą naują taktiką, daug kas nutiko. Kai Makmerfis buvo išvilktas iš to, ką būtų galima pavadinti trumpu poilsiu, ir paskelbė vėl stojąs į peštynes iškuldamas jos langelį, gyvenimas skyriuje pasidarė gan įdomus. Jis dalyvavo visuose susirinkimuose ir diskusijose: kalbėjo tęsdamas balsius, merkė akį, išsijuosęs laidė juokelius, kad išspaustų laibą kikenimą iš kokio ūmiojo, kuris bijojo nusišypsoti nuo tada, kai jam suėjo dvylika metų. Jis surinko krepšinio komandą ir nežinia kaip prikalbino daktarą leisti jam parsinešti iš sporto salės kamuolį, kad žaidėjai galėtų pasitreniruoti. Didžioji priešinosi, girdi, tuoj jie pradėsią žaisti futbolą dieniniame kambaryje ir polą koridoriuje, bet šį sykį daktaras nenusileido, liepė jiems nekliudyti:

— Daugelio žaidėjų būklė, mis Rečid, pastebimai pasitaisė po to, kai buvo surinkta komanda. Mano manymu, krepšinis įrodė gydomąją naudą.

Ji apstulbusi į jį pažvelgė: pasirodo, ir jis nusprendė pasigalynėti. Didžioji įsidėmėjo jo toną — primins vėliau, kai vėl išmuš jos valanda, — tad tik linktelėjo, nuėjusi atsisėdo seserų poste ir lyg niekur nieko ėmė žaisti prietaisų pulto rankenėlėmis. Ūkvedys įstatė kartono lakštą, kol išpjaus naują stiklą jos langui, ir ji kasdien sėdėdavo už jo, tarsi jo visiškai nebūtų ar tarsi matytų dieninį kambarį kiaurai pro jį. Sėdėdama už to kartono stačiakampio, ji panėšėjo į paveikslą, nusuktą vaizdu į sieną.

Nieko nesakydama ji laukė, o Makmerfis vis tebelakstė rytą koridoriais, mūvėdamas savo trumpikėmis su baltais banginiais, lošė iš smulkių miegamajame, zujo po koridorių švilpčiodamas nikeliuotu teisėjo švilpuku — mokė ūmiuosius prasiveržti pro gynėją nuo skyriaus durų iki izoliatoriaus kitame koridoriaus gale; kamuolys dunksėdavo lyg patrankos šūviai, o Makmerfis riaumodavo kaip viršila: „Varykite, lepšiai, varykite!“

Juodu visuomet kalbėdavosi kuo mandagiausiai. Būdavo, jis lipšniai paprašo ją plunksnakočio parašyti prašymui be lydinčiojo išeiti į miestą, parašo ant stalo jos akivaizdoje, įteikia, kartu grąžindamas plunksnakotį, be galo maloniai taręs „ačiū“; ji perskaito, ne mažiau mandagiai atsako aptarsianti šį klausimą su personalu. Svarstymas tetrukdavo gal tris minutes, ir grįžusi ji pareikšdavo nuoširdžiai apgailestaujanti, bet gydymo sumetimais šiuo metu jam nerekomenduotina eiti į miestą. Jis dar sykį jai padėkoja ir, išėjęs iš seserų posto, taip papučia švilpuką, kad kelių mylių spinduliu turi išbyrėti stiklai, ir užkriokia: „Treniruokitės, ištižėliai, imkit tą kamuolį ir padirbėkit, kol prakaitas išpils!“

Makmerfis išbuvo skyriuje mėnesį, tad jau turėjo teisę koridoriuje kabančioje skelbimų lentoje užsirašyti, kad jo prašymą išleisti į miestą su lydinčiuoju apsvarstytų gydomasis susirinkimas. Priėjęs prie skelbimų lentos, į skiltį „Lydintysis“ jis užrašė: „Kendė Star, mano pažįstama pupytė iš Portlendo“ ir taip įnirtingai padėjo tašką, kad net sulaužė plunksnakotį. Jo prašymas po kelių dienų buvo svarstomas per gydomąjį susirinkimą, beje, tą pačią dieną, kai vėl buvo įstiklintas langas priešais Didžiosios Sesers rašomąjį stalą; kai prašymas buvo atmestas motyvuojant tuo, esą tosios mis Star draugija vargu ar tinkamiausia ligoniui, jis gūžtelėjo pečiais, taręs: „Tikriausiai jos eisena užkliūva“, atsistojo, priėjo prie seserų posto ir vėl prakišo kumštį pro stiklą, kurio kampe dar nebuvo nuplėšta firmos etiketė. Kraujui srūvant iš pirštų, jis paaiškino Didžiajai pamanęs, kad kartonas išimtas, o rėmas praviras.

— Kada gi jie sugebėjo niekam nematant įkišti tą stiklą?! Jis kelia grėsmę ligoniams!

Sesuo poste sutvarstė jam ranką, o tuo tarpu Skenlonas su Hardingu atkniso tarp šiukšlių kartoną ir vėl priklijavo jį prie rėmo pleistru iš to paties ritinėlio, iš kurio ji tvarstė Makmerfiui riešą ir pirštus. Visą tą laiką Makmerfis sėdėjo ant taburetės, baisiausiai vaipydamasis ir Seseriai virš galvos merkdamas akį Skenlonui bei Hardingui. Jos mina buvo rami ir bejausmė, tarsi veidas būtų emaliuotas, bet kitaip ji išsidavė visa įsitempusi. Iš to, kad trūkčiodama iš visų jėgų veržė pleistrą, buvo matyti, jog atsaini jos kantrybė nebe tokia, kokia buvo.

Nuėję į sporto salę žiūrėjome, kaip mūsų krepšinio komanda — Hardingas, Bilis Bibitas, Skenlonas, Fredriksonas, Martinis ir Makmerfis (kai jo ranka nebekraujuodavo ir jis galėdavo grįžti į aikštelę) žaidžia su sanitarais. Šiems atstovavo ir abu didieji mūsų juočkiai. Jie buvo aikštelėje geriausi krepšininkai ir lakstė pirmyn atgal greta vienas kito tarsi pora šešėlių raudonomis trumpikėmis, su automatų tikslumu pelnydami vieną tašką po kito. Mūsų žaidėjai buvo per žemi ir per lėti, o Martinis vis pasuodavo kamuolį įsivaizduojamiems komandos draugams, tad mūsiškiai pralošė dvidešimčia taškų. Tačiau po to, kas nutiko per tas rungtynes, daugelis mūsų išėjome iš aikštelės jausdamiesi taip, lyg būtume pasiekę savotišką pergalę. Kovoje dėl kamuolio mūsų dičkiui juodukui Vašingtonui kažkas užvožė alkūne; jo komandos draugai gavo jį laikyti už rankų, nes jis veržėsi prie Makmerfio, kuris lyg niekur nieko sėdėjo ant kamuolio, nekreipdamas nė menkiausio dėmesio į besiplėšantį juoduką, o šiam iš mėsingos nosies kraujas kliokė ant krūtinės lyg dažai ant mokyklinės lentos. „Jis pats prašosi! — kriokė jis jį laikantiems vyrams. — Tas šunsnukis stačiai prašosi!“

Makmerfis sukūrė dar keletą raštelių ir priklijavo klozetuose, kad Didžioji aptiktų su savo veidrodėliu. Žurnale jis prikūrė apie save neįtikėtiniausių dalykų, pasirašęs juos „anonimu“. Kartais jis miegodavo iki aštuonių. Sesuo be jokio pykčio jį apibardavo; jis atsistojęs laukdavo, kol ji baigs, o paskui perniek nuleis visas jos pastangas paklausęs, kokio dydžio liemenėlę ji nešiojanti — trečio, ketvirto, o gal jokio — ar ką panašaus.

Kiti ūmieji ėmė pasiduoti jo įtakai. Hardingas pradėjo flirtuoti su visomis seserimis praktikantėmis, Bilis Bibitas visiškai liovėsi užrašinėjęs žurnale tai, ką jis vadindavo „stebėjimais“, o kai langas priešais jos stalą vėl buvo įstiklintas ir ant jo kalkėmis išbaltintas kryžius, idant Makmerfis negalėtų teisintis nežinojęs, kad stiklas įdėtas, Skenlonas netyčia išdaužė jį krepšinio kamuoliu, dar nespėjus išdžiūti kalkėms. Kamuolys prasidūrė; Martinis pakėlė jį nuo grindų it negyvą paukštį, atnešė į postą Didžiajai, įsistebeilijusiai į stiklo šukes, vėl nužėrusias visą stalą, ir paklausė, ar ji negalėtų užklijuoti jo pleistru ar dar kaip nors. Kad jis vėl būtų sveikas. Nė žodžio netarusi, ji išplėšė kamuolį jam iš rankų ir sugrūdo į šiukšlių kibirą.

Kadangi krepšinio sezonas aiškiai baigėsi, Makmerfis nutarė, jog pats metas užsiimti žūkle. Jis dar kartą paprašė leidimo į miestą, prieš tai paaiškinęs daktarui turįs draugų Florensos Siuslo įlankoje, kurie norėtų surengti žūklę jūroje aštuoniems ar devyniems ligoniams, jei tik personalas neprieštaraus, ir lentoje parašė, kad šį kartą jį lydėsiančios „dvi mielos pagyvenusios tetos, gyvenančios netoli Oregono miesto“. Per gydomąjį susirinkimą jam buvo duotas leidimas išeiti į miestą kitą savaitgalį. Oficialiai įrašiusi leidimą žurnale, Didžioji ištraukė iš pinto krepšio, stovinčio prie kojų, iškarpą iš tą rytą išėjusio laikraščio ir garsiai perskaitė, esą nors šįmet žuvų laimikiai Oregono pakrantėje rekordiniai, lašišos pasirodė palyginti negausiai, o jūra esanti audringa ir pavojinga. Taigi ji siūlanti vyrams gerai pagalvoti.

— Puikus sumanymas, — tarė Makmerfis. Jis užsimerkė, giliai įkvėpė pro dantis oro. — Taip, sere! Druskos prisisunkęs vėjas, audringos bangos, talžančios laivo priekį; tu meti iššūkį stichijai, vyras pasijunta esąs vyras, o laivas — laivas. Mis Rečid, jūs mane įkalbėjote. Dar šįvakar paskambinsiu ir išsinuomosiu laivą. Ar jus įtraukti į sąrašą?

Nieko neatsakiusi, ji priėjo prie skelbimų lentos ir prismeigė tą laikraščio iškarpą.

Kitą dieną Makmerfis pradėjo užrašinėti norinčius plaukti į žūklę ir turinčius dešimt dolerių, — po tiek reikėjo susimesti už laivo nuomą — o Sesuo vis kabino laikraščių iškarpas, pasakojančias apie sudužusius laivus ir pakrantę netikėtai užgriūvančius štormus. Makmerfis šaipėsi iš jos pačios ir tų jos iškarpų, sakydamas, kad abi jo tetos bemaž visą gyvenimą sūpavosi ant bangų viename ar kitame uoste, su vienu ar kitu jūreiviu, ir jos abi patikinusios, kad negresiąs nė menkiausias pavojus, tad nerimauti nesą ko. Tačiau Didžioji gerai pažinojo savo ligonius. Tos iškarpos išgąsdino juos labiau, negu manė Makmerfis. Jis įsivaizdavo, kad visi galvotrūkčiais puls rašytis į žūklę, bet gavo juos įkalbinėti ir jiems gerintis. Nepaisant to, žūklės išvakarėse jam dar trūko poros žmonių, kad užtektų sumokėti už laivą.

Pinigų aš neturėjau, bet man magėjo užsirašyti į tą sąrašą. Juo daugiau jis kalbėjo apie lašišų žūklę, juo labiau aš norėjau. Žinojau, kad tas mano noras kvailas: užsirašydamas aš atvirai visiems prisipažinčiau nesąs kurčias. Jeigu girdėjau visas tas kalbas apie laivus ir žūklę, išeina, kad girdėjau ir visa kita, kas mano akivaizdoje konfidencialiai buvo šnekama pastaruosius dešimtį metų. O sužinojusi, jog aš girdėjau visus piktus kėslus ir išdavystes, kuriuos jie kūrė manydami, kad niekas negirdi, ji puls mane su elektriniu pjūklu ir taip patvarkys, kad jau nebekils abejonių, ar tikrai aš kurčias ir nebylys. Nors ir kaip norėjau į žūklę, mintyse šaipiausi iš to noro: jeigu nenorėjau apkursti, turėjau ir toliau apsimetinėti kurčiu.

Gulėdamas lovoje vakare prieš žūklę, mąsčiau apie viską: apie savo kurtumą, apie visus tuos metus, per kuriuos neišsidaviau girdįs kas sakoma, ir pagalvojau, ar kada nors galėsiu kitaip elgtis. Prisiminiau viena: aš ne pats pradėjau apsimetinėti esąs kurčias — tiesiog aplinkiniai ėmė elgtis taip, tarsi būčiau pernelyg bukas, kad galėčiau ką girdėti, matyti ar kalbėti.

Ir prasidėjo tai ne tada, kai patekau į ligoninę; žmonės ėmė elgtis su manim taip, tarsi aš negirdėčiau ir nekalbėčiau, gerokai seniau. Taip su manim elgėsi armijoje kiekvienas, turįs daugiau antsiuvų negu aš. Mat jie įsivaizdavo, kad su mano išvaizdos žmonėmis reikia elgtis tik šitaip. Pamenu, dar pradžios mokykloje mokytojai sakydavo, esą neatrodo, kad jų klausyčiausi, tad ir jie liovėsi klausęsi to, ką sakydavau aš. Gulėdamas lovoje, mėginau prisiminti, kada pirmąkart tai pastebėjau. Ko gero, tuomet mes dar gyvenome kaimelyje prie Kolumbijos upės. Buvo vasara... ...man — gal dešimt metų. Lauke barstydamas druska lašišas, kurios bus padžiautos anapus namo, pamatau, kaip iš plento išsukęs automobilis atbilda duobėtu šalavijais užžėlusiu keliuku, vilkdamas iš paskos raudonų dulkių kamuolį, tokį pat apčiuopiamą kaip prekinių vagonų virtinė.

Žiūriu, kaip įsiropštęs įkalnėn, automobilis sustoja netoli kiemo, o dulkės vis kyla, atsitrenkusios į automobilio paskuigalį, išsisklaido į visas puses ir galop nusėda ant šalavijų bei putoklių, tad dabar šie panėši į rūkstančių raudonų griuvėsių luitus. Automobilis kėpso, kol nusėda dulkės, žvilgančios saulėje. Žinau, kad čia ne turistai su fotoaparatais — tie niekados taip arti kaimelio neprivažiuoja. Jeigu jie nori nusipirkti žuvies, perka prie plento, o į kaimą neužsuka, nes tikriausiai mano, jog mes vis dar skalpuojame žmones ir deginame juos pririšę prie stulpo. Jie nežino, kad kai kurie mūsiškiai dirba Portlende advokatais, o jeigu jiems tai pasakyčiau, ko gero, nepatikėtų. Tiesą sakant, vienas mano dėdė tapo tikru advokatu; pasak tėtušio — vien tam, kad įrodytų tai galįs, nors jo širdžiai nėra malonesnio užsiėmimo, kaip rudenį žeberklu badyti lašišas. Tėtušis sako: būk atsargus, nes žmonės vienaip ar kitaip privers tave šokti pagal jų dūdelę, arba pasidarysi užsispyręs kaip ožys ir, jų pykčiui, viską darysi atbulai.

Visos durelės vienu metu atsidaro ir išlipa trys žmonės: du — pro priekines ir vienas pro užpakalines. Jie lipa įkalnėn mūsų kaimo link, ir aš pamatau, kad pirmieji du — vyrai mėlynais kostiumais, o paskutinė išlipa pro užpakalines dureles sena žilaplaukė moteris, apsirengusi tokiais stangriais ir sunkiais drabužiais, kad galėtum palaikyti juos šarvais. Jie išbrenda iš šalavijų ir įeina į mūsų plūktą kiemą visi suprakaitavę, iškišę liežuvius.

Pirmasis vyriškis stabteli ir nužvelgia kaimelį. Jis žemo ūgio rubuilis, užsidėjęs baltą skrybėlę plačiais kraštais. Žiūrėdamas į netvarkingai riogsančias žuvų džiovyklas, senutėlius automobilius, vištidės, motociklus ir šmižinėjančius šunis, jis purto galvą.

— Ar kaip gyvi esate ką panašaus matę? Ar esate, ką? Dievuliau brangus, ar kada nors esate?

Jis nusiima skrybėlę ir plekšnoja nosine per galvą, panašią į raudoną guminį kamuolį, — atsargiai, tarsi bijodamas suvelti nosinę ar lopinėlį šlapių susiraizgiusių plaukų.

— Ar galite įsivaizduoti, kad žmonės norėtų šitaip gyventi? Sakyk, Džonai, ar gali? — jis kalba garsiai, mat nepripratęs prie krioklio šniokštimo.

Džonas stovi šalia jo užsikimšęs šnerves tankiais žilais ūsais, kad neužuostų mano sūdomų lašišų kvapo. Prakaitas žliaugia jam sprandu ir žandais, ir net mėlyno švarko nugara kiaurai permirkusi prakaitu. Jis kažką rašosi bloknote ir sukasi ratu, žvelgdamas čia į mūsų lūšnelę, čia į mūsų darželį, čia į motinos šventadienines suknias, — raudonas, žalias ir geltonas — džiūstančias ant virvės; apsukęs visą ratą, jis vėl atsiduria priešais mane; žiūri, tarsi pirmąkart mane matytų, nors aš stoviu vos už poros metrų. Jis pasilenkia prie manęs, šnairuoja, vėl užsikemša šnerves ūsais, lyg čia dvokčiau aš, o ne žuvys.

— Kaip manote, kur jo tėvai? — klausia Džonas. — Namie? O gal prie krioklio? Reikėtų su tuo žmogumi aptarti šį reikalą, jeigu čia atsidanginome.

— Aš tai į šitą pašiūrę neisiu, — sako storulis.

— Šitoje pašiūrėje, — pro ūsus košia Džonas, — gyvena vadas, Brikenridžai, žmogus, su kuriuo derėtis mes čia atvykome, kilnusis šios genties vadas.

— Derėtis? Tik jau ne aš, tai ne mano darbas. Man moka už tai, kad nustatau vertę, o ne už broliavimąsi.

Džonas nusijuokia iš šių jo žodžių.

— Taip, tai tiesa. Bet kas nors turi jiems pranešti vyriausybės planus.

— Jeigu jie dar nežino, gan greitai sužinos.

— Visai nesunku būtų užeiti vidun ir su juo pasišnekėti.

— Vidun? Į tą nešvarą? Galiu lažintis iš ko tik nori, kad toje pašiūrėje knibžda nuodingų vorų. Girdėjau, kad tų drėbtinių pirkių sienose gyvena pulkai visokiausių gyvių. O jau kaip karšta, dievuliau brangus. Galvą guldau — ten visai kaip krosnyje. Jūs tik pažiūrėkite, koks perkeptas šitas mažasis Hajavata. Stačiai priskrudęs.

Jis ima kvatoti plekšnodamas sau per galvą, bet kai moteris į jį dirsteli, užsičiaupia. Atsikrenkštęs jis nusispjauna į dulkes, o paskui nuėjęs atsisėda ant sūpuoklių, kurias kadagyje man įtaisė tėtušis, ir supasi vėdindamasis savo skrybėle.

Juo daugiau aš galvoju apie tai, ką jis pasakė, juo labiau siuntu. Juodu su Džonu toliau sau kalbasi apie mūsų namą, kaimą ir kiek visa tai gali kainuoti, ir man dingteli: jie kalbasi apie visa tai man girdint todėl, kad nemano, jog moku angliškai. Matyt, jie iš Rytų, kur žmonės apie indėnus žino vien tik iš kino filmų. Kaip jie susigės, pamanau, sužinoję, kad suprantu, ką jie kalba.

Jie dar šį tą šnekteli apie karštį ir mūsų namą, o tuomet aš išdrožiu storuliui kuo taisyklingiausia, mokykloje išmokta anglų kalba, kad mūsų drėbtinėje pirkioje tikriausiai vėsiau negu bet kuriame miestietiškame name, nepalyginamai vėsiau! Aš tikrai žinau, kad jame vėsiau negu mokykloje, kurią lankau, ir netgi negu tame Dalzo kino teatre, nors jo iškaboje varveklių pavidalo raidėmis parašyta: „Salėje vėsu“.

Jau ketinau iškloti, kad jeigu jie užeis į vidų, aš parsikviesiu tėtušį nuo grįstų prie krioklio, bet staiga pamatau, kad jie elgiasi, tartum visai nebūtų manęs girdėję. Jie netgi nežiūri į mane. Storulis sūpuojasi žvelgdamas virš lavos gūbrio ten, kur vyrai stovi savo vietose ant grįstų priešais krioklį; iš taip toli veidų neįžiūrėsi, matyti vien ūke šmėžuojančios žmogystos languotais marškiniais. Kartkartėmis pamatai, kaip kurio nors vyro ranka šauna į priekį, jis padaro įtūpstą lyg koks fechtuotojas, o paskui iškelia dviejų sieksnių ilgio žeberklą su persmeigta lašiša, kad ją nuimtų stovį ant aukštesnių grįstų. Storulis žiūri į vyrus, sustojusius savo vietose priešais penkiolikos metrų aukščio vandens šydą, ir kaskart, kai kuris jų smeigia lašišą, sumirksi ir sukriuksi.

Anie du — Džonas ir moteriškė — stovi, ir tiek. Visi trys elgiasi taip, tarsi nebūtų išgirdę nė vieno mano žodžio; jie netgi nežiūri į mane, tarsi manęs čia išvis nebūtų.

Viskas sustingsta ir šitaip kybo kokią minutę.

Mane apima be galo keistas jausmas, tarsi saulės spinduliai būtų skaisčiau nušvietę tą trijulę. Visa kita atrodo kaip paprastai: vištos kapstosi žolėje ant drėbtinių pirkių stogų, žiogai stryksi nuo vieno krūmo ant kito, vaikiūkščiai šalavijų šluotelėmis vaiko nuo padžiautų žuvų muses, ir jos dūzgia ore juodais spiečiais; taigi viskas kaip eilinę vasaros dieną. Tik štai saulė staiga nušviečia tuos tris nepalyginamai ryškiau, ir aš išvystu... siūles, kuriomis jie sudurstyti! Man regis, matau net aparatus jų viduje, kurie įtraukia ką tik ištartus mano žodžius, mėgina įkišti juos čia vienur, čia kitur, o įsitikinę, kad niekur netinka, išmeta laukan, tarsi jie visai nebūtų buvę pasakyti.

Kol tai vyksta, visi trys nejuda kaip įbesti. Net sūpuoklės sustoja, nuožulniai prikaltos saulės spindulių, o ant jų sėdįs storulis sustingsta, virsdamas gumine lėle. Tuomet prabunda kadagio šakose tupėjusi perlinė tėtušio višta; pamačiusi kieme svetimus, ima loti ant jų lyg šuva, ir kerai išnyksta.

Storulis suklinka, pašoka nuo sūpuoklių ir skersas traukiasi į šalį, į tebetvyrančias dulkes, užsidengęs akis nuo saulės skrybėle, kad įžiūrėtų, kas tame kadagyje pakėlė tokį triukšmą. Pamatęs tik raibą vištelę, jis nusispjauna ir užsideda skrybėlę.

— Mano tvirtu įsitikinimu, — sako jis, — kad ir kiek mes pasiūlytume už šį... ėėė... metropolį, jiems tikrai pakaks.

— Galimas daiktas. Bet man atrodo, kad mes vis dėlto turime mėginti pasikalbėti su vadu...

Senė pertaria jį, žengdama žingsnį taip tvirtai, kad net žemė sudunda.

— Ne, — lig šiol ji nebuvo pravėrusi burnos. — Ne, — pakartoja ji panašiai kaip Didžioji Sesuo. Pakėlusi antakius apsidairo aplink. Jos akys spragteli į akiduobes nelyginant skaičiai į kasos aparato langelį; ji žiūri į motušės suknias, taip rūpestingai padžiautas ant virvės, ir linksi galva.

— Ne. Šiandien su vadu nekalbėsime. Per anksti. Ko gero, šį sykį aš sutinku su Brikenridžu, tik dėl kitos priežasties. Pamenate, byloje parašyta, kad jo žmona ne indėnė, o baltoji? Baltaodė. Miestietė. Jos pavardė Bromden. Jis pasivadino jos pavarde, o ne jinai jo. Tai štai, mano manymu, jeigu mes dabar paprasčiausiai išvažiuosime ir grįžę į miestą užsiminsime miestiečiams apie vyriausybės planus, idant jie suprastų, kad geriau hidroelektrinės užtvanka ir ežeras negu saujelė pašiūrių krioklio pašonėje, o paskui išspausdinę savo pasiūlymą mašinėle nusiųsime jį — suprantate, per klaidą — vado žmonai, mūsų užduotis gerokai palengvės.

Ji nusuka žvilgsnį į vyrus ant senutėlių, išklerusių grįstų, vingiuojančių tarp krioklio uolų — jie šimtmečiais čia augo ir šakojosi.

— O jeigu mes dabar susitiktume su jos vyru ir pateiktume jam kokį netikėtą pasiūlymą, galime susidurti su neapsakomu navahišku užsispyrimu ir meile tam, ką tikriausiai turime vadinti gimtine.

Aš imu jiems aiškinti, kad jis ne navahas, bet pamanau: kokia iš to nauda, jeigu jie vis tiek nesiklauso? Jiems nė motais, iš kokios jis genties.

Moteris vienam ir kitam po vieną kartą šypteli ir linkteli, o jos akys paveikia juos lyg telefono skambutis. Sukaustytu žingsniu ji pasuka mašinos link, šnekėdama žvaliu, jaunatvišku balsu:

— Kaip pabrėždavo mano sociologijos dėstytojas, kiekvienoje situacijoje paprastai būna vienas žmogus, kurio galią būtina deramai įvertinti.

Jie grįžta į automobilį ir nuvažiuoja, o aš atsistojęs spėlioju, ar jie bent jau mane matė.

Savotiškai nustebau, kad tai prisiminiau. Pirmą kartą, kaip man pasirodė, per šimtmečius, aš sugebėjau prisiminti šį tą iš vaikystės. Mane sužavėjo, kad dar tai sugebu. Aš gulėjau lovoje prisimindamas kitus nutikimus, ir tuo metu, kai buvau šitaip paskendęs prisiminimuose, išgirdau po lova kažką krebždant — tarsi pelė triauškintų graikinį riešutą. Persisvėręs per lovos kraštą, pamačiau tviskant metalą, kuris grandė nuo čiužinio kramtomosios gumos gabalus, pažįstamus man kaip penki pirštai. Juodukas Gyveris surado, kur ją slepiu, ir dabar karpė į maišelį laibomis ilgomis žirklėmis, kurios prasižiodavo lyg žvėries nasrai.

Nėriau po apklotu, kol jis nepamatė, kad aš žiūriu. Iš tos baimės, kad jis mane pastebėjo, širdis ėmė trinksėti ausyse. Norėjau pasakyti jam, kad nešdintųsi, kad žiūrėtų savų reikalų ir nelįstų prie mano kramtukės, bet negalėjau išsiduoti ką nors girdėjęs. Gulėjau nekrustelėdamas — ar tik jis nebus pastebėjęs, kaip aš pasilenkęs po lova žiūriu į jį, bet jis nieko neparodė; tik girdėjau, kaip čerkši žirklės ir guma bumpsi į maišelį — visai kaip kruša į toliu dengtą mūsų namelio stogą. Jis pliaukšėjo liežuviu ir patyliukais kikeno:

— Hm. Dievuliau brangus! Chi chi! Įdomu, kiek kartų tas lepšis ją kramtęs? Tai bent kietumelis!

Išgirdęs jį niurnant panosėje, Makmerfis atsibudo ir pasirėmęs alkūne ėmė žiūrėti, ką tas sumanęs, kad tokią vėlybę keturpėsčias šliaužioja po mano lova. Kurį laiką žiūrėjo į juoduką trindamasis akis — ar tik jos neapgauna — kaip kartais daro vaikai, o paskui atsisėdo lovoje.

— Kad jį kur nelabasis: pusė dvylikos, o jis traidžioja tamsoje su žirklėmis ir popieriniu maišeliu, — juodukas pašoka ir nukreipia žibintuvėlį Makmerfiui į akis. — Klausyk, Šernai, ką, velniai griebtų, ten darai, kad tau reikia nakties priedangos?

— Miegok toliau, Makmerfi. Čia mano vieno reikalas.

Makmerfis lėtai išsišiepia, bet nenusuka akių nuo žibintuvėlio. Juočkiui pasidaro nejauku: jis jau pusę minutės spigina šviesą į atsisėdusį Makmerfį, į tą žvilgantį, ką tik užsitraukusį randą, tuos dantis ir tatuiruotą panterą ant peties, tad nusuka spindulį. Vėl pasilenkia ir ima dirbti — stenėdamas ir šnopuodamas, tarsi gramdyti kramtomąją gumą būtų labai sunku.

— Viena iš naktį budinčio sanitaro pareigų, — nesiliaudamas stenėti aiškina jis, stengdamasis, kad balsas skambėtų draugiškai, — žiūrėti švaros miegamajame.

— Vidurnaktį?

— Makmerfi, pas mus iškabintas toks „Darbų sąrašas“, kuriame nurodoma, kad švaros žiūrėti reikia ištisą parą.

— Tau neatrodo, kad galėjai atlikti tą paros darbą prieš mums sugulant, užuot iki pusės vienuolikos žiūrėjęs televizorių? Ar mieloji ponia Rečid žino, kad jūs, vaikinai, beveik visą pamainą jį žiūrite? Ką, tavo manymu, ji padarytų, tai sužinojusi?

Juodukas atsikelia ir atsisėda ant mano lovos krašto. Jis barbena žibintuvėliu sau per dantis ir išsišiepęs kikena. Žibintuvėlio apšviestas jo veidas atrodo lyg juodas iš moliūgo išskaptuotas žibintas.

— Žinai, pasakysiu tau apie tą gumą, — sako jis ir palinksta prie Makmerfio, tarsi šis būtų senas jo bičiulis. — Matai, daugel metų sukau galvą, iš kur vadas Bromdenas gauna kramtomosios gumos — juk pinigų pirkti krautuvėje jis niekados neturėjo, nesu matęs, kad jam kas duotų gabalėlį ar kad būtų prašęs Raudonojo kryžiaus atstovės — tad aš stebėjau ir laukiau. Ir štai — pažvelk, — jis vėl atsiklaupia, pakelia lovos uždangalo kraštą ir pašviečia palovin. — Kaip tau patinka? Kertu lažybų, šitie gumos gabaliukai kramtyti tūkstantį kartų!

Makmerfį prajuokina tai, ką išvydo, ir jis ima kikenti. Juodukas iškėlęs pabarškina maišelį, ir jie dar iš to pasijuokia. Palinkėjęs Makmerfiui labos nakties, juodukas užsuka maišelio viršų, tarsi ten būtų jo pietūs, ir nueina kažkur jo paslėpti, kad vėliau galėtų ištraukti.

— Vade? — sukužda Makmerfis. — Pasakyk man vieną dalyką, — ir jis užtraukia kadaise populiarią dainelę: „Jei kramtukę prilipdysi tu prie lovos ar kėdės“.

Iš pradžių ne juokais įsiutau pamanęs, kad jis šaiposi iš manęs kaip kiti lig šiol.

„Ar ryte gardi dar bus ji, ar pernakt nesukietės?“ — dainavo jis pašnibždomis.

Bet kuo daugiau apie tai galvojau, tuo juokingiau man atrodė. Kad ir kaip stengiausi, jaučiau tuoj pradėsiąs juoktis — ne iš Makmerfio dainos, bet iš savęs.

„Neišeina iš galvos man, negi nieks neatsakys: ar minkšta ji bus iš ryto, ar kieta kaip ta viniiiiiiis?“

Jis ilgai traukė tą paskutinę gaidą, tarsi kutendamas mane plunksnele. Nesusitvardęs ėmiau kikenti ir išsigandau, kad nesugebėsiu liautis, bet tuo metu Makmerfis iššoko iš lovos, ėmė raustis savo spintelėje, ir aš nuščiuvau. Tvirtai sukandęs dantis ėmiau laužyti galvą, ką dabar daryti. Jau seniai niekas negirdėjo iš manęs jokio kito garso — vien niurnant ir staugiant. Išgirdau pokštelėjimą, lyg užvožiant garo katilą — tai jis uždarė spintutės dureles.

— Še, — tarė jis, ir kažkas nukrito man ant lovos. Nedidelis — sulig driežu ar gyvate... — „Sultingoji vaisinė“ — geresnės šiuo metu negaliu tau pasiūlyti, Vade. Išlošiau iš Skenlono žaisdamas muštuką, — ir jis vėl atsigulė į lovą.

Nespėjęs susivokti, ką darau, pasakiau jam „ačiū“.

Iš karto jis nieko neatsakė. Vėl pasirėmė ant alkūnės ir stebeilijo į mane kaip ką tik į juoduką, laukdamas, kad dar ką pasakyčiau. Paėmęs nuo antklodės gumos pakelį, dar kartą pasakiau jam „ačiū“.

Mano balsas skambėjo nekaip, nes taip ilgai nekalbėjus gerklė buvo kaip nesava, o liežuvis net girgždėjo. Jis pareiškė, kad aš turbūt būsiu primiršęs, kaip reikia kalbėti, ir nusijuokė. Aš irgi pamėginau nusijuokti, bet tik spygtelėjau it višta, mėgdžiojanti gaidį. Tas garsas labiau panėšėjo į verksmą negu į juoką.

Jis patarė neskubėti: jeigu aš noriu pamankštinti savo balsą, laiko jis turįs — galįs klausytis manęs iki pusės septynių ryto. Girdi, taip ilgai kaip aš tylėjęs žmogus tikriausiai turi daug ką pasakyti, ir atsigulęs ant pagalvės ėmė laukti. Kurį laiką mąsčiau, ką jam pasakyti, bet man atėjo į galvą tik tai, ko vienas vyras negali pasakyti kitam, nes išreikšti žodžiais, tie dalykai skamba ne taip, kaip turėtų. Pamatęs, kad nieko negaliu pasakyti, jis susidėjo rankas už galvos ir pats prabilo:

— Žinai, Vade, aš prisiminiau, kaip kadaise Vilametos slėnyje prie Judžino rinkau pupas. Tai buvo ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, kai retas vaikas tesugebėdavo gauti darbo, tad įsivaizdavau, kad man velniškai pasisekė. Gavau tą darbą, įrodęs pupų lauko viršininkui galįs rinkti jas taip pat greitai ir švariai kaip bet kuris suaugęs. Šiaip ar taip, buvau vienintelis vaikas tame lauke, aplink dirbo vieni suaugę. Porąkart pamėginau juos užkalbinti, bet pamačiau, kad jie visai nelinkę klausytis manęs — tokio susitraukusio raudonplaukio nusmurgėlio. Ir aš užsičiaupiau. Tai, jog jie nesiklauso, taip įsiutino mane, kad ištisas keturias savaites rinkdamas tas pupas neprasižiojau, tik dirbdamas šalia jų klausiausi, kaip jie pliauškia apie kokį dėdę ar pusbrolį, arba liežuvauja apie tą, kuris neatėjo į darbą. Keturias savaites nepravėriau burnos. Galop tie apsamanoję šunsnukiai užmiršo, kad aš moku kalbėti, dievaži. O aš laukiau tinkamos progos. Tada, paskutinę dieną, paleidau liežuvį ir pasakiau jiems, kokie jie niekingi smirdaliai. Kiekvienam iš jų išklojau, kaip koks nors jo bičiulis drabstė jį purvais jam negirdint. Būtum matęs, kaip jie tada manęs klausėsi! O galop ėmė rietis vienas su kitu ir sukėlė tokią erzelynę, kad aš netekau premijos, — man turėjo sumokėti po pusę cento už kiekvieną surinktą kilogramą pupų. Mat jau tada mieste turėjau nekokią reputaciją, ir pupų lauko viršininkas pareiškė, esą tą košę tikriausiai užviriau aš, nors ir negalėjo to įrodyti. Aš išdėjau ir jį į šuns dienas. Liežuvio paleidimas man tuokart kainavo kokius dvidešimt dolerių, bet aš to nesigailiu.

Jis sukikeno tai prisiminęs, paskui atsigręžė į mane:

— Žinai, kas man rūpi, Vade: tu lauki tinkamos progos, kad vieną gražią dieną viską jiems išklotum?

— Ne, aš negalėčiau.

— Negalėtum išdėti jų į šuns dienas? Tai lengviau, negu tu manai.

— Tu... gerokai už mane didesnis, tvirtesnis, — suniurnėjau.

— Ką tu nori pasakyti? Nesuprantu tavęs, Vade?

Suvilgiau burną seilėmis.

— Tu už mane didesnis ir tvirtesnis. Tu galėtum.

— Aš? Juokauji? Jergutėliau, tu tik pažiūrėk į save: tu juk visa galva aukštesnis už bet kurį šio skyriaus vyrą. Tu kiekvieną iš mūsų galėtum sumalti į miltus, be jokių kalbų!

— Ne. Aš per daug mažas. Kadaise buvau didelis, o dabar nebe. Tu dusyk už mane didesnis.

— Ką, vyruti, tu išties pamišęs? Kai aš čia patekau, pirmiausia pamačiau tave, sėdintį ant tos kėdės, didumo sulig kalnu, velniai griebtų. Patikėk manim: aš gyvenau ir Klamato apylinkėse, ir Teksase, ir Oklahomoje, ir prie Gelapo, bet, prisiekiu, tokio didelio indėno kaip gyvas nesu matęs.

