Ir kaip ji viską suspėja Эллисон Пирсон

Kaip suderinti motinystę ir darbą? Šiai problemai skirtas britų rašytojos bestseleris „Ir kaip ji viską suspėja“. Patrakusiame, iki ašarų juokingame ir liūdname romane rašytoja, pasitelkusi kandžią ironiją bei žaismingą stilių, meistriškai atskleidžia XXI a. dirbančią moterį kamuojančias dilemas.

Iš anglų kalbos vertė

Dominikas Aleksiūnas

Turinys

Pirma dalis

1. Namai

2. Darbas

3. Linksmos šventės

4. Kalėdos

5. Antra Kalėdų diena

6. Motinystės teismas

Antra dalis

7. Laimingų Naujųjų metų

8. Kalasi dantys

9. Kai aš pirmą kartą pamačiau Džeką

10. Gimimo diena

11. Tik negalvok, kam to reikia

12. Susipažinkite — Keitės tėtis

13. Parduotuvės

14. Moksleivių atostogos

Trečia dalis

15. Balandžiai

16. Baigiamasis pristatymas

17. Dieną naktį

18. Motinystės teismas

19. Meilė, melas ir pinigai

20. Tokie mes buvome

21. Sekmadienis

22. Kiek tai kainuoja?

23. Velykos

24. Keitė triumfuoja

25. Vėl į mokyklą

26. Motinos mirtis

27. Permaina

28. Ką pamatė motina

Ketvirta dalis

29. Prekybos centras

30. Mažų kojyčių tapenimas

31. Auklės krizė

32. Paskubėjau sugrįžti

33. Raštelis

34. Namo pas mamą

35. Nežinau atsakymų

36. Žabangos

37. Pietus su Robinu

38. Krioklys

39. Endšpilis

40. Motinystės teismas

41. Tai tu, mažutėli

Epilogas

Su meile - Evei

Autobuso ratai vis sukas ir sukas,

Sukas ir sukas, sukas ir sukas.

Autobuso ratai vis sukas ir sukas —

Per visą dienelę

Vaikeliai autobuse vis u-aa, u-aa,

U-aa, u-aa, u-aa, u-aa, u-aa, u-aa,

Vaikeliai autobuse vis u-aa, u-aa —

Per visą dienelę

Mamytės autobuse vis ša-ša-ša, ša-ša-ša,

Ša-ša-ša, ša-ša-ša, ša-ša-ša,

Mamytės autobuse vis ša-ša-ša, ša-ša-ša.

Per visą dienelę

Šiuolaikinė anglų liaudies daina

Pirma dalis

1 Namai

1.37 nakties: Kaip aš čia atsidūriau? Gal kas nors malonėtų pasakyti? Kalbu ne apie šią virtuvę, o apie gyvenimą. Šįvakar mokykloje kalėdinių giesmių koncertas, o aš daužau šventinius pyragaičius su vaisių įdaru. Ne, kalbėkime aiškiai. Aš juos aptraiškau, o tam reikia kur kas daugiau pastangų ir subtilumo.

Išmetusi prašmatnią Sainsbury pakuotę, išlupu pyragaičius iš folijos kaušelių, dedu ant pjaustymo lentos ir trinkteliu kočėlu į jų nekaltus, miltais nubarstytus veidus. Patikėkit, tai ne taip paprasta, kaip gali atrodyti. Trinktelėsi per smarkiai, ir pyragaitis suzmeks kaip reveransą daranti storulė — išsiskleis sijonai ir pradės į šalis sunktis vaisiai. Bet sudavus tvirtu, ryžtingu judesiu, tarsi traiškant nedidelį vabalą, tešla viršuje jaukiai apibyra, ir pyragaitis atrodo tarsi keptas namuose. To aš ir siekiu. Namai, mieli namai. Namuose sėdi gera mama, kepanti vaikams pyragaičius.

Vargai prasidėjo prieš dešimt dienų, kai Emilė iš mokyklos parnešė raštelį, dabar pritvirtintą prie šaldytuvo Tinkio Vinkio magnetuku. Raštelyje tėveliai prašomi savo noru parūpinti šventinių užkandžių Kalėdų pobūviui, rengiamam po giesmių koncerto. Raidės išspausdintos aviečių spalva, o apačioje, prie panelės Empson parašo, droviai šypsosi besmegenis su kvadratine studento kepure. Tačiau tegu jūsų neapgauna draugiškas jo tonas ar šauktukų protrūkis!!! Ne, ne. Mokyklos rašteliai — tai šifruotės, o jų kodas taip gudriai užmaskuotas, kad jį iššifruotų nebent Blečlio parko1 darbuotojai arba kaltės kamuojamos, nuolat neišsimiegančios moterys.

Štai kad ir tas žodis „tėveliai“. Rašydami „tėveliai“ iš tikrųjų jie omenyje vis dar turi motinas. (Ar bent vienas tėvas, turintis žmoną, yra kada skaitęs raštelį iš mokyklos? Taip turbūt pasitaiko, tačiau tie rašteliai — tai kvietimai į pobūvį, tiksliau — kvietimai į pobūvį, įvykusį mažiausiai prieš 10 dienų.) O ką reiškia „savo noru“? Mokytojų kalba tai reiškia žūt ar būt, arba jūsų vaikas jūsų pasirinktą vidurinę mokyklą matys kaip savo ausį. Na, o šventinių užkandžių, be abejo, tinginė ir apgavikė mama neturi teisės pirkti prekybos centre.

Iš kur aš tai žinau? Ogi prisimenu, kaip mano mama susižvalgė su ponia Fridą Deivis 1974 metais, kai berniukas žalia nelabai švaria striukele per Derliaus šventę priėjo prie altoriaus, nešinas dviem skardinėm konservuotų Libby persikų batų dėžutėje. Tokio žvilgsnio neįmanoma pamiršti. Jis bylojo: kas ta pasigailėjimo verta apsileidėlė, kuri nutarė pašlovinti Dievo dosnumą artimiausios Spar parduotuvės konservais, kai gerasis Viešpats aiškiai prašo į celofaną suvyniotos įvairių vaisių kraitelės? Arba pynutės. Fridos Deivis kepta pynutė, kurią jos dvynukai nešė per visą bažnyčią, buvo supinta tankiai kaip Reino mergelės kasa.

— Matai, Katerina, — vėliau aiškino ponia Deivis, nepritariamai uostydama arbatos pyragaičius, — yra motinų, kurios stengiasi, kaip tavo mama ir aš. O yra žmonių, kurie, — ji nosimi giliai įtraukė oro, — nesistengia.

Be abejo, aš žinojau, kas jie tokie. Tai Moterys, Kurios Viską Daro Atbulomis Rankomis. Jau 1974 metais ėmė sklisti negražios kalbos apie dirbančias motinas. Apie moteris, vilkinčias kostiumėlius su kelnėmis ir net, kalbėjo, leidžiančias vaikams žiūrėti televizorių nesutemus. Piktos kalbos lipte lipo prie tų moterų, kaip dulkės prie užuolaidėlių jų namuose.

Tai matote, dar normaliai nesuvokdama, ką reiškia būti moterimi, aš jau supratau, kad moterų pasaulis padalytas į dvi dalis: tikras motinas, pasiaukojančias obuolių pyragų kepėjas ir priekabias vonių švarumo tikrintojas, ir tas kitas. Sulaukusi trisdešimt penkerių, tiksliai žinau, kuriai kategorijai priklausau, ir būtent dėl to gruodžio 13-osios naktį daužau kočėlu pyragaičius su vaisių įdaru, kol jie pasidaro panašūs į mamos keptus. Seniau moterims pakako laiko kepti pyragus, bet jos turėjo apsimetinėti, kad junta orgazmą. Dabar mes išmokome pasiekti orgazmą, užtat turime apsimetinėti, kad pačios kepame pyragus. Ir tai vadinama pažanga.

— Prakeikimas, prakeikimas. Kur Paula nukišo sietelį?

— Ką tu sau galvoji, Keite? Ką čia veiki? Antra valanda nakties.

Markstydamasis nuo šviesos, virtuvės tarpdury stovi Ričardas-Ričis su Džermino gatvėje pirkta pižama, nuskalbta ir susivėlusią kaip kūdikių šliaužtinukai. Ričis, kurio angliškas supratingumas beribis, o gerumas netrukus išseks. Lėtapėdis Ričardas, kaip jį vadina mano amerikietė kolegė Kendė, nes darbas jo architektūros bendrovėje, kurioje laikomasi verslo etikos, galutinai sulėtėjo, jam reikia pusvalandžio šiukšlėms išnešti, o be to, jis amžinai liepia man neskubėti:

— Lėčiau, Keite, tu kaip tam atrakcione, kaip jis vadinasi? Tas, kur klykiantys žmonės prispaudžiami prie šono, kol tas, kaip jį po galais, sukasi?

— Išcentrinė jėga.

— Žinau. Kaip vadinasi atrakcionas?

— Neturiu supratimo. Mirties kubilas?

— Būtent.

Aš jį suprantu. Dar nesu tokia beviltiška, kad nesuvokčiau, jog jis kalba apie gyvenimą, o ne apie pyragų klastojimą vidury nakties. Ir dar nuovargį. Tarsi jūra užliejantį nuovargį; tiesą sakant, po Emilės gimimo taip ir nespėjau atsigauti. Penkerius metus vaikštau, slegiama švininės nemiegotų naktų naštos. Bet ką galiu pakeisti? Šiandien popiet nulėkti į mokyklą ir viską išlieti, ant šventinio vaišių stalo įžūliai švystelėjus Sainsbury skanėstą? Tada prie mamytės, „kurios amžinai nėra“, ir „mamytės, kuri rėkia“, Emilė galės pridurti „mamytę, kuri nesistengia“. Kai po dvidešimt metų Bakingemo rūmų teritorijoje mano dukrą suims už pasikėsinimą pagrobti karalių, žinių programoje pasirodys kriminalinės psichologijos žinovas ir tars: „Draugai mano, kad Emilės Šatok psichologinių problemų šaknys glūdi mokykliniame kalėdinių giesmių koncerte, kai motina, ir šiaip menkai domėjusis dukters gyvenimu, pažemino ją klasės draugų akivaizdoje“.

— Keite, ar girdi?

— Ričardai, aš ieškau sietelio.

— Kam?

— Noriu vaisinius pyragaičius apibarstyti cukraus pudra.

— Kam?

— Todėl, kad jie labai tolygiai parudavę, ir mokykloje visi supras, kad ne pati juos kepiau. Aišku?

Ričardas lėtai sumirksi kaip Stanas Lorelas2, suvokęs, kad vėl pakliuvo į keblią padėtį.

— Aš neklausiu, kam barstai. Klausiu, kam juos gamini. Keite, ar tu išprotėjai? Tik prieš tris valandas grįžai iš Valstijų. Niekas nė nesitiki, kad gaminsi šventinį patiekalą.

— Ką gi, užtat aš tikiuosi.

Pati nustembu, išgirdusi pyktį balse. Pastebiu, kaip Ričardas krūpteli.

— Tai kur Paula nudangino tą nelemtą sietelį?

Ričis staiga pasensta. Raukšlelė, kadaise tarsi linksmas šauktukas skyrusi mano vyro antakius, man nė nepastebėjus, pagilėjo ir virto penkių žiogrių varteliais. Mano mielasis keistuolis Ričardas, kadaise žiūrėjęs į mane kaip Denis Kveidas į Elen Baskin „Naujajame Orleane“, dabar, po trylikos lygiateisės ir nuoširdžios partnerystės metų, žvelgia į mane tarsi rūkantis skalikas į medicinos bandymus atliekantį mokslininką: jis supranta, kad tokie eksperimentai galbūt reikalingi žmonijos pažangai, bet žvilgsniu meldžia, kad jį paleistų.

— Nešauk, pažadinsi juos, — atsidūsta jis, ranka su dryžuota rankove rodydamas į viršų, kur miega mūsų vaikai. — Be to, Paula nieko nepaslėpė. Liaukis dėl visko ją kaltinti, Keite. Sietelio vieta stalčiuje prie mikrobangės.

— Ne, jo vieta čia, šitoje spintelėje.

— Jo ten nebėra nuo 1997 metų. Brangioji, būk gera, eik miegoti. Po penkių valandų tau reikės keltis.

Žiūriu, kaip Ričardas lipa laiptais į viršų, baisiai noriu eiti paskui jį, tačiau negaliu palikti šitokios virtuvės. Tiesiog negaliu. Aplink aršaus mūšio pėdsakai: tarsi šrapnelio skeveldros išbirę lėgo kubiukai; dvi išdarkytos Barbės, viena be kojų, kita be galvos, iškylauja ant languoto škotiško kelioninio kilimėlio, kuriame po paskutinės mūsų išvykos rugpjūčio mėnesį ant Primrouz Hilo dar likę žolės stiebelių. Ant grindų prie daržovių lentynos guli krūva razinų: puikiai atsimenu, kad jos buvo ten tą rytą, kai išvažiavau į oro uostą. Kol manęs nebuvo, kai kas pasikeitė: į didelę stiklinę vazą, stovinčią ant pušinio stalelio prie durų į sodą, įdėta pustuzinis obuolių, tačiau niekam neatėjo į galvą pirma išimti ten buvusius vaisius, ir ant dugno likusios kriaušės ašaroja lipniais geltonais sakais. Sumetu kriaušes į šiukšlių kibirą, nusipurtau prisilietusi prie supuvusių vaisių. Išplaunu ir išdžiovinu vazą, rūpestingai nušluostau obuolius, kad neliktų prilipusios nuo kriaušių gintarinės masės, ir sudedu atgal. Užtrunku gal kokias septynias minutes. Po to nuo nerūdijančio plieno darbastalio nubraukiu cukraus pudros pusnis, tačiau netikėtai pasklinda blogas kvapas. Pauostau šluostę. Ji apglitusi nuo bakterijų, skleidžia salsvai šleikštu dvoką tarsi vanduo, kuriame per ilgai stovėjo pamerktos gėlės. Kokia pašvinkusi turi būti šluostė, kad kas nors šiuose namuose susiprastų ją išmesti?

Sugrūdu šluostę į sklidiną šiukšlių kibirą, ir po kriaukle dairausi naujos. Žinoma, Keite, naujos nebus, tavęs juk čia nebuvo, kas galėjo nupirkti? Ištraukiu iš šiukšlių kibiro senąją ir pamerkiu į karštą vandenį, įpilu šlakelį „Detolo“. Dabar belieka tik padėti Emilei sparnus ir aureolę.

Išjungus šviesą, jau lipant laiptais, galvoje sukirba negera mintis: jei Paula šiukšlių kibire pamatys kartonines Sainsbury dėžutes, ji auklių telegrafu paskleis žinią apie didžiąją vaisinių pyragaičių klastotę. O, velnias. Ištraukiu dėžutes iš šiukšlių kibiro, susuku jas į vakarykštį laikraštį ir, laikydama gniutulą kuo toliau nuo savęs, išnešu pro duris. Apsižvalgiusi ir įsitikinusi, kad manęs niekas nemato, įgrūdu jį į didelį juodą maišą, stovintį prie paradinių namo durų. Galiausiai, atsikračiusi kaltės įrodymų, einu miegoti. Pro laiptinės langą per gruodžio rūką matau, kaip virš Londono kabo pasviręs mėnulio pjautuvas. Net mėnulis kartą per mėnesį ištaiko laiko pasėdėti atsilošęs. Žinoma, juk mėnulio žmogus yra vyras. Jei gyventų moteris, ji niekada neprisėstų. Na, sakykit, ar prisėstų?

Neskubėdama valausi dantis, ties kiekvienu krūminiu suskaičiuoju iki dvidešimt. Jei vonios kambary užtruksiu pakankamai ilgai, Ričardas užmigs ir nebenorės sekso. Jei sekso nebus, rytą galėsiu nesimaudyti vonioje. Jei nesimaudysiu vonioje, liks laiko pradėti tvarkyti susikaupusį elektroninį paštą, o gal net pakeliui į darbą spėsiu nupirkti dovanų. Iki Kalėdų liko tik dešimt darbo dienų, aš turiu nupirkusi devynias dovanas, o tai reiškia, kad reikia nupirkti dar dvylika, jau nekalbant apie dovanėles, skirtas įdėti į vaikų kojines. Be to, dar nepristatė pirkinių iš Kwik Toy, skubaus dovanų užsakymo internetu tarnybos.

— Keite, ar jau eini miegoti? — iš miegamojo klausia Ričis. Jo balsas mieguistas. Gerai. — Noriu su tavim pasikalbėti. Keite?

— Minutėlę, — atsakau. — Tik užbėgsiu aukštyn pasižiūrėti, ar viskas gerai.

Lipu laiptais iki kitos aikštelės. Čia kilimas baisiai atspuręs, ties kiekvienos pakopos kraštu jis atrodo kaip sutrypta žolė, kurią atrandi, pasibaigus penkias dienas ūžusioms vestuvėms. Kas nors čia būtinai paslys. Viršuje pastoviu, atgaunu kvapą ir tyliai keikiu aukštus, siaurus Londono namus. Tylutėliai stoviu prie vaikų miegamųjų durų ir klausausi, kaip skirtingai jie miega: berniukas šnarpščia kaip paršelis, mergytė — kartais atsidūsta it princesė.

Kai negaliu užmigti (patikėkit — svajočiau vien apie miegą, jei mano sąmonė nebūtų perpildyta svajonėmis apie kitus dalykus), mėgstu įsėlinti į Beno kambarį, atsisėsti ant mėlynosios kėdutės ir žiūrėti į savo vaiką. Atrodo, tarsi mano kūdikis pulte puolė į sapnų karalystę, nelyginant mažas žmogutis į judantį autobusą. Šiandien jis guli kniūbsčias, išsikėtojęs per visą lovytę, rankas išskleidęs į šalis, mažyčiais pirštukais suėmęs nematomą stulpą. Prie jo skruosto prigludusi šlykšti kengūra, kurią jis tiesiog dievina. Vaikas turi pilną lentyną puikiausių minkštų žaisliukų, kokius tik gali nupirkti rūpestingi tėvai, o ką jis myli labiausiai? Žvairą sterblinį iš nukainotų prekių konteinerio Woolies parduotuvėje. Benas dar nemoka pasakyti, kad nori miego, todėl paprasčiausiai sako „Gū“. Be savo „Gū“ jis negali užmigti, nes „Gū“ jam reiškia miegą.

Per pastarąsias keturias dienas sūnų matau pirmą kartą. Keturios dienos, trys naktys. Pirmiausia skridau į Stokholmą trumpam susitikti su nervingu jaunu klientu, po to iš kontoros paskambino Rodas Taskas ir liepė mikliai lėkti į Niujorką paguosti seno kliento ir duoti garbės žodį, kad naujas klientas nereikalaus per daug mano laiko.

Benjaminas niekada manęs nekaltina, kad išvažiuoju. Tam jis dar per mažas. Pasitinka mane netverdamas džiaugsmu, plačiai modamas rankutėmis, lyg aistruolis per Holivudo premjerą. Užtat sesė elgiasi visai kitaip. Emilei penkeri, ir ji pilna pavydžios išminties. Mamytės sugrįžimas jai tarsi ženklas pradėti įmantrių užgauliojimų ir bausmių ataką:

— Tiesą sakant, Paula man jau skaitė šitą knygutę.

— Bet aš noriu, kad tėvelis mane maudytų.

Karalienė motina svetingiau pasitiko Volis Simpson3 negu Emilė mane, grįžtančią iš komandiruotės. Bet aš su tuo susitaikiau. Tik širdis sugula tarsi kokiomis klostėmis, bet kažin kaip viską ištveriu. Galbūt manau, kad to ir nusipelniau.

Palieku tyliai parpiantį Beną ir atsargiai praveriu kito kambario duris. Blausioje matinės tarsi cukraus glajus Pelenės lempos šviesoje mano dukra guli nuogut nuogutėlė, lyg ką tik gimus, kaip jai labiausiai patinka. (Drabužiai, išskyrus Pelenės ir princesės apdarus, ją nuolat erzina.) Užtraukiu antklodę, ir ji pasipriešindama krusteli kojomis tarsi bandomoji varlė. Net kūdikystėje Emilė negalėjo pakęsti, kai ją užkloja. Buvau nupirkus užtrauktuku užsegamą miegmaišį, tačiau ji, išpūtusi žandukus kaip Vėjų dievas senovinio žemėlapio kampe, imdavo taip po jį kultis, kad galiausiai teko susitaikyti su pralaimėjimu ir atsisakyti sumanymo. Net mano mergaitei miegant, kai jos veidukas švelnus kaip pūkuotas abrikosas, matyti valingai atsikišęs smakras. Naujausiame mokytojos įvertinime rašoma: „Emilė niekam nenusileidžia, jai reikės išmokti susitaikyti su pralaimėjimu“.

— Tau ką nors primena, Keite? — paklausė Ričardas ir viauktelėjo tarsi užmintas šunytis (pastaruoju metu įprato taip juoktis).

Visus šiuos metus aš stengiausi paaiškinti dukrai — manau, kad ji jau pakankamai didelė tai suprasti, — kodėl mamytei reikia eiti į darbą. Nes ir mama, ir tėtis turi uždirbti pinigų, kad galėtų sumokėti už namą ir viską, kas jai taip patinka — baleto pamokas ar atostogas. Mamytė turi darbą, kuris jai sekasi, o moterims iš tikrųjų taip pat svarbu dirbti, kaip ir vyrams. Kiekvieną kartą mano kalba pasiekia jaudinančią kulminaciją — čia ir trimitai, ir chorai, ir plevėsuojančios seserijos vėliavos, — kurioje pažadu Emilei, kad ji viską supras, kai užaugs didelė ir pati norės daryti tai, kas jai įdomu.

Deja, argumentai apie lygias galimybes, jau seniai įsitvirtinusias liberalioje Vakarų visuomenėje, nedaro jokios įtakos fundamentalistinių nuostatų penkiametei. Nėra jai kito Dievo, tik mamytė, o tėvelis — jos pranašas.

Rytą, man ruošiantis eiti į darbą, Emilė vis klausinėja manęs to paties, kol man kyla noras jai užvožti, o paskui visą kelią iki kontoros dėl to norisi verkti.

— Ar šiandien tu mane paguldysi? Ar mamytė mane šiandien paguldys? Kas mane šiandien paguldys? Ar tu, mama, tu?

Ar žinote, kiek yra būdų pasakyti „ne“, neištariant paties žodžio? Aš žinau.

Nepamiršti

Angelo sparnai. Sužinoti, kiek kainuos naujas laiptų kilimas. Iš šaldiklio išimti lazanją šeštadienio pietums. Nupirkti ritinį virtuvinio popieriaus, specialų, kaip ten jį, nerūdijančio plieno valiklį, dovaną ir atviruką Hario gimtadieniui. Kiek Hariui metų? Penkeri? Šešeri? Kaip tikra mama turiu suruošti padorią dovanų kraitelę. Nupirkti Kalėdų eglutę ir madingą girliandą, kurią rekomendavo Telegraph (Selfridges ar Habitat? Nebepamenu. Prakeikimas). Kalėdinis kyšis/dovana („Eurostar“ bilietas? Pinigai? DKNY?) Emilei reikia lėlės — sisiojančio pūpso (tik per mano lavoną). Dovana Ričardui (Vyno degustacija? Bilietai į „Arsenalą“? Pižama?) Dovana uošviams „Pradingę sodai... (kokie?)“ Paprašyti, kad Ričardas paimtų drabužius iš valyklos. Pobūvis kontoroje. Kuo apsirengti? Juoda aksomo — per maža. TUOJ PAT liaukis valgius. Alyvinės tinklinės kojinės. Kojų depiliacija — nėra laiko, geriau nusiskusti. Užsisakyti stresą šalinantį masažą. Kuo greičiau užsirašyti pašviesinti plaukus, nes jau pradedu atrodyti kaip pusamžis Džordžas Maiklas. Suspaaaausti dubens apačią! Nusipirkti kontraceptikų. Glajumi aptepti tortą (koks glajus? — pažiūrėti virimo knygoje). Spanguolės. Mini dešrelės pobūviams. Pašto ženklai atvirukams, antra klasė, 40 vnt. Dovana E mokytojai? Trūks plyš iki išvykstant Kalėdų pas uošvius atpratinti Beną nuo čiulptuko. Paskambinti Kwik Toy, bato aulo nevertai dovanų užsakymo internetu kompanijai. Tepinėlio testas NB. Vyras, džinas, Vin santo. Paskambinti mamai. Kur nukišau Saimono Hopkinsono „išdžiovink su fenu“ keptos žąsies receptą? Įdaras? Žiurkėnas???

2 Darbas

6.37 ryto: „Brangią dieną švęs-dami už-gimimo Viešpaties linksmink-imės ir džiaukim-mės, Dievui gar-bę duodami giedokime“.

Emilė mane kumščiuoja, tampo, o kai nė tai negelbsti, užgieda Kalėdų giesmę. Ji stovi prie mano lovos ir nori sužinoti, kur jos lauktuvės. „Jų meilės nenupirksi, — sako mano anyta, kuri, matyt, šiam reikalui niekada nėra išleidusi pakankamai daug pinigų.

Kartą tikrai bandžiau grįžti iš komandiruotės tuščiomis rankomis, tačiau pakeliui iš Hitrou oro uosto mano pasiryžimas išgaravo, ir taksi vairuotojui liepiau sustoti Hounslou, kur nėriau į Toys-R-Us mirguliuojančių šviesų jūrą, dar labiau sustiprindama alinantį kelionės nuovargį.

Emilės pasaulinė Barbių kolekcija dabar tokia sensacingai nevalyva, kad netrukus galės atsidurti Treisės Emin4 parodoje. Flamenko Barbė, Milano Barbė (futbolininko uniforma, dailūs bucai), Tailando Barbė — lanksti, maža koketė, sugebanti atsilenkti atgal tiek, kad pasiekusi gali čiulpti savo kojų pirštus, ir ta, kurią Ričardas vadina Klauso Barbe, baugi antžmogiška blondinė nereginčiomis mėlynomis akimis su jojimo kelnėmis ir juodais ilgais batais.

— Mamyte, — sako Emilė, tarsi žinovė įvertindama naujausią dovaną, — ši pasakų Barbė galėtų mostelėti burtų lazdele ir padaryti, kad Kūdikėlis Jėzus nepyktų.

— Jėzaus istorijoje Barbės nėra, Emile.

Ji perveria mane savo puikiuoju, demonstratyviai kilniadvasišku Hilari Klinton žvilgsniu, sakyte sakančiu: „žinok, kad man tai skaudžiau negu tau“.

— Ne tas Kūdikėlis Jėzus, — atsidūsta. — Kitas, kvailute.

Matote, grįžus iš komandiruotės iš penkiametės galima nupirkti ne meilę, ne atlaidumą, o bent šiokią tokią amnestiją. Keletą brangių minučių, kol poreikį kaltinti nugali nekantrumas atplėšti paketą. (Dirbanti motina, kuri tvirtina nepapirkinėjanti savo vaikų, į CV gali įsirašyti dar žodį „melagė“.) Emilė dabar turi dovanas kiekvienai motinos neištikimybei flirtuojant su tarnyba atminti, kaip mano motina gaudavo naują pakabuką apyrankei kiekvieną kartą, kai tėvas užmegzdavo romaną su kita moterimi. Kai tėtis mus paliko (man buvo trylika), mama vos galėjo pakelti ranką su auksiniu antrankiu ant riešo.

Guliu galvodama apie tai, kad galėjo būti daug blogiau (mano vyras bent jau ne alkoholikas, nepraleidžiantis nė vieno sijono), kai į miegamąjį įkeverzoja Benas, ir aš vos galiu patikėti savo akimis:

— O Dieve, Ričardai, kas jo plaukams?

Ričardas dirsteli iš po antklodės krašto taip, tarsi savo sūnų, kuriam sausį sueis vieneri, matytų pirmą kartą:

— A, tai Paula buvo nuvedus jį į kirpyklą prie garažo. Sakė, kad plaukai lenda į akis.

— Jis atrodo lyg hitlerjugendo žaliūkas.

— Ką gi, juk aišku, kad plaukai ataugs. Paula pagalvojo, na, ir aš taip pat, kad tos lordo Fontlerojaus garbanos... juk šiuolaikiniai vaikai ne taip atrodo, tiesa?

— Jis ne šiaip koks vaikas. Jis mano kūdikis. Aš noriu, kad jis taip ir atrodytų. Kaip kūdikis.

Pastebėjau, kad Ričardas pastaruoju metu į visus mano pykčio protrūkius reaguoja vienodai. Nulenkia galvą, tarsi suprasdamas, kad neverta priešintis branduoliniam puolimui, bet šį rytą net jis nesugeba užgniaužti maištingo burbėjimo.

— Gal nemanai, kad mes su kirpėja turėjome surengti skubią tarptautinę telefoninę konferenciją.

— Ir ką tuo nori pasakyti?

— Tik tai, kad tau reikia išmokti į viską žiūrėti paprasčiau, Keite.

Jis įgudusiu rankos mostu apglėbia kūdikį, pakelia jį, nuo mažos nosytės nušluosto didžiulį snarglį ir lipa žemyn pusryčiauti.

7.15 ryto: Kartais pereinant nuo namų prie darbo režimo tenka taip staiga perjungti pavarą, kad galiu prisiekti, jog girdžiu, kaip smegenyse džerkšteli krumpliaračiai. Grįžti prie rūpesčio vaikais irgi ne iš karto pavyksta. Kupina geriausių ketinimų, seku Džiulijos Endrius5 pavyzdžiu ir užlieju visus aistringu sportininkės entuziazmu bei nepakaltinamos pamišėlės ulbėsiu:

— Na, vaikučiai, ko norėsite pusryčiams?

Emilė ir Benas truputį pakenčia gerąją nepažįstamąją, kol pagaliau Benas nebeištveria, atsistoja aukštoje kėdutėje ir įgnybia man į ranką, tarsi norėdamas įsitikinti, kad čia tikrai aš. Praeina dar vienas įtampos pusvalandis, ir vaikai lengviau atsikvepia, matydami įprastą irzlią mamą.

— Valgysite dribsnius, ir kad negirdėčiau! Ne, neturime „Fruitibix“. Man nerūpi, ką jums leidžia tėvelis.

Ričardui reikia išeiti anksti. Jis su klientu važiuoja apžiūrėti sklypo statybai Batersyje. Ar aš galiu sulaukti Paulos? Taip, jei tik galėsiu išeiti 7.45 ir nė minutės vėliau.

7.57 ryto: O štai ir ji, pertekusi nė neketinančio atsiprašyti žmogaus pasiteisinimų. Transportas, lietus, žvaigždžių padėtis. Juk žinai, Keite, kaip būna. Iš tiesų žinau. Kur reikia, užjaučiamai caksiu liežuviu ir dūsauju, o auklė išsiverda kavos ir abejingai perverčia mano laikraštį. Priminti, kad per dvidešimt šešis darbo mūsų vaikų aukle mėnesius Paula sugebėjo vėluoti kas ketvirtą rytą, reikštų prašytis kivirčo pavojų, bet kivirčas užnuodytų orą, kuriuo kvėpuoja mano vaikai. Todėl ne, kivirčo nebus. Tik ne šiandien. Turiu tris minutes nulėkti iki autobuso stotelės, iki kurios reikia eiti aštuonias minutes.

8.27 ryto: Vėluoju į darbą. Įžūliai, begėdiškai vėluoju. Autobuso juostoje grūstis. Išlipu iš autobuso. Plyštančiais iš skausmo plaučiais galvotrūkčiais nulekiu Sičio gatve ir šaunu skersai Finsberio aikštę, batų pakulnėmis it nusižengėlė gadindama pievelę, kol senukas, kurio darbas yra aprėkti bėgančius per žolę, man pavymui sušunka: „Ei!“

— Ei, panele! Ar negalite apeiti aplink, kaip normalūs žmonės?

Nemalonu, kai ant tavęs šaukia, bet labiau nerimauju pajutusi, kad kažkokia smulki, gėdinga mano asmenybės dalelė visai patenkinta, viešai pavadinta „panele“. Sulaukus trisdešimt penkerių, kai prie žemės traukos jėgos prisideda dar maži vaikai, komplimentais nebelyja. Be to, kirsdama tiesiai, sutaupiau pustrečios minutės.

8.47 ryto: Viena iš seniausių ir garbingiausių Sičio institucijų — Edwin Morgan Forster investicijų bankas — stovi Brodgeito ir Šv. Antano skersgatvio sankryžoje; tai XIX a. tvirtovė su didžiuliu išsišovusiu XX a. stiklo priestatu, todėl atrodo, tarsi laineris būtų įsirėžęs į universalinę parduotuvę ir išlindęs kitoje jos pusėje. Artėdama prie pagrindinio įėjimo, sulėtinu tempą iki ristelės, ir mintyse patikrinu parengtį.

Batai du, vienodi? Taip.

Švarkas neišteptas kūdikio vėmalais? Ne.

Sijonas nesulindęs į kelnaites? Ne.

Liemenėlės nematyti? Ne.

Gerai, einu į vidų. Guviai perbėgu marmuro vestibiulį, parodžiusi apsaugininkui Džeraldui leidimą. Po rekonstrukcijos, atliktos prieš pusantrų metų, Edwin Morgan Forster banko vestibiulis, anksčiau atrodęs kaip normalus bankas, primena ruso konstruktyvisto suprojektuotą zoologijos sodo pingvinų aptvarą. Visi paviršiai akis veriančio arktinio baltumo, tik galinė siena turkio spalvos, lygiai tokios pat, kaip mano senelės sesers Filės mėgstamo muilo, kurį ji prieš trisdešimt metų pirkdavo Jardlio dovanų parduotuvėje; tačiau interjero dizaineris ją pavadino „artima vandenynui vizijų ir ateities spalva“. Už šią išmintį firma, kuriai mokama už žmonių pinigų tvarkymą, nepatvirtintais duomenimis sumokėjo 750 000 dolerių.

Ar galite įsivaizduoti tokį pastatą? Septyniolika aukštų ir tik keturi liftai. Padalykite iš 430 darbuotojų, iškaitykite šešis lėtapėdžius, kurie valandą renkasi, kurį mygtuką paspausti, du pašlemėkus, kurie niekada nepalaikys atidarytų durų, ir Rozą Kleb su sumuštinių vežimėliu, ir gausite, kad laukti teks keturias minutes — arba lipti laiptais. Lipu laiptais.

Išraudusi kaip rožė užkopiu į keturioliktą aukštą ir tuoj pat susiduriu su Robinu Kuperiu-Klarku, mūsų Investicijų skyriaus direktoriumi nepriekaištingu verslo kostiumu. Mudviejų kūno kvapai prasmingai susimaišo. Aš dvokiu prakaitu. Nuo jo dvelkia Floris Elite, sumišęs su privačios mokyklos ir riešutmedžio apdailos prašmatniame automobilyje aromatais.

Robinas labai aukštas, ir turi talentą taip žiūrėti iš aukštybių, kad žmogus nesijaučia menkas nei tiesiogine, nei perkeltine prasme. Niekas nenustebo, kai pernai iš nekrologo sužinojome, kad jo tėvas buvo vyskupas ir Kryžiaus ordino kavalierius. Robinas atrodo kaip neįveikiamas šventasis: dirbdama EMF ne kartą buvau pamaniusi, kad man jau galas, tačiau kaskart gelbėdavo jo gerumas ir pašaipi pagarba.

— Nuostabi veido spalva, Keite, buvai slidinėti?

Robino lūpų kampučiuose žaidžia šypsena, tačiau vienas vešlus žilas antakis krypteli laikrodžio, kabančio virš darbo stalo, link.

Ar verta apsimesti, kad esu darbe jau nuo septynių ir tik trumpam išbėgau išgerti kapucino kavos? Žvilgtelėjusi į kitą kontoros galą, pamatau prie vandens vėsintuvo klastingai išsišiepusį savo asistentą Gajų. Prakeikimas. Gajus, matyt, ką tik mane pastebėjo, nes jo griausmingas balsas atsklinda iš tolo, pro palinkusias brokerių galvas, pro smakrais prispaustus telefonų ragelius, pro sekretores, pro Europos dokumentų stalą ir „Pasaulio investicijų“ komandą vienodais purpuriniais marškiniais:

— Dokumentus iš Bengt Bergman padėjau ant tavo stalo, Katerina, — praneša jis. — Gaila, kad tau ir vėl nepavyko laiku ateiti.

Atkreipkite dėmesį į tą „ir vėl“ — nuodų lašą ant durklo smaigalio. Šlykštus padlaižys. Kai prieš trejetą metų Gajui Čeisui skyrėme stipendiją studijoms Europos verslo mokykloje, jis buvo gudročius iš Oksfordo Baliolio kolegijos, vilkėjo senovinį kostiumą su liemene ir dažnai pamiršdavo nusiprausti. Grįžo dėvėdamas anglies pilkumo Armani kostiumą, veide sustingusia negailestingo karjeristo išraiška. Manau nesuklysiu sakydama, kad Gajus — vienintelis vyras EMF, kuriam patinka, jog aš turiu vaikų. Vėjaraupiai, vasaros atostogos, Kalėdų giesmės — tai galimybės, leidžiančios Gajui sušvytėti, nes manęs nėra darbe. Matau, kaip Robinas Kuperis-Klarkas laukiamai žiūri į mane. Galvok, Keite, galvok.

Sityje nesunku sugalvoti pasiaiškinimą, kodėl vėluoji. Svarbiausia, pasak mano draugės teisininkės Debros, kad priežastis būtų vyriška. Viršininkai be galo pasibaisėtų pasakojimu apie nemiegotą naktį prie vemiančio kūdikio arba staiga be įspėjimo dingusią auklę (už vaikų priežiūrą moka abu tėvai, bet atsako už jį kažkodėl tik motinos), mielai išklauso pasakojimus apie sugedusius automobilių variklius. „Automobilis sustojo/apvogė“. „Kad būtumėte matę, kokia kilo (aprašyti nutikimą) sankryžoje (įrašyti gatves) sumaištis“. Bet kuris iš jų puikiai tiks. Pastaruoju metu vyriškų pasiteisinimų repertuarą papildė istorijos apie automobilių signalizacijas — nors šios pasižymi moteriškais bruožais (yra nenuspėjamos ir garsiai spiegia), tačiau iš esmės susijusios su vyriškais pasiaiškinimais, be to, jas remontuoja dirbtuvėse.

— Kad būtumėte matę, kas darėsi prie Dalstono sankryžos, — aiškinu Robinui, nutaisiusi stojišką visko mačiusios miestietės veido išraišką ir išskėstomis rankomis vaizduodama automobilių mūšio lauko panoramą. — Kažkoks beprotis baltu furgonu. Šviesoforų signalai išsiderino. Neįtikėtina. Tupėjau ten, na, gal kokias dvidešimt minučių.

Robinas linkteli galva:

— Kai vairuoji Londone, pradedi svajoti apie keliones traukiniu.

Stoja trumpa tyla. Bandau ja pasinaudoti ir pasiteirauti apie Džilės Kuper-Klark, kuriai vasarą buvo diagnozuotas krūties vėžys, sveikatą. Tačiau Robinas iš tų anglų, kurių išankstinio perspėjimo sistema sulaiko ir nukreipia šalin bet kokius asmeninio pobūdžio klausimus. Man jau žiojantis tarti Džilės vardą, jis sako:

— Pasakysiu Kristinai, kad pietums užsakytų staliuką, Keite. Žinai, prie Old Beilio atidarė naują restoraną — turbūt ten kepa neįtikusius liudytojus. Gali būti visai nieko, kaip tau atrodo?

— Taip, tik norėjau paklausti, kaip...

— Tai puiku. Pakalbėsim vėliau.

Darbo stalo prieglobstį pasiekiu jau atgavusi ramybę. Štai ką jums pasakysiu: aš labai mėgstu savo darbą. Gal ne visada taip atrodo, bet tai tiesa. Man patinka pragariškas skubėjimas, kai akcijos, kuriomis pasiklioviau, neša pelną. Man smagu priklausyti saujelei moterų, sutinkamų Keliaujančių verslo žmonių klube; grįžusi namo mėgstu draugams pasakoti apie kelionių košmarus. Man patinka viešbučiai, tarsi iš niekur atsirandantys paslaugūs tarnautojai, begaliniai baltos medvilnės patalynės plotai, kuriuose galiu džiaugtis išsiilgtu miegu. (Kai buvau jaunesnė, troškau miegoti su kuo nors, dabar, kai turiu porą vaikų, mano karščiausias troškimas — miegoti vienai, jei galima, dvylika valandų be pertraukos.) O labiausiai man patinka pats darbas: nervus audrinantis suvokimas, kad jis man sekasi, kad čia aš galiu kontroliuoti padėtį, visa kita gyvenime — gryniausia sumaištis. Man patinka, kad skaičiai manęs klauso ir niekada neklausia kodėl.

9.30 ryto: Įjungiu kompiuterį ir laukiu, kol jis pasikraus. Internetas šįryt toks lėtas, kad greičiau būtų nuskristi į Honkongą ir pačiai atsivežti Hang Seng indeksą. Surenku slaptažodį „Beno sauskelnės“ ir tuoj pat atsidarau Bloomberg puslapį patikrinti, kas per naktį įvyko rinkose. Nikkei indeksas pastovus, Brazilijos Bovespa, kaip visada, šoka pašėlusią sambą, o Dow Jones judesiai primena beviltiško ligonio kardiogramą. O taip, pupyte, žvarbu lauke, ir ne tik dėl to, kad pro savo langą matau, kaip rūkas apglėbia kontoros pastatus.

Patikrinu, ar nebuvo didesnių valiutų kurso permainų, ir peržvelgiu straipsnius apie svarbiausias bendrovių veiklos naujienas. Pagrindinis straipsnis apie Geilą Fender, prekiautoją obligacijomis, tiksliau — buvusią prekiautoją. Ji pateikė ieškinį savo firmai Lawrence Herbert dėl lyčių diskriminacijos, nes jos kolegos vyrai gaudavo didesnes premijas už blogesnius rezultatus. Straipsnio antraštė skelbia: „Ledo mergelė stingdo vyrus“. Žiniasklaidos akimis, Sityje dirba dviejų rūšių moterys: vienos panašios į Elžbietą I, kitos — į striptizo šokėją. Pasenusi „mergelės ir kekšės“ idėja, tik įvyniota į Wall Street Journal.

Asmeniškai aš visada svajojau tapti Sniego karaliene — gal jos drabužius galima kur nors nusipirkti? Balti kailiniai, stalaktitų aukštumo batų pakulnės ir prie jų priderintas ledkirtis. Na, nesvarbu; žinau, kad Geilos Fender istorija baigsis taip, kaip tokios istorijos visada baigiasi: ji burbtels: „Be komentarų“ ir nudelbusi akis pro šonines duris išeis iš teismo salės. Sitis moka slopinti maištininkus: mes žinome, kaip užčiaupti jiems burnas. Pavyzdžiui, apipilti juos 50 svarų vertės banknotais.

Atsidarau elektroninį paštą. Nuo to laiko, kai paskutinį kartą buvau kontoroje, man atėjo keturiasdešimt devyni laiškai. Greitai juos peržvelgiu ir išmėtau šiukšles.

Naujas investicijų žurnalas, pirmas numeris nemokamai? Į šiukšliadėžę.

Kviečiame jus į konferenciją globalizacijos klausimais ant Ženevos ežero kranto, už maitinimą atsako garsus virėjas Žanas Luisas... Į šiukšliadėžę.

Personalo skyrius nori sužinoti, ar sutinku filmuotis naujoje EMF mokomojoje vaizdajuostėje. Tik jei jie man paskirs atskirą furgoną, kuriame manęs lauks prie lovos pririštas Džonas Kjuzakas.

Ar aš pasirašysiu atviruką, skirtą vargetai iš iždo skyriaus, kurį ką tik atleido iš darbo? (Sako, Džefas Bruksas išėjo savo noru, bet greitai prasidės privalomi atleidimai.) Taip.

Gautų laiškų sąrašo viršuje — žinutė nuo Selijos Harmsvort, personalo skyriaus viršininkės. Ji rašo, kad mano viršininkas Rodas Taskas negali per pietų pertrauką pravesti instruktažo EMF stažuotojams: gal aš galėčiau jį pakeisti? „Mums būtų labai malonu jus matyti keturiolikto aukšto konferencijų salėje 13.00.“

Ne, ne, ne. Iki penktadienio turiu parašyti devynias fondų ataskaitas. Be to, 14.30 privalau dalyvauti labai svarbiame mokyklos vaidinime Kristaus gimimo garbei.

Sutvarkiusi darbo reikalus, galiu imtis tikrų laiškų, kurie man svarbūs: tai draugų žinutės, pokštai ir anekdotai, kaip saldainiai dalijami visam pasauliui. Jei mano karta tikrai išalkusi laiko, tai elektroninis paštas yra mūsų slaptas užkandis, paguodą teikiantis maistas. Sunku paaiškinti, kiek daug peno gaunu iš savo nuolatinių korespondentų. Štai Debra, mano geriausia draugė dar nuo kolegijos laikų, dabar dviejų vaikų motina, teisininkė iš Addison Pope firmos kitoje gatvės pusėje, priešais Anglijos banką, už kokių dešimt minučių kelio pėsčiomis nuo EMF. Tik aš nė karto nebuvau jos aplankyti. Dėl manęs ji galėtų dirbti nors ir Plutone. O štai Kendė. Nepraustaburnė mano kolegė, fondų valdytoja, interneto specialistė iš Rokavėjaus Niu Džersio valstijoje, Kendisė Marlena Straton. Ji mano darbo ir ginklo draugė, moteris, stovinti pasaulio korsetų gamybos avangarde. Mano mėgstamiausias literatūrinis personažas yra Rozalinda iš „Kaip jums patinka“. Kendės mėgstamiausias herojus — tas vyrukas iš Elmoro Leonardo detektyvų, ant kurio marškinėlių užrašyta: „Ne, jūs neapsirikote: man tikrai į viską nusispjauti“.

Kendė sėdi prie kolonos už penkiolikos pėdų nuo manęs, tačiau per įprastą darbo dieną mudvi persimetame vos keletu žodžių. Tačiau interneto erdvėje nuolat lankome viena kitą tarsi senamadiškos kaimynės.

Nuo ko: Kendės Straton, EMF

Kam: Keitei Redi, EMF

Keite,

Kl.: Kodėl ištekėjusios moterys storesnės už netekėjusias?

Ats.: Netekėjusi moteris pareina namo, pasižiūri, kas šaldytuve, ir eina į lovą. Ištekėjusi moteris pareina namo, pasižiūri, kas lovoje, ir eina prie šaldytuvo.

Kaip tu? Man cistitas. Per daug Sx.

Nuo ko: Debros Ričardson, Addison Pope

Kam: Keitei Redi, EMF

Labas rytas, kaip Šved ir NJ? Vargšele. Feliksas nukrito nuo stalo ir susilaužė ranką 4 vietose (nemaniau, kad įmanoma taip gausiai susilaužyti). Košmaras. Šešias valandas sėdėjau greitosios pagalbos skyriuje. Puiki mūsų sveikatos apsauga! Vkr Rubė pareiškė, kad myli auklytę, tėvelį, triušį, broliuką, visus teletabius ir mamytę. Būtent tokia tvarka. Smagu sužinoti, kad ne veltui stengiesi!

Npmršk: PIETAUJAM penktadienį! Tik nesakyk, kad atšauki. Debė Xxxx

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Kendei Straton

Kelios laisvesnės dienos: Stokholmas, Niujorkas, Haknis. Iki aušros klastojau vaisinius pyragaičius Emilės kalėdinių giesmių koncertui — geriau neklausk.

Be to, Pol Potas bjauriai apkirpo Beną — jis atrodo kaip žaliūkas iš hitlerjugendo. Nedrįsau skųstis, nes pati buvau išvykusi, o išvykimas tuoj pat atima visas motinystės teises. Dar reikia priminti Tamstai Mokytojui Rodui, kad šiandien turiu išeiti anksčiau, nes einu į koncertą.

Gal turi idėjų, kaip tai padaryti, neminint žodžių:

— vaikas,

— išeiti?

Sėkmės, Keitė xxx

PS: ką reiškia Sx? Kadaise lyg girdėjau šį tą panašaus.

Nuo ko: Kendės Straton

Kam: Keitei Redi

Mieloji, liaukis apsimetinėti namų deive. Žvelk kitoms mamoms tiesiai į akis ir sakyk: „Aš mirtinai užsiėmus ir man gera, o tau galas“.

Pasakyk rodui taškui, kad turi menstruacijų problemų. Australus bobiškos ligos gąsdina dar labiau negu britus.

IKI PSMT xxxxx

Žvilgtelėjusi į kitą kontoros galą, matau, kaip Kendė kažką maukia iš skardinėlės; sutikusi mano žvilgsnį, kilsteli ją aukštyn, tarsi siūlydama tostą į mano sveikatą. Dar neseniai Kendė mito vien koka kola — dietiška arba kitokia, todėl pasidarė plona kaip šakalys, užtat didele krūtine: tai padėjo įsigyti gausybę meilužių, bet meilės — ne. Kendė metais už mane vyresnė (jai dabar trisdešimt šešeri) ir apsigimusi viengungė; kartais aš jai pavydžiu laisvės daryti fantastiškus dalykus — eiti išgerti po darbo arba savaitgalį nueiti į tualetą, nelydimai smalsios penkiametės, arba ateiti į darbą pajuodusiais paakiais po bemiegės sekso nakties, o ne po bemiegės nakties, praleistos su klykiančiu sekso produktu. Prieš dvejus metus Kendė buvo susižadėjusi su konsultantu iš Anderseno firmos. Deja, ji taip įtemptai tvarkė vieno Vokietijos pensijų fondo reikalus, kad tris kartus iš eilės neatėjo į pasimatymą. Trečią kartą jos laukdamas Smitfildo restorane, Bilas užkalbino prie gretimo stalelio sėdinčią seselę iš Barto ligoninės. Rugpjūtį jie susituokė.

Kendė sako, kad palikuonimis pradės rūpintis tada, kai Cartier pradės gaminti biologinius laikrodžius.

Nuo ko: Keitės Redi, EMF

Kam: Debrai Ričardson, Adisson Pope

Miela D,

Taip vėlavau šįryt, kad negaliu daug rašyti. Neketinu atšaukti pietų.

Kodėl tikras Moteriškas pasiteisinimas visad atrodo skystesnis, negu melagingas vyriškas?

Sutrikau — Keitė

Nuo ko: Debros Ričardson

Kam: Keitei Redi

Todėl, kad jie nenori žinoti, jog tu turi gyvenimą, kvaiša.

PSMT penktadienį Dxx

Nutariau nesikreipti į Roda Taską ir asmeniškai neprašyti, kad anksčiau išleistų iš darbo į Emilės koncertą. Verčiau šią žinią kaip nerūpestingą priedą pridursiu prie laiško darbo klausimu. Tegu priima tai kaip gyvenimo tikrovę ir nemano, kad daro man malonę. Ką tik gavau atsakymą:

Nuo ko: Rodo Tasko

Kam: Keitei Redi

Viešpatie, Keite, atrodo, tik vakar pati mokykloje giedojai Kalėdų giesmes. Žinoma, eik kada nori, bet apie 5.30 mums reikėtų pasikalbėti. Beje, tau vėl teks vykti į Stokholmą guosti Sveno. Ar penktadienis tinka, gražuole?

Kol kas, Rodas

Ne, penktadienis man netinka. Tik pagalvokit — jis vėl išvaro mane į komandiruotę prieš pat Kalėdas. Tai reiškia, kad negalėsiu dalyvauti kontoros pobūvyje, dar kartą turėsiu atšaukti priešpiečius su D ir nebeturėsiu laiko nupirkti dovanas.

Mūsų visa kontora atvira, tačiau rinkodaros direktorius turi vieną iš dviejų atskirų kabinetų. Kitame dirba Robinas Kuperis-Klarkas. Pasiryžusi protestuoti įeinu į Rodo kabinetą, bet jis tuščias; valandėlę užtrunku, stebėdama vaizdą pro stiklo sieną. Apačioje tarp betono ir plieno daugiaaukščių tarsi padėta sklidina ledo lėkštė — Brodgeito čiuožykla. Tokiu laiku ji tuščia, ir tik vienas čiuožėjas, aukštas tamsiaplaukis vaikinas žaliu megztuku raižo įmantrias figūras. Iš pradžių man atrodo, kad jis daro aštuoniukę, tačiau netrukus nubrėžia ilgą brūkšnį iš viršaus į apačią, ir figūra virsta didžiuliu dolerio ženklu. Rūkas sklaidosi, ir Sitis atrodo kaip per karo metų bombardavimą, kai išsisklaidžius gaisrų dūmams kaip stebuklas pamažu išnyra Šv. Pauliaus katedros kupolas. Pasisukus į priešingą pusę Kanary Vorfo dangoraižis tarsi vienakis ciklopas geidulingai merkia akimi.

Išėjusi iš Rodo kabineto, įsibėgėjusi atsitrenkiu į Seliją Harmsvort, bet nė viena iš mūsų nenukenčiame, nes aš paprasčiausiai atšoku nuo įspūdingo Selijos biusto. Kai tam tikros socialinės padėties anglės sulaukia penkiasdešimt, jos turi nebe krūtis, bet krūtinę, o jei padėtį lydi dideli turimų žemių plotai ir sena kilmė, tai net biustą. Krūtys visada dvi, tačiau biustas — vienas. Turint biustą, nėra ko galvoti nei apie tarpą tarp krūtų, nei apie jų judėjimą. Krūtys tarsi kviečia: „Ateik, pažaisime“, o biustas, tarsi riestas šarvuoto automobilio priekis, įspėja: „Traukis iš kelio!“ Biustą turi karalienė ir Selija Harmsvort.

— Katerina Redi, visada taip skubate, — priekaištauja ji.

Ji personalo skyriaus viršininkė, tačiau kažkodėl yra bene mažiausiai žmogiška iš visame pastate dirbančių žmonių! Nei vaikų, nei žavesio, sausa kaip šiaudai ir dar sugeba priversti kiekvieną žmogų pasijusti ne tik menkysta, bet išnaudojamu menkysta. Kai gimus Emilei grįžau į darbą ir sužinojau, kad Krisas Bansas, apsaugos fondo direktorius, geriausiai uždirbantis EMF darbuotojas, įpylė degtinės į mano pieną, kurį buvau tyčia išsispaudusi ir laikiau šaldytuve prie liftų, kreipiausi į Seliją ir paklausiau kaip moteris moters: ką, jos manymu, turėčiau padaryti pašlemėkui, kuris, priremtas Deivio bare, pareiškė, kad įpilti alkoholio į dvylikos savaičių kūdikiui skirtą maistą buvęs „neblogas pokštas“. Iki šiol prisimenu rūgščią Selijos miną, skirtą anaiptol ne šunsnukiui Bansui. „Panaudok moteriškas gudrybes, brangioji“, — atsakė ji.

Selija išreiškia susižavėjimą, kad aš per pietų pertrauką sutikau pasikalbėti su naujais stažuotojais.

— Rodas sako, kad mokėtumėte atlikti pristatymą net miegodama. Iš pradžių skaidrės, paskui sumuštiniai, na žinote, kaip visada. Tik nepamirškite bendrovės misijos.

Mikliai skaičiuoju. Jei pokalbis, įskaitant gėrimus, užtruktų valandą, tai man liktų trisdešimt minučių pasigauti taksi, nuvažiuoti į Emilės mokyklą kitame Sičio gale, ir spėčiau į vaidinimo pradžią. Laiko turėtų pakakti. Manau, susitvarkysiu, kad tik tie mulkiai nepradėtų ko nors klausinėti.

13.01: — Laba diena, ponios ir ponai, aš esu Keitė Redi, sveikinu jus mūsų tryliktame aukšte. Kai kurie trylika laiko nelaimingu skaičiumi, bet jis toks tikrai nėra Edwin Morgan Forster banke, viename iš dešimt geriausių pinigų fondų valdytojų Jungtinėje Karalystėje. Pagal valdomo turto apimtis jis priskiriamas geriausių valdytojų penkiasdešimtukui pasaulyje ir jau penkerius metus iš eilės išrenkamas geriausiu metų finansų valdytoju. Pernai mūsų pajamos viršijo 300 milijonų svarų sterlingų, ir būtent dėl to niekas negailėjo pinigų šiems pasakiškiems sumuštiniams su tunu, kuriuos matote priešais save.

Rodas teisus. Galiu tai atlikti miegodama, tiesą sakant, beveik taip ir yra, nes užklumpa nuovargis po skrydžio lėktuvu, viršugalvį suveržia lankas, o kojos sustingsta tarsi pripumpuotos ledinio vandens.

— Neabejoju, kad jums pažįstama sąvoka „fondų valdytojas“. Trumpai tariant, fondų valdytojas yra aukštos klasės lošėjas. Mano darbas — nagrinėti pasaulio bendrovių būklę, įvertinti jų produktų perkamumą rinkose, tikrinti duomenis apie jojikų ankstesnę profesinę veiklą, statyti apvalias sumeles už geriausius ir sugniaužus kumščius tikėtis, kad žirgas nesuklups prie pirmos kliūties.

Kambaryje nuvilnija juokas: taip perdėtai skardžiai juokiasi dvidešimtmečiai, sprogstantys iš pasipūtimo, kad atsidūrė tarp šešių EMF stažuotojų, ir sykiu dreba iš baimės būti demaskuoti kaip apsišaukėliai.

— Jei arklys, už kurį stačiau, vis dėlto suklumpa, turiu nuspręsti, ar jį tuoj pat nušauti, ar apsimoka gydyti sulaužytą koją. Nepamirškite, ponios ir ponai, kad kartais gailestis brangiai kainuoja, bet anaiptol ne visada tie pinigai iššvaistomi vėjais.

Prieš dvylika metų pati buvau stažuotoja. Sėdėjau tokiame pat kambaryje, tai užkeldama koją ant kojos, tai vėl nukeldama, nežinodama, kas blogiau: atrodyti kaip Kento hercogienė ar kaip Šaron Stoun. Tais metais buvau grupėje vienintelė moteris tarp atsipalaidavusių, savo prigimtimi besipuikuojančių vyriškos lyties padarų elegantiškais verslo kostiumais. O aš, vargšė, su juodu krepo kostiumėliu iš Whistles, kuriam paaukojau paskutinius keturiasdešimt svarų ir su kuriuo atrodžiau kaip Volverhamptono mokyklų inspektorė.

Šiemet naujokų derlius gana standartinis. Keturi vyrukai, dvi merginos. Vaikinai, kaip visada, atsilošę drybso gale; merginos, išsitempusios priekinėje eilėje, tik ir laukia, kol galės užsirašinėt tai, ko joms niekada neprireiks. Laikui bėgant, išmoksi pažinti žmones. Antai Anarchistas gauruotomis žandenomis ir rūsčia Lajemo Galagerio veido išraiška. Šiandien Deivas su kostiumu, tačiau aiškiai mano tebevilkįs odinę striukę, ir koledže veikiausiai priklausė kokiai nors studentų organizacijai. Studijavo ekonomikos literatūrą, norėdamas apsiginkluoti kovai už darbininkų teises, ir visiems bendrabučio kaimynams darė moralinį spaudimą, liepdamas pirkti kokios nors Ruandos kavą, kurios neįmanoma gerti.

Dabar jis sėdi ir galvoja, kad pabus tame sumautame Sityje porą metų, na, daugiausia penkerius. Pasidarys rimtų pinigų ir tada pradės kovą už žmogaus teises. Man beveik jo gaila. Po septynerių metų, gyvendamas moderniame Noting Hilo mauzoliejuje, leisdamas į privačius mokslus du vaikus, finansuodamas žmonos priklausomybę nuo Jimmy Choo batų, jis vakarais knapsės prie televizijos serialų, kaip ir mes visi, ant kelių pasidėjęs neatskleistą New Statesman egzempliorių.

Kiti du — iš pieno plaukę žaliūkai, plaukus susišukavę pagal privačių mokyklų madą, kilę iš turtingų šeimų. Vienas, vardu Džulianas, jo Adomo obuolys toks didelis, kad iš jo galėtum spausti sultis sidrui. Kaip paprastai, merginos — beveik suaugusios moterys, o vaikinai dar beveik berniukai. Abi stažuotojos, kartu sudėtos, išreiškia visą moteriškumo skalę: pirmoji — kaimo dvarininkų duktė, putli geraširdė apskritaveidė su plaukus prilaikančiu aksomo kaspinu, jos kilmės merginoms dienomis atstojančiu diademą. Vardu Klarisa. Žvilgteliu į jų gyvenimų aprašymus ir matau, kad Klarisa baigusi modernybės studijas Peterborou universitete. Turbūt kurio nors iš EMF direktorių dukterėčia: su tokiu diplomu čia gali pakliūti tik artimi giminaičiai.

Šalia Klarisos sėdinti mergina atrodo įdomesnė. Gimė ir augo Šri Lankoje, mokėsi Čeltnemo merginų kolegijoje ir Londono ekonomikos mokykloje: Britų imperijos įdukra, angliškesnė už visus anglus — maloni ir mandagi, kalbanti žavia ir taisyklinga kalba. Nepaprastos lapo pavidalo akys žvelgia pro vėžlio kiauto akinius, visa figūra spinduliuoja katiniška ramybe: Momo Gumeratnė tokia graži, kad į Sitį jai derėjo įžengti lydimai ginkluotų apsaugininkų.

Stažuotojai atremia mano vertinantį žvilgsnį. Įdomu, ką jie mato? Šviesius plaukus, neblogas kojas, padorias kūno formas, ne iš karto išduodančias, kad esu motina. Jie neatspės, kad ir aš kilusi iš Šiaurės (akcento atsikračiau, atvažiavusi mokytis į Pietus). Ko gero, jie manęs prisibijo. Neseniai Ričis sakė, kad aš jį kartais gąsdinu.

— Tai štai, neabejoju, kad jūs visi esate matę pastabą, smulkiausiomis raidelėmis įrašytą visų bankų ir kaupimo bendrijų sutartyse: „Nepamirškite, kad jūsų indėlių vertė gali ir kilti, ir kristi!“ Taip? Tai ir yra mano darbas. Jei investicijas pasirenku teisingai, vertė krinta, taigi visi EMF darbuotojai stengiasi, kad taip neatsitiktų, ir dažniausiai mums pasiseka. Parduodama avialinijų akcijas už tris milijonus, kaip šį rytą, prisimenu, kad mano sprendimai gali palikti be pensijos senutę iš Dumbartono. Tačiau nesijaudink, Džulianai, stažuotojams leidžiama sudaryti ribotos vertės sandorius. Pradžiai, kad įgytumėt praktikos, leisime operuoti penkiasdešimt tūkstančių.

Rausvi kaip rūkytas upėtakis Džuliano skruostai parausta it braškės, o putlioji mergina pakelia ranką.

— Ar galite pasakyti, kodėl šiandien pardavėt būtent tas akcijas?

— Labai geras klausimas, Klarisa. Turėjau keturių milijonų vertės akcijų paketą, jų kaina šoktelėjo ir kilo toliau, bet mes jau buvome daug dirbę, be to, specialiuose laikraščiuose skaičiau, kad avialinijų laukia nekokia ateitis. Suprantate, fondų valdytojas privalo išimti iš biržos klientų pinigus prieš nukrentant kainoms. Visada stengiuosi subalansuoti du dalykus: viską, kas gali susiklostyti gerai, ir netikėtas nuobodulio nukamuoto Dievo parengtas šunybes.

Iš patirties žinau, kad didžiausias EMF stažuotojo vertės matas — tai ne jo sugebėjimas suvokti investavimo pagrindus ar išgauti nuolatinį leidimą automobiliui pasistatyti. Ne, iš tikrųjų svarbiausia — sugebėjimas susilaikyti nešyptelėjus, kai pirmąkart išgirsti firmos Misijos deklaraciją. Ji mūsų kontoroje vadinama „Penkiais išminties stulpais“ ir yra aukščiausio lygio bendrovės demagogija. (Kokia logikos užgaida paaiškinti XX a. negailestingų kapitalistų norą bukai kartoti šūkius, kadaise skanduotus Mao valdomos Kinijos valstiečių, neturinčių teisės nė dviračio nusipirkti?)

Štai tie penki stulpai:

1. Visi drauge!

2. Būkime atviri ir sąžiningi!

3. Siekime geriausio!

4. Rūpinkimės klientais!

5. Tikėkime sėkme!

Matau, kad Deivas vyriškai stengiasi nuslopinti šypsnį. Geras berniukas. Žvilgteliu į laikrodį. Velniava. Laikas važiuoti.

— Taigi, jei klausimų daugiau nebus...

Prakeikimas. Dabar ranką kelia kita mergina. Vyrai bent jau niekad nieko neklausia. Net tada, kai nieko nežino, kaip šie, jau nekalbant apie mano kolegas, kuriems ko nors paklausti tolygu pripažinti, kad dar ne viską pasaulyje išmanai.

— Atleiskite, — prabyla jaunoji šrilankietė, tarsi atsiprašydama už klaidą, kurios dar nespėjo padaryti. — Žinau, kad EMF... na... ponia Redi, gal jūs, kaip moteris, galite atvirai pasakyti, ar jums lengva čia dirbti?

— Žinote, panele?..

— Momo Gumeratnė.

— Žinote, Momo, čia dirba šešiasdešimt fondų valdytojų, ir tik trys iš jų — moterys. EMF laikosi lygių galimybių strategijos, ir kadangi pas mus atvyksta naujos stažuotojos, tokios kaip jūs, ketiname ir toliau jos laikytis. Be to, girdėjau, kad japonai kuria gimdą atstosiantį rezervuarą, kuriame bus galima auginti kūdikius. Jis turėtų būti baigtas, kai jūs, panele Gumeratne, būsite pasiruošusi turėti vaikų, taigi lauksime progos pagimdyti kūdikį per pietų pertrauką ir tuoj pat grįžti į darbą. Patikėkite, visi EMF darbuotojai tuo labai apsidžiaugs.

Maniau, kad tokiu atsakymu užkirsiu kelią tolesniems klausimams, tačiau Momo ne tokia drovuolė kaip maniau. Jos kavos spalvos veidą užlieja raudonis, ir ji vėl kelia ranką. Kai pasisuku pasiimti rankinės, leisdama suprasti, kad paskaita jau baigta, ji prabyla:

— Aš labai atsiprašau, ponia Redi. Gal galėčiau paklausti, ar jūs turite vaikų?

Ne, negalėtum.

— Taip, kai paskutinį kartą tikrinau, jų buvo du. Gal leisite patarti, panele Gumeratne? Nepradėkite sakinio atsiprašinėjimais. Šiame pastate jums pravers įvairūs žodžiai, bet tikrai ne „atleiskite“. Taigi, jei jau viskas, turiu eiti pažiūrėti, kas vyksta rinkose — ieškoti laimėtojų, tvarkyti finansus. Ačiū už dėmesį, ponios ir ponai; kai pamatysite mane lakstančią po šį pastatą, galite prieiti ir aš jus paklausinėsiu, kaip suvokėte „Penkis išminties stulpus“. O jei jums labai pasiseks, pasakysiu asmeniškai savo atrastą šeštąjį stulpą.

Jie tylėdami žiūri į mane.

— Šeštasis stulpas: jei pinigai limpa jums prie pirštų, tuomet, net būdama moteris, Sityje galite pasiekti labai daug. Pinigams jūsų lytis nerūpi.

14.17: Taksi stotelėje prie Varburgo visada yra laisvų mašinų. Tik ne šiandien. Šiandien visi taksi vairuotojai dalyvauja akcijoje „Tegu Keitė pavėluoja“. Septynias minutes tramdžiusi isteriją ant šaligatvio, pagaliau puolu priešais atvažiuojantį taksi su nedegančiu žiburėliu. Kad neužlėktų ant manęs, vairuotojas staigiai pasuka į šalį. Pažadu sumokėti dvigubai daugiau, negu rodys skaitiklis, jei jis mane nuveš iki Emilės mokyklos nė karto nesustabdęs mašinos. Automobilis drykčioja siauromis, pilnomis mašinų gatvelėmis, o aš šokinėju ant galinės sėdynės ir jaučiu, kaip kakle bei riešuose tarsi svirplys dūzgia pulsas.

14.49: Parketas Emilės mokykloje aiškiai paklotas tik tam, kad vėluojančios dirbančios mamos su aukštakulniais negalėtų įeiti nepastebėtos. Įkaukšiu į salę kaip tik tada, kai arkangelas Gabrielius praneša didžią žinią Mergelei Marijai, o ši pradeda pešti greta stovintį asilą. Mariją vaidina Ženevjeva Lo. Jos mama Aleksandra Lo — klasės tėvų komiteto pirmininkė. Tobuloji mama — kitaip tariant, besididžiuojanti tuo, kad metė darbą ir augina vaikus. Tobulosios mamos nejuokais grumiasi dėl pagrindinių vaidmenų savo atžaloms. Patikėkite, jos metė valdybos narių vietas ar vaidmenis populiariuose TV filmuose ne tam, kad stebėtų, kaip mažasis Džošua, aprengtas megztuku iš Gap, vaidina užeigos šeimininko brolį.

„Pernai jis puikiausiai suvaidino avį, — rypauja jos, — tačiau neabejoju, kad per šias Kalėdas vaikas įveiktų ir sudėtingesnį vaidmenį“.

Kai trys karaliai — smulkutis rudaplaukis berniukas ir dvi jį į priekį stumiančios mergaitės — su dovanomis eina per sceną, mums už nugarų išdavikiškai žvygteli durys. Šimtas porų akių atsisuka į sukaitusią moterį su portfeliu ir Tesco parduotuvės maišeliu. Atrodo, Emės Redman mama. Kai ji, nuolankiai atsiprašinėdama, šonu iriasi į galinę eilę, Aleksandra Lo garsiai sušnypščia. Instinktyvią užuojautą vargšei likimo sesei beveik akimirksniu užgožia niekingas jausmas, kad jos dėka atvykau ne paskutinė. (Visai nenoriu, kad kitos dirbančios motinos nepelnytai kentėtų. Tikrai ne. Tik siekiu žinoti, kad mes visos darome klaidų.)

Virpantis garsiakalbių staugimas skelbia paskutinę giesmę. Mano angelas stovi paskutinėje eilėje, trečia iš kairės. Šio reikšmingo įvykio proga Emilės akys tokios pat gilios, o kaktoje ta pati rūpesčio raukšlelė, kaip ir jai ateinant į šį pasaulį. Prisimenu, kaip ji kokias porą minučių žvalgėsi po gimdymo palatą, tarsi sakydama: „Ne, nepasakinėkite. Aš tuoj pati susigaudysiu“. Šią popietę, stovėdama tarp dviejų nenustygstančių berniukų (vienas jų aiškiai nori į tualetą), mano mergaitė, nė karto nesuklydusi, gieda Kalėdų giesmę ir aš jaučiu, kaip krūtinę užlieja pasididžiavimas.

Kodėl paskubomis vaikų giedama „Sveikas, Jėzau gimusis“ jaudina daug labiau už visą damų Karaliaus Kolegijos chorą? Kišu ranką į giliausią apsiausto kišenės kampą ir susirandu nosinę.

15.41: Prie šventės stalo matyti tik saujelė už vaizdo kamerų besislapstančių tėvų, užtat knibždėte knibžda mamų, kaip peteliškės lakiojančių aplink mažąsias savo gyvenimo švieseles. Oficialiuose mokyklos renginiuose kitos moterys man atrodo kaip tikros motinos, o aš pati nesijaučiu nei pakankamai suaugusi, nei pakankamai kvalifikuota. Jaučiu, kaip kūnas, tarsi pantomimos artistas, atlieka perdėtus motiniškus judesius. Tačiau mano motinystės įrodymas tvirtai įsikibęs į mano kairiąją ranką ir primygtinai reikalauja, kad aš ant galvos užsidėčiau jos aureolę. Emilė patenkinta ir dėkinga, kad mamytė vis dėlto atėjo: pernai paskutinę minutę teko viską mesti, nes sandorį ištiko krizė, man teko šokti į lėktuvą ir skristi į Valstijas. Parvežiau paguodos dovaną — muzikinę dėžutę su Niujorko panorama po stiklo gaubtu, kurią pastvėriau Saks parduotuvėje Penktojoje aveniu, tačiau ji dukters nepaguodė. Vaikai visada atsimena, kur tavęs nebuvo, o ne kur buvai.

Man rūpi išsmukti iš salės ir paskambinti į darbą, tačiau negaliu pabėgti nuo Aleksandros Lo, kuri reikalauja pagyrų Ženevjevos suvaidintai Mergelei Marijai ir jos iškeptiems bavariškiems meduoliams. Aleksandra paima mano vaisinį pyragaitį, įtariai baksteli į glajus gūbrį, tada susikiša jį burnon ir spjaudydamasi trupiniais paskelbia:

— Faan-taff-tifkas pyhagaitis, Keite. Brendyje ar grapoje vaisius mirkei?

— Ak, šlakelį šio, šlakelį to. Juk pati žinai, Alekse.

Ji linkteli galva.

— Kitais metais galvoju prašyti, kad visi iškeptų Kalėdų vyniotinį. Ką manai? Gal turi gerą receptą?

— Ne, bet žinau gerą prekybos centrą.

— Cha cha cha! Geras. Cha cha cha!

Aleksandra vienintelė iš man pažįstamų moterų juokiasi, aiškiai tardama žodį „cha“. Nelinksmai, kretėdama visu kūnu. Tuoj ji paklaus, ar dar nepradėjau dirbti pusę dienos.

— Tai gal jau dirbi ne visą dieną? Ne, dar visą? Viešpatie aukščiausias! Garbės žodis, nesuprantu, kaip tu taip gali. Klausyk, Klara, aš ką tik pasakiau Keitei, kad nesuprantu, kaip ji viską spėja. O tu?

19.27: Emilė pavargo vaidindama angelą. Ji tokia nusibaigusi, kad skaitydama prieš miegą pagalvojau, jog nepastebės, jei tris puslapius praleisiu. Bet vos tik perverčiu puslapius, staiga atsimerkia įtari akis:

— Mamyte, tu padarei klaidą.

— Ar tikrai?

— Praleidai tą vietą, kur Paršelis įšoka į Kengūros sterblę!

— O Dieve, nejaugi?

— Nieko, mamyte. Galima vėl pradėti iš pradžių.

20.11: Telefono, stovinčio ant stalelio prie televizoriaus, atsakiklis pilnas pranešimų. Perklausau juos. Žmogus blerbiančiu Pietvakarių Anglijos gyventojo balsu praneša, kad Kwik Toy atsako į mano skambutį dėl nepristatytų kalėdinių dovanų. „Apgailestaujame, kad dėl netikėtai išaugusios paklausos šias prekes galėsime pristatyti tik Naujiems metams.

O Kristau. Kas tiems žmonėms pasidarė?

Kitas pranešimas nuo mano mamos, jis užima beveik visą juostelę. Mama nepasitiki technikos išradimais ir kalbėdama daro pauzes, kad pašnekovas galėtų atsakyti. Ji prašo nesijaudinti, per Kalėdas puikiai išsiversianti ir be mūsų. Kažkodėl jos įtikinėjimas veria širdį stipriau negu skundai. Tai mirtinas manevras, kurį gerai įvaldė kai kurios motinos: pirmiausia jos priverčia pasijusti kalta, o paskui imi dėl to širsti, ir dėl to darosi dar blogiau.

„Paštu pasiunčiau keletą knygučių Emilei ir Benui, dar tokį mažmožį jums su Ričardu. Tikiuosi, kad patiks“. Ji būgštauja, kad gali neįtikti dovanomis kaip ir daug kuo kitu.

Po varginančių mamos priekaištų palengvėja išgirdus Džilės Kuper-Klark balsą, linkintį linksmų Kalėdų. Ji atsiprašo, kad šiemet nespėjo išsiųsti atvirukų, nes truputį sugvero (juokas), užtat jos naujasis gydytojas atrodąs kaip Dirkas Bogardas. Ji siunčia nuoširdžiausių linkėjimų ir prašo kada nors paskambinti.

Galiausiai išgirstu tokį bejausmį balsą, kad vos begaliu jį atpažinti: tai Dženina, su kuria kartu dirbome brokerėmis. Dženina metė darbą pernai, kai jos vyro firma suklestėjo. Gremas dabar turi tiek pinigų, kad gali sau leisti nusipirkti jachtą „Tabita“, kadaise priklausiusią Aristotelio Onasio pusbroliui. Kai Dženina dar dirbo, mes buvome savotiškos kovų draugės — abi turėjome šeimas, o darbe stengėmės išsilaikyti priešiškoje Vyrų žemėje, neįveiktos snaiperių šūvių. Dabar Dženina lanko popietės kursus Čelsio botanikos sode, kur semiasi patirties, kaip gražiausiai apsodinti gėlių lovelius po langais. Ji turi žieminius ir vasarinius sofų užtiesalus, kuriuos keičia tinkamu metų laiku, neseniai sudėjo visas šeimos nuotraukas į albumus minkštais viršeliais; dabar jie guli ant kavos stalelio svetainėje, sodriai ir švelniai kvepėdami oda ir pastovumu. Praeitą kartą, kai paklausiau Dženinos, kuo dabar užsiima, ji atsakė: „Ai, žinai, kuičiuosi po namus“. Ne, nežinau. Kuistis po namus — nemanau, kad tokie žodžiai man pažįstami.

Dženina skambino paklausti, ar atvyksime į Naujųjų metų vakarėlį. Ji atsiprašo, kad turi mus sutrukdyti. Tačiau balse nė šešėlio apgailestavimo, tiktai pagieža ir paniekintos šeimininkės neapykanta.

Koks Naujųjų metų vakarėlis? Pasirausus po krūvą ant hole stovinčio stato — ten guli indiško maisto įstaigų lankstinukai, sudžiūvę medžių lapai, ruda kumštinė pirštinė — randu šūsnį neatplėštų laiškų. Nekantriai sklaidau vokus, kol pamatau kaligrafišką Dženinos rašyseną. Voke nuotrauka: Gremas ir Dženina, jų pavyzdingi vaikai ir kvietimas į Naujųjų metų vakarėlį. Prašome atsakyti iki gruodžio 10 d.

Elgiuosi kaip visada panašiais atvejais: kaltinu Ričardą. (Nebūtinai kaltas jis, bet kažkam reikia suversti kaltę, kitaip kaip ištverti tokį gyvenimą?) Mano vyras klūpo ant virtuvės grindų ir rodo Benui šiaurės elnią, labai panašų į be poros likusią rudą kumštinę pirštinę. Aš jam sakau, kad mes nebesugebame net pranešti, kad neatvyksime į renginius, kuriuose neketiname dalyvauti: tai jau socialinės paniekos viršūnė. Staiga baisiai užsimanau būti moterimi, kuri nedelsdama išsiunčia atsakymus į pakvietimus, parašo juos ant storo kreminio popieriaus su ornamentuotais Viljamo Moriso stiliaus pakraščiais. Be to, rašalu, o ne perdžiūvusiu melsvu ar žalsvu flomasteriu, atrastu Emilės pieštukinėje.

Ričardas tik gūžteli pečiais:

— Liaukis, Keite. Tu išprotėtum.

Galbūt, bet vis dėlto norėčiau pamėginti.

23.57: Vonios kambarys. Mano mėgstamiausia pasaulio vieta. Pasilenkusi iš tuščios vonios išimu antis ir sudužusį tristiebį burlaivį, nulupu lipnų raidyną, kuris, kanalizacijoje nuskendus balsiams, aplink vonios kraštą išrikiavo piktą kroatišką perspėjimą — scrtzchk! Nulupu nuo šono apdžiūvusio muilo plutele apsitraukusią Barbės plaušinę, skleidžiančią, atrodo, buožgalvių kvapą, tada suimu už kampo specialų neslidų kilimėlį, o šis, speneliais prikibęs, nenori atsiskirti nuo dugno ir tik paskui, bjauriai atsiraugėjęs, nusilupa.

Spintelėje ieškau atpalaiduojančio vonios aliejaus — levandų, holaturijos ar bergamotės, — bet jie, kaip visada, pasibaigę, tad tenka tenkintis putojančia fosforinio žalumo baisybe, žadančia žvalumą. Prileidžiu į vonią labai karšto vandens, įlipus kūnas akimirką sureaguoja į jį kaip į šaltį. Išsitiesiu aukštielninka, kaip aligatorius virš vandens iškišusi šnerves. Žiūriu į moters veidą, sparčiai tirpstantį rasojančiame veidrodyje, ir galvoju, kad štai pagaliau ji gali pabūti viena, neskaitant iš vandens netikėtai išnirusio dinozauro Barnio, išsišiepusio plačia serijinio žudiko šypsena.

Vonia labai sena, jos porcelianas raizgyte išraizgytas melsvomis ir pilkomis venomis. Įsirengę virtuvę pritrūkome pinigų, todėl mūsų name dabar esama įvairiai įrengtų patalpų: juo aukščiau lipi, juo mažiau tvarkos. Virtuvė iš Terence Conran, svetainė iš Ikea, užtat vonios kambarys — Sienų grybelio. Tačiau žvakių šviesoje ir be kontaktinių lęšių raupsuotos, apsilupinėjusios vonios kambario sienos labiau primena senovės romėnų Vestos šventyklą, o ne penkių tūkstančių svarų trūkumą sienoms izoliuoti.

Kai burbulai ant mano rankų subliūkšta, palei krumplius pasimato rausvos žvynuotos salelės. Jos atsirado jau ir už dešiniosios ausies. Streso sukelta egzema, pasakė seselė darbe. „Keite, ar turi galimybių truputį palengvinti savo gyvenimą?“ Nagi, pažiūrėkim: galiu persisodinti smegenis, laimėti loterijoje, išmokyti vyrą laiptų apačioje paliktus daiktus užnešti į viršų.

Neįsivaizduoju, kaip pajėgsiu šitaip tesėti toliau. Bet ir nematau, kaip sustoti. Vis galvoju, kad gal per griežtai šiandien kalbėjau su mergaite iš Šri Lankos. Momo, kaip ten ją. Ji buvo visai miela. Prašė kalbėti atvirai. Ar turėjau būti atvira? Pasakiau, kad vienintelis būdas išsilaikyti EMF — elgtis kaip vyrui; bet kai elgiesi kaip vyras, jie sako, kad esi šiurkšti ir nesugyvenama, tada pradedi elgtis kaip moteris, o tada jie sako, kad esi emocinga ir nesugyvenama. „Nesugyvenama“ — puikus žodis, tinkamas apibūdinti viskam, kas nevyriška. Ką gi, netrukus pati pamatys.

Jei jos amžiuje būčiau žinojusi tai, ką žinau dabar, ar būčiau ryžusis turėti vaikų? Užsimerkiu ir bandau įsivaizduoti pasaulį be Emilės ir Beno: tai tarsi pasaulis be muzikos ir žaibų.

Vėl pasineriu į vandenį ir bandau atsipalaiduoti, tačiau mintys atrodo prikibę prie smegenų kaip polipai.

Nepamiršti

Pasikalbėti su Paula, išsakyti jai tvirtą požiūrį į vaikų šukuosenas ir jos pačios punktualumą. Pasikalbėti su Rodu Tasku, išsakyti tvirtą požiūrį į mano santykius su klientais, t. y. AŠ NESU JŲ SKUBIAI IŠKVIEČIAMA GEIŠA. Atlyginimas — kartokite paskui mane: „Neimsiu daugiau darbo, jei už jį man nebus daugiau mokama“ Sužinoti, kiek kainuos naujas laiptų kilimas. Nupirkti Kalėdų eglutę ir madingą girliandą (John Leivis ar Ikea?). Dovana Ričardui (knyga „Kaip būti namų deive“?), uošviams (statinaitę sūrio arba alpinariumo samanų, reklamuotų Sunday Times priede — kur nukišau tą iškarpą?) Dovanėlės Emilės ir Beno kalėdinėms kojinėms. Vaisių saldainiai. Kelionės saldainiai nuo pykinimo? Paprašyti Paulos, kad paimtų drabužius iš valyklos. Suspaaausti dubens apačią. Kiek ima žmogus, padedantis apsipirkti? Padaryti glajų kalėdiniam pyragui — per vėlu, nupirkti vyniotinį. Pašto ženklai atvirukams, pirmos klasės, 30 vnt. Atjunkyti Beną nuo žinduko! Nepamiršti Gū! Paskambinti Kwik Toy, prakeiktai nusmurgusiai dovanų bendrovei ir pagrasinti, kad pateiksiu ieškinį. Sauskelnės, buteliukai, „Miegančiosios gražuolės“ vaizdajuostė. Tepinėlio testas!!! Šviesinti plaukus. Žiurkėnas?

3 Linksmos šventės

Aš galiu per pusvalandį nusiprausti ir apsirengti pati, nuprausti ir aprengti du vaikus ir išeiti iš namų; galiu žongliruoti devyniomis valiutomis penkiose laiko juostose; galiu ramiai ir vykusiai pasiekti orgazmą; galiu paruošti ir suvalgyti paprastą vakarienę, kalbėdama telefonu su Amerika; galiu perskaityti Benui knygelę „Atspėk, kaip aš tave myliu?“, tikrindama teletekste skelbiamus akcijų kursus; bet ar pajėgsiu išsikviesti taksi, kad mane nuvežtų į oro uostą?

Edwin Morgan Forster banke ir toliau diegiama taupymo programa, todėl niekas man nebesiunčia automobilio nuvažiuoti iki Hitrou. Turiu užsisakyti pati. Vakar vakare telefonu užsakiau taksi vietos firmoje, bet mašina neatvažiavo. Kai pasipiktinusi jiems paskambinau, atsiliepė vaikinas ir pareiškė, kad jis labai atsiprašo, bet mašiną galės atsiųsti ne anksčiau kaip po pusvalandžio.

— Piko valanda, brangute.

Aš žinau, kad dabar piko valanda. Todėl ir užsisakiau taksi iš vakaro.

Jis sako, kad gal pavyks ką nors surasti per dvidešimt minučių. Karštai atmetu tokį įžeidžiamą pasiūlymą ir trenkiu ragelį. Ir tuoj pat pasigailiu, nes kitos firmos arba visai neturi laisvų automobilių, arba siūlo katastrofiškai ilgai laukti.

Visai baigiu pašėlti, tik staiga pastebiu po durų kilimėliu kyšančią purviną rudą kortelę. Joje reklamuojama man visai negirdėta taksi firma: „Pegasas — jūsų sparnuotas vežėjas“. Surenku numerį, ir atsiliepęs vyriškis pažada tuoj pat atvažiuoti. Tačiau palaima greitai baigiasi. Gyvename Haknyje, todėl prie mano durų netrukus prisistato „Pegasas — jūsų apsirūkęs vežėjas“. Pegaso karieta, Nissan Sunny, stovi įstrižai šaligatvio krašto; ji dvelkia neįsivaizduojamu nykumu ir cigarečių bei žolės dūmais. Įlipu vidun, bet automobilyje nėra kuo kvėpuoti, tad pamėginu atsidaryti langą, ketindama tarsi šuo iškišti galvą į lauką.

— Langas nesidarinėja, — dalykiškai, nė kiek neatsiprašinėdamas, sako vairuotojas.

— O saugos diržai?

— Neveikia.

— Jūs juk žinote, kad pažeidžiate taisykles?

Pegasas užjaučiamai dirsteli į mano atvaizdą galinio vaizdo veidrodėlyje, tarsi siūlydamas nusileisti ant žemės.

Nesulaukdama taksi taip susinervinau, kad be galo kvailai susiriejau su Ričardu. Jis rado Paulai skirtą kalėdinį čekį, kurį buvau paslėpusi Emilės pusryčių dėžutėje. Ir pasakė, kad niekaip nesupranta, kodėl auklės Kalėdų dovanai reikia išleisti daugiau, negu visų kitų šeimos narių kartu sudėjus.

Pamėginau jam paaiškinti.

— Todėl, kad jei Paulai pas mus nepatiks, ji išeis.

— Bet Keite, ar tai tikrai būtų taip jau blogai?

— Atvirai pasakius, man būtų lengviau, jei išeitum tu.

— A. Supratau.

Nereikėjo taip sakyti. Prakeiktas nuovargis. Amžinai imi ir lepteli ką nors, ko visai neketinai, nors tuo metu taip ir galvojai. Paskui Ričardas atsisėdo prie virtuvės stalo ir apsimetė labai susidomėjęs straipsniu Architectural Digest, nors atrodė visai kaip Trevoras Hauardas filmo „Trumpas susitikimas“ pabaigoje: galva aukštai iškelta, akyse slaptai žiba ašaros6.

Kai sušukau „viso gero“, jis į mane net nepažvelgė. Staiga Benas pakilo savo aukštoje kėdutėje ir ėmė tralalauti, reikalaudamas, kad jį apkabinčiau. Ne. Atsiprašau. Tik ne su švariu kostiumėliu: matytumėte, kaip jis atrodė! Iki ausų išsiterliojęs varške ir abrikosų džemu, tarsi nusigrimavęs vaidinti saulėtekį.

Taksi šuoliais važiuoja Justono keliu: trūkteli ir vėl sustoja, trūkteli ir sustoja. Jei tai pagrindinė Londono transporto arterija, ją nedelsiant reikia šuntuoti. Piliečiai sėdi automobiliuose, o jų širdys kalkėja iš įsiūčio.

Pravažiavus Kings Krosą, atplėšiu man skirtus laiškus. Prie mamos atviruko pridėtas žurnalo Kalėdų priedas: „26 būdai stebuklingai, be streso atšvęsti Kalėdas!“ Perverčiu jį, baisiausiai stebėdamasi. Kaip galima sakyti „be streso“, siūlant karamelizuoti svogūną?

Toliau šliaužiame vakarų pusėn, pro viaduką ir sublokuotų rausvų plytų namų eiles, primenančias išsišiepusias dantenas. Kai aš dar gyvenau tokiame name, ruoštis Kalėdoms buvo gana paprasta. Reikėjo eglutės, pašiurpusio kalakuto, mandarinų oranžiniame tinklelyje, gal datulių, sulipusių į gumulą palmės medžio laivelyje, ir didžiausios Quality Street saldainių dėžės, kurią valgė visa šeima, žiūrėdama per televiziją „Mokambo ir Vaiso“ pokštus. Svarbiausia dovana laukdavo apačioje, po eglute — lėlės namelis, ratukinės pačiūžos, galbūt dviratis su papildomais ratais ir skambučiu, — bet dar būdavo kojinė, kurią, jaudinamai išpampusią nuo nežinomų daiktų, užčiuopdavai lovos kojūgalyje. Bet dabar Kalėdos, kaip ir visa kita, įgijo naują pagreitį. Dabar joms būtinas „Spragtukas“, į kurį bilietus reikia užsakyti jau rugpjūtį, ir Kelly Brome. Kai pirmą kartą tai išgirdau, pamaniau, kad kalbama apie kokią nors Kėlę Bronz, vieną iš pripučiamųjų „Gelbėjimo tarnyboje“ vaidinančių gražuolių, bet vėliau paaiškėjo, jog tai kalakutų veislė: vieninteliai kalakutai, kuriuos dar leidžiama valgyti. Pusvalandį laikai prie ausies telefoną, kol tave sujungia su prekybos centro darbuotoja, kurią kaulysi, kad užrašytų į eilę tam kalakutui gauti, o paskui jį dar reikia parsinešti namo ir prikimšti įdaro. Manasis Kalėdų priedas skelbia, kad kalakuto įdaras, kuriam kadaise buvo naudojami sužiedėjusios duonos likučiai, pjaustyti svogūnai ir šaukštelis išsivadėjusių džiovintų šalavijų, dabar virto „baravykų sviestu su raudonaisiais ryžiais ir spanguolėmis“, puikiai atgaivinančiomis pailsusius skonio receptorius.

Neatsimenu, kad aštuntą dešimtmetį būtume turėję skonio receptorius: kartais užsigeisdavome saldumynų, kartais ėsdavo rėmuo, nuo kurio čiulpdavome ledinukus, spalva ir faktūra primenančius antkapį. Geriau pagalvojus, visai juokinga, ar ne? Vos tik milijonai moterų ėmė bėgti iš namų, tuoj pat atsirado maistas, kurį verta gaminti. Pagalvok, Keite, kokius puikius patiekalus galėtum ruošti, jei kada nors ilgėliau pabūtum savo virtuvėje.

20.43: Pegasas nutarė važiuoti į Hitrou „trumpesniu keliu“. Todėl likus valandai ir dvidešimt dviem minutėms iki lėktuvo pakilimo stovime Sauthole palei eilę musulmonų mėsinių. Jaučiu, kaip smarkiau suplaka širdis, koja iš visų jėgų minu įsivaizduojamą greičio pedalą.

— Klausykite, gal galite greičiau? Man būtinai reikia suspėti.

Į gatvę tiesiai prieš mus išeina jaunuolis baltos medvilnės pižama, ant peties nešinas vaiko dydžio ėriuko skerdena. Mano vairuotojas staiga sustabdo automobilį; iš priekio išgirstu trumpą, atsainią pastabą:

— Kiek pamenu, ponia, traiškyti žmones taisyklės irgi draudžia.

Užsimerkiu ir susikaupusi mėginu nusiraminti. Gal geriau pasijusiu, jei tinkamai panaudosiu laiką: mobiliuoju telefonu paskambinsiu į Kwik Toy („Linksmybės visą parą!“) ir pasiskųsiu, kam jie laiku nepristatė gyvybiškai svarbių Kalėdų dovanų.

— Ačiū, kad skambinate bendrovei Kwik Toy. Atsiprašome, kad teks truputį palaukti. Į jūsų skambutį tuoj atsilieps. — Kaip visada.

Pasidėjusi išplėštą iš „Geltonųjų puslapių“ gyvūnų parduotuvių šiaurės Londone sąrašą, pradedu skambinti. Nė kiek nenustembu sužinojusi, kad visoje šalyje staiga dingo žiurkėnų jaunikliai, nors vienas gal dar liko, kažkur Volthemstou. Ar norėsiu? Taip.

Kai galiausiai prisiskambinu į Kwik Toy, pusprotis darbuotojas išvis nenori pripažinti, kad aš ką nors užsakiau. Pranešu, kad esu svarbiausia jų bendrovės akcininke ir ketinu gerai pagalvoti, ar neinvestuoti pinigų kitur.

— Nu ką, — nusileidžia jis, — prekių paklausa taip netikėtai išaugo, kad turėjome pristatymo sunkumų.

Aš primenu, kad paklausos augimas niekaip negali būti pavadintas netikėtu.

— Kūdikėlio Jėzaus gimimas. Švenčiamas jau per du tūkstančius metų. Žaislai ir Kalėdos. Žaislai Kalėdoms. Ką nors primena?

— Ar norėsite užsakymo talono, panele?

— Ne, nenorėsiu talono. Noriu, kad tuojau pat pristatytumėte mano užsakytus žaislus ir mano vaikai Kalėdų rytą galėtų gauti dovanas.

Stoja trumpa pauzė, paskui telefonas pypteli ir pasigirsta tolimas šauksmas:

— Ei, Džefai, čia kažkokia pasipūtusi fifa siautėja telefonu, kad negavo košės servizo su Auksaplauke ir šuns ant ratukų. Ką man jai pasakyt?

21.17: Atvykstame į Hitrou net per anksti. Nutariu atsiprašyti vairuotojo, kad rėkavau. Paklausiu, kuo jis vardu.

— Vinstonas, — įtariai sumurma jis.

— Ačiū, Vinstonai. Puikiai pasirinkote kelią. Beje, mano vardas Keitė. Koks puikus vardas — Vinstonas. Čerčilio garbei?

Jis minutę patyli, paskui pasimėgaudamas atsako:

— Silkoto.7

21.26: Braudamasi per sausakimšą laukimo salę prisimenu, ką dar buvau pamiršusi. Reikia paskambinti namo. Mobilusis neveikia. Kodėl? Einu prie taksofono, kuris suryja tris svaro monetas ir vis tiek nesujungia, užtat nesiliaudamas kartoja: „Ačiū, kad pasirinkote Britų telekomą“.

Galiausiai prisiskambinu iš taksofono prie bilietų registracijos, imančio kredito korteles; mane stebi trys darbuotojai tamsiai mėlynomis uniformomis.

— Alio, Ričardai? Daryk ką nori, tik nepamiršk kojinių.

— Kalbi apie baltinius?

— Ką?

— Kojinės. Nori pakalbėti apie apatinius baltinius, Keite? Turi galvoje korsetus, juodus nėrinius, atidengiančius tris colius dailios šlaunies, ar nuobodžias talpas Kalėdų Senelio dovanoms sukišti?

— Ričardai, tu gėrei?

— Aha, puiki mintis. — Jis deda ragelį, bet aš dar spėju išgirsti — prisiekiu, tikrai girdėjau, — kaip Paula siūlo Emilei Hubba Bubba.

AŠ NELEIDŽIU DUKRAI VALGYTI KRAMTOMOSIOS GUMOS.

Nuo ko: Keitės Redi, Stokholmas

Kam: Kendei Straton

Klientas grasina mus mesti: mat staiga labai pagedo fondo valdymas. Pripūčiau arabų, kad Edwin Morgan Forster fondų valdytojai panašūs į tenisininką Bjomą Borgą, nes stabiliai žaidžia prie galinės linijos, renka taškus ir siekia nuolatinių, ilgalaikių pergalių, o ne kokie pasipūtę išsišokėliai, siekiantys greit pralobti ir tuoj pat gaunantys baudas. Atrodo, patikėjo. Dievaži, neįsivaizduoju kodėl.

Vis laksčiau iš Bengt Bergman konferencijų kambario į direktorių tualetą, kur užsidariusi kabinoje mobiliuoju skambinėjau į Volthemstou gyvūnų parduotuves. Dar prieš tris dienas Emilės laiškuose Kalėdų Seneliui nebuvo nė žodžio apie žiurkėną. Dabar staiga jis tapo svarbiausia dovana.

Visų švedų klientų pavardės primena atsitiktinius raidžių rinkinius. Švėnas Sjostromas per pietus vis vagiliavo rolmopsus iš mano lėkštės ir įtikinėjo esąs karštas „glaudesnės Europos sąjungos“ šalininkas.

Tik man gali taip pasisekti — turbūt vienintelis politiškai nekorektiškas žmogus Skandinavijoje.

Iki pasimat, Keitė, xxxx

Nuo ko: Kendės Straton

Kam: Keitei Redi

Švėnai, Švėnai, kurgi tu prapuolei?

Švėnai, mūsų meilė dega amžinai...

Naudokis, mieloji, bent atsipalaiduosi!

Linkėj, Cistitas xxxxx

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Kendei Straton

VISAI NEJUOKINGA. Atsimink, aš laimingai ištekėjusi moteris. Na, ištekėjusi tai tikrai.

Nuo ko: Debros Ričardson

Kam: Keitei Redi

Ką tik patyriau neapsakomą pažeminimą pabaisos Paiperio mokyklos sekretorės rankose — veikiau, iš jos lūpų (aš pati žinau, kad reikia liautis ėjus iš proto dėl tų mokyklų). Taip, Rumbei galima surengti įvertinimą renkant 2002 metų pirmokus, „bet turiu jus įspėti, ponia Ričardson, kad sąraše turime per šimtą mergaičių, ir stengiamės, kad sesytės mokytųsi kartu“. Gal turi kokią bombą? Tas pasipūtusias karves reikia neutralizuoti.

Kas naujo?

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Debrai Ričardson

Dar nemėginau užrašinėti Emilės į mokyklą. O kai tuo užsiimsiu, tikriausiai teks permiegoti su direktoriumi, kad ją priimtų... Dabar turiu kitą problemą: privalau žūtbūt per dvi dienas atjunkyti Beną nuo žinduko, nes anyta mano, kad žindukas — šėtono išmislas, ir jį naudoja tik čigonai bei visokie padugnės su cigaretėmis dantyse, kurie „visai dienai palieka vaikus žiūrėti vaizdajuosčių“. Kuo kitu sudominti vaiką Jorkšyre?

Radau Emilei žiurkėną. Pasirodo, žiurkėnų patelės labai piktos, kartais apkandžioja ar net suėda jauniklius. Kaip manai, kodėl jos taip?

2.17: Pūga. Reisas namo atidėtas. Slenka aukso vertės sekundės, sutaupytos paskutiniam apsipirkimui Londone. Kalėdų dovanų ieškau Stokholmo oro uoste. Kas labiau patiktų Ričiui? Vėjyje džiovinta elniena ar šventinė vaizdajuostė, pavadinta „Saldžios švedų mergytės sniegynuose“? Labai nenoriu pirkti Emilei vulgaraus, purvino Sisiojančio pūpso, reklamuojamo rytinėje televizijos laidoje. Kompromisas — švediška lėlė, panaši į Barbę: sveika, daili, turbūt socialdemokrate su taikos palaikymo dalinių uniforma.

Edwin Morgan Forster kontora, Kūčių vakaras

Jau tada, kai Rodas Taskas, man sėdint prie stalo, užėjo iš už nugaros, tris kartus atsargiai paplekšnojo per petį tarsi veterinaras katei, kurią ketina skiepyti, ir pavadino mane „nepakeičiama darbuotoja“, turėjau nujausti, kuo baigsis mano derybos dėl atlyginimo padidinimo. Buvo vėlyva popietė, bjauriausia dienos dalis, dangus virš Brodgeito blausus tarsi arbata.

Rodas paaiškino, kad šiais metais nebus kalėdinės premijos: premijos, už kurią svajojau baigti namo remontą ir padaryti dar daug visokių dalykų. Visiems dabar sunku, pasakė jis, bet geriausia tai, kad aš turėsiu progą išspręsti visiškai naują, svarbią užduotį.

— Mes nutarėme, kad tu, Keite, turėtum tiesiogiai bendrauti su visais klientais, nes tau tai velniškai gerai sekasi. Be to, tavo kojos gražiausios.

Rodas yra kresnas, stambus australas, kalbantis tokio garsumo balsu, kokiu kiti vyrai mėgina prisišaukti barmeną; prieš pusketvirtų metų jis persikėlė čia iš Sidnėjaus dirbti EMF rinkodaros direktoriumi. Jis turėjo įlieti šviežio kraujo į suglebusias anglų firmos gyslas. Tada jau rimtai maniau, kad teks išeiti iš darbo. Pirma, jis niekaip nepajėgė žiūrėti man į akis — ir ne tik dėl to, kad aš dviem coliais aukštesnė; antra, aptarinėjo įvairias mano kūno dalis, tarsi jos būtų išstatytos pardavimui, trečia, buvo pratęs baigti susirinkimus nurodymu: „Varykit iš čia ir pajudinkit subines!“ Po keleto savaičių, kai Kendė maloniai paprašė Rodo išversti šį sakinį į anglų kalbą, jis neilgam susimąstė, o paskui plačiai išsišiepė: „Išskalbkit klientus iki paskutinio penso!“

Taigi aš ketinau išeiti. Bet Emilei suėjo dveji metai, prasidėjo baisūs kaprizai, ir aš nusipirkau knygą, pavadintą „Vaiko tramdymas“. Patarimai, kaip elgtis su piktais, nesubrendusiais mažamečiais, kurie neturi nė mažiausio supratimo, kas galima ir ko ne, ir kurie nuolatos privaro motinas iki išsekimo ribos, puikiausiai pravertė bendraujant su mano bosu. Užuot žvelgusi į jį iš aukšto, ėmiau elgtis tarsi su kaprizingu mažyliu. Kai susiruošdavo išdykauti, visomis jėgomis stengdavausi nukreipti jo dėmesį; jei norėdavau, kad ką nors padarytų, pirmiausia įtikindavau, jog tai jo paties sumanymas.

Tai štai Rodas pranešė, kad nuo šios dienos aš atsakinga už Selindžerio fondą. Jis yra Niujorke. Direktorius vardu Džekas Eibelhameris. Turto vertė — du šimtai milijonų dolerių, reikalingas tokio lygio žmogus, kaip aš. Žinoma, dokumentus teks peržiūrėti per šventes, be to, lieku atsakinga už visus senuosius klientus, kol Rodas suras tinkamą žmogų, kuriam bus galima keletą perduoti.

Klausiu Rodo, koks tas Eibelhameris.

— Gerai smūgiuoja į tolį.

— Atsiprašau?

— Užtat iš arti nekaip.

— A, tu kalbi apie golfą.

— O apie ką gi dar, Keite — gal seksą?

Žiūrint griežtai, atostogos prasideda tik uždarius biržą, bet kontoroje beveik tuščia: niekam nieko nesakę, po gausiai vynu aplaistytų pietų artėjame prie alkoholyje skendinčių pavakarių. Grįžusi prie savo stalo randu Kendę, kuri sėdi ant radiatoriaus po langu, ištiestas kojas užkėlusi ant mano kėdės. Ji vilki stulbinamo raudonumo palaidinę, mūvi purpuro spalvos tinklines kojines, o į plaukus įsisegusi auksinių blizgučių.

— Nagi, tuoj atspėsiu, — sako ji. — Jis tave apšiko, o tu pasisiūlei nuvalyti jam pasturgalį?

— Atsiprašau, — aš čiumpu ją už kulkšnių ir numetu kojas nuo kėdės. — Tiesą pasakius, viskas praėjo kuo puikiausiai. Rodas įsitikinęs, kad mano sugebėjimai bendrauti su klientais yra tikras lobis, todėl valdyba, išreikšdama pasitikėjimą, nutarė man suteikti garbę pačiai tvarkyti didžiulio fondo reikalus.

— Aišku. — Kai Kendė juokiasi, matyti jos pavydėtini amerikietiški dantys.

— Nežiūrėk taip į mane.

— Keite, valdybos pasitikėjimą šiame pastate paprastai lydi mažiausiai penkiaženklis skaičius, ir tu tai puikiai žinai. Ką dar jis sakė?