— Aš iš Kolumbijos tarpeklio, — pasakiau jam. Jis laukė, kad kalbėčiau toliau. — Mano tėtušis buvo tikras vadas, vardu Ti A Milatūna; tai reiškia „Aukščiausia Kalno Pušis“, nors mes gyvenome ne ant kalno. Kai buvau vaikas, jis buvo tikrai didelis. Paskui motina pasidarė dukart už jį didesnė.

— Išeina, kad tavo motušė buvo tikra milžinė. Kokio ūgio ji buvo?

— Oi, didelė, labai didelė.

— Aš klausiu centimetrais.

— Centimetrais. Vienas vyrukas iš keliaujančių atrakcionų nužvelgė ją ir sako: ūgis — metras septyniasdešimt penki, svoris — šešiasdešimt kilogramų, bet jis pasakė iš akies. Ji be perstojo augo.

— Tikrai? Ir kiekgi ji išaugo?

— Didesnė už mudu su tėtušiu kartu paėmus.

— Vieną gražią dieną nei iš šio, nei iš to pradėjo augti, a? Čia tai man negirdėtas dalykas — kad indėnei kas nors panašaus nutiktų.

— Ji buvo ne indėnė. Ji buvo miestietė, iš Dalzo.

— O pavardė? Bromden? Pala, atrodo, suprantu, — jis kurį laiką pamąsto ir sako: — O kai miestietė išteka už indėno, manoma, kad ji vedė už save žemesnį, ar ne? Aha, regis, aš supratau.

— Ne. Ne ji viena padarė jį mažą. Visi jį spaudė todėl, kad jis buvo didelis, niekam nenusileisdavo ir elgdavosi kaip tinkamas. Visi jį spaudė taip, kaip jie spaudžia tave.

— Kas tie „jie“, Vade? — tyliai paklausė jis, staiga surimtėjęs.

— Sindikatas. Jis spaudė tėvą daugel metų. Jis buvo toks didelis, kad kurį laiką sugebėjo priešintis. Sindikatas norėjo, kad mes gyventume inspektorių lankomuose namuose. Norėjo atimti iš mūsų krioklį. Jo žmonių buvo net gentyje, ir jie spaudė tėtušį. Kai jis pasirodydavo mieste, jį sumušdavo kokioje siauroje gatvelėje, o kartą trumpai nukirpo jam plaukus. Sindikatas didelis, oi koks didelis. Tėtušis ilgai jam priešinosi, kol motina padarė jį tokį mažą, kad jis nebegalėjo grumtis ir pasidavė.

Po šių mano žodžių Makmerfis ilgai tylėjo, paskui pasirėmė ant alkūnės, vėl pažvelgė į mane ir paklausė, kodėl jį mušdavo mieste; aš paaiškinau: jie norėjo parodyti, kad jo laukia dar baisesni dalykai, jeigu nepasirašys dokumentų, kuriais viską perleistų valdžiai.

— O ką jis turėjo atiduoti valdžiai?

— Viską. Gentį, kaimą, krioklį...

— Prisiminiau: tu kalbi apie krioklį, prie kurio indėnai žeberklais badydavo lašišas, — kadaise. Aha. Bet kaip prisimenu, genčiai už tai sumokėjo didžiulę sumą.

— Taip jie jam sakė. Tėtušis atkirto: ką jūs galite sumokėti žmogui už jo gyvenseną? Ką jūs galite sumokėti žmogui už tai, kad jis yra toks, koks yra? Jie nesuprato jo. Net gentainiai nesuprato. Jie stovėjo priešais mūsų pirkią su tais čekiais rankose ir klausinėjo, ką jiems dabar daryti. Jie prašė, kad jis investuotų tuos jų pinigus arba pasakytų, ką su jais veikti, — gal nusipirkti ūkį. Bet jis jau buvo pernelyg mažas. Ir pernelyg prasigėręs. Sindikatas jį įveikė. Jis įveikia kiekvieną. Ir tave įveiks. Jis negali pakęsti, kad toks didelis žmogus, ne jų žmogus, toks kaip tėtušis, yra laisvas. Supranti?

— Taip, atrodo, suprantu.

— Todėl nereikėjo tau iškulti to stiklo. Dabar jie mato, kad esi didelis. Dabar jie stengsis tave sutramdyti.

— Kaip mustangą?

— Ne, ne, paklausyk. Tramdo ne šitaip; jie tave apdoroja taip, kad negalėtum priešintis. Tau kažką įmontuoja. Įtaiso tavo viduje. Vos pamatę, kad išaugsi, jie nieko nelaukę kimba į darbą ir įmontuoja tau savo šlykščius mechanizmus, kol tu dar mažas, ir tol tave doroja, kol sutvarko.

— Nusiramink, bičiuli, ša!

— O jei priešiniesi, kur nors užrakina ir verčia...

— Ramiau, ramiau, Vade. Truputį patylėk. Jie tave išgirdo.

Jis atsigulė ir tysojo nejudėdamas. Pastebėjau, kad mano lova karšta. Išgirdau girgždant guminius juoduko padus — pasišviesdamas žibintuvėliu jis atėjo pasižiūrėti, iš kur čia tas triukšmas. Gulėjome nejudėdami, kol jis išėjo.

— Galop jis tik gėrė ir nieko daugiau nedarė, — sukuždėjau aš. Pajutau, kad negalėsiu liautis kalbėjęs, kol nepapasakosiu jam, ką aš apie visa tai manau. — Paskutinį kartą mačiau jį girtutėlį kedrų giraitėje; kaskart, kai prisikišdavo butelį prie lūpų, ne pats iš jo traukdavo, bet tas butelis traukdavo iš jo, ir jis taip susitraukė, susiraukšlėjo ir pagelto, kad net šunys jo nebeatpažino. Gavome išvežti jį sunkvežimuku į Portlendą numirti. Nesakau, kad jie žudo. Jie jo neužmušė. Jie padarė kitką.

Mane baisiai suėmė miegas, ir aš nebenorėjau kalbėti. Pamėginau prisiminti ką pasakęs ir man pasirodė, kad aš ne tai norėjau pasakyti.

— Mano kalbos skamba pamišėliškai, ar ne?

— Taip, Vade, — jis apsivertė ant kito šono, — tavo kalbos skamba pamišėliškai.

— Ne tai norėjau pasakyti. Aš negaliu visko perteikti. Mano žodžiai be jokios prasmės.

— Nesakiau, kad tavo žodžiai be jokios prasmės, Vade, aš tik sakiau, jog jie skamba pamišėliškai.

Paskui jis labai ilgai nieko nesakė, ir aš pamaniau, kad bus užmigęs. Ėmiau gailėtis nepalinkėjęs jam labos nakties. Pasižiūrėjau į jį, bet jis buvo nusisukęs. Jo ranka buvo virš apkloto, ir aš įžiūrėjau ištatuiruotus tūzus ir aštuonakes. Kokia ji didelė, toptelėjo man, tokia pat didelė kaip mano rankos tuomet, kai žaisdavau futbolą. Man kilo noras ištiesti ranką ir paliesti tą tatuiruotę, įsitikinti, kad jis dar gyvas. Velniškai ramiai jis guli, tariau sau, reikėtų prie jo prisiliesti — ar dar gyvas...

Melas. Aš žinau, kad jis dar gyvas. Ne todėl noriu jį paliesti.

Noriu paliesti jį todėl, kad jis žmogus.

Tai irgi melas. Čia juk yra daugiau žmonių — galėčiau paliesti juos.

Aš noriu paliesti jį todėl, kad esu iškrypėlis!

Bet ir tai melas. Viena baimė manyje slapstosi už kitos. Jeigu būčiau iškrypėlis, norėčiau iš jo kitko. Aš paprasčiausiai noriu jį paliesti, nes jis yra toks, koks yra.

Tačiau kai jau buvau betiesiąs prie jo ranką, jis prabilo:

— Klausyk, Vade, — ir pasisuko lovoje į mane, nusviesdamas į šalį apklotą, — klausyk, Vade, kodėl tau rytoj neplaukus su mumis į žūklę?

Nieko jam neatsakiau.

— Nagi, pagalvok. Jaučiu, kad bus velniškai smagu. Žinai kas atvažiuos mūsų paimti — dvi mano tetos. Tai štai: jokios jos man tetos, tai mano pažįstamos, ne itin rimto elgesio šokėjos iš vieno Portlendo baro. Na, kaip į tai žiūri?

Galiausiai gavau prisipažinti, kad mano kišenė serga džiova.

— Kas kas?

— Aš neturiu nė skatiko.

— A, — atsakė jis. — A, apie tai aš nepagalvojau.

Jis vėl ilgai tylėjo ir kasėsi pirštu randą ant nosies.

Liovęsis jį kasyti, atsirėmė ant alkūnės ir pažvelgė į mane.

— Kai tu dar nebuvai pradėjęs trauktis, Vade, — iš lėto kalbėjo jis mane nužvelgdamas, — ir buvai, tarkim, dviejų metrų ar dviejų metrų ir kelių centimetrų ūgio, o svėrei apie šimtą trisdešimt kilogramų — ar būtum pakėlęs daiktą, didumo sulig tuo valdymo pultu prausykloje?

Pamėginau įsivaizduoti tą pultą. Tikriausiai jis sveria ne ką daugiau negu statinės su tepalais, kurias kilnodavau armijoje. Atsakiau, jog kadaise, ko gero, būčiau pakėlęs.

— Jeigu vėl pasidarytum toks didelis, ar dar galėtum jį pakelti?

— Manau, kad taip.

— Nusispjauti, ką tu manai. Man rūpi, ar tu pažadi man jį pakelti, jeigu aš padarysiu tave tokį didelį, koks buvai? Pažadėk man, ir ne tik gausi nemokamai mano specialų kultūrizmo kursą, bet dar ir už dyką pateksi į žūklę, kainuojančią dešimt dolerių! — jis apsilaižė lūpas ir atsigulė ant nugaros. — Mano šansai labai nemenki, kaip Dievą myliu, — tarė.

Jis ėmė kikenti kažką sugalvojęs. Kai paklausiau, kaip jis ketina vėl padaryti mane didelį, paliepė man tylėti, prispausdamas pirštą prie lūpų.

— Šios paslapties, brolau, išduoti negalime. Aš juk nežadėjau pasakyti, kaip tai padarysiu, ar ne? Žinai, brolau, kaip sugrąžinti žmogui jo buvusį dydį — paslaptis, kurios kiekvienam neatskleisi; jeigu ją sužinos priešas, tau gali kilti pavojus. Tu pats bemaž visai nėjusi vėl augąs. Bet aš duodu žodį: jeigu laikysiesi manosios treniruočių programos, vėl pasidarysi koks buvęs.

Jis nuleidžia kojas ant grindų ir atsisėda ant lovos krašto, pasidėjęs rankas ant kelių. Iš seserų posto sklindančioje blankioje šviesoje sužvilga jo dantys ir viena į mane įsmeigta akis. Žaismingas aukcionatoriaus balsas tyliai sklinda per miegamąjį.

— Tu tik įsivaizduok: didysis vadas Bromdenas vaikštinėja bulvaru; vyrai, moterys ir vaikai galvas užvertę žiūri — kas čia per milžinas žingsniuoja trimetriniais žingsniais, nulenkdamas galvą, kad neužkliūtų už telefono laidų? Traukia per miestą drebindamas žemę, stabtelėdamas nebent prie kokios skaisčios mergelės — visos kitos kiaunės galite net nesistoti į eilę, nebent krūtys būtų sulig arbūzais, gražios baltos kojos pakankamai ilgos, kad apsivytų jo galingas strėnas, o toji vietelė — šilta, sultinga ir saldi lyg medus su sviestu...

Tamsoje sėdėdamas jis vis varė, kaip viskas bus, kaip visi vyrai išsibėgios iš baimės, o gražios jaunos merginos liežuvius iškišusios lakstys man iš paskos. Paskiau pareiškė tučtuojau eisiąs ir įrašysiąs mane į plauksiančių žūklėn sąrašą. Jis atsistojo, pasiėmė nuo spintelės rankšluostį, apsivyniojo šlaunis ir užsidėjęs kepurę pasilenkė virš mano lovos.

— Brolau, patikėk manim, patikėk — moterys kaišios tau koją, kad parvertusios ant grindų galėtų ant tavęs užgriūti.

Staiga jo ranka šauna į priekį, jis vienu mostu atriša paklodę, nutraukia apklotą, ir aš lieku gulėti nuogas.

— Tu tik pažiūrėk, Vade. Cha — ką aš tau sakiau? Tu jau išaugai per pusę sprindžio.

Ir juokdamasis nueina lovų tarpueiliu į koridorių.

Dvi kekšės atvažiuoja iš Portlendo pasiimti mūsų į žūklę jūron! Apie tai galvodamas vos išgulėjau iki pusės septynių, kai miegamajame uždegė šviesą.

Pirmas pakirdęs nuskuodžiau pasižiūrėti į sąrašą, pakabintą skelbimų lentoje prie seserų posto, — ar tikrai mano pavardė jame yra. Sąrašo viršuje didelėmis spausdintomis raidėmis buvo parašyta: UŽSIRAŠYKITE Į JŪROS ŽŪKLĘ; pirmoji po šiuo užrašu buvo Makmerfio pavardė, paskui iškart Bilio Bibito, trečias buvo Hardingas, ketvirtas — Fredriksonas ir kiti iki dešimtos eilutės, kuri dar buvo tuščia. Mano pavardė irgi buvo, paskutinė sąraše — devinta. Aš išties ištrūkęs iš ligoninės plauksiu į jūros žūklę su dviem kekšėmis — be perstojo kartojau mintyse, negalėdamas patikėti.

Trys juodukai nustūmę mane į šalį perskaitė sąrašą, vedžiodami pavardes pilkais pirštais ir išsišiepę atsigręžė į mane.

— Kaip jūs manot, kas įrašė vadą Bromdeną į tą paikystę? Juk indėnai nemoka rašyti.

— O kodėl tu manai, kad jie moka skaityti?

Tokį ankstų metą šviežiai iškrakmolytos baltos jų uniformos dar buvo ganėtinai stangrios, tad rankos čežėjo it popieriniai sparnai, kai jas pajudindavo. Jie juokėsi iš manęs, o aš vaizdavau nesuprantąs, ko jie juokiasi, bet kai jie įgrūdo man į rankas šluotą, kad išvalyčiau už juos koridorių, apsisukęs grįžau į miegamąjį, taręs sau: velniop visa tai, kuriems galams man tos nesąmonės, jei aš plaukiu į žūklę su dviem kekšėm iš Portlendo.

Mažumą išsigandau, štai taip nuo jų nueidamas, nes lig tol dar nesyk nebuvau neįvykdęs kokio juodukų paliepimo. Atsigręžęs pamačiau, kad jie atsiveja mane su šluota. Jie, ko gero, būtų nusekę paskui mane į miegamąjį, jeigu ne Makmerfis, kuris ten kėlė baisiausią triukšmą: kriokdamas lakstė tarp lovų, pliaukšėjo rankšluosčiu virš galvų tiems, kurie užsirašė į šiandieninę žūklę. Juodukai nusprendė galint būti ne visai saugu kišti nosį į miegamąjį vien tam, kad kažkas išvalytų lopinėlį koridoriaus.

Makmerfis buvo užsimaukšlinęs ant akių motociklininko kepurę, kad atrodytų panašus į kapitoną, iš po trumpų marškinėlių rankovių kyšojo Singapūre išbadytos tatuiruotės. Jis svirduliuodamas vaikštinėjo po kambarį lyg po bangų supamo laivo denį, švilpaudamas pirštais tarsi bocmanas švilpuku.

— Į denį, sėbrai, visi į denį, arba pratempsiu po kiliu, pririšęs virve už kojos!

Jis krumpliais padaužo į Hardingo spintutę.

— Šeši varpo dūžiai, laivas dar nesudužo. Plaukia kuo šauniausiai. Visi į denį. Liaukitės kasęsi pautus — greitai aukitės batus.

Pamatęs, kad stoviu prie pat durų, atlėkęs suduoda per nugarą lyg per kokį būgną.

— Pažvelkite į didįjį Vadą — štai jums gero jūreivio ir žvejo pavyzdys: dar neišaušus atsikėlęs, jau kasa sliekus masalui. Būtų gerai, kad jūs, stuobriai neraliuoti, sektumėte jo pavyzdžiu. Visi į denį! Gana dinderį mušti — šiandien išplaukiam į jūrą!

Ūmieji niurzgia ant jo ir to jo rankšluosčio, o chromai pabudę dairosi pamėlusiais nuo deguonies stygiaus veidais — mat juos nakčiai per smarkiai priveržia paklodėmis, ir sutrinka kraujo apytaka. Jie dairosi po miegamąjį ir galop silpnos, ašarotos jų akys ilgesingai, smalsiai įsminga į mane. Jie atsigulę žiūri, kaip velkuosi į žūklę šiltais drabužiais, ir aš pasijuntu nejaukiai, lyg būčiau mažumą prasikaltęs. Jie jaučia, kad mane vienintelį iš chronių ima į žūklę. Tie senukai, metų metais privirinti prie savo vežimėlių, su išvedžiotais per kojas kateteriais, kurie it vijokliai suleidžia šaknis ir prikausto juos vienoje vietoje, stebėdami mane instinktyviai pajuto, kad aš plauksiu į žūklę, ir netgi šiek tiek man pavydėjo. Pajusti jie galėjo todėl, kad nors iš jų atėmė beveik visa, kas žmogiška, viršų paėmė pirmykščiai gyvuliški instinktai (kartais naktį senieji chroniai staiga atsibunda, kai dar niekas kitas nežino, jog kažkas miegamajame mirė, ir užvertę galvas ima staugti), o pavydėti — todėl, kad žmogiškumo likučiai neleido visko pamiršti.

Makmerfis išeina pasižiūrėti į sąrašą, o grįžęs mėgina prikalbinti dar vieną ūmųjį įsirašyti. Eidamas nuo vienos lovos prie kitos, spardo į tas, kuriose užsitraukę ant galvos antklodes dar guli ligoniai, ir porina jiems, kaip puiku stoti akis į akį prieš audringą jūrą, kai visi kaip vienas kimba kelti burių, nepaleisdami romo butelio.

— Nagi, dykaduoniai, man reikia dar vieno sėbro, ir įgula bus sukomplektuota, dar vieno savanorio, kad jus kur velnias...

Bet jis nesugeba nė vieno prišnekinti. Didžioji išgąsdino visus pasakojimais apie tai, kokia audringa pastaruoju metu jūra, kiek laivų nugrimzdo, ir jau atrodo, kad to paskutiniojo įgulos nario neberasime, bet po pusvalandžio, laukiant eilėje pusryčių prie užrakintų valgyklos durų, prie Makmerfio prieina Džordžas Sorensenas.

Tas stambus gyslotas bedantis švedas, kurį juodukai praminė Vandeniu dėl švaros šišo, atšlempina koridoriumi taip atsilošęs, kad kojos kur kas toliau priekyje negu nugara (atsilošinėja tam, kad veidas būtų kiek įmanoma toliau nuo pašnekovo), sustoja priešais Makmerfį ir lemena kažką į saują. Džordžas nepaprastai drovus. Jo akių nepamatysi — labai giliai — o didžiąją dalį veido jis uždengia savo stambiu delnu. Jo galva it laivo stebėjimo punktas siūbuoja ant kūno, panašaus į stiebą. Jis kažką vis lemena saujon, kol Makmerfis neiškentęs atitraukia jo delną, kad šis neslopintų žodžių.

— Tai ką tu ten sakai, Džordžai?

— Sliekai, — atsakė jis. — Man atrodo, kad jie jums netiks — lašišoms gaudyti netiks.

— Tikrai? — klausia Makmerfis. — Sliekai? Gal aš tau pritarčiau, jeigu paaiškintum, ko tu iš tų sliekų nori.

— Man regis, ką tik girdėjau jus sakant, kad misteris Bromdenas kasa sliekus masalui?

— Tiesa, tėtuši, pamenu.

— Tai aš ir sakau, kad su tais sliekais nieko nepešite. Šį mėnesį lašišos plaukia guotais, tikrai. Jums reikia silkių. Tikrai. Prisigaudykite blizge silkių ir nerkite jas ant kabliuko — tada tai prilupsite lašišų.

Kiekvieną sakinį jis pabaigdavo kylančia intonacija, tarsi ne teigtų, o klaustų — lašišų? Masyvus jo smakras, tiek grandytas šį rytą, kad visa oda nusilupo, porąsyk linktelėjo Makmerfiui ir apgręžęs Džordžą nusivedė jį koridoriumi į eilės galą. Makmerfis sušuko jam, kad grįžtų.

— Luktelėk, Džordžai, atrodo, tu šį tą nusimanai apie žūklę?

Džordžas atsigręžė ir vėl pričiūžino prie Makmerfio, taip smarkiai atsilošęs, tarsi kojos būtų nuo jo atitrūkusios.

— Žinoma, dar ir kaip. Dvidešimt penkerius metus gaudžiau lašišas — nuo Haf Mūn įlankos iki pat Pjudže sąsiaurio. Ištisus dvidešimt penkerius metus žvejojau — kol šitaip išsipurvinau, — jis ištiesė delnus rodydamas mums, kokie nešvarūs. Visi pasižiūrėjo į juos ištempę kaklus. Purvo nepamačiau, vien randus, giliai įsirėžusius į baltus delnus nuo tūkstančių kilometrų valo, traukto iš jūros. Kurį laiką rodo juos mums, paskui sugniaužia kumščius ir susikiša pižamos užantin, tarsi mes galėtume žvilgsniais juos išpurvinti, ir išsišiepęs žiūri į Makmerfį, apnuogindamas dantenas, panašias į sūryme išmirkytą kiaulieną.

— Aš turėjau gerą žvejybinį laivą; jis buvo vos trylikos metrų ilgio, užtat iš gryno tikmedžio ir ąžuolo, o jo grimzlė buvo pusketvirto metro, — jis stovėjo siūbuodamas, galėjai pamanyti, kad grindys sūpuojasi jam po kojomis. — Tai bent geras laivelis buvo, kaip Dievą myliu!

Jis buvo benueinąs, bet Makmerfis vėl sulaikė.

— Velniai rautų, Džordžai, kodėl nepasakei man, kad buvai žvejas? Aš čia kalbu apie žūklę, lyg būčiau tas Hemingvėjaus senis, bet tarp mudviejų kalbant, vienintelis laivas, kuriuo esu plaukęs, — kreiseris „Misuris“, o apie žuvis žinau tik tiek, kad valgyti jas man patinka labiau negu skusti.

— Skusti jas lengva, tik reikia, kad kas parodytų kaip.

— Dievaži, tu būsi mūsų kapitonas, Džordžai, o mes tavo įgula.

Džordžas atsilošęs purto galvą.

— Tie laivai dabar baisiai nešvarūs — viskas dabar baisiai nešvaru.

— Velniop visa tai. Mums specialiai išdezinfekavo tą laivą — nuo pirmagalio iki paskuigalio; jis taip išlaižytas, kad blizga lyg veidrodis. Tu nesusipurvinsi, Džordžai, nes būsi kapitonas. Tau net nereikės nerti masalo ant kabliuko — tik būk mūsų kapitonas ir įsakinėk mums, bukiems sausumos šliužams. Na, kaip tau patinka?

Iš to, kaip Džordžas maigė rankas užantyje, mačiau, kad jam knieti sutikti, bet vis tiek aiškino negalįs rizikuoti — dar išsipurvinsiąs. Makmerfis kaip įmanydamas stengėsi jį prikalbinti, bet Džordžas vis dar purtė galvą, kai Didžioji Sesuo, atrakinusi valgyklos duris, prabarškėjo pro mus su savo pintu krepšiu, kupinu siurprizų, automatiškai metusi po šypseną ir „Labas rytas“ kiekvienam eilėje stovinčiam vyrui. Makmerfis pastebėjo, kaip Džordžas atsilošė nuo jos ir nutaisė rūgščią miną. Jai praėjus, Makmerfis palenkė galvą į šoną ir gudriai pamerkė Džordžui akį.

— Džordžai, visi tie niekai, kuriuos Sesuo pliauškė apie bangavimą ir kokia pavojinga galinti būti žūklė — kaip tu į juos žiūri?

— Vandenynas išties gali ne juokais įsismarkauti.

Makmerfis pažvelgė į Didžiąją, pranykstančią seserų poste, paskui vėl į Džordžą. Šis ėmė dar įnirtingiau grąžyti užantin sukištas rankas, dairydamasis į spoksančius į jį nebylius veidus.

— Dievaži! — staiga tarė jis. — Manai, kad aš leisiuosi įbauginamas jos kalbų apie audringą vandenyną? Tu taip manai?

— Ne visai taip, Džordžai. Bet pamaniau, kad jeigu neplauksi su mumis, ir kils išties baisi audra, mes visi iki vieno nuskęsime, supranti? Aš jau sakiau: apie laivybą ničnieko nenutuokiu; negana to: girdėjai, ką aš pasakojau daktarui apie tas dvi moteris, kurios atvažiuos mūsų pasiimti? Sakiau jam, kad tai mano tetos, žvejų našlės. Tai štai: ir viena, ir kita yra plaukiojusios vien tik šaligatviais; nelaimei ištikus, iš jų bus ne daugiau naudos negu iš manęs. Tu mums reikalingas, Džordžai, — užtraukęs dūmą, jis paklausė: — Beje, ar turi dešimt žalių?

Džordžas papurtė galvą.

— Taip ir maniau. Po šimts pypkių — na ir kas; aš jau seniai nebesitikiu pralobti. Še, — išsitraukęs iš žaliojo švarko kišenės pieštuką, švariai nuvalė jį į skverną ir ištiesė Džordžui. — Jei sutiksi būti mūsų kapitonu, leisime plaukti už penkinę.

Džordžas dar sykį mus nužvelgė, laužydamas savo didelę makaulę, kaip išsisukti iš šios keblios padėties. Galop išsišiepė, parodydamas savo išbalusias dantenas, ir paėmė pieštuką.

— Dievaži! — tarė jis ir pasuko įrašyti savo pavardės į paskutinę likusią sąrašo eilutę.

Po pusryčių Makmerfis priėjo prie skelbimų lentos ir prie Džordžo pavardės spausdintomis raidėmis parašė: KAPIT.

Kekšės vėlavo. Mes visi buvome bepradedą manyti, kad jos išvis neatvažiuos, bet tuo metu prie lango stovėjęs Makmerfis sukliko, ir mes visi pribėgome pasižiūrėti. Jis pasakė, kad tai jos, bet išvydome tik vieną automobilį, nors tikėjomės dviejų, ir tik vieną moterį. Makmerfis sušuko jai iš už tinklo, kai ji sustojo aikštelėje, ir ji tiesiausiu keliu per veją pasuko prie mūsų skyriaus.

Ji buvo jaunesnė ir gražesnė, negu mes visi manėme. Lig tol jau visi žinojo, kad tos moterys visai ne Makmerfio tetos, o kekšės, ir tikėjosi velniai žino ko. Kai kurie tikintys ligoniai nelabai tuo džiaugėsi. Bet kai pamatėme ją grakščiai einant pievele, jos akis (mes net iš savo skyriaus matėme, kad jos žalios), kuodu surištus ant pakaušio plaukus, kurie sulig kiekvienu žingsniu blykčiojo saulėje lyg varinės spyruoklės, — visi galvojome viena: ji — mergina, moteris, ir gerai, kad neapsirengusi baltai nuo galvos iki kojų, lyg būtų apšerkšnijusi, — o kaip ji užsidirba pragyvenimui, mums visai nerūpėjo.

Ji pribėgo prie lango, šiapus kurio stovėjo Makmerfis, prakišo pirštus pro tinklo akutes ir prie jo prisispaudė. Ji sunkiai alsavo, uždususi nuo bėgimo, ir kaskart, kai iškvėpdavo, rodės, išlėks kiaurai tinklą. Jos skruostais ritosi retos ašaros.

— Makmerfi, ak tu velnio neštas ir pamestas Makmerfi...

— Liaukis. Kur Sandra?

— Jinai užklimpo, broleli, negali atvažiuoti. O tu, velniai griebtų, kaip laikaisi — gerai?

— Užklimpo?!

— Tiesą sakant, — mergina nusišluostė nosį ir sukikeno, — mieloji Sendė ištekėjo. Pameni Artį Gilfiljeną iš Bivertono? Per pobūvius amžinai ištraukdavo iš kišenės kokį žaltį, baltą pelę ar dar kokią bjaurastį, kad patrauktų į save dėmesį. Tikras maniakas...

— Dievuliau brangus! — suaimanavo Makmerfis. — Kende, brangioji, kaip aš sukišiu dešimt vyrų į vieną sumautą „Fordą“? Gal Sandra su tuo savo žalčiu iš Bivertono mano, kad aš stebukladarys?

Atrodė, kad mergina mąsto, ką atsakyti, bet tuo metu sutraškėjo garsiakalbis palubėje, ir Didžiosios Sesers balsas kreipėsi į Makmerfį: jeigu jis norįs pasikalbėti su savo pažįstama dama, geriau tegul ji kaip pridera įeina pro pagrindines duris ir užsirašo, užuot trikdžiusi visą ligoninę. Mergina pasitraukė nuo lango ir pasuko prie pagrindinio įėjimo; Makmerfis taip pat pasitraukė nuo lango ir susmuko ant kėdės kampe, panarinęs galvą.

— Rupūs miltai, — tarė jis.

Mažasis juodukas įleido merginą į skyrių, pamiršęs paskui užrakinti duris (neabejoju, gavo vėliau už tai velnių), ir mergina pasišokinėdama pasuko koridoriumi pro stiklinį postą, iš kurio visos seserys mėgino sustingdyti tą jos eigastį vieningais lediniais žvilgsniais. Ji įėjo į dieninį kambarį vos keliais žingsniais pirma daktaro; tas eidamas seserų posto link su kažkokiais popieriais rankose pažvelgė į ją, paskui vėl į popierius, dar sykį į ją ir ėmė abiem rankom raustis kišenėse akinių.

Atėjusi iki dieninio kambario vidurio, ji sustojo, pamačiusi, kad ją supa keturiasdešimt žaliai vilkinčių vyrų, įsmeigusių akis į ją; kambaryje buvo taip tylu, kad girdėjosi, kaip urzgia pilvai, o visoje chronių voroje šaudo nukrisdami kateteriai.

Ji gan ilgai stovėjo dairydamasi Makmerfio, tad visi spėjo gerai į ją įsižiūrėti. Palubėje jai virš galvos tvyrojo žydras dūmelis; tikriausiai, kai ji šitaip įsiveržė į skyrių, kažkoks mechanizmas mėgino prie jos prisitaikyti, jo elektronika užfiksavo jos duomenis, apskaičiavusi įsitikino, kad jis sukonstruotas ne tokiems kaip ji, ir paprasčiausiai perdegė; mašina, galima sakyti, nusižudė.

Ji vilkėjo baltais trumparankoviais marškinėliais kaip ir Makmerfis, tik kur kas mažesniais, avėjo baltais teniso bateliais, mūvėjo „Levi“ džinsais, nukirptais virš kelių — kad netrukdytų kraujo apytakai; taigi medžiagos buvo aiškiai per mažai, turint galvoje, kokį plotą ji turėjo uždengti. Kur kas daugiau vyrų tikriausiai buvo ją matę mažiau apsirengusią, bet šitokioje padėtyje atsidūrusi, ji ėmė droviai mindžikuoti it kokia mokinukė scenoje. Visi žiūrėjo į ją nepraverdami burnos, tik Martinis sukuždėjo, kad galima įžiūrėti datas ant monetų, gulinčių jos džinsų kišenėse, — tokie aptempti — bet jis stovėjo arčiau jos, tad matė geriau už mus.

Bilis Bibitas pirmasis išleido garsą, bet tai buvo ne žodis, o tik tylus, bemaž skausmingas švilptelėjimas, kuriuo jis įvertino jos išvaizdą geriau, negu būtų galėjęs kuris kitas iš mūsų. Mergina nusijuokė, tarė jam: „Labai ačiū“, o jis taip tirštai išraudo, kad ji irgi paraudo ir dar sykį nusijuokė. Ledai išsyk pajudėjo: ūmieji priėję mėgino kalbinti ją visi vienu metu; daktaras timpčiojo Hardingą už švarko skverno, klausinėdamas, kas ji tokia. Makmerfis atsistojęs nuo kėdės pro minią prasibrovė prie jos; pamačiusi jinai apsivijo jį rankomis ir tarė: „Ak tu velnio neštas ir pamestas Makmerfi!“ Paskui susidrovėjo ir vėl išraudo. Kai išrausdavo, atrodė, kad jai ne daugiau kaip šešiolika ar septyniolika, garbės žodis.

Makmerfis pristatė ją visiems susirinkusiems, ir ji kiekvienam paspaudė ranką. Kai atėjo Bilio eilė, ji dar kartą padėkojo jam už tą švilptelėjimą. Didžioji Sesuo, išsėlinusi iš savo posto, šypsodama paklausė Makmerfio, kaip jis ketinąs sutalpinti dešimtį mūsų viename automobilyje, o jis paklausė, ar negalėtų pasiskolinti personalo mašinos, kurią jis pats vairuotų. Sesuo, kaip mes visi ir neabejojome, priminė kažkokią draudžiančią taisyklę ir pareiškė, kad jeigu nebus kito vairuotojo, raštiškai prisiimsiančio atsakomybę, pusė grupės turės pasilikti. Makmerfis atsakė, esą tai jam kainuosią penkiasdešimt dolerių, velniai griebtų, — jis gausiąs grąžinti pinigus tiems, kurie pasiliks.

— Tad, ko gero, teks atsisakyti tos išvykos, — pareiškė Didžioji, — o visus pinigus grąžinti.

— Aš jau nusisamdžiau laivą; tas vyrukas jau įsikišo kišenėn septyniasdešimt mano žalių!

— Septyniasdešimt dolerių? Šit kaip? Man rodos, jūs sakėte ligoniams, kad turėsite surinkti iš jų po dešimt dolerių ir dar dešimtį pridėti savo, kad susimokėtumėt už šią išvyką, misteri Makmerfi?

— Aš įskaičiavau benzino kainą už kelionę ten ir atgal.

— Betgi trisdešimties dolerių benzinui nereikės, ar ne?

Ji be galo lipšniai jam nusišypsojo ir laukė, ką jis atsakys. Jis skėstelėjo rankomis, užvertęs akis į lubas.

— O varge — jūs savo progos niekad nepraleisite, ar ne, ponia apygardos prokurore? Aš pasiėmiau tai, kas liko. Manau, kad vaikinai nieko kito iš manęs nesitikėjo. Pamaniau šiek tiek atlyginti sau už vargus, kuriuos patyriau ieškodamas...

— Tačiau jūsų sumanymas nenusisekė, — tarė ji, tebešypsodama užuojautos kupina šypsena. — Ne visos jūsų mažytės finansinės machinacijos gali baigtis sėkmingai, Rendli, ir apskritai, man regis, jums lig šiol per daug sekėsi, — ji susimąstė apie tai, ką pasakiusi ir, matyt, sugalvojo kažką, ką mes, neabejojau, dar išgirsime vėliau. — Taip. Kiekvienas ūmusis šio skyriaus ligonis yra pasirašęs jums skolos raštelį už kokį nors „sandorį“, tad ar jums neatrodo, jog šį vienintelį menkutį pralaimėjimą kaip nors pakelsite?

Ji nuščiuvo pamačiusi, kad Makmerfis nebesiklauso. Jis nenuleido akių nuo daktaro, o šis spoksojo į merginos marškinėlius, tarsi visas pasaulis būtų liovęsis egzistuoti. Matant, kokį transą mergina sukėlė daktarui, Makmerfio veidą nušvietė atsaini šypsena; jis paslinko kepurę ant pakaušio ir priėjęs prie daktaro uždėjo ranką jam ant peties; iš netikėtumo šis net krūptelėjo.

— Daktare Spaivi, ar kada esate matęs, kaip lašiša griebia masalą? Įspūdingesnio reginio jūroje nepamatysi. Kende, širdele, gal tu papasakok mūsų daktarui apie jūros žūklę ir panašiai...

Bendromis pastangomis Makmerfis su mergina vos per porą minučių prikalbino daktarą, šis nieko nelaukęs užrakino savo kabinetą ir grįžo grūsdamas popierius į portfelį.

— Su popieriais neblogai galėsiu padirbėti ir laive, — paaiškino jis Didžiajai ir taip mikliai pralėkė pro šalį, kad ta nespėjo nieko nė pasakyti; jam iš paskos, tik lėčiau, pro posto tarpduryje stovinčią Seserį išsišiepę praėjo kiti žvejai.

Neplaukiantys į žūklę ūmieji, susispietę prie dieninio kambario durų, grasino neįsileisią mūsų su nevalytomis žuvimis, o Elisas taip truktelėjo rankas, kad išsilakstė vinys, laikiusios jį prirakintą prie sienos, o tada paspaudė ranką Biliui Bibitui ir paliepė jam gaudyti vyrus. Tačiau Bilis, nenuleidžiantis akių nuo varinių kniedžių merginos džinsuose, kurios merkė jam akį, kai ši ėjo iš dieninio kambario, atrėžė, esą vyrai galį eiti velniop. Jis prisivijo mus prie durų, mažasis juodukas išleido, užrakino duris, ir atsidūrėme lauke.

Išstumdžiusi į šalis debesis, saulė rausvai dažė plytinį ligoninės fasadą. Švelnus vėjelis draskė paskutinius ant ąžuolų likusius lapus, tvarkingai guldydamas juos į kupetas palei vielos tinklo tvorą. Ant tvoros kartkartėmis nutūpdavo rudi paukščiukai; kuokšteliui lapų į ją atsitrenkus, paukščiukai nuplasnodavo pavėjui. Iš tolo atrodė, kad atsimušę į tvorą, lapai pavirsta paukščiais ir nuskrenda tolyn.