Nespėju atsakyti, nes Kendė įspėjamai prideda pirštą prie lūpų: pro šalį praliumpsi Krisas Bansas, įstaigos pašlemėkas, kuris skuba į tualetą nusilengvinti po gausių pietų. Bansas, užkietėjęs kokainistas, kažkaip sugeba atrodyti išsyk ir liesas, ir išpampęs. Nuo to laiko, kai aš labai mandagiai leidau jam suprasti, kad nesidomiu tuo, ką jis slepia kelnėse, seksualinę įtampą pakeitė nuolatinis abipusis žodžiavimasis, nors kartais, kai aš gaunu sandorį, kurio jis siekė, nepasibodima ištraukti ir sunkiąją artileriją. (Tokie vyrukai, kaip Krisas Bansas, atstūmimą prilygina įžeidimui, kurį reikia atlyginti su procentais, kaip Trečiojo pasaulio skolas.)

Kendė linkteli tolstančios figūros link.

— Sakyk kaip nori, į EMF prilenda visokio šlamšto. Gal pasisiūlei dar ir kabinetus jiems išvalyti?

— Kuo tu mane laikai? Rodas sakė, kad niekas negaus premijos.

— Ir tu patikėjai? — Kendė užsimerkia ir šypsodamasi dūsauja. — Štai už ką aš tave myliu, Keite. Esi sumaniausia ekonomistė nuo Meinardo Keineso laikų, ir vis dar nesuvoki, kad jie tave apiplėšia, o ne daro malonę.

— Kende, Meinardas Keinesas buvo vyras.

Ji papurto galvą, ir blizgučiai blyksteli šviesoje.

— Nieko panašaus. Jis buvo žydras. Aš taip manau: visus istorijos minimus vyrus, suvokusius savo moteriškumą, turėtume pripažinti savais.

18.09: Pakrauti automobilį kelionei į šiaurę, pas uošvius, užtrunka mažiausiai dvi valandas. Per pirmą valandą Ričardas bagažinėje sukuria dailią dėlionę iš kūdikio reikmenų. (Benas vežiojasi daugiau bagažo už Liudviką XIV.) Tada ateina akimirka, kai prireikia atrasti raktą nuo bagažo dėžės, kuri tarsi apversta valtis pūpso ant automobilio stogo.

— Kur mes jį padėjome, Keite?

Dešimt minučių keikęsis ir vertęs visus namų stalčius, Ričardas atranda raktą savo švarko kišenėje.

Ričardas paliepia man „tuojau pat“ įsodinti vaikus į automobilį, o pats dvidešimt minučių karštligiškai krausto daiktus „tik norėdamas įsitikinti“, kad įdėjo sterilizatorių, kurį „tikrai žino“ įkišęs prie atsarginės padangos. Paskui viskas įnirtingai grūdama atgal, protarpiais keikiantis, kamšant daiktus kaip pakliuvo, o likučius sukaišiojant po keleivių kojomis. Lengvai plaunamas pervystymo kilimėlis, lengvai surenkama kūdikio kelionės sėdynė su priedais, skaisčiai raudona lengvai surenkama lovelė. Seilinukai, nedūžtantys dubenėliai su traukinuko Tomo piešiniais. Pižamos. Emilės apklotėlis — klaikus geltonos vilnos skudurėlis, kuris atrodo tarsi kelis kartus pervažiuotas. Kelionėn visada pasiimame didžiausią miegą ir paguodą užtikrinančių padarų žvėryną: Beno numylėtą Gū, avytę, begemotą balerinos sijonėliu, vombatą, keistai primenantį Rojų Haterslį. Beno žindukai (kuriuos žūtbūt reiks nuslėpti nuo Ričardo tėvų). Emilei skirta staigmena — žiurkėnas — įkištas giliai bagažinėje.

Emilė ir Benas, saugos diržais prisegti prie galinės sėdynės tarsi starto laukiantys kosmonautai, nuo draugiškų ginčų netrunka pereiti prie kovos veiksmų. Silpnumo akimirką — o ar esu kada patyrusi stiprybės akimirką? — aš atidariau Kalėdų Senelio pavidalo šokolado dėžutę, skirtą Kalėdų rytui, ir abiem vaikams daviau po du saldainius su popieriukais, kad nusiramintų. Emilė, dar prieš penkiolika minučių vilkėjusi balta pižama, dabar atrodo kaip dalmantinas tamsiai rudu snukeliu ir gausiomis kakavos dėmėmis visose įmanomose vietose.

Ričardas, kuris vienuolika su puse mėnesių per metus didvyriškai nepaiso savo atžalų išvaizdos ir švaros, staiga manęs klausia, kodėl Emilė ir Benas taip baisiai atrodo. Ką pagalvos jo motina?

Imu valyti vaikus drėgnomis kelioninėmis servetėlėmis. Mūsų laukia trys valandos kelio magistrale Al. Automobilis tiek prikrautas, kad siūbuoja kaip laivas.

— Ar mes dar Anglijoje? — klausia nepatiklus balselis nuo galinės sėdynės.

— Taip.

— Ar mes jau pas močiutę?

— Ne.

— Bet aš noriu pas močiutę.

Privažiavus Hatfildą, abu vaikai pradeda fugą klyksmui ir zirzuliui. Įkišu į magnetofoną Karaliaus kolegijos choro atliekamų kalėdinių giesmių kasetę, ir abu su Ričių garsiai joms pritariame. (Ričiui geriausiai sekasi diskantas, o aš imuosi mėgdžioti Džesę Norman.) Artėjant prie Piterborou, nuvažiavus aštuoniasdešimt mylių nuo Londono, iš komposto krūvos, kuria virto mano galva, staiga išsiveržia menkutė, tačiau įkyri mintelė.

— Riči, ar nepamiršai įdėti Gū?

— Nemaniau, kad man reikėjo atsiminti Gū. Buvau įsitikinęs, kad tu jį paimsi.

Šatokai, kaip ir visos šeimos, turi savas Kalėdų tradicijas. Štai viena iš jų: aš perku dovanas savo šeimos nariams, mūsų vaikams, abiem krikštavaikiams, taip pat Ričardui, Ričardo tėvams, jo broliui Piteriui, Piterio žmonai Čerilei, trims jų vaikams ir Ričardo dėdei Alfui, kuris kasmet antrą Kalėdų dieną atvažiuoja iš Metloko, labai domisi regbiu ir neįkanda kietų saldainių. Jei Ričardas nepamiršta ir jei parduotuvės dar atidarytos, jis nuperka dovaną man.

— Na, tai ką mes nupirkome tėčiui? — pakeliui į Jorkšyrą teiraujasi Ričis. Tai santuokinė asmenvardžio „mes“ forma, kuri iš tikrųjų reiškia „tu“, tai yra — aš.

Aš perku dovanų popierių, lipnią juostą ir suvynioju dovanas. Aš perku atvirukus ir daug antros klasės pašto ženklų.

Kol užrašau visus atvirukus, padirbu Ričio parašą, pakeverzoju keletą šiltų, tačiau neįpareigojančių žodžių apie tai, kad laikas nesulaikomai bėga ir kad ateinančiais metais būtinai pasimatysime (melas), siųsti juos antros klasės paštu jau per vėlu, todėl stoju į eilę pašte ir perku pirmos klasės ženklus. Paskui grūduosi Selfridge’s maisto skyriuje prie sūrio ir mažyčių florentinų, kuriuos labai mėgsta Barbara.

O kai atvykstame pas Barbarą ir Donaldą, iškrauname daiktus iš automobilio, sudedame dovanas po eglute, maistą ir gėrimus nunešame į virtuvę, visi choru užgieda:

— Oi, Ričardai, kaip puiku, kad atvežei vyno! Nereikėjo taip vargintis.

Ar žmogus gali mirti nuo kitų nedėkingumo?

Rotlis, Švč. Marijos bažnyčia, Piemenėlių mišios

Šįvakar miestelio pievos žolė apledėjusi ir beveik skamba po kojomis: iš Šatokų namo, įrengto sename malūne, garsiai klinksime į mažytę normanų laikų bažnytėlę. Klauptai pilnutėliai žmonių, oras troškus ir atsiduoda alkoholiu. Žinau, kad neverta gailėtis girtuoklių, kurie tik šį vieną kartą per metus ateina į bažnyčią, bet stovėdama prie Ričio pagalvoju, kaip jie man patinka, kaip aš jiems net pavydžiu. Kaip jie triukšmingai visus tildo, kaip aiškiai justi, kad atėjo čia ieškoti šilumos, šviesos ir bent lašelio gerumo.

Aš tvardausi, dievaži, tvardausi, bet vis tiek užsidengiu akis pirštinėtomis rankomis, kai giedant „Mažam miestely Betliejaus“ pasigirsta:

„Virš tavo miego be sapnų praplaukia tylios žvaigždės.“

4 Kalėdos

5.37: Rotlis, Jorkšyras. Lauke dar tamsu. Mes visi keturi drybsome lovoje, išsikėtoję ir susikabinę tarsi aštuonkojai. Emilė, apkvaitusi nuo Kalėdų Senelio sukeltų geidulių, drasko vyniojamąjį popierių. Benas sujauktuose pataluose žaidžia slėpynių. Aš dovanoju Ričardui pakelį vėjyje džiovintos elnienos, dvi poras (raibų) švediškų puskojinių, penkių dienų ekskursiją į Burgundiją degustuoti vyno ir knygą „Kaip būti namų deive“ (juokais). Vėliau Barbara su Donaldu man dovanoja Liberty raštais margintą klijuotės prijuostę ir knygą „Kaip būti namų deive“ (ne juokais).

Ričardas man dovanoja:

1. Agent Provocateur apatinius — raudoną liemenėlę reljefiškais juodo atlaso taškeliais ir giliai iškirptais kaušeliais, pro kurių viršų kyšo speneliai, tarsi šalmuoti viduramžių riteriai pro balkono kraštą. Ir kažkokį kelnaičių bei korseto derinį, atrodo, apsiūtą žvejų tinklais.

2. Kultūros paveldo draugijos nario bilietą.

Abi dovanos iš tų, kurias aš vadinu „dovanomis PP“ — „prašyčiau pakeisti“. Emilė man dovanoja fantastišką kelioninį žadintuvą. Vietoj skambučio — jos pačios balsu įrašytas raginimas: „Kelkis, mamyte, kelkis, miegale!“

Mes Emilei dovanojame žiurkėną (tai patelė, bet bus vardu Jėzus), Barbės triratį, Brambly Hedge lėlių namą, nuotolinio valdymo šunį robotą ir dar daug visokių plastiko daiktų, kurių jai visai nereikia. Emilei baisiausiai patinka Taikos palaikymo dalinių Barbė, kurią spėjau nučiupti Stokholmo oro uosto bemuitėje parduotuvėje, bet tik tol, kol ji išvynioja Paulos dovaną: Sisiojantį pupsą, kurį dovanoti buvau griežtai uždraudusi.

Rizikuodami sukelti vaikų isteriją, stengiamės, kad jie kuo daugiau dovanų išvyniotų viršuje, ir seneliai nepradėtų piktintis miestietišku pertekliumi („grynas pinigų švaistymas“) bei siaubingu vaikų lepinimu („mano laikais didžiausias džiaugsmas buvo gauti dovanų lėlę porceliano galva ir apelsiną“).

Yra dalykų, kuriuos nuslėpti sunkiau. Pavyzdžiui, sunku seneliams suvaidinti, kad tik retkarčiais leidi dukrai pažiūrėti vaizdajuostes, kai per pusryčius ji mintinai padainuoja visas dainas iš „Undinėlės“ ir žvaliai priduria, jog DVD įraše viena dainele daugiau. Prie stalo, priminusi Emilei, kad liautųsi žaisti su druskine, suvokiu aptikusi dar vieną konflikto tašką.

— Emile, senelis prašė padėti druskinę.

— Ne, neprašiau, — ramiai atsako Donaldas. — Aš jai liepiau padėti druskinę. Tuo mano karta ir skiriasi nuo tavosios, Keite: mes liepiame, o jūs prašote.

Po kelių minučių stoviu prie viryklės ir maišau plaktą kiaušinienę, tik staiga pamatau, kad aplink sukiojasi Barbara. Pažvelgusi į keptuvę, ji nesugeba nuslėpti nuostabos.

— Viešpatie, ar vaikai valgo tokią sausą kiaušinienę?

— Taip, aš ją visada taip kepu.

— Ak.

Mano šeimos mityba neduoda Barbarai ramybės: jai rūpi, ar vaikai pakankamai gauna daržovių, ji nerimauja, kad aš pati kažkodėl nenoriu vidury dienos valgyti trijų patiekalų pietus. „Tau reikia jėgų, Katerina“. Dar nebuvo nė vieno Šatokų šeimos susirinkimo, kad anyta neužspaustų manęs sanpaulijos kampelyje prie sandėliuko ir nepradėtų pašnibždomis kvosti: „Katerina, Ričardas atrodo sulysęs. Ar tau neatrodo, kad jis sulyso?“

Kai Barbara sako „sulysęs“, šis žodis nuskamba kaip „išpampęs“: jis toks žiaurus, beatodairiškas, kaltinantis. Užsimerkiu ir stengiuosi sukaupti nesamus kantrybės bei supratimo išteklius. Moteris, stovinti priešais mane, perdavė mano vyrui genus, kurių dėka jis buvo ir liks liesas kaip žalga, bet po trisdešimt šešerių metų ji kaltina mane. Ar tai teisinga? Nutariu nepaisyti tokių įžeidimų man kaip žmonai, kad ir kokia prasta žmona būčiau.

— Bet Ričardas ir yra liesas, — prieštarauju. — Jis toks buvo, kai susipažinome. Tuo man jis ir patiko.

— Jis visada buvo lieknas, — nusileidžia Barbara, — bet dabar visai sunyko. Kai tik Čerilė jį pamatė išlipantį iš automobilio, ji paklausė: „Barbara, ar tau Ričardas neatrodo nusikamavęs?“

Čerilė — mano svainė. Prieš ištekėdama už Ričardo brolio, buhalterio Piterio, ji dirbo Halifakso statybų draugijoje. 1989 metais pagimdžiusi pirmą iš trijų sūnų, Čerilė įstojo į organizaciją, kurią mano draugė Debra vadina Mamfija — visagalį, puikiai organizuotą nedirbančių mamų tinklą. Ir Čerilė, ir Barbara elgiasi su vyrais tarsi su gyvuliais, kuriuos reikia atidžiai prižiūrėti. Kalėdos Šatokų šeimoje būtų netikros, jei Čerilė manęs nepaklaustų, ar savąjį Joseph kašmyro megztinį pirkau prekybos centre ir ar tikrai nieko tokio, kad Ričardas pats vienas maudo vaikus.

Piteris, kitaip negu Ričardas, namuose beveik nieko nedaro, tačiau laikui bėgant aš supratau, kad Čerilė ne tik džiaugiasi, bet ir skatina vyro dykaduoniavimą. Piteriui Čerilės gyvenime skirtas vertingas Mano Gyvenimo Kryžiaus vaidmuo. Kiekvienai kankinei reikia Piterio, kurį per ilgesnį laiką galima taip išdresuoti, kad jis nebesugebės susirasti savo apatinių kelnaičių.

Tai, kas man Londone atrodo normalu, čia laikoma beprotiška emancipacija. „Soma“, — niūriai didžiuodamasis sako Ričardas, ištiestoje rankoje nešdamas išpampusias sauskelnes, kurių abrikosų kvapas neturi nė mažiausio šanso užgožti nuo jų turinio sklindančios galingos smarvės. (Ričis taip klasifikuoja pridirbtas Beno sauskelnes: smulkmena vadinama Tant Pis8, vidutinio dydžio krovinys — Croque Manure9, o didingas, septyniomis servetėlėmis nuvalomus rezultatus užtikrinantis veikalas — Soma10. Tiesa, vieną vienintelį kartą pasitaikė Krakatau. Būtų pusė bėdos, jei ne Graikijos oro uoste.)

— Žinoma, mūsų laikais tėčiai nė nagų prie šito nekišo, — nusipurto Barbara. — Donaldo nė su lazda nebūčiau privertusi pakeisti vystyklą. Apeidavo per mylią.

— Ričardas tiesiog fantastiškas, — atsargiai atsakau. — Be jo būčiau kaip be rankų.

Barbara čiumpa raudoną svogūną ir įnirtingai pjausto jį į keturias dalis.

— Juos, vyrus, reikia truputį patausoti. Jie lepūs kaip gėlės, — mąsliai sako ji, spausdama svogūną peiliu, kol šis tylutėliai sucypia. — Gal galėtum pamaišyti padažą, Katerina?

Įeina Čerilė ir ištraukia iš šaldiklio sūrio šiaudelius bei trapios tešlos krepšelius, ruošdamasi rytojaus vakarėliui.

Kai Barbara su Čerile, draugiškai pasiplepėdamos, sukasi virtuvėje, aš jaučiuosi baisiai vieniša, nors stoviu visai čia pat. Turbūt taip įprasta nuo amžių. Moterys triūsia, persimesdamos sąmokslininkių žvilgsniais ir atlaidžiai dūsaudamos, prisiminusios vyrus. Bet aš taip ir neįstojau į Mamfiją: nežinau slaptažodžio, nemoku slaptosios kalbos, neišmanau, kam ir kaip paduoti ranką. Vis tikiuosi, kad vyras — mano vyras — dirbs moteriškus darbus, nes kitaip aš negalėsiu dirbti vyriškų darbų. O čia, Jorkšyre, pasididžiavimas savo sugebėjimais, pasitenkinimas tuo, kad vargais negalais pajėgiu išsaugoti mūsų visų gyvenimus tokius, kokie jie yra, virsta paprasčiausiu nesmagumu. Staiga suvokiu, kad šeimai reikia nuolatinio rūpesčio, kaip mašinai — tepalo, jei nori, kad ji važiuotų lengvai; o mano šeimynėlė kratosi per kelio duobes, ir stabdžiai jau ima cypti.

Ričardas sugrįžta į virtuvę jau be sauskelnių, apkabina mane per juosmenį, užkelia ant viryklės krašto, padeda galvą man ant peties ir ima sukioti plaukų sruogą. Visiškai kaip Benas.

— Patenkinta, mieloji?

Šie žodžiai nuskamba kaip klausimas, nors iš tiesų tai atsakymas. Ričardas čia jaučiasi patenkintas, aš matau: jam patinka moterų triūsas, kepsnių aromatas ir tai, kad aš kas penkios minutės nelakstau prie telefono.

— Ričardas tikras namisėda, — išdidžiai sako Barbara.

Sakau Ričardui — beveik nejuokaudama, — kad verčiau jis būtų vedęs kokią mielą Slouno merginą, kepančią puikius vaisinius pyragaičius.

— O aš to nenorėjau, nes būčiau numiręs iš nuobodulio. O jei, — priduria jis, glostydamas mano skruostą ir užkišdamas už ausies išsipešusią plaukų sruogą, — kartais užsimanysiu vaisinių pyragaičių, pažįstu vieną nuostabią moterį, kuri puikiai juos klastoja.

Po kalėdinių pietų su Šatokais svajoju įsitaisyti prie televizoriaus ir žiūrėti Leonardą Di Kaprio „Titanike“, bet tenka lakstyti paskui Beną po visą svetainę, nes jis kariasi ant trapių staliukų, graužia lempų laidus ar saujomis glemžia skrudintus migdolus. Svarstau, kas pavojingiau — neduoti jam skrudintų migdolų ir rizikuoti susilaukti nesmagaus kaprizo („Ar ji nebesuvaldo nė savo vaiko?“) ar leisti jam jais paspringti, sukeliant pavojų jo gyvybei ir Barbaros bei Donaldo Viltono kilimui.

Kai Benas nueina dienos miego, man pavyksta pasprukti. Atsigulusi į lovą su nešiojamuoju kompiuteriu, rašau elektroninį laišką į kitą pasaulį.

Nuo ko: Keitės Redi, Rotlis, Jorkšyras

Kam: Debrai Ričardson

Mieloji Debse, kaip tau sekėsi?

Turiu viską, kas priklauso tradicinėms angliškoms Kalėdoms: bandelių su dešrelėmis, giesmių, subtilių kaltinimų. Anyta darbuojasi: ruošia specialų maisto davinį sūnui, kuriuo nė kiek nesirūpina toji abejinga Sičio kalė (tai aš).

Atsimeni, aš vis kartojau, kad noriu daugiau laiko praleisti su vaikais. Taip, aš tikrai to noriu. Kartais vakare, kai pareinu namo Emilei jau miegant, atsidarau nešvarių drabužių krepšį ir Uodžiu Jų Drabužius. Kaip aš jų pasiilgstu. Iki šiol niekam to nesakiau. Bet kai būnu su jais, — pavyzdžiui, dabar, — jaučiu, kaip baisiai jiems manęs reikia. Tarsi visas meilės romanas būtų sugrūstas į vieną savaitgalį — aistra, bučiniai, karčios ašaros, aš tave myliu, nepalik manęs, atnešk man atsigerti, tu jį myli labiau už mane, paguldyk mane miegoti, tavo labai gražūs plaukai, apkabink mane, aš tavęs nekenčiu.

Jaučiuosi išsekusi, persigandusi ir kuo skubiausiai noriu grįžti į darbą pailsėti. Kas per motina, kuri bijo savo vaikų? Linkėjimai iš Rotlio,

Keitė xxxxx

Jau ketinu spustelėti „Siųsti“, bet persigalvojusi paspaudžiu „Ištrinti“. Ne viską galima prisipažinti net geriausiai draugei. Net sau pačiai.

5 Antra Kalėdų diena

Na ką gi, mums pavyko išgyventi dienas, pilnas ramybės ir geros valios. Išskyrus pietus antrą Kalėdų dieną. Pamiršau, iš kur kilęs angliškas šios dienos pavadinimas, bet ar jis nebus susijęs su troškimu išsikviesti mylimus žmones po vieną į lauką ir gerai užvažiuoti kiekvienam per ausį?11

Žodžiu, Ričardas pareiškė, kad dėl visko kalta aš, ir negalėčiau pasakyti, kad jis visiškai neteisus; tačiau pagunda buvo milžiniška. Kai tik mes atsiduriame pas uošvius, man ima rodytis, kad vaikai virto granatomis. Kiekvieną akimirką bijau, kad tuoj kas nors ištrauks saugiklį, ir jie susprogs ant žalsvo šezlongo arba išnešios į gabalus spintą, prikrautą Royal Worcester porcelianinių kiaušinių taurelių. Mudu su Ričių lakstome jiems iš paskos, vos spėdami pačiupti krintančius daiktus, tarsi žaisdami iš anksto pasmerktas kriketo varžybas.

12.03: Šiandien pas Šatokus rengiamas metinis kokteilių vakarėlis. Barbara man skyrė rūpintis riešutais — anakardžiais, pistacijomis, žemės riešutais vyresniems vaikams. Donaldas prasigyveno visai neseniai — jam priklauso sporto prekių parduotuvių tinklas šalies šiaurėje, — bet, kaip kiekvienas anglas, jis stengiasi apsimesti turtingos giminės įpėdiniu: apauginti samanomis ką tik nutiestą takelį. Jo sūnūs pirmieji iš Šatokų giminės mokėsi privačioje mokykloje, pačioje geriausioje.

Pilstydama riešutus į šeimai priklausančius krištolo dubenėlius suvokiu, kokia jaučiuosi dėkinga gavusi progą pasitarnauti, tačiau krūtinę degina sudėtingesnis jausmas. Panašus į rėmenį, bet juk aš dar nevalgiau. Sunkiai ištveriu Kalėdas pas Šatokus: atsidūrus palyginti normalios šeimos glėbyje, atgyja visų vaikystės Kalėdų prisiminimai. Pakanka išgirsti per radiją, kaip Haris Belafontė dainuoja „Marijos kūdikėlį“, ir vėl atsiduriu savo namų virtuvėje, matau tėtį, grįžusį iš aludės, nešiną susitaikymo dovana mamai — ne jos dydžio nėrinių naktinukais ar auksiniu laikrodžiu, pigiai gautu iš draugelio. Tėvas visad įžengdavo į kambarį tarsi kino žvaigždė, sunaudodamas visą aplink esantį orą. Mudvi su Džiule slėpdavomės už sofos ir užgniaužusios kvapą melsdavomės, kad tik ji jam dar kartą atleistų, kad priimtų atgal, kad mūsų Kalėdos būtų tokios, kaip visų šeimų — tokios, kokios jos yra Ričardo šeimoje.

Nunešu keletą dubenėlių su riešutais į erdvią L raidės pavidalo svetainę su stiklinėmis durimis tiesiai į sodą. Švytintis Donaldas paima mane už parankės ir pristato vienam savo bičiuliui, su kuriuo žaidžia golfą. Vyriškiui kokios šešios dešimtys metų, jis vilki sportinį švarką ir raudonus marškinius, o jo kaklaraiščio spalvos ryškios kaip bandomieji pavyzdžiai televizoriaus ekrane.

— Džeri, noriu tau pristatyti savo marčią Kateriną. Matai, Katerina daro karjerą. Pasiliko savo pavardę. Šiuolaikinė moteris.

Džeris pagyvėja:

— Jums turbūt tenka daug keliauti darbo reikalais, Katerina?

— Taip, aš dažnai skraidau į Valstijas ir...

— O kas prižiūri Ričardą, kai jūsų nėra namie?

— Ričardas. Noriu pasakyti, jis pats pasirūpina savimi. Ir vaikais. Dar mes turime auklę, kuri prižiūri vaikus, ir... Na, šiaip taip susidorojame.

Džeris išsiblaškęs linksi galva, tarsi aš jam pasakočiau apie kokį nors Mino laikų akveduką.

— O, tai puiku. Ar pažįstate Anitą Rodik?12

— Ne, aš...

— Neįmanoma ja nesižavėti, ką? Kokie plaukai! Įspūdingai atrodo, o juk jau tokio amžiaus... Ir nė vieno nereikalingo gramo. Sulaukusios tokių metų, jos neretai išstorėja, ar ne?

— Kas?

— Italės.

— Aš nežinojau, kad Anita Rodik italė...

— Na žinoma. Mūsų gatvėje viena gyvena, jaunystėje atrodė kaip Klaudija Kardinalė, bet paskui makaronai su sūriu padarė savo. Kaip Donaldas sakė, ką jūs dirbate?

— Aš esu fondų valdytoja, taip sakant, investuoju pinigus, kuriuos man paveda pensijų fondai, bendrovės ir...

— Nėra saugesnės investicijos už Bradford and Bingley, aš jums sakau. Iškart galite naudotis sąskaita, terminuotas indėlis trisdešimt dienų.

— Visai neblogai.

— Tai turbūt jūsiškiai nori mums užkarti tą nelemtą eurą, ar ne taip?

— Ne...

— Paminėsit mano žodį, Katerina, jūs nė mirktelėti nespėsite, o Gordonas Braunas13 nuvarys visus į bankrotą su pilnom kišenėm krautmarkių. Už ką mes kariavom? Atsakykit!

Tokiuose pokalbiuose paprastai ateina momentas, kai jūsų įprastinė persona, ištroškusi oro, galiausiai išsiveržia pro ją užklojusį dovanų popieriaus bei riebalų klodą ir ištrūksta laisvėn kaip ateivis iš Džono Harto krūtinės.

— Tiesą pasakius, Džeri, — ištariu garsiau negu buvau ketinusi, — prisijungimas prie euro zonos priklausys nuo fiskalinės pusiausvyros, pasiūlą reguliuojančių reformų tempo ir kapitalų judėjimo. Be to, pasaulinę ekonomiką tvarko Alanas Grinspanas ir Federalinis išteklių bankas, taigi iš tikrųjų turėtume lygiuotis į JAV, o ne į Europą.

Džeris pasitraukia atatupstas ir įsirėžia į porceliano spintelę, kuri sutilindžiuoja it rogių varpeliai.

— Na, buvo malonu su jumis pasikalbėti, mieloji. Ričardui pasisekė, ką? Klausyk, Barbara, tavo Ričardui labai pasisekė. Jūsų Katerina galėtų eiti į televizijos viktoriną, ji turi gerą galvą, ir veidelis labai dailus.

Suspaudusi taurę vidutinio saldumo chereso, išeinu pro stiklo duris ir su palengvėjimu įkvepiu žvarbaus oro. Atsisėdu ant dekoratyvinių akmenų. Nagi, Keite, ir kam gi tu ką tik sukirtai tą geraširdį senuką? Norėjai pasirodyti. Įrodyti, kad nesi paprasta blondinė elegantišku megztuku. Jis nieko blogo nenorėjo. Iš kur vargšui Džeriui žinoti, kas aš per moteris: juk priklausau nežinomai, naujai rūšiai. Londone, Edwin Morgan Forster banke, mane laiko iškrypėle, nes turiu reikalų, nesusijusių su darbu. O čia žmonės įsitikinę, kad aš nenormali, nes darbas yra beveik visas mano gyvenimas.

Vakar pasakiau Barbarai, kad Emilė labai mėgsta brokolius. Neturiu supratimo, ar tai tiesa. O EMF apsimetinėju, kad kas rytą prieš darbą perskaitau Financial Times investicijų skiltį, nors jei taip iš tiesų daryčiau, netekčiau ir tų trylikos minučių autobuse, praleistų su Emile, per kurias galiu patikrinti, kokių žodžių ji išmoko, pasikalbėti su ja ar palaikyti už rankytės. Pavojingas dvigubo agento gyvenimas.

15.12: Visa šeima — Donaldas, Barbara, kiti suaugusieji ir gauja vaikaičių, — žygiuoja per apšarmojusią pievą, vinguriuodami tarp juodmargių karvių. Po stiprių šalnų karvių blynai atrodo kaip nėriniuotos servetėlės: vaikai šokinėja ant jų, išspausdami šlykštų žalią skystį. Dangus primena šiurkščią plaušinę — kartkartėmis pro padrikus debesis prasiskverbia neįtikėtinai ryškūs, skvarbūs tarsi rytinė viskio taurelė saulės spinduliai. Tik pradedu džiaugtis šiluma, užliejusia priešais stūksančias kalvas, kai staiga suskamba mano mobilusis. Karvės ir Barbara sykiu plačiai atmerkia akis ilgomis blakstienomis tarsi Elizabetė Teilor, kuriai liepta suvaidinti sukrėstą.

— Koks čia bjaurus garsas, Katerina?

— Atsiprašau, Barbara, mano mobilusis skamba. Alio, klausau?

Vyriškas balsas, perduotas palydovinės sistemos, nuaidi Anglijos lygumose. Tai Džekas Eibelhameris, amerikietis klientas, kurį man primetė Rodas kaip kompensaciją už tai, kad nepadidino atlyginimo. Balsas kupinas paniekos (jankiams nesuvokiamas tinginių britų papratimas tarp Kalėdų ir Naujųjų metų pasiimti visą savaitę atostogų). Dar nespėjau susipažinti su ponu Eibelhameriu, bet panašu, kad pavardė jam labai tinka, ir kad smūgio per galvą išvengti nepavyks.14

— Dėl Dievo meilės, Katerina Redi, jūsų kontoroje nė gyvos dvasios. Skambinu jau dvi valandas. Ar matėte, kas ištiko bendrovę Toki Rubber?

— Atrodo, būsiu tai praleidusi, pone Eibelhameri. Būkite malonus, priminkite. — Tempk laiką, Keite. Tempk laiką.

Neseniai EMF Eibelhamerio fondui nupirko gerą pundą Japonijos bendrovės Toki Rubber akcijų. Dabar paaiškėjo, kad genijus, sudaręs šią sutartį, nepastebėjo smulkmenos: Toki Rubber priklauso maža JAV bendrovė, gaminanti čiužinius vaikiškoms lovelėms. Tuos pačius čiužinius, kuriuos Valstijose uždrausta pardavinėti, nes mokslininkai nustatė galimą jų ryšį su kūdikių mirtimis dėl nežinomų priežasčių. Velnias. Velnias. Velnias.

Eibelhameris sako, kad vakar, atsidarius Tokijo biržai, akcijų vertė krito 15 procentų. Kaip į šulinį. Jaučiu, kaip mano skrandis atsiduria kulnyse.

— Jūsų firma man rekomendavo tas akcijas, — spjaute išspjauna Eibelhameris. Taip ir įsivaizduoju jį: susiraukusį žilą magnatą, sėdintį Niujorko dangoraižyje. — Ką ketinate daryti? Panele Redi, ar jūs mane girdite?

Pora karvių, pažadintos iš svajonių, atklydusios tyrinėja mano skolintą Barbour striukę. Kad ir kas nutiktų, šiukštu privalau neišsiduoti svarbiausiam savo klientui, kad mane laižo karvės.

— Na, pone Eibelhameri, dabar svarbiausia — vengti neapgalvotų veiksmų. Suprantama, man reikės poros dienų rimtesnei analizei. Žinoma, pakalbėsiu su mūsų Japonijos klausimų analitiku. Jūs tikriausiai ir taip žinote, kad Rojui nėra lygių. (Melas: mūsų analitikas, kokainistas iš Romfordo, šiuo metu linksminasi Dubajuje su striptizo šokėja, kurią pakabino Faringdono gatvėje. Nėra nė mažiausio šanso ištraukti tą apspangusį kazanovą iš lovos.) Paskambinsiu jums, kai tik turėsiu rimtą veiksmų planą.

Šaltą iš anapus Atlanto atsklindančią Eibelhamerio tylą pertraukia aiškus ir garsus tarsi katedros varpai mano anytos komentaras:

— Jau tie amerikiečiai — jiems visai nerūpi tradicijos.

19.35: Grįžus namo, valau mėšlą nuo Emilės Mini Boden kelnių. Šviesiai violetinio velveto. (Atrodo, Paula sukrovė drabužius savaitei Floridoje, o ne Jorkšyre. Reikėjo pačiai krauti lagaminą.) Čerilė ateina į drabužinę ir išsiviepia. Jos vaikų kelnės buvo iš neperšlampamo rudo poliesterio. „Man jis atrodo toks praktiškas“.

2.35: Virš mūsų lovos palinkusi žmogaus figūra. Atsisėdu ir apgraibomis įjungiu šviesą. Uošvis.

— Katerina, tau skambina ponas Hokusajus iš Tokijo. Atrodo, jam labai reikia su tavimi pasikalbėti. Gal būtum tokia maloni ir atsilieptum iš kabineto?

Donaldo balsas baugiai ramus, tarsi jis tyčia tvardytųsi nepasakęs to, ką labai norėtų išlieti. Vilkėdama tik naktinius, klupdama prasilenkiu su juo, o jis kilsteli žilą antakį. Prieškambario veidrodyje pastebiu savo atvaizdą. Pasirodo, tai ne naktiniai. Tai Agent Provocateur liemenėlė.

3.57: Emilė sublogavo. Manau, iš susijaudinimo: persivalgė Tvynių šokolado ir neįprastai ilgai pabuvo su mamyte. Vos baigiau kalbėti su Japonijos bendrove, jau taikiausi įlįsti į lovą šalia knarkiančio Ričardo, kai iš gretimo kambario pasigirdo baisus medžiotojus susapnavusio žvėrelio klyksmas. Nubėgusi pamatau Emilę sėdinčią lovoje, suėmusią delnuku kairę ausį. Viskas apvemta: naktinukai, antklodė — o varge, Barbaros antklodė, — jos antklodėlė, avytė, begemotas, net plaukai. Emilė pakelia į mane siaubo ir maldavimo kupinas akis: dukrytė negali pakęsti žeminančių situacijų.

— Man bloga, mamyte, neleisk man daugiau vemti, — meldžia ji.

Nusinešu ją per laiptų aikštelę į vonią ir iškėlusi laikau virš tualeto, neleisdama prisiliesti klozeto kraštų, kaip darydavo mano mama. Jaučiu, koks vėsus mano delnas ant jos kaktytės; jaučiu, kaip jos pilvelis staiga įsitempia ir atsipalaiduoja, išmesdamas viską, kas dar buvo likę. Vėliau abi nusirengiame, tyliai nusimaudome vonioje, ir aš iššukuoju jai iš plaukų spanguoles.

Surandu Emilei švarią pižamą, pakeičiu patalynę ir apkamšau ją lovelėje, kiek galėdama nukrapštau nuo Barbaros antklodės užvalkalo mišrainės likučius, pamerkiu jį vonioje, tada atsigulu ant grindų šalia dukrytės lovos ir skaičiuoju, kokie bus nuostoliai, jei įsiutęs Eibelhameris nutrauks Selindžerio fondo kontraktą su Edwin Morgan Forster. Du šimtai milijonų dolerių. Oi lėks galvos. O aš net nespėjau pasišviesinti plaukų. Nebuvo laiko. Vakar Emilė man dovanojo piešinį, kuriame nupiešė mane.

— Oi, kokia graži ruda mamytės kepuraitė, — sušukau aš.

— Ne, kvailute, čia tavo plaukai viršuje rudi, o apačioje geltoni.

Nustebusi pajuntu, kaip skruostais ima riedėti didžiulės vaikiškos ašaros ir šiltais lašais varva į ausis.

8.51: Išnyru. Jaučiuosi tarsi naras švininiais batais. Emilė dar miega. Paliečiu jos kaktą: daug vėsesnė. Apačioje Barbara, kietai sučiaupusi lūpas, reikšmingai dėbčioja į virtuvės laikrodį.

— Katerina, nenorėčiau tavęs įžeisti, bet manyčiau, kad prieš nulipdama apačion galėtum bent kiek pasidažyti. Juk nenorėtum, kad Ričardas pradėtų galvoti, jog jis mums visai neberūpi, ką? Tie vyrai, jie iškart pajunta tokius dalykus.

Sakau, kad labai atsiprašau, bet pusę nakties praleidau su Emile ir beveik nemiegojau. Juntu jos žvilgsnį: šaltą, vertinantį — tokį, kokiu nužvelgė mane, kai Ričardas atsivedė pirmą kartą. Panašiai nužvelgiamos telyčios žemės ūkio parodoje.

— Ak, mieloji, žinau, kad tu visada irzloka, — nerūpestingai prisipažįsta ji. — Bet nepamiršk — skaistalai daro stebuklus. Aš pati tiesiog dievinu Helen Rubinstein „Rudens laužą“. Arbatos?

Antrą Kalėdų dieną per pietus visai nenorėjau pasakyti, kad mūsų šeimoje aš uždirbu daugiausia. Tiesiog taip išėjo. Susėdę prie stalo, kalbėjomės apie Naujųjų metų pažadus, ir Donaldas tiesiai, bet svajingai, kaip Bernardas Heptonas filme apie karo belaisvius, pareiškė, jog ateinančiais metais Katerina gal galėtų truputį mažiau dirbti. Tai dar būtų nieko — pagaliau toks džentelmeniškas rūpestis beveik malonus, — jei mano vyro brolienė nebūtų garsiai purkštelėjusi ir pridūrusi:

— Kad prireikus nustatyti tapatybę, vaikai ją atpažintų.

Uuuuf. Aišku, Čerilė truputį padaugino raudonojo vyno, ir protingiausia būtų buvę susitvardyti. Bet aš, tris dienas prievarta vaidinusi nuolankią žmoną, nė kiek nebuvau nusiteikusi tvardytis. Todėl pradėjau sakinį žodžiais: „Kadangi aš mūsų šeimoje uždirbu daugiausia...“ Ir, tiesą sakant, jo nebeužbaigiau, nes pamačiusi apstulbusius prie stalo sėdinčiųjų veidus supratau: saugiau bus, jei leisiu jam ištirpti tolumoje, tarsi medžioklės rago garsui.

Donaldas pirštu kilstelėjo akinius ir įsidėjo dar pastarnokų, kurių, puikiai žinau, negali pakęsti. Barbara prisidėjo ranką prie kaklo, tarsi prisidengdama sklindantį sukrėtimo sukeltą raudonį. Nieko negalėjo būti blogiau — net jei būčiau pranešusi, kad ketinu pasididinti krūtis, esu lesbietė arba nemėgstu Alano Benet15. Sugrioviau prigimtinę daiktų tvarką.

Užtat Ričardas didvyriškai apsimetė, kad aš kalbėjau apie mėsos padažą, ir pakėlęs dubenėlį lipnios košės ėmė ją dalyti giminaičiams.

— Tavo klaida, Keite, — tarė jis vėliau, kai buvome savo kambaryje, jis sėdėjo ant lovos, o aš kroviausi krepšį, ruošdamasi skubiai išvykti į Londoną, — yra ta, kad manai: jei žmonėms pateiksi tikslius duomenis, jie patikės tavo analize. Bet jiems visai nereikia tavo duomenų. Žmonės — tėvai — jie jau tokio amžiaus, kai nauja informacija ne padeda, bet gąsdina. Jie visai nenori žinoti, kad tu uždirbi daugiau už mane. Mano tėvas to tiesiogine prasme negali įsivaizduoti.

— Otų?

Jis nudelbė akis ir apžiūrėjo batraiščius.

— Na, atvirai pasakius, ir man nelengva.

Gruodžio 27, 13.06: Traukinyje, važiuojančiame į Londoną, sprogo šildymo vamzdis ir tuščios kupė langai apšarmojo; atrodo, jog keliauju milžiniškame mėtiniame Fox ledinuke. Atsistoju į eilę restorane. Mano kolegos krikščionių pabėgėliai ištroškę alkoholio. Arba jie neturi šeimų, arba bėga nuo šeimų pertekliaus — abi būsenos jaudinančios, bet vienišos.

Nusiperku keturis miniatiūrinius buteliukus: viskio, du Bailey’s ir vieną Tia Maria likerio. Vos spėjusi atsisėsti girdžiu, kaip rankinėje sucirpia mobilusis. Pažvelgiu į numerį ir matau, kad skambina Rodas Taskas. Prieš atsiliepdama apdairiai atitraukiu telefoną toliau nuo ausies.

— Klausyk, ar gali paaiškinti, kaip mes nupirkom tas šūdinas akcijas, priklausančias sušiktai japoškių bendrovei, gaminančiai prakeiktus čiužinius, nuo kurių miršta kūdikiai? Jėzus Marija, Keite. Ar tu mane girdi?

Pranešu Rodui, kad mielai jį girdėčiau, bet, deja, ryšys tuoj nutrūks, nes traukinys kaip tik įvažiuoja į tunelį. Paspaudžiu mygtuką ir baigiu pokalbį. Maišydama antrą Bailey’s likerio buteliuką su viskiu suvokiu, kad gal dėl to aš ir gavau Selindžerio fondą: kas nors žinojo, kad Toki Rubber netrukus užvers kanopas, todėl užvertė viską man. Naivuolė, Keite, tu tikra naivuolė.

Po keleto sekundžių Rodas vėl skambina, norėdamas užsakyti telefoninę konferenciją sau ir man, konferenciją su baisiuoju Niujorko Eibelhameriu. Kartodama standartines paguodos frazes klientui, esančiam už pusketvirto tūkstančio mylių, stebiu, kaip mano žodžiai garų debesėliais kyla į orą. Pirštinėta ranka išrėžiu ant apšalusio lango vieną žodį: RICH.

— Tikiesi laimėti loterijoje, brangute? — Liverpulio akcentu klausia palydovas, atėjęs nurinkti tuščių indų ir rodydamas į mano išrašytą langą.

— Ką? A, aš turėjau galvoje ne turtus16, — atsakau. — Tai žmogus. Ričis — mano vyras.

Nepamiršti: Naujųjų metų pažadai

Suderinti šeimą ir darbą, kad gyvenimas taptų sveikesnis ir smagesnis. Keltis valanda anksčiau, kad turėčiau daugiau laiko. Daugiau būti su vaikais. Išmokti atsipalaiduoti būnant su vaikais. Negalvoti, kad Ričardas niekur nedings! Dažniau kviestis draugus — pavyzdžiui, sekmadienio pietų ir pan. Susirasti hobį, padedantį atsipalaiduoti??? Išmokti italų kalbą. Naudotis tuo, kad gyvenu Londone, teatrais, Teito moderniojo meno muziejumi ir t. t. Nebeatšaukinėti stresą mažinančių priemonių. Pradėti iš anksto kaupti dovanas, kaip dera normaliai, tvarkingai motinai. Pasistengti sulieknėti ir tilpti į 10 dydį. Asmeninis treneris? Paskambinti draugėms, gal jos dar mane prisimena. Ženšenis, riebi žuvis, kviečių negalima. Seksas? Nauja indaplovė. Helena Rubinstein „Rudens laužas“.

6 Motinystės teismas

Ąžuolo paneliais iškaltoje salėje tarsi bažnyčioje tvyro įtempta tyla. Kaltinamųjų suole stovi ketvirtą dešimtį įpusėjusi blondinė baltais medvilnės naktinukais, po kuriais aiškiai matyti raudona liemenėlė. Moteris atrodo išvargusi, tačiau nepasiduodanti. Žvelgdama į teisėjus ji aukštai iškelia galvą tarsi medžioklinis skalikas, užuodęs žvėries kvapą. Tiesa, kartais moteris pasikaso dešinį užausį, ir tada visai galima įtarti, jog ji vos tramdo ašaras.

— Katerina Redi, — griausmingu balsu prabyla teisėjas, — šią naktį jūs stojate prieš Motinystės teismą, nes jums pateikti kaltinimai, kad esate dirbanti motina ir, užuot buvusi namie su vaikais, be saiko perkate jiems įvairių daiktų. Ką atsakysite į kaltinimą?

— Aš nekalta, — atsako moteris.

Iš vietos pašoka kaltintojas.

— Ponia Šatok — atrodo, tokia jūsų tikroji pavardė, — gal malonėsite pasakyti teismui, kokias Kalėdų dovanas įteikėte savo vaikams Benui ir Emilei?

— Na, aš visko neprisimenu.

— Ji neprisimena, — nusišaipo kaltintojas. — Bet nesuklysime pasakę, kad visų dovanų vertė, kartu sudėjus, buvo beveik 400 svarų?

— Negaliu tiksliai atsakyti...

— Dovanos dviem mažiems vaikams, ponia Šatok. Ke-turi šim-tai svaa-aarų. Ar aš teisingai supratau, kad jūs iš pradžių paaiškinote savo dukteriai Emilei, jog Kalėdų Senelis jai atneš arba Barbės dviratuką, arba Brambly Hedge lėlių namą, arba žiurkėną, gyvenantį specialiame narvelyje su ištraukiama girdyklėle, o paskui pasidavėte ir padovanojote jai visus tris minėtus objektus ir dar lėliuką, kuris patraukė jos dėmesį, kai buvote trumpam sustoję degalinėje prie Niuarko?

— Taip, bet aš iš pradžių nupirkau lėlių namą, o tada ji parašė laišką Kalėdų Seneliui, kad nori žiurkėno...

— Ar tiesa, kad jūsų anytai, poniai Barbarai Šatok, paklausus, kaip Emilei patinka brokoliai, jūs atsakėte, jog ji juos dievina, nors tuo metu nebuvote tuo tikra?

— Taip, bet aš juk negalėjau vyro motinai atsakyti, kad nežinau, mėgsta mano vaikas brokolius ar ne.

— Kodėl?

— Motinos paprastai žino tokius dalykus.

— Garsiau! — pareikalauja teisėjas.

— Sakiau, kad motinos paprastai tokius dalykus žino.

— O jūs nežinote?

Moteris pajunta, kad jai gniaužia gerklę; pamėginusi nuryti seilę, pasijunta tarsi graužtų kartoną. Matyt, taip pasijustum, pagalvoja ji, jei tektų nuryti savo žodžius. Ji vėl prabyla, dabar jau labai tyliai.

— Kartais aš nežinau, ką mėgsta mano vaikai, — prisipažįsta ji. — Noriu pasakyti, kad jų pomėgiai taip dažnai keičiasi, kas dieną, kartais net kas valandą, Benas anksčiau negalėjo pakęsti žuvies, o dabar staiga... Suprantate, aš ne visada galiu stebėti permainas. Bet jei tai pasakyčiau Barbarai, ji nuspręstų, kad esu bloga mama.

Kaltintojas atsigręžia į teisėją, o jo ištįsusiame blyškiame veide žaidžia patenkinta šypsenėlė:

— Prašyčiau teismą atkreipti dėmesį, jog kaltinamoji linkusi pameluoti, kad tik netektų atsidurti nesmagioje padėtyje.

Moteris įnirtingai papurto galvą. Ji kreipiasi į teisėją.

— Ne, ne, ne. Taip nesąžininga. Kalbu ne apie nesmagią padėtį, jūsų kilnybe. Negaliu apsakyti, kas tai. Panašiau į gėdą — baisią, gyvulišką gėdą, tarsi nesugebėčiau atpažinti savo pačios veido arba rankų. Suprantate, aš puikiai žinau, kad Ričardas — na, mano vyras, — taigi, kad Ričardas tikrai nežino, mėgsta Emilė brokolius ar ne, bet kai jis nežino, visiems tai atrodo normalu. O kai nežino motina, tai prieštarauja prigimčiai.

— Visiškai teisingai, — sutinka teisėjas, užsirašo žodžius „prieštarauja prigimčiai“ bei „motina“ ir juos pasibraukia.

— Suprantama, — skubiai priduria moteris, baimindamasi, kad bus pasakiusi per daug, — suprantama, aš nenoriu lepinti vaikų.

Matome, kaip ji staiga nutyla. Panašu, kad mąsto. Suprantama, ji nori lepinti savo vaikus. Nori be galo be krašto. Jai labai svarbu tikėti, kad bent šiuo požiūriu jos vaikams geriau, kai mamos nėra greta. Ji nori, kad Emilė ir Benas turėtų viską, ko neturėjo ji pati. Bet juk nepasakysi tokio dalyko teismo nariams. Ką jie supras apie tą pirmą dieną pradinėje mokykloje, kai teko eiti apsivilkus ne tos spalvos megztuką, nes mama tau jį nupirko labdaros parduotuvėje, o visi kiti vaikai vilkėjo naujus tamsiai pilkus Wyatt & Moore megztukus. Ji puikiai žino, kad jie neturi nė mažiausio supratimo, ką reiškia nieko neturėti.

Moteris atsikrenkščia ir stengiasi kalbėti ramiu, bejausmiu balsu, kuris — ji tai žino iš patirties — vyrams kelia pagarbą:

— Kam gi man reikėtų taip sunkiai dirbti, jei negalėčiau nupirkti vaikams to, kas teikia jiems džiaugsmą?

Teisėjas dėbteli pro akinių viršų:

— Ponia Šatok, mes čia neketiname leistis į filosofines diskusijas.

— Na, o gal reikėtų, — atkerta moteris, įnirtingai trindama odą už dešinės ausies. — Tam, kad būtum gera motina, nepakanka žinoti, kokias daržoves vaikai mėgsta.

— Tylos! Tylos teisme! — pareikalauja teisėjas. — Pakvieskite Ričardą Šatoką.

O ne, tegu tik nekviečia Ričardo. Juk Ričardas tikrai neliudys prieš mane, teisybė?

Antra dalis

7 Laimingų Naujųjų metų

Pirmadienis, 5.57: — Iiir atveriam pasaulį. Iiiir užveriam pasaulį. Atveriam pasaulį iiiir užveriam pasaulį.

Aš stoviu vidury svetainės, plačiai išskėtusi kojas ir iškėlusi rankas virš galvos. Rankose laikau po kamuolį — jie minkšti, paslankūs, primena aštuonkojo galvas. Man liepta kamuoliais ore brėžti apskritimą.

— Iiiir atveriam pasaulį, iiiir užveriam pasaulį.

Man komanduoja apdujusi nerūpestinga penkiasdešimt peržengusi moteriškė, ant kaklo pasikabinusi kristalą; tikriausiai ji vadovauja organizacijai, siekiančiai apsaugoti gyvūnus, kuriuos visiems knieti išnaikinti — kokias nors žiurkes, šikšnosparnius ar kitus graužikus. Fėja yra asmeninė trenerė, kurią pasisamdžiau, laikydamasi šiemet pradėtos naujos atsipalaidavimo ir fizinių pratybų programos. Susiradau ją paskambinusi į „Junonos“ sveikatos ir sporto akademiją. Atsieina nepigiai, bet pagalvojau, kad daug sutaupysiu, jei vėl galėsiu įlįsti į drabužius, kuriuos dėvėjau prieš nėštumą. Be to, tai tikriausiai pigiau, negu pirkti abonementus į sporto klubus, į kuriuos neturiu kada nueiti.

— Vienintelis tavo sportas, Keite — kilnoti piniginę su krūvomis sporto klubų abonementų, — sako Ričardas.

Negražu. Negražu, bet teisybė. Pačiais nuosaikiausiais vertinimais, metinis pasiplaukiojimas naujausio sporto klubo baseine, kurį šiaip taip pavyko įterpti tarp pietų Conundrum ir verslo renginio Blackfriars, atsiėjo po 47.50 svaro už kiekvieną baseino perplaukimą.

Na, nesvarbu; tikėjausi pamatyti Sindę Krauford rausvos lykros kostiumėliu, bet atidariusi duris išvydau Isadorą Dunkan žaliais tirolietiškais drabužiais. Mano asmeninė trenerė pasirodė panaši į vėjų perpučiamą elfę ir buvo užsimetusi apsiaustą su pelerina bei gobtuvu; paskutinį kartą tokį drabužį dėvėjo Dagias Herdas, dar būdamas užsienio reikalų ministru.

— Mano vardas Fėja, — prisistatė ji, ir iš gobeleno krepšio, panašaus į tą, kuriame Merė Popins nešiojosi skrybėlės pastovą, išsitraukė, kaip pati pasakė, „savo či kamuolius“.

Aš nebuvau pasirengusi lėtais, kantriais judesiais sukti či kamuolius. Paklausiau, gal galėtume kiek pažengti į priekį ir pastiprinti mano pilvo raumenis.

— Suprantate, man darė Cezario pjūvį, ir nuo to laiko niekaip negaliu nusikratyti šia odos kloste.

Pertraukta Fėja suvirpa tarsi kilnus skalikas, verčiamas dirbti aviganiu.

— Man rūpi asmenybės visuma, Katia. Galiu tave vadinti Katia, ar ne? Supranti, tik atpalaidavę protą galėsime pereiti prie kūno, pamažu atpažinsime įvairias kūno dalis ir galiausiai užtikrinsime darnų jų pokalbį.

— Tiesą pasakius, — sakau Fėjai kiek įmanydama darniau, — aš turiu nepaprastai daug darbo, todėl labai džiaugčiausi, jei galėtume tiesiog trumpai pasakyti: „Sveiki, pilvo raumenys, atsimenat — buvom susitikę?“

— Gali net nesakyti, kad labai daug dirbi, Katia. Pati matau, tavo tokia sunki galva. Iš tiesų labai sunki. Vargšė, streso nukamuota galvelė. O kaklo raiščiai! Visiškai palaidi! Visiškai! Vos išlaiko vargšiukę galvą. O dėl to, žinoma, atsiranda nepakeliamas spaudimas juosmens apačioje.

O aš maniau, kad šitiems žmonėms mokama už tai, kad jie paskatintų jaustis geriau. Praleidusi su Fėja trisdešimt minučių suprantu, kad dabar reikėtų užsirašyti pas balzamuotoją. Ji liepia man atsigulti aukštielninkai, ištiesti rankas virš galvos ir įsivaizduoti, kad guliu ant grotelių. Imu įsivaizduoti išdavikus, iš kurių Londono Taueryje už 25 svarus per valandą senieji asmeniniai kankintojai traukia įvairias paslaptis. Fėja tvirtina, kad pratimas ištiesins mano stuburą: vieną iš labiausiai iškrypusių ir pasigailėtinų stuburų, kokius tik jai yra tekę matyti.

— Štai taip, Katia, štai taip, puiku, — džiugiai ragina ji. — Na, o dabar lėtai nuleisk rankas prie galvos ir kartok paskui mane: „Blogai rungtyniauti, geriau draugauti. Blo-gai rungty-niau-ti, ge-riau drau-gauti“.

7.01: Fėja išeina. Nepakeliamas spaudimas iškart išnyksta. Pasidarau sau šventę: įsidedu į dubenėlį riešutinių dribsnių su medumi. Nepajėgiu tą pačią dieną ir laikytis dietos, ir sportuoti. Atsisėdusi prie virtuvės stalo, staiga išgirstu neįprastą garsą, sausą, dreskiantį šnypštimą, panašų į radijo statiką. Apsižvalgau, ieškodama, iš kur jis sklinda. Tik po kelių sekundžių susivokiu: tai tyla. Mano ausys plyšta nuo tylos. Galiu pabūti viena dar penkias minutes, pasidžiaugti, kol pro duris klykaudami įgrius Emilė ir Benas.

Po atostogų visad pajuntu, kad vaikų noras būti su manimi sustiprėja. Užuot pasitenkinę kartu praleistu laiku, jie dar labiau jo alksta, godžiai tarsi naujagimiai reikalaudami mano dėmesio. Atrodo, juo daugiau manęs gauna, juo aiškiau suvokia, kiek jiems iš tikrųjų reikia. (Gal tas pats yra visiems žmogaus Poreikiams. Juo daugiau miegi, juo daugiau nori; juo daugiau valgai, juo labiau kamuoja alkis; juo daugiau dulkiniesi, juo didesnis geismas.) Aišku, kad mano vaikai visiškai nesupranta principo: nesvarbu, kiek laiko drauge praleidi, svarbu, kad jis praeitų netuščiai. Nuo tos dienos, kai grįžome iš Ričardo tėvų, kiekvienas mano išėjimas iš namų prilygsta scenai, kurioje Geležinkelio vaikai išlydi tėtį į kalėjimą.17 Beno veidas iš sielvarto išsipučia ir parausta tarsi balionas. O Emilė naktimis pradėjo bjauriai kosėti — tol krenkščia, kol jai pasidaro bloga. Kai užsiminiau apie tai Paulai, ieškodama paguodos, ši, nuosaikiai triumfuodama, atsakė „Jai reikia dėmesio“. (Aišku, užuomina į tai, kad dėmesio jai trūksta.)

Be to, Emilė nesiliauja kaulijusi pažaisti su ja, ir būtinai netinkamiausių metu, tarsi siekdama mane išmėginti ir slaptai trokšdama, kad susikirsčiau. Pavyzdžiui, šį rytą, kai baisiai skubėjau pas gydytoją, ji įsitvėrė man į sijoną.

— Mamyte, aš sugalvojau žodį, jis prasideda raide B.

— Ne dabar, Erne.

— Oi, prašaaau. Žodis, prasideda raide B.

— Bandelė?

— Ne.

— Bebras?

— Ne.

— Bloknotėlis?

— Ne.

— Nežinau, Emile, aš pasiduodu.

— Baizdajuostė!

— Teisingai bus „vaizdajuostė“, ir pirma raidė nėra B.

— Ėra!

— Yra.

— Pirma raidė yra B.

— Ne, nėra. Šitas žodis prasideda raide V. V — vežimėlis, V — voverytė, V — vikrus. Jei teisingai pasakysi pirmą žodžio raidę, Emile, sutaupysi marias laiko.

— Keite, palik ją ramybėje, vaikui penkeri metai, — sako Ričardas, kuris ką tik atšlepsėjo apačion dar šlapiais po dušo plaukais ir dabar atsargiai kerpa iš dribsnių pakelio Kruelos de Vii kaukę.

Įsmeigiu į jį piktą žvilgsnį. Ričardas niekada manęs nepalaiko. Jis net nemėgina derinti pozicijų.

— Na gerai, o kas ją pataisys, jei ne aš? Tik jau ne tie mokyklų išminčiai, kuriems kad ir kaip žodį parašysi, viskas tiks.

— Keite, juk jūs spėliojate žodžius, ne dalyvaujate žaidime „Kas laimės milijoną“.

Pastebėjau, kad Ričis nebežiūri į mane kaip į pamišėlę. Jis nukreipia akis į šoną ir suraukia kaktą, tikriausiai svarstydamas, kada jau reikės iškviesti greitąją pagalbą.

— Tu niekaip negali nerungtyniauti, ar ne, Keite?

— Pasaulyje visi rungtyniauja, Riči, ar tu to nepastebėjai? Kitas vaikas nori numušti tavo rutuliukus, kita mergytė nori dailesnės, retesnės Barbės, kolega nori atimti iš tavęs svarbiausią klientą tik tam, kad įrodytų, jog tu nesusidoroji. — Traukdama lėkštes iš indaplovės prisimenu Fėją ir jos idiotišką mantrą. Kaip ten? „Blogai rungtyniauti, geriau draugauti“? Tegu pamėgina ją padeklamuoti Edwin Morgan Forster kontoroje. „Blogai rungtyniauti, geriau darbo negauti. Geriau elgetauti.“

— Mamyte, galima pažiūrėti baizdajuostę? Prašaaau, galima pažiūrėti baizdajuostę? — užsiropštusi ant granitinio darbastalio, Emilė sega man į plaukus Barbės segtuką.

— Kiek kartų tau sakyta, per pusryčius negalima žiūrėti baizdajuosčių, Jėzau — vaizdajuosčių.

— Keite, aš rimtai. Tau tikrai reikia apsiraminti.

— Ne, Ričardai, man reikia sraigtasparnio. Esu užsirašiusi pas gydytoją ir jau dešimt minučių vėluoju, o tai reiškia, kad dar labiau vėluosiu į telefoninę konferenciją su Australija. Ten ant lentos kabo „Pegaso“ taksi firmos kortelė, gal gali jiems paskambinti? Tik paprašyk, kad nesiųstų bepročio su Nissan Sunny.

Ričardas malonesnis žmogus už mane, tai kiekvienam aišku. Tačiau aš gerokai jį pranokstu kančios patirtimi, skaudžiais išgyvenimais, ir šią patirtį nešiojuosi tarsi peilį. Kodėl aš daug griežčiau elgiuosi su Emile? Turbūt todėl, kad bijau: Ričardas išauklės mūsų vaikus gyvenimui Anglijoje, kuri neegzistuoja. Šalyje, kurioje žmonės vieni kitiems sako ne: „Aš pirmas“, o: „Tik po jūsų“; žinoma, ta šalis geresnė ir smagesnė, bet man joje nėra tekę nei gyventi, nei dirbti.

Ričardo vaikystė buvo laiminga, o laiminga vaikystė — puikiausias, tiesą pasakius, vienintelis pasirengimas laimingam suaugusio žmogaus gyvenimui. Bet laiminga vaikystė neišugdo siekimo laimėti ir veržlumo; šie bruožai išsivysto, kai esi nelaimingas, atstumtas ir turi per lietų stotelėje laukti autobuso. Pavyzdžiui, prisiminkime tragišką Ričardo nesugebėjimą gudrauti, jo nuolatines pastangas imti mažesnį užmokestį iš pasigailėjimą keliančių klientų ar jo beprotišką optimizmą, kurio paskutinė apraiška — erotiški apatiniai žmonai, nuo pirmojo vaiko gimimo gulančiai į santuokinę lovą, pasipuošusiai Gap XXXL dydžio marškinėliais su nupieštais taksiukais.

Tai vaikų įtaka. Dabar jis — tėtukas, aš — mamytė, o poreikis atrasti laiko, kad atvirstume Keite ir Ričardu — ką gi, jis nebėra pirmos svarbos dalykas. Seksas dabar priskiriamas prie „kitų dalykų“, tokių kaip parkavimo talonai ir naujas laiptų kilimas.

Kartą Emilė — jai tada buvo vos suėję treji, — pamatė mudu bučiuojantis virtuvėje ir išbarė kaip karalienė Viktorija liokajų, prilindusį prie portveino atsargų.

— Nedarykit taip. Man pradeda skaudėti pilvelį, — sušnypštė ji.

Tai mes ir nebedarėm.

8.17: Kad ir kaip prašiau, „Pegasas“ vėl atsiuntė nepakenčiamąjį Nissan Sunny. Galinė sėdynė tokia drėgna, kad ant jos galima auginti grybus. Įtempiu šlaunų ir sėdmenų raumenis, pakeliu pilkos vilnos Nicole Farhi sijoną ir visomis jėgomis stengiuosi išsilaikyti porą colių virš pelėsio.

Kai paklausiu vairuotojo, ar jis negalėtų rasti trumpesnio kelio pas gydytoją, šis tik pagarsina magnetofoną: muzika smogia tokiu garsu, kad man ima virpėti žandikauliai. (Ar tai gangsta repas?)

Po kalėdinio mėginimo draugiškai elgtis su Vinstonu nebeturiu nė mažiausio noro su juo kalbėtis. Bet man stengiantis išsirangyti pro automobilio dureles jis atsigręžia ir išpūsdamas geltonų dūmų debesį sako:

— Tikiuosi, poniute, jie ten duos tau ko nors stipraus.

Prakeiktas akiplėša. Ką jis tuo nori pasakyti? Padėtis nė kiek nepagerėja, kai užeinu pas savo terapeutą ir paprašau dar metams pratęsti kontraceptinių tablečių receptą. Daktaras Dobsonas spusteli kompiuterio klavišą, ir jo ekrane užsidega žalia pavojaus švieselė, tarsi aš būčiau klastinga nusikaltėlių pasaulio autoritete, ieškoma CŽV.

— A, ponia Šatok, aš matau, kad jūs nedarėte tepinėlio jau... Kiek laiko?

— Na, aš dariau tepinėlį 1996 metais, bet jūs sudaužėte plokštelę. Tai yra gavau raštą, pranešantį, kad ji sudužo transportuojant, ir kviečiantį ateiti dar kartą. Bet aš juk ką tik buvau buvusi, be to, labai neturiu laiko, tai gal tiesiog išrašykite receptą?

— Ir per visus ketverius metus neturėjote laiko užeiti išsitirti dar kartą? — Daktaras Dobsonas panašus į basetą, o jo drėgnose akyse švyti užuojauta, būdinga šunims ir rūpestingiems gydytojams.

— Na, ne. Suprantate, reikia užsiregistruoti telefonu, o tai reiškia — paskambinti ir valandą laukti, nes niekas nekelia ragelio, ir...

Jo pirštas sustoja ties data stulpelio viduryje.

— O vieną kartą jūs neatšaukėte išankstinės registracijos. Pernai, kovo 23 dieną.

— Taivanas.

— Atsiprašau?

— Buvau Taivane. Sunku atšaukti registraciją, kai esi kitame pusrutulyje, ten vidurys nakties, o tu neturi laiko valandą sėdėti prie telefono ir tikėtis, kad kokia nors registratorė ims ir pakels ragelį iš dyko buvimo.

Gydytojas neramiai pasitaiso kaklaraištį — jis rusvas ir atrodo nuaustas iš avižų dribsnių.

— Aišku, aišku, — nutęsia jis, nors niekas jam neaišku. — Ką gi, ponia Šatok, aš manau, kad būtų neatsakinga jums dar metams skirti mikroginoną, kol nepasidarysite tepinėlio. Gal girdėjote, vyriausybė imasi labai aktyvių priemonių, kovodama su gimdos kaklelio ligomis.

— Vyriausybės manymu, būtų geriau, jei pagimdyčiau dar vieną kūdikį?

Jis liūdnai papurto galvą.

— Aš taip nepasakyčiau. Vyriausybė tik stengiasi apsaugoti moteris nuo gyvybei pavojingos ligos, pasidarius paprastutį tyrimą.

— Na, jei susilauksiu dar vieno kūdikio, tai jau tikrai numirsiu. — Dieve, nejaugi aš ką tik tai pasakiau? Ką tu turėjai galvoje, Keite?

— Neverta taip jaudintis, ponia Šatok.

— Aš nesijaudinu, — prieštarauju gerokai per šaižiu balsu. — Aš tik esu labai užsiėmusi moteris, kuriai šiuo metu, jei jūs nieko prieš, daugiau vaikų nereikia. Todėl malonėkite man išrašyti receptą.

Gydytojas lėtai, rūpestingai rašo nusenusiu tušinuku, ant kurio snapo prikibęs tušo snarglys. Jis terlioja viską, kas rašoma. Gydytojas klausia, ar yra kokių nors kitų simptomų.

— Bet aš juk nesergu.

— Ar gerai miegate, kaip jūsų miegas?

Pirmą kartą nuo šeštos valandos ryto, kai mane aplankė Apdujėlė Fėja, veide atsiranda kažkas panašaus į šypseną.

— Na, aš turiu vienuolikos mėnesių sūnų, kuriam kalasi dantys. Ne tas atvejis, kai miegi kiek norėtum, tiesa?

Daktaras Dobsonas atsakydamas šypsosi, tačiau atsargiai — raukšlės aplink burną atrodo tarsi skliausteliai aplinkui šypseną. Matau, kad jo veido išraišką tiksliausia bus pavadinti „daug iškentėjusio žmogaus“. Ką kitą taip galima pavadinti, jei ne gydytoją? Jam tenka prisižiūrėti tiek kančių. Šiaip ar taip, jis man liepia ateiti kada tik bus patogu. Bet kada. Sako, kad tuojau pat paskambins seselei ir pažiūrės, gal galima dabar padaryti tepinėlį.

— Bent dešimt minučių galite tam paskirti?

Tikrai negaliu, bet tenka.

Edwin Morgan Forster kontora, 9.06.

Įbėgu pavėlavusi, baisiai noriu į tualetą. Teks palaukti. Iki trečiadienio reikia atiduoti septynias fondų ataskaitas, prieš tai jas aptarus su dvylika valdytojų. Be to, trečiadieniui reikia pristatyti išsamią Japonijos bendrovės Toki Rubber nelaimės analizę ir veiklos gaires. Tarsi to būtų negana, Rodas Taskas prisėda ant mano stalo ir pareiškia, jog privalau lėkti į Niujorką gelbėti savo karjeros — pamaloninti Džeką Eibelhamerį, žinoma, trečiadienį. Negalėčiau prisiekti, kad jis tikrai kalbėjo apie seksą, bet žodžiai tikrai buvo tokie: „teks paplušėti, meilute“.

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Kendei Straton

Dienos pradžia fantastiška. Tepinėlis. Tas pats, kas mylėtis su Geležiniu Medkirčiu. Nejau negalima to sumauto prietaiso pagaminti iš gumos, gal tada visokios vargšės, tokios kaip aš, sienomis lips, kad tik joms padarytų tepinėlį dukart per savaitę?

Pavėlavau šešiolika minučių: Gajus sėdėjo prie mano stalo ir visiems aiškino, jog jis „beveik neabejoja“, kad „Keitė turėtų ateiti“. Pasijutau tarsi meška, jau norėjau suriaumoti: „Kas sėdėjo mano kėdėje?“, bet nutylėjau. Nenorėjau suteikti malonumo tam šunsnukiui.

Ir dar turiu skristi į Niujorką „maloninti“ kliento. Nesu mačiusi to Džeko Eibelhamerio, bet jau iš anksto jo nekenčiu.

Nuo ko: Kendės Straton

Kam: Keitei Redi

Mieloji Dezdemona, saugokis Gėjaus Čeiso (Jago). Nesimėtyk nosinaitėm, brangute. Jis taip trokšta užimti tavo vietą, kad naktimis nemiega.

PS. Mylėjausi su Kaliause ir Bailiuoju Liūtu (šeštadienio vakaras, Nobu), bet Geležinio Medkirčio neteko išmėginti. Tiesa, pavardė Parankus Kūjis (Eibelhameris) atrodo daug žadanti.

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Debrai Ričardson

Džiaugiuosi, kad po Kalėdų likai gyva. Dėl savęs nesu tikra. (Iš kur sužinočiau?) Užjaučiu dėl Felikso kelio ir Rubės ausies uždegimo. Gal kas nors galėtų sugalvoti naują žodį pavadinti atostogas su vaikais, kuriame nebūtų nė užuominos į:

a) atostogas,

b) poilsį,

c) malonumus.

Gal velniostogos?

K xxxxx

14.35: Man susiruošus eiti į Europos grupės susirinkimą, paskambina Paula. Sako, kad veikiausiai bus pasigavusi virusą, kuris per Kalėdas kamavo Emilę. Ar nieko, jei šiandien išeis anksčiau? Pagalvoju: Ne, apie tai negali būti nė kalbos, tu tik pirmą dieną atėjai į darbą po dviejų savaičių atostogų! Sakau: Taip, žinoma, vargšele, tavo balsas visai užkimęs.

Paskambinu Ričardui į darbą. Jis susirinkime: projektuoja kažkokį Taikos kupolą Britanijos branduolinio kuro atliekoms. Palieku skubų pranešimą, prašydama, kad pasistengtų kuo greičiau parsirasti namo ir perimti pozicijas.

20.12: Vos spėju parlėkti namo, kol Emilė dar nemiega. Prieškambaryje atsitrenkiu į Ričardą. Jis sako, kad dar nespėjo pratęsti parkuotės leidimo. Taip, abiejų plaukai išplauti. Bėgu viršun. Be galo noriu kaip nors atpirkti šio ryto rėkimą. Mano dukrytė, švelni ir šiltutėlė, vynioja aplink pirštuką mano plaukus.

— Kuris Tvynis tau labiau patinka, mama?

— Nežinau, brangute.

— Mailo pats didžiausias.

— A. Ką šiandien veikei darželyje, aukseli?

— Nieko.

— Ką tu, taip negali būti. Ką veikėte, Erne?

— Aš sugalvojau žodį, kurio pirma raidė v.

— Varlė?

— Ne.

— Virvutė?

— Ne.

— Na, nežinau, kas gi tai galėtų būti? Vadijas?

— Taiiiiip! Mamyte, tu iškart atspėjai!

— Aš labai stengiausi, meilute. Garbės žodis.

Nepamiršti

Parašyti ir padėkoti už sveikinimus ir dovanas. Nupuošti eglutę, sukapoti į gabalus ir suslėpti šiukšlių maišuose nuo šiukšlininkų, kurie atsisako išvežti eglutes („Mums nepriklauso, ponia“). Sumokėti už „Šokliukų“ pamokėles (94 svarai už trimestrą — pigiau būtų parengti vaiką tapti astronaute). Nupirkti Emilei naują šokių kostiumėlį (ne rausvą, o mėlyną). Susirasti osteopatą, kad patikrintų, kodėl „galva sunki“. Paskambinti mamai, atskambinti seseriai, kitaip ji galutinai įsitikins, kad esu pasipūtusi karvė ir nebeprisimenu savo šaknų. ŠVIESINTI PLAUKUS! Baigiasi paso galiojimo laikas — Dieve, maldauju, dar ne. Paklausti kokio nors „kieto“ pažįstamo, kas yra gangsta repas. Neturiu kietų pažįstamų. Susipažinti. Klozeto plūduras apačioje — Ričardas? Auklę šešt-treč. Sumokėti už laikraščių prenumeratą, perskaityti susikaupusius senus numerius, jei Paula toliau sirgs, paskambinti į pavaduojančių auklių agentūrą. Nueiti į stebuklingą naują kungfu filmą — „Sėdintis Tigras“? „Miegantis Drakonas“? Nukirpti Benui nagus. Prisiūti prie drabužių etiketes su vardais, nuvesti pas dantistą, paskambinti į „Junonos“ sporto akademiją ir paprašyti asmeninės trenerės, kuri rūpintųsi stiprinti pilvo raumenis, o ne atpalaiduoti sielą. Beno gimtadienis, tortas su teletabiais — kur gauti? Suspaaaaausti pilvo apačios raumenis! Grąžinti „Snieguolės“ vaizdajuostę! Laikas galvoti apie Emilės mokyklą — ORGANIZUOTI. Maloniau, kantriau elgtis su Emile, kad vaikas neišaugtų prielipą ir psichopatas. SUŽINOTI, KIEK KAINUOS NAUJAS LAIPTU KILIMAS. Paskambinti Džilei Kuper-Klark. Daugiau bendrauti: sekmadienį pasikviesti draugus pietų — Saimoną ir Kirstę? Alison ir Džoną? Pagalvoti apie atostogų planus. Ką, jau? Taip, jau. Sekmadienį gimtadienis baseine, švenčia Džeda -sužinoti, ar tai mergaitė, ar berniukas. Dažniau eiti šlapintis. Pasirengti susitikti su Džeku Eibelhameriu.

8 Kalasi dantys

Antradienis, 4.48: Iš Beno kambario pasigirsta klyksmas. Kaip siaubo filme. Šiąnakt jau trečią kartą, o gal ketvirtą? Vėl kalasi dantys. O mes jau sugirdėme daugiau kalpolio18, negu leidžia gydytojai. Tikriausiai apie mane netrukus parašys News of the World: „Pabaisa motina apsvaigino kūdikį narkotikais, kad gautų pasnausti“. „Pertrauktas miegas“ — labai tikslus pavadinimas: jis nepataisomai sutruko. Paršliauži į lovą ir stengiesi sudėlioti miego dėlionę, tačiau matai, kad pusės gabaliukų trūksta. Gal jis užmigs pats. O Dieve, kad tik užmigtų. Būtent šią valandą, kai tamsą sidabruoja pirmieji aušros šviesuliai, pradedi beviltiškai derėtis su Dievu. „O Dieve, jei padarysi, kad jis pagaliau užmigtų, aš...“

Ką aš? Būsiu geresnė mama, daugiau niekada nebesiskųsiu, iki paskutinio atodūsio branginsiu kiekvieną man tekusią miego akimirką.

Ne, jis pats neužmigs. Eksperimentiniai Benjamino klyktelėjimai, skirti patikrinti, ar namie kas nors yra, perauga į visu balsu atliekamą Pavaročio ariją. (Juk Nessun dorma tą ir reiškia: „Niekas nemiegos“.)19 Knygoje parašyta, kad reikia kūdikiui leisti išsirėkti, tačiau Benas knygos neskaitė. Jis nesupranta, kad parėkęs be pertraukos kokias keturiasdešimt minučių, kūdikis pagaliau nurims. Knygoje rašoma, kad Benas gali būti perdėtai prisirišęs prie tėvų: man atrodo, jis neseniai atrado, kad mamytė, kurios nėra šalia visą dieną, naktį ateina jo priglausti.

Protas jau ruošiasi keltis, bet kūnas velkasi iš paskos tarsi suniuręs paauglys. Greta ant nugaros guli Ričardas, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, ir garsiai alsuoja. Miega kaip kūdikis. (Koks kvailys sugalvojo šį posakį?)

Lipu laiptais, tarsi vilkdama iš paskos kojų įtvarus. Pro laiptų aikštelės langą įžiūriu eilę namų kitame sodo gale, vaiduokliškai spoksančią tuščiomis langų akimis. Kažkas ankstyvas įjungia šviesą virtuvėje, ir patalpa nušvinta šafrano geltoniu tarsi įžiebtas degtukas. Pro langus gerai matyti viskas, ką turi viduje gyvenantys žmonės: mes gyvename į šiaurės rytus nuo Sičio, tad kaimynystėje įsikūrė daug įžvalgių finansininkų, tokių kaip aš, ir galutinai bankrutavo remontuodami drėgnus, apsilaupiusius Viktorijos laikų griuvėsius. Mūsų namų langai niekuo nepridengti — šeimininkams labiau patinka už didelius pinigus restauruotos langinės, — tačiau vargingesnį kaimynai vis dar džiaugiasi normaliomis užuolaidomis arba slepiasi už tinklinių šydų. Aštuntą dešimtmetį tokios šeimos, kaip maniškė, siekdamos šiuolaikiškumo, išmetė iš namų viską, kas priminė Viktorijos laikus — židinius, karnizus, vonias, kurių kojelės baigdavosi sugniaužtomis žvėrių letenomis, — o dabar mes, siekdami dar naujesnio šiuolaikiškumo, mokame baisius pinigus, kad visa tai grąžintume. (Ar tai atsitiktinumas, kad namų pertvarkymui ir įrengimui išleidžiame daug daugiau negu leido mūsų tėvai, o patys namuose būname vis mažiau, nes turime uždirbti pinigų prancūziškiems chromuotiems vonios maišytuvams ir gludinto ąžuolo grindims? Tarsi namai būtų virtę scena, parengta spektakliui, kuriame vieną gražią dieną tikimės suvaidinti pagrindinį vaidmenį.)

Užlipusi randu Beną įnirtingai purtantį lovelės virbus. Jis išsišiepia, ant smakro nudrykusi seilė nuvarva iki pižamos klyno ir sublizga tamsoje.

— Na, labas. Kaip manai, kiek dabar valandų?

Iškeliu kūdikį iš lovelės, o šis, apsvaigęs iš džiaugsmo, išmėgina naujutėlaitį priekinį dantuką: įkanda man į kaklą. Oi.

Aš nenorėjau sūnaus. Gimus Emilei ėmiau įtarti, kad mano kūnas sugeba gaminti tik panašias į save, o be to, būčiau labai patenkinta antra mergaite — dailute, savarankiška, sudėtinga tarsi laikrodžio mechanizmas. „Berniukai seniai išėjo iš mados“, — pernai tokiu metu pareiškė Kendė per moterų bendradarbių pietus. Mano pilvas buvo toks didelis, kad baro šeimininkui teko atnešti kėdę — netilpau į suolą greta kolegių. Visos nusijuokėme. Nervingai, neklusniai, bet sykiu pergalingai: taip juokėsi keltai, supratę, kad romėnų galas artėja. Bet po trijų dienų gimdymo kambaryje man padavė jį. Jį! Tokį mažulytį, jau turintį milžinišką, neįsivaizduojamą tikslą tapti vyru — pamilau jį. Iškart, tą pačią akimirką. O jis negalėjo nuo manęs atsiplėšti. Iki šiol negali. Metų nesulaukusio berniuko mama — tai kino žvaigždė pasaulyje, kuriame kritikai neegzistuoja.

Staiga pajutau, koks mano kūdikis pasidarė sunkus: lankstus jo kūnelis darosi berniukiškas. Šlaunys standžios ir tvirtos kaip boksininko pirštinė. Nusinešu jį į mėlynąjį krėslą, suimu jo rankytę ir pradedu niūniuoti mūsų mėgstamiausią lopšinę:

Levandos melsvos, oi gražu gražu, levandos žalios,

Aš karalienė, oi gražu gražu, o tu karalius.

Motinos dainuoja šią lopšinę šimtus metų, ir iki šiol niekas neturi supratimo, ką ji galėtų reikšti. Dainuoti lopšines, tiesą pasakius, yra tas pats, kaip būti motina: magiški, neapmąstyti veiksmai siekiant absoliučiai aiškaus tikslo.

Jaučiu, kaip Beno kūnelis suglemba, kaip jo svoris tarsi smėlis tolygiai pripildo šliaužtinukus ir priglunda man prie krūtinės. Reikia labai tiksliai pagauti akimirką, kai snaudulys virsta miegu. Atsistoju ir imu vogčiomis slinkti prie lovelės, nepaleisdama jo iki paskutinės akimirkos. Štai taip. Aleliuja! Vos spėju pagalvoti, kad išsisukau, jo akys staiga atsimerkia. Apatinė lūpa kelias sekundes virpa tarsi Riko iš „Kasablankos“, pagaliau pamačiusio seniai prarastą Ilzą, tada burna virsta drebančia O raide, plaučiai prisipildo oro, ruošdamiesi naujam klyksmui.

(Kūdikiai niekada neįvertina įdėtų pastangų. Jie kaip tikri tironai niekina susitarimus. Neduoda nė kiek papildomų taškų už gautas glamones, už tamsoje drauge praleistas valandas nedovanoja nė menkiausio nusižengimo. Gali šimtą kartų atbėgti jam klykiant ir vis tiek šimtas pirmąjį kartą atsidursi karo lauko teisme už dezertyravimą.)

— Jau gerai, gerai. Mamytė čia. Viskas gerai, aš dar čia.

Grįžtame į mėlynąjį krėslą, aš vėl suimu Beno rankytę, ir migdymo apeigos prasideda iš naujo.

5.16: Pagaliau Benas nulūžo.

5.36: Emilė prašo jai paskaityti knygelę „Mažoji devyndarbė“. Ne.

7.45:. Atėjo Paula, sako, kad jai geriau — ačiū Dievui. Paprašiau nepamiršti teletabių torto Beno gimtadieniui, kuris bus penktadienį, ak, ir dar žvakių. Nepripirkti per daug sausainių, nes gali pasirodyti, kad kitos mamos — karingos prieš cukrų nusistačiusios ajatolos. (Pernai Andžela Brant paskelbė fatvą20 razinoms.) Paula pareikalauja krūvos pinigų — jų pakaktų surengti sodo pobūvį Bakingamo rūmuose, — bet nedrįstu nieko klausti.

8.27: Nusigavusi iki Brodgeito jaučiuosi tokia apdujusi, kad užsisakau Starbucks du dvigubus espresso ir gurkteliu vienu mauku tarsi degtinę. Kažkur skaičiau, kad žmonės, kurie negauna išsimiegoti, patiria vadinamąją hipnagoginę būseną savotišką skaistyklą tarp miego ir būdravimo, o jų smegenyse gimsta siurrealistiški vaizdiniai. Tarsi amžiams atsidūrus Deivido Linco filme. Turbūt tuo galima paaiškinti, kodėl Rodas Taskas man nebeatrodo erzinantis akiplėša australiūkštis, bet darosi panašus į bepročio juoku kvatojantį Denį Hoperį nemirksinčiomis akimis. Sėdžiu prie stalo su senais akiniais, kuriuos laikau stalčiuje ir užsidedu, kai noriu pavaizduoti įnirtingai mąstanti, ir pasirenku pačią paprasčiausią užduotį, kurią mažiausiai baisu sugadinti. Jei tik nepradėsiu nieko pirkti ar pardavinėti, turėčiau kaip nors išsisukti. Gavau dvidešimt devynis elektroninius laiškus. Perskaitau pirmą ir negaliu patikėti savo akimis.

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio, Selindžerio fondas

Kam: Keitei Redi, EMF

Katerina,

Negaliu apsakyti, kaip man palengvėjo išsisprendus problemai, iškilusiai per atostogas. Suprantu, kad jums ji irgi pasirodė ne laiku.

Labai džiaugiuosi, kad Toki Rubber išsisuko ir užpatentavo nepažeidžiamą apsauginį sluoksnį. Tiesiog stebiuosi, kaip greitai atsigavo akcijos. Žaviuosi jūsų sugebėjimu išsaugoti sveiką protą. Gal atšvęskime, kai ketvirtadienį atvyksite? Visai netoli nuo mūsų atidarė nuostabią vietelę, kur duoda puikiausius omarus.

Linkėjimai, Džekas

Nuo ko: Kendės Straton

Kam: Keitei Redi

Klausyk, gal nulekiam į Corny & Barrow, padarom vieną kitą buteliuką, tegu mus suima už siautėjimą — bent praleisim sumautą strategijos aptarimą?

Atrodai nusibaigusi.

K xxxx

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Man nereikia nė prisigerti, kad pradėčiau siautėti. Bent savaitę svajoju praleisti lovoje.

Myliu, bučiuoju, K xxxx

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Kendi Straton

SKUBU!

Pranešk, ar gavai mano laišką.

Nuo ko: Kendės Straton Kam: Keitei Redi

Kokį laišką?

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Kendei Straton

Apie prisigėrimą ir siautėjimą. Greičiau! PASKUBĖK!

Nuo ko: Kendės Straton

Kam: Keitei Redi

Deja, zuiki. Trbt pasiuntei kokiai nrs kt bičiulei.

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Kendei Straton

Tiesą pasakius, klientui į Niujorką. Man galas. Gėlių prašyčiau nesiųsti.

Nuo ko: Kendės Straton

Kam: Keitei Redi

Na ir šūdas. Tuojau pat pasiųsk dar vieną.

Gerbiamas pone, mano piktadarė antrininkė, kuri save vadina Keite Redi, ką tik nusiuntė jums idiotišką, įžeidžiamą elektroninį laišką; prašau nekreipti į jį dėmesio.

O šiaip nesijaudink. Eibelhameris amerikietis, ar ne? Atsimink — mes, amerikiečiai, Neturime Humoro Jausmo!

15.23: Komandų vadovai ima rinktis į Rodo Tasko kabinetą strategijos aptarimui. Mano akių vokai merkiasi kaip mirksinčios lėlės. Užmigti neduoda vienintelis dalykas — baimė, kad Džekas Eibelhameris paduos į teismą už lytinį persekiojimą. Jankiai pakvaišę dėl „nederamo elgesio“. Vis dar nėra nuo jo žinių. Viltis, kad palaikys mano žinutę žavinga britiško ekscentriškumo apraiška, tirpsta kaip sniegas pavasarį. Paskendusi košmariškuose svarstymuose, nepastebiu, kaip prie manęs prisiartina Selija Harmsvort. Personalo skyriaus vadovė ištiesia kaulėtą pirštą ir duria tiesiai į tą vietą, kur šį rytą Benas buvo suleidęs dantis. Atrodo, jog tai buvo pra-pra-praeitame gyvenime.

— Kas tavo kaklui, Katerina?

— A, čia? Kūdikis įkando.

Pora vyrukų, įsitaisiusių prie stalo ir gurkšnojančių Perrier, suprunkščia į stiklines. Selija nusišypso ledine šypsena, kaip Piktoji karalienė, duodama Snieguolei užnuodytą obuolį. Atsiprašau susirinkusių ir šaunu į tualetą, Kendė — man iš paskos. Apšvietimas čia klaikus, bet veidrodyje ant mano kaklo aiškiai matyti kažkas panašaus į paauglio vampyro paliktą meilės bučinio pėdsaką. Mėginu užtepti makiažo pagrindu. Neužsitepa. Mėginu užpudruoti. Velniava. Įkandimas parausta ir iškyla į odos paviršių tarsi Etnos ugnikalnio vaizdas iš paukščio skrydžio.

Įeina Kendė, mosuodama Touche Eclat maskuojančiu kremu, ir pradeda tepti jį man ant kaklo.

— Oho, ar čia Lėtapėdžio Ričardo darbas? Mieloji, tai tiesiog nuostabu.

— Ne, tai padarė kūdikis, kuriam kalasi dantys. Mano brangus vyras viską pramiegojo. Vos pati jam neįkandau, kad pažadinčiau.

Grįžtu į Tasko kabinetą, kur mano bendradarbiai daro tai, ką labiausiai mėgsta: sėdi susirinkime. Jei šis susirinkimas iš tikrųjų pasiseks, jei pavyks jį kuo ilgiau užtempti, tai rytoj bus galima pasidžiaugti ir sušaukti dar vieną. Pačiu geriausiu atveju nelabai pavykusį pirmą susirinkimą bus galima aptarti ir išnagrinėti trečiame, ketvirtame bei penktame susirinkime. Tik pradėjusi dirbti Sityje, dar būdama stažuotoja, maniau, kad susirinkimai šaukiami, kai reikia ką nors spręsti; tik po kelių savaičių susivokiau, kad tai santykių Kvadratinėje Mylioje21 aiškinimosi arena, atitinkanti gorilų grupės gyvenimo seansus, rodomus per gamtos laidas. Kartais, užsižiūrėjusi į vyrus, siekiančius užimti kuo geresnes pozicijas, beveik girdžiu sodrų, intymų Deivido Atenborou22 komentarą, kaip jie mušasi į krūtinę arba utinėjasi kailį.

„Esame pačioje miesto džiunglių glūdumoje ir matome, kaip Čarlis Beinsas, jaunas orangutangas iš JAV skyriaus, artinasi prie kovų užgrūdinto gaujos vado, Rodo Tasko. Atkreipkite dėmesį į Čarlio laikyseną — jis aiškiai rodo esąs menkesnis, tačiau visomis jėgomis siekia pelnyti vyresniojo patino palankumą...“

Daugelis mano pažįstamų čia dirbančių moterų labai nemėgsta tokių manevrų. Dėl savaime suprantamų priežasčių mes negalime drauge su visais švytruoti pimpalais bendrame tualete; o po darbo temptis į vyno barą kokį nors pleiskanotą plepį ir ten stengtis jam įsiteikti — labai nuobodu. Atvirai pasakius, iš kur paimti energijos? Mes geros, stropios mergaitės, kokios buvome mokykloje, ir iki šiol manome, kad jei labai stengsimės ir laiku atliksime darbus, tai:

a) gausime pelnytą atlygį,

b) galėsime septintą valandą jau būti namie.

Tai štai, atlygio negauname. Ir septintą valandą namo negrįžtame.

Švarko kišenėje suvirpa mobilusis telefonas, pranešdamas, kad gauta nauja žinutė. Paspaudžiu „Skaityti“. Žinutė nuo Kendės.

Kl.: Kiek vyru reikia įsukti vienai lemputei?

Ats.: Vieno. Jis paima lemputę ir laukia kol pasaulis apsisuks aplink ji.

Prunkšteliu, ir į mane susminga pikti visų sėdinčiųjų prie stalo žvilgsniai, išskyrus Kendės; ji apsimeta įnirtingai užsirašinėjanti Čarlio Beinso pasiūlymus, kuriuos jis vadina „organizacinių aspektų tobulinimu“.

Mėnesio ataskaitos aptarimas tęsiasi be galo. Vėl leidžiuosi įveikiama mieguistumo, tik staiga pastebiu, kad Rodo kompiuterio ekrane tebėra kalėdinis paveiksliukas. Jame vaizduojamas sniego senis, kurį palengva užpusto pūga. Galvoju, kaip būtų puiku pailsėti, užpustytai sniego, kaip saldžiai nugrimzčiau į šaltą, jaukią jo niekybę. Prisimenu kapitoną Outsą ir jo tragišką ekspediciją į Pietų ašigalį.

— Einu laukan, gal truputį užtruksiu.

— Tu ką tik grįžai, Keite, — subara Rodas, atkišęs į mane savo Mont Blanc parkerį tarsi smiginio strėlę.

Suvokiu, kad prasitariau balsu kaip beprotė, kuri valkiojasi gatvėmis apsitaisiusi šiukšlių maišais ir nesiliaudama pasakoja apie savo paranojiško vidinio pasaulio įvykius.

— Atsiprašau, Rodai, tai kapitonas Outsas. Pacitavau jo žodžius.

Į mane vienu ypu susminga visų kambaryje susirinkusių valdytojų akys. Tolimajame stalo gale, taip arti Rodo, kad nė uodas snapo neįkištų, sėdinčio mano asistento Gajaus aristokratiškos šnervės išsiplečia, jam pajutus mano pažeminimo galimybę.

— Atsimeni kapitoną Outsą, — sufleruoju viršininkui, — tą, kuris Skoto ekspedicijoje į Pietų ašigalį savo noru išėjo iš palapinės į tikrą mirtį?

— Tipiškas britpalaikis, — sušnirpščia Rodas. — Beprasmis pasiaukojimas. Kaip ten jūs sakote, Keite — garbingas elgesys?

Visi į mane žiūri, laukdami, kaip išsisuksiu. Nagi! Keitė šaukia smegenis, Keitė šaukia smegenis — ar girdite, priimu?

— Tiesą pasakius, Rodai, Pietų ašigalio ekspedicija siūlo ne tokį jau blogą vadybos modelį. Kaip manai, gal pritaikykime jį mūsų blogiausiems fondams? Tiems, kurie bergždžiai čiulpia išteklius? Gal fondams, kurių rodikliai prasčiausi, verta pasiūlyti pasivaikščioti sniegynuose?

Išgirdus apie galimybę sutaupyti, Rodo akys drėgnai, kiauliškai sublizga.

— Chm. Neblogai, Keite, visai neblogai. Gajau, prižiūrėk.

Žvilgsniai nukrypsta kas kur. Per plauką išsisukau.

19.23: Paršliaužusi namo randu Paulą įsiskaudinusią. Auklės nuoskauda gali atsirasti iš niekur, kaip jūros rūkas, ir yra dvigubai už jį pavojingesnė. Matau, kad šį kartą reikalai prasti, nes Paula niekieno neliepta tvarko virtuvę. Labiausiai norėčiau pargriūti ant sofos su taure vyno rankoje ir pasižiūrėti, ar tebegyvas bent vienas muilo operos „Ist Endo gyventojai“ veikėjas, kurį gal prisiminčiau, nes serialo nežiūrėjau nuo birželio, per tą laiką Alberto aikštėje galėjo žlugti kelios dinastijos, o Filas Mičelas — susilaukti dar bent poros nesantuokinių vaikų su savo velionio brolio buvusiomis žmonomis. Tačiau tenka itin atsargiai aptarinėti praėjusią dieną. Išgiriu maistingus priešpiečius, įdėtus Emilei į dėželę, pažadu rytoj atsiimti etiketes su vardais, tvirtindama, kad tai man visai nesunku (kurgi ne); galiausiai pamėginu įžūliai padlaižiauti kultūros srityje — užsimenu apie muilo operų žvaigždę, kuri ką tik pagimdė kūdikį ir kuriai skirti septyni puslapiai Paulos naujame Hello! numeryje.

Du nėštumai palaužė mano trumpalaikę atmintį, užtat įdiegė keistą sugebėjimą akimirksniu atsiminti visų garsenybių vaikų vardus. Profesiniu požiūriu žinios apie tai, kuo vardu Dėmi Mur ir Briuso Viliso dukterys (Rumer, Skaut ir Talula) ar Pirso Brosnano sūnus (Dilanas, taip pavadinta ir pirmoji Katermos Zeta Džouns/Maiklo Duglaso atžala, ir Pamelos Anderson antroji), gal ir nėra labai naudingos, bet Paulos akyse jau kelis kartus smarkiai pakėlė mano autoritetą.

— Vardas „Dilanas“ dabar labai populiarus, — sako Paula.

— Taip, — pritariu, — bet atsimeni Vudžio Aleno ir Mijos Farou mergaitę? Ją pavadino Dilan, ir ji galiausiai panoro pasikeisti vardą.

Paula linkteli:

— Kito vaiko vardas irgi kažkoks kvailas, ar ne?

— Sačel!

— Taip, atsiminiau, — juokiasi Paula, ir aš juokiuosi kartu: beribis žvaigždžių sugebėjimas krėsti kvailystes yra vienas didžiųjų demokratijos malonumų. Matau, kad Paulos nuoskauda baigia praeiti, tik staiga pati kvailai paklausiu, ar jai pavyko rasti tortą su teletabiais.

— Negaliu juk visko prisiminti, — įsižeidusi atkerta ji ir oriai išeina, tarsi mostelėjusi nematomu juodu apsiaustu. Priekinės durys dar tebevirpa, kai aš atrandu jos įsižeidimo priežastį — laikraštį Evening Standard, gulintį atverstą ant darbastalio. Jame yra straipsnis apie tai, kaip nežmoniškai daug uždirba Londono auklės, kokiais priedais prie atlyginimo darbdaviai stengiasi jas privilioti — aukščiausios klasės automobilis, privatus sveikatos draudimas, abonementas sporto klube, galimybė naudotis reaktyviniais lėktuvais, savas žirgas.

Žirgas? Maniau, mes ir taip elgiamės dosniai — atidavėme Paulai mano automobilį, o aš važinėju autobusu. Kad ir kas nutiktų, nepasiduosiu šantažui ir nemokėsiu jai daugiau. Jau ir taip mokame absoliutų maksimumą.

20.17: Pranešu Ričardui, kad teks Paulai pakelti atlyginimą. Be to, gali tekti sumokėti už jojimo pamokas. Kyla siaubingas kivirčas, Ričardas man primena, kad sudėjus mokesčius ir socialinį draudimą Paula gauna daugiau pinigų už jį.

— Ir kas dėl to kaltas? — klausiu.

— Ką tu tuo nori pasakyti?

— Nieko.

— Žinau, Keite, aš tuos tavo „nieko“.

Vakarienės susėdame prie virtuvės stalo per kelis centimetrus vienas nuo kito ir tyliai siuntame. Ričardas išvirė spagečių ir pagamino avokadų bei pomidorų salotas. Pradedame atsargiai aptarinėti vaikus — koks besotis pasidarė Benas, kaip Emilė įsimylėjo Merę Popins, — ir Ričardas man vėl pradeda patikti, tik staiga jis, vyniodamas spagečius ant šakutės, atsainiai pamini pats šiandien popiet pagaminęs pešto. Ši žinia man sukelia susižavėjimą ir sykiu baisiai išmuša iš vėžių. Nebegaliu tverti.

— Kaip tu suradai laiko gaminti pešto? O lėkštės? Tikriausiai tuoj pradėsi žiesti puodus? Kodėl, po velnių, negali padaryti to, ko seniai reikia? Pavyzdžiui, pratęsti parkuotės leidimą?

— Naujas parkuotės leidimas automobilyje, — atsako jis, — jei tik ponia suras kelias sekundes savo perkrautoje darbotvarkėje ir teiksis į jį žvilgtelėti.

— Aišku, tai dabar vaidinsi idealų vyrą, ką?

Ričardas atstumia kėdę nuo stalo, pasigirsta čirpiantis metalo garsas:

— Man jau gana, Keite. Iš pradžių prašai, kad tau padėčiau, o kai padedu, pradedi mane už tai niekinti.

Kažin kodėl nesugalvoju, ką į tai atsakyti. Iš vienos pusės ši frazė atrodo neįtikėtinai žiauri, iš kitos — su ja neįmanoma ginčytis. Moterys dažnai juokauja, kad joms būtų ne pro šalį turėti žmoną, kuri viskuo pasirūpintų; jos nemeluoja — kiekvienam reikia žmonos. Bet jei vyras sugalvoja tapti šeimos židinio dvasia, tegu nesitiki, kad moteris padėkos už atimtą jos vaidmenį.

— Keite, mums reikia pasikalbėti.

— Ne dabar, Riči, man reikia išsimaudyti.

Vonios aliejų vis dar nėra. Baltinių spintos apačioje randu seną levandos druskų pakelį. Užrašyta, kad jos turi „nuraminti ir skatinti motyvaciją“: įpilu dar truputį Beno „Pirato Pito“ vonios putų, ir vanduo tamsiai pamėlsta kaip mokyklinė uniforma.

Įlipu į deginančią mėlyną įlanką ir atsigulu, pasiėmusi savo mėgstamiausią skaitalą — kalbėkime atvirai, pastaraisiais metais tai mano vienintelis skaitalas. Džeimsono „Nekilnojamojo turto kaime vadovas“ geresnis už bet kokį romaną — tai blizgantis leidinys, kimšte prikimštas visose Britų salose parduodamų gražiausių kaimo namų ir dvarų fotografijų. Haknio Griuvėsius galėtume iškeisti į, pavyzdžiui, buvusį malūną Kotsvolde arba miniatiūrinę pilį Piblesšyre. (Kur tas Piblesšyras? Sprendžiant iš pavadinimo, gana toli.) Nuotraukos pasakiškos, bet dar labiau man patinka smulkūs aprašymai. Aštuonioliktame puslapyje randu dvarą Berkšyre, prie kurio pristatytas darbo kabinetas šulinėmis lubomis, o sodai apsodinti suaugusiais vaismedžiais. Kas yra šulinės lubos? Nežinau, bet aš jų noriu. Ir suaugusių vaismedžių! Įsivaizduoju, kaip lengvu žingsniu pereinu medžiu išmuštą biblioteką, pilną ką tik nuskintų gėlių aukštose vazose, ir įžengiu į kaimišką virtuvę, kurioje tradicinio stiliaus spintelės puikiai dera su naujausiais įrengimais. Atsistoju prie krosnies — ji neskirta maisto gaminimui, tam naudočiau Neff dvigubą orkaitę, — ir klijuoju ranka rašytas etiketes ant stiklainių su džemu, išvirtu iš plačiame sode vešinčių suaugusių vaismedžių atvestų obuolių, o mano vaikai patenkinti žaidžia specialiame kampelyje, kurio baldai aptraukti skoningais audiniais.

„Keitės porno“. Taip Ričardas vadina Džeimsono leidinius, kuriuos kartais randa, kaltai įkištus į patalus man priklausančioje lovos pusėje. Jis teisus. Tos nuotraukos, kurias apžiūrinėdama taip varvinu seilę, suteikia galimybę įvaldyti jose vaizduojamą gyvenimą ir nereikalauja jokių pastangų ką nors keisti. Juo labiau mane ima slėgti mano namai, juo karščiau įsiliepsnoja nekilnojamojo turto geiduliai.

Pagalvojusi apie Ričardą, prisimenu barnį dėl pešto ir susiraukiu, nepatenkinta savo vaidmeniu. Jo geraširdiškas sveikas protas skatinte skatina mane elgtis atžagariai. Kodėl? Ričardas mano, kad aš pataikauju Paulai, kad praleidžiu nemačiomis nusižengimus, kurių netoleruotų joks darbdavys, mokantis gerus pinigus ir suteikiantis palankias darbo sąlygas. Jis mano, kad Paula — nekvaila dvidešimtpenkiametė mergiščia iš Kento, kuri neblogai elgiasi su mūsų vaikais, bet iš mūsų stengiasi išlupti paskutinį grašį. Jis mano, kad paprašius padaryti ką nors, kas neįeina į tiesioginį darbo aprašą, ji tyčia suskalbia jo kojines karšto skalbimo programa. Jis mano, kad ji turi mūsų namuose per daug galios. Jis teisus. Bet Ričardas jaudinasi dėl vaikų priežiūros kitaip negu aš: vyrams vaikų priežiūra susijusi su pinigais, moterims — su įsčiomis. Jau išrasti bevieliai telefonai, bet motinos niekada nesugebės galutinai nutraukti bambagyslės.

Žvelgdama į Paulą, aš matau žmogų, būnantį su mano vaikais visą tą laiką, kurį su jais turėčiau būti aš: privalau būti tikra, kad ji juos mylės, jais rūpinsis ir laiku pastebės pirmuosius meningito simptomus. Jei ji nesutvarko namų, jei tyčia neįjungia indaplovės, kurioje, be vaikų indų, įdėta bent viena suaugusiojo naudota lėkštė, jei ne visada atiduoda grąžą parėjusi iš prekybos centro ir „pameta“ čekius, aš neketinu dėl to kelti triukšmo.

Mano kartos dirbančias moteris kaltina tuo, kad mes nemokame elgtis su tarnais. Neteisybė. Mano kartos dirbančios moterys turi kitą problemą — mes pačios esame tarnaitės, jaudinamai dėkingos už bet kokią pagalbą namuose, už kurią mokame baisius pinigus, sykiu visomis jėgomis besistengdamos nudirbti šeimininko darbą.

Kai po pirmo gimdymo grįžau į darbą, dukterį atidaviau į lopšelį. Už kokių dešimt minučių kelio nuo mūsų namų yra lopšelis, ir man patiko jo šeimininkė — giedro būdo, tvirta škote. Tačiau palengva reikalai ėmė blogėti. Vaikų miegamasis buvo mažiukas, o jame stovėjo dvylika lovelių: kai pirmą kartą jį apžiūrėjau, sugebėjau save įtikinti, jog jis jaukus, bet vėliau kiekvieną kartą, kai nuvesdavau ten Emilę, jis man darėsi vis panašesnis į Rumunijos našlaičių prieglaudą, apstatytą Habitat baldais. Kai paklausiau Moiros, kaip mažyliai gali užmigti, kai už sienos taip triukšmauja vyresni vaikai, ji gūžtelėjo pečiais ir atsakė: „Och, galų gale visi pripranta“. Be to, ten buvo baudos. Tiems, kurie pasiimdavo vaiką iš žaidimų kambario po pusės septynių vakaro, pirmos dešimt minučių vėlavimo kainuodavo 10 svarų, vėliau — penkiasdešimt. Aš visada vėluodavau. Bėgant iš metro į lopšelį, mano skrandyje tarsi tulžis teliūskuodavo baimė.

Kiauras dienas leisdama tarp trijų dešimčių vaikų, Emilė užsikrėsdavo visomis ligomis. Pirmasis žieminis jos peršalimas prasidėjo spalį ir baigėsi kovą; kūdikystėje jos nosytė nuolat būdavo priskretusi snarglių. Lopšelio darbuotojos, suteikusios vaikams progą užsikrėsti, labai ryžtingai reikalaudavo susirgusius bamblius laikyti namuose ir nedarydavo jokių mokėjimo nuolaidų. Atsimenu valandų valandas, praleistas darbe kalbant telefonu su pavaduojančių auklių agentūromis (apsimesdavau, kad skambinu klientams) ir kaulijant draugų pagalbos. (O aš nekenčiu melsti malonių: nekenčiu jaustis skolinga.) Vieną žvarbų rytą teko vežti karščiuojančią Emilę į namus pas moterį, kuri pažinojo kitą moterį, su kuria susipažinau po gimdymo ir kuri gyveno Krouč Ende. Vakare moteris papasakojo, kad Emilė verkė visą dieną, išskyrus vieną valandą, kol jos žiūrėjo „Miegančiąją gražuolę“ — filmas ją truputį nuramino. Tą dieną mano dukrytė ištarė pirmą sakinį: „Noriu namo“. Bet aš su ja nebuvau, jo negirdėjau — nebuvau ir namie, kur ji taip veržėsi.

Taigi — žinoma, Paula ne idealas. Bet kas būtų idealas? Jei mamytė sėdėtų namie ir leistųsi, kad ant jos liptų mažos vaikų pėdelės? Ar jūs taip pasielgtumėte? O aš — ar galėčiau? Nelabai gerai mane pažįstate, jei manote, kad galėčiau.

Išlipu iš vonios, patepu drėkinamuoju kremu žvynuotas rausvas dėmes ant rankų, kelių vidinėje pusėje ir už ausų, susisupu į chalatą ir einu į kabinetą prieš miegą patikrinti pašto.

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Katerina, nepamenu, kad būčiau minėjęs gėrimą, bet pasiautėti būtų puiku. Savaitė lovoje kiek sunkiau: gali tekti atšaukti keletą susitikimų. Gal verčiau eikime į austrių barą?

Jūsų Džekas

Jūsų? Svarbiausias klientas? O Dieve, Keite. Na, tik pasižiūrėk, ką pridirbai.

Nepamiršti

Nukarpyti Benui nagus, parašyti padėkas už Kalėdų sveikinimus. Ir piktą laišką savivaldybei už tai, kad nesugebėjo išvežti eglutės. Pažeminti šlykštynę Gajų Rodo akivaizdoje, kad tas suskis galiausiai suprastų, kas čia viršininkas. Išmokti siųsti SMS. Beno gimtadienis — surasti tortą su teletabiais. Baleto triko (rausvą, ne mėlyną!). Dovana — šokantis Tinkis Vinkis ar lavinantis medinis žaisliukas? Šokantis Tinkis Vinkis IR lavinantis medinis žaisliukas. Emilės batai/mokyklos reikalai/išmokyti ją skaityti. Paskambinti mamai, Džilei Kuper-Klark, BŪTINAI atskambinti seseriai — kodėl Džiulė taip irzliai su manim kalba? Turbūt likau vienintelė Londone nemačiusi nuostabaus naujo filmo — „Magiškas tigras“, „Pūtuojantis drakonas“? Vaikų atostogos — kada ir ką? Pasikviesti sekmadienį draugus pietų. Nusipirkti pinijų riešutų ir baziliko, išmokti pačiai pagaminti pešto, užsirašyti į greitus maisto gaminimo kursus (Leith’s ar panašius). Lankstinukai apie vasaros atostogas. Nupirkti Jėzui kamuoliuką sportui. Kiek kainuoja laiptų kilimas? Elektros lemputės, tulpės, lūpų blizgėsis, gal botoksas?

9 Kai aš pirmą kartą pamačiau Džeką

7.03: Slepiuosi pirmo aukšto tualete su lagaminu, kad Benas manęs nepamatytų. Jis greta, virtuvėje, Ričardas duoda jam pusryčius. Be galo noriu įeiti, bet sakau sau, kad nesąžininga įbėgti, kelias minutes savanaudiškai pasidžiaugti kūdikiu, o paskui palikti jį garsiai bliaunantį. (Knygoje rašoma, kad kūdikiai, sulaukę dvejų metų, nebe taip nerimauja išsiskirdami: apie motinas nieko neradau.) Geriausia, jei jis manęs nepastebės. Pritūpusi ant nešvarių skalbinių krepšio turiu laiko apžiūrėti patalpą: pastebiu nuo lango viršaus kabančias pilkas raizgalynes, tarsi raganos skaras. (Mūsų valytojai Chuanitai nuo aukščio svaigsta galva, todėl visai suprantama, kad ji gali išvalyti tik tai, kas siekia jos juosmenį.) Be to, darbininkas, kuriam atsisakėme mokėti grynais, išėjo nebaigęs mozaikos — joje vaizduojama undinė turi tik papus, o uodegos dar ne.

Pro uždarytas duris girdžiu prislopintą burzgimą, pertraukiamą slidaus Beno gagenimo, primenančio Sidą Džeimsą23. Turbūt Ričardas vaidina, kad dribsnių pilni šaukšteliai — tai automobiliai, kurie nori patekti Benui į burną. Lauke pasigirsta automobilio signalas, reiškiantis, kad atvyko Pegasas.

Tarsi vagilė stengiuosi nepastebėta išsprukti iš savo pačios namų, tačiau netikėtai iš Volvo, stovinčio kitapus gatvės, pasigirsta kaltinamas „ehei“! Tai Andžela Brant, vietos Mamfijos klano krikštamotė. Jos veidas primena Ford automobilio priekį — atsikišę žibintai įstatyti trikampio pavidalo kaukolėje. Andžela didvyriškai negraži. Dar tik septynios ryto, ką ji čia veikia? Turbūt grįžta nuvežusi Deiviną į japonų kalbos pamokėlę, vykstančią būtinai prieš aušrą. Nepraeis nė trisdešimt sekundžių, ir Andžela būtinai manęs paklaus, ar jau užrašiau Emilę į mokyklą.

— Labas rytas, Keite, seniai nesimatėme. Ar jau užrašei Emilę į mokyklą?

Penkios sekundės! Taip, Andžela ką tik sumušė savo pačios pasiektą švietimo paranojos pasaulio rekordą. Knieti jai atsakyti, kad svarstome galimybę atiduoti vaiką į vietos valstybinę pradinę mokyklą. Jei pasiseks, ją tuoj pat ištiks infarktas.

— Dar vis galvoju apie Šv. Stepono mokyklą, Andžela.

— Tikrai? — Žibintai iš nuostabos apsisuka. — Bet kaip tu ją įtaisysi į padorią mokyklą, kai sueis vienuolika? Ar skaitei švietimo ministerijos ataskaitą apie Šv. Stepono mokyklą?

— Ne, aš...

— Tu juk žinai, kad po aštuoniolikos mėnesių mokymosi valstybinių mokyklų moksleiviai atsilieka nuo privačių mokyklų auklėtinių dvejais kablelis keturiomis dešimtosiomis metų, o sulaukę devynerių — net trimis kablelis dviem dešimtosiom?

— Vaje, atrodo, tikrai nekaip. Na, mudu su Ričardu ketinome apžiūrėti Paiperio mokyklą, bet panašu, kad ten vaikai patiria spaudimą. Žinai, aš labiausiai norėčiau, kad Emilė būtų patenkinta, juk ji dar visai maža.

Išgirdusi žodį „patenkinta“, Andžela pasibaido tarsi žirgas, išvydęs barškuolę.

— Na, aš žinau, kad Paiperio mokykloje jos jau šeštoje klasėje visos anoreksikės, — žvaliai pripažįsta ji, — bet užtat ten suteikia puikiausią visapusišką išsilavinimą.

Puiku. Mano duktė taps pirma pasaulyje visapusiškai išsilavinusia anoreksike. Sverdama gal 35 kg ji įstos į Oksfordą, pakilusi iš ligoninės lovos su pagyrimu išlaikys baigiamuosius egzaminus. Tada šešerius metus padirbės, susilauks vaikų, mes darbą, nes nepajėgs visko aprėpti, ir leis rytmečius Coffee Republic su laisvai japoniškai kalbančia namų šeimininke Deivina Brant, gerdama latte su nugriebtu pienu ir skaitydama, ko reikia, kad tavo vaikas patektų į gerąją Šv. Pauliaus mokyklą. Jėzau, ką tos moterys sau galvoja?

— Atsiprašau, Andžela, turiu bėgti. Pavėluosiu į lėktuvą.

Kamuojuosi, stengdamasi atidaryti užrūdijusias automobilio dureles, o Andžela paleidžia atsisveikinimo strėlę:

— Klausyk, Keite, jei tu rimtai galvoji atiduoti Emilę į Paiperio mokyklą, galiu tau duoti tokio psichologo telefoną. Visi pas jį eina. Jis ją pamokys, kaip teisingai atsakyti į klausimus, kaip sudaryti per pokalbį gerą įspūdį.

Dėkinga įkvepiu saldaus, marihuana prakvipusio Vinstono automobilio oro. Pasijuntu tarsi grįžusi į švelnesnius laikus, kai dar nebuvo vaikų, o elgtis neatsakingai buvo laikoma kone pareiga.

— O koks gi tas geras įspūdis, Andžela?

Brantienė nusijuokia:

— A, žinai, toks, kuris rodo, kad vaikas turi vaizduotę, bet nepernelyg lakią.

Viešpatie, kaip aš niekinu save, pasikalbėjusi su Andžela Brant. Jaučiu, kaip užsikrečiu jos motiniškomis ambicijomis tarsi gripu. Stengiuosi su jomis kovoti, stengiuosi pasitikėti savo nuojauta, kad mano vaikas puikiausiai apsieis be visų tų faktų, kemšamų per jėgą tarsi žąsiukui, kuris penimas foie gras. Bet pasitaiko dienų, kai imuninė sistema nusilpsta, ir tada tik BUMBT! pasirodo Andžela, nešina moksliniais apskaičiavimais, skaitymo įgūdžių vidurkiais bei psichologo telefonu. O žinote, kas užvis liūdniausia? Galų gale tikriausiai pasiduosiu ir užrašysiu Emilę į Anoreksikių mokyklą: baimę dėl to, ką mano vaikui padarys beprotišką konkurenciją skatinanti mokykla, nusveria kita baimė — kad užkirsiu kelią savo vaiko vystymuisi, kad nepateisinsiu jos lūkesčių ir liksiu dėl visko kalta. Kasmet rungtynės prasideda vis anksčiau: mūsų rajone jau yra darželis, kurio viena siena nukabinėta impresionistų reprodukcijomis. Mamos nenoromis susitaikė su mintimi, kad meilės už pinigus nenupirksi, bet jos žino, kad už pinigus galima nusipirkti Mone, ir to pakanka.

Pervargusios dirbančios motinos užrašinėja savo dukras į streso akademijas. Gal tik taip pajėgiame suprasti pasaulį. Stresas. Sėkmė. Šie žodžiai net prasideda ta pačia raide.

9.28: — Kas tai poniai negerai?

— Ką?

Vinstonas stebi mane galinio vaizdo veidrodėlyje. Jo akyse, rudose iki juodumo, žaidžia juoko kibirkštėlės.

— Andželai? Net nežinau. Miesto gyvenimo stresas, moteriška frustracija, gyvenimo tikslų įkūnijimas vaikuose, per mažai oralinio sekso. Įprasti dalykai.

Vinstono juokas pasklinda automobilyje. Jis sodrus ir ruplėtas, atsimuša į mano saulės rezginį ir trumpam nuramina.

Važiuojant į oro uostą gatvėse tiek mašinų, kad turiu galybę laiko apgalvoti manęs laukiantį išmėginimą — susitikimą su Džeku Eibelhameriu. Vakar kalbėjausi su Rodu Tasku, ir šis Pasakė:

— Atrodo, Džekas labai nori su tavimi susipažinti, Keite.

— Tai turbūt dėl to, kad Grinspanas puse procento sumažino palūkanų normą, — suimprovizavau. Negalėjau pasakyti viršininkui, kad nusiunčiau klientui elektronini laišką, kuriame žadėjau siautulį ir savaitę lovoje, jau nekalbant apie kryžiukus, reiškiančius bučinius.

Niekaip negaliu nustoti kasytis. Vakar išsiploviau plaukus nauju šampūnu: gal tai alergija? O gal pasigavau kokią bjaurastį nuo galinės Pegaso sėdynės: priešistoriniame automobilyje, lygiai kaip priešistorinėse pelkėse, gali veistis įvairiausių bestuburių.

Kita vertus, muzika, sklindanti iš garsiakalbių, atstovauja kitam žmonijos išsivystymo skalės galui. Aitrūs trimitų garsai ir mušamųjų sinkopės primena „Mėlynąją rapsodiją“.

— Ar čia Geršvinas, Vinstonai?

Jis papurto galvą:

— Ravelis.

Mano taksi vairuotojas klausosi Ravelio?

Važiuojant pro Hoover fabriką muzikos tempas sulėtėja. Nieko liūdnesnio gyvenime nesu girdėjusi. Pačiame viduryje įsiterpia fleita; atrodo, kad ji alsuoja drauge su fortepijonu. Užmerkusi akis regiu virš jūros plevenantį paukštį.

Niujorkas, Selindžerio fondo kontora

15.00 Rytų pakrantės laiku: Svaigstančia galva atvykstu į Pabaisos Eibelhamerio kontorą greta Volstrito Centro. Mane lydi asistentas Gajus, kuris visiškai neatrodo pavargęs. Priešingai. Gajus puikiai visur orientuojasi ir žino Nasdaq indekso svyravimus kaip savo paties pulsą.

Pirmajai pažinčiai su Eibelhameriu išsirinkau labai tinkamą kostiumą. Griežtas, smulkiomis juostelėmis, sijonas žemiau kelių, bateliai kaip sicilietės našlės — taip atrodė Marija fon Trap iš „Muzikos garsų“, kol neįsisuko karpyti užuolaidų suknelėms.

Mano pasiryžimas išlaikyti ledinį pokalbio toną ištirpsta, vos tik į kabinetą įeina Džekas Eibelhameris. Vietoj mano įsivaizduoto žilagalvio patricijaus Brooks Brothers kostiumu pasirodo vangus, trumpai apsikirpęs, apytikriai mano amžiaus atletas lėta Džordžo Klunio šypsenėle, kuri pirmiausia šviečia iš akių. Velnias. Velnias.

— Na, Keite Redi, — sako Pabaisa Eibelhameris, — labai džiaugiuosi matydamas veidą žmogaus, atsiuntusio man tiek įdomių skaičių.

Hm. Pateikiu fondo darbuotojams naujausią pusmečio veiklos ataskaitą. Viskas einasi labai lengvai, kol viena jaunesnioji Džeko konsultantė — susiraukusi raudonplaukė, panaši į agentę Skali, — stumteli aukštyn akinius vielos rėmeliais ir paklausia:

— Norėčiau paklausti — jūsų prognozės Japonijai tokios nepalankios, tai kodėl tiek dėmesio skiriate šiai šaliai?

— Aha, labai įžvalgus klausimas. Manau, Gajau, jis skirtas tau.

Maloningai užleidusi mūšio lauką asistentui, atsilošiu kėdėje ir stebiu, kaip jaunasis pašlemėkas išsivinguriuos. Atsainiai žvilgteliu į mobilųjį telefoną.

Paulos Pots SMS Keitei Redi

Emile parsiuntė namo iš darželio — UTELES. Reikės dezinfekuoti visą šeimą. Tave irgi! Linkėjimai Paula

Netikiu savo akimis. Perskridau Atlantą, veždamasi utėles tarsi Kolorado vabalus. Atsiprašau susirinkusiųjų ir puolu 1 tuliką. Vemti verčiančioje žalioje direktorių tualeto šviesoje apžiūrinėju plaukus, kilnodama sruogą po sruogos. Kaip atrodo utėlės? Prie sklastymo matau glindų, bet gal tai pleiskanos. Karštligiškai šukuojuosi.

Neįmanoma išsisukti nuo vakarienės su Eibelhameriu — sutarėme iš anksto. Vargu ar jis patikės, kad man skubiai prireikė dezinfekcijos.

Brody’s jūros gėrybių restoranas

19.30: Per vakarienę sėdžiu tiesi tarsi karalienė Marija, stengdamasi nesiliesti stalo. Vaizduotės akimis matau, kaip utėlės būriais krinta į kliento moliuskų sriubą.

— Gal leisite jus parvežti į viešbutį, Keite? — klausia Džekas.

— Eee, gerai, bet man dar reikia užsukti į vaistinę. Turiu kai ko nusipirkti.

Jo antakiai viltingai pakyla.

— Tai yra šampūno. Noriu išsiplauti plaukus.

— Dabar? Norite išsiplauti plaukus tuojau pat?

— Taip. Kad Londono neliktų nė kvapo.

Šaunuolė aš. Turiu vaizduotę, bet nepernelyg lakią.

Priežastys, dėl kurių negalima pradėti romano su Eibelhameriu

1. Nuo Helovyno nedepiliavau vašku kojų.

2. Galiu užkrėsti utėlėmis tobulą Harvardo Verslo mokyklos absolvento šukuoseną.

3. Jis svarbiausias mano klientas, todėl tai būtų neprofesionalu.

4. Aš ištekėjusi.

Ar šios priežastys neturėtų būti išsidėsčiusios kiek kitokia tvarka?

10 Gimimo diena

Penktadienis, 6.02: Šiandien pirmasis mano sūnaus gimtadienis, o aš sėdžiu danguje virš Hitrou oro uosto. Reisas labai vėluoja: matomumas prastas, nusileidimo takai perpildyti. Malamės vietoje jau penkiasdešimt tris minutes, ir aš pradedu nervintis. Jaučiu, kaip basos mano kojos juda po antklode, stengdamosi pagreitinti įvykius. Galvoju apie didžiulius lėktuvus, rūke tyliai prasilenkiančius vieni su kitais.

Per garsiakalbį pasigirsta piloto balsas. Jis bičiuliškas, siūlo vadinti jį Pitu. Darosi negera. Tokiomis akimirkomis visai nesinori, kad pilotas būtų vardu Pitas. Mirtinai reikia, kad lėktuvą valdytų vyrukas, vardu Rodžeris Karteris iš Veibridžo, karo lakūnas, dalyvavęs Britanijos oro pajėgų kovose, turintis meilužę Agadire, geras Reimondo Baxterio iš Tomorrow’s World bičiulis. Toks patikimas nutrūktgalvis, kuris juokais nutupdytų lėktuvą, jei reikia, net surištomis rankomis, kikendamas į vešlius ūsus. Suprantate, aš privalau išlikti gyva. Aš motina.

Pilotas praneša, kad teks nusileisti Stanstede. Kuras baigiasi. Nėra ko jaudintis. Ne, visai nėra ko. Šiandien Beno gimtadienis. Man būtina saugiai nusileisti, pasiimti iš kepyklos teletabių tortą ir aprengti sūnų jo šventei tamsiai raudono velveto kelnaitėmis ir minkštais dramblio kaulo spalvos marškinėliais, kol Paula neišpuošė jo savo mėgstamiausiomis dykumų karių kamufliažo uniformos spalvomis. Apie mano mirtį negali būti ne kalbos. Pirma, Ričardas gyvenime neprisivers paaiškinti Emilei, ką reiškia mėnesinės; šią pareigą jis perduos savo motinai, o Barbara trumpai pakalbės su Erne apie „kūno priežiūrą“ ir įteiks daiktą, vadinamą „sanitariniu“ įklotu. O seksą vadins „tuo reikalu“. Pavyzdžiui: „ačiū, mano ir Donaldo gyvenime Tas Reikalas gerai sutvarkytas“. (Didžiuliame prekybos centre, vadinamame gyvenimu, Tas Reikalas atsidurtų tarp Prekių Tik Moterims ir Namų Apyvokos Reikmenų.) Ne, ne, ne. Privalau gyventi. Aš motina. Anksčiau apie mirtį nė negalvojau; tai yra, žinoma, norėjau kuo ilgiau jos išvengti, bet nuo to laiko, kai susilaukiau vaikų, man visur vaidenasi Kaulo Boba su dalgiu, ir aš šokčioju tarsi akrobatė, stengdamasi išvengti švysčiojančių jo ašmenų.

— Jums viskas gerai, ponia? — Blausiai apšviestame lėktuvo salone skrydžio palydovė primena pašto dėžutę: sniego baltumo šypsena ir raudonos ją gobiančios lūpos.

Kreipiuosi į šypseną:

— Tiesą pasakius, šiandien mano vaiko pirmasis gimtadienis, ir aš tikėjausi grįžti pusryčių.

— Na, galiu jus užtikrinti, kad darome ką galime. Ar atnešti vandens?

— Ir škotiško viskio. Ačiū.

Stanstedo oro uostas

8.58: Lėktuvas, pripildytas kuro, stovi ant pakilimo tako. „Poncijus“ pilotas sako, kad jis nekaltas — teks grįžti į Hitrou. Tiesiog nuostabu. Lėktuvui kylant, nuo mano staliuko nurieda du miniatiūriniai viskio buteliukai ir įkrinta į kitapus takelio sėdinčios moters sterblę. Ji apdovanoja mane vangia šypsena, pasitaiso mėtų žalumo pašminą ir atidaro Gucci kelioninį krepšelį. Išsitraukia iš jo aromaterapinio levandų aliejaus buteliuką, pavilgo juo tas vietas, kur pro odą muša pulsas, papurškia veidą gaiviu vandeniu ir mąsliai atsigeria Evian mineralinio iš didelio butelio. Tada nuleidžia blizgančią, utėlių nepaliestą galvą ant blausiai pilkos kašmyro pagalvėlės. Norėčiau ištiesti ranką, pastuksenti jai į alkūnę ir paklausti, ar negalėčiau įsigyti jos gyvenimo.

Įsitikinusi, kad deivė tikrai miega, vogčiomis atidarau savo rankinę. Joje randu:

du kalpolio pakelius nenumatytam atvejui,

neplautą baltą vaistų šaukštelį, išterliotą džemu,

atsargines kelnaites Emilei (baseinas),

tankias šukas nuo utėlių, kurias nusipirkau Niujorke,

vienintelį apšiurusį tamponą,

klaikų purpuro spalvos pokemoną, likusį nuo praėjusios savaitės nenumatyto apsilankymo McDonald’s,

oranžinį flomasterį be dangtelio,

knygutę apie šuniuką Persį,

pluoštą popierinių servetėlių, išterliotų oranžiniu flomasteriu,

pakelį pyragaičių skonio saldainių (jie pasibjaurėtini, bet liko tik trys),

miniatiūrinį Coco Chanel tualetinio vandens buteliuką (purškiklis sulūžęs),

knygelę „Mažoji devyndarbė“, kurią man kelionei įbruko Emilė.

Tarp piniginės ir sudžiūvusių Pampers servetėlių pluošto randu Džeko Eibelhamerio kortelę su jo namų telefono numeriu ir kitoje pusėje pakeverzotais žodžiais: „Bet kuriuo metu!“

Pamačiusi jo rašyseną pasijuntu taip, tarsi mano pilvo apačią suspaustų žnyplės. Pojūtis tas pats, kaip išgyvenant seniai Pamirštas paauglystės meiles, kai seksas dar atrodė mįslingas ir jaudinantis. Vakarieniaudami Niujorke, mudu su Džeku kalbėjomės apie viską — muziką, kino filmus, Tomą Hanksą (ar jis naujas Džimis Stiuartas?), Emilės Dikinson poeziją, Keitės Blanšet suvaidintą Elžbietą I, „Apoloną 13“, marmeladinius saldainius, Artą Teitamą, lyginome Romą su Venecija, aptarėme paslaptingą Alano Grinspano žavesį, net akcijas, kurias aš jam pirksiu. Kalbėjom apie viską, išskyrus vaikus. Kodėl nė žodeliu neužsiminei apie vaikus, Keite?

14.07: Grįžusi iš Hitrou, užlekiu į kontorą pasirodyti. Sukuriu karštligiškos veiklos įspūdį, apkraunu stalą knygomis ir finansų žurnalais, tada paskambinu į savo darbo telefoną iš savo mobiliojo ir gerokai palaukiu. Pakėlusi ragelį žvaliai, ūkiškai pasikalbu su savimi apie stebuklingas ką tik pasirodžiusias akcijas, tada dedu ragelį. Pareiškiu Gajui, kad teks išlėkti skubiai ištirti kai ko gyvybiškai svarbaus. Pasičiumpu taksi, liepiu vairuotojui važiuoti iki Haiberi Komerio ir palaukti prie kepyklos; pati iššoku pasiimti teletabių torto. Jis neblogas, tik Po gal truputį paniuręs, o La-La veikiau garstyčių spalvos negu geltona. Po dešimt minučių įvažiuojame į mūsų gatvę, ir aš pamatau prie lauko durų pririštą mėlyną balioną. Man įėjus vidun, Benas iškrypuoja į prieškambarį, atpažinęs mane suklinka ir pradeda žliumbti. Puolu ant kelių, sučiumpu vaiką ir tvirtai suspaudžiu glėbyje.

Lygiai prieš metus jam buvo vos kelios minutės, gulėjo nuogutėlis, tik gimęs. Šiandien jis aprengtas Paulos — „Arsenalo“ dryžiai ir Adamso pavardė ant nugaros. Neišsiduodu, kaip mane tai erzina. Bet kai Paula išeina į virtuvę, ramiai įteikiu Benui pakelį becukrio juodųjų serbentų gėrimo ir stebiu, kaip jis jį apverčia, o purpurinė srovė nuvarva kaklu iki pat bambos.

— Ojetau, — garsiai sakau, — apipylei sultimis tokią gražią futbolininko uniformą! Turbūt teks lipti į viršų ir persirengti.

Pavyko!

16.00: Į Beno gimtadienio šventę prigužėjo Paulos draugių auklių su globotiniais; daugelio aš nepažįstu. Tai sūnaus gyvenimo, kurį jis leidžia be manęs, dalis. Kai nepažįstamos merginos kreipiasi į Beną vardu, o šis nušvinta iš džiaugsmo, mano širdyje suspurda — kas? Jei nežinočiau, sakyčiau, kad atgaila.

Svetainėje saujelė nedirbančių mamų gyvai šnekučiuojasi apie vietos lopšelį. Jos, atrodo, nepastebi savo vaikų, kuriuos valdo iš tolo, pavydėtinai tiksliais judesiais, kaip įgudę aitvarų leidėjai; prastesnės motinos, tokios kaip aš, perdėtai kvakši aplinkui savo rėkalojančias atžalas.

Abiejų rūšių motinos yra sudariusios nejaukias paliaubas, nors mums kartais nelengva susišnekėti. Įtariu, kad nedirbančios mamos pavydi dirbančiosioms ir jų prisibijo, nes mano, kad dirbančiosioms pavyko išsisukti; dirbančios mamos baimingai ir pavydžiai žvelgia į nedirbančias, nes puikiai žino, kad neišsisuko. Jei nori išsilaikyti bet kurioje stovykloje, privalai save įtikinti, kad anoji stovykla blogesnė. Dirbanti motina sako: aš esu visapusiškesnė, geriau atsiskleidusi asmenybė, ir dėl to galiu būti geresnė motina savo vaikams. Kartais net pati tuo patiki. Namuose pasilikusi motina žino, kad dėl to jos vaikams geriau — tai labai ne pro šalį prisiminti tokiomis akimirkomis, kai vos pradėjęs vaikščioti bamblys apipila sultimis tavo paskutinius švarius marškinėlius.

Tačiau atėjusi į virtuvę atsiduriu pažįstamų moterų draugijoje, ir tarp šių pirmosios gimdyvių grupelės likučių pasijuntu kur kas jaukiau. Tik pagalvokite, mes jau pažįstamos daugiau kaip penkerius metus. Džudita, apkūni brunetė, sėdinti prie mikrobangės, anksčiau dirbo patentų skyriuje. Porai metų buvo grįžusi į darbą, bet vieną gražią dieną ant šeimai priklausančio Peugeot automobilio galinės sėdynės rado šuns plaukų. Blogiausia, kad jie šuns neturėjo. Ji sau pasakė, kad tai nieko nereiškia, tačiau nerimas graužė, ir vieną dieną ji pabėgo iš darbo. Pasistatė automobilį prie savo namų ir pasekė auklei iš paskos, kol ši atvedė į butą netoli Holovėjaus kelio. Už neužrakintų durų Džudita rado Džošą, užremtą kampe pastatytomis židinio grotelėmis ir prižiūrimą aviganio šuns; auklė Tara tuo metu kitame kambaryje smaginosi su draugu, ant kurio besikilnojančių sėdmenų buvo ištatuiruota Metallica.

Mes visos kaip viena kalbėjome Džuditai, kad jai tiesiog siaubingai nepasisekė. Šaukštas deguto puikioje auklių medaus statinėje.

— Bet Keite, jei jis ką nors matė? — sriūbavo ji telefonu.

— Džošas nieko nematė, Džude, jam dar nėra trejų metų. Iki penkerių jie išvis nieko neprisimena.

Bet Džudita daugiau neberizikavo. Žinojome, kad ją kankino mintis apie aviganio nasrus, buvusius taip arti kūdikio veidelio, nes anais laikais, pirmosiomis motinystės dienomis, visos kasdien grauždavomės, kai parėjusios namo pamatydavome naują kūdikio gumbą ar įdrėskimą. Tokių dalykų neišvengsi; tačiau skaudžiausia buvo tai, kad jie nutikdavo mums nematant. O ką jau kalbėti apie slaptą, niekada garsiai neištariamą įsitikinimą „aš būčiau suspėjusi padėti“. Atitraukusi vaiką nuo stalo kampo, jam dar nespėjus trinktelėti kakta, pakėlusi nuo asfalto, kol nenusibrozdino keliuko. Kaip ten oro pajėgose sako — išankstinio įspėjimo ir pavojaus perdavimo signalai? Gamta suteikia motinoms sugebėjimą iš anksto nuspėti pavojus, ir motina šventai įsitikinusi, kad jokia auklė, joks vyriškis negali su ja lygintis reakcijos greitumu ar numatymo galia.

Džudita nesipriešino, kai jos vyras Naidželas pareiškė banke patiriantis tokį baisų spaudimą, jog turįs važiuoti atostogų į kalnus; Džuditai liko malonus ir smagus užsiėmimas — likti namie ir vienai prižiūrėti tris nė ketverių metų nesulaukusius vaikus. (Dvynukai gimė po to, kai išėjo auklė.) Ana Džudita, kurią kitados pažinojau, būtų greitai parodžiusi vyreliui, iš kur kojos dygsta, bet jos jau seniai nebėra.

Mes, likusios, kurį laiką tvirtai tikėjome, jog tiek daug mokėmės ne tik tam, kad išmoktume atsargiai pašildyti Barbės makaronus. Bet pamažu visos palūžome. „Palūžti“, juk tokį žodį šiais atvejais vartoja? Na ir kas, aš neketinu jo vartoti. Palūžti — tai pasiduoti, o mūsų kampanijos buvo garbingos ir nepraėjo be pėdsakų. Ar kitos jaunos mamos metė darbą? Ne, tai darbas jas metė ar bent jau padarė taip, kad joms nebebuvo kaip toliau dirbti. Karen — ta, kuri šaukšteliu maitina Elą želė, — buhalterių firmoje buvo nustumta į šoną, prieš tai aiškiai kaip dieną miglotomis užuominomis bei mirktelėjimais davus suprasti, kad pagimdžiusi Luisą ji prarado bet kokias viltis tapti firmos partnere. Vos keliems mėnesiams išklydusi iš Kelio, Vedančio į Karjeros Aukštumas, ji staiga suprato giliai įklimpusi Mamų Takelyje. (Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Mamų Takelis turi tikslą; gali nukeliauti juo kelis šimtus mylių nė nepastebėjusi, kad jis niekur neveda.) Karen manė, kad savąją darbo dalį gali nudirbti per keturias darbo dienas, vieną iš jų pasilikdama namuose; jos viršininkas su ja sutiko, ir tai buvo blogiausia. Jei Karen pavyks susidoroti, pasakė jis, ji sukurs „nereikalingą precedentą“.

Juokingiausia štai kas: vos tapusi mama aš maniau, kad sunkiausia — ankstyva kūdikystė, ir kad jei kaip nors pavyks ištverti tas nemigos ir apdujimo savaites, paskui viskas bus normalu. Bet po to viskas tik blogėja: kol kūdikiai nesulaukę pusės metų, jie bent jau negali aiškiai pasakyti, kad labiausiai jiems reikia mamos.

Nuo mūsų kūdikių gimimo praėjo pusšeštų metų, ir iš devynių grupės moterų tik trys tebedirba: Kerolaina yra dizainerė grafikė ir dirba namuose, tai yra, kol Maksas darželyje. Šiandien ji negalėjo ateiti, nes turi užbaigti IBM bukletą. Alisa — daili juodaplaukė odine liemene, pasilenkusi prie plautuvės, — grįžo į savo darbą kurti dokumentinius filmus, kurie gauna premijas už kovą su korupcija aukščiausiuose sluoksniuose ir kaip reta skaudaus liūdesio išraišką žemiausiuose. Kiekvieną naktį, vėlai grįžusi iš montažinės, Alisa parsinešdavo į savo lovą miegantį Natanielį. Kada dar rasti laiko jį apkabinti? Juk tik trumpam, kol jis dar toks mažas. Bet Natas nesuprato, kad jam išnuomotas rojus trumpalaikis: netrukus jis pats įprato įsitaisyti vidury lovos, išstumdydamas mamą ir tėtį į pakraštėlius. Gimus Džeikobui, Alisa ir jį ėmė neštis į lovą. Neilgai trukus jos partneris Donas ją paliko, pateikdamas dvi priežastis: devyniolikmetę asistentę ir nepakeliamus miego įpročius.

Žiūriu į Alisą, kuri perkarusi kaip narkomanė. Iš tolo ji atrodo tokia pat jauna kaip tada, kai susipažinome, bet priėjus arčiau matyti, kad motinystė ją užgesino: tarsi berniukai būtų tiesiogine prasme išgėrę jos kraują. Tai kas, kad ji turi Bafta apdovanojimą — naktimis tenka kęsti sūnus, kurie įnoringesni net už aktorius, su kuriais ji dirba dieną, o kaip jai ištaikyti laiko susipažinti su vyriškiais, net jei atsirastų bent vienas, pasirengęs rūpintis jaunais kito vyriškio paliktais maištininkais? Tarsi skaitydama mano mintis, ji nesmagiai šypsosi:

— Mano narkotikai — mano vaikai, Keite.

Uždedu ranką ant auksinės savo sūnaus galvelės. Jo kairėje ausyje įstrigęs gumulėlis ryžių traškučių. Metas dainuoti „Su gimimo diena“. Paula išsitraukia iš kišenės Zippo žiebtuvėlį (Jėzau Kristau, nejau ji pradėjo rūkyti?). Aš nešu ant stalo tortą. Beno akys apsiašaroja iš nuostabos, mano — iš gailesčio: ar tai jau paskutinis kartas, kai švenčiu savo kūdikio pirmąjį gimtadienį? Kiek aš jį mačiau per tuos pirmuosius gyvenimo metus?

— Ak, Keite, nereikėjo tiek vargintis, — sako Alisa, pakėlusi antakį ir rodydama į teletabius ant torto.

— Bloga mama, — be garso ištariu jai.

Ji juokiasi ir taip pat be garso atsako:

— Aš irgi.

Nepamiršti

Utėlės, sūris, Valentino dienos sveikinimai.

11 Tik negalvok, kam to reikia

Sunku nusakyti, kaip prasidėjo mano romanas su Džeku. Aš tikrai nieko neieškojau. Nebuvau laiminga, bet nesijaučiau ir nelaiminga; gyvenau pilkojoje kasdienybės zonoje, kurioje, kiek suprantu, beveik nuolatos gyvena daugelis žmonių. Kai į greitosios pagalbos skyrių atvežamas sunkus ligonis, personalas iškart nustato pagalbos teikimo eiliškumą — kokias žaizdas reikia gydyti pirmiausia. Pirmą kartą apie tai išgirdau vieną vakarą per televizorių žiūrėdama „Ligoninės priimamąjį“ — anuo kvapą gniaužiančiu laikotarpiu, kai visi žiūrovai spėliojo, kaip pasisuks Hatavėj ir Dago santykiai, — ir pamaniau, kaip tai tinka mano gyvenimui apsakyti. Kasdien reikia įvertinti, kam šiuo metu labiausiai reikia mano dėmesio: vaikams, darbui ar vyrui. Atkreipkite dėmesį, kad savęs aš neįrašiau, ir ne dėl to, kad būčiau labai gera ir nesavanaudiška. Anaiptol. Tiesiog savanaudiškumui neliko nei vietos, nei laiko. Beveik kiekvieną savaitgalį, važiuodama namo iš prekybos centro, įsižiūrėdavau į aprasojusius kavinių langus ir pamatydavau du žmones, geriančius kapucino, susilietusius pirštų galiukais, arba vienišą vyriškį, skaitantį laikraštį: be galo trokšdavau įeiti, užsisakyti ko nors išgerti ir sėdėti, sėdėti... Bet tai buvo neįmanoma. Išėjusi iš darbo, tuojau pat tapdavau mama; nustojusi būti mama, privalėdavau dirbti. Ištaikiusi laiko sau, jausčiausi tarsi vagilė. Visiškai nepadėjo faktas, kad nė vienas mano pažįstamas vyras nejautė nieko panašaus. Tai tik dar viena sritis, kurioje pasireiškia mūsų nelygybė: dalijantis kaltę, moterims atitenka liūtės dalis. Todėl man visai, absoliučiai nereikėjo žmogaus, kurį ketinčiau pamilti: bet tada pradėjo eiti elektroniniai laiškai.

Tas kelias savaites, praėjusias po vakarienės Niujorke, Džekas Eibelhameris iš pradžių rašė man kasdien, paskui kas valandą. Kartais atsakydavome vienas į kito laišką beveik tą pačią akimirką ir jausdavomės tarsi teniso varžybose, kai, pasinaudodamas partnerio stipriai atmuštu kamuoliuku, suplieki neįtikėtiną žvakę. Iš pradžių aš laikiausi ramiai, bet jis buvo toks atkaklus ir linksmas, kad aš, nenorėdama pasirodyti blogiau, ėmiau pati lakstyti prie galinės linijos ir atmušti jo kamuoliukus suktais padavimais. Taigi: ne, man Džeko nereikėjo, bet jis pats sukūrė manyje atitinkamą poreikį, ir niekas kitas, tik jis, galėjo jį patenkinti. Ar moteris, atsidūrusi dykumoje, žino, kokia yra ištroškusi, kol jai prie lūpų kas nors neprideda butelio su vandeniu? Labiau už viską gyvenime pradėjau laukti, kol į mano elektroninio pašto dėžutę ateis Eibelhamerio pasirašyti laiškai.

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi, EMF

Nasdaq subyrėjo kaip Perl Harboras. Krūvos griuvėsių. Klientas trokšta išgirsti gerbiamos fondų valdytojos iš Britanijos profesionalų patarimą: nusišauti iškart ar pirma papietauti? Džekas

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Nusiraminkite, gerbiamoji fondų valdytoja nė sekundei jūsų nepamiršta. Laukiame, kol Galingasis Alas Grinspanas paskelbs palūkanų normą.

Profesionalės patarimas: laikui bėgant viskas susitvarkys. Nenusišaukite.

Neprofesionalus patarimas: kol skeveldros laksto, pasislėpkite po stalu, paskui išlįskite ir patikrinkite, ar liko bent kiek sveikų akcijų. Suvalgykite sumuštinį su kalakutiena. Tada nusišaukite.

Katerina xxxxx

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Ar žinote, kad Alano Grinspano žmona pasakė, jog jos vyras taip nemėgsta aiškiai kalbėti, kad kai jis jai pasipiršo, ji nė nesuprato?

To vyruko veido išraišką sunkiau įskaityti negu Tomo Pinčono romanus.

Ei, ar jums ne laikas miegoti? Pas jus juk vidurnaktis, ar ne?

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Naktis man patinka. Daugiau laiko negu dieną. Kam švaistyti laiką drybsant lovoje?

K xxxx

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Lovoje nebūtina tik švaistyti laiką. Ar žinote tą citatą, kur vyrukas sako mylimajai, kaip norėtų, kad naktis tęstųsi septynerius metus. Tikriausiai Šekspyras, teisingai?

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Septynerių metų ilgumo nakties kaip tik ir užtektų, kad aš pagaliau iki soties išsimiegočiau. Ne Šekspyras. Man atrodo, Marlou. Štai kokia neteisybė su tuo Šekspyru — jam priskiriama viskas, kas gražu, nesvarbu, parašė jis tai ar ne. Jis kaip koks emocinės įrangos Bilas Geitsas.

O beje, iš kur jus žinote Marlou citatą? Nejau Wall St. prognozuoja renesanso dramaturgų iškilimą?

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Nepelnytai, mano ponia, nepelnytai. Nespręskite apie žmogų iš jo akcijų paketo. Kadaise buvau vargšas, skurdžius anglų literatūros studentas, bet galiausiai teko susirasti būdą, kaip patenkinti aistrą pirkti pirmus knygų leidimus. Yra žmonių, kurie perka jachtas, aš — pirmą „Uliso“ leidimą. O kuo jūs pasiteisinsite?

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Kadaise irgi buvau vargšė anglų literatūros studentė. Bet skurdas, kai nustoja būti nuobodus, iš tiesų gana baugus daiktas. Nenorėjau visą gyvenimą bijoti. Britanijoje yra daugybė žmonių, kurie jums paaiškins, kad pinigai nieko nereiškia: tuos žmones mes vadiname viduriniosios klasės atstovais. Kolekcionuoti pirmus leidimus — labai paaugliškas pomėgis. Su didžiausia pagarba, pone, siūlau perkelti dėmesį į rimtesnius dalykus, pavyzdžiui, pradėti kolekcionuoti BATUS.

K xxxxxxxx

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Ar žinote, kad jau atsiuntėte man lygiai 147 bučinius, o aš jums nenusiunčiau nė vieno?

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Buvo tokia mintis.

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

7.01: Benas atrado savo penį. Pergalingas ir džiugus jis guli ant vystymo patiesalėlio tarsi asmuo, ką tik sužinojęs, kaip veikia visa saulės sistema. Kietai gniaužia vairalazdę mažyčiais piršteliais ir baisiai pasipiktina, apsilieja karštomis ašaromis, kai aš atimu naująjį žaislą — apvynioju jį vidutinio dydžio sauskelnėmis ir skubiai užspaudžiu kibukus iš abiejų pusių.

— Ne, būk geras berniukas. Dabar reikia jį paslėpti, eisime apačion valgyti dribsnių.

Koks būtų teisingas išmintingos motinos požiūris į kūdikio seksualumą? Žinoma, reikia džiaugtis, kad penis funkcionuoja. Ir stebėtis, kad aš savo moteriškame kūne užauginau šį vikšro dydžio santechnikos bei malonumų stebuklą. Bet kažkodėl truputį drovu, pamačius ankstyvą vyriškumo pasireiškimą ir pagalvojus, ką jis žada vėliau — traktorius, futbolą, kitas moteris. Ateis laikas, ir Beno gyvenime, be manęs, atsiras kitų moterų, ir širdyje įstrigusi ledo skeveldrėlė jau dabar leidžia spėti, kaip tada jausiuosi.

Nusileidusi apačion, stengiuosi prasikasti kelią tarp virtuvę užgriuvusių šiukšlių. Prie šiukšlių dėžės matyti krūvelė razinų: negali būti, kad tai tos pačios razinos, kurias čia mačiau prieš Kalėdas? Reikia paprašyti Paulos, kad nebeleistų vaikams jomis mėtytis. (Valytojos prašyti tuščias darbas: Chuanitai skauda sąnarius, ji negali atsiklaupti.) Ričardą randu priešais televizorių, sulinkusį iš pagarbos. Kai mano vyras nenusiskuta, jis atrodo apžėlęs ir primityvus, kaip Tedas Hjugesas, išdžiovintas džiovyklėje. Įtariu, kad jis jaučia silpnybę vaikiškos televizijos laidos vedėjai — Chlojai? Zojai?, — nes kai paklausiu, kodėl televizorius jau įjungtas, nors abu vaikai dar miega, jis šiurkščiai murmteli, neva tai „teikia daug informacijos“, tarsi sakydamas: „atstok, moteriške“.

Negaliu nepastebėti, kad Chloja arba Zoja apsirengusi taip, tarsi ruoštųsi eiti į pasiutusių panų mergvakarį klube, o ne vestų laidą žvarbų vasario rytą. Ji vilki oranžinius berankovius marškinėlius, o ant mažų, bet smailių krūtų rausvais blizgučiais išsiuvinėti žodžiai: „Na, tai kaip?“ Nuo kada vaikų laidų vedėjos atrodo kaip nepilnametės nusikaltėlės, o ne kaip garbioji Valerija Singleton?

— Ričardai?

— Taip.

— Benas vis čiupinėja savo pimpalą. Supranti, jam juk tik metai. Man atrodo, kad per anksti. Kaip manai, tai normalu?

Ričardas net akių nepakelia.

— Smagiausias vyro pasilinksminimas. Jam prieš akis — malonumų pilnas gyvenimas. Be to, nereikia mokėti, — sako jis, palenkdamas galvą ir šypsena atsakydamas išsišiepusiai tarsi švilpikas Chlojai-Zojai.

Išgirdusi kitame virtuvės gale džiaugsmo gargaliavimą, atsisuku pažiūrėti. Benas priropojo prie šaldytuvo, atidarė duris ir pasiėmęs didžiausią juodųjų serbentų sulčių be cukraus butelį, pila jas ant mano batų. Sultys teka upeliais. Puolu prie Beno, stengdamasi nepaslysti tarsi egzotiška, bet valdinga seselė Hatavėj. Sušunku, kad paduotų popierinių rankšluosčių. Popierinių rankšluosčių nebėra, o Benas jau sėdi tamsiai raudonos gliukozės baloje. Sucimpa, kai sugriebiu jį už pižamos apykaklės ir pakišu po vandens srove.

Klausiu Ričardo, kodėl jis penktadienį nenupirko popierinių rankšluosčių, kuriuos pirkinių sąraše buvau specialiai pabraukusi (tris kartus). Ričis paaiškina prekybos centre neradęs mano reikalaujamų „Švelnaus kačiuko“ rankšluosčių, o paklausti tiesiog negalėjo.

— Nesuprantu.

— Keite, yra žodžių, kurių suaugęs vyras niekada neištars, ir tokių žodžių pavyzdys yra „Švelnus kačiukas“.

— Tu negali pasakyti „popieriniai rankšluosčiai „Švelnus kačiukas“?

— Ne, garsiai negaliu.

— Kodėl?

— Nežinau. Tik žinau, kad geriau jau suvalgysiu švelnų kačiuką, negu garsiai jo paprašysiu. Jau vien pagalvojus apie šiuos žodžius...

Dramatiškai nusipurtęs, Ričardas vėl nusisuka į televizoriaus ekraną ir tyliai pasiguodžia švelnioms, šokoladinėms Chlojos-Zojos akims.

— Bet namuose visai nėra popierinių rankšluosčių, Riči, o neseniai, jei pastebėjai, buvome tanklaivio sudužimo liudytojai.

— Žinau, bet nebuvau tikras, ar tau tiks tiktai tie kačiukai, ar galima nupirkti ir kokius nors „ypatingai gerai sugeriančius, trijų sluoksnių, storesnius“ rankšluosčius. — Jis garsiai tarsi briedis suvaitoja. — Nieko neišeis, Keite. Neversk manęs to daryti.

Kad ateityje žinočiau, pasiklausiu vyro, kokių dar žodžių negali ištarti suaugęs vyriškis. Pasirodo, štai kokių (ne eilės tvarka): tualeto antinas, žydinčių pievų kvapo sodrus aromatas, specialiai kepta žuvies filė, sūrio užtepąs, šampūnas Wash’n’go, elektrinis raumenų stimuliatorius, teletabių grietinėlė, kelnaičių įklotas.

8.01: Turiu lėkti. Šiandien darau pranešimą EMF vadovybei. Momentas, galintis nulemti visą mano karjerą. Proga padaryti įspūdį ramiu valdingumu, neprilygstamu pasaulio rinkų išmanymu ir t.t. Nušluostau nuo batų juodųjų serbentų gėrimą, palieku Paulai raštelį, prašydama nupirkti popierinių rankšluosčių ir BŪTINAI pagaliau grąžinti „Snieguolės“ vaizdajuostę į biblioteką. Bauda jau turbūt viršijo Disnėjaus studijos išlaidas pačiam filmui pagaminti. Čiumpu rankinę, nusiunčiu oro bučinį lipniam Benui, kuris puola prie manęs tarsi Danielis Dei-Liujisas „Paskutiniame mohikane“, kai jis atsisveikino su Madlena Stou.

— Mama, kas yra relektyvinis lėktuvas? — pastoja man kelią Emilė.

— Nežinau, aukseli. Na, sėkmės. Iki.

15.26: Pranešimas einasi puikiai. Ką tik banko valdybos pirmininkas, seras Alasdairas Koboldas, pagyrė mane už puikų Europos integracijos problemų išmanymą. Sėdėdama valdybos posėdžių kambaryje septynioliktame aukšte ir žiūrėdama, kaip man po kojomis tarsi Lėgo šalies miestelis tįso Londonas, vieną svaigią akimirką pasijuntu visa ko valdovė.

Man visai baigiant kalbą, prie durų pasigirsta kostelėjimas. Pasuku galvą ir matau, kaip prie durų neryžtingai tūpčioja Selija Harmvort, kaip visi nesvarbiais apsimetinėjantys žmonės tuoj pat patraukdama visų dėmesį.

— Robinai, aš taip atsiprašau, kad teko jums sutrukdyti, — čiulba ji, — bet prie įėjimo kažkoks girtuoklis derasi su apsaugininkais.

Robinas Kuperis-Klarkas pakelia antakį:

— O kodėl mums tai turi rūpėti, Selija?

— Matote, jis sakosi esąs Keitės tėvas.

12 Susipažinkite — Keitės tėtis

Per pastaruosius dvidešimt metų mano bendravimas su tėčiu nedaug pasikeitė. Ištisus mėnesius negaudavau nuo jo jokių žinių, išskyrus sesers perduotus pasakojimus apie skandalingą jo siautėjimą ir ligas, kurios lyg ir turėjo būti išnykusios jau lordo Nelsono laikais — stabligę, skorbutą, Vezuvijaus dydžio votis. Tačiau vos tik liaudavausi apie jį galvojusi, vos tik atsileisdavo širdį veržiantys pančiai, jis tuoj pat pasirodydavo akiratyje ir imdavo kalbėti apie santykius, kurie mudviejų niekada nesiejo. Mano tėtis visad painiojo sentimentalumą ir artumą. Jam atrodo, kad aš tebesu jo mergytė, nors kai tokia buvau, reikalavo dalykų, kuriuos ištvertų ne kiekviena suaugusi moteris. Dabar, kai aš suaugau, jam reikia vaikiško klusnumo; jei jo nesulaukia, tuoj pat supyksta. Kartais jis ateina girtas, kartais negalėtum tiksliai pasakyti; bet pinigų reikalauja visada.

Balta ir chromo spalvomis išpuoštame Edioin Morgan Forster banko vestibiulyje Džozefas Aloizijus Redis atrodo tarsi atklydęs iš pirmykščių laikų. Kostiumuoti lankytojai negali nuo jo atitraukti akių. Jo keliamas nepasitikėjimas toks stiprus, kad primena blogą kvapą. Pirktu iš trečių rankų tvido paltu, su kupeta žilų plaukų jis atrodo tarsi skardininkas, atėjęs parduoti puodų bei keptuvių kosminio laivo įgulai. Du apsaugininkai, segintys traškančius radiofonus, mėgina jį įkalbėti pasitraukti, bet Džo užsispyręs sėdi ant skylėto plieno suolelio, skirto lankytojams, prie kojų pasidėjęs baltą plastiko maišelį. Kaip kiekvienas girtuoklis, jis pasipūtęs ir lengvai įžeidžiamas. Pamatęs mane, išskečia rankas ir pergalingai beda pirštu:

— Štai. Štai ji, mano Keitė. Ką aš jums sakiau?

— Ačiū, Džeraldai, — skubiai sakau apsaugininkui. — Tėčiui šiandien nelabai gerai. Dabar aš jau susitvarkysiu.

Ir nuvairuoju jį prie durų, stengdamasi žiūrėti tiesiai prieš save, kad nematyčiau pasigailėjimo pilnų žvilgsnių, visur nuo neatmenamų laikų lydinčių Redžių šeimą.

Saugiai išsivedusi jį už durų, paminiu Čipsaido kavinę, į kurią mano kolegos nė kojos nekeltų, bet tėtis nusitempia mane laiptais į „Karaliaus herbą“. Tai aludė, kurioje lankėsi Dikensas; ant grindų paberta pjuvenų, o barmenė — labai baltos odos paauglė perdurtu liežuviu. Sėdime kampe po raudonskruosčio grafo paveikslu; tėvas pasiėmė dvigubą škotiško viskio ir didžiausią žemės riešutų pakelį, aš — karčiosios citrinos gėrimo. Mano mama visad jį gerdavo. Iš pradžių tai buvo tik nealkoholinis gėrimas; tik vėliau kartėlis tapo gyvenimo dalimi.

— Na, tai kaip mažoji Ema? — klausia tėvas. Jam iš burnos dvelkteli stiprus Johnnie Walker ir virtų kiaušinių kvapas.

— Emilė.

— A, taip, Emilė. Jai turbūt jau kokie septyneri.

— Šešti. Birželį sueis šešeri, tėti. — Jis pritardamas linkteli, tarsi šešeri būtų beveik septyneri, jokio skirtumo.

— O mažasis? Džiulė sakė, jis panašus į mane.

Jėzau, iš tikrųjų net pats blogiausias, niekada vaikų nematytas tėvas negali nepasidžiaugti perdavęs savo genus. Įniršusi spoksau į karčiai rūgštų savo gėrimą. Nemalonu net pagalvoti, kad DNR grandinė, kurioje įrašytas Džo Redžio vardas, skleidžiasi mano mylimiausiame sūnuje.

— Tiesą pasakius, tėti, Benas panašus į mane.

— Na, mudu su tavim visada buvome panašūs, Keite. Abu gražūs, abu mokam skaičiuoti, abu karšto būdo, ką? — Jis nugeria viskio ir įsimeta į burną saują riešutų — mano tėvas niekada nežinojo saiko, bent jau šiuo požiūriu esame vienodi.

— Na tai ką, nejau nepaklausi, kaip tėveliui sekasi? Atvykau iš taip toli tavęs aplankyti.

Jis kalba šiaurės tarme, kurios beveik nesuprasi, bet sykiu girdėti ir jo motinos gimtinės — Korko grafystės — aidai. Ar aš tikrai kadaise taip kalbėjau? Ričardas sako, kad kai mudu susipažinome, aš jam priminiau kokią nors Monty Python filmo veikėją. Tada aš dar sakiau ne „vonia“, bet „vuonia“; nebuvau išmokusi aiškiai tarti balses ir sakydavau „subinė“. Čia niekas nesako „subinė“: tik „sėdynė“ arba „užpakalis“. Pati dabar sakau „užpakalis“, kai kalbu su savo vaikais, ir kiekvieną kartą, tariant šį apskritą, putnų žodį, man užkliūva liežuvis. Atrodo, tarsi liežuvis būtų kaip tos barmenės: sveriamas sunkaus neatpažinto objekto.

Tėtis nori pasilengvinti sau užduotį: aš turiu pati paklausti, ko jis atvyko. Bet aš neketinu jam padėti. Dar atsimenu, kaip man gavus pirmą atlyginimą, jis stovėjo prie Abbey National banko filialo Holborne ir paseilinęs pirštus skaičiavo mano įduotus dešimties svarų banknotus. Mano tėvas. Jei jam taip reikia mano pinigų, tegu paprašo.

— Pakartoti? — Barmenė atėjo nurinkti indų.

— Ne.

— Aha, man prašau pakartoti, ir įsipilk tokį pat sau, meilute.

Tėtis nusišypso, mergina nukaista ir išsitiesia — ne kartą esu mačiusi moteris taip elgiantis jo akivaizdoje. Kitados mano tėvas buvo labai gražus vyras — būtent gražus, o ne išvaizdus, todėl ir buvo pasmerktas ne subręsti, o supūti. Senelė, jį pamačiusi, pritariamai sumurmėdavo: „Taironas Paueris“, o aš buvau jauna ir nieko nežinojau apie senų laikų Holivudo žvaigždes, todėl maniau, kad ji turi galvoje mano tėvo stulbinamą poveikį sutiktiems žmonėms, o ne tikro žmogaus vardą.24 Nevaldoma gamtos jėga, kuriai vis dėlto neįmanoma atsispirti. Žiūriu į jį stengdamasi pamatyti tai, ką mato kiti: ištinusios širdies pavidalo veidas, nosis ir skruostai išvagoti raudonomis gyslelėmis tarsi surūdijusios upės delta. Ilgos blakstienos aplink akis, pasak mano motinos, įspūdingiausias iš visų jos matytų mėlynų akių: tamsiai mėlyni tvenkiniai, pilni žavesio ir proto. Moterų numylėtinis, pasakė apie jį mano pirmasis vaikinas. „Tavo tėtušiui rūpi damos, Keite. Kad būtum jį mačiusi šeštadienio vakarą klube su ta Kristina“. Kaip aš išraudau, išgirdusi kalbant apie mano tėvo seksualinį gyvenimą, vykstantį taip netoli manęs.

— Pažiūrėk, ką tu apie tai galvoji, — tėvas pasirausia po stalu ir iš maišelio ištraukia juodą aplanką, kuriame sudėti keli nučiupinėti popieriai su diagramomis. Ant vieno nupieštas kažkoks daiktas su snukiu ir dviem sparnais iš šonų. Skraidanti kiaulė? Apverčiu piešinį aukštyn kojom.

— Kas čia?

— Pirmos pasaulyje ekologiškos sauskelnės.

— Bet tu nieko neišmanai apie sauskelnes.

— Dabar jau išmanau.

Reikia pasakyti, kad mano tėvui tai ne pirmas toks žygis. Jis yra vienas iš didžiųjų nepripažintų pasaulio išradėjų: beveik viską yra išradęs pats. Kai mudvi su Džiule dar buvome mažos, jis kepdavo mėnulio uolienas — trupančius sakų luitelius, kuriuos vėliau pardavinėjo Česterfildo turguje kaip suvenyrus iš „Apolono 11“ skrydžio. „Jūs tik pagalvokite, ponia, dabar rankoje laikote tą pačią uolieną, kurią dar visai neseniai lietė Nilas Armstrongas!“25 Tas mėnulio uolienas pirko kaip karštus pyragaičius, o vėliau, kai nuslūgo žmonių domėjimasis kosmoso užkariavimais, jos virto prašmatniais pemzos gabaliukais, tinkamais suragėjusiai Vorksopo damų odai šveisti.

Paskui jis sugalvojo specialias dureles kačių landai, kad katės netemptų namo nugalabytų gyvūnų: puiki mintis, bet durelių spyruoklė vis prismaugdavo kates. Kartais tėčio išradimai būdavo jau išrasti — pavyzdžiui, raištis akims, kurį jis sugalvojo parūpinti keleiviams, sugalvojusiems numigti lėktuve, nors pats nė karto nėra į jį kojos įkėlęs.

— Džo, — atsargiai tarė mama, — girdėjau, kad lėktuvuose keleiviams ir taip dalija panašius akinius, — bet tokie moteriški priekabiavimai jo nė kiek nepaveikė. Tėtis visad mąstė plačiai; užtat mama eidavo iš paskos su šepečiu ir semtuvėliu, rankiodama šiukšles. Tėvas turi vizitinių kortelių, kuriose vadina save „verslininku“.

Vartau jo verslo planus, kaip pradėti gaminti „Redžio ekologiškas sauskelnes“, o jis patenkintas sako:

— Žinai, jau daug kas susidomėjo. Derekas Maršalas iš Prekybos rūmų sakė, kad nieko panašaus nėra matęs. Bet man truputį pritrūko kapitalo, mieloji, o tai juk tavo sritis. Kaip ten jį vadina — pradžios kapitalu?

— Pradiniu kapitalu.

— Aha, tas.

Tėtis sako, kad šį kartą jam nereikia didelės sumos — tik truputėlio, pradžiai.

— Kiek?

— Kad galėčiau pradėti gamybą ir truputį įsivažiuoti.

— Kiek?

— Dešimt gabalų, dar vystymo kaštai, paskui pridėkime pakuotę. Sakysime, trylika su puse. Mieloji, aš neprašyčiau, bet šiuo metu turiu šiokių tokių sunkumų su grynaisiais.

Pati nejaučiu, kad mano veido išraiška pasikeitė, bet tikriausiai taip įvyko, nes jis pasimuisto kėdėje — jei tai būtų kitas žmogus, galėtum pasakyti, kad jam nesmagu. Jau pradedu galvoti, kad gal jis pagaliau suprato, kaip man bloga nuo tokių pokalbių. Jis ištiesia ranką virš stalo ir padeda delną ant manojo.

— Nesijaudink, mieloji, — sako. — Jei tau dabar striuka, tiks ir čekis.

Palieku tėvą Murgeito stotyje. Iš čia jis gali be persėdimo nuvažiuoti į Kings Krosą, o ten sėsti į traukinį ir vykti namo. Duodu jam pinigų bilietui — nežmoniškai daug, šiais laikais pigiau nuskristi į Bostoną, negu traukiniu nuvažiuoti į Donkasterį, — ir dar pridedu truputį, kad grįžęs galėtų pasiimti taksi. Tėtis miglotai numykia, paklaustas, kur jis dabar gyvena — tai yra, su kuo gyvena, — bet pažada tuojau pat ten važiuoti. Stoviu stotyje, užsiglaudusi už būdelės, kurioje galima iškart pasidaryti nuotrauką. Kai po kelių minučių žvilgteliu, pamatau, kad jis užkalbino jauną gatvės muzikantą. Atsainiai, didžiadvasiškai įmeta į vaikino pastatytą gitaros dėklą vieną iš mano ką tik duotų dešimtinių, nusimeta paltą, švelniai juo užkloja miegantį muzikanto šunį, ir netrukus... o Viešpatie, netrukus jis dainuos.

Ak, vandenys platūs — įveikt negaliu,

Neperskrisiu paukščio sparnu.

O, duokit man valtį, kur tilptume du,

Irkluosim su meile abu.

Tai jo mėgstamiausia baladė, įprastas Redžio numeris, kaip ir „Ten prie Salio sodų“. Pro šalį skubantys verslininkai stabteli ir atsisuka, nustebinti puikaus tenoro ir slopinamo sielvarto gaidos, kurią tėtis labai moka perteikti. Moteris kupranugario vilnos paltu pasilenkusi įdeda kelias monetas į dėklą, ir tėvas prieš ją nukelia įsivaizduojamą skrybėlę.

Mano ausyse aidi motinos balsas, piktas diskantas, perrėkiantis liūdną melodiją.

— Jis tave vysto kaip šiltą vilną.

— Ne, nevysto.

— Ir dar kaip vysto. Visad taip buvo. Po šimts, jei jis toks nuostabus, tas tavo tėvas, tai eik pas jį. Nagi, eik.

— Mama, aš nenoriu pas jį.

— Tu visą laiką jį labiau mylėjai. Tėvelio dukrytė.

Vėl neriu į gatvės triukšmą, nusiperku Standard, kad turėčiau ką nors rankose, ir leidžiuosi bėgti į kontorą.

Vaiko meilė tėvams praktiškai nesunaikinama, tačiau ją gali suėsti metų metus besikaupiančios nusivylimo rūdys. Pirmas jausmas, kurį atsimenu susijusį su tėvu, buvo pasididžiavimas: sparnuotas, plaučius draskantis dėkingumas, kad jis yra mano. Gražesnis už visų kitų vaikų tėčius, toks protingas, kad galėjo mintinai ką nori suskaičiuoti, be mažiausios klaidos prisimindavo visus futbolo rungtynių rezultatus, kuriuos šeštadienį popiet pranešdavo per televizorių. Šeštadienio rytą mudviem su Džiule būdavo leidžiama eiti su juo į lažybų punktą, kur mes laikydavomės įsikibusios į mūsų didvyrio kojas. Prisimenu, kokia jausdavausi maža tame kelnėtų kojų miške, prisimenu sulytų fetro skrybėlių kvapą. Po daugelio metų, jau mokydamasi universitete, žiūrėdavau į viduriniosios klasės draugų tėvus, nešiojančius į svetaines arbatos dėželes, arbatinukus ir ant stovo sukabintų puodelių rinkinius, ir ilgesingai svajodavau apie jų nuobodų apkabinimą.

Vieną žiemą, turbūt kokiais 1975 ar 1976 metais, tėtis nusivežė mus ant kalno pasivažinėti rogutėmis. Kitos šeimos turėjo pirktines rogutes, su medinėmis sėdynėmis, kurios važiavo didingai, tarsi būtų pakinkytos arkliais. Mūsų rogių sėdynė buvo prie pat žemės: tėtis ją sukalė iš perskeltų malkų, o apačioje pritvirtino metalines pavažas, nuluptas nuo seno automobilio durų.

— Nagi, pabandykit! — tarė jis, trindamasis rankas.

Jau pirmą kartą važiuojant, Džiulė nuvirto nuo rogių, ir jos nusileido vienos. Tėtis jai liepė nebūti mažai. Dabar atėjo mano eilė, ir aš labai stengiausi įrodyti, kad mūsų rogės, kurias padirbo mūsų tėtis, nė kiek ne blogesnės už kitas. Tačiau besileidžiant nuo kalvos, rogės užkliuvo už kupsto, staiga pasisuko į dešinę ir nulėkė link stataus skardžio, atitverto žema spygliuotos vielos tvora. Pavažos buvo tokios slidžios, kad rogių negalėjai sustabdyti; jos atsitrenkė į tvorą, pavažos iki pusės pakibo virš skardžio, o aš atvirtau ant nugaros ir gulėjau per dvi pėdas nuo krašto, įsipainiojusi į spygliuotą vielą.

Kai tėtis pribėgo, jis alsavo taip sunkiai, kad pamaniau, jog tuoj mirs; bet jis priklaupė ant rogių krašto, kad šios nejudėtų, ir ištraukiojo iš mano striukės, rankų bei plaukų tvoros spyglius. Atkabinęs paskutinį spyglį, ištraukė mane iš rogių, ir jos nulėkė nuo skardžio. Po kelių sekundžių išgirdome, kaip atsimušė į kelią apačioje. Maniau, kad taip gerai prisimenu tą dieną todėl, kad jis man išgelbėjo gyvybę; dabar manau, kad per visą mūsų — tėvo ir dukters — gyvenimą tai buvo vienintelis kartas, kai jis mane nuo ko nors apsaugojo.

Bet tėtis buvo mano pirmoji meilė, ir aš visada palaikiau jo pusę, net kai aplink rudas motinos akis atsirasdavo milžiniški juodi ratilai, ji pradėdavo vilkėti nailoninius naktinius, rėkte rėkiančius „nesiartink!“, ir ne vietoje juoktis. Kartą maisto prekių parduotuvėje vienas vyriškis nuvertė į piramidę sustatytas sutirštinto pieno skardinėles, mėlynai ir baltai išmarginti cilindrai pasklido po grindis, o mama ėmė juoktis ir tol nesiliovė, kol pardavėja Linda iš tarnybinių patalpų atnešė jai stiklinę vandens. Bet dukterys nenori matyti ženklų, kuriais reiškiasi motinų nepasitenkinimas; šie ženklai galėtų parodyti, kad tėtis nėra tobulas.

Net po daugelio metų, kai jau pasidarė visiškai aišku, kad Džozefas Aloizijus Redis yra visiškai netinkamas meilės objektas, aš vis dar negalėjau išsivaduoti. Kokių įrodymų man dar reikėjo? Vieną dieną jis parnešė namo patalynę lovos, kurioje gulėjo su nauja drauge, ir davė ją mamai išskalbti. Vieną naktį atnešė mane mieguistą iš lovelės ir liepė svetainėje stovinčiam policininkui patvirtinti, kad konkrečią dieną turėjau prisiekti, kad ją prisimenu, — jis, Džozefas Redis, buvo namie. Prisiekiau.

— Ta mūsų Keitė, jos atmintis kaip fotoaparatas, — kalbėjo tėtis policininkui. — Ar ne, balandėle? Na, kurgi mūsų gražioji šypsenėlė?

Tėvas — tai vyriško elgesio modelis, kurį mergaitei dovanoja gamta, ir jei šis modelis sulūžta arba sugenda, kas tada?

Žengdama pro duris į Edwin Morgan Forster vestibiulį džiaugiuosi vėsiomis, aidžiomis erdvėmis, kulniukų kaukšėjimu į marmuro grindis, liftu, kuris nesipriešindamas priima mane į veidrodžiais išpuoštą glėbį. Nenoriu žiūrėti į moterį, kuri juose atsispindi: nenoriu, kad ji mane tokią pamatytų. Kai tryliktame aukšte durys atsidaro, jau esu spėjusi parengti pasiteisinimą, bet tiesiai prieš mane išdygsta Robinas Kuperis-Klarkas.

— Puikus pranešimas, Keite, — sako jis, negrabiai uždedamas ranką man ant peties. — Aukščiausios klasės. Dabar tik liko atsakyti į keletą klausimėlių. Neskubėk. Kada tau patogu. Tikiuosi, šeimoje nėra kokių rimtesnių problemų?

Sunku įsivaizduoti, ką pasakytų investicijų direktorius, jei sužinotų tiesą. Kuperiai-Klarkai tapo mūsų draugais po vienos kompanijos surengtos fazanų medžioklės, kurioje mudvi su Džile suvienijo bendras pasibaisėjimas. Mudu su Ričardu kelis kartus lankėmės jų dvare Sasekse, bet apie savo tėvą Robinui nesakiau: noriu, kad jis mane gerbtų, o ne gailėtųsi.

— Ne. Viskas gerai.

— Puiku. Pakalbėsim vėliau.

Kompiuterio ekrane pamatau, kad per tris valandas FTSE indeksas pakilo 50 punktų, Dow Jones nukrito 100 punktų, o doleris — vienu procentu. Labai kruopščiai ir nuodugniai skaičiuoju, ką turiu padaryti, kad išsaugočiau man patikėtų fondų vertę.

Vieną dalyką tikrai žinau: nenoriu grįžti ten, kur klesti apgavystės, išsisukinėjimai, kur reikia tūnoti tamsiame kambaryje, užgniaužus kvapą.

13 Parduotuvės

Kelionių reaktyviniais laineriais nuovargis ypatingas — rūškanas, šutnus tarsi Singapūro klimatas. Ką tik grįžusi iš žaibiško skrydžio į Bostoną, beveik mirtinos atogrąžų apatijos apimta stumiuosi per geliantį vasario lietų. Išėjusi į Long Ekrą, pasipainioju po kojų kurjeriui. Iš po kepurės snapelio dėbteli neapykanta žaižaruojantis žvilgsnis:

— Tu, kvė-š-š-ša karve, — spjaute išspjauna jis. — Negali, po velnių, žiūrėti, kur rioglinies?

Iki mano ir Rodo susitikimo su konsultantais Kovent Gardene, prie pat aikštės, liko keturiolika minučių. Pakaks laiko užbėgti į LK Bennett, kur vyksta batų išpardavimas su 50% nuolaida.

Atrodo, jau būsiu pamiršusi, ką reiškia pirkti savo malonumui. Ne man tie ilgi įžanginiai meilės žaidimai, ne man malonus nekaltas flirtas su aksomu ir šilku prieš pasirenkant orų liną ar minkštutę alpaką. Dabar mano išpuoliai į parduotuves nelyginant pragaištingi išbadėjusių skėrių antplūdžiai: šluoju viską, ko reikia ir ko tikrai nereikės, bet užsitarnavau, nes šiaip lakstymui po parduotuves niekada neturiu laiko. Stveriu šokolado spalvos aukštakulnius — labai tiks Gajaus nuospaudoms mindyti, — minkštučius kaip zefyras aulinukus iki pusės blauzdų. Pagalvojusi dar priglobiu juodas įsispiriamas basutes su tiek daug skylučių, kad jos atrodo kaip kojų fetišistams skirtas Brailio raštas. Keista, ar ne: pirkti dvi poras batų — nedovanotinas švaistymas, o tris — su nuolaida — jau gudrus pirkinys.

Kitame parduotuvės gale pastebiu išsičiustijusią botokso prišvirkštą brunetę, susisupusią į pilkšvą kašmyrą. Imdama batą po bato ji ilgai svarsto, lyg gėlių parodos vertintoja, matyt, turi į valias ne tik pinigų, bet ir laiko. Įsivaizduoju jos tingią slampinėjimo po parduotuves dieną su pertraukomis pieniškai kavai ir skaniems, lengviems priešpiečiams. Matau, kaip jos žvilgsnis stabteli ties dryžuotomis 39 dydžio basutėmis. Privalau ją sustabdyti. Liuokteliu tarsi viena iš „Čarlio angelų“ ir prie jos tykojamo grobio atsiduriu pačiu laiku.

— Atsiprašau, aš jas ėmiau.

Brunetės balsas irzlus, ji pasipiktinusi, kiek tai įmanoma tokiai vangiai būtybei.

— Apgailestauju, bet aš priėjau pirma, — atsikertu brukdama koją į basutę.

— Kam tiek agresijos, — nusišypso varžovė ir tingiai nusiiria tolyn, skleisdama Jo Malone tuberozos kvepalų sūkurius. Na ar ji ne gardžiakvapė? Žinoma. Ar nekyla noras prismaugti jos šiurpulingai beraukšlį kaklą? Galite neabejoti.

Prie kasos, kai prieina eilė įskaityti dryžuotųjų basučių kainą, apvertusi jas padu aukštyn pardavėja suabejoja:

— Jos ne jūsų dydžio, ponia.

— Žinau, vis tiek imu.

Kreditinių kortelių aparatas žvaliai sudūzgia ir staiga paspringsta.

— Apgailestauju, ponia, bet jūsų kortelės nepriėmė. Teks paskambinti.

— Man nėra laiko laukti, kol paskambinsite.

— Ar bandysime kitą kortelę? — piktdžiugiškai vypteli pardavėja.

10.36: Vėluoju į susirinkimą šešias minutes ir trisdešimt penkias sekundes. Įžengiu į kostiumuotų ponų pilną kambarį, stengdamasi už nugaros paslėpti žvilgantį parduotuvės krepšį. Rodas Taskas, iššiepęs ryklio dantis, pakelia akis nuo popierių.

— Aha, kai tik darosi karšta, poniutės lekia apsipirkti. Ačiū, kad užėjai pas mus, Keite.

00.19: Iki Emilės atostogų liko keturios dienos, o aš tiek užsiėmusi, kad niekaip nerandu laiko užsakyti kelialapio. O dar Paula savaitei išvyko į Maroką. Kai šį rytą atsargiai pasiteiravau, ar ji kada nors negalėtų pasiimti atostogų tuo metu, kai atostogaujame mes, tik pervėrė mane tuo savo Joanos Arkietės žvilgsniu — suprask, užmirškime tuos suderinimus. Tad pasisiūliau sumokėti už jos lėktuvo bilietą. Silpnabūdė, Keite, tikra silpnabūdė.

Apsimetusi, kad tikrinu fondų įvertinimus, skambinu kelionių agentūrai. Kaip ten Florida?

— Viskas užsakyta dar spalio mėnesį, atsiprašome, — sukiauksi hienos balsas.

— Paryžiaus Disneilendas?

Non. Traukinys Eurostar, matyt, vaitoja nuo šlykščių iš anksto laisvalaikį planuojančių keleivių naštos. Agentė pataria, esą dabar būtų išmintinga užsisakyti kelialapius Velykoms, dar likę keletas laisvų vietų.

— Ar svarstėte apie Centerparcs, ponia Šatok?

Taip, svarsčiau apie Centerparcs, ir tai tas pats, kaip keliauti tiesiai pragaran Tuppertoare dėžutėje.

Bandau rasti vietų Kornvalyje, Kotsvolde ir Kanaruose. Visur pilna. Galiausiai prisiskambinu kažkokiai firmai, kuri vadinasi „Cymru trobelės“. Man sako — o stebuklas! — kad liko dar vienas kelialapis netoli Šv. Dovydo.

— Vieta nuošali, įspėju, bet yra židinys, tai kaip nors išsiversite.

Besiruošiant eiti pietauti, prie mano stalo, nešinas dviem Valentino dienos puokštėmis, prieina sutrikęs mūsų kontoros pašto skyriaus vaikinukas. Viena — iš gardenijų, lelijų ir delno dydžio baltų rožių — primena Greisės Keli vestuvių puokštę; kita — tulpės iš garažo sodelio su pora laidotuvėms tinkamų paparčių. Žiūriu atvirukus. Tulpes atsiuntė mano vyras.

Nuo ko: Debros Ričardson

Kam: Keitei Redi

Norėjau pasakyti, kad nepanikuotum dėl glindų. Glindų dabar turi visi padorūs žmonės. Felikso mokykloje ką tik buvo „Glindų diena“, skirta sugrąžinti joms gerą vardą! Kaip tas tavo kūjis Niujorke? Vienintelis geras dalykas mūsų gyvenime tas, kad esame pernelyg nusivariusios romanams užmegzti.

Pietūs ketvirtadienį, tiesa?

Deb xxxx

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Debrai Ričardson

Malonu sužinoti, kad dabar glindos yra niekinama mažuma ir gauna atskiras ES subsidijas, o ne paprasčiausi parazitai, kuriuos kas vakarą reikia iššukuoti iš inkščiančio vaiko plaukų. (Išbandžiau arbatmedžio aliejų — dvokia, o naudos jokios, dabar perėjau prie Sadamo Huseino virtų chemikalų. Tik neaišku, ką jie pirmiau išnuodys — vaikus ar glindas?)

Atleisk, pietų nebus: pamiršau, kad prasideda vaikų atostogos.

Atrodo, Kūjis ką tik man atsiuntė didingą Valentino dienos puokštę.

Nuo ko: Kendės Straton

Kam: Keitei Redi

Bloga žinia, bmg. Kol tavęs nebuvo, paskambino Lėtapėdis Ričardas, o kvanka skrtr vėptelėjo „Ak, jūsų gėlės KUR KAS gražesnės už tas tulpes, kurias ji gavo“. Apsimesk, kad turi gerbėją floristą. Dar geriau — GĖJŲ gerbėją floristą.

R S.: Ačiū už beprotiškus zebro batukus. Ar pati sumedžiojai?

Nuo ko: Debros Ričardson

Kam: Keitei Redi

Nedaryk nieko šlykštaus ir amoralaus. Nepasipasakojusi VISKO man.

Dxxxx

13.27: Per žaibiškai lekiančią pietų pertrauką be pietų dairinėjausi po švytintį Elektronikos centrą netoli Liverpulio gatvės. Pirkėjai paklaikę, sakytum, drugio krečiami: visi turi per daug pinigų ir per mažai laiko jiems išleisti. Pamatau vaikiną iš mūsų techninio skyriaus, delnuose pagarbiai glaudžiantį skaitmeninį fotoaparatą, tarsi tai būtų gabalas kryžiaus, ant kurio nukryžiuotas Jėzus.

Man pakanka minutės, kad surasčiau, ko ieškau. Pati naujausia, pati įmantriausia elektroninė užrašų knygelė. Išties žavus daikčiukas — neįtikėtinai lengva, bet grūste prigrūsta mokslo laimėjimų, be to, visai sąmojinga, o atrodo kaip šeštojo dešimtmečio padėkliukas po gėrimu. „Kišeninė atmintinė“ žada aibę nuostabių dalykų. Ji padarys jūsų gyvenimą paprastesnį!

Užkirs kelią stresui!

Apmokės jūsų sąskaitas!

Primins apie draugų gimtadienius!

Mylėsis su jūsų vyru, kol jūs baigsite skaityti tą puikų Kerolės Šylds romaną, kurį pradėjote pirmosiomis pirmojo nėštumo savaitėmis!

Pasakau, kad imu. Net neklausiu, kiek kainuoja. Šiaip ar taip, aš jos verta.

14.08: Rodas Taskas užpuola mano stalą kaip pakrantę šturmuojantis jūrų pėstininkas:

— Keite, man reikia tavo pagalbos! — rėkia jis.

Ir tuoj pat baugiai iššiepia lūpas, rodydamas sukąstus dantis, įsitikinęs, kad šypsosi. (Šiurpiausiai Rodas atrodo tada, kai stengiasi būti malonus.)

Žaismingai tapšnodamas mano vazoje pamerktą narcizą, jis pareiškia norą, kad aš surengčiau 300 milijonų JAV dolerių vertės etiško pensijų fondo finalinį pristatymą. Tie baigiamieji pristatymai — tarsi grožio konkursai, kur konkuruojantys investicijų valdytojai būsimą klientą stengiasi įtikinti, kad jie yra patys atsakingiausi biržos lošėjai visame mieste. Ak, tiesa — Rodas pamiršo pranešti iškart apie jį sužinojęs, taigi pasiruošti liko tik dvylika dienų, nors dabar tai jau mano kaltė, nes priešingu atveju reikštų, kad suklydo Rodas. O Rodas yra vyras, taigi to negali būti.

Jam dar nebaigus kalbos, jau pradedu priešintis, silpnu balseliu bliauti apie neteisybę, tačiau Rodas kaip buldozeris griozdina pirmyn:

— Jie nori, kad parinktume komandą, kuri atspindėtų EMF įsipareigojimus skatinti rasių įvairovę. Todėl manau, kad geriausiai tiksi tu, Keite, ir ta kinė iš rinkodaros skyriaus.

— Atsiprašau?

— Moma, ar ne?

— Momo ne kinė, ji šrilankietė.

— Koks skirtumas, — jis gūžteli pečiais. — Man ji atrodo pakankamai įvairi.

— Rodai, aš paprasčiausiai negaliu. Momo visiškai neturi patirties. Negali gi...

Mano viršininkas narcizą suglemžia už kaklelio, ir iš susisielojusio žiedo ant pilko kilimo byra geltonų žiedadulkių ašaros.

— Ė, mes nežaidžiame „negaliu“, brangute. Kada mes pradėjome žaisti „negaliu“? Negali tik minkštakiaušiai.

Ar mane pribloškė tai, kaip Rodas su manim kalbėjo? Tiesą sakant, jūs būtumėt priblokšti pamatę, kad aš visiškai nebuvau priblokšta. Vyrų šovinizmas čia kaip oras, kuriuo kvėpuoju — gaivus Gucci Envy ir treniruoklių salėse išlieto prakaito druskos mišinys. Kaip tie gintaro spalvos oro gaiviklio kubeliai, kuriuos savo taksi pasikabina Vinstonas, kvapas, kuris apsvaigina vos įžengus į Sitį, kuris pirmiausia nutvilko nosies gleivinę, o po to įsiskverbia į smegenis. Netrukus jis tampa vieninteliu kvapu pasaulyje. Kiti kvapai — pieno, obuolių, muilo — atrodo šleikštūs ir, palyginti su anuo, silpni. Vos tik užuodusi jį, kai pirmąsyk atvykau į Sitį, supratau, kad tai — valdžios kvapas.

Atvirai pasakius, man nusispjaut: tegu jie sau aptarinėja mano kojas, svarbu, kad tos kojos išlaiko mane ir mano vaikus. Jei esi moteris, tikrai EMF bendrovėje negausi, ko norėtum, užtat bendrovė gaus tai, ko reikia jai — daugiau klientų, tolerantiškos įmonės reputaciją, — už kurią ji turi jaustis dėkinga. Tai seniausi mainai, ir jie mane visiškai tenkina. Tačiau kartais nerimauju dėl kitų moterų. Vyresnių, tokių kaip Klara Meinvering iš operacijų skyriaus, kurios žili plaukai daro ją darbe nematomą, arba jaunesnių, tokių kaip Momo, kurios mano, kad gavus verslo magistro laipsnį vyrukai liausis dėbčioję jai po sijonu.

Čia egzistuoja tik trys moterų rūšys, kaip kartą man išaiškino Krisas Bansas, mudviem sėdint prie staliuko Corney & Barrow restorane, kai jis dar tikėjosi mane pakabinti. „Esi arba uogelė, arba mamulė, arba senutė“. Tada buvau priskiriama prie uogelių.

O lygių galimybių įstatymai? Jie nieko į gerąją pusę nepakeičia, tik neapykantą moterims nustumia į pogrindį, į aprasojusius požeminius interneto urvus. Bendraudamos internetu, mes pačios visad šaipomės iš vyrų — kandžiai, piktai, bejėgiškai, — tačiau perskaitęs, ką mums atsiunčia kai kurie vyrukai, turbūt net ginekologas pasimestų. Tegul bus tų įstatymų kiek nori — argi išleisi įstatymą, kuris uždraustų gaidžiui giedoti?

Mano akimis, moterys Sityje yra tarsi pirmosios kartos imigrantės. Išlipusios iš laivo, jos vaikšto nudelbusios akis, kiek įmanydamos stengiasi nekreipti dėmesio į kandžias neišprusėlių čiabuvių replikas, nes jie tavęs nekenčia vien dėl to, kad kitaip atrodai, kitaip kvepi, o be to, kada nors gali atimti iš jų darbą. Belieka turėti viltį. Suprantu, kad per mano gyvenimą nelabai kas pasikeis į gerą, bet jau vien faktas, kad užimu tam tikrą vietą, kad tualetuose teko įrengti „Tampax“ automatus, palengvins dalią moterų, kurios ateis po manęs. Kadaise, dar mokykloje, skaičiau tokią Viljamo Goldingo knygą apie katedrą. Viduramžių katedrą statė kelios kartos žmonių, ir planus braižę vyrai žinojo, kad net ne jų sūnūs, o tik vaikaičiai ar provaikaičiai žvelgs į vainikuojamą bokšto smailę, kurią tėvai ir seneliai regėjo svajose. Man atrodo, tą patį galima pasakyti ir apie Sičio moteris: mes tarsi pamato akmenys, ir tos, kurios ateis po mūsų, vargu ar bent akimirką apie mus pagalvos, ir vis dėlto vaikščios jos ant mūsų kaulų.

Pernai fotografuojantis kolektyvinei EMF brošiūrai, kad surinktų kiek reikia moterų ir tautinių mažumų atstovų, teko „pasiskolinti“ darbuotojų iš sumuštinių baro. Surežisuotoje nuotraukoje aš sėdėjau priešais kolumbietę padavėją, apsivilkusią raudonąjį Selijos Harmsvort Jaeger švarką. Jai buvo liepta atseit nagrinėti fondo ataskaitą, ir fotografui teko apsukti lapą, kurį ji laikė aukštyn kojom.

Vėliau, norėdama nusipirkti bandelę, nusileidau žemyn ir pabandžiau pagauti už prekystalio stovinčios padavėjos žvilgsnį, mergaitiškai susimirkčioti — neva — „Vyrai, ką jiems padarysi?“ Tačiau ji net nepakėlė akių nuo dubens su lydytu sūriu.

16.53: Turiu pradėti ruošti reklaminę etiškojo fondo medžiagą, tačiau į galvą lenda mintys apie Džeko atsiųstą Valentino dienos puokštę, o ir Emilės gimtadienis artėja. Iki jo dar trys su puse mėnesio, bet mano dukra jau skaičiuoja sekundes. (Troškimas sulaukti gimtadienio, kai tau penkeri, yra toks pat nenumaldomas, kaip ir noras jo nepastebėti, kai tau trisdešimt penkeri.) Nors kartą pasijutusi kaip tikra, tvarkinga mama, bandau telefonu užsakyti Vaivorykštinį Rodžerį, Mamfijos vertinamą klouną. Rodžerio atsakiklis praneša, kad visi linksmintojo savaitgaliai absoliučiai užkimšti, bet dar likę keletas plyšių Helovynui. Trauk tave velniai, lengviau būtų užsisakyti tris tenorus. Ir reikėjo man tapti motina tokiais laikais, kai gimtadieniai virto gryniausiomis varžybomis.

— Ak, atsiprašau, atleiskite. Keitė Redi?

— Taip.

Pakėlusi akis, pamatau prie mano stalo stovinčią gražiąją merginą, kuri mane taip atkakliai atakavo per naujokų instruktažą prieš Kalėdas. Ji raustelėjusi, kaip ir tada, bet šis drovumas neatrodo gležnas ar nerangus; jos santūrumas atrodo tarsi nulietas iš brangaus, bet stangraus metalo.

— Atsiprašau, — ištaria ji dar kartą, — man atrodo, sakė, kad mums teks kartu ruošti, e-e, baigiamąjį pristatymą. Ponas Taskas sako, kad, jo manymu, aš galiu įnešti svarų indėlį.

Neabejoju, kad jis taip pasakė.

— O taip, Momo. Momo, teisingai? Tiesą sakant, nė nemaniau, kad taip greitai teks kartu dirbti, pamatysite, lengva nebus.

Liaukis, Keite, leisk vargšei mergaitei pasireikšti. Ji gi nekalta, kad tau ją primetė.

— Girdėjau apie tave daug gero, Momo.

— Ir aš apie jus, — dėkinga atsako ji ir atsisėda. — Visos mes, na, visos moterys, — ji gestu parodo kostiumų jūrą, — vis galvojame, kaip jums visa tai pavyksta. Ak, ar čia jūsų?

Minutėlę ji pradingsta po mano stalu, paskui išsitiesia, rankoje laikydama narcizą:

— Ak, atsiprašau, jis nulaužtas.

Nepamiršti

Padėkos laiškai, paskambinti mamai, paskambinti seseriai. ŠVIESINTI plaukus! Užpildyti IMRO blankus. Surašyti darbus Momo. Pažiūrėti stulbinantį naują filmą — „Sėdintis tigras?“ „Apsnūdęs drakonas?“ Benui nukarpyti nagus. Paskambinti į Junonos sveikatingumo akademiją ir užsisakyti naują asmeninę trenerę. SPAAAUSTI PILVO APAČIĄ! Paraiškos dėl Emilės mokyklos – sutvarkyti. Uošvio 65-asis gimtadienis — bilietai į Eikborno pjesę? Paskambinti Džilei Kuper-Klark. Bendrauti su draugais: pasikviesti svečių sekmadienio pietums — Saimoną su Kriste? Raštelis Chuanitai. Sudėti daiktus atostogoms: Gū!!, atsarginiai rankšluosčiai, sauskelnės, buteliukai, kalpolis, lovelė, servetėlės, botai.

14 Moksleivių atostogos

— Keite, aš neketinu su tavim rietis dėl botų.

— Ką gi, užtat aš ketinu su tavim rietis. Emilė visa peršlapo. Tik pažiūrėk, į ką panašios jos kelnės. Aš amžinai privalau viską prisiminti. Kiekvieną mažmožį. Ir galiu Dievui prisiekti, Ričardai, kad daugiau informacijos mano smegeninė nebesutalpina. Juk priminiau, kad patikrintum, ar įdėjai botus.

— Atsiprašau, aš pamiršau. Nedidelis daiktas.

— Ne, tu neatsiprašai. Tau nerūpi, nes kitaip tikrai prisimintum.

Kaip manote, kiek atminties pajėgia sutalpinti žmogaus smegenys? Kažkur skaičiau, kad ilgalaikė atmintis iš esmės yra milžiniška saugykla, kurioje nelyginant vyno statinės sukrauti visi žmonės, kuriuos kada nors pažinojome, vietos, kuriose buvome, anekdotai ir dainos, kuriuos kažkada mokėjome. Tačiau jei tos atminties neaplankai pakankamai dažnai, kelio į ją neberasi — jis užauga dygliuotais brūzgynais, kaip Miegančiosios gražuolės pilis. Ar ne todėl visose pasakose toks svarbus kelias atgal?

Šiaip ar taip, nors mano atmintis jau nebe ta, kokia buvo, kai neturėjau vaikų, privalau stengtis nieko nepamiršti. Kas nors privalo tai daryti. Koks tas siaubingas posakis? Dėmesio paskirstymas? Manoma, kad moterys tam nepaprastai gabios. Tačiau Ričis... Jei Ričio paprašysi galvoje išlaikyti daugiau kaip tris dalykus vienu metu, išvysi jam iš ausų besiveržiančius dūmus — elektros grandinė perdegė. Per radiją esu girdėjus moteris teigiant, neva vyrai mėgsta pernelyg sureikšminti savo negebėjimus, kad išsisuktų nuo buities darbų. Deja, išsamūs moksliniai tyrimai Šatokų šeimoje atskleidė, kad nesugebėjimas prisiminti, jog reikia pasiimti drabužius iš valyklos, nupirkti miltelių indaplovei ir dar juostą fotoaparatui, yra įgimtas trūkumas, kaip daltonizmas ar širdies yda. Tai ne tingėjimas, tai gamtos dėsnis.

Šeštadienį, rodos, niekada nesibaigsiančioje kelionėje į Velsą stebėjau, kaip Ričardas prireikus moka užstoti vaikus, ypač jei galvoje turi kokį nors tikslą. Vyrams gyvenimas yra tiesus kelias, moterims — žemėlapis: mes nuolat galvojame apie šunkelius, slidžius grįstkelius, apsisukimus ir grįžimus atgal, o jie nesidairydami šoruoja pirmyn greitąja magistralės juosta. Vienintelė jų pramoga — kartais į galvą puolantis nuostabus sumanymas pasirinkti trumpesnį kelią, kuris dažnai galiausiai pasirodo esąs ir ilgesnis, ir pavojingesnis už ankstesnį.

Ar ne dėl to vyrai daug geriau už mus moka gyventi šia akimirka? Mokančių „skinti dieną“ tarp vyrijos ainių bus apstu, o moterys visais laikais planuodavo, kas bus antradienį po dviejų savaičių.

Pastaruoju metu mudu su Ričardu dažniausiai ginčijamės arba dėl prisiminimų, arba dėl pamiršimų. Kaip tą pirmąją atostogų Pembrokšyre dieną, kai po pietų nuėjus į paplūdimį paaiškėjo, kad Ričardas neįdėjo vaikų botų. Nežinau, kas mane taip įsiutino. Žinoma, vaikų kojos permirko, bet jiems buvo taip smagu.

Aptūloti trimis drabužėlių sluoksniais, Benas ir Emilė patenkinti žaidžia prie šokoladinio pieno spalvos upeliūkščio, kuris, atskubėjęs nuo Vaitsendo įlanką supančių kalvų, putodamas tarp akmenų veržiasi į jūrą. Ji stato pilį su parku, tvenkiniais ir fontanu iš moliusko kriauklės. Jis paima akmenuką, neša jį prie vandens, įmeta ir grįžta paimti kito. Seniai bebuvau mačiusi vaikus tokius laimingus ir taip įnikusius į savo žaidimus. Tačiau oras bjūra. Žinoma, kad bjūra — juk atostogaujame Velse, kaip aš tai buvau pamiršusi? Lietingajame Velse. Kiek anksčiau buvo išlindusi saulė ir spėjo Emilės veidelį išmarginti strazdanomis, tačiau dabar dangų užtraukė švininiai lietaus pritvinkę debesys. Nutariame trauktis kol nevėlu ir vežti vaikus atgal į už penkių mylių nuo jūros kranto stovinčią mano išnuomotą trobelę. Kol atitraukiame vaikus nuo vandens ir susodiname į mašiną, praeina maždaug penkiasdešimt minučių: prašymus keičia grasinimai, o kai ir šie nebepadeda, siūlome kyšius.

Emilei pažadėjau, kad mamytė pagaliau prisiruoš paskaityti jai „Mažąją devyndarbę“, tad nuvelku jų šlapius drabužėlius, paduodu arbatos, išmaudau juos mažyčiame šaltame vonios kambarėlyje su įkaitusio metalo kvapą skleidžiančiu šildytuvu, įkalbinu Beną gultis į lovytę, ir mudvi su dukra susėdame prie židinio, kuriame tūžmingai smilksta du rąstigaliai.

— Mažoji devyndarbė labiau už viską mėgo plušėti ir laiko veltui neleisti. Ji kasdien keldavosi trečią valandą ryto. Tuoj pat perskaitydavo savo mėgstamiausios knygutės skyrių, kuris vadinosi „Darbas tave puošia“. Gal paskaitykim ką nors linksmesnio, Em?

— Ne, aš noriu šitos knygutės.

— Na, gerai. Kur mes sustojom? „Mažoji devyndarbė jautėsi laiminga tik tada, kai dirbdavo“.

— Mamyte, tu atėjai į Beno gimtadienį.

— Taip, atėjau.

Matau, ką ji galvoja. Visos penkiamečių mintys — kaip ant delno, jie dar neišmoko jų paslėpti, ir dabar ją aplankiusi mintis nuvilnija virš jos kaktos kaip vėjelis virš smėlio kopos.

— Ar auklėtoja tave išleido anksčiau? — pagaliau klausia ji.

— Ne, mieloji, mamytė neturi auklėtojos. Ji turi, na ji turi viršininką, žmogų, kuris prižiūri. Ji turi jo pasiklausti.

— Gal gali to žmogaus paklausti, ar jis neleis tau dar kada nors išeiti anksčiau?

— Ne. Tai yra galėčiau, bet negaliu to daryti per dažnai.

— Kodėl?

— Nes mamytė turi būti darbe, nes... nes kitaip žmonės gali ant jos supykti. Geriau baikime skaityti knygutę, Em. „Mažoji devyndarbė...“

— Ar negali pareiti į namus anksti ketvirtadieniais ir nuvežti mane į baleto pamokas? Prašau, mama.

— Paula tave nuveža į baleto pamokas, brangioji, ji man sakė, kad tau labai gerai sekasi. Be to, šįkart mamytė prižada pasistengti atvažiuoti į mokslo metų pabaigos koncertą.

— Bet taip nesąžininga. Elą į baleto pamokas atveža mamytė.

— Emile, aš dabar tikrai neturiu laiko su tavim ginčytis. Verčiau baikime skaityti knygutę, gerai? „Ir kiaurą dieną mažoji devyndarbė neprisėsdavo nė minutėlei, nė vienai akimirkai.“

Kai vaikai viršuje sumigo, Ričardas mane apkaltino, kad esu įsitempusi, ir aš neišpasakytai nuliūdau. Argi važiuojant automobilyje ištisas tris valandas neplyšavau arijų iš Lionelio Barto „Oliveri!“? „Ku-u-u-u-rgi meilė? Ar ji nukrinta iš dangaus?“

Velnią ji nukrinta. O Markas Lesteris Oliverio vaidmenyje buvo toks neapsakomai gražus. Kažkur skaičiau, kad dabar jis dirba osteopatologu Čeltneme ar kur kitur. Klausykit, juk to negali būti, tiesa? Tarsi būtų pranykę stebuklingi kerai.

O po „Oliveri!“ dar dainavome dvidešimt „Autobuso ratų“ priedainių, kuriuos traukiau itin džiaugsmingai, nors ta dainelė mane varo iš proto. Pravažiavus Svonsį Benas automobilyje apsivėmė, tad užsukome į degalinę, aš jį kriauklėj nuprausiau, įsigudrinau nušluostyti vieninteliu popieriniu rankšluosčiu ir perrengiau švariais darbužėliais. Po to nupirkau būtiniausio maisto — arbatos pakelių, pieno, raikytos duonos skrebučiams. Gana sėkmingas atostogaujančios mamos vaidmuo, tiesa?

Tačiau Ričis buvo teisus. Mintys apie artėjantį baigiamąjį pristatymą, kurį man taip netikėtai užmetė Rodas, neleido ramiai miegoti. Prieš išvykdama pavedžiau Momo atlikti etiškojo fondo farmacijos sektoriaus tyrimus, tačiau jai paprasčiausiai trūko patirties, kad su šia užduotim suspėtų susidoroti laiku. Du kartus per dieną skambindavau jai iš telefono būdelės aukšta gyvatvore apsuptoje gatvelėje arba stovėdama ant girgždančiais akmenukais nukloto jūros kranto, kur mobiliojo telefono signalo stiprumas siūbuodavo kaip jūros potvyniai. Žinoma, perspėdavau Momo, į kokius pavojaus signalus atsižvelgti, kaip lyginti atrankos kriterijus ir tuziną kitų dalykų, bet tai buvo tas pats, kaip prašyti riedlentininką prisišvartuoti prie orbitinės stoties. Specialiai paliepiau Gajui, kad pagelbėtų Momo, bet kol manęs nebus, tol jis rūpinsis tik tuo, kaip įsodinti savo kaulėtą makiavelišką subinę į mano kėdę. Gajus nieku gyvu nedarys nieko, kas padėtų man pasirodyti iš gerosios pusės.

Be to, telefono ryšys trobelėje praktiškai buvo maitinamas garo mašina, tad negaudavau elektroninio pašto. Keturias dienas negalėdama susisiekti su Eibelhameriu supratau, kaip man jo reikia. Jis tarsi koks apsauginis vožtuvas: be jo guodžiančio ir raminančio dėmesio galiu sprogti.

Ketvirtadienis, automobilių stovėjimo aikštelė prie Šv. Dovydo katedros.

15.47: Iš automobilio bagažinės keliant Beno vežimėlį, prapliumpa lietus. Lietus — pokštininkas, padūkęs lietus, toks, apie kurį dainuoja Džinas Kelis. Įsodinusi kūdikį, galynėjuosi su vežimėlio dirželių sagtimis, ir juo nekantresnė darausi, juo atkakliau priešinasi Benas. Jaučiuosi kaip beprotnamio sanitaras į tramdomuosius marškinius besistengiantis įvilkti pamišėlį. Ričardas atneša ir paduoda polietileninį apdangalą — šėtonišką lipnios plėvelės ir laipiojimo sienelės kombinaciją.

Virš Beno galvos narsiai išskleidžiu didelį lanką ir bandau užsagstyti apkabėles, bet negaliu dirželių aptempti aplink vežimėlio rankenas, tad prisegu juos prie medžiagos. Atrodo visai gerai, bet liko dvi elastinės apkabėlės. Kam, po velnių, jos skirtos? Kita apdangalo dalimi apkamšau vaiko kojas, bet vėjo šuoras stveria plėvelę ir teškia man į veidą. Velniai rautų. Pradedu iš naujo.

— Greičiau, Keite, — ragina Ričardas. — Mes čia permirksime. Tu juk moki uždėti tą gobtuvą.

Juk nemoku. Iš kur galėjau išmokti? Su tuo nelaimingu daiktu susidūriau vienintelį kartą, kai prieš trylika mėnesių John Leiois parduotuvėje padaviau Visa kortelę, kai pardavėjai pasisiūlius parodyti, kaip naudotis, tik burbtelėjau: „Ačiū, nereikia“. (Negi dabar skambinsiu Paulai į Maroką ir klausiu, kaip naudotis savo vaiko vežimėliu.)

Benas jau staugte staugia. Lietaus lašų srovelė susilieja su lūpomis varvančiu snargliu ir kriokliu garma žemyn. Ar pastebėjote, kad prie visų kūdikiams skirtų reikmenų būna parašyta „lengvai surenkamas“? Tai gamintojų stenograma, iš tikrųjų reiškianti: „tik baigusiems NASA parengimo kursą“.

— Dėl Dievo meilės, Keite, — švokščia Ričardas, kuris iškęstų bet ką, tik ne nesmagumą viešoje vietoje.

— Stengiuosi, stengiuosi. Emile, neik prie mašinų. EMILE, TUOJAU PAT ATEIK ČIA!

Prie mūsų privažiuoja ir sustoja autobusas, ir iš jo pabyra tuntas septyniasdešimtmečių. Ponios iš provincijos ką tik chemiškai sugarbanotais plaukais, apsirengusios trumpais šiltais lietpalčiais, su kuriais jų tvirti liemenys atrodo kaip kurą taupantys šilumos izoliacija apvynioti boileriai. Sustojusios jos draugiškai klega ir žiūri, kaip aš plūkiuosi.

— Ajajai, pypliuk, — sako viena, mostelėdama mano sriūbaujančio sūnaus pusėn. — Sušlapo vargšelis, a ne? Nebijok, mamytė tuoj pat viską sutvarkys.