Buvo graži rudens diena; ore tvyrojo laužų kvapai, aidėjo kamuolį spardančių vaikų balsai, padangėje burzgė nedideli lėktuvai — rodės, gana išeiti laukan, ir pasijusi laimingas. Tačiau mes stovėjome susispietę, susikišę rankas į kišenes ir tylėjome, o daktaras tuo tarpu nuėjo prie savo automobilio. Šitaip neprasižiodami žiūrėjome į miestiečius, kurie važiuodami į darbą sulėtindavo greitį ir imdavo vėpsoti į krūvą bepročių žaliomis uniformomis. Makmerfis matė, kaip nesmagiai jaučiamės, ir mėgino pataisyti mums nuotaiką juokaudamas ir traukdamas merginą per dantį, bet mums nuo to ūpas kažkodėl tik bjuro. Visi mąstė, kad būtų visai nesunku grįžti į skyrių ir pripažinti, jog Didžioji buvo teisi, — tokiam vėjui pučiant, jūra bus per daug audringa.

Privažiavo daktaras; mes susėdome ir nuvažiavome — aš, Džordžas, Hardingas ir Bilis Bibitas — kartu su Makmerfiu ir Kende, o mums iš paskos daktaro automobiliu riedėjo Fredriksonas, Syfeltas, Skenlonas, Martinis, Teidemas ir Gregoris. Visi bijojo prasižioti. Už poros kilometrų nuo ligoninės užsukome į degalinę, daktaras privažiavo mums iš paskos. Jis išlipo pirmas, ir laukan išskuodė patarnautojas, išsišiepęs, valydamasis rankas į skudurą. Netrukus šypsena pranyko jam iš veido ir, nesustojęs prie gydytojo, jis priėjo pasižiūrėti, kas sėdi tuose automobiliuose. Pamatęs susiraukė ir ėmė trauktis atatupstas, nesiliaudamas valytis rankų į tepaluotą skudurą. Daktaras nervingai sugriebė jį už rankovės ir išsitraukęs dešimtinę įkišo į saują lyg kokį pomidoro daigą.

— Ė, gal galėtumėt pripilti abiem mašinoms paprasto? — paprašė daktaras; jis, taip pat kaip ir mes, jautėsi nejaukiai išėjęs iš ligoninės. — Ė, gal galėtumėt?

— Šitomis uniformomis, — klausia patarnautojas, — vilkima ligoninėje prie kelio, ar ne? — jis dairosi veržliarakčio ar kokio kito parankaus ginklo, o nieko nepamatęs, galop prislenka prie krūvos dėžių su limonado buteliais. — Jūs, vyručiai, iš to beprotnamio?

Daktaras ima raustis kišenėse akinių ir taip pat nužvelgia mus, tarsi tik dabar būtų pastebėjęs tas uniformas.

— Taip. Aš norėjau pasakyti, ne. Mes... jie... išties iš gydyklos, bet tai darbininkų brigada, o ne ligoniai, tikrai. Darbininkų brigada.

Patarnautojas prisimerkęs spokso į daktarą, paskui į mus ir nuėjęs šnibždasi su savo porininku, kuris knaisiojasi prie įrengimų. Kurį laiką jie kalbasi, paskui antrasis sušunka daktarui, girdi, kas mes tokie, o šis pakartoja, kad mes — darbininkų brigada; abu patarnautojai susijuokia. Iš to juoko suprantu, kad jie bus nutarę vis dėlto įpilti mums benzino, — tikriausiai silpno, atmiešto vandeniu, su nešvarumais, ir dar nulups iš mūsų dukart brangiau, bet nuo to man nepasidaro nė kiek geriau. Matau, kad visi gan prastai nusiteikę. Daktaro melas dar labiau numušė mums ūpą, veikiau ne tiek melas, kiek tiesa.

Antrasis patarnautojas išsišiepęs prieina prie daktaro.

— Jūs sakėte, jums „superio“, sere? Aišku. O gal patikrinti tepalų filtrus ir valytuvus? — šitas stambesnis už pirmąjį. Jis pasilenkia prie daktaro ir aiškina, tarsi atskleisdamas paslaptį: — Nepatikėsite: statistika rodo, kad aštuoniasdešimt aštuoniems procentams šiandien važinėjančių automobilių reikia keisti tepalų filtrus ir valytuvus.

Jo šypsena aptraukta suodžių, nes daugel metų jis išsukinėjo žvakes dantimis. Jis vis lenkiasi prie daktaro, laukdamas, kada šis pripažins jo viršų, o šis tik gūžiasi nuo jo ir tos jo šypsenos.

— Beje, kaip jūsų darbininkų brigada aprūpinta saulės akiniais? Mes turime gerų poliaroidų.

Daktaras suprato esąs ant menčių, bet kai buvo beprasižiojąs prisipažinti, girdi, taip, imsiu viską, ką tik norite, pasigirdo burzgimas, ir mūsų mašinos stogas ėmė leistis. Makmerfis keikė tą gofruotą stogą, daužė jį, stengdamasis priversti sulįsti į vietą greičiau, negu leido mechanizmas. Iš to, kaip jis talžė, kūlė tą lėtai besileidžiantį stogą, visi matėme, koks jis įsiutęs; keiksmais ir kumščiais sugrūdęs jį į vietą, jis perlipo per merginą, per mašinos kraštą, priėjęs atsistojo tarp daktaro ir patarnautojo ir užmerkęs vieną akį pažvelgė į tą suodiną burną.

— Gerai, Džoni, įpilsi mums paprasto, kaip liepė daktaras. Į abu bakus. Ir viskas. Visą kitą šlamštą — velniop. Be to, įpilsi mums su trijų centų nuolaida, nes mūsų išvyką, po šimts pypkių, remia vyriausybė.

Vyrukas neišsigando.

— Taip? Man pasirodė, kad profesorius sakė, jog jūs ne ligoniai?

— Nejaugi tu nesupranti, Džoni, — tai buvo tik draugiškas įspėjimas, kad tiesa jūsų neišgąsdintų? Daktaras nebūtų šitaip melavęs, jeigu mes būtume paprasti ligoniai, bet mes ne šiaip sau pamišėliai. Mes visi iki vieno patupdyti už nusikaltimus, o dabar vykstame į Sen Kventiną, kur geresnės sąlygos prižiūrėti tokius kaip mes. Matai tą vaikelį strazdanotu veidu? Atrodytų, tik ir dėk jį į „Saturday Evening Post“ viršelį, bet iš tikrųjų jis yra maniakas, papjovęs tris žmones. Vyrą šalia jo visi vadina Pamišėlių karaliumi, jo būdas nuožmus ir nenusakomas kaip šėmo. Matai tą dičkį? Indėnas, kapliu negyvai užtvatijęs šešis baltuosius, kai tie mėgino apmauti jį pirkdami ondatrų kailius. Atsistok, tegul jie pasižiūri į tave, Vade.

Hardingas baksi man nykščiu į šoną, ir aš atsistoju ant automobilio grindų. Vyrukas delnu prisidengia nuo saulės akis ir žiūri į mane nieko nesakydamas.

— O taip, draugija ne iš maloniųjų, neslėpsiu, — porina Makmerfis, — bet mes vykstame į suplanuotą, sankcionuotą, teisėtą vyriausybės remiamą ekskursiją ir turime teisę gauti nuolaidą, visai kaip FTB.

Patarnautojas atsisuka į Makmerfį, o šis sukiša nykščius į kišenes, atlošia galvą ir žiūri į jį už randuotos nosies kliūvančiu žvilgsniu. Vyrukas atsigręžia pasižiūrėti, ar jo bičiulis tebestovi prie dėžių su tuščiais buteliais, paskui vėl išsišiepia Makmerfiui.

— Sakai, baisiai smarkūs klientai, Rudi? Atseit geriau nesispyriokite ir darykite tai, ką jums liepia, — tą nori mums pasakyti? Pala, Rudi, o pats už ką tupi? Kėsinaisi nužudyti prezidentą?

— O štai šito niekas nesugebėjo įrodyti, Džoni. Įkliuvau už niekus. Supranti, užmušiau žmogų ringe, o paskui nuo to ėmiau justi kaifą.

— Nori pasakyti, Rudi, kad esi vienas iš tų žudikų su bokso pirštinėmis?

— Aš to nesakiau. Aš taip ir nepripratau nešioti tas pagalves ant kumščių. Ne, per televiziją mano kovų netransliuodavo. Aš daugiau pavartėse boksuojuosi.

Vyrukas pamėgdžiodamas Makmerfį irgi įsikišo nykščius į kišenes.

— Turbūt ne tiek boksuojiesi, kiek skiediesi.

— Nesakiau, kad ir šito nesugebėčiau. Bet pažvelk štai į ką, — jis prikiša savo delnus vyrukui prie pat veido ir iš lėto varto jam prieš akis. — Ar esi kada matęs, kad vyro spragilai būtų šitaip apgailėtinai sumaitoti vien nuo skiedalų? Esi matęs, Džoni?

Ilgai jis laikė tuos delnus prikišęs jam prie veido, laukdamas, ar tas ką atsakys. Vyrukas dirsčiojo čia į juos, čia į mane, čia vėl į juos. Kai pasidarė aišku, kad nieko tikrai svarbaus jis nebepasakys, Makmerfis nuėjo prie antrojo patarnautojo, atsirėmusio į šaldytuvą gazuotiems gėrimams ir, išpešęs dešimtinę jam iš rankos, pasuko šalimais įsikūrusios krautuvėlės link.

— Judu, vyručiai, paskaičiuokite, kiek kainuos benzinas, ir atsiųskite sąskaitą ligoninei, — sušuko jis atsigręžęs. — O už šituos vietoj valytuvų ir aštuoniasdešimt aštuonių procentų tepalų filtrų aš nupirksiu vyrams ko nors gaivinamo.

Kol jis grįžo, mūsiškiai, pasipūtę lyg gaidžiai peštukai, jau įsakinėjo patarnautojams — patikrinkite padangų slėgį, nuvalykite stiklus, būkite geras, nušluostykite nuo gaubtuvo tą paukščio blyną — tarsi jie būtų mūsų tarnai. Didesnysis patarnautojas neįtiko Biliui — prastai nuvalė priekinį stiklą, ir šis bemat jį pasišaukė.

— Ne-nenuvalei tos vietos, kur ištiško v-v-vabalas.

— Čia buvo ne vabalas, — skusdamas dėmę nagu niūriai atsakė patarnautojas, — čia buvo paukštis.

Martinis iš kito automobilio sušunka, kad negalėjo būti paukštis:

— Būtų likusios plunksnos ir kaulai.

Dviračiu važiavęs vyras sustojo ir pasiteiravo, ką reiškia tos žalios uniformos, — gal koks klubas? Hardingas kaipmat pašoka ant kojų ir atsako:

— Ne, mano drauge. Mes esame pamišėliai iš ligoninės, esančios šalia kelio. Mes — psichokeramika, sutrūkę žmonijos puodai. Gal norite, kad atlikčiau Roršacho testą? Ne? Skubate? Ak, nuvažiavo. Gaila! — jis atsigręžė į Makmerfį: — Niekad nebūčiau pamanęs, kad sutrikusi psichika gali suteikti žmogui galios — galios! Tik pagalvok: ko gero, juo labiau žmogus pamišęs, juo galingesnis gali tapti. Prisiminkime, pavyzdžiui, Hitlerį. Stačiai galvoj netelpa, ar ne? Štai kur yra peno apmąstymams!

Bilis atidaro alaus skardinę merginai ir taip susijaudina nuo gyvos jos šypsenos ir „Ačiū, Bili“, kad ima atidarinėti alų mums visiems.

O tuo tarpu karveliai purpsi po šaligatvį, susidėję rankas ant nugarų.

Sėdėjau gurkšnodamas alų ir jaučiausi sveikas ir patenkintas; girdėjau, kaip gur gur teka į pilvą alus. Aš jau buvau užmiršęs, kad esama malonių garsų ir skonių, kaip antai į pilvą tekančio alaus garsas ir skonis. Nurijęs dar vieną didelį gurkšnį, ėmiau dairytis, ką dar būsiu pamiršęs per dvidešimt metų.

— Brolyčiai! — sušuko Makmerfis, nustumdamas merginą nuo vairo ir priplodamas ją prie Bilio. — Tik pažiūrėkit, kaip didysis Vadas maukia ugninį vandenį! — ir nurūko į kelią; daktaro mašinos padangos net sucypė, kai jis nenorėdamas atsilikti nulėkė jam pavymui.

Makmerfis parodė mums, ko galima pasiekti, parodžius šiek tiek bravūros ir drąsos, ir mes tarėmės išmokę šį ginklą naudoti. Visą kelią iki pajūrio mes smaginomės apsimesdami narsuoliais. Kai sustojus prie šviesoforo žmonės įsispoksodavo į mus ir tas žalias uniformas, elgdavomės kaip jis: sėdėdavome tiesūs, kupini pasitikėjimo savimi bei nuožmumo ir išsišiepę iki ausų spoksodavome jiems į akis, kol jų mašinų varikliai užgesdavo, o ant langų sutviksdavo saulės zuikučiai. Užsidegdavo žalia šviesa, o jie likdavo sėdėti, stačiai sukrėsti, kad ką tik per žingsnį nuo jų buvo tokių klaikių beždžionių gauja, o netoliese nieko, kas būtų galėjęs išgelbėti.

Taigi dvylika mūsų su Makmerfiu priešakyje traukė prie vandenyno.

Ko gero, Makmerfis geriau už mus suprato, kad ta mūsų nuožmi išvaizda yra grynai apsimesta, nes jis vis dar nesugebėjo nuoširdžiai mūsų prajuokinti. Galimas daiktas, jis negalėjo suprasti, kodėl nesugebame juoktis, bet žinojo, kad tvirtas būsi tik tuomet, kai matysi komiškąją kiekvienos situacijos pusę. Tiesą sakant, jis taip stengėsi parodyti mums tą komiškumą, kad man net dingtelėjo, jog jis, ko gero, nemato tos kitos pusės, jeigu nesugeba suprasti, kas mums sustingdo juoką dar viduriuose, ir jis neįstengia prasiveržti. Gal ir vyrai nesugebėjo to pamatyti, tik juto iš visų pusių juos stumdančių ir lakstančių įvairiausių spindulių bei dažnių poveikį — Sindikatas darbavosi — bet aš mačiau kas.

Lygiai kaip matai pasikeitus žmogų, su kuriuo ilgai buvai išsiskyręs, o tas, kuris matydavo jį kas dieną, tos permainos nepastebės, nes ji įvyksta palaipsniui. Visą kelią iki pajūrio mačiau, ką nuveikė Sindikatas nuo tada, kai paskutinį kartą keliavau šiomis vietomis; pavyzdžiui, stotyje sustojęs traukinys išperi virtinę suaugusių vyrų lyg du vandens lašai panašiais švarkais ir štampuotomis skrybėlėmis — tarsi vadą kokių visiškai vienodų vabzdžių, pusiau gyvų padarų, kurie puf puf puf pažyra iš paskutinio vagono, paskui traukinys sušvilpia savo elektriniu švilpuku ir nurieda per sugadintą kraštą, kad kažkur toliau išperėtų tokią pat vadą.

Ar, pavyzdžiui, penki tūkstančiai vienodų namų, išštampuotų kažkokia mašina ir išbarstytų užmiesčio kalvose; jie ką tik iš gamyklos, tad dar sujungti vienas su kitu kaip dešrelės, ir skelbimas prie jų: „VEST NAMAI GERIAUSI. KARO VETERANAMS — LENGVATINES SĄLYGOS“; žaidimų aikštelė kalno papėdėje, aptverta vielos tinklu, dar vienas ženklas su užrašu: „ŠV. LUKO BERNIUKŲ MOKYKLA“, ir penki tūkstančiai berniūkščių žalio velveto kelnėmis, baltais marškiniais ir žaliais nertiniais žaidžia „botagą“ žvyruotame lopinėlyje. Rankomis susikibusių vaikų virtinė trūkčiodama raitosi, vinguriuoja it gyvatė ir kaskart, pasigirdus pliaukštelėjimui, paskutinį berniūkštį atatupstą bloškia į vielinę tvorą it vėjas lapą. Kaskart. Ir kaskart tą patį berniūkštį.

Visi tie penki tūkstančiai vaikigalių gyvena tuose penkiuose tūkstančiuose namų, kurie priklauso toms iš traukinio išlipusioms žmogystoms. Tie namai tokie panašūs, kad nekart vaikai apsirikę nueina ne į savo namus, ne pas savo tėvus. Niekas niekad to nepastebi. Jie valgo, miega. Tik tą, kuris vis būna paskutinis virtinėje, pastebi — mat jis amžinai toks apsibraižęs ir nubalnotas, kad kur tik pasirodo, visiems bado akis. Jis, kaip ir mes, taip pat nesugeba atsiverti ir nusijuokti. Sunku juoktis, jeigu jauti, kaip tave varsto spinduliai iš kiekvieno pravažiuojančio automobilio, iš kiekvieno namo, pro kurį eini.

— Mes galime netgi spausti įstatymų leidėjus Vašingtone, — postringauja Hardingas, — įsteigti savo organizaciją — Nacionalinę ūmių psichinių ligonių asociaciją. Rėmėjų grupes. Pakelėse pristatysime didžiulių afišų, vaizduojančių apsiseilėjusį šizofreniką prie siendaužės vairo, su užrašu riebiomis raudonomis ir žaliomis raidėmis: SAMDYKITE BEPROČIUS! Mūsų laukia rožinė ateitis, ponai.

Pervažiavome tiltu Siuslo upę. Dvelktelėjo drėgme, ir iškišęs liežuvį pajutau vandenyną anksčiau nei jį pamačiau. Visi supratome, kad artėjame prie savo kelionės tikslo, ir iki pat prieplaukų neprasižiojome.

Kapitonas, su kuriuo turėjome plaukti, buvo plikis; pilka metalinė jo galva kyšojo iš juodo aukštu kaklu megztinio it povandeninio laivo patrankos bokštelis; užgesęs cigaras, kyšąs jam tarp dantų lyg patrankos vamzdis, paeiliui nusitaikė į kiekvieną iš mūsų. Jis stovėjo šalia Makmerfio ant medinės prieplaukos ir kalbėdamas žvelgė į jūrą. Jam už nugaros, kiek aukštėliau, ant suoliuko priešais masalo krautuvėlę, sėdėjo septyni ar aštuoni vyrai, apsivilkę šiltomis striukėmis. Kapitonas kalbėjo garsiai, nukreipęs savo balsą it patrankos vamzdį taip, kad vienodai gerai girdėtų ir tie dykinėtojai, ir Makmerfis.

— Man nė motais. Aiškiai parašiau tau laiške: nėra dokumento, kuriuo man atitinkamos instancijos suteikia įgaliojimus, — neplaukiu, — apskrita galva sukiojasi tame megztinio bokštelyje, taikydama į mus cigaru. — Tik pažvelk į juos — tie tipai dar ims šokinėti už borto kaip žiurkės, o tuomet jų giminaičiai paduos mane į teismą ir atims paskutinį skatiką. Aš negaliu šitaip rizikuoti.

Makmerfis aiškina, kad ta antroji mergina turėjusi gauti visus reikiamus dokumentus Portlende.

— Kokia kita mergina? Nejaugi šita blondinė viena nesusitvarkytų su jumis visais? — sušunka vienas iš vyrukų, sėdinčių prie masalo krautuvėlės.

Nekreipdamas į jį nė menkiausio dėmesio, Makmerfis toliau ginčijasi su kapitonu, bet matyti, kad merginai baisiai nejauku: tie vyrukai ant suolo vis šnairuoja į ją ir prisikišę kužda kažką vienas kitam į ausį. Visi mes, net daktaras, tai matome ir susigėstame, kad nieko nedarome. Mes jau nebe tie savim pasitikintys pasipūtėliai, kokie buvome prie degalinės.

Pamatęs, kad visiškai nepalenkia kapitono, Makmerfis nustoja su juo ginčytis ir ima dairytis braukdamasis pirštais per plaukus.

— Kurį laivą mes išsinuomojome?

— Aną va. „Vieversį“. Nė vienas neįkelsite į jį kojos, kol negausiu dokumento su man suteikiamais įgaliojimais. Nė vienas.

— Aš neketinu nuomotis laivo vien tam, kad atsisėdę visą dieną žiūrėtume, kaip jis sūpuojasi prieplaukoje, — atrėžė Makmerfis. — Gal toje masalų pašiūrėje yra telefonas? Eime, išsiaiškinsime.

Jie užlipo laipteliais ir įėjo į krautuvėlę, palikę mus susispietusius į krūvą; ant suolo susėdę dykaduoniai į mus žiūrėdami laidė kandžias pastabas ir kikeno, badydami alkūnėmis vienas kitam šonus. Vėjas blaškė prišvartuotus laivus, ir jie trynėsi į šlapias padangas, pririštas prie prieplaukos, skleisdami tokį garsą, tartum iš mūsų juoktųsi. Vanduo kikeno po kojomis, ženklas virš krautuvėlės durų su užrašu „PREKĖS PLAUKIANTIEMS Į JŪRĄ. SAVININKAS — KAPITONAS BLOKAS“ girgždėjo ir džeržgėjo, sūpuodamasis vėjyje ant surūdijusių vyrių. Moliuskai, kurie aplipę polius pusės sieksnio virš vandens aukštyje žymėjo potvynio metu vandens pasiekiamą lygį, švilpčiojo ir spragsėjo nuo saulės.

Vėjas pasidarė šaltas ir neapsakomai žvarbus, tad Bilis Bibitas nusirengęs savo žaliąjį švarką padavė merginai, ir ši užsimetė jį ant savo plonyčių trumparankovių marškinėlių.

— Ė, blondine, nejaugi tau patinka tokie tešlagalviai? — be perstojo šaukė vienas dykaduonis. Jo lūpos buvo inkstų spalvos, o paakiai purpuriniai, mat nuo vėjo kraujagyslės iššoko į paviršių. — Ė, blondine, — nepaliovė jis šaukti laibu, pavargusiu balsu, — ė, blondine... ė, blondine... ė, blondine.

Susispietėme dar glaudžiau, gindamiesi nuo vėjo.

— Pasakyk man, blondine, už ką tave uždarė?

— Jos neuždarė, Persai, ji vietoj vaistų!

— Ar tiesa, blondine? Tave nusamdė vietoj vaistų? A, blondine?

Ji pakėlė galvą ir žvilgtelėjo į mus tarsi klausdama, kur pasidėjo ta smarkuolių gauja, kurią ji buvo mačiusi, ir kodėl jie nė žodžiu jos neužstoja? Niekas neatsakė jai į tą žvilgsnį. Visa smarkuoliška mūsų jėga nuėjo laiptukais į krautuvėlę, apsikabinusi per pečius plikagalvį kapitoną.

Ji pasistatė švarko apykaklę ir susikišusi delnus po pažastimis nuėjo į tolimąjį prieplaukos galą. Nė vienas mūsų nenusekė jai pavymui. Bilis Bibitas tirtėdamas iš šalčio kandžiojo sau lūpas.

Dykaduoniai priešais krautuvėlę kažką susikuždėjo ir vėl pratrūko kvatoti.

— Paklausk jos, Persai, nagi!

— Klausyk, blondine, ar gavai dokumentą, suteikiantį tau įgaliojimus? Girdėjau, giminaičiai gali paduoti į teismą, jei vienas iš tų bičų nuskęs iškritęs už borto. Ar apie tai pagalvojai? Gal verčiau pasilik su mumis, blondine?

— Pasilik, blondine. Mano giminės į teismą neduos — pažadu. Pasilik su mumis, blondine.

Man atrodė, kad mano kojos šlampa, nes iš gėdos prieplauka nugrimzdo į įlankos vandenis. Mums nederėjo būti tarp žmonių. Laukiau sugrįžtant Makmerfio — jis išdėtų tuos vyrukus į šuns dienas, o paskui parvežtų mus atgal, ten, kur mums ir privalu būti.

Tas su inkstų spalvos lūpomis užlenkė peilį, atsistojęs nusivalė nuo kelnių drožles ir pasuko prie laiptelių.

— Nagi, blondine, ko tau terliotis su šitais pusgalviais?

Jinai atsigręžusi pažvelgė į jį nuo prieplaukos galo, paskui vėl į mus, ir jutai, kad svarsto, ar jo žodžiuose nesama tiesos, bet tuo metu atsivėrė krautuvėlės durys, ir Makmerfis išėjęs išstūmė dykaduonius į šalis ir nulipo laipteliais.

— Įgula — į laivą, viskas paruošta! Bakai pilni, masalas ir alus laive.

Jis pliaukštelėjo Biliui per pasturgalį, greitai sušoko jūrininkų šokį ir ėmė atrišinėti švartlynius.

— Kapitonas Blokas dar kalbasi telefonu; išplauksime vos tik jis išeis. Džordžai, pažiūrėkim, ar sugebėsime užvesti variklį. Skenlonai, judu su Hardingu atriškite štai šitą virvę. Kende, ką tu ten veiki? Paskubėk, balandėle, mes išplaukiame.

Sugužėjome į laivą, laimingi, kad tik ištrukome iš šitų dykaduonių, išsirikiavusių priešais masalo krautuvėlę. Bilis ištiesęs merginai ranką padėjo įlipti į laivą. Atsistojęs ant kapitono tiltelio, Džordžas mykdamas panosėje rodė Makmerfiui, kurį prietaisų skydo mygtuką nuspausti, kurią rankenėlę pasukti.

— Šituos katerius mes vadiname vimdyklomis, — aiškino jis Makmerfiui. — Juos taip pat lengva valdyti kaip automobilį.

Daktaras sudvejojo lipdamas į laivą ir metė akį į krautuvėlę, prie kurios spietėsi dykaduoniai.

— Tau neatrodo, Rendli, kad vertėtų palaukti... kol kapitonas...

Makmerfis sugriebė jį už atlapų ir įkėlė nuo prieplaukos į katerį lyg vaikelį.

— Aha, daktare, lauksim, kol kapitonas — ką? — jis ėmė kvatoti, tartum būtų girtas, o paskui pradėjo karštligiškai aiškinti: — Lauksim, kol kapitonas išėjęs pasakys mums, kad aš daviau jam vienų nakvynės namų Portlende telefoną? Lauksim, kurgi ne. Džordžai, po šimts pypkių, kibk į darbą ir vežk mus iš čia! Syfeltai! Atrišk tą virvę ir lipk čionai. Džordžai, varyk arklius!

Variklis ėmė pukšėti ir užgeso, paskui vėl užblerbė tarsi atsikosėdamas ir ėmė kuo sklandžiausiai suktis.

— Oplia! Išplaukiame! Džordžai, pridėk anglių! Visa įgula pasirengia atremti piratus!

Iš laivo paskuigalio riaumodami lėkė su vandeniu sumišusių baltų dūmų kamuoliai; krautuvėlės durys su trenksmu atsidarė ir išlėkusi kapitono galva nudardėjo laipteliais, tempdama iš paskos ne tik kapitono kūną, bet ir tuos aštuonis dykaduonius. Jie atbildėjo prieplauka ir sustojo ant paties krašto; sraigto keliami kunkulai sėmė jiems batus, bet Džordžas tuo metu pasuko katerį nuo prieplaukos, ir jūra atiteko mums vieniems.

Kendė suklupo, laivui taip netikėtai pasisukus, ir Bilis prišokęs padėjo jai atsikelti, tuo pat metu atsiprašinėdamas už savo bailų elgesį prieplaukoje. Atėjęs nuo tiltelio Makmerfis pasiteiravo, gal jie norėtų pabūti vienu du, prisiminti senus laikus; Kendė pažvelgė į Bilį, o šis tik papurtė galvą ir kažką neaiškiai sumiknojo. Makmerfis atsakė, kad tuomet juodu su Kende nulipsią į laivo apačią patikrinti, ar neleidžia vandens — o mes, girdi, kurį laiką išsiversime be jų. Atsistojęs prie kajutės durų, jis atidavė pagarbą, pamerkė mums akį; paskyręs Džordžą kapitonu, o Hardingą — pirmuoju padėjėju, tarė: „Taip ir toliau, vyrai“, ir merginai iš paskos pranyko kajutėje.

Vėjas aprimo, aukščiau pakilusi saulė chromu rytų pusėje apkraštavo aukštas žalias bangas. Džordžas maksimaliu greičiu pasuko laivą tiesiai į jūrą, tad prieplauka ir toji masalo krautuvėlė vis tolo nuo mūsų. Praplaukus paskutinius juodus akmenis bangolaužio gale, pajutau, kaip mane apima neapsakoma ramybė, ir juo labiau tolo žemė, juo ramesnis jaučiausi.

Vyrai kelias minutes susijaudinę šnekėjo apie tai, kaip mes užgrobėme laivą, bet dabar nutilo. Sykį prasivėrė kajutės durys, ranka išstūmė alaus dėžę, ir durys vėl užsidarė; Bilis atkimšo kiekvienam po butelį, suradęs atidarytuvą žūklės įrankių dėžėje. Gurkšnojome alų ir žiūrėjome į žemę, grimztančią į vandenį mūsų katerio kilvateryje.

Už poros kilometrų nuo kranto Džordžas sumažino greitį iki, jo žodžiais tariant, „lėtojo velkiaujamojo“ ir pasodino keturis vyrus prie keturių meškerių paskuigalyje, o kiti mes, išsitiesę ant kajutės stogelio ir katerio pirmagalyje, žiūrėjome, kaip jie užmeta meškeres. Hardingas paaiškino taisyklę: žvejoji iki pirmojo kibimo, paskui turi keistis su tuo, kuris dar neišmėgino laimės. Džordžas, stovėdamas prie šturvalo, prisimerkęs žiūrėjo pro druskos pluta apsitraukusį stiklą ir šūkavo nurodinėdamas, kaip elgtis su rite ir valu, kaip užnerti ant kabliuko silkę, kaip toli ir į kokį gylį ją užmesti.

— O ant ketvirtosios meškerės pririšk trečdalio kilogramo svarelį, — mokė jis, — luktelėk, tuoj parodysiu kaip — viliosime tą milžinę, kuri plaukioja padugnėmis.

Martinis pribėgo prie krašto, persisvėrė per turėklą ir įsistebeilijo ten, kur grimzdo jo valas.

— O dievuliau, — suvapėjo jis, nežinia ką įžiūrėjęs gilumoje — mes nematėme nieko.

Išilgai kranto velkiaudami plaukiojo kiti žvejų mėgėjų laiveliai, bet Džordžas plaukė tolyn nuo jų, į atvirą jūrą.

— Nėr čia ko, — aiškino jis. — Mes plauksime ten, kur žūklauja verslininkai — tikrosios žuvys ten.

Pro mus ritosi bangos, sodriai smaragdinės iš vienos pusės, žvilgančios chromu — iš kitos. Nebuvo girdėti jokių garsų, vien variklio plerpimas, kai išmetimo vamzdis iškildavo iš vandens, ir gaudimas, kai jis vėl pasinerdavo, ir dar juokingi balsai apšiurusių juodų paukščiukų, kurie pasimetę plaukiojo aplink laivą, klausinėdami vienas kito, kurlink traukti. Šiaip buvo tylu. Kai kurie vyrai miegojo, kiti spoksojo į vandenį. Velkiavome bemaž valandą, tik staiga Syfelto meškerės viršūnė sulinkusi nėrė į vandenį.

— Džordžai! Dievuliau, Džordžai, padėk mums!

Džordžas griežtai atsisakė imti meškerę į rankas, jis išsišiepė ir paliepė Syfeltui atleisti ritės stabdį ir varginti tą gyvatę nenuleidžiant meškerės viršūnės.

— O jeigu mane ištiks priepuolis? — sukriokė Syfeltas.

— Tada mes paprasčiausiai užmausime tave ant kabliuko ir pririšę valą nuleisime į vandenį vietoj masalo, — atšovė Hardingas. — Trauk tą gyvatę, kaip įsakė kapitonas, nekvaršink sau galvos jokiais priepuoliais.

Už trisdešimties metrų nuo katerio suspindo saulėje žuvis, pažerdama sidabrinių žvynų purslus. Syfeltui akys iššoko ant kaktos; jis toks susijaudinęs stebėjo žuvį, kad nuleido meškerkotį, ir valas trūkęs pokštelėjo į bortą it guma prie jo pririštas.

— Aš juk sakiau — nenuleisk! Tu leidai jai tempti valą statmenai, nesupranti? Nenuleisk viršūnės, niekados nenuleisk! Dievaži, didžiulė lašiša tau buvo užkibusi!

Kai Syfeltas pagaliau atidavė meškerę Fredriksonui, jo veidas buvo išbalęs, o smakras tirtėjo.

— Gerai, bet jeigu pagausi žuvį su kabliuku burnoje, žinok — ji mano, kad ją kur bala!

Susijaudinau ne mažiau už kitus. Žvejoti neketinau, bet pamatęs, su kokia plienine jėga blaškosi užkibusi ant meškerės lašiša, nulipau nuo kajutės stogelio ir apsivilkęs marškinius ėmiau laukti savo eilės.

Skenlonas surinko mezliavą už didžiausią ir dar vieną — už pirmą sugautą žuvį, po keturis dolerius iš kiekvieno, panorėjusio dalyvauti. Vos tik susikišo pinigus į kišenę, Bilis ištraukė kažkokią pabaisą — sakytum penkių kilogramų rupūžę su dygliakiaulės adatomis ant nugaros.

— Čia ne žuvis, — pareiškė Skenlonas. — Už ją tau nemokėsim.

— Bet čia ne p-p-paukštis.

— Čia žaliūgas, — paaiškino mums Džordžas. — Skani žuvis, tik reikia nupjauti visas tas karpas.

— M-m-atai? Čia irgi žuvis. M-m-mokėk!

Atidavęs man meškerę, Bilis pasiėmė pinigus, nuėjęs atsisėdo netoli kajutės, kurioje buvo Makmerfis su mergina, ir įsmeigė ilgesingą žvilgsnį į uždarytas duris.

— G-g-gaila, visiems meškerių neužtenka, — tarė jis atsilošdamas į kajutės sieną.

Atsisėdau ir, laikydamas rankose meškerę, žiūrėjau, kaip kilvateryje vyniojasi valas. Uodžiau orą ir jutau, kaip keturios išgertos alaus skardinės užtrumpina dešimtis manyje įmontuotų valdymo laidų. Aplinkui žybsėjo, švysčiojo saulėje chromuoti bangų šonai.

Džordžas sušuko, kad pažiūrėtume į priekį, — ten, girdi, tai, ko mes ieškojome. Pasisukau, bet pamačiau tik didelį plūduriuojantį rąstą, aplink kurį tarsi viesulo blaškomi lapai sklandė ir nardė tie juodi kirai. Paleidęs variklį didesniais apsisukimais, Džordžas pasuko katerį ten, kur nardė paukščiai, ir nuo greičio valas įsitempė — jeigu ir būtų užkibusi žuvis, kažin ar būčiau pastebėjęs.

— Šitie kormoranai vaikosi guotą taleichtų, — stovėdamas prie šturvalo paaiškino mums Džordžas. — Tai mažytės žuvelės, dydžio sulig pirštu. Išdžiovintos jos dega kaip žvakės. Tinka maistui ir jaukui. Jeigu pamatai didelį jų guotą, žinok, ten medžioja lašišos.

Apiplaukęs plūduriuojantį rąstą, jis pasuko tiesiai į paukščius, ir staiga iš visų pusių lygias chromo bangų plokštumas ėmė draskyti smulkių žuvyčių knibždėlynas, jas stvarstantys paukščiai, ėmė raižyti glotnios it torpedos pilkai žydros lašišų nugaros. Pamačiau, kaip viena tokia nugara stabtelėjo ir pasisukusi nusitaikė į tą vietą už trisdešimties metrų nuo mano meškerės, kur turėjo būti mano silkė. Visas įsitempiau, širdis ėmė pašėlusiai daužytis; staiga mano rankos trūktelėjo į priekį, lyg kas būtų užvožęs per meškerkotį beisbolo lazda, ir man iš po nykščio ėmė vyniotis raudonas kaip kraujas valas.

— Įjunk ritės stabdį! — kriokė man Džordžas, bet apie rites aš nusimanau kaip kiaulė apie debesis, tad dar labiau ėmiau spausti valą nykščiu, kol jis vėl pasidarė geltonas, paskui ėmė vyniotis lėčiau, o galiausiai visai sustojo. Apsidairęs pamačiau, kad visų meškerės švytruoja lygiai kaip mano, o žiopliai, nusiropštę nuo kajutės stogelio, susijaudinę kaip įmanydami trukdė.

— Nenuleiskite! Nenuleiskite viršūnių! — kriokė Džordžas.

— Makmerfi! Išlįsk, pasižiūrėk, kas darosi!

— Fredai, tu pagavai mano žuvį, kaip Dievą myliu!

— Makmerfi, mums reikia pagalbos!

Išgirdau Makmerfį juokiantis ir akies krašteliu pamačiau, kad jis stovi prie kajutės durų, nė nemanydamas padėti; aš pats viską užmiršęs galynėjausi su žuvim, tad man neatėjo į galvą šauktis jį pagalbon. Net daktaras, kurio meškerė buvo užmesta palei dugną, ragino Makmerfį padėti, bet šis tik juokėsi atsistojęs, ir tiek. Galop Hardingas suprato, kad Makmerfis nesirengia padėti, tad pasiėmęs kobinį tiksliu, grakščiu judesiu švystelėjo mano lašišą į laivą — tarsi visą gyvenimą būtų žūklavęs jūroje. Dydžio sulig mano koja, dingtelėjo man ją pamačius, sulig tvoros stulpu — tokių didelių prie krioklio niekados nesugaudavom. Ji blaškėsi po katerio dugną lyg patrakusi vaivorykštė, terliodama viską krauju, barstydama žvynus, panašius į sidabrinius centus, ir aš išsigandau, kad ji gali iššokti per bortą. O Makmerfis nesirengė padėti. Skenlonas sugriebė žuvį ir ant jos užgriuvo, kad neiššoktų. Iš kajutės atbėgo mergina, šaukdama, kad dabar jos eilė, velniai griebtų, stvėrė mano meškerę ir tris kartus suvarė man į ranką kabliuką, kol nėriau jai silkę.