Mano pirštai sugrubę nuo šalčio. Vos begaliu sugraibyti tą prakeiktą segtuką. Po netinkamai uždėtu plastiko gaubtu įniršęs Benas raudonas kaip įpakuotas burokėlis. Pasisuku į ponias.

— Naujas vežimėlis, — garsiai paaiškinu.

Jos visos pritariamai linkčioja galvomis ir šypsosi, pasiruošusios burtis į moterišką frontą prieš beviltiškas vyrų pagamintas transporto priemones.

— Dabar viskas taip sunkiai užsegama, tiesa? — sako moteris languotomis kelnėmis. Ji perima iš manęs apdangalą, vikriai švysteli jį virš vežimėlio ir įgudusiais spragtelėjimais užsagsto. — Mano dukra turi tokį pat, — paaiškina palytėdama mano petį. — Dabar ji gydytoja Bridžende. Du maži vaikai. Sunku, pati žinot. Jokių atostogų, teisybė?

Papurtau galvą ir bandau nusišypsoti, tačiau lūpos sustingusios nuo šalčio. Moters rankos raudonos ir kaulėtos. Motinos rankos, triskart per dieną plaudavusios indus, skusdavusios daržoves ir nešvariomis putomis kunkuliuojančiame katile maišydavusios vystyklus. Jaunosios kartos moterys tokių rankų jau nebeturi, kaip ir prijuostės bei kepsnio sekmadienio pietums.

Gūždamasis nuo lietaus, Ričardas dvilinkas stumia vežimėlį link katedros vedančia gatvele. Emilė tiek permirkusi, kad iš vaiko virto undinėle.

— Mamyte?

— Ką, Emile?

— Kūdikėlis Jėzus turi daug namų, tiesa? Ar čia tie jo namai, kur jis važiuoja atostogų?

— Nežinau, mieloji. Klausk tėvelio.

Katedros statomos tam, kad sukeltų pagarbią baimę. Šventos tvirtovės ant kalvų atrodo taip, tarsi būtų nuleistos iš dangaus. Šv. Dovydo katedra kitokia. Ji savo grožį slepia slėnyje, pačiame tik oficialiai miesteliu vadinamo Velso bažnytkaimio pakraštyje. Katedra taip tobulai suprojektuota, kad atrodo tarsi graviūra. Galvijai ganosi kone prie pat jos sienų.

Man ji labai patinka. Senove dvelkianti vėsa, užliejanti krūtinę pravėrus šventovės duris, man visada primena čia amžiais saugomus šventųjų atsidūsėjimus. Pirmą kartą į šią katedrą įžengiau būdama gal septynerių ar aštuonerių, ant lūpų tirpstančiais Tenbyje pirktos cukraus vatos trupinėliais. Dabar apsilaižius tebejaučiu jų voratinklišką saldumą. Vėliau man teko matyti didingesnių katedrų: Paryžiaus, Šv. Pauliaus, Sevilijos. Tačiau ši šventovė didi savo mažumu: ji nedaug didesnė už kluoną. Nenustebtum, prie švęsto vandens indo pamatęs jautį ir asilą.

Šv. Dovydo katedra yra viena iš nedaugelio vielų, kuriose galiu nusiraminti. Sėdėdama jos navoje suvokiu, koks šiais laikais neįprastas ir netgi nesmagus yra ramybės pojūtis. Katedra laikui nepavaldi, o mano gyvenimas... Mano gyvenimas — vien tuščiai bėgantis laikas. Ričardas su Benu ir Emile išėjo pasižvalgyti po dovanų parduotuvę. Likusi viena pajuntu, kaip lūpos pačios taria niekam negirdimus žodžius: „Padėk man“.

Prašyti Dievo, kuriuo kažin ar iš viso tiki, kad išvaduotų tave iš sumaišties, kurios pati nesupranti — ak, labai gerai, Keitė, bravo.

Tolimoje sienoje įmontuota skalūno memorialinė plokštė kažkokiam vietos didikui Tomui ir „jo paliktos Angharad“ atminimui. Ar „palikta“ reiškia „palikuonę“? Reikės paklausti Ričio, kuris gerai moka lotynų kalbą. Jis įgijo gerą išsilavinimą, ne tą bendrojo lavinimo jovalą, su kuriuo turėjau taikstytis aš.

Nuo šventoriaus šlaitu kyla svaiginantys gausiai puošti laiptai, jungiantys katedrą su mažyčiu miestuku ant kalvos. Tempdama paskui save vežimėlį, atbula kopiu laiptais aukštyn ir jaučiu, kaip kiekvienas ratų dunkstelėjimas atsitrenka į apatinius stuburo slankstelius. Ričis ant pečių neša klykaujančią Emilę. Jai ir Benui jau seniai laikas valgyti pavakarius. Kalta bloga motina. Amžinai pamirštu, kad vaikai kaip automobilis: laiku nepapildžius kuro, jie ima trūkčioti ir sustoja.

Einame gatve, pilna kavinių, ir pro jų langus žvilgčiojame spėliodami, kuri būtų svetingiausia vaikams. Ar yra vietos vežimėliui pastatyti? Ar jose yra pagyvenusių žmonių, kuriems nelabai patiktų valgyti bandeles, spoksant į apsiseilėjusį Beną? Britanija vis dar nėra draugiška mažiems vaikams: išdrįsk žengti žingsnį tolėliau nuo „Pizza Express“, ir pamatysi tą patį pasipiktinimą, kurį dar prisimenu iš mudviejų su Džiule vaikystės.

Renkamės gausiai išpuoštą užeigą, kurioje pilna tokių pat susinervinusių, neramių atostogaujančių tėvų, ir spėjame užsiimti vietas atokiausiame jos kampe. Ant kėdžių atlošų sudžiauti mūsų apsiaustai garuoja kaip sulytos karvės. Garsiai skaitau valgiaraštį, o Emilė balsu pareiškia, kad nenori nieko iš to, kas jame siūloma. Tik makaronų.

— Galėtume pašildyti žiedelių iš skardinės, kad kaip, — pasisiūlo geraširdė padavėja.

— Nenoriu žiedelių, — žliumbia Emilė. — Noriu spagečių.

Išpaikinta sostinės mergiūkštė. Tai aš kalta, kad tokiai mažai viską duodavau. Pati pirmą kartą paragavau spagečių tik sulaukusi devyniolikos. Romoje. Spaghetti alk vongole lipnūs, glitūs, ir tiesiogine prasme, ir dėl šalto prakaito, išpilančio iš gėdos, kad nemoki susidoroti su moliuskais bei ilgomis makaronų sruogomis.

Kartais man darosi neramu: taip toli nuėjau, tiek daug gyvenime pasiekiau tik dėl to, kad išauginčiau viskuo persisotinusius, išpaikintus vaikus, tokius pat kaip jaunuoliai, kurie žvelgė į mane iš aukšto, kai mokiausi koledže.

Kol Ričardas vaikams pjausto skrebučius su lydytu sūriu, pasigirsta vingrus mano mobiliojo pyptelėjimas. Žinutė nuo Gajaus:

Turki krize

Rodas ir RKK išvykę

Devalvacija?

Turkakcijos krinta

Ka darom?

Velniava. Pašoku iš vietos, braunuosi pro stalus, užsėstus kitų šeimų, užsirioglinu ant labradoro, neriu į gatvę. Pabandau skambinti iš mobiliojo, bet kiek kitoks pyptelėjimas praneša, kad baigia išsikrauti akumuliatorius. Nesiseka pagauti prisijungimo prie tinklo signalo — na žinoma, aš juk Velse. Skubu atgal į kavinę.

— Ar turite telefoną, man reikia paskambinti?

— Atsiprašau? — nesuprasdama į mane žvelgia padavėja.

— Taksofoną?

— O taip, bet jis neveikia, kad kaip.

— Faksą?

— Faktai?

— Faksimilinį aparatą. Man reikia išsiųsti skubų pranešimą.

— A-a. Gal jį turi laikraščių parduotuvėje.

Laikraščių pardavėjas fakso neturi, bet mano, kad gal jis yra vaistinėje. Taip, vaistininkas faksą turi. Bet fakse nėra popieriaus. Vėl lekiu į spaudos parduotuvę. Jau beužsidaranti. Daužau į duris. Maldauju. Tenka pirkti 500 lapų paką, nors man reikalingas vienintelis. Atgal pas vaistininką. Pastvėrusi prie prekystalio pririštą receptų išrašymui skirtą rašiklį, skubiai keverzoju raštelį Gajui:

Gajau, būtina apsvarstyti ir įvertinti riziką, atsiradusią dėl Turkijos prekybos smukimo ir 2000 procentų palūkanų normos nustatymo — gali mums atsieiti kalną pinigų, — situaciją lyginant su akcijų kurso kritimu, jei nuvertėtų valiuta.

1) Kiek turime Turkijoje?

2) Kas darosi rinkoje — šalutinis poveikis kitiems regionams?

Atsakymus — ant mano stalo rytoj 8.30. Grįžtu tuoj pat, Keitė.

21.50: M4 kelyje abiem kryptimis didžiuliai kamščiai. Per tris mylias nusidriekę deimantiniai automobilių žibintų karoliai. Ričis vairuodamas klausiamai į mane skersakiuoja. Dėkinga tamsai: į nelaimės signalus galiu neatsakyti, kol nepasijusiu tam pasirengusi.

Pagaliau jis prabyla:

— Vis galvoju, kad tai truputį keista, Keite. Pati sau atsiuntei gėlių Valentino dienos proga. Kodėl taip darei?

— Norėjau pakelti sau nuotaiką. Norėjau, kad bendradarbiai matytų, jog aš irgi Valentino dienos proga gaunu gėlių. Be to, nebuvau tikra, ar tu prisiminsi. Apskritai paėmus, graudu.

Truputį pasistengus, nesunku pameluoti. Lengviau nei pasakyti, kad gėles atsiuntė klientas, apie kurį dabar dažnai pagalvoju ne tik dieną, bet ir sapnuoju naktį. Laikas pakeisti temą.

— Riči, ką reiškia „palikta“? Mačiau šį žodį katedroje, memorialinėje lentoje. „Ir jo palikta Angharad“.

— Našlė. Ta, kuri liko jam mirus.

— Išeina, kad žmona yra vyro atlieka?

— Tikrai taip, Keite, — juokiasi Ričardas. — Žinoma, mūsų santuokoje aš būsiu tavo atlieka.

Jis kalba maloniai, bet man perveria širdį. Nejau aš iš tiesų priverčiu jį taip jaustis? Tokiu menkysta?

Visą likusį kelią mintyse puoselėju gražiausius santykių pagerinimo planus ir jų įgyvendinimo būdus. Viską sustatau į vietas. Tačiau po trijų valandų, kai pravažiuojant Redingą pradedu jausti Londono gravitacinę trauką, pasiryžimas keisti gyvenimą sudega, besileidžiančiam erdvėlaiviui patekus į didmiesčio atmosferą.

Motyvai mesti darbą ir išvykti gyventi į kaimą:

1) Geresnė gyvenimo kokybė.

2) Pardavus Haknio laužą, galima nusipirkti dvarelį su menestrelių galerija.

3) Galimybė būti gera motina, kuriai pakanka laiko mylėti vyrą, sužinoti vaikų širdžių paslaptis ir išmokti uždėti nelemtą vežimėlio apdangalą.

Motyvai darbo nemesti ir nevažiuoti gyventi į kaimą:

1) Išprotėčiau.

2) Žr. aukščiau.

3) Žr. aukščiau.

Trečia dalis

15 Balandžiai

Kur rasti maitvanagį, kai jo reikia? Šiandien nuo pat ankstyvo ryto ant išorinės mūsų kontoros lango atbrailos tupi balandžių porelė. Panašu, kad tai pirmasis jų pasimatymas. Jau gerą valandą patinėlis it koks padavėjas mandagiai linkčioja prieš savo išrinktąją. Na, bent jau aš manau, kad tai patinėlis, nes paukštė paplavų spalvos, tursena kaip princesė Di, droviai palenkusi galvą, o anas puikuojasi ryškiomis smaragdo bei purpuro spalvomis žėrinčia apykakle, žibančia tarsi benzino balutė.

Kol jaunikis šnabždėjo saldžius žodelius, dar buvo nieko, bet dabar jis uodegą vėduokle išskleidęs, gurklį papūtęs suka aplink savo išrinktąją, šnypšdamas ir švilpdamas stengiasi atkreipti jos dėmesį. Triukšmas suvis nebepakenčiamas. Norėdama paukščius nubaidyti, garsiai pastuksenu į langą, tačiau besiporuojantys įsimylėjėliai mato tik vienas kitą.

Pasikvietusi Gajų, liepiu jam tuoj pat skambinti į savivaldybę ir klausti, kaip elgtis su balandžiais. Nutaisęs Džyvso veidą26, Gajus klausia:

— Ar liepti, kad juos nušautų, Keite?

— Ne, Gajau. Balandžiams naikinti jie laiko sakalą. Galėtum paklausti, kada atvyks sakalininkas.

Nedaug kas žino, kad Londono Sityje dirba sakalininkas, kuris kartais atsigabena čia savo medžioklinį paukštį ir taip kontroliuoja balandžių populiacijos augimą. Kai pastarąjį kartą jis pas mus lankėsi, mudvi su Kende kaip tik ėjome pietų, ir mano draugė, visko mačiusi niujorkietė, netikėdama spoksojo, kaip vieną odinę pirštinę mūvintis kaimietis virš mūsų galvų į orą paleido plunksnuotą šaudmenį.

— Jei kada nors klausei savęs, kodėl Sičio šaligatviai tokie švarūs, palyginti su kitais Londono rajonais, štai tau atsakymas, — paaiškinau.

— A-a, supratau, — šyptelėjo Kendė. — Šitaip Sičio ponai įsigudrina visą mėšlą pasilikti tarp keturių sienų.

Nuo ko: Debros Ričardson

Kam: Keitei Redi

Kaip TU LAIKAISI? Aš per pirmas tris atostogų dienas tiek nusiplūkiau, kad esu pasiruošusi reabilitacijai. Kažin ar jie turi išblaivinimo programą tokioms apgailėtinoms darboholikėms kaip mes? Nuvykom į „vaikams tinkamą“ viešbutį Somersete. Kai Feliksas per pusryčius restorane sukėlė trumpą sujungimą mums uždraudė ten eiti. Vaikas kažką įkišo į skrudintuvo lizdą ir dingo šviesa. Rubė sako, kad manęs nekenčia.

Kažin, mes savo vaikams darome tik trumpalaikę žalą ar svarbiausi ieškiniai bus pateikti vėliau?

Pietūs trečiadienį, ar ne?

Savęs atsižadėjusi — xxx.

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Tema: Japonijos bankų krizė

Jūsų klientas gerokai sunerimęs stebi besitęsiančią suirutę Tolimųjų Rytų sektoriuje. Girdėjau, kad Origami bankas sugniužo, Sumo bankas parvirto aukštielninkas, o Bonsai bankas planuoja nugenėti keletą mažesniųjų filialų. Gal jūs, ponia, galėtumėte man suteikti kokios nors informacijos?

xxxxx

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Tema: Japonijos bankų krizė

Negi jums nereikia valdyti savo verslo imperijos, pone? Neskoninga šaipytis iš mūsų Rytų draugų nelaimių, nors girdėjau, kad Kamikadzės banko akcijos nukrito, o Karate bankas išspyrė 500 darbuotojų.

Katerina xx

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Ei, pasiilgau tavęs. Pripratau prie tavo spartos. Kaip praėjo atostogos? Tikiuosi, buvo karšta ir linksma.

Vieną vakarą žiūrėjau garsų filmą apie atmintį praradusį vaikiną, kuris viską, ką reikia prisiminti, turėdavo užsirašyti ant savo kūno. Prisiminiau tave — juk esi sakiusi, kad tau visuomet tiek daug visko tenka prisiminti.

Džekas xx

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Nebuvo nei karšta, nei linksma. Čia dar šalta — šįryt ėjau pro čiuožyklą netoli kontoros, vaikinukas ant ledo raitė įmantrias kilpas ir apsisukimus, tarsi rašytų savo vardą. O gal kieno kito — kaip romantiška.

Beje, dėl filmo viskas teisingai. Mano visas kūnas jau aprašinėtas smulkiausiais prisiminimais, tačiau kairiajame pakinklyje palikau vietos tau.

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Aš truputį čiuožinėju, o tu? Kada nors galėtume išlėkti ant lūžtančio ledo.

O dėl kairiojo pakinklio, žiūrėk, neapgauk. Jau smailinu plunksną.

10.23 ryto: Dabar tas prakeiktas paukštis ėmė plakti sparnais. Tarsi pats sau audringai plotų puikiai pasirodęs meilužio vaidmenyje. Patelė daro tą patį — atsigulusi aukštielninka, mataruoja kojomis. Tiesiog nebepakenčiama. Šiaip taip pradariusi langą, bandau juos nuvaikyti. Tačiau, pasirodo, meilė ne tik akla, bet ir kurčia.

Tiek visko reikia padaryti, jog stebiuosi, kaip dar galva neperkrypsta nuo vienoje pusėje susikaupusių rūpesčių svorio. Poryt Valstijose dalyvauju 300 mln. vertės dolerių etiškojo pensijų fondo pristatyme, o mano pagalbininkė — vos dvi dešimtis peržengusi stažuotoja, turinti visas būtinas savybes (ne baltaodė, ne vyriškos giminės), išskyrus vieną — sugebėjimą atlikti darbą. Momo Gumeratne simbolizuosime pažangią EMF nuostatą tautinės įvairovės atžvilgiu, kurios ryškiausias pasireiškimas iki šiol buvo meksikietiški kukurūzų blyneliai kavinės valgiaraštyje. Be to, dar neužsakiau linksmintojo Emilės gimtadieniui. Be to, iš valyklos turiu pasiimti drabužius, kurių reikės finaliniam pristatymui. Be to, tikrai dar buvo vienas „be to“.

Prakeikimas. Tik to betrūko. Ant mano stalo paliktas Robino Kuperio-Klarko raštelis, kuriuo pranešama, kad atliekamas vidinis tyrimas dėl kažkokių EMF parduotų akcijų, kurių mes neturėjome. Stalu stumteliu raštelį Momo ir liepiu jį nunešti ant Kriso Banso stalo.

— Tik pasistenk, kad jis tavęs nepastebėtų, gerai?

Peržvelgus raštelį, jos lapų pavidalo akių kampučiai užsiriečia:

— Mes pardavėme akcijas, kurių neturėjome, dabar mums pateiktas kaltinimas, ir Robinas reikalauja išsiaiškinti, kas kaltas.

— Teisingai.

— Tai aiškinsimės, kieno tai kaltė?

— Ne, Momo. Svarbiausia — permesti atsakomybę kitam, kol visi nusikamuos. Ar žinai tą žaidimą su kėdėmis ir muzika?27 Na, čia tas pats, tik vietoj kėdžių — rašteliai. Kam paskutiniam atitenka raštelis, tas užsideda ant galvos kaltūną. Taigi malonėk tuoj pat nunešti jį ant Banso stalo. Greičiau!

Atpažįstu asistentės išraišką: suraukta kakta, veide virpa tarpusavy besigrumiantys aukšti idealai ir aistringas noras man įtikti.

— Atleiskite, Keite, bet iš kur mes žinome, kad kaltas Krisas Bansas?

Nusigręžiu nuo jos su visa kėde, tvardydama įniršį. Už lango ant atbrailos tupinčių balandžių šeimynėlės gyvasis paveikslas milžinišku kampainiu įrėmintas statybos krano kontūrais. Ar Krisas Bansas vertas vyro vardo, jei, kalbėdamas su moterimis, nesąmoningai griebiasi sau už tarpkojo, tarsi norėdamas patikrinti, ar jo vyriškas pasididžiavimas tebėra savo vietoje, arba trina jį susijaudinęs, kai tikisi ką nors įveiksiąs. Ypač mane.

— Matai, Bansas yra vienas iš tų laimės kūdikių, kurie eina kaip per lieptą, kiekvienąkart išsukdami kailį nuo jiems skiriamų pavedimų, nuobodų valdžią tenkinantį darbą suversdami tokioms stropuolėms, kaip tu ir aš. Jei IMRO nutuoktų, ką jis išdarinėja, strimgalviais čia atgarmėtų su gauja vokiečių aviganių. Tačiau Bansas tobulai žaidžia tą niekšišką žaidimą su rašteliais. Ar aš pakankamai aiškiai išdėsčiau?

— Atsiprašau, — sako Momo, nors bet kas kitas pasakytų „gerai“, ir stypina į kitą kontoros galą, laikydama raštelį toli nuo savęs tarsi išminuotojas nesprogusią miną.

— Ar tu sugebėsi kada ją išlamdyti?

Prie mano stalo stovi Kendė tokiu trumpučiu sijonėliu, kad jis praktiškai prilygsta SMS žinutei. Net negirdėjau, kaip ji priėjo.

— Nežinau. Vis bandau Momo įteigti, kad ne visi žmonės yra geri.

— O dievulėliau. Nori pasakyti, kad ji turėjo laimingą vaikystę?

— Bijau, kad taip.

— Vargšė mergaitė, — stebėdamasi ir užjausdama palinguoja galva Kendė. — Ji niekada nieko nepasieks.

11.25: Pasiryžtu sutvarkyti naująją elektroninę užrašų knygelę ir pradėti ja naudotis. „Kišeninė atmintis“ iš esmės pakeis mano gyvenimą! „Kišeninė atmintis“ padės atsikratyti streso! „Kišeninė atmintis“ išmokys mane taupiau naudoti laiką!

Dešimt minučių tyrinėjusi instrukciją, pamatau, kad „Kišeninė atmintis“ nesuderinama su mano kompiuteriu. Skambinu į pagalbos liniją. Atsiliepia kažkoks nebrendyla ir tarsi įgudęs vertėjas iš urdų kalbos kaip žirnius beria atmintinai iškaltus nurodymus.

— Ar ten užpakalyje yra platus prievadas?

— Mano ar kompiuterio? Iš kur, po galais, aš galiu žinoti?

— Jums reikia prijungimo komplekto, ponia.

— Ne, man reikia įsijungti elektroninę užrašų knygutę.

— Galite užsisakyti prijungimo komplektą, ponia. Jei norite...

— Atsiprašau, ar taip jūs lengvinate man gyvenimą? Gal galėčiau paprasčiausiai nueiti į parduotuvę ir tą komplektą nusipirkti?

— Jų nelabai būna, ponia. Paprastai žmonės juos užsisako. Atsiunčiame per penkias-dešimt dienų.

— Neturiu aš penkių-dešimt dienų. Po dvidešimt keturių valandų išskrendu į Valstijas.

— Deja, mes negalime...

— Negali tik minkštakiaušiai.

— Atsiprašau, ponia?

— Tai sena australiška patarlė, ji reiškia, kad turite pranešti direktoriui, jog aš turiu keletą milijonų jo bendrovės akcijų, kurias dabar peržiūrime, ir jog mūsų atlikti rinkos tyrimai nėra itin palankūs. Ar aiškiai išdėsčiau?

Girdėti, kaip pašnekovas nuryja seiles.

— Man reikia pasitarti su vadovu.

Antradienis, 8.11 ryto: Tai štai iki ko priėjome. Vakar vakare gulėdami lovoje su Ričardu svarstėme, ar nesame per daug pavargę mylėtis. Nebeprisimenu, ką nusprendėme, kol rytą pabudusi pajutau, kad mano šlaunys iš vidaus sulipusios lyg nuo cukraus glajaus.

Nelabai gerai prieš mano svarbiausią pristatymą. Juk sportininkai nuolat kartoja, kad rengdamiesi svarbioms varžyboms ar lenktynėms seksu neužsiiminėja. Negirdėti, kad dėl to dejuotų sportininkės moterys, bet ir joms turėtų būti tas pats, jei ne dar blogiau. Mažai kas gali prilygti iki sąmonės netekimo svaiginančiam moters orgazmui. Net praėjus daugeliui valandų nuo akimirkos, kai „sujuda žemė“, dar jauti gilų, slegiantį, visą kūną lyg čiuptuvais apraizgiusį nuovargį: po orgazmo, turiu omeny po tikro orgazmo, norisi prigulti ir gulėti iki pat Kalėdų. Mano manymu, šitaip Gamta stengiasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas spermatozoidams užpulti kiaušinėlį. (Geriau pagalvojus, tai beveik visos moters organizmo funkcijos atrodo Gamtos pastangos pasiekti, kad mes norėtume kūdikio, o kai jau turime, — kad jį apsaugotume.) Iki praeitų metų mane kamuodavo nesmarkus priešmenstruacinis sindromas. Ne visai menkniekis, bet ir toli gražu ne tas spazmų pragaras, kurį tenka iškentėti kai kurioms moterims. Užtat vos tik stuktelėjo trisdešimt penkeri, prasidėjo tikras karas. Dabar kiekvieną mėnesį hormonai išeina į gatves ir mojuodami plakatais šaukia: „Apsaugokite mūsų kiaušinėlius!“ Pasirodo, mano kūnas pats žino, jog laiko liko nebedaug, ir dėl kiekvieno kiaušinėlio žūties liūdi kaip dėl rečiausio brangakmenio praradimo.

Tačiau kaip galėčiau turėti dar vieną kūdikį, jei beveik nesimatau su tais, kuriuos turiu? Keletą pastarųjų dienų manęs beveik nebuvo namie. Žvilgteliu į kontoros laikrodį, ir jei matau, kad jau po aštuonių, žinau, jog vaikus migdyti pavėlavau; tada pagalvoju, kad galėčiau toliau dirbti nors ir per visą naktį. Momo užsako picą arba polistirolio induose atsinešame ką nors itin sveiko iš valgyklos, nors to maisto paprastai neįmanoma valgyti. Galiausiai viskas baigiasi įprasta vidurnakčio puota: pakeliu kukurūzų traškučių ir pora šokoladukų iš automato, užsigeriant dietine kokakola.

Kai vakar 23.55 pagaliau parsiradau namo ir pakėliau skambančio telefono ragelį tikėdamasi, kad tai Momo su savo skaičiais, kaip manote, kas skambino? Ogi mano anyta Barbara! Netikėjau, kad ji gali taip vėlai skambinti.

— Tikriausiai sakysi, kad kišuosi į svetimus reikalus, Katerina, tačiau anksčiau kalbėjau su Ričardu, ir jis atrodė labai pavargęs. Tikiuosi, viskas gerai?

Ji mano, kad jis pavargęs?

10.07: Susirinkome keturiese: Rodas, Momo, Gajus ir aš. Jau trečią kartą repetuojame baigiamąjį pristatymą, Rodas ir Gajus vaidina klientus, tik staiga į kambarį įpuola Rodo sekretorė Lorein:

— Atsiprašau, kad trukdau, Keite, bet trečiąja linija jums skambina. Neva jūs sakėte, kad tai svarbu.

— Bet kas gi ten?

Matyti, kad Lorein nelabai nori sakyti. Ji nejaukiai mindžikuoja tarpduryje, kol pagaliau garsiai sušnabžda:

— Persis Ananasas.

Gajus vangiai pakelia į dangų akis, tarsi žvelgtų į savo kaukolės vidų. Momo įsistebeilija į savo batus.

— Kas per velnio pamazga tas Persis Ananasas? — bičiuliškai pasiteirauja Rodas.

— Ak taip, tai tikriausiai „Persis Ananasas“, į rinką besiruošianti išeiti pramogų bendrovė, priklausanti Fruitscape.com, — sumoju įžūliai išsisukti iš padėties. — Direktorius atvyksta pas mane aptarti akcijų pardavimo reikalų. Čia toks pokštas.

O Dieve. Vis dar neturiu linksmintojo Emilės gimtadieniui. Prasimušiau iki visų patikimiausių favoritų — Vaivorykštinio Rodžerio, Klouno Zi-Zi ir Keitės Tortinės, kuri išdarinėja nuostabiausius triukus su siurbliu ir spalvotais saldainių žirneliais. Visi jie jau turi užsakymus Monake ar Las Vege arba šokinėja aplink kokią nors skrupulingą pedantę Tobulą motiną, kuri dar prieš nubėgant vaisiaus vandenims išsirinko popierines lėkštutes ir servetėles septintajam Jokastės gimtadieniui.

Skubiai smunku žemyn socialinėmis kopėčiomis, kol galiausiai atsiduriu tarp smulkių asmeninių skelbimų su barzdotų paklaikėlių nuotraukomis, kraupiai panašiomis į tas, kurios buvo išspausdintos, News of the World pradėjus kompaniją prieš pedofilus „Įvardykime ir sugėdykime“.

Pirmadienį buvo blykstelėjusi viltis, kai Persis Ananasas iš Greivsendo pasakė, kad už 120 svarų ir be jokių popierių, meilute, jis galįs atvažiuoti savo furgonu ir mažajai mergaitei surengti mielą šou. Tačiau šįryt atėjo Persio Ananaso lankstinukas. Jame vaizduojamas putlus homunkulas, iš rausvų kaip prezervatyvai balionų lankstantis pornografiškos išvaizdos taksiukus.

Suprantama, Emilė labiausiai nori pobūvio prie baseino, tačiau apie tai negali būti nė kalbos. Tokioms progoms išnuomojamuose baseinuose vanduo drungnas, knibždėte knibždantis bakterijų ir, kitaip negu įprastas vanduo, neskaidrus. Be to, vėl turėčiau prašytis išleidžiama iš darbo: nedepiliavusi bikinio srities negalėčiau apsinuoginti kitų mamų ir tėčių akivaizdoje.

23.19: Grįžusi namo ant prieškambario stalelio randu „Kišeninės atminties“ prijungimo įrangą. Ričardas sudribęs ant sofos stebi „Arsenalo“ rungtynes. Orkaitėje man palikta makaronų, kurie struktūra ir kvapu primena keptus kojų pirštus.

— Ar niekam, išskyrus mane, nerūpi užnešti aukštyn apačioje paliktus daiktus?

Ričardas neatitraukia akių nuo televizoriaus.

— A-a, pareina Jos didenybė. Ar jau tos mėnesio dienos?

— Tu mane kaltini priešmenstruaciniu sindromu?

Jis sucimpa ir paleidžia iš rankų nuotolinio valdymo pultelį:

— Dievaži, Keite, aš su nostalgija prisimenu tavo priešmenstruacinę įtampą. Dabar tau tai pomenstruacinė, tai tarpmenstruacinė, tai visą mėnesį be pertraukos trunkanti įtampa. Ar nors į lovą pagaliau atsigulusi galėsi atsipalaiduoti ar ir per miegus davinėsi nurodymus?

Atidariusi indaplovę pamatau, kad ant išplautų lėkščių likę pilkšvų nuosėdų ruožų. Matyt, prakeikta mašina streikuoja.

— Gal tu ir nepastebėjai, Riči, bet aš ruošiuosi labai svarbiam pristatymui.

— Kad likčiau to nepastebėjęs, turėčiau gulėti išbalzamuotas Ulan Batore.

— Juk žinai, kad tai darau dėl mūsų.

— Kas tie „mes“, Keite? Vaikai tavęs nematė nuo tada, kai grįžome iš Velso. Gal verčiau eitum dirbti TV laidų vedėja: bent kartą per dieną jie spėtų tave išvysti ekrane.

Stovėdama tarpduryje ir iš labai toli žvelgdama į savo vyro bejėgišką sielvartą, galvoju, kokia man pažįstama ši situacija, kaip gerai žinomi būdai ją pataisyti: anksti rytą šalnojant išvykti į oro uostą su viltim, kad grįžus gruodas jau bus nutirpęs, arba tuoj pat nusirengti ir priminti mums abiem, kad meilė turi ir fizinę išraišką. Esu tokia išvargusi, kad kūnas man atrodo tarsi lavonas; ne, veikiau kaip vienas leisgyvis kūnas, ant pečių tempiantis lavoną. Tačiau negaliu Ričardo šitaip palikti, be to, yra sekso būdų, reikalaujančių mažiau pastangų ir laiko.

— Prašau, būk mano pusėje, Riči, — sakau, atsistodama po keleto minučių. — Kontoroje aš prieš juos pati viena, negaliu gi ir namie būti be pagalbos.

1.01 nakties: Baigiant į „Kišeninę atmintį“ suvedinėti visą man reikalingą informaciją, viršuje pasigirsta verksmas.

4.17 ryto: Emilė pabudo jau trečią kartą. Stumia nuo savęs pūkinę antklodę, prie išblyškusio skruosto spiralėmis prilipę džiūstantys plaukai. Negali pasakyti, kas jai yra. Kaip ji galėjo su manimi taip pasielgti, juo labiau šiąnakt? Po trijų valandų turiu išvykti į oro uostą. Nuo tokios minties kaltės jausmas durklu sminga į mano krūtinę. Kai susitaikau su mintimi, kad esu iš anksto baudžiama už dukros palikimą, — Emilė, tarsi katė, nujaučia būsimą kelionę dar prieš man nunešant žemyn lagaminus, — ji pagaliau suvaitoja:

— Mamyte, man skauda sisę.

Pripilu jai didelį puoduką spanguolių sulčių ir geras dvidešimt minučių bandau prisiskambinti greitosios pagalbos gydytojui. Šis pasiūlo duoti kalpolio ir ryt iš ryto į polikliniką pristatyti šlapimo mėginį. Nulipusi į apačią dairausi tinkamo buteliuko, — pakankamai sandaraus, tačiau pakankamai didelio, kad Emilė galėtų į jį pasisioti. Vienintelis indas, kurį įstengiu surasti — Barbės gertuvė. Vėl lipu į viršų ir suklupusi prie klozeto veltui maldauju skrūpaujančią Emilę, kad padarytų į gertuvę.

— Mamyte?

— Ką, brangute?

— Ar mano gimtadienis bus su baseinu?

— Žinoma, mieloji.

Gertuvė akimoju prisipildo iki kraštų.

Vidurdienis, JFK oro uostas, Niujorkas.

Drimba muitinės inspektorius, labai panašus į Sipovičių iš „Niujorko policijos“, rausiasi po mano rankinę. Atsainiai stebiu, kaip jis išima mano mobilųjį, atsargines pėdkelnes, knygutę „Šuniukas Persis šoklys“. Mėsingą ranką įkišęs į šoninę kišenę, iš jos ištraukia Barbės gertuvę. O dievulėliau. Ją juk turėjau palikti virtuvėje ant stalo: jei gertuvė čia, kur tada „Kišeninė atmintis“?

Muitinės inspektorius atsuka Barbės gertuvės dangtelį ir pauosto:

— Ponia, kaip jūs apibūdintumėt šį skystį?

— Čia mano dukters šlapimas.

— Manau, ponia, kad jums reiktų paėjėti su manimi.

Nepamiršti

Nieko, po velnių, ničnieko.

16 Baigiamasis pristatymas

Trečiadienis, Fairweather Inn, Šanksvilis, Niu Džersio valstija.

Įkliuvusi tarp sukamų kelionės per laiko juostas durų, pabundu ketvirtą ryto. Maisto galima užsisakyti tik nuo šešių, tad sudvisusios, metalu atsiduodančios kavos tenka atsinešti iš fojė stovinčio automato ir supilti į ją viskio buteliuką iš mini baro. Viskis pergalingai išryškina pragariško gėralo skonį. Vonios kambario veidrodyje pastebiu kažkokią senę ir tuoj pat nusisuku.

Šį rytą būsimoms kautynėms apsišarvuoju pilna Armani ginkluote. Neapsakomas malonumas vilktis gurgždančią baltą palaidinę, rupių miltų sausainių rudumo švarką bei sijoną tokiomis aštriomis siūlėmis, kad jomis galėtum išpjauti apendiksą. Aviu karamelės spalvos LK Bennet smailiakulniais su baltais dygsniais ir smailiais, paslėpsniams persmeigti pritaikytais galais. Įvaizdis, kurio siekiu: Katrina Hepbem, pasirengusi kovai.

Iki baigiamojo pristatymo dar dvi valandos. Į mano kambarį ateina Momo. Apsirengusi mėlyno šilko kostiumėliu, juodi plaukai sušukuoti atgal ir susegti į kuodą. Ji tikriausiai baisiai jaudinasi, tačiau iš pažiūros mano bendražygė tokia paslaptingai rami, kad jos vardu būtų galima pavadinti naują religiją.

Tačiau šiandien mano pasitikėjimo turi užtekti mums abiems; privalau spinduliuoti kaip vėtra pribloškiantį džiaugsmingą bičiuliškumą tarsi TV laidos vedėja, kuriai atėjo laikas pratęsti darbo sutartį. Mudvi su Momo jau 50 kartų repetavome, tačiau nepakenks dar kartą pasikartoti, ko šiukštu negalima daryti.

— Jei siūlys gėrimo — atsisakyk, aišku? Kad ir kas būtų, nevadink jų vardais. Čia etiškas fondas; šie žmonės įsivaizduoja, kad mėgsta būti vadinami Gregais ir Hanomis, bet jei pabandysi taip daryti, jie akimirksniu supras labiau ištroškę pagarbos. Jie ruošiasi patikėti mums milžiniškus pinigus, todėl jokių kitų kreipinių, tik „pone“ ir „ponia“. Ir nepamiršk, kad peršamės mes.

— Ar tai flirtas? — nustebusi klausia Momo.

— Iš esmės — taip, tik mes neflirtuojame. Čia veikiau trubadūrų meilės apeigos.

— Trubadūrų?

— Klajojančių riterių, Momo. Riteriška. Ar teko mokykloje skaityti Čoserį?

Momo papurto galvą. O Dieve, ir ko šiais laikais juos moko?

— Ne? Na, tiek to. Taigi mes deklaruojame nemarią ištikimybę. Dėl mylimosios įgeidžio gyvybės negailėsim, dėl jų per naktį dirbsim ir bluosto nesudėsim — apytikriai šitaip. Ir svarbiausia — nuolatos jiems priminti, kad nors mus remia šimtai baltaodžių vyrukų, kurie praktiškai sugalvojo bankininkystę, dar esame kaip niekas kitas pasišventę tautinių bei lytinių mažumų teisėms ginti. Etiškiesiems fondams reikalingas ir padorus pelnas, ir įvairovė, bet tik ne Trečiasis pasaulis. Todėl mes jiems siūlome geriausią britų produktą, praturtintą visomis vaivorykštės spalvomis, kurioms atstovaujame mudvi.

— Ar tai nebus neetiška, Keite?

Ištisas savaites švitinta radioaktyviaisiais mano cinizmo spinduliais, ji dar įstengia užduoti tokį klausimą? Ką man reikės su šiuo vaiku daryti?

— Jei sakytume tiesą, Momo, pralaimėtume, užtat triumfuotų etiškumo dorybė. Tačiau jei blefuodamos prasimušime ir laimėsime, tuomet dvi moterys, — viena net ne baltaodė — Edwin Morgan Forster bankui bus iškovojusios 300 milijonų dolerių sąskaitą; o tai reikš, kad įvairovė iš tikrųjų apsimoka, ir vieną gražią dieną, užuot buvusios parduotuvės reklama, gausime šansą įsigyti parduotuvę. Tai bus visiškai etiška, o be to, galėsime nusipirkti šimtus puikių batų. Kitas klausimas.

— Tai per pristatymą galima meluoti.

— Galima, jei tai darai protingai.

Galingas juokas supurto Momo, per stiprus jos trapiam sudėjimui, ji aukštielninka virsta ant lovos, o vienas batelis nusmukęs bumpteli ant grindų. (Reikia kažką daryti su tais jos batais: jie tamsiai mėlyni, žemakulniai, ir nė kiek nepagražina jos dailių, išraiškingų ir lanksčių it balerinos kojų.) Gulėdama ant raštų sūkuriais papuoštos oranžinės lovatiesės, Momo žvilgteli į mane iš apačios ir atsidūsta:

— Nesuprantu jūsų, Keite. Kartais manau, kad jums visa tai atrodo siaubinga nesąmonė, o kitąsyk pagalvoju, kad labai labai norite laimėti.

— O aš labai labai noriu laimėti. Pati pamatysi. Būdama maža, už kojinės užsikišdavau „Monopolijos“ viešbutį. Jei iškrisdavo Park Leinas, slapta jį išsitraukdavau. Kartą per Kalėdas tėtis mane nutvėrė ir trenkė riešutų spaustukais, „kad nebūčiau tokia sukta virvė velnio išpera“.

Matau, kaip Momo stengiasi šiam dikensiškam epizodui surasti vietos savo mandagioje, elegantiškoje vaikystėje, kuri yra kiekvienos viduriniosios klasės mergaitės prigimtinė teisė. Juk ji nesupranta, kad aš keliauju su svetimu pasu. Kodėl turėtų suprasti? Kartais man pačiai sunku savyje atpažinti į Sičio komandą įsiplakusią apsišaukėlę.

— Tai siaubinga, — sako ji, tarsi nuo saulės delnu prisidengdama akis. — Jūsų tėtis. Nuoširdžiai užjaučiu.

— Nereikia. Užjausk nevykėlius. O dabar dar kartą parepetuokime, kaip tu man paduosi klientų sąrašą.

Suskamba telefonas, ir kurį laiką nei aš, nei ji neatpažįstame svetimo gailaus mekenimo. Tai Rodas su keletu paskutinių pasiūlymų. Padėjusi ragelį, atsigręžiu į Momo.

— Nagi, spėk, ką jis pasakė?

Ji suraukia kaktą, dedasi įtemptai galvojanti ir tyriausia Čeltnemo privataus merginų koledžo tartimi sako:

— Varykit iš čia ir pajudinkit subines?

Staiga suprantu, kad galiu dėl jos pernelyg nesibaiminti.

— Na štai, puikiai perpratai reikalą. Žinai, Rodas nėra blogas, tik reikia išmokti su juo elgtis. Jei sugebėsi pasiekti, kad tai, ko tu nori, jam pasirodytų kaip jo paties sumanymas, jis džiaugsis kaip povas savo uodega.

Momo suraukia kaktą.

— Kai jūs, Keite, kalbate apie mūsų bendradarbius, atrodo, tarsi mes būtume jų motinos.

— Mes ir esame jų motinos. Darbe yra žmonių, kurie laikosi įsikibę mano sijono, o kai pareinu namo, už jo stveriasi kiti. Verčiau su tuo susitaikyti. Nagi, pasikartokim pristatymo pradžią dar kartą.

Vėl suskamba telefonas. Skambina Paula, ji tik nori pranešti, kad salotų skyrelyje rado mano elektroninę užrašų knygelę. Benas pradėjo slėpti daiktus šaldytuve. Visa informacija, kurios per pastarąsias dvylika valandų man taip reikėjo, tūnojo greta salierų. Emilei paskyrė antibiotikus, jai šlapimtakių uždegimas. Dar turi temperatūros bei norėtų su manim pasikalbėti.

Iš ragelio aidinčiame Emilės balse — nesutramdomas smalsumas ir drovus, kvapą gniaužiantis jaudulys. Kiekvieną kartą, kai telefonu girdžiu savo dukros balsą, atrodo, tarsi girdėčiau jį pirmąsyk: neįtikėtina, kad tai, ką dar neseniai auginau įsčiose, dabar gali su manim kalbėtis, juo labiau iš kito pasaulio galo, per palydovą.

— Mamyte, ar tu Amerikoj?

— Taip, Em.

— Kaip Vudis ir Džesė iš „Žaislų istorijos-2“?

— Visai teisingai. Kaip jautiesi, mieloji?

— Gerai. Benas įsidėjo guzą. Buvo labai labai daug kraujo.

Sulig šiais žodžiais pajuntu, kaip mano pačios kraujas sustingsta gyslose, tarsi kas būtų nufotografavęs mano esybę su blykste.

— Em, ar galėčiau vėl pakalbėti su Paula? Paprašyk, kad Paulą prieitų prie telefono, būk gerutė.

Stengdamasi išlaikyti ramų toną lyg tarp kitko užsimenu apie Beno gumbą, nors iš tikrųjų nekantrauju ugnies kamuoliu atsidurti namie, iššiepusi motinos iltis ir šnypšdama it tūkstantis gyvačių.

— A, tas, — abejingai numykia auklė. — Jis galva stuktelėjo į stalą.

Metalinis stalas su akies tinklainę galinčiais persmeigti kampais, kurį primygtinai buvau liepusi išnešti į rūsį, kad Benas netyčia neatsitrenktų? Tas pats. Ai, bet juk taip atsitinka, aiškina Paula, o jos tonas sakyte sako: šiaip ar taip, tavęs čia nebuvo, tai kaip gali smerkti? Be to, jai atrodo, kad susiūti nereikės.

Susiūti? O Dieve. Atsikrenkščiu ir bandau prabilti maloniu tolerantišku balsu, kuriuo ištartas įsakymas skamba kaip pasiūlymas. Gal Paula galėtų Beną nuvežti į polikliniką? Dėl viso pikto. Pasigirsta gilus atodūsis, po to ji liepia Benui kažką padėti į vietą. Iš taip toli mano vaikų prižiūrėtoja atrodo atsaini, pašaipi ir abejinga. O skaudžiausia, kad ji — ne aš. Ragelyje girdžiu Beno — jis dabar tikriausiai prie lango — spygavimą, kuris gali atrodyti kaip skausmo išraiška, bet iš tikrųjų tėra begalinį atradimo džiaugsmą skelbiančios trelės. Paula sako, kad turi dar kai ką pasakyti: skambino Aleksandra Lo dėl tėvų susirinkimo. Ar aš dalyvausiu?

— Ką?

— Ar galėsite atvykti į tėvų susirinkimą?

— Tikrai dabar negaliu apie tai galvoti.

— Tai man pasakyti, kad ne?

— Ne, pasakyk, kad aš jai paskambinsiu... vėliau.

Nuo ko: Debros Ričardson

Kam: Keitei Redi

Kl: Kodėl sunku susirasti jautrų, atidų ir gražų vyrą?

Ats: Visi jie jau turi vaikinus.

Kaip tu?

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Debrai Ričardson

Išprotėjau. Tiesiogine prasme. Kūniškasis gyvenimas tik tolimas prisiminimas. Esu ant baslio pasmeigtos smegenys. Tuojau eisiu vilioti klientų milijoninei sąskaitai su persigandusią praktikante, kuri mano, kad Džefris Čoseris yra repo dainininkas. Be to, Emilė serga, o Benas vos nenusisuko sprando, nes Pol Potas įnikęs klausėsi Kiss FM.

Nebenoriu būti suaugusi. Ar atsimeni, nuo kada teko tapti suaugusiomis?

Kxxx

14.57: Vos pamačius mūsų busimųjų klientų įstaigos interjerą, man knieti jį pavadinti „bendrovėje kaip namie“. Dideli languoti krėslai su aukštais atlošais, tikmedžio gausa, sienos nukabinėtos galybe urmu pirktų tautiškų audinių. Viskas sakyte sako: mums rūpi verslas, tačiau, ak, jei užeis ūpas, galėsite padaryti ir vieną kitą jogos pratimą.

Į salę mane ir Momo palydi moteris, už kurią storesnės gyvenime nesu mačiusi. Kerolė Dansten aiškiai naudojasi bendrovės palankumu mažumoms — šiuo atveju storulių mažumai. Jai pritrūko oro jau einant nuo vestibiulio; vien pažvelgęs į ją imi galvoti, kokia gi širdgėla verčia kimšti tiek maisto, kad nusiramintų. Kerolė Dansten visus supažindina, pristato mums aštuoniolika aplink stalą susėdusių asmenų. Girdžiu, kaip Momo atsisako siūlomo gėrimo. Šaunuolė.

— Ir paskutinis, nors tikrai nepamirštas, mūsų garbingas kolega iš Selindžerio fondo. Ponia Redi, ponas Eibelhameris yra patikėtinių valdybos narys.

Ir tai tikrai jis. Sėdi atokiausiame kampe, iš kostiumuotų verslininkų išsiskiriantis kone įžūliai laisva laikysena ir plačia šypsena. Žmogus, kurį mažiausiai norėčiau matyti, ir kartu vienintelis, kurį matyti geidžiu.

Pristatymas vyksta sklandžiai. Gal net per sklandžiai. Reikalas įpusėtas, tad aš burnoje beveik jaučiu deginantį džino su toniku skonį, kuriuo mėgausiuos lėktuvu skrisdama namo. Į tai, kad mano elektroninis meilužis yra šiame kambaryje, stengiuosi nekreipti dėmesio, nors jo buvimą jaučiu kaip kūną šildančius saulės spindulius.

Rodau būsimiems klientams lankstinuką su Londone investicinių akcijų paketų tvarkymui vadovaujančių vyrukų nuotraukomis. Tipiški Sičio atstovai, per 300 metų beveik nepasikeitę: sotūs Hogarto žemvaldžiai, agresyvūs neūžaugos karjeristai. Vyrai, rožinius viršugalvius papuošę cukraus vatą primenančiomis išretėjusių plaukų driekanomis. Infarkto kandidatai, uolių privačios mokyklos mokinių veidu pridengę pragyvento pusamžio nuošliaužas. Jauni vyrukai apstulbusiais, nuo ilgo tykaus sėdėjimo prie kompiuterių nustėrusiais žvilgsniais. Ypač išdidžiai rodau apsauginio fondo valdytoją Krisą Bansą, kurį įprotis šniaukšti kokainą pavertė raudonake laboratorijų žiurke atitinkamomis manieromis. Ant viršelio — Robino Kuperio-Klarko nuotrauka: aukštas kaip beržas, pašaipus klausiamas žvilgsnis, santūri šypsena. Taip gal atrodytų Dievas, jei Dievas vilkėtų Turnbull & Asser marškinius.

Atsikrenkštusi prabyla Kerolė Dansten:

— Ponia Redi, Niu Džersio valstija neseniai pasirašė įsipareigojimą laikytis Makmahono principų. Ar tai nesukels jums problemų skirstant nuosavybę?

Nagi, Keite, nepulk į paniką. Galvok. Galvok.

— Ne. Esu įsitikinusi, kad jei patektumėte sąrašą akcijų, kurioms darytų įtaką Mak...e-e... mahono principai...

— Mes tokio sąrašo neturime, ponia Redi, — atžariai tarsteli storulė. — Suprantama, norėtume tikėtis, kad atsižvelgdamas į Makmahono principus, kurie jums, be abejo, gerai žinomi, tokį sąrašą pateiks Edwin Morgan Forster bankas.

Į mane susminga aštuoniolikos žmonių žvilgsniai. Devyniolikos, jei įskaitysime Momo, pakėlusią į mane patiklias spanielio akis. Nesu girdėjusi nei apie Makmahoną, nei apie jo prakeiktus principus. Sekundės, kurios paprastai prabėga tyliai ir kukliai, niekieno nepastebėtos, staiga pasidaro ilgos, kurtinančiai trankios ir beširdės. Jaučiu, kaip plūstelėjęs kraujas kaklą ir krūtinę užlieja avietiniu raudoniu, kokį gali sukelti tik seksas arba gėda. Oro kondicionierius atsidūsta kaip mylimojo pamesta moteriškė. Ne, negalvok apie įsimylėjėlius. Galvok apie Makmahoną. Kad ir kas jis toks. Turbūt šventeiva keltas, norintis atkeršyti šalį pavergusiems anglosaksų kapitalistams. Stengiuosi nežiūrėti į stalo pusę, kur sėdi Džekas.

Kai tarsi virvute užraukta manieringa Kerolės Dansten burna vėl ima žiotis, pasigirsta vyriškas balsas:

— Aš manau, Kerole, kad mums nereikėtų abejoti — turėdama tokią didelę patirtį etiškų fondų valdymo srityje, ponia Redi gerai išmano Airijos bendrovių pripažįstamus įdarbinimo principus.

Akimirksniu užliejusi dėkingumo banga svaigina kaip grynas deguonis. Džekas atidarė avarinį liuką ir suteikė man galimybę išsigelbėti. Pritardama entuziastingai linkčioju galva:

— Kaip sakė ponas Eibelhameris, mes turime komandą, kuri analizuoja ir vertina bendrovių vykdomą įdarbinimo politiką. Asmeniškai nuo savęs norėčiau pridurti, kad pati būdama airė, Makmahono principams visiškai pritariu.

Už mano nugaros kažkas subilda: Momo iš rankų išsprūdo segtuvas, tačiau mano tautinių kvalifikacijų sukelto pripažinimo šurmulyje ši nelaimė lieka nepastebėta. Pakylėta ant klausytojų geranoriškumo bangos, neriu tiesiai į pranešimo finalą. Finalas — tai tas nežymus epizodas, kai tu sakai „Duokite mums pinigus“. Tik mandagiai. Ir nemini žodžio „pinigai“.

17.11: Mudviem su Momo sėdantis į taksi, už nugaros pasigirsta odinio apsiausto gurgžtelėjimas.

— Norėjau pasakyti, ponia Redi, kad buvo vienas malonumas stebėti jūsų pristatymą.

— O, tai jums ačiū, pone Eibelhameri. Esu labai dėkinga, kad mane išgelbėjote.

Atsidūrusi įtampos tarp manęs ir Džeko lauke, Momo atrodo suglumusi.

Džekas uždeda ranką ant automobilio durelių viršaus:

— Pagalvojau, gal galėčiau jums pasiūlyti išgerti. Apžiūrėtume Šanksvilio įžymybes. Mačiau, kad „Sinatros užeigoj“ daro kokteilį, pavadintą „Skriskim drauge“28.

— Tiesą sakant, panelė Gumeratnė ir aš labai pavargusios.

Jis supratingai linkteli galva:

— Tada kitą kartą. Geros jums kloties.

Pakeliui į viešbutį Momo klausia:

— Atsiprašau, Keite, ar jūs tą vyruką pažįstat?

— Ne, nepažįstu.

Ir tai tiesa. Džeko Eibelhamerio nepažįstu, bet galbūt esu jį įsimylėjusi. Kaip galima įsimylėti žmogų, kurio nepažįsti? Geriau pagalvojus, taip gal net lengviau, tiesa? Tuščias ekranas, kuriame gali užrašyti savo troškimus.

— Jis panašus į Džordžą Klunį, — atsidūsta Momo. — Manau, nereikėjo atsisakyti pakvietimo.

— Ne. Kol jie neapsisprendė, tai būtų neprofesionalu. Šiaip ar taip, mudviem pačioms derėtų atšvęsti. Tu buvai tikra žvaigždė.

— Atsiprašau, Keite, tačiau tai jūs buvote nuostabi. Niekaip nebūčiau sugebėjusi padaryti nieko panašaus. — Momo leidžia sau nusišypsoti, ir aš staiga pamatau, koks ligi šiol įsitempęs buvo jos veidas. — Nežinojau, kad esate airė.

— Tik truputį. Iš tėvo pusės.

— Kaip Makmahonas?

— Taip, tik be principų.

Momo sukikena ir klausia:

— Kuo verčiasi jūsų tėvas?

— Dirba toje pačioje srityje, kaip ir aš.

— Jis fondų valdytojas?

— Ne, tačiau azartiškai lošia, kaip ir mes, stato už favoritais laikomus arklius, įsivaizduoja turįs mokslinę sistemą ir tikisi, kad jie laimės, o kai nepavyksta, keliasi į kitą miestą.

— O Dieve, — taria Momo, tokia sukrėsta, kad pirmą kartą nuo mūsų pažinties pamiršta pasakyti „atsiprašau“. — Atrodo, kad jis ryški asmenybė.

Kai pasakoju kam nors apie savo tėtį, pati jaučiu, kaip pasikeičia mano balsas: jis pasidaro atsainus, nerūpestingas, ironiškas. Tokiu balsu paprastai pasakojami anekdotai. Ryškios asmenybės žavios Dikenso kūriniuose arba kino filmų epizoduose, atliekamos išpampusių, kadaise žiūrovų dievintų numylėtinių, kuriuos visuotinės atjautos banga gali nunešti iki pat „Geriausio antraeilio vaidmens atlikėjo“ šlovės. Savo gyvenime turėti tokį personažą niekas nenori, jei tik gali to išvengti.

„Elkis taip, kad visi galvotų, jog turime daug pinigų, Keite balandėle“, — kartą pamokė mane tėtis. Sėdėjome aludės kieme pačiame varginančio kraustymosi iš vieno šiaurės miesto dalies į kitą grandinės gale. Mudvi su Džiule sėdėjom ant suoliuko su pusės pintos bokalais Dandelion & Burdock, kurio skonis priminė pepsikolą, sumaišytą su kreozotu, tačiau mums atrodė, kad geriame prašmatnių ponių išsvajotą nektarą. Tada buvau dvylikos, apkvaitusi nuo kas pusmetis sekusių kilnojimusi iš vieno miesto į kitą ir nė neįsivaizdavau, kas yra normalus elgesys; be to, buvau per daug tėvo pakerėta, kad galėčiau jam prieštarauti. Pinigų, žinoma, neturėdavome, o kai mamos piniginėje jų atsirasdavo, Džo kaip mat juos pasiglemždavo kokiam nors naujam planui vykdyti.

Bet aš apsimesdavau, kad pinigų turime. Man atrodo, jau tada uoste užuodžiau tarsi drėgmė tėvą ėdančią neviltį ir stengiausi jį nuo jos apsaugoti. Neviltis sutrypia vyro orumą, jį supančios moterys turi apsimetinėti jos neužuodžiančios, o jis sėdi, kita ranka prilaiko kretančią stiklinę ir vis tvirtina, kad dar yra iš ko lošti.

Štai kas keista. Visos mano pažįstamos Sičio moterys vienokia ar kitokia prasme yra „tėčių dukrelės“. (Kendės tėtušis paliko šeimą, kai jai buvo penkeri, ir ji, man atrodo, vis dar bando jį susirasti; Debros tėtis Vakarų Midlenduose vadovavo automobilių bendrovei, ir Deb su seserimis kartais savaitgaliais jį matydavo per golfo rungtynių pertraukas.) Dukterys nėrėsi iš kailio, kad tik savo tėčiams atstotų sūnus, kurių jie neturėjo, visaip stengėsi atkreipti nieko nepastebinčio žmogaus dėmesį, kaip vargšė pamišusi Antigonė, besigainiojanti amžinai išslystančių tėviškos meilės šmėklą. Tad kodėl mes, tėčių dukrelės, dirbame tokiose moterims atšiauriose vietose? Todėl, kad mus paguosti gali tik vyrų pripažinimas. Ar ne graudu? Ar, po velnių, ne graudu?

Užsimerkusi stengiuosi nuvyti šalin mintis apie savo lengvapėdį gimdytoją. Nuo tos dienos, kai tėvas buvo užėjęs į mūsų kontorą, jis skambina kone kasdien. Vieną vakarą atsakiklyje paliko žinutę, kad pinigų nepakanka.

— Kiek tu jam davei? — blykšdamas paklausė Ričis.

Paminėjau skaičių, triskart mažesnį už tą, kurį įrašiau čekyje tądien aludėje, ir Ričis įsiuto:

— O Kristau, kada gi tu pagaliau ateisi į protą, moterie?

Geras klausimas. Gailesčiui juk negalioja senaties įstatymas?

20.18: Matyt, prigulusi ant sofos užsnūdau. Pažadino telefonas. Ričardas. Atrodo neišpasakytai suirzęs. Sako negalįs rasti skalbimo miltelių. Paula paskambinusi pranešė, kad serga, o Benas lakstė be sauskelnių ir pridarė ant antklodės. Taigi Ričis nuvilko užvalkalą, įmetė į mašiną, bet neranda skalbimo miltelių.

Sakau, kad milteliai galėjo būti užkrauti paklodėmis, tegul pasižiūri lyginimui sudėtų skalbinių pintinėje.

— Kur ta skalbinių pintinė?

— Skalbinių pintinė — tai pintinė, pilna skalbinių, kuri stovi prie lyginimo lentos. Riči, nejau net nepaklausi, kaip man sekėsi?

— Kas?

— Baigiamasis pristatymas.

— Man reikia, kad būtum čia.

— Ak, liaukis, Riči, bent kartą su skalbimu pats pajėgsi susidoroti.

— Keite, tai neturi nieko bendro su skalbimu. Man paprasčiausiai tavęs reikia. Kodėl negali parskristi namo šįvakar?

— Paprasčiausiai negaliu. Klausyk, rytoj sėdu į pirmą lėktuvą.

Vėl suskamba telefonas. Leidžiu jam skambėti ilgai. Spėju, kad Ričis klaus, kur žiurkėno maistas, mikrobangų krosnelė ar jo vaikų ausys. Galiausiai pagalvoju, kad gali būti atsitikę kas nors rimta, pakeliu ragelį:

— Buvo malonu išgirsti, kad tu — airė. Akimirką buvau išsigandęs, kad galiu supainioti tave su Katerina Redi, kuri sakėsi esanti prancūzė.

— Aš nesakiau, kad esu prancūzė, Džekai. Sakiau, kad turiu prancūziško kraujo.

Džekas nusijuokia:

— O kokio dar? Čerokių indėnų? Tu nepėsčia, Keite.

Na štai, girdžiu balsą, — atsakingos, rimtos moters balsą, — pakankamai tvirtai atsakantį klientui, kad nieku gyvu neketina paragauti kokteilio „Skriskim drauge“ kažkokioje apšiurusioje pakelės užkandinėje.

Laidais tuoj pat atsklinda atsakymas:

— Jokių problemų. Jie plaka nuostabų kokteilį „Pakerėtas, sunerimęs ir sutrikęs“.

Atminty iškyla tos dainos eilutė, ir aš uždainuoju:

— „Kalbant horizontaliai, jis nuostabus“.

Eibelhameris tyliai švilpteli:

— Vadinasi, tai teisybė — tu iš tiesų viską žinai.

— Nežinau, kaip nuvažiuoti į Sinatra Inn.

17 Dieną naktį

Sinatra Inn užeiga atrodo ryžtinga ir guvi, tarsi vystanti varjetė šokėja. Palei sieną išsirikiavusios raudonu aksomu išmuštos kabinos; per penkiasdešimt metų elegantiški pietautojai skaisčiai raudonoje medžiagoje išzulino blizgančias dėmes. Galinė siena paskirta šiose apylinkėse augusio ir garsenybe tapusio berniūkščio nuotraukoms. (Frenkas kilęs iš kaimynystėje esančio Hobokeno.) Štai nuotrauka, kurioje Sinatra su Loren Bakol. Štai Sinatra viliūgiškai šypsosi su savo bičiuliais iš „Rat Pack“29; dainininkas prožektorių šviesoje apačioje stovi prie pianino, siauras kaklaraištis atsmauktas, kaklo raumenys įtempti — traukia seniai pamirštą natą. O štai Sinatra šeštojo dešimtmečio nuotraukoje su Ava Gardner; jis atrodo išbadėjęs, ji — nepasotinama. Kitur negu lovoje negaliu jų įsivaizduoti.

Kiekvienoje kabinoje yra miniatiūrinis muzikos automatas, į kurį įmetęs ketvirčio dolerio monetą gali išsirinkti dainą iš populiariausių Frenko dainų kolekcijos. Daugybė pavadinimų ir juose dažnai kartojasi žodis „tu“. Mudu su Eibelhameriu susėdame kampe po plakatu, kuriame Frenkas vaidina Madžiją filme „Nuo čia iki amžinybės“. Nusikamavusiam uoliam padavėjui, turinčiam nusikratyti galybe veršienos patiekalų, mes tikriausiai atrodėme kaip vyras su žmona, smagiai skaitinėjantys kokteilių sąrašą. („Kerai“ skamba piktavališkai, todėl aš pasirenku „Dieną naktį“.) Tiesą sakant, mudu su Džeku atsidūrėme nepavydėtinoje padėtyje. Tarsi į Žemę grįžę astronautai, kankinamai stengdamiesi pereiti nuo nesvarumo būklės elektroninių laiškų erdvėje, kur galima sakyti, ką tik nori, rimtai ar nerimtai, prie realaus pasaulio, kuriame žodžiams svorį suteikia judesiai, rankos, lūpos, akys.

Pirmą kartą Džeką matau vilkintį ne kostiumu. Trikdo beveik taip pat, kaip susitikimas visiškai nuogiems. Aš juokiuosi, geriu, vėl juokiuosi ir jaučiu, kaip mane dygsniuote dygsniuoja abejonė. Džeką Eibelhamerį pažįstu kaip kokį literatūrinį personažą. Man jo reikia, kad padarytų gyvenimą lengviau pakeliamą, o ne dar labiau komplikuotų.

— Taigi, ką pasirinks sinjora? — žiūrinėdamas meniu, klausia Džekas. — Veršieną su marsala, veršieną su maskarpone ar veršieną su skaniąja kapota veršiena? Sinjora nemėgsta veršienos?! Gerai, tuomet siūlome puikiausią scaloppina a la limone30

Jis įmeta 25 centų monetą į automatą, ir jau siekia paspausti pavadinimą „Kada ir kur“.

— Ne, tik ne šitą.

— Bet ji nuostabi.

— Pravirksiu. Kai išgirdau, kad Sinatra mirė, verkiau.

— Ei, man taip pat Frenkas patinka, bet juk jis mirė labai senas. Ko tu verkei?

Tikrai nežinau, kiek atvirai norėčiau išsipasakoti šiam geriausiai pažįstamam nepažįstamajam. Istoriją apie ryškią asmenybę ar kaip viskas buvo iš tikrųjų? Giliai paslėpęs indaujoje mano tėvas saugojo 78 greičio Sinatros plokštelių kolekciją: sudėtos į rudo popieriaus vokus jos stovėjo lentynėlėje su pertvaromis, panašioje į tą, į kurią ant stalo sudedami skrebučiai. Rudas popierius kvepėjo senatve, tačiau plokštelės besiklausantiems leisdavo pasijusti jauniems. Jos tarsi tarakonai žvilgėjo juodmedžio blizgesiu, o pasakiškos etiketės puikavosi rausvai violetiniais bei sidabriniais užrašais, nelyginant kvietimai į pokylį. Šeimos susiėjimuose tėtis meistriškai mėgdžiojo Sinatrą: užsilipdavo ant stalo ir užtraukdavo, košdamas pro dantis: „Šik-kaga, Šik-kaga, tu klajonių mieste!“ Tačiau labiausiai jis mėgo liūdnąsias Sinatros dainas — „Iki galo“, „Kada ir kur“. „Šv. Frenkas — nelaimingai įsimylėjusių globėjas, — sakydavo tėtis. — Tu tik paklausyk šito balso, Katerina!“

— Keite?

— Frenko dėka mano tėvai pasijusdavo laimingi, — sakau, tyrinėdama valgiaraštį. — Sinatros dainos mūsų namuose visada reikšdavo paliaubas. Jei tėtis uždėdavo „Skriskim drauge“, galėdavai nebesislapstyti. Gal geriau vietoj veršienos paimsiu dar vieną kokteilį. Kaip galvoji, kas atsitiktų sumaišius „Meilę ir vedybas“ su „Klajūnais naktyje“?

Džekas pastveria mano sukaliojamo peilio galą, ir mudu abu laikome jį suėmę.

— Nieko itin baisaus. Gal tik keistokas skonis. Blogiausia, sakyčiau, bus savigrauža rytoj rytą. Kas yra pripučiama pilis?

— Kokia pripučiama pilis?

— Pripučiama pilis. Tu užsirašiusi ant rankos. Mergaitę, užsirašinėjančią ant rankos, paskutinįsyk mačiau aštuntoje klasėje. Keite, tau tikrai vertėtų pasidomėti puikiais naujais išradimais, vadinamais užrašų kalendoriais.

Pasižiūriu į savo krumplius: ant jų plona tušinuko linija išraizgytas priminimas Emilės gimtadieniui. Štai kur klausimas: pasakyti ar nepasakyti, kad turiu vaikų (tai tikrai vienintelė situacija, kurioje toks prisipažinimas atrodo gėdingas)?

— Pripučiama pilis tai... tai tokia pripučiama pilis, ant kurios šokinėjama. Turiu nepamiršti išsinuomoti ją dukros gimtadieniui. Gimtadienis dar negreit, bet kol aš per visus rūpesčius pagaliau prisimenu, paprastai jau būna per vėlu.

— Tu turi vaiką?

Atrodo, jis ne pasibaisėjo, o susidomėjo.

— Du. Bent jau taip man sakė. Ne taip dažnai juos matau, kaip norėčiau. Emilei birželį sueis šešeri, ji įsivaizduoja esanti Miegančioji gražuolė, o Benui — vieneri su trupučiu, ir jo neįmanoma suturėti, jis... na, jis — berniukas.

Džekas rimtai linkčioja galva:

— Neįtikėtina, mūsų dar neišėmė iš apyvartos. Iš esmės mes, vyrai, turėjom būti pamažu nurašyti kartu su stegozaurais. Tačiau keletas mūsiškių panoro palūkėti ir pasižiūrėti, kaip atrodys, kai jūs viską tvarkysite.

— Aš nekaip jaučiuosi, kai iš manęs šaiposi, pone Eibelhameri.

— Čia tikriausiai jūsų vokiška prigimtis, ponia Redi.

Vėliau, po veršienos — frotinės šiūruoklės, įvyniotos į sūrio plaušinę, — atneša tiramisu, atrodančio kaip skutimosi kremas, apibarstytas migdolais. Maistas čia toks transcendentiškai klaikus, kad mes iš anksto džiaugiamės galėsią apie jį papasakoti kitiems. Po to šokame. Labai daug šokame. Tarsi pamenu, kad ir dainavome, bet nejau galėjo taip būti? Kaip turėjau įkaušti, kad prie visų dainuočiau?

Balsas mano širdy nenutyla — tu, tu, tu.

Dieną ir naktį tik tu viena

Saulė skaisti ar mėnesiena

Ar arti, ar toli esi, tu mano širdies virpesy -

Visad tik tu. Dieną naktį tu.

2.34 nakties: „Kelkis, mamyte, kelkis, miegale!“

Aklo išgąsčio pagauta pašoku lovoje. Rankomis užsidengiu krūtis, bet greit susivokiu, kad aplink tamsu. Emilė? Čia, Niu Džersyje? Praeina kelios sekundės, kol sugrabalioju lempos jungiklį ir dar kelios, kol susigaudau, kad balsas sklinda iš žadintuvo, kelioninio, kurį su savo balso įrašu Emilė man padovanojo Kalėdoms. Londone žmonės jau tikriausiai keliasi. „Judinkis, mamyte tinginėle, pavėluosi“. Emilės balse — pasididžiavimas savo nurodymais. Kai ji kam nors įsakinėja, elgiasi lygiai taip pat, kaip jos mama.

Žvalgausi po kambarį, ieškodama neištikimybės akto ženklų. Suknia pakabinta ant pakabos, batai — po kėde, ant kurios sudėti tvarkingai sulankstyti apatiniai mano drabužiai. Džekas partempė mane į kambarį, nurengė ir paguldė į lovą. Kaip mažą vaiką. Staiga pagalvoju, kaip būtų nepakeliama, jei jam čia esant tamsoje būtų uždainavęs Emilės balsas ir nutraukęs mūsų...

O Dieve, mano galva. Reikia atsigerti vandens. Einu į vonios kambarį, įjungiu šviesą. Šviesa smelkiasi kaip dantų grąžtas. Išjungiu. Išgeriu stiklinę vandens, po to dar vieną. Maža. Įlipu į dušo kabiną ir išsižioju leisdama vandens čiurkšlei plūsti tiesiai į gerklę. Grįždama į lovą pastebiu, kad ant viešbučio parūpinto bloknoto viršutinio lapo kažkas parašyta. Įjungiu stalinę lempą:

Tai, kas nutiko pirmą kartą,

Rodos, jau buvo kitados.

...Bet kas atspės — kada ir kur?

Saldžių sapnų, tavo Džekas.

10.09 ryto, Niujorko oro uostas. Reisas atidėtas amžiams. Tysau per visą Verslo klasės klientų klubo kėdžių eilę. Migla už lango tokia pat tiršta ir neperregima, kaip neviltis mano galvoje. Stengdamasi negalvoti apie praėjusią naktį, galvoju būtent apie ją. Neištikimybė pagal Redi: marios savigraužos ir nė papėdžių sekso. Šaunuolė, Keite, tu tikras genijus.

Nusigeri su klientu, kuris partarabanija tave į viešbučio kambarį, nurengia nuogai, ir mandagiai išeina. Sunku susivokti, kaip derėtų jaustis: piktintis seksualiniu įsiveržimu ar sielotis, kad jo nebuvo? Gal Eibelhamerį atbaidė prie kelnaičių nederanti liemenėlė, o gal jis išsigando Redi pilvo, kuris po dviejų gimdymų ir Cezario pjūvio tapo panašus į senelės virtą ryžių košę: paviršiuje — raukšlių ringės, po jomis — grūdėta pliurza. Kai būni be sąmonės būsimo meilužio akivaizdoje, blogiausia, kad negali įtraukti pilvo, kaip moko asmeninė trenerė.

Įsivaizdavusi kaip Džekas mane nurenginėjo, pasijuntu tarsi koja žemyn slystanti šilko kojinė.

— Keite, ar jūs gerai jaučiatės? — teiraujasi Momo, nešina juoda kava ir britiškais laikraščiais.

— Ne. Pasibaisėtinai. Ar yra kas naujo?

— Tik toriai pjaunasi. Ir visos dirbančios motinos baigia nuleisti sparnus. Rašo, kad 78 procentai nors rytoj mestų savo darbus, jei tik galėtų.

— Cha! Tai neįmanoma. Tos, kurios tikrai plūkiasi liežuvį iškišusios, neturi laiko pildyti kvailas anketas. O ką tu apie tai manai, Momo?

Ji, kaip įpratusi, žaviai suraukė nosį.

— Atsiprašau, bet aš nesiruošiu jų turėti. Vaikų. Tikrai nesuprantu, kaip jūs viską suspėjate, Keite.

— Reikia susiplėšyti į gabalus, štai kaip. Vaikams — vienas gabalas, darbui — kitas, ir svarbiausia, kad tie gabalai nesusisiektų. Tai sudėtinga, bet įmanoma. Kad ir kaip ten būtų, tu privalai turėti vaikų. Esi graži ir protinga, o aplink dauginasi tiek šiurpą keliančių debilų.

Momo papurto galvą:

— Aš myliu vaikus, tikrai myliu, bet noriu siekti karjeros, o jūs pati sakėte, kaip Sityje žiūri į motinas. Be to, — šaltai priduria ji, — aš per daug išsilavinusi, kad užsiimčiau mažų vaikų priežiūra.

Kaip jai paaiškinti? Daugybė Momo bendraamžių, prisižiūrėję į tokias kaip aš nuo dvigubo gyvenimo pakvaišusias nelaimėles, nusprendžia atidėti gimdymą kaip galima vėlesniam laikui. Tą pastebėjau iš savo draugių. Peržengia trisdešimt ir puola į paniką, nevykusiai išsirenka vyrą, nes tuomet tinka bet koks spermos donoras, pamato, kad nebegali pastoti, griebiasi skausmingo ir baisiai brangaus dirbtinio apvaisinimo. Kartais jis pavyksta, bet dažniausiai — ne. Įsivaizduojame, kad mums pavyko pergudrauti Motiną Gamtą, tačiau Gamtą ne veltui vadina Motina. Ji moka mus nusodinti ir priversti pasijusti menkais. Pasaulio pabaigą praneš ne sprogimas, o pro stiklą į savo užšaldytus kiaušinėlius įsistebeilijusios moteriškės svarstymas, ar ji kada nors turės laiko juos atšildyti. Stengiuosi atsiriboti nuo oro uosto triukšmo ir galvoti apie tai, ką man reiškia Emilė ir Benas, paskui sukaupiu visą dar likusią stiprybę ir bandau ją perteikti Momo:

— Vaikai yra liudijimas, kad mes gyvenome šioje žemėje, Momo, po mirties mes virstame jais. Jie — nuostabiausia ir nepakenčiamiausia, ką turime, tačiau daugiau nieko nėra. Privalai manim patikėti. Gyvenimas — mįslė, o jie — įminimas. Jei iš viso egzistuoja koks nors atsakymas, tai tas atsakymas — vaikai.

Pasiraususi rankinėje, Momo man paduoda servetėlę. Ar pravirkau pagalvojusi apie vaikus, ar apie tai, kad vakar jų iš viso neprisiminiau?

Skrydis iš Niujorko į Hitrou, 20.53: Adrenalinas visuomet padeda sėkmingai susidoroti su darbu, bet grįžtant namo prasideda pagirios prisiminus, kad buvai išvykusi. Namai. Pasijuntu susijusi su jais visa gyvastimi — kaip jie be manęs apsiėjo? — ir kartu skausmingai suvokiu stovinti nuošalėje: gyvenimas ten vyksta ir be manęs.

Kai būnu svetur, pasiimu nešiojamą kompiuterį ir per nuotolinio prisijungimo sistemą įsijungiu elektroninį paštą. Kažkur toli, pačiam Visatos pakrašty girdėti renkamas numeris. Po to kelios sekundės duslaus švokštimo ir traškėjimo, tada pypčiojimai, palydove sutrepsėję Stepą, atšoka nuo jo ir grįžta atgal. Nuotolinis prisijungimas. Ar ne taip aš bendrauju su savo vaikais? Paskambinu jiems, kai reikia, bet šiaip laikausi atokiai. Jei kada normaliai pabūnu su Emile ir Benu keletą dienų ir naktų iš eilės, apstulbstu pamačiusi, kokie jie siaubingai realūs ir gyvi. Visai ne tie droviai išsišiepę vaikučiai nuotraukoje, kurią nešiojuosi piniginėje ir ką tik rodžiau Momo. Manęs jiems reikia kaip vandens ar šviesos, jų poreikis triuškinamai paprastas. Jis neatitinka jokių teorijų, aiškinančių, kaip moterys turėtų organizuoti savo gyvenimą: tas teorijas knygose surašo tos, kurios niekada neturėjo savo vaikų, arba tos, kurios juos augino kaip aš — padedamos nuotolinio prisijungimo. Vaikai perkeičia tavo širdį: apie tai knygose nerašo. Sėdėdama verslo klasės pirmojoje eilėje su didele džino taure rankoje, krūtinėje jaučiu tą absurdišką organą, išsipūtusį ir sunkų it moliūgas.

Momo sėdi šalia manęs. Oro uoste pamačiusi mane bliaunant, asistentė pasidarė labai atidi ir rūpestinga; išsigandusi kažkokios nepažįstamos moters postringavimų apie gyvenimo prasmę, Momo nori kuo greičiau susigrąžinti įprastą Keitę, o ir man pačiai knieti vėl ja atvirsti.

— Keite, pasikeiskime: aš jums duosiu savo Harvard Business Review, o jūs man savo Vanity Fair, — pasiūlo Momo, rodydama man pilku nuobodžiu šriftu atspausdintą priedą.

— Ar čia yra Džonio Depo nuotraukų?

— Ne, bet užtat yra baisiai įdomus straipsnis apie kūno judesių valdymo taisykles per pristatymą. Atspėkite, kokia pirma taisyklė?

— Atsekite dar porą palaidinės sagų, kad neatrodytumėte labai rimta!

— Ne, Keite, rimtai. „Pasistenkite, kad jūsų kūno judesiai atitiktų jūsų ketinimus kliento atžvilgiu“.

— Taip ir sakiau. Dar porą sagų. (Kodėl jaučiu tokį poreikį šią mielą, rimtą mergaitę išvaduoti nuo iliuzijų naštos? Gal nujaučiu, kad geriau tai padarysiu aš, negu kad jas sutryps vyrai.)

Kitapus praėjimo sėdinti susirūpinusi juodaplaukė duksliu rožiniu megztuku stengiasi nuraminti klykiančią mažylę. Ji atsistoja ir ima kūdikį čiūčiuoti. Vėl sėdasi ir bando besiblaškančią vaiko galvutę priglausti sau prie peties; galiausiai pasikelia megztinį ir pasiūlo jai krūtį. Greta sėdintis kostiumuotas ponas tik dėbteli į krūties riedulį ir mikliai puola į tualetą.

Egzistuoja mažai težinomas Visuotinis Kūdikių Verksmo dėsnis: juo labiau sutrikusi ir pasimetusi motina, juo garsiau klykia vaikas. Net neapsidairiusi galiu įvertinti monotoniško staugimo poveikį mano bendrakeleiviams. Visas lėktuvo salonas traška valdomo pasipiktinimo išlydžiais: vyrai, bandantys dirbti, vyrai, norintys pailsėti, moterys, kurios galbūt mėgaujasi paskutinėmis laisvės valandomis ir nenori nė galvoti, kas jų laukia namie, moterys, graužiamos kaltės dėl namie paliktų vaikų.

Motinos veide matyti man puikiai pažįstama išraiška. Du penktadalius jos sudaro pamišėliška atgaila („Atsiprašau, visų atsiprašau!“), o tris penktadalius — nepalaužiama narsa („Mes mokėjome už bilietus kaip ir jūs, o ji dar mažytė, tad ko iš jos norit?“). Mergytei vos du ar trys mėnesiai, dar netikri jos plaukučiai, švelnūs kaip pienės pūkas, vainikėliu supa galvytę, dailią ir gležnutę tarsi kiaušinio lukštas. Kai mergytė rėkia, melsvuose jos smilkinių įdubimuose matyti pulsas.

— Na ne, Laura, ne, brangute, mamytei skauda, — sudraudžia mama, kai kūdikis iš visų jėgų timpteli ilgus, juodus jos plaukus. Mano širdį perveria Beno ilgesys. Pervargęs jis irgi taip daro: kūdikių įniršis, kai jie negali užmigti, yra toks pat kaip alkoholiko, kuriam prieš nosį užtrenkiamos baro durys.

Momo šią sceną stebi kaip eilinė dvidešimtį peržengusi mergina: ji jos nesupranta ir bjaurisi. Patyliukais manęs klausia, kodėl moteris negali kūdikio nuraminti.

— Todėl, kad kūdikis nori miego, bet lėktuve per mažas slėgis, ir jai tikriausiai labai skauda ausytes. Vienintelis būdas išlyginti slėgių skirtumą — duoti jai ko nors atsigerti, tačiau ji labai pavargusi, todėl nepajėgia įsikibti į krūtį ir žįsti.

Išgirdusi žodį „žįsti“, Momo po savo Donna Karan pilku vilnoniu megztuku vos pastebimai su pasidygėjimu nusipurto. Sako, kad maitinimas krūtimi jai atrodo visiškai keistas.

Aiškinu jai, kad yra kaip tik priešingai:

— Iš tikrųjų tai gal vienintelė proga gyvenime aiškiai suvokti tikrąją savo kūno paskirtį. Aš sėdėjau gimdymo skyriaus palatoje, Emilė ėmė kuistis, man ėmė bėgti pienas ir staiga supratau: esu žinduolis!

— Kaip šlykštu, — sako Momo.

— Visai ne šlykštu, o labai jauku ir ramu. Visą gyvenimą mes stengiamės užgniaužti dar išlikusius instinktus, o šis — kaip ten dainuoja Kerolė King — „Ak, aš dabar jaučiuosi moterim“.

Nederėjo man uždainuoti. Moteris rožiniu megztuku išgirdo ir dabar, aišku, galvoja, kad aš šaipausi iš jos viešo Motinos Žemės vaidmens. Bandau taisyti padėtį draugiškai jai nusišypsodama, atseit, „nesijaudinkite, man irgi taip buvo“, tačiau visai pamirštu, kad vilkiu uniformą. Matydama mano kostiumėlį ir nešiojamą kompiuterį, ji mane tikriausiai palaiko bevaike prieše ir žvilgsniu perveria mane kaip kulka.

Reikėtų pabandyti nors kiek nusnūsti, tačiau mintys galvoje kibirkščiuoja audros žaibais. Galvodama apie Džeką, jaučiuosi... kaip aš jaučiuosi? Jaučiuosi idiotiškai — pagaliau, kas jis per vienas, ko iš manęs nori arba ko aš iš jo noriu? Nors stipriausiai jaučiu susijaudinimą, tarsi atsidūrusi apsuptyje. Mano širdį apsupęs ginkluotas būrys šaukia, liepia man išeiti aukštyn pakeltomis rankomis. Kartais norisi pasiduoti. Bet prisimenu vaikus, kurie, kaip tie pelėdžiukai Beno knygutėje, laukia iš medžioklės grįžtančios mamytės. Šitą nelemtą knygiūkštę visą moku atmintinai.

„Tada pelėdžiukai užsimerkė ir panorėjo, kad jų mamytė Pelėda sugrįžtų. IR JI SUGRĮŽO. Tyliai ir nepastebimai pro medžių viršūnes nėrė žemyn pas savo Sarą, Persį ir Bilą.

— Mamytė! — ėmė šaukti vaikai, suplazdenę sparnais šoko ir straksėjo ant savo šakos.

— KAS PER ŠĖLSMAS? — paklausė mama Pelėda. — Juk žinojot, kad grįšiu.“

— Momo, kaip manai, gal mums dar pasiimti džino? Man atrodo, kad esu labai nutolusi nuo savo sąžinės.

Kybodama aukštai virš Atlanto kuriu laiškelį Džekui, kuriuo grąžinčiau mūsų santykius į normalias vėžes.

13.05

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Nors ir nesu pratusi, kad mane girtą nurenginėtų nepažįstamas vyriškis...

Per daug vėjavaikiška. Ištrinti. Reikia grįžti prie įprasto dalykinio stiliaus.

13.11

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Turėdama galvoje mūsų paskutinį susitikimą, svarsčiau apie galimybes laikinai padidinti fondo apyvartą. Jei dar turėtumėte pageidavimų...

Jei jiems manęs prireiktų...

Su didžiausiu malonumu...

Jūs žinote, kad išsinerčiau iš kailio...

Svarsčiau apie tam tikras galimybes, kuriomis būtų smagu pasinaudoti...

Velnias.

13.22

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Džekai, norėčiau pasakyti, kaip vakar netinkamai elgiausi, ir tikiuosi, kad šis laikinas nukrypimas nepakeis mūsų profesinių santykių, kuriuos labai vertinu. Įvykius prisimenu miglotai, bet noriu tikėtis, kad nepridariau didelių nemalonumų, kai taip maloniai grąžinote mane į viešbučio kambarį. Suprantama, viliuosi, kad tai neturės jokios įtakos jūsų sandoriams su EMF, kuriam išliekate nepaprastai vertinamu klientu.

Nuoširdžiai jūsų,

Katerina

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Kai Jungtinėse Valstijose moteris pabučiuoja vyrą į lūpas ir kviečia kartu su ja vykti į negyvenamą salą, kurią tau pačiam patiki išsirinkti, iš tiesų atsiranda prielaida profesiniams santykiams pasikeisti, nors gal Britanijoje tai klasikinis klientų aptarnavimo metodas, įtrauktas į verslo magistrų ruošimo programą?

Vakaras Sinatra Inn buvo nuostabus. Prašau nesigėdyti dėl kambario viešbutyje: visą laiką buvau užsimerkęs, ponia, išskyrus tą momentą, kai jūs paprašėte išimti kontaktinius lęšius. Kairė jūsų akis žalesnė.

Kai grįžau namo, per televizorių rodė „Bučą Kasidį“. Keite, ar prisimeni pabaigą, kai abu herojai slapstosi nuo policijos, o jų apsupęs laukia Meksikos policijos būrys? Pasmerktieji žino, kad viskas baigta, tačiau vis tiek išbėga atsišaudydami. Staiga pagalvojau, kad mes įklimpom.

Džekas

Nepamiršti

Vaikų pripučiamos pilies, triušių formeles blanmanzė, vyro.

Pamiršti kuo greičiau

Tave, Tave, Tave!

18 Motinystės teismas

Kad ir kada moteris stotų prieš Motinystės teismą, jai vis neišeina gerai pasirodyti. Sunku pasakyti, ką ji daro ne taip. Štai įeina į salę, paruošusi gynybos argumentus ir svarias priežastis pasiaiškinimui, kodėl ji dirba, kaip tai naudinga jai pačiai ir vaikams, triuškinančią Glorijos Stainem citatą apie tai, kad nė vienam vyrui nėra kilęs klausimas, kaip suderinti tėvystę ir karjerą. Bet kai tik atsistoja teisiamųjų suole, visi pasiteisinimai subyra į dulkes. Jai atrodo, kad taip yra dėl to, jog iškviečia ją naktį, kai miega; suprantama, protas tada nebūna šviesiausias. Veikia ir teismo salė. Ji tvanki, ąžuoliniais paneliais išmuštomis sienomis, pilna juodai apsirėdžiusių gedulingų žmogystų su perukais ir sukelia įspūdį, tarsi parodymus duotum didžiuliam karste, o aplink sustoję laidojimo biuro darbuotojai laukia, kol išsikasi sau duobę. Be to, ji negali pakęsti teisėjo. Jam ne mažiau kaip šešiasdešimt penkeri ir dar priekurtis.

— Katerina Redi, — griausmingai skelbia jis, — šiąnakt stojate prieš Motinystės teismą kaltinama tuo, kad palikusi Londone sergantį vaiką, išskridote komandiruotėn į Jungtines Amerikos Valstijas. Koks jūsų atsakymas į kaltinimą?

O Dieve, tik ne tai.

— Aš palikau Londone karščiuojančią Emilę, tai tiesa, jūsų prakilnybe. Bet jei būčiau pasitraukusi, kai liko tiek mažai laiko, Edwin Morgan Forster daugiau niekada man nebebūtų patikėjęs tokio didelio sandorio.

— Kokia motina palieka sergančią dukrą? — akmeniniu veidu klausia teisėjas.

— Aš, bet...

— Kalbėkite garsiau!

— Aš, jūsų prakilnybe. Taip, palikau sergančią Emilę, tačiau žinojau, kad ji gydoma, gėrė antibiotikus, ir kol buvau išvykusi, tikrai kasdien telefonu kalbėdavausi su ja, o jos gimtadieniui planuoju surengti pobūvį su baseinu ir nuoširdžiai tikiu, kad motinos turi būti pavyzdžiu savo dukroms ir... ir aš ją tikrai labai myliu.

Iš vietos pakyla kaltintojas ir, rodydamas į kaltinamąją, pareiškia:

— Ponia Šatok, teismui žinoma, jog jūs savo kolegei, panelei Kendisei Straton, esate prisipažinusi, kad po vaikų atostogų pagaliau išsivadavusi iš šeimos ir grįžusi į darbą pajutote, jūsų pačios žodžiais tariant, „beveik orgazminį palengvėjimą“. Ką į tai atsakysite?

Moteris nusijuokia. Juokas slogus ir pilnas kartėlio.

— Tai baisi neteisybė. Žinoma, malonu būti ten, kur tau iš paskos niekas nelaksto šaukdamas „Mamyte, kakučio!“ Šito neneigiu. Kontoroje bendradarbiai, matydami, kad esi užsiėmusi, nepaprašys skrebučių, ledų ant pagaliuko arba aukštyn patempti smunkančias kelnaites. Jei tai, kad darbe surandi atilsį, yra blogai, tada atsiprašau: prisipažįstu kalta pagal visus man pareikštus kaltinimus.

— Ar jūs pasakėte „kalta“? — atkunta teisėjas.

— Kaip argumentus gynybai, — tęsia moteris, — prašau įskaityti faktus, kad Šv. Dovyde pastačiau tris smėlio pilis ir leidau Emilei į mano plaukus pinti krabų aiženų, kurias ji vadino undinėlės brangakmeniais. Be to, dainavau visas dainas ir visiems tepiau sumuštinius. Kasdien sutepdavau dviejų rūšių sumuštinių, nors jie visąlaik šlamštė tik traškučius.

— Ponia Šatok, — užriaumoja teisėjas, — gal malonėsite tik atsakyti į kaltinimus. Jūs kalta ar nekalta? Pajūrio pramogos Motinystės teismo nedomina.

Moteris pakreipia galvą, ir jos akys šelmiškai, kone maištingai blyksteli:

— Ar egzistuoja Tėvystės teismas, milorde? — klausia ji. — Kvailas klausimas, iš tiesų. Jūs tik pagalvokite, kiek laiko prireiktų išnagrinėti kalnus susikaupusių bylų. Aibės vyrukų, kurie pakeliui į namus užsuka į alaus barą ir grįžta tik tada, kai vaikai jau suguldyti, ir taip, na, jau gerus du tūkstančius metų?

— Tylos! Prašau tylos! Jei ir toliau taip elgsitės, ponia Šatok, būsiu priverstas liepti jus išvesti į kamerą.

— Būtų puiku. Galėčiau nors išsimiegoti.

Teisėjas trinkteli plaktuku į stalą. Kas akimirką jis didėja, jo seną išbalusį veidą tarsi kraujas paskui švirkšto stūmoklį užlieja raudonis. Kaltinamoji vis labiau ir labiau traukiasi. Jau didumo sulig Barbe ji užsiropščia ant kaltinamųjų suolo atbrailos ir netvirtai stovi, svyruodama ant aukštakulnių batų. Ji sušunka teisėjui, bet jos balsas primena graužiko cypimą:

— Na gerai, norite sužinoti teisybę? Taip, aš kalta. Neįtikėtinai, neurotiškai, patologiškai kalta. Klausykite, atsiprašau, bet man jau laikas eiti. Dėl Dievo meilės, ar nematot, kiek valandų?

19 Meilė, melas ir pinigai

Ar galite užuosti, kad mylimas žmogus jus apgaudinėja? Esu tikra, kas Ričardas gali. Kai grįžau iš Niu Džersio, mano vyras man pasidarė nepaprastai dėmesingas. Kol aš mirkau vonioje, stengdamasi pamiršti kelionę, jis sėdėjo ant krašto, primygtinai siūlėsi nutrinti man nugarą, ir gyrė mano šukuoseną, kuri jau treji metai tokia pat. Ir vis žiūrėjo, žiūrėjo į mane įsmeigęs akis, tarsi norėdamas kažką prisiminti, suvokti, kas manyje nebe taip, o žvilgsniams susitikus greitai nusisukdavo. Pirmą kartą mes drovimės vienas kito; liepos mėnesį švęsime septynerių vedybinio gyvenimo metų sukaktį, bet staiga tapome pabrėžtinai mandagūs, tarsi kviestiniams pietums susirinkę svečiai.

Kol Ričis apačioje užrakinėja duris, greitai šmurkšteliu į lovą ir, norėdama išvengti sekso susitikimo proga, apsimetu kietai mieganti. Guliu šalia jo, o po užmerktų akių vokais it kino ekrane bėga kaltės, darbo, geismų ir pirkimų montažas: duona, ryžių pyragėliai, Džeko šypsena, tuno konservai, fondo grynųjų pinigų kiekio patikrinimas, obuolių sultys, kažkokie bulvių skanėstai (paklausti Paulos), ataskaitų lapai, amerikietišku akcentu tariamas žodis „pabučiuok“, agurkai, blanmanžė triušis, žalia želė žolei.

Auštant, kai mudu pagaliau pasimylime, ir virš mūsų lovelėse pradėjus bruzdėti vaikams, aš pajuntu galingą godaus savininko jėgą — mano vyro viduje tūnojusį ir ūmiai prasiveržusį teritorijos gynimo poreikį, norą įsmeigti savo vėliavą ir susigrąžinti mane. Tam tikra prasme džiaugiuosi, kad jis mane susigrąžino; tai ne taip baugu, kaip leistis į svetimą kraštą su jo keistais papročiais ir nepažįstamais simboliais.

Ričardui ant manęs tebedrybsant, į kambarį klykaudami įbėga vaikai. Emilė, pamačiusi mane sugrįžusią, iškart paprastai, tyrai apsidžiaugia, bet po kelių akimirkų džiaugsmą užtemdo papūstos lūpos ir pavydus, Otelo vertas žvilgsnis. Benas iš laimės paleidžia dūdas ir minkštai klesteli ant sauskelnėmis apmauto užpakaliuko: mažas kūnelis nebeatlaiko užplūdusių jausmų svorio. Juodu susiropščia pas mus į lovą, Emilė raitomis apžergia Ričio krūtinę, o Benas kniūbsčias šliopteli ant drėgnos kryžiaus pavidalo dėmės, kurią ant mano nuogo kūno ką tik paliko jo tėvas. Iš labai arti žiūrėdamas į mano veidą, vaikas baksnoja pirštuku visas iš eilės jo dalis:

— Akytės.

— Akytės, geras berniukas.

— Niosytė.

— Nosytė, teisingai, Benai, protingas berniukas. Ar mokeisi žodžių, kol mamytės nebuvo namie?

Plonas tarsi pieštukas vaiko smilius stabteli tarp mano krūtų.

— O štai čia, jaunuoli, — sako Ričardas, pasilenkdamas virš mūsų ir švelniai nustumdamas sūnaus rankutę, — yra moters krūtinė, ir tavo mamai priklauso ypatingai dailus egzempliorius.

— Mamytė panaši į mane, ar ne? — reikliai klausia Emilė, ropšdamasi ant manęs ir nustumdama Beną ant pilvo, kurio minkštas kupolas dar mena išnešiojęs juos abu.

— Mane, — linksmai atsiliepia Benas.

— Mane, mane! — vienas per kitą grūsdamiesi rėkia vaikai, kol motina pradingsta po savo kūnu ir krauju.

Manau, kad kiekviena moteris, turinti vaiką, tam tikra prasme jau yra sulaužiusi ištikimybę vyrui. Gūžtoje atsiradusi naujoji meilė tokia besotė, kad senajai lieka tik kantriai laukti byrančių trupinių, kurių nesuris godusis gegužiukas. Antras vaikas suaugusiųjų meilę suvaržo dar stipriau. Stebuklas, kad aistra iš viso išgyvena, o dažniausiai tais pirmais vaiko gyvenimo metais ji žūva, nustelbta bemiegių naktų.

Grįžusi iš kelionės, pirmosiomis valandomis ir dienomis sau prisiekinėju, kad tai jau paskutinis kartas. Mano gyvenimo šūkis — neva dirbti Sityje yra tik vienas iš galimų variantų ir vaikams jis nedaro jokios žalos, — atsigręžia į mane tikruoju veidu ir pasirodo esąs gryniausia fikcija. Emilei ir Benui reikia manęs, būtent manęs. O taip, jie dievina Ričardą, bet jis tik jų žaidimų draugas, nuotykių bendrininkas, o aš visai kas kita. Tėvelis — vandenynas, o mamytė — uostas, saugus užutekis, kuriame prisiglaudę jie įgauna drąsos leistis į vis tolimesnes keliones. Bet aš puikiai suprantu, kad nesu joks uostas, ir kartais, kai viskas krinta iš rankų, guliu ir galvoju: esu tik laivas, naktyje praplaukiantis pro žuvėdromis klykiančius savo vaikus.

Taigi išsitraukiu skaičiuotuvą ir vėl imu sumuoti. Jei mesčiau darbą, galėtume parduoti namą, grąžinti kreditą už namo pirkimą ir remontą, kuriam nebuvo galo, kai pastebėjome, kad nuo pamatų sienomis kyla drėgmė ir gavome siaubingą yrančio namo būklės įvertinimą. („Jums reikia tvirto pagrindo, brangute“, — pasakė statybininkas.) Šventa teisybė. Išvažiuotume iš Londono, nusipirktume namą su padoriu sodu, gal Ričiui pavyktų susirasti architektūrinių užsakymų, pažiūrėčiau, gal ir aš galėčiau dirbti ne visą darbo dieną. Jokių atostogų užsieniuose, taupumo programa, gaučiau pažaboti batų pirkimo aistrą.

Kartais kone iki ašarų susigraudinu, įsivaizduodama save: taupą, atsakingą namų šeimininkę, kokia galėčiau būti ir žinau, kad tikrai būčiau. Tačiau pagalvojus, kad po tiek metų savarankiško uždarbio nebeturėsiu savo pajamų, darosi baugu. Savi pinigai man reikalingi kaip savi plaučiai. („Vargšė tavo mama, ji niekad neturėjo tiek pinigų, kad galėtų pabėgti“, — sakė tetulė Filė, nosinaite šluostydama man veidą.) Ir kaip aš ištverčiau visą dieną viena su vaikais? Vaikų reikmėms nėra galo. Gali į juos pilti ir pilti meilę bei kantrybę, o kada tau kas nors pasakys, kad jau pakanka? Niekada. Jų niekada neužteks. Kad galėtum šitaip atsidavusiai tarnauti, reikia kažką savyje užslopinti. Žaviuosi moterimis, kurioms tai pavyksta, tačiau man vien nuo tos minties rankas kojas pakerta. Niekam šito negalėčiau prisipažinti, bet man atrodo, kad atsisakyti darbo būtų tas pats, kas dingti. Tapti viena iš tų kažkur dingusių žmonių, kurių paieškos skelbimais su nuotraukomis nukabinėti Britanijos pašto skyriai. Tai moterys, kurios pragaišo tarp savo vaikų ir daugiau niekada nebepasirodė. Todėl kai pora mano atžalų stryksi ant jas išauginusio kūno ir šaukia „Mane!“, mano vidinis balsas atsiliepia: „Ne, mane“.

7.42 ryto: Išsiruošti iš namų tikras pragaras. Emilė pareiškia, kad visi trys mano pasiūlyti aprangos variantai jai netinka. Matyt, dabar jos mėgstamiausia spalva geltona.

— Bet juk visi tavo drabužėliai rožiniai.

— Rožinė — kvaila.

— Liaukis, brangioji. Mamytė tuoj užmaus tau sijonuką. Toks gražus sijonukas.

Ji tėkšteli man delnu, vydama šalin:

— Aš nenoriu rožinio. Rožinė šlykšti!

— Nekalbėk su manim tokiu tonu, Emile Šatok. Maniau, kad per artėjantį gimtadienį tau sukaks šešeri, o ne dveji.

— Mamyte, taip kalbėti negražu.

Ir kaip pasiūlysite kalbėti su vaiku, kuris per 20 sekundžių iš kaprizingo Džono Makinrojaus virsta griežta etikos profesore? Išeidama šaukiu kaži kur tūnančiam Ričardui, kad nepamirštų pakviesti meistrą indaplovei. Paulai įteikiu reikalingų pirkinių sąrašą ir visus savo grynuosius, pasitikrindama, ar nepamiršau keturis kartus ištarti „prašau“. Kai pagaliau pasiekiu duris, laiptų viršuje stovinti Emilė pravirksta. Žvelgiant iš prieškambario gilumos, ji panaši ne į sparnuotą furiją, o į mažytę nuliūdusią mergytę. Jaučiu, kaip pyktis bliūkšta ir jo vieton plūsteli atgaila. Grįžtu, nusimetu švarką, kad ant jo neliktų sraigės takelį primenančių snarglio pėdsakų, ir apkabinusi priglaudžiu ją prie savęs.

— Mamyte, ar tu buvai Empėsto dangoraižy?

— Kur?

— Aš noriu su tavim nuvažiuoti į Empėsto dangoraižį.

— A-a, Empair Steit dangoraižis. Taip, brangute, kada nors, kai paūgėsi, mamytė būtinai tave tenai nusiveš.

— Kai man sueis septyneri?

— Taip, kai tau sueis septyneri.

Ir jos veidelis, kaip dangus po audros, kaipmat išsigiedrija.

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Gegužį didžiųjų konsultantų susiėjimas. Stop.

Būtinas stebuklingos fondų valdytojos iš Britanijos dalyvavimas. Stop.

Centrinėje stotyje nuostabus austrių baras. Stop.

Ar gali praryti tuziną austrių? Aš — ne. Stop.

14.30: Kings Kroso stotyje sėdu į Jorko traukinį ir važiuoju į konferenciją. Galvoti apie Džeką leidžiu tik du kartus per valandą — neįtikėtinos savidrausmės veiksmas, truputį pagadintas to, kad pasiskirtą dozę išeikvoju, traukiniui dar nepajudėjus iš stoties. Prisimenu, kaip Sinatra Inn jį bučiavau, kaip jis bučiavo mane, ir užliejusi kaitra išlydo mane iki pat šerdies. Jaučiuosi lyg pripilta aukso.

Traukinys sudreba ir vaitodamas pajuda iš savo guolio. Ant stalelio išsidėlioju daiktus: pagaliau galiu ramiai pasėdėti ir vartydama laikraščius atsipūsti. Antrame puslapyje antraštė: „Kodėl antras vaikas gali sugriauti karjerą?“ Šito jau tikrai neskaitysiu. Galiu Dievu prisiekti, kad gimus Emilei kiekvieną mėnesį pasirodo vis naujas tyrimas, įrodantis, kad vaikas žlugdo mano darbo perspektyvas arba — o tai dar skausmingiau — kad mano darbas žlugdo vaiko ateitį. Kad ir kaip suksi, vis tiek liksi kalta.

Todėl atsiverčiu moterų skyrelį ir imu pildyti anketą apie stresą.

Ar jus kamuoja:

a) nemiga?

b) irzlumo priepuoliai?

Dėl Dievo meilės, kas čia dabar? Prakeiktas mobilusis. Iš kontoros skambina Rodas Taskas.

— Keite, girdėjau, kad pristatymas su Mū Mū praėjo puikiai?

— Momo.

— Aha. Manau, kad jums, mergaitės, gerai sekasi kartu dirbti — gal nuskinkite dar keletą etiškų sąskaitų.

Rodas sako, kad jam reikia patekti į Selindžerio laikmeną. Bet negali įeiti į mano kompiuterį. Reikia slaptažodžio.

— Beno sauskelnės.

— Saus... Pakartok, kokios sausumos, Keite?

— Ką?

— Sausumos. Na, žemės, kuriose maža drėgmės, ar ne?

— Ne, sauskelnės, tai tokios... firmos pavadinimas.

Kada paskutinį kartą skaitėte knygą:

a) šį mėnesį,

b) neskaičiau nuo...

Vėl mobilusis. Mama.

— Tu labai dabar užsiėmusi, Keite?

— Ne, mama, galim kalbėtis.

Atremiu galvą į atlošą ir nusiteikiu ilgam pokalbiui. Vargu ar galėčiau mamai paaiškinti, kad žodžio „užsiėmusi“ prasmė nebe ta, kuri buvo jos laikais. „Užsiėmusi“ nereiškia, kad rytą praleidau rankom skalbdama ir skalaudama baltinius, tepdama vaikams sumuštinius su sūriu ir marinuotais agurkais, o paskui parsivedusi juos iš mokyklos. Žodis „užsiėmusi“, palyginti su mano vaikystės laikais, labai išsiplėtė. Jis pasidarė globalus.

Jei per parą nuo jos skambučio aš neatskambinu atgal, mama įtaria ką nors negero. Sunku paaiškinti, kad vienintelė galimybė paskambinti yra kaip tik tada, kai nieko blogo nevyksta. Pas mane didžiąją laiko dalį siaučia audros, ir tik protarpiais orai netikėtai nurimsta.

Mama sako tik norinti sužinoti, kaip Emilei einasi mokykloje, kai išvyko jos draugė Ela.

Sunkus atvejis. Nė nežinojau, kad Ela išvyko. Kai pradėjau ruoštis baigiamajam pristatymui, mokykla nebesidomėjau.

— A, puikiai. Tikrai, jai viskas gerai. Ir puikiai sekasi baletas.

Traukinys įvažiuoja į tunelį, ir ryšys nutrūksta.

Po krūtine vis stipriau maudžiantis kamuolys nebeleidžia susikaupti prie streso anketos. Kada pradėjau meluoti mamai?

Turiu omeny ne tuos netiesos sakymus, kurie mamos-dukters santykiuose yra neišvengiami — „vėliausiai vienuoliktą, niekada nesu ragavusi, tris kokakolas, bet juk visos jais dėvi, jis miegojo ant grindų, taip, Debos draugas, ne, sąskaitoj skolos nėra, išpardavime, taip, ir visai pigiai, puikiai — geriau būti negali“.

Ne, galvoj turiu ne tokį melavimą – jis tėra tik noras vienai kitą apsaugoti. Kol esi maža, motina stengiasi užstoti tave nuo gyvenimo skersvėjų, nes galvoja, kad esi dar nepatyrusi ir nesuprasi. O kai pasensta mama, tu ją užstoji, nes ji per sena, kad atlaikytų naujus širdies skausmus. Gyvenimo kreivė atrodo taip: nori žinoti, žinai, nenori žinoti.

Turiu galvoje ką kita: kad meluoju motinai apie savo pačios motinystę. Sakau jai, kad Emilė nesikankino dėl geriausios draugės išvykimo, nors pati apie tai nė girdėt negirdėjau. Verčiau tegu mama mano, kad man nesiseka darbe, negu sužino, kad nepažįstu savo vaikų. Ji galvoja, kad gyvenime turiu viską ir labai manimi džiaugiasi. Tad ar galiu pasakyti tiesą? Būtų tas pats, kaip sužinoti, kad, Pelenei atvykus į rūmus, princas ją paskyrė kuopti židinių.

Viešbutis „Cloisters“, Jorkas, 19.47: Vėl skambinu mamai. Ji dūsta. Švelniai priremta prie sienos prisipažįsta, kad taip, pastarosiomis dienomis truputį negaluojanti; išvertus iš motinų kalbos, tai reiškia, kad jai nutirpo rankos, kojos ir šlubuoja gyvybiškai svarbūs organai. O Dieve.

Net nepadėjusi ragelio, renku savo sesers Džiulės numerį. Džiulė gyvena prie pat mamos. Atsako Stivenas, jos vyriausiasis, ir sako, kad mama žiūrinti serialą „Karūnavimo gatvė“, tačiau jis ją tuoj pakvies.

Niekaip negaliu priprasti prie pasikeitusio Džiulės tono: kupinas susižavėjimo jaunesniosios sesutės švebeldžiavimas pastaraisiais metais prisipildė įtampos ir nuoskaudų; kai tik mudvi kalbamės, man vis atrodo, jog jai knieti išlieti pagiežą, tokią didelę, kad jos beveik neįmanoma išsakyti.

Aš ištrūkau iš namų, o Džiulė pasiliko. Dvidešimt vienerių pastojo, ištekėjo ir iki dvidešimt aštuonerių pagimdė tris vaikus, o aš — ne. Džiulės vyras elektrikas, mano — architektas. Nuo Džiulės namų iki motinos — mylia kelio, ir ji kas antrą dieną stengiasi mamą aplankyti, o aš — ne. Džiulė naginga, papildomai užsidirba siūdama užuolaidėles ir gamindama baldelius vietinei lėlių namus gaminančiai firmai, o aš, turėdama gerą galvą, rankomis nedirbu. (Atvirai sakant, klientų pinigus tikriausiai netiesiogiai investuoju į Tolimųjų Rytų siuvimo įmones, Džiulės darbdavį stumiančias iš jo verslo.) Džiulė užsienyje buvo tik kartą — Riminyje, ir oras pasitaikė prastas, — o aš dažnai skrendu į užsienį, po du kartus per savaitę. Nė viena iš mudviejų dėl to nekalta, tačiau dabar aš ir mano sesuo tarsi skęstame neišsakomų abipusių priekaištų liūne.

Klausiu Džiulės, ar ji nemano, kad mamai reikėtų nueiti pas gydytoją, ir ji atsidūsta giliai, iš širdies, tarsi medžius raunantis uraganas:

— Mama manęs neklausys, — sako ji. — Jei taip nerimauji, tai gal atvažiuok čia ir pati jai paliepk.

Bandau paaiškinti, kiek turiu darbią, tačiau Džiulė mane pertraukia:

— Be to, tai ne liga. Mama labai susinervino, kad pas ją ėmė vaikščioti kažkokie vyrai. Sakė, kad nori atgauti tėvui kadaise paskolintus pinigus.

— Kodėl tu man nieko nesakei?

Iš sesers svetainės ataidi liūdna „Karūnavimo gatvės“ melodija. Vaikystėje mudviem su Džiule ta muilo opera labai patikdavo: kadaise įnirtingai pešdavomės, nepasidalydamos meile Rėjui Lengtonui, mechanikui tamsiais garbanotais plaukais, kol jis pakliuvo po vienu iš savo automobilių. To serialo nežiūriu jau dvidešimt metų.

— Atsakiklyje palikau porą pranešimų, Keite, — sako sesuo, — bet juk tu nebūni namie, ar ne?

20.16: Konferencijos tema — interneto verslininkai, arba kas iš jų beliko. Paaiškėjo, kad vyrukai, įtikinę Sitį, jog sugeba numatyti ateitį, paprasčiausiai tauškė vėjus. Nepatikėsite, kiek rizikos kapitalo išmesta bendrovėms, planavusioms internete prekiauti garsių dizainerių drabužiais. Tačiau spėkite, kas iš viso to išėjo? Žmonės mieliau eina į parduotuves, nes ten gali juos pasimatuoti. (Fondų valdytojos moterys nusvilo daug mažiau. Mes geriau sugebame įvertinti rizikos laipsnį ir todėl abejotinoms akcijoms išleidome gerokai mažiau negu kolegos vyrai. Žmonės kalbėjo, kad mums pasisekė. Nesutinku. Manau, kad tai mums įgimta: mėgstame spintelėje laikyti būtiniausių maisto produktų atsargą, kad turėtume kuo pamaitinti jauniklius, jei prie urvo angos tykos kardadantis tigras.)

Prieš vakarienę iškraustydama savo lagaminą, randu didelį voką, ant kurio Ričardo užrašyta „Neatplėšti iki sekmadienio!“ Atplėšiu. Jame man skirti atvirukai Motinos dienos proga. Viename — raudonais dažais išteptų Beno delnų atspaudai. Skausmingai nusišypsojau, įsivaizdavusi, kiek aplink buvo netvarkos. Emilės atviruke nupiešta aš. Su karūna ant galvos, rankose laikau žalią katę ir esu tokia aukšta, kad nustelbiu net šalia stovinčius rūmus. Atviruko viduje Emilės ranka išvedžiota: „Aš myliu savo mamytę. Ta Meilė Ypatinga nuo jos mano šerdutė ima žėRėti ir lobis atsyranda“.

Neįtikėtina. Visai pamiršau Motinos dieną. Mama man niekada neatleis. Skambinu į registratūrą:

— Gal galite pasakyti „Interfloros“ numerį?

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Ar atvyksi į NJ? Ar man atskristi? Stop.

Galvoju apie tave. Stop.

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Nereikia. Stop.

Nepamiršti

Sutaisyti indaplovę. Laiptų kilimas? Suderinti fondų pervedimus be kliūčių. Paskambinti Džilei Kuper-Klark. Prašymo forma dėl Beno priėmimo į lopšelį? Surasti mokyklą Emilei — TUOJ PAT! Čekis už baletą. Priminti Ričiui, kad išimtų grynų pinigų auklei. PINIGAI CHUANITAI! Pakeisti kompiuterio slaptažodį. Paulos gimtadienis — BMW? Bilietai į Džordžo Maiklo koncertą? Poilsio diena spa centre, aromatinė atsipalaidavimo pagalvėlė. Paskambinti tėčiui ir rimtai pasikalbėti apie skolas. Surasti laiko aplankyti mamą. Nusipirkti Sinatros CD. Atminčiai gerinti: ženšenį ar tą kažin kokį ginkgo biloba?

20 Tokie mes buvome

3.39 ryto: Mus pažadina durų skambutis. Tai Robas, kaimynas, gyvenantis už dviejų namų. Sako išgirdęs triukšmą ir pamatęs prie mūsų mašinos būrelį vaikėzų; bet kai sušukęs, jie išsilakstę. Ričardas išeina apžiūrėti žalos. Šoninis langas iškultas, per visą galinį žaibu šakojasi įskilimas. Signalizacija, žinoma, nesuveikė. Signalizacija, kurią šiaip įjungia katės atodūsis, per tikrą įsilaužimą beviltiškai tyli.

Ričardas eina lipnia juosta užklijuoti stiklų, o aš skambinu visą parą dirbančiai įstiklinimo tarnybai „Prontoglass“.

— Atsiprašome, jums teks palaukti atsakymo — labai apkrauta linija. Prašome palaukti, kol jus sujungsime.

Apkrauta? Kas ją, po šimts, apkrovė ketvirtą valandą ryto?

— Jei žinote jums reikalingą vidaus telefono numerį, spauskite vienetą. Jei norite kalbėtis su operatoriumi, spauskite dvejetą.

Paspaudžiu 2.

— Prašome palaukti, kol jus sujungsime, į jūsų skambutį netrukus atsakys. Ačiū, kad paskambinote „Prontoglass“. Jei norite kalbėtis su operatoriumi, spauskite trejetą.

Paspaudžiu 3.

— Atsiprašome, šiuo metu į jūsų skambutį negalime atsakyti. Prašome paskambinti vėliau!

Pagalvoju, kiek laiko kasdien veltui sugaištame skambučiais aidinčiuose sujungimo laukiamuosiuose. Pragaras — tai ne kiti žmonės: pragaras — tai pastangos prasimušti iki kitų žmonių, septynias minutes klausantis lumzdeliu grojamo Vivaldžio. Nutariu apsirengti ir, nors dar labai anksti, imtis darbo. Dabar kaip tik patogu paskambinti į Tokiją. Tačiau kol tamsiame miegamajame grabalioju palaidinukės sagas, viršuje pasigirsta riksmas. Užlipus į viršų matau lovelėje stovintį Beną, reiškiantį didžiulį nepasitenkinimą jį išbudinusia pabaisa: priekaištingai atkištu smiliumi vaikas rodo į nematomą užpuoliką.

— Žinau, mielasis, žinau, negeri dėdės mus visus pažadino.

Benas toks išsigandęs, kad pats nebeužmigs. Iškeliu jį iš lovelės, paguldau ant šalia stovinčios sofos-lovos ir prigulu greta.

— Gū, — suaimanuoja kūdikis. — Gū!

Keliuosi, atnešu nušiurusią kengūriūkštę ir pakišu jam po pažasčia.

Kūdikiams tarp antakių yra stebuklinga vieta. Kai nuo jos pirštu žemyn perbrauki per nosytę, akutės kaipmat užsimerkia tarsi žmoguje būtų įtaisytos valdomos žaliuzės. Mano berniukas užmiega labai nenoriai, nes miegas atskiria jį nuo stebuklingai įdomaus pasaulio, ir tamsiai mėlynos akutės apsiblausia. Guliu šalia, stebėdama aplink sietyną sueižėjusį ir byrantį lubų tinką. Net mano būsto lubos nuo streso gavo egzemą. Įsivaizduoju, kad ir man kas nors pirštu glosto kaktą, ir abejingai glamžydama drabužius, smengu į neramų miegą.

6.07: Į Beno kambarį manęs pakeisti įeina Ričardas. Kūdikis tyso kniūbsčias, išsikėtojęs tarsi šuniukas. Su Ričių kalbamės pašnibždomis:

— Sakiau, kad nereikėjo pirkti Volvo, Keite.

— Tai aš kalta, kad kažkokie piemengaliai įsilaužė į mūsų automobilį?

— Ne, bet tokia mašina šiame rajone juos gundo, ar ne?

— Liaukis Riči, net kairiausi leiboristai nebemano, kad nuosavybė — tai vagystė.

Ričardas nusijuokia.

— O kas kadaise skelbė, kad nusikalstamumas — pelnyta bausmė neteisingai visuomenei?

— Aš to niekada nesakiau. Kada aš tai sakiau?

— Prieš nusipirkdama pirmą Golfą su pakeliamu stogu, ponia Engels.

Dabar mano eilė juoktis. Padrąsintas Ričis ima bučiuoti man plaukus ir tiriamai perbraukia per naktinių marškinių priekį. Stebėtina, kaip staiga sustandėja speneliai, net jei nebuvo jokio noro mylėtis. Ričis tempia mane žemyn ant Mikės Pūkuotuko kilimėlio, tik staiga Benas atsisėda tiesus kaip virbalas, nutvilko gimdytojus priekaištingu žvilgsniu ir rodo į save. (Ar jau minėjau, kad kūdikiai nusistatę prieš seksą? Atrodytų, turėtų jausti tam tikrą nostalgiją aktui, iš kurio atsiradę: tačiau ne, pasirodo, jie turi pavojaus sireną varžovams nubaidyti, kuri ima staugti, tarsi būtų laidais sujungta su liemenėlės sagtimi.) Ričis pastveria sūnų glėbin ir nešasi žemyn valgyti ankstyvų pusryčių.

Bandau vėl užsnūsti, bet į galvą lenda mintys apie tai, kaip mudu su Ričardu pasikeitėme. Susipažinome prieš penkiolika metų mokydamiesi universitete. Aš piketavau prie Bardays banko, o jis atėjo ten atsidaryti sąskaitos. Riktelėjau kažką apie Pietų Afriką — „Kaip jūs drįstate remti nežmoniškas santvarkas?“ — Ričardas priėjo prie mūsų, teisuolių, grupelės, ir aš jam įteikiau lankstinuką, kurį jis mandagiai perskaitė.

— Še tau kad nori, atrodo, tikrai liūdni dalykai, — tarė jis ir pakvietė mane išgerti kavos.

Dar nebuvau sutikusi tokio aristokratiško vyro, kaip Ričardas Šatokas. Jo klausydamasis galėdavai pamanyti, kad kalba senesnės kartos Kenetas Brana. Iš anksto žinodama, kad visi privačių mokyklų auklėtiniai emociniai nevėkšlos ir mulkiai, nemokėjau su juo elgtis, kai paaiškėjo, kad šis konkretus egzempliorius turi didžiules meilės atsargas. Kitaip negu mano idealistai draugai, Ričis nesiruošė išgelbėti pasaulio; jis darė pasaulį geresnį vien tuo, kad jame gyveno.

Pirmą kartą mylėjomės šeštą dieną po pažinties, kolegijos jam skirtame palėpės kambarėly. Pro stoglangį krito dulkėtas saulės stulpas, o Ričis, rimtai žvelgdamas į mane, nusegė ženklelį „Dviratininkai prieš atominę bombą“ ir tarė:

— Neabejoju, Keite, kad rusai ramiau miegos žinodami, jog išlaikei dviratininkės profesionalės egzaminą.

Ar anksčiau kada nors juokiausi iš savęs? Mat tą pavakarę nuskardėjęs kvatojimas buvo gargždus, užrūdijęs kaip iš užtvenkto šaltinio prasiveržusio upelio gurgėjimas. „Tavo juokas — kaip kartus Cadbury’s šokoladas, — sakė Ričardas, — nes jis tamsus, kartus, šiaurietiškas, ir man kyla noras tave suvalgyti“. Ir iki šiol tai mano mėgstamiausias garsas: jis mena laikus, kai Ričardas ir aš dar buvome mes.

Prisimenu, kaip mylėjau jo kūną, kaip maloniai jausdavau savo kūną šalia jo: kiekvieną aštrų kampą atitiko apvalumas, o jo stuburo slanksteliai priminė akmenines pakopas, vedančias į malonumų olą. Dienomis dviračiais važinėdavomės po pelkingas lygumas ir šaukdavome „Kalva!“, pajutę nors menkiausią kelio nuolydį ar įkalnę, o naktį tyrinėdavome kitus kraštovaizdžius.

Kai mudu su Ričių pradėjome miegoti kartu — būtent „miegoti“, o ne mylėtis, — gulėdavome lovos vidury, veidais atsigręžę vienas į kitą, jausdami šiltą kits kito naktinį alsavimą. Mano krūtys remdavosi į jo krūtinę, o mano kojos, iki šiol negaliu suprati kaip, įsipindavo tarp jo kojų tarytum undinės uodega.

Prisiminus mus, tada gulinčius lovoje, man prieš akis visada iškyla jūrų arkliukas.

Laikui bėgant ėmėme miegoti nusigręžę vienas nuo kito. Tą pirmąjį išsiskyrimą turbūt galima sieti su viena diena devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai Heal’s parduotuvėje nusipirkome didžiulę, plačią lovą. Vėliau, gimus pirmajam vaikui, prasidėjo mūšiai dėl miego. Iki lovos vos nuslinkdavome, ir nebebuvo kalbų apie linksmybes. Anksčiau nardę iš būdravimo į miegą taip pat lengvai, kaip nerdavome vienas į kitą, dabar ėmėme godžiai saugoti poilsio vietą. Pati buvau pritrenkta pamačiusi, kaip mano kūnas priešinasi bet kam, kas norėtų iš jo atimti dar likusias jėgas. Atsikišusio kelio ar alkūnės pakakdavo, kad įsipliekstų pasienio karas. Prisimenu, kad tada pirmąkart pastebėjau, kaip garsiai, ekscentriškai ir raiškiai čiaudo Ričis: Hap-ČY!, ir dar kartą: HAP-ČY!

Būdami studentai, traukiniu keliavome po Europą ir kartą nakvojome mažame Miuncheno viešbutyje. Išvydę savo kambario lovą, suvirtome ant jos leipdami iš juoko. Iš pažiūros lova atrodė dvigulė, tačiau nuklojus užtiesalą paaiškėjo, kad ją sudaro du atskiri čiužiniai, kuriuos jungė ir kartu skyrė plona medinė lentelė; dėl jos susieiti lovos vidury buvo ne tik nelengva, bet beveik neįmanoma. Tai buvo taip germaniška. „Tu būsi Rytų Vokietija, o aš — Vakarų“, — prisimenu, pasakė tada Ričis, kai gatvės žibintų šviesoje atsigulėme kiekvienas savo pusėje. Tada juokėmės, tačiau laikui bėgant ne kartą pagalvojau, ar ta Miuncheno sistema nebuvo pati tikriausia vedybų lova: praktiška, beaistrė, perskirianti tuos, kuriuos sujungė Dievas.

7.41: Po pusryčių Benas, vis dar pasipuošęs tarsi Džeksono Poloko ištapytu seilinuku, niekaip negali manęs paleisti. Vinstono taksi atvažiuoja manęs vežti į darbą, ir Paulai tenka vaiką plėšte nuo manęs atplėšti.

— Viskas gerai, meiluti, viskas gerai, — uždarydama duris, girdžiu Paulos balsą.

Sėdėdama ant galinės „Pegaso“ sėdynės, bandau skaityti Financial Times, kad prieš pristatymą susipažinčiau su paskutinėmis naujienomis, tačiau negaliu susikaupti. Groja muzika, kažkokios dainos aranžuotė fortepijonui, dainą beveik atpažįstu — „Kad kas nors mane sergėtų“? Atrodo, tarsi pianistas sudaužė melodiją į tūkstančius gabalėlių, šie lekia į orą ir sūkuriuodami leidžiasi ant žemės. Ritmas primena žaidėjo rankose šnarančią maišomų kortų kaladę. Vinstonas niūniuoja pritardamas melodijos leitmotyvui, retkarčiais šūksniu sveikindamas ypač išmoningus pianisto perėjimus. Šį rytą mano vežėjo pasitenkinimas ir ramybė man atrodo kaip įžeidimas. Noriu, kad jis liautųsi džiūgavęs.

— Kaip manai, Vinstonai, gal galėtume išvengti Šiaurinės sankryžos šviesoforo ir apvažiuoti aplink? Šitas kelias man neatrodo trumpiausias.

Jis neatsako, palaukia, kol baigsis įrašas. Po to, dar aidint baigiamajam akordui, prabyla:

— Suprantate, miela ponia, man atrodo, kad greičiausiai nuvažiuosi neskubėdamas.

— Keitė, mano vardas Keitė.

— Žinau, koks jūsų vardas, — sako jis. — Man atrodo, skubėjimas yra bergždžias laiko gaišimas. Per greit skrisite, ponia, — praskrisite lizdą.

Mano juokas nuskamba dar karčiau nei paprastai.

— Ką gi, manau, kad taksi vairuotojui leista ramiau žvelgti į laiko trūkumą.

Vinstonas nepersmeigia mano pasipūtimo kandžia replika, tik ilgai žiūri į mane veidrodėlyje ir mąsliai taria:

— Jūs manote, aš norėčiau būti jūsų vietoje? Jūs nė pati nenorite savimi būti.

Na, to jau per daug.

— Klausykite, aš jums moku ne už psichoterapiją. Aš jums moku, kad kuo greičiau mane nuvežtumėte į Brodgeitą, tačiau šis žygdarbis, atrodo, jums darosi vis sunkiau įveikiamas. Jums leidus aš čia išlipsiu, greičiau bus nueiti pėsčiai.

Kai ištiesiu Vinstonui dvidešimties svarų banknotą, jis, rausdamasis po kišenes grąžos, uždainuoja:

Susitikimo liepsnoja viltis —

Taip noriu tikėti, kad jis

Bus tikrai tas, kuris

Sergės mane per dienas ir naktis31

8.33: Puldama iš lifto, kaktomuša atsitrenkiu į Seliją Harmsvort.

— Kas čia ant tavo švarkelio, mieloji? — piktdžiugiškai pasiteirauja personalo ekspertė.

— Negali būti, ką tik atsiėmiau iš valyklos.

Žvilgteliu sau į petį ir pamatau dėmę — Beno dovanotą bananų košės epoletą. O varge. Kaip tu, Dieve, galėjai šitaip su manim pasielgti?

— Negaliu atsistebėti, kaip tu pajėgi susitvarkyti su darbu, Katerina, — ulba Selija, aiškiai patenkinta suradusi dar vieną įrodymą, kad nepajėgiu.

(Selija yra iš tų senmergių, kurios negali atsidžiaugti būdamos vienintelės vyrų kompanijoje; tai joms leido jaustis gražuolėmis, kol vieną gražią dieną nepasirodė tokios mergužėlės, kaip aš, ir nesugriovė jų monopolio.)

— Tikriausiai labai nelengva su visais tais varliūzais, — sufleruoja man ji. — Aš taip ir pasakiau Robinui Kuperiui-Klarkui, kai buvai išvykusi, — vaikų atostogos, ar ne? — sakau, ir kaip ji viską suspėja?

— Du.

— Atsiprašau?

— Du. Visi tie varliūzai. Aš turiu du vaikus. Vienu mažiau negu Robinas.

Apsisukusi ant kulno, žingsniuoju prie savo darbo stalo, nusimetu ištepliotą švarkelį ir įgrūdu jį į apatinį stalčių. Nuo lango sklinda neįtikėtinas triukšmas. Ant atbrailos balandžiai nutarė įsikurti kartu. Patinėlis tupi, snape laikydamas šakelę ir žiūri pavėpusiomis akimis. Tas žvilgsnis man toks pažįstamas — lygiai taip pat dėbteli Ričis, kai partempiu į namus lentynas, kurias reikės surinkti. Patelė iš smulkių pagaliukų renčia į plaustą panašų dirbinį, didumo sulig pietų lėkšte. Ak, nuostabu, vadinasi, jie jau suka lizdą.

— Gajau, ar skambinai į savivaldybę dėl sakalininko? Tie prakeikti balandžiai tuoj čia pradės veistis.

Iš rankinės išsitraukiu veidrodėlį, pasižiūriu, ar ant kaklo nematyti Beno įkandimų — ne, švaru — ir nutaisiusi dalykišką išraišką drožiu į susirinkimą, kur dalyvaujant Robinui Kuperiui-Klarkui ir kitiems vyresniesiems fondų valdytojams pradedu pristatymą. Viskas eina kaip iš pypkės. Visi nuo manęs akių neatplėšia, ypač pašlemėkas Krisas Bansas. Matyt, pradedu įgyti autoritetą: aiškiai pasiteisina vyriškas elgesys, sprendimas neminėti vaikų ir 1.1.

Nuo skaidrių pereinant prie skaidruolių staiga man topteli mintis, kad kambaryje aš vienintelė neturiu penio. Ne pati tinkamiausia mintis šią akimirką, Keite. Malonėk negalvoti apie pimpalus septyniolikos vyrų draugijoje. O beje, kalbant apie vyrus: kažin, kodėl jie taip veria mane akimis? Žvilgteliu žemyn: iš po baltos perregimos palaidinukės, kurią pustamsiame kambaryje pastvėriau iš komodos 4.30 ryto, šviečia raudona Agent Provocateur demitasse liemenėlė. O Jėzau, atrodau kaip Pamela Anderson per Oskarų įteikimo ceremoniją.

11.37: Tūnau moterų tualete, skruostą prispaudusi prie kabinos sienelės, kad atvėsinčiau pasiutišką veido raudonį. Sienelė, išklota juodo marmuro plytelėmis ir nusėta gausybe baltų žvaigždžių, panaši į žvaigždėlapį: pasijuntu skrendanti į kosmoso gelmes ir baisiai tuo džiaugiuosi. Gal prasmegti kokioj juodojoj skylėj keletui tūkstantmečių, kol visi pamirš mano viešą gėdą? Anksčiau, kai puldavau į neviltį, ateidavau čia parūkyti; dabar neberūkau, tai raminuosi tyliai niūniuodama: „Aš — stipri. Aš — nenugalima. Aš — moteris“.

Tai Helenos Redi daina, skambėjusi dar mano mokyklos laikais. Man patiko, kad mudviejų vienodos pavardės, ir kad ji, na, tiesiog spinduliavo įsitikinimą, jog moterys gali įveikti visus gyvenimo išmėginimus. Kai mokėmės koledže, mudvi su Debra vakarais ruošdamosi eiti į miestą leisdavom tą dainą, kad įgytume drąsos ir pasitikėjimo savimi. Šokdamos pagal ją, svaidydavom viena kitai Debros „Veiksmo vyrą“32. (Kai jam nulūžo koja, Debra sakė, kad visų niekam tikusių vyrų garbei jį reikėtų perkrikštyti „Neveikliuoju Vyru“.)

O taip, išminties man gana —

Iš skaudžios patirties ji gauta,

Taip, sumokėjau už ją su kaupu

Ir kiek daug dabar visko turiu

Aš — stipri.

Aš — ne-nu-ga-li-ma

Aš — moteris.

Ar aš tikiu lyčių lygybe? Nesu tikra. Kadaise tikėjau, kupina dar labai jauno žmogaus ugningo įsitikinimo aistros, kuris žino absoliučiai viską, o iš tikrųjų — ničnieko. Graži buvo idėja ta lygybė — kilni, neginčijamai dora ir teisinga. Bet kaip, po galais, ją reikėjo gyvendinti? Galėjai kiek nori gauti gero darbo perspektyvų, motinystės atostogų, tačiau kol vyras nebus užprogramuotas pastebėti, jog baigėsi tualetinis popierius, visas projektas pasmerktas žlugti. Moterys visą laiką nešiojasi galvose visas šeimos gyvenimo smulkmenas. Kiekvieną vakarą grįždama iš Sičio matau, kaip gelsvoje gatvės žibintų šviesoje potekomis skuba moterys su portfeliais vienoje rankoje, o pirkinių krepšiais — kitoje, arba nervingai trypia autobusų stotelėse tarsi sugedę mechaniniai žaislai.

Neseniai mano draugė Filipa papasakojo man, kad juodu su vyru surašė testamentą. Filė sakė norėjusi testamente numatyti išlygą, kad Maiklas pasižadėtų jai mirus karpyti vaikams nagus. Jis pamanė, kad žmona juokauja. Ji nejuokavo.

Pernai vieną vėlų šeštadienio vakarą grįžusi iš komandiruotės Bostone prieškambaryje sutikau Ričardą, susirengusį abu mūsų bamblius vesti į šventę. Emilė stovėjo susivėlusi, ant skruosto tarsi dvikovos randas raudonavo nuo pietų užsilikusi kečupo žymė. Benas, suriestas dvilinkas, kaip samtis įspraustas į kažkokį ankštą rūbelį su oranžiniais obuoliukais, kurio niekaip negalėjau prisiminti, ir tik priėjus arčiau paaiškėjo, kad tai vienos Emilės lėlės drabužėlis.

Kai pasakiau vyrui, kad mūsų atžalos atrodo tarsi susiruošę eiti elgetauti į metro, Ričis atšovė, kad užuot kabinėjusis galiu pati juos rengti.

Aš negalėjau nesikabinėti. Todėl rengiau juos pati.

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Kendei Straton

Diena tiesiog stebuklinga. Ką tik netyčia parodžiau papus investicijų vadui ir visam jo pulkui. Vėliau prie manęs priėjo Krisas Bansas ir sako: „Na, Keite, tu tikra profesionalė, aiškiai parodei“. Žvengė kaip eržilas ir užsiminė, kad įtrauks mane į savo tinklapį. Kokį TINKLAPĮ?!

Be to, Eibelhameris pakvietė mane į sx randevu Niujorke.

Kodėl vyrai tokie patinai?

Nuo ko: Kendės Straton

Kam: Keitei Redi

Brangute, nesijaudink, tavo papai — super. Penio pavydas — praeitas etapas. Tegyvuoja papų pavydas.

Bansas tikras šlykštynė. Jo tinklapis tikriausiai vadinasi Smaukytojų Kampelis.

Tikiuosi, vyksi į NJ susitikti su savo Kūju, jis turėtų būti įspūdingas.

Kandida, arba Pienligė.

XXX

13.11: Pietūs su Robinu Kuperiu-Klarku ir nauju klientu Džeremiu Brauningu „Tartiufo“ restorane. Restorane, įsikūrusiame penthauze su vaizdu į Karališkąją biržą, tvyro tyla, kuri viešpatauja tik vienuolynuose ir aplink labai didelius pinigus. Tikriausiai šitokia tyla ir vadinama auksine. Žemi krėslai tarsi išskaptuoti iš iriso spalvos odos, o padavėjai slyste slysta grindimis. Valgiaraštis iš mano nemėgstamųjų: įvairios mėsos vyrams ir jokių nuolaidų moterų skoniui. Kai mūsų padavėjo paklausiu, ar būtų man kokių salotų, jis atsako „Mazs oui, Madame“ ir pasiūlo kažką su gesiers.

Abejodama linkteliu, Robinas kosteli ir paaiškina:

— Atrodo, tai kepti gurkliai.

Kaip galima praryti gurklį?

Sakau, kad norėčiau salotų, tik gurklius tegu pasilieka sau. Robino lūpose švysteli vos juntama Aleko Gineso šypsena, tačiau padavėjui nejuokinga. Šioje vietoje visi valgo kruviną mėsą.

Kol Robinas studijuoja vynų sąrašą, Džeremis manęs klausia:

— Ar Vusterio Redžiai jums giminės?

Mūsų klientui turbūt jau per penkiasdešimt, tačiau jis geros formos, ir pats tai žino: veidas ir kaklas spindi bronziniu slidininko įdegiu, masyvūs ištreniruoti pečiai, visas tiesiog klesti.

— Ne, nemanyčiau. Aš gimiau truputį toliau į šiaurę.

— Prie Škotijos.

— Ne, arčiau Derbišyro ir Jorkšyro. Mes dažnai kraustydavomės.

— A, aišku.

Nustatęs, kad su manim neverta užmegzti pažinties ir kad aš neturiu pažįstamų, su kuriais būtų verta užmegzti pažintį, naujasis klientas gali ramiai nebekreipti į mane dėmesio. Per pastaruosius dešimt metų mano šalis tapo beklase visuomene, tačiau žmonės, kurie ją valdo, to dar nesuvokia. Tokiems žmonėms kaip Džeremis, Anglija vis dar baigiasi ties Haid Parku; tiesa, dar yra Škotija, kur rugpjūty jie vyksta ko nors šaudyti. Šiaurė, platus kraštas tarp Pietvakarių Londono ir Edinburgo, kurį geriausia perskirsti lėktuvu ar pravažiuoti naktį greitojo traukinio miegamajame vagone, jiems yra svetima šalis. Tai kas, kad Džeremio Brauningo proseneliai užkariavo Indiją, bet jų nebūtum privertęs nukeliauti į kokį nors Viganą.

Robinas niekada su manim nepasielgtų taip, kaip Džeremis, bet juk Robinas dvidešimt metų gyvena su Džile, kuri iš prigimties žino, kad visi snobai verti pajuokos, o moterys, kad ir ką sakytum, dirba rimtai. Stebėdama viršininką tokiose situacijose, patiriu tikrą pasitenkinimą. Jis su visais moka maloniai apsieiti, mėgsta bendrauti, o greita orientacija pranoksta bet kurį klientą, tačiau sugeba jiems įteigti, kad tai jie vadovauja laimėtojų komandai. Matydamas, kad Brauningo iniciatyva buvau pašalinta iš žaidimo, Robinas atsargiai, bet tvirtai stengiasi mane grąžinti į dalykinį pokalbį:

— Taigi Keitė bus vyriausia jūsų fondo valdytoja. Su ja galėsite konsultuotis dėl akcijų paketo sudėties ir viso kito. Ji net sugeba paaiškinti, kaip veikia paslaptingasis Federalinių išteklių bankas.

O po keleto minučių, kai svečias prisikemša burną kepto karvelio, Robinas priduria:

— Tiesą sakant, Džeremi, Keitės valdomi fondai per pastarąjį pusmetį mums atnešė daugiausia pelno, nors metas buvo nelengvas, tiesa, Keite?

Už tai aš jį ir myliu, tačiau jis veltui stengiasi. Yra vyrų, kurie visada labiau linkę reikalus tvarkyti su vyrais, — nesvarbu, su kokiais, svarbu, kad ne su moterimis. Džeremis Brauningas vienas iš jų. Matau, kaip jis stengiasi mane suprasti: aš ne jo žmona, tikrai ne jo motina, nėjau į mokyklą su jo seseria ir galiu galvą dėti, kad neisiu su juo į lovą. Tai ką, tikriausiai klausia jis savęs, kramtydamas karvelį, ką ši merga čia veikia? Kam ji reikalinga?

Stebiu tai jau daugiau kaip dešimt metų ir vis tiek negalėčiau pasakyti, kad suprantu. Nežinomybės baimė? Juk kai Džeremiui sukako septyneri, jį atidavė į berniukų mokyklą, po to jis mokėsi vienoje iš paskutiniųjų vyriškų kolegijų, jo žmona Anabelė sėdi namie su įpėdiniais, todėl jis slapta galvoja, kad bet kokia naujovė — tikras prigimtinės tvarkos pažeidimas.

— Atsiprašau, gal galėčiau atgauti savo vyną?

Pajuntu, kaip Džeremis tapšnoja man per alkūnę. Susigriebiu vis stumčiojanti savo kaimyno taurę į stalo vidurį, kad jos kas neužkliudytų: įprotis, likęs nuo valgymo su Emile ir Benu laikų.

— Oi, labai atsiprašau. Kai turi vaikų, tai vis atrodo, kad žmonės tuoj ką nors apvers.

— O, jūs turite vaikų, — sako jis.

— Taip, tiesą pasakius, du.

— Tikiuosi, daugiau neplanuojate.

Ore aiškiai juntama nuotaika: jis mano, kad mano vaisingumas — jo valdų dalis, kad jis man moka už tai, kad priklausyčiau tik jam, o ne auginčiau varžovo jauniklius. Man knieti atsikirsti ir po stalu jam taip stipriai įspirti, kad pats nebegalėtų turėti vaikų. Tačiau frazė „sudaužyti kiaušiai“ kliento ataskaitoje nekaip atrodytų.

— Žinoma, — pratariu atsikrenkštusi, kai nuryju kąsnį, — jūs, Džeremi, man būsite pirmoje vietoje.

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Atsakydamas į Jūsų pranešimą apie skolinimosi limitus, pridedu keletą minčių apie SKOLAS. Deja, mintys ne mano, nors jos labai tiksliai išreiškia tai, ką jaučiu savo fondo valdytojai.

Ne dovaną prašau priimti —

Skolon pasiūlyti ne ką galiu;

Ketinimo tik mano nepaminkit,

Ne tiek jau daug dosnumo tarp žmonių.

Mirtingas pasiskolinti tegali

Kiek kito žemės svečio išgali ranka

Ir taip ilgai dar tęsis, visą kelią,

Tačiau spėliot netenka — bus jo pabaiga.

Mirtis ir laikas nepagaili nieko

Bet meilę nugalėt ar jie pajėgs?

Gal ir ilgiau juodoj bedugnėj žvaigždės šviečia,

Tačiau ir tai, kas buvo — neišblės.

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Ačiū už Jūsų mintis apie SKOLĄ. Kaip Jūsų fondo valdytoja, norėčiau atkreipti dėmesį, kad investicijos gali ir augti, ir kristi. Aktyvumas rinkoje šiuo metu gerokai sumažėjęs, bet greit būsiu JAV ir gal surasiu laiko aptarti rizikos laipsnių didinimą.

Kxxxxx

3.44 ryto: Palikusi miegančius vaikus vienus, trumpam išlėkiau į darbą. Turiu kai ką atlikti. Ilgai netruksiu. Dvidešimt minučių, daugiausia — keturiasdešimt. Jie net nepastebės, kad buvau išėjusi.

Kontoroje tylu, tik girdėti kaip prietemoje dūsauja ir vieni nuo kitų persijunginėja kompiuteriai bei kita orgtechnika. Niekieno netrukdoma, dirbu labai našiai; skaičių mirgalynės paklūsta mano rankoms ir kaip skruzdžių armija rikiuojasi į būrius. Į rinkmeną įvedu fondų tvarkymo ketvirčio ataskaitą, išjungiu monitorių ir smunku iš pastato. Lauke virš Sičio brėkšta rytas tarsi po branduolinio puolimo — šiltas vėjo gūsis, sūkuriuojančios šiukšlės, prikaistuvio spalvos dangus. Tolumoje pastebiu miglotą geltoną taksi švieselę. Jai artėjant, moju, kad sustotų. Nesustoja. Kitas taksi pralekia pro šalį, šaltas ir bejausmis kaip katafalkas. Puolu į paniką. Artėja trečias taksi. Žengiu ant gatvės, norėdama priversti jį sustoti. Vairuotojas staiga pasuka į šalį, ir pro lango stiklą pamatau didelį kaip grybas raupsuotą jo veidą:

— Tu, kvėš-š-š-š-a karve, — nusispjauna jis, — negali, po velnių, žiūrėti, kur rioglinies?

Sėdžiu ant šaligatvio krašto, raudodama iš apmaudo ir savigailos, kai pasigirsta širdį veriantis staugimas — gatve link manęs lekia gaisrinė mašina. Prie manęs ji sustoja ir vyrukai leidžia įsiropšti vidun. Jaučiuosi tokia dėkinga, kad pamirštu pasakyti, kur važiuoti, bet pastebiu, kad lekiame pažįstamomis gatvėmis ir įsukame į mūsiškę. Artėjant prie mūsų namo, matau, kad prie jo būriuojasi pulkelis žmonių.

Pro miegamojo langą raitydamiesi kyla dūmai. Emilės langas.

— Pasitraukite, panele, mes viską sutvarkysime, — ramina mane kažkoks vyras.

Daužau delnais duris. Vardais šaukiu vaikus, bet pro sirenos kauksmą nieko negirdėti. Negirdžiu net savo pačios riksmo. Išjunkite sireną. Prašau, maldauju, išjunkite tą nelemtą sire...

— Keite! Keite, pabusk. Viskas gerai. Viskas gerai.

— Ką?

— Viskas gerai, brangioji. Tau prisisapnavo košmaras.

Atsisėdu. Mano naktiniai kiaurai permirkę prakaitu. Krūtinėje it narvelyje draskosi ištrūkti bandantis paukštis.

— Aš palikau vienus vaikus, Riči. Kilo gaisras.

— Viskas gerai, tikrai viskas gerai.

— Ne. Aš palikau juos vienus. Išėjau į darbą. Aš juos palikau.

— Ne, ne, tu nepalikai. Girdi, Benas verkia. Paklausyk, Keite.

Tai tiesa. Iš antro aukšto atsklinda sirenų giesmė — širdį veriantis kūdikio, kuriam dygsta dantukai, raudojimas. Gaisrininkų brigada iš vienintelio nario.

21 Sekmadienis

Poilsio diena, kitaip dar žinoma kaip nesibaigiančių ruošos darbų diena. Pirmiausia išsvaidau iš šaldytuvo pasenusius pusfabrikačius. („Redi maistą“, kaip juos vadina mano svainė.) Nuo stiklo lentynų nušveičiu dumblius primenančias apnašas. Išmetu apkramtytą, senelių namais dvokiantį parmezano gabalą. Džiūgaudama atsikratau šlykščiais vištienos kepsneliais, kuriais Paula maitina mano vaikus — nugrūdu juos į patį šiukšlių maišo dugną. Mano gležniems mažyliams tinka tik ūkyje augintos vištos. Kiek kartų turiu jai sakyti?

Skalbimo mašiną pakraunu ir ištuštinu tris kartus. Dėl chroniškų nugaros skausmų (trunkančių jau pusketvirtų metų) Chuanita negali tampyti sunkių skalbinių. Į auklės pareigas suaugusiųjų drabužių skalbimas taip pat neįeina, tačiau kartais Paula šią taisyklę pažeidžia ir į skalbyklę įmeta kurį nors mano megztinį, kurį galima skalbti tik rankomis. (Vis ruošiuosi tuo pasiskųsti, bet tik įtraukiu faktą į sąrašą, pavadintą „Paulos skriaudos ir klaidos“, trečias tomas.)

Šiandien pakviečiau Kirstę su Saimonu linksmai papietauti. Pabūti su draugais labai svarbu, svarbu nepamiršti, kad žmogus ne vien darbu gyvas, reikia megzti ryšius, stiprinančius bendruomenės jausmą, ir t. t. Taip pat svarbu, kad vaikai pamatytų mamą namie, linksmą ir nerūpestingą, ugdyti šviesius vaikystės prisiminimus, kad mama jų atminty neišliktų moterimi juodais drabužiais, tik lekianti ir rėkianti, ką visiems daryti. Aš kuo puikiausiai valdau padėtį.

Ant švarios plastiko pakylos tarsi Biblija guli atversta valgių gaminimo knyga, akį džiugina tvarkingai išdėlioti ingredientai. Ypač dailus alyvų aliejaus buteliukas, perrištas Sienos šilkiniu kaspinu. Aš ryšiu Cath Kidston prijuostę su retro stiliaus gėlėmis — ironiška užuomina į šeštojo dešimtmečio namų šeimininkę, linksmas atsiribojimas nuo pasibaisėtinos namų ruošos katorgos, kurią teko iškentėti mano mamos kartos moterims. Turbūt. Dar esu numačiusi nerūpestingos savaitgalio svečius priimančios namų šeimininkės aprangą, kuria persirengsiu prieš pat jiems atvykstant: Earl džinsai, rožinis Donna Karan kašmyro megztukas. Nuosekliai laikydamasi nurodymų, bandau iškepti salierų, porų ir pelėsinio sūrio sluoksniuotą pyragą, tik Benas nesiliauja ropštis mano kojomis kaip alpinistas į uolą, kabindamasis kaplius atstojančiais nekirptais nagais. Kiekvienąsyk, kai jį nukeliu, pasigirsta gaisrinės mašinos sirena.

Yra moterų, kurios pačios gamina sluoksniuotą tešlą, tačiau man jos primena žmones, mėgstančius seksą su visokiais įrankiais: žaviesi jų pastangomis ir technika, tačiau pačiai tai patirti nelabai norisi. Išvynioju paruoštus tešlos lakštus ir vieną patepu lydytu sviestu. Tada ant jo uždedu kitą. Tikras poilsis. Patempusi apatinę lūpą, įkiūtina Emilė:

— Kur Paula?

— Šiandien sekmadienis. Paula sekmadieniais neateina, meilute. Mamytė su Emile kartu keps skanius sausainiukus.

— Nenoriu. Noriu Paulos.

(Kai ji man taip pasakė pirmą kartą, širdį kaip iešmu perdūrė, ir to skausmo, sukelto pirmagimio išdavystės, iki šiol nepranoko joks kitas.)

— Ką gi, bet aš labai norėčiau, kad padėtum man kepti sausainiukus, brangioji. Bus smagu.

Didelių rūškanų akių žvilgsnyje matyti pastangos įvertinti motiną vaidinančios mamos darbą.

— Tėvelis sakė, kad galiu žiūrėti „Vaikiščius“.

— Gerai, gali žiūrėti „Vaikiščius“, jei prieš ateinant Kirstei su Saimonu apsirengsi žydrą suknutę.

11.47: Padėtis valdoma. Grįžtu prie recepto: „Pelėsinį sūrį ir citrinų sultis įmaišykite į šaltą bešamelio padažą.“ Kokį bešamelio padažą?

Atverčiu puslapį. „Bešamelio padažo receptą žiūrėkite 74 psl.“ Ką? Tai dabar metas apie tai pranešti? Suskamba mobilusis: skambina Rodas Taskas.

— Nelaiku paskambinau, Keite?

— Ne, viskas gerai. Ai! Benai, nedaryk taip. Atsiprašau, Rodai. Kalbėk.

— Faksuoju tau keletą smulkmenų, reikalingų rytdienos susirinkimui, Keite. Reikia, kad gerai išmanytum rezultatus, aktyvų asignavimą, atribucijas ir strategijas. Tavo sritis. Penktadienį vakare jaunasis Gajus giedojo tau ditirambus, sakė, kaip puikiai tu susitvarkai, ypač turint galvoje...

— Ką turint galvoje?

— Ak, tu pati žinai, kaip vyrukai kalbasi, susėdę valgyti kario.

Ne, nežinau. Penktadienį labai norėjau kartu su Rodu ir jo komanda nueiti į indiško maisto restoraną — jau vien tam, kad sutrukdyčiau tam šunuodegiautojui Gajui kėsintis į mano vietą, — tačiau turėjau eiti namo skaityti „Harį Poterį“.

Staiga iš orkaitės pasklinda bloga lemiantis kvapas.

— Nesijaudink, Rodai. Aš valdau padėtį. Iki rytojaus.

— Ir tu būk rami, meilute!

Atidariusi orkaitės dureles išvystu katastrofą: mano pyragas virto suakmenėjusiu mišku. Nepamesk galvos, Keite, galvok! Rėkdama nurodymus, strimgalviais puolu pro duris. Gal Ričardas galėtų aprengti Beną ir sutvarkyti virtuvę?

12.31: Grįžtu iš supermarketo. Benas aprengtas, bet virtuvė atrodo kaip Disnėjaus nufilmuota Drezdeno bombardavimo scena.

— Ričardai, atrodo, tavęs prašiau sutvarkyti?

Jis nustebęs pakelia akis nuo laikraščio:

— Bet aš juk tvarkiau. Jau beveik visus kompaktus sudėliojau abėcėlės tvarka.

Paspiriu po sofa medinio traukinuko bėgius, kitus žaislus sumetu į sandėliuką ir užremiu jo duris rūbų džiovinimo stovu. Pelėsinio sūrio degėsio vietoje pastatau špinatų apkepą iš Marks & Spencer. Liko pagaminti salotų padažą. Dailusis alyvų aliejaus buteliukas kietai užkimštas raudona derva užlietu kamščiu. Bandau jį ištraukti kamščiatraukiu, tačiau atsilupę raudoni žvyneliai pabyra į salotų dubenį. Bandau traukti kamštį dantimis. Nieko neišeina. Bjaurybė prakeiktas. Puolu jį aštriu peiliu. Peilis nuslysta ir įsirėžia man į ranką. Panašu į girto nelaimėlio bandymą nusižudyti. Knisu vaistinėlės stalčių. Randu vienintelį vaikiško pleistro lapelį Mister Bump. Dumiu aukštyn persirengti linksmos šeimininkės drabužiais. Įsibruku į naujus džinsus, bet rožinio Donna Karan megztuko niekur nematyti. Kodėl šiuose namuose nieko negalima rasti?

12.58: Surandu megztinį. Paula jį nugrūdo į patį spintelės galą ir tai nenuostabu. Megztinis aiškiai skalbtas su vaikų rūbeliais. Jis tiek susitraukęs, kad tiktų nebent pelytei Tomazinai arba Elei Makbyl. Nukurnėjusi žemyn randu Beną, kemšantį sūrio likučius į vaizdajuosčių leistuvo plyšį. Emilė klykia, nes užsikirto jos „Vaikiščiai“. Ričardo nė kvapo. Nuaidi durų skambutis.

Kirstė ir Saimonas Bingai, Ričardo draugai, architektai. Mūsų amžiaus, vaikų neturi, užtat turi nepaprasto grožio pilkšvai melsvą katiną, kuris kaip dūmas šliaužo tarp japoniško porceliano vazų jų aukštalubėje Klerkenvelo mansardoje. Kai mes pas juos svečiuojamės, be paliovos turiu šūkauti ant Beno, kuris repečkojasi jų laiptais be turėklų ir džiūgaudamas spokso žemyn į bedugnę. Tarp bevaikių šeimų ir mūsų, palinkusių po rūpesčių vaikais našta, egzistuoja neišsakyta įtampa. Kol dar nebuvo gimusi Emilė, mes su Kirste ir Saimonu kartą nuomavomės vilą netoli Sienos, tad mūsų vėstančius santykius retkarčiais sušildo tos saulėje praleistos savaitės prisiminimai. Dabar mudu su Ričių labiau linkę laiką leisti su žmonėmis, kurie turi vaikų. Nes jie mus supranta. Supranta staiga iškilusią būtinybę parūpinti picos ir servetėlių, paprastai tuo pačiu metu; pažįsta keistus kvapus ir netikėtus popiečio miegelius. Atlaiko tankais užgriūvančius kaprizus.

Kirstė su Saimonu visada džiaugiasi mus matydami, bet turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad jų atsisveikinimai išlydint mus perdėm emocingi; įsivaizduoju, kaip jie iš anksto džiaugiasi galimybe mumis nusikratyti ir ramiai išsitiesti ant nesnargliuotos sofos. Tačiau šiandien jie atėjo pas mus, kur kiekvienas baldas iš esmės yra didelė nosinė. Mūsų virtuvė, palyginti su įprasta išvaizda, tiesiog nepriekaištinga, bet matau, kaip Kirstė atlaidžiai šypsosi, žvelgdama į virtuvės vidury likusį vienintelį žaislą, ir pati nežinau dėl ko panūstu jai užtvoti.

Pietūs vyksta puikiai, aš beveik nesigėdydama priimu komplimentus dėl M & S apkepo — šiaip ar taip, man juk prireikė milžiniškų pastangų, kad jį gaučiau. Bingų siūlomų pokalbio temų ratas labai įvarus. Ar tikrai vertėjo vakare žmonėms atidaryti Didįjį Britų muziejaus kiemą? „Nepavykęs eksperimentas“, sako Saimonas, kuriam veidas ištįstų išgirdus, kad aš, tiesą sakant, visai pamiršau, kur yra Britų muziejus.

Paskui aptariame šiuolaikinio kino sąstingį. Kirstė su Saimonu matę kažkokį prancūzų filmą apie dvi merginas, kurios dirbo gamykloje, ir jis juos tiesiog pribloškęs. Pasirodo, Ričis taip pat jį matė. Kada jis surado laiko nueiti į kiną?

— Keitė kadaise irgi dirbo gamykloje, juk taip, brangute?

— Ak, kaip žavinga, — sako Saimonas.

— Nelabai, tiesą sakant. Gaminom plastikinius dangtelius aerozolių flakonėliams. Baisiai nuobodu, baisiai smirda ir uždarbis mažas.

Kiek nejaukią tylą nutraukia Kirstė:

— Na, o kaip tu, Keite? — guviai klausia ji. — Ar matei kokių gerų filmų?

— A, aš. Taip, man patiko „Tykojantis tigras“. — Kiek patylėjusi, priduriu: — Ir „Tykojantis drakonas“.

— „Pasislėpęs“, — sumurma Ričis.

— „Pasislėpęs tigras“, — pasitaisau. — Labiausiai patiko, eee, tie kiniški motyvai. Maikas Li puikus režisierius, ar ne?

— Angas Li... — sukužda Ričardas.

— O man patinka „Merė Popins“, — į pokalbį įsiterpia Emilė, te Dievas ją laimina, atbėgusi iš kito virtuvės galo pusnuogė, tik su žalio šilko Undinėlės uodega. — Džeinė ir Maiklas eina kartu su savo tėveliu į darbą banke. Jis netoli mamytės darbo, ten daug balandžių. — Ir Emilė vaikiškai atvirai, be jokios klausos, bet užtat garsiai, užtraukia: — „Palesink paukščius, du pensai už maišą, du pensai, du pensai, du pensai už maišą“. Ar tu lesini paukščius, mamyte?

Ne, aš samdau žmones, kad juos nudėtų.

— Taip, žinoma, brangioji.

— Ar galiu ateiti į tavo darbą?

— Tikrai ne.

Kirstė su Saimonu mandagiai nusijuokia. Kirstė iškrapšto tarp desertinės šakutės dantų įstrigusį oranžinio plastilino gabaliuką ir sako, kad jiems jau turbūt metas judėti.

Nepamiršti

Vengti susiėjimų, kuriems reikia švarių drabužių arba švarių baldų. Kelionei į Eurodisneilendą reikalingų daiktų sąrašas. Duona? Pienas. Laiptų kilimas. Paskambinti tėčiui. Paraiškos į Beno lopšelį forma. Paskambinti Džilei Kuper-Klark! Thorntons šokoladiniai ančiukai!

22 Kiek tai kainuoja?

Trečiadienis, 22.35: Debra skambina man į namus: labai keista, nes pastaruoju metu mudvi beveik nesikalbame, bendraujame tik elektroniniu paštu. Vos išgirdusi jos balsą suprantu, kad kažkas negerai. Klausiu, kaip reikalai. Ji giliai atsidūsta ir pratrūksta: ak, amžinai tas pats; Džimas per Velykas išvažiuoja tvarkyti kažkokių reikalų, jai teks vaikus vežti į Safolką pas tėvus, jos tėvui insultas, mama tvirtina, kad susitvarkys, bet iš tikrųjų nepajėgia, jie nenori Deb trukdyti, nes ji tokia užsiėmusi, o pati ji, žinoma, norėtų padėti, bet turi begales darbo, nes jos vis nesutinka priimti lygiateise partnere, o tas šunkara Pilbutas sako, kad „jos atsidavimas darbui jam kelia abejonių“, o ji tą partnerystę, Dievas mato, seniai užsitarnavo, ir dar Anka, kuri pas juos dirba nuo to laiko, kai Feliksui suėjo metukai, iš jos vagiliauja. Ar ji jau pasakojo apie vagiliavimą?

Ne, dar ne.

Taigi, jei atvirai, tai ji apie vagiliavimą žinojo jau nuo praeitos vasaros, bet neleido sau, nenorėjo apie tai galvoti. Iš pradžių dingdavo nedidelės pinigų sumos, kurias, kaip Debrai atrodė, ji pati namie kur nors nukišdavo, tad nebuvo kaip Anką pričiupti. Vėliau pradėjo dingti kiti daiktai: ausinukas, sidabriniai nuotraukų rėmeliai, dailus skaitmeninis fotoaparatas, kurį Džimas parsivežė iš Singapūro. Visa šeima juokaudavo, kad namuose apsigyveno ilgapirštis bildukas, ir kad Deb turėtų įdėti geresnes spynas, nes ką gali žinoti. O paskui prieš pat Kalėdas ji pasigedo savo odinio švarko, to gražiojo, minkštučio, Nicole Farhi, kuriam išleistus pinigus ir taip buvo sunku pateisinti; galėjo galvą dėti, kad niekur jo nepalikusi. Paskambino į visus restoranus, kuriuose buvo lankiusis, išvertė visą spintą. Niekur nėra. Karčiai pasijuokė Ankai, kad jai tikriausiai prasidėjo per ankstyva Alzheimerio liga, o ši paruošė jai puoduką arbatos su trim šaukšteliais cukraus — nenuostabu, kad visi slovakai bedančiai — ir lipšniai paguodė: „Jūs tik truputį pavargus, manau. Visai ne beprotė“.

Taigi Debra taip ir nebūtų nieko sužinojusi, jei vieną popietę, per pertrauką tarp susitikimų su klientais, nebūtų trumpam užbėgusi į namus. Krapštydamasi su raktais prie išorinių namo durų, ji grįžtelėjo atgal ir pamatė Anką, stumiančią vežimėlį su jame sėdinčia Rūbe: mergina vilkėjo tuo švarku. Debrai pakirto kojas, ji vos begalėjo pajudėti, bet suspėjo pasislėpti už šiukšlių dėžių, tad Anka jos nepastebėjo.

Vėliau, praėjusį šeštadienį, kai Ankos nebuvo namie, Deb tarsi plėšikas savo pačios namuose, įsilaužė į Ankos kambarį. Spintoje, tiesiai prieš akis, net nenukištas gilyn, kabojo tas švarkas ir pora geresnių Deb megztinių. Stalčiuje dar rado fotoaparatą ir senelės laikrodį, tą, kur vietoj minučių rodyklės įtaisyta sidabrinė žuvelė.

— Ir ką tu jai sakei?

— Nieko.

— Bet, Deb, privalai ką nors pasakyti.

— Anka pas mus jau ketveri metai. Tą dieną, kai gimė Rubė, ji Feliksą nuvežė į ligoninę. Ji — mūsų šeimos narė.

— Šeimos nariai paprastai neapkraustinėja vieni kitų ir nevaizduoja užuojautos.

Mane stebina apatiškas draugės balsas: jame nebegirdėti nė šešėlio ryžto.

— Galvojau apie tai, Keite. Feliksas ir taip prisinervina, kai manęs amžinai nėra. Jo egzema taip sustiprėja... Be to, jis myli Anką, tikrai myli.

— Liaukis, ji — vagilė, o tu jos šeimininkė. Darbe juk nė minutės su tuo nesitaikstytum.

— Vagystes aš galiu ištverti, Keite. Neištverčiau, jei vaikai jaustųsi nelaimingi. Tiek to, užteks apie mane. Kaip tu laikaisi?

Giliai įkvepiu oro, tačiau laiku susilaikau:

— Man viskas gerai.

Prieš Debrai padedant ragelį, dar susitariame vėl drauge papietauti, nors abi žinome, kad vis tiek nieko neišeis. Vis dėlto darbo kalendoriuje pasižymiu jos vardą ir apvedžioju jį idiotiškai išsiviepusios marmūzės piešinėliu, kokius Deb 1983 metais piešdavo prie Josifo Stalino vardo mūsų bendruose Europos istorijos konspektuose. (Viena iš mūsų eidavo į paskaitą, o kita gaudavo ilgiau pamiegoti.)

Kiek kainuoja, kai tenka mokėti kitai moteriai, kad ji būtų tavo vaikų motina? Ar kas nors paskaičiavo? Kalbu ne apie pinigus. Pinigų, žinoma, baisiai daug, bet kaip visa kita?

Ketvirtadienis, 4.05 ryto: Emilė mane pažadina ir praneša, kad negali užmigti. Dabar nemiegame abi. Pridedu ranką prie jos kaktos, tačiau dukrytė neserga, ji įsiaudrinusi prieš kelionę į Paryžiaus Disneilendą, kur išvyksime šiandien, jei tik suspėsiu atlikti visus savo darbus. Pamatyti Disneilendą mano dukra nekantrauja nuo tada, kai sužinojo, kad jos mėgstamiausių vaizdajuosčių pabaigoje rodoma Miegančiosios gražuolės pilis tikrai egzistuoja.

Dabar ji įsiropščia pas mane į lovą ir šnabžda:

— Ar pelytė Minė žinos mano vardą, mamyte?

Sakau, kad būtinai žinos, ir mano dukra užmiega įsiraususi į mano nugaros apačią, kaip kengūriukas į sterblę, o man miegai visai išsilakstė. Guliu ir stengiuosi prisiminti viską, ką reikia pasiimti kelionei: pasai, bilietai, lietpalčiai (be abejo, lis, juk atostogos), dėlionės / spalvotos kreidutės / popierius, jei kartais įstrigtume Lamanšo tunelyje, džiovinti abrikosai maistingam užkandžiui, želė saldainiukai kyšiui, šokoladukai visiškoms katastrofoms.

Ar tik ne ponia Penkherst33 yra pasakiusi, kad moterys turi liautis buvusios vyrų tarnaitėmis? Ką gi, mes stengėmės, Emelina, ir dar kaip stengėmės. Dabar moterys dirba tą patį, ką vyrai, ir ne prasčiau susitvarko. Tačiau visą laiką jų galvose pilna nė akimirkai nepasitraukiančios informacijos. Sakyčiau, dirbančios motinos galva panaši į Getviko oro uostą. Vaikų ligos (skiepyti ar ne?), skaitymo programos, batukų dydžiai, daiktų krovimas prieš atostogas, vaikų priežiūros rūpesčiai, kai abu tėvai dirba, o aukles kartais tenka tiesiog išburti, — viskas skrieja ratu ir laukia nurodymų iš skrydžių valdymo centro. Jei moterys neužtikrintų saugaus nusileidimo, pasaulį ištiktų katastrofa — argi ne?

12.27: Balandžio patelė padėjo du kiaušinėlius. Jie pailgi, stebėtinai balti, su vos pastebimu melsvu atspalviu. Atrodo, juos pasikeisdami peri mama ir tėtis. Žiūriu į juos ir galvoju, kad panašiai mes su Ričių pakaitomis būname prie vaikų, kai kuris nors suserga.

Šiandien turiu spėti parašyti ataskaitas keturiems klientams, parduoti galybę akcijų (akcijoms biržose krintant, bendrovės politika yra turėti daugiau grynųjų pinigų) ir Thornton’s nupirkti pulkelį šokoladinių ančiukų. Be to, mudvi su Momo ruošiamės dar vienos etinės sąskaitos Italijoje pristatymui. Iš Džeko šįryt žinių negavau, todėl labai laukiu viršutiniame dešiniajame monitoriaus kampe pasirodančio vokelio, kuris praneš man, kad jis kažkur apie mane galvoja, kaip ir aš apie jį.

(Kaip aš gyvenau anksčiau? Kol nelaukiau jo žinučių? Dabar visą laiką laukiu. Arba laukiu, arba skaitau naujausią laišką, arba kuriu atsakymą; bet laukiu nuolatos. Gyvenimas virto nuolatiniu laukimu. Nekantrumas nenumaldomas kaip alkis. Įsmeigusi akis į ekraną, stengiuosi prisišaukti jo žodžius, jį prakalbinti.)

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Džekai, kur dingai?

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

KĄ GALVOJI?! Prabilk, po galais!!

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Ar aš ką ne taip pasakiau?

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Ei!

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Ką tokio tu galėtum veikti, kas būtų svarbiau už žinutę man?!

xxxxxxxxxxxx

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Aš — vergas, laukiantis eilės

Būt pildytoju norų tavo nuolankiuoju,

Bevertis mano laikas auksu suspindės

Aukojamas prie tavo kojų.

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Na gerai, tau atleista. Gražu. Bilo Geitspyro sonetas, teisybė? Bet susitarkim aiškiai: jei dar kartą taip ilgai neatsiliepsi, BUS BLOGAI. Tiesą sakant, GALAS. Pažadu. xxxxx

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Pastebėjau, kad Bilas Geitspyras turi programinės įrangos visiems gyvenimo atvejams. O kalbant apie tave, Katerina, tai man jau ir taip GALAS. Jei mane nugalabijus į laidotuves asmeniškai atvyks manoji sąskaitos valdytoja, tiek to — mirsiu kaip tikras vyras.

Žinojau, kad su vaikais ruošiesi vykti į Disneilendą, tad pagalvojau, kad būsi iki ausų įklimpus į kelionės rūpesčius ir nenorėsi, kad su savo žnt trukdyčiau. Stengiuosi galvoti, kad tu be manęs laiminga, neleisdamas sau dėl to pasijusti nelaimingu.

Pavydžios mano mintys tik mintim ir lieka —

Neklausiu kur tu, rūpesčiai kokie tavi

Galvot liūdnasis vergas jau nenori apie nieką,

Vien apie tave ir tuos, kam laimę daliji.

Tu taip gražiai rašai apie savo vaikus — kaip Emilė skaito, kaip Benas bando su tavim kalbėtis, — kad aiškiai matyti, jog esi puiki mama. Ir taip viską pastebi. Mano mama nedirbo, su draugais lošė bridžą ir gėrė degtinės martinį. Per dieną būdavo namie, tačiau mes visi trys jos nė nematydavome. Todėl neromantizuok nedirbančių motinų — vaikus galima suluošinti ir būnant su jais, ir nebūnant.

Žinai, tu gyveni mano galvoje ir dėl to esi lengvai nešiojama. Pastebėjau, kad nuolat kalbu su tavim. Blogiausia, kad imu manyti, jog tu mane girdi.

Džekas xxxxx

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Aš tave girdžiu.

23 Velykos

Sekmadienis, priešpiečiai Rupūžės rūmų34 restorane Disneilende.

Aukštas tamsiaplaukis nepažįstamasis karštai apkabina mane ir pabučiuoja prancūzišku bučiniu. Deja, jis vardu Kliunkis ir yra vienas iš septynių Snieguolės nykštukų. Emilė niekaip negali atsigauti nuo sukrėtimo susitikus su mėgstamiausiais animacinių filmukų herojais, tad droviai slapstosi už mamos kojų ir nenori pasisveikinti.

Po minutės į restoraną įžengia Paula, virpėdama iš pasipiktinimo kaip užgautas gongas. Ji „sutiko“ mus lydėti į Eurodisneilendą beveik taip pat, kaip britai „sutiko“ grąžinti Indiją. Aiškiai matau, kad laikina jos teikiama pagalba nė iš tolo neprilygsta būsimiems nemalonumams. Be paliovos jaučiu poreikį atsiprašinėti už dalykus, kurių nepadariau. Atsiprašau, kad praėjusią naktį visus pažadino Beno knarkimas, atsiprašau, kad taip vangiai dirba viešbučio patarnautojai, atsiprašau, kad prancūzai nekalba angliškai. Ak, dar pamiršau atsiprašyti už tai, kad lyja. Dėl šito tai aš tikrai labai atsiprašau.

Paula atsilošia kėdėje ir patenkinta stebi mano motinišką darbą tarsi vairavimo instruktorius, iš anksto matantis būsimą pasipūtusio visažinio mokinio nuopuolį.

Penkiolika minučių prastovėję eilėje prie pietų Rupūžės rūmuose, — pilnuose padirbtų gotiškų baidyklių iš pilko polistirolo, — pagaliau pasiekiame prekystalį; Paula sau, Benui ir Emilei užsako džiūvėsėliuose apvoliotus vištienos kepsnelius. Neabejoju, kad iš tiesų tai džiūvėsėliuose apkepti gryni antibiotikai, todėl nutariu paprieštarauti. Sakau, kad būtų geriau vaikams paimti apkepo su įdaru, nes jis gal bus pagamintas iš ūkyje, o ne mėgintuvėlyje išaugintų produktų.

— Kaip norite, — nesijaudina Paula.

Pamačius ant stalo dedamą apkepą, Beno dailios, pavyzdingai sudėtos lūpytės sielvartingai išsiviepia. Jis kūkčiodamas žagsi, nespėdamas nė atsikvėpti. Aplink sėdinčios prancūzų šeimos su pavyzdingais enfants, aprengtais tamsiai mėlynais ar pilkais lininiais drabužėliais, tiesiai sėdinčiais prie stalo ir valgančiais haricots verts35, atsigręžia pasižiūrėti barbarų anglosaksų. Emilė po pirmojo kąsnio pareiškia nenorinti apkepo, nes jo skonis kaip kiaušinių. Ji norinti skrudintos vištienos. Paula nepradeda džiūgauti „ar aš jums nesakiau“. Ji apglėbia Beną tarsi sakydama „na, nieko tokio“ ir ima jį maitinti skrudintomis bulvytėmis iš savo lėkštės.

(Kartais, kai būnu su Paula ir vaikais, pasijuntu kaip mokyklos laikais, kai trys iš mūsų keturių mergaičių grupelės staiga artimai susidraugavo. Kaip galėjau nepastebėti? Aš, kuri einant namo visad susikibdavau už rankų su pasakiška visų numylėtine Džeraldina, blondine madinga šukuosena, su grandinėle ant kulkšnies ir krūtimis, staiga buvau išstumta į užribį ir turėjau įsikabinti už parankės Helgai, akiniuotai, aukštumo sulig Alpėmis austrei. Ketveriukėje likau, tačiau jau nebe jos branduolyje, ir pajutau, kad vis dažniau tapdavau kikenimų taikiniu.)

— Liaukis, Emile, būk gerutė.

Emilė plėšia cukraus pakelių galus ir pila cukrų ant stalo. Darome sandėrį: ji gali supilti cukraus kalną, nuo kurio slidinės jos raktų pakabuko Pelytė Minė, jeigu suvalgys savo apkepą ir tris šparaginių pupelių ankštis. Ne, penkias ankštis. Sutarta?

Norėčiau labiau atsipalaiduoti, tačiau dūzgimas galvoje reiškia, kad dar kažką pamiršau. Ką dar? Ką?

19.16: Ruošiantis miegoti, nuo patirtų įspūdžių kailyje nesitverianti Emilė nori dar kartą išgirsti Velykų istoriją. Negali jos pamiršti nuo praėjusios savaitės, kai suprato, kad kūdikėlis Jėzus, apie kurį giedojo per Kalėdas, užaugęs mirė ant kryžiaus. Tai vienas iš tų atvejų, kuomet imi norėti, kad galėtum mygtuko spustelėjimu išsikviesti Krikštamotę Fėją, ši mostelėtų Išminties lazdele ir viską paaiškintų.

— Kodėl Jėzų nužudė?

O, Dieve.

— Todėl... na, todėl, kad žmonėms nepatiko tai, ką jis kalbėjo, ir jie panoro jį nutildyti.

Matau, kaip Emilė stengiasi įsivaizduoti patį baisiausią nusikaltimą. Pagaliau klausia:

— Jie nenorėjo vieni su kitais dalytis?

— Tam tikra prasme taip, jie nenorėjo dalytis.

— Po to, kai Jėzus numirė, jam pasidarė geriau, ir jis iškeliavo į dangų.

— Teisingai.

— Kiek jam buvo metų, kai jį sukryžiavo?

— Nukryžiavo. Jam buvo trisdešimt treji.

— O kiek tau, mamyte, metų?

— Man trisdešimt penkeri, brangute.

— Kai kurie žmonės gali sulaukti šimto metų, tiesa, mamyte?

— Taip. Gali.

— Bet po to jie vis tiek numiršta?

— Taip.

(Ji tikisi, kad aš jai pažadėsiu nemirti. Žinau, kad to nori. Tačiau būtent to pažadėti negaliu.)

— Mirti yra liūdna, nes nebegalėsi susitikti su draugais.

— Taip, liūdna, Em, labai liūdna, tačiau visada liks žmonių, kurie tave myli...

— Danguje yra daug daug žmonių, ar ne? Daugybė, daugybė.

— Taip, mieloji.

Būdami sekmadienių miegaliai ir agnostikai, mudu su Ričardu nusprendėme, kad kai turėsime vaikų, nesistengsime jų guosti iliuzine pomirtinio gyvenimo garantija. Jokių angelų ar arkangelų, jokių Eliziejaus laukų, prisigrūdusių žmonių nemadingais batais, kurių negalėjau pakęsti kolegijoje. Apsisprendimas gyvavo gal kokias tris sekundes po tos akimirkos, kai mano dukra pirmą kartą ištarė žodį „mirti“. Kaip galėjau aš, neleidusi jai skaityti Roaldo Dalio pasakojimų dėl to, kad jie per žiaurūs, staiga atidaryti krosnies dureles ir žvelgiant į siaučiančias liepsnas leisti jai mąstyti apie išnykimą tų, kuriuos ji pažįsta ir myli.

— Ir Velykų Zuikis yra danguje?

— Ne, Velykų Zuikio danguje nėra. Jokiu būdu.

— Užtat Miegančioji gražuolė yra.

— Ne, Miegančioji gražuolė gyvena savo pily, ir rytoj mes eisime jos aplankyti.

Emilės klausimai mane dažnai sukrečia, bet dar baisiau darosi pagalvojus, kad aš galiu jai atsakyti kaip noriu. Galiu sakyti, kad Dievas yra arba kad Dievo nėra, galiu sakyti, kad „Oasis“ geresnė grupė už „Blur“, nors kai ji užaugs ir galės pirkti muzikos albumus, albumų nebebus, ir Madona atrodys tokia pat tolima, kaip ir Haidnas. Galiu jai pasakyti, kad aktorius Keris Grantas varžosi dėl Įžymiausio anglo titulo su Viljamu Šekspyru, galiu ją paraginti sirgti už kurią nors futbolo komandą arba įteigti, kad sportas — tikra nuobodybė, galiu pamokyti, kad neskubėtų prarasti nekaltybę arba iš anksto dalykiškai papasakoti apie kontraceptines priemones. Galiu patarti, kad kuo anksčiau pradėtų ketvirtadalį metinių pajamų pervedinėti į indeksuojamos pensijos fondą, arba pasakyti, kad svarbiausia gyvenime yra meilė. Galiu šnekėti absoliučiai bet ką, ir laisvė kelia man nuostabą bei išgąstį.

Beveik prieš šešerius metus, išrašydami šį kūdikį iš ligoninės, gydytojai pamiršo pridėti Gyvenimo prasmės vadovą. Prisimenu, kaip Ričardas paėmęs už mažytės kūdikio kėdutės didžiulės rankenos iškėlė ją iš automobilio, atnešė ir nepaprastai atsargiai padėjo ant svetainės grindų. (Tomis dienomis dar bijojome, kad galime ją sužaloti, nesuprasdami, kad veikiau nutiks priešingai.) Mudu su Ričių žiūrėjome į savo dukrą, po to klausiamai pažvelgėm vienas į kitą ir pagalvojome: „Kas toliau?“

Norint vairuoti automobilį reikia gauti vairuotojo pažymėjimą, tačiau su kūdikiu susitvarkyti turėjome išmokti patys. Būti tėvais — tai statyti valtį, atsidūrus atviroje jūroje.

Iš ligoninės tegavome plonytę brošiūrą mėlynais plastiko viršeliais, kurios kiekviename puslapyje buvo karikatūros, vaizduojančios tėvus. Piešti tėvai atsargiai tikrino vandens temperatūrą, į vonelę nardindami kampuotas alkūnes, arba plaštakos viršumi matavo pieno karštumą. Dar buvo maitinimo grafikas, patarimai, kaip pereiti nuo pieno mišinukų prie kieto maisto, ir, jei gerai prisimenu, dažniausiai pasitaikančių išbėrimų sąrašas. Tačiau tikrai nebuvo nė žodžio apie tai, kaip paruošti vaiką supratimui, kad tu kada nors mirsi.

Žiūriu į Em veidelį, kartu ir spinduliuojantį, ir nustėrusį, ir mane persmelkia tas širdį geliantis jausmas, kurį kartais tenka patirti visoms motinoms, tas nepakeliamas sunkumas, sugėręs į save šimtų milijonų iki tavęs gyvenusių motinų slėptą skausmą, vaikams užduodant amžinuosius klausimus.

— Ar tu mirsi, mamyte?

— Kada nors mirsiu. Tačiau dar labai labai negreit.

— Kaip negreit?

— Kol tau dar reikės mamytės.

— Po kiek laiko tai bus?

— Ne anksčiau, nei tu pati tapsi mamyte. O dabar, Em, greitai užmerk akutes.

— Ma-ma?

— Mik, mano meile. Dabar jau miegok. Rytoj mūsų laukia tiek daug nuostabių dalykų.

Na, ar aš viską padariau teisingai? Ar taip jiems reikia pasakyti tokius dalykus? Ar taip?

Sekmadienis, 15.14: Su Emile važinėjamės „amerikietiškais kalneliais“ ir klykiame, širdims smunkant į kulnus. Užsimerkiu ir sąmonėje užfiksuoju nuotrauką atminimui: aš linksminuosi su savo nuostabiu vaiku, Emilės plaukai plaikstosi vėjyje, rankutė tvirtai įsikibus į manąją. Tačiau net ir čia negaliu nuo savęs pabėgti, net šis smagus pasivažinėjimas primena darbą. Akcijų rinkoje kainos kyla, kyla, o paskui tik dunkt — ir po mano krūtine prasiveria smegduobė.

Ak, Keite, tu kvaiša, kvaiša, kopūstgalve... moteriške... o, Dieve... Ketvirtadienį pamiršau atlikti pardavimo operacijas. Privalėjau parduoti 5 procentus fondo — Edwin Morgan Forster bendrovė laikosi politikos turėti kuo daugiau grynųjų pinigų ir kuo mažiau akcijų, kai akcijų kursas krinta. Kai pakilę skriejame kalnelio viršūne, prieš akis sutavaruoja Šiaurės Prancūzija ir visas mano karjeros kelias. EMF jau įšaldžiusi naujų darbuotojų priėmimą. Toliau seks etatų mažinimas. Kas gi bus tinkamiausias kandidatas? Ogi fondų valdytoja, pamiršusi parduoti klientų akcijas, nes pirko Velykoms sumautus šokoladinius ančiukus.

— Aš atleista.

— Ką? — pasitikdamas mudvi, lipančias iš traukinuko, klausia Ričardas.

— Aš atleista. Pamiršau. Stengiausi viską prisiminti, ir pamiršau.

— Keite, neskubėk, pasakyk man lėtai.

— Tėtuk, kodėl mamytė verkia?

— Mamytė neverkia, — iš minios išnyra Paula ir paima Emilę ant rankų. — Mamytei taip linksma, kad iš juoko pabiro ašaros. Nagi, kas nori blynelių? Su džemu ar su citrinom? Aš imu su džemu.

— Ar nieko, jei aš juos nusivešiu, Keite? — paskubomis klausia Paula.

Linkteliu galva, nes prakalbėti, aišku, nebepajėgiu. Stumdama vežimėlį su Benu, prie šono straksint Emilei, Paula nutolsta. Ką aš be jos daryčiau?

16.40: Dabar jau ramiau. Pasmerktosios ramybė. Padaryti ničnieko nebegalima — šiandien nedarbo diena. Iki antradienio nieko neparduosiu. Nebėra prasmės gadinti likusios mūsų išvykos. Lipdama iš Beprotiškos arbatėlės servizo puodelio, pamatau eilėje stovintį vyrą, kuris stengiasi prisiminti, kur mane matė. Tai Martinas, buvęs mano vaikinas. Ar jums pažįstamas keistas susitikimo su buvusiuoju jausmas? Dabar tas jausmas apėmęs mane. Šmėstelėjęs buvusios aistros šešėlis, iš širdies truktelėta šilkinė nosinaitė. Greitai nusisuku ir imu taisyti ir taip gerai įtemptus Beno vežimėlio dirželius.

Pirmiausia atėjusios mintys: Kodėl buvęs vaikinas neturėtų atpažinti:

a) esu apsigobus geltonu polietileniniu apsiaustu nuo lietaus, pirktu vienoje Disneilendo parduotuvių, papuoštu Peliuko Mikio atvaizdais ir atsiduodančiu palaidai suvyniotu prezervatyvu.

b) mano plaukai, šįryt viešbučio vonios kambary džiovinti zyziančio uodo stiprumo fenu, prilipo prie kaukolės tarsi senutės iš globos namų palaikė šukuosena.

c) esu beveik išmesta iš darbo, tad negaliu pasipuikuoti, kaip fantastiškai be jo susiklostė mano gyvenimas.

Vėliau atėjusi mintis.

a) Jis manęs nepažino. JIS MANĘS NET NEPAŽINO. Esu šlykščiai pasikeitusi, susitraukusi, susiraukšlėjusi kaip sena naginė ir visiškai nebepatraukli vyrui, kuris kadais manęs geisdamas kraustėsi iš proto.

Per pastelinę besisukančių arbatos puodukų miglą mūsų žvilgsniai susitinka. Jis man nusišypso. Tai ne Martinas.

20.58: Eurostar traukiniu grįžtame į Londoną. Benas aukštielninkas miega skersai mano kelių. Jo blakstienos ilgos, rankutės dar kūdikiškai putlios, duobutės tarp krumplių kaip oro burbuliukai suplaktoje tešloje. Kai jis užaugs, nebedrįsiu pasakyti, kaip man patiko jo rankutės. Gal jų nė nebeprisiminsiu. Siekiu paimti nešiojamąjį kompiuterį, tačiau kūdikis pasiverčia ant šono ir atsidūsta, tarsi ruošdamasis pabusti. Tiek to, vis tiek nenoriu atidaryti elektroninio pašto: ten tikriausiai branduolinė Rodo prakeiksmų kruša ir piktdžiugiška šlykštybės Gajaus „užuojauta“. Pasiruošiu pelnytai be grašio namie sėdinčios motinos lemčiai, prisipirksiu atgailai tinkamų chaki spalvos megztukų iš Gap. Ir pasistengsiu prisiminti vaikiškų skaičiuočių žodžius.

Tai štai kodėl tą vakarą nepasižiūrėjau Rodo žinutės, pranešančios, kad viskas gerai, ne, kur kas geriau negu gerai.

Nuo ko: Rodo Tasko

Kam: Keitei Redi

KEITE, KUR TAVE VELNIAS NEŠIOJA? Federalinis vėl apkarpė kursą. Visi kiti apsikrovė grynaisiais iki ausų. Tu vienintelė nepardavei. Kur tavo sėkmės paslaptis, genijau? Gal dulkiniesi su Grinspanu?

Palik senį ir grįžk atgal. Pastatysiu alaus.

Viso, Rodas

24 Keitė triumfuoja

Edwin Morgan Forster kontora

Antradienis, 9.27: Valio! Esu ekspertė. Mano fenomenali nuojauta — kitaip tariant, pamiršti pardavimai ir netikėtas išsigelbėjimas, sumažėjus palūkanų normai, — kuriam laikui pelnė man įstaigos deivės statusą. Stoviniuoju prie kavos automato ir renku kolegų nenoriai dalijamą gilios pagarbos duoklę.

— Tu, Keite, atrodo, vienintelė numatei, kad Federalinis sumažins palūkanų normas ir kad rinka atsigaus, — negali atsistebėti Pleiskanotasis Geivinas. Nutaisau veido išraišką, turinčią išreikšti kuklumą ir santūrų pasididžiavimą.

— Velniai rautų, mano likvidumas buvo 6 procentai. Tai mums atsieis keletą bazinių indeksų, — aimanuoja išraudęs Liamas. — O Brajano likvidumas pasiekė net 15 procentų — dar viena vinis į to vargšelio karstą.

Užjausdama maloningai linkteliu galva ir nerūpestingai sakau:

— Aš, tiesą pasakius, turėjau tik vieną procentą grynųjų.

Juntu gaivų, šampanu dvelkiantį pergalės skonį.

Pro mane į tualetą nulekia Krisas Bansas, vengdamas susitikti su manim akimis.

Prieina Momo, pakšteli man į skruostą, ir beveik tą pačią akimirką man į tarpumentę įsminga Gajaus žvilgsnio harpūnas. Pamatau, kaip iš kito įstaigos galo ateina Robinas Kuperis-Klarkas ir linksmai šypsosi, tarsi jis būtų vyskupas, o aš — žavus jaunas vikaras.

— Ir trečią dieną ji prisikėlė, — taria Robinas. — Nagi, nagi, panele Redi, kas ten sakė, kad Velykos prarado prasmę?

Jis žino. Jis žino. Be abejo, viską puikiausiai žino. Gudriausias žmogus visoje Saulės sistemoje.

— Man neišpasakytai pasisekė, Robinai. Alanas Grinspanas nurito akmenį man nuo kapo.

— Tu — laimės kūdikis, Keite, o be to, puiki darbuotoja. Geri žmonės nusipelno geros kloties. Beje, ar Rodas tau jau pranešė, kad turėsi skristi į Frankfurtą?

Atėjusi prie savo darbo stalo, sukuosi kaip vijurkas, beveik neatsisėdu. Peržvelgiu valiutų kursus, patikrinu biržas, tada atsidarau elektroninį paštą. Nusišypsau, kai gautų pranešimų sąrašo viršuje pamatau du naujus laiškus nuo brangiausių draugių.

Nuo ko: Debros Ričardson

Kam: Keitei Redi, EMF

Liežuvį iškorus lakstau, ieškodama naujos auklės. Anka išdūmė, kai prirėmiau ją prie sienos dėl pavogtų daiktų. Iš Sario atvažiavo Džimo mama, truputį pabus su vaikais, bet penktadienį jai jau reikia išvažiuoti. Gelbėkit!!!! Gal gali ką patarti? Dauguma kandidačių reikalauja automobilio, o kitoms 37-eri, turi sunkių asmenybės sutrikimų arba reikalauja atlyginimo kaip Vogue redaktorės.

Priežastis mesti darbą: todėl, kad neužtenka pinigų palikti namus!

Kada pagaliau ateis linksmasis gyvenimo laikotarpis? Tas, kai galiausiai gali sušukti: „Aha! Štai dėl ko buvo verta stengtis ir kentėti!“ Pietūs ketv.????

P. S.: Privalau šviesiau žvelgti į gyvenimą. Juk žinau, kad aplink pilna žmonių, kurie gyvena pasibaisėtinam skurde, neturi batų ir pan.

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Debrai Ričardson

Ką gi, DŽIAUGIUOSI, kad ji išsinešdino. Ir gerai, kad ją prirėmei. Netrukus ką nors surasi — nepanikuok! Girdėjau, australės labai geros. Atsiųsiu tau agentūrų numerius ir paklausiu Paulos, gal ji žino, kas ieško darbo. Šiandien aš įstaigos pažiba. Gryniausia sėkmė.

Jei sugebi atlaikyti ir triumfą, ir negandas, ir antros rūšies prekę parduoti kaip pirmarūšę,

TADA gali vadintis Moterim, mieloji!

O kas man už tai? Kelionė į Vokietiją pigiomis avialinijomis, kurios vadinasi „Lėk“, ar „Stovėk“, ar dar kažkaip. AufWiedersehen, mieloji. Gal galim pakeisti pietų datą? Apgailestauju, su didžiausia meile K xxxxx

Nuo ko: Kendės Straton

Kam: Keitei Redi

O šūdas. Aš nėščia.

Žaibo greitumu žvilgteliu į kitame kontoros gale sėdinčią draugę. Pajutusi mano žvilgsnį, ji pakelia nuo popierių akis ir vos pastebimai man pamoja. Kaip vaikas, linksmai ir kartu liūdnai.

KENDĖ NĖŠČIA. Ne įtaria nėštumą, bet tikrai nėščia. Kaip pasakė Vimpolo gatvės poliklinikoje, kur vakar ji buvo nuėjus, mažiausiai puspenkto mėnesio. Pastaruosius porą metų jos mėnesinės buvo nereguliarios — turbūt kalti narkotikai, — ir ji nieko ypatingo nepastebėjo, gal tik šiek tiek priaugo svorio ir krūtys pasidarė skausmingos, tačiau pamanė, kad tai nuo audringo sekso su Darenu, kalnų slidinėjimo asu iš Finansų ministerijos, su kuriuo susipažino per pastarąsias slidinėjimo atostogas.

— Ketinu jo atsikratyti.

— Gerai.

Mudvi sėdime Corney & Barrow bare ant taburečių savo įprastoje vietoje, kur apačioje pro langus matyti žiemą čiuožykla paverčiama arena. Kendė turi aukštą, siaurą taurę šampano, aš — butelį „Eviano“.

— Nepradėk čia, po velnių, man gerintis, jei iš tikrųjų nepritari.

— Tik noriu pasakyti, kad palaikysiu bet kokį tavo sprendimą.

— Sprendimą? Čia ne sprendimas, brangute, čia suknista katastrofa.

— Tik galvoju, na, toks vėlyvas abortas — nelabai linksma.

— O dvidešimt metų vienai pačiai auginti vaiką linksma?

— Tai nėra neįmanoma, be to, tau jau trisdešimt šešeri.

— Antradienį trisdešimt septyneri, po teisybei.

— Ką gi, laiko liko ne per daugiausia.

— Aš jo atsikratysiu.

— Puiku.

— Ką?

— Nieko.

— Žinau tuos tavo „nieko“, Keite.

— Tik manau, kad paskui labai pasigailėsi, ir viskas.

Kendė peleninėje sumaigo nebaigtą rūkyti cigaretę ir užsidega kitą.

— Yra tokia vietelė Hamersmite. Nepigi, bet daro net labai vėlyvus abortus ir nieko neklausia.

— Puiku. Važiuosiu su tavim.

— Ne.

— Na, tik jau neleisiu ten važiuoti vienai.

— Čiagi ne krikštynos, o prakeiktas abortas.

Atidžiai stebiu draugės veidą.

— O jei jis rėks?

— Tu ką, Keite, gal esi kokia judėjimo už gyvybės išsaugojimą prietranka?

— Sako, kad tokio amžiaus embrionai kartais rėkia. Žinau, kad tu stipri, tačiau mane tai pribaigtų.

— Prašytume dar vieną šampano, — mosteli ji barmenui. — Ką gi, tęsk, paaiškink man.

— Apie ką?

— Apie vaikus.

— Negaliu. Privalai pajusti pati.

— Liaukis, Keite, tu bet ką gali bet kuo įtikinti. Pasistenk.

Ta jos veido išraiška. Labai kendiška, maištingai išdidi ir kartu kupina skausmo. Kaip septynmetės mergaitės, iškritusios iš medžio, į kurį jai buvo liepta nelipti, ir dabar iš visų jėgų besistengiančios nepravirkti, nors jai ir labai skauda. Noriu savo draugę apkabinti, bet ji veikiau jau nublokš mano rankas, negu išsiduos, kaip jai norisi būti apkabintai. Vienintelis būdas ją kuo nors įtikinti — pateikti tai kaip galimybę, kurios atsisakydama ji būtų tikra kvaiša.

— Prisimeni abu mano gimdymus?

Ji linkteli galva.

— Tai štai, — tęsiu aš. — Jei iš viso mano gyvenimo man būtų leista su savim pasiimti tik dvi dienas, aš pasiimčiau būtent tas dvi.

— Kodėl?

— Didybė.

— Didybė? — Kendė pratrūksta galingu piktu juoku. — Tau negalima gerti, negalima rūkyti, negalima vakarais išeiti į miestą, papai kabaruoja kaip nugaišusios žiurkės, pizė platesnė už suknistą Holando tunelį, o ji man sapalioja apie didybę. Dievulėliau. Dar bus kokių įspūdingų prisiminimų, motin?

Nieko neišeis.

— Man jau reikia eiti, Kend. E-paštu pranešk man datą ir laiką, aš tave ten pasitiksiu.

— Aš jo atsikratysiu.

— Puiku.

25 Vėl į mokyklą

8.01 ryto: — Na gerai, Emile, eime. Paskubėk. Mamytė vėluoja. Priešpiečių dėžutė? Gerai. Bibliotekos knygos? Ne, neišeis tau supinti kasyčių. Todėl, kad neišeis. Dantys? Ak, dėl Dievo meilės. Na, greitai išsivalyk dantis. Ir pirma išsiimk iš burnos skrebutį. Ne skrebutis? Ne, šokoladinių kiaušinių valgyti negalima... Na, tėveliui nereikėjo taip sakyti. Ne, aš ne bjauri. Gerai, eime.

Pirma diena po atostogų, tad vaikai nesuvaldomi, nenustygsta vietoje tarytum poniai prieš lenktynes. Emilė vėl kaip maža ima švebeldžiuoti (ji regresuoja man grįžus iš kelionės arba ruošiantis išvykti), ir tai mane varo iš proto.

— Mamyte, kas iš „Lokys dideliam mėlynam name“ tau labiausiai patinka?

— Nežinau. E...e, Tuteris.

— Bet aš tai pasirinkčiau tiktai Ojo. — Nuo netikėtos mano išdavystės Emilė tarsi sugniūžta.

— Nebūtinai visiems žmonėms turi patikti tie patys dalykai, Em. Geriau, kai patinka skirtingi. Štai, pavyzdžiui, tėveliui patinka paikšelė Zoja iš rytinės TV laidos, o mamytei ji visai neįdomi.

— Jos vardas ne Zoja, o Chloja, — nė nesiteikdamas pakelti akių nuo ekrano, burbteli Ričardas. — Ir tavo žiniai, ji baigusi antropologiją.

— Ar todėl ji jaučia poreikį vaikščioti iki pusės nuoga?

— O kodėl tau nepatinka Ojo, mama?

— Man patinka Ojo, Em, manau, kad jis tiesiog fantastiškas.

— Ji ne apsinuoginus, paprasčiausiai jos krūtys puikiai atrodo be liemenėlės.

— Bet mama, Ojo — mergaitė...

8.32: Grūdu Emilę pro duris, o į prieškambarį, tebevilkėdamas sportiniais marškinėliais ir trumpikėmis, atšlepsi Ričardas ir klausia, kada jam būtų geriau vykti į Burgundiją, į penkiadienius vyno degustavimo kursus.

Į Burgundiją? Penkioms dienoms? Palikus mane vieną su vaikais, kai biržos šokinėja kaip „amerikietiškų kalnelių“ traukinukas Disneilende?

— Ir tu šito dabar gali manęs klausti, Riči? Kaip, po galais, tau kilo tokia mintis?

— Tavo dėka. Tu ją man padovanojai Kalėdoms. Dovana man, pamiršai?

O Dieve, dabar jau viską atsimenu. Slegiantis kaltės jausmas, prasiveržęs apsimestu dosnumu. Privalau išmokti tuos jausmus užgniaužti, palaukti, kol jie atslūgs. Sakau Ričiui, kad apie tai pagalvosiu, nusišypsau ir pažadą perkeliu į laikmeną „Užmiršti“.

Nesąmoningo įtūžio apimta, Emilė spardo automobilio sėdynės nugarėlę. Nėra prasmės raminti — vargu ar ji pati suvokia, ką daranti. Penkiamečių jausmai, nebesutilpę į mažą kūnelį, kartais ima lietis per kraštus.

— Mama, žinai, ką sugalvojau?

— Ką, mieloji?

— Kaš būtų, jei šavaitgaliai būtų šavaitėš, o šavaitėš — šavaitgaliai?

Belaukdama, kol persijungs šviesoforo šviesos, jaučiu, kaip krūtinę drasko tarsi iš narvo besistengiantis ištrūkti paukštis.

— Tada mamytės ii tetukai daugiau laiko praleistų šu savo vaikušiais.

— Emile, prašau kalbėti žmoniškai. Tu ne kūdikis.

Galinio vaizdo veidrodėly pagaunu jos žvilgsnį ir nusuku akis į šalį.

— Mamyte, man skauda pilvuką. Mamyte, ar šįvakar mane paguldysi? Ar šįvakar mane paguldysi?

— Taip, prižadu.

Nė pati neįsivaizduoju, kaip galėjau sutikti, kad Aleksandra Lo, Tobulųjų motinų ordino vyresnioji, įrašytų mane į tėvų komitetą. Ne, ne taip. Puikiausiai žinau, kaip viskas buvo: pagalvojau, kad sėdėdama prastai apšviestoje, tvankioje klasėje pajėgsiu bent valandą apsimesti esanti tokia pat motina, kaip ir visos. Man norisi suprantančiai šyptelėti, kai pirmininkė kalba apie amžinai dingstantį ūkvedį Rojų. Norisi suvaitoti, kai kas nors užsimena apie mokslo metų pabaigos šventę — ką, jau ir vėl metas? — norisi kvėpuoti tuo alsiu, visus jungiančiu oru. O vėliau, kai baigsis balsavimas dėl rinkliavos kompiuteriui ir sporto įrangos atnaujinimo, norisi pirštais tvirtai apglėbti baltą plastikinį puoduką su deginančiu oranžiniu gėrimu, atsisakyti siūlomo sausainio, reikšmingai tapšnojant sau per juosmenį, o paskui taip ištarti: „Na, tiek jau to“, tarsi pasiduoti pagundai suvalgyti šokoladinį biskvitą būtų nutrūktgalviškiausias ir narsiausias sprendimas.

Tačiau kokia reali tikimybė, kad suspėsiu atvykti į susirinkimą trečiadienį pusę septintos? Aleksandra šį laiką pavadino „po darbo“, tačiau iš kokio darbo mūsų laikais galima ištrūkti pusę septynių? Žinoma, mokytojų, bet ir jiems dar reikia patikrinti ištisus Himalajus rašomųjų darbų. Mano vaikystės laikais dar būdavo tėvų, spėdavusių grįžti į namus iki šeimos vakarienės; tėvų, kurie šviesiais vasaros vakarais pjaudavo prie namų žolę, o temstant laistydavo kvapiuosius žirnelius. Tačiau tie laikai — laikai, kuomet buvo dirbama tam, kad gyventum, o ne gyvenama tam, kad dirbtum — dabar atrodo tarsi tolima šalis, kurioje budinčios apylinkių seselės važinėdavo automobiliais Morris Traveller, o televizorių ekranai žėruodavo kaip gęstančios žarijos. Dabar kontoroje turbūt nėra nė vieno darbuotojo, kuris darbo dienomis valgytų kartu su savo vaikais.

Ne, tikrai nerealu buvo užsirašyti į tėvų komitetą. Nuo to laiko praėjo jau trys mėnesiai, o aš dar nebuvau nė viename susirinkime. Todėl kai prie mokyklos išlaipinu Emilę, stengiuosi kaktomuša nesusidurti su Aleksandra Lo. Tačiau lengva pasakyti, sunku padaryti. Aleksandros išvengti sunkiau negu nepastebėti Nacionalinio Vestminsterio banko bokšto.

— O, Keite, štai kur tu! — kaip šūvis per kambarį tiesiai link manęs pasileidžia Aleksandra. Suknelė, kuria ji šįryt apsirengusi, tokia gėlėta, kad skriejančią ją sunku atskirti nuo fotelio. — Mes jau galvojom siųsti paieškos grupę. Cha cha cha! Dar vis dirbi visą dieną? Vaje. Nesuprantu, kaip tu viską suspėji. O, Diana, aš kaip tik sakau Keitei, kad mes niekaip negalim suprasti, kaip ji viską suspėja, ar ne?

Diana Persival, Emilės klasės draugo Oliverio mama, ištiesia man siaurą, įdegusią ranką su žiedu Briuselio kopūsto galvutės didumo safyro akimi. Šitą moterų gentį iškart atpažįstu. Ji viena iš tų įsitempusių kaip kovinis lankas žmonų, kurios kiaurą dieną darbuojasi, trokšdamos patikti savo vyrams. Jos kasdien mankštinasi, dukart per savaitę daro šukuosenas, eidamos žaisti teniso nepamiršta pasidažyti, o kai viso to ima nebepakakti, mielai atsiduoda chirurgo skalpeliui. „Tos turtingos nedirbančios motinos sukasi kaip voverės rate“, — sako Debra, ir ji teisi. Šios moterys kupinos ne meilės, o nuolatinės baimės: baimės, kad vieną gražią dieną vyro meilė nuplasnos ir susisuks gūžtą pas kitą, jaunesnę tos pačios genties atstovę.

Kaip ir aš, jos rūpinasi kapitalo investicijomis, tik aš dirbu su pasaulio ištekliais, o jos — su savimi. Dailus produktas, tik su pajamų mažėjimo perspektyva. Nesupraskit manęs klaidingai. Kai ateis laikas, tikriausiai ir aš, kaip visos tos Dianos, kaklą patempsiu prie ausų, kad kai kam patikčiau; tik skirtumas bus tas, kad aš norėsiu patikti sau. Kad ir kaip man kartais apkarsta būti Keite, būti Diana tai jau tikrai nenorėčiau.

Tiesą sakant, su Diana Persival kalbėtis man dar neteko, tačiau vien apie ją pagalvojus mane nukrečia šiurpas. Diana — raštelius siuntinėjanti motina. Rašteliai, kviečiantys tavo vaiką ateiti pažaisti, rašteliai-padėkos už atėjimą kartu pažaisti. (Na ką jūs, tai buvo niekis.) Praėjusią savaitę, apimta visiškai beprotiško raštelių rašinėjimo priepuolio, Diana Oliverio vardu Emilei atsiuntė raštelį, dėkodama už pakvietimą arbatai. Koks turi būti tavo gyvenimas, kad sugalvotum raštu dėkoti už visiškai nereikšmingą susitikimą, kurio svarbiausias akcentas — žuvų piršteliai su žirneliais ir kuris dar tik bus? Nedirbančios motinos pasiilgusios darbo santykių, mano dukros mokykloje įninka kurti beprasmiškas užduotis, kurių vienintelis tikslas — pasiekti, kad motinos, turinčios kur kas svarbesnių darbų, tų užduočių atlikti neįstengtų.

„Ačiū jums už padėkos laiškelį, lauksiu jūsų laiškelio, patvirtinančio mano laiškelio gavimą. Ačiū ir dinkite iš akių.

„Frankfurtas, viešbutis „Novalis“, 20.19: Velniava. Vis dėlto šiandien nepavyks paguldyti Emilės. Susitikimo su Vokietijos klientu data buvo atkelta anksčiau, ir man teko išskristi tuojau pat. Kaip ir buvo tikėtasi, viskas praėjo sėkmingai. Visaip gudraudama jį įtikinėjau, ir manau, kad man pavyko laimėti dar porą mėnesių, o per tą laiką gal sugebėsime gerokai pagerinti fondo veiklą.

Grįžtu į viešbutį, prisipilu didelę taurę gėrimo ir tik spėju įlįsti į vonią, kai suskamba telefonas. Jėzus Marija, kas čia dabar? Pirmą kartą gyvenime tenka pakelti vonios kambaryje įrengto telefono ragelį — kreminis aparatas įtaisytas laikiklyje ant sienos šalia rankšluostinės. Skambina Ričardas. Jo balsas kitoks nei paprastai.

— Mieloji, deja, turiu liūdną žinią. Ką tik skambino Robinas.

26 Motinos mirtis

Džilė Kuper-Klark tyliai užgeso savo namuose naktį iš sekmadienio į pirmadienį. Jai buvo keturiasdešimt septyneri. Praėjusią vasarą, tik prasidėjus vaikų atostogoms, jai diagnozuotas vėžys, kuris nusiaubė ją kaip miško gaisras. Pirmiausia į kovą stojo chirurgai, po jų — specialios parengties chemo ir radioterapijos kovotojų būrys; visi stengėsi sutramdyti įsisiautėjusią liepsną. Bet ji pasirodė nebenumalšinama — pažeistos krūtys, plaučiai, kasa. Tarsi Džilės energija — kito tokio neįtikėtinai energingo žmogaus man dar nebuvo tekę sutikti — būtų nukreipta prieš ją pačią; sakytum, jos beribis gyvybingumas būtų buvęs užgrobtas ir priverstas tarnauti nuožmiam mirties tikslui. Paskutinį kartą ją mačiau Edvoin Morgan Forster pobūvyje — aibę dolerių kainavusiame griausmingame renginyje arabiškais motyvais, su tikru smėliu ir piktu kupranugariu. Apsimuturiavusi turbanu, kad paslėptų išslinkusius plaukus, Džilė kaip visada sugebėjo mane prajuokinti.

— Jie mane pjausto ir degina. Nepatikėsi, Keite, koks sumautai primityvus gydymas. Tarsi būčiau kokia viduramžių gyvenvietė, kurią reikėtų nušluoti nuo žemės paviršiaus. Nors būtų smagiau, jei tave įveiktų vikingai, o ne onkologas, ką?

Iki gydymo Džilės plaukai buvo vešlūs, kaštoniniai, stori, o veido oda — keltiška, balta kaip grietinėlė, apibarstyta cinamono spalvos strazdanomis. Trys vaikai — visi stambūs, tvirti berniukai, — neapsunkino jos grakštaus, treniruoto sportininkės kūno. Robinas sakydavo, kad kaip reikiant pažinti jo žmoną galima tik pamačius, kaip ji muša teniso kairinį smūgį: jau atrodo, kad viskas baigta, kad atmušti kamuoliuką nebėra jokios vilties, bet ji staiga išsitiesia kaip spyruoklė ir smogia iš visų jėgų. Mačiau tuos jos smūgius, kai užpraeitą vasarą Sasekse viešėjome pas Kuperius-Klarkus. Smūgiuojant jai iš krūtinės ištrūkdavo provokuojantis, džiaugsmingas „Cha!“ Manau, mes visi laukėme, kad tą negailestingą smūgį ji smogs ir vėžiui.