— Vade, kaip gyva nesu mačiusi tokio lėtapėdžio, kad tu skradžiai prasmegtum! Ė, tau iš nykščio kraujas bėga. Gal ta pabaisa tau įkando? Kuris nors sutvarstykit Vadui nykštį — pasiskubinkit!

— Mes vėl įplaukėm į guotą! — surinka Džordžas. Nuleidžiu valą už paskuigalio ir pamatau, kaip silkė blykstelėjusi pranyksta, o ją bemat puola melsvai pilkas šešėlis. Valas spragsėdamas ima vyniotis, mergina abiem rankomis karštligiškai įsikimba į meškerę.

— Ne, nepabėgsi, kad tave nelabasis, — košia ji pro tvirtai sukąstus dantis. — Nepabėgsi...

Ji stovi suspaudusi meškerės drūtgalį tarp kojų, sugriebusi jį žemiau ritės, tad ritės rankena sukdamasi daužosi į ją.

— Ne, nepaspruksi!

Ji vis dar vilki žaliuoju Bilio švarku, bet ritės rankena jį praskleidžia, ir visi pamato, kad marškinėlių po jais nebėra; visi įsispitrija į ją, tuo pat metu galynėdamiesi su užkibusiomis žuvimis ir lankstydamiesi mano sugautosios, nes ši daužosi po visą katerio dugną, o toji ritės rankena sukdamasi pašėlusiu greičiu daužo jai per krūtį, tad spenelis virto raudona dėme!

Bilis prišoka jai padėti; nesumojęs kaip, apglėbia iš užpakalio ir padeda jai smarkiau prispausti meškerkotį prie krūtų, kol galiausiai ritė sustoja vien nuo trinties į jos kūną. Dabar ji tokia įsitempusi, o krūtys atrodo tokios sukietėjusios, kad man dingteli, jog tas meškerkotis liktų prie jos prilipęs, net jeigu juodu su Biliu paleistų jį iš rankų.

Nežinia kiek trunka tas sąmyšis — jūroje atrodo, kad ne daugiau kaip sekundę; vyrai staugia, bruzda, keikiasi, stengiasi ištraukti žuvis, bet podraug nenuleidžia akių nuo merginos. Čia vienam, čia kitam prie kojų vyksta kruvinos žūtbūtinės grumtynės tarp Skenlono ir mano lašišos. Visų valai susinarplioję, išsilakstę į visas puses; daktaro akinių virvelė, įsipainiojusi į valą, tabaluoja trys metrai nuo laivo paskuigalio; masinamos žvilgančių jų lęšių, žuvys šoka iš vandens jų pagriebti; mergina keikiasi kaip šiaučius, dirsčiodama čia į savo nuogas krūtis (viena jų balta, kita — kraupiai raudona), o Džordžas užsižiopsojęs užvairuoja ant to rąsto, ir užgęsta variklis.

O Makmerfis vis juokiasi. Vis labiau atsilošdamas nugara į kajutės stogelį, jis siunčia savo juoką vandenynui. Jis juokiasi iš merginos, iš žvejų, iš Džordžo, iš manęs, čiulpiančio kraujuojantį nykštį, iš prieplaukoje palikto kapitono, dviratininko, degalinės patarnautojų, iš penkių tūkstančių namų, iš Didžiosios Sesers, iš visko. Mat žino, kad žmogus turi juoktis iš to, kas jį skaudina — antraip praras pusiausvyrą, ir pasaulis pavers jį bepročiu. Žino, kad ši situacija turi ir savo skaudžiąją pusę: man sopa nykštį, jo mergina nusibalnojo krūtį, daktaras tuoj neteks savo akinių — bet jis neleidžia skausmui nustelbti komizmo, lygiai kaip neleistų komizmui nustelbti skausmo.

Pamatau, kad Hardingas susmunka prie Makmerfio ir taip pat ima juoktis. Ir Skenlonas valties dugne. Juokiasi patys iš savęs ir iš mūsų. Ir mergina, kurios akys vis dar sopulingai laksto nuo baltos krūties prie raudonos, ima juoktis. Ir Syfeltas, ir daktaras — visi.

Toji juoko banga prasidėjo iš lėto, bet paskui įsismarkavo, ir vyrai jos pagauti ėmė be perstojo augti. Aš žiūrėjau į juos juokdamasis kartu, ir jaučiausi, tarsi bučiau kartu su jais, bet podraug ir ne. Vėjas pasičiupo mane iš katerio, ir jo nešamas skriejau virš vandens su tais juodais paukščiais, aukštai virš savęs, o pažvelgęs žemyn mačiau save ir kitus vyrus, laivą, besisūpuojantį tarp tų nardančių paukščių, Makmerfį, apsuptą būrelio mūsiškių; žiūrėjau, kaip jie kvatoja — kaip mes kvatojame — ir tas juokas sklido virš vandens vis platesniais ratilais, vis toliau, kol galop suduždavo visoje pakrantėje, visose visų vandenynų pakrantėse, viena banga po kitos.

Daktarui kažkas užkibo ant tos palei dugną nuleistos meškerės, ir jis tiek vargo su ta galiūne, kad visi, išskyrus Džordžą, spėjo pagauti po žuvį, kol jis pritraukė savąją tiek, kad spėjome bent dirstelėti į tą balsvą siluetą, kuris vos pasirodęs išsyk nėrė gilyn, nors ir kaip daktaras stengėsi suturėti. Jis suko rite valą santūriai, atkakliai kriuksėdamas, nesileisdamas niekieno padedamas, bet vos tik ištraukdavo žuvį į paviršių, išvydusi šviesą toji vėl bemat nerdavo į dugną.

Užuot užvedęs variklį iš naujo, Džordžas nulipo nuo tiltelio ir parodė mums, kaip išskrosti žuvis už borto ir išplėšti žiaunas, kad mėsa nepradėtų švinkti. Makmerfis paėmė pusę sieksnio virvės ir, pririšęs iš galų po gabalą žuvies, švystelėjo į orą; du paukščiai klykdami ėmė suktis ratu — „kol mirtis juos išskirs“, anot Makmerfio.

Bemaž visas laivo paskuigalis ir beveik visi jo keleiviai buvo apsitaškę krauju ir apsidrabstę žvynais, kai kurie mūsiškiai nusirengę švarkus mirkė juos už borto ir mėgino išskalbti. Šitaip mes dykinėjome iki pavakarės: šėrėme paukščius, retkarčiais užmesdami meškeres, išgėrėme antrą dėžę alaus; laivas tingiai sūpavosi ant bangų, o daktaras galynėjosi su ta gelmių pabaisa. Pakilęs vėjas sudaužė jūrą it kokį stiklo ir chromo lauką į žalius ir sidabrinius šipulius, mūsų laivas ėmė smarkiau sūpuotis. Džordžas pasakė daktarui, kad jeigu greitai neištrauks žuvies, turės nupjauti valą, nes mūsų link atslenka grėsmingi debesys. Daktaras nieko neatsakęs smarkiau truktelėjo meškerę į viršų, palinkęs į priekį susuko ant ritės atsipalaidavusį valą ir vėl ėmė kelti meškerę aukštyn.

Bilis su mergina atsistoję paskuigalyje šnekučiavosi žvelgdami į vandenį. Bilis suriko kažką matąs, ir mes visi subėgome į tą pusę. Kokių trijų ar penkių metrų gylyje sušmėžavo kažkoks platus balsvas siluetas. Keisto jausmo apimti, stebėjome, kaip jis kyla: iš pradžių spalva jis bemaž nesiskyrė nuo vandens, paskui lyg kas būtų pakišęs po vandeniu rūko lopinėlį, ir galiausiai pasidarė aiškus, gyvas...

— Dievuliau, — suriko Skenlonas, — čia juk daktaro žuvis!

Ji iškilo kitoje pusėje nei stovėjo daktaras, bet mes matėme, kad jo meškerės valas nueina jos link.

— Mes nieku gyvu neįkelsime jos į laivą, — tarė Syfeltas, — o vėjas kyla.

— Tai didelis otas, — paaiškino Džordžas. — Kai kurie jų sveria centnerį ar pusantro, ir juos įkelia gerve.

— Teks pjauti valą, daktare, — tarė Syfeltas apkabindamas jį per pečius.

Daktaras nieko neatsakė; jo švarko nugara buvo permirkusi prakaitu, o akys paraudo, taip ilgai būnant be akinių. Jis vis kilnojo meškerkotį, kol pagaliau žuvis pasirodė jo pusėje. Mes dar kelias minutes žiūrėjome, kaip ji blaškosi netoli paviršiaus, o paskui parengėme virvę ir kobinį.

Net po to, kai užkabinome žuvį kobiniu, praėjo dar valanda, kol įkėlėme ją į laivo paskuigalį. Turėjome įkabinti į ją kitų trijų meškerių kabliukus, o paskui Makmerfis pasilenkęs įkišo ranką jai į žiaunas ir įvilko į katerį. Permatomai balta plokščia žuvis žlegtelėjo į valties dugną kartu su daktaru.

— Čia tai bent, — tysodamas dugne daktaras sunkiai gaudė kvapą; jam nebeužteko jėgų nustumti nuo savęs tą milžinišką žuvį. — O čia tai bent...

Bangos svaidė braškantį katerį iki pat kranto, o Makmerfis pasakojo šiurpias istorijas apie sudužusius laivus ir ryklius. Arčiau kranto bangos dar padidėjo; vėjas plėšė nuo jų keterų baltų putų gniūžtes, ir jos skriejo kirams pavymui. Įlankos žiotyse bangos buvo aukštesnės už mūsų katerį, ir Džordžas privertė mus užsivilkti gelbėjimosi liemenes. Pastebėjau, kad visi kiti žūklautojų laivai jau parplaukę.

Pritrūkome trijų liemenių ir susipešėme, kas bus tie trys, kurie ryšis plaukti per sėklių be jų. Galop išaiškėjo, kad tai bus Bilis Bibitas, Hardingas ir Džordžas; pastarasis nebūtų vilkęsis liemenės, net jeigu jų nebūtų stigę, — kad nesusipurvintų. Visi kiek nustebo, Biliui pasisiūlius į savanorius: kai pamatėme, kad liemenių trūksta, nieko nelaukęs jis nusivilko savąją ir padėjo merginai ją užsivilkti; bet dar labiau nustebome, kad Makmerfis nepasišovė būti vienu iš tų didvyrių. Kol mes ginčijomės, jis stovėjo atsirėmęs nugara į kajutę ir plačiai išsižergęs, kad neišgriūtų nuo siūbavimo, netardamas nė žodžio žiūrėjo į vyrus. Stovėjo išsišiepęs, žiūrėjo, ir tiek.

Pasiekę sėklių patekome į vandens tarpeklį; mūsų laivo pirmagalis buvo nukreiptas į keterą šniokščiančios bangos, besiritančios priešais mus, o nusileidęs paskuigalis skendėjo atsivejančios bangos šešėlyje. Visi, stovį paskuigalyje, įsikibę turėklų dairėsi čia į atsivejantį iš paskos vandens kalną, čia į juodus vandens talžomus molo akmenis už kokių dvylikos metrų į kairę, čia į Džordžą, laikantį šturvalą. Jis stovėjo it laivo stiebas, sukiodamas galvą pirmyn atgal, čia padidindamas variklio sūkius, čia vėl juos sumažindamas, čia vėl padidindamas, kad laivas visą laiką būtų įsibedęs į priekyje besiritančios bangos kuprą. Dar prieš pradedant plaukti, jis paaiškino mums, kad jeigu laivo pirmagalis išlįs virš bangos keteros, laivas pasidarys nevaldomas, vos tik sraigtas ir vairas iškils iš vandens, o jeigu uždelsime ir banga pasivys iš paskos, ji lūš virš paskuigalio, ir laivą užlies dešimt tonų vandens. Niekas nešmaikštavo, nesišaipė, kaip juokingai jis gręžioja galvą pirmyn atgal, tarsi šioji būtų pritvirtinta šarnyru.

Prieplaukos akvatorijoje bangos buvo kur kas mažesnės, tik tankesnės; priešais masalo krautuvėlę prie pat vandens mūsų laukė kapitonas su dviem farais, o jiems už nugarų būriavosi tie patys dykaduoniai. Džordžas didžiausiu greičiu pasuko į juos; kapitonas ėmė mojuoti rankomis ir šaukti, o farai su dykaduoniais tekini pasileido laipteliais aukštyn. Rodės, mūsų katerio pirmagalis tuoj į šipulius sumals visą prieplauką, bet tuo metu Džordžas staigiai pasuko šturvalą, įjungė atbulinę pavarą ir kuo švelniausiai priplukdė riaumojantį katerį prie padangų — sakytum paguldė į lovą. Kai atsivijo mūsų katerio sukeltos bangos, išlipę jau švartavomės; jos pasūpavo laivus ir, atsitrenkusios į prieplauką, ištiško baltais purslais — tarsi mes būtume parsiplukdę audringą jūrą.

Kapitonas, farai ir dykaduoniai atbildėjo laipteliais prie mūsų. Daktaras karingai pareiškė farams, kad mes ne jų jurisdikcijoje, nes mes — teisėta, vyriausybės remiama ekspedicija; į šį reikalą gali kištis nebent kokia federalinė instancija. Be to, jeigu kapitonas išties ketintų kelti triukšmą, kai kas gali susidomėti, kiek gelbėjimosi liemenių būta laive. Juk pagal įstatymą kiekvienam plaukiančiam turi būti po liemenę, ar ne? Kapitonui nieko neatsakius, farai užsirašė kelias pavardes ir sutrikę kažką niurnėdami nuėjo. Vos tik jie pranyko, Makmerfis su kapitonu ėmė ginčytis ir stumdytis. Makmerfis buvo ganėtinai įkaušęs, tad vis dar svyravo, stengdamasis prisitaikyti prie laivo siūbavimo ritmo, ir paslydęs ant šlapių lentų dusyk įkrito į jūrą, kol pagaliau šiaip ne taip tvirtai atsistojo ant kojų ir vožė į orą visai netoli kapitono plikės, tuo baigdamas kivirčą. Visi apsidžiaugė tokia atomazga, o kapitonas su Makmerfiu nuėjo į krautuvėlę atnešti dar alaus, kol mes tempėme žuvis iš triumo. Dykaduoniai atsistoję aukščiau stebėjo viską, rūkydami savo darbo pypkes. Mes laukėme, kad jie vėl pasakytų ką apie merginą, nes, tiesą sakant, niežėjo nagai jiems įkrėsti, ir vienas iš jų pagaliau prašneko, bet ne apie merginą, o apie žuvį — girdi, jis dar nematęs, kad kas pagautų tokį otą Oregono pakrantėje. Kiti linksėdami jam pritarė — šventa teisybė. Nedrąsiai nulipę laipteliais jo apžiūrėti, paklausė Džordžą, kur jis išmokęs taip šauniai prišvartuoti laivą, ir mes sužinojome, kad jis yra plaukiojęs ne tik žvejybiniais laivais — karo metais dirbęs sargybinio katerio kapitonu ir buvęs apdovanotas Karo laivyno kryžiumi.

— Reikėjo įsidarbinti kokioje valdiškoje įstaigoje, — pasakė vienas iš tų dykaduonių.

— Pernelyg nešvaru, — atsakė jam Džordžas.

Jie pajuto permainą, nors dauguma mūsų tik neaiškiai numanėme ją įvykus: mes nebebuvome saujelė ištižėlių, kurie šį rytą prieplaukoje nuolankiai klausėsi jų įžeidinėjimų. Jie neatsiprašė merginos už tai, ką prikalbėjo rytą, bet kai prašė jos parodyti žuvį, kurią ji sugavo, buvo tokie lipšnūs, nors prie žaizdos dėk. Kai Makmerfis su kapitonu išėjo iš krautuvėlės, prieš išvažiuodami išgėrėme su jais po skardinę alaus.

Į ligoninę grįžome vėlai.

Mergina miegojo, padėjusi galvą Biliui ant krūtinės ir jam užtirpo ranka ją prilaikant, tad atsibudusi jinai ją pamasažavo. Bilis pasakė paskirsiąs jai pasimatymą, jei kurį savaitgalį būsiąs laisvas, o ši atsakė galėsianti jį aplankyti po dviejų savaičių — tegul tik jis pasako, kokiu metu. Bilis klausiamai pažvelgė į Makmerfį.

— Susitarkime lygiai antrą, — apkabinęs juos abu per pečius, — atsakė Makmerfis.

— Šeštadienį? — pasiteiravo ji.

Makmerfis mirktelėjo Biliui ir spustelėjo jai kaklą ranka, kuria buvo apkabinęs.

— Taip, bet ne dieną, o naktį. Prisėlinusi pabelsk į tą patį langą, prie kurio buvai šįryt. Prikalbinsiu budėtoją, kad tave įleistų.

— Ak tu velnio neštas ir pamestas Makmerfi, — sukikeno ji, linktelėdama galvą.

Kai kurie skyriaus ūmieji dar nemiegojo: laukė stoviniuodami prie išvietės, mat jiems rūpėjo, ar mes nuskendome, ar ne. Jie žiūrėjo, kaip įeiname į skyrių: apsitaškę krauju, įdegę, dvokiantys alumi ir žuvimi, vilkdami savo lašišas lyg kokie didvyriai užkariautojai. Daktaras pasiūlė jiems išeiti pasižiūrėti į otą, gulintį jo automobilio bagažinėje, ir mes visi pasukome atgal, išskyrus Makmerfį. Jis pareiškė esąs ganėtinai nusikalęs ir tikriausiai pūsiąs į akį. Jam nuėjus, vienas iš žūklėje nebuvusių ūmiųjų paklausė, kaip čia yra, kad Makmerfis atrodo toks nuvargęs ir nustekentas, o mes visi tokie išraudę ir pakilios nuotaikos. Hardingas viską paaiškino paprastai: išbluko jo nudegimas.

— Pamenate: kai čia atvyko, Makmerfis buvo kupinas energijos nuo triūso pataisos darbų ūkyje po atviru dangumi, jo veidas buvo įdegęs saulėje, o pats tryško sveikata. Mes tiesiog matome, kaip pranyksta jo psichopatinis įdegimas, ir tiek. Šiandien keletą valandų jam išties teko pavargti — beje, blandžioje laivo kajutėje, kai mes visi saulėje ir vėjuje gerte gėrėme vitaminą D. Be abejo, tas triūsas kajutėje šiek tiek jį nuvargino, bet man, draugai, neprošal būtų buvę kiek mažiau vitamino D ir daugiau jo nuovargio. Ypač kai prižiūrėtojas toks kaip mieloji Kendė. O gal aš klystu?

Nieko neatsakiau, bet man dingtelėjo, kad jis, ko gero, teisus. Aš pastebėjau Makmerfio nuovargį dar anksčiau, grįžtant namo, kai jis užsispyrė važiuoti pro miestelį, kuriame kažkada gyvenęs. Mes buvome ką tik baigę gerti alų ir, automobiliui sustojus prieš sankryžą, išmetę paskutinę tuščią skardinę, taisėmės atsilošę atsipūsti, apimti malonaus snaudulio, gerai pažįstamo tam, kuris visą dieną darė tai, kas miela širdžiai. Įdegę saulėje, kauštelėję neužsnūdome tik todėl, kad norėjosi kiek galima ilgiau pasimėgauti tuo maloniu pojūčiu. Man dingtelėjo miglota mintis, kad jau įžiūriu šį tą gera savo gyvenime. Makmerfis išmokė. Negalėjau prisiminti, kada taip gerai buvau jautęsis — nebent vaikystėje, kai viskas atrodė gražu, o žemė niūniavo man vaikiškas daineles.

Užuot važiavę pakrante, pasukome tolyn nuo jūros, kad užsuktume į tą miestelį, kuriame Makmerfis išgyvenęs ilgiau nei kurioje kitoje vietoje. Mes taip ilgai leidomės Kaskadinių kalnų šlaitais, kad jau atrodė, būsime pasiklydę, bet tuomet privažiavome miesteliūkštį, plotu dusyk didesnį nei mūsų ligoninė. Vėjas pustė tiek smėlio, kad saulė neprasimušė į gatvelę, kurioje sustojome. Pastatęs automobilį tarp kažkokių nendrių, Makmerfis mostelėjo ranka į kitą gatvės pusę.

— Aure. Štai jis, tarsi piktžolėmis paramstytas — kuklus būstas, kuriame perniek nuėjo mano jaunystė.

Pavakarės prieblandos gaubiamoje gatvėje mačiau metalinėmis tvorelėmis apjuostus belapius medžius, kurie it mediniai žaibai skaldė šaligatvius. Užžėlusio kiemo priešakyje buvo sukalta metalinių kuolų eilė, anapus jų dunksojo didžiulis medinis namas su prieangiu, gerokai pasviręs išklerusiu pečiu į vėją, idant šis nenuneštų jo kūlvirsčia už poros kvartalų it tuščią kartono dėžę. Vėjas nešė vieną kitą lašą lietaus, ir aš pastebėjau, kad namo langinės aklinai uždarytos, o durų spyna daužosi, pakabinta ant grandinės.

Prieangyje kabojo vienas iš tų japonpalaikių mėgstamų daikčiukų: ant virvutės suverti stiklo gabaliukai, dzinksintys nuo menkiausio vėjelio. Tų stikliukų tebuvo likę keturi. Sūpuodamiesi jie dzinguliavo ir, daužydamiesi vienas į kitą, bėrė ant medinių grindų stiklo šukeles.

Makmerfis įjungė automobilio pavarą.

— Sykį užsukau čia, — velniai žino kuriais metais, — kai grįžome iš tos košės Korėjoje. Abu senukai tada dar gyvi buvo. Geri tai buvo namai, — jis atleido sankabą ir pradėjo važiuoti, bet išsyk vėl sustojo. — Dieve, — tarė jis, — pažvelkit, ar matot ten suknelę? Ant medžio šakos? Tą geltoną ir juodą skudurą?

Virš daržinės aukštai medyje įžiūrėjau plevėsuojant kažką panašaus į vėliavą.

— Ta suknele vilkėjo mergaitė, pirma nusitempusi mane į lovą. Man tada buvo gal dešimt, jai tikriausiai mažiau, o tokiems pypliams tai atrodė toks svarbus dalykas, kad paklausiau, ar jai neatrodo, ar ji nejaučia, jog mums reikėtų apie tai kaip nors pranešti? Tarkim, parėjus namo pasakyti: „Mamyt, mudu su Džude šiandien susižadėjome“. Sakiau tai visai rimtai — toks mulkis tada buvau. Įsivaizdavau, kad tai padaręs, oficialiai susituoki — nesvarbu, nori to ar ne — ten pat, kur tai nutiko, ir kad niekur nuo to nepabėgsi. O ta kekšiukė — jai buvo ne daugiau kaip aštuoneri ar devyneri — pasilenkusi pakėlė suknelę nuo grindų ir tarė: „Ji tavo. Gali ją kur nors pakabinti. Aš pareisiu namo vienomis kelnaitėmis — šitaip apie tai pranešiu, jie supras“. Dievuliau, devynmetė mergaičiukė, — jis ištiesė ranką ir įgnybo Kendei į nosį, — o žinojo kur kas daugiau negu tūla profesionalė.

Ji nusijuokė ir įkando jam į ranką.

— Taigi, kai parėjo namo vienomis kelnaitėmis, — apžiūrėjęs dantų žymes, Makmerfis pasakojo toliau, — sutemus nutaikęs progą išmečiau tą prakeiktą suknelę, bet — jaučiate tą vėją? — jis pasigavo ją it aitvarą, nunešė už namo, ir ji pranyko iš akių. O kitą rytą — dievuliau! — žiūriu, kabo ant to medžio. Dabar, pamaniau, visas miestas subėgs žiūrėti.

Jis ėmė čiulpti įkąstą ranką su tokia sielvartinga mina, kad Kendė nusijuokusi ją pabučiavo.

— Taip buvo iškelta mano vėliava, ir nuo tos dienos aš stengiuosi įrodyti, kad ne veltui buvau pavadintas pasišventusiu meilei1; o kalta dėl to — Dievas paliudys — toji devynmetė mergaičiukė iš mano vaikystės dienų.

Pravažiavome pro tą namą. Jis nusižiovavo ir pamerkė akį.

— Išmokė mane mylėti — tebūnie palaimintas jos mielas užpakaliukas.

Tariant tuos žodžius, Makmerfio veidą nušvietė užpakaliniai pro šalį važiavusio automobilio žibintai, ir priekiniame stikle atsispindėjo mina, kurios jis neslėpė manydamas, jog automobilyje taip tamsu, kad niekas jos neišvys, — siaubingai išvargusi, įtempta, nerimastinga, tarsi jam būtų likę per mažai laiko kažką atlikti...

O tuo tarpu ramiu, geraširdišku balsu jis klostė mums savo gyvenimą, savo nutrūktgalvišką praeitį, — prisiminė gausybę vaikiškų išdaigų, vėliau — sugėrovų, mylimų moterų, peštynių baruose dėl menkutės garbės — kad mintyse ir mes drauge išgyventume jo gyvenimą.

4 DALIS

Didžioji Sesuo paleido į darbą savo naują ginklą kitą dieną po žūklės. Šis sumanymas jai atėjo į galvą išvakarėse, kai kalbėjo su Makmerfiu, kiek pinigų jis užsidirbo iš tos žūklės ir kitų panašių bizniukų. Ji pernakt svarstė savo sumanymą ir šį sykį įvertino jį visais atžvilgiais, kol įsitikino, kad jos taktika tikrai pasiteisins. Taigi visą rytojaus dieną ji laidė užuominas, idant gandas pasklistų ir gerokai išsikerotų, jai pačiai nespėjus nieko tiesiai pasakyti.

Sesuo žinojo, jog žmogaus būdas toks, kad anksčiau ar vėliau jis ima privengti tų, kurie iš pažiūros duoda kitiems daugiau nei įprasta, — Kalėdų Senelių, misionierių, tų, kurie aukoja lėšas pagirtiniems tikslams, — svarstydami: kokia jiems iš to nauda? Kai, tarkime, jaunas advokatas, tikras lapinas, atneša vaikams į mokyklą maišą riešutų prieš pat keliant kandidatūras į valstijos senatą, žmonės šypsosi lūpų kampučiais ir sako vieni kitiems: „Šitas vyrukas nepėsčias“.

Ji žinojo, jog bus nesunku padaryti taip, kad ligoniai susimąstytų, kodėl Makmerfis eikvoja tiek daug laiko ir energijos, organizuodamas žūkles jūroje, loto, treniruodamas krepšinio komandas. Ko jis netveria savo kailyje, — vis ką nors prasimano, kai visi kiti skyriaus ligoniai patenkinti dykinėja, žaidžia „pinoklį“ ir skaito pernykščius žurnalus? Kodėl ne kas kitas, o jis, šis mušeika airis, atsiradęs čia iš pataisos darbų ūkio, kur buvo patupdytas už azartinius lošimus ir chuliganizmą, ištisas dvi valandas, didžiam visų ūmiųjų džiaugsmui, moko Bilį Bibitą šokti vaidindamas merginą — apsirišęs galvą skarele, burkuodamas it kokia paauglė? Arba kaip čia yra, kad toks patyręs sukčius, atrakcionų machinatorius, profesionalus lošėjas, visados įdėmiai sekantis kitų ėjimus, rizikuoja pailginti savo buvimo beprotnamyje laiką, vis labiau nuteikdamas prieš save moterį, nuo kurios priklauso, kas bus išrašytas, o kas ne?

O kilo šie klausimai ligoniams tada, kai ji iškabino ligonių finansinės padėties per paskutinius mėnesius ataskaitą; matyt, ji turėjo daugel valandų raustis dokumentuose. Iš ataskaitos buvo matyti, kad visų ūmiųjų lėšos tolydžio senka. Išskyrus vieną — jo lėšos nuo pasirodymo dienos vis augo.

Ūmieji ėmė šaipytis iš Makmerfio — girdi, jis lengvinąs jiems kišenes — o jis to visiškai neneigė. Nė nemanė. Jis net ėmė girtis, esą pabuvęs šioje ligoninėje kokius metus, išeitų iš jos pasiturintis žmogus ir įsikūręs Floridoje dykinėtų iki gyvenimo galo. Jo akivaizdoje jie visuomet juokdavosi iš tokių kalbų; tačiau negali sakyti, kad juokdavosi, kai jis išeidavo iš skyriaus į kokias nors gydomąsias procedūras, arba kai seserų poste Didžioji ant jo už ką nors rėkdavo, o jis atsakydavo į jos štampuotą plastmasinę šypseną savo plačiu tingiu šypsniu.

Ligoniai ėmė klausinėti vienas kitą, kodėl pastaruoju metu jis toks veiklus, kodėl šitaip stengiasi dėl jų — pavyzdžiui, kovoja su reikalavimu, kad gydymo tikslais ligoniai visur privalo laikytis grupėmis po aštuonis („Bilis vėl baudžiasi persipjauti venas, — pasakė jis per vieną susirinkimą. — Tai kaip, vyručiai, ar tarp jūsų atsiras septyni, kurie norėtų prie jo prisidėti — gydymo tikslais?“), ar kodėl taip gudriai prikalbino daktarą, kuris gerokai suartėjo su ligoniais po tos žūklės, užsakyti „Playboy“, „Nugget“ ir „Man“, išmetus visus „Makolz“, kurių šūsnį išpurtaveidis ryšių su visuomene agentas atnešė iš namų, jo manymu, mums itin įdomius straipsnius apibraukęs žaliai. Makmerfis net išsiuntė kažkam į Vašingtoną peticiją, ragindamas ištirti, kodėl valstybinėse gydyklose dar atliekama lobotomija ir gydoma elektros šoku. Kažin, kokia nauda iš to Makui, knietėjo vyrams.

Praėjus gal savaitei po to, kai skyriuje pasklido šitokios kalbos, Didžioji Sesuo pamėgino imtis ryžtingų veiksmų per gydomąjį susirinkimą; kai ji pirmąsyk tai pamėgino, Makmerfis dalyvavo susirinkime ir sumalė ją į miltus, nespėjus jai gerai įsibėgėti (ji pradėjo pareikšdama esanti nuliūdinta ir pritrenkta, kad skyrius iki šitiek nusirito: „Dėl Dievo meilės — jūs tik apsidairykite! Iš tų nepadorių knygiūkščių iškarpyti tikrų tikriausi pornografiniai paveikslėliai ir iškabinėti ant sienų“. Ji, beje, ketinanti pasirūpinti, kad vadovybė ištirtų, kokios šlykštynės nešamos į ligoninę. Didžioji atsilošė kėdėje, pasirengusi nurodyti, kas ir kaip dėl to kaltas, ir šitaip pagrasinusi porą sekundžių tyloje sėdėjo lyg soste, bet tuomet Makmerfis išsklaidė jos kerus pratrukdamas kvatoti ir pareikšdamas jai, kad būtinai primintų vadovybei atsinešti savo veidrodėlius, kai ateis tirti); taigi kitą sykį ji pakartojo puolimą tik įsitikinusi, kad Makmerfio susirinkime nebus.

Jam paskambino iš Portlendo ir, nutrūkus ryšiui, jis su vienu iš juodukų laukė, kol vėl paskambins. Pirmą valandą, kai mes pradėjome perstatinėti baldus, rengdami dieninį kambarį susirinkimui, mažasis sanitaras paklausė, gal reikėtų nuėjus pavadinti Makmerfį ir Vašingtoną į susirinkimą, bet Didžioji atsakė ne, nereikia, viskas gerai, tegul jis būna ten; be to, kai kurie ligoniai, ko gero, apsidžiaugsią, gavę progą apsvarstyti mūsų misterį Rendlį Patriką Makmerfį, neslegiami jo valdingos asmenybės.

Susirinkimo pradžioje ligoniai pasakojo juokingas istorijas apie jį ir jo išdaigas, paskui kurį laiką kalbėjo, koks jis puikus vyras, o ji tylėjo laukdama, kol tie išsipasakos. Paskui pasipylė klausimai. Kas tas Makmerfis? Kas jį verčia šitaip elgtis, šitokius dalykus išdarinėti? Kiti ligoniai spėliojo, girdi, gal jis visai neprasimanė tyčia provokuodavęs muštynes tame pataisos darbų ūkyje, idant būtų perkeltas čionai, — gal jis išties didesnis pamišėlis, negu atrodo. Tai išgirdusi Didžioji Sesuo nusišypsojo ir pakėlė ranką.

— Pamišęs kaip lapinas, — tarė ji. — Man rodos, jūs norite tai pasakyti apie misterį Makmerfį?

— Ką jūs t-t-turite galvoj? — paklausė Bilis. Makmerfis buvo jam artimiausias draugas ir didvyris, tad jam nepatiko, kad ji įpina į šį komplimentą tai, ko nepasako balsu. — Ką jūs t-t-turite galvoj, sakydama „kaip lapinas“?

— Tai nesunku pastebėti, — maloniu balsu atsakė Didžioji. — O gal kuris ligonis gali paaiškinti, ką tai reiškia. Gal jūs, misteri Skenlonai?

— Ji turi galvoj, Bili, kad Makas nepėsčias.

— Niekas kitaip ir n-n-nesako! — Bilis trenkia kumščiu į kėdės porankį, kad išspaustų paskutinįjį žodį. — Bet mis Rečid leido suprasti...

— Ne, Bili, aš nieko neleidau suprasti. Aš tiesiog pastebėjau, kad misteris Makmerfis ne iš tų žmonių, kurie be priežasties rizikuotų. Jūs su tuo sutinkate, ar ne? Visi su tuo sutinkate?

Niekas nieko neatsakė.

— Nepaisant to, — varė ji toliau, — kartais jis elgiasi taip, tarsi visiškai apie save negalvotų — lyg būtų koks kankinys ar šventasis. Ar kas išdrįstų teigti, kad misteris Makmerfis — šventasis? — ji žinojo, kad laukdama atsakymo gali drąsiai visiems šypsotis. — Ne, ne šventasis ir ne kankinys. Taigi. Gal panagrinėkime, iš ko susideda to žmogaus filantropija? — ji išsitraukė iš savo krepšio geltono popieriaus lapą. — Pažvelkite į kai kurias iš jo dovanų, kaip, ko gero, jas pavadintų koks nors karštas jo gerbėjas. Pirmiausia buvo padovanota ta prausykla. Ar ji buvo jo, kad galėjo dovanoti? Ar jis ką nors pralošė, įsigydamas ją kaip lošimų namus? Antra vertus, kiek, jūsų manymu, jis užsidirbo per tą trumpą laiką, kai buvo šio mažyčio Monte Karlo mūsų skyriuje krupjė? Kiek jūs pralošėte, Brusai? Jūs, misteri Syfeltai? O jūs, misteri Skenlonai? Manau, kiekvienas jūsų daugmaž žino, kiek pralošęs, bet ar žinote, kiek jis iš viso išlošė? Kaip matyti iš jo indėlių taupomajame banke — bemaž tris šimtus dolerių.

Skenlonas negarsiai švilptelėjo, bet visi kiti tylėjo.

— Jeigu kam rūpi, turiu čia sąrašą lažybų, kurių jis ėjo, beje, ir dėl to, ar pavyks išvesti iš kantrybės medicinos personalą. O visi šie azartiniai lošimai buvo — yra — šiurkštus skyriaus tvarkos pažeidimas, ir visi, kurie turėjote su juo reikalų, tai žinojote.

Ji metė akį į savo popierių, paskui padėjo atgal į krepšį.

— O toji neseniai įvykusi žūklė? Kiek, jūsų manymu, pasipelnė misteris Makmerfis iš šios užmačios? Kaip suprantu, jis gavo daktaro automobilį, net pinigų benzinui ir, kaip man sakė, nemažai kitokių privilegijų, pats nesumokėjęs nė cento. Sakyčiau, tikras lapinas.

Ji iškėlė ranką, kad Bilis nepertrauktų.

— Bili, būk geras, suprask mane: aš nekritikuoju šios jo veiklos apskritai, aš tik pamaniau būsiant geriau, jei mes neturėsime iliuzijų dėl to žmogaus motyvų. Šiaip ar taip, gal nėra sąžininga kelti šiuos kaltinimus nedalyvaujant tam, apie kurį kalbame. Grįžkime prie problemos, kurią svarstėme vakar... kas ten buvo? — ji ima raustis krepšyje. — Ar pamenate, kas ten buvo, daktare Spaivi?

Daktaras staigiai pakelia galvą.

— Ne, pala... man regis...

Didžioji ištraukia iš aplanko popieriaus lapą.

— Štai: misteris Skenlonas, jo požiūris į sprogmenis. Puiku. Dabar panagrinėsime šį klausimą, o prie Makmerfio grįšime kitą kartą, kai jis pats dalyvaus. Vis dėlto manau, kad jums derėtų apmąstyti tai, kas šiandien buvo pasakyta. Taigi, misteri Skenlonai...

Vėliau tą pačią dieną aštuoni ar dešimt mūsų, susibūrę prie krautuvėlės durų, laukėme, kol juodukas galų gale nukniauks plaukų aliejaus, ir kažkas vėl užvedė apie tai kalbą. Girdi, jie nesutinką su tuo, ką sakiusi Didžioji Sesuo, bet senutė, velniai griebtų, kai kur teisi. Nepaisant to, Makas, po šimts pypkių, vis dėlto geras vaikinas, tikrai.

Hardingas galop prašneko be užuolankų.

— Mano draugai, jūs pernelyg karštai įtikinėjate, kad būtų galima jumis patikėti. Savo šykščių širdučių gilumoje jūs tikite, kad visos mūsų gailestingojo angelo mis Rečid prielaidos, šiandien išsakytos dėl Makmerfio, yra visiškai teisingos. Jūs žinote, kad ji teisi, ir aš taip pat. Bet kam tai neigti? Būkime sąžiningi ir, užuot slapčia kritikavę jo kapitalistinį talentą, deramai jį įvertinkime. Kas čia bloga, jei jis mažumą pasipelno? Juk mes patiriame malonumą kaskart, kai jis mus nuskalbia, tad tie mūsų pinigai nenueina veltui. Jis yra suktas vyras — tik ir žiūri, kaip čia nugriebti kokį dolerį. Jis nė nemano slėpti savo motyvų, tai kodėl mes turėtume tai daryti? Jis sveikai ir sąžiningai žiūri į savo pomėgį sukčiauti, ir aš visomis keturiomis už jį, visai kaip ir už mielą kapitalistinę laisvos privačios verslininkystės sistemą, bičiuliai, už jį ir tą jo tiesmukišką, kvailo užsispyrimo kupiną įžūlumą, už Amerikos vėliavą — tebūna ji palaiminta — už Linkolno memorialą ir visa kita. Prisiminkite „Meiną“, P. T. Barnemą ir liepos ketvirtąją. Aš priverstas ginti savo draugo garbę — jis yra šimtaprocentinis, mūsų mielosios raudonos-baltos-mėlynos vėliavos vertas sukčius. „Geras vyras“ — liaukitės krėtę juokus! Makmerfis stačiai apsiverktų iš gėdos, jei sužinotų, kokiais tyrais motyvais žmonės aiškina kai kuriuos jo bizniukus. Palaikytų tai atviru jo amato įžeidimu, — Hardingas įsikišo ranką į kišenę, bet neradęs joje cigaretės, pasiskolino iš Fredriksono ir, teatrališku mostu ją užsidegęs, dėstė toliau: — Prisipažinsiu: iš pradžių jo veiksmai mane apgavo. Kai iškūlė stiklą, pamaniau: viešpatie, štai žmogus, išties norįs pasilikti šioje ligoninėje, nepalikti nelaimėje savo bičiulių ir panašiai, bet paskui suvokiau, kad Makmerfis šitaip elgiasi iš savanaudiškų paskatų. Jis negaišta čia laiko veltui. Tegul jūsų neapgauna ta netašyto stuobrio laikysena — jis labai gudrus ir šaltakraujis sukčius. Stebėkite jį ir įsitikinsite — jis viską daro su išskaičiavimu.

Bilis nebuvo linkęs taip lengvai nusileisti.

— Taip? O k-k-kodėl jis moko mane šokti? — jis laikė kumščius prispaudęs prie šonų; pamačiau, kad cigarečių nudegimai ant rankų dilbių jau bemaž užgiję, ir tarp jų atsirado „tatuiruotės“, kurias jis nusipaišė cheminiu pieštuku. — Kodėl, Hardingai? K-k-kiek jis uždirba mokydamas mane šokti?

— Nesinervink, Viljamai, — ramino jį Hardingas. — Ir būk kantrus. Ramiai palaukime ir pažiūrėkime, kam to reikia.

Atrodė, kad mudu su Biliu likome vieninteliai, tikį Makmerfiu, bet dar tą patį vakarą Bilis perėjo į Hardinio pusę. Makmerfis dar kartą nuėjo skambinti telefonu, o grįžęs pasakė Biliui, kad dėl pasimatymo su Kende tvirtai sutarta ir, rašydamas jam adresą, pridūrė, kad neprošal būtų išsiųsti jai šiek tiek šiukšlių kelionei.

— Šiukšlių? Pi-pinigų? K-k-kiek? — jis pasižiūrėjo į išsišiepusį jam Hardingą.

— Na, gal dešimt žalių jai ir dešimt...

— Dvidešimt žalių?! Autobuso b-b-bilietas iki čia tiek nekainuoja!

Makmerfis blykstelėjo akimis iš po kepurės snapelio, tingiai nusišypsojo Biliui, paskui pasikasė kaklą, iškišęs perdžiūvusį liežuvį.

— Brolau, aš baisiai perdžiūvau, o iki ateinančio šeštadienio, jaučiu, dar labiau ištrokšiu. Negi tau gaila, kad ji atveš man gurkšnelį, ką, Biliuk?

Ir taip nekaltai pažvelgė į Bilį, kad tas susijuokė ir papurtė galvą — ne, negaila — ir nuėjęs į kampą susijaudinęs ėmė aptarinėti ateinančio šeštadienio planus su žmogumi, kurį tikriausiai laikė sąvadautoju.

Aš vis dar laikiausi savo nuomonės: Makmerfis — milžinas, nusileidęs iš dangaus išgelbėti mūsų nuo Sindikato, kuris apraizgė šį kraštą varinės vielos ir krištolo tinklais; tokie niekai kaip pinigai šitam galiūnui nė motais. Tačiau netrukus aš irgi pradėjau galvoti bemaž taip kaip kiti. O nutiko štai kas. Prieš vieną gydomąjį susirinkimą, padėjęs sunešioti stalus į prausyklą, jis pamatė mane stovint prie dušų valdymo pulto.

— Dievaži, Vade, — tarė jis, — man regis, po tos žūklės tu būsi išaugęs per visą sprindį. Viešpatie aukščiausias, tik pažvelk į tą savo pėdą — sulig traukinio vagonu!

Nuleidęs akis pamačiau, kad pėda išties tokia didelė kaip niekad, tarsi vien nuo Makmerfio pasakymo ji būtų dusyk išaugusi.

— O jau ranka! Čia tai indėno, buvusio amerikietiško futbolo žaidėjo ranka, kaip mane gyvą matot. Žinai, ką? Manau, kad tau reikėtų mažumą kilstelėti tą pultą — patikrinsime, kaip tau einasi.

Papurtęs galvą pasakiau jam „ne“, bet jis pareiškė, girdi, mes sudarę sandėrį, ir aš privaląs pamėginti — juk reikia pažiūrėti, ar veiksminga jo augimo sistema. Nematydamas kitos išeities, priėjau prie pulto — tik tam, kad parodyčiau negalįs jo pakelti. Pasilenkęs suėmiau jį už svirčių.

— Šaunuolis, Vade. Dabar stokis, ir tiek. Išriesk pasturgalį, taip... taip. Dabar iš lėto... stokis, ir tiek. Oplia! Dabar iš lėto nuleisk jį ant žemės.

Maniau, kad būsiu jį smarkiai apvylęs, bet atsitraukęs atatupstas pamačiau, jog jis išsišiepęs iki ausų rodo į grindis — pultas per gerą pusę sprindžio pasislinko iš tos vietos, kurioje buvo pritvirtintas.

— Geriau pastatyk jį atgal į vietą, kad niekas nepastebėtų, bičiuli. Niekas kol kas neturi žinoti.

Po susirinkimo slampinėdamas tarp lošiančių kortomis, jis užvedė kalbą apie jėgą, valios tvirtybę ir pultą prausykloje. Maniau, ketina papasakoti jiems, kaip padėjo man tapti tokiu dideliu, koks buvau — tai būtų įrodę, kad jis ne viską daro dėl pinigų.

Bet manęs jis nepaminėjo. Jis tol šnekėjo, kol Hardingas paklausė, gal jis pasirengęs dar sykį pamėginti tą pultą pakelti. Makmerfis atsakė ne, bet, girdi, tai, kad jis negalįs jo pakelti, dar nereiškia, jog to neįmanoma padaryti. Skenlonas pasakė, kad kranas gal jį ir pakeltų, bet vienas vyras tikrai ne; Makmerfis palinksėjo galvą, sakydamas: „Gal, gal — nors ką gali žinoti“.

Stebėjau, kaip jis vedžioja juos už nosies; jie ėmė įrodinėti: „Kaip Dievą myliu, joks žmogus jo nepakeltų“, o galiausiai patys pasiūlė jam kirsti lažybų. Stebėjau, kaip pažiūrėti nenoriai jis lažinasi. Jis vis labiau juos kurstė, tad statymų santykis be perstojo augo ir pagaliau pasidarė vienas prie penkių; susilažino visi, o kai kurie surizikavo net dvidešimčia dolerių — pralaimėti čia, rodės, buvo neįmanoma. Apie tai, kad jau matė, kaip aš tą pultą pakeliu, Makmerfis, aišku, neprasitarė.

Visą naktį vyliausi, kad jis to nedarys. Ir per susirinkimą kitą dieną, kai Didžioji pareiškė, esą visiems, dalyvavusiems žūklėje, teks išsimaudyti po specialiu dušu, nes įtariama, kad jie atnešę į skyrių parazitų, aš vis vyliausi, kad jinai kaip nors išgelbės, — tuoj pat nuvarys praustis ar dar ką sugalvos — kad tik man nereikėtų kelti to pulto.

Bet susirinkimui pasibaigus, Makmerfis nusivedė mane ir kitus vyrus į prausyklą, kol juodukai jos dar neužrakino, ir privertė pakelti pultą už svirčių. Aš nenorėjau, bet neturėjau kitos išeities. Jaučiausi, tarsi būčiau padėjęs jam apgaule išvilioti iš jų pinigus. Mokėdami jam praloštus dolerius, jie buvo draugiškai nusiteikę, bet žinojau, kad jie jaučiasi tartum praradę pagrindą iš po kojų. Pastatęs pultą atgal į vietą, išlėkiau iš prausyklos nė nepažiūrėjęs į Makmerfį. Norėjau pabūti vienas. Nulindęs į išvietę, išvydau save veidrodyje. Jis padarė, ką buvo žadėjęs: mano rankos vėl buvo didelės kaip kadaise, kai dar lankiau mokyklą ir gyvenau kaimelyje; krūtinė ir pečiai buvo platūs, raumeningi. Stovėjau prieš veidrodį, kai įėjo Makmerfis. Jis ištiesė man penkių dolerių banknotą.

— Še, Vade, nusipirk kramtomosios gumos.

Papurtęs galvą pasukau prie durų, bet jis sugriebė mane už rankos.

— Vade, pasiūliau šiuos pinigus, norėdamas atsidėkoti. Jeigu tikėjaisi gauti didesnę dalį...

— Ne! Turėk tuos savo pinigus — man jų nereikia!

Jis atsitraukė, susikišo nykščius į kišenes ir užvertęs galvą kurį laiką žiūrėjo į mane.

— Gerai, — tarė. — Kas čia dedasi? Ko visi šitam skyriuj suka nuo manęs nosį?

Nieko jam neatsakiau.

— Ar aš netesėjau žodžio? Ar vėl nepadariau iš tavęs vyro? Kodėl staiga visas skyrius į mane ėmė šnairuoti? Jūs, bičai, elgiatės, tarsi būčiau išdavęs tėvynę.

— Tu amžinai... išlošinėji!

— Išlošinėju?! Ak tu drambly nelaimingas, kuo tu mane kaltini?! Aš laikausi sandėrio, ir tiek! Tai iš kur šitas velniškas...

— Mes manėm, jog tu čia ne tam, kad išlošinėtum...

Pajutau, kad mano smakras trūkčioja, kaip visada prieš pradedant verkti, bet nepravirkau. Stovėjau prieš jį, o mano smakras trūkčiojo. Jis prasižiojo kažką sakyti, bet apsigalvojo. Ištraukęs iš kišenių nykščius, suspaudė nosies balnelį dviem pirštais — taip elgiasi žmonės, kuriems akiniai spaudžia nosį, — ir užsimerkė.

— Jėzusmarija — išlošinėju, — tarė jis užsimerkęs. — Brolyti — išlošinėju.

Taigi dėl to, kas įvyko tą popietę prausykloje, labiausiai, ko gero, kaltas aš. Kaip nors išpirkti kaltę aš galėjau tik pasielgdamas taip, kaip pasielgiau — negalvodamas apie atsargumą, savo saugumą ar kas man gali nutikti; šįsyk man rūpėjo viena: ką reikia padaryti — ir žūtbūt.

Vos išėjome iš išvietės, prie mūsų prišoko trys juodukai, kurie rinko žvejus, norėdami visus nuvesti į specialų dušą. Mažasis sanitaras juoda, lenkta ir šalta lyg viniatraukis ranka plėšė prie sienos prisišliejusius vyrus, aiškindamas, kad Sesuo liepusi profilaktiškai juos išmaudyti. Girdi, turint galvoj, kokioje draugijoje mes buvome per tą išvyką, būtina mus išprausti, kol neužkrėtėme kuo nors visos ligoninės.

Nuogi išsirikiavome priešais plytelėmis klotas sienas, ir vienas sanitaras iš juodos plastmasinės tūbelės ėmė spausti dvokiantį, tirštą ir lipnų it kiaušinio baltymas tepalą: pirmiausia į plaukus, paskui — apsisuk, pasilenk, praskėsk sėdynę!

Vyrai skundėsi, kvailiojo ir šaipėsi, stengdamiesi nežiūrėti vienas į kitą ar į tas sklandančias ore pilkai melsvas kaukes, panašias į košmariškus veidus negatyvinėje juostoje; plastmasinės tūbelės virto minkštais košmariškais patrankų vamzdžiais, iš kurių į mus taikėsi tos kaukės, slinkdamos pro mūsų vorą.

— Ė, Vašingtonai, o kaip jūs linksminatės kitas šešiolika valandų? — šaiposi iš juodukų ligoniai. Arba: — Ė, Viljamsai, ar matai, ką aš valgiau pusryčių?

Visi juokiasi. Juodukai sukandę dantis nieko neatsakinėja; prieš pasirodant tam prakeiktam rudžiui, tokių dalykų skyriuje nebūdavo.

Praskėsdamas sėdynę, Fredriksonas taip driokstelėjo, jog aš net nustebau, kad mažasis juodukas nepargriuvo.

— Jūs tik paklausykit! — prikišdamas delną prie ausies sako Hardingas. — Žavus angelo balsas!

Visi kvatojo, šaipėsi vienas iš kito, bet kai juodukas sustojo prie kito ligonio, kambaryje staiga pasidarė visiškai tylu: atėjo Džordžo eilė. Per tą vieną sekundę, kai liovėsi šaipymasis, kvailiojimas ir nusiskundimai, kai šalia Džordžo stovįs Fredriksonas išsitiesė ir atsigręžė į jį, o juodukas buvo beliepiąs Džordžui palenkti galvą — užpilsiąs jam to dvokiančio tepalo — mes visi iškart gerai supratome, kas dabar nutiks, kodėl tai neišvengiama ir kad mes visi klydome dėl Makmerfio.

Džordžas niekad nesiprausdavo muilu. Jis net neimdavo rankšluosčio iš kitų. Vakarinės pamainos juodukai, kurie prižiūrėdavo mus, kai pagal tvarkaraštį prausdavomės antradieniais ir ketvirtadieniais, jau žinojo, kad geriau prie jo nelįsti ir neversti elgtis prieš jo valią. Šitokia tvarka nusistovėjo jau seniai, ir visi juodukai tai žinojo. Bet dabar visi suprato — net Džordžas, kuris atsilošęs purtė galvą, užsidengęs veidą į ąžuolo lapus panašiais delnais, — kad tas juodukas sugurinta nosimi, tulžies kupinais viduriais su dviem savo draugeliais, kurie atsistoję jam už nugaros žiūrėjo, ką darys Džordžas, šios progos nepraleis.

— Ė, palenk galvą, Džordžai.

Vyrai jau žvalgėsi į Makmerfį, kuris stovėjo voroje trečias nuo kapitono.

— Nagi, Džordžai...

Martinis ir Syfeltas nekrustelėdami stovėjo po dušu. Nutekamoji anga jiems po kojomis springdama siurbė orą ir muiliną vandenį. Džordžas metė akį į tą angą, tarsi ji kalbėtų su juo; kurį laiką žiūrėjo, kaip ji gargia, springsta, paskui vėl atsigręžė į ištiestą priešais juodą ranką, į tąsias gleives, varvančias iš tūbelės kiaurymės ant ketinių krumplių. Juodukas prikišo tūbelę keliais centimetrais arčiau, ir Džordžas purtydamas galvą dar labiau atsilošė.

— Ne, šito dalyko man nereikia.

— Tau teks juo apsiplauti, Vandeni, — kone apgailestaudamas tarė juodukas. — Teks. Mes negalime leisti, kad skyriuje knibždėtų parazitai, ar ne? Ką gali žinoti — gal jie sulindo tau po oda jau per porą pirštų?!

— Ne! — pasakė Džordžas.

— Ak, Džordžai, tu net neįsivaizduoji. Tie parazitai visai mažučiai — ne didesni už segtuko smaigalį. Jie prilimpa prie šakumo plaukų ir ima gręžte gręžtis į tave, Džordžai!

— Jokių parazitų! — suriko Džordžas.

— Paklausyk, Džordžai: aš esu matęs, kaip šitie baisūs parazitai net...

— Gana, Vašingtonai, — tarė Makmerfis.

Randas toje vietoje, kur buvo lūžusi juoduko nosis, panėšėjo į neoninį virvagalį. Sanitaras žinojo, kas į jį kreipėsi, bet neatsigręžė; jis išsidavė girdėjęs tik tuo, kad užsičiaupė ir pakėlęs ilgą pilką pirštą pabraukė juo per randą, kurį įsitaisė per krepšinio rungtynes. Patrynęs nosį, prikišo ranką Džordžui prie veido, judindamas praskėstus pirštus.

— Pakirkšnutė, Džordžai, matai? Matai? Dabar žinai, kaip atrodo pakirkšnutė, ar ne? Jos aplipo tave tame laive, kuriuo plaukėte į žūklę. Mes negalime leisti, kad tos utėlės imtų graužtis tau į kūną, ar ne Džordžai?

— Jokių utėlių! — ėmė spiegti Džordžas. — Ne! — jis išsitiesė, antakiai kilstelėjo, ir mes išvydome jo akis.

Juodukas mažumą atsitraukė. Kiti du sanitarai iš jo nusijuokė.

— Kažkas nutiko? — paklausė didysis. — Kažkas trukdo procedūrai?

Sanitaras vėl žengtelėjo arčiau Vandenio.

— Džordžai, aš tau sakau: pasilenk. Arba pasilenki, ir aš užpilu tau šito daikto, arba paliesiu tave savo ranka! — jis vėl iškėlė tą didelę, juodą it dumblas ranką. — Visą tave apčiupinėsiu šita juoda! šlykščia! dvokiančia! ranka!

— Jokių rankų! — suriko Džordžas ir iškėlė virš galvos kumštį, tarsi pasirengęs į šipulius sudaužyti tą pilkai melsvą marmūzę, išbarstyti po visas grindis krumpliaračius, varžtus ir veržles. Tačiau juodukas neišsigandęs perbraukė tūbele Džordžui per bambą, o paskui spustelėjo tepalo, ir Džordžas žiopčiodamas sulinko dvilinkas. Juodukas išspaudė tepalo į retučius žilus jo plaukus, paskui įtrynė jį ranka, išterliodamas visą Džordžo galvą savo delno juodžiu. Džordžas apsiglėbė pilvą abiem rankomis ir pratrūko klykti:

— Ne! Ne!

— Apsisuk, Džordžai...

— Aš tau sakiau: pakaks, bičiuli, — šįsyk Makmerfio balsas skambėjo taip, kad juočkis gavo į jį atsigręžti. Mačiau, kad juodukas šypsosi žiūrėdamas į nuogą Makmerfį: nei kepurės, nei batų, nei kišenių nykščiams susikišti. Juočkis išsišiepęs nužvelgė jį nuo galvos iki kojų.

— Žinai, Makmerfį, — purtydamas galvą tarė jis, — aš jau buvau bepradedąs galvoti, kad mes niekados neišsiaiškinsime.

— Tu prakeiktas juodašikni, — tarė Makmerfis. Jo balse buvo justi ne tiek įniršis kiek nuovargis. Paskui jis pakėlė balsą. — Tu supistas nigeri!

Juodukas papurtė galvą ir sukikeno dviem savo draugužiams.

— Ko, jūsų manymu, misteris Makmerfis siekia šitaip kalbėdamas? Gal jis nori, kad aš pirmas pradėčiau? Chi chi chi. Nejaugi jis nežino, kad mes išmokyti nereaguoti į tokius baisius įžeidinėjimus iš bepročių lūpų?

— Dėjau ant tavęs skersą, Vašingtonai. Tu šlykštus...

Vašingtonas nusisukęs nuo jo vėl atsigręžė į Džordžą, kuris susilenkęs tebežiopčiojo nuo to tepalo smūgio į pilvą. Juodukas sugriebė jį už rankos ir nusuko veidu į sieną.

— Gerai, Džordžai, dabar praskėsk sėdynę.

— Neee!

— Vašingtonai, — tarė Makmerfis. Giliai įkvėpęs jis priėjo prie sanitaro ir nustūmė jį nuo Džordžo. — Vašingtonai, gana, gana...

Mes visi išgirdome Makmerfio balse bejėgišką prie sienos priremto žmogaus neviltį.

— Makmerfi, tu verti mane gintis? Ar ne, vyrai?

Kiti du linktelėjo jam.

Atsargiai padėjęs tūbelę ant suoliuko šalia Džordžo ir pratęsdamas tą patį judesį, jis netikėtai smogė Makmerfiui į žandą. Makmerfis vos nepargriuvo. Jis atatupstas nusvirduliavo iki nuogų vyrų voros; vyrai jį sugriebė ir stumtelėjo atgal besišypsančio degutuoto veido link. Makmerfis praleido dar vieną smūgį į kaklą ir tik tada galutinai suvokė — pagaliau prasidėjo, ir dabar jam nebelieka nieko kito, kaip parodyti visa, ką gali. Kai sanitaro ranka suvingiavusi ore lyg juoda gyvatė vėl smogė, jis sugriebė ją už riešo ir papurtė galvą, kad atsikvošėtų.

Juodu akimirką palingavo, dūsuodami kaip ir ta nutekamoji anga, paskui Makmerfis nustūmė juočkį į šalį ir atsistojęs boksininko poza — įtraukęs smakrą tarp plačių pečių, iškėlęs kumščius abipus galvos — ėmė eiti aplink jį ratu.

O toji tvarkinga tylinčių nuogų vyrų vora virto staugiančiu apskritimu, galūnės ir liemenys susipynė virsdami gyvu ringu.

Juodos rankos sudavė keletą smūgių į nuleistą rudaplaukę galvą ir jaučio sprandą, iki kraujo prakirto antakį ir žandą, ir juodukas atšoko į šalį. Jis buvo aukštesnis ir jo rankos buvo ilgesnės už storas raudonas Makmerfio letenas, smūgiavo jis tankiau ir staigiau, tad sugebėjo aptalžyti Makmerfį į pečius ir galvą, neprisileisdamas jo arčiau. Makmerfis be perstojo ėjo į priekį sunkiais pilnapadžio žingsniais, nulenkęs galvą, šnairuodamas iš po tų tatuiruotų kumščių abipus galvos, kol galop, prirėmęs juoduką prie nuogų vyrų ringo, vožė kumščiu į patį baltos iškrakmolytos krūtinės vidurį.

Dervuotas veidas nusidažė raudonai, žemuoginių ledų spalvos liežuvis perbraukė lūpas. Jis nėrė į šalį nuo nepermaldaujamai lyg tankas puolančio Makmerfio ir net spėjo porąkart jam suduoti, bet tuomet tas kumštis dar sykį smagiai jam tvojo. Šį kartą burna, virtusi šleikščios spalvos lopu, prasižiojo plačiau.

Makmerfiui iššoko raudonos dėmės ant veido ir pečių, bet neatrodė, kad jam skaudėtų. Jis be perstojo ėjo artyn prie sanitaro, į dešimtį praleistų smūgių atsakydamas vienu. Šitaip jie davėsi po prausyklą, kol juodukas užduso, ėmė svirduliuoti ir jau galvojo vien apie tai, kaip išsisukti šitų lyg vėzdas besišvaistančių raudonų kumščių. Ligoniai šaukė Makmerfiui, ragindami nokautuoti sanitarą, bet jis neskubėjo.

Smūgis į petį net apsuko juoduką, ir šis metė akį į du bičiulius, stebinčius grumtynes.

— Viljamsai... Vorenai — kad jus kur velnias!

Antras stambus juočkis praskyrė nuogalius ir iš užpakalio sugriebė Makmerfio rankas. Makmerfis nukratė jį it jautis beždžionę, bet šis vėl šoko ant jo.

Taigi aš atplėšiau sanitarą ir nusviedžiau į dušą. Jis buvo pilnas lempų, tad svėrė ne daugiau kaip penkis ar septynis kilogramus.

Mažasis juodukas palingavo galvą, apsisuko ir nukūrė prie durų. Man į jį bežiūrint, anas grįžo iš dušo ir surakino mane imtynininko veiksmu: pakišęs rankas iš užpakalio man po pažastimis, sunėrė delnus ant sprando, tad gavau pasileidęs atatupstas trenkti jį į dušo sieną; kai gulėdamas po tekančiu vandeniu stebėjau, kaip Makmerfis toliau knežina sanitarui šonkaulius, tas, kuris surakino mane iš užpakalio, ėmė kandžioti man sprandą. Išsivadavau iš jo gniaužtų. Paskui jis jau gulėjo ramiai, ir vandens išplautas jo uniformos krakmolas tekėjo į springstančią angą.

Kai mažasis juodukas parbėgo su diržais, antrankiais, paklodėmis ir keturiais sanitarais iš neramiųjų pamišėlių skyriaus, visi jau rengėsi, spaudė rankas mudviem su Makmerfiu, aiškindami, kad juodukai gavo ko norėję, kad muštynės buvusios kaip reta gražios, o pergalė — stačiai fantastiška. Jie vis kalbėjo — tai bent kova, tai bent pergalė — norėdami mus padrąsinti, pakelti mums nuotaiką, o tuo metu Didžioji Sesuo padėjo neramiųjų skyriaus sanitarams uždėti mums minkštus odinius antrankius.

Neramiųjų skyriuje dieną naktį nesiliauja skardus mechaninio cecho bildesys — tai kalėjimo dirbtuvėse štampuojami automobilių numeriai. Laiką čia matuoja di dok di dok, sklindantis nuo teniso stalo. Vyrai, trepsintys kiekvienas savo takeliais, priėję prie sienos, nuleidžia petį, pasisuka ir trumpais greitais žingsniukais tipena atgal prie kitos sienos, vėl nuleidžia petį, apsisuka ir grįžta, ištrypdami kryžmas vėžes plytelėmis klotose grindyse; iš šalies jie atrodo lyg į narvą sukišti troškulio kamuojami padarai. Tvyro svilėsių kvapas nuo mirtinai išgąsdintų, nebevaldomų žmonių, o kampuose ir po teniso stalu tūno sutvėrimai, griežiantys dantimis; daktarai ir medicinos seserys jų nemato, o sanitarai nepajėgia išnuodyti dezinfekcinėmis medžiagomis. Prasivėrus skyriaus durims, į mane tvokstelėjo tas svilėsių tvaikas, o ausis pasiekė dantų griežimas.

Aukštas kaulėtas senis, tabaluojantis ant vielos, varžtais prisuktos jam tarp menčių, pasitiko mudu su Makmerfiu, kai atvedė sanitarai. Nužvelgęs mus geltonomis žvynuotomis akimis, papurtė galvą.

— Nusiplaunu rankas nuo viso šito reikalo, — pareiškė jis vienam iš sanitarų, ir viela nusitempė jį koridoriumi.

Nusekėme paskui jį į dieninį kambarį. Makmerfis sustojo prie durų, praskėtė kojas ir atlošė galvą, norėdamas apsižvalgyti, mėgino susikišti nykščius į kišenes, bet neleido antrankiai.

— Tai bent vaizdelis, — tarė jis lūpų kampučiais.

Linktelėjau galvą. Visa tai jau buvau matęs.

Pora vyrų liovėsi tipenę ir sustojo į mus pasižiūrėti; prasliūkino ir kaulėtasis senis, nusiplaudamas rankas nuo viso šito reikalo. Iš pradžių niekas nekreipė į mus ypatingo dėmesio. Sanitarai nuėjo į seserų postą, palikę mus stovėti dieninio kambario tarpduryje. Makmerfio akis buvo užtinusi, tad atrodė, kad jis visą laiką ją merkia, o lūpas, mačiau, jam skauda, todėl jis negalėjo išsišiepti. Jis iškėlė antrankiais surištas rankas ir, žiūrėdamas į tą sambrūzdį, giliai įkvėpė.

— Mano pavardė Makmerfis, bičiuliai, — tarė jis tęsdamas balsius kaubojų vaidinančio aktoriaus balsu, — ir man rūpi, kas šioje įstaigoje yra viršiausias prie pokerio stalo?

Stalo teniso laikrodis tankiai patiksėjęs nutilo ant grindų.

— Šitaip supančiotas „akį“ žaidžiu ne itin gerai, bet pokeryje man lygių nėra.

Jis nusižiovauja, trūkteli pečius, pasilenkęs atsikrenkščia ir spjauna į popierdėžę, stovinčią už pusantro metro; kažkas joje dzingteli, jis vėl atsitiesia, nusišypso ir perbraukia liežuvio galiuku kruviną tarpdantį.

— Mažumą susivaidijom apačioje. Mudu su Vadu susikibom su dviem juodom beždžionėm.

Štampavimo cecho triukšmas jau buvo nutilęs, ir dabar visi žvelgė į mudu, nes Makmerfis traukė akį lyg šauklys, kviečiantis į atrakcionus. Kadangi stovėjau šalia, mane irgi varstė akimis, tad nusprendžiau turįs išsitiesti visu ūgiu. Suskaudo nugarą, kurią užsigavau griūdamas duše su prilipusiu juoduku, bet neišsidaviau. Vienas alkanas žioplys juodais gaurais priėjęs prie manęs ištiesė ranką, tarsi manydamas, kad galiu jam ką duoti. Stengiausi nekreipti į jį dėmesio, bet jis be perstojo lakstė man iš paskos, kad ir kur pasukčiau, tarsi mažvaikis, laikydamas ištiestą saują.

Makmerfis šį tą papasakojo apie muštynes. Man ėmė vis labiau skaudėti nugarą — taip ilgai sėdėjau išdribęs ant tos kėdės kampe, kad dabar sunku buvo ilgai išbūti stačiam. Nudžiugau, kai atėjusi nedidutė sesuo japoniuke nusivedė mus į seserų postą — ten galėjau atsisėsti ir pailsėti.

Ji paklausė, ar mes jau pakankamai apsiraminę, ar jau galima nuimti antrankius, ir Makmerfis pritariamai linktelėjo. Jis sudribo kėdėje panarinęs galvą, įrėmęs alkūnes tarp kelių ir atrodė visai nusivaręs — lig tol nė neįtariau, kad jam nė kiek ne lengviau stovėti negu man.

Sesuo, susitraukusi kaip špygutė, kaip ją vėliau apibūdins Makmerfis, nuėmė mums antrankius ir davė Makmerfiui cigaretę, o man — kramtomosios gumos. Pasakė prisimenanti, kad aš kramtąs gumą, nors aš jos visai neprisiminiau. Kol Makmerfis rūkė, ji panardino savo rankutę su rausvais piršteliais, didumo sulig gimtadienio torto žvakutėmis, į tepalo stiklainį ir ištepė jam sumuštas vietas, atsiprašinėdama ir krūptelėdama kaskart, kai krūptelėdavo jis. Suėmusi jo delną savo rankytėmis, apvertė jį ir sutepė krumplius.

— Su kuo susipešėte — su Vašingtonu ar Vorenu? — paklausė ji, žiūrėdama į krumplius.

Makmerfis pakėlė į ją akis.

— Su Vašingtonu, — atsakė ir išsišiepė. — Vorenu pasirūpino Vadas.

Ji paleido jo delną ir atsisuko į mane. Kauleliai jos veide buvo smulkučiai it paukščio.

— Jūs kur nors sužeistas? — paklausė ji.

Papurčiau galvą.

— O kaip Vorenas ir Viljamsas?

Makmerfis atsakė, kad jie, ko gero, puikuosis gipsu, kai dabar juos pamatysianti. Ji linktelėjo galvą ir nudelbė akis.

— Tas skyrius jai ne visai tinkamas, — tarė ji. — Daug kuo tinkamas, bet ne viskuo. Karo seserys stengiasi padaryti iš šios gydyklos karo ligoninę. Jos pačios šiek tiek nesveikos. Man kartais kyla mintis, kad visas netekėjusias seseris reikia atleisti iš darbo, kai joms sueina trisdešimt penkeri.

— Bent jau visas netekėjusias karo seseris, — pridūrė Makmerfis ir paklausė, ar ilgai, jos manymu, galėsime mėgautis jos svetingumu.

— Deja, ne itin ilgai.

— Ne itin ilgai — deja? — negalėjo patikėti Makmerfis.

— Taip. Kartais aš norėčiau palaikyti ligonius ilgėliau, užuot grąžinusi juos atgal, bet ji viršesnė. Ne, ko gero, ilgai čia neišbūsite, turiu galvoj taip kaip dabar.

Neramiųjų skyriuje visos lovos išsiderinusios — pernelyg stangrios arba pernelyg išklerusios. Mums paskyrė gretimas. Paklode manęs nepririšo, bet paliko blausią švieselę šalia lovos.

Vidurnaktį kažkas suriko:

— Aš pradedu suktis, indėne! Žiūrėk mane, žiūrėk mane!

Prasimerkęs išvydau eilę ilgų geltonų dantų, švytinčių man prie pat veido. Tai buvo tas pažiūrėti alkanas vyrukas.

— Aš pradedu suktis! Būk geras, žiūrėk mane!

Du sanitarai sučiupo jį iš užpakalio ir kvatojantį, klykiantį išsitempė iš miegamojo. Sušukęs: „Aš pradedu suktis, indėne“, jis pratrūkdavo juoktis. Kartojo tuos žodžius ir juokėsi, kol perėjo visą koridorių, kol pagaliau miegamajame vėl įsiviešpatavo tyla, ir išgirdau tą kitą ligonį sakant:

— Ką gi... aš nusiplaunu rankas nuo viso šito reikalo.

— Vieną akimirką turėjai bičiulį, Vade? — sušnibždėjo Makmerfis ir apsivertęs ant šono užmigo.

Iki pat ryto beveik nesudėjau bluosto — akyse vis stovėjo tie geltoni dantys ir alkanas to vyruko veidas, prašantis: „Žiūrėk mane! Žiūrėk mane!“ Galiausiai, kai šiaip ne taip užmigau, liko vien tas prašantis veidas. Tas veidas, lyg koks geltonas išbadėjęs nepriteklių įvaizdis, išnyra iš tamsos priešais mane, įgydamas kraupų pavidalą. Jam visko reikia, jis visko prašo. Neįsivaizduoju, kaip gali miegoti Makmerfis, persekiojamas šimto, o gal dviejų šimtų ar net tūkstančio tokių veidų.

Neramiųjų skyriuje ligonius žadina sirena, o aukštu žemiau uždega šviesas, ir tiek. Šita sirena skamba tarsi milžiniškas pieštukų drožtukas, malantis kažką baisaus. Ją išgirdę, mudu su Makmerfiu atsisėdome tiesūs tiesutėliai ir jau buvome vėl begulą, bet garsiakalbis paliepė mudviem ateiti į seserų postą. Išlipu iš lovos ir jaučiu, jog per naktį nugara taip sumedėjo, kad vos galiu susilenkti; iš to, kaip kėblina Makmerfis, matau, kad jis toks pat sustiręs kaip ir aš.

— Kokią programą jie bus parengę mums, Vade? — paklausė jis. — Kankinimų suolą? Ketvirčiavimą? Tikiuosi, ką nors ne per daug varginamo, nes aš, brolau, visai nusikalęs.

Atsakiau, kad nieko varginamo, bet nieko daugiau nepridūriau, nes pats gerai nežinojau, kol atėjome į seserų postą. Čia sesuo, jau kita, paklausė:

— Misteris Makmerfis ir misteris Bromdenas? — o paskui padavė mums po popierinį puodelį.

Pažvelgęs į savąjį, pamačiau tris raudonas kapsules.

Mano galvoje pasigirsta dzingsėjimas, ir aš nieko negaliu padalyti.

— Luktelėk, — sako Makmerfis, — šitos tabletės išverčia iš koto, ar ne?

Sesuo linkteli, pasuka galvą atgal, — ar kas yra už jos — o ten du vyrukai jau laukia su ledų žnyplėmis, susikūprinę, susikibę rankomis.

— Ne, ponia, akių užrišinėti man nereikia, — grąžindamas puodelį sako Makmerfis, — o štai cigaretė būtų neprošal.

Grąžinu ir aš savąjį, o ji sako turinti pasiskubinti, užstumia stiklines duris mums prieš nosis ir, nespėjus mums nieko daugiau pasakyti, jau renka numerį.

— Atsiprašau, jei būsiu tave įvėlęs į kokį nemalonų reikalą, Vade, — sako Makmerfis. Jo žodžius bemaž užgožia telefono laidų švilpesys sienose. Jaučiu, kaip paklaikusios iš baimės mintys mano galvoje ritasi nuokalnėn.

Mes sėdime dieniniame kambaryje, apsupti veidų rato, kai pro duris įžengia pati Didžioji Sesuo, o per žingsnį nuo jos — abu stambieji juodukai, po vieną iš šonų. Mėginu susitraukti į kamuoliuką ant tos kėdės, kad nuo jos pabėgčiau, bet per vėlu: pernelyg daug žmonių į mane spokso, lipnūs jų žvilgsniai mane prikausto.

— Labas rytas, — sako jinai; įprasta šypsena vėl grįžusi į jos veidą.

Makmerfis pasilabina, o aš tyliu, nors ji garsiai pasisveikina ir su manim. Žiūriu į juodukus: vienam nosis apklijuota pleistru, ranka parišta, o pilka plaštaka kybo išlindusi iš tvarsčio it nuskendęs voras; antrasis eina lyg sugipsuotais šonkauliais. Abu vos pastebimai šypsosi. Ko gero, tokie traumuoti galėjo pasilikti ir namie, bet šitokio malonumo nieku gyvu negalėjo atsisakyti. Aš šypsausi jiems, rodydamas nebijąs.

Didžioji tyliu, kantriu balsu aiškina Makmerfiui, kaip jis neatsakingai — vaikiškai — pasielgęs, šitaip užsiožiavęs lyg berniūkštis — ar jam ne gėda? Jis atsako, kad lyg ir ne, ir ragina ją kloti toliau.