Džilę palaidos trys jos sūnūs ir vyras, kuris ką tik išėjo iš lifto. Girdžiu, kaip jo juodi Lobbs batai kaukši vestibiulio bukmedžio grindimis, kurios labai tiktų šokiams, jei čia būtų malonesnio verslo įstaiga. Šiandien mes abu į darbą atvykom pasibaisėtinai anksti: Robinas — pasivyti, aš — pralenkti. Jis kuičiasi savo kabinete: kosčioja, atidarinėja ir uždarinėja stalčių.

Atnešu jam puoduką arbatos, ir jis prabyla:

— O, sveika, Keite. Klausyk, man taip apmaudu, kad palikau tave vieną tvarkytis. Žinau, kokia tai kankynė, o dar ir tas Selindžerio fondas. Tačiau po laidotuvių galėsi į mane kreiptis kada tik panorėjus.

— Nesijaudinkite. Padėtis kontroliuojama.

Melas. Norėčiau paklausti, kaip jis jaučiasi, bet matau, kad įjungta jo išankstinio įspėjimo sistema, vejanti šalin asmeninius klausimus. Tad nukreipsiu kalbą.

— Kaip laikosi berniukai?

— Na, mums pasisekė labiau negu kitiems, — atsako Robinas nepastebimai pereidamas į Investicijų skyriaus vadovo balso toną. — Timas dabar Bristolyje, Šernas ruošiasi brandos egzaminams, o Aleksui greit sukaks devyneri. Taigi jie jau nėra maži berniukai, kuriems labai... e-e... reiktų mamos, kaip, tiesą sakant, mamų reikia mažiems...

Staiga jam išsprūsta garsas, kurio čia, Edwin Morgan Forster kontoroje, niekas nėra girdėjęs. Tai ne lojimas, ne aimana, — garsas beveik nežmogiškas, o gal kaip tik labai žmogiškas, ir aš niekada daugiau nebenorėčiau jo išgirsti.

Robinas keletą nuožmių savitvardos akimirkų pirštais spaudžia nosį ties tarpuakiu, paskui atsigręžia į mane ir sako, paduodamas pluoštą popieriaus lapų:

— Džilė juos paliko.

Dvidešimt dailia, tvarkinga rašysena prirašytų puslapių su antrašte „Tavo šeima. Kaip viskas vyksta!“

— Viskas čia surašyta, — nustebęs purto galvą Robinas. — Ji net nurodo, kur padėti nelemti Kalėdų eglutės papūošalai. Tau žadą atims, Keite, kai pamatysi, kiek visko reikia prisiminti.

Ne, man žado neatims.

Penktadienis, 12.33: Jei dabar išeičiau iš kontoros, suspėčiau į trečią valandą numatytas Džilės laidotuves Sasekse ir dar turėčiau pakankamai laiko pakeliui į stotį nusipirkti sumuštinį. Mudvi su Momo peržiūrinėjame medžiagą dar vienam baigiamajam pristatymui. Momo klausia, ar aš pažinojau pono Kuperio-Klarko žmoną, ir aš jai sakau, kad Džilė buvo neįtikėtinas žmogus.

Momo veide šmėsteli abejonė:

— Bet ji juk nedirbo, tiesa?

Žiūriu į jos veidą. Kiek jai dabar — dvidešimt ketveri, dvidešimt penkeri? Per jauna, kad žinotų, ką anksčiau tekdavo iškęsti moterims; pakankamai jauna, kad laikytų savo laisvę savaime suprantama. Ramiai sakau:

— Kol Šernui, antrajam sūnui, suėjo dveji metai, Džilė buvo perspektyvi valstybės tarnautoja. Dabar tikrai būtų vadovavusi Vidaus reikalų ministerijai, tačiau nutarė vadovauti savo namams. Tiesiog nutarė, kad jei abu su Robinu darys karjerą, nukentės vaikai. Sakė bandžiusi save įtikinti, kad įmanoma to išvengti, tačiau širdis neleido elgtis kitaip.

Momo pasilenkia kažką įmesti į šiukšlių dėžę, ir aš už lango pamatau plunksnomis kaip krinolinu kiaušinius apkėtusią balandę. Balandžio tėvelio nematyti. Kur jis?

— Kaip liūdna, — atsidūsta Momo. — Norėjau pasakyti, kaip skaudu nugyventi tokį tuščią gyvenimą.

13.11: Jei šią minutę išeičiau iš kontoros, į traukinį dar turėčiau suspėti.

13.23: Lekiant iš įstaigos, Robino sekretorė įbruko man Džilės atmintinę šeimai, kurią pamiršo Robinas. Kiek įkabindama lekiu į Kenono gatvę. Kol pasiekiu upę, krūtinėje ima gergžti, prakaito lašeliai rieda krūtimis kaip sutrūkę karoliai. Bėgdama laiptais į stotį suklumpu ir tias kairiuoju keliu praariu pėdkelnes. Prakeikimas. Prakeikimas. Skrieju per stoties salę, čiuožte nučiuožiu iki kioskelio ir stveriu pirmas pasitaikiusias juodas pėdkelnes. Apstulbusiai jaunai pardavėjai liepiu grąžą pasilikti sau. Prie barjero apsaugininkas šypsodamasis taria: „Per vėlu, brangioji“. Metuosi pro barjero šoną ir, vejama apsaugininko, šoku į pajudėjusį traukinį. Pro langus stebėtinu greičiu atgal lekia Londonas, ir netrukus pilki jo kontūrai užleidžia vietą tikrai kaimiškam kraštovaizdžiui. Širdį veria žvelgiant į pavasarį, rėkiančiai žalią, kupiną vaikiškos vilties.

Nuo pro šalį stumiamo vežimėlio užmokėjus pasiimu puoduką kavos ir atsidarau lagaminėlį, norėdama išsiimti kokio darbo. Popierių šūsnies viršuje guli Džilės atmintinė. Neturėčiau dabar jos skaityti, tačiau taip maga. Noriu dar kartą išgirsti savo draugės balsą, nors tai bus tik jos rašyti žodžiai. Gal peržvelgsiu kokį vieną puslapį?

Kai Aleksas maudysis vonioje, nepamiršk jam išplauti tarpupirščių — ten susikaupia juodų pūkų ir kitokių keistų tamsiai violetinių nešvarumų gurvolių! BŪTINAI įpilk į vonią „Oilatum“ (žalsvai melsvas buteliukas su baltu užrašu) nuo egzemos. Prašau, apsimesk, kad pili vonios šampūną, nes jam labai nepatinka, kai kas nors užsimena apie jo odą.

Aleksas tau sakys, kad nemėgsta makaronų. Iš tikrųjų jis juos mėgsta, todėl nenusileisk. Tik atsargiai. Taip, jam galima duoti Cheese Whirl — to šlykštaus ryškiaspalvio mišinio, kuriame sūrio nė kvapo, bet tik su sąlyga, kad valgys ir tikro sūrio. Ne, maitintis vien saldžiaisiais kukurūzais jam negalima. Pasiūlyk visiems šeimos nariams nuo šiol gerti raudonąją arbatą (sako, ji apsaugo nuo vėžio).

Šernui pažadėjau, kad 15-ajam gimtadieniui jis gaus kontaktinius lęšius. Kai tau kils noras jį aprėkti, mintyse suskaičiuok iki dešimt ir pagalvok: „testosteronas“. Ilgai jis nemaištaus, pažadu. Prisimeni, kiek sielvarto mums suteikdavo Timas, o kaip sėkmingai viskas susiklostė? Dabartinė Timo mergaitė — Šarmila, miela, l. protinga, iš Bredfordo. Jos tėvai kreivokai žiūri į baltuosius turtuolius, tokius kaip mūsų vaikas, tad gal galėtum pasikviesti juos į svečius ir apžavėti, kaip kad tu sugebi? (Tėvas vardu Dipakas, prisiekęs golfo žaidėjas, abu tėvai vegetarai.) Kai užklausi, Timas suvaidins, atseit tai jam baisiai nepatinka, o iš tikrųjų labai džiaugsis, jei taip pasielgsi.

GIMTADIENIAI: Tavo mamos mėgstamiausi kvepalai — Diorissimo. Garso kasetės visada yra gera dovana. Tiks bet kas su Brinu Terfeliu, tik ne miuziklas „Oklahoma!“, kurį dovanojome pernai. Taip pat Alano Beneto knygos ir „Turkiškigardumynai“. Mano mamai patinka viskas, ką rašo Margareta Forster arba Antonija Freizer. Mano žiedus gal norėsi atiduoti mamai, o gal pasiliksi, jei kuris nors iš berniukų vėliau panorėtų padovanoti žiedą savo sužadėtinei?

KRIKŠTAVAIKIAI: Tavo krikštavaikiai yra Haris (Pakstonas), Liusė (Gudridž) ir Alisa (Benson). Jų gimtadieniai pažymėti kalendoriuje prie šaldytuvo. Dovanų stalčiuje, darbo kambario bylų spintoje, sudėtos inicialais pažymėtos jų dovanos, tai padės tau susigaudyti iki kitų metų Kalėdų. Saimonas ir Klara šiuo metu turi santuokos sunkumų, tad galėtum Harį kur nors pasikviesti ir pasakyti, kad reikalui esant jis gali į tave kreiptis pagalbos. Nepamiršk, kad rugsėjį Liusės konfirmacija.

KITI DALYKAI

1) Kaip naudotis skalbimo mašina. Ekstra atveju gali to prireikti. Žiūrėk rudąją knygą. NB: temperatūra tavo vilnonėms puskojinėms.

2) Šiukšlių maišų talpa. Ten pat.

3) Valytoja — pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Septyni svarai už valandą, be to, sumokame Džinos stambesnes išlaidas ir primokame atostogoms. Vieniša motina. Dukros vardas Ailina. Nori būti sesele.

4) Vaikų auklės — numeriai žaliojoje knygoje. NE Džodė, kuri su savo vaikinu mylėjosi mūsų lovoje, kai buvom išvykę į Glaindborną.

5) Arnikos tinktūra nuo sumušimų (vonios kambario spintelėj).

5) Ignacija nuo širdgėlos (geltonas buteliukas spintelėje prie mano lovos).

7) Paštininko vardas Patas (tikrai), laikraščių išnešiotoją — mergaitė (Holi). Šiukšlių išvežti atvažiuoja antradienių rytais, sodo tvarkymo atliekų neima. Kalėdiniai arbatpinigiai rudojoje knygoje — būk dosnus!

8) Po laidotuvių berniukai galėtų apsilankyti pas Mėgę, slaugos ligoninės konsultantę. Tau ji nelabai patiks, bet berniukai tikriausiai ja pasitikės ir jai pasisakys tai, ko nenorės prisipažinti tau, bijodami tave nuliūdinti, brangusis. Pabučiuok juos už mane ir nesiliauk to daręs vien todėl, kad jie tave praaugo, pažadi?

Viskas surašyta. Puslapis po puslapio. Vaikų gyvenimų smulkmenos, jų dienų ritmas. Krūpteliu pagalvojusi, kaip prastai aš pati būčiau pasirengusi, jei tektų tokią atmintinę rašyti Ričardui. Puslapyje apie gimtadienius — puoduko dugno dydžio dėmė, kažkokie riebalai su pridžiūvusios tešlos dribsniu. Matyt, rašydama Džilė kažką kepė.

Norėčiau skaityti toliau, tačiau nuo akyse susitvenkusių ašarų liejasi raidės. Pasiimu Daily Telegraph ir atsiverčiu nekrologų puslapį. Šiandien minimas įžymus biologas, 7-ojo dešimtmečio IBM vadovas, ir platininė blondinė Dizi, šokėja, kerėjusi Dagią Feirbenksą ir Aga Chaną. Kuper-Klark nematyti. Tokie gyvenimai kaip Džilės, ateinančioms kartoms neužrašomi. Kaip ten Momo pasakė — tuščiai nugyventas gyvenimas? Kaip gali šitiek meilės būti išeikvota tuščiai?

14.57: Mažame tarsi lėlei skirtame traukinio tualete nusimaunu pėdkelnes su nubėgusiomis akimis ir mikliai, tarsi Hudinis, įlendu į naujas. Išėjusi į koridorių, nustebusi girdžiu pritariantį traukinio palydovo švilptelėjimą. Atsigręžusi ir per petį žvilgtelėjusi į kojas, pamatau ant juodųjų pėdkelnių dirbtiniais deimantais išsiuvinėtus Playboy triušiukus. Galiu prisiekti, kad išgirstu Džilės kvatojimą.

Šv. Botolfo bažnyčia, Gringeitas, 15.17: Įeinu kaip tik tą akimirką, kai pastorius kviečia susirinkusiuosius padėkoti Dievui už Džilianos Kordelijos Kuper-Klark gyvenimą. Nežinojau, kad ji buvo Kordelija. Moteriai, kuriai meilė buvo gyvenimo prasmė ir tikslas, šis vardas labai tiko. Priekiniame klaupte stovi Robinas su sūnumis. Bučiuojant savo jaunylio rudaplaukę galvelę, Robinui tenka gerokai pasilenkti. Aleksas vos pastebimai virpa. Jis apsirengęs nauju, pirmu gyvenime kostiumu. Džilė man sakė, kad jie su Aleksu važiavo į Londoną jo išrinkti: ji tikriausiai žinojo, kokia proga sūnus pirmą kartą jį apsivilks.

Giedame „Vilties Viešpatį“, mėgstamiausią Džilės giesmę. Joje aidi škotiška melancholija, kurios anksčiau nebuvau pastebėjusi. Giesmei nutilus, pasigirsta tramdomas žmonių kosčiojimas, ir pastorius, paukštį su šviesių plaukų kuodu primenantis vyras, paprašo susirinkusiuosius tylomis prisiminti Džilę.

Uždedu rankas ant priešais stovinčio klaupto atlošo, užsimerkiu ir atsiduriu Nortamptono miškuose. Rugpjūtis. Po Emilės gimimo buvo praėję du mėnesiai, kai Džeimsas Entvistlas, prieš Roda buvęs mano viršininkas, viename Nortamptono apylinkių dvare mūsų banko klientams surengė medžioklę. Jis primygtinai reikalavo, kad ir aš dalyvaučiau, nors šaudyti visai nemokėjau ir sunkiai prisiminiau, kur yra Vokietija, ką ir kalbėti apie pataikavimą saujelei Frankfurto bankininkų. Apie pietus man taip ėmė deginti krūtinę, tarsi ją kas būtų apjuosęs įkaitintais akmenimis. Krūtys šaukte šaukėsi ištuštinamos. Buvo tik vienas, medžių tankmėje paslėptas kilnojamas tualetas. Užsidariau kabinoje, atsisagsčiau palaidinukę ir į klozetą ėmiau iš krūtų leisti pieną. Krūtų pienas kitoks nei karvės, jis skystesnis, ne toks riebus, aristokratiškai melsvas ir blyškus tarsi porcelianas; sumišęs su plieninėje klozeto kriauklėje pabarstytais žaliais chemikalais, jis virsdavo drumzlina buza.

Tačiau iš pradžių pienas nenorėjo tekėti. Turėjau įsivaizduoti Emilę, jos kvapą, jos didžiules akis, švelnų jos odos prisilietimą. Visa sukaitusi ir persigandusi, už durų išgirdau kosčiojimą. Ten jau rikiavosi eilė, o aš dar nebuvau baigus ištuštinti kairiosios krūties ir nepradėjusi dešiniosios. Staiga išgirdau žvalų moterišką balsą, kalbantį šiltai, bet kartu ir įsakmiai: „Klausykit, vyrai, kodėl jums nepabėgėjus iki krūmų? Tai vienas iš jūsų giminei suteiktų gamtos privalumų, palyginti su mumis, moterimis. Spėju, kad panelei Redi tualeto reikia labiau nei jums. Labai ačiū“.

Kai po dešimties minučių išėjau, laukymėlėje ant rąsto sėdėjo Džilė Kuper-Klark. Mane pamačiusi, ji rankos mostu pakvietė prieiti ir iš nešiojamo šaldiklio ištraukė maišelį su ledais, kurį pergalingai iškėlė ištiestoje rankoje: „Kiek prisimenu, tai geriausiai padeda skaudantiems papams“.

Kolektyvo išvykose buvau ją pastebėjusi ir anksčiau — Henlio regatoje, kažkokiame pasilinksminime Čeltnemo arklių lenktynėse aukso taurei laimėti, kai visus išmaudė lietus, — bet palaikiau viena iš golfą žaidžiančių mūsų darbuotojų žmonų, kurios tave susistabdžiusios ima ausis būgnyti apie teniso kortų priežiūrą arba apie tai, kaip sunku rasti žmogelį baseinui tvarkyti.

Džilė pasiteiravo apie mano kūdikį — vienintelė iš viso mano darbo kolektyvo, — ir pati prisipažino, kad Aleksas, tuomet ką tik atšventęs savo ketvirtąjį gimtadienį, buvo jos dovana sau. Visi kalbėję, kad tikra beprotybė vėl imti auginti trečią vaiką, kai jau esi išsivadavus iš sauskelnių ir bemiegių naktų, o ji suprato, kad per darbus nespėjo pamatyti, kaip užaugo Timas ir Semis. „Ak, net nežinau, tiesiog man pasirodė, lyg būtų iš manęs kažką pavogę, ir aš panorau tą kažką susigrąžinti“.

Kadangi tada labai atvirai išsikalbėjome, aš jai prisipažinau, kad bijau pernelyg atsipalaiduoti. Tada neįsivaizdavau, kaip reikės grįžti į darbą nepasidarius kietaširdiškesne.

— Matai, Keite, — atsakė man Džilė, — jie elgiasi su mumis taip, tarsi darytų didelę malonę po vaiko gimimo leisdami grįžti į darbą. Ir turime jiems už tai sumokėti — neniurnėti, nedejuoti, neišsiduoti, kad gyvenimas mums jau niekada nebebus toks, kaip anksčiau. Tačiau niekada nepamiršk, kad iš tikrųjų mes jiems darome malonę. Mes tęsiame žmonių giminę, ir už tai nėra nieko svarbesnio. Kur jie paimtų tų savo sumautų klientų, jei mes liautumės gimdžiusios?

Nuaidėjo šūviai, ir Džilė nusikvatojo. Ji mokėjo juoktis nuostabiu, išlaisvinančiu juoku: atrodė, kad tas juokas nubloškia šalin visą pasaulio kvailybę ir siauraprotystę. Ir žinote ką? Ji vienintelė nė karto manęs nepaklausė: ir kaip tu viską suspėji? Pati viską žinojo ir suprato, kiek tai kainuoja.

— Brangieji, dabar visi kartu kartokime žodžius, kurių mus mokė Jėzus: „Tėve mūsų, kuris esi Danguje“.

Džilės kapas — nuo bažnyčios galinės dalies besileidžiančio šlaito apačioje. Ant kalvos stūkso aukšti Viktorijos laikų antkapiniai paminklai — plytos, katafalkai su apgulusiais angelų būriais. Juo žemiau leidiesi gurgždančio žvyro taku, juo arčiau mūsų laikų, juo mažesni ir kuklesni darosi paminklai. Mūsų protėviai žinojo, kad pomirtiniam gyvenime turės rezervuotą vietą, gal net ložę, o mums paraiškas tenka pateikti dvejojant, gerai nežinant, ko galima tikėtis.

Nuo Džilės amžinojo poilsio vietos atsiveria vaizdas į slėnį. Tolumoje dunksančių kalvų keteros tarsi blakstienų dažais apvedžiotos išplaukėjusiais eglynų kontūrais, o apačioje plytinčiame žaliame dubenyje tvyro tiršta sidabrinė migla. Kai pastorius ima dainingai skaityti liturgiją, o Robinas žengia prie duobės užberti žemės saują ant žmonos karsto, mano skaistus, ašarom nuplautas žvilgsnis greitai perbėga užrašus ant aplink stovinčių paminklų. Mylintis sūnus. Tėvas ir senelis. Brangus vienintelis vaikas. Mylima žmona ir motina. Sesuo. Žmona.

Motina. Motina. Po mirties mus apibūdina ne tai, ką dirbome ar kuo buvome, o tai, ką reiškėme kitiems. Ar labai mylėjome ir ar buvome mylimi.

Nepamiršti

Iš dulkės kilęs, į dulkę pavirsi.

Išbučiuoti vėsius vaiko skruostus.

Būtinai atskambinti tiems, kurie man skambino.

27 Permaina

„Poravimasis vyksta pavasario ir vasaros mėnesiais, Europoje jauniklių vados perimos nuo balandžio mėnesio iki vėlyvo rudens. Patinėliai poruojantis garsiai burkuoja, puikuojasi prieš pateles ir demonstruoja savo pranašumą, pešdamiesi su varžovais. Balandžiai gyvena iki 30 metų. Jie yra monogamiški ir linkę draugę sau išsirinkti visam gyvenimui, o tai labai retai pasitaiko paukščiams, turintiems stiprų gyvenimo būriais instinktą.

Besimeilinantys balandžiai gali tyliai pratupėti ištisas valandas, vienam iš jų, paprastai patinėliui, bet kartais ir patelei, snapu švelniai kedenant savo partnerio plunksnas.

Jauniklių piepsėjimas negarsus, veikiau nosinis, kai po penkių ar šešių mėnesių paukščiai visiškai subręsta, patinėlio burkavimas pasidaro duslokas ir melancholiškas, tačiau susiporavus įgauna įvairesnių atspalvių. “

„Balandžių įpročiai“

Ant išorinės palangės ramu. Apačioje ūkauja ir riaumoja Sitis, tačiau aukštis ir stora oro antklodė garsus gerokai prislopina.

Žiūriu į balandžius iš labai arti. Matau patelę, o ji mato mane. Ji dusliai čirpauja, kaklas mėšlungiškai trūkčioja. Visi instinktai jai liepia skristi, visi, išskyrus vieną, įsakantį pasilikti su savo vaikais. Kol buvau Sasekse, vienas kiaušinėlis spėjo išskilti. Sėdint darbo vietoje mažylį buvo sunku įžiūrėti, tačiau dabar, iš taip arti, jis matyti puikiai. Sunku patikėti, kad šis keistas padarėlis kada nors galės skraidyti. Jis visai nepanašus į paukštį, nebent į kančios perkreipto paukščio škicą. Plikas ir susiraukšlėjęs kaip visi naujagimiai, jis atrodo nežmoniškai senas, kokio tūkstančio metų senumo.

Kad galėčiau prie jų pasilenkti, visaip bandžiau atidaryti langą, tačiau lange stiklo paketai, ir jo rėmai nesidavė praveriami tiek, kad būtų galima prie lizdo prieiti. Beliko pačiai išlipti pro gretimą langą. Taigi dabar keturpėsčia klupau ant išorinės atbrailos ir atsargiais stumtelėjimais vieną prie kito rikiuoju didžiuosius savo knygų kolekcijos tomus. Juos rūpestingai atrinkau, atsižvelgdama į dydį ir patvarumą:

„Kur sočiai pavalgyti: Sičio restoranų vadovas“;

„2000-ųjų prognozės makleriui“;

„VSC36 globalinės direktyvos 1997, ‘98 ir ‘99-iesiems metams“;

„Farmacijos pramonės apžvalga“;

Linguarama italų kalbos kursas, kurį pradėjau, bet taip ir nepabaigiau;

„Kaip elgėsi Vorenas Bafetas“;

„Dešimt sėkmingos laiko ir gyvenimo vadybos taisyklių: patikrintos strategijos darbo našumui didinti ir vidaus ramybei atrasti“.

Pastarąją mano paukščiams būtinai reikia turėti. Jei kartais jiems šių knygų nepakaktų, pridėjau dar „Išankstinių finansinių sandorių“ vadovą, įdomų ir naudingą kaip gelžbetonio blokas. Mano sumanymas — apsaugine siena atitverti balandžius ir jų lizdą. Mat, grįžtant iš Džilės laidotuvių, man paskambino Gajus. Gera žinia, pranešė jis: atsakydamas į mano prašymą skambino žmogus iš Savivaldybės ir informavo, kad rytoj atvyks sakalininkas. Tai aš reikalavau, kad sakalininkas pasirodytų, o dabar šniokšdama kriokdama noriu, kad jis nė per mylią čia neprisiartintų.

Apačioje, aikštėje, kurią nuo manęs skiria trylika aukštų, susirinko būrelis į darbą Londone atvažiavusių žmonių; jie rodo į mane ir tikriausiai svarsto, ar aš ekonominės krizės, ar širdies reikalų auka. Vieną rytą Morgeite kažkoks makleris puolė po traukiniu, tačiau nežuvo: įkrito į duobę po bėgiais, ir gelbėjimo tarnyba jį iš ten ištraukė. Visi kalbėjo, koks tai buvęs stebuklas, o aš bandžiau įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis žmogus, iš sielvarto nutaręs užbaigti visas savo nelaimes, tačiau ir to nesugebėjęs padaryti. Ar tai būtų gimimas iš naujo, ar amžinas kryžiaus kelias?

Man iš už nugaros, iš kontoros, atvilnija Kendės balsas, kaip visada linksmas, tačiau su nerimo gaidele:

— Keite, tuoj pat lipk atgal.

— Negaliu.

— Brangute, tai dažniausiai yra tik pagalbos šauksmas. Mes visi tave mylime.

— Aš nesišaukiu jokios pagalbos, tik bandau paslėpti balandžius.

— Keite?

— Privalau jiems padėti.

— Kodėl?

— Atvyksta sakalas.

Girdžiu, kaip Kendė sušnirpščia.

— Visą gyvenimą kur nors atvyksta sakalas. To betrūko, kad čia dar kalbėtumės apie kažkokį idiotišką paukštį. Keite Redi, tuoj pat lipk į vidų arba iškviesiu apsaugą.

Pro stiklą grupelė EMF kolegų stebi mano triūsą ir negarsiais, santūriais, kiek ironiškais šūktelėjimais sveikina kiekvieną knygų stumtelėjimą į vietą. Imdama Voreną Bafetą, žvilgteliu į savo ranką, ant jos žvilgantį vestuvinį žiedą, krumplius juosiantį egzemos ruožą ir bandau įsivaizduoti, kas iš jos liktų, jei nukrisčiau — sausgyslės, oda, kraujas. Ne, negalvok apie tai, geriau užbaik įtvirtinimą „Dešimt sėkmingos laiko ir gyvenimo vadybos taisyklių“. Atsargiai šliūžčiodama atbraila prie praviro lango, matau per jį persisvėrusią Kendę, o už jos — neryžtingai mindžikuojantį Gajų. Mano asistento veide nematyti baimės, veikiau kažkas panašu į viltį.

Nuo ko: Debros Ričardson

Kam: Keitei Redi

Džimas išvyksta jau antrą savaitgalį iš eilės. Nesu tikra, ar pirma aš nudobsiu vaikus, ar jie mane. Paliko man organizuoti jo 40-mečio pobūvį, liepęs sukviesti „visus tuos pačius“. Kaip čia išeina, kad jis, turėdamas atlikti kokį svarbų reikalą, gali iš galvos išmesti visus namų rūpesčius, o aš — ne?

Jau turbūt būsi suvokusi, kad jis mane vos vos, visai trupučiuką užkniso. Gal pažįsti kokį prašmatnų viengungį?..

NE, Į ŠITĄ KLAUSIMĄ NEATSAKYK.

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Debrai Ričardson

Kl: Ką daryti, kai buvęs vyras guli ant žemės, raitydamasis iš skausmo?

Ats: Šauti į jį dar kartą, dėl viso pikto.

Džimą turėtum griežčiau į nagą suimti — paaiškink, kad tavo darbas ne hobis, kad privalo dirbti jam priklausančius darbus ir pan. Ričardas labai paslaugus, bet galiausiai viską, ką jis padaro, aš turiu perdaryti iš naujo... tai gal geriau viską atlikti pačiai???

Nerimauju dėl tavęs. Nerimauju dėl Kendės. Ar sakiau, kad ji nėščia? Ji pati apie tai nė į kalbas leistis nenori. Apsimeta, tarsi ne jai tai atsitiko. Ir aš nuo Džilės laidotuvių truputį išprotėjau. Ką tik sustiprinau pelnytą kontoros pamišėlės reputaciją: buvau išlipusi ant išorinės palangės atbrailos gelbėti neseniai išsiritusio balandžiuko.

Kas yra Gyvenimo prasmė? Prašau, kuo greičiau atsakyk.

12.17: Taigi mudviem su Momo ir vėl pavyko. Laimėjome Niu Džersio finalą. Naujiena Roda pasiekė vakar vėlai vakare. Momo tokia susijaudinusi, kad kojom žemės nesiekia. Kaip Emilė, ji atvirai šokinėja iš džiaugsmo.

— Tau pavyko, Keite, tau pavyko!

— Ne, mums abiem pavyko. Dirbome drauge.

Įvykiui atšvęsti Rodas visą komandą vedasi pietauti į barą Lidenholo turguje. Nuo mano paskutinio apsilankymo interjeras labai pasikeitęs. Kalkakmenis aiškiai buvo madingas pernai; dabar gi visur pristatyta japoniškų tiltelių iš matinio stiklo, po kuriais sruvena upeliai, pilni žiopčiojančių karpių, neįstengiančių suprasti, ar jie skirti menui, ar maistui.

Rodas užsliuogia ant taburetės šalia manęs; Krisas Bansas sėdi priešais Momo. Man nepatinka, kaip jis į ją žiūri — godžiai, vylingai, apsilaižydamas, — tačiau ji atrodo patenkinta su juo flirtuodama, naudodamasi proga išbandyti ką tik išaugusio pasitikėjimo savimi galią. Pagaunu save keliskart paminėjus Selindžerio fondą vien tam, kad patirčiau malonumą garsiai ištardama Džeko vardą. Man patinka girdėti ir matyti jo vardą: ant autofurgonų, virš parduotuvių durų. Džekas Nikolsonas, „Džekas ir pupos stiebas“. Net užsienio reikalų ministras man pasidarė patrauklesnis, kadangi jo vardas irgi Džekas.

— Kaip ten su tuo nelemtu balandžiu, Keite? — klausia Rodas, padavėjui įnešus omarą. — Leisi jį į lenktynes ar ruošiesi kepti?

— Ai, čia savotiška etiško fondo akcija. Privalau rodyti dėmesį gamtosaugai.

— O Viešpatie, — nusistebi mano viršininkas, lauždamas bandelę su grūdais, — ar tik tu nepersistengi?

Beje, priduria Rodas, jis numatęs vieną tokį sandorį ir norįs, kad Momo ir aš padėtume jį prastumti. Kažin koks šūvis ar panašiai.

— Du zuikiai vienam šūviui, pagaunat?

Puiku, sakau, bet man reikės daugiau pagalbos.

— Nebegalim didinti darbuotojų skaičiaus, Keite, — sako Rodas. — Teks tiesiog rimtai imtis darbo, aukseli.

28 Ką pamatė motina

Po darbo lekiu namo, įskriejusi pro duris šūkteliu, tačiau niekas neatsiliepia. Iš svetainės pasigirsta klyksmai, ir mane tuoj pat perveria mintis — skausmas, jiems labai skauda. Apmirusia širdim skubu į svetainę, o ten, jaukiai susispietę ant sofos, Paula, Emilė ir Benas žiūri per TV rodomą „Žaislų istoriją“ ir raičiojasi iš juoko.

— Kas čia jiems taip linksma? — klausiu, tačiau jie taip kvatojasi, kad negali nė žodžio pratarti. Emilei kone ašaros iš akių byra. Matydama juos savo smagiam būrely tokius laimingus, staiga pagalvoju: „O juk tu už tai moki, Keite. Taip ir yra — tu moki kitai moteriai, kad ji sėdėtų ant sofos ir glėbesčiuotų tavo vaikus“.

Taigi klausiu Paulą, ar ji nebeturinti kuo naudingiau užsiimti, ir man šlykštus mano pačios balsas — godus, davatkiškas, kaip kokios nelemtos dvaro ponios. Jie sužiūra į mane, akis išplėtę iš nuostabos, ir vėl ima krizenti. Negali susilaikyti. Krizena iš kažkokios čia atėjusios puskvaišės, norinčios nutraukti jų linksmybes. Tarsi linksmumą galėtum imti ir išjungti kaip televizorių.

Kartais pagalvoju, kad Paula jiems per daug artima, tai nėra gerai. Nors šiaip esu pasiryžusi padaryti bet ką, kad tik ji pasiliktų. Paula man sakė, kad pažįsta motinų, kurios kas pusę metų atleidinėja aukles. Kad vaikai per daug prie jų nepriprastų. Klausykit, ar yra ribos žmonių egoizmui? Atimti iš vaikų draugišką, mylintį juos žmogų tik todėl, kad pati nori, nors negali, būti vienintelė tokia.

Žinoma, kartais man darosi neramu pagalvojus, kad ji su vaikais kalba ne taip, kaip kalbėčiau aš. Kai buvau maža, sakydavau, kad dieną valgom priešpiečius, o popiet — pavakarius; dabar, kai priklausau išsilavinusiems žmonėms, kalbu apie pietus ir vakarienę, bet Paula moko mano vaikus sakyti „priešpiečiai“, „pavakariai“. Negaliu juk skųstis, tiesa? Ričardas taiso vaikų kalbą: tualetas, tvirtai ištaria jis, kai Emilė sako norinti „į išvietę“, tačiau, atvirai pasakius, man smagiau vartoti žodžius, kurių pati buvau išmokyta. Žinau, kad Paula vaikams leidžia per ilgai žiūrėti televizorių, tačiau kitais atžvilgiais ji už mane pranašesnė — nuoseklesnė, kantresnė. Su vaikais praleidusi savaitgalį nebetveriu norėdama kuo greičiau ištrūkti iš namų, o Paula išlieka rami. Ji niekada nekelia balso. Daug gerų būdo bruožų vaikai perėmė būtent iš jos.

Kai neseniai nuėjau į mokyklą pasikalbėti su Emilės mokytoja, priėjo direktorė ir, pasivedusi mane į šalį, pasakė, kad jei Emilė tikisi pakliūti į Paiperio mokyklą, jai reikėtų namie gauti — kaip čia pasakius — daugiau reikalingos stimuliacijos. Nedirbančios motinos vedžioja vaikus į muziejus, jų akiratis daug platesnis. Net ir valgant raidelių sriubą, juos moko lotynų kalbos. O šeimose, kur abu tėvai dirba...

— Na, šiose šeimose dažniau pasikliaujama te-le-vizijos įtaka, — tarė panelė Akland, iš siaubą keliančio žodžio išspausdama net penkis skiemenis.

— Emilė, — kalbėjo ji, — atrodo, nepaprastai daug žino apie Volto Disnėjaus animacinius filmukus.

Taip ji man davė suprasti, kad Paula nėra labai gera auklė.

— Jei Emilė nori toliau mokytis geroje mokykloje, — šnekėjo panelė Akland, — jai reikės pademonstruoti platesnius interesus. Jūs juk žinote, ponia Šatok, konkurencija Londone labai žiauri. Siūlyčiau jai pradėti groti kokiu nors muzikos instrumentu — ne smuiku, jis dabar pernelyg įprastas; galbūt tiktų klarnetas, jis toks unikalus; galėtumėte pagalvoti ir apie kokią nors mažiau įprastą sporto šaką.

Ji buvo girdėjusi, kad vis daugiau mergaičių žaidžią regbį.

— Emilei tik šešeri, ir jai jau reikia turėti CV?

Gal reikėjo pasistengti neparodyti balse tokio nepatiklumo.

— Na, ponia Šatok, tam tikrose situacijose, kai abiejų tėvų nebūna namie, tokiems dalykams neskiriama reikiamo dėmesio. Ar jūs pati, kai buvote maža, grojote kokiu nors instrumentu?

— Ne, bet tėtis mums labai daug dainuodavo.

— O, — tarsteli ji, tarsi pamačiusi šuns išmatas.

Šlykšti godišė, bjauri mokyklinė ragana.

Prieš ateidama pas mus, Paula prižiūrėjo vaikus vienoje šeimoje Hempstede. Džulija, jų motina, buvo įspėjusi, kad vaikams neleidžiama žiūrėti televizoriaus.

— Džulija pati dirbo televizijoj, gamino visą tą mėšlą komerciniam kanalui, — prisiminusi kvatodama kartą pasakojo Paula. — O vaikams teliko negalima žiūrėti, nes jis kenksmingas!

Savaitgaliais Džulija su savo vyru Maiku drybsodavo lovoje, o vaikai apačioje visą rytą spoksodavo vaizdajuostes. Apie tai Paula sužinojo iš jaunėlio Adamo, kai vieną pirmadienio rytą norėjo išjungti televizorių. Prisiminusi tą istoriją jaučiu, kaip man užkaista skruostai. Ar ir aš nesu tokia pati veidmainė? Antai sakau Paulai, kad Benui vietoj sulčių duotų vandens, o savaitgalį, jei vaikas ima manęs prašyti obuolių sulčių, tuoj pat nusileidžiu, kad tik gaučiau nors kiek tylos ir ramybės. Noriu, kad mano auklė būtų geresnė mama, negu kada nors įstengčiau būti pati. Noriu, kad ji mano vaikus mylėtų tarsi savo pačios, bet kai grįžusi namo randu juos myluojant, staiga užsigeidžiu, kad tai būtų „mano vaikai“, kurių niekas kitas, išskyrus mane, neturi teisės mylėti.

Iškrovusi indaplovę ir rankomis perplaudama gerai neišsiplovusias lėkštes pastebiu į mane nukreiptą Paulos žvilgsnį. Ji šukuoja Emilei plaukus ir atidžiai į mane žiūri. Norėčiau žinoti, ką ji dabar galvoja. Kartą ji man sakė, kad jei turės savo vaikų, niekada nesamdys auklės — per gerai žino kaip viskas yra, kaip mergužėlės per galvą verčiasi, padlaižiaudamos mažylių mamoms, bet vos tik šios pro duris, žiūrėk, ir įknimba į telefoną.

Šukos užkliūva už susivėlusių plaukų, Emilė rikteli.

— Ša, ša, — sudraudžia ją Paula, — princesėms plaukai turi būti šukuojami kas vakarą po šimtą kartų, taip, mamyte?

Iš kito virtuvės galo ji žiūri į mane, siekdama susitaikymo ir mano nuolaidumo.

Ne. Nieko nenoriu žinoti. Jei žinočiau, ką ji iš tikrųjų galvoja, man būtų galas. Ir vis dėlto kirba mintis, kad būtų gerai taip nemanyti.

Ketvirta dalis

29 Prekybos centras

Emilės gimtadienis man visada reiškia vasaros pradžią. Kai prieš šešerius metus, nubėgus vandenims, išsikviečiau taksi į ligoninę, šalia kavinių ant šaligatvių jau stovėjo stalai ir prie jų sėdėjo žmonės, gatvėse taip pat buvo pilna žmonių ir atrodė, kad visas miestas išėjo į karnavalą švęsti mano vaiko gimimo.

Likus dienai iki gimtadienio prekybos centre mudu su Benu perkame maistą pobūviui. Apsipirkimas prekybos centre. Kas galėtų pagalvoti, kad šioje trumpoje frazėje gali tilpti tiek daug skausmo, beveik kaip „Orestėjoje“. Pirmiausia prie įėjimo viena ranka stumdydama ir tampydama bandau atskirti kopuliuojant su kitu susirakinusį didįjį vežimėlį, kita ranka tramdydama pabėgti besiveržiantį pyplį.

Sukiotis parduotuvėje su didžiuoju vežimėliu — paukščių narvu ant ratų — ne ką lengviau, nei manevruoti Vaito salą. Bandau įkalbėti Beną sėstis į vaikams skirtą vietą. Jis spyriojasi, mat jam labiau patinka sėdėti pačiame vežimėlyje, iš kurio gali išsviesti bet kurią nepatikusią prekę. Atidarau Mini Milks dėžutę, paduodu jam dvi mažytės ledų ant pagaliukų porcijas ir, kol abi jo rankos užimtos, grūdu neklaužadą į vaikams skirtą sėdynę ir užsagstau apkabėles. (Bloga, labai bloga kyšius duodanti mama.) Dabar belieka pagal sąrašą suieškoti trisdešimt septynių pavadinimų prekes. Kai šįryt į Ričardą sviedžiau radijo imtuvą, jis pareiškė manąs, kad pasiruošimas gimtadieniui mane turbūt nuvargino. Gal verčiau man pailsėti — apsipirkti prekybos centre galės ir jis? Neįmanoma, atsakiau, jis nupirktų ne tai, ko reikia.

— Bet juk yra sąrašas, Keite, — išmintingu gydytojo balsu paaiškino jis, — kaip aš galėčiau nupirkti ne tai, ko reikia?

Nė vienam vyrui nesuvokti to, ką žino kiekviena moteris: net jei vyras nuperka viską pagal sąrašą, tai dar nereiškia, kad jis nupirko tą, ko reikia. Kodėl? Todėl, kad moteris šventai įsitikinusi, kad jei pati nueitų į prekybos centrą, tai viską išsirinktų geriau: apvalainesnę vištą iš vešlesnėmis ganyklomis garsėjančio Prancūzijos regiono, gardesnį jogurtą, būtent tokias lapines salotas, kokių ji troško ir kurių pavadinimo nebūtų galėjusi pasakyti, nepastovėjusi prieš sveikos mitybos produktams skirtas lentynas. Vyrai sudarinėja sąrašus tam, kad pasaulyje įvestų tvarką, kad jį pažabotų; moterims sąrašai yra tik pradžia, koordinačių sistema, kurioje jos planuoja savo kelionę į laisvę. (Nesupraskite manęs klaidingai: netvirtinu, kad šioje srityje viskas labai sąžininga. Kai moteris ką nors nusiperka ne pagal sąrašą ir vėliau paaiškėja, kad to produkto neįmanoma valgyti, nesėkmė pavadinama „eksperimentu“, o jei tą patį padaro vyras — tai jau „pinigų švaistymas“.)

15.32: Stoju į eilę prie kasos. Esu tikra, kad kažką gyvybiškai svarbaus pamiršau. Bet ką?

15.39: Ak, puiku, Benas pridarė į sauskelnes. Svarstau, kiek dar galėsiu čia išbūti, kvapu nepribaigusi šalia stovinčių pirkėjų, o mano sūnus staiga įkiša į kelnes ranką, kurioje laiko antros Mini Milk porcijos nuoliekas. Ištraukta ranka išmarginta valgomųjų ledų ir ekskrementų raštais. Iš sielvarto man net akyse žalia. Tačiau, laikydama vaiką ištiestose rankose kaip kokią granatą su ištrauktu sprogdikliu, lekiu per visą salę į kūdikių pervystymo kambarį.

16.01: Vėl stoju į eilę. Šešiolika minučių. Apskaičiuoju, kad iki šiol Benas bus suvalgęs vieną dvyliktąją pobūviui skirto maisto dalį. Kol jis patenkintas šlamščia, nuo stovo prie kasos stveriu žurnalą ir bandau sumažinti kraujo spaudimą skaitydama savo horoskopą.

Jupiteris šiuo metu 9-ajame būste, ir tai iš tiesų pati palankiausia jums situacija. Jūsų nuotaika pakili, sparčiai gerėja ateities perspektyvos. Jaučiate jus užliejusią meilę visiems — net vaikams, kurių negalite suvaldyti. Pats teigiamiausias šio laikotarpio poveikis yra tas, kad jūsų įniršio lygis žemesnis negu kada nors iki šiol. Prireiks sumanumo išlaikyti šį giedros ramybės jausmą ir po to, kai euforija išblės.

— Atsiprašau, ponia.

Pakeliu akis manydama, kad atėjo mano eilė išdėti prekes ant judančios juostos. Tačiau kasoje sėdinti mergaitė tenori informuoti, jog aš stoviu prie įprasto perėjimo, pro kurį Vaito sala prasibrauti negalės.

— Atsiprašau, ponia, gal galite pereiti prie kasos su platesniu perėjimu.

„Jūs atsiprašote? O kas man atlygins už sugaištą laiką?“ Penkias sekundes stojiškai valdausi, po to tvoju kumščiu į dvylikos sukamų lankų paketą. Išgirdęs trenksmą, peršokęs per barjerą atskuba apsauginis. Benas paleidžia kakarinę, jam iš paskos — visi kiti vaikai. Aš jaučiu mane užliejusią meilę visiems.

16.39: Kasininkė neišpasakytai lėta, tarsi darbuotųsi po vandeniu. Dar blogiau — ji labai paslaugi ir draugiška.

— Žinote, jeigu paimtumėte šitų dar vieną, trečią gautumėt nemokamai.

— Atsiprašau?

— Varškės — nejau nenorint dar vieno indelio už dyką?

— Ne, nenoriu.

— Turbūt baliui ruošiatės, ką?

Ne, perku aštuoniasdešimt mini dešrelių, dvidešimt keturias Barbės bandeles su šokoladu ir didžpilvį paką sausainiukų su cukraus glajaus karūnėlėmis, kad viską suryčiau viena pati, nes esu nukvakusi bulimikė.

— Savo dukrai. Rytoj jai sueina šešeri.

— Oi, kaip smagu. Gal turit Premijų kortelę?

— Ne, aš...

— Kai tiek perkat, tai būtų visai ne pro šalį. Nemažai sutaupytumėt, brangute.

— Tiesą sakant, aš neturiu lai...

— Tai gal renkate taškus?

— Ne, iš tiesų paprasčiausiai jau turiu eiti.

— Gražuolė, ką?

— Atsiprašau?

— Jūsų mažiukė. Tikra gražuolė.

— Jis. Čia berniukas.

— Ojei, nė nesuprasi, toks garbanotas. Pasakyk mamytei, kad tau laikas kirptis, jaunikaiti.

Kodėl prekybos centruose negali įrengti specialių kasų dirbančioms motinoms, aptarnaujamų atšiaurių, super našiai dirbančių androidų? Arba prancūzų. Prancūzai būtų kaip tik.

21.43: Padėtis kontroliuojama. Abu vaikai lovelėse. Supakuoti dovanas prireikė nei daugiau, nei mažiau — valandos ir keturiasdešimt penkių minučių. Debra mane perspėjo, kad dabar nebegalima įdėti tik vienos dovanėlės kaip būdavo mūsų vaikystės laikais. Dabar dovanėlių turi būti po kiekvienu popieriaus sluoksniu, kad vaikas įsitikintų, jog gyvenime viskas yra sąžininga. Kodėl? Juk gyvenime ne viskas sąžininga; gyvenimas — tai begalė tuščių popieriaus sluoksnių, o vidury — koks nors sugedęs barškaliukas.

Gretimame kambaryje Ričardas, žiūrėdamas televizorių, į maišelius dėlioja dovanėles. (Teoriškai aš nepritariu dovanėlių, kurių gauti tikisi atėję vaikai, dauginimui: tai kaip ginklavimosi varžybos, užtikrinančios tiktai abiejų varžovų susinaikinimą. Tačiau praktiškai esu tokia silpnadvasė, kad nedrįstu padalyti tik po balioną ir torto gabaliuką; mano supratimu, jų būtų per akis, tačiau už tai neabejotinai būčiau nugalabyta Mamfijos pasamdyto žudiko.)

Deja, prekybos centre man negalėjo taip greitai pakeisti rožiniu glajum užlieto torto, kurį iš pradžių buvau užsisakius, į kitą, su geltonu glajum. Anksčiau mėgstamiausia Emilės spalva buvo rožinė, dabar — geltona. Kai užsakinėjau tortą, rožinė buvo atgavusi pozicijas, tačiau praeitą savaitę buvau išvykusi, ir per tą laiką sugrįžo geltona. Na, nieko baisaus, nupirkau biskvitą, kurį negrabiai, tačiau su meile užglaistysiu pati — motinos prisilietimas juk pats mieliausias. Po galais, kur cukraus pudra?

23.22: Cukraus pudros dėžutę surandu spintelės gilumoj, po apvarvėjusiu sojos padažo buteliu. Jau metai kaip pasibaigęs cukraus pudros galiojimo laikas, ir ji visa supuolusi į luitą. Labai panaši į tas „Apolono“ atgabentas Mėnulio uolienas, kurias prieš trisdešimt metų taip išradingai gamindavo mano tėtis. Arba į kreko gabalą už kokius 50 tūkstančių. Laimė, tai ne krekąs, nes tuoj pat jį visą sušniaukščiau ir parpulčiau ant virtuvės grindų laukti išganingos staigios mirties.

Šiaip ar taip, tortui užglaistyti turėtų kaip tik užtekti. Prireikia aštuonių minučių, kol cukraus pudros uolieną sutrinu į miltelius. Stengiuosi nepadauginti karšto vandens ir labai atsargiai įlašinu keletą geltono dažo lašų. Išeina šviesus citrinos gelsvumas, toks labai jau kuklutis, toks, na, kaip čia pasakius? — kaip privačios mokyklos pirmūno mamytės suknelė, kuria ji vilki per mokyklos šventę. Gimtadieniui reikia ko nors linksmesnio: kiaušinio trynio, Van Gogo paveikslų geltonio. Įsidrąsinusi kapteliu dar du lašus. Dabar spalva ir blyški, ir kartu intensyvi, kaip nosį laužiančio šlapimo mėginio. Įlašinu dar du lašus ir įnirtingai išmaišau.

Vos sulaikydama ašaras spoksau į dubenėlį; tuo metu į virtuvę įsliūkina Ričis ir ima pasakoti kažkokį dokumentinį filmą apie vaikų vystymąsi.

— Ar girdėjai, kad vaikai savo lyties pareigas pradeda suvokti jau nuo trijų mėnesių? Gal tai todėl Benas visą dieną sėdi ant puodo vartydamas sporto puslapius? Koks tėvas, toks ir sū... Jergutėliau, Keite, kas gi čia dabar?

Ričis pamatė mano glajų. Glajų, kurio dabartinę spalvą, švelniai tariant, būtų galima pavadinti „Safario geltoniu“. Deja, ji apmaudžiai primena vieną iš labiausiai vykusių Beno žygdarbių sauskelnėse.

Ričis nusikvatoja. Negailestingu laisvu juoku, kuris reiškia, kad jis jaučiasi fantastiškai patenkintas ir dėkingas Dievui, kad susimovė ne jis, o kitas.

— Nesikrimsk, mieloji, — ramina jis, — paieškokim sprendimo. Turim karviašūdžio spalvos glajų, tad galim padaryti... Karvės tortą! Turi baltų šokoladukų?

Sekmadienis, 19.19: Pobūvis praėjo gana sėkmingai, jei pamiršim, kad Džošua Meikju apsivėmė prieškambary, ir tą akimirką, kai man įnešus tortą ir uždainavus „Su gimimo diena, Emile, su gimimo diena“, solenizantė puolė į ašaras:

— Bet mamyte, man nepatinka rudas glajus!

— Jis ne rudas, mieloji, jis geltonas.

— Aš nenoriu geltono. Noriu rožinio.

Visiems aštuoniolikai svečių išsiskirsčius, puoliau tvarkyti atliekas — subliūškusius plaučius primenančias kartonines sulčių dėžutes, popierines Barbės lėkštutes, trisdešimt šešis nepaliestus sumuštinius su kiaušiniu (šie buvo tik dėl tėvų akių, — nė vienas save gerbiantis vaikas nė į burną nepaims maisto, neturinčio jokių konservantų ir dažų). Rytą Džekui Eibelhameriui išsiunčiau e-laišką, siūlydama susiklosčius tokioms aplinkybėms fondo valdymą verčiau perleisti kuriam nors kolegai. Dėl jausmų jam, užgimusių kaip paaugliškas susižavėjimas, o dabar triuškinančių mane tarsi asfalto lyginimo volas, palaikyti dalykinius santykius pasidarė sunku. Laiško tonas buvo draugiškas, bet tvirtas. Po to dvi valandas švytėjau pasitenkinimu, kad pasielgiau tinkamai: šviesiausia akimirka mano motinystės istorijoje. Tačiau vėliau lempa perdegė. Gal perdegė, o gal pati eidama užkliudžiau laidą ir ištraukiau jį iš tinklo: syvai išseko, energijos antplūdis išblėso, pasaulyje nebevyksta nieko naujo. Tikėdamasi rasti jo atsakymą, jau penkis kartus tikrinau savo e-pašto dėžutę. Liaukis, Keite, laikas vienąkart subręsti ir nustoti elgtis kaip galvą pametusiai paauglei.

Asketiškai atsisakiusi dvasinių džiaugsmų, jau spėjau suvalgyti dvi Barbės bandeles su šokoladu, dubenį žagarėlių ir supyliau pusę džino butelio į „naminį“ limonadą, kurį pirkau Marks & Spencer, po to buvau perpylusi į rožinį ąsotį, kad patiekčiau kaip savo pačios pagamintą.

Naktis karšta, oras lipnus, ištroškęs lietaus. Iš ventiliatoriaus, kurį ištempiau iš sandėliuko po laiptais, jokios naudos: pastatytas ant virtuvės stalo jis vos sukasi, vangiai maišydamas sunkų orą. Grįždami iš baseino, apie ketvirtą valandą girdėjome griaustinį, tačiau jis labiau priminė drykstantį vyniojamą popierių negu riaumojimą visa gerkle, nuo kurio pabėgtų persigandusi kaitra. Tvanku, neduok Dieve. Ir dar kvapas. Aš sode gramdau Džošua Meikju apvemtą kilimą. Avižinės košės vėmalai, nusagstyti pasteliniais sausainiukų su cukraus glajum minaretais.

Kad Džošua išbalęs ir išpiltas šalto prakaito, aš pastebėjau dar tada, kai vaikai žaidė „Perduok siuntinį“, ir spėjau jį išvesti į prieškambarį, tačiau kol atidariau lauko duris, jis viską, ką buvo suvalgęs, išvėmė ant kiliminio tako. Koridoriuje pasirodžiusi jo motina suklykė:

— Kas atsitiko vargšeliui Džošytei?

Vos susilaikiau nepaaiškinusi savaime aiškaus fakto: vargšelis Džošytė apšliaukojo 500 svarų vertės uzbekišką kilimą. Jei taip būtų padaręs mano vaikas, jau klūpočiau atsiprašinėdama, ištiesusi čekių knygelę. Tačiau Imodžena Meikju, sveikata trykštanti, sakytum, iš ramunėlių nuausta esybė, tik pareikalavo pasiaiškinti, ar Džošua nesuvalgė „per daug cukraus“.

Aš nusijuokiau skambiu šeimininkės juoku ir atsakiau, kad cukrus tradiciškai yra pagrindinis gimtadienio pobūvių produktas, tačiau Imodžena mano juoko nepalaikė. Išeidama ji dėbtelėjo į mane jaučio akimis, leisdama suprasti, kad galiu tikėtis atsidurti teisme už vaikų šėrimą pyragaičiais. Ją išlydėjusi pro duris, prieškambary nosis į nosį susidūriau su Andžela Brunt, kuri priklaupusi prie rūbų kabyklos nuo Deivinos žalio aksominio apsiaustėlio gramdė žemuogių šerbetą.

— Ar jau kur nors įtaisei Emilę, Keite?

— Mm-hu.

— Na, Deivina jau turi užtikrintą vietą Holbruko pensione, bet ketvirtadienį bus jos antrasis interviu Paiperio mokykloje, kurios mes daug labiau norėtume, nes ji atveria tiek daug kelių, juk taip?

— Taip, aišku, na žinoma.

Nusiplovusi rankas, kad neliktų vėmalų dvoko, einu į svetainę, kur ant sofos, užsidengęs sekmadienio laikraščiais, miega Ričardas. Jam pūškuojant, kilnojasi Madonos krūtys: jos nuotrauka priedo viršelyje, o po ja — didelis straipsnis antrašte „Nuo nekaltos mergelės iki laimingos motinos“. Gal paskambinti Madonai ir kaip motina su motina pasitarti, kaip iš kilimo iššveisti vėmalus? Ji per savo dukros gimtadienius turbūt samdo kaubojų specialiai vėmalams valyti. Kaip nekenčiu garsių, viską turinčių motinų, kurioms tik paukščių pieno betrūksta, klaikiai besiginančių, koks prasmingas dabar jų gyvenimas, kai paprasčiausiai žinai, kad visus darbus už jas dirba armija samdinių.

— Riči?

— Hmmmmmm? — Laikraštis slysteli žemyn jam ant viršunosio.

— Emilę reikia įtaisyti į Paiperio mokyklą.

— Kodėl?

— Nes ji atveria visus kelius.

— Vėl kalbėjai su Andžela Brunt.

— Mm-hu.

— Keite, tos moters vargšė mergaitė gyvena tokioj nuolatinėj įtampoj, kad vieną gražią dieną ji taps kokaino prekiautoja.

— Tačiau ji moka groti obojumi.

— Gerai, grojančia obojum kokaino prekiautoja. Tavo dukra mintinai moka visą „Merę Popins“, tai gal palikime ją ramybėje, ką?

Kai buvome baseine, Ričardas beveik visą laiką praleido giliajame jo gale su Matilda, Em klasės draugo Lorano mama. Aš plušėjau seklumoje, iš oranžinių vamzdžių padaryta gyvate ratu tampydama dešimt klykaujančių varliūzų.

Grįžtant namo automobiliu, Ričis neiškentė:

— Tos prancūzės moka prisižiūrėti, tiesa?

Jo balsas nuskambėjo visiškai kaip jo motinos.

— Matilda nedirba, — piktai atšoviau.

— Ką tai turi bendro?

— Kai sulauki trisdešimt, kūno priežiūra yra didžiulis darbas. O aš jau vieną darbą turiu, jei kartais nepastebėjai.

Ričardas atrėmė galvą į vairą ir po minutėlės tarė:

— Aš neketinau tavęs kritikuoti, Keite. Suprask, ne kiekvienas mano sakinys yra skirtas tau įskaudinti.

Baigusi valyti virtuvę ir keliais perėjusi visą prieškambarį, smiliumi ir nykščiu knaibydama iš kilimo oranžines neaiškios kilmės kruopeles, — bijodama išbudinti vaikus, nenorėjau naudoti dulkių siurblio, — penkioms minutėms prisėdaū pažiūrėti televizoriaus. Po valandos mane pažadina telefono skambutis. Skambina Barbara, mano anyta.

— Katerina, aš tikiuosi, tu nepagalvosi, kad kišuosi ne į savo reikalus, bet aš kalbėjau su Ričardu ir man pasirodė, kad jis baisiai pavargęs. Ne man, žinoma, ką nors sakyti, bet tu juk žinai, kad jei tik neskiri pakankamai dėmesio tam tikriems dalykams, tuojau pat sužlunga ir visa kita...

— Taip, Barbara, bet buvo Emilės gimtadienis ir...

— Žodžiu, Ričardo tėvas ir aš šeštadienį atvažiuojame pasižiūrėti tos nuostabios parodos Karališkojoje akademijoje.

Suprantu — ji nutyla tam, kad aš ką nors pasakyčiau.

— Ak, tai puiku, Barbara, kur ruošiatės apsistoti?

— Per daug nesirūpink, gerai? Juk žinai, mudviem su Donaldu tik duok karšto vandens, švarią patalynę, ir mes kaip kvietkos žydėsim.

21.40: Viršuje Emilė dar nemiega, įsiaudrinusi po didžiosios dienos įspūdžių guli plačiai atmerktomis, degančiomis akimis. Taip karšta, kad ji į šalį nubloškia ne tik antklodę, bet ir naktinukus, nuogutėlė guli ant paklodės, o kūnelis kambario prieblandoje boluoja it perlamutras. Per jau praėjusius dar vienus gyvenimo metus — nejaugi nuo penktojo gimtadienio praėjo ištisi dvylika mėnesių? — jos kūdikišką kaip puodas išsipūtusį pilvuką pakeitė grakštūs kontūrai, būsimų moteriško kūno formų preliudija. Ji dar nuostabesnė, nes nežino, kokia yra nuostabi. Man kyla stiprus noras ją mylėti, saugoti ir niekada, niekada jos neskaudinti. Tyliai sau prisiekiu būti geresne mama.

— Mamyte?

— Ką, Em?

— Kitą gimtadienį man bus septyneri! Paskui bus aštuoneri, devyneri, dešimt, vienuolika, dvylika, keturiolika, dvidešimt!

— Taip, bet juk tu nenori per greitai užaugti, mieloji?

— Noriu. — Jos valdingas smakriukas dar labiau išsišauna į priekį. — Kai esi suaugusi, gali nuvažiuoti į Morantiką.

— Kas ta Morantika?

Ji nepatikliai pavarto akis — šalto ir karšto mačiusi, gyvenimu persisotinusi mano šešiametė.

— Na žinai, Morantika. Tai šalis, į kurią suaugusieji vyksta vakarieniauti ir bučiuotis.

— A-a, Romantika.

Nudžiugusi, kad ir aš esu girdėjusi apie tą šalį, ji linkteli galva:

— Taip, Morantika!

— Kas tau papasakojo apie Morantiką?

— Hana. Ten reikia vykti su berniukais, tik kartais jie būna per daug išdykę.

Stovėdama karštoje, tirštoje prietemoje galvoju apie visus būsimus mūsų pokalbius šia tema, taip pat ir apie tuos, kurių nebus, nes jai reikės turėti paslapčių, kad galėtų užaugti savarankiška, o man teks turėti paslapčių, kad išlaikyčiau ją prie savęs. Pasilenkiu ir bučiuodama ją sakau:

— Morantika yra nuostabi šalis.

Galbūt pajutusi liūdesį mano balse, ji mažu delnuku suima mano ranką, ir akimirką, ne ilgiau, mano atminty švysteli vaikystės prisiminimas — pati laikau savo mamos ranką, jaučiu jos vėsą, kaulų sąraizgą.

— Ir tu, mamyte, gali nuvažiuoti į Morantiką, ji nelabai toli.

— Ne, mano meile, — sakau, pasilenkdama išjungti jos Pelenės šviestuvo, — mamytė jau per sena.

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Brangiausioji Katerina,

Puikiai suprantu Jūsų būgštavimus dėl galimybės mums šiame gyvenime susitikti dar kartą ir sutinku su Jūsų pasiūlymu, kad Jūsų gerbiamas kolega Brajenas Nesvarbu Koks perimtų mano reikalų tvarkymą. Pats nesuprantu, tačiau aš absoliučiai nenusiteikęs išsiversti be tavęs, Keit. Vienišas pražūčiau.

Tiesa, yra ir gera naujiena. Paralelinėje Visatoje suradau nuostabų restoraną. Ten neduoda veršienos, užtat gali mums rezervuoti kampinį staliuką. Kaip suplanuotas tavo laikas?

Su meile, Džekas.

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Niekados mėnesio dvylikta diena man tiktų. Ar galėsime atsisėsti prie lango?

Kxxxxx

Prisiekiu, kad sėdėdama sode pro tankią ir minkštą kaip audeklas nakties tamsą girdžiu mane šaukiantį Džeką. Kai buvau jauna, palikinėdavau vyrus kaip į krūvą sumestus nusirengtus drabužius. Taip man atrodė geriau. Galvojau, kad jei išeisiu pirma, mane bus sunku palikti. Galima pasakyti, kad emociniu požiūriu gyvenau nuolat susikrovusi lagaminą — psichoterapeutas, jei turėčiau laiko į jį kreiptis, tą būseną tikriausiai paaiškintų tuo, kad mus paliko tėtis. Be to, laikiausi Graučo Markso požiūrio: kam man norėti susidėti su tokiu kvėša, kuris norėtų susidėti su manimi? Ričardui teko mane įtikinti, kad meilė gali būti kaip investicija, kad ji gali nepastebimai augti ir nešti pelną, o ne kaip azartinis lošimas, po kurio jautiesi sugniuždyta ir be skatiko kišenėj.

Kol dar neturėjau Ričardo, kol neturėjau vaikų, palikti kitus būdavo lengva. Dabar palikimas atneštų vien sielvartą. Vaikams Ričardas ir aš esame įvairiapusės meilės hibridas, kuris vadinasi „mamytė ir tėvelis“. Perskelti šį vientisą darinį pusiau, paaiškinti, kad nuo šiol yra jau du žmonės, kuriuos jie turės mylėti atskirai? Neįsivaizduoju, kaip galėčiau jiems tai pasakyti. Vyrai palieka vaikus, nes jie tai gali; moterys, apskritai paėmus, nepalieka, nes jos to negali.

Kad gyvenčiau su Džeku, turėčiau palikti tėvynę ir išvykti į tremtį. Kad užtektų drąsos tai padaryti, turėčiau būti baisiai nelaiminga — tada pasilikti atrodytų daug sunkiau, negu liuoktelėti į nežinią. Iki to aš dar nepriėjau.

Nepamiršti

Pareigos savo vaikams. Pareigos pačiai sau. Sugalvoti, kaip jas abi suderinti. Perrašyti susirinkimo protokolą. (Sekretorė Lorein sako, kad susirgo, tačiau Lorein suserga visuomet, kai tik prasideda karšti orai.) Savaiminis įdegis — būtinai, jau pradedu atrodyti kaip Mirtišės Adams sesuo. Atsiklaupus atsiprašyti klientų dėl absoliučiai, siaubingai šlykščių gegužės mėnesio rezultatų (-9%, palyginti su -6% indeksu). Gegužė niekais pavertė sunkų praėjusių keturių mėnesių darbą: pasiekti puikūs rezultatai dabar skęsta raudonoje kreditų zonos jūroje. Įtikinti klientus, kad tokie rezultatai laikini, kad imuosi priemonių padėčiai ištaisyti. Sugalvoti, kaip ją ištaisyti. Išleisti orą iš pripučiamos pilies, išrėžti Rodui tiesą į akis apie jo gėdingą seksistinį / rasistinį požiūrį į Momo. Laiptų kilimas??? Spa centre užsisakyti streso įveikimo procedūras su sūkurine vonia ir proteino kauke veidui, kurią rekomendavo Vogue grožio ekspertė. Vedybų sukaktis. Kada vedybų sukaktis?

30 Mažų kojyčių tapenimas

23.29: Artėjantis uošvių apsilankymas pripildo orą baimingo lūkesčio, tarsi iš tolo ataidintis laukinių žvėrių kaimenės trepsėjimas.

— Labai nesistenk, mieloji, — guodžia mane vyras. — Ką suplanavai sekmadienio priešpiečiams?

— Labai nesistenk, Katerina, — sako jau trečiąkart skambinanti Barbara.

Tai ir nesistengiau, o atvažiavusi Barbara tuoj atidaro šaldytuvą, piktai trukteli savo perlų vėrinį nelyginant rožinį, ištempia Donaldą į lauką ir abu sėda į automobilį. Grįžta pilnais glėbiais Sainsbury maišelių — „dabar turėsim atsargų nenumatytiems atvejams“.

Kad ir kaip ten būtų, šįkart padėtis kontroliuojama. Nepasirodysiu, kad ko nors neturiu: ant svečių lovos padėta švari patalynė ir naujutėliai balti rankšluosčiai, kuriuos M&S spėjau pastverti per pietų pertrauką. Ant spintelės prie lovos vazoje pamerkta grakšti pakalnutė — moteriškumą liudijanti smulkmena, kurias taip mėgsta Čerilė, Mamfijai priklausanti mano svainė. Dar turiu nepamiršti iš metų glūdumos iškelti ir matomose vietose išdėstyti visas Donaldo ir Barbaros dovanotas dovanas:

Akvarelė, vaizduojanti saulėlydį Konistone, nutapyta „žymios vietinės dailininkės Pamelos Anderson“ (deja, ne giminaitės);

Royal Worcester porceliano puodukai kiaušiniams virti (4);

Elektrinė kiniška keptuvė;

Diko Frensio detektyvas kietais viršeliais;

Padėklas tortui, išpuoštas Beatričės Poter pasakų herojais.

Neabejoju, kad tai dar ne viskas.

Nušveičiu virtuvės darbastalį, tada patikrinu, ar rytdienai viskas sudėta į Emilės kuprinę. Joje pamatau iš knygutės „Pradingęs šunelis Lilė“ kyšantį mokytojos raštelį. Gal tėveliai galėtų paruošti kokį nors tautinį patiekalą, rodantį šeimos tradicijas, ir atnešti į Pasaulio tautų šventę?

Ne. Tėveliai negalėtų. Tėveliai per daug užsiėmę pelnydami duoną ir labai apsidžiaugtų, jei mokykla pati atliktų darbą, už kurį jai mokama. Skaitau iki galo. Didžioji šventė rytoj. LAUKIAME VISŲ ATVYKSTANT! Šalia šio grėsmingo įsakymo Emilė, kaip visada įnirtingai spausdama rašiklį, iškeverzojo: „Mano mamytė Yra labaj gera vireje dag geresne už Sofijos mama“. O, prakeikimas.

Puolu raustis po spinteles. Koks būtų anglų tautinis patiekalas, po šimts kalakutų? Kepta jautiena? Pudingas su lajum ir razinomis? Štai indelis angliškų garstyčių, tačiau jis aptekėjęs elastingos lipnios masės apykakle, kuri atrodo kaip viršelį apžiojusios Miko Džagerio lūpos. Žuvis su bulvių traškučiais? Gerai, bet juk nėra žuvies, be to, gyvenime nesu kepusi bulvių traškučių. Galėčiau į laikraštį įvyniojus atnešti didelę porciją McDonald’s skrudintų bulvių, tačiau pabandykit įsivaizduoti, kaip į tai reaguos sveiko maisto naciai su Tobuląja motina Aleksandra Lo priešaky. Kruopų lentynos gilumoje surandu du stiklainius Bonne Maman37 džemo. Braškių uogienė būtų puikus vietinio kulinarijos meno pavyzdys, tik ji pagaminta Prancūzijoje.

Šauna puiki mintis. Puode užvirinu vandens. Stiklainius laikau virš garų, kol etiketės atsiklijuoja. Stalčiuje su plastiko maišeliais surandu naujų etikečių ir ant jų apvalainomis, kaimietiškomis raidėmis užrašau: Šatokų šeimos braškių uogienė.

Mano pasitikėjimas savimi liejasi per kraštus: etikečių kamputyje nupiešiu po gardžią braškę. Išeina kažkas panašaus į uždegimo apimtą kasą. Užklijuoju etiketes ant stiklainių. Et voila! Je suis une bonne maman!38

— Keite, ką tu čia veiki? Jau po vidurnakčio.

Su trumpikėmis ir sportiniais marškinėliais, rankoje laikydamas žaislą Furbį, į virtuvę įeina Ričardas. Furbis man kelia pasibjaurėjimą. Tai šlykštus šinšilos ir didžiaakės Betės Deivis iš filmo „Kas nutiko mažylei Džein?“ hibridas. Abu, Furbis ir mano vyras, įtariai dėbso į mane blausioje virtuvės šviesoje.

— Verdu uogienę. Tiksliau pasakius, perdarinėju uogienę, jei tau būtina žinoti. Emilės mokykloje tautų šventė, ir jai reikia atnešti ką nors angliško.

— Negi negalėtum rytą ką nors nupirkti?

— Ne, Riči, negalėčiau.

Jis atsidūsta, atodūsis — kaip aimana:

— O Dieve, kiek kartų galim apie tai šnekėti? Juk sakiau, kad tau reikia išmokti į viską žiūrėti paprasčiau. Jei moteris dirba taip sunkiai kaip tu, kiti žmonės tiesiog turėtų susitaikyti su mintim, kad neišgalėsi padaryti viso to, ką darė tavo motina.

Noriu atsakyti, kad net jei kiti žmonės su ta mintim susitaikytų, vargu ar aš kada susitaikyčiau su ja pati. Tačiau Furbis aplenkia mane, plonai sucirpęs, ir Ričis lipa aukštyn.

00.39: Pervargusi nebegaliu užmigti. Įkišu Furbį į juodą šiukšlių maišą ir jį užrišu. Nedegdama virtuvėje šviesos, atidarau nešiojamą kompiuterį ir sėdžiu, nušviesta jo balzganos, metalinės šviesos. Atsidarau Selindžerio fondo laikmeną. Skaičiai ekrane mane veikia raminamai — jie manęs taip klauso, aš negaliu jiems meluoti. O čia, namie, esu klastotoja ir melagė. Nesigėdiju to, nes nematau kito kelio. Gera mama pati verda uogienę, tiesa? Širdies gilumoje mes visos tai žinome. Kai bus pradėtos gaminti uogienės Tolimų skrydžių nuvarginta maman arba Retai su šeima būnanti maman, kai pasirodys duona, pavadinta Tėvelio duona, tada mums, blogoms, nusikamavusioms motinoms, nebebus pavojinga iškeltomis rankomis išeiti iš slėptuvių.

Penktadienis, 7.10 ryto: Ričardas pakėlė balsą. Anksčiau to niekada nėra buvę: jis tik prašydavo, kad aš nešaukčiau. Bet mes sėdėjome prie virtuvės stalo, ir staiga jis baisiai užriko ant Emilės.

— Mamyte, ar aš galiu turėti sesytę?

— Ne, brangute.

— Bet aš noriu. Tėveli, ar galima turėti sesytę?

— NE, NEGALIMA!

— Kodėl?

— Jei nori, kad atsirastų sesytė, tėvelis su mamyte turi bent kelias minutes praleisti kartu, — nepasukdamas galvos nuo išjungtu garsu veikiančio televizoriaus sako Ričardas, akimis įsisiurbęs į papūstas Chlojos-Zojos lūpytes.

— Nepradėk, Ričardai.

— O tavo mamytė ir tėvelis niekada neturi laiko, Emile. Mamytė tuoj vėl skris į Niujorką, taigi tokiomis aplinkybėmis įsigyti sesytę labai sudėtinga. O gal mamytė norėtų, kad aš jai pakviesčiau meistrą. Juk to visuomet manęs prašo, kai sugenda indaplovė — pakviesk meistrą, pakviesk meistrą?

— Sakiau, nepradėk.

— Kodėl ne, Keite? Niekada jai nemeluok — ar tai ne tavo pačios žodžiai?

— Ma-my-y-yte, Deizė turi mažą sesytę.

— O tu turi broliuką, Em.

— Bet jis BERNIUKAS.

8.52: Nors kartą Emilę nuvežu į mokyklą pati. (Paskambinau į darbą ir pasakiau, kad man reikia pas gydytoją: pasiteisinimų hierarchijoje bloga sveikata užima aukštesnę vietą negu maža, mamos išsiilgusi mergytė.) Emilė negali atsidžiaugti, kad tarp kitų mamų esu ir aš: ji išdidžiai demonstruoja mane draugams kaip kokį parodai išstatytą arklį, kuriam tapšnojama per pasturgalį ir vardijami geriausi bruožai:

— Mano mamytė tokia graži ir aukšta, ar ne?

Savo indėlį į Pasaulio tautų šventę tikėjausi padėti patylomis, tačiau nuo nacionalinių patiekalų naštos lūžtantis vaišių stalas stovi pačiame mokyklos salės viduryje. Viena motina indiškam kariui pagaminti, atrodo, ištroškino visą ožį. Kirstės mama išvirė škotišką hagį tikrame avies skrandyje. Nors į žemę prasmek. Savo atneštą braškių uogienę greitai slepiu už dantytų airiškų sausainių tvirtovės sienų.

— Keite, sveika! Dar neperėjai dirbti pusę dienos? — užgriaudėja Aleksandra Lo, išvyniodama biskvitinį tortą didumu sulig apvožtais Alberto rūmais.

— Ne. Deja, ten, kur aš dirbu, negalima dirbti pusę dienos. O jei visai atvirai, net ir tuos, kurie dirba visą dieną, jie laiko simuliantais.

Visos mamos juokiasi, išskyrus Klarą Dalton, vyresniąją bendrovės Sheridan and. Farquhar partnerę. Matau, kaip Klara stengiasi ant Pasaulio tautų šventės altoriaus vogčiomis padėti mažytį žalios želė dubenėlį, kurį laiko labai atsargiai, kad sujudinus nepasimatytų, jog želė nesustingusi.

12.46: Kendė vis dėlto nusprendė nedaryti aborto. Nors apie tai mano draugė nė į kalbas nesileidžia, tačiau pilvas kaskart vis aiškiau atskleidžia jos pasiryžimą. Streton stiliaus drabužiai visad buvo gerokai prigludę, bet dabar jie įsitempę, kad net siūlės braška. Todėl šiandien jai į darbą atnešiau aprangos nėščiosioms: vieną kitą drabužėlį, tinkamą darbui, ir porą maišų naminių rūbelių. Nieko neaiškindama, paduodu jai krepšį mudviem pietaujant restorane Pizza Navona. Ji ištraukia rusvai pilką palaidą tiesaus kirpimo suknelę ir išskleidusi nepatikliai nužvelgia:

— Ėhė, štai man ir dovanos! Gal ruošiamės Kalėdoms?

— Pagalvojau, kad tau gali praversti, ir tiek.

— Kam?

— Nėštumui.

— Jėzau Kristau, kas gi čia? — sušunka Kendė, išimdama baltus adinuke siuvinėtus naktinius ir plaiksto juos kaip vėliavą, sukeldama prie gretimo stalelio sėdinčios vyrų kompanijos nuostabą. — Pasiduodu, pasiduodu, — meldžia ji.

— Žiūrėk, juose yra maitinant lengvai atsegamas atlapas.

— Kodėl aš turėčiau maitintis, vilkėdama šiais... O Dieve, tu nori pasakyti, kad aš ką nors maitinsiu? B-r-r-r, kaip šlykštu.

— Na, kaip čia pasakius, pastaruosius šimtą penkiasdešimt tūkstančių metų tai gana įprasta.

— Tik ne Niu Džersyje. Keite?

— Ką?

— Tas kūdikis. Gal jis nebus labai reiklus, a?

Įdėmiai stebiu Kendės veidą. Ji nejuokauja.

— Ne, jis nebus labai reiklus, pažadu.

Bent po to, kai sulauks aštuoniolikos, — turėčiau pridurti, tačiau draugės labui prikandu liežuvį. Ji tam dar nepasiruošus.

15.19: Nelaimė — dingo Gū. Skambina Paula ir dievagojasi, kad Gū tikrai buvo Beno vežimėly, kai šįryt jie važiavę į Mažųjų žvaigždžių grupės koncertą, ir ji beveik įsitikinusi, kad Beno numylėtinis grįžo kartu su jais. Bet vėliau, nuvedusi Beną popiečio miego, niekur nebegalėjusi jo rasti. Benas paskendęs sielvarte. Bliovė ir bliovė, o Paula ieškojo kengūriuko po visus namus. Visur išžiūrėjo, bet nerado. Telefono ragelyje girdžiu, kaip Benas nuo ilgo verkimo žagsi.

Bet kodėl Paula išvis išgabeno Gū iš namų? Negaliu įsivaizduoti, kad ji galėtų taip kvailai pasielgti žinodama, kas dėsis, jei žaislas pasimes. Šią mintį išsakau garsiai, bet Paula, užuot man piktai atšovusi, tik kaltai klausia:

— Kažin ar galėsime surasti kitą, Keite?

— Žinai, Paula, aš visiškai nenusimanau apie naudotų kengūrų rinką.

15.29: Skambinu į Woolworth’s, kur kadaise pirkome Gū. Pardavėja atsiprašo, bet jai atrodo, kad kengūrų daugiau nebeturį. Gal norėčiau pasikalbėti su direktoriumi? Taip.

Direktorius sako, kad kengūromis jie nebeprekiauja:

— Susidomėjimas minkštais žaislais pastaruoju metu labai sumažėjo, žmonės dabar perka naujoviškus plastikinius padarus, ponia Redi. Gal jus domintų ponas Bulviagalvis?

Ne, ačiū, aš ir taip dirbu su tuzinu jo brolių.

15.51: Bandau laimę Harrod’s, ten tikrai turėtų turėti Gū. Jie juk viską turi, tiesa? Moteris iš žaislų skyriaus sako, kad gal kas nors ir yra, ir jei aš galiu palaukti, ji nueis į gretimą patalpą ir pažiūrės. Grįžusi pasakoja apie kažkokį žaislą, tačiau jis man visai netinka.

— Ne, su vaiku negaliu. Labai reikia. Iš Australijos, taip. Ir kad būtų apie 8 colius ilgio, būtinai šiam vakarui.

— Nežinojau, Keite, kad tau tai rūpi.

Pakėlusi akis pamatau, kad prie mano stalo stovi Rodas Taskas ir ciniškai vaiposi. Dieve mano!

— Atsiprašau, Rodai, aš tik ieškau kengūros.

— Nuostabu. Jau maniau, kad niekada nepasiūlysi.

Pasigirsta vulgarus per du stalus nuo manęs sėdinčio Gajaus prunkštelėjimas. Palaukusi, kol Rodas paeis toliau ir manęs nebegirdės, liepiu Gajui tuoj pat nerti į Internetą ir pulti ieškoti sterblinių žaislų.

21.43: Sugaištu dvi valandas ir keturiasdešimt tris minutes, kol paguldau sūnų miegoti. Mano siūlomi pakaitalai — ėriukas, poliarinis lokys, purpurinis dinozauras, visi iš eilės teletabiai — su įniršiu sviedžiami iš lovelės.

— Gū... Gū, — sriūbauja vaikas.

Kad nelaimėlį apraminčiau, paduodu jam savo elektrinį dantų šepetuką, o paskui sėdamės į mėlynąjį krėslą, ir jis kniūbsčias išsitiesia man ant krūtinės, kaip beždžioniukas įsitverdamas į palaidinę. Jam kvėpuojant, kažkur giliai girdėti lipūs stabtelėjimai, sakytum, plaučiukuose užsidarinėtų kokie mažyčiai varteliai. Dieve, maldauju, padėk man surasti kitą Gū.

Per Barbaros ir Donaldo viešnagę viskas klojosi sklandžiai, įtartinai sklandžiai, kaip dabar matau. Barbara kiek įmanydama vis gyrė mano virtuvę:

— Neabejoju, kad ji bus labai miela, kai užbaigsite.

O aš visą laiką maloniai šypsojausi, net tada, kai mums visiems su vaikais vakare sėdint prie stalo, grįžtelėjusi Donaldo pusėn, Barbara sučiauškėjo:

— Ar ne keista — kai Emilė šypsosi, ji panaši į Ričardą, o kai susiraukia — į Keitę!

Vakarienei buvo itališki patiekalai. Buvau nuplovusi ir nudžiovinusi šūsnį grąžgarsčių lapų, grilyje pakepinusi raudonųjų pipirų ir juos neišpasakytai rūpestingai, kaip šašą nuo kelio mokykloje ar daržely, nulupinėjusi. Orkaitės viršuje spirgėjo ėriuko šlaunis, o apačioje kepė dailiai sutupdytos ir rozmarinu iš mano pačios daržo gausiai apibarstytos bulvės. Suguldžiusi vaikus, spėjau įlįsti į vonią, o išsimaudžiusi apsivilkau švarią palaidinukę bei aksomo sijoną, užsijuosiau neperšlampamą Liberty prijuostę, kurią uošviai buvo padovanoję per Kalėdas.

Na štai, džiūgavau nužvelgdama savo virtuvę, vakarienės stalą ir visus prie jo susirinkusius, štai ta reta akimirka, kai gyvenimas tampa panašus į nuotrauką spalvotam žurnale: namų deivė svetingai vaišina sužavėtus uošvius savo gražiuose, stilinguose namuose. Barbara ką tik manęs paprašė pipirų recepto, tik staiga pamačiau jį. Zomšinį įmitusios ąžuolinėmis grindimis skuodžiančios žiurkės pasturgalį.

Etiketo knygose kažkodėl labai maža patarimų, kaip elgtis žiurkei pasirodžius per šventinę vakarienę. Kaip reikėtų pasielgti:

a) linksmai nusikvatoti ir apsimesti, kad žiurkė — brangiausias jūsų namuose laikomas gyvūnėlis;

b) sušukti: „Ak, štai ir pagrindinis patiekalas! Naidželas Sleiteris savo kulinarijos knygose rašo, kad graužikai — labai madingas maistas. Ypač skanūs paruošti vietnamietiškai“;

c) pakviesti svečius užlipti į viršų, primygtinai įkliukinti kuo daugiau gėrimų ir visu garsu paleisti melodingą Berto Bakereko kompaktinę plokštelę, kad nesigirdėtų, kaip virtuvėje jūsų vyras gainiojasi nelemtą graužiką, pasigriebęs dukters „Merės Popins“ lietsargį.

Mes su Ričardu pasirinkome variantą c.

Virtuvėje žiurkė pagaliau buvo įginta į vaikų žaidimo aptvarėlį, matyt, tikintis, kad ją palaikys minkštu žaislu. Tačiau netrukus ji jau lakstė po virtuvę. Barbara prisiminė, kaip sėdint už stalo jai tarsi kas būtų šmurkštelėjęs pro kojas, paskui paprašė aspirino ir sakė tuoj pat eisianti gulti. Niekam neberūpėjo mano paruošti amareto persikai su aviečių piurė. O man staiga nudiegė širdį, prisiminus ant grindų kartais atrandamus neva razinų gurvuolius.

— Nepulk į isteriją, — pasakė Ričardas, pro prieangio duris išginęs žiurkę į sodą. — Žinok, kad jos tavęs labiau bijo negu tujų.

Tačiau man tai neatrodė panašu į tiesą. Žiurkė manyje sukėlė, — negaliu to kitaip pavadinti, — žiurkių siaubą: pradarydama spintelę kiekvieną kartą sudrebu iš baimės išvysti į mane įspigintas jos akis.

Tą naktį mano sapnuose gureno letenėlės ir švytavo ūsai.

Pirmadienis, 9.38 ryto: Mano valytoja išvarė mane šunims šėko pjauti. Įdomu, kiek balų toks išgyvenimas gautų buitinių pažeminimų skalėje? Šįryt nulipusi žemyn radau Barbarą su Chuanita vieningai mane kaltinant. Žiūrėdama, kaip mano valytoja gestais vaizduoja virtuvės darbastaliu lakatuojančią žiurkę ir rodo į laikraščiais bei žaislais užgriozdintą virtuvę, Barbara tik kraipė galvą ir garsiai caksėjo liežuviu.

— Nėra ko stebėtis, — galiausiai konstatuoja Barbara. Mano anyta ispaniškai nemoka, bet su Chuanita susikalba tarptautine moteriško smerkimo kalba.

— Žiurkių gaudytojas tuojau atvyks, — garsiai tariau, kad jos pamatytų mane ateinant ir liautųsi toliau aptarinėjusios mano apsileidimą.

Išgirdusi kenkėjos vardą, Chuanita garsiai ir pratisai suvaitojo.

— Jei paliksi nesudėtą maistą, jis privilios visokių kenkėjų, — pirmoji prabilo Barbara.

— Aš nepalieku maisto, — teisinausi, tačiau ji jau buvo prieškambary, kur Donaldas krovėsi mantą. Jis užjausdamas vos pastebimai man pamojavo.

Jiems išvykus, Chuanita pareiškė, kad labai atsiprašo, bet nebegali daugiau kentėti. Pareiškimą lydėjo dramatiški rankų gestai ir kūkčiojimai. Pagaliau gavau progą pasakyti, kad viena iš tokios netvarkos namuose priežasčių yra ta, kad mano valytoja jau dvejus metus negali jų išvalyti dėl įvairių negalavimų, į kuriuos aš reagavau itin atlaidžiai, nes... nes, — ak, tikriausiai dėl to, kad iš prigimties nesu įpratusi leisti kitiems tvarkytis po namus ir nuolat gėdijuosi: kaip čia aš, būdama moteris, nesugebu susitvarkyti aplink save. („Keitė tiesiog meistriškai tvarkosi su skaičiais, — kartą pareiškė mano svainė, — bet pamatytumėt, kaip atrodo jos grindjuostės!“)

Tai ar aš išsakiau Chuanitai savo priekaištus? Nelabai. Atidaviau jai visus grynuosius, kuriuos turėjau piniginėje, pažadėjau dar atsiųsti paštu ir pažadėjau ją rekomenduoti draugams Haigeite, kurie šiuo metu kaip tik ieško valytojos.

Nepamiršti

Pagauti ŽIURKIŲ GAUDYTOJĄ! Pasisamdyti naują valytoją! BŪTINAI surasti kitą Gū. Su klientais suderinti balsavimo pagal įgaliojimą strategiją. Užpildyti anketą apie veiklą per paskutinį ketvirtį. Surašyti susirinkimų protokolus (Lorein vis dar serga). Perspektyvą gauti klientą po paskutinio mudviejų su Momo finalinio pristatymo nušlavė siaubingi birželio rezultatai. Pasidomėti konkurentų rezultatais – gal dar blogesni. Su Japonijos filialu pakalbėti apie akcinį kapitalą. Basutės Emilei — kitaip dėl smurto prieš vaikų kojas būsiu įskųsta vaikų teisių kontrolieriui. Saldžių javainių, panadolio. Atšaukti užsakymą spa centre.

31 Auklės krizė

6.27 ryto: Dar labai anksti, bet čia, sode, stikliškas oro žvilgėjimas jau pranašauja karštą dieną. Man būnant Valstijose, augalų niekas neprižiūrėjo, tad sraigės susiurbė mano melsvę, o moliniuose vazonuose išdžiūvo visos našlaitės. Vos paliesti jų žiedeliai subyra į tamsiai violetinius pelenus. Šias našlaites pasisodinau dėl to, kad man patiko rūšies pavadinimas: „Širdies ramybė“. Kada nors, kai turėsiu laiko, mano sodas bus nuostabus. Auginsiu lobelijas, kamelijas, lauramedžius, aplink karos kvapios jazminų žiedų kekės, o per akmeninių lovelių su iškaltais ornamentais kraštus versis vešlios „Širdies ramybės“ rūšies našlaitės.

Pro viršutinį namo langą pasigirsta riktelėjimas. Vaikai, kaip ir aš pati, tokiomis šiltomis naktimis blogai miega. Benas klykdamas pabudo apie penktą, kai aš sapnavau kažkokį košmarišką sapną. Vasarą net sapnai kitokie — jų karštligė tarsi prakaitą išspaudžia vaizdinius, kurių visai nenorėtum matyti. Kai nuėjau į jo kambarį, vargšas kūdikis buvo toks sumuręs, kad atrodė, tarsi į rankas imčiau slidų ruoniuką. Nunešusi vaiką į vonią apšluosčiau jį rankšluosčiu, — kažkodėl jis ėmė bijoti plaušinės su Paršelio piešiniais, — tada aprengiau švariais rūbeliais. Kai pasiūliau puoduką vandens, baisiai supyko:

— O-bolio, — pareikalavo. — O-bolio!

Kiek kartų Paulai sakiau, kad neduotų jam sulčių? Jau vaizdavausi, kaip duosiu jai pylos, bet Paula neseniai skundėsi „moteriškais negalavimais“, todėl gali lengvai imti ir susirgti, o pavaduojančią auklę surasti per vasaros atostogas visiškai neįmanoma. Prakeikimas. Prakeikimas.

7.13: Vos išgirdusi Paulos balsą supratau, kad ji neatvažiuos. O man reikia pirmininkauti Globalinio lėšų paskirstymo komiteto posėdžiui, nes Robinas Kuperis-Klarkas išvykęs su savo berniukais. Kaip tyčia Emilei su Benu šiuo metu nėra nei mokyklos, nei darželio, kur juos galėtų užimti, o auklė neatvyks. Nuostabu.

Vasara, tradicinis malonumų ir poilsio metas, dirbančiai motinai yra pats baisiausias metų laikas. Šiltas oras ir nerūpestingos dienos veikia kaip nuolatinis priekaištas. Norėtum kartu su kitais iškylauti, nusimetusi batus įsibristi į parko baseiną ir jaustis kaip septintam danguj, lyžčiodama ledus vaflių kūgeliuose.

Paula atsidūsta ilgu ir sudėtingu atodūsiu. Sako, kad jau seniai nelabai kaip jaučiasi, o dar tas nuotykis su žiurke, be abejo, labai paveikė. Tačiau ji nenori man sukelti rūpesčio, nes „žinau, Keite, kokia tu užsiėmusi“. Klasikinė auklės taktika: suduoti prevencinį smūgį, kol dar nespėjo iš savo pozicijų pajudėti nuoskaudų sukeltos tavo pačios pajėgos. Užjaučiamai mykdama, mintyse jau sklaidau užrašų knygelę, svarstydama, kas galėtų paimti vaikus bent šiai dienai (Ričardas išvykęs pristatyti „Sanderlendo amatų jurtos“ projekto).

Pirmoji mintis: Andžela Brunt, mano kaimynė, vietinės Mamfijos vadeiva. Imu rinkti jos numerį, bet tuoj pat prieš akis iškyla Andželos veidas, panašus į Ford Anglia, pasitenkinimu sublizgę jo žibintai supratus, kad kitapus gatvės gyvenanti išsišokėlė kaimynė meldžia pagalbos, užsiliepsnojus jos egoizmo fiuzeliažui. Ne. Šio malonumo jai nesuteiksiu. Skambinu Alisai, savo draugei, dirbančiai televizijos prodiusere, ir klausiu, ar galiu paprašyti pagalbos. Ar negalėtų jos auklė Džo paimti Emilės ir Beno? Neprašyčiau, jei man nebūtų svarbaus susirinkimo, o be to, prašyti išeiginių EMF praktiškai uždrausta, ir...

Mano pasiaiškinimus nutraukia garsus Alisos „viską žinau!“ Ji sutinka, jei tik aš nieko prieš, kad Džo mano vaikus kartu su jos berniukais vestųsi į baseiną. Šiuo momentu neprieštaraučiau, net jei Beną su Emile vežtųsi skraidyti paraspamiais į Borneo, kad tik galėčiau ištrūkti į Sitį ir pradėti ruoštis susirinkimui.

7.32: Skambinu „Pegasui“. Vėl atsiliepia Vinstonas. Negi „Pegasas“ neturi kitų vairuotojų? Darosi įdomu, kokį biznį jis ten varo.

Vinstonas praneša būsiąs po penkiolikos minučių. Aš sakau, kad teturiu tik keturias.

— Pažiūrėsiu, kaip išeis, — šaltakraujiškai atsako jis.

Staiga mane apima nenumaldomas troškimas užsiropšti ant kokio nors didelio, paguosti ir nuraminti sugebančio žmogaus kelių, ir sėdėti ten... ak, dvidešimt penkerių metų turėtų pakakti.

— Mamyte?

— Kas, Em?

— Danguje gražu, tiesa?

— Taip. Danguje labai gražu.

— Ar ten yra McDonald’s?

— Kur?

— Danguje.

— Pone šventas, ne. Netrukdyk, reikia įdėti Beno „sparnus“. Jūs važiuosite maudytis. Juk prisimenat Natą ir Džeikobą?

— Dangui?

— Ką? Ne, baseinui. Vandens sparnus.

— Kodėl danguje nėra McDonald’s, mamyte?

— Todėl. Nežinau. Todėl, kad mirusiems valgyti nereikia.

— Kodėl mirusiems nereikia valgyti?

— Benai, baik. Benjaminai, SĖSK. Mamytė tuoj atneš tavo sul... Tik ne ant mano suknelės.

— Mamyte, ar aš galėsiu kitą gimtadienį švęsti danguje?

— EMILE, BŪK GERA, APSIRAMINK PAGALIAU.

7.44: Pegasas prie namo privažiuoja nauja karieta, na, bent jau nematyta. Nissan Primera purvina kaip pragaro kamštis, tačiau, atidarius dureles, bent jau nepasipila rūdžių lietus. Su vaikais sėdamės ant užpakalinės sėdynės, viena ranka tvirtai laikau apglėbusi ant mano kelio pūpstantį Beną, kita mobiliuoju skambinu į auklių agentūrą. Slouno mergaitė balsu, skirtu lėkti per viržiais apaugusias dykynes su besiganančių elnių bandomis, sako tikrai norinti padėti, tačiau dabar pavaduojančią auklę surasti labai sunku:

— Na žinote, mokyklos atostogos.

Taip, aš tai žinau.

Visos senų seniausiai išgraibstytos, nors sąrašuose ji dar turinti vieną naujokę. Kroatė. Aštuoniolikos. Angliškai kalba ne kažin kaip, tačiau trykšte trykšta entuziazmu dirbti. Myli vaikus.

Ką gi, pradžia yra. Laužau galvą, stengdamasi prisiminti, kieno pusėje Kroatija buvo per Balkanų skerdynes. Spėju, kad per karą jie ėjo išvien su naciais, o dabar tikriausiai tapo geriečiais, o gal atvirkščiai? Gerai, sakau, šįvakar su ja pasišnekėsiu. Kuo ji vardu?

— Ratka.

Na žinoma39. Reikia nepamiršti paskambinti žiurkių gaudytojui. Kodėl jis nepasirodė? Emilė nekantraudama plekšnoja man per šlaunį. Visą šį laiką ji karštai šnekučiavosi su vairuotoju.

— Mamyte, Vinstonas sako, kad danguje gera dėl to, jog jei esi išalkęs, gali pasilenkti ir atsikąsti debesies gabalą. Kaip cukraus vatos. Angelai taip daro.

Atrodo, toks paaiškinimas jai patinka kur kas labiau už tuos, kuriuos aš įstengiau pateikti.

Alisa gyvena restauruotame kadaise buvusio neturtingųjų kvartalo name prie Karalienės parko. Spėjo nusipirkti, kol keturių miegamųjų namas sujungtų namų eilėje dar nekainavo daugiau negu Kolorado valstija. Vos spėjusi įeiti į vidų, mano dukra patenkinta nustraksi žaisti su Natų ir Džeikobu, tačiau Benas dilbteli į svetimus Brio žaislus ir įsitveria į mano dešinę šlaunį tarsi jūrininkas, prisirišęs prie burlaivio stiebo siaučiant 10 balų audrai. Man reikia kuo skubiau iš čia ištrūkti, tačiau dar turiu keletą minučių padlaižiauti auklei Džo. Matau, kaip ji šnairuoja į isterišką pyplį, matyt, galvodama, kas čia bus. Galiausiai tenka Beno nusikratyti ir jo bliovimo lydimai skuosti iš kambario.

Sėdėdama Pegaso gale, bandau skaityti Financial Times, kad prieš susirinkimą peržvelgčiau paskutines naujienas, tačiau negaliu susikaupti. Norėdama nebegalvoti apie Beno ašaras, smarkiai papurtau galvą. Galinio vaizdo veidrodėlyje pagaunu įdėmų Vinstono žvilgsnį. Kai privažiuojame Senosios gatvės viaduką, jis pagaliau prabyla:

— Kiek jie jums moka, ponia?

— Ne jūsų reikalas.

— Penkiasdešimt? Šimtą?

— Priklauso nuo premijinių. Tačiau šįmet premijos nėra. Jei atvirai, tai po birželio mėnesio rezultatų džiaugsiuosi, jei pavyks išsaugoti darbą.

Vinstonas delnais trinkteli avikailiu aptrauktą vairą.

— Tikriausiai juokaujate. Jie jus laiko pririšę visą parą, nepaleidžia nė sekundei. Jūs jų vergė, moteriške.

— Nieko negaliu padaryti, Vinstonai. Esu, kaip ten sakoma, pagrindinė duonpelnė.

— Ohoho. — Jis nuspaudžia stabdžių pedalą, kad neužlėktų ant perėja pėdinančios vienuolės. — O ką apie tai mano jūsų vyras? Tokiais atvejais vaikinams būna nelengva pataluose.

— Nejau rimtai nori pasakyti, kad nuo mano didelio atlyginimo traukiasi mano vyro pimpalas?

— Na, kaip čia pasakius, tai tarsi paaiškina, kodėl žmonės nebegali padaryti daugiau vaikų, ar ne? Juk kol moterys nebuvo pasinešusios dirbti, gimstamumo lygis buvo didesnis.

— Manau, tai lengviau paaiškinti vandenyje esančiais moteriškais hormonais.

— Manau, tai verčiau aiškinti moteriškais hormonais kontorose.

Net iš automobilio galo galiu pasakyti, kad jis išsiviepęs kaip arbūzas — skruostai taip išsitempę, kad už ausų matyti susimetusios raukšlės.

— Dėl Dievo meilės, Vinstonai, juk dabar dvidešimto amžiaus pabaiga.

Jis papurto galvą, ir po visą saloną pažyra žvilgančios aukso dulkelės. „Kaip fėja krikštamotė“, — pasakė pamačiusi Emilė.

— Visai nesvarbu, kelintas dabar amžius, — subamba jis. — Laikrodis vyro galvoje visada rodo vieną laiką. Moteriškų gėrybių laiką.

— Maniau, kad jau išaugome tuos urvinio žmogaus paistalus.

— Štai čia tokie žmonės kaip jūs, ponia, ir klysta. Moterys — taip, jos išaugo, o vyrukai joms pritarė, nes tikėjosi iš jų gauti sekso. Vyras paprasčiausiai klausia savęs, kokią muziką moteriškė nori girdėti, ir ją griežia. Štai, paragauk.

Vinstonas man švysteli skardinėlę. Šią apskritą bronzos spalvos dėžutę prisimenu dar iš vaikystės: kelioniniai ledinukai. Mudvi su Džiule visada labiau norėdavom cukruotų kriaušių, kurių skonis būtų buvęs toks pat, kaip metalinio varpelio, jei jį lyžtelėtum, tačiau mums visada duodavo cukrinukų. Mama įtikinėjo, kad kelionėje cukrinukai nuveja pykinimą. Tad man jų skonis iki šiol primena pykinimą — popierinius maišelius, pilnus atgrasių dalykų, svyrinėjimo į šalikelę, rankų šluostymosi į nurudusią pernykštę žolę.

Jau įvažiuojame į Sitį ir dumiame tarpekliais tarp stiklo uolų, kuriuose tvyro alyvinė karščio migla. Atidarau saldainių skardinėlę. Joje — šešios dailiai susuktos cigaretės su marihuana. Atsikrenkštusi nutaisau radijo pranešėjos balsą:

— Bendrovės įstatai aiškiai draudžia vartoti narkotikus Edwin Morgan Forster patalpose. Ir... jau beveik atvažiavome, tad geriau paskubėsiu. Turi žiebtuvėlį, Vinstonai?

11.31: Informacijos ieškoti sunku, nes šriftas Wall Street Journal puslapiuose niekaip nenustovi vietoje. Eilutės rangosi it juodos gyvatės, rinkų apyvartoms skirtas puslapis primena nuotraukas iš Vabalų puotos.

Vaizdelis išties apgailėtinas. Jaučiuosi apsvaigusi kaip netekėjusi tetulė, įkalusi stiklą vikaro chereso. Motinystė — arba jos sąlygota abstinencija — visiškai suniokojo mano pajėgumą mėgautis bet kokiais narkotikais, išskyrus kokį gurkšnį kalpolio nevilties akimirką. Iki susirinkimo patalpos įstengiu nužingsniuoti visai padoriai, bet vos įėjus į vidų vietoj sienų matau į begalybę tolstančias daugkartinių jų atspindžių virtines, kaip Ešero reprodukcijose. Kiekvieną kartą, kai tenka atsistoti, kad pakeisčiau skaidrę, turiu įsitverti stalo krašto ir truputį pakreipti galvą — tada daiktai grįžta į savo vietas. Jaučiuosi tarsi gulsčiukas.

Kai prasižioju, norėdama kreiptis į dvylika aplink stalą susėdusių fondų valdytojų, balsas skamba gana tvirtai. Bet netrukus pastebiu, kad vos begaliu susigaudyti, kas čia kalba, ir, nors galvą pjauk, nesumezgu, ką reikės sakyti toliau. Tarsi būčiau pilvakalbė, valdanti manekeną — savo pačios kūną. Vis dėlto atsipalaidavimas leidžia nepaisyti kolegų nuomonių ir siūlyti investicijų pasirinkimus, kurie nuo rytojaus taps visos bendrovės strategija.

Obligacijos ar paprastosios akcijos? Jokių problemų! Jungtinė Karalystė ar Japonija? Tik paskutinis kvailys dėl to dvejotų.

Susirinkimui įpusėjus, Endrius Makmanusas — škotas regbio mėgėjas griozdiškais kaip Česterfildo sofa pečiais — pasipūtėliškai sukosčioja ir pareiškia, kad susirinkusieji jam turbūt atleis — jam reikia išbėgti anksčiau: Ketriona, jo dukra, dalyvauja plaukimo varžybose, ir jis jai pažadėjo, kad „tėvelis būtinai ateis pasižiūrėti“. Sėdintieji aplink stalą priima tai kaip patį normaliausią dalyką pasaulyje. Jaunesni vyrukai, kurie galvoja kada nors irgi turėti vaikų, tačiau tik tada, kai Porsche Boxter automobiliuose pradės montuoti stalelius sauskelnėms pakeisti, nenusipurto. Kiti tėveliai spinduliuoja sąmokslininkišką „naujiesiems tėčiams“ būdingą pasitenkinimą. Matau, kaip neišmanėlė Momo tyliai sumurma: „Kaip miela!“ Net Selijos Harmsvort veide Piktosios karalienės išraišką keičia kažkas primenančio šypseną; ji taria: „Ak, kaip žavu, Endriau, tu toks dalykiškas“, tarsi Makmanusas savo rankomis ką tik būtų pakėlęs Dow Jones indeksą 150 punktų.

Matydamas, kad aš vienintelė iš kolegų neprisidedu prie saldžiažodžio pritarimo burkavimo, Endrius bejėgiškai gūžteli pečiais ir sumurma: „Na, Keite, tu juk pati supranti“. Tada šmurkšteli į švarką ir sprunka iš kambario.

Iš tiesų suprantu. Kai vyras darbe praneša, kad turi išeiti trumpam pasilinksminti į savo vaiko mokyklą, juo didžiuojamasi kaip pasiaukojančio, nesavanaudžio tėvo pavyzdžiu. Kai moteris nori išeiti pasėdėti prie sergančio vaiko lovelės, ji pasmerkiama kaip neorganizuota, neatsakinga ir „stokojanti atsidavimo darbui“. Tėvystės demonstravimas yra tėviškos stiprybės požymis; motinai išdrįsti viešai pareikšti, kad ji yra motina, reiškia aikštėn iškelti pasibaisėtiną pažeidžiamumą. Na, ar lygios galimybės jūsų dar nesužavėjo?