Jinai pasakoja, kad vakar po pietų per tam tyčia sušauktą susirinkimą mūsų skyriaus ligoniai pritarė medicinos personalui, jog šoko terapija, ko gero, būtų jam į naudą — nebent pats suvoktų savo klaidas. Jam tereikia prisipažinti klydus, parodyti siekiant racionalaus sąlyčio su personalu, ir šį sykį šoko terapijos bus atsisakyta.

Ratu apspitę veidai stebi ir laukia. Didžioji sako, kad viskas priklauso nuo jo.

— Tikrai? — sako jis. — Gal turite popierių, kurį aš galėčiau pasirašyti?

— Ne, bet jeigu, jūsų manymu, tai būtų...

— Jį rašydama galite dar šį bei tą pridurti: pavyzdžiui, kad esu susidėjęs su sąmokslininkais, kurie rengiasi nuversti vyriausybę, ir kad, mano manymu, niekur iki pat Havajų nėra taip saldu gyventi, velniai griebtų, kaip jūsų skyriuje... ir panašių paistalų.

— Nemanau, kad tai...

— O po to, kai pasirašysiu, atneškite man antklodę ir pakelį cigarečių, gautų per Raudonąjį kryžių. Tie kinų komunistai galėtų šio bei to iš jūsų pasimokyti, ponia.

— Rendli, mes stengiamės jums padėti.

Bet jis atsistoja, kasydamasis pilvą praeina pro ją bei atatupstus besitraukiančius juodukus ir pasuka prie kortų stalų.

— Nagi nagi nagi, bičiuliai, prie kurio stalo žaidžiamas pokeris?

Sesuo iš pradžių jį stebi, paskui nuėjusi į postą paskambina telefonu.

Du juodi sanitarai ir vienas baltaodis šviesiais garbanotais plaukais veda mus į pagrindinį pastatą. Pakeliui Makmerfis šnekučiuojasi su baltaodžiu, tarsi neturėtų jokių rūpesčių.

Žolė storai apšarmojusi, o kai priekyje einą juodukai iškvepia orą, pakyla garų kamuoliai it iš garvežių. Saulė keliose vietose praskleidžia debesis, ir visą ligoninės teritoriją nutvieskia žiežirbos. Ieškodami tarp jų grūdelių, kapstosi žvirbliai, iš šalčio pašiaušę plunksnas. Išsukę iš tako į traškančią po kojomis žolę, einame tarp švilpikų landų, prie kurių tuokart mačiau šunį. Tos žiežirbos šaltos, o šerkšnas, nusileidęs žemyn, pranyksta landose.

Tą šerkšną jaučiu savo viduriuose.

Prieiname prie tų durų, o anapus jų — dūzgimas, lyg kas būtų suerzinęs bičių spiečių. Priešais mus du vyrai, svirduliuojantys nuo tų raudonų kapsulių; vienas žliumbia lyg kūdikis, be perstojo kartodamas:

— Tai mano kryžius, ačiū tau, Viešpatie, nieko aš daugiau neturiu, ačiū tau, Viešpatie...

Kitas laukiantis vyrukas vis vapa:

— Skrodžia kamuolį, skrodžia kamuolį.

Tai gelbėtojas iš baseino. Jis irgi verkšlena.

Aš neverksiu ir neklyksiu. Tik jau ne Makmerfio akivaizdoje.

Technikas liepia nusiauti batus, o Makmerfis jį klausia, ar mums dar ir kelnes prarėš, ir galvas nuskus. Norėtumėt, atšauna technikas.

Metalinės durys žiūri į mus kniedžių akimis.

Jos prasiveria, įsiurbia vidun pirmąjį vyriškį. Gelbėtojas įsispiria, nesijudina iš vietos. Iš juodo valdymo pulto kambaryje švysteli į neono dūmus panašus spindulys; prilipęs prie kaktos su sportbačio kapliukų žymėmis, nusitempia jį lyg šunį už pasaito. Spindulys apsuka jį tris kartus; mes spėjame pamatyti, kad jo veidas iš siaubo virto kiaušiniene, ir durys užsidaro.

— Pirmoji kabina! — kriokia jis. — Antroji kabina! Trečioji kabina!

Girdžiu, kaip technikai nuvožia jam viršugalvį — lyg liuko dangtį — ir kaip trinksi, urzgia užstrigę krumpliaračiai.

Nuo dūmų atsidaro durys ir išrieda neštuvai su pirmuoju ligoniu; jis varsto mane akimis. O jau veidas! Neštuvai nurieda atgal ir išveža gelbėtoją. Girdžiu, kaip žiūrovai skanduoja jo vardą.

— Kita grupė, — sako technikas.

Grindys šaltos, apšerkšnijusios, trakši po kojomis. Virš galvos ilgame baltame lediniame vamzdelyje kaukia šviesa. Užuodžiu grafitinį tepalą, lyg mašinų remonto dirbtuvėse. Užuodžiu baimės rūgštį. Pačioje palubėje vienas mažytis langelis; anapus jo — tie pasišiaušę žvirbliai, suverti ant vielos lyg rudi karoliukai. Nuo šalčio jie įtraukę galvas į plunksnas. Kažkas ima pūsti vėją virš tuščiavidurių mano kaulų, vis smarkiau ir smarkiau.

— Antskrydis! Antskrydis!

— Neklyk, Vade...

— Antskrydis!

— Raminkis. Aš eisiu pirmas. Mano kiaušas toks storas, kad jie negalės man padaryti nieko blogo. O jeigu man negalės, tai ir tau.

Niekieno nepadedamas užsikaria ant to stalo ir išskečia rankas taip, kad atitiktų tą šešėlį. Užsiveržia lankau ant riešų, kulkšnių, ir jis plote prisiploja prie šešėlio. Ranka nuima laikrodį, išloštą iš Skenlono, numeta jį prie valdymo pulto, jis atsidaro, ir iššokę krumpliaračiai, varžteliai ir ilga spyruoklė tvirtai prilimpa prie pulto šono.

Makmerfis atrodo nė kiek neišsigandęs; jis be perstojo man šypsosi.

Jie patepa jam smilkinius grafito tepalu.

— Kas čia? — klausia jis.

— Laidininkas, — atsako technikas.

— Jie patepė man galvą laidininku. O erškėčių vainiką ar uždėsite?

Technikai tepa toliau. Jis dainuoja, ir nuo to dainavimo jiems ima drebėti rankos.

— ...paimk, Marija, tų kvapniųjų tepalų...

Uždeda jam į ausines panašius daikčiukus — vainiką su sidabriniais dygliais — ant grafitu išteptų smilkinių. Kiša jam į burną guminės žarnos galą, kad sukandęs liautųsi dainuoti.

— ...iššepk jaiš gelianšias žaižas...

Technikai pasuka kažkokias rankenėles, mašina sudreba, dvi roboto rankos paima lituoklius ir palinksta prie jo. Jis pamerkia man akį ir kažką sako, bet žodžiai veliasi; jis vis tiek mėgina man kažką pasakyti pro tos guminės žarnos šonus, bet tuo metu lituokliai prisiartina prie pat sidabru žvilgančių smilkinių — šauna šviesos lankas, ir jis visas įsitempęs pakyla į orą, tik riešai ir kulkšnys lieka prie stalo, o iš tos gofruotos juodos guminės žarnos šonų pasigirsta uuufff! ir jį visą nukloja šerkšno žiežirbos.

O už lango rūkdami krenta nuo vielos žvirbliai.

Jį išveža neštuvais; jis vis dar trūkčioja, o veidą aptraukęs šerkšnas. Korozija. Akumuliatorių rūgštis.

Technikas atsigręžia į mane:

— Pasisaugokite to dramblio. Aš jį pažįstu. Laikykite jį!

Valios pastangomis nieko nebepadarysi.

— Laikykite jį! Prakeikimas. Jeigu neišgers sekonalio — kitąsyk nebepriimsim.

Lankeliai įsirėžia man į riešus ir kulkšnis.

Grafitinis tepalas — su geležies pjuvenomis, kurios graužia man smilkinius.

Jis kažką pasakė merkdamas akį. Kažką man pasakė.

Vyras pasilenkia, prikiša du lituoklius prie lanko ant mano galvos.

Robotas palinksta prie manęs.

ANTSKRYDIS!

Bėga nuo kalno, bet kulka vis tiek pagauna. Nei grįžti, nei bėgti pirmyn negali, pažvelk į taikiklį — ir negyvas guli.

Išeiname iš nendryno, nusidriekusio palei geležinkelio bėgius. Priglaudžiu ausį prie bėgio, ir jis nudegina man skruostą.

— Iš abiejų pusių nieko nėra, — sakau, — šimto mylių atstumu...

— Hm, — numykia tėtušis.

— Argi mes nesiklausydavome bizonų, įbesdami peilį į žemę ir sukąsdami kriaunas — iš toliausiai išgirsdavome bandą.

— Hm, — numykia jis vėl, bet jam darosi smagu. Anapus bėgių ruoželis, užklotas nuo pernykštės žiemos užsilikusių kviečių pėdais. Po tais pėdais — pelės, sako šuo.

— Eisime bėgiais į kairę ar į dešinę, vaike?

— Šuva sako, eisime anapus bėgių.

— Tas šuva paukščių nepakels.

— Pakels. O jis sako, kad ten yra paukščių.

— O tėvas tau sako, kad geriau medžioti einant geležinkelio pylimu.

— O šuo man sako, kad geriausia anapus bėgių, tarp kviečių.

Staiga anapus bėgių gausybė vyrų lyg patrakę ėmė pyškinti į fazanus. Matyt, mūsų šuo nubėgo pernelyg toli į priekį ir visus paukščius iš kviečių atbaidė prie bėgių.

Šuo pasigavo tris peles.

...žmogus, Žmogus, ŽMOGUS, ŽMOGUS, plačiapetis, aukštas ir mirksi lyg žvaigždė.

Vėl skruzdėlės; Dieve mano, šįsyk aplipo ne juokais, tos gyvatės dygiomis kojytėmis. Pameni, kaip kartą jų paragavome, — skonis buvo kaip marinuotų agurkų, apibarstytų krapais? A? Tu sakei, nepanašu į marinuotus agurkus, apibarstytus krapais, o aš sakiau, panašu; tavo motina smagiai įkrėtė man į kailį, apie tai sužinojusi — girdi, moko vaiką valgyti vabalus!

Cha, geras indėnas iš mažumės turi žinoti, kaip misti visokiais valgomais gyviais, kol tie jo paties nesuėdė.

Mes ne indėnai. Mes esame civilizuoti žmonės, nepamiršk!

Tu pasakei man: tėti, kai mirsiu, prismeik mane prie dangaus.

Motinos pavardė buvo Bromden. Dar ir dabar tebėra Bromden. Tėtušis sakė gimęs su vieninteliu vardu, gimęs į jį stačia galva, kaip veršiukas į ištiestą antklodę, kai karvė užsispiria veršiuotis stovėdama. Ti A Milatūna, Aukščiausia Kalno Pušis, o aš, Dievas mato, esu aukščiausias indėnas Oregono valstijoje ir, ko gero, net Kalifornijoje ir Aidahe.

Dievas mato, tu esi didžiausias kvailys, jei manai, kad dora krikščionė gali pasivadinti tokiu vardu kaip Ti A Milatūna. Tu gimei su vardu? Gerai, aš irgi gimiau su vardu — Bromden, Marija Luiza Bromden.

O kai persikelsime į miestą, sako tėtušis, su ta pavarde bus kur kas lengviau gauti socialinio draudimo kortelę.

Vyrukas su kniedytojo plaktuku nori kažką nugalabyti ir nugalabys, jei nenuleis rankų. Man prieš akis vėl blyksi žaibai, talžantys spalvomis.

Teta Agnė basakojė, vištas tvarte meškerioja... tarum barum, ar žinai, kieme tupi trys žąsinai... viens į rytus nuplasnojo, antras nusklendė virš miško, trečias — virš gegutės lizdo... nusileidęs gnybt snapu — ir iš rato bėgi tu.

Senoji mano močiutė dainuodavo šią skaičiuotę, o mes, vaikai, žaisdavome ją traukdami, kai susėdę prie žuvų džiovyklų vaikydavome muses. Žaidimas vadinosi „Teta Agnė basakojė“. Dainuodama močiutė sulig kiekvienu skiemeniu paliesdavo po vieną ištiestą mano pirštą.

— Te-ta Ag-nė ba-sa-ko-jė, — užlenkia aštuonis pirštus, — viš-tas tvar-te meš-ke-rio-ja, — šešiolika kartų tapšteli ranka, panašia į juodą krabą, man per pirštus, o visi mano nagai it veidukai žvelgia į ją, norėdami būti tuo „tu“, kuris, žąsino įgnybtas, turi bėgti.

Man patinka šis žaidimas ir man patinka senelė. Man nepatinka basakojė teta Agnė, kuri meškerioja vištas. Nepatinka, ir tiek. Užtat patinka žąsinas, skrendantis virš gegutės lizdo. Jisai ir senelė, ir dulkės jos raukšlėse.

O paskiau pamačiau ją negyvą tysančią ant šaligatvio Dalze, apsuptą vyrų margais marškiniais — indėnų, gyvulių augintojų, ūkininkų, Jie nuvežė ją vežimu į miesto kapines ir pribėrė į akis raudono molio.

Pamenu karštas ramias popietes prieš besiartinančią audrą, kai kiškiai šokdavo po ratais dyzeliniams sunkvežimiams.

Po to, kai buvo pasirašyta sutartis, Džo Žuvis Statinėje turi dvidešimt tūkstančių ir tris kadilakus, bet nemoka vairuoti nė vieno.

Matau lošimų kauliuką.

Matau jį iš vidaus, o jo dugne — aš. Aš — svoris, įdėtas tam, kad visados iškristų skaičius, esantis virš manęs. Jie įdėjo svorį, idant visuomet iškristų vienakė, ir tas svoris — aš, o aplink mane šeši gūbriai tarsi šešios baltos pagalvės — tai kita kauliuko pusė, šešiukė; jam metus kauliuką ji visados atsidurs apačioje. Kažin, kaip sureguliuotas antrasis kauliukas? Kertu lažybų — irgi taip, kad iškristų vienakė. Gyvatės akys. Jie žaidžia su juo klastotais kauliukais, o aš — svoris viename iš jų.

Dėmesio, metu. Oi, ponia, piniginėj nė skatiko, o pupytei reikia naujų aukštakulnių. Einu į tave! Oplia!

Prašikau!

Vanduo. Aš guliu baloje.

Gyvatės akys. Vėl jį apmovė. Matau virš savęs vieną tašką — jis negali išlošti, kai su juo žaidžia klastotais kauliukais siauroje gatvelėje už pašarų krautuvės... Portlende.

Ta gatvelė — tunelis; jame šalta, nes jau pavakarė ir saulė nebekaitri. Leisk man... aplankyti senelę, būk gera, leisk, mama.

Ką jis sakė merkdamas akį?

Viens į rytus nuplasnojo, antras nusklendė virš miško.

Nesipainiok man po kojų.

Velniai rautų, senele, nesipainiok man po kojų Kojų KOJŲ!

Mano eilė. Op. Prakeikimas. Vėl persisuko. Gyvatės akys.

Mokytoja sako, turi gerą galvą, sūnau, kas nors iš tavęs išeis...

Kas išeis, tėtuši? Kilimų audėjas, kaip dėdė Bėgantis ir Šuoliuojantis Vilkas? Ar krepšių pynėjas? O gal dar vienas prasigėręs indėnas.

Klausyk, patarnautojau, tu indėnas, ar ne?

Taip, tiesa.

Turiu pasakyti, angliškai kalbi visai neblogai.

Taip.

Ką gi... paprasto už tris žalius.

Nebūtų tokie pasipūtę, jeigu žinotų, ką mudu su mėnuliu sumanę. Aš nepaprastas indėnas, velniai griebtų...

Tas, kuris — kaip ten toliau? — žengia ne į koją, girdi kitą būgną.

Vėl gyvatės akys. Ė, brolyti, su šitais kauliukais niekad neišloši!

Po senelės laidotuvių tėtušis, dėdė Bėgantis ir Šuoliuojantis Vilkas ir aš ją iškasėme. Mama atsisakė su mumis eiti. Pakabinti lavoną medyje? — tokių dalykų ji dar nebuvo girdėjusi. Stačiai apsivemti galima.

Dėdė Bėgantis ir Šuoliuojantis Vilkas dvidešimt dienų lošė ramsą Dalzo kalėjimo blaivykloje, kur juos patupdė už palaikų išniekinimą.

Bet jinai juk mūsų motina, kad jus kur velnias!

Tai neturi jokios reikšmės, vyručiai. Jūs privalėjote palikti ją palaidotą. Nežinau, kada jūs, prakeikti indėnai, ateisite į protą. Na, kur jinai? Jums bus geriau, jeigu pasakysit.

Atsipisk, baltaveidi, — tarė dėdė Bėgantis ir Šuoliuojantis Vilkas sukdamas cigaretę. — Iš manęs niekados nesužinosi.

Aukštai aukštai aukštai kalnuose, aukštai pušies guolyje, ji seka vėją ta sena ranka, skaičiuoja debesis, traukdama tą seną dainelę: „...kieme tupi trys žąsinai...“

Ką sakei man, kai merkei akį?

Orkestras groja. Pažvelk į dangų, šiandien — liepos ketvirtoji.

Kauliukai neberieda.

Jie vėl patvarkė mane su savo mašina... Kažin...

Ką jis pasakė?

...kažin, kaip Makmerfis padarė mane vėl didelį?

Jis pasakė, skrodžia kamuolį.

Jie čia. Juodukai baltomis uniformomis šlapinasi iš po durų ant manęs, paskiau atėję suvers kaltę ant manęs — neva tai aš permerkiau tas šešias pagalves, ant kurių guliu! Šešakė. Aš pamaniau, kad šis kambarys — tai lošimų kauliukas. Vienakė, gyvatės akys, tas apskritimas, balta šviesa lubose... tai štai ką mačiau... šiame kvadratiniame kambarėlyje... vadinasi, jau sutemę. Kiek valandų aš išbuvau be sąmonės? Tvyro šioks toks rūkas, bet nesprunku į jį pasislėpti. Ne, daugiau niekados...

Iš lėto atsikėlęs stoviu ir jaučiu, kad tarpumentė užtirpusi. Baltos pagalvės ant izoliatoriaus grindų prisisunkusios šlapimo — nusilengvinau, kai buvau be sąmonės. Ne viską prisimenu, bet trinuosi akis riešais, stengdamasis, kad galvoje praskaidrėtų. Aš stengiuosi atgauti sąmonę. Anksčiau niekados nesistengdavau.

Nusvirduliuoju prie mažo apskrito langelio duryse, aptraukto vielos tinklu, ir pabeldžiu į jį krumpliais. Pamatau ateinantį koridorium sanitarą su padėkliuku rankose ir suvokiu: šįkart aš juos įveikiau.

Kartais po šoko terapijos aš klajodavau apspangęs ištisas dvi savaites, gyvendamas toje ūkanotoje sujauktoje maišalynėje, gerokai panašioje į klampų snaudulį, tame ruože tarp šviesos ir tamsos, ar tarp miego ir aktyvios būsenos, ar tarp gyvenimo ir mirties, kai žinai jau nebesąs be sąmonės, bet nesusigaudai, kokia šiandien diena, ar kas esi, ar kokia prasmė atgauti sąmonę — dvi savaites. Jeigu tau nėra reikalo pabusti, gali ilgai slankioti po tą pilką ūkanotą ruožą, bet aš įsitikinau, kad jeigu tau labai reikia, gali iš jo ištrūkti. Šįsyk ištrūkau greičiau nei per dieną — kaip niekad.

O kai rūkas galvoje galutinai išsisklaidė, man pasirodė, kad aš išnirau į paviršių, išbuvęs po vandeniu šimtą metų. Daugiau manęs šoku niekados negydys.

Makmerfis tą savaitę gavo dar tris šoko terapijos procedūras. Vos tik jis imdavo atsipeikėti ir smagiai merkti akį, prisistatydavo mis Rečid su daktaru ir klausdavo, ar jis pasirengęs pasikeisti, drąsiai pripažinti savo problemą ir grįžti į skyrių gydytis. Jausdamas, kad visi neramieji įsmeigę į jį akis laukia, jis pasipūsdavo ir atrėždavo Seseriai, girdi, gaila, bet vardan savo šalies jis galįs paaukoti tik vieną gyvenimą, o ji galinti pabučiuoti jam į rausvai raudoną subinę — vis tiek jis nepaliks savo laivo, kad jį kur velnias! Tikrai taip!

Paskui atsistojęs porąkart nusilenkdavo išsišiepusiems vyrukams, o Didžioji nusivedusi daktarą į seserų postą skambindavo į pagrindinį pastatą leidimo dar vienai šoko terapijos procedūrai.

Kartą, kai ji pasisuko eiti, Makmerfis įgnybo jai į šlaunį, ir jos veidas nuraudo, pasidarė jo plaukų spalvos. Man rodos, jeigu ten nebūtų buvę daktaro, kuris pats vos tvardėsi nenusišypsojęs, ji būtų skėlusi Makmerfiui į ausį.

Mėginau jį įkalbinti, kad apsimestų jai paklūstąs, tada jie liautųsi gydę jį šoku, bet jis tik nusijuokė ir tarė: velniai griebtų, jie tik pakrauna man akumuliatorių, ir dar už dyką. „Kai iš čia išeisiu, pirmoji moteris, paragausianti dešimties tūkstančių vatų psichopato Makmerfio, užsižiebs lyg kalėdinė eglutė ir pažers krūvą sidabrinių dolerių! Ne, to menkučio jų akumuliatorių kroviklio aš nebijau!“

Jis tikino, kad jam visai neskauda, ir net atsisakinėjo gerti kapsules, bet kaskart, kai garsiakalbis paliepdavo jam nepusryčiavus eiti į pirmąjį korpusą, jo veido raumenys įsitempdavo, jis visas išblykšdavo, atrodydavo sulysęs ir išsigandęs — tokį buvau jį matęs grįžtant automobiliu iš žūklės.

Savaitės gale grįžau iš neramiųjų pamišėlių skyriaus pas saviškius. Prieš išeidamas norėjau daug ką jam pasakyti, bet jis buvo ką tik grįžęs iš šoko seanso ir atsisėdęs sekė akimis stalo teniso kamuoliuką, tarsi būtų viela prie jo pririštas. Du sanitarai, negras ir šviesiaplaukis, įvedę mane į mūsų skyrių, užrakino duris. Mūsų skyrius po neramiųjų atrodė baisiai tylus. Nuėjau į dieninį kambarį ir kažko sustojau tarpdury; visų akys įsmigo į mane, bet šįsyk žvilgsniai atrodė kitokie negu lig šiol: ligonių veidai buvo nušvitę, tarsi jie žiūrėtų kokį neapsakomai įspūdingą atrakcioną.

— Štai prieš jūsų akis, — iškilmingu balsu prabyla Hardingas, — tas šaunusis vyriškis, kurs sulaužė ranką juodukui! Dėmesio, dėmesio!

Nusišypsau jiems, staiga supratęs, kaip tuos mėnesius turėjo jaustis Makmerfis, kai tie veidai jam šaukte šaukė.

Visi vyrukai prieina prie manęs, prašo papasakoti, kas vyksta; kaip jis elgiasi ten, neramiųjų skyriuje? Ką veikia? Ar tiesa — mat sporto salėje sklando toks gandas, — kad jis kasdien gauna šoko terapijos procedūrą, bet jam tai kaip nuo žąsies vanduo; jis netgi einąs lažybų su technikais, kiek išbus atsimerkęs po to, kai prikiš elektrodus.

Papasakojau jiems visa, ką galėjau; man pasirodė, kad niekam nėmaž nerūpi, jog aš staiga ėmiau kalbėti su žmonėmis — visą tą laiką, kurį jie mane pažinojo, jiems buvau nebylys, o dabar štai šneku, klausausi kaip ir kiekvienas jų. Pasakiau jiems, kad visa, ką jie girdėję, — tiesa, ir dar pridūriau šį tą nuo savęs. Jie taip kvatojosi išgirdę, ką jis sakęs Didžiajai, kad net du daržovės, gulį po šlapiomis antklodėmis chronių pusėje, išsišiepę sukikeno, tarsi ir jie būtų supratę.

Kai pati Didžioji prašneko apie ligonio Makmerfio problemą, kitą dieną per gydomąjį susirinkimą pareiškusi, esą dėl kažkokios nesuvokiamos priežasties gydymas EŠT neduodąs jokios naudos ir kad gali tekti imtis kokių nors radikalesnių priemonių, norint sueiti su juo į sąlytį, Hardingas tarė:

— Galimas daiktas, mis Rečid, jūs teisi, bet sprendžiant iš to, ką girdėjau apie jūsų bendravimą su Makmerfiu neramiųjų skyriuje, jis be jokio vargo suėjo su jumis į sąlytį.

Ji buvo taip išmušta iš vėžių ir sutrikdyta, kai visas kambarys ėmė juoktis, kad apie tai daugiau neužsiminė.

Sesuo suprato, kad Makmerfio, atsidūrusio aname skyriuje, reputacija vis auga, nes ligoniai nemato, kaip jinai jį doroja, todėl jis virsta kone legendine asmenybe. Ji nusprendė, kad neįmanoma įrodyti esant silpną tą, kurio nematai, tad ėmė kurti planus, kaip čia perkelti jį atgal į mūsų skyrių. Tuomet ligoniai patys įsitikins, manė ji, kad jis taip pat lengvai pažeidžiamas kaip ir kiekvienas. Jis niekam nebeatrodys didvyris, jei, apspangęs nuo elektros šoko, ištisai kėpsos dieniniame kambaryje.

Ligoniai tai numanė, lygiai kaip ir tai, kad kol jis bus mūsų skyriuje ir visi jį matys, Didžioji jį, vos atsipeikėjusį po vieno šoko terapijos seanso, temps į kitą. Taigi Hardingas, Skenlonas, Fredriksonas ir aš ėmėme svarstyti, kaip galėtume jį įtikinti, kad visiems suinteresuotiems bus geriausia, jeigu jis iš čia paspruks. Tad iki šeštadienio, kai jį vėl perkėlė į mūsų skyrių (jis įstryksėjo į dieninį kambarį it boksininkas į ringą, užsidengęs galvą kumščiais ir pranešdamas, kad čempionas grįžo), jau buvome sukūrę savo planą. Sulaukę tamsos, mes padegsime čiužinį ir, atvykus ugniagesiams, išstumsime jį pro duris. Šis planas atrodė toks geras, kad neabejojome jį įgyvendinsią.

Tačiau mes pamiršome jį susitarus su Kende, kad tą dieną ji slapčia nusigaus į skyrių pas Bilį.

Parvedė jį į skyrių maždaug dešimtą ryto.

— Esu kupinas energijos, bičiuliai. Jie patikrino mano žvakes, nuvalė visus kontaktus, tad aš visas svaidau kibirkštis nelyginant indukcinė senoviško automobilio ritė. Neteko krėsti su ja pokštų per Helovyną? Tik trach — mirk iš juoko, — ir davėsi po skyrių, didelis kaip niekada; išvertė kibirą pamazgų po seserų posto durimis, nepastebimai užtėškė sviesto gumulą tiesiai ant balto zomšos bato galiuko mažajam juodukui sanitarui ir kikeno į kumštį per visus pietus, kol tas sviestas tirpo virsdamas, anot Hardingo, „be galo nepadoria geltona dėme“; taigi pasidarė didelis kaip niekada, o kaskart, kai lenkdavosi su seserų praktiką atliekančia studente, ši spygtelėdavo, pakeldavo akis į lubas ir nukaukšėdavo koridoriumi trindamasi šlaunį.

Mes papasakojome jam, kokį pabėgimo planą sukūrėme, bet jis atsakė, kad skubėti nėra kur ir priminė Bilio pasimatymą.

— Mes juk negalim apvilti Biliuko, ar ne, bičiuliai? Dabar, kai jis netrukus turės atsisveikinti su savo skaistybe. Jeigu pavyks, šįvakar surengsime gražų pobūvėlį, galima sakyti, mano išvykimo proga.

Didžioji pasišovė dirbti savaitgalį, — mat jai rūpėjo būti skyriuje jam grįžus — tad nutarė, kad reikėtų sušaukti susirinkimą ir šį bei tą nuspręsti. Per susirinkimą ji vėl mėgino užsiminti apie radikalesnes priemones, pareikalavo, kad daktaras apie jas pagalvotų, „kol dar ne vėlu padėti ligoniui“. Bet Makmerfis kaip užsuktas merkė akį, žiovavo ir raugėjo jai kalbant, tad ji galop užsičiaupė, o tuomet jis pritrenkė daktarą ir visus ligonius, sutikdamas su viskuo, ką ji sakė.

— Ko gero, ji teisi, daktare, — pažvelkite, kiek man naudos tebuvo iš tų kelių šykščių voltų. Jeigu krūvį padidintume dvigubai, gal sugebėčiau imti aštuntąjį kanalą, kaip Martinis; man pabodo atsigulus lovoje kliedėti vien tik ketvirtuoju kanalu — žiniomis ir orais.

Sesuo atsikrenkštė, stengdamasi vėl perimti iniciatyvą.

— Aš siūliau pagalvoti ne apie naujas šoko procedūras, misteri Makmerfi...

— Nesupratau, ponia?

— Aš siūliau pagalvoti... apie operaciją. Ji išties labai paprasta. Mums yra pavykę pašalinti agresyvius polinkius priešiškai nusiteikusiems ligoniams...

— Priešiškai? Ponia, aš draugiškas kaip šunytis. Beveik dvi savaitės, kai nesu pritvatijęs nė vieno sanitaro. Tad argi reikia ką nors man nurėžti, ką?

Ji nesiliovė šypsotis rodydama, kaip jį užjaučianti.

— Rendli, nieko nebus nurėž...

— Be to, juos nurėžus nebūtų jokios naudos, — varė jis toliau, — nes turiu porą atsarginių spintelėje prie lovos.

— Porą... atsarginių?

— Vienas — sulig beisbolo kamuoliuku, daktare.

— Misteri Makmerfi! — jos šypsena sudužo lyg stiklas, kai suvokė, kad jis iš jos šaiposi.

— Na, o kitas tikriausiai normalaus dydžio.

Šitaip jis smaginosi, iki atėjo metas miegoti. Skyriuje dabar viešpatavo šventiška mugės nuotaika; vyrai kuždėjosi apie tai, kad jeigu mergina atsiveš gėrimų, jie ištaisys pobūvį. Visi stengėsi sugauti Bilio žvilgsnį ir išsišiepę merkė jam akį, kaskart jam pažvelgus. O kai mes išsirikiavome vaistų, Makmerfis priėjęs paklausė mažąją apgamuotą seserį su kryželiu, ar negalėtų gauti poros tablečių vitaminų. Iš pažiūros nustebusi, ji atsakė, kodėl gi ne, ir davė jam kelias, dydžio sulig paukščio kiaušiniu kiekvieną. Makmerfis susikišo jas į kišenę.

— Jūs nesiruošiate jų nuryti? — paklausė jinai.

— Aš? Dievulėliau, ne, man vitaminų nereikia. Aš prašiau jų mūšų Biliukui. Pastaruoju metu jis man atrodo kažkoks suvargęs, tikriausiai kraujas nusilpo.

— Tai... kodėl jūs neduodate jų Biliui?

— Duosiu, širdele, duosiu, tik palauksiu maždaug iki vidurnakčio, kai jam labiausiai jų reikės, — ir, apglėbęs raustantį Bilio kaklą, nuėjo į miegamąjį, mirktelėjęs Hardingui ir bakstelėjęs savo stambiu nykščiu man į šoną. Likusi poste sesuo žiūrėjo jam įkandin ant kaktos iššokusiomis akimis ir nejuto, kad lieja vandenį sau ant kojų.

Štai ką turiu jums pasakyti apie Bilį Bibitą: nors jo veidas buvo raukšlėtas, o galva jau išmarginta žilų plaukų lopinėlių, jis vis dar atrodė lyg berniūkštis, — atlėpausis, strazdanotas, arkliškais dantimis — kuris švilpaudamas laksto paupiu, tempdamas per dulkes ant virvės suvertus pūgžlius — nors iš tikrųjų buvo visai ne toks. Kai atsistodavo šalia kurio kito vyro, visuomet nustebdavai pamatęs, kad jis ne žemesnis už kitus, kad jo ausys nenulėpusios, veidas — nestrazdanotas, dantys — nearkliški, o įdėmiau įsižiūrėjęs pamatydavai, jog jam per trisdešimt.

Tik kartą girdėjau jį sakant savo amžių, tikriau — pasiklausiau, kai jis kalbėjosi su motina vestibiulyje, kur ji dirbo registratore. Ji buvo tvirta, apkūni dama, kurios plaukų spalva keisdavosi kas keli mėnesiai: vieną dieną blondinė, paskui staiga žydraplaukė, paskui juodbruvė, čia, žiūrėk, vėl blondinė. Ji buvo Didžiosios Sesers kaimynė ir, kaip buvau girdėjęs, be galo artima jos draugė. Kai mus vesdavo į procedūras, Bilis visuomet turėdavo stabtelėjęs pasilenkti virš jos stalo ir atkišti tirštai nuraudusį skruostą, kad jinai pakštelėtų. Mes tuomet jausdavomės taip pat nesmagiai kaip ir Bilis, todėl niekas iš jo niekados dėl to nesišaipydavo, netgi Makmerfis.

Vieną popietę, tiksliai nepamenu, kaip seniai, pakeliui į mankštą lauke, kai sanitaras nuėjo paskambinti lažybininkui, dalis mūsų susėdo ant didelių sofų vestibiulyje, o kiti — lauke, saulės atokaitoje. Bilio motina, pasinaudojusi proga, metė darbą ir pakilusi nuo stalo pasiėmė sūnelį už rankos ir išsivedusi laukan atsisėdo su juo ant žolės netoli manęs. Ji įsitaisė ištiesusi nugarą, atkišusi prieš mane trumpas, putlias kojas, aptrauktas kojinėmis, kurių spalva man panėšėjo į dešros apvalkalą. Bilis išsitiesė šalia jos, padėjo galvą jai ant kelių, ir jinai ėmė kutenti jam ausį pūkuota piene. Bilis šnekėjo, kad reikėtų susirasti žmoną ir stoti į koledžą, o motina kuteno jį piene ir juokėsi iš tokių paikysčių.

„Branguti, tu dar turi marias laiko tokiems dalykams. Tau dar visas gyvenimas prieš akis.“ — „Mama, man t-t-trisdešimt vieneri!“ Ji nusijuokė. „Branguti, ar aš panaši į trisdešimtmečio vyro motiną?“ Ji suraukė nosį ir atkišusi lūpas čmaktelėjo, tarsi jį bučiuodama; mintyse gavau pripažinti, kad ji išties nepanaši į motiną — į niekieno. Aš pats negalėjau patikėti, kad Biliui trisdešimt vieneri, kol vėliau prie jo prisliūkinęs iš arti pamačiau ant apyrankės gimimo datą.

Vidurnaktį, kai baigėsi Gyverio, kito juočkio, bei Didžiosios pamaina ir budėti atėjo senas negras misteris Terklis, Makmerfis su Biliu atsikėlė, kaip aš pamaniau, gerti vitaminų. Išlipau iš lovos ir apsisiautęs chalatą nuėjau į dieninį kambarį, kur jie kalbėjosi su misteriu Terkliu. Atėjo taip pat Hardingas, Skenlonas, Syfeltas ir dar keletas vyrų. Makmerfis aiškino misteriui Terkliui, kaip reikės elgtis, jei mergina išties pasirodys, — tiesą sakant, jis veikiau jam tai priminė, nes atrodė, jog jie jau aptarę šį reikalą prieš porą savaičių. Makmerfis tikino, kad reikia įleisti merginą pro langą, nes vesti per vestibiulį rizikinga — ten gali būti naktinis prižiūrėtojas. O paskui reikės atrakinti izoliatorių. Ar ne puikus būstas medaus mėnesiu besimėgaujantiems įsimylėjėliams — toks nuošalus... („Liaukis, Makmerfi“, — vis bandė užčiaupti jam burną Bilis.) Ir nedegti šviesų — kad prižiūrėtojas nematytų, kas dedasi viduje. Ir uždaryti miegamojo duris, kad neprabustų apsiseilėję skyriaus chroniai. Ir elgtis tyliai — kad netrukdytume įsimylėjėliams.

— Ai, liaukis, M-m-makai.

Misteris Terklis tik linksėjo galvą, krutino ją dešinėn kairėn — rodės, jis tuoj užmigs. Makmerfiui pasakius: „Regis, viską aptarėme“, misteris Terklis atsakė:

— Ne, ne visai.

Jis atsisėdęs šypsojosi, o plika geltona jo galva ant kyšančio iš balto kostiumo kaklo tabalavo it balionas ant lazdelės.

— Liaukis, Terkli. Tau juk atsipirks — jinai turėtų atsivežti porą buteliukų.

— Čia jau panašiau, — atsakė misteris Terklis. Jis knapsėjo, tarsi vos laikytųsi neužmigęs. Buvau girdėjęs, kad dieną jis dirba kitur, hipodrome.

Makmerfis atsigręžė į Bilį:

— Terklis kelia kainą, Biliuk. Kiek pasirengęs suploti už skaistybės praradimą?

Nespėjus Biliui pradėti mikčioti atsakymą, misteris Terklis papurtė galvą.

— Aš ne apie tai. Ne apie pinigus. Toji pupytė atsiveš ne tik išgerti, ar ne? Jūs, vyručiai, gausite iš jos ne vien buteliuką, ką? — jis išsišiepė apspitusiems ligoniams.

Bilis ko neplyšo iš pykčio, mikčiodamas, girdi, tik ne iš Kendės, ne iš jo merginos! Nusivedęs jį į šalį, Makmerfis paliepė jam nesirūpinti dėl savo merginos skaistybės — kai Bilis baigsiąs, juodašiknis būsiąs toks girtas ir mieguistas, kad nepataikytų net morkos į kubilą.

Mergina ir šį sykį vėlavo. Mes sėdėjome dieniniame kambaryje apsirengę chalatais ir klausėmės Makmerfio ir misterio Terklio pasakojimų iš armijos laikų, o juodu tuo tarpu paeiliui rūkė pastarojo cigaretę; darė jie tai juokingai: įkvėpę dūmą, sulaikydavo plaučiuose, kol akys iš virsdavo ant kaktos.

Hardingas paklausė, kokią cigaretę jie rūko, kad šitaip pikantiškai kvepia, o misteris Terklis laibu balsu, stengdamasis neišleisti dūmų, atsakė:

— Paprastų paprasčiausią cigaretę. Chi chi, tikrai. Nori užtraukti dūmą?

Bilis vis labiau nervinosi baimindamasis, kad mergina gali nepasirodyti, nors jam ne mažiau baisu buvo, kad ji pasirodys. Jis be perstojo klausė, kodėl mes visi, užuot ėję miegoti, sėdime čia šaltyje ir tamsoje nelyginant šunys, laukiantys, kad jiems numestų likučių nuo virtuvės stalo, o mes šypsojomės jam nieko neatsakydami. Nė vienas iš mūsų nenorėjo eiti į lovą: čia buvo visai nešalta, o atsipalaidavus klausytis prietėmyje Makmerfio ir misterio Terklio pasakojimų buvo visai malonu. Niekas neatrodė mieguistas ar susirūpinęs, kad jau po dviejų, o mergina vis nesirodo. Terklis pakišo mintį, esą ji gal todėl vėluojanti, kad skyriuje tamsu, ir ji nematanti, prie kurio lango prieiti; Makmerfis pritarė — tikriausiai taip ir yra, tad jie abu pasileido koridoriais ir užžiebė visas skyriaus šviesas, buvo netgi beįjungią tuos galingus šviestuvus miegamajame, kuriais mus žadina rytais, bet Hardingas jiems pasakė, kad tuomet visi kiti sukilsią iš lovų ir teksią dalytis su jais. Makmerfis ir Terklis su juo sutiko ir nutarė verčiau uždegti šviesą daktaro kabinete.

Vos tik skyriuje pasidarė šviesu lyg dieną, kažkas pabeldė į langą. Makmerfis pribėgo ir prisispaudė prie jo veidu, prisidengęs delnais, kad įžiūrėtų, paskui atsitraukė ir patenkintas nusišypsojo mums.

— Ateina ji nakčia lyg grožio įsikūnijimas, — tarė jis ir, paėmęs Bilį už riešo, nusitempė prie lango. — Įleisk ją, Terkli. Paleisk ant jos šį patrakusį eržilą.

— Klausyk, Mak-m-m-merfi, palauk, — lyg ožys spyriojosi Bilis.

— Užteks tų tavo ma-ma-mak-merfių, Biliuk. Trauktis per vėlu. Nebijok, atsilaikysi. Žinai ką: lažinuosi iš penkių dolerių, kad ta moteris nuo tavęs apaks, gerai? Atidaryk langą, Terkli.

Tamsoje stovėjo dvi merginos — Kendė ir ta kita, kuri neatvažiavo į žūklę.

— Čia tai bent! — nudžiugęs Terklis puolė padėti joms įlipti. — Užteks visiems!

Mes visi priėjome padėti; merginoms teko užsitraukti aptemptus sijonėlius iki pat šlaunų, kad galėtų įlipti pro langą.

— Tu velnio neštas ir pamestas Makmerfi, — tarė Kendė ir taip energingai pamėgino jį apkabinti, kad vos nesukūlė butelių, kuriuos už kakliukų laikė abiejose rankose.

Ji gan smarkiai svirduliavo, o plaukai driko iš kuodo, kurį buvo susikrovusi ant viršugalvio. Pamaniau, kad ji atrodė gražiau tada, žūklėje, kai buvo susisegusi juos ant pakaušio. Ji mostelėjo buteliu į kitą merginą, lipančią pro langą.

— Sendė atvažiavo su manim. Ėmė ir paliko tą maniaką iš Byvertono, už kurio buvo ištekėjusi — fantastiška, ar ne?

Įlipusi vidun mergina pabučiavo Makmerfį ir tarė:

— Sveikas, Makai. Atsiprašau, kad tuokart neatvažiavau. Bet dabar viskas baigta. Kiekgi galima kęsti tokius pokštus kaip baltos pelės pagalvėje, sliekai kreme ir varlės liemenėlėje, — ji papurtė galvą ir perbraukė prieš save ranka, tarsi išbraukdama iš atminties visokius šlykščius gyvius mėgstantį savo vyrą. — Vajėzau, koks maniakas!

Abi vilkėjo sijonėliais ir megztiniais, buvo be batų, bet mūvėjo nailoninėmis kojinėmis, abiejų žandai buvo išraudę ir abi be perstojo kikeno.

— Mums teko klausinėti kelio, — paaiškino Kendė, — kiekviename bare, į kurį užsukome.

Sendė sukosi ratu išpūtusi akis.

— Ė, Kende, kur mes esame? Aš nesapnuoju — mes tikrai beprotnamyje? Jergutėliau!

Ji buvo aukštesnė už Kendę ir kokiais penkeriais metais vyresnė; rusvi plaukai buvo susegti į madingą kuodą ant pakaušio, bet jie vis krito ant įmitusių skruostų, tad ji panėšėjo į piemenę, vaizduojančią aukštuomenės damą. Jos šlaunys, krūtinė ir pečiai buvo pernelyg platūs, o šypsena pernelyg plati ir atvira, kad kas būtų galėjęs pavadinti ją gražuole, bet buvo simpatiška, sveikai atrodanti, o ant ilgo sulenkto piršto jai prie šono it piniginė tabalavo už ąselės puskibirio talpos raudonojo vyno butelis.

— Kaip čia yra, Kende, pasakyk man, kaip čia yra, kad mums amžinai nutinka tokie fantastiški dalykai? — ji dar sykį kikendama apsisuko ratu, plačiai išžergusi basas kojas.

— Tokie dalykai nenutinka, — iškilmingai pareiškė merginai Hardingas. — Tai fantazijos, kurias jūs sukuriate vaizduotėje, kai kankina nemiga, o paskui bijote pasakoti jas savo psichoanalitikui. Iš tikrųjų jūsų čia nėra. Šito vyno irgi nėra, nieko nėra. O dabar eime iš čia.

— Sveikas, Bili, — tarė Kendė.

— Pažiūrėk, ką ji turi, — džiūgavo Terklis.

Kendė droviai ištiesė Biliui vieną butelį.

— Atvežiau tau lauktuvių.

— Tokius dalykus gali išvysti tik pati lakiausia vaizduotė! — tarė Hardingas.

— Jergutėliau! — sušuko Sendė. — Kur mes atsidūrėme?!

— Tyliau! — sudraudė Skenlonas rūsčiai dairydamasis aplink. — Šitaip garsiai kalbėdama pažadinsite tuos kitus šunsnukius.

— Kas yra, šykštuoli? — sukikeno Sendė, vėl pradėdama suktis ratu. — Bijai, kad visiems neužteks?

— Taip ir maniau, kad tu atsiveši to pigaus portveino — kad tave kur galas, Sende!

— Jergutėliau! — ji liovėsi suktis ir pakėlė akis į mane. — Tu tik pažiūrėk į šitą, Kende. Galijotas... milžinas žmogėdra.

— Čia tai bent, — tarė misteris Terklis užrakindamas langą.

— Jergutėliau! — vėl tarė Sendė.

Susispietę dieninio kambario viduryje, nejaukiai mindžikavome šnekėdami nei šį, nei tą, nes niekas nesumojo, ką daryti — tokioje padėtyje dar nebuvome atsidūrę; nežinia kiek dar būtume šitaip nejaukiai plepėję, kikenę ir mindžikavę, bet tuo metu išgirdome brakštelint skyriaus durų užraktą koridoriaus gale ir visi krūptelėjome, lyg būtų įsijungusi sirena, įspėjanti apie įsilaužimą.

— O Viešpatie, — plodamas delnu sau per plikę sušuko misteris Terklis, — čia prižiūrėtoja, dabar ateis ir taip ištrenks mane iš darbo, kad net rūks mano juodas kailis.

Visi subėgome į išvietę ir užgesinę šviesą stovėjome tamsoje, klausydamiesi vienas kito alsavimo. Girdėjome, kaip prižiūrėtoja vaikštinėja po skyrių, šaukdama misterį Terklį garsiu, baimės ir nerimo kupinu šnibždesiu:

— Misteri Ter-kli, misteri Ter-kli?

— Kur, po velnių, jis yra? — sukuždėjo Makmerfis. — Ko neatsiliepia?

— Nesijaudink, — nuramino jį Skenlonas. — Šikinyke jinai neieškos.

— Bet kodėl jis neatsiliepia? Gal smigo?

— Ką tu kalbi, vyruti? Kad aš smigčiau nuo tokios mažytės cigaretės su žolyte?! — kažkur netoli mūsų pasigirdo misterio Terklio balsas.

— Dėl Dievo meilės, Terkli, ką tu čia veiki?! — Makmerfis stengėsi kalbėti rūsčiai ir tuo pat metu tvardytis nesusijuokęs. — Drožk tenai, pasižiūrėk, ko jai reikia. Ką ji pamanys tavęs neradusi?!

— Galas mums, — tarė Hardingas ir atsisėdo. — Pasigailėk, Alache.

Terklis išspūdino pro duris ir susitiko ją koridoriuje. Ji atėjusi pasižiūrėti, kodėl degančios visos šviesos, kam prireikę įjungti visus skyriaus šviestuvus. Terklis atsakė, kad ne visur dega šviesos — miegamajame užgesintos, išvietėje taip pat. Ji atsakė, kad tai ne pateisinimas — o kodėl vis dėlto šviesos degančios kitur, kam čia reikia šitiek apšvietimo? Terklis nesumojo ką atsakyti į šį jos klausimą, koridoriuje stojo tyla, ir tamsoje išgirdau, kaip netoli manęs iš rankų į rankas keliauja butelis. Prižiūrėtoja dar sykį jį to paties paklausė, ir Terklis atsakė, girdi, jis valęs skyrių, žiūrėjęs tvarkos. Tai kodėl, kamantinėjo jinai, tamsu išvietėje — juk į jo pareigas įeina švaros palaikymas būtent toje vietoje? Mes laukėme, ką jis atsakys, o butelis toliau keliavo iš rankų į rankas. Jis pasiekė mane ir aš gurkštelėjau, nes jutau, kad man reikia išgerti. Net čia aš girdėjau, kaip Terklis koridoriuje gurksi ir mikena, nesumodamas ką atsakyti.

— Šakės jam, — sušnypštė Makmerfis. — Kuriam nors teks eiti ir jam padėti.

Išgirdau, kaip man už nugaros kažkas nuleidžia vandenį; išvietės durys prasidarė ir į apšviestą koridorių išėjo Hardingas, užsitraukdamas pižamos kelnes. Jį išvydusi prižiūrėtoja aiktelėjo; Hardingas paprašė atleisti — jis jos nematęs, nes taip tamsu.

— Čia netamsu.

— Aš turėjau galvoj išvietę. Aš visuomet išjungiu ten šviesą, kad geriau išsituštinčiau. Suprantate, dėl tų veidrodžių: kai šviesa uždegta, tie veidrodžiai žvelgia į mane nelyginant teisėjai, galvojantys, kokią bausmę paskirti, jei blogai atliksiu užduotį.

— Bet sanitaras Terklis sakė ją valęs...

— Taip, ir gan neblogai, turint galvoj, kad tamsoje tai daryti keblu. Gal norėtumėt pasižiūrėti?

Hardingas pravėrė durų plyšelį, ir šviesos ruožas sužvilgo ant plytelėmis klotų išvietės grindų. Spėjau pamatyti, kaip prižiūrėtoja traukiasi atatupsta, tardama, esą ji turėsianti atsisakyti jo pasiūlymo — jai reikia toliau apžiūrinėti ligoninę. Išgirdau, kaip vėl atsirakina skyriaus durys koridoriaus gale, ir ji išeina. Hardingas šūktelėjo jai, kad netrukus vėl apsilankytų, o mes visi išbėgę ėmėme spausti jam ranką ir plekšnoti per nugarą, girdami, kad taip gražiai suveikė.

Atsistoję koridoriuje, ir toliau leidome iš rankų į rankas vyno butelį. Syfeltas pareiškė, girdi, mieliau gertų degtinę, jei būtų kuo ją atmiešti. Jis paklausė misterį Terklį, ar skyriuje yra ko nors, ko būtų galima į ją įpilti, o šis atsakė, kad tik vandens. Fredriksonas paklausė apie sirupą nuo kosulio:

— Man kartais duodavo jo iš dvilitrio stiklainio vaistų kambaryje. Skonis neblogas. Ar turi to kambario raktą, Terkli?

Sanitaras atsakė, kad naktį raktą nuo vaistų kambario turi tik prižiūrėtoja, bet Makmerfis jį prikalbino, kad leistų mums pamėginti jį atrakinti. Terklis išsišiepė ir tingiai linktelėjo galvą. Kol juodu su Makmerfiu krapštė užraktą sąvaržėlėmis, mes su merginomis lakstėme po seserų postą ir, atsivertę bylas, skaitėme įrašus.

— Pažiūrėkit, — mosuodamas viena byla sušuko Skenlonas, — viskas surinkta iki smulkmenų. Čia net mano pirmos klasės baigimo pažymėjimas. Ak, kokie prasti pažymiai, visai prasti.

Bilis su mergina vartė jo bylą. Ji žengtelėjo atatupsta ir į jį pažvelgė.

— Šitiek visokių frenijų ir parijų, Bili? Neatrodo, kad tu visomis jomis sirgtum.

Antroji mergina ištraukė reikmenų stalčių, ir jai pasidarė įtartina, kam seserims reikia, anot jos, milijono šildyklių; Hardingas, atsisėdęs prie Didžiosios Sesers stalo, kraipė galvą, į visa tai žiūrėdamas.

Makmerfis su Terkliu sugebėjo atrakinti vaistų kambario duris ir atnešė iš šaldytuvo butelį tiršto vyšnių spalvos skysčio. Makmerfis pakreipė butelį į šviesą ir balsu perskaitė, kas parašyta etiketėje:

— Dirbtinės aromatinės medžiagos, dažai, citrinos rūgštis; septyniasdešimt procentų inertinių medžiagų — tikriausiai vandens — dvidešimt procentų alkoholio — puiku — ir dešimt procentų kodeino. „Įspėjimas: gali atsirasti priklausomybė nuo vaisto“, — atsukęs kamštelį jis užsimerkęs paragavo to skysčio, paskui pamakalavo liežuviu burnoje, dar sykį gurkštelėjo ir vėl perskaitė etiketę. — Nieko, — tarė jis ir tarkštelėjo dantimis, tarsi ką tik būtų juos išgalandęs, — jeigu įmaišysime truputį į degtinę, man regis, bus labai neblogai. Terkli, mielas bičiuli, ar turime ledo?

Skystis, kurį gavome sumaišę popieriniuose vaistų puodeliuose degtinę, portveiną ir šį sirupą nuo kosulio, skoniu panėšėjo į vaikišką gėrimą, bet stiprumo buvo kaip kaktusinė, kurios gaudavome Dalze; kol jį ryji, atrodo šaltas ir švelnus, o atsidūręs skrandyje, pašėlusiai degina. Užgesinę dieniniame kambaryje šviesas, susėdę gėrėme. Porą pirmųjų puodelių išlenkėme lyg vaistus — rinitais veidais, tylėdami, žvilgčiodami viens į kitą, ar tik kuris nekris negyvas. Makmerfis su Terkliu pakaitomis gurkšnojo šį gėrimą ir rūkė sanitaro cigaretes, o paskui vėl ėmė kikenti, įsivaizduodami, kas būtų, jei pasiguldytų tą iki vidurnakčio dirbusią mažąją seserį su apgamu.

— Man būtų baisu, — tarė Terklis, — kad imtų tvatyti mane kryžiumi, kurį pasikabinusi ant tos grandinės. Tai bent kebli būtų padėtis, ar ne?

— O man būtų baisu, — porino Makmerfis, — kad prieš pat pasiekiant kaifą ji suvarytų man termometrą ir išmatuotų temperatūrą!

Visi pratrūko kvatoti. Hardingas liovęsis juoktis pridėjo nuo savęs:

— Gali būti dar baisiau: ji guli po tavim, nutaisiusi tą klaikiai susikaupusią miną, ir sako tau... dievuliau, tik pasiklansykit... sako tau, koks tavo pulsas!

— Oi, liaukitės, oi, mirsiu iš juoko...

— Arba dar baisiau: gulį po tavim ir matuoja tau pulsą ir temperatūrą — be instrumentų!

— Oi, dievulėliau, pakaks, maldauju...

Mes voliojomės ant kušečių ir krėslų, springdami, ašarodami iš juoko. Merginos tiek išgeibo, kad tik iš kelinto karto sugebėjo atsistoti.

— Man reikia... nusičiurinti, — pasakė Sendė ir kikendama nukeverzojo į išvietę, bet pataikė į miegamąjį, mes visi prispaudę prie lūpų pirštus, raginome kits kitą tylėti ir laukėme. Staiga ji suspigo, o paskui išgirdome senąjį pulkininką Metersoną riaumojant:

— Pagalvė — tai arklys! — ir jis išlėkė jai pavymui su savo vežimėliu.

Syfeltas pats nuvežė pulkininką atgal į miegamąjį ir parodė merginai, kur išvietė, paaiškinęs, jog paprastai ja naudojasi tik vyrai, bet jis pastovėsiąs prie durų, kol ji bus viduje, ir pasaugosiąs, kad niekas jai nesutrukdytų, neįsibrautų vidun — jis prisiekiąs. Ji iškilmingai jam padėkojo, paspaudė ranką, ir juodu atidavė kits kitam pagarbą. Jai būnant viduje, iš miegamojo su savo vežimėliu vėl išriedėjo pulkininkas, tad Syfeltas ilgokai vargo, kad neįleistų jo į išvietę. Kai mergina išėjo pro duris, jis stengėsi koja atremti vežimėlio antpuolius, o mes stovėjome šalia ir vieni raginome vieną peštuką, kiti — kitą. Mergina padėjo Syfeltui vėl paguldyti pulkininką į lovą, o paskui juodu šoko valsą koridoriuje pagal muziką, kurios niekas negirdėjo.

Hardingas gėrė, dairėsi aplink ir purtė galvą.

— Visa tai nevyksta. Tai veikalas, kurį kartu parašė Kafka, Markas Tvenas ir Martinis.

Makmerfis su Terkliu sunerimo, kad vis dar uždegta per daug šviesų, tad patraukė koridoriumi, išjunginėdami visa, kas spingsi, net mažas naktines švieseles palei grindis, kol galop skyriuje pasidarė tamsu lyg maiše. Terklis ištraukė iš saugyklos žibintuvėlius, o mes — vežimėlius, ir linksminomės lenktyniaudami koridoriuje, kol išgirdome Syfeltą klyktelint kaip tada, kai jį ištikdavo priepuolis, ir priėję pamatėme jį pasliką trūkčiojantį ant grindų, o šalia sėdėjo toji aukštesnė mergina Sendė ir braukė sau per sijoną, žvelgdama į Syfeltą.

— Nieko tokio kaip gyva nesu patyrusi, — kalbėjo ji tyliai, pagarbios baimės kupinu balsu.

Fredriksonas atsiklaupė prie savo draugo, įkišo piniginę jam tarp dantų, kad nenusikąstų liežuvio, ir užsagstė jam kelnes.

— Ar gyvas, Syfai, sakyk, ar gyvas?

Syfeltas neatsimerkdamas pakėlė suglebusią ranką ir išsitraukė iš burnos piniginę. Jis nusišypsojo putotomis lūpomis.

— Gyvas ir sveikas, — atsakė jis. — Sugirdykite man vaistų ir paleiskite.

— Tau tikrai reikia vaistų, Syfai?

— Vaistų.

— Vaistų, — tebeklūpodamas per petį įsakė Fredriksonas.

— Vaistų, — pakartojo Hardingas ir pasišviesdamas žibintuvėliu nusvirduliavo į vaistų kambarį.

Sendė sekė jį stiklinėmis akimis. Atsisėdusi šalia Syfelto, ji susimąsčiusi glostė jam galvą.

— Gal atnešk ir man ko nors, — girtu balsu sušuko ji Hardingui. — Kaip gyva nesu nieko net panašaus patyrusi.

Išgirdome koridoriuje dūžtant stiklą, ir Hardingas grįžo su dviem saujomis tablečių; jis apibarstė jomis Syfeltą ir merginą, tarsi trupindamas grumstus į kapo duobę.

— O gailestingasis Dieve, — pakėlęs akis į lubas tarė jis, — priimk šiuos du vargšus nusidėjėlius į savo glėbį. Ir palik duris praviras mums visiems, nes esi liudytojas mūsų galo — visiško, neišvengiamo, fantastiško galo. Galop aš suvokiau, kas čia darosi. Tai mūsų paskutinis pasispardymas. Nuo šiol mes pasmerkti. Mes privalome sukaupti visą drąsą ir be baimės pasitikti savo neišvengiamą lemtį. Mus visus švintant sušaudys. Kiekvienas gausime po šimtą kubinių centimetrų. Mis Rečid išrikiuos mus prie sienos, į mus nusitaikys klaikūs vamzdžiai šautuvų, kuriuos ji bus užtaisiusi miltaunais! torazinais! libriumais! stelazinais! Ji mostelės kardu — bum — ir mes visi negyvai trankvilizuoti!

Jis atsitrenkė į sieną ir susmuko ant grindų, o tabletės išstryksėjo iš jo rankų į visas puses lyg raudoni, žali ir oranžiniai vabalai.

— Amen, — tarė jis ir užsimerkė.

Mergina ant grindų nubraukė sijoną ant ilgų, sunkiai triūsiančių kojų, pasižiūrėjo į Syfeltą, kuris išsišiepęs vis dar trūkčiojo šalia jos, ir tarė:

— Kaip gyva nesu patyrusi nieko net iš tolo panašaus.

Nors Hardingo prakalba mūsų ir neprablaivė, bent jau privertė suvokti padėties rimtumą. Artėjo paryčiai, tad reikėjo pagalvoti apie tai, kad netrukus pasirodys medicinos personalas. Bilis Bibitas ir jo mergina užsiminė, jog jau po keturių, tad jeigu mes nieko prieš, jie norėtų, kad misteris Terklis atrakintų izoliatorių. Jie išėjo, lydimi prožektorių spindulių, o mes nuėjome į dieninį kambarį pasižiūrėti, kaip jį būtų galima sutvarkyti. Terklis grįžo iš izoliatoriaus bemaž gatavas, tad gavome nuridenti jį į dieninį kambarį vežimėliu.

Eidamas jiems iš paskos, staiga kiek nustebau esąs girtas, iš tikrųjų girtas — kūną užliejusi maloni šiluma, aš pirmąsyk po armijos girtas išsišiepęs svirduliuoju, o šalia — pustuzinis kitų girtų vyrų ir pora merginų, ir dar kur — Didžiosios Sesers skyriuje! Girti lakstome, kvatojame, merginame moteris pačiame galingiausios Sindikato citadelės centre! Prisimindamas visą tą naktį iš pat pradžių, ką mes išdarinėjome, vos galėjau patikėti: teko sau pačiam priminti, jog visa tai išties nutiko, jog mes padarėme, kad taip nutiktų. Mes paprasčiausiai atrakinome langą ir įleidome tą nutikimą vidun lyg gryną orą. Gal Sindikatas vis dėlto nėra visagalis? Kas gali sukliudyti mums dar kartą tai padaryti dabar, kai pamatėme tai galį? Arba sukliudyti mums daryti kitką, kas mums patinka? Nuo tos minties man pasidarė taip gera, kad suklykiau ir, prišokęs prie einančių priešais mane Makmerfio ir Sendės, čiupau juos po vieną į ranką ir nubėgau iki pat dieninio kambario, nors jie kriokė ir spardėsi kaip vaikai. Štai kaip gera man buvo.

Vėl atsikėlė pulkininkas Metersonas, žvilgančiomis akimis, kupinas pamokymų, ir Skenlonas nuvežė jį atgal į lovą. Syfeltas, Martinis ir Fredriksonas pareiškė, kad jie irgi einą pūsti į akį. Makmerfis, mudu su Hardingu, mergina ir misteris Terklis pasilikome baigti sirupo nuo kosulio ir nuspręsti, ką daryti su ta netvarka skyriuje. Atrodė, kad ši problema kelia nerimą tik mudviem su Hardingu: Makmerfis su mergina atsisėdę gurkšnojo tą sirupą, šypsojosi kits kitam ir grabaliojosi prietemoje, o misteris Terklis vis knapsėjo. Hardingas kaip įmanydamas stengėsi priversti juos susirūpinti.

— Jūs nė vienas nesugebate suvokti padėties keblumo, — aiškino jis.

— Paistalai, — atrėžė Makmerfis.

Hardingas pliaukštelėjo per stalą.

— Makmerfi, Terkli, jūs nesugebate suvokti, kas šiąnakt nutiko čia, psichinės gydyklos skyriuje, mis Rečid skyriuje! Rezonansas bus... pražūtingas!

Makmerfis įkando merginai į ausies spenelį.

Terklis linktelėjo galvą, pramerkė vieną akį ir tarė:

— Tiesa. Jinai vėl budės rytoj.

— Tačiau aš esu kai ką sumanęs, — tarė Hardingas ir atsistojo. Jis pareiškė, esą Makmerfis pernelyg girtas ir negalįs kontroliuoti padėties, tad kas nors kitas turės perimti iniciatyvą. Kuo ilgiau jis kalbėjo, tuo tiesiau stovėjo ir vis labiau blaivėjo. Kalbėjo jis rimtu, įsakmiu balsu, o rankos vaizdavo jo žodžius. Aš džiaugiausi, kad yra kam perimti iniciatyvą.

Jo galva, mes turį surišti Terklį ir sukurti vaizdą, tarsi Makmerfis prisėlino prie jo iš už nugaros, surišo jį... na, tarkime, suplėšytos paklodės skiūtais, atėmė raktus, paskui įsilaužė į vaistų kambarį, išmėtė vaistus, apvertė aukštyn kojomis visas bylas vien tam, kad įpykintų Didžiąją — tuo ji tikrai patikės — o galiausiai atsirakino apsauginį lango tinklą ir paspruko.

Makmerfis pasakė, jog šis sumanymas panašus į televizijos filmo siužetą ir toks absurdiškas, kad negali nenusisekti, o paskui pagyrė Hardingą už blaivų protą. Hardingas tarė, kad šis sumanymas turi savų pranašumų: kiti ligoniai neužsitrauks Didžiosios nemalonės, Terklis neišlėks iš darbo, o Makmerfis paspruks iš ligoninės. Girdi, merginos gali nuvežti jį į Kanadą ar Tichuaną, o jeigu jis panorės — net į Nevadą, ir joks pavojus jam negrėsiąs: policija niekad labai nesistengia gaudyti šios gydyklos bėglių, nes devyniasdešimt procentų jų po kelių dienų patys parsiranda — be skatiko, girti, džiaugdamiesi, kad už dyką gaus pastogę ir valgyti. Kurį laiką aptarinėjome šį sumanymą ir pabaigėme sirupą nuo kosulio. Galop pristigome žodžių. Hardingas vėl atsisėdo.

Makmerfis nuleido ranką, kuria buvo apkabinęs merginą, ir susimąstęs žvilgčiojo čia į Hardingą, čia į mane; jo veide vėl buvo ta keista nuovargio mina. Jis paklausė, o kaip mes, kodėl mes paprasčiausiai neapsirengiame drabužių ir nesprunkame kartu su juo.

— Aš dar ne visai pasirengęs, — atsakė jam Hardingas.

— Tai kodėl manai, kad aš pasirengęs?

Hardingas kurį laiką tylėjo, su šypsena žvelgdamas į jį, o paskui tarė:

— Ne, tu nesupranti. Aš būsiu pasirengęs po kelių savaičių. Bet noriu padaryti tai pats, savarankiškai, noriu išeiti pro pagrindines duris, susitvarkęs visus įprastus popierius, įveikęs visus sunkumus. Aš noriu, kad mano žmona sutartu laiku atvažiuotų automobiliu manęs pasiimti. Noriu, kad jie žinotų, jog aš sugebėjau šitaip iš čia išeiti.

Makmerfis linktelėjo galvą.

— O tu, Vade?

— Mano galva, aš beveik pasirengęs, bet paprasčiausiai dar nežinau, kur aš noriu. Be to, kas nors turi čia pasilikti kelias savaites po to, kai tu išnyksi — pasirūpinti, kad viskas pamažėle negrįžtų į senas vėžes.

— Na, o kaip Bilis, Syfeltas, Fredriksonas ir visi kiti?

— Už juos negaliu kalbėti, — atsakė Hardingas. — Jie tebeturi savų problemų, kaip ir mes visi. Daugeliu atžvilgių jie tebėra nesveiki, tiksliau pasakius — dabar jie nesveiki, bet jie — žmonės. Nebe triušiai, Makai. Ką gali žinoti — gal vieną gražią dieną jie bus sveiki žmonės.

Makmerfis apmąstė ką išgirdęs, žiūrėdamas į savo delnus, paskui vėl pažvelgė į Hardingą.

— Hardingai, kas yra? Kas čia darosi?

— Tu turi omeny visa tai?

Makmerfis pritariamai linktelėjo.

— Kažin ar sugebėsiu tau atsakyti, — papurtęs galvą tarė Hardingas. — Galėčiau tau pripostringauti apie Froido teoriją ir, ko gero, iš dalies būčiau teisus. Bet juk tau reikia priežasčių, priežasčių, o jų pateikti aš nesugebėsiu. Bent jau tų, kurios paaiškintų kitų elgesį. O mano? Kaltės jausmas. Gėda. Baimė. Savęs menkinimas. Aš anksti pamačiau esąs... švelniai tariant — kitoks. Šis žodis geresnis — ne toks konkretus kaip tas kitas. Aš užsiiminėjau dalykais, kurie mūsų visuomenėje laikomi gėdingais, todėl man sutriko psichika. Nemanau, kad nuo tų dalykų — nuo pojūčio, kad visuomenė rodo į mane didžiuliu, mirtiną baimę keliančiu smiliumi, o milijonai galingu balsu skanduoja: „Gėda! Gėda! Gėda!“ Šitaip visuomenė elgiasi su tais, kurie yra kitokie.

— Aš irgi kitoks, — tarė Makmerfis. — Kodėl nieko panašaus nenutiko man? Kiek pamenu, prie manęs visuomet kabinėdavos tai dėl to, tai dėl ano, bet ne todėl... bet nuo to aš neišprotėjau.

— Taip, tu teisus. Tu ne nuo to išprotėjai. Nesakiau, kad iš proto išeiti galima tik nuo to, nuo ko išprotėjau aš. Prieš keletą metų, kai buvau įsitraukęs į savo kiautą lyg vėžlys, išties maniau, kad vienintelė jėga, genanti keliu į beprotystę — visuomenės vanojimas, tačiau tu privertei mane pakeisti savo teoriją. Tuo keliu žmones, tokius stiprius kaip tu, gena kitkas.

— Nejaugi? Aš neprisipažįstu einąs tuo keliu, bet vis dėlto kas tas kitkas?

— Mes, — jis švelniai nubrėžė ore ratą balta plaštaka ir pakartojo: — mes.

— Paistalai, — ne itin tvirtai tarė Makmerfis, nusišypsojo, atsistojo ir padėjo atsikelti merginai. Prisimerkęs pažvelgė į laikrodį ant sienos, vos įžiūrimą prietemoje. — Beveik penkios. Man reikia mažumą snūstelėti prieš didįjį pabėgimą. Dieninė pamaina ateis tik po poros valandų, tegul Bilis su Kende pabūna ilgėliau. Nešiu muilą apie šešias. Sende, pupyte, sakyčiau, valanda miegamajame mus prablaivytų, kaip manai? Kad ir kur rytoj trauktume — į Kanadą, Meksiką ar dar kur — mūsų laukia ilga kelionė.

Terklis, Hardingas ir aš taip pat atsistojome. Visi dar gerokai svirduliavome, ganėtinai girti, bet girtumą nustelbė kažkoks švelnus liūdesys. Terklis pažadėjo išspirti Makmerfį su mergina iš lovos po valandos.

— Pažadinkit ir mane, — paprašė Hardingas. — Aš stovėsiu prie lango su sidabrine kulka rankoje, klausdamas: „Kas buvo tas kaukėtas vyras, jojantis ant...“

— Eik velniop. Judu abu drožkit į lovas, ir kad daugiau jūsų nematyčiau, supratot?

Hardingas nusišypsojęs linktelėjo galvą, bet nieko nepasakė. Makmerfis ištiesė ranką, ir Hardingas ją paspaudė. Makmerfis atsilošė kaip iš smuklės išsvirduliavęs kaubojus ir pamerkė akį.

— Dabar, kai Didysis Makas pašalintas iš kelio, vėl galėsi būti bepročių karaliumi.

Paskui atsisuko į mane ir susiraukė.

— Nežinau, kuo galėsi būti tu, Vade. Teks tau pačiam pagalvoti. Gal įsitaisysi televizijoje — vaidinsi nedorėlį serialuose. Šiaip ar taip, nesikrimsk.

Paspaudžiau jam ranką, ir visi patraukėme į miegamąjį. Makmerfis paliepė Terkliui suplėšyti keletą paklodžių ir išsirinkti keletą mėgstamų mazgų, kuriais pageidautų būti surištas. Terklis pažadėjo tai padaryti.

Kai atsiguliau į lovą, už lango jau brėško; išgirdau, kaip Makmerfis su mergina lipa į jo lovą. Jutau šilumą ir podraug kažkokią tuštumą kūne. Išgirdau, kaip misteris Terklis atrakina skalbinių spintą koridoriuje, o paskui uždarydamas išleidžia ilgą, garsų atodūsį, tuo pat metu atsirūgdamas. Akys apsiprato su tamsa ir pamačiau, kad Makmerfis su mergina suglaudę pečius patogiai taisosi lovoje, panašūs veikiau į du išvargusius vaikiūkščius negu į suaugusių porelę, sugulusią pasiglamonėti.

Šitokia poza juos ir užtiko juodukai, pusę septynių atėję uždegti miegamajame šviesos.

Daug mąsčiau apie tai, kas nutiko paskui, ir nusprendžiau, kad tai buvo neišvengiama ir vis tiek būtų įvykę, anksčiau ar vėliau, net jeigu misteris Terklis būtų pažadinęs Makmerfį su abiem merginom ir išleidęs juos iš skyriaus, kaip buvo planuota. Didžioji Sesuo kaip nors vis tiek būtų sužinojusi, kas nutiko — gal jai būtų pakakę Bilio minos, ir ji būtų padariusi tai, ką padarė, nepriklausomai nuo to, ar Makmerfis būtų buvęs ligoninėje, ar ne. O Bilis vis tiek būtų padaręs ką padarė, ir Makmerfis, apie tai išgirdęs, būtų sugrįžęs.

Būtų turėjęs grįžti, nes nebūtų galėjęs lyg niekur nieko lošti pokerį Karson Sityje ar Reno, leisdamas Didžiajai Seseriai padaryti paskutinį, pergalingą ėjimą, lygiai kaip nebūtų galėjęs leisti jai tai padaryti jam panosėje. Tarsi būtų pasirašęs sutartį žaisti rungtynes iki galo, ir nieku gyvu negalėjęs jos sulaužyti.

Vos tik pakirdome ir pradėjome vaikštinėti po skyrių, gandas apie tai, kas nutiko, kuždesiu pasklido po skyrių it gaisras savanoje. „Kas pas juos buvo? — klausinėjo nedalyvavusieji pasilinksminime. — Kekšė? Miegamajame? Vajėzau!“ Negana kekšę atsivedė, aiškino kiti, bet dar ir ištaisė baisias išgertuves. Makmerfis ketino išleisti ją prieš ateinant dieninei pamainai, bet neprabudo. „Ką tu čia skiedi?“ — „Neskiedžiu. Viskas iki paskutinio žodžio tiesa, kaip mane gyvą matai. Aš pats su jais buvau“.

Pasilinksminimo dalyviai iš pradžių pasakojosi su ramiu pasididžiavimu ir nuostaba, kaip žmonės pasakoja apie didelį gaisrą viešbutyje ar sugriuvusią užtvanką — labai iškilmingai ir pagarbiai, nes aukų skaičius dar nežinomas — bet juo ilgiau pasakojo, juo mažiau iškilmingas darėsi jų tonas. Kaskart, kai Didžioji Sesuo ir šmaižiojantys jos juodukai aptikdavo ką nors nauja, — tuščią sirupo nuo kosulio butelį ar visą parką vežimėlių koridoriaus gale nelyginant tuščias karuseles atrakcionų sode, — staiga kuo ryškiausiai iškildavo aikštėn dar koks nakties epizodas, apie kurį pasilinksminimo dalyviai pasimėgaudami pasakojo tiems, kurie tuo metu miegojo. Juodukai suvarė visus į dieninį kambarį, tad chroniai su ūmiaisiais susijaudinę sukiojosi kartu. Du seni daržovės, įsikutoję į savo apklotus, markstėsi kalendami bedantėmis burnomis. Visi tebevilkėjo pižamomis ir buvo įsispyrę į šlepetes, išskyrus Makmerfį su mergina; jinai buvo apsirengusi, tik basa, o nailonines kojines buvo persimetusi per petį; jisai mūvėjo savo juodomis trumpikėmis su baltais banginiais. Jie sėdėjo ant sofos susikibę rankomis. Mergina vėl užsnūdo, ir Makmerfis glaudėsi prie jos su patenkinta, mieguista šypsena veide.