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Debrai Ričardson

Ką tik baigiau pirmininkauti susirinkimui, per kurį kolega pranešė turįs išeiti, nes jam reikia būti dukros plaukimo varžybose. Ir čia pat už nuopelnus tėvystei, galima sakyti, buvo įšvęstas į riterius. Jei aš būčiau pamėginusi tai padaryti, Rodas būtų man nusukęs galvą ir dar srūvančią kraujais pasmeigęs ant baslio prie Anglijos banko kaip perspėjimą kitoms darbo dieną mėgstančioms pasitrumpinti motinoms.

Tai ta-i-i-i-p neteisinga. Imu galvoti, kad nesąmonės apie moterų karjerą tėra tik vienai kartai skirtas pokštas. Mes esame gyvas įrodymas, kad iš to nieko neišėjo, ar ne?

Pamirškim aukštąjį mokslą. Galvokim, kaip dukras įtaisyti į pobūvių šeimininkes ruošiančią kolegiją, kur jos galės išmokti daryti puokštes stalo papuošimui bei gaminti gardžią vakarienę dviem, o po to ištekės už vyro, kuris joms mokės už tai, kad jos sėdės namie ir darysis pedikiūrą.

SKUBIAI: Būk gera, dar kartą primink, kuo blogas toks gyvenimas?

Nuo ko: Debros Ričardson

Kam: Keitei Redi

Labai labai seniai vienoje tolimoje šalyje graži, savarankiška, savim pasitikinti princesė sėdėjo prie neužteršto tvenkinio aplink jos pilį žaliuojančioje pievoje ir mąstė apie gamtosaugos problemas.

Netikėtai prie jos atsiradusi varlė liuoktelėjo princesei ant kelių ir tarė:

Žavioji ponia, kadaise aš buvau gražuolis princas, bet piktoji ragana mane užbūrė.

Tačiau, jei tu mane pabučiuosi, aš vėl pavirsiu jaunu prašmatniu princu.

Tada, mano meile, galėsim susituokti ir apsigyventi aure toje pilyje.

Tu galėsi ruošti man valgius, prižiūrėti drabužius, gimdyti man vaikus ir amžiams už tai būti dėkinga bei jaustis laiminga.

Vakare, valgydama gardžiai apkepintas varlės šlauneles, princesė sukikeno ir pati sau tarė:

“Špygą“.

Šiais laikais vyrai gali būti tik geresni tėveliai, negu buvo jų pačių tėvai. Jau vien todėl, kad moka pakeisti sauskelnes ir žino, kur kišti buteliuką su pienu. Tačiau moterys, palyginti su jų mamomis, tegali būti tik blogesnės motinos, ir tai kankinamai apmaudu, nes mes stengiamės, o vis tiek esame pasmerktos nesėkmei.

Edwin Morgan Forster kontoroje vaikų turinčių vyrų darbo stalai kraute nukrauti atžalų nuotraukomis. Kad prasibrautum iki kompiuterio arba registracijos žurnalo, turi įveikti tridienę trasą su šeimyninių portretų kliūtimis: odiniai rėmeliai, margi krokodilo odos rėmeliai, plieniniai dvigubi užvedami rėmeliai su variniais vyriais, išmoningi organinio stiklo kubai. Čia — iškritus dantukui, ten — įmušant įvartį; antai slidinėjimo atostogos vasarį, kai Soti tėčiui ant kaklo apvyniojo savo raudoną šaliką ir abu grįžtelėjo į fotoaparatą, plačiai iššiepę Steinway klavišus primenančius dantis. Vyrui leidžiama reklamuotis, kad jis yra tėvas. Tai jo stiprybės požymis, rodantis, kad jis — geras šeimos aprūpintojas. Moterys EMF kabinetuose savo vaikų nuotraukų eksponuoti nelinkusios: kuo aukščiau jos palypėja karjeros laiptais, tuo mažiau fotografijų belieka ant jų stalų. Vaikų nuotraukos ant vyro darbo stalo liudija jo žmogiškumą, o moterims nutinka priešingai. Kodėl? Todėl, kad niekas nesitiki, jog vyras sėdės namie su vaikais, o moteris privalėtų taip daryti.

Anksčiau buvau ant stalo pasidėjusi Beno ir Emilės nuotrauką. Ričis juos nufotografavo, kai mažylis išmoko sėdėti. Už Beno nugaros stovinti Emilė neišpasakytai didžiuodamasi laiko per juosmenį apglėbusi broliuką, o tas, pūsdamas seilių burbulus, kunkuliuoja džiaugsmu, tarsi gyvenimas būtų smagus anekdotas, ir jis ką tik būtų išgirdęs didžiausią juoką. Keletą savaičių laikiau tą nuotrauką ant stalo, tačiau kiekvieną kartą, kai pagaudavau savo vaikų žvilgsnį, man per širdį dvelktelėdavo: tu juos aprūpini, bet jų neaugini. Tad dabar nuotrauka guli stalčiuje.

Pernai buvau nuėjusi į vienos amerikietės, bendrovės generalinės direktorės, paskaitą Londono verslo mokykloje. Ji sakė ketinanti dukras išmokyti geišomis, nes tikroji moterų ateitis — auginti vaikus ir tenkinti vyro poreikius. Salėje nuvilnijo nerimastingas kikenimas: ji juk juokauja, ar ne? Ta moteris buvo labai graži, neįtikėtinai protinga, ir, man atrodo, nejuokavo.

Nuo seno tvirtai žinojau, kad nenoriu gyventi, kaip mano mama: man nereikėjo pavyzdžio, rodančio, kaip alina priklausomybė nuo vyro. Tačiau ar Emilė norės gyventi taip, kaip aš? Kokią ji mato savo mamytę? Jeigu iš viso ją mato. Kai praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį moterys kovojo už savo teises, kažin, kaip jos įsivaizdavo lygias galimybes — ar suprato, kad moterims bus suteikta teisė praleisti su vaikais tiek pat mažai lako, kaip ir vyrams?

12.46: Chowzat! — naujoviška aukštos klasės kavinė, kurią pernai pagal paskutinę madą rūsyje įsirengė EMF, stengdamasis banką padaryti labiau panašų ne į banką, o į naktinį klubą. Kavinėje bandyta sukurti supermodemią, postindustrinę aplinką, tačiau iš tikrųjų ji labiau primena oro uosto laukimo salės bufetą. Po šįryt surūkytos Vinstono cigaretės dar jaučiuosi kiek apsvaigusi. Ir kas man protą apsuko? Išlipant iš automobilio, Vinstonas pakvietė ne ateinantį, o dar kitą sekmadienį su juo nueiti į koncertą. Gal tai ne visai mano stilius, ir muzika truputį triukšminga, sakė jis, tačiau man turėtų išeiti į gera. Kol išdidi ir neįveikiama kaip tvirtovė fondų valdytoja mintyse rengė mandagų, bet šaltą atsisakymą, aš žioptelėjau, ir iš burnos išsprūdo žodis „taip“. Panašu, kad reivo vakarėly esu paskyrusi pasimatymą su savo nauju pažįstamuoju — prekiautoju narkotikais. Ką, po galais, reikės pasakyti Ričardui?

Žolės poveikiui nykstant, mane ima pykinti ir kyla siaubingas alkis. Svarstau, ką pasirinkti: milžinišką keksiuką su mėlynėmis ar nekaloringą jo pusbrolį su citrinomis ir sezamo sėklomis. Nusiperku abu. Iš abiejų saujų pakaitomis kemšu keksiukus į burną, o kai pakeliu akis, pamatau pažįstamą plytų raudoniu švytinčią fizionomiją.

— Vajėzau, Keite. Ar tik nevalgai už du? Man jau gana vargo su Kende.

Rodas Taskas.

— Mm-hu, — bandau atsakyti, apspjaudama stalą mėlynėmis.

Rodas nori, kad aš trečiadienį skrisčiau į Niujorką prastumti sandorio kažkokiems brokeriams, kuriuos reikės meiliai ir atidžiai įkalbinėti. Informaciją palydi groteskiškas mirktelėjimas.

— Trečiadienį?

— Žinoma. Tai yra rytoj.

— Tiesą sakant, Rodai, mano auklė kaip tik serga, man reikia surasti, kas ją pavaduotų...

— Ar aš turiu suprasti, kad tau neišeis, Keite? — karatisto rankos mostu pertraukia jis mano pasiaiškinimus. — Jei tu negali, tai, neabejoju, Gajus pajėgs susitvarkyti.

— N-taip. Mm-hu. Žinoma, aš galiu, tik...

— Puiku. Ir gal gali padaryti man malonę — žvilgtelk į šitą, meilute? Ačiū.

Važiuodama atgal į tryliktą aukštą, lifte skaitau Rodo paduotą fotokopiją. Tai straipsnis iš žurnalo Investment Manager International antrašte „LYČIŲ LYGYBĖ PAGALIAU PRADĖTA ĮGYVENDINTI“.

„Vis daugiau investicijų firmų pripažįsta lygių galimybių svarbą, supratusios, kad palankesnis požiūris į darbuotojas moteris yra verslo klestėjimo prielaida. Herbert George ir Berryman Lowell pastangos šioje srityje neseniai buvo apvainikuotos laurais. Pasak Herbert George viceprezidentės Džulijos Salmon: „Sitis moterims atveria pasakiškas galimybes. Kasmet vis daugiau moterų paaukštinama tarnyboje. Dauguma firmų dabar turi darbuotojus, atsakingus už įvairovės plėtros koordinavimą“.

Tačiau dar daug institucijų bėdoja, kad suteikdamos moterims puikias karjeros sąlygas jos susiduria su kai kuriomis problemomis: išankstinis neigiamas požiūris į ilgas darbo valandas ir darbuotojų vyrų diktatas vis dar atbaido įsidarbinti norinčias moteris.

„Sugriauti stereotipą apie Kvadratinėje mylioje įsišaknijusį protekcionizmą tarp buvusių moksladraugių nėra lengva“, — pripažįsta Selija Harmsvort, Edwin Morgan Forster personalo skyriaus vadovė.“

Ką gi, ji kalba, ji žino. Užtikti Selijos vardą straipsnyje apie lyčių lygybę yra tas pats, kaip pamatyti Heinrichą Himlerį vedant ekskursiją po sinagogą.

„Harmsvort pranešė, kad EMF, kuris anksčiau būdavo minimas kaip vienas iš atsiliekančių nuo laikmečio reikalavimų Sičio padalinių, neseniai paskyrė Įvairovės plėtros koordinatorę, Kateriną Redi.“

KĄ?

„Trisdešimt penkerių metų Redi, jauniausiai EMF fondų valdytojai, buvo patikėta spręsti įstaigos veikloje iškylančias kliūtis lygių galimybių raiškai.“

Matau, kad Rodas apsibraukęs frazę „kliūtis lygių galimybių raiškai“ ir prie jos ranka pagrebezojęs: „Kas čia per biesas?“

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Debrai Ričardson

Labas, labas, tave sveikina jau beveik išprotėjusi draugė. Kaip manai, ar gali pogimdyminė depresija tęstis 18 mėnesių? Jei taip, tai kada ji baigsis?

Ar minėjau, kad turime ŽIURKIŲ. Viena praskuodė grindimis, kai pas mus viešėjo uošviai. Ak, ir dar — mano valytoja pasiuntė mane velniop. Atėjusi į darbą, radau 61 e-laišką, auklė serga, vienintelė laisva pavaduojančioji — artima Slobodano Miloševičiaus giminaitė. Ir dar, aš — naujoji „Įvairovės plėtros koordinatorė“. Privalėsiu imtis neatidėliotinų priemonių lyčių nelygybei įveikti. Gal žinai, kur galėčiau nusipirkti šaunamąjį ginklą?

PRŠ, gal kaip nors einam tų pietų? Kada tu gali? xxxx

Nuo ko: Debros Ričardson

Kam: Keitei Redi

Tikiu, kad pogimdyminė depresija gali tęstis 18 metų, po to laukia gimdos pašalinimo operacija, ir tada jau ramiai galėsi žiūrėti senas „Draugų“ serijas, sėdėdama ant raudonos pripučiamos kėdės senelių namuose.

Neimk į galvą, žiurkes vidurinioji klasė dabar pamėgo. Nebėra nė vieno stilingo namo, kur jų nebūtų. Feliksui diagnozuotas dėmesio sutelkimo sutrikimas. Manau, kad šitą bėdą turi ir jo tėtis, tik pastarajam tai gal nuo meilės romano???

Per daug nusikalusi, kad imčiau į galvą. Žurnale Good Housekeeping skaičiau, kad pusė dirbančių motinų nuogąstauja, jog jų šeimos santykiai nukenčia dėl baisaus „laiko trūkumo“. Įdomu, ką daro likusi moterų dalis — 30 sekundžių trunkančius „greitukus“?

Kas girdėti apie gražuolį uždraustąjį Eibelhamerį? Ar suvoki, kad, būdama seniausia mano draugė, tiesiog privalai parūpinti man dingsčių tau pavydėti ir smerkti?

Pietūs antr ar trčd? xxxxx

18.35: Iš Alisos namų pasiimu Emilę ir Beną. Jie puola prie manęs lyg išbadėję. Džo, Alisos auklė, neįtikėtinai miela ir sako, kad mano vaikai nuostabūs. Kokia protinga Emilė ir kokia laki jos vaizduotė. Jaučiu, kaip mane užlieja pasididžiavimas ir kartu skaudi gėda, suvokus, kaip dažnai juos laikau problemomis, kurias reikia įveikti, o ne džiaugsmo šaltiniu.

Šįvakar būtinai turiu priimti laikiną auklę. Nebent jei įtikinčiau Ričardą dirbti namuose arba jei Paula stebuklingai pasveiktų. Kai tenka prašyti paslaugų sau ar savo vaikams, mane apima siaubas — visados prisimenu kaip per vienas Kalėdas Lydso autobusų stotyje tėtis stumte stūmė mane prie vienos moters paprašyti penkių svarų, kad turėtume už ką parvažiuoti namo: atseit, mums baigėsi benzinas. Automobilio mes iš viso neturėjome. Tačiau moteris pasirodė jautri ir supratinga. Ji davė man pinigų ir dar pakelį Jelly Tots. Mano liepsnojančius skruostus tie saldainiai degino kaip piktžaizdės.

Džo sako, kad Benas visą dieną nuo jos nesitraukė ir kad jo krūtinė išberta. Ar jis persirgęs vėjaraupiais? Ne, nepersirgęs. Neduok Dieve, jei susirgtų dabar. Jau turiu nusipirkus bilietą 8.30 į Niujorką.

22.43: Nė kaip žmogui apsakyti. Išėjusi iš vonios kambario, stypsau ant laiptų, susisupusi į mažytį rankšluostuką, ir šaukiu Ričardui:

— Nėra karšto vandens.

— Ką? — Jis stovi pusiaukelėje ant laiptų, veidas šešėlyje. — A-a-a, kai žiurkių gaudytojas tikrino vamzdžius, jie buvo užsukę vandenį. Matyt, bus užkliudę jungiklį.

— Man reikia išsimaudyti.

— Brangioji, būk supratinga. — Jo balsas nuvargęs ir sausas. — Tuoj įjungsiu, ir po dvidešimties minučių vanduo bus karštas.

— Dabar. Man reikia išsimaudyti dabar.

— Keite... — Jis nutyla, tarsi norėtų kažką man pasakyti. Tačiau tik suspaudžia lūpas ir įdėmiai žiūri į mane, purtydamas galvą.

— Na kas, kas? — piktai klausiu.

— Keite. Žinai... daugiau taip nebegalima.

— Visiškai teisingai, nebegalima. Namie nėra karšto vandens. Visur laksto žiurkės. Namai — tikras sąvartynas, ir nėra kam jų tvarkyti. Jau prieš valandą turėjau miegoti, be to, siaubingai trokštu, kad būtų karšto vandens, Ričardai. Aš dirbu išsijuosusi nuo aušros iki sutemų, o gyvenu kaip kokiuose suskretusiuose viduramžiuose. Nejau neturiu teisės nė išsimaudyti?

Ričis tiesia prie manęs ranką, bet aš bloškiu ją į šalį. Mano ašaros išgąstingai karštos — kaip vanduo vonios, kurioje nebeišsimaudysiu. Privalau pasistengti nusiraminti. Vyras žiūri paklaikusiomis akimis. Kodėl jis nesiskutęs?

Ir tik dabar išgirstame iš viršaus atsklindantį balsą.

— Gū... — vaitoja balsas. — Gū...

32 Paskubėjau sugrįžti

1.05 nakties: Ar kada susimąstėte, kiek laiko žmonės sugaišta besistengdami užmigti? Gerai būtų, jei galėtum kristi kaip į vandenį. Bet juk negrimzti kaip akmuo į dugną, tiesa? Jau veikiau baugščiai prisėlinusi prie miego turiu prašyti, kad jis teiktųsi mane įsileisti, tarsi stoviniuočiau eilėje prie klubo durų ir stengčiausi sugauti amžinai į šalį žiūrinčio durininko žvilgsnį. Septynias minutes purtau ir kumščiuoju pagalvę, grumiuosi dėl antklodės (Ričardas mėgsta iškišti koją už lovos krašto ir ja prislėgti antklodę kaip palapinės pagrindą, o aš lieku pusplikė). Kad iš sykio sumerkčiau akis, išgeriu iš vaistažolių pagamintų migdomųjų tabletę.

3.01: Negaliu užmigti iš baimės, kad migdomųjų tabletė bus per stipri, aš neišgirsiu žadintuvo ir pramiegosiu lėktuvą. Įsijungiu šviesą prie lovos ir skaitau laikraštį. Ričis kažką suburba ir apsiverčia ant kito šono. Užsienio naujienų puslapyje tęsiamas pasakojimas apie amerikietę generalinę direktorę, kuri, pagimdžiusi dvynukus, po keturių dienų grįžo į darbą. Gulėdama ligoninėje, ji prie lovos įrengtu nuotoliniu telefonu pirmininkavo pasitarimui. Tos moters vardas ir pavardė — Elizabeta Kvik, arba Greitai. Rimtai. Tikriausiai Hanos Skubiai ir Izabelės Būtinai sesuo. „Liza Greitai tapo visų dirbančių motinų pasididžiavimu, — rašoma straipsnyje, — tačiau oponentai teigia, kad motinystė gali pakenkti jos darbui“.

Nuo šių žodžių mane nupurto. Ar tokie žmonės, kaip ponia Greitai, nepagalvoja, kad jų narsuoliškos pastangos gyventi, tarsi niekas nebūtų pasikeitę, gali tapti vėzdu, panaudotu prieš kitas moteris?

Tačiau Dievas mato — ir aš ne geresnė. Pagimdžiusi Emilę, paskubėjau grįžti į darbą. Nieko neišmaniau. Ir iš kur galėjau žinoti, kad tas kitas gyvenimas ir man bus lygiai toks pat nepažįstamas. Motina ir kūdikis — abu naujai užgimę. Iki atsirandant vaikams (mano gyvenimas dabar padalytas į dvi eras — pr. V. ir po V.), kada dar turėdavau laiko sekmadienių popietėmis nueiti į Nacionalinę galeriją, mėgau ten pasėdėti priešais Belinio Madoną, kuri, nutapyta kažkokios saulės nutviekstos kaimo sodybos fone, akimis glosto ant kelių gulintį mielą kūdikėlį. Visada manydavau, kad jos žvilgsnyje — giedra ramybė. Dabar jame matau vien nuovargį ir vos juntamą suglumimą: „Kristau, ką aš padariau?“ — klausia Marija Dievo sūnaus. O jis, iki valiai pasisotinęs motinos pienu, miega, putlią rankutę užmetęs ant mėlynos mamos suknelės.

Edwin Morgan Forster investicijų salėje buvau pirmoji moteris, kuri laukėsi kūdikio. Kai buvau septintame nėštumo mėnesyje, Džeimsas Entvistlas, Rodo Tasko pirmtakas, pasikvietė mane į savo kabinetą ir apreiškė negalįs garantuoti, kad grįžus po dekretinių atostogų man atsiras darbo.

— Žinai, Keite, kaip sparčiai viskas keičiasi, kai dirbi su klientais. Nepriimk asmeniškai.

Civilizuotasis eruditas Džeimsas. Galėjau jam priminti įstatymus, tačiau jie labiau už viską nekenčia, kai jiems primeni įstaigos politiką, „palankią šeimai“. (Ši į šeimos poreikius orientuota EMF politika egzistuoja tam, kad vadovai galėtų pasigirti ją turį, o ne tam, kad vaikus auginantys darbuotojai galėtų ja pasinaudoti. Joks vyras iki šiol nėra tomis privilegijomis naudojęsis, todėl tai draudžiama ir moterims, jei jos nori, kad į jas būtų rimtai žiūrima.)

— Savaime suprantama, dėl kūdikio mano darbas nepasikeis, Džeimsai, — išgirdau save sakant, o jis Cartier rašikliu auksine plunksna bloknote užrašė žodį „Atsidavimas?“ ir dukart jį pabraukė.

Ar aš norėsiu turėti mažiau užsienio klientų? Žinoma, ne.

Nieko neišmaniau.

Trisdešimt antrą nėštumo savaitę nuėjau pas Universiteto ligoninės konsultantą. Eilinis patikrinimas. Paskutinį buvau praleidusi (Ženeva, konferencija, rūkas). Konsultantas kaip koks kardinolas suglaudė pakeltų ilgų baltų pirštų galus ir pareiškė rekomenduosiąs nebedirbti, nes lemtingomis gemalo smegenų vystymosi savaitėmis aš patiriu per didelę įtampą. Atsakiau, kad tai neįmanoma: planavau dirbti iki pat gimdymo, kad vėliau galėčiau kurį laiką su kūdikiu pabūti namie.

— Tiesą sakant, nerimauju ne dėl jūsų, ponia Šatok, — šaltai tarė jis. — Nerimauju dėl kūdikio, kurį nešiojate, ir žalos, kurią galite jam padaryti.

Pro ašaras nematydama kelio išėjau į Gouverio gatvę ir vos nepapuoliau po pienovežio ratais.

Taigi teko atsipalaiduoti. Teko nors kiek atsipalaiduoti. Pagal įstatymus skraidyti lėktuvais turėjau liautis nuo septinto mėnesio, tačiau rusvai pilka tiesaus kirpimo suknutė ištikimai man tarnavo iki pat aštunto. Į pabaigą pilvas pasidarė toks klaikiai didelis, kad lipdama iš lifto turėdavau manevruoti kaip apsigręžiantis automobilis. Per susirinkimus kolegos juokaudavo: reikia sutvirtinti kontoros grindis, kad jos atlaikytų Keitės svorį, ir garsiausiai kvatodavau aš pati. Kai eidavau pro sandorių stalą, Krisas Bansas imdavo švilpiniuoti Dramblio maršą iš „Džiunglių knygos“: „Nu-o-o du trys, ir klumpt du trys, ir liumpt du trys!“ Pašlemėkas.

Vieną pavakarę, kai sėdėjau prie kompiuterio ir pilvas buvo toks įsitempęs, kad, rodės, juo ropinėja skruzdės, pajutau keletą ankstyvųjų Brakstono-Hikso sąrėmių (tas pavadinimas man priminė atsargos pulkininką, gyvenantį kur nors Žemuosiuose Pliumpiuose). Nėštumui baigiantis pasvajodavau, kad pulkininkas Hiksas ateis man į pagalbą: panėšės lagaminėlį, o kai kone alpdama iš nuovargio Sičio stotelėje lauksiu autobuso, jis išties man ranką, sakydamas: „Gal galiu Jums padėti įlipti, ponia?“

Buvau užsirašiusi į nėščiųjų kursus, tačiau jie prasidėdavo pusę aštuntos, ir aš nespėdavau atvykti. Galiausiai ėmiau lankyti Betos gimdymo mokyklos pamokas Stouk Niujingtone: avižiniai sausainiukai, banginių rykavimai, iš rūbų pakabos padarytas pilvas ir kūdikį vaizduojantis teniso kamuoliukas su ant jo užmaukšlinta kojine. Beta pasiūlė mums kalbėtis su savo vaginomis. Atsakiau, kad aš su savąja nesikalbu, ji pamanė, kad juokauju, ir pratrūko kvatotis kaip Brazio bėris.

Ričardas užsiėmimų nekentė. Jam buvo sunku susitaikyti, kad reikia nusiauti batus, nors skaičiuoti tarpus tarp sąrėmių visai patiko. Galėjai pamanyti, kad ruošiasi teisėjauti Monako Grand Prix automobilių lenktynėse.

— Sprendžiant iš tavo charakterio, Keite, — pasakė Ričardas, — tave ištiks greičiausi sąrėmiai, kokie tik yra buvę per visą žmonijos istoriją.

Beta sakė, kad tankiais ir negiliais įkvėpimais, kurių ji mus mokė, galima sumažinti skausmą, todėl pratimą atlikinėjau kaip religinį ritualą. Arba pasaulietinį — atlikdavau jį stovėdama eilėje, vonioje, prieš užmigdama. Nieko neišmaniau.

Vandenys man nubėgo važiuojant banko eskalatoriumi, aptaškydami Japonijos išankstinių sandorių analitiko Burberry lietpaltį; žmogelis ėmė labai nuoširdžiai atsiprašinėti. Mobiliuoju atšaukusi pietus su klientu, sėdau į taksi ir nuvažiavau tiesiai į ligoninę. Jie man pasiūlė epidurinę nejautrą, tačiau aš atsisakiau. Buvau ragana, sukėlusi pavojų savo kūdikio smegenų vystymuisi, todėl atsisakydama nuskausminimo išreiškiau atgailą, parodžiau kūdikiui, kad motina dėl jo pasiryžus nors kai ką iškęsti. Skendau skausmo mariose, tai iškildama, tai vėl panirdama po vandeniu. Vanduo buvo kietas kaip medis. Bangos daužė mane kaip laivo denį, ir kiekvieną kartą, vos spėjus atsistoti ant kojų, tvoksdavo su nauja jėga.

Po dvidešimt penkių kančios valandų Ričis padėjo laikmatį ir paprašė akušerės nedelsiant iškviesti konsultantą. Operacinėje, į kurią mane perkėlė nenumatytam Cezario pjūviui, išgirdau chirurgą sakant: „Nesijaudinkit, atrodys, tarsi jūsų pilve plaučiau indus“. Buvo visai kitaip. Atrodė, tarsi kūdikis, nelyginant koks ąžuolas, būtų su šaknimis raunamas iš klampios, molingos, lapkričio lietų permerktos žemės. Trūkt, pasukioti, vėl trūkt. Galiausiai vienas iš jaunesniųjų gydytojų užsilipo ant operacinio stalo, apžergė mane ir staigiu judesiu ištraukė kūdikį. Iškėlė ją už kulnų kaip kokį jūroje sužvejotą laimikį, krauju išmargintą undinėlę. Mergaitę.

Po to per kelias dienas susilaukiau daugybės puokščių, tačiau didžiausia jų atkeliavo iš Edwin Morgan Forster. Tokio dydžio barokinės kompozicijos užsakomos karo memorialams pagerbti arba kai už jas moka Sitis. Puokštėje buvo penkių pėdų aukščio falo pavidalo dagių ir milžiniškų lelijų, nuo kurių skleidžiamo aitraus kvapo kūdikis imdavo čiaudėti. Prie puokštės pridėtame atviruke mažaraštės floristės buvo parašyta: „Vienas baiktas, trys dar bus!“

Dievaži nekenčiau tų gėlių; nes jos vogė mūsų orą, mano ir jos. Atidaviau jas dienos slaugei, kuri, persimetusi puokštę per petį, motoroleriu parsivežė namo į Harlesdeną.

Po gimdymo praėjus trisdešimt šešioms valandoms, naktinė slaugė — airė, kur kas švelnesnė ir subtilesnė už dienos kolegę, pasisiūlė paimti iš manęs kūdikį, kad bent šiek tiek pailsėčiau. Man paprieštaravus, ji pasakė: „Jei norite būti gera mama, Katerina, būtinai patausokite sveikatą“. Ir nusivežė mano dukrą mažame organinio stiklo akvariume, mataruojančią į dumblių gniužulus panašiomis rankytėmis.

Tą pat akimirką stačia galva smigau į nuovargio šachtą. Gal po kelių valandų, nors atrodė, kad praėjo vos kelios sekundės, išgirdau jos verksmą. Tada dar nežinojau, kad galėsiu atpažinti savo kūdikio verkimą, tačiau vos išgirdusi supratau, kad nuo šiol visados jį atskirsiu nuo bet kurio kito verksmo pasaulyje. Iš kito ilgo, rudo koridoriaus galo ji šaukė mane. Ant vienos rankos užsikabinusi kateterį, kita prilaikydama siūles, ėmiau klibikščiuoti jos link, orientuodamasi staiga pradėjusiu veikti lokatoriumi, kurį gauna kiekviena motina. Kai įėjau į kūdikių palatą, ji jau nebeverkė ir kaip pakerėta goksojo į popierinį žibintą palubėje. Niekada dar nebuvau patyrusi tokios džiaugsmo ir baimės samplaikos: neįmanoma nusakyti, kur baigėsi skausmas ir kur užgimė meilė.

— Reikia išrinkti jai vardą, — šypsodamasi papriekaištavo pribuvėja. — Negalima jos visą laiką vadinti kūdikiu, taip negerai.

Buvau sugalvojusi pavadinti ją Ženevjeva, bet numatomai savininkei vardas pasirodė per ilgas.

— Mano senelės vardas buvo Emilija, su ja visuomet jausdavausi tokia saugi.

— Ak, Emilė — labai gražus vardas, pabandykime.

Taigi mes pabandėm, ir mažylė, išgirdusi savo vardą, grįžtelėjo mūsų pusėn. Taip ir liko.

Po trijų savaičių paskambinęs Džeimsas Entvistlas pasiūlė man darbą strategijos skyriuje. Beprasmiškas ir bergždžias darbas. Pasiūlymą dėkinga priėmiau ir padėjau ragelį. Užmušiu tą niekšą vėliau. Vėliau juos visus nugalabysiu. O dabar man reikia išmaudyti dukrą.

Po Cezario pjūvio praėjus lygiai devynioms savaitėms vėl buvau darbe. Pirmą rytą protas buvo tiek atsijungęs, kad surinkau telefono numerį ir paklausiau, ar galėčiau pasikalbėti su Keite Redi. Vyriškis atsakė, kad ji turbūt dar negrįžusi. Ir jis buvo teisus. Manyčiau, jos dar nebuvo ištisus metus, o ankstesnioji Keitė, ta, kuri buvo prieš vaikus, nebegrįžo niekada. Tačiau ji taip meistriškai vaidino sugrįžusią, kad kiaurai ją permanyti gal būtų galėjusi tik kita motina.

Kūdikį tebemaitinau krūtimi — per pietų pertrauką pasiimdavau taksi ir skubėdavau namo. Tačiau po penkių dienų darbe man pranešė, kad turėsiu skristi į Milaną. Visą savaitgalį vargau, stengdamasi Emilę išmokyti valgyti iš buteliuko. Įkalbinėjau, maldavau, galiausiai pritrūkau kantrybės ir už šimtą svarų pasamdžiau moterį iš Fulemo, kad atvažiuotų ir atjunkytų nuo manęs mano dukrą. Prisimenu, kaip kūdikis plyšavo visais nuo įtūžio įskaudusiais plaučiais, o Ričardas rūkė išėjęs į sodą.

— Kai labai išalks, paims ir buteliuką, — paaiškino moteriškė. Taip, jai patogiau imti grynais. Kartais man atrodo, kad Emilė už tai man iki šiol neatleido.

Važiuojant į oro uostą, per taksi radijo imtuvą užgrojo Stivio Vonderio dainą „Kokia ji miela...“ Tą, kur pradžioje girdėti kūdikio verksmas. Mano palaidinukė beregint permirko nuo pieno.

Nieko neišmaniau.

33 Raštelis

Sherbourne viešbutis, Niujorkas, 23.59: Neįtikėtina. Lėktuvas atskrido laiku, aš nuvažiavau taksi į netoli nuo Volstrito esantį Herriot viešbutį. Jau planavau kaip reikiant pasirengti rytdienos prezentacijai ir gerai išsimiegoti, o rytą pasivaikščiodama nueiti į kitoje gatvės pusėje esantį Volstrito centrą. Kad būčiau žinojusi. Registratorius — beviltiškas jaunas vaikinas, savo kompetencijai įrodyti vilkintis pigiu žvilgančiu švarku dviem sagų eilėmis, — bijojo akis į mane pakelti. Pagaliau tarė:

— Deja, ponia Redi, mums iškilo sunkumų.

Konferencija. Visi kambariai užimti.

— Mielai jums pasiūlysiu vietą Sherbourne, netoli centro, tiesiai prieš visame pasaulyje žinomą Moderniojo meno muziejų.

— Malonu girdėti, bet aš atvažiavau darbo dirbti, o ne laužyti galvą, spoksodama į ankstyvuosius kubistų darbus.

Aišku, viskas baigėsi tuo, kad aš ėmiau ant jo šaukti. Tiesiog nedovanotina, nuolatinė klientė, ir 1.1., ir t.t. Mačiau, kaip jo akys laksto ieškodamos viršininko, kad šis išgelbėtų jį nuo pamišusios britės antpuolio. Tarsi aš būčiau išprotėjusi. Bet juk aš neišprotėjusi, tiesa? Tik kad tie patarnautojai amžinai išmuša iš pusiausvyros savo neveiklumu, švaisto brangų laiką.

Atėjęs direktorius kone į krūtinę mušėsi, tačiau absoliučiai niekuo negalėjo padėti. Taigi, kol nusidanginau iki kito viešbučio, buvo beveik vidurnaktis. Paskambinau Ričardui, kuris jau laukė su klausimų sąrašu. Ačiū Dievui, Paula jaučiasi geriau, tad mums nereikės samdyti pavaduojančios auklės. Rytoj Emilės pirmoji naujųjų mokslo metų diena.

Ar aš padariau etiketes su pavarde?

Taip.

Ar nupirkau naujus sportbačius?

Taip. (Mėlynajame sportiniame krepšyje ant pakabos po laiptais.)

Kur rasti jos skaitinių knygeles?

Raudonas bibliotekos aplankas, trečiojoje knygų spintos lentynoje.

Ar nupirkau naują apsiaustą, senąjį ji visai išaugo? (Dar ne, teks pavaikščioti su Gap lietpalčiu, kol sugrįšiu.)

Paskui padiktavau, ką dėti į priešpiečių dėžutę — pitos paplotėlį, tuno su kukurūzais, tik ne sūrio, nes ji nusprendė sūrio nekenčianti, — ir priminiau, kad užmokėtų už baleto pamokas, suma įrašyta dienoraštyje. Ir kad duotų Paulai pinigų naujoms Beno kelnėms, nes pastaruoju metu jis smarkiai paaugo. Ričardas sakė, kad eidama miegoti Em buvo labai nusiminusi, sakė norinti, kad į mokyklą ją nuvestų mamytė, nes bus nauja mokytoja.

Kodėl jis būtinai nori man visa tai pasakyti, juk žino, kad aš absoliučiai nieko negaliu padaryti? Padejuoja, kad diena jam buvo labai sunki.

— Ką tu sakai! — atžariai burbteliu ir klankteliu telefono ragelį.

Nebėra laiko peržiūrėti pristatymui pasirašytų užrašų, teks kalbėti ekspromtu. Atrodo, rytoj manęs laukia tikras košmaras.

Nuo ko: Debros Ričardson

Kam: Keitei Redi

Gavau tv žnt kad VĖL ATIDEDI pietus. Pirmus 49 kartus dar buvo juokinga. Žinau, kad dirbi šlykščiausią ir atsakingiausią darbą pasaulyje, tačiau jei nebeužtenka laiko draugystėms, ko belieka tikėtis?

Ar dabar jau susitiksime tik aname pasaulyje? Kaip įsivaizduoji pomirtinį gyvenimą, Keite?

Po galais. Nėra kada atsakyti.

Trečiadienis, 8.33 ryto: Štai jau mažiausiai penkiolika minučių stoviniuoju prie viešbučio. Taksi pagauti neįmanoma, o kelionė iki centro užtruks ne mažiau kaip dvidešimt penkias minutes. Pavėluosiu. Tačiau atsigaunu pagalvojusi, kad šįvakar pasimatysiu su Džeku; nuo paskutinio susitikimo praėjo jau keli mėnesiai, ir man jau sunku vaizduotėje išvysti jo veidą. Galvodama apie jį, prieš save tematau tik plačią šypseną ir menu atsipalaidavimo bei džiugesio jausmą.

Rytas pasakiškas, — spindintis, žėrintis Niujorko rytas, nuo kurio perveria širdį. Naktį praūžė neišpasakytai smarki liūtis, kuri tarsi automobilio langų valytuvais viską švariai nuplovė ir nušveitė. Įvažiuojant į Penktąją aveniu, kitame jos gale matomi finansų rajono pastatai vos pastebimai virpa ir mirguliuoja nuo oro drėgmės ir šviesos blyksnių šlapiuose stikliniuose jų paviršiuose.

8.59: Dickinson Bishop brokerių kontora įsikūrusi 21-ajame aukšte. Kylant liftu, mano skrandis keliskart plūsteli, lengvai apsiversdamas kaip Olga Korbut. Aikštelėje mane pasitinka Džeris, vaikinas spindulingu plačiu airišku veidu ir susitaršiusiomis raudonomis žandenomis. Sakau, kad man reikia keturiasdešimt penkių minučių ir patalpos, kur būtų galima rodyti skaidruoles.

— Apgailestauju, bet gausite tik penkias, ponia. Tempas čia pašėlęs.

Jis atidaro sunkias, storas medines duris, pro kurias plūsteli triukšmas, primenantis Koliziejaus gladiatorių kovas, pertraukiamas telefonų skambučių. Vyrai, stengdamiesi vieni kitus perrėkti, laido gerkles, bliūvauja į telefonų ragelius arba per visą salę garsiai perdavinėja vieni kitiems nurodymus. Vos tik pradedu svarstyti, ar nevertėtų iš čia nešti kudašių, kol nevėlu, garsiakalbiuose sugriaudėją pranešimas: „Nagi, klausykit, vyručiai, po dviejų minučių panelė Keitė Redi iš Londono, Anglijos, kalbės apie tarptautinį investavimą“.

Aplink mane susirenka apie septyniasdešimt brokerių, aršių niujorkiečių buldogų sprandais, vilkinčių siaubingais dryžuotais marškiniais baltomis apykaklėmis. Jie stovi nugaromis atsirėmę į stalus, plačiai išžergę kojas, rankas sukryžiavę ant krūtinių. Šio tipo vyrai visada taip stovi. Kai kurie darbuotojai toliau tęsia prekybą, tačiau pasmaukia žemyn ausines, kad galėtų viena ausim pasiklausyti, ką aš postringauju. Suprantu, kad kitaip jie manęs nei pamatys, nei išgirs, tad akimirksniu pasiryžtu lipti ant stalo ir garsiai girti, ką atvežiau.

— Labas rytas, ponai, atvykau čia jums pranešti, kad tiesiog PRIVALOTE PIRKTI MANO FONDĄ!

Pritarimo šūksniai, švilpimas. Turbūt niekada gyvenime nebesijausiu tokia artima striptizo šokėjoms.

— Ei, panele, ar kas nors jums sakė, kad esat panaši į princesę Di?

— Ar jūsų akcijos tokios pat pritrenkiančios, kaip ir jūsų kojos?

Stebint šiuos Visatos šeimininkus, labiausiai pritrenkia beviltiškas, bejėgiškas jų vaikėziškumas. Prieš penkiasdešimt metų jie, jauni kareivėliai, būtų išsilaipinę Normandijos pakrantėje, o dabar spiečiasi aplink mane, nelyginant būčiau jų kuopos vadas.

Išrėžiu jiems savo parengtą kalbą apie Pinigus: apie tai, kaip man miegant jie būdrauja, kaip jie keliauja po pasaulį, apie stulbinančią jų galią.

Po to klausytojai užmėto mane klausimais.

— Ką manot apie Rusiją, ponia? Ar rusų valiuta nėra visiškai bevertė?

— Ar jau matėte eurus?

Viskas praėjo gerai. Neįtikėtinai gerai. Prie lifto plačiai išsišiepęs Džeris man sako, kad vaikinai taip įsikarščiuoja tik kai žaidžia Knicks. Dabar turėčiau grįžti į viešbutį ir atsakyti į gautas žinutes, tačiau einu pasivaikščioti Volstritu, mėgaudamasi didžiuliu energijos antplūdžiu, tarsi būčiau prisijungus prie tinklo. Ties Trečiosios aveniu ir Brodvėjaus sankryža susistabdau taksi ir liepiu važiuoti į Barney’s, nes po tokio sukrėtimo noriu ramiai pavaikščioti po parduotuvę.

Parduotuvės aplinka savaime guodžia ir ramina. Nedideliu liftu pasikeliu į viršutinį aukštą, kur į akis krinta vakarinė suknelė. Vakarinės suknelės man nereikia. Pasimatuoju. Juoda, lengva ir laisvai krintanti, su kukliu dirbtinių deimantų apsiuvu, einančiu nuo pečių ir „V“ iškirptės kraštais neriančiu po pat krūtine; kadaise su tokiomis suknelėmis šokdavo čarlstoną. Mano figūra tinka tokiam stiliui, bet gyvenimas — ne. Mano gyvenimas kito dydžio, tokiai nuostabiai suknelei jame nėra vietos. Bet gal tai labiausiai ir jaudina? Nusipirkti suknutę ir tikėtis, kad gyvenimas, tarsi koks aksesuaras, būtinai prie jos prisiderins? Kai kasininkė paduoda man pasirašyti čekį, net nežvilgteliu į jame atspausdintą sumą.

15.00: Viešbučio kambarys toks pat, kaip šimtas kitų, kuriuose man yra tekę apsistoti. Tapetai — reljefiški smėlio spalvos ornamentai smėlio spalvos fone, kontrastingos užuolaidos primena sprogimą žydinčiame gėlių darželyje. Patikrinu, ar mini bare yra ypatingiems atvejams būtino šokolado, po to pradarau spintelės prie lovos stalčiuką: jame guli Gideono Biblija ir, jau šiuolaikiškesnis egzempliorius, — Didžiųjų pasaulio religijų citatų rinktinė.

Žvilgteliu į laikrodį. Jei dabar paskambinčiau namo, pataikyčiau tuo metu, kai guldomi vaikai. Tikiuosi išgirsti Ričardo balsą, tačiau atsiliepia Paula. Ji sako, kad Ričis paprašė porą naktų pasilikti, kol aš grįšiu, paliko man laišką ir prašė prižadėti tą laišką man įteikti asmeniškai.

Prašau Paulos, kad jį atplėštų ir perskaitytų. Žvilgteliu į laikrodį. Kur, po galais, Ričis galėtų būti? Pergalvoju visus darbus, kuriuos man nesant už mane galėtų nuveikti mano vyras, tik staiga auklė prabyla jo žodžiais:

— „Pastaruoju metu ne kartą bandžiau su tavim pasikalbėti, bet man vis sunkiau sulaukti tavo dėmesio.“

— Taip, bet ar ten parašyta, kada jis grįš?

— „Keite, ar mane girdi? Ar klausaisi?“

— Žinoma, girdžiu, Paula.

— Ne, čia Ričardas. Jo laiškas. Jis rašo: „Keite, ar tu mane girdi? Ar klausaisi?“

— Ak, taip, atsiprašau. Skaityk toliau.

— „Man labai gaila, brangioji, kad priėjome tokį baisų akligatvį“.

— Ką tokį?

— Aklą...

Viešpatie.

— Perskaityk visą žodį.

— AKLIGATVĮ.

— Ak, akligatvį... Iš karto nesupratau. Na gerai, kaip ten toliau?

— Nežinau, ar man dera tai daryti, Keite, — suabejoja Paula.

— Nieko, būk gera, tęsk. Turiu žinoti, ką jis ketina daryti.

— Jis rašo: „Jei prireiks su manim susisiekti, keletą naktų, kol susirasiu kur gyventi, nakvosiu pas Deividą ir Mariją“. Dar rašo: „Nesijaudink, aš ir toliau pasiiminėsu Emilę iš mokyklos“.

Vadinasi, taip iš tiesų gali atsitikti. Tikrovėje. Tai, ką matydavau prastose TV dramose ir perjungdavau kanalą, nes viskas atrodė dirbtina. Šįkart perjungti jau nebegalėsi. Ir galbūt nebegalėsi atsukti atgal. Dar prieš akimirką pasaulis buvo toks, koks apytikriai ir turėtų būti — akmenuotas, gal kiek nykus ir bevaisis, tačiau vis tiek pasaulis, kurį pažįsti, tik staiga pajunti, kaip žemė slysta iš po kojų. Mano vyras — nuosaikusis Ričardas, patikimasis Ričardas, Ričardas uola — mane paliko. Ričis, kuris vestuvių išvakarėse man įteikė laišką su žodžiais: „Aš ištikimas, o tu energinga — mudu gyvensime ilgai ir laimingai, brangioji“, mane paliko. O aš taip mažai juo domėjausi, kad šią žinią turėjau sužinoti iš auklės.

Po ilgos pauzės Paulos kvėpavimas pasunkėja, girdėti, kaip aname gale ji dūsauja:

— Ar tau nieko neatsitiko, Keite?

— Nieko, viskas gerai. Paula, tu gali miegoti svečių kambaryje... arba mūsų lovoje... — tariant šiuos žodžius, man dilgteli širdį, kad lova dabar jau gal bus mano, ne mūsų, — patalynė švari. Suprantu, kad per daug prašau, Paula, bet gal galėtum kol kas perimti ant savo pečių namų rūpesčius? Ir būk gera, pasakyk Emilei ir Benui, kad mamytė rytoj grįš kiek galėdama anksčiau.

Paula atsako ne iš karto, ir aš pagalvoju, kad jei ir ji mane nuvils, visai nebežinosiu, ką toliau daryti.

— Gerai, Paula?

— Ak, atsiprašau, Keite, ką tik pamačiau P. S. kitoje laiško pusėje. Ričardas rašo: „Žinau, kad niekada nenustosiu tavęs mylėjęs, nes, patikėk, ne kartą mėginau“.

Į šiuos žodžius visai nebeturiu ką atsakyti, ir Paula tyliai murma:

— Nesijaudink, aš viskuo pasirūpinsiu. Benui ir Emilei viskas gerai. Viskas bus gerai, Keite, tikrai.

Padėjusi telefono ragelį, keletą sekundžių nebesusivokiu, kaip reikia kvėpuoti. Netikėtai įkvėpimas pasidaro sudėtingas ir reikalauja didžiulių pastangų; turiu įtempti ir pakelti diafragmą, po to išspausti iš krūtinės orą, vėl pakelti, vėl išspausti.

Šiek tiek susitvardžiusi, skambinu Džekui ir jo mobiliojo telefono atsakiklyje palieku pranešimą, kad vakarienę turiu atšaukti. Po to nusirengiu ir palendu po dušu. Rankšluosčiai beviltiški, iš tų itališkų, plonyčiai, skurdūs tarsi altoriaus užtiesalai. Užuot sugėrę vandenį, tik išsklaido jį kūno paviršiumi. Man reikia rankšluosčio, į kurį galėčiau tvirtai susisukti.

Žvilgtelėjusi į savo atvaizdą vonios kambario veidrodyje apstulbusi matau, kad atrodau beveik taip pat, kaip prieš tai. Kodėl man neslenka plaukai. Kodėl neverkiu kruvinomis ašaromis? Galvoju apie lovelėse miegančius savo vaikus ir apie tai, kaip toli aš nuo jų, kaip neišpasakytai toli. Kažkur už neaprėpiamų platybių mano mažytė šeima atrodo kaip ant kalno šlaito prisiglaudusi vėjų draskoma stovyklavietė, ir aš privalau būti su ja, kad gerai viską pririščiau. Privalau būti su jais.

Ak, vandenys platūs — įveikt negaliu,

Neperskrisiu paukščio sparnu...

Guluosi į lovą tarp baltų gurgždančių paklodžių ir ranka perbraukiu per savo kūną. Savo kūną, taip ilgai priklausiusį ir Ričardui. Garbinu tave šiuo kūnu. Bandau prisiminti, kada paskutinį kartą Ričardą mačiau. Tai yra mačiau kaip reikiant, ne kaip šmėstelintį miglotą atvaizdą galinio vaizdo veidrodėlyje. Per pastaruosius keletą mėnesių būdavo taip: aš išeinu, jis perima namų rūpesčius, jis išeina — perimu aš. Prieškambaryje pasikeičiame nurodymais. Sakome: Emilė sočiai pavalgė per priešpiečius, tad neverta per daug rūpintis dėl pavakarių. Sakome: Beną reikės anksčiau guldyti, nes niekaip neužmigo popiečio. Sakome: tuštinimasis normalus, arba dar nesusitvarkė, ir gal džiovintos slyvos padėtų. Arba palikinėjam vienas kitam raštelius. Kartais beveik nepažvelgiame viens kitam į akis. Keitė ir Ričardas, kaip estafetės bėgikai: kiekvienas įtaria, kad silpnoji grandis yra kitas, bet svarbiausia — nesiliauti bėgus ir perduoti lazdelę, kad lenktynės galėtų tęstis.

O meilė meilė kilni ir žavinga —

Deimantais žėri, kolei jauna.

Bet dienos bėga, kažko pristinga,

Ir ji išnyksta kaip ryto rasa.

— Mamyte, aš žinau, kodėl tu pyksti ant tėvelio, — vieną rytą pareiškė man Emilė.

— Kodėl?

— Todėl, kad jis blogai elgiasi.

Priklaupiau, kad galėčiau žiūrėti jai tiesiai į akis. Pajutau, kaip svarbu kuo skubiau ją įtikinti, jog yra ne taip.

— Ne, brangute, tėvelis nesielgia blogai. Tik mamytė kartais būna labai pavargusi ir dėl to su tėveliu būna labai nekantri, tik tiek.

— Kantri — reiškia, kad reikia palaukti, — sako ji.

Iš spintelės prie lovos paimu „Pasaulio didžiųjų religijų išmintį“ ir permetu akimis turinį. Rinkinio citatos suskirstytos į skyrius: Tikėjimas, Teisingumas, Mokymasis. Stabteliu atsivertusi „Santuoką“.

Savo žmonos niekada nevadinau „žmona“, vadinau ją „namais“.

Talmudas

Namai. Ilgai žiūriu į tą žodį. Namai. Įsiklausau į jaukų jo skambesį. Stengiuosi įsivaizduoti, ką jis reiškia. Esu ištekėjusi, tačiau ne žmona, turiu vaikų, tačiau ne motina. Kas aš?

Pažįstu moterį, kuri bijo pamatyti, kaip jos reikia vaikams, todėl po darbo, užuot ėjusi namo, ji sėdi vyno bare ir laukia, kol vaikai sumigs.

Pažįstu moterį, kuri kiekvieną rytą pusę šeštos pažadina savo kūdikį, kad galėtų nors truputį su juo pabūti.

Pažįstu moterį, kuri televizijos pokalbių laidoje pasakojo, kaip į mokyklą nuveža ir po pamokų pasiima savo vaikus. O jos vaikų auklė man sakė, kad ji nė nežino, kur jos vaikų mokykla.

Pažįstu moterį, kuri apie savo mažylio pirmuosius žingsnius telefonu išgirdo iš vaiko auklės.

Dar pažįstu moterį, kuri apie tai, kad ją paliko vyras, sužinojo iš auklės telefonu perskaityto jo raštelio.

Ilgai guliu viešbučio lovoje, valandų valandas laukdama, kol ką nors pradėsiu jausti. Pagaliau jausmas ateina. Skaudžiai pažįstamas ir kartu baugiai svetimas. Praeina dar kelios sekundės, kol suvokiu, kas tai: aš pasiilgau mamos.

34 Namo pas mamą

Kad ir kaip stengčiausi, neprisimenu mamos sėdinčios. Ji visada stovi arba bėga. Stovi prie kriauklės, pakišusi puodą po tekančiu vandeniu, stovi prie lyginimo lentos, stovi prie mokyklos vartų, apsirengusi išeiginiu mėlynuoju apsiaustu; iš virtuvės neša lėkštes su garuojančiais valgiais, po to jas nurenka. Sveikas protas sako, kad tarp lėkščių atnešimo ir jų nurinkimo turėtų būti tarpsnis, kai ji atsisėda ir valgo su mumis, tačiau aš jo neprisimenu. Iš indaujos išimtas lėkštes mama laikė netvarka, o netvarką reikia sutvarkyti. Galėjai tebelaikyti ant šakutės pasmeigęs paskutinį kąsnį, bet jei lėkštė jau buvo tuščia, mama visada ją žaibo greitumu paimdavo.

Mano motinos karta buvo gimusi tarnauti; tai buvo jos pašaukimas ir lemtis. Laikotarpis tarp mokyklos — kasdienybės, nuolatinių pareigų ir visokių smarvių, — ir motinystės — kasdienybės, nuolatinių pareigų ir visokių smarvių, — truko vos kelerius metus. Šeštojo dešimtmečio merginos turėjo langą į laisvę, tačiau tas langas retai kada būdavo toks platus, kad pro jį galėtum išlipti, o ir ką jos išlipusios būtų dariusios? Tokios moterys, kaip mano mama, iš gyvenimo per daug nesitikėdavo, ir dažniausiai gyvenimas jų neapvildavo. Net jei jų aptarnaujami vyrai jas palikdavo arba be laiko numirdavo nuo insultų ar skrandžio ligų, moterys paprastai likdavo savo postuose, toliau virdavo valgį, dulkių siurbliu valydavo kambarius, pastvėrusios lygindavo vaikų ar vaikaičių rūbelius ir niekada neprisėsdavo, kitokio gyvenimo nebeįsivaizdavo, net jei būtų galėjusios jame ką nors pakeisti. Tarsi jos būdavo savimi tik tarnaudamos kitiems, o praradusios šią paskirtį, atrodydavo tarsi išpuolusios iš ratų, lyg tie anglies kasyklų poniai, kurie išlieka pusakliai dar ilgai po to, kai paleidžiami į pievas.

Mano kartos moterims motinystė, ištinkanti kur kas vėliau, kartais net per vėlai, yra tikras šokas. Mes nebuvome pasirengusios aukotis. Po penkiolikos savarankiško gyvenimo metų staigus laisvės praradimas pribloškia ne mažiau negu kojos ar rankos netektis, todėl į stiprų meilės kūdikiui jausmą visada lieka įsipynęs ir praradimo kartėlis; galbūt mes, kaip žmonės, kuriems amputuota ranka ar koja, prarastos galūnės maudulį jausime visą gyvenimą.

Tai, ką mama tebevadina moterų teisėmis, man gimus, galima sakyti, jau veikė, tačiau nebuvo pasiekę to rajono, kuriame gyveno mano tėvai; apskritai imant, nepasiekė ir iki šiol. Vieną vasarą, kai mamos cheminis sušukavimas išsileido, ji nusikirpo plaukus trumpai, su plunksnelėmis, ir ta šukuosena labai tiko jos smulkiems veido bruožams. Mudviem su Džiule labai patiko naujoji mamos šukuosena, ji atrodė tokia gražutė, tokia stilinga, tačiau vakare parėjo tėtis ir pasakė: „Man atrodo, ji labai feministiška, Džiną“, ir mama be jokių ginčų ar dar vieno priminimo atsiaugino plaukus.

Paauglystėje staiga supratau, kad gyvenime daug kas iš tikrųjų ne taip, kaip atrodo: ten, kur gyvenome, vyrai vaidino pagrindinius vaidmenis, tačiau pasirodymui vadovavo moterys, tik jų niekas neleisdavo ant scenos. Tai buvo matriarchatas, prisidengęs patriarchato kailiu, kad vaikinams nebūtų skaudu. Visada maniau, kad dėl to kaltas nepakankamas mano gimtinės žmonių išprusimas. Dabar įtariu, kad taip yra visame pasaulyje, tik vienur tai slepiama geriau, kitur — prasčiau.

Mokyklos žaidimų aikštelėje vaikai rėkauja ir klega it koks varnėnų būrys. Darželio pastatas — raudonų plytų, aukštais kaip bažnyčios langais — mena laikus, kai žmonės tikėjo ir Dievu, ir švietimu. Tolimame aikštelės gale, prie laipiojimo kopėtėlių, pasilenkusi moteris su pusilgiu tamsiai mėlynu apsiaustu. Kai moteris atsitiesia, pamatau, kad ji laiko prispaudusi nosinę prie mažos mergytės kraujuojančios nosies.

Mano mama dirba slauge darželyje. Ji čia dirba daugybę metų, ir faktiškai šioje įstaigoje viską rikiuoja, tačiau oficialiai tėra slaugė. Darželio vadovai nė negalvoja nieko keisti, nes, pirma, mama nemėgsta skųstis, o antra, jie gali jai mažiau mokėti. Atlyginimas elgetiškas. Kai ji man pasakė, kiek gauna, net surikau iš nevilties. Aš tiek per tris dienas išleidžiu vien už taksi. Tačiau jei pradėsi postringauti apie išnaudojimą, mama tik nusijuoks. Ji sako, kad mėgsta savo darbą, tai proga ištrūkti iš namų, be to, vaikai jos klauso, ir ji moka su jais apsieiti. Jei jūsų trimečiui pypliui iš nosies imtų bėgti kraujas, patikėkite, jūs irgi norėtumėte, kad jį už rankos laikytų mano mama. Džiną Redi yra iš tų žmonių, kurie nelyginant šildymo pūslė aplink save spinduliuoja raminančią šilumą.

Žvilgtelėjusi į kitą kiemo galą, ji mane iškart atpažįsta, tačiau tik po akimirkos jos veidą užlieja džiaugsmo banga.

— Ak, Keite, mieloji, — sako ji, eidama prie manęs, iš paskos už rankos vesdamasi susižeidusią mažylę, — koks malonus netikėtumas. Maniau, tu dar Amerikoj.

— Buvau. Grįžau prieš porą dienų.

Pabučiuoju ją į vėsų kaip obuolys skruostą.

— O štai čia, Lauren, — kreipiasi mama į šnirpščiojančią globotinę, — mano dukrelė. Pasakyk: „labas“.

Skambutis skelbia mamos pamainos pabaigą, ir mes einame į vidų paimti jos krepšio. Koridoriuje mama mane pristato Valei, direktorei.

— Ak taip, Katerina, mes šitiek apie jus girdėjome. Džiną rodė laikraščio iškarpą. Jūs tiek daug pasiekėte, tiesa?

Norėčiau kuo greičiau iš čia dingti, tačiau mama džiaugiasi, galėdama mane visiems parodyti. Suėmusi už rankos, vedžioja mane tarp savo bendradarbių, ir mamos ranka man primena Emilės ranką, kai mano dukra Pasaulio tautų šventėje mane lygiai taip pat išdidžiai vedžiojo, rodydama draugams.

Prie mokyklos stovintis Volvo, prikrautas visokių vaikiškų daiktų.

— Kaip jie? — klausia mama, kai sulipame į vidų.

Atsakau, kad vaikams viskas gerai, jie su Paula. Pakeliui į mamos butą pravažiuojame pro mano buvusią mokyklą, ir mama atsidūsta:

— Ar girdėjai apie poną Daulingą? Siaubinga.

— Jis pirma laiko išėjo į pensiją, tiesa?

— Taip. Mergička. Ar gali, Keite, įsivaizduoti, kad taip pasielgė jauna panelė?

Prieš dvidešimt metų ponas Daulingas buvo mano istorijos mokytojas. Tankiai mirksintis, tyliakalbis žmogelis, karštai garbinęs Elžbietos laikų Angliją ir Pirmojo pasaulinio karo poeziją. Prieš keletą mėnesių kažkokia gyvatės išpera iš penktos klasės kumščiu jam į veidą sugrūdo akinius, ir netrukus jis paprašė anksčiau laiko išleidžiamas į pensiją. Ponas Daulingas, tipiškas klasikinės gimnazijos auklėtinis, tapo dar viena bendrojo lavinimo sistemos auka. Sistemos, kuriai svarbiausia — lygiateisiškumo doktrina, o tai reiškia, kad vaikai, kurie nori mokytis, priversti sėdėti vienoje klasėje su tais, kurie mokytis nenori.

„Iš tavęs tikėsis, kad būtum daug skaičiusi, Katerina, bet laiko labai mažai“, — kalbėjo man ponas Daulingas, padėdamas ruoštis stojamiesiems į Kembridžą. Iš savo laidos aš vienintelė ten įstojau, ir, kiek mokykloje prisiminė, vienintelė iš visų ankstesnių laidų, išskyrus Maiklą Brajeną, kuris įstojo į Oksfordą studijuoti teisės ir dabar dėvi peruką, visai nieko bendro neturintį su šukuosenų madomis. Dirbdavome po pamokų pono Daulingo kambaryje už bibliotekos, įsijungę elektrinį židinį. Man ten patiko sėdėti su ponu Daulingu, klausytis jo skaitymo ir įkaitusių židinio spiralių spragsėjimo. Per dieną pasikartojome Čartistų sąjūdį, per savaitgalį prabėgome Pirmąjį pasaulinį karą. „Visko neišmoksi, tačiau, manau, pavyks sudaryti įspūdį, kad žinai esmę“, — kalbėjo mano mokytojas. Tačiau aš turėjau garsiąją Redžių šeimos atmintį: Anglija, valdant Tiudorams ir Stiuartams, Osmanų imperija, raganavimas. Mūšių datas prisiminiau kaip daugybos lentelę, — taip mano tėvas žinojo futbolo komandų pavadinimus ir rezultatus, kurių jam reikėjo lažyboms. Koruna, Bosvortas, įpras, Raith Rovers, Brechin City, Sivindon Town. Mudu su tėčiu bet ką galėjome iškalti, jei tik žinojome, kad iš to bus naudos. Egzaminų salėje laipteliais lipdama į man paskirtą vietą žinojau, kad išlaikysiu, jei tik sugebėsiu pakankamai ilgai sukauptas žinias išlaikyti atminty. Nepamiršti.

— Tuoj išvirsiu skanios arbatos. Ir padarysiu sumuštinių, gerai? Su kumpiu tiks?

Mama triūsia prie arbatinuko virtuvėlėje, labiau panašioje į nišą, kurioje vietos pakanka tik vienam.

Šiaip sumuštinių niekada nenoriu, tačiau prieš porą metų, ištikta vieno iš dvasinės brandos šuolių, suvokiau, kad mama daro sumuštinius ne valgymui. Tai jos mėginimas padaryti man kažką gero, kadangi nieko kito padaryti ji jau nebeįstengia. Nelauktai jos noras būti reikalingai man pasidarė svarbesnis už mano norą greičiau ištrūkti. Sėduosi prie stalo plastiko paviršiumi su nuleistais atlankais, stovėjusio visose mano vaikystės virtuvėse: viename jo gale išlikęs juodas „šašas“ — po vieno barnio su tėčiu, kilusio dėl nebaigto valgyti griežčio, įniršusi Džiulė ten išgremžė duobutę. Kol aš valgau, mama išskleidžia lyginimo lentą ir imasi prie kojų pūpsančios skalbinių pintinės. Greitai kambaryje pasklinda raminantis ir migdantis įkaitusios medžiagos bei vandens garų kvapas. Pūškuojantis lygintuvas su kylančiais nuo jo garų tumulais laksto palaidinukės paviršiumi, smailia nosimi kartkartėmis šmurkštelėdamas į sunkiai prieinamus rankogalius.

Mano mama — lyginimo čempionė. Tiesiog miela žiūrėti kaip per colį nuo garvežiuko priekio, lygindama kelią, spėriai laksto jos ranka. Ji lygina, taiso, patraukia, tada vikriai kaip fokusininke drabužį išskleidžia ir galiausiai jį sulanksto. Atgal suklostytos marškinių rankovės primena areštuojamą žmogų. Į ją žiūrint, mano akyse tvenkiasi ašaros: kai mamos nebeliks, niekas už mane šito nebepadarys — niekas su tokia meile nebelygins mano drabužių.

— Kas ten tau virš akies, mieloji?

— Nieko.

Mama prieina, kilsteli man nuo kaktos plaukus, norėdama geriau pamatyti egzemą, ir aš sumirksiu, kad iš akių pradingtų ašaros.

— Žinau tavo „nieko“, Katerina Redi, — juokiasi mama. — Ar paprašei gydytojo kokio tepalo?

— Taip. (Ne).

— Daugiau kur yra?

— Ne. (Taip, niežtinti ugninė juosta aplink juosmenį, dar paausiuose, dar pakinkliuose.)

Mano kišenėje suburzgia mobilusis. Išimu ir pasižiūriu numerį: Rodas Taskas. Telefoną išjungiu.

— Kiek aš tau sakiau, kad reikia prisižiūrėti? Ir kaip gali šitaip tesėti, kai darbo reikalai ištisai ant sprando lipa, — pirštu durdama telefono pusėn priekaištauja mama. — O dar vaikai. Tai ne gyvenimas.

Vėl atsistojusi už lyginimo lentos, ji paklausia:

— Beje, kaipgi laikosi mūsų Ričardas?

Aš tik numykiu kažką nelaimingu, prislėgtu balsu. Tokį kelią važiavau, kad praneščiau mamai, jog Ričardas mane paliko. Man labai nesinorėjo grįžus iš Valstijų tuoj pat vėl vaikus palikti su Paula, tačiau pagalvojau, kad smagiau paspaudusi per dieną spėsiu sulakstyti ten ir atgal. Nenorėjau, kad apie Ričardo išėjimą mama sužinotų telefonu, kaip nutiko man. Tačiau būdama čia, negaliu surasti žodžių. „Ai, beje, mane paliko vyras, nes nuo 1994-ųjų jam neskyriau dėmesio“. Pamanytų, kad juokauju.

— Ričardas geras žmogus, — sako mama, ant pusapvalio lyginimo lentos galo užmaudama pagalvės užvalkalą. — Laikykis jo įsikibus, mieloji. Geresnių už Ričardą dabar jau mažai pasitaiko.

Kažkada mamos žavėjimąsi mano vyru supratau kaip manęs pačios niekinimą. Jos susižavėjimas nuolat atsiskleidžiančiomis neva stebuklingomis jo vertybėmis (gebėjimu pagaminti paprastus valgius, noru būti su savo vaikais) man visada primindavo atitinkamas mano ydas (pomėgį valgyti pusgaminius, Milane praleistus savaitgalius). Dabar, sėdėdama pas mamą, suprantu, ką ji iš tiesų gyrė: savo sielos dvynį, lygiai taip pat pirmiausia galvojantį apie kitus, o paskui — apie save.

Kai pirmą kartą atsivežiau parodyti Ričardą mamai, šiame kambaryje gėrėme arbatą. Buvau taip tvirtai nusistačiusi nesigėdyti aplinkos, kurioje užaugau, kad po karštos ir transporto kamščių trikdomos kelionės jau buvau kaip reikiant pritvinkusi maištingos puikybės. Tai kas, kad mes neturime vienodų stalo įrankių? Tai kas, kad mano mama sako „kalidorius“? Ar tau tai pasirodys svarbu, na, ar pasirodys, na?

Ričardas į tai nekreipė dėmesio. Būdamas diplomatas iš prigimties, jis akies mirksniu prisijaukino mamą, paprasčiausiai be saiko šveisdamas jos darytus sumuštinius. Prisimenu, koks didelis jis atrodė mūsų namuose — staiga pasijutome tarsi lėlių namelyje — ir kaip atsargiai bei švelniai jis žengdavo į mūsų šeimos draudžiamas zonas. (Tėtis tuo metu jau buvo mus palikęs, tačiau jo nebuvimas buvo justi lygiai taip pat skaudžiai, kaip ir buvimas.) Apimta panikos dėl „poniško“ Keitės draugo, mano mama, paprastai persistengianti ruošdamasi priimti svečius, šį kartą nuleido rankas. Tačiau Ričis pats pasišovė nueiti į netoliese esančią krautuvėlę ir atnešti pieno. Ir dar parnešė dviejų rūšių sausainių bei susižavėjimą kalvomis, kurių dunksančius pečius pastebėjo nuo gatvės galo.

— Džiulė sakė, kad čia buvo atėję kažkokie vyrai reikalauti tėčio kadaise pasiskolintų pinigų?

— Nieko ten baisaus nebuvo, — atsako mama, pasitaisydama tvarkingą žilų plaukų šukuoseną. — Nereikėjo jai dėl to tau galvos kvaršinti. Dabar viskas susitvarkė. Pati nesigraužk. — Ir, tikriausiai mano veide pastebėjusi grimasą, priduria: — Nesmerk tėčio per daug, mieloji.

— Kodėl ne? Juk jis mūsų negailėjo.

Čiuuuššš. Čiuuuššš. Mama ir lygintuvas priekaištingai atsidūsta.

— Supranti, jam nelengva. Jis labai gabus, tačiau neturėjo jokių galimybių, ne taip kaip tu. Apie stojimą į kolegiją tavo tėčio šeimoje nė kalbos nebuvo. Jis seniai norėjo studijuoti mediciną, tačiau būtų reikėję daug metų mokytis, o pinigų trūko.

— Jei jis toks protingas, tai kodėl vis kur nors galvą prikiša?

Kai mano mamai pokalbis nepatinka, ji stengiasi nukreipti kalbą į šalį.

— Na, jis visada tavim labai didžiavosi, Keite. Turėjau jį net apibarti, kad liautųsi tavo atestatą visiems po nosim kaišiojęs.

Mama sulanksto paskutinės palaidinukės rankoves ir padeda ją į pintinę prie jau išlygintų. Niekur nematyti tų dviejų palaidinukių, kurias pernai Liberty’s buvau jai nupirkusi gimtadienio proga, nėra ir kitų mano dovanų.

— Ar nešioji tą raudoną megztuką, mama?

— Bet juk jis iš kašmyro vilnos, mieloji.

Nuo to laiko, kai pradėjau dirbti, mamai vis nuperku kokį gražesnį rūbelį. Norėjau, kad ji juos turėtų; man reikėjo, kad ji juos turėtų. Bet viską, ką jai atvežu, mama pasideda geresniems laikams, kurie gal kada nors ateis, ir gyvenimas pagaliau pateisins į jį sudėtus lūkesčius.

— Gal tau atnešti pyrago?

Ne.

— Taip, su malonumu suvalgysiu.

Ant indaujos, šalia medinio laikrodžio su rankena, prieš ketvirtį amžiaus pirkto už taupos kuponus, stovi mano tėvų nuotrauka, kurioje jie nusifotografavę šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Pajūris, tėvai juokiasi, o už jų — plevenančiais kirais nusėtas dangus. Abu atrodo tarsi kino žvaigždės. Tėtis nutaisęs savo mėgstamą Tairono Pauerio išraišką, mama — juodomis kaip anglis Odrės Hepbern akimis, su matadoro kelnėmis iki pusės blauzdų ir dailiais juodais žemakulniais bateliais. Kai buvau maža, mane kamavo iš tos nuotraukos spinduliuojanti laimė: troškau, kad mama iš jos sugrįžtų. Žinojau, kad jei ilgai lauksiu, ji sugrįš. Tik palūkės, kol ateis geresni, jos grožiui tinkantys laikai. Šalia, sidabriniuose rėmeliuose — Emilė per savo antrąjį gimtadienį. Ji ką tik pamatė tortą ir visa nesitveria džiaugsmu. Mama pastebi mano žvilgsnį:

— Ji žavinga, ar ne?

Patenkinta linkteliu galva. Kad ir kaip būtų sumaitoti šeimos santykiai, kūdikis juos atkuria. Kai Emilė gimė, mama atvažiavo į ligoninę mūsų aplankyti ir ant naujagimės rankytės uždėjo savo senatvės dėmėmis nusėtą ranką, tą akimirką supratau: turėdama dukrą lengviau susitaikysiu su mintimi, kad kada nors mano mamos nebebus. Ir vis knietėjo sužinoti, nors niekada apie tai neišdrįsau jos paklausti, ar atsiradus anūkei, mamai lengviau ištverti, kad turės palikti mudvi su Džiule.

Virtuvėje sutarška puodai.

— Mama, būk gera, ateik čia ir prisėsk.

— Tu ilsėkis, mieloji.

— Bet aš noriu, kad ir tu prisėstum.

— Tuojau.

Niekaip negaliu jai pasakyti apie Ričardą. Kaip man jai pasakyti?

Nuo mamos iki Džiulės namų — penkios minutės kelio. Gatvės tokio tipo gyvenamuosiuose rajonuose paprastai būna pavadintos augalų ir medžių vardais, tarsi stengiantis atsilyginti statybų suniokotai gamtai. Tačiau dabar Sodų gatvė, Guobų alėja, Vyšnių takas skamba kaip žiaurus pasityčiojimas, kaip pastoralinės gaidos betono ir armuoto stiklo simfonijoje. Mano sesers namas stovi Beržų skersgatvyje, vedančiame prie lanku išsidėsčiusių poromis sublokuotų septintojo dešimtmečio namų, atsidūrusių vėlesniais dešimtmečiais statytų nuosavų namų apsuptyje — visur matyti miesto planuotojų sumanymas atgaivinti bendruomenės dvasią, kurią metų metais taip nuosekliai griovė kiti miesto planuotojai.

Kai sustabdau savo Volvo, ant šaligatvio būreliu stoviniuojantys vaikigaliai kažką šūkteli — nesuprasi, pasisveikina ar šaiposi — bet kai išlipusi nudelbiu juos piktu žvilgsniu, drąsuoliai sprunka tolyn: net nuožmūs chuliganai čia kažkokie išskydę. 9-uoju numeriu pažymėto namo priekinio sodo vejos vidury sukasta apskrita lysvė, joje styro nususęs rododendras, apsuptas smulkių baltažiedžių gėlyčių, angliškųjų edelveiso atitikmenų. Vienu ratu užvažiavęs ant rumbuoto betoninio privažiavimo, jo pakrašty riogso numestas triratukas, tikriausiai dar nuo to laiko, kai Džiulės vaikai buvo maži: jo geltonoje aprūdijusioje sėdynėje telkšo tamsus lietaus vandens ir lapų kompotas.

Duris atidaro pusamžė moteriškė prastai apkirptais plaukais, nors iš tikrųjų ji už mane jaunesnė trejais metais ir vienu mėnesiu. Tai puikiausiai žinau, nes pirmasis mano vaikystės prisiminimas — tas vakaras, kai ji gimė, ir mane nunešė į tėvų miegamąjį pasižiūrėti mažosios sesutės. Miegamojo tapetai buvo žali, kūdikis — raudonas ir suvyniotas į baltą skarą, kurią prieš tai ilgai mezgė mama, sėdėdama prie viryklės. Mažylė juokingai šnarpščiojo, o padavus jai pirštą, įsitverdavo ir nebenorėdavo paleisti. Ją reikėjo vadinti sese. Pasakiau mamai, kad pavadintų sesę Valeri, nes taip vadinosi vaikų laidos vedėja. Tikėdamiesi nors kiek apsisaugoti nuo mano pavydo, tėvai leido prisidėti prie rūpesčio nauja šeimos nare ir pakrikštijo ją Džiulija Valerija Redi. Sesuo man tai nuolat primena.

— Na ką, gal užeik į vidų, — pakviečia Džiulė. Pro mano petį pamačiusi pastatytą automobilį, cakteli liežuviu: — Pamatysi, kaip liksi be padangų. Nenorėtum pastatyti prie namo? Tą gramozdą galiu patraukti.

— Ne, nieko jam neatsitiks.

Prasispraudžiame ankštu prieškambariu, kuriame, apskleidę baltų ornamentinių plieno pynučių stovą, tarpsta kuplūs chlorofitai.

— Gražiai auga tavo gėlės, Džiule.

— Jų net norėdama neišnaikintum, — gūžteli pečiais ji. — Arbatinuke yra arbatos, išgersi puoduką? Stivenai, nukelk kojas nuo minkštasuolio, teta Keitė atvažiavo iš Londono.

Drimbos kūne įkalintas mielas mažvaikis atlapatuoja per kambarį su manim pasisveikinti, o jo mama atneša puodukus.

Naujieną, kad mane paliko vyras, seseriai ketinu įteikti kaip dovaną, kaip auką. Džiulė vaikystėje dėvėjo mano išaugtus rūbus, mokykloje girdėjo mokytojus lyginant ją su „kita Redžių mergaite“, ta, kuri įstojo į Kembridžą, ir nė karto gyvenime nėra turėjusi nieko geresnio, negu turėjau aš. Ką gi, dabar jos vyresnioji sesuo prarado vyrą ir šiose pačiose seniausiose varžybose prisipažins pralaimėjusi.

— Tikras sąvartynas, — ne atsiprašo, o konstatuoja Džiulė, nuo minkštasuolio nurankiodama žurnalus ir prie durų nuspirdama Stiveno futbolo aprangą.

Ji pasodina mane į fotelį prie dujomis kūrenamo židinio.

— Na tai pasakok. Kas nors atsitiko?

— Ričardas mane paliko.

Ir pravirkstu pirmą kartą nuo tos akimirkos, kai Paula telefonu man pranešė tą žinią. Neverkiau aiškindama Emilei, kad tėvelis kol kas pagyvens kitame name, nes nieku gyvu nenorėjau savo skausmo primesti šešiametei, kuri vyrus įsivaizduoja panašius į „Miegančiosios gražuolės“ princą; nebuvo ašarų ir vakar, kai ant laiptų prie namo mudu su Ričardu aptarėme vaikų reikalus. Vaikų reikalus mes aptarinėjame nuolatos, tik paprastai tie pokalbiai baigiasi man lekiant pro duris, paskubom ištarus, kad turiu skubėti; šį kartą nusileidęs laipteliais tolyn nužingsniavo Ričardas, švystelėjęs per petį pilkąjį megztinį, kurį prieš porą metų nupirkau jo gimtadieniui, priderinusi prie jo akių spalvos.

— Ką gi, ir jis pasirodė tik pasigailėtinas menkysta, — sako Džiulė. — Tu per darbus baltos dienos nematai, o jam, matai, prireikė pabėgti.

Net nepastebėjau, kada Džiulė prie manęs priklaupė ir apkabino per pečius.

— Aš pati kalta.

— Nė velnio.

— Aš, aš kalta, jis man paliko raštelį.

— Raštelį? Ak, kaip puiku, tiesiog nuostabu. Nelemta diedų padermė. Vieni tokie gudrūs, kad nieko nejaučia, o kiti, kaip mūsų Nilas, tokie buki, kad nė žodžio nesurezga.

— Nilas ne bukas.

Kai Džiulė nusijuokia, ji vėl ta pati mergaitė, nieko nepaisanti linksmuolė.

— Ne, tačiau lengviau sužinoti, kaip laikosi žiurkėnas, negu Nilas. Tai jis susirado kitą moterį, tavo Ričardas?

Tokia mintis man net nebuvo atėjusi į galvą.

— Ne, nemanau. Man atrodo, aš pati tapau kita moterimi. Tos, kurią jis vedė, nebėra. Jis pasakė, kad nebegali manęs suprasti, kad aš jo neišklausau.

Džiulė paglosto man plaukus ir sako:

— Na, tu daug dirbi, kad jis turėtų už ką pieštukų nusipirkti.

— Jis labai geras architektas.

— Tačiau visus darbus ant pečių neši tu, tu apmoki sąskaitas ir visa kita.

— Manau, jam tai irgi nelengva, Džiulse.

— O kaipgi. Bet jei pasaulis būtų tvarkomas taip, kad vyrams būtų lengva, iki šiol tebevaikščiotumėm su skaistybės diržais. Įdėti cukraus?

Ne.

— Taip.

Truputį vėliau mudvi su Džiule nutariame pasivaikščioti po artimiausią žaidimų parką. Žengiame paparčiais užaugusiu taku, praeiname pro rusmenių prižėlusius sudegusius Ford Fiesta griaučius. Atėjusios prie sūpuoklių, randame ant suoliuko sėdinčias dvi mokyklinio amžiaus mamas. Paauglių nėštumas čia laikomas savotišku hobiu. Šios dvi mamos labai tipiškos: išvargusios, piktos, storai prisidažiusios, jos atrodo kaip negyvėlės, ant kurių šokinėja primityvaus gaivalo pilni jaunikliai.

Iš Džiulės sužinau, kad dusimas ir skausmai krūtinėje mamai prasidėję prieš keletą mėnesių, kai jos namuose prie durų pasirodė pora tėčio kreditorių. Mama paaiškino, kad Džozefas Redis čia nebegyvena jau daug metų, tačiau vyrai vis tiek užėjo į vidų ir nužvelgė baldus, medinį laikrodį su rankena, sidabrinius rėmelius, kuriuos mamai buvau padovanojusi vaikų nuotraukoms įsidėti.

Nebūdama vyriausias vaikas, kuriam iki ašarų reikia būti mylimam, Džiulė sugebėjo nepakliūti į viską nusiaubiančio tėčio žavesio veikimo zoną ir beveik visą savo gyvenimą abejingai jį stebėjo, nesibaimindama šalutinio poveikio. Papasakojau, kaip jis buvo atvažiavęs pas mane į kontorą, ir seseriai širdis užsidegė:

— Po velnių, jis amžinai taip! Nė motais, kad tau bus nesmagu prieš viršininką. Kuo jis save laiko?

— Jis sukūrė ekologiškas sauskelnes.

— Jis? Jis gyvenime nėra matęs pliko vaiko užpakalio.

Ir mudvi pratrūkstame juokais: raitomės, prunkščiame ir šnarpščiame, mano sesuo ir aš, kol skruostais ima riedėti ašaros. Išsitraukiu pačiame apsiausto kišenės kamputyje surastą sustirusią prišnypštą nosinaitę; Džiulė irgi randa panašią, savo, tik dar su kraujo dėmėmis.

— Emilės kalėdinių giesmių koncertas.

— Stiveno regbio rungtynės.

Atsisukusios žvelgiame į miestą. Jo bjaurų kūną dengia absurdiškas Vivienne Westwood stiliaus saulėlydžio apdaras iš rožinės kelnaičių spalvos tiulio ir skandalingo purpuro. Dangaus fone juoduoja milžiniški kaminai, tik keli iš jų dar rūksta: nelyginant vogčiomis dūmą plėšiantys rūkoriai, jie tankiai papsi, ruksnodami nedideliais dūmų kamuoliais.

— Tikiuosi, tėčiui nedavei pinigų, — sako Džiulė, o nesulaukusi atsakymo, priduria: — Ech, Keite, kad tave nelabasis, kokia tu lengvatikė.

— Sniego karalienė iš Sičio, — pataisiau ją radijo pranešėjos balsu.

— Labai lengvai tirpstanti Sniego karalienė, — atšauna sesuo. — Žinai, tau reikia įveikti tą liguistą prisirišimą prie tėčio. Jis jo nevertas. Aplink tokių nelemtėlių tėtušių milijonai, mes ne išimtis. Prisimink, kaip jis tave siuntinėdavo atidaryti durų, kai ateidavo šeimininkai prašyti pinigų už buto nuomą. Prisimeni juk, ar ne?

— Ne.

— Tikrai prisimeni, žinau. Šitaip su vaikais nesielgiama, Keite. Versti juos, kad meluotų už tave. O kai neišeidavo taip, kaip jis nori, daužydavo mamą.

— Ne.

— Ne? Kas tada lėkė laiptais žemyn jų skirti, kai jie kaulus vienas kitam skalbė? Maža mergytė, vardu Katerina. Gal jau prisiminei?

— Džiulse, kaip vadinosi tie ledai ant pagaliukų, nusagstyti spalvotais saldainiukais?

— Nesuk uodegos, po perkūnais.

— Ar prisimeni?

— Žinoma, prisimenu. „Pasaka“. Tik tu jų niekada nevalgei — taupei kišenpinigius Kornvalio rageliams. Mama sakė, tu dar vaikščioti nemokėjai, o jau norėjai tik to, kas geriausia: „Turi pinigų alui, bet nori šampano — štai kokia mūsų Keitė“. Todėl pagaliau užsidirbai pinigų šampanui, ar ne taip?

— Ne toks jau tai ir stebuklas, — atsakau apžiūrinėdama savo vestuvinį žiedą.

— Kas, šampas? — klausia Džiulė, žiūrėdama į mane taip, tarsi tikrai norėtų išgirsti atsakymą.

Kaip man paaiškinti seseriai, kad pinigai pagerino mano gyvenimą, tačiau nepadarė jo nei gilesnio, nei lengvesnio?

— Ak, supranti, didžiąją dalį uždirbtų pinigų tenka išleisti perkant laiką, kurio reikia užsidirbti pinigams, reikalingiems sumokėti už viską, kas tau atrodo reikalinga, nes turi pinigų.

— Gal, bet tai geriau, negu gyventi štai taip, — sako Džiulė, mostelėdama aikštelės gale sėdinčių paauglių pusėn. Sesuo kalba piktai, tačiau kai tuos žodžius ištaria dar kartą, jie jau skamba kaip palaiminimas: — Privalo būti geriau nei šitaip, mieloji.

Po mūsų rajoną, per garsiakalbius leisdamas karštligiškai skubrią liaudies muzikos versiją, važinėjo pono Vipio ledų furgonas. Kartą per vasaros atostogas Anetė ir Kolinas Džonsai iš to furgono pirko ledus, o tuo metu iš namų išbėgo jų kačiukas ir pakliuvo po užpakaliniu ratu. Mes šaukėme, tačiau vairuotojas neišgirdo, ir furgonas ėmė važiuoti. Prisimenu, kad buvo neišpasakytai karšta, kelio dangos bitumas tirpo ir jo gurvoliai kaip triušio spiros lipo prie mūsų basučių padų. Prisimenu Anetės klyksmą, muziką ir jausmą, kad besisukantis ratas suniokojo kažką be galo trapaus ir mielo.

Džonsai gyveno per vieną namą nuo mūsų. Kerolė Džons vienintelė iš tuomet man pažįstamų moterų eidavo į darbą. Iš pradžių dirbo bare, užsidirbdama tik smulkioms išlaidoms, tačiau netrukus įsidarbino visą dieną metalinių dirbinių gamyklos buhalterijoje.

Prie kavos puodelio, narstydamos kaimynių kauliukus, mano mama ir ponia Fridą Devis nusprendė, kad Kerolė visą atlyginimą išleidžia kirpėjai ir panašiems dalykams, kuriuos galima priskirti „gyvenimo džiaugsmų“ kategorijai. Jos delnus trynė, kai Anetė neišlaikė pradinės baigiamųjų egzaminų. Na, ar galima buvo ko kito tikėtis, jei namie nėra kam vargšei mergytei vakarienės išvirti.

Aš pati Kerolę prisimenu dažytomis lūpomis, dažnai besijuokiančią ir atrodančią daug jauniau už mano mamą, nors jos buvo gimusios tą pačią dieną.

Kai atsitiko nelaimė su kačiuku, mūsų mama, išgirdusi riksmą, išbėgo į gatvę ir parsivedė mus visus namo, o pono Vipio darbuotojas ėmėsi valyti nelaimės vietą. Man iš rankų iškrito Kornvalio ragelis su braškėmis ir tekštelėjo ant asfalto. Parsivedusi mama nuramino Anetę, paruošė kiekvienam po stiklinę apelsinų gėrimo, o Kolinui surado pleistro (jis nebuvo nei susižeidęs, nei nusibrozdinęs, tačiau jam reikėjo pleistro). Po to mama Džonsams išvirė vakarienę, ir visi laukėme iš darbo pargrįžtančios jų mamos.

Kerolė parvažiavo vėlai, suplukusi, apsikrovusi pirkinių maišais. Telefonu jau buvo gavusi mamos pranešimą, tačiau anksčiau niekaip negalėjo išeiti. Galvodama apie tą momentą, kai į virtuvę įėjo Kerolė, prisimenu, kaip visi sėdėjome už mūsų stalo plastiko paviršiumi, prisimenu tarsi iškabinti šlapi rankšluosčiai virtuvėje tvyrojusį šutą, kaip Kolinas išvertė savo gėrimą, o Anetė net akių nepakėlė į mamą, tačiau niekaip neprisimenu, ar kas nors balsu ištarė tai, ką visi galvojo.

Ar kas nors pasakė: „Bet jeigu tu būtum buvusi čia, kačiukas būtų likęs gyvas“?

35 Nežinau atsakymų

18.35: „Be to, yra daugybė įrodymų, patvirtinančių, kad lyčių įvairovė komandoje yra lemiamas jos sėkmingo darbo veiksnys.“

— Jėzau, Keite, niekada nebūčiau pagalvojęs, kad ką nors panašaus galiu iš tavęs išgirsti.

Neatrodo, kad mano kalba Rodui Taskui būtų padariusi įspūdį, ir ne tik jam: šioje patalpoje pilna žmonių, kurie, užuot klausę mano, naujosios Įvairovės koordinatorės, kreipimosi, verčiau sėdėtų vyno bare. Jaučiuosi kaip vegetarė skerdykloj.

Krisas Bansas pusiau guli kėdėje, kojas užkėlęs ant posėdžių stalo.

— Aš tai visom keturiom už lyčių įvairovę, — pareiškia, rakinėdamas dantis.

— Ar galim, po perkūnais, dabar iš čia nešdintis? — klausia Rodas.

— Ne, — prieštarauja Selija Harmsvort, — dar reikia sukurti pranešimo tekstą.

Susirinkusieji vaitoja, o mano kišenėje burgzteli mobilusis. Žinutė nuo Paulos.

Benas susirgo

greičiau atvažiuok

— Turiu išeiti, — sakau. — Skubus pokalbis su Valstijomis. Manęs nebelaukite.

Važiuodama namo, iš taksi skambinu Paulai, ir ji viską paaiškina. Benas nuvirto nuo laiptų.

— Prisimeni tą pavojingą kilimo vietą laiptų viršuje, Keite?

O Dieve, prašau, tik ne tai.

— Taip, prisimenu.

— Tai štai, šįryt jam užkliuvo koja, ir krisdamas susitrenkė galvą. Sumušimas truputį patino, bet šiaip Benas jautėsi gerai. Tik visai neseniai jis pradėjo vemti ir visas suglebo.

Liepiu Paulai Beną šiltai apmuturiuoti. O gal reikia žiūrėti, kad neperkaistų? Aš visa nustėrusi, pirštai kaip mediniai, vos besurenku Ričardo mobiliojo telefono numerį. Meldžiuosi, kad tik jis pats atsilieptų, tačiau pasigirsta prakeiktas įrašytas balsas, prašantis palikti pranešimą.

— Labas. Nenoriu palikti pranešimo. Noriu, kad atvažiuotum. Tai aš, Keitė. Benas pargriuvo, ruošiuosi jį vežti į ligoninę. Telefoną turėsiu su savimi.

Tada skambinu „Pegasui“ ir prašau Vinstono, kad lauktų prie namų, kol grįšiu. Reikia į ligoninę nuvežti Beną.

20.53: Kiek laukti yra normalu, kai atvežei gydytojui apžiūrėti vaiką? Mudviem su Benu liepta laukti kaip ir kitiems pacientams, sėdintiems pilko plastiko kėdėse, eilėmis sustatytose greitosios pagalbos priimamajame. Šalia gunkso du apdvakę privačios mokyklos moksleiviai, tikriausiai pririję ekstazi tablečių. „Nejaučiu pirštų“, — ištisai stūgauja vienas iš jų, atseit nesuprasdamas kodėl. Manęs tai nejaudina: knieti pasakyti, kad nešdintųsi atgal į šiukšlyną, iš kurio atsivilko, ir tyliai ten nusibaigtų. Norisi jam užtvoti už tai, kad gaišina gydytojų laiką.

Pastatęs „Pegasą“, ateina Vinstonas ir žengia tiesiai prie registracijos stalo. Matydamas mano veido išraišką, jis imasi mane pavaduoti ir elgiasi labai įžūliai.

— Atsiprašau, panele, mes atvežėm kūdikį, jį reikia apžiūrėti. Širdingai ačiū.

Praeina visa amžinybė — gal kokios penkios minutės, — mudu su Benu nuveda pas gydytoją. Neišsimiegojęs ir nuo praeito ketvirtadienio nesiskutęs jaunas praktikantas įsikūręs kampelyje, nuo triukšmingo koridoriaus atitvertame abrikosų spalvos užuolaida. Pradedu vardyti Beno simptomus, tačiau jis rankos mostu mane nutildo ir įbeda akis į ant stalo gulinčius užrašus.

— Hmmm, suprantu, suprantu. Ir kiek laiko mažyliui laikosi temperatūra, ponia Šatok?

— Na, kaip čia pasakius, tiksliai nežinau. Prieš valandą jis dar buvo labai karštas.

— O šiandien rytą?

— Nežinau.

Gydytojas prideda ranką prie Beno kaktos. Pajutęs, kad aš jį paleidžiu iš savo glėbio, kūdikis kviaukteli.

— Pykinimas, vėmimas per pastarąsias dvidešimt keturias valandas?

— Atrodo, jam pasidarė bloga vakar po pietų, tačiau Paula — ji mūsų auklė, — mes pamanėme, kad jam tik susuko pilvuką.

— Koks po to tuštinimasis?

— Deja, nežinau.

— Tai vakar jo visai nematėt?

— Taip. Ne. Tai yra paprastai stengiuosi grįžti namo, kad suspėčiau juos paguldyti, tačiau vakar vakare nebuvau, ne.

— Ir užvakar.

— Ir užvakar ne. Turėjau skristi į Frankfurtą. Matote, šįryt Benas nukrito nuo laiptų, ir iš pradžių atrodė, kad jam nieko neatsitiko, tačiau Paula ėmė nerimauti, jis pasidarė toks suglebęs, kad...

— Taip, suprantu.

Nemanau, kad jis supranta. Kad jis suprastų, turiu kalbėti ramiai ir lėtai.

— Gal galėtumėt vaikutį nurengti?

Nurengiu Garvežiuko Tomo naktinį kostiumėlį, ties tarpkoju atsagstau apatinių marškinių sageles ir per galvą juos nuvelku. Beno oda tokia baltutėlė, kad beveik persišviečia, ir pro šonkaulius galima įžiūrėti mažytes plaučiukų dumples.

— Kūdikio svoris? Kiek jis dabar sveria, ponia Šatok?

— Nesu visai tikra. Manau, kokius 28 ar 30 svarų.

— Kada paskutinįkart jį svėrėte?

— Na, jį pasvėrė, kai suėjo aštuoniolika mėnesių, bet suprantate, tai mano antras vaikas, ir aš jau taip labai nebesirūpinu tokiais dalykais kaip svoris, jei tik vaikas...

— Kiek jis svėrė, kai buvo patikrintas aštuoniolikos mėnesių amžiaus?

— Kaip sakiau, nesu tikra, tačiau Paula sakė, kad viskas normalu.

— O Benjamino gimimo data — manau, ji jums žinoma?

Įžeidimas nutvilko taip stipriai, kad mano akys bemat pritvinksta ašarų, tarytum būčiau išėjus į pūgą. Man gerai sekasi visokie testai. Paprastai žinau atsakymus, tačiau dabar nežinau, o juk privalėčiau žinoti. Suprantu, kad privalau.

Benas gimęs sausio 25-ąją. Jis labai stiprus, linksmas ir niekada neverkia. Nebent jei pavargęs ar skauda dantukai. Jo mėgstamiausia knygutė — „Pelėdžiukai“, mėgstamiausia dainelė — „Autobuso ratai“, jis mano brangiausias, mieliausias, vienintelis sūnus, ir jeigu jam kas nors atsitiks, aš nudėsiu tave, tada padegsiu ligoninę ir nusižudysiu pati.

— Sausio 25-oji.

— Ačiū, ponia Ša tok. Nagi, bičiuli, dabar pažiūrėkim krūtinėlę.

00.17: Nežinau, kaip būčiau apsiėjusi be Vinstono. Ligoninėje jis visą laiką buvo prie mūsų, iš automato atnešė man saldžios arbatos, palaikė Beną, kol nuėjau į tualetą, ir tik vienintelį kartą suirzo — kai pasisiūliau jam sumokėti už sugaištą laiką. Kai Vinstono padedama su miegančiu kūdikiu lipu iš taksi, ant mūsų namo laiptų pastebiu juoduojantį siluetą. Pagalvoju — jei tai plėšikas, aš už savo veiksmus neatsakau, tačiau paėjėjusi keletą žingsnių arčiau, atpažįstu Momo. Matyti bendradarbę man atrodo tiesiog nepakenčiama. Tik ne dabar.

— Kad ir kas būtų atsitikę, ar negalima buvo palaukti ryto? — sakau, į durų spyną grūsdama raktą.

— Atsiprašau, Keite.

— Geriau neatsiprašinėk. Aš ką tik su Benu grįžau iš ligoninės. Jį apžiūrėjo gydytojas. Vakaras buvo sunkus. Hang Seng indeksas 10 procentų nukrito, bet man, atvirai pasakius, į tai nusispjaut, ir gali tai perduoti Rodui. Žodis žodin. O Dieve, kas tau?

Pro pravertų durų plyšį ant Momo veido krinta siauras kaip peilio ašmenys šviesos ruožas, ir aš pamatau, kad ji verkia. Taip netikėta ir skaudu matyti jos tobulą veidą paburkusį nuo sielvarto ašarų.

— Atsiprašau, — teištaria ji, nes pradėjus kalbėti prasiveržia naujas verksmo priepuolis.

Veduosi ją į vidų, pasodinu virtuvėje ir nešu į lovelę Beną. Virusinis išbėrimas — taip gydytojas apibūdino jo ligą. Nieko bendro su kritimu, ir tikrai ne meningitas. Reikia tik per ateinančias dvidešimt keturias valandas kūdikiui duoti daug gerti ir stebėti temperatūrą. Lipdama laiptais žemyn, aikštelėje, nuo kurios laiptai kyla į vaikų kambarius, matau išdilusį kilimą, už kurio kraštų užkliuvo Benas. Nekenčiu to prakeikto kilimo, nekenčiu savęs už tai, kad taip ir nesugebėjau surasti laiko pasikviesti meistrą, kad išmatuotų laiptus, nesugebėjau išsiaiškinti kilimo pakeitimo kainos, tarsi tai būtų buvusi kokia neįmanoma prabanga, o ne pirmo būtinumo darbas. Pagalbos skubumo nustatymas. Skubiausių veiksmų seka. Neteisingai ją pasirinkau: pirmenybė tam, kas gali pakenkti vaikams, visa kita gali palaukti. Pravėrusi Emilės kambario duris, matau ją miegančią apsikabinus Paulą, kartu su Em užsnūdusią jos lovoje. Įeinu, išjungiu Pelenės šviestuvą ir abi užkloju antklode.

Lipu žemyn, virtuvėje užplikau mėtų arbatos ir bandau išklausti Momo, kas atsitiko. Tik po dešimt minučių imu suprasti, kodėl jai taip sunku viską paaiškinti: jos žodyne paprasčiausiai nėra tokių vulgarių žodžių, kurie tiktų papasakoti, ką ji matė.

Šį vakarą po darbo Momo kartu su grupele bendradarbių iš JAV skyriaus nuėjo į „171“ barą priešais Liverpulio gatvę. Grįždama užėjo į kontorą pasiimti aplankalų su artėjančio mūsų baigiamojo pristatymo dokumentais. Kabinete rado Krisą Bansą ir aplink jo kompiuterį susispietusius vyrukus. Jie kvatojo ir laidė nešvankias pastabas. Su jais buvo ir Momo draugas Džulianas, EMF pradėjęs dirbti tą pačią dieną, kaip ir ji. Vyrai negirdėjo, kaip Momo įėjo, nepastebėjo jos ir vėliau, kol ji priėjo iš arčiau pasižiūrėti, į ką jie taip įknibę.

— Ten buvo nuotraukos moters, kuri, supranti, Keite, visai nieko nebuvo apsirengusi, tai yra dar blogiau negu nieko.

— Bet Momo, jie amžinai ieško tokių šlykštynių internete.

— Tu nesupranti, Keite, tai buvo mano nuotraukos.

2.10: Laiptais palydėjau Momo į viršų, suradau naktinius ir paklojau jai svečių lovą. Besikepurnėjanti mano XXXL dydžio Gap pirktuose naktiniuose su taksų paveikslėliais, ji atrodo kaip aštuonerių metų mergaitė. Jau apsiraminusi, Momo gali papasakoti viską iš eilės. Kiek supratau, ekrane pamačiusi tas nuotraukas, ji ėmusi nesavu balsu klykti, reikalaudama prisipažinti, kas tai padarė.

Bansas, aišku, nepasidavė. Atsisuko į Momo ir tarė: „Na štai, turime originalą, vyručiai, gal ji mums parodytų, ką sugeba?“

Jie ėmė žvengti, bet kai Momo pravirko, visi netrukus išėjo. Tik Džulianas lūkuriavo ir bandė ją nuraminti. Momo šaukė ant jo tol, kol jis galiausiai pasakė, kad Bansas iš EMF tinklapio paėmė jos veido nuotraukas — tas, kurios buvo įdėtos įvairovę reklamuojančiame buklete, — ir skaitmeniniu būdu pridūrė jas prie moterų kūnų, paimtų iš nuotraukų, laisvai prieinamų internete. „Kūnų be drabužių“, — kartoja Momo, ir nuo jos padorumo gailestis dar stipriau suspaudžia širdį.

Pamačiusi, kaip jos galva, tiksliau burna, „kai ką daro su vyro peniu“, Momo nusisuko ir daugiau nebežiūrėjo. Prie nuotraukų buvo paaiškinimai, tačiau jai sunku buvo juos įskaityti, nes jos akiniai nukrito ir sudužo ant sandorių salės grindų.

— Man atrodo, ten buvo minimos karštos azijietės pupytės.

— Kurgi ne.

— Ką dabar darysim? — klausia ji, ir tai, kad įtraukia čia ir mane, nuskamba šiek tiek nekukliai, bet sykiu labai vietoje.

Nieko mes nedarysime, pagalvoju, bet garsiai tariu:

— Ką nors sugalvosime.

Išjungiu sietyną, palikdama tik lempą prie lovos. Šalia jos vazoje stirkso sudžiūvusi pakalnutė, užsilikusi nuo Donaldo ir Barbaros viešnagės.

— Negaliu suprasti, Keite, — sako Momo, — kam Bansui reikėjo šitaip pasielgti? Kodėl išvis žmonėms kyla noras taip daryti?

— Na, tai todėl, kad tu graži, kad tu moteris, ir dar todėl, kad jis taip daryti gali.

Akimirksniu jos kraujas užverda:

— Ar nori pasakyti, kad tai, ką man padarė Bansas, visai ne asmeniška?

— Ne. Taip.

Iš nuovargio kone griūnu ant nosies, atrodo, kad gyslomis teka švinas. Ką tik drebėjau iš siaubo, kad kas blogo nebūtų atsitikę Benui, o dabar štai Momo. Kodėl turiu svarbiausius dalykus aiškinti Momo tada, kai jaučiuosi labiausiai suglumusi? Uždedu ranką ant jos vėsaus rusvo delno ir sukaupusi valią prisiverčiu ištarti:

— Matai, Momo, iki mūsų jau buvo ištisa istorija, o dabar atsiradome mes. Anksčiau nebuvo nieko panašaus į dabartinį mūsų gyvenimą, Momo. Amžių amžius moterys žinojo savo vietą, bet štai jau dvidešimt metų atsiranda tokių, kurios savo vietos nebežino, ir dėl to vyrams kinkos dreba. Tai įvyko per greitai. Krisas Bansas žiūri į tave ir žino, kad turėtų elgtis su tavim kaip su sau lygia. Mes žinome, ko jis iš tavęs geidžia, tačiau paliesti tavęs nebeturi teisės, užtat padirbinėja tavo atvaizdus, kad su jais galėtų daryti ką panorėjęs.

Matau, kaip po antklode Momo krečia patirto pažeminimo drebulys. Ji spusteli mano rankos pirštus.

—Momo, ar žinai, kiek, pasak mokslininkų, prireikė laiko, kol pirmykštis žmogus išmoko atsistoti ant dviejų kojų?

— Kiek?

— Nuo dviejų iki penkių milijonų metų. Jei Krisui Bansui duotum penkis milijonus metų, jis veikiausiai suprastų, kad galima dirbti kartu su moterimi, netrokštant jos išrengti nuogai.

Momo akyse tarsi opalai sužvilga ašaros.

— Tai sakai, Keite, kad mes nieko negalim padaryti, tiesa? Tam Bansui. Privalau tiesiog su tuo susitaikyti, nes vyrai jau tokie yra ir beprasmiška stengtis ką nors pakeisti.

Kaip tik apie tai aš ir kalbu.

— Na ne, aš taip nesakyčiau.

Kai Momo giliai atsidūsta ir apimta miego ima markstytis, lipu žemyn išjungti šviesos ir užrakinti durų. Ričardo man trūksta visą laiką, tačiau šiomis minutėmis ilgesys pats stipriausias. Jis visuomet užrakindavo duris, ir mano užstumtas skląstis neatrodo toks patikimas, mano uždarinėjami langai vaiduokliškai girgžda. Uždarydama langines galvoju, kas nutiks per ateinančias kelias dienas. Rytą Momo Gumeratnė savo tiesioginiam viršininkui Rodui Taskui pateiks oficialų skundą dėl Kristoferio Banso elgesio. Skundą perduos į personalo skyrių. Vėliau, kol bus atliekamas vidinis tyrimas, Momo bus suspenduota nuo darbo, mokant jai visą atlyginimą. Pirmajame tyrimo komisijos posėdyje, kuriame dalyvauti būsiu pakviesta ir aš, bus viešai pripažinta, kad Momo elgesys absoliučiai nepriekaištingas. Tačiau privačiai bus visiems aišku, kad Krisas Bansas yra geriausias fondų valdytojas, pernai bendrovei uždirbęs 10 milijonų svarų. Gana greit nusikaltimas prieš Momo bus pradėtas vadinti tik „nemalonumu“ ar tiesiog „tuo Banso reikalu“.