Iškilmingą mūsų nerimą stūmė džiaugsmas ir gera nuotaika, bet mes nieko negalėjome sau padaryti. Kai Didžioji aptiko krūvą tablečių, kuriomis Hardingas apibėrė Syfeltą ir merginą, negalėdami susitvardyti ėmėme prunkšti, o kai sanitarai atsivedė skalbinių kambaryje aptiktą misterį Terklį, mirkčiojantį ir sunkiai dūsaujantį, visą apsiraizgiusį gal šimtu metrų paklodžių skutų ir panašų į pagiringą mumiją, mes pratrukome kvatoti. Į mūsų gerą nuotaiką Didžioji Sesuo reagavo be menkiausio ženklo tos įprastos priklijuotos šypsenėlės; rodės, kiekvieną mūsų sukikenimą kažkas grūste sugrūda jai į gerklę, ir ji tuoj pat sprogs it pūslė.

Makmerfis nukorę nuogą koją nuo sofos krašto, užsismaukė kepurę, kad šviesa nerėžtų paraudusių akių, ir be perstojo laižė lūpas liežuviu, kuris atrodė lyg nulakuotas tuo sirupu nuo kosulio. Jis atrodė nesveikas, velniškai išvargęs, tolydžio spaudė plaštakas prie smilkinių ir žiovavo, bet, nors ir kaip prastai atrodė, nepaliovė šypsotis, o porąsyk net garsiai nusijuokė, kai Didžioji kažką aptiko.

Kai ji nuėjo paskambinti vadovybei, kad atleistų iš darbo misterį Terklį, Terklis ir Sendė pasinaudoję proga atrakino langą, pamojo mums atsisveikindami ir nudūmė klupdami, slydinėdami ant drėgnos, saulės nužertos žolės.

— Jis neužrakino lango, — tarė Makmerfiui Hardingas. — Spruk! Spruk paskui juos!

Makmerfis sudejavo, pramerkė krauju pasruvusią akį, panašią į kiaušinį prieš pat išsiperint viščiukui.

— Juokauji? Aš neiškiščiau nė galvos pro tą langą, o kad visas pralįsčiau — nėra ko nė svajoti.

— Mano drauge, man regis, tu iki galo nesuvoki...

— Hardingai, eik velniop su visais savo pompastiškais žodžiais. Šįryt aš iki galo suvokiu viena: kad tebesu pusgirtis. Be to, mane pykina. Tiesą sakant, manau, kad ir tu tebesi girtas. O kaip tu, Vade, tebesi girtas?

Aš atsakiau, kad man užtirpę skruostai ir nosis, — nežinau, gal tai girtumo požymis.

Makmerfis kartą linktelėjo ir vėl užsimerkė; sunėręs rankas ant krūtinės, jis pasislinko žemiau sofos krašto, tad smakras įsirėmė į krūtinę. Jis sučepsėjo lūpomis ir nusišypsojo tarsi snausdamas.

— Brolyti, — tarė jis, — visi dar girti.

Hardingas tebebuvo susirūpinęs. Jis be perstojo aiškino, kad Makmerfiui geriausia paskubomis apsirengti, kol gailestingasis angelas poste skambina daktarui ir pasakoja, kokias klaikybes aptikusi skyriuje, bet Makmerfis teigė, esą nėra ko šitaip jaudintis — jam juk ne blogiau, negu buvo, ar ne?

— Blogiausia, ką jie galėjo, man jau padarė, ar ne?

Hardingas bejėgiškai skėstelėjo rankomis ir nuėjo šalin, pranašaudamas pražūtį.

Vienas iš juodukų, pamatęs atrakintą langą, tuoj užrakino, nuėjo į seserų postą ir, atsinešęs iš jo didelį žurnalą, ėmė vedžioti pirštu po sąrašą. Iš pradžių tik sukrutindavo lūpas, skaitydamas pavardę mintyse, o paskiau ištardavo ją balsu ir dairydavosi ką tik paminėto ligonio. Sąrašas buvo sudarytas atvirkštine abėcėlės tvarka, kad klaidintų žmones, tad B raidę priėjo į pačią pabaigą. Jis apsidairė po dieninį kambarį, neatitraukdamas piršto nuo paskutinės pavardės sąraše.

— Bibitas. Kur Bilis Bibitas? — akys iššoko jam ant kaktos. Jis pamanė, kad Bilis paspruko jam iš panosės ir vargu ar dabar pavyks jį pagauti. — Kas matė, kur dingo Bilis Bibitas, kvailiai jūs nelaimingi?!

Tuomet ligoniai prisiminė, kur Bilis; vėl pasigirdo kuždesys ir kikenimas.

Juodukas vėl nuėjo į postą ir mes pamatėme, kaip jis pasakoja Didžiajai, kas nutiko. Ji trenkė ragelį ir išlėkė pro duris, o juodukas lipo jai ant kulnų; plaukų sruoga išsprūdo jai iš po baltos kepuraitės ir užkrito ant veido lyg šlapi pelenai. Prakaitas sunkėsi jai iš kaktos ir smakro.

— Kur bėglys? — rūsčiai paklausė mūsų Sesuo.

Mes atsakėme darniai nusijuokdami. Ji nužvelgė mus.

— Šit kaip? Jis nepaspruko, ar ne? Hardingai, jis tebėra čia, skyriuje, taip? Pasakykit man! Syfeltai, pasakykit man!

Sulig kiekvienu žodžiu ji šaudė akimis it užnuodytomis strėlėmis vyrams į veidus, bet jos nuodai nebeveikė. Jie žvelgė jai tiesiai į akis, ir jų šypsena buvo lyg nusišaipymas iš tos įprastos, savimi pasitikinčios šypsenos, kurios ji nebeteko.

— Vašingtonai! Vorenai! Eime su manim patikrinti kambarių.

Atsistoję sekėme tai trijulei iš paskos. Jie atrakino laboratoriją, prausyklą, daktaro kabinetą...

Skenlonas užsidengė veidą gumbuotu delnu, kad nebūtų matyti šypsenos, ir sukuždėjo:

— Tai bent pokštas bus mūsų Biliui, — mes visi linksėjome galvas. — O pagalvojus — ne tik Biliui. Pamenate, kas ten su juo?

Didžioji priėjo prie izoliatoriaus durų koridoriaus gale. Atrakinusi atvėrė duris, o mes ištiesę kaklus grumdėmės už jos ir juodukų, stengdamiesi pamatyti, kas ten dedasi. Belangiame kambaryje buvo tamsu. Pasigirdo cyptelėjimas, o paskui kažkoks bruzdėjimas, bet tuo metu Didžioji ištiesusi ranką įjungė šviesą, ir mes išvydome Bilį su mergina, kurie it pelėdos iš lizdo mirkčiojo nuo patiesto ant grindų čiužinio. Sesuo nekreipė dėmesio į audringą kvatojimą, pasigirdusį jai už nugaros.

— Viljamai Bibitai! — ji iš paskutiniųjų stengėsi, kad balsas skambėtų šaltai ir rūsčiai. — Viljamai... Bibitai!

— Labas rytas, mis Rečid, — atsakė Bilis, net nesikeldamas ir neužsisagstydamas pižamos. Jis paėmė merginą už rankos ir nusišypsojęs tarė: — Susipažinkite, čia — Kendė.

Liežuvis klekštelėjo kaulėtoje jos gerklėje.

— Ak, Bili, Bili — man taip gėda dėl tavęs.

Bilis dar nebuvo gerai prabudęs, tad menkai tereagavo į jos gėdijimą, o mergina, dar suglebusi nuo miego, tingiais judesiais rausėsi po čiužiniu savo kojinių. Kartkartėmis ji nutraukdavo mieguistas paieškas ir pakėlusi akis šyptelėdavo ledinei Sesers statulai, stovinčiai tarpduryje su sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis, paskui apsičiupinėdavo, ar užsegtas megztinis, ir vėl imdavo tąsyti kojines, įsipainiojusias tarp čiužinio ir plytelėmis klotų grindų. Savo judesiais juodu panėšėjo į saulės atokaitoje tinginiaujančias riebias kates, iki soties prisilakusias šilto pieno. Tikriausiai porelė irgi tebebuvo ganėtinai girta.

— Ak, Bili, — pasakė Sesuo. Iš jos balso galėjai pamanyti, jog ji tokia nusivylusi, kad tuoj neišlaikiusi pravirks. — Tokia moteris! Niekinga! Vulgari! Išsidažiusi...

— Kurtizanė? — siūlė Hardingas. — Izabelė? — Didžioji atsigręžusi mėgino persmeigti jį kiaurai savo žvilgsniu, bet jis nepaisydamas kalbėjo toliau: — Ne Izabelė, tikrai ne? — jis susimąstęs pasikasė pakaušį. — Tai gal Salomėja? Ji garsėjo palaidumu. O gal jums tiktų žodis „damutė“? Šiaip ar taip, aš tik stengiuosi jums padėti.

Ji vėl atsisuko į Bilį, kuris dabar nepaprastai susikaupęs stengėsi atsistoti. Jis apsivertė kniūpsčias, atsiklaupė išrietęs pasturgalį nelyginant besistojanti karvė, paskui atsistūmęs rankomis ištiesė į priekį vieną koją, antrą, o galiausiai išsitiesė stačias. Jis atrodė patenkintas savo sėkme ir, rodės, nepastebi, kad susispietę prie durų mes šaipomės iš jo ir rėkiame „valio“.

Išgirdusi mus garsiai šnekant ir juokiantis, Didžioji nukreipė žvilgsnį nuo Bilio su mergina į mūsų būrį. Jos veidas iš plastmasės ir emalės ėmė dubti. Ji užsimerkė ir iš visų jėgų stengėsi neišsiduoti visa drebanti. Ji suprato, kad atėjo lemiama akimirka — ji priremta prie sienos. Atsimerkė; jos akys buvo mažytės ir nejudrios.

— Man kelia nerimą, Bili, — jos balsas buvo pasikeitęs, — kaip reaguos į tai vargšė tavo motina.

Ji pasiekė ko tikėjosi. Bilis krūptelėjo ir prispaudė delną prie skruosto, lyg jį būtų nudeginę rūgštimi.

— Misis Bibit visuomet be galo didžiavosi tavo apdairumu, aš tai žinau. Ji baisiai susikrims, tai išgirdusi. Tu esi patyręs, kas pasidaro, kai ji susikremta, Bili, — vargšelė pasidaro sunkus ligonis. Ji labai jautri, ypač savo sūnaus atžvilgiu. Ji visuomet kalbėdavo apie tave su tokiu pasididžiavimu. Ji visuo...

— N-n-n... — žiopčiojo Bilis, maldaujamai purtydamas galvą. — N-n-nesakykit jai!

— Bili, Bili, Bili, mudvi su tavo motina — senos draugės.

— Ne! — sušuko jis tokiu rėžiančiu balsu, kad net apdraskė baltas nuogas izoliatoriaus sienas. Jis buvo užvertęs galvą, tad staugė palubėje kabančiam šviesos mėnuliui: — N-n-ne!

Mes liovėmės juokęsi ir žiūrėjome, kaip jis atlošęs galvą sukniumba ant grindų. Jis trynė delnu žalių kelnių kišką, o jo galva paniškai tirtėjo, lyg vaikiūkščio, kuriam prigrasinta išperti kailį, — tėvas jau pjaunasi rykštę. Didžioji guosdama palietė jam petį, ir nuo jos prisilietimo jis krūptelėjo kaip nuo smūgio.

— Bili, aš nenoriu, kad ji patikėtų, jog tu galėjai šitaip pasielgti, bet ką aš turiu manyti?

— N-n-n-ne p-p-pasak-k-k-kokit jai, m-m-m-mis Rečid. N-n-n-ne...

— Bili, aš privalau papasakoti. Man baisu pagalvoti, kad galėjai šitaip pasielgti, bet, tiesą sakant, ką dar galiu pagalvoti? Aš užtinku tave vieną, ant čiužinio, su tokio elgesio moterimi...

— Ne! T-t-tai ne aš. Aš tik... — jo delnas vėl pakilo prie skruosto ir prilipo prie jo. — Čia jinai!

— Bili, ši mergina nebūtų galėjusi atsitempti tavęs čia jėga, — papurtė galvą ji. — Tu suprask: aš noriu patikėti, kad buvo kitaip — idant vargšei tavo motinai nebūtų taip skaudu.

Delnas nuslinko skruostu, išrėždamas gilius raudonus pėdsakus.

— Č-č-čia jinai, — jis apsidairė. — Ir M-m-makmerfis! Jisai kaltas. Ir Hardingas! Ir v-v-visi k-k-kiti! Jie iš m-m-manęs šaipėsi, p-pravardžiavo!

Jo veidas dabar buvo prie jos prikaustytas. Jis nežiūrėjo į šonus, tik tiesiai prieš save, į jos veidą, tarsi ten būtų ne jos bruožai, o spirale sklindanti šviesa, hipnotizuojantis, baltas it grietinė, žydras ir oranžinis sūkurys. Jis nurijo seilę ir laukė, kad ji ką pasakytų, bet ji tylėjo; jai vėl grįžo blaivus protas, — toji fantastiška mechaninė jos galia — kuris išanalizavo padėtį ir pranešė jai, kad nieko nereikia daryti — tik tylėti.

— Jie m-m-mane privertė! P-p-patikėkit, m-mis Rečid, jie p-p-p-!..

Ji sustabdė savo hipnotizuojantį spindulį, ir Bilio galva nusviro, jis ėmė iš palengvėjimo raudoti. Ji apkabino jį už kaklo ir prisitraukė skruostu prie savo iškrakmolytos krūtinės. Glostydama jam petį, ji iš lėto nužvelgė mūsų pulką niekinamu žvilgsniu.

— Viskas gerai, Bili. Viskas gerai. Niekas daugiau tavęs neskriaus. Aš viską paaiškinsiu tavo motinai.

Kalbėdama ji vis dar žaibavo į mus akimis. Keista buvo girdėti tą balsą — švelnų, raminantį ir šiltą it pagalvė — sklindantį iš kieto lyg porcelianas veido.

— Gerai, Bili. Eime su manim. Gali palaukti gydytojo kabinete. Nėra ko tau sėdėti dieniniame kambaryje su tais... tavo bičiuliais.

Ji nusivedė jį į daktaro kabinetą, glostydama panarintą jo galvą ir kartodama: „Vargšas vaikelis, vargšas vaikelis“, o mes tuo tarpu patyliukais išsiskirstę susėdome dieniniame kambaryje, nežiūrėdami vienas į kitą, nekalbėdami. Paskutinis atsisėdo Makmerfis.

Chroniai kitoje kambario pusėje liovėsi zuję ir ėmė taisytis į savo kertes. Akies krašteliu stebėjau Makmerfį, stengdamasis neišsiduoti. Jis sėdėjo ant savo kėdės kampe — boksininkas, turįs akimirką atsikvėpti prieš išeidamas į ringą kitam raundui, o tų raundų jo laukia ilga virtinė. Varžovo, su kuriuo jis grūmėsi, galutinai nebūtum pribaigęs — galėjai tik jį kulti — tol, kol nebeužteks jėgų išeiti į ringą, ir kam nors kitam teks tave pakeisti.

Iš seserų posto vėl buvo skambinama, ir į skyrių sugužėjo valdžia pasižiūrėti įkalčių. Kai galop pasirodė pats daktaras, visi šie žmonės pažvelgė į jį taip, tarsi jis būtų visa tai suplanavęs ar bent jau pateisinęs ir sankcionavęs. Daktaras blyško ir tirtėjo nuo jų žvilgsnių. Buvo matyti, kad jis jau girdėjęs bemaž viską, kas dėjosi čionai, jo skyriuje, bet Didžioji Sesuo vėl viską jam išklojo — iš lėto, smulkmeniškai, garsiai, kad ir mes išklausytume. Išklausytume šįsyk deramai — iškilmingai, nesikuždėdami ir nekikendami, kai ji kalba. Daktaras linksėjo vartydamas rankose akinius, trindamasis tokias ašarotas akis, kad aš nusistebėjau, kaip jis neaptaško Didžiosios. Baigdama ji papasakojo apie Bilį ir kokį tragišką išgyvenimą vargšas berniukas per mus patyręs.

— Palikau jį jūsų kabinete. Turėdama galvoje jo dabartinę būklę, siūlau jums nedelsiant jį apžiūrėti. Jis patyrė siaubingą išmėginimą. Aš krūpčioju nuo minties, kokia žala padaryta vargšui berniukui.

Ji palaukė, kol daktaras nuo tos minties irgi ims krūpčioti.

— Mano nuomone, turite nuėjęs pamėginti su juo pasikalbėti. Jam baisiai reikia užuojautos. Jo būklė stačiai apgailėtina.

Daktaras vėl linktelėjo ir pasuko savo kabineto link; mes palydėjome jį žvilgsniais.

— Makai, — tarė Skenlonas, — tu juk nemanai, kad kuris nors iš mūsų patikėjo šitais skiedalais, ar ne? Prasti popieriai, bet mes žinome, kas kaltas — tavęs nekaltiname.

— Ne, — pritariau aš, — nė vienas iš mūsų tavęs nekaltina, — vos pamačiau, kaip jis žiūri į mane, iškart pasigailėjau, kad man kas neišrovė liežuvio.

Jis užsimerkė, atsipalaidavo — tarsi ko laukdamas. Hardingas atsistojęs priėjo prie jo ir buvo beprasižiojąs kažką sakyti, bet tuo metu daktaras taip sukliko koridoriuje, kad visų akyse iškart išvydau siaubą suvokus, kas nutiko.

— Sesele! — kriokė jis. — Viešpatie aukščiausiasis, sesele!

Jinai ir trys juodukai pasileido koridoriumi prie klykiančio daktaro, bet nė vienas ligonis nepakilo nuo kėdės. Mes žinojome, kad nieko mums dabar nelieka, tik atsisėdus laukti, kol ji, grįžusi į dieninį kambarį, praneš, jog įvyko tai, ką mes visi jau žinojome neišvengiamai įvyksiant.

Ji priėjo prie Makmerfio.

— Jis persipjovė gerklę, — tarė ji ir laukė tikėdamasi, kad jis ką nors pasakys. Jis nepakėlė akių. — Atsidarė daktaro stalčių, susirado kažkokių instrumentų ir persipjovė gerklę. Tas vargšas nelaimingas niekieno nesuprastas berniukas nusižudė. Jis dabar ten, daktaro kėdėje, su perpjauta gerkle.

Ji vėl laukė, bet jis vis tiek nepakėlė akių.

— Iš pradžių Čarlzas Čezvikas, o dabar — Viljamas Bibitas! Tikiuosi, pagaliau jūs patenkintas. Šitaip žaisti žmonių gyvybėmis, — lošti iš žmonių gyvybių — tarsi įsivaizduotumėt esąs koks Dievas!

Ji apsisuko ir, nuėjusi į seserų postą, uždarė duris, palikusi šaižų, šaltą ir veriantį lyg durklas gausmą lempų vamzdeliuose mums virš galvų.

Iš pradžių man dingtelėjo mintis pamėginti jį sustabdyti, prikalbinti pasitenkinti tuo, ką lig šiol yra išlošęs, ir leisti jai laimėti paskutinį raundą, bet šią mintį tuoj pat šluote nušlavė kita: staiga aš kuo aiškiausiai suvokiau, kad nei aš, nei dešimt mūsų jo nesustabdysime. Nei Hardingas savo argumentais, nei aš sugriebęs jį iš užpakalio, nei senasis pulkininkas Metersonas savo pamokymais, nei Skenlonas savo verkšlenimais, nei visi kartu negalime atsistoję jo sulaikyti.

Mes negalėjome jo sulaikyti, nes ne kas kitas, o mes vertėme jį šitaip pasielgti. Ne Didžioji Sesuo, o mūsų vargana padėtis vertė jį atsistumti nuo kėdės, įsirėmus į odinius porankius savo stambiomis rankomis, ir atsistojus vykdyti žvilgsniais siunčiamus keturiasdešimties šeimininkų paliepimus lyg kokiam zombiui, kurie rodomi filmuose. Ne kas kitas, o mes vertėme jį nesustoti ištisas savaites, stovėti, nors kojos jau seniai nebelaiko, ištisas savaites merkti akį, šypsotis, juoktis ir vaidinti klouną, nors jau seniai visa linksmybė išdeginta dviejų elektrodų.

Mes privertėme jį atsistoti, timptelėti į viršų savo juodas trumpikes, lyg jos būtų odinės kaubojiškos kelnės, vienu pirštu nusismaukti nuo akių juodą kepurę, lyg ji būtų dideliausia kaubojiška skrybėlė, — lėtais, mechaniškais judesiais — o kai jis ėjo plytelėmis klotomis grindimis, girdėjai, kaip skelia žiežirbas basų jo kulnų geležėlės.

Tik paskutinę akimirką — kai jis, iškūlęs tas stiklines duris, įėjo vidun ir ji atgręžė veidą, kuriame sustingo toks siaubas, kad jinai jau niekados nesugebės nutaisyti norimos minos, kai ji suspigo, kuomet jis perplėšė iš priešakio visą uniformą, paskui vėl suspigo, kai du šilti, rausvi sviediniai su speneliais, didesni, nei kas kada nors būtų įsivaizdavęs, išvirtę laukan į lempos šviesą, ėmė dar labiau brinkti, tik tą paskutinę akimirką, kai ligoninės pareigūnai suvokė, jog trys juodukai sanitarai nieko nedarys, tik atsistoję stebės, tad jį atblokšti teks be jų pagalbos, kai daktarai, prižiūrėtojai ir seserys išplėšė tuos masyvius raudonus pirštus iš baltos jos gerklės, lyg tie pirštai būtų jos kaklo slanksteliai, kai garsiai šnopuodami atsitraukė nuo jos, — taigi tik tada jis parodė esąs ryžtingas, atkaklus, sveiko proto žmogus, atliekąs sunkią užduotį, kurios nebebuvo galima ilgiau atidėlioti, nori to ar ne.

Jis suriko. Paskutinę akimirką, kai griuvo aukštielninkas ir mes akimirką išvydome jo veidą, prieš užgriūvant ant jo visai šūsniai baltų uniformų, jis neišlaikęs suriko.

Tame riksme jutai į kampą užspeisto žvėries baimę ir neapykantą, bejėgiškumą ir iššūkį — tai paskutinis garsas, kurį išleidžia į medį įvarytas meškėnas, puma ar lūšis, kai tavo pašautas krenta žemėn ir į jį kimba šunys, ir jam galiausiai niekas neberūpi, tik jis pats ir jo žūtis.

Prasitryniau ligoninėje dar porą savaičių: rūpėjo, kas dabar bus. Viskas ėmė keistis. Syfeltas su Fredriksonu išsirašė vienu metu, nors gydytojai nepatarė to daryti, po dviejų dienų išėjo dar trys ūmieji, o kiti šeši buvo perkelti į kitą skyrių. Nuodugniai ištyrus pasilinksminimo skyriuje ir Bilio mirties aplinkybes, daktarui buvo pasiūlyta išeiti savo noru, bet jis atrėžė vadovybei, esą teksią pačiai jį išgrūsti.

Didžioji Sesuo savaitę išbuvo terapiniame, tad kurį laiką mūsų skyriui vadovavo mažoji japoniuke iš neramiųjų pamišėlių skyriaus; pasinaudoję proga, vyrai gerokai pakeitė skyriaus tvarką. Hardingui net pavyko atgauti prausyklą, ir jis dalijo kortas „akiai“, savo laibu, skystu balsu mėgindamas pamėgdžioti bocmanišką Makmerfio stūgavimą, kai išgirdo ją įkišant raktą į duris.

Mes visi išėjome iš prausyklos jos pasitikti, norėdami pasiteirauti apie Makmerfį. Mums priėjus, ji atšoko porą žingsnių atatupsta, ir man jau dingtelėjo, kad ji pabėgs. Viena jos veido pusė buvo pamėlusi, sumaitota ir tokia užtinusi, kad akies visiškai nesimatė, o kaklas buvo storai apvyniotas tvarsčiu. Vilkėjo nauja balta uniforma, į kurią žvelgdami, vyrai šypsojo: nors šioji buvo ankštesnė, labiau iškrakmolyta negu ankstesnės ir labiau prigludusi, vis tiek nebegalėjo paslėpti to fakto, kad Didžioji — moteris.

Šypsodamas Hardingas žengtelėjo prie pat jos ir paklaus ė, kas nutiko Makui.

Išsitraukusi iš uniformos kišenės bloknotėlį ir pieštuką, ji parašė: „Jis grįš“ ir virpančia ranka paleido lapelį ratu.

— Ar tikrai? — perskaitęs kas parašyta paklausė Hardingas.

Mes prisiklausėme visokių gandų: girdi, jis priplojęs porą neramiųjų skyriaus sanitarų, paėmęs jų raktus ir pabėgęs, esą jis išsiųstas atgal į pataisos darbų ūkį ir netgi esą Didžioji, paskirta vadovauti skyriui, iki pavyks gauti naują daktarą, gydanti jį specialiais metodais.

— Jūs tuo įsitikinusi? — neatlyžo Hardingas.

Didžioji vėl išsitraukė bloknotėlį. Jos sąnariai sunkiai lankstėsi, o balta kaip niekad ranka šokinėjo virš bloknoto it čigonės, už grašius buriančios iš delno ateitį. „Taip, misteri Hardingai, aš to neteigčiau, jei nebūčiau tuo įsitikinusi. Jis sugrįš“.

Hardingas perskaitė, ką ji parašė, suplėšė lapelį ir metė skutelius į ją. Ji krūptelėjo ir pakėlė ranką, saugodama subjaurotąją veido pusę.

— Dėjau skersą ant jūsų skiedalų, ponia, — pareiškė jai Hardingas.

Ji įdėmiai pažvelgė į jį, padrebino virš bloknoto ranką, bet paskui apsigręžė ir nuėjo į seserų postą, kišdama bloknotą ir pieštuką atgal į uniformos kišenę.

— Hm, — numykė Hardingas. — Sakyčiau, mūsų pokalbis buvo šiek tiek nervingas. Antra vertus, kai tau vožia: „Dėjau skersą ant tamstos skiedalų“, ką gali atsakyti?

Didžioji mėgino vėl sugrąžinti tvarką skyriuje, bet tai buvo sudėtinga, kol Makmerfis vis dar davėsi koridoriais, garsiai kvatojosi per susirinkimus ir dainavo išvietėse. Ji nebegalėjo valdyti taip tvirtai kaip kadaise — juolab rašinėdama viską ant popieriaus lapelių. Vieną po kito ji praradinėjo ligonius. Po to, kai išsirašė Hardingas ir žmona atvažiavusi jį pasiėmė, o Džordžas buvo perkeltas į kitą skyrių, iš žūklės dalyvių telikome trise: aš, Martinis ir Skenlonas. Aš dar nenorėjau išeiti, nes ji atrodė pernelyg savim pasitikinti, tarsi lauktų dar vieno raundo, tad norėjau būti ligoninėje, jei jis išties įvyktų. Ir vieną rytą, kai Makmerfio nebuvo skyriuje jau tris savaites, ji padarė savo paskutinį ėjimą.

Prasivėrė skyriaus durys, ir juodukai įrideno neštuvus su pakabinta lentele, ant kurios riebiomis juodomis raidėmis buvo užrašyta: MAKMERFIS, RENDLIS P. PO OPERACIJOS, o žemiau parkeriu buvo prirašyta: LOBOTOMIJA.

Jie įstūmė neštuvus į dieninį kambarį ir paliko juos prie sienos greta daržovių. Atsistoję kojūgalyje, perskaitėme, kas parašyta lentelėje, paskui pažvelgėme į galvą kitame neštuvų gale, nugrimzdusią į pagalvę — į rudas garbanas virš veido, kuris buvo baltutėlis it pienas, tik aplink akis švietė sodrios purpurinės mėlynės.

Po minutės tylos Skenlonas atsigręžęs nusispjovė ant grindų:

— Ko čia ta sena kalė mus mulkina, kad ją kur galas. Čia ne jis.

— Net nepanašu į jį, — patvirtino Martinis.

— Kokiais idiotais ji mus laiko?

— Vis dėlto jie neblogai padirbėjo, — Martinis atsistojo galvūgalyje ir kalbėdamas rodė pirštu. — Matote: ir nosį padarė sulaužytą, ir tą randą išvingiavo, net žandenas prilipdė...

— Taigi, — suniurzgė Skenlonas, — kad juos kur velnias!

Prasibrovęs pro kitus ligonius, atsistojau greta Martinio.

— Jie, aišku, gali padaryti tokius dalykus kaip randai ir sulaužytos nosys, — tariau, — bet tos jo išraiškos jie nesugebėjo padaryti. Šitas veidas be jokios išraiškos — visai kaip tų manekenų vitrinose, ar ne, Skenlonai?

Skenlonas dar sykį nusispjovė.

— Tu teisus, velniai griebtų. Jis visas kažkoks... tuščias. Kiekvienam matyti.

— Pažiūrėkite čia, — tarė vienas iš ligonių, nutraukdamas antklodę, — tatuiruotės.

— Tatuiruotes, — pasakiau, — jie, be abejo, gali padaryti. Bet rankos, a? Šitos rankos? Nesugebėjo jų padaryti. Jo rankos buvo didžiulės!

Visą tą popietę mes su Skenlonu ir Martiniu šaipėmės iš to, ką Skenlonas pavadino „sumauta keliaujančio cirko iškamša“, gulinčia ant neštuvų, tačiau kai slenkant valandoms, tas ištinimas aplink akis ėmė slūgti, pamačiau, kad vis dažniau ligoniai priėję žiūri į tą žmogystą. Stebėjau, kaip jie praeina pro šalį, apsimesdami einą prie žurnalų lentynos ar atsigerti iš fontanėlio, kad galėtų vogčiomis mesti akį į tą veidą. Stebėdamas juos, mėginau atspėti, kaip jis būtų pasielgęs. Viena man buvo aišku: jis nebūtų leidęs, kad tokia klastotė su prikabinta jo pavarde dvidešimt ar trisdešimt metų riogsotų dieniniame kambaryje, idant Didžioji Sesuo galėtų rodyti ją, primindama, kas gali nutikti, jeigu pasipriešinsi sistemai. Aš tuo neabejojau.

Tą vakarą laukiau, kol iš garsų miegamajame supratau, jog visi miega ir kol juodukai apėjo visas patalpas, o tuomet apsiverčiau ant kito šono, kad matyčiau gretimą lovą. Kvėpavimo klausiausi ištisas valandas nuo tada, kai jie įrideno neštuvus ir nukėlę juos nuo ratukų paguldė ant lovos, ir klausydamasis, kaip jo plaučiai užsikerta, stabteli, paskui vėl ima dirbti, vyliausi, kad jie sustos galutinai, bet per visą tą laiką dar nebuvau atsigręžęs pasižiūrėti.

Lange kabojo šaltas mėnulis, užliedamas miegamąjį šviesa, panašia į liesą pieną. Atsisėdau, ir mano šešėlis krito ant kūno gretimoje lovoje, tarsi perrėždamas jį pusiau tarp strėnų ir pečių. Ištinimas aplink akis tiek atslūgo, kad dabar buvo atsimerkusios; jos žvelgė į aiškiai šviečiantį mėnulį, tarsi jis visai neketintų miegoti, ir buvo tokios apsiblaususios nuo ilgo žiūrėjimo neužsimerkiant, kad panėšėjo į du susmilkusius saugiklius. Aš pakėliau pagalvę; tos akys užfiksavo mano judesį ir ėmė sekti mane, kol aš atsistojęs žengiau porą žingsnių, skiriančių mūsų lovas.

Tas stambus, raumeningas kūnas iš paskutiniųjų laikėsi įsikibęs į gyvenimą ir ilgai priešinosi, neleisdamas jo atimti; jis tiek daužėsi ir trankėsi, kad galop gavau sugrūdęs pagalvę į veidą užsigulti ant jo kaip ilgas ir suspausti besispardančius kelius tarp savo kojų. Gulėjau ant to kūno, kaip man pasirodė, ištisas dienas. Kol jis liovėsi daužęsis. Kol jis kurį laiką nurimo, paskui sykį krūptelėjo ir vėl nurimo. Paskui nusiritau nuo jo, nukėliau pagalvę ir mėnesienoje išvydau, kad išraiška nepasikeitusi: net uždusus, ji buvo visai tokia pat tuščia ir beviltiška. Nykščiais nuspaudžiau vokus žemyn, palaikiau, kol jie nebepasikėlė, ir vėl atsiguliau į lovą.

Užsitraukęs antklodę ant galvos, gulėjau, kaip maniau, labai tyliai, bet Skenlonas manė kitaip, nes sukuždėjo iš savo lovos:

— Nusiramink, Vade. Nusiramink, viskas gerai.

— Ša, miegok.

Kurį laiką buvo tylu, paskui išgirdau jį vėl šnibždant:

— Baigta?

— Aha, — atsakiau jam.

— O Dieve, — tarė jis, — jinai supras. Tu juk suvoki tai, ar ne? Aišku, niekas nieko negalės įrodyti — po operacijos kiekvienas galėjo šitaip nusigalabyti, ne kartą yra taip buvę, bet jinai supras.

Nieko neatsakiau.

— Tavim dėtas, Vade, neščiau iš čia kudašių. Dievaži. Žinai ką: spruk iš čia, o aš pasakysiu jiems matęs, kaip jis atsikėlęs vaikštinėjo po to, kai tu dingai, tad jie tavęs neįtars. Geriau nesugalvosi, ar ne?

— Kurgi. Tik paprašyk jų, kad atrakintų duris ir mane išleistų.

— Ne. Kartą jis tau parodė kaip, tik prisimink. Pačią pirmą savaitę. Pameni?

Aš jam neatsakiau, jis irgi nieko daugiau nesakė, tad miegamajame vėl stojo tyla. Pagulėjęs dar kelias minutes, atsikėliau ir ėmiau rengtis. Apsirengęs išėmiau iš Makmerfio spintelės jo kepurę ir pamėginau užsidėti. Ji buvo per maža, ir staiga aš susigėdau, kad ketinau ją nešioti. Išeidamas iš miegamojo numečiau ją Skenlonui ant lovos.

— Nusiramink, bičiuli, — tarė jis man pavymui.

Mėnesiena, prasikošusi pro tinklus, dengiančius prausyklos langus, nubrėžė susikūprinusio, sunkaus dušų valdymo pulto kontūrus; ji buvo tokia šalta, kad įsivaizdavau girdįs, kaip ji spragsi, atsimušdama nuo chromuotų detalių ir stiklinių prietaisų langelių. Giliai įkvėpiau ir pasilenkęs suėmiau už svirčių. Ėmiau tiesti sulenktus kelius ir pajutau, kaip kažkas trekši man prie kojų. Dar labiau ištiesiau kelius ir išgirdau, kaip iš grindų išsiplėšia laidai. Užsikėlęs pultą ant kelių, apglėbiau viena ranka iš viršaus, kita iš apačios. Pakėlęs kaklu ir skruostu pajutau chromo šaltį. Atsistojau nugara į langą, paskui pasisukau ir paleidau pultą iš rankų; pramušęs tinklą ir langą, jis dunktelėjo žemėn. Stiklai pažiro mėnesienoje, tarsi miegančią žemę būtų pakrikštiję tyru šaltu vandeniu. Atsistojęs gaudžiau kvapą; dingtelėjo mintis grįžus į miegamąjį pasivadinti Skenloną ir dar keletą vyrų, bet tuomet išgirdau girgždant koridoriumi bėgančių juodukų batus, tad atsirėmęs į palangę iššokau paskui pultą į mėnesieną.

Pasileidau ta kryptimi, kuria prisiminiau matęs bėgant šunį — plento link. Pamenu, bėgau tokiais didžiuliais žingsniais, kad atsispyręs, rodės, ilgai sklendžių ore, kol kita koja paliečia žemę. Jaučiausi lyg su sparnais. Aš laisvas! Žinojau, kad niekam nerūpi vaikytis bėglius iš gydyklos, o Skenlonas sugebės deramai atsakyti į visus klausimus apie numirėlį, tad šitaip bėgti visai nereikėjo. Bet nesustojau dar ilgai, kol nubėgau ne vieną mylią. Tuomet pylimu užlipau į plentą.

Sustabdžiau tokį vyruką — meksikietį, vežantį į šiaurę visą sunkvežimį avių, — ir surezgiau jam tokią įtikinamą pasakėlę, neva esu profesionalus imtynininkas, kurį mafijos gauja mėgino įkišti į beprotnamį, kad jis nieko nelaukęs sustabdė mašiną, atidavė man odinę striukę žaliai uniformai paslėpti ir paskolino dešimtinę, kad turėčiau už ką pavalgyti, kol nusigausiu į Kanadą. Išlipęs priverčiau jį užrašyti man savo adresą ir pažadėjau paštu atsiųsti pinigus, vos tik mažumą praturtėsiu.

Ko gero, ilgainiui nukaksiu į Kanadą, bet pakeliui tikriausiai sustosiu prie Kolumbijos upės. Norėčiau apsidairyti Portlendo, Hud Riverio ir Dalzo apylinkėse — gal sutiksiu kokį neprasigėrusį vyruką iš mūsų kaimo. Įdomu, kuo jie verčiasi nuo tada, kai valdžia įsigeidė nupirkti iš jų teisę būti indėnais. Aš net girdėjau, kad kiti genties vyrai ėmė ręsti prie tos daug milijonų dolerių kainavusios hidroelektrinės suklypusius medinius grįstus ir bado žeberklais lašišas žemiau užtvankos. Daug duočiau, kad galėčiau tai pamatyti. O labiausiai norėčiau pamatyti tarpeklį, idant vėl atgytų prisiminimai.

Seniai ten buvau.

Išnašos

“Mažybinė vardo Randle forma Randy reiškia „ištvirkęs“ (vert. past.)