Prasėdėjusi namie tris mėnesius, sunerimusi ir prislėgta Momo pagaliau bus iškviesta į darbą. Jai pasiūlys piniginę kompensaciją. Joje sukils Čeltnemo mergaičių kolegijos auklėtinės išdidumas, ji pareikš nesileisianti nuperkama ir norinti tik teisingumo. Tyrimo komisija bus pritrenkta: jie taip pat nori teisingumo, tik kad įrodymai, — na, kaip čia pasakius? — tokie nevienareikšmiai. Lyg tarp kitko, labai iš tolo Momo bus leista suprasti, kad jos karjera Sityje gali baigtis. Ji nepaprastai daug žadanti mergina, tačiau tokie dalykai gali būti neteisingai suprasti. Nėra dūmų be ugnies, viskas taip siaubingai susiklostė. Jei apie pornografinius atvaizdus, pavyzdžiui, sužinotų žiniasklaida...

Dar po dviejų dienų Momo Gumeratnė sutiks priimti tam tikrą viešai neskelbiamą kompensaciją. Kai ji paskutinį kartą leisis Edwin Morgan Forster laiptais, TV naujienų žurnalistė pakiš jai po nosim mikrofoną ir paprašys plačiau papasakoti, kas įvyko. Ar tiesa, kad ją vadinę „Karšta azijiete pupyte“ ir į kompiuterius įdėję jos pornografines nuotraukas? Panarinusi žavią galvelę, Momo atsisakys komentuoti. Kitą dieną keturių laikraščių trečiuosiuose puslapiuose pasirodys pasakojimas su antrašte „AZIJOS PUPYTĖ SITYJE SIAUČIANČIAME PORNO NUOTRAUKŲ URAGANE“. Momo paneigimą įdės į priešpaskutinę pastraipą. Netrukus ji susiras darbą užsienyje ir melsis, kad viskas kuo greičiau būtų pamiršta. Bansas liks savo vietoje, ir stabilus pelno antplūdis nuplaus juodą jo asmenybės dėmę. Niekas nepasikeis. Tuo galima neabejoti.

Tiesdama ranką prie šviesos jungiklio, pastebiu prie šaldytuvo magnetuku su Tinkiu Vinkiu pritvirtintą naują piešinį. Jame — moteris geltonais plaukais, apsirengusi rudu dryžuotu kostiumėliu, su batukais ant aukštų kaip kojūkai pakulnių. Elektros šviesoje sunku įskaityti, kas parašyta po piešiniu. Prieinu arčiau. Kūrinio autorė — Emilė. Mokytojai padedant, ji užrašė: „Mano mamytė eina į darbą, bet ji visą dieną apie mane galvoja“.

Ar aš tikrai esu jai tai sakiusi? Nebeprisimenu, kada tai buvo, bet Em atmena absoliučiai viską. Atidarau šaldiklį ir kyšteliu galvą įkvėpti gaivaus arkties oro. Susyk pagauna nenumaldomas noras ten įlįsti ir ilgai vaikščioti. Einu laukan, gal truputį užtruksiu.

Užlipusi į viršų, kyšteliu galvą į viešnios kambarį. Momo vokai užmerkti, tačiau akys po jais spurda kaip peteliškės. Sapnuoja vargšelė. Pasilenkiu užgesinti lempą, bet Momo atsimerkia ir sušnibžda:

— Apie ką tu galvoji, Keite?

— Kaip tik bandžiau prisiminti, ką tau pasakiau, kai pirmąkart susitikom.

— Liepei man liautis kartojus „atsiprašau“.

— Visai teisingai sakiau. O ką dar?

Ji įdėmiai žvelgia į mane patikliomis spanielio akimis, kaip tada, per tą baigiamąjį pristatymą, nuo kurio, rodos, praėjo visa amžinybė.

— Sakei, kad atjauta brangiai kainuoja, bet ji nėra tik pinigų švaistymas.

— Nesakiau taip.

— Sakei.

— Dieve, tai pasibaisėtina. Kokia aš karvė. Ką dar sakiau?

— Sakei, kad pinigams nesvarbu, kokios tu lyties.

— Tikrai taip.

— Tikrai taip? — nedrąsiai atkartoja ji.

— Kaip tu manai, Momo, kur jų opiausia vieta? Į kurią vietą galim skaudžiausiai smogti?

Užmigti tą naktį nebegalėjau. Vis sėlindavau į Beno kambarį paklausyti, kaip jis kvėpuoja. Taip klausydavausi ir Emilės alsavimo, kai parsivežiau ją namo iš ligoninės, nes bijojau, kad ji gali niekada nebepabusti. Benas miegojo, tačiau baimintis nebuvo ko. Jis miegojo kaip kūdikis.

Apie antrą valandą paskambino Ričardas. Jis buvo Briuselyje, kur įtikinėjo valdininkus skirti Europos paramą Šiaurės meno centro statybai, ir tik dabar gavo mano žinutę. Paklausė, ar viskas gerai, aš atsakiau, kad ne. Jis pasakė, kad mums reikia pasikalbėti, aš atsakiau: „taip“.

Pusę šešių paskambinau Kendei — žinojau, kad dabar mano draugę anksti pažadina besispardydamas kūdikis. Papasakojau apie Momo nuotraukas kontoros kompiuterių sistemoje. Neturėjau supratimo, ką mudvi galėtume padaryti, bet pagalvojau, kad išmanydama apie techniką ir turėdama darbo internete patirtį, ji ką nors sukurs. Triūsdama nuo pusės šešių iki pusės septynių, ji sukūrė programą, skirtą surasti ir sunaikinti visas laikmenas, kuriose yra su Momo Gumeratne susijusios informacijos.

— Sunkiau bus aptikti tai, kas išėjo už pastato sienų, — pasakė ji, — tačiau galiu blokuoti visa, kas tebėra EMF sistemoje.

Sutarėme, kad vieną atvaizdų kopiją ji pasiliks kaip įrodymą.

Šeštą valandą į virtuvę įeina Momo, kažką laikydama iškeltoje rankoje:

— Radau savo lovoje. Ar jis kam nors priklauso?

Prieinu ir apkabinu ją.

— Tai Gū. Jis mūsų šeimos narys.

Padaviau jai puodelį arbatos nusinešti į lovą, užlipau drauge į viršų ir nuėjau į Beno kambarį. Vaikas kietai miegojo. Pakišau Gū jam po skruostu. Labai greitai vienas mažas berniukas taps toks laimingas kaip per Kalėdas.

Nuėjusi į savo miegamąjį, pradariau spintą ir, ranka braukdama per sukabintus drabužius, stabtelėjau ties puikiausiais Armani šarvais, — juodu kaip kranklys kostiumėliu. Iš dėžės spintos apačioje išsiimu lakuotus aukštakulnius gyvatės odos galais — vaikščioti su jais beveik įmanoma, tačiau ne vaikščiojimas šiandien man rūpi. Kol rengiuosi, pergalvoju visus išteklius, kuriais galėčiau pasinaudoti, visas pajėgas, kurias galėčiau sutelkti. Noriu, kad Ričardas grįžtų, ir šią akimirką jau neabejoju, jog padarysiu bet ką, kad taip ir įvyktų, bet pirmiausia leiskite mamytei užbaigti vieną darbą.

Nepamiršti

Sužlugdyti Bansą

36 Žabangos

Visi sutarė, kad Pauerio ekologiškų sauskelnių verslo planas — nepaprastas dokumentas. Daugiau kaip trisdešimtyje dailiai atspausdintų A4 formato puslapių išsamiai aprašyta potenciali stebuklingų naujų sauskelnių realizavimo rinka ir numatyti augimo rodikliai. Glaustai pateikta įspūdinga konkurencijos analizė, gamtosaugos privalumų apžvalga ir detalus projekto įgyvendinimo planas. Skaičiai nebuvo perdėm optimistiški, tačiau bylojo patys už save. Administravimo komandos narių CV — pirmarūšiai, ypač paties išradėjo, Džozefo R. Pauerio, kuris, kaip pažymima, turėjo komercinių ryšių su „Apolono“ kosmoso užkariavimo programa ir neblogai iš to pasipelnė. Patento ekologiškoms sauskelnėms išdavimo klausimas iki galo dar neišspręstas, tačiau paraiškoje jam gauti produktas taip nuodugniai ir aiškiai aprašytas, kad nebeliko jokių abejonių dėl sėkmės. Buvo gaila, kad susipažinti su tuo dokumentu turės galimybę tik vienas asmuo. Pauerio ekologiškų sauskelnių numatyta realizavimo rinka — ne milijardas kiauraklynių mažylių, o vienintelis p. Kristoferis Bansas.

Bansas ką tik paskirtai EMF Rizikos kapitalo padalinio vadovu. Ši žinia mus džiugino dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, dabar bus lengviau pasiekti, kad už mano tėčio sugalvotas kvailas sauskelnes ryžtųsi statyti didžiulę sumą: rizikingi statymai už naujus sensacingus produktus, kol to nesuspėjo padaryti kas nors kitas, įėjo į naująsias jo pareigas. Antra, Veronika Pik, antras pagal svarbą asmuo Rizikos kapitalo padalinyje, pati tikėjosi tapti vadove ir dabar griežė dantį ant vietoj jos paskirto šios srities naujoko, tad galima buvo tikėtis, jog ji anaiptol nesistengs savo naujo viršininko saugiai palydėti per minų lauką — ir net galbūt sutiks kuo draugiškiausiai jį pavedėti link jo.

Suckling striptizo klubas, penktadienio vidurdienis.

— Gerai, peržvelkim reikalą dar kartą.

Kendė nė nemano slėpti pašaipos.

— Tavo tėtis, kuris negali prisiminti net savo vaikų vardų ir, kaip visiems žinoma, niekada nėra matęs nė vieno jų subinės, išrado palas, netrukus pakeisiančias pasaulio vystyklininkystės veidą, nors mes žinome, kad tos sauskelnės niekam tikusios, nes tu jų prototipą išbandei su savo Benjaminu, ir kai Benjaminas apsi...

— Kende, būk gera.

— Na gerai, kai Benui prireikė į tuliką, sauskelnės beregint išskydo. Taigi ką ketiname padaryti? Ketiname sauskelnių projektą įsiūlyti naujajam Rizikos kapitalo padalinio vadovui, kuris, būdamas pasipūtęs vėdarų mulkis ir apie kūdikių subines išmanydamas dar mažiau nei tavo tėtis, į Didžiąją sauskelnių avantiūrą investuos tūkstančius dolerių, o vėliau visus tuos pinigus praras, nes... Primink man, kodėl praras, Keite.

— Todėl, kad mano tėvo bendrovė paskendusi skolose, jo kreditoriai tų EMF investuotų pinigų beregint pareikalaus, sauskelnių bendrovė bus tuoj pat likviduota, o Bansas praras paskutinius marškinius, kojines bei apatines kelnaites, ir visi pamatys, kad jis tėra tik atgrasus avantiūristas. Ar šiame plane tau kas nors nepatinka, Kende?

— Ne, viskas puiku. — Ji keliskart įkvepia oro, tarsi uostydama naujus kvepalus. — Tik norėčiau iš tavęs išgirsti, kaip mums po to pavyks išsaugoti savo darbo vietas, nes aš tuoj tapsiu vieniša motina, o tu, kol Lėtapėdis Ričardas negrįžo į Redžių šeimos rančą, de facto irgi tokia pat.

— Kende, mes kovojame už principus.

Valandėlę Kendė atrodo sunerimusi.

— A-a, suprantu. Tai vėl mūsų senas draugas Outsas.

— Kas?

— Tas sniego senis. Apie kurį tu pasakojai Rodui. „Atsiprašau, ponai, dabar aš einu į lauką ir atrodo, po galais, truputį užtruksiu“. Čia ne sąmokslas, Keite. Čia kilnus, beprasmiškas pasiaukojimas. Labai būdinga britams, bet žinai, Valstijose mes esame pratę prie tokio keisto dalyko — mums patinka, kai geri vaikinai filmo pabaigoje lieka gyvi.

— Pasiaukojimas ne visada beprasmis, Kende.

Mano draugė pratrūksta savo galinguoju juoku, ir visi klube esantys žmonės atsisuka pasižiūrėti į įsismarkavusią nėščią moterį.

— Tprū, sustok, tu tokia nuostabi, kai kovoji už moralę, — iš padų krisdama kvatoja ji.

— Paklausyk, tavęs niekas nesusies su ta sauskelnių operacija, pažadu.

— Visi keliai ves į Redi? Ar supranti, Keite, kad po viso šito niekas nebenorės tavęs priimti į darbą? Niekas. Tavęs nepasamdys net sumautam fakso popieriui pakeisti.

Po šio grėsmingo perspėjimo Kendė paima mano ranką ir uždeda ją ant savo išsipūtusio pilvo. Pro įtemptą kaip būgnas odą aiškiai pajuntu kulniuko spyrį. Tai pirmas kartas, kai mano draugė kūdikį pripažino kaip pastovų, ne vienkartinį dydį, ir puikiai suprantu, kad sentimentai čia būtų ne vietoj.

— Labai spardosi?

— Aha. Kai maudausi vonioj, tiesiog pašėlsta. Lyg koks pasiutiškai įspūdingas delfinų pasirodymas.

— Nebūtinai bus mergaitė, Kende.

— Cha! Aš mergaitė, ir ji bus mergaitė, aišku? — Pamačiusi mano veide šypseną, ji suskumba pridurti: — Žinoma, dar galiu ją atiduoti įsidukrinti.

— Be abejo.

Kiek prisimenu, mintį, kad slaptas septynių moterų susitikimas Sityje mažiau kris į akis, jei bus surengtas, tarkim, striptizo klube, o ne restorane, kur žmonės apsirengę, pasiūlė Kendė. Dabar gailiuosi, kad nepasiėmiau savo Polaroido — galėčiau užfiksuoti į susirinkimą besirenkančių draugių išraiškas. Kalbant apie Momo, reikia pasakyti, kad geras išsiauklėjimas kaip mat leidžia įveikti patirtą sukrėtimą, ir, praeidama pro sėdinčią prie užsakymų stalo blondinę, ji mandagiai pasiteirauja:

— O ar seniai jau veikia šis klubas?

Suckling klube — didžiuliame vyriškų pramogų prekybos centre, kuris nuo garsiausio pasaulyje finansinio rajono ranka pasiekiamas — esame ne vienintelės moterys, tačiau tik mes neapsinuoginusios savo krūtų. Kiekviena per pietų pertrauką atvykstanti bendrininkė turi svarbią užduotį. Aš žinojau, kad Krisas Bansas godus ir ambicingas, todėl norės mesti pinigus į projektą pats, o ne patikės jį kam nors iš komandos narių: kam jam nuopelnais dalytis su kitais, jei viską galės prisiskirti sau?

Tačiau taip pat žinojau, kad norint jam įsiūlyti ekologiškas sauskelnes projekto medžiagą teks paruošti labai profesionaliai. Teko gerokai patobulinti tėčio nupieštą sparnuotą kiaulę, reikėjo paruošti lankstinuką, pateikti informaciją apie gamybą ir rinką, savo indėlį turėjo įnešti ir aukščiausios kategorijos verslo teisės specialistė. Skambindama Debrai bijojau, kad ji atsisakys — dėl per pastaruosius metus vis atšaukiamų pietų mudviejų draugystė įsitempė kaip styga, — tačiau draugės nereikėjo dukart prašyti. Net nemačiusi Kriso Banso ir apie jį nieko negirdėjusi, Deb iškart suprato, kas jis per žmogus ir ką mes jam turime padaryti.

Taigi mūsų linksmąją šutvę sudaro: Kendė, aš, Debra, Momo ir Džudita su Karolina iš mano lankytos „Motinos ir kūdikio“ grupės. Laukiame Alisos. (TV prodiuserės Alisos pagalba mums buvo gyvybiškai svarbi, tačiau nesulaukusi draugės skambučio pamaniau, kad ji šiame reikale dalyvauti nenori. Laimė, ji paskambino šįryt, pranešė buvusi išvykusi su filmavimo grupe ir pažadėjo su malonumu prie mūsų prisidėti, tik truputį pavėluos.)

Džudita, kuri prieš tapdama nedirbančia motina buvo patentų agentė, paruošė paraišką sauskelnių patentui gauti, kurioje viską taip įtikinamai išdėstė, kad man dabar pačiai kyla noras Benui tuoj pat jų užsakyti visą sunkvežimį. Skaitydama meistriškai sutvarkytą tekstą ir moksliškai išdėstytus faktus matau kitą, man dar nepažįstamą Džuditos pusę. Karolina, grafikos dizainerė, paruošė sauskelnių ekologinius privalumus akcentuojantį lankstinuką su neatsispiriamai žavaus kūdikio nuotrauka — jos pačios Otas sėdi ant puodo, padaryto iš salotų lapų.

Debra užtikrino, kad EMF negalės reikšti jokių pretenzijų mano tėvui:

— Žiūrėk, tai nėra sukčiavimas. Nedora, tačiau ne neteisėta. Akivaizdus caveat emptor40 atvejis — jei pirkėjas nepatikrina, ką perka, tai jau jo bėda.

Tėčio susitikime su Krisu Bansu Debra bus gamintojo pusės advokatė; suorganizavome, kad susitikimas vyktų Savoy viešbučio apartamentuose.

— Tu nė neįsivaizduoji, kaip puikiai aš tai išmanau! — pareiškė Deb, rodydama man dokumentus. — Kaip mes pasivadinsime — Septynios negailestingosios seserys?

— Deb, tai rimta.

— Žinau, tačiau aš paskutinį kartą taip linksminausi paauglystėje, kai skaičiau Enidos Blaiton detektyvus. Dievaži, Keite, aš taip pasiilgau pramogų, o tu?

Momo buvo pavesta ištirti pasaulinę sauskelnių rinką. Per kelias trumpas dienas ji mums spėjo iki gyvo kaulo įkyrėti kalbomis apie šlapimo sulaikymą ir kvapų „užrakinimą“.

— Atsiprašau, Keite, bet ar žinai, kiek atakų gali atlaikyti vidutinės sauskelnės?

— Ačiū, namie pati galiu tai sužinoti.

Mano asistentė atrodo sunerimusi:

— Bet jis tikrai niekam tikęs?

— Planas?

— Ne, vystyklas.

— Žinoma, netikęs.

— Kaip gali būti tokia tikra, Keite? Nepakelčiau, jei Bansas susižertų didžiulius pinigus.

— Na, tiesą sakant, jas sukūrė mano tėvas, taigi katastrofa neišvengiama. Be to, vieną pavyzdį buvau parsinešusi namo ir užmoviau Benui.

— Ir?

— Jos tokios ekologiškos, kad išskydo po pirmo kako.

Iš susitikimo su BBC darbuotojais Vait Sityje pavėlavusi atvyksta Alisa. Rodydama į merginas ant scenos ir perrėkdama dunksinčią muziką, ji klausia:

— Ar mes dalyvausime atrankoje?

Alisos vaidmuo prasidės, kai Bansas jau bus investavęs į sauskelnes. Tai bus „replių“ manevras, generolų naudotas visuose mūšiuose, kurių pavadinimus kadaise kaliau — reikia pulti Bansą iš vienos pusės ir atkirsti atsitraukimo kelius. Kad Edwin Morgan Forster galėtų jį atleisti iš darbo, nepakaks vien fakto, kad jis neatsakingai iššvaistė pinigus beverčiam suklastotam produktui; jei per interviu, kurį Alisa įrašys ir paskelbs spaudoje, jis prasitars ką nors save kompromituojančio, netrukus taps kliuviniu, o tada beliks tik kaboti ant mėsos kablio Smitfildo skerdyklose.

Perrėkdama bosinės gitaros įrašą, Alisa sako skambinusi Bansui ir pakvietusi jį dalyvauti BBC 2 filmuojamame seriale „Pinigų kalviai“, kuriame žiūrovams pateikiamos jaudinančios Sičio veiklos smulkmenos.

— Ir kaip jis reagavo? — klausia labiau už visas nerimaujanti Momo.

— Priseilėjo pilną telefoną, — šypteli Alisa. — Nemanau, kad jį bus sunku prakalbinti.

Bandau susirinkusiųjų paprašyti tylos, tačiau mano balsą pergali iš garsiakalbių trenkianti „Mama Mia“. Todėl tik išdaliju atmintines, kuriose surašyta, ką kiekviena turi žinoti, taip pat Kendės iš EMF tinklapio paimtas Kriso Banso nuotraukos fotokopijas ir visų atsiprašiusi einu į tualetą.

Klubo salės gale, kabinoje prie išėjimo, pastebiu tamsiaplaukį kažkur man matytą vyriškį. Priėjusi kiek arčiau, jį atpažįstu:

— Džeremis! Džeremis Brauningas! — sveikinu klientą taip šiltai ir taip garsiai, kad tas pasveikinimas amžinai skambės jo sieloje. — O, Džeremi, koks netikėtas susitikimas, — entuziastingai klykauju toliau. — O čia tikriausiai... čia Anabela, ar ne?

Ant mano kliento kairiosios šlaunies sėdinti mergaitė pažvelgia į mane, ir jos akyse pamatau panieką, pašaipą ir pasitenkinimą, tarytum ji norėtų pasakyti: labai gaila, kad nesu ponia Brauning, bet atsiradus galimybei neatsisakyčiau ja tapti.

Draugiškai ištiesiu mergaitei ranką, tačiau nebesulaukdamas savo eilės ją pastveria Džeremis:

— Šimts velnių, Keite, — stebisi jis, — nesitikėjau tavęs čia sutikti.

— Na, aš, kaip čia pasakius, atlieku tiriamąjį darbą laisvalaikio akcijų paketui papildyti. Gal gali duoti naudingų patarimų? Ir sritis man menkai pažįstama. Be galo įdomu, tiesa? Deja, turiu eiti, malonu buvo su tavim susipažinti...

— Šerilė.

— Malonu buvo su tavim susipažinti, Šerile. Pasirūpink juo už mane.

Nueinu šventai įsitikinusi, kad dabar bent vienas vyras amžiams man liks pavaldus. Grįžtu prie stalo. Kendė visoms rodo, kurios iš merginų scenoje pasidariusios krūtų plastines operacijas ir kaip gerai jos pavykę.

— Apsaugok Dieve, tik pažiūrėkit į tą raudonplaukę mergiščią. O aš maniau, kad žadėjo sunaikinti visus branduolinius ginklus nuo Britanijos žemės.

— Būtum mačiusi, kaip atrodė mano papai, kai turėjau dvynukus, — sako Džudita, gerianti jau trečią kokteilį „Mai Tai“.

Apimta siaubo stebiu, kaip šokėja, kurią ką tik apkalbėjome, nulipa nuo scenos ir grėsmingai artėja link mūsų, rankomis suėmusi krūtis ir rodydama jas mums nelyginant šunų augintojas apžiūrai iškeltus šunyčius.

— Taigi šitai aš vadinu žongliravimu, — paleidžia gerklę Alisa. — Darbo ir pramogų suderinimas. Ką tu manai, Keite?

— Aure anos tarpvietė tikriausiai kaip reikiant, — sako Karolina, rodydama į kitą šokėją, konvulsiškai besiblaškančią, sakytum, stengtųsi pagimdyti ledų porciją.

— Kas ta tarpvietė? — duetu klausia Kendė ir Momo.

Kai paaiškinu, Kendė, kuri mano, kad visas pamokėles nėščiosioms veda komunistai, neslepia pasidygėjimo:

— Bet ta tarp... kaip ją, ji po gimdymo atsigauna, tiesa?

Nuo šokių dreba grindys, aplink stalą susėdusios moterys leipsta juokais, o klube susirinkę vyrai nejaukiai į jas žvalgosi — taip nejaukiai pasijusti juos gali priversti tik moterų juokas.

Pakeliu taurę:

— Gerai įtempkime stygas pasiryžimo — ir pasiseks!41

— „Kietas riešutėlis 2“? — klausia Momo.

— Ne, ledi Makbet.

Ir ko, po galais, šiais laikais juos moko?

37 Pietus su Robinu

Kai Robinas Kuperis-Klarkas nesmagiai jaučiasi, jis atrodo kaip žmogus, areštuojantis pats save: viena ranka tvirtai apglėbia savo krūtinę, o kitą užmeta ant sprando. Taip nesmagiai atrodo jis ir dabar, kai trims dienoms prabėgus nuo susirinkimo Suckling klube mudu pėstute žingsniuojame į Sweetings restoraną. Restoranas nuo kontoros tolokai, tačiau Robinas nori, kad valgytume būtent ten, taigi aš bidzenu paskui septynmyliais žingsniais žirgliojantį viršininką: jo vienas žingsnis, mano — trys.

Sweetings — Sičio tradicija. Tai žuvies restoranas, kuris stengiasi palaikyti žuvies turgaus atmosferą: džiugūs šūkavimai, sambrūzdis, marmuro prekystaliai žuviai dėlioti — piniguočių Bilingsgeitas. Restorano priekyje įrengti barai, prie kurių ant aukštų taburečių sėdi žmonės ir knebinėja krabus, o gale yra salė su ilgais kaip mokyklos valgyklos stalais. Jei privilegijuoti žmonės gyvena kitame pasaulyje, tai Sweetings — jų mėgstama kavinė.

Mus su Robinu pasodino ilgo bendro stalo gale.

— Nesmagiai atsitiko su tuo Bansu, — sumurma Robinas.

— Mm-m.

— Momo Gumeratnė, atrodo, gera darbuotoja.

— Neprilygstama.

— O Bansas?

— Pabaisa.

— Štai kaip. Suprantu. Taigi, ką užsisakysime?

Padavėjas jau stovi prie mūsų pasiruošęs užsirašyti, ir aš pirmą kartą pastebiu, kaip nevalyvai Robinas atrodo: marškinių apykaklės kairysis kampas užsirietęs kaip surauktas antakis, ausyse — skutimosi kremo likučiai. Džilė jam niekada nebūtų leidusi šitokiam iš namų išeiti.

— Aha. Poniai kokią nors dantytą jūros pabaisą, o man — ką nors iš nykstančių rūšių. Galbūt vėžlienos sriubos, o gal menkės, kurias beveik visas tie prakeikti ispanai begaudydami negyvai užvaikė? Kaip manai, Keite?

Man dar nespėjus atsigauti nuo juoko, Robinas taria:

— Keite, aš ruošiuosi vėl vesti.

Salės triukšmą sakytum kas būtų išjungęs, stoja tyla kaip stovykloje, sutrimitavus signalą „miegoti“, mūsų stalo kaimynai žiopčioja be garso tarsi tos žuvys, kurias jie netrukus suvalgys.

Staiga man pasidaro aišku, kodėl jis mane atsitempė čia, į šį restoraną, į šią salę. Tai vieta, kur supykęs nepradėsi šaukti ar klykti iš skausmo: tai iš tikrųjų meilingumui, draugiškumui, blogiausiu atveju — švelniam pabarimui skirta vyriško bendravimo vieta. Kiek sielų kamantinėta ir svilinta prie šių stalų, kiek žmonių mandagiai paraginta atsistatydinti ir užleisti vietą kitiems, štai taip meiliai šnekučiuojantis prie stebėtinai dosniai pasiūlytos Chablis taurės. Man ima rodytis, kad dabar jų vietoje atsidūrėme mudvi su Džile Kuper-Klark: jai pasiūlyta atsistatydinti, o iš manęs laukiama supratimo. Turiu domėtis, net džiaugtis, užuot apvertusi stalą ir nuėjusi, palikusi springstančius ir žiopčiojančius vyrus su visomis jų servetėlėmis ir žuvų kaulais. Džilė mirė vos prieš pusę metų.

Susivokiu, kad Robinas man pasakoja apie moterį, vardu Salė. Miela, neišpasakytai gera, pratusi auginti berniukus, nes pati turinti du. Negali sakyti, kad ji prilygtų Džilei, bet kas jai prilygtų, bejėgiškai gūžteli pečiais Robinas. Ji turi tiek daug gerų savybių, ta Salė, o berniukams reikia... na, Aleksui tik dešimt, ir jam dar reikia mamos.

— O jums, — pratariu, po išdžiūvusiu gomuriu šiaip taip dėliodama žodžius, — jums jos irgi reikia?

— Mm-mm. Taip, man reikia moteriškės, Keite. Mums, vyrams, sunkoka vieniems, supranti. Žinoma, tau tai gali atrodyti... — jis nutyla, rankos mostu atsisakydamas paduodamo totoriško padažo.

— Kas?

— Na, gal silpnadvasiška. — Stumtelėjęs žemyn akinius, jis pirštais suspaudžia viršunosę. — Niekas ir niekada man jos nepakeis, jei tą turi galvoje.

Tai kam tada keisti, jei ji nepakeičiama? Štai ką aš turiu galvoje. Pajuntu užplūstantį sielvartą, kaip Džilės laidotuvių dieną. Visada žinojau, kur galiu Robiną surasti, jis atrodė toks tvirtas ir patikimas; dabar kitoje stalo pusėje priešais mane sėdi pasimetęs berniukas. Vyrai be žmonų lygiai kaip vyrai be motinų — jie veikiau našlaičiai negu našliai. Netekę žmonų, vyrai tarsi netenka stuburo — praranda sugebėjimą išdidžiai eiti per gyvenimą, nebesugeba net nusišluostyti skutimosi putų. Vyrams moterų reikia labiau negu moterims vyrų — ar tai nėra neatskleistoji pasaulio paslaptis?

— Aš taip džiaugiuosi dėl jūsų, — sakau. — Džilė tikrai būtų patenkinta. Žinau, jai būtų labai skaudu galvoti, kad nepajėgiate be jos išsiversti.

Robinas linkteli galva, patenkintas, kad atsikratė naujienos, kurią privalėjo pranešti, ir dabar gali vėl pakelti į jo tvirtovę vedančius tiltus. Kai nurenka lėkštes, mes vėl paimam valgiaraščius ir tyrinė jam juos tarsi egzamino užduotis.

— Gal paimam vieną sirupo pyragą perpus? — pasiūlo Robinas. — Ar girdėjai, Keite, kad siūlo pakeisti patiekalo „spotted diek“42 pavadinimą?

— „Krisas Bansas“.

— Prašau?

— Siūlau taip pavadinti. Bansas, mūsų įstaigos venerinių ligų čempionas. Galit bet kurios sekretorės paklausti.

Robinas servetėle patapšnoja lūpas ir sako:

— Tave tai labai nervina, tiesa?

— Taip, nervina.

Kurį laiką svarstau, ar pasakyti jam apie mūsų planą. Bet jis mano viršininkas, todėl privalo planą vetuoti, be to, mano draugas ir mokytojas, o tai dar viena priežastis taip pasielgti. Todėl tik sakau:

— Nemanau, kad galima leisti žmogui būti šunsnukiu vien dėl to, kad nepatogu jį sustabdyti.

Robinas mostais parodo padavėjui, kad atneštų sąskaitą, ir taria:

— Džilė visad sakydavo, kad vyrą galima įkalbėti padaryti bet ką, jei tik jis nepajus, kad yra verčiamas.

— Ar ji taip elgėsi ir su jumis?

— Nesu pastebėjęs.

15.13: Atsisveikiname su Robinu prie Čipsaido sankryžos. Tada iš mobiliojo paskambinu Gajui ir pranešu, kad šiandien jau nebegrįšiu, nes turiu skubų reikalą, susijusį su kaštonais.

— Kaštonais?

— Taip, tai laisvalaikio klubas, į kurį ketinu nemažai investuoti. Reikia išsiaiškinti vartotojo požiūrį.

Mane pamatę, vaikai taip nustėrsta, kad kurį laiką į mano pasirodymą nekreipia dėmesio. Sakau Paulai, kad šiandien ji jau gali būti laisva, Em ir Beną apvelku striukelėmis ir einame pasivaikščioti į parką. Tai yra vaikščiojame mudvi su Em, nes Benas vaikščioti nenori, jam labiau patinka lakstyti, kol pagauna zuikį. Gamtoje — bobų vasara, dar beveik žali lapai, išgražinti abrikosų spalvos taškais, guli ant žemės, truputį nustebę, kad per anksti nukrito. Nežinia kiek laiko slampinėjame, kojomis žarstydami nukritusius lapus.

Benas bėgioja, kojytėmis šiaušdamas lapų kilimą, labiausiai jam patinka jų šnarėjimas. O Emilei patinka Beną drausminti, nors aiškiai matyti, kaip ji žavisi broliuku. Mano mergaitė ir berniukas tarytum sudarę slaptą sutartį: jis gali būti išdykęs, kad ji galėtų būti gera. Žiūrėdama į juos, žvygaujančius vienas per kitą, pagalvoju, ar tai nebus viena iš amžinojo berniukų-mergaičių žaidimo formų.

Eidami taku toliau, randame kaštonų. Kai kurių dygliuoti kiautai nuo smūgio į žemę sueižėję, ir mes iš minkštų baltų guolių lupinėjame žvilgančius vaisius.

— Galima padaryti, kad kaštonai būtų kietesni, — sakau Emilei.

— Kaip?

— Tiksliai nežinau, reiks paklausti tėvelio.

Prakeikimas. Nenorėjau jo paminėti. Emilė iš apačios pažvelgia šviesios vilties kupinomis akimis:

— Mamyte, kada tėvelis pareis gyventi į mūsų namus?

— Tėvelis, tėvelis! — suspinga Benas.

Kai pareinam namo, Beną užmigdau pogulio, Em leidžiu pačiai išsirinkti vaizdajuostę, o pati imuosi gaminti Bolonijos padažą. Nerandu česnakų spaustuvės, kaži kur nusimetusi trintuvė? Em siūlau žiūrėti „Miegančiąją gražuolę“, didžiąją jos ramintoją nuo pat vaikystės, tačiau pasirodo, kad aš jau gerokai atsilikusi: dukra kalba apie kažkokią karžygę princesę, kurios nė girdėti nesu girdėjusi.

— Mamyte, kas yra „karžygys“?

— Karžygys yra tas, kuris drąsiai kaunasi.

— Ar žinai, apie ką yra Haris Poteris?

— Ne, nežinau.

— Haris Poteris yra apie drąsą ir raganas.

— Neblogai. Ar jau išsirinkai, ką žiūrėsime?

— Merę Popins.

— Vėl?

— Ak, prašau, ma-a-a-m.

Kai buvau tokio amžiaus kaip Emilė, per metus pamatydavau tik vieną ar du filmus, vieną — per ilgas Kalėdas, kitą — per vasaros atostogas. Mano vaikams judantys ekrane vaizdai sudarys pagrindinę jų prisiminimų terpės dalį.

— Ji super žigistė.

— Kas?

— Džeinės ir Maiklo mamytė yra super žigistė.

Tik dabar prisiminiau, kad ponia Benks buvo sufražistė43. Tokių filmo epizodų paprastai neįsidėmi. Pastačiusi padažą virti ant lėtos ugnies, einu pas Em ir parietusi kojas prisėdu šalia ant sofos. Ir štai ekrane pasirodo žavioji kvaištelėjusi Glinisė Džouns, vaidinanti misis Benks. Ką tik grįžusi iš mitingo, ji žygiuoja po erdvų baltą namą dainuodama: „Mūsų dukrų dukros garbins mus / Ir susižavėjusios choru dėkos / Bravo! Šaunuolė, sese sufražiste!“

— Kas yra super žigistė?

Žinojau, kad taip bus.

— Sufražistės, Em, buvo moterys, kurios prieš šimtą metų protestuodamos žygiavo Londono gatvėmis, prisirakindavo prie pastatų metalinių tvorų, norėdamos įtikinti žmones, kad moterims leistų balsuoti.

Em nugara atsiremia į mane, galvai pasidėti ji susiranda jaukią vietelę po mano krūtimis. Po ilgokos pertraukos, kai Merė, Bertas ir vaikai įšoka į kreida ant šaligatvio nupieštą paveikslą, Emilė klausia:

— Mamyte, kodėl moterims neleisdavo balsuoti?

Ak, kurgi geroji Atsakymų fėja, kai jos taip reikia?

— Todėl, kad tada, tais senais laikais, moterys ir vyrai buvo... na, supranti, mergaitės visada būdavo namie, ir žmonės manė, kad jos ne tokios svarbios, kaip berniukai.

Dukra pažvelgia į mane neišpasakytai nustebusi:

— Kaip kvaila, — sako ji.

Mudvi išsitiesiame ant nugarų ir žiūrime toliau. Em atmintinai moka visas filmo daineles. Ji net kvėpčioja kartu su aktoriais. Suaugusios akimis žiūrint, „Merė Popins“ atrodo visiškai kitaip. Buvau pamiršusi, kad misis Benks, norinti paversti pasaulį atidesniu moterims, išsiblaškiusi ir nedėmesinga savo pačios vaikams. Kad Džeinė ir Maiklas liūdni ir nuolat maištauja, kol pagaliau, atvykus auklei, jų gyvenimas tampa darnus ir džiaugsmingas. O misteris Benksas ir toliau nepaprastai daug dirba — jau vien iš pavardės aišku, kad šiam žmogui bankas — tai visas gyvenimas, — žmonai ir vaikams jis atrodo kaip svetimas, kol vieną dieną jo darbo kambaryje pasirodęs kaminkrėtys Bertas sudainuoja jam į akis karčią tiesą:

Tu girnas suki vis, suki ir suki,

O vaikystė kaip smiltys pro sietą išbiro.

Per greit, ak per greit jie užaugo visi

Sumojavo sparnais — nei prišaukt, nei pavyt.

Per vėlu, nesuspėjai ištiesti tu jiems...

— “...šaukštelio su cukrum kartiems vaistams nuryt“, — abi su Emile prisijungiame prie dainos, ir sidabrinės mūsų balsų gijos susipina. Akimirksniu mane persmelkia nerimas suvokus, kad filmas kreipiasi į mano sąžinę, o Emilė tuo tarpu pareiškia:

— Kai aš turėsiu vaikų, mamyte, pati juos prižiūrėsiu, kol jie taps suaugusiais. Jokių auklių.

Ar ji tyčia pasistengė, kad aš žiūrėčiau „Merę Popins“? Tam, kad galėtų ištarti šituos žodžius? Toks jos pasirinktas būdas man apie tai pasakyti? Atidžiai žiūriu į savo dukros veidą, tačiau jame nėra nė menkiausio išankstinį apskaičiavimą liudijančio šešėlio. Ir jokio laukimo, kaip aš į tai reaguosiu.

— Maaa-aaa. — Įsijungia kūdikio stebėjimo prietaisas. Tikriausiai Benas jau pabudo. Tačiau prieš lipdama į viršų, pasisodinu Em ant kelio ir sakau:

— Gal kada nors mudvi galėtume kur nors nuvažiuoti, ar norėtum?

Ji suraukia nosytę lygiai kaip Momo, ką nors jaudinančio išgirdusi, ir klausia:

— Kur?

— Į Empaistės dangoraižį.

— Kur??

— Į Empaistės dangoraižį. Prisimeni, kaip tu vadinai Empair Steito dangoraižį?

— Aš taip nevadinau.

— Vadinai, brangute.

— Mamm-y-y-y-te, — kiek įmanydama išdidžiau nutęsia kreipinį Emilė, — taip šneka tik maži vaikai. Aš jau nebemaža.

— Taip, brangioji, tu jau nebemaža.

Taip greit viskas keičiasi, tiesa? Ką tik jie juokino tais gudragalviškais pasakymais, kuriuos vis žadi užsirašyti, bet taip ir neužsirašai, o štai jau kalba kaip nelengvo gyvenimo paragavę paaugliai, arba dar blogiau — kaip tu pati. Geidžiu, kad mano vaikai kuo greičiausiai užaugtų ir kartu apraudu kiekvieną pražiopsotą jų kūdikystės akimirką.

Pavalgydinusi juos, išmaudžiusi ir išdžiovinusi jiems plaukus, Benui paskaičiusi „Pelėdžiukus“, o Emilei atnešusi stiklinę vandens, pagaliau lipu žemyn ir pati viena sėdėdama tamsoje mąstau apie nesugrąžinamai bėgantį laiką.

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Debrai Ričardson

Šią popietę gyvenau man uždraustą mamytės gyvenimą. Pačios pelningiausios valandos šiais finansiniais metais. Kaip manai, kokį valandinį mokestį klientų sąskaitose galėčiau nurodyti už nukritusių lapų žarstymą kojomis ir „Merės Popins“ žiūrėjimą?

Vogdama laiką, kad pabūtum su vaikais, jautiesi tikriausiai taip pat, kaip slapčia smukdama pas meilužį: tie patys melai norint ištrūkti į slaptą pasimatymą, tas pats džiaugsmo proveržis ir, žinoma, tas pats kaltės jausmas.

Regis, jau būsiu pamiršusi, kaip veltui leisti laiką; reikia, kad vaikai man tai primintų.

Neskubėk manęs smerkti, jei mesiu darbą, gerai? Nepamiršau, kaip kalbėjome, kad privalome iš paskutiniųjų laikytis ir įrodyti, jog tai įmanoma. Anksčiau pagalvodavau, kad galbūt darbas mane žudo, o dabar bijau, kad esu nebegyva ir to net nepastebėjau.

Mūsų dukrų dukros garbins mus ir susižavėjusios choru dėkos, bravo, šaunuolė, tai bent šaunuolė, sese sufražiste!

Iš visos mylinčios širdies K xxxxxxxxxx

38 Krioklys

7.45 ryto: Laukdama beldimo į duris staiga suvokiu, kaip visą šį laiką nekantravau papasakoti apie mūsų planą Vinstonui. Pagaliau ir aš turiu kuo nustebinti Pegasą — įrodyti jam, kad nesu vien kapitalizmo liokajus su akidangčiais. Tačiau kai išplepu istoriją apie tėčio sauskelnes ir Alisos interviu su Bansu, Vinstonas tik burbteli:

— Nepamiršk, kad tau reikia išmaitinti du vaikus.

Tiesa, kai po penkių minučių įstringame įprastame transporto kamštyje, Vinstonas klausia, ar žinau Scipiono istoriją. Papurtau galvą.

— Na gerai, tai va, buvo toks romėnų karvedys, vardu Scipionas, ir jis susapnavo sapną. Sapnavo, kad užėjo prie pat didžiulio krioklio įsikūrusį kaimelį. To krioklio skleidžiamas triukšmas buvo toks didelis, kad norėdamas, jog tave išgirstų, turėjai gerklę plėšyti. „Kaip jūs galit tokiam baisiam trenksme gyventi?“ — perrėkdamas vandens riaumojimą paklausė Scipionas kaimelio vyresniojo. „Kokiam trenksme?“ — nustebo senukas.

Pegasas per porą colių trūkteli į priekį, ir kai Vinstonas spaudžia stabdžių pedalą, pasigirsta stimpančios karvės vaitojimas.

— O koks gi šios istorijos moralas, tamsta mokytojau?

Veidrodėlyje matau jo klastingą šypsnį:

— Na, noriu pasakyti, kad gyvenam baisiam triukšme, bet esam pripratę ir jo negirdim. Bet pakanka šiek tiek atsitraukti ir iškart pagalvoji: Viešpatie Jėzau, tas krioklys šitaip ūžė. Kaip galėjau tokiam triukšme gyventi?

— Ar nori pasakyti, kad gyvenu prie krioklio, Vinstonai?

Jis nusikvatoja sodriu, grublėtu juoku, kuris man taip patinka, ir sako:

— Prie prakeiktos Niagaros, Keite.

— Ar nieko, jei paklausiu tavęs kai ko asmeniško, Vinstonai?

Jis linkteli galvą, ir salone vėl pasklinda aukso dulkelės.

— Ar aš tavo pagrindinė klientė?

— Tu mano vienintelė klientė.

— Štai kaip. O kiek vairuotojų dirba „Pegase“? Leisk, atspėsiu. Tu vienintelis?

— Aha. Bet netrukus ketinu užraukti šitą reikalą. Turiu ruoštis egzaminams.

— Inžinerinės mechanikos?

— Filosofijos.

— Tai galima sakyti, kad tu mano vairuotojas, mano nuosavas sparnuotasis žirgas?

Jis džiugiai pasignalizuoja, patvirtindamas, jog taip ir yra.

— Ar žinai, Vinstonai, kad vairuotojams taikomos mokesčių nuolaidos, o vaikų auklėms — ne?

Dar vienas pyptelėjimas išgąsdina ant šaligatvio besibūriuojančius kostiumuotus tarnautojus; jie išsilaksto į šalis nelyginant balandžiai.

— Suknistas idiotiškas pasaulis, žmogau.

— Ne, suknistas idiotiškas vyrų pasaulis. Turėsi grąžos?

Nueidama liūdnai galvoju, kaip aš Vinstono pasigesiu, tik staiga išgirstu jį pavymui šaukiant:

— Ei, ponia, ar pabėgimui nereikės automobilio?

10.08: Skambina iš banko priimamojo. Sako, kad manęs apačioj laukia kažkoks vyras, pavarde Eibelhameris, ir širdis man ima taip smarkiai daužytis, kad, rodos, krūtinės ląstoje pramuš skylę. Leisdamasi laiptais žemyn, matau, kaip jis stovi, plačiai šypsosi ir rankoje laiko dvi poras pačiūžų.

Artėdama prie jo per vestibiulį, purtau galvą:

— Ne. Aš nemoku čiuožti.

— Taip, bet aš moku. Abiem pakaks.

— Nieku gyvu.

Vėliau, kai čiuožykloje sukame ketvirtą ratą, Džekas sako:

— Keite, tau tereikia tik atsiremti į mane, nejau tai taip sunku?

— Taip. Labai sunku.

— Sergėk Viešpatie, moterie. Imk ir atsiremk: prisimink, ką rašė Džonas Donas, įsivaizduok, kad mudu abu — tai skriestuvas. Aš stoviu vietoje, o tu skrieji aplink mane — pabandom? Neparkrisi, aš tave laikau. Tik atsipalaiduok.

Aš atsipalaidavau. Čiuožinėjome visą valandą, net nežinau, ką pačiūžomis užrašėme ant ledo. Tik paukščiai, — pavyzdžiui, mano balandžiai, — arba žmogus, sėdintis aukštai, mano viršininko kabinete, pamatytų, ką tądien parašėm. „Myliu“ ar „Sudie“, o gal ir viena, ir kita.

Jis norėjo mane pavaišinti karštu šokoladu, bet pasakiau, kad turiu eiti.

Jo šypsena nedingo nė akimirką.

— Tikriausiai labai svarbus susitikimas?

— Labai. Su žmogumi, kurį kadaise pažinojau.

Net keista — šitaip greit galima pamiršti, kaip reikia apkabinti žmogų, net jei jis tavo vyras. Turbūt juo labiau, jei jis tavo vyras. Tik po to, kai kurį laiką jo nelietei, galėsi įvertinti visą apsikabinimo geometriją: apskaičiuoti, kokiu kampu turi liestis jūsų galvos. Pakišti savo galvą jam po kaklu, kaip daro balandžiai, ar prispausti nosį prie krūtinės? O dar rankos — delnais apglėbti jį per juosmenį, ar prispausti juos prie jo šlaunų? Kai per pietų pertrauką mes su Ričardu susitikome Starbucks, abu iš pradžių norėjome pakštelėti vienas kitam į skruostą, tačiau tai atrodė taip kvaila, tarsi bučiuotum tetulę, todėl negrabiai išsiskėtriojome vienas kito glėbyje. Pasijutau tokia nevikri ir varstoma visų žvilgsnių, kaip tada, kai per kviestinę vakarienę tėvas pirmą kartą išvedė mane šokti. Ričardo kūnas apstulbino tuo, kad buvo kūnas: tie patys plaukai, kvapas, stambūs pečiai po megztiniu. Mūsų apsikabinimas nepriminė sauso kaulų barkštelėjimo, pajuntamo apsikabinus su vyru, kuriam aistra jau išblėsusi. Jis buvo panašesnis į pantomimą: man reikėjo jo, manau, jam reikėjo manęs, bet mes labai ilgai nelietėme vienas kito.

— O, tu tiesiog švyti! — sako Ričis.

— Čiuožinėjau.

— Čiuožykloje? Darbo dienos rytą?

— Stengiuosi palaikyti ryšį su klientais. Naujas požiūris.

Mudu susitarėme susitikti, kad aptartume reikalus. Nuo to laiko, kai jis išėjo, matydavomės beveik kasdien. Kaip buvo žadėjęs, jis iš mokyklos paimdavo Em, o po to dažniai pasilikdavo su vaikais pavakarių. Starbucks — tinkama vieta taikos deryboms, šiuolaikinė „niekieno žemė“, kuri tyčia apsimeta panašia į namus, nes į juos negalime pareiti, — esame pernelyg užsiėmę. Čia stebėtinai ramu, tačiau susitikimą slegia visi pirmojo pasimatymo būgštavimai — kaip jis, ką jis? — tik šį kartą jie susiję su skyrybomis. Tai jis... ar ne?..

Kampe susiradome vietą su dviem didžiuliais putniais aksomu aptrauktais krėslais, ir Ričis eina atnešti gėrimų. Aš pageidavau liesos latte; jis grįžta nešinas karštu šokoladu, kurio iš tikrųjų noriu ir kurio man reikia.

Trumpas apšilimo pokalbis neregėtai banalus: nekantrauju pereiti prie pagrindinės temos ir sulaukti vienokios ar kitokios pabaigos.

— Kaip sekasi darbe, Keite?

— A-a, puikiai. Tiesą sakant, netrukus gal mesiu darbą. Tiksliau, išmes mane.

Ričis šypsodamasis papurto galvą:

— Tavęs nė už ką neatleis.

— Ak, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, galėtų.

Jis tik pažvelgia savuoju gydytojo žvilgsniu.

— Nejau mes kalbame apie beprasmį pasiaukojimą, ponia Šatok? Ar taip gali būti?

— Kodėl tu to klausi?

— Todėl, kad esu pakankamai suaugęs ir prisimenu dviratininkus, kovojusius prieš atominę bombą.

— Darbui aš atidaviau viską, Riči. Atidaviau laiką, kuris priklausė tau ir vaikams.

— Ir tau, Keite.

Kadaise galėdavau jo veidą skaityti kaip knygą, dabar ta knyga išversta į kitą kalbą.

— Maniau, kad pritarsi, Riči. Atsiskyrimui nuo sistemos. — Pastebiu, kad nuo tada, kai išėjo iš namų, jis atrodo atjaunėjęs. — Tavo mama mano, kad aš apsileidau.

— Mano mama yra sakiusi, kad Greisė Keli vienu metu apsileido,.

Mes kvatojamės, ir visą Starbucks erdvę pripildo Mudviejų balsas.

Užsimenu Ričiui apie Vinstono papasakotą istoriją.

— Kas tas Vinstonas?

— Tas taksistas iš „Pegaso“, tačiau pasirodė, kad jis — filosofas.

— Taksi vairuotojas filosofas. Saugu.

— Ne, jis tikrai fantastiškas. Taigi Vinstonas man papasakojo istoriją apie karvedį, kuris užėjo prie krioklio gyvenančią kažkokią gentį, ir genties vadas...

— Ciceronas.

— Ne...

— Ciceronas, čia iš Cicerono.

Mano vyras perlaužia sausainį ir vieną pusę ištiesia man.

— Nesakyk, tuoj atspėsiu. Seniai miręs žmogus, apie kurį nieko negirdėjau, nes lankiau bato aulo nevertą vidurinę mokyklą, tačiau kuris yra būtina visų civilizuotų žmonių išsilavinimo dalis?

— Aš tave myliu.

— Tai štai, pagalvojau, kad reikia pasitraukti nuo krioklio ir pažiūrėti, gal tuomet galėsiu geriau girdėti.

— Keite?

Jis ištiesia dešinę ranką ir padeda šalia manosios. Dvi rankos guli šalia viena kitos tarsi laukdamos, kol vaikas jas apvedžios pieštuku.

— Nebeliko ką mylėti, Riči, aš išskobta. Keitė čia nebegyvena.

Dabar jo ranka guli ant manosios.

— Sakei, kad nori pasitraukti nuo krioklio?

— Pagalvojau, kad jei mes pasitrauktume nuo krioklio, vėl gerai girdėtume ir tada nuspręstume, ar...

— ...ar triukšmas mums neleido išgirsti vienam kito, ar tiesiog nebeturėjom daugiau ką vienas kitam pasakyti?

Ar jums yra tekę tai patirti — išganingą palengvėjimą suvokus, kad pasaulyje yra žmogus, kuris supranta, ką nori pasakyti, ir galvoja apie tą patį? Dėkinga linkteliu galva:

— Mano vardas Keitė Redi ir aš esu darboholikė. Ar ne taip reikia prisistatyti paramos grupės susirinkimuose?

— Aš nesakiau, kad tu darboholikė.

— Kodėl? Juk tai tiesa, ar ne? Aš nebegaliu „mesti“ darbo. Vadinasi, esu nuo jo priklausoma, ar ne taip?

— Mums paprasčiausiai reikia trupučio laiko.

— Riči, ar prisimeni, kaip Em stengėsi išgelbėti Miegančiąją gražuolę? Vis apie tai pagalvoju.

Jis plačiai nusišypso. Vienas iš geriausių dalykų turint vaikų yra tas, kad jie leidžia dviem žmonėms turėti tuos pačius meile sušildančius prisiminimus: taip galima susigrąžinti praeitį. Tie patys praeities vaizdai dviejų žmonių prisiminimuose — ar tai ne taip pat puiku, kaip dvi širdys, plakančios kaip viena?

— Paika mergiūkštė. Ji taip liūdėjo, kad negali pasiekti tos kvailos princesės, ar ne? — sako Ričis, kupinas nekantraus pasididžiavimo, kurį mums visada kelia Emilė.

— Ji norėtų, kad sugrįžtum namo.

— O tu, ko norėtum tu, Keite?

Proga pasakyti ką nors išdidaus ir narsaus kybo kaip prinokęs vaisius, laukiantis, kad jį nuskintų. Palieku jį ten kaboti ir sakau:

— Aš taip pat norėčiau sugrįžti namo.

„Miegančioji gražuolė“ buvo pirmoji Emilę sudominusi ir vėliau jai visuomet labiausiai patikdavusi vaizdajuostė. Jau nuo dviejų metukų ji kaip pakerėta norėdavo vis ją žiūrėti, stovėjo priešais televizorių ir šaukė: „Atsuk, atsuk!“

Saukti visada imdavo toje vietoje, kur Aurora bejausmiu lėlės veidu ilgais laiptais kopia į palėpę, lydima piktosios fėjos kvaknojimo ir įkandin slenkančio varno šešėlio. Ilgą laiką mes su Ričardu nesupratome, kas Emilę taip įširdina, tik vėliau mums protas nušvito: ji norėjo, kad mes atsuktume juostą ir apsaugotume princesę: ji neužliptų į palėpę ir neįsidurtų piršto į senės verpstuką.

Kartą Emilė mėgino įlipti į televizorių: pamačiau ją pasistojusią ant kėdės ir į televizoriaus ekraną keliančią raudonu batuku apautą kojytę. Neabejojau, kad ji sumanė pastverti nelaimingąją princesę už rankos ir taip ją apsaugoti nuo grėsmingos lemties. Po to mes ilgai šnekėjomės — na, aš kalbėjau, o ji klausėsi, — apie tai, kad tokiems dalykams nereikia kliudyti ir kad net priėjusi baugią vietą pasakojimo negalėsi sustabdyti, nors ir kaip norėtum. Svarbiausia, juk žinai, kad galiausiai viskas baigsis laimingai.

Tačiau ji liūdnai papurtė galvą ir tarė:

— Ne. Atsuk, mamyte, atsuk!

Netrukus Emilė atidavė širdį „Dinozaurui Barniui“, kur nebuvo patamsių gaivalų piktadarybių ir jos asmeninio įsikišimo nereikėjo.

Suaugusieji taip pat norėtų atsukti gyvenimą atgal. Tik ilgainiui prarandame sugebėjimą apie tai garsiai šaukti. Atsuk, atsuk jį.

39 Endšpilis44

Straipsnis iš lapkričio mėnesio žurnalo Inside Finance

Antradienį vakare vykusioje penktojoje kasmetinėje „Už lygybę“ apdovanojimų įteikimo ceremonijoje „Didžiausią pažangą padariusios bendrovės“ prizą už pasiekimus įvairovės plėtojimo srityje laimėjusi bendrovė Edwin Morgan Forster firma, viena iš seniausių Sičio institucijų, šventė savo triumfo valandą.

Ši bendrovė buvo aukštai įvertinta „Lygiateisiškumui — taip!“ pasivadinusios organizacijos, kurios 81% narių sudaro geriausių bendrovių šimtukui priklausančių įmonių darbuotojai.

Žiuri nariams ypač didelį įspūdį padarė darbai, kuriuos atliko jauniausia EMF fondų valdytoja — Katerina Redi ir Londono ekonomikos mokyklos diplomantė, 24-erių šrilankietė Momo Gumeratnė. Deja, moterys ceremonijoje dalyvauti negalėjo, todėl jų apdovanojimą priėmė EMF Rinkodaros skyriaus viršininkas Rodas Taskas. Padėkos kalboje Taskas pasakė: „Yra daugybė įrodymų, patvirtinančių, kad lyčių įvairovė komandoje yra lemiamas jos sėkmingo darbo veiksnys. Pagrindiniu savo uždaviniu EMF laiko moterų įtraukimą į svarbiausias finansinės bendruomenės veiklos sritis“.

Ne tokios optimistinės gaidos tą vakarą nuskambėjo moterų verslininkių bendrijos vadovės Katerinos Mulroid kalboje. „Šie apdovanojimai neatskleidžia viso vaizdo, — kalbėjo Mulroid. — Kvadratinėje mylioje moteriai sunku išsikovoti tikrai įtakingą padėtį, nes egzistuoja pavojus, kad sukritikavus ten susiklosčiusias nuostatas ir elgesio normas, gali tekti atsisakyti sėkmingos tolesnės karjeros. Moterų lygiateisiškumo klausimams daugelis Sičio bendrovių neskiria beveik jokio dėmesio. Atrodo beprasmiška švaistyti milžiniškas sumas naujai priimtų moterų paruošimui, nes neturint galimybės pasiūlyti lankstesnio darbo grafiko bei sudaryti sąlygų, garantuojančių, kad vaikus auginančios motinos neatsidurtų už borto, iškyla realus darbuotojų-moterų praradimo pavojus“.

Į klausimą, ar Sityje jau išgyvendintas vyrų protekcionizmas saviškiams, Taskas atsakė pats esąs kilęs iš Australijos, todėl nepriklausąs „senų bičiulių“ tinklui: „Merginos šįmet tikrai šauniai padirbėjo, aš jomis didžiuojuosi“.

Oficialus ekologiškų sauskelnių išradimo pristatymas Krisui Bansui tapo svarbiausiu mano tėvo gyvenimo pasirodymu. Debra, dalyvavusi susitikime kaip jo advokatė, man sakė, kad tėtis buvo ne tik blaivus, bet ir akivaizdžiai mėgavosi savo, kaip unikalaus išradėjo, statusu. Genialiausias jo žingsnis, pasak Deb, buvęs toks: kai Bansas pasisiūlė tuojau pat išrašyti čekį, Džo, kuris visą gyvenimą kaulijo iš visų pinigų, atsakė, jog jis su savo advokate turi sutarę dar kelis susitikimus, bet, žinoma, būtinai praneš EMF, kaip jiems sekasi.

Tėčiui paaiškinau, kad aš, atrodo, galėsiu surasti rizikos kapitalo jo išradimui įgyvendinti, tačiau jam teks apsimesti kitu asmeniu ir šiek tiek pagražinti tikrovę. Beveik visų kitų tėvų-dukterų santykiuose toks susitarimas pasirodytų labai keistas, tačiau mums tai buvo metų metus trukusio apsimetinėjimo kulminacija, pripažinimas, kad Redžių DNR struktūroje įpintas klastojimo genas, drauge su mėlynomis akimis ir matematikos gabumais.

— Tavo tėtis — šaunus vyrukas, — pagyrė naujojo sauskelnių verslininko vairuotojas Vinstonas, vežiojęs jį juodu BMW su užtamsintais langais, pasiskolintu iš žmogaus, kurį pavadino dėde. — Džo negaili arbatpinigių.

— Taip, iš mano pinigų.

Po trijų dienų Bansas pasirašė pinigų pervedimo aktą. Po pietų išdidžiai įšvytravęs į kontorą, jis atkreipė savo pavaduotojos Veronikos Pik dėmesį į stulbinamą savo sėkmę: štai kur atsiskleidžia vyrų pranašumas prieš moteris — šie moka veikti ryžtingai, užuosti grandiozines galimybes ir neįklimpti smulkmenose.

— O! Tu, aišku, viską kruopščiai patikrinai? — saldžiu balseliu pasiteiravo Veronika.

— Ką turi galvoje? — nepatenkintas paklausė Bansas.

— Būtiną kruopštumą, — atsakė Veronika. — Na, pats žinai — direktorių rekomendacijų tikrinimas, gamybos įrangos ir pačios gamybos įgyvendinimo sąlygos, banko garantijos... Neabejoju, kad man nereikia tau viso to aiškinti.

— Kai man reikės tavo patarimo, pats paklausiu, — atrėžė Bansas.

Nesusilaikė kitą rytą nepadžiūgavęs ir prieš mane, ranka trindamasis savo vyrišką pasididžiavimą tarsi kokią Aladino lempą.

— Keite, suradau nuostabų naują produktą — sauskelnes. Pinigų bus kaip mėšlo! Pagavai? Mėšlo! Čia tavo arkliukas, mamyte. Deja, šįkart aš pirmas apsisukau.

Apdovanoju jį plačia šypsena, kupina motiniško supratingumo ir atjautos.

Banso investuotų pinigų pakako verslo skoloms padengti, taigi pavyko visiškai atsiskaityti su tėvo skolininkais. Vos spėję nusėsti į D. R. Pauerio sąskaitą, pinigai akimirksniu iš jos išgaravo. Kaip ir buvau numačiusi, nei šio fakto, nei oficialaus Momo skundo dėl seksualinio priekabiavimo nepakako, kad Bansas EMF būtų palaidotas amžiams.

Tai pavyko pasiekti po kelių dienų, kai interviu, kurį Edwin Morgan Forster Rizikos kapitalo skyriaus viršininkas davė TV žurnalistei Alisai Loid, pasirodė bulvariniame laikraštyje antrašte „VĖL STAČIAS! (KAIP DIDYSIS SIČIO VERTELGA VISUS DULKINA.)“

Alisa pasikvietė Bansą į žiniasklaidos pamėgtą vietelę Soho. Apsčiai prisirijęs alkoholio ir narkotikų, Bansas pasidarė labai atviras, o pamatęs kitoje stalo pusėje sėdinčią jauną muilo operų žvaigždę visai neteko galvos. „Norėčiau ją turėti savo tinklapyje, — atviravo jis Alisai. — Atvirai sakant, norėčiau turėti ją bet kur, kur tik ji panorės“.

Girdamasis sugebėjimais įspėti nugalėtoją, kaip pavyzdį Bansas pateikė pastarąją investiciją į ekologiškas sauskelnes, kurios, jo manymu, „sukelsiančios didesnį triukšmą negu „Viagra“.

Sitis visuomet pasiruošęs tyliai sugerti Kvadratinėje mylioje atsiradusį negerą kvapą, tačiau kai smarvė išeina už jos ribų ir pasiekia klientų ar viešosios nuomonės formuotojų šnerves, atpildas būna greitas ir negailestingas.

Kitą rytą po straipsnio pasirodymo mudvi su Kende sustojusios žiūrėjome, kaip Krisas Bansas iškviestas pėdina į Robino Kuperio-Klarko kabinetą, po to dviejų apsaugos darbuotojų lydimas eina prie savo darbo stalo, per tris minutes susirenka asmeninius daiktus ir galiausiai išmetamas iš pastato.

— Ar kas turite sakalininko numerį? — garsiai sušuko Kendė. — Gatvėn išėjo šeškas!

Po kelių minučių užėjusi į moterų tualetą radau verkiančią Momo Gumeratnę, veidą panarinusią į popierinį rankšluosčių ritinėlį.

— Verkiu iš laimės, — kūkčiodama tikino ji.

O aš? Be abejo, buvau patenkina, kad Banso nebeliko. Tačiau nė pati nepajutau, kaip Bansas man ėmė atrodyti veikiau apgailėtinas, negu nedoras.

Per pietų pertrauką abi su Momo sėdome į taksi ir nuvažiavome į Bondo gatvę. Pasakiau, kad turime sutvarkyti svarbų, su darbu susijusį reikalą, ir tai buvo tiesa.

Mano asistentė atrodė sutrikusi:

— Ką darysim batų parduotuvėj, Keite?

— Na, ieškosime krištolinės kurpaitės, atlaikančios didžiausią slėgį, tenkantį vienam kvadratiniam milimetrui, kuri vidurnaktį nenukristų nuo kojos. Jei nerasime, paimsim štai šiuos ir šiuos, ak, ir šie rudi batai puikūs. Atsiprašau, ar turite tokius ketvirto dydžio?

— Ar tavo koja ketvirto dydžio? — suabejoja Momo.

— Ne, tavo.

— Bet aš negaliu...

Po dvidešimties minučių mes jau stovime prie kasos, glėbiuose laikydamos keturias dėžes. Negalėdamos išsirinkti, kurie gražesni — rusvi bateliai smailiu kulneliu ar tamsiai mėlynos basutės, — priglobėme ir vienus, ir kitus. Dar paėmėm juodus aukštakulnius, nes jie per gražūs, kad jų neturėtum, ir pieniško iriso spalvos batus, kuriems davė stebuklingą nuolaidą.

— Tie juodi man labai patinka, — sako Momo. — Tik vargu ar galėsiu su jais paeiti.

— Tau nė nereikės eiti, Momo. Svarbiausia — laikytis išdidžiai. O jei atsitiktų blogiausia, visuomet galėsi kulniuku persmeigti Gajaus miego arteriją.

Šypsena dingsta nuo jos veido:

— O kur būsi tu?

— Aš kuriam laikui išeinu.

— Ne, — paprieštarauja ji. — Atsisveikinimo dovanų man nereikia.

— Tu susidorosi.

— Iš kur žinai?

— Cha! Kas tave mokė?.. Kad ir kaip ten būtų, juk lioveisi sakius „atsiprašau“, vadinasi, esi savo vietoje.

— Ne, — atsako Momo. Ji šnairai dirsteli į mane. — Tik viena iš mudviejų buvo savo vietoje, Keite. — Paskui apkabina mane per pečius ir pakšteli į skruostą.

Grįžtant taksi, kuriame stūksojo kalnų grandinės iš batų dėžių, sukrautų prie mūsų kojų, ji manęs paklausė, kodėl išeinu, ir aš sumelavau. Pasakiau, kad turiu persikelti arčiau sergančios mamos. Yra dalykų, kurių negalima pasakyti net moteriai, kurią myli. Net sau pačiai.

Priežastys atsisakyti darbo

1) Todėl, kad gyvenu du gyvenimus ir neturiu laiko pasidžiaugti nė vienu iš jų.

2) Todėl, kad 24 valandų per maža.

3) Todėl, kad mano vaikai labai neilgai bus maži.

4) Todėl, kad vieną dieną sugavau savo vyrą žvilgtelint į mane taip, kaip mama žvelgdavo į mano tėvą.

5) Todėl, kad moteris labai daug praranda, tapdama vyru.

6) Todėl, kad esu per daug pavargusi, kad sugalvočiau dar vieną priežastį.

Kitos dienos rytą prieš išeidama iš darbo dar turėjau kai ką nuveikti. Balandžių šeimynėlė seniai buvo išskridusi — du jaunikliai paliko lizdą pavasariui pamažu užleidžiant vietą vasarai, — tačiau mamą su vaikais nuo Sičio sakalo slėpusios knygos tebestirksojo. Šį kartą jau neberizikavau slinkti atbraila. Pasikviečiau apsaugininką Džeraldą, kad padėtų man atidaryti langą. Visos knygos gana gerai išsilaikė, išskyrus „Dešimt sėkmingos laiko ir gyvenimo Vadybos taisyklių: patikrintos strategijos darbo našumui didinti ir vidaus ramybei atrasti“. Pastaroji atrodė kaip požeminės olos dugnas: nuotaikingus šūkius dengė balandžių išmatų stalagmitai.

Įėjusi į Rodo kabinetą, radau jį sėdintį prie stalo šalia lygiateisiškumo prizo svarstyklių, ant kurių vienos lėkštelės stovėjo bronzinė moters figūrėlė. Kitoje Rodas buvo pažėręs saują spalvotų kramtomų saldainių.

Žinia apie mano išėjimą jam sukėlė nemenką apmaudą. Teisingiau pasakius, tokį apmaudą, kad triukšmas pro sieną prasiskverbė į šalia esantį Robino Kuperio-Klarko kabinetą.

— Keitė, po velniais, nusprendė dėti į kojas, — paskelbė Rodas, kai Investicijų skyriaus viršininkas kyštelėjo galvą pro duris pažiūrėti, iš kur tas riaumojimas.

Robinas, kaip aš ir tikėjausi, pasikvietė mane į savo kabinetą:

— Ar galiu ką nors padaryti, kad įtikinčiau tave persigalvoti, Keite?

Pakeisti visą šitą pasaulį, pagalvojau.

— Tiesą sakant, nelabai.

— Gal nori dirbti ne visą dieną? — vos pastebimai šyptelėjęs, nedrąsiai pasiūlo jis.

— Esu mačiusi, Robinai, kuo viskas baigiasi, kai moteris pabando dirbti ne visą dieną. Iš pradžių visi nusprendžia, kad ji atostogauja. Vėliau ją išbraukia iš įstaigos gyvenimo. Paskui vieną po kito atima fondus, nes kiekvienas supranta, kad pinigų tvarkymas yra visos dienos darbas.

— Sunku valdyti pinigus, nedirbant visos darbo savaitės.

Nieko neatsakau. Jis pabando bures pasukti kitu kampu:

— Ar tai susiję su pinigais?

— Ne, su laiku.

— Aha. Sedfugit interea,fugit inreparabile tempus.45

— Jei norėjote pasakyti, kad neverta po keturiolika valandų per dieną spoksot į kompiuterio ekraną, tada taip.

Robinas apeina stalą ir atsistoja prieš mane, nesmagiai pasipurtęs: tokią laikyseną čia vadina oria.

— Aš tavęs pasiilgsiu, Keite.

Užuot atsakiusi, aš jį apkabinu; galbūt tai pirmasis nuoširdus apsikabinimas Edwin Morgan Forster kontoroje.

Tada išeinu namo, tyčia žingsniuodama per veją.

40 Motinystės teismas

Dabar ji teismo nebebijojo. Jai metamų kaltinimų atsargos išseko. Viskuo pati jau tūkstantį kartų buvo save apkaltinusi. Tad teismo salėje stovėjo rami ir savim pasitikinti, tačiau teismas ištarė dar vienos liudininkės pavardę, ir moteris akimirksniu suprato, kad viskas baigta. Jai skirtas laikas pasibaigė. Nusilpusi pasviro į priekį ir stvėrėsi rankomis ąžuolinio suolo krašto. Štai tas vienintelis žmogus, kuris ją geriausiai pažįsta.

— Teismas kviečia ponią Džiną Redi.

Atsakovei skaudu matyti per salę einančią savo motiną, besiruošiančią liudyti prieš ją, tačiau senyvos moters išvaizda teisiamąją netikėtai pradžiugina. Po minutėlės ji pagaliau supranta kas tai: mama vilki raudonąjį kašmyro vilnos megztuką, kurį Keitė jai padovanojo Kalėdoms, o po juo — gėlėtą Liberty’s palaidinukę, prieš dvejus metus nupirktą mamos gimtadieniui. Mamai pirmą kartą atsirado proga pasipuošti apdarais, kuriuos ji saugojo ypatingai dienai.

— Prašau pasakyti savo vardą ir pavardę.

— Džiną Katerina Redi.

— Kokie ryšiai jus sieja su atsakove?

— Keitė... Katerina yra mano duktė. Aš jos motina.

Kaltintojas ne šiaip sau pašoka iš vietos, jis iš susijaudinimo net pasistiebia ant pirštų galų:

— Ponia Redi, jūsų dukra kaltinama tuo, kad nepaisydama savo vaikų labo į pirmą vietą iškėlė savo darbą. Ar aš teisingai apibūdinau padėtį, kurią jums teko stebėti?

— Ne.

— Prašau kalbėti garsiau, — sugriaudi teisėjas.

Mama bando kalbėti iš naujo. Aiškiai matyti, kad ji jaudinasi, vis patraukia aukštyn smunkančią apyrankę su pakabukais.

— Ne, Katerina labai atsidavusi savo vaikams ir labai darbšti, visuomet tokia buvo. Vis stengiasi prasimušti ir daugiau uždirbti.

— Taip, taip, — piktai burbteli kaltintojas, — bet, kaip suprantu, šiuo metu ji nebegyvena su vyru, kuris ją paliko, sakydamas, kad „ji net nebepastebi, ar jis yra, ar ne“?

Moteris liudytojų suole tyliai suvaitoja. Keitės mama nežino, kad Ričardas ją paliko.

Tačiau Džiną Redi šią žinią atlaiko kaip boksininkas smūgį ir šauniai atkerta:

— Niekas nesako, kad tai lengva. Vyrai mėgsta būti prižiūrimi, o moteriai, turinčiai dar ir savo darbą, tai padaryti gan sudėtinga. Keitė visai neturi laisvo laiko, esu pastebėjusi, kad kartais jai net sveikata sušlubuoja.

— Ponia Redi, ar jums ką nors sako pono Džeko Eibelhamerio pavardė? — šykščiai šyptelėjęs klausia kaltintojas.

— Ne! Ne! — kaltinamoji, apsivilkusi Gap XXL dydžio naktiniais marškiniais su taksų piešinėliais, iššoka iš teisiamųjų suolo ir atsistoja priešais teisėją. — Gerai, ką jūs man norite pasakyti? Kad esu kalta? Ar tą norite man prikišti? Jūs piestu stosite, kad tik įrodytumėte, jog neturiu teisės gyventi savo gyvenimo, juk taip?

— Tylos! — užgriaudėja teisėjas. — Ponia Šatok, jei dar kartą mus pertrauksite, pateiksiu jums kaltinimus teismo įžeidimu.

— Na ir gerai, nes aš iš visos širdies niekinu šitą jūsų teismą ir visus jo narius.

Moteris pravirksta, kaip paprastai keikdama save už silpnumą.

— Džiną Redi, — tęsia kalbą prokuroras.

Tačiau liudytoja jo nebeklauso. Ji taip pat išeina iš liudytojų suolo, žengia prie verkiančios moters ir apkabinusi prispaudžia ją prie savęs. Tada pasisuka į teisėją ir sako:

— O kaip jūs, pone teisėjau? Kas jums šįvakar paduos vakarienę? Juk ne pats apsitarnausite, tiesa?

— Sergėk Dieve, — sutvata teisėjas.

— Apie tokias moteris, kaip Keitė, į jus panašūs žmonės neturi nė menkiausio supratimo. O įsivaizduojate galįs ją teisti. Gėdytumėtės, — tyliai ištaria Džiną Redi, tačiau jos balse aidi didžiulė įtaigos jėga, kurią yra girdėję ištisos vaikų kartos, jai sutramdant skriaudikus žaidimų aikštelėje.

41 Tai tu, mažutėli

Tą dieną, kai pasaulį išvydo Simoras Trojus Stretonas, po Katare įvykusio perversmo siaubingai pakilo naftos kainos, o visagaliam Federalinių išteklių bankui netikėtai pakėlus valiutos kursą, visame pasaulyje smuko akcijų vertė. Vien Jungtinėje Karalystėje FTSE 100 indekso kritimas nušlavė 20 milijardų svarų sterlingų. Kijoto apylinkėse įvykusio nesmarkaus žemės drebėjimo sukeltos smūginės bangos dar labiau sutrikdė ir taip jau nestabilią planetos gamtą. Tačiau šie sukrėtimai nepakenkė motinai ir kūdikiui, palaimingai snūduriavusiems širmomis atitvertoje kabinoje netoli Gouverio gatvės esančios ligoninės gimdymo skyriaus trečiajame aukšte.

Einant pas juos koridoriumi, mane užvaldo su šia vieta susiję prisiminimai — akušerės mėlynomis pižamomis, pilkos durys, už kurių nuolat kartojamas pirmas didysis gyvenimo veiksmas; jo atlikėjos — moterys: smulkios, aukštos arba tos, kurioms vandenys nubėgo per pietų pertrauką važiuojant banko eskalatoriumi. Skausmo ir pakilumo vieta. Kūnas ir kraujas. Nustėrusių, opių ir gležnų žmogučių riksmas, džiaugsmo ašaromis spindintys motinų veidai. Ten atsidūrus, manai suprantanti, kas yra iš tikrųjų svarbu. Ir būni teisi. Tai ne nuskausminamųjų sukeltas kliedesys, tai Aukščiausiojo paskelbta tiesa. Neilgai trukus iš čia išeini, grįžti į ankstesnį pasaulį ir dediesi visa tai pamiršusi, teisiniesi, kad yra svarbesnių dalykų. Tačiau svarbesnių dalykų nėra. Kiekviena motina pažįsta jausmą, kai atsiveria širdies ertmė ir į ją plūsteli beribės meilės banga. Visa kita — tik triukšmas ir vyrai.

— Aš tik noriu į jį žiūrėti, — sako Kendė.

Mano bendradarbė pasirėmusi ant pagalvių, atsisagsčiusi visas mano dovanotų adinuke siuvinėtų baltų naktinių sagas, kad sūnus galėtų netrukdomas žįsti. Jos krūtų speneliai it tamsūs vaisiai. Apėmusi dešinės rankos delnu, Kendė prilaiko godžiai čiulpčiojančio mažylio galvelę.

— Nieko daugiau nebenoriu, tik žiūrėti į jį, Keite. Tai normalu, tiesa?

— Absoliučiai normalu.

Mažyliui nupirkau barškutį — meškiuką Pedingtoną, tą su raudona skrybėle, kurį labai mėgo Emilė, o mamai — pintinėlę keksiukų. Kendė sako, kad tuojau pat turi numesti svorį, o aš — kadangi jos rankos užimtos, — kąsnelį po kąsnelio dedu keksiukus į neprieštaraujančią burną.

— Mažylis išsiurbs visus riebalus iš tavo kumpių, Kende.

— Ei, tai fantastiška! Kaip ilgai galėsiu jį žindyti? Dvidešimt metų?

— Deja, po kurio laiko į tavo namus ateis pareigūnai ir tave suims. Kartais pagalvoju, kad jei kas nors žinotų, kaip stipriai myliu Beną, tuoj pat atsiųstų socialinius darbuotojus.

— Tu man to nesakei, — su pavargusia šypsena veide priekaištauja Kendė.

— Mėginau. Tąkart, kai buvome Corney & Barrow. Bet to nesuprasti, kol pati nepatyrei.

Kendė pasilenkia ir pauosto sūnaus galvelę.

— Berniukas, Keite. Aš jį sukūriau. Ar tai ne nuostabu?

Kaip visi ką tik gimę sutvėrimai, Simoras Stretonas labai senas, tūkstančio metų senumo. Kaktoje išilginės raukšlės, — ar nuo išminties, ar nuo suglumimo. Dar neįmanoma nuspėti, koks jis bus užaugęs, tačiau kol kas jam labai gera taip, kaip yra, gulėti apglėbtam moters rankų.

Epilogas Ką Keitė darė paskui

Manau, kad apie pabaigą kalbėti nė neverta. Autobuso ratai sukasi ir sukasi kiaurą dienelę.

Vis dėlto įvyko daug permainų, nors kai kas liko kaip buvę. Praėjus trims mėnesiams po Simoro gimimo, Kendė grįžo į darbą EMF, o kūdikį atidavė į lopšelį netoli Liverpulio gatvės, kainavusį brangiau už Dorchester viešbutį. Kendė apskaičiavo, kad kiekvienas sauskelnių pakeitimas jai atsieina 20 dolerių. „Kaip už šūdus, tai labai daug, tiesa?“

Kalbant telefonu atrodė, kad bendrauju su ankstesne Kende, tačiau žinojau, kad anos Kendės, gyvenusios prieš Vaikų atsiradimą, jau nebėra. Galiu drąsiai teigti, kad nežmoniškai ilgos valandos, kurias ji nedejuodama dirbo visą gyvenimą, staiga pasirodė kvailos ir beprasmės. Ją įžeisdavo, kad, jai panorus išeiti 17.30, Rodas Taskas sakydavo, jog dar tik pietų metas. Ją užgavo, kad dienos šviesoje nematydavo savo sūnaus. Kai Simorui suėjo septyni mėnesiai, Kendė nuėjo į Rodo Tasko kabinetą ir viršininkui pareiškė apgailestaujanti, bet turėsianti jo atsisakyti. Jai nepatiko jo atsidavimas darbui: nusprendė, jog jis gerokai per didelis.

Grįžusi į Niu Džersį, Kendė kurį laiką gyveno pas savo mamą, o vėliau susirado butą. Kendė man sakė, kad Simoras jai padėjo suprasti, kam reikalinga jos pačios mama. Netrukus buvusi mano kolegė surado nišą klestinčioje interneto prekybos rinkoje ir sukūrė verslą, kurio dėka netrukus buvo aprašyta žurnale Fortune kaip viena perspektyviausių jaunų verslininkių. „Ne vien darbu gyvos“ — taip pavadintas jos siūlomų sekso reikmenų asortimentas, skirtas vadovaujančius darbus dirbančioms moterims, kurios tiesiog neturi laiko malonumams. Dėžę su reikmenų pavyzdžiais Kendė atsiuntė ir man į Angliją. Atidarėme ją tiesiog ant pusryčių stalo, prie kurio sėdėjome kartu su mūsų aplankyti atvažiavusiais Barbara ir Donaldu. Per šį, ne vienas sutiktų, jog šauniausią, viso mūsų vedybinio gyvenimo pusvalandį Ričardas atkakliai apsimetinėjo, kad visi tie vibratoriai tėra įvairūs virtuvės reikmenys.

Mano numylėtinė Momo pasiliko EMF ir labai aukštai užskriejo karjeros laiptais, beveik neliesdama pakopų. Labai pravertė plienas, kurį jos prigimtyje įžvelgiau per pirmąjį mūsų susitikimą, taip pat jos sugebėjimas įsiklausyti ir įsigilinti į klientų norus. Kartais, prisireikus mano patarimo, vidury dienos ji man paskambindavo iš moterų tualeto, ir pašnibždom tariamus žodžius beveik užgoždavo nuleidžiamo vandens šniokštimas. Vasarą, nutvėrusi porą išeiginių, ji atvažiavo pas mus pasisvečiuoti. Pirmą kartą Emilės gyvenime sugebėjau padaryti dukrai įspūdį: pagaliau mama jai parūpino tikrą, gyvą princesę. „Ar tu princesė Jazminą iš „Aladino“? — paklausė Em, o Momo jai atsakė: „Veikiau aš „Miegančioji gražuolė“. Tartum miegojau, o tavo mama mane pažadino“.

Debra sužinojo, kad Džimas Honkonge turi kitą moterį. Jie išsiskyrė, ir Deb savo teisės firmoje teko pasitvarkyti taip, kad dirbtų keturias dienas per savaitę. Netrukus pamatė, kad iš jos pradėti atiminėti svarbiausi klientai, tačiau nieko nesakė. Kai paaugs Feliksas ir Rubė, tarė ji sau, ateis laikas visus klientus susigrąžinti. Savaitgalį mudvi planuojame pailsėti spa centre ir kol kas atšaukėme datą tik keturis kartus.

Vinstonas atsidėjo studijoms filosofijos bakalauro laipsniui gauti Rytų Londono universitete, ir etikos problemoms skirta jo disertacija „Kaip sužinoti, kas teisinga“ pelnė aukščiausią įvertinimą iš visų tais metais parašytų darbų. Kad susimokėtų už paskutinių metų studijas, jam teko parduoti Pegasą, ir automobilis buvo perduotas lenktynėms.

Paula, puikuodamasi mano kaltės padiktuota puikia rekomendacija, nugriebė auklės darbą veiksmo filmų žvaigždės Adolfo Broko ir jo žmonos, buvusios Bulgarijos grožio karalienės, šeimoje. Tuo metu šeima gyveno Plaza viešbutyje Niujorke, bet Paula netrukus pareiškė, kad jos kambaryje su langais į Centrinį parką baisiai ankšta; tai išgirdę, Brokai klusniai persikėlė į Meiną.

Po ryto čiuožykloje mudu su Džeku Eibelhameriu daugiau nesimatėme. Pakeičiau savo e-pašto adresą, nes supratau, jog neužteks valios susilaikyti neatsakius į jo laišką. Taip pat supratau, kad trapią galimybę išsaugoti mūsų su Ričardu santuoką iškovosiu tik išsilaisvinusi nuo fantazijų meilužio: jei su Džeku sieju savo svajones ir džiaugsmus, tai kas lieka Ričardui? Ir vis tiek kiekvieną kartą, kai spusteliu prisijungimo prie pašto dėžutės klavišą, sielos gelmėse dar tikiuosi gautų laiškų sąraše išvysti ir jo vardą. Žmonės sako, kad laikas — geriausias gydytojas. Kokie žmonės? Apie ką jie kalba? Aš manau, kad kai kurie gyvenime patirti jausmai įsirašo neištrinamu rašalu, ir daugių daugiausia gali tikėtis, kad metams bėgant tas įrašas truputį nublanks.

Su Džeku nepermiegojau — neapsakomai dėl to gailiuosi — tačiau klaikus maistas ir nuostabios dainos Sinatra Inn atstojo patį geriausią mano nepatirtą seksą. Kai žmogus, sužadinęs tavyje stipriausius jausmus, pasitraukia iš tavo gyvenimo, po kurio laiko imi manyti, kad visa tai buvo tik kvailos tavo iliuzijos ir kad anas žmogus nuėjo tolyn nepažeistas, be menkiausio užsitraukusio įbrėžimo. O gal ir jis jaučia tą patį. Tebesaugau paskutinį Džeko e-laišką.

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Jau senokai nesulaukiu iš tavęs jokių žinių, tad vadovaujuosi teorija, kad tu galutinai pasinėrei į kaštonus ir motinystę. Tačiau žinau, kad sugrįši. Sveikinimo šūksniu pasitiksiu kaštonų didvyrę.

EMF Rodas sakė, kad išvykai iš Londono. Prisimeni, kaip tavo tėtis vadino Sinatrą? Nelaimingų įsimylėjėlių globėju. Meilėje be atsako nuostabiausia tai, kad ji vienintelė išlieka.

Amžinai tavo Džekas

Pardavę Haknio laužą, mes su Ričardu persikėlėme gyventi į Derbišyrą, arčiau mano šeimos, ir ten, nedidelio vaizdingo miestelio pakraštyje nusipirkome namus su diendaržiu. (Visada norėjau turėti diendaržį, o dabar nežinau, ką su juo veikti.) Namui reikia didžiulio remonto, tačiau yra pora gerų kambarių, o visa kita gali palaukti. Vaikai džiaugiasi, turėdami daug vietos lakstyti, o Ričardas čia jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Kai nedirba prie naujojo meno centro, iš akmenų stato tvorą ir kas penkias minutes kviečia mane ateiti jos pasižiūrėti.

Netrukus po to, kai išėjau iš darbo, man paskambino Robinas Kuperis-Klarkas ir pasiteiravo, ar nenorėčiau prie jo prisidėti ir kartu tvarkyti apsauginį fondą. Darbas ne visą dieną, minimumas užsienio kelionių ir visi kiti pažadai, kuriuos, kaip jau žinau, veikiai išdegintų bėgimo su kliūtimis lenktynių įkarštis. Pasiūlymas atrodė gundantis: už pinigus, kuriuos jis man siūlė, būčiau galėjusi supirkti pusę miestelio; dabar vien iš Ričardo pajamų verčiamės sunkiai, tačiau kai Emilė išgirdo mane tariant Robino vardą, visa įsitempė ir tarė: „Būk gera, nekalbėk su juo“. Kuperio-Klarko pavardė jai siejosi su priešu.

Dabar turiu galimybę geriau pažinti savo dukrą. Per tuos du mėnesius, kai nebedirbu, supratau, kad visi ankstesni kruopščiai apgalvoti ir parengti pašnekesiai su ja prieš miegą nė kiek nepadėjo atskleisti, kas iš tikrųjų dėjosi Em galvoje. Svarbiausi dalykai į paviršių išnyra spontaniškai, per prievartą jų išgauti neįmanoma. Kai jie vyksta, paprasčiausiai reikia būti šalia. Kalbant apie Em broliuką reikia pasakyti, kad jo meilumas didėja proporcingai tobulėjančioms šelmystėms. Benas neseniai atrado „Lėgo“ ir dabar iš jo detalių stato sieną, kas penkias minutes šaukdamas mane ateiti pasižiūrėti.

Pasiėmę abu vaikus, mes su Ričardu nuvažiavome susipažinti su Sele Klark. Pasirodė, kad tai miela ir nuoširdi moteris, kaip Robinas ir buvo sakęs; aiškiai matyti, kad ji sugrąžino Robinui laisvumą ir lankstumą, jau neminint nepriekaištingų marškinių. Grįžtant namo, Ričardą su vaikais dešimčiai minučių palikau užeigos namų kieme, nuėjau prie bažnyčios ir už jos, šlaitu nusileidusi žemyn, susiradau Džilės Kuper Klark kapą.

Keistas noras ieškoti fizinės vietos, kur kažkas palaidotas, tiesa? Jei Džilė dabar kur nors yra, tai ji yra visur. Tačiau vis tiek stovėjau priešais dailų baltą antkapinį paminklą su iškaltomis neryškiomis pilkomis raidėmis. Apačioje žodžiai: „Ją visi mylėjo“.

Ten stovėdama, aišku, nekalbėjau garsiai — dėl Dievo meilės, čia juk Saseksas, — tačiau mintyse Džilei pasakojau viską, ką, mano manymu, jai reikėtų žinoti. Sakoma, kad moterims reikia sektinų pavyzdžių, aš sutinku, tačiau tai nebūtinai tie, kurie padarė spindulingą karjerą. Yra valiuta, kuria prekiauti EMF mūsų niekada neprašė, o jos Džiulė turėjo daugiausia iš visų, ką tik man yra tekę pažinoti.

O aš? Kas nutiko man? Ką gi, kurį laiką pabuvau viena — ne kažin kokia draugija. Man patiko lydėti Emilę į vietos mokyklą ir laukti prie vartų jos pasiimti; šiuo metų laiku ant balučių jau užsitraukęs ledas, mums patinka ant jo užlipti, o išgirdus traškėjimą, tuoj pat nušokti. Kol Emilė būdavo mokykloje, aš su Benu ruošinėdavausi po namus ir kartu su kitomis mažus vaikus auginančiomis mamomis gerdavau kavą. Apimdavo tokia nykuma, kad rodydavosi, jog nesusivaldžiusi ką nors nudėsiu. Mano egzema išnyko, tik nuo nuolatinių pastangų veide palaikyti draugišką ir susidomėjusį šypsnį įskaudo skruostų raumenys. Stovėdama banko eilėse pagaudavau save žvilgčiojant į užsienio valiutų kursus. Spėju, žmonės pamanydavo, kad taikstausi apiplėšti banką.

O prieš porą dienų man paskambino Džiulė. Nors mobilusis ištisai traškėjo, supratau, kad ji apsiverkusi. Išsyk pagalvojau, kad kas nors negero mamai, ir man širdis nusmego, tačiau pasirodė, kad blogai kas kita: gamykla, kurioje ji dirbo pagal vienetinę sutartį, bankrutavo. Direktorius dingo; pasirodė antstoliai. Moterys, kurios dar sėdėjo prie staklių, drebėdamos susispietė kieme. Gal aš galėčiau atvykti?

Ne, pasakiau. Benui reikia duoti pietus, be to, iš tikrųjų nė nežinau, kuo galėčiau padėti. Kai Džiulė vėl prakalbo, jos balsas skambėjo kaip vaikystėje, kai mažoji sesutė klausdavo, ar galima atsigulti pas mane, — kai iš apačios aidėdavo įniršę mamos ir tėčio balsai. „Bet aš visoms apsigyriau, kad tu verslininkė, Keite, ir sugebėsi mums paaiškinti, kas ir kaip“.

Susišukavau plaukus, pasidažiau lūpas, svečių kambario spintoje susiieškojau Armani švarkelį. Norėjau atrodyti taip, kaip Džiulė savo draugėms buvo mane nupasakojusi. Šmurkštelėjusi į jį, vėl pasijutau vilkinti darbo uniformą: pilkas vilnonis audinys buvo prisigėręs valdžios, daromų pinigų ir tvarkomų reikalų kvapo. Beną įspraudžiau į vaikų sėdynėlę — ji jam jau darosi per ankšta, reikės nupirkti naują — ir nuvažiavau tiesiai į gamyklą. Pastatą, kuriame dirbo Džiulė, surasti nebuvo sunku. Iškaba ant tvoros skelbė: „Tradiciniai angliški lėlių namai“, o virš jos priklijuotas plakatas su užrašu: „Išpardavimas prieš uždarymą. Parduosime viską!“ Kieme būriavosi apie keturiasdešimt moterų, daugelis apsisupusios įstabiausiais sariais. Man atvažiavus, jos prasiskyrė, ir pasijutau taip, tarsi žingsniuočiau tarp tropinių paukščių. Prie šoninių durų stovinčiam vyrukui pamojavau sena Platinum American Express kortele ir pasakiau, kad atvykau iš Londono, noriu kai ką nusipirkti. Viduje stovėjo nebaigti įrengti lėlių namai: mažytės sofos, suoleliai kojoms, trumpos aksominės užuolaidėlės virš langų, porcelianiniai klozetai dar be medinių sėdynių, įspūdingi, pudrinės dydžio pianinai.

— Ką galima padaryti, Keite? — man išėjus į lauką, paklausė Džiulė.

Absoliučiai nieko.

— Pabandysiu išsiaiškinti, kas atsitiko.

Kitą dieną, nuvežusi į mokyklą Em ir patenkintą Beną palikusi pas ne mažiau patenkintą močiutę, sėdau į Londono traukinį. Per miestą iki Bendrovių rūmų nuvažiavau taksi. „Lėlių namuose“ dirbusių žmonių paskutinių penkerių metų ataskaitas gavau greitai. Kad būtumėt jas matę! Tikra katastrofa: nykstantis pelnas, jokių investicijų, krūvos skolų, visiška finansinė suirutė.

Važiuodama traukiniu atgal į Šiaurę, bandžiau skaityti laikraštį, tačiau negalėjau, nes raidės šokinėjo prieš akis. Geriau nei kas kitas žinojau, kad egzistuoja daugybė etinių fondų, privalančių investuoti į bendroves, kuriose dirba tik moterys. Pinigai, kuriuos tereikia tik pasiimti. Tačiau Česterfilde sustojančio traukinio dunkstelėjimas kiek prablaivė mano protą. Keite Redi, sunku patikėti, kad tau net tokia mintis galėtų šauti į galvą. Apsiimti tokį darbą? Turbūt visai iš galvos išėjai, moterie. Visai iš savo nelemtos galvelės išsikraustei.

19.37: Laikas migdyti vaikus. Valomės dantis, dukart skaitome „Katiną su skrybėle“, keturiskart deklamuojame „Labanakt, Mėnuli“, triskart — „Pelėdžiukus“, einame į vonios kambarį (4 kartai), bandome padaryti į puodą (2 kartai), iš viso sugaištame 48 min. Privalau pagerinti rezultatą.

20.37: Skambinu į Niu Džersį norėdama su Kende Straton aptarti interneto prekybos rinką ir produkto platinimo galimybes, kad ateityje lėlių namų verslą būtų galima išplėtoti globaliniu mastu.

— Taip ir maniau! — sušunka ji.

— Teiraujuos dėl draugės.

— Na taip, žinoma. Primink jai, kad kai eis prašyti finansavimo, užsisegtų savo raudonąją liemenėlę.

21.11: Skambinu Džeriui į Dickinson and Bishop bendrovę Niujorke. Šniukštinėju informaciją apie fondus, specialiai įsteigtus investuoti į bendroves, kuriose dirba tik moterys. Džeris sako, kad tai tikras grobis: „Etiniai fondai — naujoji „Viagra“, Keite“.

22.47: Benui lovelėj atsitiko nelaimė. Pakeičiu paklodę. Ieškau sauskelnių. Kur sauskelnės?

23.48: Prikeliu iš miego Momo, kuriai skambinu į namus pasikalbėti, ar pavyktų susitarti, kad medinius lėlių namų karkasus gamintų jos konsultuojamos Šri Lankos labdarą gaunančios įmonės darbininkai.

— Keite, — sako ji, — galėsiu dirbti su tavim?

— Aš nieko nedarau. Miegok.

Vidurnaktis: Emilei nunešu stiklinę vandens. Iš tamsos į mane niūriai žvelgia didelės pilkos akys.

— Mamyte, tu galvoji, — papriekaištauja man Emilė.

— Taip, brangioji, bet juk tai neuždrausta. Ką sakytum, jei prašyčiau mamytei padėti pastatyti rūmus?

— Gerai, bet juose turės būti bokštas, kuriame miegos Gražuolė.

— Būtinai.

1.01 nakties: Dar liko šiek tiek laiko peržiūrėti gamyklos apskaičiavimus. Svarbiausia turėti tinkamą rinkodaros planą ir numatyti įvairesnių gaminių spektrą. O jei vietoj tradicinių Jurgio laikų namų pradėtume gaminti įvairius pastatus? Niujorko stiliaus namą rausvo smiltakmenio fasadu? Kotedžus, įstaigas, pilis, laivus, Emilės rūmus. Ričardas galėtų juos projektuoti.

1.37: — Keite, kaip tau atrodo, ką čia veiki? Jau antra valanda nakties.

Virtuvės tarpdury stovi mano vyras Ričardas. Ričis, kupinas angliško supratingumo ir neįveikiamo gerumo.

— Brangioji, — sako jis. — Jau labai vėlu.

— Tuojau ateinu.

— Kas čia?

— Nieko.

Prisimerkęs nuo šviesos jis smalsiai į mane pažiūri ir klausia:

— Kaip atrodo tas „nieko“?

— Ai, na supranti, šeimininkės rūpesčiai.

Jis kilsteli antakį.

— Nesijaudink, — sakau. — Sušildyk man vietą, tuoj ateisiu.

Jo bučinys į kaktą — kartu ir klausimas, ir dovana.

Žiūriu į laiptais aukštyn kopiantį Ričardą ir labai noriu eiti paskui jį, tačiau negaliu palikti šitokios virtuvės. Paprasčiausiai negaliu.

Virtuvėje — aršaus mūšio pėdsakai: nebaigta statyti gynybinė siena, aplink tarsi skeveldros plačiai pažirę lėgo kubeliai. Kol manęs nebuvo, didelėje stiklinėje vazoje atsirado dar trys obuoliai ir trys mandarinai, tačiau niekam neatėjo į galvą pirma išmesti ten jau buvusius vaisius, ir dugne likusios kriaušės ėmė ašaroti lipniais geltonais sakais. Po vieną mėtau jas į šiukšlių kibirą nerimaudama dėl veltui švaistomų pinigų. Išplovusi ir nušluosčiusi vazą, nuo likusių vaisių rūpestingai nuvalau lipnų gintarinį kriaušių sirupą ir dedu atgal į vazą. Dabar belieka rytojaus dienai suruošti Emilės priešpiečius, pasitikslinti Beno paskyrimo pas gydytoją laiką, kad žinočiau, ar suspėsiu iš ten nuvykti į banką ir pasikalbėti su sąskaitos tvarkytoju, gamykloje sušaukti darbuotojų susirinkimą, paskambinti antstoliams ir spėti paimti iš mokyklos Emilę. Iš šaldiklio išimti vištų kinkas. Nešti kinkas kuo toliau nuo tėvų susirinkimo. Emilė kaulija žirgo. Tik per mano lavoną. Kam galiausiai prisieis kuopti arklidę? Ričio gimtadienis — nustebinti pietumis? Duonos. Pieno. Medaus. Reikėjo dar kažin ko. Žinau, kad reikėjo.

Ko gi?

Išnašos

Baigiantis II pasauliniam karui Bletchley dvare (Bakingemo grafystė) slapta dirbusi ekspertų grupė iššifravo Vokietijos kariuomenės naudotą ryšio kodą.

Stan Laurel ir Oliver Hardy - komedijinis amerikiečių kino duetas, buvęs labai populiarus 1930-aisiais.

Amerikietė, kurią norėdamas vesti Didžiosios Britanijos karaliumi 1936 m. paskirtas Edvardas VIII susivaidijo su Karališkąja šeima ir išsižadėjo jam priklausiusio sosto.

Tracey Emin - Londono dailininkė, išgarsėjusi tuo, kad meno parodose eksponuoja natūralistines savo privataus gyvenimo instaliacijas.

Julie Andrews - anglų dainininkė ir aktorė, labiausiai žinoma kaip pagrindinio auklės Marijos vaidmens miuzikle „Muzikos garsai“ atlikėja. Jos vaidmenys pelnė jai trykštančios sveikata, energingos, veiklios moters įvaizdį.

Trevor Howard labai garsiame britų filme Brief Encounter suvaidino vedusį vyrą, didvyriškai užgniaužiantį meilę, kad išsaugotų savo ir mylimos moters šeimas.

Winston Silcott - vienas iš trijų jaunuolių, nekaltai nuteistų už policininkės nužudymą per 1985 m. riaušes, vėliau prisiteisęs didelę kompensaciją.

Juo blogiau (pranc.).

Žodžių žaismas: croque monsieur - prancūziškas skrebutis su sūriu, manure (angl.) - mėšlas.

Pagal Pirmojo pasaulinio karo mūšio prie Somme pavadinimą.

Angliškai antra Kalėdų diena, skirta dalyti dovanoms tradicinėse dėžėse (box), vadinama Boxing day; žodžių žaismas: boxing gali reikšti ir boksą, smūgiavimą.

Anita Roddick - garsi verslininkė, visame pasaulyje išpopuliarėjusio kūno ir veido priežiūros priemonių tinklo The Body Shop įkūrėja, aktyvi žalioji.

Gordon Brown - finansų ministras nuo 1997 m.

Žodžių žaismas: pirmoji pavardės dalis tariama kaip žodis able - tinkamas, pajėgus, parankus; antroji dalis, hammer, angliškai reiškia kūjį, plaktuką.

Allan Bennet - garsus britų rašytojas, vaizduojantis viduriniosios klasės gyvenimą.

Angliškai žodis rich reiškia „turtingas“; taip pat rašomas ir sutrumpintas Richardo vardo variantas.

„Geležinkelio vaikai“ (Railway Children) - klasikinė vaikų rašytojos Edith Nesbit knygelė apie neturtingus vaikus.

Vaikams skirti vaistai nuo nemigos ir temperatūros.

Nessun dorma - garsiausia arija iš G. Puccini operos „Princesė Tu- randot“.

Musulmonų religinis prakeikimas.

Square Mile - Sičio sinonimas, aliuzija į šio finansų rajono užimamą plotą.

David Atenborough - garsus filmų ir programų apie gyvūnus autorius.

Sid James - britų komikas.

Tyrone Power - Holivudo nebyliojo kino žvaigždė; žodžių žaismas - pozver angliškai reiškia „galią, energiją, jėgą“.

Neil Armstrong - amerikiečių astronautas, pirmasis žmogus, išsilaipinęs Mėnulyje.

Džyvsas - žymaus anglų satyriko P. G. Wodehouse (1881-1975) kūrinių herojus, kantrus ir nuovokus turtingo besmegenio jaunuolio kamerdineris, sugebantis išspręsti visas savo šeimininko problemas.

Muzikai nustojus, žaidėjai greitai sėdasi ant kėdžių, kurių yra viena mažiau nei žaidėjų.

Čia ir toliau minimos bei cituojamos garsios Cole‘o Porterio, Loren- zo Harto, Richardo Rogerso ir kt. dainos, kurias dainavo Frankas Sinatra: „Come Fly With Me“, „Bewitched, Bothered and Bewildered“, „Witchcraft“, „Night and Day“, „Chicago“, „Where or When“, „Love and Marriage“, „Strangers in the Night“.

7-ajame dešimtmetyje egzistavusi trijų aktorių draugija, kuriai priklausė ir Sinatra.

Veršienos pjausnelis su citrina (it.).

„Someone To Watch Over Me“ - JAV kompozitoriaus George‘o Gers- hwino (1898-1937) dainos Iros Gershwino žodžiais ištrauka.

Britų ir amerikiečių daugiausia berniukams skirta „lėlė“, kurią galima perrengti kareivio, sportininko ir pan. apranga.

Emmeline Pankhurst (1858-1928) - už savo veiklą daug kartų kalinta Britanijos sufražistė.

Britų rašytojo Kennetho Grahame‘o (1859-1932) pasakų knygos vaikams personažas - dideliuose rūmuose gyvenantis pasipūtęs turtuolis.

Šparaginės pupelės (pranc.).

Verslo studijų centras.

Geroji mama (pranc.).

Na štai! Dabar aš geroji mama! (pranc.)

„Rat“ - žiurkė (angl.).

Tesisaugo pirkėjas (lot.).

Daugiskaita perfrazuota ledi Makbet citata: V. Šekspyras, „Makbetas“. (Vertė A. Churginas.)

„Spotted dick“ - tradicinis lajuje verdamas pudingas su razinomis; žodis „dick“ yra mažybinė vardo „Ričardas“ forma, žargone - penis.

XX a. pradžioje Britanijoje ir JAV vykusio moterų sąjūdžio už moterų balsavimo teisę dalyvė.

Šachmatų partijos baigmė.

„Bet bėga tuo tarpu, bėga nesugrąžinamas laikas“ - citata iš Vergilijaus „Georgikų“ (lot.). (Vertė A. Rukša.)